Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » AR TIKITE? » Ar tikite, kad pavyks kelionė


Ar tikite, kad pavyks kelionė

1 10 13

1

:flag:     http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/735-1.jpg    Skiriu Senosiois Varėnos bendraklasiams

GEROOOS KELIONĖS...                       

.                                                          SKAITAU SAVE

2

;)  :writing:  :yep:                                        Ar tikite?

Jeigu kas pasakys, girdi, per 99 savo Velykas apsivalgiau kiaušinių, tai nesiginčysiu, kad ne taip. Priežastis įtikinanti knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kuriuos savo darbus, nušluostyti dulkes ir pasiimti juos į atsiminimų užrašus. Sako, laimingi laiko nepaiso, todėl nemanau, kad mano amžius būtų priežastimi manyti kitaip. Svarbiausia būti laimingu, o aš būtent priklausau tokių žmonių kategorijai. Bent jau tuo neabejoju. Štai vėl išsitiesė rankos į Radijo karietą, su kuria daug kur buvęs, bet nelabai atsimenu - kur būtent ir kodėl ji taip giliai įkritusi į sielą. Manau, ne tik todėl, kad nemenkai teikė džiaugsmų, nes kažin - ar bėdų mažiau? Pradedu tikėti, kad tokie šimtamečio užrašai neturėtų būti nuobodūs, nors žinau, kad viltis yra kvailių motina. Bet tai neatmeta reikalo savo devyniasdešimt devintųjų Velykų kiaušinių persivalgymą išdejuoti pagarbiausiu joms būdu.

Ir taip:
1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. Lietuvos eteryje pasigirdo Radijo karietos šaukinys. Prieš tai savaitraštis Kalba Vilnius parašė:

Nauja laida Radijo karieta.
Keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai toks žmogus sako, kad esą susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžia ar net giliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: tikime ir abejojame, abejojame ir tikime
Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net savo tėvo mėgiamiausią  dainą užtraukė. Bet apie tai sužinosite įsijungę radijo imtuvus... Laidos redaktorius Pr. Karlonas, režisierė A. Meilutytė.

Jau negalėčiau pasakyti, ar ilgai reikėjo derėtis dėl Radijo karietos. Yra išlikęs juodraštis rašto, adresuoto tuometiniam Nacionalinio radijo direktoriui Virginijui Mičiuliui. Pradžioje taip:
Ryžausi Jums pasiūlyti pagalvoti apie tai, kas mane kutena jau ilgoką laiką. Kaip atrodo šis sumanymas čia neaiškinsiu, tačiau suprantu, kad jį būtina pertvarkyti į Radijo karietą Tai turėtų būti rimtas ir nenuobodus daiktas. Dabar, kai karieta tik mano galvoje, ją įsivaizduoju labai patogia žurnalistiniams sumanymams įgyvendinti. Sakysim, panorau pasikalbėti su Jumis, tuoj sodinu į karietą ir... aida keliaujame. Taip galima pavežioti kiekvieną Lietuvos žmogų, nuvežti ten, kur jis ar vežikas panorės. Tai būtų laidos pašnekovų auditorija - neapibrėžta, kaip ir keliai per žmonių ir Lietuvos likimus.
Radijo karietoje galima skaityti ir rašyti, prisiminti ir susimąstyti, dainuoti ir padejuoti, o reikalui esant, net bažnyčią įnešti. Žodžiu, nėra reikalo čia aiškinti, kad tokia laidos forma teikia puikias galimybes  užpildyti ją prasmingu turiniu.

Raštas didesnės apimties. Manau, kad prie jo dar sugrįšime. O dabar išgirskime kaip tuomet, to sausio viduryje iš karietos:
- Dėkui, kad išgirdote mūsų šaukinį!
- Tai naujos karietos šaukinys.
- Reikia pasakyti, kad ginčų dėl jos atsiradimo būta nedaug. Ponai, jeigu Jūs tikite savo karieta, tai, prašom - važiuokite.
- O ką reiškia: jeigu tikite?
- Mūsų atveju šis tikėjimas ne visai įprastas. Todėl štai ir jums klausimas:
- Ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysime, pasikinkei žirgą ar kokią kumelaitę ir važiuoji per kelis amžius atgal. O gal net toliau. Ar tikite?

Atsiliepę klausytojai tikino: esą, taip, tiki, nes karieta NESUSTOJANTI. Daug jų nepavargdami laukė progos pasivažinėti ar net nukeliauti į išnykusius giminaičių gyvenimus ir ten pirmą kartą su jais pasisveikinti. O Jonas iš Griškabūdžio, pavyzdžiui, taip: Kaip netikėsi jei ant rato stipino parašyta: tikime ir abejojame, abejojame ir tikime Tai tik puiki pradžia tolimesnei kelionei. O Irena iš Kauno, atidėjusi į šalį Senekos Laiškus Lucilijui kaip kareivis: tikiu!
Ir, žinoma, net žyniams  nebuvo lemta žinoti, kad ateis diena su valanda, kaip karieta suduš į šipulius, lyg norėdama  nepalikti pėdsakų, o vežėjui už jo keliones, kaip ordinu padėkota amnezija.
   O! kaip toli toli tie laikai, bet - gal ir kvaila - man karietos reikalai rūpi lig šiol. Dėl įvairių priežasčių ir poreikių, bet šiuokart, kai esu it liūnu aptekęs sunkiu amžiumi, daugiau baiminuosi, jog neduok die, kad ko nors iš savo pažįstamų nesuspėčiau pakviesti į paskutinį balių.

3

:writing:                            2. Kitoks karietos suvokimas

Man ne bėda prisipažinti, kad rašau sunkiai. Kirvis ir malkų kapojimas visąlaik buvo lengvesni negu  abėcėlė ir rašymas. Todėl kažkiek parašęs, skaitau kartą, kitą, trečią, skaitau kol atliežtu, atsikvėpiu ir vėl sugebu pasilenkti prie klaviatūros. Taip labai toli nenukeliausi, tačiau tokie skaitymai dažnai padeda atsiminti. Ir taip atsitinka, kad neretai išgirstu ankstesnius savo rašymus. Ne pirmas juk kartas, kai bandau atsekti sudužusios karietos buvusias keliones ir jas aprašyti. O yra ir tokių raštų, kurie parašyti būtent taip, kad atrodo, jog jie atsiradę kopijuojant būtos tikrovės pasireiškimus, kur Radijo karietos kelionių vaizdai geriausiai pavykę. Tokį garantijos ženklą teikiu ir pasakojimui
   
       KUOMET GALVOJ GIRGŽDENA...

     Žiūriu pro langą rytas aptemęs, dangus padūmavęs. Lyg rūkas sklando. Spėju, kad diena nebus pavasariškai šviesi. Ir, beje, kažkodėl ji nerūpi. Galbūt todėl, kad jau anksčiau parūpo suvokti, kaip geriau, sumaniau užrašuose atsiminti Radijo karietą. Sprendimas neateina, bet nuotaika neatgrasi, net, sakyčiau, pasidariusi jautresnė, imlesnė. Ir štai netikėtai pro tokį rūką pamatau Daliją Kiliesienę. Iš kur ji čia? Kaip atklydo? O gal - kur aš? dingteli mintis. O pažįstami balsai aiškina, pasakoja, kalba:   
   - O! kaip smagu. Pagaliau matau tą gražios sielos moterį,- girdžiu Tauriją: - Pasidžiauk, Pranai, - sako man,- atrodo, irgi moki gerais žmonėmis džiaugtis.
   O Karolina tokį paveiksliuką piešia:
   - Viskas vienoj  gražioj dermėj. Kopos, pušys, dangaus mėlynė, Dalijos veido  giedrumas.
    Kopos? Kur ji jas mato? - ieškau akimis po peizažą nuotraukoje ir nerandu, bet balsų daugėja.
     - Mato, jeigu sako, - remia Karoliną  Skroblas ir  beveik atsidusdamas: - Kaip gražiai susišaukia smėlio ir plaukų spalva.
     Prinešu nuotrauką arčiau akių.
     - Kad ta senatvi suraita, sukraipa, sureit į biti - o tep da norėtumis būti jauną, gražę. Lai būn kap y, by širdis nasenst. Dėkū Tavy...  Būkem.
      Moteris  žiūrėjo į mane truputį primerktomis akimis, išlaikydama ramybę ir susikaupimą. Nelabai mokėdamas žemaičių šnekėjimą, neiškart supratau apie ką  jį - apie save, ar mane. Žilimu buvome panašūs. Jos amžius manęs nedomino, nes kas nežinom, kad  moterys visuomet moka būti gerokai jaunesnės.
   - Būk žemaitė, Dalija, bet pirma lietuvė. Ir prašau nesiginčyk, kad vėl neatsitiktų taip ar  panašiai. Prisimeni?- net užmiršęs pasisveikinti sakiau jai ir nebuvo svarbu, ar prisimena, ar - ne. Svarbiau buvo, kad pajutau, jog karieta pajudėjo. Beje, labai panašiai, kaip TADA, kai pradėjo važiuoti, girgždėdama galvoje.
      Taurija pasidžiaugė.
     - Tik tikėjimu pakinkyta karieta ir nuneš atgal ir į užuomazgas.
     - Ko gero, ko gero,- sumurmėjau, gerai atsimindamas šį pirmosios kelionės epizodą. O čia, žinoma, nereikia aiškinti, kad Tomui Vaisietai geriau sekasi piešti žodžiu erdvėje, negu teptuku ant drobės. Tuomet ir jam nemenkiau kaip man rūpėjo įtikinti publiką, kad mūsų kelionės, ieškant žmogaus širdies ypatingos. Jos lyg susapnuotos ar išėjusios iš Dievo žodžio. Greitai  po to, kai eteryje nutilo karietos šaukinys, Lietuva išgirdo daug kur lig šiol neužmirštą jo kalbą. Atrodė, mato, regi ir  tiesiog ranka apglosto tuos vaizdus ir nutikimus, kurie mūsų laukia, nuvažiavus karietai giliai į praeitį.

T. Vaisieta:
Ten sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš šimtą ir daugiau metų.
     Arba- antai!- žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su Vėlinių degančia žvakute. O ten tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą , pakviečia nelauktus  svečius į savo bustą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar iš toli atvažiavome? Iš  kurio Lietuvos krašto jo svečiai?
   Ir jau taip, lyg žiūrėdamas kiekvienam klausytojui į akis. Net nesvarbu, ar jis vaikas, vyras, moteris, senis. Negebu suvokti, iš kur tokia stipri įtaiga atsiranda talentingo aktoriaus žodžiuose, bet jie tokie:   
   - Mielieji mano, ar jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis, pasakytumėt  teisybę, kad atvažiavote iš tos Lietuvos, kur prezidentas Algirdas Brazauskas. Dabar tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų to žmogaus akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų, pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės yra vaiduokliai. Žegnotų ranka, kryžiumi, o paskui skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus jo namus.
     - Ir vis dėlto, tai Radijo karieta tai jos žmonės, tai aš su Tomu Vaisieta - liudijau džiugią pirmos kelionės naujieną. Ir man labai reikėjo, kad Tomas padainuotų dainą. Su Vidiniu muziką išmanėme ne kaip. Net nemanėme, kad gerai dainai sukurti reikalingas kompozitorius, nes mudviejų supratimu, jai parašytas tekstas buvo puikus. Todėl nepaisant, kokia melodija prie jo bepriliptų, ji turėjusi būti nemenkesnės vertės.
Tomas neiškart suprato, ko iš jo tikiuosi, o kai suprato, jau nesikuklino.
     - Kvailiu nori padaryti, Pranuci? Ar supranti, ko prašai? Net reikalauji.- Ir jau į publiką: - Girdite? Nespėjau apšilti, o vežėjas jau kiša kažkokius posmus ir ragina: dainuok, Tomai, dainuok, Vaisieta !
     - Ne reikalauju, o prašau, Tomai. Nuoširdžiausiai...
     - Pirma surask ir paprašyk  kompozitorių, kad muziką parašytų. O kita vertus, aš ne dainininkas, vežėjau.
     Sulaikyti Tomą buvo vėlu, nes į eterį jau liejosi deklamuojamo teksto žodžiai. Širdį suskaudo, nes ne taip, oi ne taip jie turėję pasirodyti viešumoje.
                       
      Yra pasaulyje dalykų
       Labai tikrų, bet daug  ir ne,
       Lyg atmintis apie jaunystę
       Galvoj  girgždena karieta. 
   
     - Palauk,  žmogau, - perskaitęs posmą sukluso aktorius. - Kokias nesąmones paistai? Galvoj girgždena?  Kad ir nemažai gyvenimo matęs, bet, patikėk, vežėjau, tokios galvos dar neteko matyti.
    - Na, kam taip? Štai ta galva. Tai vežėjo galva. Galiu žegnotis, kad joje tikrai girgždena. Ir niekas kitas, o būtent Radijo karieta.
     Tomas nelaukė tokio atsako.
     - Sakai, niekas kitas, o būtent karieta?
     - Radijo karieta, Tomai. Radijo,- pasakiau tuo pačiu balsu. Ir neatrodė, kad negalėčiau jo dar sutirštinti, bet jis paskubėjo:
      - Ha-ha! Jeigu girgždena, tai neturiu teisės nepatikėti. Toks metas, kad daug kam galvose girgždena.
     
    Dabar man labai smagu prisiminti šį vaizdelį. Ir gerai prisimenu, kai užversdamas Dalijos Kiliesienės nuotrauką, pasakiau:
     - Ruoškis. Važiuosime. Ne laikas, Daliuk, poilsiauti, akis jūra ar pliažu varginti, kopomis žavėtis. Kita vertus, argi tai kopos, jeigu sulig  bambos nepriaugę? Ir suvok: tai ne jūra ošia , o karieta girgždena. Galvoje. Paimk ir savo krėslą, nes matau, kad prie jo prisitaikiusi.
    - Tu rimtai?
    Tik po ilgesnio laiko atsitokėjau, kad užvertęs krėsle sėdinčios Dalijos nuotrauką su pliažo ir jūros pakraštėlio vaizdu Palangoje, vėl pasilieku be nieko. Tik su brėkštančiu rytu prie lango, tačiau šis kartas buvo gerokai protingesnis, nes įtikino, kad tokie dalykai ne šiaip. Laikas suvokti, kad po šešerių metų kelionių, sudužusi į šipulius karieta, ne savo išvaizda buvo reikšminga ir svarbi, o erdve. Negi galima manyti, kad  ji irgi sudužo?
- Taip, Dalija, aš rimtai.
   - Bet kiek  jau kartų važiuota ir vis, kiek beatsimenu rimtai, - šyptelėjo.
   - Ne viską būtina atsiminti. Žodžiu, ruoškis. Važiuosim.
   Buvau įsitikinęs, kad taip prasideda  dar vienas bandymas sugrįžti į karietos laiką, jos keliones ir taip pagaliau atlikti darbą, kuris leistų  ramia sąžine ateiti į paskutinį balių.
-------------

4

TEKĖJO SAULĖ IR GIMTADIENIS

   
     Seniai taip sunkiai kėliausi iš lovos. Plėšiu akių vokus, trinu rankomis, o miegoti noriu kaip vaikystėje, kuomet motina žadindavo piemeniu būti. Dabar, įšokęs į lovą, kėlė šunelis.
     - Oi Kandžiau, Kandžiau. Ir kada užaugsi...
     - Aš jau užaugęs. Man šešeri ir dar truputis.
     Taip jis visuomet. Bet šį sykį akis kryptelėjau į laikrodžio ciferblatą: ogi trečia valanda nakties.
     - Ak tu, besarmati. Eik šalin! Kas atsitiko, kad darbotvarkėje nesusivoki. 
     Tyli it leisdamas man susikaupti ir pagalvoti.
     Vakar Dalijai parašiau: Prieš pusvalandį parvažiavau iš sodo. Tai visus kaulus sopa. Per žiemą  užsisėdėjau. 
     Aha, prisiminiau, taigi vakar Daliją įsodinau į Radijo karietą. Ir nesvarbu, kad ji tik atsiminimuose, tik galvoje. Svarbu, kad girgždena. Tačiau tas girgždena pasirodė kitaip kartu primindamas, kad būtent prieš 93 metus (1917) Šklėrių kaime, Simono (Šimo) Grigo ir Marcelės Grigienės (Volungevičiūtės) šeimoje gimė Stefanija, mano motina. Turbūt niekas nesižegnoja, kai  gimsta vaikas, bet ... Keliu ranką žegnonei, tačiau ji sunki ir kaktos nepasiekia. Ne dėl to, kad gimė. Nėra motinos. Ir metai, ir kiti, ir treti, ir ketvirti be jos...
     Bet- argi? Argi tikrai nėra? - ryžtingai suklustu ir miegas išsisklaido.
     O Dalija rašo:
     Pranai, negąsdink daugiausia infarktų įvyksta pavasarį, kai per žiemą mažai judėję žmonės imasi darbų. Kad kaulai paskaudės - nedidelė bėda. Paskaudės ir praeis. Saugok širdį. Visur su savimi  turėk nitroglicerino senatvės irgi reikia mokytis".
     Nesiliauja girgždenusi ir Radijo karieta, primindama net ir mažytį  mano incidentą su Tomu dėl radijo karietos dainos, kurios nepanoro padainuoti. Tai negožė mudviejų santykių, tačiau, matyt, niekuomet nebūna taip, kad žmogaus nutikimų - nepaisant, kaip jie bepasireikštų- pėdsakai visiškai išsitrintų iš jo esybės. Jie susigeria, kaip, sakysime, vanduo kempinėje atrodo, kad dingo, nėra, o spustelėk ir žiūri - išsisunkia per visą jos paviršių. Bet dėmesio!-  tokie dalykai radijo karietoje paprastai pateikdavo netikėtus siurprizus. Mums reikėjo nuotykių, mes jų norėjome ir ieškojome, ir aš ilgą laiką buvau įsitikinęs, kad kas nors uždainuos dainai parašytus žodžius. Ne vienas Tomas Vaisieta pasaulį ant kupros laiko. Tačiau užmarštis paskandino tokį nutikimą, kol po šešiolikos metų galvoje sugirgždenusi karieta ne lyg ir motina būtų išgirdusi ją.
     - Dalija, užmiršk savo NITROGLICERINĄ ir atsimink, kur esi. Ar supranti, ką lietuviškai sakau? Šis vaistas turbūt ir žemaitiškai vadinasi  nitroglicerinu.
     - Manai, kad jeigu karietoje, tai jau ne žemaitė ir savo užsispyrimą Kartenoje  palikusi?
     - Ne, Dalija, taip nemanau. Bet tie, kas  pabuvo Punioje, bent kiek savęs palieka. Kaip tos šešios basos mergaitė. Ko žiūri? Galiu ir padeklamuoti.

                              Regiu - atsiminimuose -
                              Rasoms vaivorykštėjant,
                              Pernakt dainas dainavusios
                              Pakyla saulei tekant
                              Mergaitės,
                              Šešios,
                               basos

                              Ir leidžias nuo piliakalnio...

     - Ar reikia toliau?
     - Save išgirsti visuomet smagu.
     - Taigi. O kaip man save išgirsti? Kaip mano motinai išgirsti, kokius puikius žodžius parašiau dainai, bet... Bet net ir Tomas Vaisieta nepanorėjo jų dainuoti. Girdi, ne dainininkas. Pamuilino akis, kad patikėčiau tokiu argumentu. Tu va pernakt dainavusi Punioje, manau, galėtum mane suprasi. 
     Jaučiau, kai skaudžiai  sugirgždeno galvoje karieta, bet išlaikydamas orumą, neskubiai padaviau jau apgeltusį, iš karietos dienoraščio išsegtą lapelį su keturiais dainos posmais.
     - Tu irgi esi buvęs Punioje?- pasiteiravo, bet klausimas kvailas ir, regisi, kad ji pati tą suprato, nes tuoj dainos tekstą pakėlė prie akių, pakrutinusi lūpomis, kažką be žodžių paniūniavo, o po minutėlės išgirdau, kaip po šešiolikos metų tylos prabilo daina.

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir ne,
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta.

     Padainavusi tiek, žvilgterėjo mano pusėn. Žiūrėjau į nušvitusį rytą ir:
     - ŠIANDIEN  mano motinos gimtadienis. Manau, kad ir jai įdomu girdėti.   

Su pasaka išauga vaikas
Ir jo širdelėje gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.

Širdis svajinga pasiilgo
Kelionės - pasakos gražios,
Karietą seną pasikinkė-
Kur reiks liūdės, kur reiks dainuos.

Jai nekalbėsiu, kad nereikia
Tikėt žvaigžde, tokėt svaja,
Tik apkabinsiu savo laiką
Ir tą, kurs buvo prieš mane.

     - Ačiū, Dalija. Tai gražiausia daina, kurią kada girdėjau.
     O pro suašarojusias akis, girdėdama kaip girgžda karieta, tekėjo 2010 m. balandžio 9 d. Saulė ir Motinos gimtadienis. Dangus giedras, o Vilnius pritūpęs, kad savo namais ir bokštais netrukdytų matyti...

5

BŪK  J.A. HERBAČIAUSKAI!

     Tai, ką parašiau per pastarasis trejas dienas, šiandien perskaitė ir Vidinis. Patenkintas - nepatenkintas, ar kas bepasakys, bet atrodė lyg pats su savimi kalbėčiau:
     - Yra dalykų, apie kuriuos anksčiau rašei. Pavyzdžiui, apie Herbačiauską. 
     - Kas suskaičiuos tas dienas ar jų rytus, kai dar iš tolo šauki Labas rytas arba tiesiog Labas, Pranuci.   
     - Tai ne tas pats, Pranuci, kas tą patį po kelis sykius kartoti savo raštuose. Juolab tikintis, kad jie bus išleisti, tarkime, 20 tūkstančių egzempliorių tiražu.
     - Tu - ką? Išprotėjai? Praėjo tie laikai, brolau, kai 20 30 tūkstančių egzempliorių tiražais būdavo išleidžiami raštai. Kad ir E. Mieželaičio ar S. Nėries. Bet kodėl mudu apie tai, a?
     Vidinis neskuba atsakyti, bet man saldu pagalvoti apie tuos laikus ir apmaudu, kad taip ne laiku atsiranda karietos užrašai. Juk būčiau paskutinis mulkis, jeigu bent svajonėse neįsivaizduočiau nuspjovęs toliau arba, kaip sakoma - blogas kareivis, kuris nenori būti generolu. Būsiu ne būsiu juo, o geru kareiviu galiu ir privalau būti. Ir prisipažįstu, beje, kad jau būdami kelionėje, dar vis nelabai žinojome, ko iš jos tikimės. Net nenustebau, kai Tomas Vaisieta, pasakęs į eterį istorinę kalbą apie kelionės neįprastumą, tuoj apsidairė, ar neišgirs jo trečias ir paklausė:
     - Sakyk, vežėjau, kodėl tokia kelionė? Į praeitį? Kaip ją suvoki?
     - Laikraščiai rašo, o pasirodo, mudu dar vis nežinome svarbiausio. Gaila, bet tai tiesa. Taigi klausi: ko ieškosime, vežėjau?  Atsakau: Širdies, Tomai, ieškosime.
     - Žmogaus širdies?
     - Dabar gali juoktis. Antraip, iš tikrųjų, kokio velnio važiuoti į praeitį arba tiksliau - į mirusių laiką, jų šalį. Tai vienintelį vertybė dėl kurios verta rizikuoti.
     - Nesijuokiu ir neketinu juoktis. Juo labiau dabar, kai nusipirkau Juozapą Albiną Herbačiauską.
     - Tu turbūt apie jo erškėčių vainiką?
     - Tai ne pirmas  bandymas ieškoti širdies. Šiurpas per nugarą eina, kai jį girdžiu. Visai nenoriu girdėti, bet, deja, girdžiu.
     - Girdžiu ir aš, Tomai. Ypatingai klausa paaštrėjo, įsėdus į karietą. 
     Apie mudviejų šį pašnekesį karietos dienoraštyje vos užsiminta. Tos kelios eilutės užrašytos taip:
     "Tomas nežinojo, kaip dreba mano kinkos abejojant, ar tikrai pagaliau atsirado žmogus, kuris pasakys: buvo nebuvo, rasim - nerasim, vis tiek, vežėjau, važiuojam. Net baisu rašyti jo vardą, o juolab pavardę. Todėl ir nerašau, nes tikiu, kad nepaisant kokia lemtis mus ištiktų, būsime išgirsti iš darbų" 
     Dabar mano kinkos nedreba, bet rašydamas apie tai, regisi, vėl girdžiu, kaip į veidą, akis, ausis krenta Juozapo Albino Herbačiausko dainingas balsas ir sunkus šauksmas:
     - Tautos širdies vis ieškau ir ieškau Gyvos Meilės Šaltinio skausmingai ieškau: nuo pat pradžios vargingo gyvenimo mano...  Tautos Širdies vis ieškau ir ieškau, bet niekur negaliu jos atrasti. Ir taip einu per svietą: ir sapnuoju, ir svajoju apie Tautos širdį. 
     Jau tuomet buvau prisiklausęs pasakojimų, kad, girdi, Herbačiauskas sakydavo ilgas prakalbas, iš kurių jų klausantys žinodavo, kad oratoriui kažkas labai rūpi, bet niekas negebėjo suvokti - kas gi jam rūpi.
     - Nesurado jis tos širdies. Tikrai nesurado. Negi manai, kad mes, Pranuci, galime peršokti jo nesėkmę.
     - Per daug norėjo, Tomai. Visos tautos širdies,- atsakau, bet jaučiu, kad aktorius Vaisieta labai abejoja, jog kažką galiu nutuokti apie Juozapą Albiną.
     - Net nežinau, kaip tau, vežėjau, aiškiau pasakius. Pats apie save sakė: taip, aš biski literatas, biski pisorius, biski net ir teisėjas. Bet kartoju - Juozapas Albinas ieškojo Tautos širdies ir abu tuos žodžius rašė didžiosiomis raidėmis.
     - Taip, taip, Tomai. Ir berods, kad laikė save suvalkiečiu, ar bent sutiko būti juo laikomas, tačiau tai nesutrukdė emigruoti į Lenkiją. Manau, kaip tu Perlojos, taip aš Šklėrių į Krokuvą nekeisime.
     Kalbėti šia tema darėsi vis sunkiau. Žinojau - kodėl, bet neabejojau, kad tai neblogiau žino ir Tomas.
     - Et, bala jo nematė! - patylėjęs mestelėjo ir lyg apgailestaudamas: -O daina karietai vis dėlto reikalinga.
     - Bus Tomai, jeigu, žinoma, neiškrisime iš karietos ar iš proto neišsikraustysime,- pasakiau, nes ilgiau kalbėtis darėsi neįmanoma. Atrodė, kad Herbačiauskas kažkokiu būdu paliko Krokuvą ir įsitaisęs karietoje laukia progos, kad galėtų perimti jos vadžias.
     - Visi tyčiojasi iš manęs, visi man  piktžodžiauja šaukdami: proto išsižadėjo ir vis tiek kokios ten širdies ieško. Bepročiu tapo, vienok širdies neišsižadėjo. Kad nors greičiau pasikartų, nustiptų! Kokios ten jam širdies reikia; proto mat neužtenka! Tfu! Spjaukim visi sykiu: tegu sau eina po šimts velnių! Tfu! Kokios ten širdies jam reikia... Tfu! Baugu į jį žiūrėti - drugys ima kratyti... Tai baidyklė, špukas, šmėkla... Tfu, tfu! Tegu mus Viešpats  Dievas  nuo tokio  žmogaus  saugoja...
     - Jonai ar tu, Stasy, pasiimkite savo suvalkietį, -norėjau dar garsiau už jį šaukti, bet atsiminęs Daliją susilaikiau. Kas žino, gal ir teisi Viktorija Daujotytė, parašiusi apie jo senelės kraujo liniją: "buvo labai palankus žemaičiams. Lietuvos horoskope sakė: Lietuvos tautos ir valstybės  pamatas, fundamentas žemaičiai ožiaragiečiai.
     Nusišluosčiau suprakaitavusią  kaktą - aha,  dar važiuoja karieta. Ir kažkodėl atvertęs paskutinį Erškėčių vainiko lapą, pamačiau, kad  knyga išleista 20.000 egzempliorių tiražu.
      Buvo 1992 ji.
      Būk, Juozapai Albinai Herbačiauskai. Karietoje vietos užteks.

Usia, tusia, rusia, kusia!
Viskas mūsų, viskas  mūsų!
Mergos mūsų, bobos mūsų!
Turtas mūsų, rūmai mūsų
----------------------------------
Mes valdovai, mes valdovai
Usia, tusia, rusia, kusia!

     - Taip, taip, bet apie karietą dar patylėk...

6

KARIETOS PIRMOJI

                 
Dar vis neužmirštama paklausti, kas ji, ta moteris, kuri pirmoji keliavo Radijo karieta. Įpratau sakyti, kad tikrai ne Valentina Tereškova, o karieta ne kosminis laivas. Nieko įdomaus. Tačiau kaip gražus prisiminimas karietos pirmoji neretai užklysta į atmintį ir man smagu pažibinti lūpose šypseną. O susitikome mudu dar prieš kelionę. Senuose užrašuose ne kartą skaičiau:
    Sutikau Amerikos lietuvę Juliją Sinkis. Šviečia kaip žvaigždutė, gyva kaip gyvsidabris. Net nepasisveikino, o jau ėmė už rankos ir klausia, ar ji neklysta manydama, kad esu karietos vežėjas?
     Praėjus per šešiolika metų, turbūt turiu teisę manyti, kad neretai atitolę dalykai atrodo gražesni, patrauklesni. Ir Julija Sinkis, žinoma,  taip pat. Atsimenu, kad jos klausimas buvo netikėtas, nes tuomet dar niekas manęs nevadino vežėju ar vėžiku, o Radijo karieta su botagu ir jos žirgu Ygaga lūkuriavo, kada kelionę palaimins Lietuvos radijo direkcija su tuometiniu vadovu V. Mičiuliu. 
     - O, koks netikėtas klausimas! Ar esu karietos vežėjas?
     Išgirdusi tai, Julija nusišvietė kaip debesėliui nuslinkus saulutė.
     - Pone, atsiprašau, kad suabejojau. Dabar jau tikrai žinau, kad esate vežėjas. Kaip gražu!
     Buvo džiugu išgirsti ir jausti, kad tokia malonė prisiglaudė prie sielos.
     Vėliau apie tai rašiau:
     Kodėl? Už ką tokia malonė?
     Šie klausimai man pasirodė nelengvi, kad sugebėčiau bent patenkinamai į juos atsakyti. Tačiau manau, kad ponią Sinkis iš Amerikos labai pradžiugino tai, kad šioje šalyje pagaliau surado žmogų, kuris yra vertas to, ko vertas. Juk daug vežėjų išdavė savo amatą ir tapo...  Et, geriau patylėti, kuo jie tapo. Ir štai vežėjas... Tikras. Vadinasi, vienas kitas dar užsiliko....
     Viešnios iš Amerikos nuotaika persimetė ir mano esybėje. Taigi dar neįsėdęs į karietą, dar nelaikęs rankose jos vadžių, o pastabi akis atranda žmogų vertą savęs. Manęs nepaliko ir nepalieka džiugus suvokimas, kad tik sąžiningai prisipažįstantys savo tokią paskirtį žmonės yra tie tikrieji patriotai, kuriems Dievo ir likimo skirta žinoti, kad tu, Lietuva - tėvyne, jiems esi vienintelė tiek dabar, po dainuojančios revoliucijos, tiek ir anksčiau- prieš dainuojančią  revoliuciją. Jų nebaimina aukštuomenės ir inteligentijos skaudi panieka esą, vežikas, vežėjas... Ko iš tokių norėti ar laukti ateityje?
     Kai mirksėdamas akimis Julijai Sinkis sakiau, kad dar Radijo karietos nėra, tai atrodė, kad amerikonė nė nemano tuo patikėti. Paprašė, kad nuvažiuočiau pasižvalgyti po Viduklę. Gavusi garbės žodį, kad būtinai nuvažiuosiu, tarė:
     - Pone, neabejokite, Radijo karieta jau yra. Jau yra...
     - O, kad tavo žodelius dzievulis nuneštų į Virgilijaus Mičiulio ausis,- suspirgėjau.
     - Į kieno ausis? Kas jis, ponas Virgilijus?
     - Tai jau ne taip svarbu. Man smagu, kad geriau žinote mane, negu radijo direktorių Virgilijų Mičiulį, - buvau linksmas kaip reta, o Julijai pažadėjau, kad ji būsianti pirmoji Radijo karietos keleivė.
     - Tai didelė garbė man... Manau, Amerikos lietuviams taip pat.
     - Jūs gi pirmoji pavadinote mane vežiku, vežėju. Todėl atsiminkite ir mano pažadą.
     Supratau, kad šitaip elgtis vaikiška, neprotina, nes ne tik erelis danguje, bet ir sauja be žvirblio. Tačiau geros nuotaikos įniršis neapleido. Smagu buvo tikėti ir žadėti negalvojant, kokie tušti pažadai išdalijami viešniai. Pagaliau atrodo, kad net ir Julija Sinkis suabejojo jais.
     - Ne, ne. Aš tik truputį. Įlipusiu, pasižiūrėsiu ir užteks. - O suklususi, pasikapsčiusi rankinėje ir dovanodama šratinuką: - Parašysi, kai aplankysi Viduklę.
     Išsiskyrus nubedžiau akis žemėn - na, ir  kvailys! Seniai tokį buvau matęs, Ir ką daryti? Julija, ar žinai, ką daryti?  Ne, Julija, tu nežinai, o aš štai...
   
  - Kas atsitiko?- net pašoko nuo kėdės direktorius.
     - Man jau laikas važiuoti. Jau pusė Vilniaus mane šaukia vežiku. Ar suprantate, ką tai reiškia? Pažadėjau, kad tuojau išvažiuoju - ir prapulkite sau. Aš taip padarysiu. Atiduokite man raštą ir manykime, kad Jūs jo, o jis Jūsų nematė. Ištiesiau atkištą delną ir sustingau. -  Raštą gražinkite, direktoriau...
     - Raštą?
     - Tą, dėl naujos laidos Radijo karieta Ir labai atsiprašau, kad tiek daug pripaisčiau.
     Direktoriaus du stalai užkrauti gausiais popieriais ir lengvai suvokiu, kad manasis kažkur jau nuskendęs. Skaitė ar ne, bet surasti jį ne taip paprasta, tačiau dabar ir Virgilijus supranta, ko iš jo reikalauju. 
     - O, nesielvartauki dėl to. Aš dar neskaičiau. Gal ir nereikės.
     Dabar tai nelabai svarbu, bet jame ir apie nutikimus rašiau.
     - Tikrai? Na, va kaip puiku.
     Beje, tai tiesa. Raštas vos tesutilpo dviejuose mašinraščiuose. Vaizduodamasis, kaip turėtų atrodyti naujoji radijo laida, rašiau:
     Tai nuotykinė laida, kai karietos kelionėse nestokojama būtų nebūtų dalykų: ar tai pavogiamas arklys, ar karieta nukrenta nuo tilto tiltelio. Tokios situacijos teikia galimybę pereiti prie bent kokios temos ir vienaip ar kitaip jas aptarti, sukurti nuotaiką - kartais liūdną, graudžią, kartais linksmą, komišką ar dar kokią. Čia radijo žurnalistas arba karietos vežėjas turėtų pasireikšti kaip kūrybingas žmogus, kaip, sakyčiau- scenarijų autorius."
     - Maniau, kad jums protinga suvokti ir vaidybinę Radijo karietos" pusę.
     - Taip, taip, bet kažin, kaip ją  suvoks programų direktorė Kazimiera Mazgelienė. Ė, nemanau, kad ji be rašto ką nors suvoks...
     - Yra dar trečioji dolerio pusė...
     - Nagi, vežėjau, baikim juokauti. Dink iš kabineto ir važiuok! Kuo toliau važiuok! - Ir atsidusęs:- O maniau, kad beraščių laikai praėjo. Esi tikras vežėjas...

7

AČIŪ, DĖKUI...

            Taip jau neretai pasitaiko, kad atversdamas - užversdamas senų užrašų lapus, nesunkiai suprantu, kad daugiau prie jų nesugrįšiu. Atsisveikinu su jais tyliai, nešlapindamas akių, tačiau dalį jų perrašau - atrodo, kad kartodamas kitų žmonių kadaise sakytus ar rašytus žodžius, iškerpu su jais laiko lopus su aplinkos peizažais. Pataisinėju, pakoreguoju, padarau, kaip man atrodo geriau ir, paėmęs vadžias, trukteliu jomis, paragindamas žirgą, ir karieta, žiūriu, važiuoja toliau. Ir va jau išgirstu, kaip Albina Šiupienienė:

     - Radijo karieta!
Malonus ausiai skambesys,
Netikėtas akiai žavesys...
Žiūriu iš arčiau: TAIP, karieta
Menkutė ir prasta.
Ar nesubyrės, pasaukusi į kelią? Ar rasis kam palabinti vadeliautoją? Juk mes nebe tie svetimi ir pikti, pavydūs ir įtarūs. Iš kur drąsumas tamstos toks? Ar nesusigraudinsi kartais grįžęs - ieškojau Lietuvos, Lietuvos nebradau...

     Man jau nesunku prie šitų eilučių sėdėti ilgas valandas, atsimenant, kaip tada ir matant, kaip  dabar. Gerai jaučiu tos žiemos dieną - pirmoji kelionė karieta, todėl ne šalta. Čia pat Tomas Vaisieta, Vidinis. Džiugu, kad ištesėjau pažadą, duotą Amerikos lietuvei Julijai Sinkis ji irgi pirmos kelionės karietoje, bet truputį nustebusi ir mažiau judri. Gyvsidabriu jau nepavadinčiau. Smagu, kad čia ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, nors taip neturėtų būti, kadangi parašyta: 1933 metais emigravo į Lenkiją, mirė Krokuvoje 1944m.
     - Vidini, - noriu pasitarti,- gal paklauskim, ar ne lengviau žmogui mirti karo metais, kai žudoma šimtais, tūkstančiais, milijonais. Parako dūmai graužia akis, o skrandį - badas. Kaip manai, a?
     - O iš kur jam žinoti, kaip mirštama ne karo metu? - atsiliepė Vidinis ir žiojosi kitiems žodžiams ištarti, bet tuo pat metu pasigirdo jo: Tfu! tfu! tegu mus Viešpats  Dievas nuo tokio žmogaus saugo.
     - Apie ką jis? Apie mane? Argi ką blogo pasakiau?- susirūpino Vidinis.
     -Tai aš tave šitokiai šnektai išprovokavau,- buvau įsitikinęs, bet, tiesą pasakius, nesistebėjau, nes ir pats girdėjęs, ir kitiems jau sakęs, kad Juozapui Albinui, kai jis išeina prakalbai pasakyti, kažkas labai rūpi, bet KAS rūpi?   jį girdinčio žmogaus mintis negali sugauti. Paspėliojau, kad galbūt tuo  tfu!, tfu J. A. Herbačiauskas pranašauja karietai ne kokią kelionę, jos baigtį, bet į paramą atėjo Tomas Vaisieta, taręs, kad šitaip Juozapas Albinas rodo į save, ieškantį Tautos Širdies. 
     - Taip visi mane dergia, nors žino, kad aš trokštu to, ko jie trokšti bijosi, - pacitavo Tomas ir jau nuo savęs: - Geriau nusiteikti niauriau. Jeigu būtų geriau, tuomet valio! Bet gal tos Tautos Širdies net nėra?
     - Gal? Ne tas žodis gal. Tačiau džiaugiuosi, kad esi šalia. Juk dėl tokių kaip tu žmonių specialiai scenos sukaltos, teatrų rūmai pastatyti. Bet va esi karietoje, šalia vežėjo. Nors botagą duok. Iš pašalės atrodytų kaip vežėjas.
     - Nepyk, žmogau, už atvirumą. Nemažai tų scenų Lietuvoje jau sugriauta. O į tavo karietą atėjau ne kaip "kiekvienas iš pašalės". Išgirsk, ką kalbą Irena Sėliukaitė.
     Tai puiki moteris. Negalėčiau sakyti, kad ją gerai pažinojau. Kaip ir kiekvienos moters, jos irgi neįmanoma gerai pažinti, bet man ji būdavo gražiausia, mieliausia, gal net nuoširdžiausia, kuomet kokiu nors būdu liesdavosi prie tautos paveldo dalykų. Ir- ak!-  kaip apsidžiaugė širdis sužinojus, kad  karietą į jos pirmą kelionę palydi ir ji, sėlių genties žmogus Irena Sėliukaitė. Renku žodžius, kaip tada, taip dabar ir žinau, kad jų nereikia užmiršti. Per tiek metų, beje, neužmiršau kalbėti ir savo žodžių: Ačiū, Irena, o prisimindamas Šiupienienę - ir dėkui, Albina.

     -  tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, daug persipynę ir džiaugsmingų, ir gražių ir įdomių faktų, ir likimų ant mūsų žemės. Ir negalima juos vienašališkai vertinti. Su dideliu noru reikia suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis bus aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų tautos istorijos puslapį ir galimybę suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti...
 
     Tuomet Irenos ieškodavo Trakų gatvėje, kraštotyros įstaigoje, kur ji, kaip sakiau, man būdavo gražiausia. Šį kartą priverstas suabejoti, kad gal dabar ji net gražesnė... Bet atsiprašau - ką tai reiškia DABAR? Atrodytų, klausimas kvailas, bet gal tik todėl, kad apie tai niekuomet nepagalvojau. Juk jis atsiminimuose atneštas iš tos vietos, kur dabar išaugęs TADA, bet šitaip išlaikytas neprarado skonio. Beje, ar ne aš pats esu kalbėjęs, kad nutolę dalykai netgi atrodo gražiau, patraukliau, jie net tikresni? 
  Pasiimu atsiminimuose paliktą Jono iš Griškabūdžio seną armoniką, atsargiai patempiu kartą, kitą ogi groja. Ilgesingai, gal kiek liūdnai, bet man to šiandien reikia. Prisiglaudžiu prie krūtinės ir:

Neliūdėki, nejaunas vežėjau,
Tik kūrenki ugnelę širdy,
Būna taip, jog nepjauna, kas sėja
Ir svajonė sudužta graži.

Būna taip, kad atėjus bažnyčion,
Sunkų akmenį meta veidan -
Nieks nežino likimo patyčių,
Kai važiuoja keliu karieta.

Bet, vežėjau, tikėki tikėki
Ta gražia, ta dora išmintim -
Ietis - Žalgirio mūšiui laimėti,
Žodis - širdžiai prakalbint širdim.

Teka teka upeliai, o kelias
Ak, koks kelias gražus kai širdy
Gieda mažas svajonių paukštelis,
Gieda pilkas laukų vieversys...

8

SVEIKINO ŠEFAS...

   
     Tyliai, beveik negirdimais žingsniais priėjo Julija Sinkis. Nusišypsojo, bet ne taip, kaip anksčiau matydavau, o lyg kažko bijodama, ir:
     - Jūs , žinoma, juokaujate, bet man nesinori juoktis.
     - Aš irgi nesijuokiu, ponia. Bet ar tai bėda? Ar kas negero atsitiko?
     - Suprantu, kad neturite laiko manęs paisyti, bet manau, kad galiu jums padėti daugiau. Netgi daugiau negu Albina Šiupienienė ar Irena Sėliukaitė. Jos kalba gražiai, linki džiugiai, bet atsiminkite, ar nors viena paminėjo Ameriką. Ne pa mi -nėjo. Ir neatrodo, kad kada paminės. Pasakė, palinkėjo ir sudie.
     - Bet kaip pasakė, ponia? Kaip! Jos savo darbą padarė, o mums reika atsiminti. Tai jau mūsų rūpestis. Tikiuosi, kad sugebėsime, net jeigu ir liga užpultų.
     - Kilnus pasiryžimas. Prieš ilgus laikus norėjau būti Amerikos prezidento žmona, bet, regisi, jam Kuba su Fideliu Kastro sutrukdė. Neišgirdo manęs, begėdis. Bet argi reikia nusiminti, jeigu yra Amerika?
     ... Seni užrašai atgijo, o prieš akis vėl Irena Sėliukaitė. Sieloje gyva ir jautru, kaip TADA. Ir  girdžiu kaip TADA:
     -  Visa Lietuva- ir  ne tik Lietuva - senosios mūsų istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandiena galbūt sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tarytum ir stipresni nuo jų nulipame. Ak, kiek dar nepažintų, nežinomų likimų, užsiliko nepasiekę mūsų žinojimo. Netgi šio, dvidešimtojo amžiaus, žmonių tragedijomis pažymėtų. Ir todėl nepaprastai jautriai per šią žemą reikia eiti, įsiklausyti į kiekvieną krustelėjimą, prikelti tai, ką dar šiandien atmintis gali padaryti. Daugybė tokių vietų, kad net nejaučiame, kad ant kapo stovime...
     Atsidusau, kiek įstengė krūtinė:
     - Kaip gera, Julija, turėti senus, apgeltusius užrašus. Jeigu ne jie, kažin, argi būtume beveik po  dvidešimties metų susitikę. O dabar? Taigi, kalbėk, klausau...
     - Klausai, bet ne manęs.  O aš tokių užrašų, deja, neturiu.
     - Tokių ir nereikia, Julija. Tai ne toks turtas, kurį reiktų laikyti tik sau ar dėti į banką. Jeigu tik sau, kaip mat prarastų savo vertę. Kažin už kokį milijoną galima būtų nusipirkti kad ir Albinos  Šiupienienės žodžius. Atsimink.
     - "Dieve duok, kad būtumei lyg varpas, šaukias pakeleivį lipti karieton ir godas  godoti. Klausykis ir kalbėk iš širdies į širdį, idant pajustų žodžio grožį ir dvasią. Tiktai neliesk dabarties žaizdų. Gal greičiau užgis. Stiprybės, tamsta, semkis praeityje. Nuo amžių didvyriai vedė ir  gaivino tautą. Prikelkite mirusius, žadinkite gyvus. Te rauda dzūkeliai, dainuoja sūduviai, te girias žemaičiai, kvatojas aukštaičiai. Tikėkime:
Ateis diena, nušvis dangus, ištirps ledai,
Pakils aukštai, sušilus Lietuva,
Ir vėlei meilė artimo tarp mūsų bus gyva.
Tad sėsk karieton ir važiuoki!
Kur mūrai dideli ir ponai garsūs,
Kur pirkios mažos ir žmoneliai gražūs
Išlipk ir pasibelsk.
Tavęs tikrai ten laukia.
Tenai tautos likimas.
Palydėsiu aš tamstą pro Vilniaus vartus,
Lauknešėlį įdėsiu - poeto žodžius...

    Žvilgt į kalendorių.
     Ogi balandžio tryliktoji. Daug kas jos bijosi kaip velnias kryžiaus, o man taip gera, kad nežinau net kaip pasakyti. Tokia tyla, kad joje triukšmauja ko ne visas Vilnius, išlydintis karietą į mįslingą kelionę. Nenusėdi kabinete ir nacionalinio radijo direktorius Virgilijus Mičiulis. Tokioje balandžio tryliktosios tyloje jau galima buvo išgirsti, kaip jis šaukia sustot ir barasi. O įlipęs į karietą:
     - Netikėk kitais dievais, tik mane vieną. Ar ne taip šventuose Dievo įsakymuose pasakyta. O jūs?  Velniažin ką veikiate, bet nesugebate sustabdyti savo šefui karietos.
     - Atsiprašom. Tikrai be iš blogos valios. Matote, kokia minia žmonių. Ir visi šaukia, triukšmauja, linki gerų vėjų ir eiklaus važiavimo...
     - O gero botago?- klausė ne va piktai, bet iš gero jo veido matėsi, kad jis irgi laimingas. Pasirodo, jam pasisekė surasti ant jo stalo popieriuose paskendusį mano prašymą dėl naujos radijo laidos. Ištraukęs iš palto kišenės, pakėlė viršum galvos: - Va, suradau. O čia parašyta gi: Norėtųsi, kad  Jūs, gerb. Mičiuli, palinkėtumėte Radijo karietai laimingo kelio..."
     - Ačiū.
     - Aš dar nelinkiu. Čia taip tavo, vežėjau, parašyta.
     Ir iš tos paties palto kišenės ištraukė laišką. Darė tai lyg šimto metų senis laiškas krisdavo, jį sugaudavo, vėl krisdavo... Tačiau kuomet šalia aktorius Tomas Vaisieta, vyr. radijo šefo vaidyba atrodė labai primityvi, tik pradėjus jį skaityti, pasigirdo tikras žmogus, vertas būti tuo, kuo yra:
     Ačiū už nauja laidą  Radijo karieta Tai nuostabi karieta ir tikėsime, kad laiminga. Šiuo neramiu laiku, kada tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų vieni kitiems - taip reikalinga  sielai atgaiva! Tai pamokymas, kad mes, visi Lietuvos žmonės, turime suprasti, kas pas mus gera ir ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į šią karietą priimtumėte pavėžėti - tegu ir veltui- visus  kilnios širdies, geranoriškus mūsų kultūros, švietimo, istorijos žmones ir paprastą kaimietį
     Jautėme, žinojome, kad laiške parašyta daugiau, bet patys parskaityti negalėjome, o Virgilijus Mačiulis: 
     - Tai ką, ponai, - paukštis į dangų // žodis  - į širdį?
     - Bet tai Justinas Marcinkevičius,- pasakė Tomas Vaisieta.
     - Ir aš su  juo,- smagus buvo vyriausias Lietuvos radijo šefas. Ir prisiminęs laiško autorius, pridūrė: - O su manimi Vanda ir Bronius Baranauskai iš Utenos...

                                                                                                          2010-04-13

9

PRIE AUŠROS VARTŲ       

    - Gerai, Pranuci,- perskaitęs dar vieną Karietos atsiminimų puslapį, pagyrė Vidinis. Anksčiau taip neatsitikdavo, bet šį kartą būtent taip: Gerai. Rašyk. Ir negalvok, ką tai reiškia.
    Kilstelėjau akis ir mudviejų žvilgsniai susitiko.
    - Negalvok, - dar kartą pasiūlė, o balsas jo apniukęs. Senių gyvenime tokie dalykai nestebina. Kai jau ir lazda darosi nelengva, džiaugsmai atsitolina. Jeigu vienas kitas žvirbliukas atskrenda pastriksėti ir pačirkšti - jau įvykis. Todėl sakau, toks niaurokas akių susitikimas nestebino, tačiau kitais kartais įterpdavome kokį šypsnį vis šviesiau.
    - Apie ką tu, Vidini? Sakai - negalvok.
    - Stebiuosi, kad taip suvešėjo atmintis. Po tiek metų, po ištikusios amnezijos, o prašau skaitai ir atrodo, kad kaip vakar.
    - Ir todėl prašai, kad negalvočiau, kodėl taip.
    - Man toks atminties dosnumas nepatinka. Nemanyk, kad kalbu tik apie tavo atmintį. Apie savo irgi. Žinai, kaip miršta kalnų ereliai. Aukštai, aukštai pakyla, o iš ten nusitaiko į uolą ir...
    - Taip. Ir nukritę jau nebepakyla, - nutraukiau jį: - Geriau, ereli, būtų, jeigu uždaręs paskui save duris, išeitume prasivėdinti.
    - Gerai. Netrukdysiu.  Rašyk,- kone paliepė Vidinis ir neskubėdamas atgręžė man nugarą. Ji sulinkusi, išplatėjusi, atsikišusi, iššokusį į kuprą ir atrodė, kad kiaušinis, uždėtas ant jos, lengvai laikytųsi nenuridendamas.
    - Linkėjimai nuo Julijos - stabtelėjo duryse.
    - Nuo ko?
    - Nuo Julijos Sinkis. Sapnavau, kad buvome Druskininkuose. Prisiminė tave ir kelionę karieta.
    Išėjo, bet sieloje pasiliko sumaištis, nežinia, kažkokių pojūčių, vaizdu mišinys, o iš tylos kampelio šyptelėjo Virginijus Mičiulis. Jaunas, kaip TADA, kuomet Lietuvos radijo direktorius. Bet ir aš pasijutau kaip TADA, kuomet išvažiavau į pirmą kelionę.  Šį dvasinė būsena irgi sujuda kaip TADA ir pradeda gyvenimą, kaip TADA parašyta Vandos ir Broniaus Barauskų laiške: paukštis į dangų, // žodis į širdį. 
  Na, taip, karieta, pasak Albinos Šiupienienės neišvaizdi, bet kartu, matyt, kažkuo patraukli. Žmonės į ją spokso, lydi ją, linki geros kelionės, netingi pasakyti geresnį žodį suprantu, kad Vilniui ji teikia kad ir nedidelę, bet vis tik šventę. Tačiau ar tik Vilniui, jeigu dar nesuspėjus iš jo išvažiuoti, mus pavijo pirmasis uteniškių laiškas? Išgirdęs šią žinią, jau nemokėjau girdėti, ką kalba Virginijus Mičiulis, nemokėjau suprasti, kodėl nekantrauja Amerikos lietuvė Julija Sinkis. Tie keli sakiniai, kuriuos  Lietuvos radijo vyriausiasis šefas Mičiulis perskaitė iš Baranauskų laiško, įkvėpė gerą jausmą ir labai rūpėjo greičiau perskaityti visą laišką. Neiškentęs tariau:
    - Atsiprašau, Virginijau, tačiau kol laiškas ne adresato rankose, manykim, kad paštas savo pareigos neatliko. Netrukdykime jam tai padaryti.
    - Ar manai, kad trukdau? Taip jau padaryta, kad mūsų įstaigose laiškus pirmiau perskaito pakelės žmonės, o ne adresatas. Atidengia, perskaito, antspaudu pažymi, užrašo gavimo datą. Tik nemanyk, kad aš taip sugalvojęs.
    - O ką daryti, kad taip nebūtų?
    - Man kitaip daryti nereikia. Kita vertus, nežinau, kodėl reikia verkti?
    - Verkti? Aš neverkiu.
    - Ne apie tave, - pasakė ir apsidairęs: - Tai ką? Ar man reikės pėsčiam pareiti? Stabdykit karietą. Tprūūū!... Užsiplepėjau, kad jus kur! Tprūū! Lig Aušros Vartų atlingavau, - sukruto Virginijus, o atiduodamas Baranauskų iš Utenos laišką: - Nesuprantu, ko jie džiūgauja. Mano nuojauta tokia, kad netikiu karieta. Na, netikiu ir neklauskite, kodėl. Matyt, Dievas nenorės jos ilgai laikyti.
    - Ką apie tai galvoja Dievas, nežinau, bet Kazytė...
    - Gal manai, kad karietos sienos negirdi? neleido užbaigti Virginijus Mičiulis. Ir beveik įsakmiai:- Stabdyk! Regis, viską padariau, ką galėjau. Net tavo raštą dėl naujos radijo  laidos suradau. Galbūt geriau, jog nebūčiau suradęs. Popieriai, o! jie gilesni už vandenis ir viską iškenčia, bet... Laikyk, gal kada primins ir mane, ir mano žodžius. Nemanyk, Pranuci, kad būti kvailiu lengva. Kartais sunkiau negu pagiriotis. 
    - Iš kur žinai?
    - Kaip nežinosi, jeigu mūsų žmonos iš tos pačios parapijos. 
    Sudėjęs rankų delnus, apspaudė juos pirštais ir tokį tvarinį iškėlė viršum galvos.
    - Sapnuokite, ponai. O kai pabusite iš sapno, neskubėkite atsistoti ant žemės,- nuoširdus buvo Virginijus, bet jo tokį apeiginį atsisveikinimą netikėtai sutrikdė Julija Sinkis.
    - Suprantu, kad geras tu žmogus, ponaiti, bet jie, taigi nei Tomas Vaisieta, nei Vidinis, nei vežėjas nepabus. Jiems reikia Druskininkų. Bet jie manęs neklauso.
    - Mudu lyg pažįstami,- sukluso Virginijus.
    - Teko, ponaiti, bet paklausykite. Matote, kad atvažiavome prie Aušros Vartų. Tai ne tik vartai, bet ir koplyčia, ir tavo gyvenimo keliai, ir Dievas supyks, jeigu manęs neklausysite.
    - Negerai, jeigu Dievas supyktų, bet dar blogiau, jeigu supyktų gyvenimo keliai.
    Viena ranka Virginijus laikė karietos durų rankeną,  o į kitą jo ranką buvo įsikibusi Amerikos lietuvė Julija Sinkis. Ir reikšmingai, įtikinamai:
    -Kambarys, kur mes Druskininkuose valgėme dvidešimt aštuoni žmonės. Buvo šeši lietuviai, o visi kiti žydai. Tai jūs žinokit, kur jau žydas eina, tai ten yra gera vieta. Tai dabar šituos  Druskininkus reikia garsinti taip, kad visi Amerikos lietuviai, visos senos ledi atvažiuotų ir atvežtų daug dolerių. Labai gražūs Druskininkai. Tokie gražūs tie pušynai. Ir tas ežeras.  Bet jie neateis, jeigu karietomis ieškosite širdies.
  - Taip, ponia, taip, - pritardamas Julijos nuomonei paklusniai linksėjo Virginijus, o man ir Tomui Vaisietai:- Girdi, vežėjau, girdi Tomai, ką jums sako ponia Julija Sinkis...
    - O sakau, jog žinau, kad kai yra dolerių, gali net ir Dievą nusipirkti. Net Ameriką. O širdis?  Pasakose ir karalaitės, ir karalaičiai visuomet gražūs, bet jie tik pasakose. 
    - Girdi, vežėjau? Girdi, Tomai? nesiliovė klausti Virginijus.
    - Girdim, girdim, - kažkas atsakė už mus. O karietos durys atsidarė ir jau už jų išgirdome skaudų atodūsį:
    - O Dieve, o Aušros Vartai, padėkite jiems. Jie nežino, ką  daro...
    Atsidusau ir aš. Atrodo, Tomas Vaisieta su Vidiniu -  irgi, o žirgas neparagintas truktelėjo karietą ir netrukus iš Vilniaus senamiesčio išnirome  anapus  Aušros  Vartų.

2010-05-04 12:10:42
Pelėda

10

Suklupdė kaip koplyčioje...

     Retai pasitaiko dienų, kai su Vidiniu nesusitinkame. Dabar jo truputį bijojau, nes jaučiau, kodėl jam parūpo pakalbėti apie ūmai suvešėjusią atmintį. Man nereikia jo talkos, kadangi pats girdėjęs aibę pasakojimų, kad žmogaus atmintis prieš jo mirtį labai atsinaujina, pasirodo galinga ir sugeba atsiminti net menkus mažmožius iš jo gyvenimo nuo lopšio iki senatvės lazdos. Pats suvokiau, kad mano atmintis kartoja tokį scenarijų. Veikia kaip TADA, prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau metų ir tiesiog nesmagu prisiminti, kiek daug išeikvojome jėgų ir laiko, bandydami atkurti praeities atsiminimus. Dabar atmintyje vaizdai savaime dėliojosi aiškiai, nuosekliai, nesuabejojant kad gal kažkas ne taip. Atrodytų, reikia džiaugtis, būti laimingu ir paskubėti užrašyti, bet taip neatsitinka. Ir šiandien ne kitaip ketinu užrašyti, bet rankos sunkios ir reikia susikaupti, kol pagaliau pajudu ir išgirstu Juliją Sinkis.
     - Mes buvome Druskininkuose. Tai vienuolika dolerių į parą. Ir kambariukas, ir maistas. Ir daktaras patikrina. Ir masažus daro. Ir purvo vonias daro. Viską duoda už vienuolika dolerių. Tai mes ten  buvome penkias ar šešias dienas, - pasakoja ji, bet balsas jos silpsta. O mes - Tomas Vaisieta, Vidinis ir aš - kurį laiką tylėdami žiūrėjome į lėtai tolstančius Aušros Vartus ir dievai žino kas apie ką galvojame. Neiškart atsiminiau, kad rankoje laikau neperskaitytą Vandos ir Broniaus Baranauskų iš Utenos laišką. Kartu su juo saujoje glamžės mano raštas - prašymas dėl įsteigimo naujos radijo laidos, kurį, palikdamas karietą, Virginijus Mičiulis paliko prisiminimui. Įsimena paskutinis sakinys: "Beje, gerb. p. Mičiuli, šį pasiūlymą  jums pateikiau po perskaitytos frazės: viena suprasti ir nieko neveikti, kita suprasti ir tai, ką supranti, paversti darbu.
     - Taigis, taigis,- Vingių Jono žodžiais atsiliepia Tomas Vaisieta, kuisdamasis savo mintyse
     Tylėdamas paduodu jam laišką ir netrukus išgirstame:
     Tikėkite, jūsų laidos klausėme su ašaromis akyse. Tokios laidos kaip gydomasis  balzamas. Tik gaila, kad laida transliuojama per antrą programą. Dauguma Lietuvos žmonių klausosi 1-osiosios.  Ar nebūtų galima Radijo karietą girdėti, pavyzdžiui, sekmadienį, vietoje radijo teatro.
     -Ką? Karieta jums, gerbiamieji, įdomiau, negu teatras? Atsipeikėkite, ponai iš Utenos, - pakėlė balsą Tomas.
    - Žinom, Tomai, kad esi puikus aktorius. Savo mundurą privalome gerbti kiekvienas. Neiškrisk iš karietos, - ramiai pasakė Vidinis. O Aušros Vartai, girgždant karietai ir caksint žirgo pasagomis į asfaltą, vis toliau, ir toliau.   
     Ačiū jums!  Budinkite Lietuvos žmones! Sėkite gėrio sėklas! Sėkmės!, - perskaitė dar vieną sakinį Tomas ir grąžindamas laišką  man: - O čia, matyt, tau asmeniškai.
     - Skaityk, Tomai.
      Gerbiamas vežėjau, išvažiuodamas nepamirški pasiimti tėvo dalgio. Bus kuo pasišienauti žolės žirgui ir apsiginti nuo reketininkų.
      - Jus manote, kad gali reketininkai užklupti. O Viešpatie!- sunerimo Julija Sinkis. Betgi tai ubagų kraštas. Ką jie čia galėtų veikti? Ko iš tokio amato tikisi?
     - Ė, klausiate, ponia, ką galėtų veikti? Kaip suprantu, laiške kalbama ne apie kraštą, o apie karietą.  Dar ponas Virginijus Mičiulis įspėjo, jog nereikia manyti, kad karieta ausų neturi, - ėmė pašnekesį savo globon Vidinis. Nujaučiau, kad jis nori šyptelti, rimtai kalbėdamas apie jo paties sufantazuotus dalykus. Mums iš tikrųjų dabar reikėjo įspausti į lūpas po šypseną, pralinksmėti savyje, išsinerti iš nemielo dvasiai sąstingio ir gal net linksmai uždainuoti.
     - Manote, kad jie žino, jog karietoje amerikonė?
     Ir atsitiko, ko prastai neatsitinka. Vėl išgirdome jau girdėtą balsą, prabilusį išleidžiant iš karietos Nacionalinio radijo direktorių p.Mičiulį. Negalėjome tikėti, kad be mūsų trijų vyrų ir Amerikos lietuvės Julijos Sinkis, karietoje gali būti dar bet vienas keleivis. Lengviau buvo manyti, kad išgirstas balsas į ausis įplūdo iš gatvės, iš grūsties žmonių, ištikimai palydinčių radijo karietą. Dar blogiau, kad jis mums nebuvo palankus.       
     - Reketininkams, ponia, svarbiau sužinoti, kad pravažiuodami pro Aušros Vartus netgi nepersižegnojote. O! Tai retas dalykas. Šito iš karietos nesitikėjau. Kaip čia dabar, a? Kas man galėtų pasakyti? Jūs man, bedieviai, primenate Šliūpą. Buvo toks Jonas Šliūpas Kvailybė manyti, kad sovietinei tvarkai išnykstant, išnyksta ir bedievybė žmoguje. Taigi, Garbė Jėzui Kristui, ponai. Klaupkite ir žegnokimės.
    Ir aiškiai pirmą kartą mačiau, kaip vienas daiktas pavirsta kitu. Karietos nebuvo arba ji buvo kažkur toliau, o visas jos ekipažas suklupome Aušros Vartų koplyčioje:

O mano Motina,
Švenčiausioji Mergele Marija,
aš visiškai atsiduodu Tavo malonei ir neapsakomam Gailestingumui
šiandien ir visados,
o labiausiai mirties valandoje.[/i]

     Malda nedidelė. Greitai ištarėme amen, persižegnojome, bet neatrodė, kad kažkas įvyko ne taip, kaip nereikia. Tik karietoje pasidarė lyg šviesiau. Sužiurome vieni į kitus ir nesistebėjome, kad mus karietoje kaip koplyčioje suklupdė galingos išvaizdos kunigas.
     - A-ja-jai! Kaip negražu, -gėdijo. - Sakau, esate tikri šliūptarniai. Ir nesakykite, kad  - ne. Su Jonu Šliūpu pažįstamas nuo Amerikos laikų. Ak, Amerika! Amerika! Bet jūs nemanykite, kad gerklėje garsiakalbį įsidėjęs.  Aš gi kunigas Aleksandras Burba, pasak Šliūpo - ilgaskvernis. Ir vis dėlto džiaugiuosi, kad man pavyko jus suklupdyti, peržegnoti ir poterį lūpose įsprausti.
     Taip čia kalbėjo kunigas Aleksandras Burba ir atrodė, kad karieta jam pažįstama kur kas geriau, negu man ir Vidiniui, jau nekalbant apie Amerikos lietuvę Juliją Sinkis ir aktorių Tomą Vaisietą. Lig tol daugiau rūpinomės karietos išorę, nedaug domėdamiesi jos vidujiniu gyvenimu ir sandara.  Šis nuotykis buvo pirmas, kuomet reikėję suklusti, nustebti, įvardinti kaip stebuklą, tačiau tokia mintis net neatėjusi į galvą. Dabar jau netenka  aiškintis - kodėl? Karietos erdvėje kitaip būt negalėję. Vadinamieji  stebuklai buvo jos kasdieninio gyvenimo būties dalis arba tiksliau  - jos dvasios natūrali išraiška. Dar ilgai negebėjome suprasti, kad įeidami į karietą, įeiname į kitokį dvasinį gyvenimą ir mūsų elgesys paklūsta kitokiems suvokimams, kitokiai sampratai. Ir, pavyzdžiui, Julijai Sinkis, kaip ir man, buvo įdomiau girdėti, kad kunigas Aleksandras Burba mini Ameriką, negu bent pagalvoti, kaip jis čia atsiradęs, kodėl toks savas, kad nereikia klausti nei kas jis, nei ko jam karietoje prireikę.  Ne kitaip atrodė ir Vidinis.
     - Karietoje turėsime du amerikonus. 
     - Ne toks jau esu didis amerikonas, kaip atrodau. Nebent tik šiek tiek. Kalbėdamas apie  save mėgstu sakyti: Jo imperatoriška didenybė sveria 25O amerikietiškų svarų.
     - O balsas? .
    - Nemanyk, ponas Vidini, kad jį, mano balsą, girdi. Aš čia dar šnabždu. Manau, kad bus progų jį išgirsti. Beje, nusipelnei. Nemaniau, kad be Dievo galėtumei išvažiuoti pro Aušros Vartus. Kalbėk su manimi, - paliepė ir dar kartą karietoje išgirdome Aušros Vartų Marijos maldą.
     -Teisus esi, kunige, bardamas. Gėda. Man gėda. Daugiau taip neatsitiks...
     - Nesek Šliūpu. Irgi žadėjo.  Net buvo kiek užtilęs užkabinti šventą tikėjimą, bet greitai vėl atgijo apaštalavimui bedievystės.- O po pauzės: - Mačiau, kad nemoki žegnotis.
    - Nemoku žegnotis?
    - Tik žodžiai. Tušti. O juose nėra nei Dievo Tėvo, nei Sūnaus, nei Šventosios Dvasios. Tuščia juose, vežėjau...
2010-05-06


» Kūrybos oaze » AR TIKITE? » Ar tikite, kad pavyks kelionė