O būna ir kitaip...

Tai, kad Aldona su Pranu nesutiko nakvoti mano buste, teikė dvilypį jausmą. Buvo nesmagu girdėti atsisakant juos nakvynės, jausti, kaip mano prašymai nuslysta kažkur po šunelio uodega, bet vėlgi negalėjau nepasidžiaugti, kad senosios tradicijos „Dženėje“ išlikę, kaip mano laikais. Per tuos metus nebuvo kelionėje nakvynės, kuri mane išviliotų iš karietos. Joks viešbutis negalėdavo įversti į lovą,. Karieta buvo namai, bažnyčia, darbas, poilsis. Ir viešbučiams būdavo lengviau ateiti į karietą, negu man į juos.
     - Bet pažadėkite, kad sugrįšite. Bent tiek. Pernakvosite ir sugrįšite.
     - Žinoma, vežėjau. Netgi botagą palieku, - pasakė Pranas.
     - Kartu pasidžiaugsime Vasario šešioliktąja, - tarė Aldona ir tūptelėjusi: - Atia, dzieduli. Nelinksma, nelinksma ta senatvė, kai pažiūriu, bet jeigu pasirinkai ją,- laikykis už jos. Gerų sapnų.
     - Ačiū, bet pabandysiu nesapnuoti.
     Tik vienas težinau, kaip labai knietėjo išeiti kartu su Aldona ir Pranu, bet baimė buvo didesnė. Buvau įsitikinęs, kad taip elgtis negalima, jeigu nenorima prisišaukti kažkokios nesuprantamos, bet labai įtikėtinos nelaimės. Sugrįžęs atgal prie staliuko atsisėdau savo vietoje. Kitos dvi kėdės tuščios, bet – ar tikrai? Netrukus iš kėdės, kur sėdėjo Aldona, išgirdau:
   
                         Mane motina mažą
                         Tai augino gražiai,
                         Dangų tėviškės rašė
                         Švitrūs paukščių sparnai.
                         Sulapojo berželiai:
                         - Mergužėle, žinok,
                         Kad išėjus į kelią
                         Reikia grįžti namo.

     Daina buvo tyli. Labai tyli. Tačiau neabejojau, kad tai jos dainavimas ir kad taip tyliai dainuojančią ją girdžiu, kaip tada, kai „sulapojo berželiai“... Tas laikas jau toli, pasilikęs tuose metuose, kuomet karieta „Dženė“ išvažiavo į savo pirmąsias keliones.
     -Taip, taip, dzieduli, tai buvo tuomet,- išgirdau iš kėdės, kur sėdėjo Pranas. - Bet tada, kai šią dainą dainavo, ji jau buvo aprimusi, o prieš tai...
    - Kas „prieš tai“? Na, kas? Tavęs atėjusi neradau? Tai iš kur galėjai žinoti, kas „prieš tai“?
    - Žinau, Aldona. Neužmiršk, kad ne kur, o Radijo karietoje toks triukšmelis. Neįmanoma nežinoti.
    - Neužsižiopsok. Ne karietoje, o dziedulio kėdėje esi.
    - Betgi dziedulio atmintis jau atsigauna. Nepasakysi, kad nukempusi. Argi- ne?- paklausė Pranas iš tuščios kėdės, paragindamas mane geriau atsiminti Aldoną tuose metuose. Pasirodė, kad tai padaryti man nebuvo sunku. Net atsilošiau išgirdęs ją kitokią. Ir jau girdėjau ją kaip tų metų gegužę, kuomet ji pirmą kartą išsiruošė kelionėn karieta.
ALDONA. A-ha! Štai kur ji, Radijo karieta. Tačiau kodėl taip? Karieta yra, o kur kiti?  Kur bent vežėjas? Vežėjau, a-ūūū!, - pašaukė, bet neišgirdusi nieko, dairėsi aplink, kalbėdama:- Tik botagas. Nė gyvos dvasios. Šitaip man dar nesitaikė, - nepatenkinta  niurnėjo ir vėl:- A- ūūū, a-ūūū, vežėjau! Negi ir tuomet sugebi vėluoti, kai karietoje ponia Aldona, - stebėjosi ir jau ramiau: - Pasirodo, kad sugeba. Betvarkė,  betvarkė... Kur pasisuki, į kurią pusę pažiūri, visur chaosas ir, atsiprašant, tfu!.. Lietuviškas punktualumas.
     -  Betgi kokia gera, skambanti atmintis, - nusistebėjau ir nežinia kodėl pats pradėjau niūniuoti jos dainą:
                               Mane motina mažą
                               Tai augino gražiai...
      - Augino, augino ir išaugino vos ne Sibirui. Va, kaip būna, dzieduli. Tu matei kada taigą?- pasidomėjo Pranas iš tuščios kėdės.
       - Aš? Turbūt važiuodamas iš Vladivostoko.
       - Pro keleivinio traukinio langą?
       - Ne visiškai taip. Traukinys keleivinis, bet vežė mus kaip krovinį. Gal medieną, akmens anglį, geležies rūdą. Tuomet krovininiai traukiniai Didžiąja Sibiro magistrale važiuodavo sparčiau, negu keleiviniai.
     - Nesupratau,- po valandėlės atsiliepė Pranas
     - Tai kad ir aš nelabai. Visas ešelonas demobilizuotųjų iš kariuomenės. Po Karibų jūros krizės. Pro to ešelono langus ir taigą  pamačiau.
     - Ne, tai  ne Aldonos taiga,- vėl Pranas ir lyg užjausdamas , - Neįsivaizduoju, kaip ji tokia trapi
po tą taigą su kirviu ar pjūklu. Ar tu supranti apie ką aš?
     Supratau, ko klausė, tačiau dar giliau nusileidau į Savęsp(i) ir erdvės pasidarė daugiau, akustika pagerėjo ir vėl klausiausi, kaip Aldona dainuoja:.
                       
