Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » VAIDINIMAI MINDAUGUI... » Gyvenimas Savęspi...


Gyvenimas Savęspi...

1 4 4

1

-------------------------VAIDINIMAI KARALIUI MINDAUGUI--------------------------

   VAIDINIMAI KARALIUI MINDAUGUI   http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/796-1.jpg



http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/796-1.jpg      VAIDINIMAI KARALIUI MINDAUGUI


           V A I D I N I M A I   K A R A L I U I    M I N D A U G U I

2

VAIDINIMAI KARALIUI MINDAUGUI

                         
                  1. NESUSIPRATIMAI SCENOJĘ, ŽADANTYS GERĄ PRADŽIĄ                                           
                                                                       
    Skaitytojams noriu pasakyti, kad  Vaidinimuose karaliui Mindaugui manęs pasidaro daugiau- aš net tik Pranas Karlonas,  ne tik Aš, bet kartu dar ir Vežėjas. Kitaip sakant, suskilau į  dvi  savarankiškas  dalis. Tai padaryti mane privertė, sakyčiau, nemokėjimas vienu metu dirbti du darbus- būti scenoje ir ten vaidinti, ir kitas darbas- išlikti nepriklausomu, žiūrėti iš toliau, kas vyksta vaidinimuose ir  visa tai užfiksuoti ir palikti  šiuose užrašuose. Tą  savo dalį, kuri buvo paskirta  vaidinimams, įvardijau Vežėju,  o likusioji, pasilikusi stebėtojo ir vertintojo pozicijoje, išliko tapati įvardžiui Aš. Žinant tai, manau, kad atsiradus poreikiui, skaitytojas nesunkiai susiras  ir Praną  Karloną, panaudojęs nesudėtingą aritmetikos veiksmą: Vežėjas + Aš = Pranas  Karlonas.                                                                 
     To, tuomet pirmojo,  vaidinimo publika, nebuvo gausi. Skaitytojai ją jau pažįsta, tačiau pažiūrėjus, kaip ir kur ji čia talpinosi, atrodė, kad atėjo žmonės susitikti su savais ir todėl susėdo kas kur, bet kažkodėl kuo toliau nuo scenos. Bandžiau juos glausti, išvilioti iš atokesnių užkampių ir vienyti į vientisesnę  publiką, tačiau jiems buvo patogiau būti kambarių properšose, savo kompanijose. Ir  pagaliau štai ji, džiugi, ilgai laukta valanda, kuriai pasibaigus supranti, kad tai tik akimirka ir  knieti pašaukti- sustok! pabūk dar su mumis..
  Vežėjas su Vytautu Mačioniu atėjo pro duris iš kiemo pusės. Abu nebuvo kasdieniai, kokius  matydavau Grigų sodyboje-jaučiau, kad jie abu jaudinasi ir visai nesvarbu kuris daugiau, tačiau Vežėjas ėjo priekyje, o  Vytautas jam iš paskos. Scena labai neaukšta, nes neaukštos buvo ir namų lubos- tai ne Margionių klojimas, kur scena iškelta iki  žmogaus juosmens. Tačiau šis neaukštas pakylėjimas irgi reiškė sceną ir, matyt, kad žmogų veikė nemenkiau. Užžengė ant scenos vienas, užžengė kitas ir pasigirdo Vežėjo žodžiai, kurių pirmenybė neatsitiktinė.   
VEŽĖJAS:
      Vieni iš mūsų daugiau, kiti gal kiek mažiau, bet visi jaučiame, kas šis pirmas mūsų susiėjimas  norėtų pakeisti tai, ko pakeisti - bent jau aš taip įsitikinęs- neįmanoma. Ne tiek mažai laiko praėjo, kai Lietuva neturi Radijo karietos. Mes dar nežinome, kodėl taip atsitiko- gal tai neapdairus atsitiktinumas, gal koks sąmokslas, o gal tai  Dievo bausmė už nuodėmes. Bet, kaip girdite, tai  tik spėlionės. Nesakau, kad žmogui jos nereikalingos, aš, pavyzdžiui, nesistengiu atsikratyti jomis ir  apsieiti be jų . Net manau, kad tiesos prieigose jų negali nebūti. O mūsų publikai šiandieną  rūpi žinoti ar bus ji, Radijo karieta. Ir jeigu bus, tai kada? 

