Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » ŠITA ŠALIS NEMOKA JUOKTIS » Taigi, taigi


Taigi, taigi

Сообщений 1 страница 10 из 12

1

:love:

2

Šita šalis nemoka juoktis

 
     Į duris pasibeldė.
     - Kas?
     - Mes. Atidaryk. Norime pasižiūrėti, kaip atrodysime po penkiolikos - dvidešimt metų, - girdžiu vyrišką, lyg pažįstamą balsą.
     - Tamsu jau. Ne taip lengva įsileisti, kaip geram žmogui atrodo. O gerų jau neliko.
     - Įsileisk, įsileisk, vežėjau. Negi toks baugus ar baikštus? - dabar jau kalba moteris. Irgi balsas lyg pažįstamas, bet labiausiai ausis užkišo jos „vežėjau“. – Aldona? Negi ji? - pagalvojau, o atidaręs duris žagtelėjau: - O Viešpatie! Iš kur, kad jus perkūnėlis.  Kas jus čia nešioja?
     - Kodėl „nešioja“? Atvažiavom.
     - „Džene“? Radijo karieta? 
     - Kodėl stebiesi? Niekuomet su ja nebuvome išsiskyrę, - pasakė vyriškis, o Aldona irgi: - Nebuvome, Pranuci.
     - Kai palikau judu prieš tuos metus, taip lig šiol lyg šaldytuve išlaikyti. Atrodo, nei vienas plaukas nuo galvų nenukritęs. Bet ko čia taip užstrigome tarpdury? Eime vidun, į šilumą. Dažnai atsimenu, bet kad susitiksiu, tai - ne. Beveik nesitikėjau. Maniau, kad dzievulį dangun anksčiau pamatysiu.
     - Ko ten skubėti? Ten visa amžinybė, užteks jos visai begalybei išvaikščioti, - prabilo Pranas ir atidžiai žvilgtelėjęs veidan: - Sensti, žmogau, sensti. Nereikėjo palikti karietos. Net nesuvokiu, kaip dabar tave vadinti? Gal dzieduliu, a? Nepyksi?
     - Mano vardo irgi beveik nelikę. Visiems dziedulis ir dziedulis beesu. Ne, nepyksiu, bendravardi. 
      Susėdome taip, kaip niekuomet nebuvę.   
      Aldona nedidukė, guvi, miela moteriškaitė, nors dėk abrozėlin, bet, regis, neatsirado kas taip bandytų daryti, nes visi žinojome, kad jos ten neįmanoma būtų išlaikyti. Išbėgtų, kaip kadaise iš Sibiro. Prie stalo jai irgi nebuvo lengva.
     - Dzieduli, neklausk, ar seniai su Pranu pažįstami. Tiek, kiek bereikia, kad kartu būtume karietoje, - kažkodėl jai parūpo pasakyti.
     - Manai, kad ir dabar toks smalsus? Ė, jau ne taip, jau apkerpėjau. – Ir Pranui: - Aš irgi ją pažįstu tiek, kiek reikėjo kartu išbūti karietoje. Bet yra dalykų, kurie atsimena. Neteisybė, kad ant kvailos galvos ir plaukai nesilaiko. Taip, plaukai nuslinko, o atsimenu, kaip pamatę ją pasirodant, suklusdavome: taigi, Aldona iš Pautenos.
     - Taip lig šiol likę, kaip palikai, dzieduli. Ir dabar ji - Aldona iš Pautenos.
     - Betgi gimei ne Utenoje?- paklausiau, kas ir taip buvo žinoma.
     - Gimiau Ukmergėje, bet vėliau gyvenau Molėtuose, o daugiausia Utenoje. Tai ir sakau, kad iš Pautenos. Bet tai ne svarbiausia.
     - Žinoma, kad ne, - paliudijo Pranas ir kone iškilmingai: - Aldona Vederaitė gimė vasario 16 d.
     - Viešpatie, kaip gražu, - atsiliepiau. Ir ypatingai gražu, kad va tokiu laiku užklydote pas dziedulį. Aldona, kada tave sveikinti - dabar, ar ryt, kai bus iškeltos vasario šešioliktosios vėliavos.
     -  Prie iškeltų vėliavų pasveikinsi. Gerai?
     -  Dvi šventės vienoje širdelėje sutelpa. Kaip jūs jas atskiriat?
     - Suplaku į vieną. Labai noriu, jog kiekvienas žmogus žinotų, kad jo širdyje yra tokia didelė šventė - tėvynės atgimimo šventė.
     - Bet tas žmogus privalo būti lietuvis. Ar bent Lietuvos žmogus, - įsiterpė Pranas, bet tuo ir užbaigė. O Aldona, nepaisydama jo:
     -Džiugu, kad kartu galiu švęsti ir savo gimtadienį. Visiems, kurie gimė šią dieną, linkiu nepamiršti ir gyventi ta idėja, kurią įkvėpia vasario 16 –ji, - patriotiškai, bet  be patoso kalbėjo Aldona Vederaitė, o į mano atmintį įsiliejo praeities vaizdai, tačiau jie blankus, neužrašyti, nesudėlioti, išblukę. Pakėliau jau suspėjusi "ateiti" ant stalo stikliuką ir žiūrėdamas į Praną:
     - Ar neniežti liežuvį kartais ją pavadint sibiriete?
     - Būna. Kartais ir pavadinu, bet...
     - Gyvenau ir Sibire, bet nenoriu prisiminti šitų dalykų. Nemalonu. Todėl vis dėlto – Aldona Vederaitė iš Pautenos. Sibire gyvenau ištremta su tėvais 41 metais birželio 14d. O, nekalbėkim, nereikia,- suplasnojo rankomis Aldona ir pakėlusi stikliuką: - Už tuos, kurie dar esame.
     - Už tuos, Aldona, - atsistojo Pranas.
     - Žinoma, pirmiausia už juos, - atsistojau ir aš. Tie keli sakiniai krapštelėjo atmintį ir aš gebėjau atsiminti, kaip mudu su Aldona ruošėmės pavažinėti karieta po Sibirą, aplankant jai atmintinas vietas. Sibiras atėjo į namus laikant jai abitūros egzaminus. „Du egzaminai liko neišlaikyti. Tai va tokią neiškepusią abiturientę ir išvežė kartu su tėvais. Tiesa, tėvą  atskyrė. Jis pasiliko Rešiotų lageryje, o aš su sesute ir su mama – į Altajaus kraštą“,- prisiminiau pasakojant ir dar kartą pasakęs „Už tuos, Aldoną", kilstelėjau stiklą ir išgėriau lig dugno.
     - Dar neužmiršai? - negarsiai pasidomėjo Pranas.
     - O ne! Šito, ačiū dievuliui, ne, - pusbalsiu pasakiau jam ir pasiteiravau, kaip jiems pavykusi kelionė po Sibirą.
     - Po Sibirą? – perklausė.
     - Na, taip. Su Aldona vis rengėmės, rengėmės, bet, deja...  Nei į Barnaulą, nei į Rešiotų lagerį nuvažiuoti nepavyko.
     - Deja, nepavyko, - atsiliepė Vederaitė. - Su tokiu tavo palikimu lig šiol karietoje.
     - ?
     - Palikimą reikia išsaugoti. Toliau ar kitais maršrutais nuvažiuoti nepavyksta.
     - Betgi paaiškinkite, ką tai reiškia, - suklusau, pridėdamas ranką prie ausies ir girdėjau, kaip iš ten, iš ankstesnių Aldonos pasakojimų atmintyje sukrebždėjo:
     „Pradžioje Barnaule gyvenom, o lapkričio mėnesį per pačius sniegus, per pačius šalčius išvežė į mišką, - į taigą“ - Žvilgtelėjau į Aldoną ir mudviejų akys susitiko. Jos, kaip tada, prieš beveik 20 metų, ir mano po tiekos metų. Iš jos akių dvelktelėjo šaltas priekaištas, bet šaukštai po pietų. Atsidusau, neskubėdamas pripildžiau taures ir:
     - Už tuos, kas nesugrįžo...
     - Tėvelis Rešiotų lageryje žuvo 1942 metų vasario 9d. Savaitės betruko iki vasario šešioliktosios. Jis, matyt, labai norėjo, kad šventėje nebūtų mirties.
     - Tu ką, Aldona?
     - Nežinau, nežinau. Bet žinau, kad į vasario 16-ją visuomet reikėdavo ateiti per mirtį.  Per daugelio žmonių mirtį. Man atrodo, kad be šitos aukos niekuomet jos nebūtume turėję.
      Palaukė truputį, o paskui dainavo, niūniavo ar tik kalbėjo sau ir ne sau:

               Šita šalis nemoka juoktis
               Ir nežinia, kada mokės.
               Čia daug mirties.
               Ir nesvarbu,
               Kur ji nuklydusi,
               Kokių kalbų išmokus.
               Pažįstu ją iš prigimties -
               Kaip Nemunas į Baltiją įšokęs,
               Taip ji į kryžius,
               Kupinus mirties...
   
     Prisiminiau, kad Aldona Vederaitė - aktorė. Ir gal nėra to, kas jos nežinotų. Bet taip tuomet, kai parą dešimtmečių buvau jaunesnis, kuomet toks, kaip Pranas.
     - Ir vis tik, gerai, labai gerai, kad judu pasibeldėte į dziedulio namų duris. Kažkas girdžiu aikteli ir, regis, tuoj tuoj atgysiu ir vėl kaip tada...
     - Ne, ne. Vieta užimta ir "kaip tada", tikrai nebus, - patikino Pranas. - Padavė botagą ir beveik linksmai. – Bet ką ten tau veikti, kuomet toje vietoje aš.
     -Iš tikrųjų, ką man ten veikti, - atsidusau,- Toks, koks esu, ten nereikalingas, o toks, koks buvau  - irgi ne, nes vieta, kaip sakei, užimta. Būk, Pranai, toje vietoje, būk...

"Užrašai iš Savęsp(i)"
2010-02-15 00:11:21

3

O būna ir kitaip...

Tai, kad Aldona su Pranu nesutiko nakvoti mano buste, teikė dvilypį jausmą. Buvo nesmagu girdėti atsisakant juos nakvynės, jausti, kaip mano prašymai nuslysta kažkur po šunelio uodega, bet vėlgi negalėjau nepasidžiaugti, kad senosios tradicijos „Dženėje“ išlikę, kaip mano laikais. Per tuos metus nebuvo kelionėje nakvynės, kuri mane išviliotų iš karietos. Joks viešbutis negalėdavo įversti į lovą,. Karieta buvo namai, bažnyčia, darbas, poilsis. Ir viešbučiams būdavo lengviau ateiti į karietą, negu man į juos.
     - Bet pažadėkite, kad sugrįšite. Bent tiek. Pernakvosite ir sugrįšite.
     - Žinoma, vežėjau. Netgi botagą palieku, - pasakė Pranas.
     - Kartu pasidžiaugsime Vasario šešioliktąja, - tarė Aldona ir tūptelėjusi: - Atia, dzieduli. Nelinksma, nelinksma ta senatvė, kai pažiūriu, bet jeigu pasirinkai ją,- laikykis už jos. Gerų sapnų.
     - Ačiū, bet pabandysiu nesapnuoti.
     Tik vienas težinau, kaip labai knietėjo išeiti kartu su Aldona ir Pranu, bet baimė buvo didesnė. Buvau įsitikinęs, kad taip elgtis negalima, jeigu nenorima prisišaukti kažkokios nesuprantamos, bet labai įtikėtinos nelaimės. Sugrįžęs atgal prie staliuko atsisėdau savo vietoje. Kitos dvi kėdės tuščios, bet – ar tikrai? Netrukus iš kėdės, kur sėdėjo Aldona, išgirdau:
   
                         Mane motina mažą
                         Tai augino gražiai,
                         Dangų tėviškės rašė
                         Švitrūs paukščių sparnai.
                         Sulapojo berželiai:
                         - Mergužėle, žinok,
                         Kad išėjus į kelią
                         Reikia grįžti namo.

