Prologas Santariškių Kalėdoms

Regis, žinojau, kas yra PROLOGAS, bet dabar nelabai. Girdžiu patariant - galvok apie  „įžangą"“ir bus tas pats: prologas arba įžanga literatūrinio ar muzikinio kūrinio.
     - O kai kūrinio nėra?
     - O kaip „prologas“ prasideda kažkokia tai nelaukta bėda? Na, kad ir liga?
Kita vertus, kas ką veikia - ar kūrinys PROLOGĄ, ar atvirkščiai?

Truputį pasimetęs.
Paprastai kūrinėlį „Žolei“ sugebu turėti iki vidurnakčio. Norėjau, kad taip atsitiktų ir šį kartą. Bet netikėtai girdžiu, kad jau esu ne vienas. Žingsniai? Prisilietimas? Patylėjimas Biblijos ar jos komentarų skaitymas? O gal čia taip šnekasi Janina su Gražina. Kažkada, kai dar studentės, ne vienus metus viename bendrabučio kambarėlyje, o dabar jau ir visos Lietuvos neužtena. Viena čia, o kita ten, Vokietijoje. Ir vis dėlto jos kartu...
Tai gal ir yra tas prologas, įžanga, kuri kasdieną tobulinamas, iš kur kūrinys galėtų pasisemti energijos jam atsirasti ir būti.

Draugės kūrinį SNIGO perskaitė Gražina ir - ak! kiek džiaugsmo:
     Jau porą kartų paskaičiau. Iš karto priminė 12 brolių juodvarniais virtusių. Kalėdų gimimą...
Skaitant dar kartą, atradau kasdienes maldas (...) tarytum užkeikimu rimuotas  - gyvenimo tėkmės įkalbėjimas, vertinimas... Skausmelis veržiasi. Ilgesys gal?
Kas atrakins tą ledinę spyną? Kas sušildys tą niekutį, tegul ir besimaudantį minkštoje, purioje pūgoje, bet tai juk - PŪGA.
     krito ir krito ilgesio snaigės, purumu uždengė, šalčiu maitino. Vis laukiu.
     „Reikia laukti", - taria, pataria, prašo, sako Gražina, o aš kad ir nė karto nei vienai, nei kitai nepadavęs pasisveikinimui rankos irgi, bet jau iš kitos varpinės:

     "Labai gražus SNIGO. Labai.
Lyg dar žemės nepalytėtas sniegas. Broliai po jį vis tik vaikšto. O sesulė pilis stato. Irgi Ten, kai dar snaigės nepasiekė žemės, kai purumas dar danguje".

     O po to girdžiu dukrą  Emą:
     - Labas, tėveli. Kaip nuotaikytės? Nugirdau, kad neišmanai, kas yra prologas. Nemaniau, kad mano kūrybos neskaitai.
     - Skaitau, bet būna, Emut, kad ne visuomet.
     - Negerai, - sako, - bet nepyksta ir išgirstu jos šešiolika eilėraščio eilučių. Skaudžios. Bet tėvo širdžiai ypatingai skaudžios paskutiniosios:

                     po žiupsnelio skaudžių praradimų –
                     bedugnė tyla.
                     prisijuokti iš norų
                     tikėjimo nesubrandinto:
                     buvo takas ir draugas,
                     pasiutusiai rašė kreida.
                     kam reikėjo kas rytą
                     iš naujo per jėgą pakilti,
                     jeigu maldos bylojo,
                     kad misija mano baigta.