AŠ:
Vežėjas trumpą  laiką  patylėjo, lyg nenorėdamas, kad žodžiai trukdyti jam geriau pasižvalgyti žemiau, kur publika. Čia buvo tylu. O tai, ką  publika išgirdo- irgi buvo tiesa. Tačiau ne visi jos piliečiai žinojo, kas buvo karietos vežėjas. Dabar gi, matydami priešais save scenos pakylėtus du nejaunus vyrus, ne visi žinojo, kas jie. Vežėjas pažintį irgi pradėjo nuo savęs ir baksnojo delnu krūtinėn.
VEŽĖJAS:
Čia jūs matote mane, buvusios Radijo karietos vežėją, o šalia manęs Vytautą  Mačionį, buvusios karietos keleivį. Būtent jo pastangų dėka atsirado reikalas susirinkti  mums čia, o ne kitur.. Dar kartelį, ponai, sakau- susirinkti  būtent čia.. Tai todėl, kad esame įsitikinę, jog šiame būste yra nemažai tos įtaigos, kurią žmogus jausdavo važiuodamas Radijo karieta.. Ir nors  mes dar karietos neturime, bet čia, mūsų įsitikinimu,- turime kažką labai svarbaus  iš karietos... Ir tokia aplinkybė teikia vilties sakyti, kad šiek tiek  senosios karietos mes čia turime.. Kiek iš tikrųjų  jos, Radijo karietos, čia, tai gal tik ponas Dievas mato, bet svarbiausia dabar mums - kartu  su jumis pasidžiaugti tuo, ką  jau turime.. Manau, kad  mano bičiulis Vytautas Mačionis nenustums į šalį  šių mano žodžių  Prašau, Vytautai...     
      Maniau, kad  Vytautą scenoje pamatysiu su tik jam būdinga, niekuomet  jo nepaliekančia  šypsenėle, kuri atsiradus reikalui, kaip mat sugeba persikvalifikuoti į kandžią šypsenėle ir tuomet geriau  neklausti- Vytautai, kas  atsitiko? Kandi šypsenėlė užaštrėja, įsirėžia atmintyje ir  paskui dar ilgai neleidžia užsimiršti. Bet dabar jis buvo santūrus ir net pamaniau, kad jis tikriausiai jau pradėjo vaidinimą ir jeigu taip- reikėjo  jį pagirti už aktoriaus talentą. Tačiau jis buvo protingesnis už tokius  mano  matymus ir žinojo, kad  svarbiausia  dabar pabūti savimi pačiu. 
VYT. MAČIONIS:
Šis kauburėlis, kuris čia vaizduoja kapą,  jis ne toks, kaip Daugų kapinėse. Ir nors  jį čia nesunku pavaizduoti taip, koks jis yra ten, bet to daryti nesistengiau. Man netgi atrodė, kad to daryti nereikia. Jau tuomet, kai mudu su vežėju ir dar kelias keleiviais važiavome į Daugus susitikti ten su mano broliu, labai skaudžiai pajutau, kad susitikimui su juo nereikia kapinių. Karietos įtaiga veikė taip stipriai, lyg joje neįtikinamiausiu būtu atsirado visos Daugų kapinės, kitaip sakant, visi pasijutome, kad mes ne karietoje, o ten.. Būtent Radijo karietoje tuomet aktorė Alvyda Čepaitytė  perskaitė mano brolio Boleslovo Mačionio eilėraštį.  Gaila, kad yra taip, kaip yra ir mes nesugebėjome jos čia  pakviesti.. Todėl eilėraštį reikėsią perskaityti man. Bet ne, man jo skaityti nereikės, kadangi esu išmokęs ir gerai atsimenu.
AŠ:
Ir tuomet atsitiko scenarijuje nenumatytas dalykas. Iš salės pasigirdo:
- Palaukit. Neskubėkit, pone  Mačioni.
Visų akys nukrypo jo pusėn, Tai buvo apyjaunė moteris, man kažkur matyta, bet kur ir kada, tuo kart atsiminti nesugebėjau. Moteris pasiliko sėdėti kaip sėdėjusi ir buvo rami, kaip ir  jos  balsas:
RITA
Taip, taip,  tai aš,  ponai. Mano vardas Rita. Noriu pasakyti, kad aš irgi žinau kokį eilėraštį Radijo karietoje perskaitė aktorė Alvyda . Aš jį išmokusi ir galėčiau padeklamuoti, jeigu leistumei. Bet svarbiau, kad žinau, kaip tai buvo. Jūs tuomet, Vytautai, Radijo karietoje stovėjote, kur dabar scenos kampas, tik reikėtų  jums paėjėti į priekį, nes už jūsų  nugaros buvos Vežėjas. Atrodė, labai susirūpinęs,  Manau, kad tuomet Jūs, vežėjau, kankino dvejonės, ar pasiseks kelionė. Bet kai tik Alvyda Čepaitytė pradėjo deklamuoti, jūs suklusote ir savo mintimis nebuvote išskirtas iš kitų. O  gal aš  klystu, vežėjau?
AŠ:
Namus su  jos publika, kaip ir vaidinimo pradžioje, vėl užgožė tyla. Visi sužiurom į vežėją. Matėsi, kad  nustebintas, bet atmintis tik pagerėjo. Jam patiko toks netikėtas scenarijaus pakoregavimas. Norėjo, kad jis užsitęstų, nes juto, kad vaidinimo  vertė dėl to didėja. Kita vertus, atsirado nuojautos įtaiga, kad protingai įteisinat tokį publikos  dalyvavimą  vaidinimuose, atsirastų  juose ne tik tai, ką žino scenarijaus kūrėjai, bet atsirastų ir tai,  ko jie nežino.
    Vežėjas pašvietė nuo scenos Ritai dantimis, pakinksojo galva, liudydamas, kad jos minimus dalykus jis atsimena, o moters numanymas apie tos kelionės dvejone, yra teisingas. Todėl protinga  buvo laukti, kad Rita padeklamuos Vytauto vyriausiojo brolio Boleslovo Mačionio eilėraštį Pašviesėjo ir Vytauto veidas, nors čia pat, scenoje buvo pavaizduotas poeto  kapas.. Rita atsistojo, tačiau į sceną neatėjo; atsilošė nugara į sieną, kad geriau akimis aprėptų visą  publiką kartu su scena ir tuo pačiu ramiu balsu vėl..
RITA:
Nenorėčiau, kad manytumėte, jog esu išsišokėlė. Taip elgiuosi  daugiau dėl to, kad iš tikrųjų  jaučiu tai, apie ką pradžioje kalbėjo ponas Vežėjas- yra šiuose namuose kažkas tai, ką  jaučiau Radijo karietoje anos kelionės į Daugus metu.. Nemanau, kad galėčiau pameluoti imituodama ir aktorės Alvydos Čepaitytės deklamavimą. Tai va, ir prisiminkim, ir paklausykim:                   