     Daina buvo tyli. Labai tyli. Tačiau neabejojau, kad tai jos dainavimas ir kad taip tyliai dainuojančią ją girdžiu, kaip tada, kai „sulapojo berželiai“... Tas laikas jau toli, pasilikęs tuose metuose, kuomet karieta „Dženė“ išvažiavo į savo pirmąsias keliones.
     -Taip, taip, dzieduli, tai buvo tuomet,- išgirdau iš kėdės, kur sėdėjo Pranas. - Bet tada, kai šią dainą dainavo, ji jau buvo aprimusi, o prieš tai...
    - Kas „prieš tai“? Na, kas? Tavęs atėjusi neradau? Tai iš kur galėjai žinoti, kas „prieš tai“?
    - Žinau, Aldona. Neužmiršk, kad ne kur, o Radijo karietoje toks triukšmelis. Neįmanoma nežinoti.
    - Neužsižiopsok. Ne karietoje, o dziedulio kėdėje esi.
    - Betgi dziedulio atmintis jau atsigauna. Nepasakysi, kad nukempusi. Argi- ne?- paklausė Pranas iš tuščios kėdės, paragindamas mane geriau atsiminti Aldoną tuose metuose. Pasirodė, kad tai padaryti man nebuvo sunku. Net atsilošiau išgirdęs ją kitokią. Ir jau girdėjau ją kaip tų metų gegužę, kuomet ji pirmą kartą išsiruošė kelionėn karieta.
ALDONA. A-ha! Štai kur ji, Radijo karieta. Tačiau kodėl taip? Karieta yra, o kur kiti?  Kur bent vežėjas? Vežėjau, a-ūūū!, - pašaukė, bet neišgirdusi nieko, dairėsi aplink, kalbėdama:- Tik botagas. Nė gyvos dvasios. Šitaip man dar nesitaikė, - nepatenkinta  niurnėjo ir vėl:- A- ūūū, a-ūūū, vežėjau! Negi ir tuomet sugebi vėluoti, kai karietoje ponia Aldona, - stebėjosi ir jau ramiau: - Pasirodo, kad sugeba. Betvarkė,  betvarkė... Kur pasisuki, į kurią pusę pažiūri, visur chaosas ir, atsiprašant, tfu!.. Lietuviškas punktualumas.
     -  Betgi kokia gera, skambanti atmintis, - nusistebėjau ir nežinia kodėl pats pradėjau niūniuoti jos dainą:
                               Mane motina mažą
                               Tai augino gražiai...
      - Augino, augino ir išaugino vos ne Sibirui. Va, kaip būna, dzieduli. Tu matei kada taigą?- pasidomėjo Pranas iš tuščios kėdės.
       - Aš? Turbūt važiuodamas iš Vladivostoko.
       - Pro keleivinio traukinio langą?
       - Ne visiškai taip. Traukinys keleivinis, bet vežė mus kaip krovinį. Gal medieną, akmens anglį, geležies rūdą. Tuomet krovininiai traukiniai Didžiąja Sibiro magistrale važiuodavo sparčiau, negu keleiviniai.
     - Nesupratau,- po valandėlės atsiliepė Pranas
     - Tai kad ir aš nelabai. Visas ešelonas demobilizuotųjų iš kariuomenės. Po Karibų jūros krizės. Pro to ešelono langus ir taigą  pamačiau.
     - Ne, tai  ne Aldonos taiga,- vėl Pranas ir lyg užjausdamas , - Neįsivaizduoju, kaip ji tokia trapi
po tą taigą su kirviu ar pjūklu. Ar tu supranti apie ką aš?
     Supratau, ko klausė, tačiau dar giliau nusileidau į Savęsp(i) ir erdvės pasidarė daugiau, akustika pagerėjo ir vėl klausiausi, kaip Aldona dainuoja:.
                       
                        Ak, vežėjau, vežėjau,
                        Nesakysiu aš tau,
                        Kad ne kartą mylėjau,
                        Bet ir vėl pamilau...
                        Pamilau kaip princesė.
                        Kaip karaliaus dukra -
                        Stebuklinga, vežėjau,
                        Tavo ši karieta
     
     Ir kai atrodė, kad jau jokie būgnai negali trenkti tylumoje, kurioje lyg antelė ežere tyliai plauko daina, netikėtai garsiau už būgnus pakilo pati Aldona.
     - Ėgi, ponai, prisipažinkite, kuris pasakėte, kad ši šalis nemoka juoktis. Nagi - kuris? Jeigu aš, netikėkite! Ar girdite? Nei man, nei niekam. Ne-ti-kėėėė-kite!  Manau, suprantate į kokią keblią padėtį patekau. Štai karieta, bet ji tuščia. O žadėjo, kad lauks, su gėlėmis pasitiks. A- ūūū,  vežėjau! Dėkoju už gėles. Matyt, užmiršai, kad gera vieta tuščia nebūna. Gyvenimas, o juo labiau karieta – ne taiga ir pasiklysti joje moteriai, sakyčiau, būtų  pernelyg  negarbingas reikalas. Bet vis tiek, vežėjau, tu man dar pašokinėsi. Demokratija be botago, pasirodo, Lietuvėlei netinka.
    - Aldona, - it gyvatės geltas  pašokau nuo savo kėdės.- Aldona, tu ką? Leisk, tave  pasveikinti gimtadienio proga.
    - Pradžioje sveikink su vasario 16-ja, o paskui gimtadienio proga. Supratai, vežėjau?
     Atsirėmiau ranka į sieną ir jaučiau kaip suprakaituoja kūnas. Kambaryje tylu, o ten, Savęspi, ko tik neišgirsi. Bet man kažkodėl nesinorėjo palikti Aldonos Vederaitės ir stengiausi atsiminti viską, kas iš jos lūpų.
     “Kai grįžo sovietai, pradėjo mums giminės siųsti siuntinius. Rūpinomės šiek tiek taupytis tų rublelių. O paskui pabėgome. Neturėjome jokiu dokumentų, tai negalėjome nusipirkti ir bilieto. Neparduodavo. Moterys rusės padėjo nusipirkti. Mes tada jau buvome atvežtos prie geležinkelio. Iš taigos nebūtume išvažiavusios. Jokiu būdu. Tai, ot, rusės mums nupirko iki Minsko bilietą ir tokiu pačiu traukiniu- prekiniu - atvažiavome iki Maskvos. Paskui jau nuo Maskvos normalesniu - iki Minsko. O iš Minsko vėl vargais - ne - galais parsikapstėme ir į Vilnių“.
     - Taigi, žmonės gyvena ir miršta. O būna ir kitaip - numirę, o gyvenam,- atsiliepė į savo dukros pasakojimą savanoris Jonas Vederys. Iš ten, iš toli toli, iš Rešiotų lagerio...

„Užrašai iš Savęsp(i)

4

Prieveiksmis, tapęs šalimi
   
  - Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęspi pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg ir mane būtų ištikusi amnezija. Betgi taip nebuvo, - prisėsdamas prie palangės paklausė Vidinis. Ir kilstelėjęs akis į akis: - Aš jau tą Savęspi pradedu vadint šalimi. Kaip ir tu. Irgi nelinksniuodamas. Vis dėlto tai ypatinga šalis – visuose linksniuose tik Savęs(i).
    Susitikusios akys tyliai nusišypsojo.
    -Ai, Vidini, -mostelėjau ranka. - Aš nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau.
    - Sunkiau?
    - Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent gali pasakyti - taigi, jis sirgo. Liga visiškai neišgydoma, todėl bent truputį vis dėlto esu ligonis. Apie tave taip nepasakys.
    Laukiau, kaip jis atsilieps, bet Vidinis jau žinojo, kad palaukus trupučiuką ir neišgirdus atsiliepiant, vėl tęsiu pasakojimą pradėta linkme. Per tą laiką paprastai sugebu susikaupti ir pabandyti atsiminti. Jaučiu, kad tokios pastangos pastaruoju metu darosi vis sėkmingesnėmis, turbūt todėl, kad senatvė geriau atsimena praeitį ir jai ten įdomiau, kadangi ji ten - jaunatvės apraiškoje - ir apie tokią paliegusią net pagalvoti nenori.
  - Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp (i) vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, bet atsimenu, kad akis užkliudė eilutė su įrašu: „savęsp(i)  prv. psn. prie savęs,  į save“. Neabejok tuo, ką čia cituoju. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Net sapnuose ją matydavau.
    - Manau, kad  supratai, jog tas savęspi reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį..
    - Bet aš nepatikėjau, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad šį prieveiksmį reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp (i) įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu.
    Vidinis šyptelėjo, bet be pašaipos. Tačiau bet kokiai pašaipai esu senokai pasiruošęs, pasakyčiau- pakaustytas. Jau ne vienam esu teigęs, kad žodžiai neretai keičia savo prasmę ir tokiu pavyzdžiu man yra  prancūziškas žodis konetablis, pradžioje rodęs į arklidės viršininką, vėliau juo vadintas karaliaus riterių viršininkas, galiausiai - vyriausias  kariuomenės ir karinio tribunolo vadai. Vidinis žinojo mano argumentus, bet, matyt, šis rytas buvo toks, kuomet norėjosi prisiminti, kas kalbėta anksčiau. Taip dar atsitinka tuomet, kai žmogus priima kitą religiją ir pagal ją išpažįsta Dievą ar dievus, bet abejonės dėl savo poelgio dar vis aikteli smegenyse. Vidinis jautė, kad pašnekesiai apie Savęsp (i) man visuomet malonūs. Ir iš tikrųjų taip, nes pasivaikščiojimai po Savęsp (i) senatvėje yra lengvesni – kuo žemiškoje būtyje sunkiau kojoms, tuo ten joms lengviau, net ir visas kūnas praranda sunkumo savybę.
    - Na, klausk, klausk. Jaučiu, kad perši liežuvį.
    - Vasario šešioliktoji praėjo, o su ja ir karieta su Aldona Vederaite ir Pranu dingo. Žioptelėjo kažką ir dingo.
    - Tikrai?
    - Irgi klausimėlis! Durys po užraktu, o už lango žiema. Ir, beje, tokia, kad geriau į bet kokią bažnyčią neiti. Sušalsi. Gerklės ar plaučių uždegimą gausi, kaip tavo bičiulis iš Griškabūdžio.
    - Deja, taip. Bet laikas jau šviečia taip, kad netrukus dalykai kardinaliai keisis ir žmonės rinksis Savęsp (i), kaip... Nežinau, „kaip“, bet ten Vasario šešioliktoji dar nepraėjusi ir nemanau, kad karieta su jos keleiviais dingusi.
    - Liaudyje sako - velniai rodosi. Paprastai tai atsitinka po švenčių, tau gi - per jas. Šį kartą netgi anksčiau – prieš jas.
    - Pats nežinai, ką pliauški. Sarmata klausyti. Bet ką su tavimi darysi? Argi pirmas kartas?
    - Betgi žinai, kad specialiai taip taikau, kad pašnekesys būtų smagesnis. Kad žiovauti  nereikėtų. Kavos ar arbatos? – paklausė kulniuodamas į virtuvę.
    Virdulys greitai sušnypštė, o aš šyptelėjau ir paprašiau pagaminti kavos trimis puodukais daugiau.
      - Pasakyta - bus padaryta, - net neklausė, kam tiek daug reikia, bet jau žinojau Vidinį lig panagių. Ne pirmą kartą kalba apie šį bei tą, apgailestaudamas, kad, girdi, nemokame žmogaus dvasinio pasaulio suvokti. Kiekvienas jo bijomės, bet dar stipriau bijome, kad, gink Dieve, į jį neužklystų kiti. Ar ne todėl beveik visi įsitikinę,  kad tegyvename vien žemišką pasaulį?
    - Padėk, - netrukus paprašė Vidinis. - Penki puodukai, tai ne du.
    - Bet kodėl nepaklausi, kam dar trijų prireikė?
    Minutėlė tylos, o paskui: 
    - Atsiprašau, ponai, - prikimusiu balsu pasakė: - Tikrai nemaniau, kad taip galėtų būti. Geriau tikėti velnių medžiokle, negu... Ką tik buvo žiema, o ji dingus. Ot, ir tikėk, kad perversmai akyse ar smegenyse negali atsirasti prie kavos. Prisimenu, vaikystėje vis sakydavau, kad  būsiu lakūnas, o man: lakūnu būsi ar nebūsi, o bezdūnas jau esi. Tik dabar suprantu, kaip tai rimtai pasakyta.
    - Nešk, kavą, Vidini, ir sėskis, kur patogiau. Vietos daug.
    - Nesisielok, Vidini. Juk gera, kai netikėdamas kažką surandi ir blogiau, kai tikėdamas surasti - nesurandi, - pratarė Pranas.
    - O kad taip yra, kaip yra, paklausyk ir iš mano lūpų, Vidini, - buvo maloni Aldona. - Ir nemanyk, kad tokie nutikimai tik sapnuose. Ne, jie labai realūs. Kaip tu, aš, mes visi, kaip išnykusi žiema ir pirmoji mano kelionė radijo karieta.
    Ir matėme, kaip į karietą sugrįžo jos vežėjas Pranas,
    - Stop! –pašoko  Aldona : - Tai  jis, vežėjas. Nagi pasiskubink,
paukščiuk...
   Vežėjas, pamatęs nepažįstamą moterį:
    - Ponia, ką jūs čia veikiate?
ALDONA. Ar aš? Ką čia veikiu? Ar neatrodo jums, kad pats aukščiausias mane pasiuntė į šitą karietą. Tai aš privalau paklausti - kur bastaisi? kur trankaisi, vežėjau. Štai mano rankelė ir susimildamas bučiuok, kad dar „veikiu“. Žmonės laukia. Nori pamatyti mane kelionėje. Ak, dangau viršum mano galvelės! Gal tu žinai, iš kur tas lietuviškas apsileidimas? Penkias minutes, vežėjau, pavėlavai. Gal manai, kad tie vargšeliai žmonės ir vežėjų it viršininkėlių turėtų valandų valandas laukti. Ko tyli?
PRANAS: Tai, ponia, būtų džiugi naujiena, jeigu žinočiau, kad jie tikrai laukia.
ALDONA: Apšepęs. Nuplikęs. Maniau, kad esi  išvaizdesnis. Ak, tie vytai! Tik nemanyk, kad mane tavo išvaizda labai stebina. Visai ne. Buvau ir esu  įsitikinusi, kad vyrą visuomet  gražiausiai papuošia tas jo šonkaulis, iš kurio atsirado moteris. Tik kodėl tu iškart: „ponia, ponia“? Iš kur žinai, ar ponia ar panelė? Šypsotis moki?
PRANAS: Kai kada pabandau, bet tik ne šiandien. Sakai, apšepęs, sugrubęs. Bet iš tikrųjų, kas - ponia ar panelė?
    (...)  Kažkur visai arti, pagauta gegužės dvelksmo, užkukavo gegulė. Ir Viešpatie, kaip gera, kuomet taip netikėtai išnyksta žiema, kad kažkas padeda įeiti į Savęspi ir atsikvėpti pavasariu.
    Būk, Savęspi, būtinai būk. Tik kas tu, ir kaip tave pažinti?

