Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » SANTARIŠKIŲ UŽRAŠAI » Yra pradžia, bet reikalinga ir pabaiga


Yra pradžia, bet reikalinga ir pabaiga

1 10 12

1

;)  :writing:  :writing:

Roma  prie sergančios motinos 

http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/685-1.jpg    SANTARIŠKIŲ UŽRAŠAI

2

Prologas Santariškių Kalėdoms

Regis, žinojau, kas yra PROLOGAS, bet dabar nelabai. Girdžiu patariant - galvok apie  įžangą"ir bus tas pats: prologas arba įžanga literatūrinio ar muzikinio kūrinio.
     - O kai kūrinio nėra?
     - O kaip prologas prasideda kažkokia tai nelaukta bėda? Na, kad ir liga?
Kita vertus, kas ką veikia - ar kūrinys PROLOGĄ, ar atvirkščiai?

Truputį pasimetęs.
Paprastai kūrinėlį Žolei sugebu turėti iki vidurnakčio. Norėjau, kad taip atsitiktų ir šį kartą. Bet netikėtai girdžiu, kad jau esu ne vienas. Žingsniai? Prisilietimas? Patylėjimas Biblijos ar jos komentarų skaitymas? O gal čia taip šnekasi Janina su Gražina. Kažkada, kai dar studentės, ne vienus metus viename bendrabučio kambarėlyje, o dabar jau ir visos Lietuvos neužtena. Viena čia, o kita ten, Vokietijoje. Ir vis dėlto jos kartu...
Tai gal ir yra tas prologas, įžanga, kuri kasdieną tobulinamas, iš kur kūrinys galėtų pasisemti energijos jam atsirasti ir būti.

Draugės kūrinį SNIGO perskaitė Gražina ir - ak! kiek džiaugsmo:
     Jau porą kartų paskaičiau. Iš karto priminė 12 brolių juodvarniais virtusių. Kalėdų gimimą...
Skaitant dar kartą, atradau kasdienes maldas (...) tarytum užkeikimu rimuotas  - gyvenimo tėkmės įkalbėjimas, vertinimas... Skausmelis veržiasi. Ilgesys gal?
Kas atrakins tą ledinę spyną? Kas sušildys tą niekutį, tegul ir besimaudantį minkštoje, purioje pūgoje, bet tai juk - PŪGA.
     krito ir krito ilgesio snaigės, purumu uždengė, šalčiu maitino. Vis laukiu.
     Reikia laukti", - taria, pataria, prašo, sako Gražina, o aš kad ir nė karto nei vienai, nei kitai nepadavęs pasisveikinimui rankos irgi, bet jau iš kitos varpinės:

     "Labai gražus SNIGO. Labai.
Lyg dar žemės nepalytėtas sniegas. Broliai po jį vis tik vaikšto. O sesulė pilis stato. Irgi Ten, kai dar snaigės nepasiekė žemės, kai purumas dar danguje".

     O po to girdžiu dukrą  Emą:
     - Labas, tėveli. Kaip nuotaikytės? Nugirdau, kad neišmanai, kas yra prologas. Nemaniau, kad mano kūrybos neskaitai.
     - Skaitau, bet būna, Emut, kad ne visuomet.
     - Negerai, - sako, - bet nepyksta ir išgirstu jos šešiolika eilėraščio eilučių. Skaudžios. Bet tėvo širdžiai ypatingai skaudžios paskutiniosios:

                     po žiupsnelio skaudžių praradimų
                     bedugnė tyla.
                     prisijuokti iš norų
                     tikėjimo nesubrandinto:
                     buvo takas ir draugas,
                     pasiutusiai rašė kreida.
                     kam reikėjo kas rytą
                     iš naujo per jėgą pakilti,
                     jeigu maldos bylojo,
                     kad misija mano baigta.

     - Emut, - sakau jai, trimis klaustukais žiūrėdamas į akis. - Argi pirmas kartas, kuomet žmogus netikėtai slysteli ir skandinasi savyje? Esi vyriausia. Ir pati jau ant rankų išnešiojusi. Na, gal atsiremk į mano petį ir pažiūrėkime, kaip išeis karaliai Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Visuomet smagu žiūrėti į garbingus žmones.
     - Tu apie Janiną ir Gražiną?
     -  Dabar apie Tris Karalius.
     - Jau išėjo
     Žiūru nenorėdamas patikėti - kaip išėjo? Lyg Trys Karaliai būtų laikomi po spyna.
     - Sakau, išėjo Trys Karaliai. Jau seniai po vidurnakčio, - sako duktė ir, regis, nesupranta, kodėl taip sunerimau. Ir iš tiesu, labai neramu. Tik dabar atsiminiau, kad atėję karaliai paliko man akių šviesą, sakyčiau, padovanojo akis. Ir štai jau jų nėra, išėjo neišgirdę net padėkos.
     - Kas tau, tėve? Ko  blaškaisi lyg namai degtų.
     - Tai ne gaisro, tai mano akių šviesa. Karaliai man padovanojo akis, o aš, begėdis, užsimiršau, ir man net nelabai buvo svarbu pasakyti jiems padėką. Regis, svarbiau pažiūrėti, kaip jie atrodo, na, ir... palydėti jų dovanotomis akimis lyg pasakant nepasakant SUDIE, karaliai...
- Bet gal ir tai tik prologas, o kas buvo, žinosime po jo? Na, nurimk, nurimk. Svarbu vis dėlto padėkoti ir nebūtina, kad į ausį. Išgirs ir karaliai, jeigu sugebėsi pasakyt AČIŪ iš dūšios...
 
Nežinau, ar Karaliams išėjus sugebu pasakyti tai, apie ką čia kalba duktė Ema, bet man atrodo, kad parašiau prologą Santariškių Kalėdoms.

                  Karalių dovana

                Sužvilgo vėl šviesa
                Ir įstabi mintis
                Įsliuogia tartum voverė į lizdą:
                Karaliai atnešė akis
                Per baltą sniegą
                Lūkesčius ir viltį...
                Yra šviesa!
                Tikiu tavim, likime.
                Bet, Dieve, nepadėki man,
                Kuomet, pajautęs dangų
                Ir išmokęs angelus girdėti
                Žvelgiau į pragarą,
                Į nebūtį ar pyktį.

                Važiuoja traukiniai.
                Į dangų aerodromai kyla.
                Žvelgiu toli, plačiai, aukštai
                Trijų karalių dovanotomis akim!...

                Tegu nebūna žodžių daug -
                Išdegę pelenai, sukrito į krūtinę
                Tu man, likime,
                Lyg šviesi Tėvynė.
                Su dangumi dar truputį palauk!
                Tegu smaloj dar neištirpsta
                Žingsniai paskutiniai.

                Žvelgiu į aušrą ir karaliai trys,
                Lazda pagrąsę, prisimerkia ---
                Važiuoja traukiniai,
                Aerodromai kyla į padangę
                Jie man  - akis!
                Aš širdį -jiems!
                O Kasparai
                         Merkeli
                              Baltazarai...
                Žinau, kaip skauda akmeniui
                Kai jo negirdi...
                Bet Jūs gi -
                Ir manos lemties karaliai.

     Buvo ankstyvas rytas. Ir giedojo gaidžiai...
     - Ką? Giedojo gaidžiai? - perskaitydamas parašytą tekstą, klausiu ir juoktis - verkti norisi. Tik beprotis gali išgirsti Vilniaus Naujininkuose giedančius gaidžius. Tiesas, jų čia kiekvieną  ryta  velniškai daug atveža automobilių furgonuose, bet visi jie mirtininkai nukapotomis galvomis, nupešioti, sukrauti pakuotėse, sudėti Maxsimos parduotuvių lentynose. Betgi tai dar ne Santariškių Kalėdos, o tik  jų prologas, - guodžiu pats save ir laukiu, kas atsiras iš po kitos nakties ar ryto plunksnos.

3

Kalbėkim, daktare

Ne taip paprasta pasakyti, kaip prasidėjo Santariškių Kalėdos. Matyt,  reikėtų jas datuoti gruodžio 19 d. ankstyvo ryto data. Kaip ir ankstesniais  rytais, šunelis Kandžius pripuola prie galvos ir pradeda laižyti: girdi, Pelėda, kelk sparnus ir eime laukan.
Keliuosi. Einam. Atidaręs duris pasilieku laiptinėje ir laukiu sugrįžtančio Kandžiaus. Kvailą ir bažnyčioje muša. Mane - ir laiptuose. Taip stovint skersvėjo nebeišvengti. Bet argi naujiena? Įprastas dalykas. Net galvon neužklysta mintis, kad toks congas gali susukti žmogų kaip virvę.
          Bet turbūt neiškart.
          Vėl sugrįžtu į patalus.
          - Dink, Kandžiuk! Pelėda dar nori pamiegoti.