                             Ko žilvičiai, vandenin sumerkę
                             Šakeles lyg sielos Juozapato klony,                         
                             Kažin ko nuliūdę verkia
                             Savo dainių šaukdami Mačionį.
                           
                              Ko gi tie saulėlydžio šešėliai
                              Graudulingai atslenka varpais iš tolių
                              Ir girdžiu aš šnabždant vakarinę gėlę
                              Šaukiančia  balsu  švelniausiu Bolių...

                               Leidžiasi tyliai pavargus saulė,
                               Snaudžia ežeras miglotas klony.   
                               Bus naktis. O kas pakeis tave pasauly,
                               Tu, keistuoli, tu Boleslovai Mačioni?..

                                Kas atneš tau mėlynų žibuoklių,
                                Kas užkas tave geltonam smėly?
                                Ar tos dainos lojančių girtuoklių
                                Čia skambės prie Gilio, šitam slėny?

AŠ:
Baigusi deklamuoti Rita dar pastoviniavo, bet greit atsisėdo ant tos pačios aptrintos senos kėdės. Padeklamuoto eilėraščio posmai tyliai leidosi publikos sieloj ir atrodė, kad visi patiria dėkingumą, gerai suprasdami, kad jie jos nepliks. Neskubėjo būdami scenoje sudrumsti  tylos ir vežėjas su Vytautu Mačioniu, bet jie buvo kitoje pozicijoje ir žinojo, kad  ilgiau tokioje  būsenoje pasilikti negalima, Sakoma, viskam yra saikas ir, mano galva, jis buvo pajaustas gerai- vežėjas, truputį įtraukdamas galvą į pečius, o prieš  krūtinę skėstelėjęs rankas, neslėpdamas  nuostabos ir pasitenkinimo, sakė:
VEŽĖJAS.
Štai kaip atsitiko! O- ho-ho!. Taip nesugalvosi! Nei aš, nei, manau, ponas Vytautas tokios pataisos mūsų scenarijuje net sapne nepamatėme. Nors sakoma, kad  dovanų karalius  numirė, bet neatrodo, kad tai tiesa. O gal  ši dovana  jau ne iš karaliaus, o iš Dievo rankų.. Dėkojame, Jums, tačiau pagal mūsų nuostatas neturime teisės klausti, kas Jūs, ponia Rita. Kita vertus, dabar ir aš Jus atsimenu. Jums labai nepatiko sužinojus,  kad Boleslovo Mačionio  kūriniai  nesurinkti į knygas ir neatiduoti- kaip  jis  ją  vadindavo- brangužėlei vargo Lietuvai.
AŠ:
Padėtis jau buvo pasikeitusi - pirmoji Boleslovo Mačionio eilėraščių, laiškų ir  maldų  knyga  Mano brangužėlė vargo Lietuva išleista 2001 metais. O atvykus  Vytautui, turėjome  ją ir Grigų sodyboje. Tą, kurią  jis padovanojo man, pasidėjau  greta  kitų dviejų knygų- šalia Biblijos ir Age Meyer Benedictsen Lietuva Bundanti tauta. Kad  ji  buvo mano, tai visiems laikams paliudijo ir Vytauto  Mačionio įrašas -nuoširdžiai dėkoju Radijo karietos  vežėjui Pranui už tai, kad  jis taip paslaugiai savo karietoje  pavežiojo šios  knygos autorių man brolį Boleslovą. Bet aš jau  buvau