Užrašai iš Savęsp(i)
2010-02-18 00:50

5

Prieveiksmis, tapęs šalimi
   
  - Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęspi pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg ir mane būtų ištikusi amnezija. Betgi taip nebuvo, - prisėsdamas prie palangės paklausė Vidinis. Ir kilstelėjęs akis į akis: - Aš jau tą Savęspi pradedu vadint šalimi. Kaip ir tu. Irgi nelinksniuodamas. Vis dėlto tai ypatinga šalis – visuose linksniuose tik Savęs(i).
    Susitikusios akys tyliai nusišypsojo.
    -Ai, Vidini, -mostelėjau ranka. - Aš nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau.
    - Sunkiau?
    - Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent gali pasakyti - taigi, jis sirgo. Liga visiškai neišgydoma, todėl bent truputį vis dėlto esu ligonis. Apie tave taip nepasakys.
    Laukiau, kaip jis atsilieps, bet Vidinis jau žinojo, kad palaukus trupučiuką ir neišgirdus atsiliepiant, vėl tęsiu pasakojimą pradėta linkme. Per tą laiką paprastai sugebu susikaupti ir pabandyti atsiminti. Jaučiu, kad tokios pastangos pastaruoju metu darosi vis sėkmingesnėmis, turbūt todėl, kad senatvė geriau atsimena praeitį ir jai ten įdomiau, kadangi ji ten - jaunatvės apraiškoje - ir apie tokią paliegusią net pagalvoti nenori.
  - Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp (i) vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, bet atsimenu, kad akis užkliudė eilutė su įrašu: „savęsp(i)  prv. psn. prie savęs,  į save“. Neabejok tuo, ką čia cituoju. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Net sapnuose ją matydavau.
    - Manau, kad  supratai, jog tas savęspi reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį..
    - Bet aš nepatikėjau, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad šį prieveiksmį reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp (i) įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu.
    Vidinis šyptelėjo, bet be pašaipos. Tačiau bet kokiai pašaipai esu senokai pasiruošęs, pasakyčiau- pakaustytas. Jau ne vienam esu teigęs, kad žodžiai neretai keičia savo prasmę ir tokiu pavyzdžiu man yra  prancūziškas žodis konetablis, pradžioje rodęs į arklidės viršininką, vėliau juo vadintas karaliaus riterių viršininkas, galiausiai - vyriausias  kariuomenės ir karinio tribunolo vadai. Vidinis žinojo mano argumentus, bet, matyt, šis rytas buvo toks, kuomet norėjosi prisiminti, kas kalbėta anksčiau. Taip dar atsitinka tuomet, kai žmogus priima kitą religiją ir pagal ją išpažįsta Dievą ar dievus, bet abejonės dėl savo poelgio dar vis aikteli smegenyse. Vidinis jautė, kad pašnekesiai apie Savęsp (i) man visuomet malonūs. Ir iš tikrųjų taip, nes pasivaikščiojimai po Savęsp (i) senatvėje yra lengvesni – kuo žemiškoje būtyje sunkiau kojoms, tuo ten joms lengviau, net ir visas kūnas praranda sunkumo savybę.
    - Na, klausk, klausk. Jaučiu, kad perši liežuvį.
    - Vasario šešioliktoji praėjo, o su ja ir karieta su Aldona Vederaite ir Pranu dingo. Žioptelėjo kažką ir dingo.
    - Tikrai?
    - Irgi klausimėlis! Durys po užraktu, o už lango žiema. Ir, beje, tokia, kad geriau į bet kokią bažnyčią neiti. Sušalsi. Gerklės ar plaučių uždegimą gausi, kaip tavo bičiulis iš Griškabūdžio.
    - Deja, taip. Bet laikas jau šviečia taip, kad netrukus dalykai kardinaliai keisis ir žmonės rinksis Savęsp (i), kaip... Nežinau, „kaip“, bet ten Vasario šešioliktoji dar nepraėjusi ir nemanau, kad karieta su jos keleiviais dingusi.
    - Liaudyje sako - velniai rodosi. Paprastai tai atsitinka po švenčių, tau gi - per jas. Šį kartą netgi anksčiau – prieš jas.
    - Pats nežinai, ką pliauški. Sarmata klausyti. Bet ką su tavimi darysi? Argi pirmas kartas?
    - Betgi žinai, kad specialiai taip taikau, kad pašnekesys būtų smagesnis. Kad žiovauti  nereikėtų. Kavos ar arbatos? – paklausė kulniuodamas į virtuvę.
    Virdulys greitai sušnypštė, o aš šyptelėjau ir paprašiau pagaminti kavos trimis puodukais daugiau.
      - Pasakyta - bus padaryta, - net neklausė, kam tiek daug reikia, bet jau žinojau Vidinį lig panagių. Ne pirmą kartą kalba apie šį bei tą, apgailestaudamas, kad, girdi, nemokame žmogaus dvasinio pasaulio suvokti. Kiekvienas jo bijomės, bet dar stipriau bijome, kad, gink Dieve, į jį neužklystų kiti. Ar ne todėl beveik visi įsitikinę,  kad tegyvename vien žemišką pasaulį?
    - Padėk, - netrukus paprašė Vidinis. - Penki puodukai, tai ne du.
    - Bet kodėl nepaklausi, kam dar trijų prireikė?
    Minutėlė tylos, o paskui: 
    - Atsiprašau, ponai, - prikimusiu balsu pasakė: - Tikrai nemaniau, kad taip galėtų būti. Geriau tikėti velnių medžiokle, negu... Ką tik buvo žiema, o ji dingus. Ot, ir tikėk, kad perversmai akyse ar smegenyse negali atsirasti prie kavos. Prisimenu, vaikystėje vis sakydavau, kad  būsiu lakūnas, o man: lakūnu būsi ar nebūsi, o bezdūnas jau esi. Tik dabar suprantu, kaip tai rimtai pasakyta.
    - Nešk, kavą, Vidini, ir sėskis, kur patogiau. Vietos daug.
    - Nesisielok, Vidini. Juk gera, kai netikėdamas kažką surandi ir blogiau, kai tikėdamas surasti - nesurandi, - pratarė Pranas.
    - O kad taip yra, kaip yra, paklausyk ir iš mano lūpų, Vidini, - buvo maloni Aldona. - Ir nemanyk, kad tokie nutikimai tik sapnuose. Ne, jie labai realūs. Kaip tu, aš, mes visi, kaip išnykusi žiema ir pirmoji mano kelionė radijo karieta.
    Ir matėme, kaip į karietą sugrįžo jos vežėjas Pranas,
    - Stop! –pašoko  Aldona : - Tai  jis, vežėjas. Nagi pasiskubink,
paukščiuk...
   Vežėjas, pamatęs nepažįstamą moterį:
    - Ponia, ką jūs čia veikiate?
ALDONA. Ar aš? Ką čia veikiu? Ar neatrodo jums, kad pats aukščiausias mane pasiuntė į šitą karietą. Tai aš privalau paklausti - kur bastaisi? kur trankaisi, vežėjau. Štai mano rankelė ir susimildamas bučiuok, kad dar „veikiu“. Žmonės laukia. Nori pamatyti mane kelionėje. Ak, dangau viršum mano galvelės! Gal tu žinai, iš kur tas lietuviškas apsileidimas? Penkias minutes, vežėjau, pavėlavai. Gal manai, kad tie vargšeliai žmonės ir vežėjų it viršininkėlių turėtų valandų valandas laukti. Ko tyli?
PRANAS: Tai, ponia, būtų džiugi naujiena, jeigu žinočiau, kad jie tikrai laukia.
ALDONA: Apšepęs. Nuplikęs. Maniau, kad esi  išvaizdesnis. Ak, tie vytai! Tik nemanyk, kad mane tavo išvaizda labai stebina. Visai ne. Buvau ir esu  įsitikinusi, kad vyrą visuomet  gražiausiai papuošia tas jo šonkaulis, iš kurio atsirado moteris. Tik kodėl tu iškart: „ponia, ponia“? Iš kur žinai, ar ponia ar panelė? Šypsotis moki?
PRANAS: Kai kada pabandau, bet tik ne šiandien. Sakai, apšepęs, sugrubęs. Bet iš tikrųjų, kas - ponia ar panelė?
    (...)  Kažkur visai arti, pagauta gegužės dvelksmo, užkukavo gegulė. Ir Viešpatie, kaip gera, kuomet taip netikėtai išnyksta žiema, kad kažkas padeda įeiti į Savęspi ir atsikvėpti pavasariu.
    Būk, Savęspi, būtinai būk. Tik kas tu, ir kaip tave pažinti?

Užrašai iš Savęsp(i)
2010-02-18 00:50

6

Suvalkietiškas AČIŪ

Popieriaus skiautelė nedidelė, bet ant jo parašyta:
"Betgi tam eilėraščiai ir yra, kad nieko nesuprastume. Antraip būtume fizikais, bent jau filosofais. O jie tik todėl tokie, t.y. fizikai ar filosofai, kad ieško. O kai aš ar Jūs grabaliojamės po kieno supratimus ar jausmus – baikim, tai nerimta.“
   
      Perskaitęs tiek, pasižiūrėjau į Vidinį, bet jis savo tylėjimu „paliepė“ skaityti toliau.   
     