                        Ak, vežėjau, vežėjau,
                        Nesakysiu aš tau,
                        Kad ne kartą mylėjau,
                        Bet ir vėl pamilau...
                        Pamilau kaip princesė.
                        Kaip karaliaus dukra -
                        Stebuklinga, vežėjau,
                        Tavo ši karieta
     
     Ir kai atrodė, kad jau jokie būgnai negali trenkti tylumoje, kurioje lyg antelė ežere tyliai plauko daina, netikėtai garsiau už būgnus pakilo pati Aldona.
     - Ėgi, ponai, prisipažinkite, kuris pasakėte, kad ši šalis nemoka juoktis. Nagi - kuris? Jeigu aš, netikėkite! Ar girdite? Nei man, nei niekam. Ne-ti-kėėėė-kite!  Manau, suprantate į kokią keblią padėtį patekau. Štai karieta, bet ji tuščia. O žadėjo, kad lauks, su gėlėmis pasitiks. A- ūūū,  vežėjau! Dėkoju už gėles. Matyt, užmiršai, kad gera vieta tuščia nebūna. Gyvenimas, o juo labiau karieta – ne taiga ir pasiklysti joje moteriai, sakyčiau, būtų  pernelyg  negarbingas reikalas. Bet vis tiek, vežėjau, tu man dar pašokinėsi. Demokratija be botago, pasirodo, Lietuvėlei netinka.
    - Aldona, - it gyvatės geltas  pašokau nuo savo kėdės.- Aldona, tu ką? Leisk, tave  pasveikinti gimtadienio proga.
    - Pradžioje sveikink su vasario 16-ja, o paskui gimtadienio proga. Supratai, vežėjau?
     Atsirėmiau ranka į sieną ir jaučiau kaip suprakaituoja kūnas. Kambaryje tylu, o ten, Savęspi, ko tik neišgirsi. Bet man kažkodėl nesinorėjo palikti Aldonos Vederaitės ir stengiausi atsiminti viską, kas iš jos lūpų.
     “Kai grįžo sovietai, pradėjo mums giminės siųsti siuntinius. Rūpinomės šiek tiek taupytis tų rublelių. O paskui pabėgome. Neturėjome jokiu dokumentų, tai negalėjome nusipirkti ir bilieto. Neparduodavo. Moterys rusės padėjo nusipirkti. Mes tada jau buvome atvežtos prie geležinkelio. Iš taigos nebūtume išvažiavusios. Jokiu būdu. Tai, ot, rusės mums nupirko iki Minsko bilietą ir tokiu pačiu traukiniu- prekiniu - atvažiavome iki Maskvos. Paskui jau nuo Maskvos normalesniu - iki Minsko. O iš Minsko vėl vargais - ne - galais parsikapstėme ir į Vilnių“.
     - Taigi, žmonės gyvena ir miršta. O būna ir kitaip - numirę, o gyvenam,- atsiliepė į savo dukros pasakojimą savanoris Jonas Vederys. Iš ten, iš toli toli, iš Rešiotų lagerio...

„Užrašai iš Savęsp(i)

