Pasaka
 
   
    Tuomet, kai mes Velykiuose, karietos galimybių dar nežinojome.
    Bet štai parašiau šį pirmą sakinį ir suabejojau. Apie karietą neabejojant rašyti man niekuomet nepavykdavo, tačiau, kaip dabar suprantu, kitaip negali būti, nes ji kaip gyvas, augantis organizmas, daugiausiai išsidraikiusi po dvasines erdves. Tik vėliau E. Mieželaitis, mąstydamas apie Lietuvos valstybę, parašė, kad, girdi, jos dvasinį augimą įsivaizduojąs “tik vertikalinį – į aukštį“ Vis geriau suprantu, kad tai buvo esminis karietos egzistencijos dalykas – plėstis, augti ir, gink dieve, nesustoti, nepasilikti sąstingyje, nepasilikti tokia, kokia esanti šiuo ir bet kokiu kitu momentu. Suprantu, kad jos dvasinė plėtra buvusi visomis kryptimi- ne vien tik į aukštį. Bet tai suprasta neiškart ir kuomet Mykolas, sustojęs prie lango, ilgai žvalgė, atrodytų, jam labai pažįstamą aplinką, net nepamaniau, kad dėl to kažkas galėtų atsitikti, o...
    - Ponai, nežinau kodėl taip, tačiau... tačiau noriu jums pasekti pasaką. Man niekad taip nepasitaikė, kad ūmai, staiga. Net neprisimenu, kad kada būčiau kam sekęs pasaką. Tačiau dabar atrodo, kad ši pasaka manęs laukė, kuomet Velykiuose atvažiuos karietą ir mudu su žmona ateisime paviešnagėti, -  palikęs langą, prakalbo Mykolas, išėjęs į karietos erdvės vidurį. Ir va iš jos jau klausia žmonos: - Ar tu, bobul, supranti apie ką čia kalbu? Aš tiktai – ne. Vale, sugalvok, ką nors.
    - Ne, ne. Tu pasakok, o aš būsiu geltonkasė.
    - Ką?
    - Sakau, pasakok. Aš būsiu dviejų brolių seselė
    - Ak, va kaip! - sukruto Mykolas. - Kodėl - ne? -  O po minutės, kitos, neišeidamas iš erdvės centro lyg skaitė iš brolių Grimų pasakų knygos:
    “Gyveno du broliai. Jauni, gražūs, stiprūs. Ir turėjo jie seselę. Tai buvo mergelė mergelių. Ir Dievulis taip panorėjo, kad jos ilgos kasos  geltonos, geltonos lyg bitelių suneštas liepų žiedų medus. Ir nuostabu žinoti, kad ar rytais broleliai dalgius plakdavo, ar išėję į pievas juos pustydavo, jų aštrus plienas  tokiais žodžiai atsiliepdavo...
    Mykolas dėbtelėjo akimis į savo moterį ir Valės burnoje pragydo gražus jaunas balsas.
                                         
                                           Tai gražią, broleliai,
                                           Turite, seselę -
                                            Pjaukite, broleliai
                                            Žalią pievų žolę,
                                            Kol sunkus vargelis
                                            Jūsų neužpuolė.

    Broleliai negalėjo patikėti, kad gali būti toks vargelis, kurio jiedu negalėtų sukapoti savo dalgiais. Ir abu broleliai uždainuodavo.

                                          Jei ateis vargelis,
                                          Užsimoję – kirsim,
                                          Kaip aukštą žolelę
                                          Mirtimi nukirsim.
                                          Nebijok, sesele -
                                          Kol mes du broleliai,
                                          Neateis vargelis.
                                          Per žalią pievelę, -

    padainavo Mykolas, bet, matyt, pajutęs, kad vienam už du dainuoti neprotinga, priėjęs prie Tomo Vaisietos ir Vidinio, paprašė, kad jie atliktų seselės  brolių vaidmenis. Toks įtarpas nepabojo pasakai. Girdėjome:
  - Tačiau nei broliai, nei jų geltonkasė seselė nežinojo, kaip atrodo vargelis. Sustojęs pievos pakraštėlyje, vyresnysis taip mąstė.
    -  Kas jis galėtų būti, - išgirdome Tomą Vaisietą: - Gal tai žolės likimas - mosteli dalgiu ir žolė nukrenta. Bet, o Dievulėliau tu mano, net tuomet, kai žolė išdžiūsta, ak, koks šiltas, koks kvapnus pradalgių šienelis. Ateina sesulė, grėbia ir džiaugiasi. Džiaugiasi ir dainuoja:

                                            Grėbia, grėbia sesrėlė
                                            Brolių pjautą šieną
                                            Nemylėsiu bernužėlio
                                            Ogi, anei vieno.