                                                         II

     Vilniaus Naujininkai slidūs kaip ledas. Šiaip gi nešalta. Paslidinėdamas atsargiai tapenu giliau į miestą, bet akyse įkritęs kažkoks bukumas, nepraleidžiantis visos šviesos. Einu, slidinėju, kartais patrinu pirštais akis, bandydamas atsikratyti nejautros. Ypatingai  ne ta- dešinioji. Į akies vyzdį lyg sraigtelis įsuktas. Kad skaudėtų irgi nepasakysiu. Tačiau abi akys ašaroja. Tai irgi ne naujiena Naujininkai nubaltinti sniegu. Akims tokia šviesa gal  per jautri. Kodėl jos neapriboti sugeriant dalį per ašaras?  Bet kažkodėl ir kojos stangrėja. Tiek metų išvaikščiota, o atrodo, kad reikalinga parama, kad galėtumei praeiti per 70 metų išmoktais žingsniais.
     Kojos  ne tos. Žingsniai ne tie.
     Girtas?
     Betgi dar anksti, dar tik po aštuonių ryto.
     O ėjimas toks, jog iš šalies žiūrint, protinga įtarti, kad einu pagal Giedrės Gaidelius

                             Gaideliai gieda, gieda, gieda
                             Visoj Europoj Vakarų,
                             Ant bokštų taip aukštai užsėdę,
                             Kaip po didžiausių pagirių--

     Bet einu. Slidinėju. Pelėdai irgi reikia Kalėdų. Joms reikia ruoštis, nes jeigu nelauki, nepasiruoši, gali neateiti. Laikai keičiasi. Kalėdų laukimo svarbiausi akcentais irgi persikraustė į parduotuves.
                               
                                                    III

     Tarp kitų pirkinių ir butelis alaus. Ne bet kokio, o įprasto Pelėdai. Stipraus. Truputį pakaitęs, pavargęs, pasisupęs parsiyriau namo.
     Penktadienis, bet alumi pasninko niekuomet nepagadindavau. Nemaniau, kad kitaip galėtų atsitikti ir dabar. Bet kas gi čia? Net Napoleoną prisiminiau sakius, kad, girdi, didžiausia nedorybė imtis darbo, kurio nemoki. Ko jau ko, bet kad nemoku gerti alaus - niekas dar nesakė. O dabar gi alus lyg pametė kelią į  gerklę - dalis jos pro dešinės pusės lūpų kampą  pilasi atgal ant  barzdos.       
     -Tfu, kad  tu prapultum, besarmati,- bet, deja, burna  ir tfu nebeišgali ištarti.
     Žvilgt į veidrodį ir... akys sutino.
     Perkreipto veido žmogus stovi prieš mane su buteliu rankose ir apsiseilinusia barzda. Kažkas patarė nesiginčyti ir patikėti, kad tas žmogus aš. Esa, žinok, viskas praeina. Praeis. O iš kalendoriaus lapelio G. de Mopasanas:
     Gyvenimas kalnas, į kurį kopi ilgai, o nusileidi greitai
     Kokie  mes visi protingi, a! Net jeigu  ir be G. de Mopasano.

                                                       IV

      - Kas gi čia dabar? O Viešpatie!- sutino ir žmonos akys: - Kas čia tave tokį taip?
      - O kas ? vaidinu, nežinantį ko klausia.
       Nutuokiu, kad aktoriaus darbą jau neblogai išmokęs. Net ne todėl, kad per tiek pragyventų metų kiekvienas žmogus išmoksta būti aktoriumi. Man šia prasme dar pasisekė, kad prieš beveik trejus metus atėjęs į ŽOLĘ, netrukus išgirdau aktoriaus Tomo Vaisietos priekaištus, kaip atsitiko, kad dzūkas dzūką paliko. Labai įdomiais Lietuvai laikais kartu pradėjome pirmąsias keliones Radijo karieta. Net nesistengiant, kuomet esi kartu, tiesiog savaime, kažkas įsiskalauja, įsiplauna į tave iš turtingesnio talentais žmogaus ir  bent truputį tampi juo.  Mano atveju bent truputį buvau Tomu Vaisieta.  Todėl namams lig šiol nebuvo neįprasta  matyti mane  bent truputį aktoriumi.
    - O kas? nemoku ištarti kreiva burna: - Ne, ne! Į ligoninę tikrai ne. Viskas praeina. Jokių greitųjų pagalbų, pradedu šaukti ir jau bet kokia vaidyba dingsta. Nenoras nukeliauti į ligoninę toks galingas, kad vis dėlto sugebėjau be jos išsikovoti pozicijas būti  namuos be gydytojų paramos dar daugiau negu parą laiko, kol kitos dienos popietėje buvau greitosios pagalbos automobiliu  nuvežtas į ligoninę Santariškėse.
     Dabar gal būt vaidinu, gal būt - ne, bet rodydamas į save, vis dažniau pasakau, jog iki tos dienos buvau normalus psichas, kurį ta diena pakeitė didesnis negu normalus. Ir aš  manau, kad tai, ko gero, irgi jau ne vaidyba, o užprogramuotas poreikis tokiu būti arba nesugebėjimas iš ligoninės sugrįžti namo ir gyventi aną  normalaus psicho gyvenimą. Beje, esu patikėjęs, kad  Žaliai Žolei toks reikalingesnis. Jau grįžtant iš ligoninės suvokiau, kad man reikia atkurti tą laiką, kuomet man pavyko maištu įtikinti namiškius ir artimus žmonės, kad viskas praeina, kol galiausiai ir pats supratau, kad, deja, ne viskas praeina. Ir dabar svarbu, kad taip būdu padaryta kaip įmanoma natūraliau, bet, žinoma, ne kirviu sukapota. Kaip tai padaryti?

                                                      V
    - Tėve, nesupyk, bet tu bjaurus žmogus. Neduok dieve, jeigu ir aš kada nors taip į tave panaši,- sako dukra Ema.
   - Iki tiek dar laukti ir laukti. Apie tai galvok, o ne apie panaši ar ne panaši.
   - Ar įsivaizduoji, kaip dabar atrodytumei, jeigu būtume palikę be ligoninės?- negirdi mano patarimų Ema: - Visko ten yra, gero blogo, bet  be ligoninės nėra gyvenimo. Labai įtikėtina, kad be jos  manęs čia nebūtų.
    -  Galvoju ir apie tai.
    - Galvojai?- nustemba Ema.
    - O kodėl nustebusi? Gal ne taip galvoju, kaip reikia, bet galva yra. Galvoju ir apie tai, ko nesinori galvoti.
     - Tikrai? Ir apie mane taip pat galvoji, ko nesinori galvoti?
     - Ema, ką tik pasakei: tėve, nesupyk, bet tu esi bjaurus žmogus. Tai dabar tu, dukra, nesupyk, bet bjaurių eilėraščių nereikėtų rašyti,- pasakiau ir pamačiau, kaip ji  atšoko nuo mano žodžių. Panašiai kaip aš nuo lango, pamatęs pro jį atvažiavusią  greitąją medicinos pagalbą. Sugriebiau už rankos ir: - Ema, negi tu užmiršti, ką pagalvoja tavo tėvas, perskaitęs tokį eilėraštį. Na, kad ir Kalbėkim, Daktare

                   Kalbėkime be žodžių daugiareikšmių,
                   Tiesiog kaip du bičiuliai, ištikti bėdos.
                   Jau, Daktare, aš tas ligas prakeikiau,
                    Dvejodama, ar kas manęs raudos?

                     Kalbėkim skauduliais apie likimą,
                     Apie tikėjimą  ir Alberą Kamiu,
                     Apie žmonių mutantų išplitimą
                     Bičiuliškai, ramiai, be skrupulų.

                     Tiktai neklauskit, kaip šiandien miegojau?
                     Tamsa tai baimės prakaito sapnai.
                     Aš jau seniai susiruošiau į rojų.
                      Kam man šalti bereikšmiai sakiniai.