Prieveiksmis, tapęs šalimi
   
  - Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęspi pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg ir mane būtų ištikusi amnezija. Betgi taip nebuvo, - prisėsdamas prie palangės paklausė Vidinis. Ir kilstelėjęs akis į akis: - Aš jau tą Savęspi pradedu vadint šalimi. Kaip ir tu. Irgi nelinksniuodamas. Vis dėlto tai ypatinga šalis – visuose linksniuose tik Savęs(i).
    Susitikusios akys tyliai nusišypsojo.
    -Ai, Vidini, -mostelėjau ranka. - Aš nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau.
    - Sunkiau?
    - Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent gali pasakyti - taigi, jis sirgo. Liga visiškai neišgydoma, todėl bent truputį vis dėlto esu ligonis. Apie tave taip nepasakys.
    Laukiau, kaip jis atsilieps, bet Vidinis jau žinojo, kad palaukus trupučiuką ir neišgirdus atsiliepiant, vėl tęsiu pasakojimą pradėta linkme. Per tą laiką paprastai sugebu susikaupti ir pabandyti atsiminti. Jaučiu, kad tokios pastangos pastaruoju metu darosi vis sėkmingesnėmis, turbūt todėl, kad senatvė geriau atsimena praeitį ir jai ten įdomiau, kadangi ji ten - jaunatvės apraiškoje - ir apie tokią paliegusią net pagalvoti nenori.
  - Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp (i) vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, bet atsimenu, kad akis užkliudė eilutė su įrašu: „savęsp(i)  prv. psn. prie savęs,  į save“. Neabejok tuo, ką čia cituoju. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Net sapnuose ją matydavau.
    - Manau, kad  supratai, jog tas savęspi reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį..
    - Bet aš nepatikėjau, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad šį prieveiksmį reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp (i) įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu.
    Vidinis šyptelėjo, bet be pašaipos. Tačiau bet kokiai pašaipai esu senokai pasiruošęs, pasakyčiau- pakaustytas. Jau ne vienam esu teigęs, kad žodžiai neretai keičia savo prasmę ir tokiu pavyzdžiu man yra  prancūziškas žodis konetablis, pradžioje rodęs į arklidės viršininką, vėliau juo vadintas karaliaus riterių viršininkas, galiausiai - vyriausias  kariuomenės ir karinio tribunolo vadai. Vidinis žinojo mano argumentus, bet, matyt, šis rytas buvo toks, kuomet norėjosi prisiminti, kas kalbėta anksčiau. Taip dar atsitinka tuomet, kai žmogus priima kitą religiją ir pagal ją išpažįsta Dievą ar dievus, bet abejonės dėl savo poelgio dar vis aikteli smegenyse. Vidinis jautė, kad pašnekesiai apie Savęsp (i) man visuomet malonūs. Ir iš tikrųjų taip, nes pasivaikščiojimai po Savęsp (i) senatvėje yra lengvesni – kuo žemiškoje būtyje sunkiau kojoms, tuo ten joms lengviau, net ir visas kūnas praranda sunkumo savybę.
    - Na, klausk, klausk. Jaučiu, kad perši liežuvį.
    - Vasario šešioliktoji praėjo, o su ja ir karieta su Aldona Vederaite ir Pranu dingo. Žioptelėjo kažką ir dingo.
    - Tikrai?
    - Irgi klausimėlis! Durys po užraktu, o už lango žiema. Ir, beje, tokia, kad geriau į bet kokią bažnyčią neiti. Sušalsi. Gerklės ar plaučių uždegimą gausi, kaip tavo bičiulis iš Griškabūdžio.
    - Deja, taip. Bet laikas jau šviečia taip, kad netrukus dalykai kardinaliai keisis ir žmonės rinksis Savęsp (i), kaip... Nežinau, „kaip“, bet ten Vasario šešioliktoji dar nepraėjusi ir nemanau, kad karieta su jos keleiviais dingusi.
    - Liaudyje sako - velniai rodosi. Paprastai tai atsitinka po švenčių, tau gi - per jas. Šį kartą netgi anksčiau – prieš jas.
    - Pats nežinai, ką pliauški. Sarmata klausyti. Bet ką su tavimi darysi? Argi pirmas kartas?
    - Betgi žinai, kad specialiai taip taikau, kad pašnekesys būtų smagesnis. Kad žiovauti  nereikėtų. Kavos ar arbatos? – paklausė kulniuodamas į virtuvę.
    Virdulys greitai sušnypštė, o aš šyptelėjau ir paprašiau pagaminti kavos trimis puodukais daugiau.
      - Pasakyta - bus padaryta, - net neklausė, kam tiek daug reikia, bet jau žinojau Vidinį lig panagių. Ne pirmą kartą kalba apie šį bei tą, apgailestaudamas, kad, girdi, nemokame žmogaus dvasinio pasaulio suvokti. Kiekvienas jo bijomės, bet dar stipriau bijome, kad, gink Dieve, į jį neužklystų kiti. Ar ne todėl beveik visi įsitikinę,  kad tegyvename vien žemišką pasaulį?
    - Padėk, - netrukus paprašė Vidinis. - Penki puodukai, tai ne du.
    - Bet kodėl nepaklausi, kam dar trijų prireikė?
    Minutėlė tylos, o paskui: 
    - Atsiprašau, ponai, - prikimusiu balsu pasakė: - Tikrai nemaniau, kad taip galėtų būti. Geriau tikėti velnių medžiokle, negu... Ką tik buvo žiema, o ji dingus. Ot, ir tikėk, kad perversmai akyse ar smegenyse negali atsirasti prie kavos. Prisimenu, vaikystėje vis sakydavau, kad  būsiu lakūnas, o man: lakūnu būsi ar nebūsi, o bezdūnas jau esi. Tik dabar suprantu, kaip tai rimtai pasakyta.
    - Nešk, kavą, Vidini, ir sėskis, kur patogiau. Vietos daug.
    - Nesisielok, Vidini. Juk gera, kai netikėdamas kažką surandi ir blogiau, kai tikėdamas surasti - nesurandi, - pratarė Pranas.
    - O kad taip yra, kaip yra, paklausyk ir iš mano lūpų, Vidini, - buvo maloni Aldona. - Ir nemanyk, kad tokie nutikimai tik sapnuose. Ne, jie labai realūs. Kaip tu, aš, mes visi, kaip išnykusi žiema ir pirmoji mano kelionė radijo karieta.
    Ir matėme, kaip į karietą sugrįžo jos vežėjas Pranas,
    - Stop! –pašoko  Aldona : - Tai  jis, vežėjas. Nagi pasiskubink,
paukščiuk...
   Vežėjas, pamatęs nepažįstamą moterį:
    - Ponia, ką jūs čia veikiate?
ALDONA. Ar aš? Ką čia veikiu? Ar neatrodo jums, kad pats aukščiausias mane pasiuntė į šitą karietą. Tai aš privalau paklausti - kur bastaisi? kur trankaisi, vežėjau. Štai mano rankelė ir susimildamas bučiuok, kad dar „veikiu“. Žmonės laukia. Nori pamatyti mane kelionėje. Ak, dangau viršum mano galvelės! Gal tu žinai, iš kur tas lietuviškas apsileidimas? Penkias minutes, vežėjau, pavėlavai. Gal manai, kad tie vargšeliai žmonės ir vežėjų it viršininkėlių turėtų valandų valandas laukti. Ko tyli?
PRANAS: Tai, ponia, būtų džiugi naujiena, jeigu žinočiau, kad jie tikrai laukia.
ALDONA: Apšepęs. Nuplikęs. Maniau, kad esi  išvaizdesnis. Ak, tie vytai! Tik nemanyk, kad mane tavo išvaizda labai stebina. Visai ne. Buvau ir esu  įsitikinusi, kad vyrą visuomet  gražiausiai papuošia tas jo šonkaulis, iš kurio atsirado moteris. Tik kodėl tu iškart: „ponia, ponia“? Iš kur žinai, ar ponia ar panelė? Šypsotis moki?
PRANAS: Kai kada pabandau, bet tik ne šiandien. Sakai, apšepęs, sugrubęs. Bet iš tikrųjų, kas - ponia ar panelė?
    (...)  Kažkur visai arti, pagauta gegužės dvelksmo, užkukavo gegulė. Ir Viešpatie, kaip gera, kuomet taip netikėtai išnyksta žiema, kad kažkas padeda įeiti į Savęspi ir atsikvėpti pavasariu.
    Būk, Savęspi, būtinai būk. Tik kas tu, ir kaip tave pažinti?