patikėjęs, kad Radijo karietos žlugimą nemenka dalimi sąlygojo jos privatizavimas, beatodairiškas elgimasis  su ja pagal nuostatą- ji mano. Tuomet  net nepagalvodavau, kad MANO anaiptol ne visuomet reiškia liudijimą,  kad tai priklauso TIK man. Net ir  kiemas aptvertas tvora, neretai negali būti TIK  mano.. Bet dabar vežėjas buvo scenoje ir jam reikėjo ne tik  mąstyti savyje, bet ir dirbti viešą darbą. Nustebusiai džiaugėsi, kad  Boleslovo Mačionio poezija po šalį sklaido netgi neturint išleistų jo poezijos knygų. Tačiau  jam nepasisekė atsiminti anosios  Radijo karietos kelionės į Daugus datos.   
- Ir tai buvo. Kada tai buvo, a?- klausė žiūrėdamas Ritos pusėn.
RITA
Ir tai buvo  2000 metu gegužės 27d. Buvo šeštadienis.  O karietoje Vytautas Mačionis, aktorė Arvyda Čepaitytė, Daugų seniūnijos seniūno pavaduotojas, kurio pavardės dabar neprisimenu, taip pat literatūrologė Janina Riškutė. Ir žinau, kad, va, Vytautas labai pyko, kai jūs ją , vežėjau, vis vadindavote Riekute. Gražus žodis riekutė, ypač čia, Šiliniu krašte, bet.... pavardė yra pavardė. Norint ją pakeisti reikalingas net valdžios leidimas. Bet man buvo įdomiausia, kad karieton susigrūdo didžiulis choras iš Alytaus.. O dainininkai jo - buvę tremtiniai . Ir kaip neįsiminsi?
                                          Yra šalis  graži, graži
                                           Kurią  sapnuojam mes visi..
Ir jeigu dabar būtų tokia galimybė išgirsti šią  jų dainą, patikėkite- pasijausčiau kaip tuomet. Beje, ir dabar jaučiuosi taip,  kad ne daug reikia, jog pasakyčiau, kad ne mes su šia scena ir visais namais bandome sugrįžti į dar netolimus metus, o jie, tie 2000- ji  sugrįžta pas mus. Kodėl?  Būtent-kodėl? Gal bent žvilgterėti, kaip atrodom, ar  neišduodame jų?
     O Jūsų  rūpestėlį, Vytautai ir vežėjau, giriu.  Manau, kad  juo džiaugiasi ir poetas Boleslovas Mačionis,  kuris kasdien, kas naktį , kas valandą ir valandėlę kalba vis tuos pačius žodžius.. Įsikalė tie jo žodžiai granite, bet, deja, negalėčiau tvirtinti, jog jie įsikalė žmonių širdyse, nors būtent joms, šitoms širdims, jie skiriami. Jūs žinote apie ką  čia kalbu, bet nenoriu jaukti jūsų scenarijaus, tačiau manau, kad vienaip ar kitaip juos mums priminsite. Ačiū jums, ponai, už dėmesį ir kantrybę. Man  labai patinka tai, ką  darot ir ką darysit
VEŽĖJAS:
Tai Jums ačiū, ponia, ir Dieve duok, kad  Jūs visuomet taip mielai  sujauktumėte mūsų  scenarijus. Net neatsimenu, kada ir kur buvau tokioje tyloje ir todėl manau, kad šią valandėlę  kartu su mūsų vaidinimo publika, su  mūsų svečiais, padarėme itin daug, kad čia kalbėti jūsų žodžiai būtų išgirsti kuo toliau. Ir va, ant mano liežuvio nukrito žodžiai iš mažytės knygutės, kad juos pasakyčiau būtent dabar ir būtent  jums. O jie štai kokie: kai Viešpats uždaro duris, kažkur kitur jis atveria langą.
O gal Jums, Vytautai, atrodo  kitaip? 