(Iš Santariškių Kalėdos "1)

4

Neišbaigti Vidinio paniūniavimai

III                                           
   
            - Ką gi, ir kavos pagurkšnojome, ir pasikalbėjome. Gal netgi daugiau šį kartą, negu reikėtų. Bene, jau sakęs  esu, kad  galima ir dramblį suvalgyti, bet neskubant - po gabaliuką, po gabaliuką. Dieve Dieve! kaip pagalvoju, visą  pasaulį sutalpinę gerklėje ir prariję .  Ot, viena sėklulė , o joje obelis su ne vienų metų vaisiais. Ar galvojame mes apie tai? Laimingas akmuo, kad  jo negalime sugraužti.
     Vdinis atsiliepė:
      - Malam. Trupinam. Skaldom... Aš irgi bandau suvokti, kiek daug turtų  vien tik ėdalui sunaikinome. Ir dažniausia - tai gyvas  turtas. Augantis, žydintis, ketinąs gimdyti ir palikti palikuonis. Atrodo, turėtų žmogus džiaugtis, kad pagaliau ateina mirtis ir kertą jį. Bet- ne! Keikiam. Nirštam. Barame. O juk kiekvienas iš mūsų esame irgi mirtis. Giltinė su dalgiu ant peties. Neįsivaizduoju, kad gali būti velnias, kuris gebėtų sunaikinti tiek daug, kiek žmogus. Todėl ir sakau, kad  nesidžiaugiu, jog vėl su giltinės dalgiu ant pečių. pakalbėjo Vidinis, matyt, jam jau seniai perkalbėtus žodžius, ramiai vertindamas dalykus ir paniūniuodamas man negirdėtą  giesmelę, bet kiekvieną kartą  ne iki pabaigos; kiekvieną kartą iki Ir...
 
                    Viena obels sėklelė
                    Didžiausius sodus išauginti gali, 
                    Bet žiojasi it pragaras
                    Žmogaus gerklė
                    Ir...

      Už Ir... pasijaučia, kad pabaiga čia pat, jai nereikia paramos. Pati įslinks į dvasią, nepabijojusi teismo katastrofiškai negatyvių nuosprendžių. Taip atsitiko ir šį kartą, kuomet kiek palaukęs:
     -  Gal viskas. Pasikalbėjome.
     - Pasikalbėjome, bet neišsikalbėjome... Vidini, man juk buvo leista žinoti, kad kažkas atsitiks. Prieš tai sapne buvome susitikęs su jais trimis - mama, tėčiu, broliu. Paprastai sapnus užmirštu, o šitam leista atsiminti. Net dabar neištrūkęs iš galvos.  Jau ne tik pagal kitų, bet ir pagal savo praktiką žinojau: atsitiks bėda ir gali nebėgioti, neieškoti kaltininkų, kad būtent taip atsitiks. O tu man priekaištauji dėl interneto, dėl pasirinkimo su kuo būti ar nebūti.
      Vėl Vidinis:
     - Tokie ten mano priekaištai. Bet  būdamas ramybėje žmogus išlieka mažiau ėdrus. Persistengimas veikloje nuodingas kaip persivalgymas. Bet, deja, dabar tokia mada, kad  be šaukšto ir šakučių, kaip be kažkokios uždaros akcinės bendrovės. Jau ir eidami gatvėse, ar važiuodami automobiliais pasirūpiname, kaip prašmatniau, įspūdingiau pavalgyti. Net ne dėl to, kad tuščias skrandis. Dėl to, kad norisi pasirodyti, išmokti ir čia sulaukti Vakaro Žinių" mergaitės olialia pripažinimo. Ar vyras esi, ar moteris - lytis nepaisoma ir ne kliūtis konkurencijai, - kalbėjo Vidinis lyg neišgirdęs  manęs apie susitikimą sapne su tėvais ir jaunesniu broliu. Bet taip tik atrodė, kad neišgirdo, o atėjus laikui kirto kaip dalgiu.
      - Aš irgi tau tyliai linkėjau ligos. Kitiems tai prasideda  matymais pro sienas, akmenis, pro laiką gyvena su prezidentu Valdu Adamkumi, o mato Karalių Mindaugą. Tai reti dalykai, bet kiekviena liga vis dėlto iš Dievo rankų, ji gina nuo nuodėmių.- ilgai, bet neeikvodamas niekams laiko, kalbėjo Vidinis. Man gi vis skaudžiau norėjosi, kad mudu dar išgertume po trečią ar jau ketvirtą puoduką kavos. Šį kartą iniciatyvos ėmiausi pats ir vėl Nikitos Chruščiovo laikų virtuvėlėje piktai sucypė virtuvas.
     - Noru pasakyti tau dar vieną dalyką. Jeigu juo naudosiesi, būsi pagirtas tarpu moterų ir ne moterų. Čia apie tave kaip internautą , kaip rašyką. Kvailystė, Pranuci,  skaudėti, kaip už, atrodytų, gerą kūrinį rašo blogą vertinimą. Bet kaip yra, taip yra žmogaus moliu neperlipdyti. Norėjau šį patarimą seniai  pasakyti, bet... reikėjo ligos. Kol jos nebuvo, neatsargu tokį patarimą teikti.
     Vėl žiūrėjau į Vidinį ir jau galima buvo konstatuoti, kad mūsų pasikalbėjimas nutįso iki tol, kuomet vienas kalba, o kitas klausi ir verda kavą. Tiesa, kalbantis dar vis neužmiršdavo paniūniuoti. Dabar irgi:

                                 Viena obels sėklelė
                                 Didžiausius sodus išauginti gali
                                 Bet žiojasi it pragaras
                                 Žmogaus gerklė
                                 Ir...

     - O aš  tave, Vidini, pirmą kartą tokį matau. Atleisk, jog lyg  paabejojau, kad gal tu buvai pabėgęs.
     - Visą laiką nuo tavęs daugiau mažiau pabėgęs. Net dabar, bet, ė, nepaklausiau,  kaip laikosi dukrą?
     - Kurį? Ne vieną turiu.
     - Tą, poetė. Irgi iš Rašykų nosies neiškelia. Todėl natūralu, kad ir gauna daugiau per ją. O kad  poetė gera, aš irgi liudiju. Žinai, kad rašo ne bet kam, o tau, žmogau. Ir ne taip, kad kaip kam reikia- te supranta. Rašo taip, kad suprastų, kaip JOS parašyta.
      - Kalbi apie Emą. Emulę. Nagi, pagerėjo ir jos sveikata. Duok Dieve, kad blogiau nebūtų. Mes gi ištvermingi, nepaisant kad būnam kartais skersvėjų perkreipti. Ačiū, Vidini, kad atsimeni. Vis dėlto nenorėčiau pats ir niekam nelinkiu tokių dovanų, kaip manoji. Kad ir iš Dievo rankų gauta.
     Laikas jau buvo vėlus, bet nenusibodęs,neįgrįsęs, kuomet Vidinis beveik pašnbždomis:
     - Emilijai gal nesakyk, o pats žinok, kad jeigu nori nubausti nedorėlį, parašyk jam už blogą kūrinį labai gerą vertinimą. Ir jis džiaugsis, netgi nesuvokdamas, kokius žiaurius spąstus paspendei. Džiaugsis...
     - Vidini! Tu- ką?
(Iš Santariškių Kalėdų)

5

IV
          Tokį pavadinimą Dažniau, negu tikėtasi padovanojo besikeičiančios nuojautos dėl Santariškių  Kalėdų. Nemaniau, kad jas galėsiu parašyti per kelias dienas ar bent savaites dvi, kadangi rašau sunkiau negu  malkas miške kapoju. Dabar gi jaučiu, kad atsiranda daugiau pojūčių, negu iš Santariškių parsivežta užrašuose ar įbugdyta savyje. Rašau žodį, o prieš akis neretai pakyla nemenkas peizažas ir kol gali, nesinori palikti, nes jau kitą kartą gali nebematyti. Kažkur ilgai pasąmonėje vaikštinėjo nejaukus šriftas, kol pagaliau pavyko ir jį perskaityti, ir įdėti žodžius į Vidinio lūpas. Ir dabar jie taip:
             
              Būtų nesuprantama, jeigu gamta nesugebėtų išsivaduoti iš savo prakeikimo.
   