Užrašai iš Savęsp(i)
2010-02-18 00:50

VARNĖNAS

     Atsikėliau su skaudančia siela ir ilgai, kone iki pusdienio nežinojau - kodėl ją skauda? O paskui aiktelėjau kaip lūžusi sauso medžio šaka ir, regėjosi, kad matau, kaip netoli nukrenta paukštis.
    - Dieve, taigi jis, - sakau, patikėdamas, kad pažinau.
    - Ogi kas čia dabar? - nesupranta žmona: - Negi mankšta užsiiminėji?
    - Paukštis. Varnėnas.
    - Va tau! O skundiesi, kad nieko negali atsiminti. Aš užmiršau, o tu, prašau, atsimeni, kokia diena, - ir beveik džiugiai pritardama: - Taip, taip, šiandien Šv. Motiejaus ir, žinoma, vyturio, jo sutiktuvių diena. O varnėno lauksim vėliau...
    - Vakar ir Jonas iš Griškabūdžio džiaugėsi – esą, kaip gera gyventi Lietuvoje. Kas dieną vis nauja šventė.
    Mintyse netikėtai prasiblaivė. Priėjau prie lango ir, atsirėmęs į palangę, sužiurau ton pusėn, kur yra Vilkija. Ir žmonai:
    - O tu turbūt net kelio į Vilkiją nežinai. Bet gal gerai, kad atsiranda talentingų žmonių, kurie sugeba nematyti, kaip atrodo nušautas paukštis ant ąžuolinės Juškos krūtinės.
      Žmona pasižiūrėjo į mane kaip šlapiu maišu trenktą.
    - Ką čia paistai? Koks paukštis? Kodėl nušautas? Kodėl ant ąžuolinės Juškos krūtinės? - Ir nepatenkinta paliko mane būti sau, bet išeidama stabtelėjo: - Ir vėl slysti į tą savo Savęsp (i). Na sakau, bent pas psichologą galėtumei nueiti. O jis, manau, parodys kelią ir pas neurologą. Ir regėjimai gi! - nelinksmai stebėjosi, nors atrodė, galėjo to nedaryti, kadangi potraukis nusileisti į Savęsp (i) darosi vis aktualesnis, o ši diena netikėtai skaudžiai priminė nušautą ir ant ąžuolinės Juškos krūtinės padėtą varnėną.
    Žmogaus senatvėje laikas būna-nebūna, bet, regis, labai greitai iš Savęsp (i) išgirdau Praną.
    - Drąsiau, drąsiau, Pranuci. Slysk lyg sviestu būtum suteptas. - ragino jis ir klausė: - Sakyk, o kodėl taip rūpi patekti į tų metų būtent gegužės mėnesį? Gegulės pasiklausyti? Ė, kad vargu ar išgirsi, kai taip kukuoja karietos ponia.
    - Labas, Pranuci, - pertraukdama Praną, pasisveikino ir Aldona, pavadinta „karietos ponia“. Ir jau jam: - Kodėl neišgirs? O tu daryk, kas tau priklauso. - Ir vėl man: - Atsiprašau. Ruošiamės kelionei į Vilkiją. Teko girdėti?
    - Į Vilkiją?
    - Kodėl stebiesi? Kažkur Žemaitijoje, prie Nemuno.
    - Palik nors Pranucį ramybėje. Ir koks biesas tau pakuždėjo ateiti į karietą. Galvą per pusvalandį išūžei, - priekaištavo Pranas ir nuolankesniu susitaikymo balsu, paduodamas Aldonai sąsiuvinį: - Va, žiūrėk. Bandžiau užrašyti, bet jeigu nesupranti žodžių nuo lūpų, tai dienoraštyje tikriausiai atrodys dar painesni. Deja, tokia jau mano silpnybė: atrodo, parašysiu ir žmonės daugiau niekuomet, niekuomet nešaudys paukščio.
    - Tai jau! Nešaudys... Negi nežinai žmonių?
    - Jaučiuosi labai pavargęs. Taip šioje karietoje man dar nebuvo. Būk gerutė, paskaityk. Gal kas išgirs, supras ir daugiau nešaudys paukščio...
    Mačiau, kaip Pranas paduoda Aldonai apystorį, truputį aptrintais viršeliais, bet vis dėlto tvarkingai užlaikytą sąsiuvinį.
    - Tai ir yra dienoraštis. Radijo karietos dienoraštis.   
    - Ne dramblys gi. Matau, vežėjau, - pasakė ir atvertusi kurį tai puslapį, pradėjo skaityti.

                             a) tai atsitiko Vilkijoje

      Prisiglaudžiau prie ąžuolo ir galvojau, kaip būtų gražu, jeigu po penkerių ar dešimt metų prisiminčiau šį prisilietimą. Ilgai džiūsta nukirstas ąžuolas. Trejus metus tie du ąžuolai išgulėjo prie seno pastato. Tiesa, namas atnaujintas, bet vis tiek. Užeini į vidų ir jeigu nesi atbukęs dvasia, tai jauti, kaip į tavo kraują prasismelkia senovė. Būtent ta senovė, kuri Vilkijoje prieš 300 metų, kai šiam pastatui meistrai klojo pamatus. Būtent ta senovė, kuri prieš tuos 300 metų budėjo Raseinių žemėje, kai ten išdygo ir augo šie du ąžuolai. Gaila, bet daug žmonių dabar, atrodo, neturi laiko pamąstymams. Jie skuba ir skuba. Taip labai skuba, kad kiti Vilkijoje iki šiol nežino Juškų muziejaus. O dar daugiau miestelio gyventojų per trejus metus taip ir nepamatė tų galingų ąžuolų, kurie čia atvežti iš Raseinių žemės ir suguldyti šalia vienas kito.
   
    - Va kaip! Nemato ąžuolų. Ar tu, vežėjau, ir vėl čia nepaistai. Taigi ne adatos šiene, - atitraukė nuo akių dienoraštį Aldona.       
    - Labai prašau. Skaityk ir įsiklausyk. Tai jau Vilkija.
    - Ką tu be manęs darytum, a? Vargšas. Savo paties dienoraščio nesugeba paskaityti.

    Ir štai pagaliau atėjo laikas, kai supokšėjo kirviai. Du žmones, pasilenkę prie ąžuolų, braukia ir braukia prakaitą, bet ne žmogaus prakaitas dabar čia svarbiausia. Svarbiau atsiminti, kad gyveno Antanas ir Jonas. Dabar jau apsidžiaugiame - esą, ši tą jau žinome apie brolius Juškas. Šį bei tą, esą, žinom. Tačiau prie ąžuolų su kirviais pasilenkę Algirdas Vaišnoras ir Arūnas Sniečkus mato tą  nuostabią žmogaus dvasios pasireiškimo dieną, kai visoje  Lietuvoje suskambės per septynis tūkstančius Antano Juškos surinktų dainų. Ar girdit, ar suvokiate? Taigi, per septynis tūkstančius...
    - Ar bus taip?
    Ir abu jie – ir Algirdas, ir Arūnas - girdi, kaip jų drožiami ąžuolai kalba: reikia, kad taip būtų. Ąžuolas kantrus. Jeigu ne jūs, meistrai, tai mes, ąžuolai, jau tapę koplytstulpiais,  sulauksime tos dienos, kai Lietuva atsimins, išmoks ir padainuos visas brolių Juškų dainas...

    - Betgi, vežėjau, - vėl atitraukė dienoraštį nuo akių Aldona, - bravo! Šaunu! Ne taip jau neaišku, kaip kalbėjai. Maniau, kad bus blogiau ir net visai blogai. Raštas, tiesa, tavo ne koks, nepastovaus žmogaus raštas, bet ir jį perskaitau. Pažadu tau, kad visą dienoraštį perskaitysiu- nuo pirmos iki paskutinės raidės. Ir daugiau, jeigu, žinoma parašysi.
      - O Viešpatie! - atsiduso Pranas ir atsiminęs mane: - Matai, dzieduli, kokie dalykai dedasi. Dar tik ruošiamės  kelionei į Vilkiją, o jau... nors bėk iš karietos. Neturėjo boba bėdos, tai nusipirko paršelį. Taip ir man atsitiko: neturėjau bėdos, tai į karietą pasisodinau Aldoną Vederaitę..
    - Manau, kad ne dienai ir net ne metams, - netikėtai linksmai nusijuokė Aldona. - Nebūkim, vyručiai, liūdni, gerai? O dienoraštį skaitysime prie kavutės, bet ją dabar reikia paruošti. Sutarėme? – ir užlošusi galvą  į dangų: - Girdit? Čyrukas vyrukas, ore pasikabinęs, verkia...   
    - Verkia?
    - Būna ir Aldonai taip - trepsi, bėgioja, stumdosi, pozuoja, dainuoja, o iš tikrųjų verkia. Bet, žinoma, sava ašara sūri, o svetima tik šlapia...
     Mintys pačios atkartojo Aldonos kalboje įterptą patarlę ir aš net nepastebėjau, kaip atsiradome prie staliuko su Vidinio paruošta kava. Puikus jis žmogus, tiesiog Dievo karvutė, bet ar girdėjo jis kada gerą žodį. Kalbu apie save. Nebūtų jų, tų žodžių, tiek to, bet gi jų tiek daug susikaupė, kad nors kupetomis seikėk. Pūva, dūlija, karščiuoja, o kažkodėl išlieka nepasakyti. Oi, šykštūs geram žodžiui ir priešingai, oi, kokie dosnūs, apkalboms taikomus.
    Sako, iš akių pažinsi žmogų, bet ar tikrai? Jau ir akis išmokome dažyti. Lig šiol ir Aldoną matydavau lyg pikčiūrnėlę, nesivaldančią, tiesmukišką, bet va iškrito iš  burnos – sava ašara sūri, o svetima tik šlapia ir akys žvilgt giliau. Ir Aldona jau kitokia - mažiau dažų, o gražesnė.. 
    - Dzieduli, klausiau jau, bet nepasakei, kodėl tau norėjosi patekti būtent į gegužę?
    - Kažkada irgi pirmą kartą važiavau į Vilkiją.
    - Betgi aš ne pirmą. Tai gal ir Aldoną turėjai, nes ši tikrai pirmąkart?
    - Nežinau, Pranai, nežinau. Gal ir turėjau. Gal. Tačiau teisybė, kad kuomet Aldoną  matau kartu su tavimi, man visuomet labai gera.
    - Tikrai? - sukluso Aldona ir pažiūrėjusi į Praną, - Kažin, kiek reikia metų, kad ir tu būtum toks, kaip dziedulis?
    - Per dvidešimt, - pasakiau, nors ne mano nuomonės klausė.
    Visi gurkštelėjo kavos, bet jaučiau, kad iš padilbų sužiurę mano pusėn. Tylėjau, nors kavos puodukas rankose pradėjo virpėti.
    - Gerai, ponai. Leiskite man užbaigti skaityti, ką anksčiau pradėjusi, tiksliau, - ką įpusėjusi. Jeigu atvirai- asmeniškai aš jau perskaičiau. Kažkaip atsitinka, kad įsiurbiu akimis visą tekstą, įsiurbiu ir perskaitau. Taip atsitiko ir šį kartą. Todėl galima sakyti, kad aukojuosi jūsų labui, - pasakė Aldona, pakėlė karietos dienoraštį arčiau akių ir:

                  b) štai toks skausmingas epizodas

    Džiaugsmingai išsižiojo giedoti varnėnas. Bet už kažkurio namo kampo pokštelėjo šūvis. Ir paukštis nukrito. Vos spėjo sugrįžti į savo namelius iš tolimos kelionės, vos spėjo išsižioti pavasario pašvilpavimui ir štai tokia kruvina jo lemtis. Parskrido, kad pašvilpautų pavasarį žmogui ir gavo nuo jo kulką.
    Sakykite, žmonės, ar tai  ne Lietuvos tragedija, kai  šaunama į čiulbantį paukštį?
    Regiu, guli negyvas. Regiu, priėjo prie jo Arūnas Sniečkus. Pakėlė. Žiūrėjo į paukščio atmerktas akis ir tylėdamas padėjo ant  ąžuolinės Jono Juškos krūtinės.
    Kodėl taip? Kodėl tą negyvą paukštį prireikė padėti ant  ąžuolinės Juškos krūtinės?   
    Nedrąsu Arūną  klausti, kodėl jis taip padarė. Brolių Antano ir Jono Juškų skulptūros dar nebaigtos drožti. Galbūt jis taip padarė, prašydamas ąžuolų, kad kartu su Juškų dainomis kažkaip primintų ir varnėno mirti?
    O gal tai buvo pats sunkiausias klausimas ąžuolui- ar galima tikėti, kad kada nors Lietuva galėtų išmokti padainuoti visas Juškų dainas, jeigu va ji šauna į paukštį, šauna į dainą.
    Ne kur nors, o čia pat, prie jo drožiamo ąžuolo, atsigula nakvynei Algirdas Vaišnoras ir girdi, kaip kalba nebaigti dar drožti ąžuolai.
    - Pamiegok, pailsėk, pavargęs žemės sūnau. O mes tau atsiųsim gražų, gražų sapną. Iš ten, iš to gyvenimo, kur jie, sapnai, gimsta, iš kur ateina įkvėpimas ir tikėjimas. Čia gi, šitame gyvenime, deja, deja, dar žmonės ir giedantį paukštį  sušaudo.
 