     - Emut, - sakau jai, trimis klaustukais žiūrėdamas į akis. - Argi pirmas kartas, kuomet žmogus netikėtai slysteli ir skandinasi savyje? Esi vyriausia. Ir pati jau ant rankų išnešiojusi. Na, gal atsiremk į mano petį ir pažiūrėkime, kaip išeis karaliai Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Visuomet smagu žiūrėti į garbingus žmones.
     - Tu apie Janiną ir Gražiną?
     -  Dabar apie Tris Karalius.
     - Jau išėjo
     Žiūru nenorėdamas patikėti - kaip išėjo? Lyg Trys Karaliai būtų laikomi po spyna.
     - Sakau, išėjo Trys Karaliai. Jau seniai po vidurnakčio, - sako duktė ir, regis, nesupranta, kodėl taip sunerimau. Ir iš tiesu, labai neramu. Tik dabar atsiminiau, kad atėję karaliai paliko man akių šviesą, sakyčiau, padovanojo akis. Ir štai jau jų nėra, išėjo neišgirdę net padėkos.
     - Kas tau, tėve? Ko  blaškaisi lyg namai degtų.
     - Tai ne gaisro, tai mano akių šviesa. Karaliai man padovanojo akis, o aš, begėdis, užsimiršau, ir man net nelabai buvo svarbu pasakyti jiems padėką. Regis, svarbiau pažiūrėti, kaip jie atrodo, na, ir... palydėti jų dovanotomis akimis lyg pasakant nepasakant „SUDIE, karaliai...“
- Bet gal ir tai tik prologas, o kas buvo, žinosime po jo? Na, nurimk, nurimk. Svarbu vis dėlto padėkoti ir nebūtina, kad į ausį. Išgirs ir karaliai, jeigu sugebėsi pasakyt AČIŪ iš dūšios...
 
Nežinau, ar Karaliams išėjus sugebu pasakyti tai, apie ką čia kalba duktė Ema, bet man atrodo, kad parašiau prologą „Santariškių Kalėdoms“.

                  Karalių dovana

                Sužvilgo vėl šviesa
                Ir įstabi mintis
                Įsliuogia tartum voverė į lizdą:
                – Karaliai atnešė akis
                Per baltą sniegą
                Lūkesčius ir viltį...
                Yra šviesa!
                Tikiu tavim, likime.
                Bet, Dieve, nepadėki man,
                Kuomet, pajautęs dangų
                Ir išmokęs angelus girdėti
                Žvelgiau į pragarą,
                Į nebūtį ar pyktį.

                Važiuoja traukiniai.
                Į dangų aerodromai kyla.
                Žvelgiu toli, plačiai, aukštai
                Trijų karalių dovanotomis akim!...

                Tegu nebūna žodžių daug -
                Išdegę pelenai, sukrito į krūtinę
                Tu man, likime,
                Lyg šviesi Tėvynė.
                Su dangumi dar truputį palauk!
                Tegu smaloj dar neištirpsta
                Žingsniai paskutiniai.

                Žvelgiu į aušrą ir karaliai trys,
                Lazda pagrąsę, prisimerkia ---
                Važiuoja traukiniai,
                Aerodromai kyla į padangę
                Jie man  - akis!
                Aš širdį -jiems!
                O Kasparai
                         Merkeli
                              Baltazarai...
                Žinau, kaip skauda akmeniui
                Kai jo negirdi...
                Bet Jūs gi -
                Ir manos lemties karaliai.

     Buvo ankstyvas rytas. Ir giedojo gaidžiai...
     - Ką? Giedojo gaidžiai? - perskaitydamas parašytą tekstą, klausiu ir juoktis - verkti norisi. Tik beprotis gali išgirsti Vilniaus Naujininkuose giedančius gaidžius. Tiesas, jų čia kiekvieną  ryta  velniškai daug atveža automobilių furgonuose, bet visi jie mirtininkai – nukapotomis galvomis, nupešioti, sukrauti pakuotėse, sudėti „Maxsimos“ parduotuvių lentynose. „Betgi tai dar ne „Santariškių Kalėdos, o tik  jų prologas“, - guodžiu pats save ir laukiu, kas atsiras iš po kitos nakties ar ryto plunksnos.

