Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » AR TIKITE? » Ar tikite, kad pavyks kelionė


Ar tikite, kad pavyks kelionė

11 13 13

11

ŽEGNONĖ KITAIP...

       - Vidini, ar atsimeni? - paklausiau užmiršęs, kad jo čia LYG nėra. Būna gi taip ir, ačiū die, kad neretai. Tokie pasireiškimai privertė pamąsčius pripažinti, kad jeigu kažką jauti sieloje, vadinasi, iš tikrųjų taip yra; ji geriau žino ir mato, negu žmogaus akys. Ir reikia stebėtis, kad mes vis dar suabejojame savo dvasios kalba, jos informacija. Stengiuosi šitų nesusipratimų išvengti. Nesakau, kad lengva, bet kuomet, pavyzdžiui, varnas Golius siunčia žinią, kad Kartena didelis miestas, nes ten, kartu su savo atsiminimais, gyvena ir dirba daktarė Dalija Kiliesienė aš, žinoma, tikiu. Ir, beje, suradęs tokią progą, noriu daktarei pasakyti, kad TUOMET, kai ji žiūrėjusi pro Darbėnų ligoninės langą į atbėgančią dukrą, kad supintų jai kasas, Adomas taip pat buvo. Tai ar vertėjo parašyti: Vos negrįžteliu, bet juk žinau, kad šalia manęs nieko nėra.
    Taigi, atleisk, daktare, bet netiesa, kad jo ten nebuvo. Buvo ten jis. Beje, ne tik tuomet, bet ir dabar, kai rašei tą sakinuką, kurį cituoju, užrašęs kursyvu. Ir jis dar daug kartų ateis, o mano šie žodžiai irgi nenurašyti nuo lubų. Taip, aš ir pats neretai apie esamus dalykus pasakau, kad, girdi, jų nėra.  Atrodytų, kad kelionės karieta turėjusios atpratinti nuo taip sakomos neteisybės, kuri man labai akivaizdi, bet senieji įpratimai gajūs ir savaime jie neišnyksta. Sunkus darbas atsikratyti per amžių amžius įsiėdusio kraujuje įpratimo pripažinti žmogų čia esant tik tuomet, kai ji net fotoaparatas gali užfiksuoti. Jeigu daktarė tuomet būtų mačiusi dukrą pro karietos langą, manau, kad jos sakinuką skaitytume kitaip bent taip: Vos negrįžteliu, bet juk žinau, kad šalia manę LYG nieko nėra.
    Kai kun. Aleksandras Burba barė, kad nemoku žegnotis, man tai buvo...  na, trūksta žodžio ar žodžių, kad galėčiau pasakyti. Tačiau tokia žinia karietoje, kad kun. Aleksandras Burba, vos pradėjęs keturiasdešimt penktuosius mirė beveik prieš 100 metu, nebuvo įmanoma. Karietoje jis jaunas, gyvybingas kaip prieš tuos šimtą. Jį mačiau, girdėjau, o kai barė, priekaištavo, kad nemokų persižegnot, irgi tylėjau -(esą, žegnojuosi tuščiais žodžiais, juose nėra nei Dievo Tėvo, nei Sūnaus, nei Šventosios Dvasios.)
    - Vidini, ar atsimeni? - dar paklausiau, bet jau gerai jausdamas, kad jis šalia. Suvokiau, kad ne daugiau gali pasakyti, ką pats žinau, nes vis dėlto man, o ne jam kažkaip kitaip žegnotis reikėjo mokytis. Tuomet ir jam, ir kitiems labai rūpėjo sužinoti, ką žegnodamasis darau ne taip.  Per trumpą laiką po kelis kartus persižegnojau prieš Tomą Vaisietą, Amerikos lietuvę Juliją Sinkis ir Vidinį, tačiau nė vienas jų negalėjo pasakyti, kad žegnojuosi ne taip, kaip reikėtų ar kitaip, kaip jie. Bet negalima buvo netikėti kunigo Aleksandro Burbos žodžiais. Ir man atrodė, kad išvažiavus pro Aušros Vartus nieko tiek daug karietoje nebuvo, kaip jo, bet buvimas  irgi kitoks žinai, kad yra, bet akys nemato ir net Vidiniui negaliu pasakyti, nes lengviau mane pavadinti kvailiu, negu patikėti jausena. Tokiu būti nesinorėjo, nes vis tik atsitikę taip, kad karietos vežėju prireikė būti man. Greitai atsirado karietos dienoraštis ir pirmi jo užrašai. Smagu buvo užrašyti karietai pasakytus gerus žodžius ir galvoti apie žmones, kurie juos sakė. Pavyzdžiui, kad ir apie I. Sėliukaitę:
         Dar neseniai, rašydama savo pavardę, Irena ją rašė be taškelio ant pirmosios e  ir skaitydavo Seliukaitė. Dabar abi raidės su taškeliais - Sėliukaitė. Koks  mažas tas taškelis. Kitos ausys gal pavardės tarsenoje neišgirs skirtumų - SEliukaitė ar SĖliukaitė. Tačiau kaip labai reikalingas tas mažytis taškelis ant pirmosios ė. Ne dėl tarsenos, o  todėl, kad jis paliudija, jog  šiaurės Lietuvoje kitados gyveno sėlių gentis. Tas mažas taškelis  ant ė lyg ant žemės mažas kryželis priminimui tokios būties. Net ne gramatika, o praeitis, gimtosios žemės praeitis priminė, kaip iš tikrųjų reikia tarti ir rašyti  pavardę SĖLIUKAITĖ. Todėl būtų nuostabu, kad ir radijo karieta, tas mažas molio gabalėlis primintų, kaip reikia žmogui pragyventi mažytį  mažytį jo gyvenimą.
    Parašiau, prisimenu, ir persižegnojau, bet šį kartą taip džiugiai, kad neiškart supratau, jog  persižegnojau irgi kitaip sukeisdamas žegnonės žodžius: VARDAN ŠVENTOSIOS DVASIOS, ir DIEVO TĖVO, ir SŪNAUS. Amen. Žiūrėjau nuostabos išplėstomis akimis, nežinodamas kas atsitiko,  bet buvo taip gera, kad ryžtingai prie parašyto tekstuko vienu atokvėpiu pridėjau dar kelis sakinius:   
     VAŽIUOSIME. Ne mes tai kiti. Kol dar turime tikinčių žmonių, kad gėlė žydi ne sau, kad žvaigždė šviečia ne sau, tol šis pasaulis dar Dievo rankose. Todėl ir radijo karieta tegu bus lyg mažas gabalėlis molio, iš kurio lipdant tai viena, tai kitą žmogaus figūrėlę, staiga atsimintume dėl kokio žmogaus Dievas kūrė pasaulį".
      Ir dabar abejoju ar teisingai suvokiu priežastį dėl atsiradusios sieloje šviesos, to palengvėjimo, bet nemanau, kad galėjęs ką nors įžeisti, kai žegnojuosi pirmiausiai įvardindamas Šventąją Dvasią. Visi trys- ir Dievas Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia- yra vieningi, yra vienoje Švenčiausioje Trejybėje, bet manau, jog jiems labai norėjosi, kad, atėjus į karietą, žmogus nesunkiai suvoktų jos dvasingumo pradą antai, pažiūrėjus kokia ji neišvaizdi, bet dėmesio! kokios platybės atsiveria dvasiai, įėjus į jos vidų. Dabar jau apie tai galiu pakalbėti nemenkai, bet tuomet man irgi dar reikėjo išmokti persižegnoti.
    Sunkiai, neiškart, net išbartas kun. Aleksandro Burbos, bet vis tik pavyko ir persižegnoti pagal karietos vidujinę sandarą. Tai kartu buvo ta diena, kai sieloje uždainavau:

                         Stebis, stebis nemunėliai -
                          Kas gi čia yra?
                         Trepsi žirgo kanopulės -
                         Girgžda karieta.

    Ir štai priedainis, o prie jo ne tik Julija Sinkis, Tomas Vaisieta su Vidinis, bet ir kunigas Aleksandras Burba. 
                          Oi, parvešim šimtą metų
                          Mūs šalelės mylimos,
                          Šimtą metų, šimtą metų, 
                          Visą amžių Lietuvos.

    Man nesunku buvo paskaičiuoti, kad tas šimtas teprasideda nuo 1894-jų. Asmeniškai gi maniau kitaip- jog  tikriausiai teksią nuvažiuoti giliai į praeitį ir prireiks karietą stabdyti net ir prie karaliaus Mindaugo pilių. O čia tik 100 metų. Net gėda per tokius Atlantus skristi ar plaukti, bet dainuoti buvo gera ir iš dainos žodžių nemėčiau.
                       
                        Senis švilpina botagą
                        Timpsi vadeles,
                        Dantyse pypkutė dega,
                        Pusto liepsneles

                                         Oi parvešim šimtą metų
                                         Mūs šalelės  mylimos,-

atkaklus buvo priedainis, bet manęs tai neliūdino:

                          Trepsi žirgo kanopulės
                          Girgžda karieta -
                          Ar, vežėjau, pasigėrei,
                          Ar širdis jauna?
********

Besparnis angelas 
Ir aš truputį pasivėžinau šia karieta.... Jauku, šilta, įdomu, lyg čia pat arti gyvai girdėčiau
pašnekesį ir galingai plėšantį pauzės tylą" Trepsi žirgo kanopulės......." bet neįsiterpiau
(nemandagu juk) ir nepersižegnojau (kažkaip niu nepersižegnojau) ...

kaip lietus
Šiltas tekstas ir graži daina. Ypač paskutinio posmo paskutinės dvi eilutės 

daliuteisk 
Gal iš tiesų atsiminimais galima grįžti į gyvenimą? Kaip būtų gerai, jei dar jį ir keisti būtų
galima, ištaisyti klaidas. Deja, deja, jau 14 metų, kai daktarė Dalija Kiliesienė nebedirba
Kartenoj. Pamelavo varnas Golius, pamelavo. Pareiti į TADA tegalima vien mintimis

Laumele
Ačiū...taip miela skaityti, net širdis atsigavo...nešate kažkokią tikrių tikriausią vidinės ramybės
žinią

12

:writing:
Kelionė į balių        http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1198-1.jpg

                                           Liucijau, kur tu?    

Būna, kai pradedant sumanymą, atrodo, jog  jis toks aiškus lyg  Dievo pakuždėtas, bet po dienos  kitos pamatai, kad, deja, Dievo ten su žvake nesurasi. Panašiai atsitiko ir man, todėl anądien Mariui rašiau:

Labas, mielas žmogau.
Norėčiau, jog ištrintumei mano paskutinį kūrinį. Suvokiu, kad šios serijos kūrinius dar reikia gerokai pašlifuoti, kadangi sumanęs juos sudėti į antrą savo knygelę. Bet nelabai tą daryti skubu, kadangi atsirado mintis "pavažinėti "  Radijo karietos keliais. Taip kadaise vadinosi (Radijo karieta) radijo laida, o jos sumanytoju ir vežėju buvau aš. Man dabar šis darbas lyg ir smagesnis, negu taisinėti jau beveik parašytą "Negražią pelėdą".
Atsiprašau, kad trukdau.
O pasirodžius karietai, drąsiai sėskite ir važiuosime kartu. Ispanijai ir ispanėms tave gerbti ir mylėti tai netrukdys.
Būk drūtas!
   
Marius įvykdė mano prašymą ir net pagyrė, girdi, malonu girdėti, kad dirbate prie savo tekstų, tobulinate.
Ech, Mariau,  Mariau! Ką tau pasakyti?

Prieš kurį laiką, matyt, kažkur netoli apylinkėje atsirado dvi papūgėlės, kurios neretai pasidairo ir po mano kiemą. Ir štai išgirdau:
- Girdėjai? Radijo karieta, kaip karalių rūmai...
- Kur važiuoja?
- Dar niekur. Bet reikia suprasti, kad važiuos.
- Sunku patikėti, kad važiuos, jeigu jos vežėjas...  Betgi pati matai, kaip jis atrodo. Pavojinga važiuoti ir jam, ir tiems, kas įsidrąsintų važiuoti kartu su juo.

Atsidusau.
Kai pragyventa tiek dešimtmečių, kad juos skaičiuojant jau užlenktas ir dešiniosios rankos smilius, supranti, kad šalia jo esantį didįjį  pirštą vargu ar pasiseks užlenkti. Vilties labai nedaug, bet, žinoma, be jos neįmanoma ir dabar, jau prieš kelis metus pradėjęs aštuntą dešimtmetį, neretai pagalvoju, kad ne sarmata būtų, jeigu ir jį įveikčiau. Ir, beje, ne bet kaip - bent jau ne mirksėdamas savyje ir nesibaimindamas, kad tai, kas man gražu ir gera, kitiems taip neatrodo.
Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį galėčiau praleisti prasmingiau, kaip pasilikdamas naivus ir bandydamas pranokti tą save, kuriuo pasaulyje esu nuo 1939 metų sausio 29 dienos.
Neblogai suprantu, kad dabarties žmonių pasaulyje man pagalbininkų neatsiras, bet jeigu nėra padėties be išeities, tai manau, kad man neblogai pravers būtent tos dvi papūgėlės. Tai pirmiausia todėl, kad pats nuo savęs neužsnūsčiau, antra vertus, klausydamasis jų kažkaip lengviau, net aiškiau ir guviau prisimenu būtus dalykus. Taigi, ne tik Radijo karietą.
Ir dabar man jau rūpi ištarti Liucijaus Vanago vardą.
   
- Liucijau, kur tu?
Tyla užspiegė ausis ir aš pirmą kartą po beveik dvidešimties metu taip gyvai atsiminiau ši judrų guvų žmogų, tuomet dirbusi Kalba Vilnius savaitraštyje.
- Liucijau, kur tu?
Net, regis, nesuvokta, kaip greitai išsibarstė draugai, pažįstami ir jau dažnai nebežinau nei kur jie ir kur jų reikėtų ieškoti. Vis dažniau nusileidžia mintis su žvake rankoje lyg norint taip apšvisti kelią į Anapilį.

Nelengva buvo surasti Kalba Vilniaus savaitraštį, bet jį suradus, tas, prieš dvidešimt metų būtas laikas, lyg priartėjo. Iš ten pasigirdo Liucijus Vanagas, skaitantis į redakciją atsiųstą laišką.
Dažnai klausomės radijo laidų užsienio lietuviams. Jeigu dieną nespėjame išgirsti žinių, tai minėtų laidų metu sužinome svarbiausius įvykius, kurie neretai ir plačiau pakomentuojami. Per radiją girdime keleto žurnalistų balsus, bet labiausiai laukiame dzūkiškų Prano Karlono žodžių. Jis beveik visada mums prisistato taip paprastai: Čia Pranas Karlonas. Tikrai nuoširdūs to žurnalisto pasakojimai apie bendravimą tiek su paprastais kaimo žmonėmis, tiek su valstybės vyrais. Gerbiama redakcija, ar negalėtumėte nors truputį papasakoti apie šį žurnalistą. Žinokite, jog  domimės ne tik laidomis, bet ir tais žmonėmis, kurie jas rengia, kurių (ypač radijo), mes niekada nematome.-savo laiške mums rašo šilutiškių Liepių šeima . Tad tenkiname jų prašymą, kalbamės su Lietuvos radijo laidų užsienio lietuviams redaktoriumi Pranu Karlonu.

- Ak, Liucijau, kaip man dabar norėtųsi paduoti tau ranką, apkabinti pečius, patapšnoti, bet va - net  nežinau kur esi ir net... gyvas  ar ne. Bet va ši, pastaroji aplinkybė, mane ryžtingai stumteli sugrįžti atgal ir prisiglausti prie tuose metuose sutiktų žmonių.

- Ką? - sučiauškė papūgėlė: - Ak, kaip neįdomu!
- Nekalbėk už visus, - atsišaukė kita.
- Nemokyk, ką man daryti- nedaryti. Laisvos gi, ne zoologijos sode ir ne prie medžio šakos pririštos.
- Dziedulis irgi ne zoologijos sode. Irgi laisvas.
- Tu jį dzieduliu vadini?
- Kaip visi.
- Betgi ir Pranucis gerai. Kiti girdėjau dar Pelėda pašaukia. Irgi atsiliepia.
- Tikriausiai už Vidinįm draugą. Vadina jį ištikimuoju.
- Ak, kaip norėčiau, kad ir mudvi viena apie kitą  sakytume: ištikimos. Net ir tuomet, kai bandysime užlenkti tą dešiniosios rankos didįjį pirštą.
- Būkime papūgomis, bet tik ne kvailėmis. Užlenkei ir kitos išeities nėra, kaip tik pradėti devintą dešimtmetį.
- O ką? Jeigu patinka...

2011-06-12 12:59:23 Pelėda

Laũmele Parašė komentarų: 4307 2011-06-12 23:15:10 
:)) .... su didžiuliu malonumu perskaičiau...ačiū...jau pradeda taip įsigerti Jūsų rašymai, kad nejučiom mėgdžiot pradedu (gal nesupyksit).

kieta Parašė komentarų: 1278 2011-06-12 13:44:07 
neskubėk su tais pirštais -
malonu kas kart išgirsti,-
ir mes nestovime vietoje,
vejamės :), o tas dešimtmetis kaip viena diena

13

:writing:
Kelionė į balių      http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1198-1.jpg

                                                 2. Niūniavau Berniukus 

Grįžtu į savo archyvą. Jis nedidelis, bet netvarkos ir dulkių, matyt, daugiau negu kituose, kurie, kaip ir manasis, priskiriamas kategorijai Asmeninis. Ilgą laiką jį visai užmirštas buvo, tačiau jau atsiradusi net trauka - gal ne kasdien, bet per savaitę ateinu ne kartą ir jaučiu, kad buvusi mirtina tyla lyg atgyja. Kažkas sušnibžda, pakosėja, taria žodį ar daugiau ir net padainuoja. Todėl ir aš bandau įteisinti supratimą, kad senatvėje, kai klausa atbunka priimti pavasario balsus, atsiradus archyve, netikėtai pasidaro jautresnė, imlesnė. Po truputį ji įtraukia mane į savo būtį - valau dulkes,  skaitinėju pageltusius, išblėsusių raidžių tekstus ir man jau tai nenuobodu - užsimiršta, kad už archyvo pulsuoja gyvenimas, ten - visa jo didžioji gyvastis. Ir štai šįsyk girdžiu, beje, visai neblogai:

- Ne, nepykstu, Liucijau. Pasitaikius progai pasakysiu, kad, mielas Pranai, nesmagu buvo tave girdėti šaukiant: Liucijau, kur tu? Kaip atsitiko, kad užmiršai pašauki Stasį Žlibiną. Ne Liucijus, o Stasys paliko  archyvams tavo interviu.
- Matyt, dziedulis suklydo. Atminties jau nepakelia , o akys, kad ir ne Žlibino, bet apžlibę.
- Baik, Liucijau. Šiandiena nėra ūpo priimti tavo juokelius.
- Pranucis jau žinojo šilutiškių Liepių šeimos laišką , kai jis dar nebuvo išspausdintas mūsų savaitraštyje. Jam jį perskaičiau anksčiau. Štai ir visa algebra.
- Nemanyk, Liucijau, kad man labai rūpi tas laiškas, o kad Pranucis bando kažką  atsiminti iš praeities - džiugu, pagirtina.

   Neiškart gebėjau susivokti. Ir patikėti, kad girdžiu Liucijų Vanagą ir Stasį Žlibiną. Abu anuomet  dirbo savaitraščio Kalba Vilniaus" arba, kaip sakydavome, Kalbavilnio redakcijoje.Net ir dabar manau, kad būtų natūraliau, jeigu Stasį būčiau išgirdęs dainuojantį, jo tekstų žodžiais sukurtas gausias dainas. Mudu nebuvome geriau pažįstami, bet taip atsitiko, kad iš tikrųjų 1993 metų žiemą būtent jis parengė mudviejų  pašnekesį, pavadindamas jį Čia Pranas Karlonas
- Ak, velnias!, - nestipriai nusikeikiau mintyse, apgailėdamas, kad pritrūko aiškumo pirmame Kelionės į balių rašinyje. Ir vėl mintyse: - Klausk,  Stasy, kaip anuomet:

"Jūsų balsas  eteryje skamba dažną vidurnaktį. Tą dzūkišką  jo priegaidę jau spėjo gerai įsiminti daug  klausytojų Lietuvoje , o, neabejoju, ir už jūrų marių. Klausytojai, man regis, laidas  užsienio  lietuviams pamėgo už jų operatyvumą, objektyvumą, reportažiškumą, įtaigų komentarą. Jūs- vienas iš septynių žurnalistų, dirbančių laidų užsienio lietuviams redakcijoje. Mūsų savaitraščio skaitytojai apskritai domisi  RTV žurnalistais. Juolab, kad apie juos, ypač radijo bendradarbius, nieko nežino Tad tarkite apie save keletą žodelių.
AŠ: Gimiau lenkų okupuotose žemėse - Varėnos rajone, Šklėrių kaime. Mano likimo ženklas Vandenis, įspraustas 1939- ųjų  sausio 29 dieną. Pribuvėja buvo sulinkusi kaimo bobutė Kukauskė. Žurnalistas esu savamokslis  Išsilavinimas? Jeigu tikite, kad dekretais iš žmogaus galima atimti tai, ką jis kažkur išmokęs, tai man dar liko vidurinis. Tiesa, kai mokaisi pokario metuose, o tėvas sėdi kalėjime, vidurinis išsilavinimas paaukštėja. Neužmiršau, kad žmonės padėjo augti ir duonos guruliu, ir geru žodžiu. O duonos šilinių žemėje, kur Marcinkonys, Kabeliai, gimtieji Šklėriai, buvo mažai. . Užtat tik  dzyvykis, kiek daug  gerumu sušildytų žodžių. Grybų būdavo mažiau. Tačiau laikai pasikeitė. Čia dabar jau daugiau grybų. Tai bobulė taip ir nesužinojo, kad priėmė tikrą karį. Baigęs Kabelių septynmetę ir Varėnos ( Senosios) vidurinę mokyklą  tarnavau Baltijos, Šiaurės ir Tolimųjų Rytų povandeniniuose laivynuose. Gal ir nereikėtų čia prisiminti, erzinant save ir kitus, bet... būtent ten įstojau į garsiąją partiją. Ne dėl  duonos, o dėl... kulkos  Tai buvo 1962 metais, kai Šiaurės jūrų keliu išėjau į Kubą.

Glostau per beveik dvidešimt metu nugeltusius, jau nuo sudūlėjimo lūžinėjančius savaitraščio puslapius. Tai, kas reikėjo, archyvas padarė ir nepastebiu, kad niūniuoju Berniukus.
Reikėjo berniukams padangių gilių
ir aerodromo pilkųjų kelių...
Vis giliau į atminti spraudėsi ir Stasio Žlibino veido  bruožai. Pagalvojau, betgi o biesas!- čia labai nebloga vieta susitikimams su draugais, pažįstamais, bent jau tais, kuriuos žino ir mano archyvas. Dar nenumaniau, kad galiausia atsitiks taip, jog užsidaręs čia, parengsiu ir Kelionės į balių maršrutą.
- Kas dar jums įdomu? - paklausiau.

Kokiais kriterijais vadovaujatės rengdamas eilinę laidą mūsų tautiečiams užsienyje?
AŠ: Pagrindinis kriterijus, ko gero, ir bus supratimas, kad jeigu gali žmogui padėti -padėk. Ne dėl Dievo, Tėvynės, dar ko; visuomet dėl jo paties.
   Sieloje atgimsta, pagyvėja ir, regisi, jaučiu, kaip po kojomis įslysta praėjusio šimtmečio žemė. Ką bepasakytum, o akivaizdu, kad nors esu, bet manęs čia labai nedaug. Jeigu kam prireiktų ieškoti manęs didesniu kiekiu, tai nori nenori, o tektų grįžti į mano ir dviejų pasaulinių karų šimtmetį, į XX amžių. Bet suprantama, tai nereiškia, kad galėčiau atsisakyti bent tiek savęs, kiek esu šiame amžiuje. Privati nuosavybė šia prasme tikrai yra neliečiama. Ir man reikalinga net ir tai, kas vyksta  prie šios "Kelionės į balių.

Daug ilgesio, priminė dienoraštį, bet buvo įdomu skaityti, o gal tiksliau dėl to ir buvo įdomu, na man bent jau, - atsiliepė skaitytoja, pasivadinusi Humaniste, į pradinę Kelionės... dalį.. Abi papūgėlės sukluso, matyt, norėdamos išgirsti, kokiais žodžiais atsiliepsiu. Žinoma, ačiū Humanistei. Bet aš ir pats jaučiu, kad sumanytas rašinys turbūt nepaklus vienai kuriai kategorijų. O ir- antai! Kūrybingame surikiuoti nekurie kūriniai į grupę  Be kate0gorijos. Numanau, kad Kelionė į balių turėtų surinkti nemenką puokštę kategorijų, bet būtų smagiausia, jeigu užtektų laiko ir valios ateiti su parašytu kūriniu į kurią nors spaustuvę. Bet, žinoma, ir ožka ištekėtų, jeigu pinigų turėtų.

2011-06-13 11:44:34 Pelėda


» Kūrybos oaze » AR TIKITE? » Ar tikite, kad pavyks kelionė