      „Ką, sakysime, Jūs žinote apie jūrą, jeigu nė karto ten nebuvote? Ką aš galiu prisiminti, kaip su Jumis miegojau, jeigu to ne karto nebuvo. Bet poetas - kalbu apie tikrą poetą-  jis privalo su Jumis pamiegoti, nepaisant, kad ir kaip to nenorėtume. Jūs privalote būti jūroje, nors ir nežinote, kad ji ne tik liūliuoja, supa, bet ir vemti priverčia. Ir daug žmonių su ja negali susigyventi. Jūra ir jie - nesutaikomi.
     Suprantu, kad po tokių mano raštų, man tikrai nepasiseks, bet gali būti, kad bent sapne su Jumis pamiegosiu, o paskui galvosiu, kad tai ne sapnas.
     Na, sudie.
    Jeigu piktai parašysite, neatsakys, nes Jus gerbiu. O čia tiesa su humoru, kuris toks, kokį suvokiu ir gebu užrašyti.
     Negi Jūs negalite nusišypsoti? Ne man, tai bent MĖNULIUI.
     Beveik įsitikinęs, kad ne, negalite.
     Bet tai gal ne mano bėda?“
     
     - Perskaičiau, Vidini.
     - Gali prisipažinti, kad tai tavo raštas?
     - O kaip galėčiau kitaip padaryti?  Matyti gi... Pagal rašalą matyti.
     - Kas ji? Aldona?
     - Dar ką sugalvok!
     Ir iš tiesų šis mano laiškas buvo adresuotas kitai moteriai, kurią sutikęs, viešėdamas Žaliosios poezijos svetainėje. Nesakyčiau, kad ji labai panaši į moterį, nes žodžiai sugeba užnuodyti gyvatę, todėl ir laiškas pasiliko neišleistas, nepaisant, kad poetės joje daugiau. Tačiau irgi ne tiek daug, kaip jai asmeniškai atrodo. Nesikuklinau šitaip parašytų jai žodžių, nes nemaniau, kad parašiau užgauliai ir vis dėlto nutuokiau, kad galima buvo parašyti geriau, nesiniekinant savęs miegojimais su ja ar tiesiog noru užgauti skaitymu tarp eilučių. 
     - Taip, Vidini, čia aš kitai moteriai. Iki Aldonos Vederaitės jai labai toli, nors neatsimenu, kad kada Aldona liaupsintųsi kaip poetė.   
     - Spėju, kad tai galėtų būti ...
     - Mielas žmogau,- pertraukiau, neleidęs Vidiniui kalbėti,- baikim spėliones ir imkimės geresnių darbų. O jų tiek, kad tik rinkis.
     - Kol darbai nepadaryti, argi gali žinoti, kaip jie atrodys, - lyg apmąstydamas žodžius, tyliau prakalbo. - Ar žinai, Pranuci, jog aš irgi slystu į tą Savęsp(i) ir bėda, kad vis giliau. Ten surandu, ko anksčiau net neįtaręs, kad gali būti. Gal dar blogiau, kad jau ne vienas slystu, o kažką su savimi tempiu. Bet, et, argi suprasi, ką čia kalbu?- nelauktai mostelėjo ranka Vidinis, ir jau žvelgdamas kitoj pusėn ir kitu balsu: - Kaip padaryti, kad Aldona Vederaitė su Pranu ateitų dažniau? Sakau, „dažniau“, nes matau gi, žinau, kad tau su jais nenuobodu. O dėl vaišių nesijaudink. Kavutės mums pakaks ir aš mielai šiems ponams ją gaminsiu.
     - Manai, Vidini, kad gyvi tik kava?
     - Nemanau. Bet kam labai reklamuotis? Protingas supras, kad gyvi esame ne tik kava.
     - Maniau, Vidini, kad tave galiu suprasti iš pusės žodžio, bet smarkiai  klydau. Tiek daug pasakęs, o nesuprantu. Tai turbūt todėl, kad pradedi kalbėti iš to pasaulio, kurio nepažįstu. Manau, kad tavo Savęspi  yra visai kitoks, negu, sakysime, mano. Jonas iš Griškabūdžio irgi:“ Nesistenk, Pranuci, iki galo pažinti Savęsp(i). Abejoju, ar kam nors tai pavyko, nes ji nėra pastovi. Šiandien ji verkia, o ryt gal juoksis. Šiandien ji Vasario šešioliktoje, o ryt gal Šklėriuose. Ji tokia ir reikalinga, nes visuomet gyva ir tokia turi likti. Lai tokia būna, būtinai būna.“
     Vėl pauzė tylos, bet suprantant, kad ji tokia reikalinga. Mes tik sakome „tyla“, o absoliučios tylos turbūt nėra. Kažkas joje vyksta, nardo smegenyse, kol švysteli vėl kokia mintis ar bent jos užuomazga. Bet kas dabar pasakys man, ar kada buvo taip, kuomet ją pasinaudojusi, įpuola Aldona Vederaitė ir:
     - Aha, balandėliai! Tebūnie ir taip: vilką minit, vilkas čia. Bet argi esu vilkas? Sakyk, vežėjau –vilkas ar ne? Nagi?
     - Ak, kokia pašėlus! Iš kur ir kaip atsiradus?   
     - Klausiu: vilkas ar ne?
     - Betgi niekas tave  vilku nemini? Bent dabar, per šį pusvalandį.   
     - O po pusvalandžio? Tačiau kad taip neatsitiktų, todėl ir čia. Gal atsimeni, Pranuci, ne tik anuos, bet ir šitą laiškutį. Jeigu neatsimeni, tuomet nelauk ne tik gero, bet ir blogo žodžio.
     Savo rankoje, pakėlusi ją truputį viršum galvos, Aldona laikė tolimų dienų laišką, kurio atsiminti jau aš, deja, negalėjau.
     - O kur, Pranas? - paklausiau.   
     - Ak, Pranas? Ne, jis čia nereikalingas.
     Ir atsitiko taip, kaip tų metų gegužės mėnesį, kai Aldona pirmą kartą atėjo į karietą ir, suradusi ją be žmogaus, ant  staliuko pamatė laišką.

ALDONA. Laiškas? Radijo karietai? Įdomu, įdomu, kas ir ką rašo. Kad ir kas berašytų, o faktas kaip Užgavėnių blynas - radijo karieta, o vežėjo nėra. O rašo? Taigi, ponas Mozūraitis iš  Marijampolės. Jo laiškas.
     „Mano nuomone karieta važiuoja tinkama ir šių dienų Lietuvai reikalinga kryptimi.

ALDONA. Ak, koks komplimentas- „važiuoja tinkamai ir šių dienų Lietuvai reikalinga kryptimi“.
     "Kiek šiandien mes prisiklausom, prisiskaitom ir prisižiūrim demagogijos, skambių, bet drauge bekraujų ir pilkų gražbylysčių. O šiandien mūsų iškankintai Lietuvai, jos žmonėms, reikia dvasingų, paguodžiančių, pakeliančių iš tos klampynės, kurioje mes maudomės, žodžių. O Jūsų karietoje atradau tai, ko terūksta ne tik man, bet daugeliui mano tėvynainių. Žodžiu, nuoširdus suvalkietiškas “ačiū".

ALDONA. Oho-ho! Nebūčiau patikli moteris, tai nepatikėčiau. Radijo karieta, o tik klausyk koks įvertinimas, koks pripažinimas. Na, palauk, vežėjau!
   Aldona nusišluostė prakaitą, o mudu su Vidiniu žinojome, kad šį kartą ji puikiai apsiejo be karietos vežėjo Prano. O aš kvailai laikiau aną popieriaus skiautelę su lyg girto užrašu ir nežinojau, ką su juo daryti.
   
„Užrašai iš Savęsp(i)“

7

VARNĖNAS

     Atsikėliau su skaudančia siela ir ilgai, kone iki pusdienio nežinojau - kodėl ją skauda? O paskui aiktelėjau kaip lūžusi sauso medžio šaka ir, regėjosi, kad matau, kaip netoli nukrenta paukštis.
    - Dieve, taigi jis, - sakau, patikėdamas, kad pažinau.
    - Ogi kas čia dabar? - nesupranta žmona: - Negi mankšta užsiiminėji?
    - Paukštis. Varnėnas.
    - Va tau! O skundiesi, kad nieko negali atsiminti. Aš užmiršau, o tu, prašau, atsimeni, kokia diena, - ir beveik džiugiai pritardama: - Taip, taip, šiandien Šv. Motiejaus ir, žinoma, vyturio, jo sutiktuvių diena. O varnėno lauksim vėliau...
    - Vakar ir Jonas iš Griškabūdžio džiaugėsi – esą, kaip gera gyventi Lietuvoje. Kas dieną vis nauja šventė.
    Mintyse netikėtai prasiblaivė. Priėjau prie lango ir, atsirėmęs į palangę, sužiurau ton pusėn, kur yra Vilkija. Ir žmonai:
    - O tu turbūt net kelio į Vilkiją nežinai. Bet gal gerai, kad atsiranda talentingų žmonių, kurie sugeba nematyti, kaip atrodo nušautas paukštis ant ąžuolinės Juškos krūtinės.
      Žmona pasižiūrėjo į mane kaip šlapiu maišu trenktą.
    - Ką čia paistai? Koks paukštis? Kodėl nušautas? Kodėl ant ąžuolinės Juškos krūtinės? - Ir nepatenkinta paliko mane būti sau, bet išeidama stabtelėjo: - Ir vėl slysti į tą savo Savęsp (i). Na sakau, bent pas psichologą galėtumei nueiti. O jis, manau, parodys kelią ir pas neurologą. Ir regėjimai gi! - nelinksmai stebėjosi, nors atrodė, galėjo to nedaryti, kadangi potraukis nusileisti į Savęsp (i) darosi vis aktualesnis, o ši diena netikėtai skaudžiai priminė nušautą ir ant ąžuolinės Juškos krūtinės padėtą varnėną.
    Žmogaus senatvėje laikas būna-nebūna, bet, regis, labai greitai iš Savęsp (i) išgirdau Praną.
    - Drąsiau, drąsiau, Pranuci. Slysk lyg sviestu būtum suteptas. - ragino jis ir klausė: - Sakyk, o kodėl taip rūpi patekti į tų metų būtent gegužės mėnesį? Gegulės pasiklausyti? Ė, kad vargu ar išgirsi, kai taip kukuoja karietos ponia.
    - Labas, Pranuci, - pertraukdama Praną, pasisveikino ir Aldona, pavadinta „karietos ponia“. Ir jau jam: - Kodėl neišgirs? O tu daryk, kas tau priklauso. - Ir vėl man: - Atsiprašau. Ruošiamės kelionei į Vilkiją. Teko girdėti?
    - Į Vilkiją?
    - Kodėl stebiesi? Kažkur Žemaitijoje, prie Nemuno.
    - Palik nors Pranucį ramybėje. Ir koks biesas tau pakuždėjo ateiti į karietą. Galvą per pusvalandį išūžei, - priekaištavo Pranas ir nuolankesniu susitaikymo balsu, paduodamas Aldonai sąsiuvinį: - Va, žiūrėk. Bandžiau užrašyti, bet jeigu nesupranti žodžių nuo lūpų, tai dienoraštyje tikriausiai atrodys dar painesni. Deja, tokia jau mano silpnybė: atrodo, parašysiu ir žmonės daugiau niekuomet, niekuomet nešaudys paukščio.
    - Tai jau! Nešaudys... Negi nežinai žmonių?
    - Jaučiuosi labai pavargęs. Taip šioje karietoje man dar nebuvo. Būk gerutė, paskaityk. Gal kas išgirs, supras ir daugiau nešaudys paukščio...
    Mačiau, kaip Pranas paduoda Aldonai apystorį, truputį aptrintais viršeliais, bet vis dėlto tvarkingai užlaikytą sąsiuvinį.
    - Tai ir yra dienoraštis. Radijo karietos dienoraštis.   
    - Ne dramblys gi. Matau, vežėjau, - pasakė ir atvertusi kurį tai puslapį, pradėjo skaityti.