Neišbaigti Vidinio paniūniavimai

III                                           
   
            - Ką gi, ir kavos pagurkšnojome, ir pasikalbėjome. Gal netgi daugiau šį kartą, negu reikėtų. Bene, jau sakęs  esu, kad  galima ir dramblį suvalgyti, bet neskubant - po gabaliuką, po gabaliuką. Dieve Dieve! kaip pagalvoju, visą  pasaulį sutalpinę gerklėje ir prariję .  Ot, viena sėklulė , o joje obelis su ne vienų metų vaisiais. Ar galvojame mes apie tai? Laimingas akmuo, kad  jo negalime sugraužti.
     Vdinis atsiliepė:
      - Malam. Trupinam. Skaldom... Aš irgi bandau suvokti, kiek daug turtų  vien tik ėdalui sunaikinome. Ir dažniausia - tai gyvas  turtas. Augantis, žydintis, ketinąs gimdyti ir palikti palikuonis. Atrodo, turėtų žmogus džiaugtis, kad pagaliau ateina mirtis ir kertą jį. Bet- ne! Keikiam. Nirštam. Barame. O juk kiekvienas iš mūsų esame irgi mirtis. Giltinė su dalgiu ant peties. Neįsivaizduoju, kad gali būti velnias, kuris gebėtų sunaikinti tiek daug, kiek žmogus. Todėl ir sakau, kad  nesidžiaugiu, jog vėl su giltinės dalgiu ant pečių. – pakalbėjo Vidinis, matyt, jam jau seniai perkalbėtus žodžius, ramiai vertindamas dalykus ir paniūniuodamas man negirdėtą  giesmelę, bet kiekvieną kartą  ne iki pabaigos; kiekvieną kartą iki „Ir...“
 
                    Viena obels sėklelė
                    Didžiausius sodus išauginti gali, 
                    Bet žiojasi it pragaras
                    Žmogaus gerklė
                    Ir...

      Už „Ir...“ pasijaučia, kad pabaiga čia pat, jai nereikia paramos. Pati įslinks į dvasią, nepabijojusi teismo katastrofiškai negatyvių nuosprendžių. Taip atsitiko ir šį kartą, kuomet kiek palaukęs:
     -  Gal viskas. Pasikalbėjome.
     - Pasikalbėjome, bet neišsikalbėjome... Vidini, man juk buvo leista žinoti, kad kažkas atsitiks. Prieš tai sapne buvome susitikęs su jais trimis - mama, tėčiu, broliu. Paprastai sapnus užmirštu, o šitam leista atsiminti. Net dabar neištrūkęs iš galvos.  Jau ne tik pagal kitų, bet ir pagal savo praktiką žinojau: atsitiks bėda ir gali nebėgioti, neieškoti kaltininkų, kad būtent taip atsitiks. O tu man priekaištauji dėl interneto, dėl pasirinkimo su kuo būti ar nebūti.
      Vėl Vidinis:
     - Tokie ten mano priekaištai. Bet  būdamas ramybėje žmogus išlieka mažiau ėdrus. Persistengimas veikloje nuodingas kaip persivalgymas. Bet, deja, dabar tokia mada, kad  be šaukšto ir šakučių, kaip be kažkokios uždaros akcinės bendrovės. Jau ir eidami gatvėse, ar važiuodami automobiliais pasirūpiname, kaip prašmatniau, įspūdingiau pavalgyti. Net ne dėl to, kad tuščias skrandis. Dėl to, kad norisi pasirodyti, išmokti ir čia sulaukti „ Vakaro Žinių" mergaitės olialia pripažinimo. Ar vyras esi, ar moteris - lytis nepaisoma ir ne kliūtis konkurencijai, - kalbėjo Vidinis lyg neišgirdęs  manęs apie susitikimą sapne su tėvais ir jaunesniu broliu. Bet taip tik atrodė, kad neišgirdo, o atėjus laikui kirto kaip dalgiu.
      - Aš irgi tau tyliai linkėjau ligos. Kitiems tai prasideda  matymais pro sienas, akmenis, pro laiką – gyvena su prezidentu Valdu Adamkumi, o mato Karalių Mindaugą. Tai reti dalykai, bet kiekviena liga vis dėlto iš Dievo rankų, ji gina nuo nuodėmių.- ilgai, bet neeikvodamas niekams laiko, kalbėjo Vidinis. Man gi vis skaudžiau norėjosi, kad mudu dar išgertume po trečią ar jau ketvirtą puoduką kavos. Šį kartą iniciatyvos ėmiausi pats ir vėl Nikitos Chruščiovo laikų virtuvėlėje piktai sucypė virtuvas.
     - Noru pasakyti tau dar vieną dalyką. Jeigu juo naudosiesi, būsi pagirtas tarpu moterų ir ne moterų. Čia apie tave kaip internautą , kaip „ rašyką“. Kvailystė, Pranuci,  skaudėti, kaip už, atrodytų, gerą kūrinį rašo blogą vertinimą. Bet kaip yra, taip yra –žmogaus moliu neperlipdyti. Norėjau šį patarimą seniai  pasakyti, bet... reikėjo ligos. Kol jos nebuvo, neatsargu tokį patarimą teikti.
     Vėl žiūrėjau į Vidinį ir jau galima buvo konstatuoti, kad mūsų pasikalbėjimas nutįso iki tol, kuomet vienas kalba, o kitas klausi ir verda kavą. Tiesa, kalbantis dar vis neužmiršdavo paniūniuoti. Dabar irgi:

                                 Viena obels sėklelė
                                 Didžiausius sodus išauginti gali
                                 Bet žiojasi it pragaras
                                 Žmogaus gerklė
                                 Ir...

     - O aš  tave, Vidini, pirmą kartą tokį matau. Atleisk, jog lyg  paabejojau, kad gal tu buvai pabėgęs.
     - Visą laiką nuo tavęs daugiau mažiau pabėgęs. Net dabar, bet, ė, nepaklausiau,  kaip laikosi dukrą?
     - Kurį? Ne vieną turiu.
     - Tą, poetė. Irgi iš „Rašykų“ nosies neiškelia. Todėl natūralu, kad ir gauna daugiau per ją. O kad  poetė gera, aš irgi liudiju. Žinai, kad rašo ne bet kam, o tau, žmogau. Ir ne taip, kad kaip kam reikia- te supranta. Rašo taip, kad suprastų, kaip JOS parašyta.
      - Kalbi apie Emą. Emulę. Nagi, pagerėjo ir jos sveikata. Duok Dieve, kad blogiau nebūtų. Mes gi ištvermingi, nepaisant kad būnam kartais skersvėjų perkreipti. Ačiū, Vidini, kad atsimeni. Vis dėlto nenorėčiau pats ir niekam nelinkiu tokių dovanų, kaip manoji. Kad ir iš Dievo rankų gauta.
     Laikas jau buvo vėlus, bet nenusibodęs,neįgrįsęs, kuomet Vidinis beveik pašnbždomis:
     - Emilijai gal nesakyk, o pats žinok, kad jeigu nori nubausti nedorėlį, parašyk jam už blogą kūrinį labai gerą vertinimą. Ir jis džiaugsis, netgi nesuvokdamas, kokius žiaurius spąstus paspendei. Džiaugsis...
     - Vidini! Tu- ką?
(Iš „Santariškių Kalėdų“)

513 palatoje su... Kandžiumi

                 V     

     Greitosios med. pagalbos automobilis privažiavo prie pat durų - keli žingsniai ir viršum galvos užsidengia ligoninės pastato lubų dangus. Čia irgi RAŠO, o pro langelį reikalinga paduoti asmens dokumentus. Vargo jokio! Visą darbą padarė netgi ne  mano palyda – žmona su dukra - o atvežusi „greitosios“ daktarė. Po dešimties minučių girdžiu:
     - Iki gražesnių pasimatymų. O pirmiausia linksmų, nesurūgusių Kalėdų. Taip ir užrašiau, kad praeina viskas, kas blogiausia. 
      Geras žmogus ir  bažnyčioje – geras. Atsimena, kad bent „Sveiką, Mariją“ reikia sukalbėti už artimą bedievį. Tačiau yra dar vienas gero žmogaus požymis- tokio žmogaus paprastai būna DAUG. Priėmusi Santariškėse gydytoja neginčijamai  geras žmogus. Dieve tu mano! Ne būtų tų mankštų, badavimo akcijų, specialaus raciono suliesėti , grožio (plastinių) operacijų, o! kiek daug gerų žmonių Lietuvoje plika akimi pamatytume. Dabar gi, deja deja - rūpindamiesi savimi parklupdom  gerais žmonėmis turtingą panoramą. Gal dar ateis kada laikas ir atsikvošėsime, bet , matyt, kad negreit.
     Nepasakė gydytoja, kad reikia šypsotis, bet „karietą“ parūpino. Ji stovėjo už priimamojo durų koridoriuje, o prie jos – ir vežėja. Taip, vežėjA.
     - Sėskite. Važiuosime, - panašiai kaip Vilniaus Naujininkuose, išvažiuojant į visos Lietuvos Santariškes.
     Stabtelėjau.
    - Atsiprašau. Jūs – man?
    - Sėsk, sėk. Čia Jums, pone.
   
     Pradžioje bandžiau nusitaikyti į karietą, bet greitai lyg stuktelėtas nervams pastuksenti plaktuku, atšokau.
    - Ačiū..  Aš savo karieta. Matot gi, kaip stipriai laikausi ant kojų.
   - Pone, negaiškime laiko, - nerimo vežėjA. Ir pamačiusi pro duris išėjusią gydytoją: - Jis neklauso.
     Žodis „neklauso“ buvo nemalonus. Gal todėl, jog per  jį sugrįžo pasakojimų atmintis, kad jeigu neklauso, irgi ne problema - yra tramdymo marškiniai. Žvilgtelėjau į karietą, ( ji čia dviratė)  o ant jos juodos sėdynės atlošo, baltas it kreidos užrašas: NERVAI.
    Ir vis dėlto - NE!
    - Aš sveikas žmogus, vežėjA. Subjaurinta išvaizda jos negadina. Man tokios karietos nereikalingos, - o iš kažkur toli girdėjau prašymą pridurti, kad jeigu jau važiuoti – tai su vėjeliu. Igagai žvengiant, o man dainuojant kad ir pro sukraipytą burną:

            Trepsi žirgo kanopulės,
            Girgžda karieta.
            Ar, vežėjau, pasigėrei,
            Ar širdis jauna.

      Tačiau jau pasakytų žodžių užteko, kad ir daktarė liudytų:
      - Tegu. Ne viskas, kas ligoninėse, sveikam tinka. – Ir jau pakilę liftu į penktą aukštą, sukome į pirmą pasitaikiusį koridorių.
    - Ne čia. Čia moterys, - pasakė.
     Ėjome toliau, kur vyrai ir  kito koridoriaus gale įėjome į 513 palatą. Žvilgt suašarojusiomis akimis. Keturios lovos, kurių dvi – tuščios, tvarkingai suklotos ir laukia Kalėdų.
     Abi prie langų.
     Rinkausi kitą, ne tą, kur prieš metus tapačioje palatoje, tik aukštu ar dviem aukščiau gulėjo švogrius Gediminas, atvežtas greitosios pagalbos  mašina iš Varėnos. Beje, guli ir dabar. Tik  ne ligoninėje. Amžiną atilsį jam. Pasigailėk mirusiųjų, Viešpatie...
     Stengiuosi atsikratyti namiškių palydos, nes su ja - sunkiau. Jos sukurtą būseną reikia skaudžiau ligos iškęsti dvasioje, kuri jau užimta.
      - Kanžiukas paliktas vienas, internetas  neišjungta, na, iš tikrųjų. Negi bažnyčia dega?
      Išėjo ir... pasidarė lengviau. Jau ir pro ašarą nebuvo jautru prisiminti beveik dviejų dienų atsiminimus ir kažką  padaryti, kad jie nesimėtytų ir būtų vertinami, nes tai praeitas laikas, kurio kitaip pasisemti neįmanoma. Tik atsiminimais..
      Ir DABAR, kai RAŠAU, jautriai pro tą ašarą MATAU atsisveikinimą su Kadnžiumi Vilniaus Naujinininkuose. Jau kuris kartas, kai bandau surašyti panašios psichologinės būsenos apraišką, bet vis nesėkmingai. Tekstas pasilikdavo juodraštyje. Bet kas čia dabar?. Regis, kaip tada,  išėjus namiškiams, suvokiau, kad 513 palatoje yra... Kandžius. Vis toks, kaip atsisveikinant, kuomet vaikščiojau, svirdinėjau ir niekas taip dažnai ir jautriai nepasimaišydavo po akimis, kaip jis.  Tilo, nutilo pilnas nesuprantamo aiškaus  žinojimo, kaip negera  Pelėdai iškeliauti, paliekant savo nutilusį draugužį. Šis regėjimas ir dabar man gilesnis už bet kokį, bet kada ir bet kur matytą giliausią šulinį.
     
     - Au! O kaip bus dabar? Ir vėl juodraštis?
     - Nepasiliksiu  juodraščio. Geriau parašyti nesugebu.
     - Au! Liūdna, jeigu sakai, kad blogai, o geriau parašyti nesugebi.
     - Nepyk, Kandžiau. Gal Mindaugas supras.
     - Au! Kodėl Mindaugas?
     - Todėl, Kandžiuk, kad jis tokį jausmą patyręs. Pats rašė.
     - Au!. Ar galima  Mindaugo tekstą  išgirsti?
     -  Kodėl gi –ne? Klausyk:

     „Pasiėmiau jūsų kūrinėlį, nes dar ne kartą jį skaitysiu. Jau dabar keletą kartų perskaičiau. Nežinau kodėl, bet prisiminiau, kaip namo nešiau mašinos partrenktą savąjį šuniuką ir kaip su kiekvienu menkiausiu krestelėjimu jis sucypdavo. Dabar atrodo, jog tada baiminausi kas bus, bet išties, tą akimirką tegalvojau kaip yra išsaugoti šunelį“
     - Au! Noriu girdėti tavo kūrinėlį, kurį skaitė Mindaugas.
     - Tu jau girdėjai. Atsimink! Aš tau tik pabaigą:
                     
                      Pro milijoninę sekundės dalį
                      Pasaulį šviesmečiuose pamačiau,
                      Nešiojau mylimą šunelį
                      Ir laiptų skersvėjus išbučiavau
     
     -  Au! O ką pasakei Mindaugui?
     - Asmeniškai mudu nepažįstami. Bet ir tu ne kiekvieną aploji. Jam parašiau:       
     
     "Jūs labai geras jaunas žmogus, Mindaugai. Saugokite save tokį. Tokiems žmonėms visuomet sunkiau"
     
      Kandžiukui toks laiškas labai patiko. Nurimo. Atsitūpė, iškeldamas galvutę ir pastatydamas  auseles lyg  norėdamas išgirsti Mindaugą:
      - O kodėl neklausi, ką jis atsakė?
      - Au. Žinau, kad jis parašė labai gerai.
      - Taip, parašė labai gerai. O todėl, kad tokių žodžių nebūna daug, atsiminkime juos, Kandžiau.

Mindaugas: Taip norėtųsi tokius žodžius tarti nė kiek nedvejojant ir be jokių priekaištų sau, tačiau, kažkodėl nedrįsčiau savęs vadinti geru žmogumi, kad ir kaip norėtųsi... Per daug visko yra buvę, o tai kas buvo deja neišgaruoja, o ir užmarštis mūsų neatleidžia nuo kaltės... Suvokiu, jog svarbu netik tai kas yra buvę, bet ir tai kas yra, tačiau vėlgi, gyvenant tokiam pasauly, o gal pačiam būnant tokiu žmogumi, sunku išlikti ar visą laiką būti geru, tiesiog aš bent jau viliuosi, jog manyje gerumo yra bent trupinėliu, kruopele daugiau, nei to kas svarstykles lenkia į kitą pusę.
 
      - Au! Ačiū, Mindaugai!
      - Au! Au!- netyčia gal savo, gal jo šuneliu sulojau ir aš: - Ačiū, Mindaugai...
-----------------------------------
Iš „Santariškių Kalėdų"
2009-01-14 09:18:44 Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Grok, armonika!..
          VII

      Kažkur toliau, skersiniame koridoriuje, ateinančiame nuo liftų ir laiptinės,  suteliuškavo šurmulys. Girdėjau žmonių žingsnių artėjantį trepsėjimą, o kai palatos durys atsidarė, pro jas, iškilmingai aukštai pakelęs galvą, įvažiavo Karalius  – gražus, matytas – nematyta  ir neabejotinai Lietuvai žinomas. Paskui jį, pastumdami karietą, žingsniavo dvariškiai ir nesunku  suprasti, kad tai, sakykime - karaliaus dvaro žmones, jo palyda arba paprasčiau sakant - Vytauto Juozapaičio artimieji. Tik neaišku, tik dar reikia suvokti, kurio Vytauto Juozapaičio?
     Įsiklausiau, norėdamas išgirsti Ūdrio dainą „ Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“ iš Vytauto Klovos operos „ Pilėnai“. Šventa tyluma, o iki Pilėnų atrodo nežinomas kelias. Ne, tai ne tas Vytautas Juozapaitis, iš operų ir kitur. Ir tuomet sunerimsta armonika - jautri, linksma, daug  kur buvusi, daug ką mačiusi. Neiškenti ir bent mintyse:
    - Grok, „Armonika“!
    Atsiradę klausimai išnyksta. Net nesimato dvaro žmonių. Liko tiesiog Vytautas  Juozapaitis, Lietuvos radijo ir televizijos instrumentinio vokalinio  ansamblio „Armonika“ įkūrėjas. Net žinau, kad greitu laiku  jo pakojyje prie lovos atsiras užrašas. Paprastas, natūralus, reikalingas, kaip mano, kaip kitų ligonių:
                            <b>VYT. JUOZAPAITIS</b>
 
    Amteli šunelis Kandžius. 
    -Au! Tik nesupainiok! Tau tai ne naujiena. Sakai vieną - rašai kitą. Taigi  Vytautas JUOZAPAITIS, o ne Vytautas JUOZAPAVIČIUS ar dar kaip,- įspėja ištikimas šunelis, regis, net ir lojimą primiršęs. Jau suvokiu, kad atėjusį čia,  barsi ar nebarsi, jis neišeis, pasiliks ir bus. Nebent tik dėl šventos namiškų ramybės apsimes, kad loja, gyvena, kad jam gerai ar negerai Naujininkuose, o iš tiesų... Šuo aplenkė Vidinį, liudydamas aukščiausio laipsnio ištikimybę.
     - Stengiuosi,- pats žinau, kad  ligoninė – ne internetas ir čia adminų nėra. Nei Ramunės, nei Vaivos ar Ciekso su Laiptuose, Aurimo ar Koralinos, Gražinos, Janinos..
     - Atmintis dirba, - pagyrė Kandžius ir lyg sau:- Manykime, kad internetas neišjungtas.
     - Dabar ne apie internetą. Dabar aš apie palatos liginių pavardes užrašuose  prie lovų.

     Nežinau, kaip juos priima kiti ligoniai, bet suvokiu, kad kiekvienas savaip iki  nepaisymo: et, buvo nebuvo. Tokie dalykai negydo.
      Iš palatos, palikdamas ją tuščią ir pasiėmęs savo pavardės piešinį, išėjau palikus iki N. Metų dešimčiai valandų. Štai jis priešais akis ant sienos. Tiesa,  be rėmelių. Manau, jų nebus,  bet man svarbu, kad pavardė beveik nupiešta. Kas žino, gal piešinio autorius galėjęs būti profesionalus dailininkas, gal dar bus, bet dabar, kaip spėju, Santariškių medikų akvariume tai nedidelė žuvelė, vadinama med. seserimi. Ji taip, deja, ir nesužinos, kad jos toks  paveikslas, parneštas į Vilniaus Naudininkus, su meile padėtas geriausioje paveikslui vietoje ir, kaip įsitikinęs, jis gydo. Man labai nesinori, kad kas pamanytų, jog apie tai parašiau, kad būtų storesni memuarai. Kita  vertus, tokie dalykai yra labai dideli. Bet kaip tokį supratimą lengvai perteiki užrašais, deja, nelabai išmanau. Man užtenka atsiminti <b>Vyt. Juozapaitis</b> užrašą, pakabintą ant tos lovos „ kojugalio“, kai išgirstu ir jį, ir visą „Armonikos“  ansambli. Ir net sužinota, kad šių metų ruduo minės jo 40-ties metų įkūrimo sukaktuves. Bet neskubėki į rudenį ir bendrai, neaplenkime atrodytų smulkmenų.

     VyKaraliaus karieta privažiavo prie vienintelės palatoje išlikusios tuščios lovas, kuri traukė akis, darė pažįstama būtent švogerio Gedimino Valackos atsiminimais. Mokėjo išgirsti dainas, pats dainavo ir labai retas atvejis, kai prisėdę ir ilgiau užtrukę prie susitikimų stalo, nebūtume bandę nustebinti taip, lyg būtume prie jo atėję iš „Armonikos“. Ir va, matau, kaip iš karietos- vežimėlio išlipo tiesiog  Vytautas Juozapaitis - eilinis bet kartu ir ne eilinis ligonis. Ligoninėje patogiau būti , kuomet esi kažko „pagirtas: - gal moterų, gal muzikos, gal pažinčių ar Dievas žino dar kokių kitų talentų. Žiburiukai  žmogaus „karūnoje“ čia įgauna prasmes ir  nuteikia medicina tokiam klientui būti palankesne. Ir pro langą švietę Jeruzalės nakties žibintai, matyt, net lengvu sparneliu  nepalietė minties, kad juos nesunkiai galima išprovokuoti, paverčiant žvakėmis, kaip, pavyzdžiui, mano atveju:
                 
        Jeruzalė su žvakėm pasitiko.
        Matyt, kažkur turėtų būti siena,
        Raudoms surinkt.

     Į 513 -ją palatą, atvykus Vytautui Juozapaičiui jos laukimų programa tapo išsemta. Daugiau  niekas neateis ar neatvažiuos, kol kažkas iš mūsų keturių neišeis ir vėl nepaliks tuščios lovos. Tuomet ir vėl reikės laukt. Ar ilgai? Bent nujaučiau, kad gerokai ilgiau negu per visus praslenkančius metus.  Ryt – sekmadienis (gruodžio mėn. 21 d), po kitų dviejų dienų Kūčių vakariene prasideda faktiškai maratoninės net keturių dienų Kalėdos. Tokių švenčių dienomis  ligonių injekcijos sumažėja. Blyksteli atvirkštinis reiškinys – ir nesveikas jaučiasi sveiku manydamas, kad jam protingiau pabūti kartu su artimaisiais šventėje ir jos baliuose, o po jų sugrįžti į išsaugotą laisvą lovą ir sirgti toliau...
  (Iš“<i>Santariškių Kalėdų</i>“)