Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » SU ŠEKSPYRU » SUSTABDĖ SONETU:


SUSTABDĖ SONETU:

Сообщений 31 страница 39 из 39

31

Lyg kare

                        Su Šekspyru -30

Per tolumas dienų girdžiu kaip šaukia:
“Prisipažinki, jaunas lengvapėdi,
Jog meilės galiai abejingas tu. “

Ir pajaučiu
Kaip katės drasko širdį -
Argi galiu tikėti, Viljamai, kad tu
Taip įsakmiai
Prisipažinti įsakai
Ir priekaištus beri
Lyg akmenį tašytum.
Atsikvošėk ir nemanyki,
Kad esu kitur kažkur.
Štai baltos mano kambarėlio sienos
Ir vakaras už jų langų ---
Žinai - tik vienas Dievas
Dar artimesnis negu tu,
Tačiau ne į bažnyčią jo einu,
O į sonetą
Pabūti erdvėse tavo dainų.
Koks kipšas ant liežuvio tau nusėdo,
Kad šitaip skaudžiai ten girdžiu:
“O pasakyk man, kaip tu nesigedi
Būt mylimas - ir nemylėt kitų“.

Nesu aš meilėje valdovas -
Širdis - ne muilo burbulas,
Įsakymų karaliaus nepaklauso,
O kad nemyliu – netiesa,
Bet gi, Šekspyrai - ne visas,
O būtent ta, kuri manęs nemyli.   
Ne lengvapėdis, Viljamai, o – ne!
Nuo tol lig šiol
Dar vis ir meilėje
Nelyg kare...

32

O mielas drauge...  http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1081-1.jpg

Net nežinau,
Kuris kuriam
Truputį ištarėm greičiau:
„O! mielas drauge“...
Tačiau matau, žinau,
Kaip augo ir išaugo
Šis jausmas nuostabiai gražus -
Net ir tuomet, kai tu manęs nelauki,
Susirandu savo būtyj
Tave suklususį prie žodžių
Ir dingsta nežinia, kuri
Dar bando mus išskirti mirtimi.

Seniai jau suvokėme tiesą,
Kad, oi, kaip nepanašūs esam!
Net mintys neretai - kiekvieno sau...
Ir vis dėto,
O mielas drauge,
Be pykčio, be pagiežos kalbame žodžius
Net ir tuomet, jei klausą žeidžia
Net ir tuomet, kai žinom -
O dangau! kam reikia
Iš naujo aitrinti jausmus
Ir šaudyti tuščiai į Dievą. 

„Pagautas nesuprantamo žiaurumo
Tu pats save be gailesčio žudai“

Bet, Viljamai,
Kiek daug kalbėjai apie tai,
Tik žodžiai gal bent kiek kiti,
Mintis, deja, ir vėlgi ta pati:
Įamžink savo žavesį. Nejaugi
Tu leisi jam pražūti, mielas drauge? “

Matyt, net ir iš kapo taip žiūrėsiu kaip iš knygos -
Antai, kokios neramios
Ir galingos žvaigždės
Visatos erdvėse!
Tačiau per tolumas
Akims atrodo mažos, tykios,
Nors rink į saują  ir ant lauko sėk,
Kad neišnyktų begalybės dalioje...

Manau, kad supranti
Ką čia kalbu -
Kai vienas šalia kito taip arti -
Ne žvaigždės mus, kaip dulkeles,
O mes žvaigždes į saują renkam.

2011-01-21 
Pelėda

33

Iš naujo... (32)

Sonetuose,
Suradęs vyno,
Gurkšnoju neskubėdamas
Ir laukdamas,
Kada girtesnis būsiu.
Sakai,
„Mes greitai vystam, bet tuo pat laiku
Be atvangos vėl augame iš naujo“

Tai vynas, drauge,
Vynas šitą jausmą kelia,
O mintys švitrios, greitos ir... aukštai.
Ant mano kojų nuospaudos,
Atrodo, sunkios tartum žemė,
Tačiau kai šitoks pokylis,
Ar verta nuoskaudomis glostyt jas?
Ar negeriau,
Kliedėtus dalykus užmiršus,
Kalbėti tartum pirmą kartą jie:
Esą,

“Mes vėl atgimstam bruožuose vaikų
Ir jaučiam verdantį jaunystės kraują. “

Kai vynas geras
Ir galva jau svaigsta,
Netgi prisėsti prie tavęs svarbu. 
Man nebaisu, o Viljamai Šekspyrai,
Išvaikščioti lakias, jautrias
Žmogaus būties erdves,
O užsimiršus kur esu ir kas,
Parodyti į palikuonį ateityj
Ir žioptelėti,
Jog tai AŠ.

Tikėk! Ir aš tikiu,
Kuomet jau vynas,
O ne kraujas
Va šitaip atneša į smegenis pasaulį
Ir poterius prie jo,
Kodėl gi – ne? 
„Be atvangos vėl augame iš naujo“...