     - Prakeikimo?       
     - Nemanau, kad GAMTA galėtų pakęsti begalinį niokojimą,- ramiai pasakė Vidinis. - Siaubia ją gi ne kažkokios nematomos jėgos. Niokotojas yra arba jos pačios kūrinys, arba jis jai padovanotas. Na, kad ir Dievo, pasiunčiant į Žemę  žmogaus būtį su Adomu ir Ieva.
     Ką? Ar mes dar nuo vakar dienos neišėję iš Nikitos Chruščiovo laikų virtuvėlės? Negali būti! - pats veliuosi į ginčą, bet priežastis tą pati kai tokia proga pasitaiko, kai smegeninė dar neaptemdyta ar neišjungta, labai suprantama, kad nesinori praleisti progos nepalandžiojus po atsiminimus, kurie jau vėsta, bet dar šilti, auštantys ir nesipriešina dėliojami ar rūšiuojami pagal asmeninį supratimą suvokimą. Kas  buvo buvo, bet ar viską įžvelgi kas BUVO, ypatingai kuomet labiau rūpi suprasti bepasikeitusią savastį. Būtų neteisinga manyti, kad tik veidas ir nervai, judėjimas ir kalba sujaukta, ir esi pasikeitęs tik tiek, kokį parodo veidrodis. Netgi, manyčiau, kad kūnas sužalojamas mažiausiai: gražus - negražus, bet jo net ne skauda ir visai kitaip atrodo dvasioje. Ji tampa apčiuopiama ir materiali kaip, sakyčiau, ugnis,  bet dabar į ja dumplėmis pučiamas oras ir žarijos suspirga, sužaižaruoja lig mėlynumo. Skauda. Net labai skauda. Ir ypatingai, kuomet ateina paguodos žodžiai, kuriais norima padėti, apraišioti, padaryti taip, kad būtų geriau, kad skaudėjimas pamažtų. O, ne! Nuo paguodos geriau nebūna. Nebent ir šituose žmogaus pojūčiuose kiekvienas esame skirtingi, tačiau čia kalbu iš savo patirties, pasitelkdamas talkoje tik Vidinį.
    - Žemelę dabar vadinu labai dzūkišku vardu poterėlis, - sako  jis ir paaiškina: - Ne,  poterėlis ne maldelė. Tai tas rutuliukas, kurį matome įvertą rožiniame, kitaip- rožančiuje.
     - Va kaip! Siūlai melstis Žeme? - Ir net  sau  netikėtai: - Kviesk, Vidini, greitąją  med. pagalbą. Kitaip mudu iš Nikitos Chruščiovo virtuvėlės neišeisim. Kviesk, žmogau.
    Turbūt padėjo, nes pamąstymų godulys atsitraukė, užleisdamas būtį veikimui. Dabar pirmame plane ji, jauna gydytoja, ką tik atvažiavusi pas ligonį Vilniaus Naujininkuose. Žvilgtelėjo kartą, kita ir:
     - Ruoškitės. Važiuosime.
     - Daktare, viskas praeina, - stengiuosi  būti ramus, bet žodžiai tariasi lyg patempdami paskui save liežuvį. Dingsta tarties aiškumas. Bet daktarė kalbą supranta.
     -  Ne viskas praeina.  Kvailystė- irgi nepraeina,- ir, imdama tai už kojos, tai už rankos, pataukši plaktuku.
     - Ai, skauda.
     - Tuo ir džiaukis, kad  dar yra Aiskauda, - lyg šyptelėjo ir prisėdusi prie staliuko, šio to paklausdama, pradėjo rašyti:
     - Kada  tai atsitiko?
     - Vakar.
     - Laiko nebuvo medicinai, - supranta ji. Juk viskas praeina.
     Tyliu. Bet gydytoja nemenka dalimi teisi: taip,  lako nebuvo, kadangi jis visas užimtas didesniais -  mažesniais nervais ir tais svarbiausias reikalais, kuriuos geriausiai žino ligonis. O jauna gydytoja kažką vis dar rašė. Jau tada, regis, galėjau suprasti, kodėl toks produktyvus MŪSŲ Cieksas. Pasirodo, tik todėl, kad jis gydytojas, o visi gydytojai daug rašo. Dabar gi šypsausi ir per ji siunčiu linkėjimus jo visai baltai brolijai ir nediduką tekstą: O Jūs, baltieji žmonės, kodėl taip nesutariate su bėdų ištiktais savo klientais. Kai pastarieji įsitikinę, kai viskas praeina, jūs imate juos į automobilį ir vežate į Santariškes.
     
       Pirmą kartą Vilnių mačiau pro Greitosios med. pagalbos automobilio langus.  Ai, tiek daug žiburių ir,- ak! - atrodo, kokia ramybė. Net ir kryžkelių spūstyse. Važiuoji - stabteli, važiuoji - stabteli, važiuoji ir vėl ir vėl taip. Atrodo, kad šitaip ir turi būti, nes taip plaka ne tik žmonių, bet ir jų miesto širdys: važiuoji, stabteli ir vėl važiuoji...
      - Maryte,- atsigrįžtu į savo palydą, dukrą Dainą ir žmoną,- užmiršau išjungti internetą.
      Abi susižvalgė.
      - Išjungėm, tėve, - atsako dukra. Ten labai daug klaustukų. Po visą žolę kaip pasiutę, kaip Amerikos  netekę.
     - Žinau.
     - Išjungėme,- pakartojo dar kartą Daina.
 
      O Vidinis tylėjo arba siela negebėjo priimti jo transformuojamų eilėraščių. Šiek tiek tokią netektį kompensavo iš kalendoriaus perskaitytas žinojimas, kad  diena netrumpės. Nė vienos minutės ii kitų metų Joninių. Taip vakar, gruodžio 19 d. taip šiandien, gruodžio 20 d, taip dar per dvi gruodžio dienas. O trečią dieną saulė kils anksčiau ir diena pailgės viena minute. minute aukščiau. Ir tų keturių dienų kalendoriaus lapelių švietėsi keturi įsiminę didūs dalykai:
     1. Robo rauda: kai pagaliau perprantate visas mašinų statymo mieste subtilybes ir paslaptis, tenka persikelti į kitą miestą.
     2. Čechovo dėsnis: jeigu pirmame veiksme ant sienos kabo šautuvas, tai paskutiniajame jis turi iššauti
     3. Lintono dėsnis: augimas yra tiesiogiai proporcingas pažadams: pelnas yra  atvirkščiai proporcingas įgyvendintiems pažadams
     4. Džeimso principas: nėra didesnio melo nei klaidingai suvokta tiesa.
   
     Į Santariškes atvažiavau jau saulei nusileidus, nors tebuvo tik po ketvirtos valandos pietų...
      (Iš Santariškių Kalėdų)

2009-01-13 07:18:55

Tai va dar vienas, iš Santariškių.
Sunkiai rašiau, net  ays įraudę. Bet gal, kad irgi tik neseniai baigiau... Naktinis darbas.
.

6

513 palatoje su... Kandžiumi

                 V     

     Greitosios med. pagalbos automobilis privažiavo prie pat durų - keli žingsniai ir viršum galvos užsidengia ligoninės pastato lubų dangus. Čia irgi RAŠO, o pro langelį reikalinga paduoti asmens dokumentus. Vargo jokio! Visą darbą padarė netgi ne  mano palyda žmona su dukra - o atvežusi greitosios daktarė. Po dešimties minučių girdžiu:
     - Iki gražesnių pasimatymų. O pirmiausia linksmų, nesurūgusių Kalėdų. Taip ir užrašiau, kad praeina viskas, kas blogiausia. 
      Geras žmogus ir  bažnyčioje geras. Atsimena, kad bent Sveiką, Mariją reikia sukalbėti už artimą bedievį. Tačiau yra dar vienas gero žmogaus požymis- tokio žmogaus paprastai būna DAUG. Priėmusi Santariškėse gydytoja neginčijamai  geras žmogus. Dieve tu mano! Ne būtų tų mankštų, badavimo akcijų, specialaus raciono suliesėti , grožio (plastinių) operacijų, o! kiek daug gerų žmonių Lietuvoje plika akimi pamatytume. Dabar gi, deja deja - rūpindamiesi savimi parklupdom  gerais žmonėmis turtingą panoramą. Gal dar ateis kada laikas ir atsikvošėsime, bet , matyt, kad negreit.
     Nepasakė gydytoja, kad reikia šypsotis, bet karietą parūpino. Ji stovėjo už priimamojo durų koridoriuje, o prie jos ir vežėja. Taip, vežėjA.
     - Sėskite. Važiuosime, - panašiai kaip Vilniaus Naujininkuose, išvažiuojant į visos Lietuvos Santariškes.
     Stabtelėjau.
    - Atsiprašau. Jūs man?
    - Sėsk, sėk. Čia Jums, pone.
   
     Pradžioje bandžiau nusitaikyti į karietą, bet greitai lyg stuktelėtas nervams pastuksenti plaktuku, atšokau.
    - Ačiū..  Aš savo karieta. Matot gi, kaip stipriai laikausi ant kojų.
   - Pone, negaiškime laiko, - nerimo vežėjA. Ir pamačiusi pro duris išėjusią gydytoją: - Jis neklauso.
     Žodis neklauso buvo nemalonus. Gal todėl, jog per  jį sugrįžo pasakojimų atmintis, kad jeigu neklauso, irgi ne problema - yra tramdymo marškiniai. Žvilgtelėjau į karietą, ( ji čia dviratė)  o ant jos juodos sėdynės atlošo, baltas it kreidos užrašas: NERVAI.
    Ir vis dėlto - NE!
    - Aš sveikas žmogus, vežėjA. Subjaurinta išvaizda jos negadina. Man tokios karietos nereikalingos, - o iš kažkur toli girdėjau prašymą pridurti, kad jeigu jau važiuoti tai su vėjeliu. Igagai žvengiant, o man dainuojant kad ir pro sukraipytą burną:

            Trepsi žirgo kanopulės,
            Girgžda karieta.
            Ar, vežėjau, pasigėrei,
            Ar širdis jauna.