                             a) tai atsitiko Vilkijoje

      Prisiglaudžiau prie ąžuolo ir galvojau, kaip būtų gražu, jeigu po penkerių ar dešimt metų prisiminčiau šį prisilietimą. Ilgai džiūsta nukirstas ąžuolas. Trejus metus tie du ąžuolai išgulėjo prie seno pastato. Tiesa, namas atnaujintas, bet vis tiek. Užeini į vidų ir jeigu nesi atbukęs dvasia, tai jauti, kaip į tavo kraują prasismelkia senovė. Būtent ta senovė, kuri Vilkijoje prieš 300 metų, kai šiam pastatui meistrai klojo pamatus. Būtent ta senovė, kuri prieš tuos 300 metų budėjo Raseinių žemėje, kai ten išdygo ir augo šie du ąžuolai. Gaila, bet daug žmonių dabar, atrodo, neturi laiko pamąstymams. Jie skuba ir skuba. Taip labai skuba, kad kiti Vilkijoje iki šiol nežino Juškų muziejaus. O dar daugiau miestelio gyventojų per trejus metus taip ir nepamatė tų galingų ąžuolų, kurie čia atvežti iš Raseinių žemės ir suguldyti šalia vienas kito.
   
    - Va kaip! Nemato ąžuolų. Ar tu, vežėjau, ir vėl čia nepaistai. Taigi ne adatos šiene, - atitraukė nuo akių dienoraštį Aldona.       
    - Labai prašau. Skaityk ir įsiklausyk. Tai jau Vilkija.
    - Ką tu be manęs darytum, a? Vargšas. Savo paties dienoraščio nesugeba paskaityti.

    Ir štai pagaliau atėjo laikas, kai supokšėjo kirviai. Du žmones, pasilenkę prie ąžuolų, braukia ir braukia prakaitą, bet ne žmogaus prakaitas dabar čia svarbiausia. Svarbiau atsiminti, kad gyveno Antanas ir Jonas. Dabar jau apsidžiaugiame - esą, ši tą jau žinome apie brolius Juškas. Šį bei tą, esą, žinom. Tačiau prie ąžuolų su kirviais pasilenkę Algirdas Vaišnoras ir Arūnas Sniečkus mato tą  nuostabią žmogaus dvasios pasireiškimo dieną, kai visoje  Lietuvoje suskambės per septynis tūkstančius Antano Juškos surinktų dainų. Ar girdit, ar suvokiate? Taigi, per septynis tūkstančius...
    - Ar bus taip?
    Ir abu jie – ir Algirdas, ir Arūnas - girdi, kaip jų drožiami ąžuolai kalba: reikia, kad taip būtų. Ąžuolas kantrus. Jeigu ne jūs, meistrai, tai mes, ąžuolai, jau tapę koplytstulpiais,  sulauksime tos dienos, kai Lietuva atsimins, išmoks ir padainuos visas brolių Juškų dainas...

    - Betgi, vežėjau, - vėl atitraukė dienoraštį nuo akių Aldona, - bravo! Šaunu! Ne taip jau neaišku, kaip kalbėjai. Maniau, kad bus blogiau ir net visai blogai. Raštas, tiesa, tavo ne koks, nepastovaus žmogaus raštas, bet ir jį perskaitau. Pažadu tau, kad visą dienoraštį perskaitysiu- nuo pirmos iki paskutinės raidės. Ir daugiau, jeigu, žinoma parašysi.
      - O Viešpatie! - atsiduso Pranas ir atsiminęs mane: - Matai, dzieduli, kokie dalykai dedasi. Dar tik ruošiamės  kelionei į Vilkiją, o jau... nors bėk iš karietos. Neturėjo boba bėdos, tai nusipirko paršelį. Taip ir man atsitiko: neturėjau bėdos, tai į karietą pasisodinau Aldoną Vederaitę..
    - Manau, kad ne dienai ir net ne metams, - netikėtai linksmai nusijuokė Aldona. - Nebūkim, vyručiai, liūdni, gerai? O dienoraštį skaitysime prie kavutės, bet ją dabar reikia paruošti. Sutarėme? – ir užlošusi galvą  į dangų: - Girdit? Čyrukas vyrukas, ore pasikabinęs, verkia...   
    - Verkia?
    - Būna ir Aldonai taip - trepsi, bėgioja, stumdosi, pozuoja, dainuoja, o iš tikrųjų verkia. Bet, žinoma, sava ašara sūri, o svetima tik šlapia...
     Mintys pačios atkartojo Aldonos kalboje įterptą patarlę ir aš net nepastebėjau, kaip atsiradome prie staliuko su Vidinio paruošta kava. Puikus jis žmogus, tiesiog Dievo karvutė, bet ar girdėjo jis kada gerą žodį. Kalbu apie save. Nebūtų jų, tų žodžių, tiek to, bet gi jų tiek daug susikaupė, kad nors kupetomis seikėk. Pūva, dūlija, karščiuoja, o kažkodėl išlieka nepasakyti. Oi, šykštūs geram žodžiui ir priešingai, oi, kokie dosnūs, apkalboms taikomus.
    Sako, iš akių pažinsi žmogų, bet ar tikrai? Jau ir akis išmokome dažyti. Lig šiol ir Aldoną matydavau lyg pikčiūrnėlę, nesivaldančią, tiesmukišką, bet va iškrito iš  burnos – sava ašara sūri, o svetima tik šlapia ir akys žvilgt giliau. Ir Aldona jau kitokia - mažiau dažų, o gražesnė.. 
    - Dzieduli, klausiau jau, bet nepasakei, kodėl tau norėjosi patekti būtent į gegužę?
    - Kažkada irgi pirmą kartą važiavau į Vilkiją.
    - Betgi aš ne pirmą. Tai gal ir Aldoną turėjai, nes ši tikrai pirmąkart?
    - Nežinau, Pranai, nežinau. Gal ir turėjau. Gal. Tačiau teisybė, kad kuomet Aldoną  matau kartu su tavimi, man visuomet labai gera.
    - Tikrai? - sukluso Aldona ir pažiūrėjusi į Praną, - Kažin, kiek reikia metų, kad ir tu būtum toks, kaip dziedulis?
    - Per dvidešimt, - pasakiau, nors ne mano nuomonės klausė.
    Visi gurkštelėjo kavos, bet jaučiau, kad iš padilbų sužiurę mano pusėn. Tylėjau, nors kavos puodukas rankose pradėjo virpėti.
    - Gerai, ponai. Leiskite man užbaigti skaityti, ką anksčiau pradėjusi, tiksliau, - ką įpusėjusi. Jeigu atvirai- asmeniškai aš jau perskaičiau. Kažkaip atsitinka, kad įsiurbiu akimis visą tekstą, įsiurbiu ir perskaitau. Taip atsitiko ir šį kartą. Todėl galima sakyti, kad aukojuosi jūsų labui, - pasakė Aldona, pakėlė karietos dienoraštį arčiau akių ir:

                  b) štai toks skausmingas epizodas

    Džiaugsmingai išsižiojo giedoti varnėnas. Bet už kažkurio namo kampo pokštelėjo šūvis. Ir paukštis nukrito. Vos spėjo sugrįžti į savo namelius iš tolimos kelionės, vos spėjo išsižioti pavasario pašvilpavimui ir štai tokia kruvina jo lemtis. Parskrido, kad pašvilpautų pavasarį žmogui ir gavo nuo jo kulką.
    Sakykite, žmonės, ar tai  ne Lietuvos tragedija, kai  šaunama į čiulbantį paukštį?
    Regiu, guli negyvas. Regiu, priėjo prie jo Arūnas Sniečkus. Pakėlė. Žiūrėjo į paukščio atmerktas akis ir tylėdamas padėjo ant  ąžuolinės Jono Juškos krūtinės.
    Kodėl taip? Kodėl tą negyvą paukštį prireikė padėti ant  ąžuolinės Juškos krūtinės?   
    Nedrąsu Arūną  klausti, kodėl jis taip padarė. Brolių Antano ir Jono Juškų skulptūros dar nebaigtos drožti. Galbūt jis taip padarė, prašydamas ąžuolų, kad kartu su Juškų dainomis kažkaip primintų ir varnėno mirti?
    O gal tai buvo pats sunkiausias klausimas ąžuolui- ar galima tikėti, kad kada nors Lietuva galėtų išmokti padainuoti visas Juškų dainas, jeigu va ji šauna į paukštį, šauna į dainą.
    Ne kur nors, o čia pat, prie jo drožiamo ąžuolo, atsigula nakvynei Algirdas Vaišnoras ir girdi, kaip kalba nebaigti dar drožti ąžuolai.
    - Pamiegok, pailsėk, pavargęs žemės sūnau. O mes tau atsiųsim gražų, gražų sapną. Iš ten, iš to gyvenimo, kur jie, sapnai, gimsta, iš kur ateina įkvėpimas ir tikėjimas. Čia gi, šitame gyvenime, deja, deja, dar žmonės ir giedantį paukštį  sušaudo.
 
      Aldona neskubėjo užversti karietos dienoraščio, lyg nepanorusi šitaip sutrukdyti skaitymu sukauptą tylą. Anksčiau už ją apie perskaityto teksto pabaigą pranešė Pranas, nerangiai sujudęs krėsle ir pasakęs, kad, girdi, būna ir šitaip. Tačiau į tai neatsiliepė nei Aldona, nei Vidinis, nei aš. Ir vis dėlto tyla nebuvo tuščia. Puikiai pajaučiau, kaip iš jos į smegenis ar nervus kažkas jautraus sukrenta, bet be fizionomijos – kad nei paveikslu į drobę, nei žodžiais į sakinį, nei kaip kitai negalima apčiuopti. Reikia tylėti ir laukti, kol šitokia beformė migla susilipdo į bent kiek aiškesnį suvokimą.
    - Ar žinote, ponai, kas yra amnezija? - netikėtai net sau, nubedęs akis į ataušusią kavą, beveik kuždėdamas paklausiau. O po kurio laiko, nepajudėdamas: - Tai liga, kuri silpnina atmintį ir net ją visiškai sunaikina. Taip, ponai, tai sunki liga. Tačiau atminties apie padarytas niekšybes net amnezija nesugeba užmušti. Patikėkit, nes ir aš turėjau šautuvą. Ne medžioklinį, bet ir juo galima buvo sušaudyti giedantį paukštį.
    - Ir varnėną? - paklausė Vidinis.
    -Ir varnėną, Vidini. Bet tu tai žinai...
    -Ačiū, -kažkodėl pasakė bičiulis ir atsikvėpė taip gilia, kad, regis, per visą Savęspi  nugriaudėjo perkūnija. O Pranas:   
    - Štai kaip būna. Neretai žmogus brenda per purvą, kai galima nebristi, bet...
    - Kas „bet“? - atrodo, skubėjo greičiau išgirsti ir baigti kalbą Aldona.
    - Būna, kai perbridęs balą, tą jos purvyną, staiga išgirsti: sustok, žmogau. Va, pažiūrėk, piešiau žmogelį, o nupiešiau tikrą lietuvį. Ir, beje, tenka stebėtis - iš  kur tai atėję?  Iš kokio įkvėpimo toks piešinys? Tačiau aš suprantu, kad jums, mieloji Aldona, šių žodžių neužtenka, kad galėtume ką nors suprasti.
    - Kaip, kaip, Pranai, pasakei? Mieloji?
    -  Na taip, „mieloji“. Tačiau paklausykite, ponia.
    - Kol kas man tiek pakanka, vežėjau. - Ir lengvai, tiesiog su vėjeliu: - Vis dėlto - mieloooji! Iš tikrųjų, būna, kad perbrendi balą ir pamatai, kas gražu, kas žmogų puošia, kas ji daro tikru lietuviu.
**************

Sniego mėnuo 
Jūsų kūrybai reikia atsidėti. "Gaila, bet daug žmonių dabar, atrodo, neturi laiko pamąstymams." Ir išties, skaityti greitai - reikštų numarinti šį tekstą, tad skaičiau du kartus, vieną greičiau, kitą jau lėčiau. Todėl nesakysiu, kad Jūsų tekstą sunku suprasti. Pasakysiu, kad veikiau man trūksta gyvenimiškos patirties suprasti jį iki galo.
Ir visgi, ką galiu pasakyti apie šią dalį? Manau, jog meistriškai pateikti perėjimai iš dabarties (jei taip galima pavadinti) į praeitį, prisiminimus, į patį dienoraščio tekstą. Taip pat skambi ir metaforiška veikėjų kalba. Šie du dalykai įsidėmėjo labiausiai.

Ciklono kalavijas 
Labai priminė "Laimingąjį princą" - Juškos ir nušauto varnėno asociacija.
Einu skaityti antros dalies.

agricola 
puikiai rašai...

Garso Bangos 
ačiū, Pranai, kad pasidalinot. bijau ką ir daugiau čia pasakyti, iš ties puikiai rašote, gera jus skaityti.

Dvasių Vedlė 
Būtent ta senovė, kuri Vilkijoje prieš 300 metų, kai šiam pastatui meistrai klojo pamatus. Kažkoks neaiškus sakinukas. Ar nėra čia praleistas koks žodis?
Ąžuolas kantrus. Tai jau tikrai :)
juozupukas 
Persiunčiau rašinį drg. kuris kilęs iš Vilkijos ir  domisi viskuo kas siejasi su jo gimtaviete. Vienu žodiu, taip ir toliau varyk, brolau...

Pelekiškių Širšė 
Įdomiai, gyvai - nenuobodu skaityti. "...sava ašara sūri, o svetima tik šlapia..." Na taip. Sėkmės Pranai, verčiant šituos juodus, juodus arimus.

Saša 
Terner gal ir tu čia ką nors pažįsti?
Aš tai basas tuose kraštuose laksčiau, kaimyno
griūšes vogiau:D

Šnekorius 
Padarei man gėdą,Pranuci.Girdėjau apie brolius Juškas,tačiau, kad jie čia pat, už Nemuno,nežinojau. Ir apie ąžuolus nebuvau girdėjęs. Reiks būtinai užsukti. Senasis keltas vis dar veikia. Gerai, kad "špokas" tokius prisiminimus pažadino.

Dvasių Vedlė 
Pabaiga ypač žavinga :)
Garso Bangos 
prisimenu aš savo senelį, jis kaip Jūs dienoraštyje, visuomet nuplėšdavo kalendoriaus lapelį, žiūrėdavo kada saulė kyla, kada leidžiasi. kieno vardo diena, koks mėnulis. visada man pasakydavo. ir varnėną mylėt mokė. ech, toli aš dabar nuo ten. bet Jus paskaitęs priartėjau prie tos, net nežinau kaip pavadinti, į galvą šauną vis tie patys žodžiai "gražios išminties".

Sniego mėnuo
"Oi, šykštūs geram žodžiui ir priešingai, oi, kokie dosnūs, apkalboms taikomus." - šio sakinio nesupratau, galbūt, kažkokia klaida įsivėlė į paskutinį jo žodį?..
Labiausiai įsidėmėjo tylos aprašymas. Vis iš naujo atrandu, kad tylos būna tokios pat skirtingos, kaip ir visi žodžiai - kiekviena reiškia vis ką kita.
Gilus tekstas, giliai einantis į žmogaus, jo gyvenimo ir kažkuria prasme, į tautos neišmatuojamas erdves. Verčia susimąstyti ir įsiklausyti. Taip pat pasiklausyti - varnėno giesmės. Kol dar nevėlu...

Ciklono kalavijas 
Tikrai... Ir varnėnas surado savo Laimingąji lietuvišką ąžuolinį Jušką.
Daug minčių sukeliantis kūrinys. Ir nuoskaudos, ir gėdos. Va dėl tautos.

juozupukas 
  Į visas gyvybes šaudyti yra begėdiška, bet nesutramdoma. Ir raudosime, ir keiksime, bet nieko nepakeisime... C'est la vie... tokia žmogiškoji tikrovė ir keisti ją reikia dargi žinoti kaip? O fabula rašinyje pateikta vaizdingai, jautriai ir su filosofiniu užtaisu. Ypač, įmenant "tikro lietuvio" mįslę?

agricola 
metaforiška, bet tai ne tik Lietuvos tragedija galvoju šaudyti į čiulbantį paukštį...

Šnekorius 
Labai vykusiai susieta nušauto varnėno ir nebaigtos Juškų skulptūros ir tos sąsajos tikslas:
" Galbūt jis taip padarė, prašydamas ąžuolų, kad kartu su Juškų dainomis kažkaip primintų ir varnėno mirti?
    O gal tai buvo pats sunkiausias klausimas ąžuolui- ar galima tikėti, kad kada nors Lietuva galėtų išmokti padainuoti visas Juškų dainas, jeigu va ji šauna į paukštį, šauna į dainą."
Dar viena pakerėjusi mintis: "  - Būna, kai perbridęs balą, tą jos purvyną, staiga išgirsti: sustok, žmogau. Va, pažiūrėk, piešiau žmogelį, o nupiešiau tikrą lietuvį. Ir, beje, tenka stebėtis - iš  kur tai atėję" 5

kaip lietus  Ilgai džiūsta nukirstas ąžuolas. Daug prasmės tuose žodžiuose, daug tiesos. Skaitau šitą kūrinį ir randu tiesą, nepagražinto gyvenimo tiesą.

giedrex26 Parašė komentarų: 7436 2010-02-25 - 15:01:23 
Tačiau prie ąžuolų su kirviais pasilenkę Algirdas Vaišnoras ir Arūnas Sniečkus mato tą nuostabią žmogaus dvasios pasireiškimo dieną, kai visoje Lietuvoje suskambės per septynis tūkstančius Antano Juškos surinktų dainų. Ar girdit, ar suvokiate? Taigi, per septynis tūkstančius...
...Duok, Dieve, kad matytų, kad išgirstų TAI kuo daugiau, kuo daugiau...labai gražus šventas prisilietimas prie amžinų vertybių esmės...didelis ačiū už TAI...

daliuteisk 
\"...sava ašara sūri, o svetima tik šlapia...\". Kad niekada netektų neišsaugotą tautos paveldą apverkti sūriom ašarom...

Taurija
...skaudančios sielos užrašai. Toks tikras, nerimu surištas.

Karilė
Skaityt nelengva, bet apsimoka - praturtėji gyvenimiška išmintimi.

Raktažolė 
Giliai gaudoma. Puikus tekstas. Kažkaip keistai susigretino Kliudžiau ir Špokų tirados vasarą... Toks dvigubas pajautimas skaitant apėmė. Daugiaprasmis tekstas.

kaip lietus 
Man irgi taip - kuo daugiau skaitau, tuo daugiau randu. Dėkui, Pelėda 

Taurija
...kaip visada giliai giliai ir be jokios amnezijos. Tikrai nevalia šaudyti paukščio, to puikaus giedorėlio.

giedrex26 
O gal tai buvo pats sunkiausias klausimas ąžuolui- ar galima tikėti, kad kada nors Lietuva galėtų išmokti padainuoti visas Juškų dainas, jeigu va ji šauna į paukštį, šauna į dainą.
...ir aš skaitau ne po vieną kartą Pelėdos kūrybą...ir vis naujai randu tų dvasios perlų...

Ražas 
O, kiek daug, Dzieduli, tavo užgyventos teisybės. Ir ką jau čia bepridursi...geriau kilstelsiu...būk...

daliuteisk
Skaitau ne po vieną kartą ir vis randu naujų atspalvių. Jau laukiu rytojaus - ką parašys Pelėda?

klevas 
Taigi, kažkaip atsitinka, kad įsiurbiu akimis visą tekstą, įsiurbiu ir perskaitau --- taip atsitinka ir man su Autoriaus kūriniais. Ačiū:)

8

NERINGOS LIETUVIS

     - Suprantu, kad manęs ieškote.
    -Kai ateiname į Savęspi, visuomet kažko ieškome. Norėtųsi Neringą  surasi, bet... betgi čia milijardai adresų. Šklėriuose sakoma, kad jeigu esi toks protingas, tai, prašau, surask šieno kupetoje adatą.
    - Aš irgi Neringa, - pasakė mergina ir:

    Nauji kalneliai
    Nauji dvareliai
    Vis mano motinėlės /2/

    Stryktelėjau kaip kiškis ir neatrodė, kad esu tuo, kas esu. Labiau tuo, koks buvau. Bet ne, tuo negalėjau būti, nes pasirodė karietos vežėjas Pranas ir reikėjo manyti, kad kažkur netoli yra Aldona. Jau buvo įprasta ją vadinti „ponia Aldona“, o Vederaitės pavardė prilaikoma ir ištariama ypatingomis ir labai ypatingomis progomis.
    - Taip, tai ji, Neringa. Tai jai pavyko nupiešti tikrą lietuvį. O kaip tai atsitiko, manau, kad ji mielai jums paaiškins, - šyptelėjo Pranas, botkočiu pamušinėdamas atkištą priekin koją.
    - Labai įdomu. Šiaip, anaip mąstome, kaip atrodo tikras lietuvis, bet nevykusiai. Tik kažkokie galbūt eskizai, kurių nepakanka, kad sukonstravus tikrą lietuvį.
    - O jūs, ponai, apsilankote muziejuose? Aš irgi kitur – nelabai, bet mūsiškiame vos ne kasdien. 
    - O ką tai gali padėti?
    Neringa tyliai šyptelėjo ir užmetusi linines kasas ant jaunos krūtines:
    -  Man padėjo. Net nežinojau, kad  nupiešiau tikrą.  Bet pažiūrėjusi mokytoja net aiktelėjo: Neringa, gal net nesupranti, kad nupiešei tikrą lietuvį.
    - Tai ir pasakė?
    - Šimtmečiui mokyklos piešėme plakatą. Ten buvo nupiešti tokie žmogeliukai. Juos nuspalvinti reikėjo. Mus paliko vienus ten. Atėjo mokytoja Kalesinskienė. Jau buvau baigus žmogeliuką spalvinti. Priėjo. Nu, tuomet taip ir pasakė. Tiesiog  prieš valią išeina taip, kad viskas susiję su tradicijomis. Kažkas tokio. Jau čia nuo pačios nepriklauso, - kalbėjo Neringa ir lyg pademonstruodama tokio žmogaus dvasios poreikio nepriklausomybę:  .