      Aldona neskubėjo užversti karietos dienoraščio, lyg nepanorusi šitaip sutrukdyti skaitymu sukauptą tylą. Anksčiau už ją apie perskaityto teksto pabaigą pranešė Pranas, nerangiai sujudęs krėsle ir pasakęs, kad, girdi, būna ir šitaip. Tačiau į tai neatsiliepė nei Aldona, nei Vidinis, nei aš. Ir vis dėlto tyla nebuvo tuščia. Puikiai pajaučiau, kaip iš jos į smegenis ar nervus kažkas jautraus sukrenta, bet be fizionomijos – kad nei paveikslu į drobę, nei žodžiais į sakinį, nei kaip kitai negalima apčiuopti. Reikia tylėti ir laukti, kol šitokia beformė migla susilipdo į bent kiek aiškesnį suvokimą.
    - Ar žinote, ponai, kas yra amnezija? - netikėtai net sau, nubedęs akis į ataušusią kavą, beveik kuždėdamas paklausiau. O po kurio laiko, nepajudėdamas: - Tai liga, kuri silpnina atmintį ir net ją visiškai sunaikina. Taip, ponai, tai sunki liga. Tačiau atminties apie padarytas niekšybes net amnezija nesugeba užmušti. Patikėkit, nes ir aš turėjau šautuvą. Ne medžioklinį, bet ir juo galima buvo sušaudyti giedantį paukštį.
    - Ir varnėną? - paklausė Vidinis.
    -Ir varnėną, Vidini. Bet tu tai žinai...
    -Ačiū, -kažkodėl pasakė bičiulis ir atsikvėpė taip gilia, kad, regis, per visą Savęspi  nugriaudėjo perkūnija. O Pranas:   
    - Štai kaip būna. Neretai žmogus brenda per purvą, kai galima nebristi, bet...
    - Kas „bet“? - atrodo, skubėjo greičiau išgirsti ir baigti kalbą Aldona.
    - Būna, kai perbridęs balą, tą jos purvyną, staiga išgirsti: sustok, žmogau. Va, pažiūrėk, piešiau žmogelį, o nupiešiau tikrą lietuvį. Ir, beje, tenka stebėtis - iš  kur tai atėję?  Iš kokio įkvėpimo toks piešinys? Tačiau aš suprantu, kad jums, mieloji Aldona, šių žodžių neužtenka, kad galėtume ką nors suprasti.
    - Kaip, kaip, Pranai, pasakei? Mieloji?
    -  Na taip, „mieloji“. Tačiau paklausykite, ponia.
    - Kol kas man tiek pakanka, vežėjau. - Ir lengvai, tiesiog su vėjeliu: - Vis dėlto - mieloooji! Iš tikrųjų, būna, kad perbrendi balą ir pamatai, kas gražu, kas žmogų puošia, kas ji daro tikru lietuviu.
**************

Sniego mėnuo 
Jūsų kūrybai reikia atsidėti. "Gaila, bet daug žmonių dabar, atrodo, neturi laiko pamąstymams." Ir išties, skaityti greitai - reikštų numarinti šį tekstą, tad skaičiau du kartus, vieną greičiau, kitą jau lėčiau. Todėl nesakysiu, kad Jūsų tekstą sunku suprasti. Pasakysiu, kad veikiau man trūksta gyvenimiškos patirties suprasti jį iki galo.
Ir visgi, ką galiu pasakyti apie šią dalį? Manau, jog meistriškai pateikti perėjimai iš dabarties (jei taip galima pavadinti) į praeitį, prisiminimus, į patį dienoraščio tekstą. Taip pat skambi ir metaforiška veikėjų kalba. Šie du dalykai įsidėmėjo labiausiai.

Ciklono kalavijas 
Labai priminė "Laimingąjį princą" - Juškos ir nušauto varnėno asociacija.
Einu skaityti antros dalies.

agricola 
puikiai rašai...

Garso Bangos 
ačiū, Pranai, kad pasidalinot. bijau ką ir daugiau čia pasakyti, iš ties puikiai rašote, gera jus skaityti.

Dvasių Vedlė 
Būtent ta senovė, kuri Vilkijoje prieš 300 metų, kai šiam pastatui meistrai klojo pamatus. Kažkoks neaiškus sakinukas. Ar nėra čia praleistas koks žodis?
Ąžuolas kantrus. Tai jau tikrai
juozupukas 
Persiunčiau rašinį drg. kuris kilęs iš Vilkijos ir  domisi viskuo kas siejasi su jo gimtaviete. Vienu žodiu, taip ir toliau varyk, brolau...

Pelekiškių Širšė 
Įdomiai, gyvai - nenuobodu skaityti. "...sava ašara sūri, o svetima tik šlapia..." Na taip. Sėkmės Pranai, verčiant šituos juodus, juodus arimus.

Saša 
Terner gal ir tu čia ką nors pažįsti?
Aš tai basas tuose kraštuose laksčiau, kaimyno
griūšes vogiau:D

Šnekorius 
Padarei man gėdą,Pranuci.Girdėjau apie brolius Juškas,tačiau, kad jie čia pat, už Nemuno,nežinojau. Ir apie ąžuolus nebuvau girdėjęs. Reiks būtinai užsukti. Senasis keltas vis dar veikia. Gerai, kad "špokas" tokius prisiminimus pažadino.

Dvasių Vedlė 
Pabaiga ypač žavinga
Garso Bangos 
prisimenu aš savo senelį, jis kaip Jūs dienoraštyje, visuomet nuplėšdavo kalendoriaus lapelį, žiūrėdavo kada saulė kyla, kada leidžiasi. kieno vardo diena, koks mėnulis. visada man pasakydavo. ir varnėną mylėt mokė. ech, toli aš dabar nuo ten. bet Jus paskaitęs priartėjau prie tos, net nežinau kaip pavadinti, į galvą šauną vis tie patys žodžiai "gražios išminties".

Sniego mėnuo
"Oi, šykštūs geram žodžiui ir priešingai, oi, kokie dosnūs, apkalboms taikomus." - šio sakinio nesupratau, galbūt, kažkokia klaida įsivėlė į paskutinį jo žodį?..
Labiausiai įsidėmėjo tylos aprašymas. Vis iš naujo atrandu, kad tylos būna tokios pat skirtingos, kaip ir visi žodžiai - kiekviena reiškia vis ką kita.
Gilus tekstas, giliai einantis į žmogaus, jo gyvenimo ir kažkuria prasme, į tautos neišmatuojamas erdves. Verčia susimąstyti ir įsiklausyti. Taip pat pasiklausyti - varnėno giesmės. Kol dar nevėlu...

Ciklono kalavijas 
Tikrai... Ir varnėnas surado savo Laimingąji lietuvišką ąžuolinį Jušką.
Daug minčių sukeliantis kūrinys. Ir nuoskaudos, ir gėdos. Va dėl tautos.

juozupukas 
  Į visas gyvybes šaudyti yra begėdiška, bet nesutramdoma. Ir raudosime, ir keiksime, bet nieko nepakeisime... C'est la vie... tokia žmogiškoji tikrovė ir keisti ją reikia dargi žinoti kaip? O fabula rašinyje pateikta vaizdingai, jautriai ir su filosofiniu užtaisu. Ypač, įmenant "tikro lietuvio" mįslę?

agricola 
metaforiška, bet tai ne tik Lietuvos tragedija galvoju šaudyti į čiulbantį paukštį...

Šnekorius 
Labai vykusiai susieta nušauto varnėno ir nebaigtos Juškų skulptūros ir tos sąsajos tikslas:
" Galbūt jis taip padarė, prašydamas ąžuolų, kad kartu su Juškų dainomis kažkaip primintų ir varnėno mirti?
    O gal tai buvo pats sunkiausias klausimas ąžuolui- ar galima tikėti, kad kada nors Lietuva galėtų išmokti padainuoti visas Juškų dainas, jeigu va ji šauna į paukštį, šauna į dainą."
Dar viena pakerėjusi mintis: "  - Būna, kai perbridęs balą, tą jos purvyną, staiga išgirsti: sustok, žmogau. Va, pažiūrėk, piešiau žmogelį, o nupiešiau tikrą lietuvį. Ir, beje, tenka stebėtis - iš  kur tai atėję" 5

kaip lietus  Ilgai džiūsta nukirstas ąžuolas. Daug prasmės tuose žodžiuose, daug tiesos. Skaitau šitą kūrinį ir randu tiesą, nepagražinto gyvenimo tiesą.

giedrex26 Parašė komentarų: 7436 2010-02-25 - 15:01:23 
Tačiau prie ąžuolų su kirviais pasilenkę Algirdas Vaišnoras ir Arūnas Sniečkus mato tą nuostabią žmogaus dvasios pasireiškimo dieną, kai visoje Lietuvoje suskambės per septynis tūkstančius Antano Juškos surinktų dainų. Ar girdit, ar suvokiate? Taigi, per septynis tūkstančius...
...Duok, Dieve, kad matytų, kad išgirstų TAI kuo daugiau, kuo daugiau...labai gražus šventas prisilietimas prie amžinų vertybių esmės...didelis ačiū už TAI...

daliuteisk 
\"...sava ašara sūri, o svetima tik šlapia...\". Kad niekada netektų neišsaugotą tautos paveldą apverkti sūriom ašarom...

Taurija
...skaudančios sielos užrašai. Toks tikras, nerimu surištas.

Karilė
Skaityt nelengva, bet apsimoka - praturtėji gyvenimiška išmintimi.

Raktažolė 
Giliai gaudoma. Puikus tekstas. Kažkaip keistai susigretino Kliudžiau ir Špokų tirados vasarą... Toks dvigubas pajautimas skaitant apėmė. Daugiaprasmis tekstas.

kaip lietus 
Man irgi taip - kuo daugiau skaitau, tuo daugiau randu. Dėkui, Pelėda 

Taurija
...kaip visada giliai giliai ir be jokios amnezijos. Tikrai nevalia šaudyti paukščio, to puikaus giedorėlio.

giedrex26 
O gal tai buvo pats sunkiausias klausimas ąžuolui- ar galima tikėti, kad kada nors Lietuva galėtų išmokti padainuoti visas Juškų dainas, jeigu va ji šauna į paukštį, šauna į dainą.
...ir aš skaitau ne po vieną kartą Pelėdos kūrybą...ir vis naujai randu tų dvasios perlų...

Ražas 
O, kiek daug, Dzieduli, tavo užgyventos teisybės. Ir ką jau čia bepridursi...geriau kilstelsiu...būk...

daliuteisk
Skaitau ne po vieną kartą ir vis randu naujų atspalvių. Jau laukiu rytojaus - ką parašys Pelėda?

klevas 
Taigi, kažkaip atsitinka, kad įsiurbiu akimis visą tekstą, įsiurbiu ir perskaitau --- taip atsitinka ir man su Autoriaus kūriniais. Ačiū

Ėgi, paklausykite...

-Tą, kuris sugebėtų įspėt, ko šiandien labiausia panorau, pavadinčiau Dievu. Net tave, Vidini, jeigu taip sugebėtai.
    Vidinis dėbtelėjo į mane ir:
    - Ne pirmą kartą Dievo ieškai, kur jo nėra.
    - Suprantu, kad juo net būti nenori.
    - O tu norėtumei? Tuomet jau ... na, nežinau, nežinau, bet tikriausiai ir krosnys pradėtų dainuoti, melstis, giedoti, gal net vaikus gimdyti.  Ė, ir surandi kalbą, - gėdino mane bičiulis, tačiau tokia Vidinio kalba pasirodė taip labai netikėta, kad burnai pritrūko žodžių, o kai juos pradėjau kalbėti, tai trūkčiojo skiemenimis ir reikėjo stebėtis, kaip juos Vidinis sulipdė ir vieną  ar kelis sakinius.
    - Betgi, Vidini, - sakiau jam, - privalau vadinti tave Dievu.  Ar supranti?  Žinoma, kad –ne. O kaip paaiškinti? Tai buvo taip seniai, kad galvos smegenų dėžėse tik nuotrupos išlikę. Kalbi apie dainuojančią  krosnį. Na taip, būtent kaip ten dainuoja noriu išgirsti – sujudau, sukrutau, pasišiaušiau ir jau atvėsdamas: - O! Kaip dabar čia reikalingas Pranas su ta  pasiutėle.
    - Aldonos pasiutėle nevadink. Tai Dievo įkvėpta aktorė. Geriau gal sakyti- artistė, nes suprantu, kad toks žodis jai geriau limpa. Atrodo, kad iš vaidinimo neišeina ir net nemoka pagyventi įprastą žmogui gyvenimą, - charakterizavo gan taikliai.
    - Senatvė jau traukia į Savęspi. Vis dėlto ten įdomu. Kur kitur galėčiau juos sutikti, o ten net didesnės problemos nėra. Bet nepaisyk manęs, Vidini- dieve. Jau sugebu ir be tavęs po tuos kraštus pasidairyti. Tik įdomu, kaip atspėjai, ko taip labai panorau.
    - Nespėliojau.  Pasakiau,  kas į galvą atėjo.
    - O kalbi, kaip iš Savęspi. Galbūt ateina laikas, kuomet ir jai mes reikalingi, kaip ji mums. Apgaubia savo erdve ir sveikinasi: - Labas, žinau, kad laukiate, tai ir atėjau. Net kartu ir su krosnimi. Argi sunku geram žmogui padainuoti? - kalbėjau Vidiniui, nelabai suvokdamas, ką paistau, bet apsidairydamas, ar kas negirdi. Senatvė nelabai paiso, kaip kas priima jos žodžius, bet su Vidiniu vengėme save demonstruoti kvailais, nes buvome įsitikiną, kad tokie nesame ir galvojome priešingai - argi galima pykti, kad kažkokios priežasties esame išskirti iš daugumos ir pasaulį  su jo erdvėmis ir  įtaigomis sugebame priimti turtingiau. Ir va it atsiliepiant į šias mintis:
    - Drąsiau, drąsiau, - girdžiu Aldoną, - jeigu daina, jos ant krosnies džiovinti nevalia. Pranai, ateik! - šaukia, bet tiek jis jai ir reikalingas. Atradusi prie krosnies prisegtą tekstą, nedvejodama kėlė arčiau akių ir it kažkieno paliepta:
Būk sveikas linksmas, nebūk nuliūdęs,
Niekad  nestoviu kampe užsnūdęs