      Tačiau jau pasakytų žodžių užteko, kad ir daktarė liudytų:
      - Tegu. Ne viskas, kas ligoninėse, sveikam tinka. Ir jau pakilę liftu į penktą aukštą, sukome į pirmą pasitaikiusį koridorių.
    - Ne čia. Čia moterys, - pasakė.
     Ėjome toliau, kur vyrai ir  kito koridoriaus gale įėjome į 513 palatą. Žvilgt suašarojusiomis akimis. Keturios lovos, kurių dvi tuščios, tvarkingai suklotos ir laukia Kalėdų.
     Abi prie langų.
     Rinkausi kitą, ne tą, kur prieš metus tapačioje palatoje, tik aukštu ar dviem aukščiau gulėjo švogrius Gediminas, atvežtas greitosios pagalbos  mašina iš Varėnos. Beje, guli ir dabar. Tik  ne ligoninėje. Amžiną atilsį jam. Pasigailėk mirusiųjų, Viešpatie...
     Stengiuosi atsikratyti namiškių palydos, nes su ja - sunkiau. Jos sukurtą būseną reikia skaudžiau ligos iškęsti dvasioje, kuri jau užimta.
      - Kanžiukas paliktas vienas, internetas  neišjungta, na, iš tikrųjų. Negi bažnyčia dega?
      Išėjo ir... pasidarė lengviau. Jau ir pro ašarą nebuvo jautru prisiminti beveik dviejų dienų atsiminimus ir kažką  padaryti, kad jie nesimėtytų ir būtų vertinami, nes tai praeitas laikas, kurio kitaip pasisemti neįmanoma. Tik atsiminimais..
      Ir DABAR, kai RAŠAU, jautriai pro tą ašarą MATAU atsisveikinimą su Kadnžiumi Vilniaus Naujinininkuose. Jau kuris kartas, kai bandau surašyti panašios psichologinės būsenos apraišką, bet vis nesėkmingai. Tekstas pasilikdavo juodraštyje. Bet kas čia dabar?. Regis, kaip tada,  išėjus namiškiams, suvokiau, kad 513 palatoje yra... Kandžius. Vis toks, kaip atsisveikinant, kuomet vaikščiojau, svirdinėjau ir niekas taip dažnai ir jautriai nepasimaišydavo po akimis, kaip jis.  Tilo, nutilo pilnas nesuprantamo aiškaus  žinojimo, kaip negera  Pelėdai iškeliauti, paliekant savo nutilusį draugužį. Šis regėjimas ir dabar man gilesnis už bet kokį, bet kada ir bet kur matytą giliausią šulinį.
     
     - Au! O kaip bus dabar? Ir vėl juodraštis?
     - Nepasiliksiu  juodraščio. Geriau parašyti nesugebu.
     - Au! Liūdna, jeigu sakai, kad blogai, o geriau parašyti nesugebi.
     - Nepyk, Kandžiau. Gal Mindaugas supras.
     - Au! Kodėl Mindaugas?
     - Todėl, Kandžiuk, kad jis tokį jausmą patyręs. Pats rašė.
     - Au!. Ar galima  Mindaugo tekstą  išgirsti?
     -  Kodėl gi ne? Klausyk:

     Pasiėmiau jūsų kūrinėlį, nes dar ne kartą jį skaitysiu. Jau dabar keletą kartų perskaičiau. Nežinau kodėl, bet prisiminiau, kaip namo nešiau mašinos partrenktą savąjį šuniuką ir kaip su kiekvienu menkiausiu krestelėjimu jis sucypdavo. Dabar atrodo, jog tada baiminausi kas bus, bet išties, tą akimirką tegalvojau kaip yra išsaugoti šunelį
     - Au! Noriu girdėti tavo kūrinėlį, kurį skaitė Mindaugas.
     - Tu jau girdėjai. Atsimink! Aš tau tik pabaigą:
                     
                      Pro milijoninę sekundės dalį
                      Pasaulį šviesmečiuose pamačiau,
                      Nešiojau mylimą šunelį
                      Ir laiptų skersvėjus išbučiavau
     
     -  Au! O ką pasakei Mindaugui?
     - Asmeniškai mudu nepažįstami. Bet ir tu ne kiekvieną aploji. Jam parašiau:       
     
     "Jūs labai geras jaunas žmogus, Mindaugai. Saugokite save tokį. Tokiems žmonėms visuomet sunkiau"
     
      Kandžiukui toks laiškas labai patiko. Nurimo. Atsitūpė, iškeldamas galvutę ir pastatydamas  auseles lyg  norėdamas išgirsti Mindaugą:
      - O kodėl neklausi, ką jis atsakė?
      - Au. Žinau, kad jis parašė labai gerai.
      - Taip, parašė labai gerai. O todėl, kad tokių žodžių nebūna daug, atsiminkime juos, Kandžiau.

Mindaugas: Taip norėtųsi tokius žodžius tarti nė kiek nedvejojant ir be jokių priekaištų sau, tačiau, kažkodėl nedrįsčiau savęs vadinti geru žmogumi, kad ir kaip norėtųsi... Per daug visko yra buvę, o tai kas buvo deja neišgaruoja, o ir užmarštis mūsų neatleidžia nuo kaltės... Suvokiu, jog svarbu netik tai kas yra buvę, bet ir tai kas yra, tačiau vėlgi, gyvenant tokiam pasauly, o gal pačiam būnant tokiu žmogumi, sunku išlikti ar visą laiką būti geru, tiesiog aš bent jau viliuosi, jog manyje gerumo yra bent trupinėliu, kruopele daugiau, nei to kas svarstykles lenkia į kitą pusę.
 
      - Au! Ačiū, Mindaugai!
      - Au! Au!- netyčia gal savo, gal jo šuneliu sulojau ir aš: - Ačiū, Mindaugai...
-----------------------------------
Iš Santariškių Kalėdų"
2009-01-14 09:18:44 Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

7

Pirmasis dienoraščio įrašas     
        VI

Sakoma, kad ligoninių laikas labai ilgas - ilgesnės sekundės, minutės, valandos, dienos, naktys. Būtų įdomu žinoti, kas taip sakęs? Man taip neatrodo. Tiesa, jau pradėjau įtarinėti, kad psicho manyje atsiranda daugiau. Regis, neskaičiavau, o žinojau, kad koridoriuje už palatos durų, stoviniuoja septynios dviratės karietos su baltais užrašais  juodame dugne - NERVAI. Jos, kaip soste, tik sėdinčiam karaliui. Šalia jų visą laiką lūkuriuoja ir keturratė, vežiojanti gulinčius.
     Nuo gyvenimo 513 oje palatoje pradžios  nepaliko galvos mintis, kad mano buvimas čia yra labai neteisingas. Lemtis kažko svarbaus nesuvokė arba jai parūpo iš padilbų žvilgterėti, kaip pasijausiu ir ar labai skųsiuosi. Linkęs patylėti, bet aišku gi, kad va jau be penkių  minučių 70 metų, o aš dar lakstau po ligonines. Ar reikia? Juk čia ne todėl, kad kabinčiausi už gyvenimo, pateikdamas jam sąskaitas ir reikalaudamas atpildo pagal darbą ar  veiklą. Čia tik dėl to, kad galėčiau dar pabūti. Pabūti ir tik, išlikdamas kuo labiau panašesnis, tapatesnis tam Pelėdai, kuris iki gruodžio 19 d. Aukštesnių reikalavimų niekas nereikalauja. Nei daugiau sveikatos, nei proto ar dar ko, tik tiek, ir netgi mažiau, kiek turėjau iki  Santariškių  Kalėdų. Ir prisiminė Japonija su jos kalnais ir...
     Kad ir prisiminė, bet apie tai dabar Ne! nekalbėsiu, nes būtų progą manyti, kad gal ne į tą ligoninę Pelėdą nuvežė.   

     Vėl sveika akimi žvilgt į kairę,  į tuščią lovą, kurioje prieš metus surasdavau Gediminą Valacką. Ech, kas galėjo, švogriau, patikėti, kad taip arti būdami, ateisime į Kalėdas. O pro abu nemažus palatos langus sužiuro Vilniau Jeruzalės nakties šviesos. Kai paspaudęs pirštu pakeli dešinę suašarotą akį, įstrigusią nejudančio veido akiduobėje ir nemokančią mirksėti, tai atrodo, kad ten, Jeruzalėje, net ne žiburiai, o uždegtos žvakės. Įspūdis toks išlikęs ir šiandieną, ir norėdamas jį atkurti, rašau:
       
        Jeruzalė su žvakėm pasitiko.
        Matyt, kažkur turėtų būti siena,
        Raudoms surinkt.
        Smagu, save pajausti
        Artimą, net mielą
        Dalykams tiems,
        Kurie nebūdavo svarbu.
        Nebent eilėraštyj,
        Kai noras filosofijai ateina
        Ir, metęs lazdą,-
        Įtaigai mintis renki,
        Pasigiri, kad žodyje poetas,
        Pasaulį, nurašydamas iš Dievo
        Ji perstatai gal kiek kitaip
         Manydamas,
         Kad jau kuri.

     Posmai ne iš karto užsirašė taip, kokius dabar perskaitome. Pabaigoje jie, po eilėraščio eilutės <i>Pasigiri, kad žodyje  - poetas</i> atrodė taip:

       Vadinasi, ir vėl kaip Dievas
       Net jo pasaulį pertvarkai mintim
       O <b>Mirtyje</b> -
       Laimingas, sveikas gyveni..

     - Tfu,!- spjūvis sau, bet argi pyksi? Nors ir aš, kaip visi, bijausi teisybės, o savosios - ypatingai, bet net ir suprasdamas kaip tai kvaila, o neatsisakau ir ateityje <b>mirty nemirti, o būti sveiku</b>.  Ne taip, kaip Vilniaus ir visos Lietuvos Santariškėse.
   
     Dabar labai nesistengiu suvokti, kodėl bene mažiausiai paisiau palatoje surastus jos du gyventojus. Matyt, savaip jaučiau, kad su sunkiau sergančiu artimesnė pažintis neįmanoma, o antrasis buvo judus: pasėdėdavo - išeidavo,  sugrįžęs vėl neilgam užmesdavo užpakalį ant lovos ir  vėl išeidavo.
Apie  abu juos dienoraštyje taip:

  <i>Kai įsikėliau čia buvo du. Abu lenkai. Baniško paralyžiuota dešinioji pusė. Nesuspėjo atvežti laku, negu reikėjo. Kitas Kazlovskis - važiuodamas automobiliu netikėtai prarado sąmonę. Neatsimena, kaip atsirado Santariškėse. Dabar jau krutnus. Dabar jau ir aš, trečiasis. Norėjo
prie pat lovos atvežti karieta. Ketvirtasis gi kol kas, ačiū Dievui, te nesirodo. Tuščioje, tvaringai paklotoje lovoje prisimenu Gediminą Valcką.  Palatos ligoninės taip labai panašos kad reia žinoti, kuriame pastato aukšte esi, kad patikėtume, jog ši palata su keturiomis lovomis vis dėlto ne ta. Beje, puiku, kad neužmiršau pasiimti sąsiuvinio ir  šratinuko. Ir tai įrodymas, jog netikėjau, kad po kelių valandų būsiu išleistas namo.
Labas, Santariškės. Neabejoju, kad ir Kalėdas čia sveikinsiu</i>.

<i>Iš Santariškių Kalėdų</i>

8

Grok, armonika!..
          VII

      Kažkur toliau, skersiniame koridoriuje, ateinančiame nuo liftų ir laiptinės,  suteliuškavo šurmulys. Girdėjau žmonių žingsnių artėjantį trepsėjimą, o kai palatos durys atsidarė, pro jas, iškilmingai aukštai pakelęs galvą, įvažiavo Karalius  gražus, matytas nematyta  ir neabejotinai Lietuvai žinomas. Paskui jį, pastumdami karietą, žingsniavo dvariškiai ir nesunku  suprasti, kad tai, sakykime - karaliaus dvaro žmones, jo palyda arba paprasčiau sakant - Vytauto Juozapaičio artimieji. Tik neaišku, tik dar reikia suvokti, kurio Vytauto Juozapaičio?
     Įsiklausiau, norėdamas išgirsti Ūdrio dainą Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom iš Vytauto Klovos operos Pilėnai. Šventa tyluma, o iki Pilėnų atrodo nežinomas kelias. Ne, tai ne tas Vytautas Juozapaitis, iš operų ir kitur. Ir tuomet sunerimsta armonika - jautri, linksma, daug  kur buvusi, daug ką mačiusi. Neiškenti ir bent mintyse:
    - Grok, Armonika!
    Atsiradę klausimai išnyksta. Net nesimato dvaro žmonių. Liko tiesiog Vytautas  Juozapaitis, Lietuvos radijo ir televizijos instrumentinio vokalinio  ansamblio Armonika įkūrėjas. Net žinau, kad greitu laiku  jo pakojyje prie lovos atsiras užrašas. Paprastas, natūralus, reikalingas, kaip mano, kaip kitų ligonių:
                            <b>VYT. JUOZAPAITIS</b>
 
    Amteli šunelis Kandžius. 
    -Au! Tik nesupainiok! Tau tai ne naujiena. Sakai vieną - rašai kitą. Taigi  Vytautas JUOZAPAITIS, o ne Vytautas JUOZAPAVIČIUS ar dar kaip,- įspėja ištikimas šunelis, regis, net ir lojimą primiršęs. Jau suvokiu, kad atėjusį čia,  barsi ar nebarsi, jis neišeis, pasiliks ir bus. Nebent tik dėl šventos namiškų ramybės apsimes, kad loja, gyvena, kad jam gerai ar negerai Naujininkuose, o iš tiesų... Šuo aplenkė Vidinį, liudydamas aukščiausio laipsnio ištikimybę.
     - Stengiuosi,- pats žinau, kad  ligoninė ne internetas ir čia adminų nėra. Nei Ramunės, nei Vaivos ar Ciekso su Laiptuose, Aurimo ar Koralinos, Gražinos, Janinos..
     - Atmintis dirba, - pagyrė Kandžius ir lyg sau:- Manykime, kad internetas neišjungtas.
     - Dabar ne apie internetą. Dabar aš apie palatos liginių pavardes užrašuose  prie lovų.

     Nežinau, kaip juos priima kiti ligoniai, bet suvokiu, kad kiekvienas savaip iki  nepaisymo: et, buvo nebuvo. Tokie dalykai negydo.
      Iš palatos, palikdamas ją tuščią ir pasiėmęs savo pavardės piešinį, išėjau palikus iki N. Metų dešimčiai valandų. Štai jis priešais akis ant sienos. Tiesa,  be rėmelių. Manau, jų nebus,  bet man svarbu, kad pavardė beveik nupiešta. Kas žino, gal piešinio autorius galėjęs būti profesionalus dailininkas, gal dar bus, bet dabar, kaip spėju, Santariškių medikų akvariume tai nedidelė žuvelė, vadinama med. seserimi. Ji taip, deja, ir nesužinos, kad jos toks  paveikslas, parneštas į Vilniaus Naudininkus, su meile padėtas geriausioje paveikslui vietoje ir, kaip įsitikinęs, jis gydo. Man labai nesinori, kad kas pamanytų, jog apie tai parašiau, kad būtų storesni memuarai. Kita  vertus, tokie dalykai yra labai dideli. Bet kaip tokį supratimą lengvai perteiki užrašais, deja, nelabai išmanau. Man užtenka atsiminti <b>Vyt. Juozapaitis</b> užrašą, pakabintą ant tos lovos kojugalio, kai išgirstu ir jį, ir visą Armonikos  ansambli. Ir net sužinota, kad šių metų ruduo minės jo 40-ties metų įkūrimo sukaktuves. Bet neskubėki į rudenį ir bendrai, neaplenkime atrodytų smulkmenų.

     VyKaraliaus karieta privažiavo prie vienintelės palatoje išlikusios tuščios lovas, kuri traukė akis, darė pažįstama būtent švogerio Gedimino Valackos atsiminimais. Mokėjo išgirsti dainas, pats dainavo ir labai retas atvejis, kai prisėdę ir ilgiau užtrukę prie susitikimų stalo, nebūtume bandę nustebinti taip, lyg būtume prie jo atėję iš Armonikos. Ir va, matau, kaip iš karietos- vežimėlio išlipo tiesiog  Vytautas Juozapaitis - eilinis bet kartu ir ne eilinis ligonis. Ligoninėje patogiau būti , kuomet esi kažko pagirtas: - gal moterų, gal muzikos, gal pažinčių ar Dievas žino dar kokių kitų talentų. Žiburiukai  žmogaus karūnoje čia įgauna prasmes ir  nuteikia medicina tokiam klientui būti palankesne. Ir pro langą švietę Jeruzalės nakties žibintai, matyt, net lengvu sparneliu  nepalietė minties, kad juos nesunkiai galima išprovokuoti, paverčiant žvakėmis, kaip, pavyzdžiui, mano atveju:
                 
        Jeruzalė su žvakėm pasitiko.
        Matyt, kažkur turėtų būti siena,
        Raudoms surinkt.