34

:angry:

Ne antspaudas
                           
                           Su Šekspyru -33

Žinau, iš kur šios mintys eina -
Ne pirmą kartą su tavim,
Ir nors vis laukiu,
Net prašau:
- Palik ramybėje
Ne sykį jau girdėtą dainą,
Tačiau tu vėl tik pats save girdi,
O man kaip ir anksčiau:

„Štai laidas, gėrio, grožio ir vilties...
Kitaip nebūtų jokio gyvo daikto
Ir šis pasaulis, blaškomas mirties,
Per šešiasdešimt metų pasibaigtų“

Tačiau, o Viljamai,
Kam piešt mane laike
Kurio – (tu pats žinai) –
Aš nesulauksiu.
O kita vertus, negi iš tiesų manai -
Ir vienas mūšių laukuose karys?

Galėčiau, žinoma, gražiai juokauti,
Bet liaukis kurstęs žygin kilt
Ir gentį tęst be meiles moteriai, kuriai
Mane taip atkakliai
Nori į glėbį 
Tarytum į šiltadaržį įsprausti.

Tegu nors šešiasdešimt!
Man jie ne priežastis,
Išeinančiam save matyt bevalį  -
Gesink netikusias savo mintis -
Net ir pasaulis...
Kam jis reikalingas,
Jeigu be meilės,
Jeigu it kalvėje ant priekalo nukaltas?

Aš ieškau jos,
Tačiau be nuorodų
Ir be tokių piršlybų tavo..

„Tu stebuklingas antspaudas, kurį
Paleist į darbą kuo greičiau turi. “

Ne antspaudas,
Tikrai ne antspaudas, Šekspyrai.

35

Atmink, bičiuli http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1109-1.jpg

                 Su Šekspyru - 34

Ne, ne!
Tavęs aplenkti negaliu,
Jau įnykau prie bendro mūsų darbo -
Kai tu skaitai,
Net jei tyliu
Jaučiu darbymetį ir žodį gaudau,
Kuris net ir ant delno
Pasėtas augt kaip sodo obelis,
Bet šiuos žodžius...
Atmink, bičiuli,
Kaip rąstą iš akies imu:
“Kas nuskriaustas yra gamtos aklos
Lai, ženklo nepalikęs, žemėn grįžta. „

Tu- ką?
Išties manai - gamta akla?
Ir net, kad gal vienintelė kalta,
Jeigu skaudi bėda
Ištinka žemės žmogų?
Šįkart į chorą neateisiu pagiedoti tau.
Aš vis dėlto ne veido bruožus jo,
O sielą dangišką matu –
Ne kūnas žmogų žmogumi augina.
Šekspyrai, ir tavęs turbūt šalia manęs nebūtų,
Jeigu ne dvasios išgiedota lyra.
Kažkaip negera.
Net pikta, Viljamai – žmogau,
Ir tavo liaupsės man padėti jau negali:
“O tu gavai tiek dovanų iš jos!
Tačiau pagausint jas tau trūksta ryžto“.

O obelie, kuri sode -
Žinau, kad niekuomet jauna nebūsi,
Bet, mano siela, neapleiski jos-
Tegu kad ir ant delno auga,
Pila gyvenimo ir išminties.
Sutūpę  paukščiai supa jos tuščias šakas -
Sena ir nei žiedų, nei obuolių
Jau niekuomet nebus...

36

Po sėjos

.                        Su Šekspyru -35   

Dabar jau vėju pūski į mane,
Bet aš vis tiek šalia paliksiu.
Jei nori - še!
Net sonetus
It scenoje jausmingai paskaitysiu:

“Kai laikrodis man skelbia, jog diena
Nejučiomis nakties bedugnėn rieda,
Kai juodus plaukus nuberia šerkšna... „“

Bet... o!
Kodėl taip skaudžiai žiūri į mane?
Ar kas nepaprasto čia atsitiko?
O mielas Viljamai,
Šioje lemtyj nebūna išimčių -
Esu tik lašas lietuje audros,
Bet pažiūrėki, kaip naktyj šviesu,
Kai dangų braižo ugnimi žaibai.
O ir  lietus... - kodėl?
Galbūt į sėją skuba pas sėjėją,
Kad žemėje žolė žalia
Keliu mane žaliai
Dar ir per rudenį lydėtų...
Bet nežiūrėk taip skaudžiai,
Juk ne kur,
O dalioje žmogaus esu,
Ir žodžių iš dainos nemeskim.
Einu pašvilpaudamas
Tartum suvalkietis lygumų,
Aukšti kalnai po kojomis nudyla
Ir akyse taip šventa, taip gražu...
Man gera būt savo laike,
Sugerti į krūtinę rudenį,
Šalnom apspengusią jo tylą
Ir nežinoti ar tikiu dar kuo
Ar jau - nebe.
Aptingau ir aną pašaukt Dievu:
- Kodėl, Aukščiausias, negirdi manęs,
Kai baigėsi sėja?