    - Kitas, taigi jaunesnysis brolis, sustojęs kitame pievos pakraštyje, irgi nori suprasti, kaip atrodo vargelis, - negausiais žodžiai piešia vaizdą Mykolas ir tuoj atsiveria Vidinio burna.
    - Koks jis, tas vargelis? Kaip atrodo? Kaip, jam pasirodžius, jį pažinti, jeigu sumanytų kažką blogą padaryti seselei. Gal tas vargelis, tai sapno likimas? Sapnuoji tą, kitą pasaulį, kurio realybėje nėra. Bet vis dėlto ir realybė kaip sapnas, kuomet  išgirsti seselės dainą.
      Valei priminti nereikia.
                                            Lekia, lekia paukštužėlis
                                            Į savo lizdelį,
                                            Gražia myli mergužėlę
                                            Jos jauni berneliai.

    Tačiau ir ji, dviejų brolių seselė, kurios tokios ilgos geltonos kasos, kaip bitelių suneštas liepų žiedų medus, lyg pavargusi, lyg pamąstydama: - kas jis, tas vargelis. Kokia  jo spalva? Kodėl jo reikia bijoti ir kaip reikėtų  nuo jo gintis. Bet seselė  pamatydavo pievoje savo brolelius ir uždainuodavo

                                             
                                              Pjaukit, pjaukit, brolužėliai
                                              Žalią lankos pievą
                                              Netekėsiu, bernužėliai,
                                              Ogi nei už vieno

    Praėjo apie gal dvidešimt metų, o du broleliai ir jų  geltonkasė seselė kaip buvo jauni, taip ir liko. Atrodė, kad senatvė jų baidosi, kaip migla saulės šviesos. Ir jau neatrodė, kad jų plakami ir pustomi dalgeliai moka sakyti teisybę. Tai daugiau buvo panašu į gražiame gyvenime įstrigusį netikusį pokštą.  O dalgeliai vis tiek kaip papūgėlės:

                                              Tai gražią, broleliai,
                                              Turite seselę -
                                              Pjaukite, broleliai,
                                              Žalią pievų žolę
                                              Kol sunkus vargelis
                                              Jūsų neužpuolė.

    Mykolas išėjo iš erdvės vidurio ir vėl sustojo prie lango. Ir jau žiūrėdamas į Velykių panoramą.   
    - Kai jis, Raudonkepuris,  pasirodė Velykiuose, broliai suprato, jog nelaimė per didelė, tas vargelis per didelis, kad jį galima būtų užkapoti dalgiais. Broliai kirto ir kirto dalgiais, bet Raudonkepurio plienas įveikė dalgių plieną. Nukirptomis seselės kasomis buvo surištos brolelių rankos. Ir gailiai ir sunkiai atsiduso traukiniai.
    - Ne, ne, tik šituo vargeliu jūs nedejuokite. Tai dar ne tas vargas, kurį patirsite vėliau, - pasakiau piktai ir džiugiai, - įeidamas į vaidinimą: - Įdėsiu į jūsų sielas ugnį ir jūs patys deginsite vienas kita. Patys. - kalbėjau klausydamasis kaip dunda traukiniai, kaip skaudžiai, dejuoja broleliai ir rauda jų seselė.
    - Na, ko nutilai? Kalbėk, raudonkepuri, - prišoko prie manęs Vidinis. - Ar manai, kad pasislėpsi už karietos botago?
    - Tai kad nereikia slėptis, pone Vidini, - neatitraukdamas akių nuo lango pasakė Mykolas. - Jis savo pažadą ištesėjo. Aš jums parodysiu. Tikrai parodysiu, bet pavažiuokite arčiau. Iš mano namų geriau matysim.
    - O aš pamaniau, kad pasaką vaidiname. Ir visai nesvarbu, ką vaidinu- angelą sargą ar raudonkepurį. Padėkotum bent, kad prisiėmiau tokį vaidmenį. Et, ką čia su jumis kalbėti. - Ir Mykolui: - Rodyk, kur važiuoti.

„Užrašai iš Savęspi“
2010-04-05