     Į 513 -ją palatą, atvykus Vytautui Juozapaičiui jos laukimų programa tapo išsemta. Daugiau  niekas neateis ar neatvažiuos, kol kažkas iš mūsų keturių neišeis ir vėl nepaliks tuščios lovos. Tuomet ir vėl reikės laukt. Ar ilgai? Bent nujaučiau, kad gerokai ilgiau negu per visus praslenkančius metus.  Ryt sekmadienis (gruodžio mėn. 21 d), po kitų dviejų dienų Kūčių vakariene prasideda faktiškai maratoninės net keturių dienų Kalėdos. Tokių švenčių dienomis  ligonių injekcijos sumažėja. Blyksteli atvirkštinis reiškinys ir nesveikas jaučiasi sveiku manydamas, kad jam protingiau pabūti kartu su artimaisiais šventėje ir jos baliuose, o po jų sugrįžti į išsaugotą laisvą lovą ir sirgti toliau...
  (Iš<i>Santariškių Kalėdų</i>)

9

Su Jurijum Kazlovskiu
      VIII

       Pastebiu, kad užklydusios mintys, kuomet įslenka iš ligoninės, neatslūgsta. Jau pradedu pykti, kad esu koks esu - ne dėl paralyžiaus pasekmių, o labiau dėl susikaupusios dvasioje graužaties. Bet tai, regisi, Vidinio darbas. Numanau, kad   stengias transformuoti  ar posmą, ar mintį, ar kažką dar, bet jam nepavyksta. Užtat šunelis ramus, tylus, snūduriuoja, tačiau žadinti, kaip ir mylinčios žmonos, gaila.
    Velnias, negeri esam. Neklausk, žmogau, kiek per tą laiką, kol pagaliau išbugdė į ligoninę, žmonai nervų sugadinau. Jau senokai prie lazdos, o sarmata. Dieve, neatleisk man, o jai padėk,- atrodo, labai sąžiningai  išpažįstu savo nusidėjimą, bet  jeigu tai reiktų pasakyti atvirai, kad ir  kunigui, tokiai teisybei pasakyti pritrūktų drąsos. Gal ir dėl įtaigos, kad, girdi, saviplaka ne vyrų darbas.

     Santariškių ligoninės bunda ir keliasi anksti. Jau prieš šešias ryto prasideda  greiti zujimai koridoriais, tačiau to dar nežinota: išmiegota pirma naktis. O sekmadienis irgi reiškia atoslūgį, kuomet baltieji angelai sutupia kas kur - butuose, soduos, dar  kur, ligoninėse palikdami budėtojus - budintį personalą. Šluotai,  skudurui darbo mažiau. Net sakyčiau, gan ramu, bet... Iš kur toks jausmas, lyg kažką žinau ir jau moku gyventi kitaip?
     Prasidarė durys ir žmogus,  neįeidamas  į palatą, rankos mostu pakvietė išeiti į koridorių.. Pasirodo, tai mano lovos kaimynas Jurijus Kozlovskis.
    - O tu žinai, kad anas mirė?
    - Kas - anas? negebėjau suprasti. Ir prireikė laiko, kol susėdus, supratau, kad anas, tai buvęs palatos ligonis, išlaisvinęs lovą Vytautui Juozapaičiui.   
    - Buvo jau sveikas. Ruošėsi namo ir tik... plumpt ant grindų ir nukrito. Nereikėjo ir karietos. Su lova išvežė. Lova sugrįžo, o žmogaus nėra.
     - Ligoninė, - reikšmingai pasakiau.- Čia būna ir taip. Čia turbūt net įprasta, kad pliumpt neretai.
    - Suprantu. Bet kai pamačiau, pradėjau bijoti. Gal tas, kuris mano lovoje prieš mane, irgi -  pliumpt ir nėra žmogaus. Anksčiau apie tai negalvodavau, o dabar užmiegu ir sapnuoju. Dar gi per naktį nerimo- dejavo, barėsi, keikėsi Banaško.  Jį pririša, kad nenusidraskytų.
    - Negirdėjau. Kai užmigau, tik ką nubudau. Miegojau kaip po pirties.
    - Ir aš kitai nakčiai prašysiu, kad duotų raminančių vaistų. Kad pamiegočiau.  Ačiū Dievui, ryt, tikiuosi, iškeliausiu namo. O va tokios dienos, kaip šeštadieniai sekmadieniai labai nemielos. Nežinai, kur dėtis. Nors į koplyčią eik ir poteriauk!- Pasakė Kazlovsis ir švitriai dėbtelėjęs man veidan: - Labai skauda?
    - Visiškai ne skauda. Jeigu taip numirti reikės džiaugsmas. Ir ne tik mirti,-pasakiau gal kiek vaidindamas, bet jeigu ir taip, tai labai nedaug. Esu apie tai ne kartą galvoję ir įtikėjęs, kad mirties nebijau. Žinau, kad kai apie tai pasakai- daug kas šypteli ir mosteli ranka. Atsieit, kalbėk, kalbėk, o kai reikės - šuneliu staugsi. Bet tikrai nebijau jos, kaip, manau, ir brolis Vytautas, nesutikęs gulinėti ir sirgti ligoninėse. Peiliu - tiesiai į širdį ir net neaiktelėjo. Namiškai pasigedę surado mirties vietoje per kelis žingsnius. Ir nė lašo kraujo. Atrodytų, turėjusi būti kruvina  mirtis, o...
     Jurijui Kazlovskiui apie tai nepasakojau...
     
     - Visiškai ne skauda, - pakartojau sakytus žodžius ir akys dar gausiau  suašarojo. O veidas? Et, - šyptelėjau frazėje - prašosi Algirdo Šociko kumščio. Gal tuomet išsilygintų.
   - Šociko?.
    - Ne. Tai ne gydytojas. Tai mano jaunystės laikų boksininkas. Bet pasirodo, kad  šių laikų jaunimas netgi pavardės jo nežino.
   - Aš nesportuoju, - regis, teisinosi J. Kozlovskis. Ir jam buvo malonu, kad ji ištikusi bėda  mielesnė, negu mano, šitaip iškraipiusi fizionomiją ir besiprašanti Šociko.
   - Neatsimenu, nei kaip netekau sąmonės, nei kaip atvežė į ligoninę. Ir niekaip nemokėjau suprasti, kur aš ir kodėl negaliu pasikelti ir nemoku vaikščioti.

     Dabar Jurijus greitas ir įspūdis, kad nori atsikovoti, atsiteisti, atsiimti skolą  judėdamas daugiau, negu man atrodė, kad reikia. Bet manau, kad aš neteisus. Tai, ką iš žmogaus pasiima lemtis, jo neatsiklausdama, reikia pabandyti  susigrąžinti. Kai kam , matyt, tai pasiseka.
   Atėjau prie lovos, įžiebiau šviesą ir pasiėmiau dienoraštį. Bet neatverčiau, neparašiau nė žodelio. O pradžioje norėta parašyti, kad Gediminas Valacka, mano švogrius, irgi mirė ligoninėje jau pasveikęs - ruošėsi išvažiuoti į namus ir laukė paskutinio gydytojo priėmimo. Nurito prie jo durų.
     Vieta, skirta dienoraštyje neužrašytai žiniai, nepasiliko tuščia. Jos vietą užėmė užrašas:

     <b>2008 m. gruodžio 20d</b>.
 