37

Ne mūsų kaltė -36

Nejau manai -
Ražienomis išeisiu,
Bulviakasiu ar sodus skinant?
Kur, Viljamai, matei,
Kad džiaugtųsi žmogus
Kai ištuštėja laikais?
Ak! - ne?
Aš irgi - ne.
Tačiau gyvenimas,
Pilnas iliuzijų sėjos,
Man irgi neretai kaip įkvėpimas.
Žiūri man į akis
Ir lyg it iš Dievo žodžio:

“Apie jaunystę tavo aš mąstau
Ir apie tai, kad ji pranyks kaip rūkas“

Šekspyrai, nemanyk, jog vienas tu;
Ir aš su juo, Dievu, esu
Ir netgi ne bailys –
Antai, vaizdai miražų keičias
Ir vėl aš linksmas ir jaukus,
O tu, žiūrėdamas man į akis...
Na, apie ką gi? ką?..

“Kad naujos gėlės atsiskleis netrukus,
Kad lemta neilgai žydėti tau“

... Praėjo tas  žydėjimas
Ir štai kai kapas taip arti,
Kiek daug gražaus į sielą atneša pasaulis!
Bet vis dėlto
Šiek tiek  ataušk
Ir nemanyk, kad džiaugsmas aklina akis:

„Lai tavo grožis vaikuose atgyja,
Atremdamas Likimo kalaviją!“

Tylėsiu dar ilgai,
Net po žeme turbūt
Su dūstančia krūtinėje širdim.
Išeiname su savo sodais
Žemės visumos pilni,
Įželdami kažkur beribėje erdvėj -
Ne tą Likimo kalaviją rodai.
Ir vis dėlto,
Valio, Šekspyrai!
Ne mūsų kaltė, kad gražiai atrodėm
Ir norime bent laiko nuotrupose
Dar išlikt tokie...

38

Atsigodėk, bičiuli
                 
,                            Su Šekspyru- 37

Aš nemenkai nuliūdęs,
Nes maniau
Kad mūsų visos dienos buvo geros
Ir gal todėl, kad susitikom,
Ar nereikėtų padėkot Aukščiausiam.
Bet štai užklupo valanda,
Kad nežinau, ką reikia pasakyti –
Negęsta tavo žodžiai ausyse:

“Pakol tu gyvas, būki visada
Toks, kokį aš tave regiu šiandieną“

Kodėl iš daugelio dienų
Jinai viena tokia?
Kas pakuždėjo tau kažką į sielą,
Kad ją paglostęs šitaip užmiršti kitas?
Jau vien todėl ji graudulį man kelia  -
Ar varta, tikintis malonių ateityj,
Savęs nepaisyt buvusiam laike?
Nestok, akimirka, nes kaip bebūtumei graži,
Ne iš tavęs atėjo Viljamas Šekspyras.
Dulkėti keliuose,
Žvaigždėti po žvaigždėm,
Su vynu, vandeniu, druska,
Be pykčių ginčuose ir gražūs godose,
O praeitie,
Su tavimi VISA
Atsispiriame į kiekvieną dieną -
Šventa esi už būtį iki jos
Ir net joje, kad esame tokie...

Atsigodėk, bičiuli,
Ir daugiau man nekartok:

„O kai išmuš lemtinga valanda,
Palik žmonėms bent įpėdinį vieną“.

Ar negeriau bažnyčias, kuriose
Va šitaip skaidžiai saugojame Dievą?
Tačiau, deja, ir patys jau dažniau nebetikim,
Kad jis yra...

39

Kasdien ne kartą...

Jau abejoti net imu
Ir pajuokaudamas:
- Gal ne mane,
Gal pats save taip drąsini į žygį –
Priglauski moterį,
Net nepaklausdamas, ar myliu ją.

Ak, gera su tavim taip būt,
Nenuorama Šekspyrai,
Ir aš, sugrįžęs vėl į vienumą,
Į mano daliai paskirtus laikus,
Ne tik kasdien,
Ne tik išgėręs taurę vyno,
Tačiau kasdien ne kartą net be vyno
Prisimenu mūsų žygius.
Man apie juos net iki šiol drovu kalbėti,
Bet vis dėlto esi teisus -
Kam Dievas nedavė tikėti,
Tai visąlaik bedieviais liks.
Tad leiski - pakartosiu tuos žodžius,
Kuriuos vienam gražuoliui  skyrei:

Palik žmonėms bent įpėdinį vieną.
Jis į tave kažkuo bus panašus,
Jame tu lyg gyvensi antrą kartą,
Ir tavo grožis niekuomet nežus „

Girdi?
Ištino mintys, išbujojo,
Tačiau kaip laikrodyje laikas
Tikslios jos ---
O Viljamai, bijau ir pagalvoti
Apie tuos protėvius, kuriais
Kalėjimai didžiuojasi, esą –
Mes ainiai jų...
Tačiau, deja,
Nereikia ir už sienų aklinų keliauti,
Tik pažiūrėk - lig šiol kiek niekšų apsigaubę
Iš praeities atklydusia bočių šlove.
Nenoriu, kad kažkas mane minėtų
Ir nuotraukomis  rodytų -
Panašūs mes!
Te ilsis  mano protėviai
Savo likimuose ir ten,
Kur jie yra.

2011-02-10 15:36:40
Pelėda


Вы здесь » Kūrybos oaze » SU ŠEKSPYRU » SUSTABDĖ SONETU: