Discussio
                    2. Įsikūnijimas

                  (...)Ar suvokia, kas šitą laiką,
                  Kuomet į sceną Viešpats žengia?
                  Bet argi žengia? Kas jį regi?
                  Juk scenoje tik jis, konferansjė.
                  Vaidinti moka, besarmatis,
                  Tai va ir šnekasi lyg su Dievu,
                  Kad publikai ir jam
                  Nebūtų nuobodu,
                  Bet šit išgirstam kitą balsą -
                  Įsakmus!
                  Retoj žmogaus gerklėj
                  Toks būna.

VIEŠPATS
Galėčiau nesisveikinti -
Ir net žinau,
Kad būtent taip reikėtų,
Nes visuomet juk su Jumis.
Štai žiūrit ir nematote manęs.
Ne dėl įskaudusių akių
Ir ne todėl, kad to nenoriu;
Tereikia pasakyt:
- Matau Tave!
Tik tiek,
Kad su jumis ir akyse
Savo paveikslu būčiau.
Jūs viską, žmonės, turit, viską,
Kad būčiau su Jumis šiądien
Visur ir visada...
Ot, ir dabar... Atrodytų
Kad scenoje tuščia vieta
Manęs nėra,
Bet girdit gi, suprantat –
Jūsų Dievas kalba.

                   Nutilo.
                   Tik bruzdėjimas girdėt tyloj,
                   Suprantant, kad žmogus taip bruzda -
                   Gal rankom taisinėja švarką, 
                   Gal koją perdeda kitur 
                   Gal barzdą, plaukus pašukuoja.
                   Nebūna sąstingyj žmogus
                   Net tyloje,
                   Net vienumoj,       
                   Netgi bažnyčioj prie altoriaus.
                 
                  Ir jau kitu balsu::                   

VIEŠPATS                 
Laba diena.
Ir ji tebūna mums tokia
Lig salėje nebūtų Dievo.
Juk atėjau pas jus
Pasikalbėti ir išgirsti
Kaip kalbasi žmogus su žmogumi.
Konferansjė, prašau,
Priimk kaip netikėtą svečią -
Kuomet visur esi,
Kam gali šaut į galvą,
Kad reikia dar kažkur ateiti.
Tai panašu jau
Į sviestuotą sviestą.
Bet matote- aš atėjau.
O vardas, pavardė
Tebus gal Feliksas Miškinis -
Šilų žmogus, kaip jūs visi.
Nelengva būti žmogumi,
Tačiau manau,
Kad man padėsite juo būti.
Čia daug apylinkių gražių
Ir žmonės gražūs
Noriu pabūt vienu iš jų,-
     
                     Taip tarė Dievas
                     Ir publika pamatė,
                     Kaip scenoj siluetas šviečias.
                     Pradžioj jis it blyškus šešėlis, 
                     Paskui šviesiau, šviesiau –
                     Šviesa jau iki kūno
                     Ir štai jau šypsos Feliksas Miškinis,
                     Šilų žmogus, šilinis.
                     
                            b. d.
2010-01-24 00:10:57
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras: 
radaa Parašė komentarų: 4473 2010-01-24 00:49:31 
Sužavėta. Nuostabi tema, nuostabus jos pateikimas. Nepaprasto įtaigumo šneka. Mano giliu įsitikinimu - galimas nepaprastai išvystyti - norėtųsi perkelti scenon. Marcinkevičiaus, ir ne tik, sielą jaučiu (mėgau jo dramas)  Lauksiu daugiau.
.

Discussio

              4.bedievių kraštas 
     
MIŠKINIS
Aš jau sakiau - nėra čia Dievo,
Todėl ir nepadės.
Gal rūpi kam - O MAN?
Ir man padėti negalės.

KONFERANSJĖ
Bet tai stebuklas –
Dievas nori būti žmogumi.

MIŠKINIS
Jis jau yra.
Bent tol yra ir bus,
Kol vyksta disputas
Su jo tema – GARBĖ.
Sunki tema.
Pasauliui reikalinga ji seniai,
Bet vėlgi – Viešpatie, kur tu?
Ar nematai
Kaip reikalinga tavo parama?
Esą, pabūtumei žmogum,
Žinotum, iš kur kojos dygsta .
Argi ne taip, konferansjė?
Argi ne taip ir tu
Su Viešpačiu savo kalnuos šnekėjai?

KONFERANSĖ
Kas buvo - buvo. Ir dabar
Labai gailiuosu,
Atleidimo trokštu.
Skurdi, deja, mūsų scena-
Ne Dievui šaukti.
Bet šaukštai jau, sakyčiau, po pietų

MIŠKINIS.
Mes sutarėm
Kad būsiu kaip žmogus
Be Dievo galios, be dangaus.
Ir jeigu priekaištus man darote dėl to,
Atleiskite, gražiaus šio krašto, žmonės.
Tačiau atgal sugrįžti negaliu
Jau vien todėl
Kad ir garbė neleidžia –
Paniekint duotą žodį? Ogi –ne!
O ir gebu dabar tiek pat
Kiek gabate kiekvienas jūs.
Ir taip visam krašte.

KAŽKAS I.
Visam krašte?
O aš  maniau, kad gal bedieviai tik kol čia,
Kol žiopsome į sceną kaip romėnai
Ir mintam pramogom.

KAŽKAS II.
O kraštas?
Ką tai reiškia „visame krašte“?
Atrodo, žvyrduobės ir Šklėrių neužtenka.

MIŠKINIS.
Taip tarėmės su konferansjė.
Taip, pone,
Žvyrduobės ir Šklėrių neužtenka.

KAŽKAS III
Bedievių kraštas.
O Dieve, kodėl nenubaudei,
Kol dar buvai...

                    Nematomas lig šiol Vidinis
                    Neiškentė savo tylos.
                    Kažkas negero sieloje sukrito,
                    Atsirėmė į miško duotą lazdą   
                    Ir tiesiai, it į glėbį
                    Pas Feliksą Miškinį scenon žengia.
                    O žingsniai darės greitesni,
                    Lazda skaudžiau kaukšėjo...
                    Ir girdi publika
                    O Feliksas Miškinis – irgi
                    Bet nuotaikos nepakeitė nė kiek

VIDINIS:
O ne, aplodismentų Tau nebus.
Čia tiek daug kryžių.
Fotografuojasi Miškinis,
O kalba Judas -
Išduot save?
Išduoti visą kraštą?
Ir tai vadint – Garbe?
Atleisk, tačiau be kryžiaus
Jau numirti nemokėsiu,
Ir savo mirtimi keiksiu tave.

MIŠKINIS
Žmogus ir keiks? Ar girdit?
Net savo mirtimi.
Bet juk discussio, kurioj ir „taip“ ir „ne“
Nepasilieka vien tik savyje.
Sėkmės, Vidini.
O kad kryžių čia tiek daug,
Aš neblogai žinau.
Puiki tai priedanga bedieviui
Ir, beje, labai dažnam.
Bent jau prieš mirtį susikaupk.
O kad sumanęs keikti
Tai kažin-
Kiek belikę pas tave ir žmogaus?
Žmogus! Oho!
Į Dieva panašus
Bent taip turėtų būti
Tai gal ne Dievo reik ieškoti danguje,
O žemėje Žmogaus?

                    Ir nuvilnijo salėj nerimo banga,
                    Kažkur sukaukę garvežiai netilo
                    O dalgis buvo toks aštrus,
                    Bet akmenėlis irgi ne žolė...

                                  B. d.
--------------------------------------------------------------------------------
.

Discussio

                               6. daina
             
                 Ir iškrito akmenėliai iš užančių,
                 Kas jais dar taikės mušti.
                 Sukluso žvyrduobė,
                 Paklususi vaizduotei,
                 Plačiai apglėbdama
                 Atėjusių į ją, žmonių pasaulius,
                 Net pokylių ir Vilniaus salių prabanga
                 Nebūna šitokia jautri.
                 Dainavo Feliksas Miškinis
                 Matyt, užmiršęs,
                 Kad ne Dievas jau.   
                 Po sielas vaikščiojo Jo ekscelencija -
                 Švarus kaip ašara dangus.
                 Kas žino, kiek čia ko reikėjo,
                 Kad viskas, kas šalia, aplink, toliau
                 Paklustų it  burtažody atėjusi galia –
                 Gyventi ir dainuoti,
                 Džiaugtis ir nemirti
                 Išauštame su savo
                 Žmogiška dalia.
                 Ir publika po du, po tris, ar net daugiau,
                 Nutilus dainai, kilo BŪTI.
                 Susiglaudė būreliais giminės, pažįstami, bičiuliai...
                 O! kaip smagu, kad vėl sugrįžta laikas
                 Ir poreikis būti kartu ir daug,
                 Kaip bičių avely.
                 Tai kas pasakė, kad žmogus
                 Su žmogumi kalbėt nemoka?                       
                 Ar tik ne tu, konferansjė?
                 
KONFERANSJĖ
Tik pažiūrėk, o dzūkų daina,
Į žvyrduobę atėjo visi Šklėriai.
Girdėt, mylėt ir jaust tave.
O kas nebeatėję, niekuomet jau neateis.
Likučiais praeities mes esame ir – tik.
O gražūs vien vaizduotėje, deja.
Kai skauda gerklėje,
Dar galima kentėt.
Bet kai akis, kai širdį, siela skauda...
Ar koks Miškinis gali mums padėt?
Tačiau.... Na, taip,
Kažkas šiandieną atsitiko -
Feliksas Miškinis, buvęs Dievas
Už rankos laiko moteriškę.
Sunku suprast.

DAINA.
Sunku. Bet tie, kas čia atėję,
Dar ne visi galvoja apie tai.
Ir tu, beje, konferansjė
Baik dvejones -.
Miškinis jau ne Dievas,
Jei būtų juo, žinok-
Adomui ją, Malviną, atiduotų.
O tu - „gerklė, gerklė užkimus
Ji man šventę ardo...“
Kol galvoje šviesu,
Su ja pavaikščioki ir ja tikėk,
Tuomet gal ir gerklė pragys.
Seniai žadėjai padainuot mane 
O jis, nespėjęs net ateit,
Jau aplenkė.
                   
KONFERANSJĖ
Gerklė įšalo.
Žiema ten. Ledas. Vėjai pučia.
Kam žvyrduobėje šventė,
Man nuosavoj gerklėj - bėda.
Nebuvo ir nebus, kad kiekvienam gerai.
O kaip norėjau uždainuot ir aš-
Kažin, ar besuprasi?

DAINA:
Seniai mane kas taip dainavo
Ir va, vėl nuskambu miškais.
Argi maniau, kad gali būti taip?
Vis džiaugiamės, kad kryžių daug,
Kad dar bažnyčių skambina varpai.
O dainos? Argi jos
Jau neužkimę kaip tavo gerklė?
Net vyturiai šiliniuose  negieda.
Todėl ir nežinau, konferansjė
Kodėl turėčiau verkt, liūdėti,
Kad Dievo jau nėra...

KONFERANSJĖ:
Džiaugies?
Turbūt, ir Malvina.

    B. d.

2010-01-28 09:17:19

Pelėda
.

Discussio
               

                             7. Šklėrių pusėn                       
                     
                     Šilai išgirdo - ir labai toli –
                     Miškinio dainą,
                     Bet  - o! Kodėl Miškinio?
                     Nėra to laiko, kai atėjo ji,
                     Nes gimė šitame krašte
                     Ir tik dangus bežino -
                     Kieno lopšy?
                     Gal prie Ūlos prigludus
                     Ar prie Merkio,
                     Gal kur ties Nemuno upe,
                     Gal matant, kaip antelės plauko,
                     Nutūpę Grūdo ežere.                     
                     Sukluso kraštas ir kalbėt nemoka -

Kabeliuose
- Perkūnas! Ausys atsikimšo
Ar dar koks kipšas trepsi ten.
Bet paklausykit, žmonės.
Nors netikiu ir pats -
Dainuoja Šklėrių pusėn.
- Kas ten dainuoti gali? Kas?
Nebent numirėliai?
- O! kad  numirėliai...
Neabejočiau, jei mokėtų prisikelt.

Margionyse
- Ar gali būt taip – juk nesapnuoju,
O  lyg sapne.
Tfu, prakeiktieji! Kai sena
Ir kryžiai  pradeda giedoti.
- Sena ar ne sena,
Bet tai tiesa, Marcele.
Matyt, su muzika išnyksta Šklėriai.
Eh, Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus,
Eh, ir Šventosios Dvasios 
Eh, amen .

Darželiuose
-  O kas gi čia? Grūda išdžiuvo?
Bet... ogi, senės ir diedai,
Išdžiūti upei bus nelengva,
Bet regisi, kad nuplaukia atgal.
- Ką? Ką?  Vinculi, ką sakai?
Kažkas ausyse gieda -
Negirdžiu tavęs, broleli.
- Klausykite, o senės ir diedai,
Jei gieda –
Tai bažnyčios ir gaidžiai,
O Šklėriai uždainavo...

                    Ir panašiai visur- po visą kraštą
                    Suklusę žmonės, mini Šklėrius
                    Ir netiki iš ten išsklidusia daina,
                    Ir kaip tikėsi, jei burna
                    Seniai praradusi jos skonį.                   
                    Išdžiuvo balos,
                    Varlės kurkti liovės
                     Ir niekas atsimint nenori,
                     Kur dingo ji,
                     Žmogaus dvasingoji šventovė –
                     ( O gal - tvirtovė? )
                     Daina.
                    Rožančiais kraštas guodžiasi
                    Ir prašosi dangun,
                    Nežino dar
                    Kad Dievas iš tenai
                    Atėjo būt žmogum.
                    Jau Šklėrių žvyrduobėje
                    Susitelkus publika žila,   
                     Ne apie mirtį -
                    Apie meilę kalba.
                    Seniai prisimena, kad buvę vyrais,
                    O senės - nėščiomis.
                     Oi, kiek kalbų! 
                     Kiek nuomonių!
                     Kiek noro sužinot kas ką kam sakė,
                     Bet šiandien čia
                     Visiems labiausiai rūpi
                    Miškinis Feliksas ir Malvina.

MALVINA
Nesitikėjau.
Pamaniau, kad pajuokausiu,
Nes kartais moku.
Mes taip įpratę tarp savęs.
Pasijuokiam ar paverkiam...
Net ašaras nušluostom žodžiais.
Nuo tos dienos, kai čia atėję
Niekur nebuvome išėję -
Čia mūs amerikos, dangūs, atminimai
Ir laiškų daug
Su žiniomis, kad nesugriš
Tik du kelia iš čia - į ten, Kažkur
Ir pas tave, kai dar buvai dangun.
Liūdėti reikia tau
O nedainuot, žmogau Miškini.

MIŠKINIS
Bet klausei, ar dainuoti moku.
Dabar jau pasakyk pati.
Net dovanoti šonkaulį žadi,
Kad kaip kadaise moterį
Dabar sukurčiau vyrą –

MALVINA:
Atleisk, nepyk.
Aš gi sakau,  kad juokavau.
Čia mes visi velnių  priėdę -
Lept žodį,
O paskui raudonis muša.
Ir ką daryt?
Na, būk žmogum, tikru Žmogum, Miškini
Ir nemanyk, kad jeigu akys šitaip rodo
Tai jau ir žmonės esam -
Sunyko Šklėriuose Adomas,
Sunyko jo Ieva.
Negaila  šonkaulio, kad  vyrai vėl kaip vyrai
O moterys galėtų pagimdyt.
 
MIŠKINIS
Žinau,
Esi našlė ir vieniša.
Kadaise pilnas kiemas vyrų.

MALVINA
Kai jų nėra –  atsiminimų daug.
Jei leisi, nagi bandysiu padainuot ir aš.

              B. d.

2010-01-30 07:10:40
Pelėda
.Профиль PeledaЛС PeledaE-mail PeledaВебсайт http://vyras