    Kuomet Lietuvoje visur šeštadienis, nereikia manyti, kad SANTARIŠKIŲ ligoninėse jo nebūna. Esminga tik, kad daugiau budinčiu. Gydytojų taip pat. Manoji gydytoja pasirodys tik po dienos, pirmadienį. Nepaisant to, sveikatos apžiūra  vyksta sparčiai: suregistruoti  temperatūros parodymai, patikrintas kraujospūdis, pasiklausyta, kas kaip ūžauja nerimauja kūtinės ląstoje, užrašyta  elektrokardiograma, plaktuku į rankas kojas išstuksenti nervai, atidžiai pasižiūrėta į dešinę akį, ir o tai man naujiena sulašintas kažkokio skystimo butelis iš lašinės. Suprask: nemok, ponui, gerti alaus burna, gerk kad ir ne alų- venomis.
    O!, kai pamanai, tai šeštadienis Santariškėse vis tik darbo diena. Bet, žinoma, ir man norisi, kad čia nereikėtų praleisti Kūčių vakarienės su Kalėdų šventėmis plius šeštadieniu ir sekmadieniu. Bet štai Kandžius žiūri į akis ir guodžia.
- Kas atsitiko, kad manęs negirdi, išgirstu Vidini? Jau čia. Santariškėse. O sieloje, kažkur giliai gieda dainuoja, nepataikydami originalui Juliaus Janonio:
     
     Neverkim prie kapo narsiųjų draugų,
     Kas miršta kovoj, tie didvyriai...
     
    - Eik kakoti, Vidini. Nesulauksi! Pasilik sau didvyrio ordiną.
   (<i>Iš Santariškių Kalėdų</i>)

10

Su Vincu Kudirka
           IX

   - Sulok, Kandžiuk!  Čia galima. Čia ne ligoninė. O ir aš jau drūtas kaip ridikas ar Arūno Valinsko cibuliai, Sulok gi, - prašau. - ir iš tiesu, nuotaika tokia bjauri, kad nors užšok ant Gedimino kalno ir vilku sustauk: <b>į sausio 16 ąją išėjo savi prieš savus</b>.
     Kandžius sukruto, suurzgė, suvizgino uodegą,  o aš net užmirštu, kad Naujininkuose  jis tikras, realus, paglostomas Gi ten, būnant Santariškių ligoninėje įsivaizduojamas, atsimenamas, turimas  mintyse kaip dukart du. Tačiau nepaisant to, man neatrodo, kad jis apie Santariškes žino mažiau, negu aš. Žmona, išgirsdama mus bekalbant, tik palinguoja galva ir net nepabara, niekus tauškiant - supranta, kad parvažiavus iš Santariškių 513-tos palatos, kur koridoriuose važinėja dviratės karietos su užrašais <b>NERVAI</b>, normaliu psichu nebūsi. Būsi aukštesnis, peraugęs normalų. O ten Arūno Valinsko vardas - pavardė, sakyčiau, kibirkščiuoja kaip grindiniu šuoliuojančio žirgo pasagos. Jeigu tik garsiau, šaižiau sukaukia automobilis, žiūrėk, ir pabyra:<b>Arūnas su policija į seimą važiuoja (ar grįžta namo</b>). Ir ligoniai puola prie lango pamatyti, atrodytų, visai ne įdomų reginį,
    Man lengviau. Lova prie lango ir belieka tik kojas nuleisti ir jaukiai atsiremti į plačią  palangę. Toks sujudimas dažniausiai bevaisis. Nė karto nemačiau, kaip atrodo į darbą ar iš darbo važiuojantys Seimo pirmininko, antro pagal pareigas valstybė asmens, ir jo palydos automobiliai. Bet kokį didesnį triukšmą kelyje, išgirdus automobilių kauksmą, priimdavome už gryną pinigėlį ir visuomet apsigaudavome: Seimo pirmininkas pravažiuodavo retai, sako, du kartus per parą - vieną kartą nuo Žaliųjų ežerų ir Balsiu pusės, kitą kartą atgal, kur kažkur Kryžiokuose turi apartamentą. Bet tiesą sakant, anokie čia tokie praradimai. Ligoniams pravartu judėti. Tai lyg priežastis labiau sukrusti, kas, kaip sakoma  - į sveikatą. O štai mano susitikimas pro ligoninės langą , sakyčiau, vertas užrašų ir kantrybės juos paskaityti.

     Negavęs laukto reginio atgal nuo palanges neatsitraukiau. Panūdo atidžiau pasidairyti ir girdžiu: bumbt, bumbt.
  Dairausi ir ne ką suvokiu:
     -  Labas, - girdžiu.
    Ir tuomet suašarotų akių regėjimą nuleidžiu žemyn ir...  o! stebukle! Vincas!
    Įsitaisęs tarp dviejų vertikaliai pastatyti ąžuolo kambliu, Vincas, įsikibęs sauja į virvę, tik - truk! Ir matau, kaip jautriai virš jo galvos virpteli varpas, o iš ten vėl bumbt! Ir neliko abejonių - tarp dviejų ąžuolų, įsikibęs į virvę, JIS, Vincas Kudirka. Viršum jo galvos lyg varpinė ir neabejotinai varpas. Visas reginys, deja,  medyje - ir Vincas, ir varpas. Parašiau deja, bet tai nereiškia, kad tokių reginių nereikia.
Reikia, Ir dar kaip! Nepaisant, kad ataidėjęs Jeruzalės  bažnyčios Varpo gausmas nepalyginamai stipresnis, galingesnis negu Vinco Kudirkos varpo,  esančio čia pat, po ligoninės langais.

    - Sakau, sveikas, - vėl girdžiu ąžuolinį Vincą ir  iš jo atsiminimų: - Seniai jau buvome susitikę. Dar anais laikai, kai sovietmetis. Prisimeni?
    Žiūrėk tu man!, - nusistebiu mintyje ir jau žiodamas paralyžiaus iškreiptą burną:

                                   Sveikas, Vincai!
                                   Nežinau kodėl?
                                   Bet man nelinksma žiūrint į tave -
                                   Kalėdos jau čia pat
                                   Sustojo laikas-
                                   Nei pirmyn, nei atgalio.
                                   Nešioja  seniai dovanas.
                                   Ir man ligos nepagailėjo
                                   O tu vis - bumt! Ir bumt!
                                   Apleisti varpo negali

     Pradžioje pagalvoja, kad gal savo poezija i mano sąmone transformuoja  Vidinis, Bet ne! Šunelis jaustų jį, jie irgi draugai. Ir svarbiausia, kad taip  kalbėdama jaučiu sieloje peršulį. Žodžius skauda. Ir tai faktiškai reiškia: savi savus  muša.
    - Kalbėk, Pranuci. Kol dar gali, kalbėk. Kad ir iškreipta burna, bet ji sava. Ir patikėk -su ja tokia būti patogiau, negu ąžuole. Bet, ačiū die, ir už tai. Ir nemanyk, kad p. Artūrui Valinskui pavydžiu. Šauniai važiuoja...
     Bet  man svarbiau, ką aš galiu pasakyti. Klausyti visuomet suspėsiu, o  čia toks lyg  jausmų proveržis:           

                                     PAKLAUSK, ar girdi kas -
                                     Va, koks gražus iškrito sniegas!
                                     Tik vienas jis, Dievo valia,
                                      Prie tavo varpo
                                      Net aš žvelgiu iš penkto aukšto
                                      Klajodamas akim
                                      Kur Santariškių varnos skraido,
                                      O tu vis bumt! ir bumt!
   
     - O ką paliko daryti? Ir ką galiu padaryti, kai medžiu surištas? Kai medyje. Iš tokio neištrūksi, nepabėgsi. Ąžuole įkurdino. Įkalį. Kaip nori sakyk O jis šis medis nepaprasto drūtumo. Taigi ąžuolas, - dejuoja Vincas. Bet aš be užuojautų:
                                       
                                        Klausausi ne tavęs,
                                        Klausau, kaip vaikšto kraujas
                                        Ir pastuksena nelinksmai širdis -
                                        Šalia štai ponas Juozapaitis -
                                        Jis irgi be armonikos -
                                        Ne kojomis po žemę -
                                        Šonkauliais po lovą vaikšto.
                                        O tu vis bumt  ir bumt

     Vincas, pasiūbuodamas varpo šerdį, dar kažką norėtų kalbėti, bet neleidžiu:
     - Nustok  bambsėti, Vincai.
    Tuokart prie langų, net iš koridoriaus subėgdami, vėl puola ligoniai žiūrėti, kaip p. Seimo pirmininkas važiuoja į darbą, iš jo ar dar kur .Negi šį kartą iš tikrųjų Jis?
Bet- ne!. Vėl apsirinkama
O tuomet  jau aš iki pabaigos.

                                       Tegu pailsi ąžuolas
                                       Ir išskobtas iš jo paminklas -
                                       Atgal į ąžuolyną nesugrįš---
                                       Tačiau jeigu manai išlikt Vincu Kudirka,                           
Tai tik ne čia,
Prie ligoninės -
Pirmyn į Seimą, nosies tiesumu,
Aplenkdamas Valinską
                                       O Varpas pats
                                       Laimingą  ateitį sugaus...

**********************************


» Kūrybos oaze » SANTARIŠKIŲ UŽRAŠAI » Yra pradžia, bet reikalinga ir pabaiga