      - Ė,  čia reikia vyriško balso, - pamąstė Aldona ir jau beveik kone bosina:
Dainuoju laimėj arba nelaimėj
Linksminuos visad, nedrebu baimėj

    - Ė, ne taip, - vėl nepatenkinta Aldona. - Reikia nesuvaidinto, reikia tikro vyriško balso.  Pranai, ateik! - Bet nespėjo pašaukti, kaip netoli, kažkur už krosnies kampo išgirdo tai, ko jai reikėję. Ir, matyt, net  daugiau,  nes jos burna išliko užsičiaupusi, o daina buvo nuostabi:
Pakol turėjau, vis dar laikiausi,
Su puikiais ponais tankiai lankiausi.

O kai nubiednau, vargai prispaudė,
Turtuoliai paikūs, biedno neglaudė.

    - Žiūrėk tu man, trečias kartas nemeluoja. Bet kaip suprasti? Ar mes iš Savęspi nepakilę, kur ir krosnys dainuoja?  O, kokia prabanga.... 
    - Suprantu, kad esate Aldona, jeigu minite Savęspi ir šaukiate karietos vežėją Praną. Taip juk? - ateidamas iš gretimos patalpos kalbėjo dar jaunas, lengvo eismo ir simpatiškos išvaizdos žmogus. – Tikiuosi, kad jus pats Dievulis man siunčia.
    - Jeigu manai, kad iš Savęspi, tai ten be Dievo apsieinama. O pats iš  kur ir kas? - nepasimetė Aldona
    - Iš čia.  Iš šitų namų. Sakyčiau, esu  brolių  Antano ir Jono Juškų samdinys.
    - Paplepėk dar! Irgi mat, Juškų samdinys...
    - Savo valia. Kitaip dar - Juškų muziejau dalis. Bet prašom giliau į vidų, - suskato kviesti viešnią Juškų samdinys - Prie pečiaus tik žiemą geriau. Todėl ir patarlėse sakoma: žiemą - brolis, vasarą – molis.
    - Neskubink, mielasis. Nereikia. Kartais moteriai  protingiau būti arčiau durų.  O iš kur dainuoti moki? - rūpėjo paklausti.
    -Taigi, jie, Juškos ir išmokė. Ir ąžuolą skobti, ir dainuoti, ir vyžas pinti,  atsiminti daugybę kitų užmirštų darbų. Bet negi užupečkio nusipelnėme, - pasakė ir imdamas Aldoną už rankos:
Ne man tik vienam, visiems taip stojos 
Kada gyvenims nelabai klojas

- Artistas! - ryžtingai, trumpai, nutraukdama dainą, pasakė Aldona. – Geras artistas. Abu  artistai. Ir abu  juk geri, tiesa? Ėgi,  paklausykite, kas tuo netikite. - pagavo linksmą nuotaiką Aldona.
Giminės, gentys laiko už durną,
Kelyj sutikę nukreipia  burną

Ir ką darysiu - valia Aukščiausio,
Kad taip paskyrė vargti mažiausiam.

    Daina skriejo atvirai, laisvai, toli ir sunku patikėti, kad, perskridusi apie dvidešimt metų praeities, surado mudu su Vidiniu it senus pažįstamus, išblukusiomis akimis  žiūrinčius į tirpstantį kovo sniegą, kai ten, Vilkijoje, tų metų gegužė ir jaunai žvengia  karietos žirgas Ygaga.  Pasirodo, kad ir ten, ir čia  buvome, esam ir  būsime.
    - Eime, Vidini,  mus kviečia, - pasakiau bičiuliui. Ir Dievas buvo su manimi. Tik šį kartą jis nebuvo toks  aptakus, neįsivaizduojamas, kadangi juo vadinau Vidinį, įspėjusį mano geriausius dienos norus.

„Užrašai iš Savęsp (i) “
2010-03-17 00:09

agricola 
kaip visada gerai ir labai gerai...

Ciklono kalavijas 
Labai gerai.
Sunku komentuoti Jūsų kūrinius - jie sukelia daug minčių. Tai turbūt vieni iš tokių kūrinių, kurių čia, rašyke, surasi nedaug: palieka ir įspūdį, ir priverčia pažvelgti giliau, kas už eilučių.

tuštuma rūke 
labai gerai parašyta:)

Čia ne aš 
Ar žmogus - Dievo kūrinys, ar Dievas - žmogaus kūrinys? Va kur klausimas man:)

Garso Bangos 
Ir aš norėčiau su tokiu Dievu pašnekėti... 5

moli 
Tiesa. Žmogus, tik Dievo kūrinys
------
moli 
Vidinis - ar galima net dvejoti. Tai tiek daug pamokų ir tiek daug suvokimo. Atversta knyga - tik pasiimti į savo vidinį ir saugoti. Tai jau - tikras grynuolis, Jūs , Pranai.

Raktažolė 
Pamąstymų duona. Tekstas gyvas ir prikaustantis. Ačiū.

Zirzule: 
Kaip visuomet, lenkiu galvą prieš tavo Vidinį.

Kaimynas
Pelėda, tai iš ten jau ir Griškabūdis -ranką paduoti. Keltu per per Nemuną ir jau Vilkijys, Šakių rajonas.

Laumele
Labai miela paskaityt, taip gera, kaip vaikystėj ant pečiaus 

daliuteisk
Kaip gražiai Tau, Pranai, panorėjus atgyja daina, neskaičiuodama metų