O mielas drauge... 

Net nežinau,
Kuris kuriam
Truputį ištarėm greičiau:
„O! mielas drauge“...
Tačiau matau, žinau,
Kaip augo ir išaugo
Šis jausmas nuostabiai gražus -
Net ir tuomet, kai tu manęs nelauki,
Susirandu savo būtyj
Tave suklususį prie žodžių
Ir dingsta nežinia, kuri
Dar bando mus išskirti mirtimi.

Seniai jau suvokėme tiesą,
Kad, oi, kaip nepanašūs esam!
Net mintys neretai - kiekvieno sau...
Ir vis dėto,
O mielas drauge,
Be pykčio, be pagiežos kalbame žodžius
Net ir tuomet, jei klausą žeidžia
Net ir tuomet, kai žinom -
O dangau! kam reikia
Iš naujo aitrinti jausmus
Ir šaudyti tuščiai į Dievą. 

„Pagautas nesuprantamo žiaurumo
Tu pats save be gailesčio žudai“

Bet, Viljamai,
Kiek daug kalbėjai apie tai,
Tik žodžiai gal bent kiek kiti,
Mintis, deja, ir vėlgi ta pati:
Įamžink savo žavesį. Nejaugi
Tu leisi jam pražūti, mielas drauge? “

Matyt, net ir iš kapo taip žiūrėsiu kaip iš knygos -
Antai, kokios neramios
Ir galingos žvaigždės
Visatos erdvėse!
Tačiau per tolumas
Akims atrodo mažos, tykios,
Nors rink į saują  ir ant lauko sėk,
Kad neišnyktų begalybės dalioje...

Manau, kad supranti
Ką čia kalbu -
Kai vienas šalia kito taip arti -
Ne žvaigždės mus, kaip dulkeles,
O mes žvaigždes į saują renkam.

2011-01-21 
Pelėda

Ne antspaudas
                           
                           Su Šekspyru -33

Žinau, iš kur šios mintys eina -
Ne pirmą kartą su tavim,
Ir nors vis laukiu,
Net prašau:
- Palik ramybėje
Ne sykį jau girdėtą dainą,
Tačiau tu vėl tik pats save girdi,
O man kaip ir anksčiau:

„Štai laidas, gėrio, grožio ir vilties...
Kitaip nebūtų jokio gyvo daikto
Ir šis pasaulis, blaškomas mirties,
Per šešiasdešimt metų pasibaigtų“

Tačiau, o Viljamai,
Kam piešt mane laike
Kurio – (tu pats žinai) –
Aš nesulauksiu.
O kita vertus, negi iš tiesų manai -
Ir vienas mūšių laukuose karys?

Galėčiau, žinoma, gražiai juokauti,
Bet liaukis kurstęs žygin kilt
Ir gentį tęst be meiles moteriai, kuriai
Mane taip atkakliai
Nori į glėbį 
Tarytum į šiltadaržį įsprausti.

Tegu nors šešiasdešimt!
Man jie ne priežastis,
Išeinančiam save matyt bevalį  -
Gesink netikusias savo mintis -
Net ir pasaulis...
Kam jis reikalingas,
Jeigu be meilės,
Jeigu it kalvėje ant priekalo nukaltas?

Aš ieškau jos,
Tačiau be nuorodų
Ir be tokių piršlybų tavo..

„Tu stebuklingas antspaudas, kurį
Paleist į darbą kuo greičiau turi. “

Ne antspaudas,
Tikrai ne antspaudas, Šekspyrai.

Po sėjos

.                        Su Šekspyru -35   

Dabar jau vėju pūski į mane,
Bet aš vis tiek šalia paliksiu.
Jei nori - še!
Net sonetus
It scenoje jausmingai paskaitysiu:

“Kai laikrodis man skelbia, jog diena
Nejučiomis nakties bedugnėn rieda,
Kai juodus plaukus nuberia šerkšna... „“

Bet... o!
Kodėl taip skaudžiai žiūri į mane?
Ar kas nepaprasto čia atsitiko?
O mielas Viljamai,
Šioje lemtyj nebūna išimčių -
Esu tik lašas lietuje audros,
Bet pažiūrėki, kaip naktyj šviesu,
Kai dangų braižo ugnimi žaibai.
O ir  lietus... - kodėl?
Galbūt į sėją skuba pas sėjėją,
Kad žemėje žolė žalia
Keliu mane žaliai
Dar ir per rudenį lydėtų...
Bet nežiūrėk taip skaudžiai,
Juk ne kur,
O dalioje žmogaus esu,
Ir žodžių iš dainos nemeskim.
Einu pašvilpaudamas
Tartum suvalkietis lygumų,
Aukšti kalnai po kojomis nudyla
Ir akyse taip šventa, taip gražu...
Man gera būt savo laike,
Sugerti į krūtinę rudenį,
Šalnom apspengusią jo tylą
Ir nežinoti ar tikiu dar kuo
Ar jau - nebe.
Aptingau ir aną pašaukt Dievu:
- Kodėl, Aukščiausias, negirdi manęs,
Kai baigėsi sėja?

Atsigodėk, bičiuli
                 
,                            Su Šekspyru- 37

Aš nemenkai nuliūdęs,
Nes maniau
Kad mūsų visos dienos buvo geros
Ir gal todėl, kad susitikom,
Ar nereikėtų padėkot Aukščiausiam.
Bet štai užklupo valanda,
Kad nežinau, ką reikia pasakyti –
Negęsta tavo žodžiai ausyse:

“Pakol tu gyvas, būki visada
Toks, kokį aš tave regiu šiandieną“

Kodėl iš daugelio dienų
Jinai viena tokia?
Kas pakuždėjo tau kažką į sielą,
Kad ją paglostęs šitaip užmiršti kitas?
Jau vien todėl ji graudulį man kelia  -
Ar varta, tikintis malonių ateityj,
Savęs nepaisyt buvusiam laike?
Nestok, akimirka, nes kaip bebūtumei graži,
Ne iš tavęs atėjo Viljamas Šekspyras.
Dulkėti keliuose,
Žvaigždėti po žvaigždėm,
Su vynu, vandeniu, druska,
Be pykčių ginčuose ir gražūs godose,
O praeitie,
Su tavimi VISA
Atsispiriame į kiekvieną dieną -
Šventa esi už būtį iki jos
Ir net joje, kad esame tokie...

Atsigodėk, bičiuli,
Ir daugiau man nekartok:

„O kai išmuš lemtinga valanda,
Palik žmonėms bent įpėdinį vieną“.

Ar negeriau bažnyčias, kuriose
Va šitaip skaidžiai saugojame Dievą?
Tačiau, deja, ir patys jau dažniau nebetikim,
Kad jis yra...