AŠ:
Vėliau vežėją įtikinėjau, kad scena vertina ir aukština ne tik žodį; jeigu daiktai atkelti iš gyvenimo, jie scenos irgi labai vertinami. Man norėjosi, kad tą  mažą  knygelę, iš kurios vežėjas išmoko citatą,  jis būtų pasidėjęs ant delno ir taip rodęs, kad neretai labai dideli daiktai glūdi labai mažuose. Nors tai, atrodytų,  akivaizdu, bet toks  akivaizdumas pavojingas, kadangi prie  jo įpranti ir praeini net  kepurės nekilstelėjęs didelių reiškinių garbei. Tačiau žinojau, kad  mano priekaištai dėl vežėjo vaidybos, yra  nereikšmingai-man  buvo svarbiau matyti, kad publika, išgirdusi citatą, iš tikrųjų pirmiausia  sužiuro į langus, bet  neužmiršo žvilgterėti ir  į duris- langai buvo atidaryti, o durys  atidarytos.. Bet tuo kart labiau džiaugėmės dėl to, kad pro tokias ertmes galima  ne tik ateiti, bet ir išeiti.- mums  norėjosi  atsikvėpti gaivesniu oru, ir tuo pat metu vedinti publikos prikvėpuotą patalpą..
  Už langų buvo tvanku, patalpoje dar labiau, scenoje labiausiai.. Vežėjui pabaigus savo sakymus, estafetės lazdelę priėmė Vytautas Mačionis.. Patikino, kad  iš mažos  knygutės pasakyta citata gera, bet priešingai mums, žvilgterėjo toliau- patalpos durys ir langai jam  rūpėję mažiau.. 
VYT. MAČIONIS:
Klausi, vežėjau, kaip man atrodo?  Kitaip tikrai neatrodo. Tai puikus pastebėjimas. Mano supratimu, Šilinių krašto durys uždarytos. Jos Lietuvoje daug kur uždarytos, bet kitur gal ne taip sandariai, kaip čia. Ir  Dievui tenka  laipioti pro langus. Aš pats esu Daugų krašto žmogus, dzūkas nuog Daugų.  Ir mano brolis Boleslovas, tik jo ten kitaip nepašaukdavę- tik Bolius, Bolius, Bolius, ir tik kada ne - kada išgirsdavo pavadinant Boleslovu. Jis yra parašęs trijų posmų eilėraštį, pavadinęs Mano tėviškėj Tai štai, jeigu kas  joje nebuvote,  tai  kviečiu pabūti, o kas jau buvote- prisiminkim..
                             