Ten valgė gėrė
Ponai bajorai
Ir mano motinėlė /2/

    - Ot, šitaip būna, - lyg pritaikydamas kalbėjimą prie dainos, pradėjo Pranas - Šitaip būna. Neringa piešė žmogeliuką ir staiga mato... Netgi prieš savo valią nupiešė - suprantate? - tikrą lietuvį, - bet išreikšti norimą mintį jam nebuvo lengva. Nutilo, o tyla virpėjo, bet dabar pavaizduoti žodžiais gal net neįmanoma, nes pakilus iš Savęspi, žmogaus jautrumas ir vaizdų aiškumas blėsta. Panašiai, kaip išėjus iš sapno. Bet puikiai atsimenu, kai Pranas, palikęs botagą, neskubėdamas pakelia rankas ir apžiūri jų delnus:
    - Neseniai laikiau nušautą varnėną, o nepraėjus ir pusvalandžiui jau išgirstu tokius Neringos žodžius. Man tai tas pats lyg jos žodžiuose būtų malda: „Atgyk, paukšti. Prisikelk. Tave nušovė žmogeliukas, bet aš piešiau, stengiausi ir tas žmogeliukas mano piešinyje jau tikras lietuvis. Atgyk, paukšti. Šis žmogus jau nešaudys į  paukštį, atnešusį pavasarį“.
    O gal ne paukštis pavasarį, o pavasaris paukštį atnešė, - nežinia kodėl prireikė nedrąsiai paabejoti, bet tuo metu prie mūsų pasirodo ponai Aldona.
    - Palauk, vežėjui, - nesikuklindama sako Pranui, - Ogi nekaip nesuprantu, kas ta mergina. Taigi Neringa.
    - Nelabai žinau. Turbūt  tikrų lietuvių busimoji motina. Dabar dar mokinė. Jai septyniolika metų..
    - Norėčiau pamatyti Neringą ir patirti iš kur tokia jos jėga
    - Ak! Ak! kaip tai lengva padaryti. Pamatai Neringą ir va, viskas taip aišku, taip aišku. Ne, mieloji ponia, - vyriškai surimtėjo Pranas, - Šitaip nebūna. Manau, kad kai kas šią merginą mato ir per mūsų žodį, o kiti, et, nors malkas skaldyk ant jų galvelių. Nepamatys, kad ir prieš akis jiems Neringa stovėtų..
  - Apie savo galvą taip nemanau. Tačiau esu moteris ir tau, vežėjau kaip vyrui jau laikas ant karietos  rato stipino  užrašyti dar vieną jos devizą: „Jeigu vyras, padėk moteriai  turėti tai, ko ji geidžia“ Aš noriu matyti Neringą. Jeigu ne, tai kam  man  trankytis po Savęspi, na - kam? Girdžiu kalbant, lyg toje Vilkijoje  būtų brolių Juškų muziejus?
    - Kodėl „lyg būtų“? Ten  toks muziejus yra.
    - Tai va. Aš noriu Vilkijoje matyti  Juškų muziejų. Ko greičiau. Kad ir dabar...
    - Eime, ponia, aš jums parodysiu, - prisiglaudė prie Aldonas jaunutė Neringa ir vėl tikėjau, kad tai būsimų tikrų lietuvių motina.
************

Pranas 
Vienas lauke ne karys, bet dienoraštyje rašau apie tokį eksperimentą. Taigi nepykite, bet yra kaip yra. Šis kūrinėlis vakar buvo patalpintas "Ž.Žolės" svetainėje ir atsiliepimai - irgi iš vakar. Galbūt negražu taip eksperimentuoti, bet jau šaukštai po pietų. O jūsų nuomonę, tikiusi, dar išgirsiu.
Taigi.

radaa 
labai sklandu. Malonu skaityti ir Jūsų "semti" 

Helga: 
Mano vardas Neringa  Tik man 19 

Kaimynas (Šnekorius)
Pelėda, šis Jūsų darbas (turiu omenyje prozą) apipavidalintas meniškiausiai. Apie minties gelmę nekalbu. Ji Jumyse, padedant Savęsp(i)  (Dzievuli duok jai sveikatos) visados tyra.

Taurija 
...skaitai ir mąstai, o tai yra gerai. Įdomiai atskleistas Neringos talentas. Tikro lietuvio. Su Šventėmis, mielas Pranai

Buvau pražiopsojęs moli
"gal tas žmogus nešaudys į paukštį, atnešusį pavasarį? Tikėkim. Turim kažkuo tikėti, turim tikėti Lietuvių motina. Tikiu Peleda. Dėkui.
----------

Čia ne aš: 
Labai gerai, Pranai. Tokių kūrinių mums reikia, kitaip dalis mūsų mirs iš nevilties (nesileisiu į aiškinimus, nes reikėtų romaną parašyti apie tai) Gal pasiliksiu mažytę viltį, kad tikrai išauš Lietuvos atgimimas (ir dvasinis), o ne paradinis, parodomasis. Tas pats tikrasis, kurio per tūkstantmetį neužmušė piktosios jėgos. Tikėkimės, nebus gėda dėl mūsų darbų. Sėkmės, Pranai, rašant. Atgaiva sielai.


Garso Bangos 
Pranai, aš parašiau jums penkis, o komentarą kažkur pamečiau :))). Nieko ypatingo nebuvau ten pasakęs, tik kaip visada - išminties kupinas darbas

Sniego mėnuo 
Patinka man tokie eksperimentai. Savaip dargi labiau nei "Varnėnas". Smagu, kad išlaikote gerą formą:)
O kas man šovė galvon beskaitant? Ogi kažkaip įsivaizdavau, jog lietuviai ten, lietuviai šen, vieni emigravę, kiti pasilikę, treti išeinantys pamažu ar jau išėję... Ir išties pamažu, labai pamažu pradedu atrasti lietuvį savyje.
Vertinu aukštai - už mintis, už literatūriškumą, už tai, kas neįvertinama.

tuštuma rūke 
malonu skaityti. puiku.

rasa jū 
na Pranai jūsų kūrinių veikėjai regis gatvėje sutinkami ir atpažįstami

9

Ėgi, paklausykite...

-Tą, kuris sugebėtų įspėt, ko šiandien labiausia panorau, pavadinčiau Dievu. Net tave, Vidini, jeigu taip sugebėtai.
    Vidinis dėbtelėjo į mane ir:
    - Ne pirmą kartą Dievo ieškai, kur jo nėra.
    - Suprantu, kad juo net būti nenori.
    - O tu norėtumei? Tuomet jau ... na, nežinau, nežinau, bet tikriausiai ir krosnys pradėtų dainuoti, melstis, giedoti, gal net vaikus gimdyti.  Ė, ir surandi kalbą, - gėdino mane bičiulis, tačiau tokia Vidinio kalba pasirodė taip labai netikėta, kad burnai pritrūko žodžių, o kai juos pradėjau kalbėti, tai trūkčiojo skiemenimis ir reikėjo stebėtis, kaip juos Vidinis sulipdė ir vieną  ar kelis sakinius.
    - Betgi, Vidini, - sakiau jam, - privalau vadinti tave Dievu.  Ar supranti?  Žinoma, kad –ne. O kaip paaiškinti? Tai buvo taip seniai, kad galvos smegenų dėžėse tik nuotrupos išlikę. Kalbi apie dainuojančią  krosnį. Na taip, būtent kaip ten dainuoja noriu išgirsti – sujudau, sukrutau, pasišiaušiau ir jau atvėsdamas: - O! Kaip dabar čia reikalingas Pranas su ta  pasiutėle.
    - Aldonos pasiutėle nevadink. Tai Dievo įkvėpta aktorė. Geriau gal sakyti- artistė, nes suprantu, kad toks žodis jai geriau limpa. Atrodo, kad iš vaidinimo neišeina ir net nemoka pagyventi įprastą žmogui gyvenimą, - charakterizavo gan taikliai.
    - Senatvė jau traukia į Savęspi. Vis dėlto ten įdomu. Kur kitur galėčiau juos sutikti, o ten net didesnės problemos nėra. Bet nepaisyk manęs, Vidini- dieve. Jau sugebu ir be tavęs po tuos kraštus pasidairyti. Tik įdomu, kaip atspėjai, ko taip labai panorau.
    - Nespėliojau.  Pasakiau,  kas į galvą atėjo.
    - O kalbi, kaip iš Savęspi. Galbūt ateina laikas, kuomet ir jai mes reikalingi, kaip ji mums. Apgaubia savo erdve ir sveikinasi: - Labas, žinau, kad laukiate, tai ir atėjau. Net kartu ir su krosnimi. Argi sunku geram žmogui padainuoti? - kalbėjau Vidiniui, nelabai suvokdamas, ką paistau, bet apsidairydamas, ar kas negirdi. Senatvė nelabai paiso, kaip kas priima jos žodžius, bet su Vidiniu vengėme save demonstruoti kvailais, nes buvome įsitikiną, kad tokie nesame ir galvojome priešingai - argi galima pykti, kad kažkokios priežasties esame išskirti iš daugumos ir pasaulį  su jo erdvėmis ir  įtaigomis sugebame priimti turtingiau. Ir va it atsiliepiant į šias mintis:
    - Drąsiau, drąsiau, - girdžiu Aldoną, - jeigu daina, jos ant krosnies džiovinti nevalia. Pranai, ateik! - šaukia, bet tiek jis jai ir reikalingas. Atradusi prie krosnies prisegtą tekstą, nedvejodama kėlė arčiau akių ir it kažkieno paliepta:
Būk sveikas linksmas, nebūk nuliūdęs,
Niekad  nestoviu kampe užsnūdęs

      - Ė,  čia reikia vyriško balso, - pamąstė Aldona ir jau beveik kone bosina:
Dainuoju laimėj arba nelaimėj
Linksminuos visad, nedrebu baimėj

    - Ė, ne taip, - vėl nepatenkinta Aldona. - Reikia nesuvaidinto, reikia tikro vyriško balso.  Pranai, ateik! - Bet nespėjo pašaukti, kaip netoli, kažkur už krosnies kampo išgirdo tai, ko jai reikėję. Ir, matyt, net  daugiau,  nes jos burna išliko užsičiaupusi, o daina buvo nuostabi:
Pakol turėjau, vis dar laikiausi,
Su puikiais ponais tankiai lankiausi.

O kai nubiednau, vargai prispaudė,
Turtuoliai paikūs, biedno neglaudė.

    - Žiūrėk tu man, trečias kartas nemeluoja. Bet kaip suprasti? Ar mes iš Savęspi nepakilę, kur ir krosnys dainuoja?  O, kokia prabanga.... 
    - Suprantu, kad esate Aldona, jeigu minite Savęspi ir šaukiate karietos vežėją Praną. Taip juk? - ateidamas iš gretimos patalpos kalbėjo dar jaunas, lengvo eismo ir simpatiškos išvaizdos žmogus. – Tikiuosi, kad jus pats Dievulis man siunčia.
    - Jeigu manai, kad iš Savęspi, tai ten be Dievo apsieinama. O pats iš  kur ir kas? - nepasimetė Aldona
    - Iš čia.  Iš šitų namų. Sakyčiau, esu  brolių  Antano ir Jono Juškų samdinys.
    - Paplepėk dar! Irgi mat, Juškų samdinys...
    - Savo valia. Kitaip dar - Juškų muziejau dalis. Bet prašom giliau į vidų, - suskato kviesti viešnią Juškų samdinys - Prie pečiaus tik žiemą geriau. Todėl ir patarlėse sakoma: žiemą - brolis, vasarą – molis.
    - Neskubink, mielasis. Nereikia. Kartais moteriai  protingiau būti arčiau durų.  O iš kur dainuoti moki? - rūpėjo paklausti.
    -Taigi, jie, Juškos ir išmokė. Ir ąžuolą skobti, ir dainuoti, ir vyžas pinti,  atsiminti daugybę kitų užmirštų darbų. Bet negi užupečkio nusipelnėme, - pasakė ir imdamas Aldoną už rankos:
Ne man tik vienam, visiems taip stojos 
Kada gyvenims nelabai klojas

- Artistas! - ryžtingai, trumpai, nutraukdama dainą, pasakė Aldona. – Geras artistas. Abu  artistai. Ir abu  juk geri, tiesa? Ėgi,  paklausykite, kas tuo netikite. - pagavo linksmą nuotaiką Aldona.
Giminės, gentys laiko už durną,
Kelyj sutikę nukreipia  burną

Ir ką darysiu - valia Aukščiausio,
Kad taip paskyrė vargti mažiausiam.

    Daina skriejo atvirai, laisvai, toli ir sunku patikėti, kad, perskridusi apie dvidešimt metų praeities, surado mudu su Vidiniu it senus pažįstamus, išblukusiomis akimis  žiūrinčius į tirpstantį kovo sniegą, kai ten, Vilkijoje, tų metų gegužė ir jaunai žvengia  karietos žirgas Ygaga.  Pasirodo, kad ir ten, ir čia  buvome, esam ir  būsime.
    - Eime, Vidini,  mus kviečia, - pasakiau bičiuliui. Ir Dievas buvo su manimi. Tik šį kartą jis nebuvo toks  aptakus, neįsivaizduojamas, kadangi juo vadinau Vidinį, įspėjusį mano geriausius dienos norus.

„Užrašai iš Savęsp (i) “
2010-03-17 00:09

agricola 
kaip visada gerai ir labai gerai...