                              Vis aukščiau į kalną kopia sau takelis
                               Per baltutį smėlį tarp pušų žalių
                               O žemai, pakalnėj, skubinas upelis
                               Veržiasi į priekį tarpekliu giliu.
                             
                                Tyromis lyg vaiko akys ežerėliai
                                Žvelgia  man į veidą, kai dairaus aplink
                                Ir lingu linguoja balta avižėlė,
                                Lyg  prašyte prašos: Laikas derlių imt.

                               Taip gražu, taip miela  mano tėviškėlėj -
                                Balti debesėliai plaukia lyg laivai
                                Ir, lyg žalio šilko vėliavas iškėlę,
                                Nuo kalvos į dangų žvalgosi klevai..

AŠ:
Žinojau, kad  Vytautas pripratintas prie  publikos plojimu. Manau, kad pasikapstęs atsiminimuose, nesunkiai surastų scenoje buvimo atvejų, kuomet publikos plojimai užimdavo daugiau laiko, negu jo dainavimas ar pasakojimai. Padeklamavęs sukluso, bet  plojimų nebuvo- matyt, irgi dar nesuvokė, kad tai reiškė ne blogą ženklą, o priešingai pripažinimą  ir susikaupimą, norą  girdėti, jaučiant savyje sielos gyvastį. Taip besiklausančio žmogaus nepavadinsi  bedvasiu- gal tik  galima  buvo numanyti, kas dvasingumo turi mažiau, kas daugiau.
  - Įpratai, Vytautai,- šūktelėjau jam sieloje.- Vaidinimai čia tokie, kad gal tokių dar niekur  nebuvę.- Remkis į vežėją- jis tokius dalykus geriau išmano. Tai irgi Radijo karietos reiškinys.- 
Ir Vytautas, kaip sako, vėl įplaukė į vagą. Kad ir  negilus tas upelis,  bet žmogui  plaukti visur reikia  mokėti, net ir kibire..
VYT. MAČIONIS:
Bet kodėl, ponai, apie tai kalbu ir atsiminęs padeklamavau eilėraštį? Yra kelios priežastys, bet dažniau skaudina tai, jog užklumpa nuotaika, kai atrodo, jog arba mano amžina atilsį brolis parašė neteisybę arba atsitiko kita, gal net didesnė bėda.. Šį eilėraštį nusirašiau iš brolio rankraščio dar 1961 metais. Deklamuoju, stebiu, kas ir kaip mano gimtinėje ir matau, kad nyksta, ponai, tas mūsų kraštas. Gal ne taip sparčiai, kaip Šklėriai, bet nyksta. Ir aš tai vadinu didesne bėda.   
AŠ:
- Žinoma, kad  nyksta. Dėl to jokių abejonių- atsiliepė iš publikos Algirdas Mikučionis. Grigų sodyboje jis  pasirodė prieš prasidedant vaidinimui. Susitikus su Vytautu pastarasis tik  kyštelėjo jam ranką,  nusistebėjo, kad mato savo krašto žmogų, bet šnektelėti ilgiau jau laiko nebuvo. Mikučionį prisiminiau, jis irgi turėjo ne blogesnę atmintį. Ir tai, jo supratimu, nieko  nuostabaus, kadangi Daugų krašto žmonės, gerai atsimena neįprastą karietą, kuri vieniems asocijavosi  su pranašės  Mikaldos pasirodymu, paraginančiu žmones apsivalyti nuodėmes ir pasiruošti paskutinei kelionei karieta. Tai, matyt, todėl, kad žiūrėdami matė, jog karieta  kaip karieta. Nedažnai, bet pasitaikė, kad atsiminę praeitį,  vienas  kitas krašto žmogus susirado išnykusių  karietų griaučius, paklibino, pakuteno, paglostė meistryste ir karietos atsistoja ant ratų.. Tuomet, žinoma, beliko  pakinkyti žirgus  ir  važiuoti, o reikalų, kai jų ieško, žmogus visuomet  susiranda.. Bet  didžiausias reikalas būna noras pasirodyt, kad, kai neturi automobilio, įmanoma  neblogai pagyventi ir su  karieta. Radijo karieta, pasirodžiusi Daugų apylinkės, savo išvaizda ne daug kuo skyrėsi, bet krašto gyventojai nemokėjo tikėti savo akimis, matydami kaip į karietą  vienas po kito sulipa tiek daug  žmonių. Visi  matė, bet  niekas  nenorėjo tikėti, kad tai ne miražas, o konkreti realybė. Nedrąsiai į karietą tuomet įlipo ir Mikučionis.  Dabar pakviečiau jį atsisėsti greta ant pasienyje pastatyto suolo, arba, kaip pasakytų dėdė ant uslano. Buvo gerokai jaunesnis, nekantresnis, užprogramuotas atsiliepti visur ir visuomet, jeigu tik  kalbama apie Daugus. Tinkamesnės progos atsiliepti nereikėjo.
A. MIKUČIONIS:
Laukiu, laukiu, kada atsiminsi mane, ponas Mačioni, kada  paklausi- iš kur, ir kaip tu čia atsiradai,  Algirdai Mikučioni.  Bet nesulaukiau, o laukti nėra nei  noro, nei laiko. Kita  vertus, numanau, kad  labai į temą bus ši mano kalba, bet į sceną.. ne, neisiu. Man atrodo, kad ji čia visai nereikalinga, nes namai be jos būtų šiltesni, o vaizdas- labiau naminis. Bet jaučiuosi gerai ir pripažįstu, kad esu nuotaikoje, kurią prisimenu Radijo karietoje Ir ji tokia lyg būčiau iš karietos neišlipęs  nuo 2000 metų gegužės...Ponia  Rita- ačiū jai- paminėjo, kad tuomet Radijo karietoje buvo ir Daugų seniūnijos pavaduotojas. Tai aš, Algirdas  Mikučionis
O kodėl užklydau šitame  šilinių krašte, tai net ir pasakyti nelengva.
Mano mielas kraštietis Vytautas Mačionis gražiai pasakojo apie Daugų kraštą..  Manau, kad dauguma ten  buvote ir ji matėte savo akimis. Gražu. Tačiau žemės prastokos- kalvotos, akmenuotos, bet pasirodė , kad ji derli poetiškos prigimties žmonėmis.  Mes didžiuojamės ir  džiaugiamės, kad Dauguose išaugo Dalia Urnevičiūtė- Pilėnienė.  Mūsų seniūnijos kaimų lopšiai išsupo Onę Baliukonytę Kančėnuose,  Dainių Gintalą  Slabodėlės kaime, Boleslovą Mačionį Dvarčėnuose, Alfonsą  Maldonį Naujoplentėje. Ir štai kaip jis apie savo tėviškę:
                                 
                                   Mano tėviškė bus žalio miško tankmė
                                   Apkabinsiu ten  medį ir būsiu namie

                                   Atsisėsiu ir tarsiu pats  sau: Pailsėjau..
                                   Kur gimiau ir  kur vaikščiojau šilą užsėjau..
AŠ:
Algirdo Mikučionio kalba greitesnė, negu kalbėjusių iki jo, bet ji buvo raiški, žodžiai nesistumdė, nelipo vienas ant kito. Tačiau būdamas šalia, jaučiau kad širdis plaka dažniau, šildydama jo kalbą meile ir susirūpinimu Kur meilė, kur nėra abejingumo, žmogaus  širdies darbas būna didesnis. Ir Algirdas Mikučionis galėjo mums nesakyti, kodėl jis  čia jis  dirbo.