Ciklono kalavijas 
Labai gerai.
Sunku komentuoti Jūsų kūrinius - jie sukelia daug minčių. Tai turbūt vieni iš tokių kūrinių, kurių čia, rašyke, surasi nedaug: palieka ir įspūdį, ir priverčia pažvelgti giliau, kas už eilučių.











tuštuma rūke 
labai gerai parašyta:)

Čia ne aš 
Ar žmogus - Dievo kūrinys, ar Dievas - žmogaus kūrinys? Va kur klausimas man:)

Garso Bangos 
Ir aš norėčiau su tokiu Dievu pašnekėti... 5

moli 
Tiesa. Žmogus, tik Dievo kūrinys
------
moli 
Vidinis - ar galima net dvejoti. Tai tiek daug pamokų ir tiek daug suvokimo. Atversta knyga - tik pasiimti į savo vidinį ir saugoti. Tai jau - tikras grynuolis, Jūs , Pranai.

Raktažolė 
Pamąstymų duona. Tekstas gyvas ir prikaustantis. Ačiū.

Zirzule: 
Kaip visuomet, lenkiu galvą prieš tavo Vidinį.

Kaimynas
Pelėda, tai iš ten jau ir Griškabūdis -ranką paduoti. Keltu per per Nemuną ir jau Vilkijys, Šakių rajonas.

Laumele
Labai miela paskaityt, taip gera, kaip vaikystėj ant pečiaus 

daliuteisk
Kaip gražiai Tau, Pranai, panorėjus atgyja daina, neskaičiuodama metų

10

Aš, Mykolas Jasiūnas

     Neatrodė, kad galėčiau klysti - girdėjau, kad dainuoja jautriai, mielai, teikiant viltį, kad atsiminsiu ir norėjosi pačiam žioti burną ir padėti dainininkui:

                                 Devinti metai, kaip viena diena
                                  Devyni metai, kaip viena  diena
                                  Kai nebuvau daržely...
   
    -Vidini, girdi? 
    - Taip. Dainuoja. Ar tik ne Jasiūnas iš Velykių? Sakyčiau, kad jis, - pasakė ir, pridėjęs pirštą prie lūpų, prašė tylos.
                                 
                                  Užaugo augo žalios rūtelės,
                                  Užaugo augo žalios rūtelės
                                  Trim devyniom šakelėm...
   
    - Jis. Tikrai jis, - ryžtingai pasakė ir, išlaisvinęs krūtinę nuo atodūsio, palenkė kaktą arčiau jos ir žegnojo: Vardan Dievo Tėvo ir...
    - Ką čia dabar sumanęs? Ne bažnyčioje juk. Ir ne giesmę girdim. Eik toliau su tokiu kryžiumi.
    - Jau tuomet jam buvo aštuoniasdešimt treji. Pridėki dar per šešiolika. Man atrodo, kad mudu gerokai pavėluojame persižegnoti.
    Patylėjau, užspringęs tyla, o netrukus ir pats persižegnojau. Ne amžini, o ir ne dažnas prisiliečiame prie  šimto. Bet šį kartą mudviejų kryžiai nuotaikos nekeitė. Atmintis pagyvėjo galbūt todėl, kad ir priežastis įtaigi – tik tik po Velykų karieta įvažiavo į Velykių kaimą netoli Panevėžio. Dabar atsitinka kažkas  panašaus - vėl išgirstame Velykius, tik šį kartą  jau laukiant Velykų. Tomas Vaisieta kažkur, o tuomet jis irgi karietoje.
      - Ėgi, Tomai, tavo balsas drūtesnis - sveikink. Atvažiavome.
    - Gaila, kad karieta nepraturtėja stipresniu vežėjo balsu. O pilvas kaip alaus bačka. Atrodo, kad jame dar vis Velykos.
    - Ne pilvais žmonės sveikinasi, - nepasidaviau šmaikštaujančiam Tomui.
    - O! regis, net ir to nežinojau. Žiūrėk, koks esi galvočius. Tačiau, mielas Pranai, kur pažiūriu, visur dar Velykos. Negi todėl, kad esame Velykiuose?
    Būtent tuomet ir išgirdome jį, Mykolą Jasiūną. Ir labai nuoširdžiai patikėjome, kad mūsų kelionėse įvyko kažkas labai gražaus - dar nesuspėjus pasisveikinti, žmonės mato mus ir priima ne tik su duona ir druska.                                 
                                 
                                  Kur šakutėlė, ten gegutėlė,
                                  Kur šakutėlė, ten gegutėlė
                                  Tris vakarus kukavo

    Ir atsimenu, kaip džiaugėsi Tomas Vaisieta.
Argi ne nuotaikingesnis toks mūsų pasirodymas? Mokykimės, vežėjau, kol ačiū Dievui, dar yra iš ko pasimokyti. Atrodo, kad skubame į vestuves. Bet ne. Ne į vestuves, - ir nedvejodamas, paėmęs iš manęs vadžias: - Tpruuu, Ygaga, - stabdė karietos žirgą, o lipdamas iš jos: - Toliau ne žingsnio, ponai. Atvažiavome ir manau, kad pirmiausia reikia susitikti ir pasisveikinti su  pavasariu. - Ėmė žirgo apynasrį ir,

                               
pragindamas išsuko karietą iš kelio į pradėjusią žaliuoti pievelę: - Supratot? - paklausė ir buvo laimingas it mažas vaikas, suradęs žaislią. Tai buvo toks pasaulis, kad ištrūkus iš miesto, pravažiuoti jį, nepasižiūrėjus jam į akis, nebuvo įmanoma. Po minutės kitos karieta liko tuščia, o Vaisieta, Vidinis ir aš sėdomės kaip kam geriau patikę ir žiūrėdami į dangų, girdėjom:
 
                                     Tolei kukavo, kol iškukavo
                                     Tolei kukavo, kol iškukavo
                                      Iš močiutės  dukrelę...
   
      Tomo akys kaip mudviejų su Vidiniu irgi įsegtos danguje ir neatrodė, kad jis galėtų būti aktoriumi. Net žodžiai buvo tokie, kad juos reikėję matyti kaip pavasario peizažo fragmentą.

TOMAS. Tai vyturys. Nedidelis kaip žmogaus širdelė paukštukas, o sutelpa visas pavasaris. Antai, pažiūrėkite, kaip gražiai, džiaugsmingai jis kyla į dangų. Per televiziją girdėjau sakant, esą, parskrido vieversys. Tfu! Atsiprašau, bet dar kartą – tfu! Kaip menka žinoti ir va, kaip kilnu ir džiugu pačiam pamatyti. Pažiūrėkit, atrodo, kad šimtu metų jaunesnis. Nors iki  šimto dar gyventi ir gyventi.

    - O  antai, kas ten, Tomai?

TOMAS: Varnėnai gi, ar kaip norit sakyki - špokai, šnekučiai.  Praeis kiek laiko ir atbuks, atšips mūsų jausmai. Negebėsime pajausti, koks gražus yra paukštis. Dabar gi atrodo, kad mes, ko gero, tikrai į vestuves išvažiavę. Kodėl taip neapdairiai pareiškėme, kad – ne, ne į vestuves. Vieversys prie vieversio, varnėnas prie varnėno. - Ir truputį kilstelėjęs balsą: - Žmogau, ėgi mielas dainininke, neužsimiršk...
                                 
                                     Močiute mano, senute mano
                                     Močiute  mano, senute  mano
                                     Vaduok man iš vargelių...
     
    - O kas antai ten, Tomai?  Matai, kaip mėtosi. It kadrilį šoktų papievyje.

TOMAS: Pempės arba knyvės, kad jas dzievulis mylėtų! Seniai mačiau. Kertu lažybų, kad dar daug miesto žmonių nematė pavasario. Be paukščio, be sprogstančio medžio, be šito lauko, vėjo juk nebūna pavasario. O jeigu tik iš pranešimų težinai, kad pavasaris jau yra, bet jo nepaglostęs, tai...  ėgi, tai tas pats, kaip laižyti medų per stiklainio stiklą. Prie pavasario, kaip ir prie mylimosios, reikia ir būtina  žmogui pačiam prisiglausti. Tik tuomet juk gali išgirsti, kaip linksmai venose  sukunkuliuoja kraujas.

    - Tomai, pažiūrėk, pažiūrėk! Lyg baltieji angelai...

TOMAS: Gandrai. Vėlgi porelė. Kaip norite, ponai, o man atrodo, kad tikrasis menas - va kur. Danguje. Kur gandrai, po kurių sparnais atgimstanti žemė. Tikras, arba, pasakysiu- gyvas menas negali būt drobėje. Va kur  jis- danguje, kur  skrenda porelė gandrų. Dangun, kur kyla vieversiai ir kur pabaliais  kadrilį šoka pempės. O ir mūsų  gyvenimas irgi po skrendančio paukščio sparnais. Ar girdite, ką sakau?
    -  O kaipgi, pone? - netikėtai iš pavasario atsiliepė dainingas balsas, -  argi galima  negirdėti tokių žodžių? Tai  kas, kad man 83. Aš dar noriu dainuoti. Aš, Mykolas Jasiūnas, noriu dainuoti.

                                      Dukryte mano, jaunoji mano
                                      Dukryte mano, jaunoji mano
                                      Nebereiks vaduoti
                                      Kad  surištos baltos rankos,
                                      Kad  surištos baltos rankos,
                                      Sumainyti žiedeliai.

    Apsižvalgiau, pasitikrindamas, kur beesu - namuose  ar Savęsp (i)
    - Viskas?
    - Nemanau, Vidini, kad viskas. Bent nenuleiskime akių nuo dangaus. Jis labai panašus į tą. Kai sužinojau, kad Mykolui  Jasiūnui  83 metai, tai, žinai, supratau, kad  jo širdis irgi vaikšto dangumi. Gal mums tik atrodo, kad visi žmonės vaikšto žeme. Kad jie tik purve, tik mėšle, tik prakaite. Ar tu matei, kokios gražios jo akys. Gal tie mūsų paukščiai ir sugrįžta  pasižiūrėti, kaip atrodo tokių žmonių akys? Dažnai nesulaukę net šilumos, jie, žiūrėk, pakyla į dangų ir, nepaisydami nieko, skrenda prie tokių akių...

„Užrašai iš Savęspi“ 
                                   *********
daliuteisk  2010-03-28 
Net nežinau, ką pasakyti - užėmė kvapą. Yra gi žmonių, kurie šitaip jaučia - pavasarį, dainą, žmogų. Ateinu į Tavo pasaulį ir nesinori išeiti.
\"O ir mūsų gyvenimas po skrendančio paukščio sparnais.\"

Karilė  2082 2010-03-27   
Daug išminties pabėrei, Pelėda: nutolsi nuo pirmapradės gamtos - atbuks jausmai \"Prie pavasario, kaip ir prie mylimosios, reikia ir būtina žmogui pačiam prisiglausti\".
Ir dar.
\"Gal tie mūsų paukščiai ir sugrįžta pasižiūrėti, kaip atrodo tokių žmonių akys?\"

Kaimynas
Nuostabus tavo pavasaris, Pranai. Gražus virš tavo galvos dangus. Bet gražiau visko ši, mane tiesiog pakerėjusi mintis:
\"...Tai vyturys. Nedidelis kaip žmogaus širdelė paukštukas, o sutelpa visas pavasaris. Antai, pažiūrėkite, kaip gražiai, džiaugsmingai jis kyla į dangų.\"

agricola 
viskas vietose ir Pranas ir Vidinis ir Vaisieta su karieta...

rasa jū 
priminei T. Vaisietą teko pažinoti, jau tada senas buvo, bet skaitė su užsidegimu, pritariant kanklių trio.
tavo tekstai kaip ir Tomo skaitymai, kaip ir Jasiūno dainos, gyvi, parašyti su išmone ir užsidegimu. gera skaityti.
linkėjimai Tau Pranuli ir Vidiniui

Pelekiškių Širšė 
Labai sveika tautosaka, kvepianti kažkokiu natūralumu. Sakyčiau, kad labai neblogai suręsta. Būk, Pranai...


Вы здесь » Kūrybos oaze » ŠITA ŠALIS NEMOKA JUOKTIS » Taigi, taigi