(toliau)

3

A. MIKUČIONIS:
Žinojau, kad šilinių kraštas šilais užsėtas seniau ir ėjau čia ne uogauti ar  grybauti, o pasižiūrėti, kaip atrodys Daugų krašto ateitis. Manau, kad šiliniai turi didžiulę perspektyvą plėstis ir Daugų kraštą apglėbs šilai. Nes jau ir Alfonso Maldinio parašyta:
                                   
                                      Auga  mano laukuos mano žalia giminė
                                      Paviešėti kas vasarą šauks  jį mane.

                                      Auga žalias triukšmingas man brolių būrys
                                       Neišeis ir pasauly plačiam nepakriks..

RITA;
Tą kartą pone, mums jūs kalbėjote, kad Daugų seniūnijoje per metus buvo nupirkti 32 lopšiai ir net 84 karstai. Tai prisiminiau sužinojusi, kad mirė Dalia Urnevičiūtė- Pilėnienė.  Sulaukė 70 metų ir mirė. Sakytum, dar neseniai, prieš tris mėnesius. Vakare, gegutei  kukuojant. Bet manau, kad  Lietuvoje tai žinome ko ne vis. O ar žinome, kur miršta mūsų  tėvynainiai, sau duoną pelnantys svetimuose kraštuose? Bet atleiskite, kad aš ir vėl jaukių scenarijų.. 
AŠ:
Taip čia įsiterpė Rita. Bet įsiterpė taip reikšmingai, kad vežėjas ir vėl galėjo tik pasidžiaugtis. Dievas ne tik atidarė duris; jis pats ėjo pro duris ir lindo pro atidarytus langus, norėdamas pabūti kartu. Galbūt net ne todėl, kad pabodo būti saviškiu tarpe, galbūt todėl, kad panūdo žinoti tai, ką žino žmonės. Bet dabar Algirdui Mikučioniui reikėjo atsiliepti į Ritos žodžius..
A. MIKUČIONIS:
Ne Jūs, ponia,  viena to klausiat. Ir tai reiškia, kad klausimas- ar žinome, kaip miršta mūsų tautiečiai išeivijoje- ir aktualus, ir sunkus. Ir numanau, kad jis visoje Lietuvoje toks- ar žinome kur esame, ir kaip mums ten? Daugai kraštas to labai norėtų sužinoti, bet nepaisant pastangų, dažniausiai nepasiseka. Kartais iš ne vilties pats save bandau įtikinti, kad tai neaktualu, nes kai žinai, kad daugiausia išvažiuoja jaunimas, tai mirčių lyg neturėtų būti. Daugų seniūnijos jaunimas  daugiausia  važiuoja į Didžiąją Britaniją. Bet nesakau ir nesakiau, kad tik jaunimas išvažiuoja. Išvažiuoja net pensininkai. O mirčių jau būta, bet tik nežinome - kiek? Ir todėl ar kalbėti, ar dainuoti apie gražų Daugų kraštą gan rizikinga. Dažnai kyla mintis, kad jeigu pas mus taip gražu, tai kodėl žmonės palieka jį?  Išvažiuoja ir.. viskas! O kai taip gausiai dirbami  karstai ir mažėja lopšių tai ir matai, ką  matai.- kaimuose nereta sodyba apleista, negyvenama, apgriuvusi. Ir tokių vis daugiau. Daug našlių, daug vienišų  nusenusio amžiaus žmonių. Žodžiu, senstam. Senstam ta prasme, kad pats produktyviausias, darbingiausio amžiaus jaunimas išvažiuoja.  Ir, anot Alfonso Maldinio:
                                       Auga pušys kaip seserys mano lauke, 
                                       Neišveš jų vestuvių varpeliai vekią

                                       Kur tik medį sutiksiu ir būsiu namie:
                                       Šaukime, amžinybės žaliam ošime..

AŠ:
Baigęs kalbėti poeto Alfonso Maldonio posmais,  Algirdas Mikučionis jautėsi pakalbėjęs  už du. Man atrodė, kad jis net stambesnis, apkūnesnis pasijuto, bet žinoma, iki Maldonio jam reikėjo dar augti ir augti. Tai buvo ne tik geras poetas, bet ir galingos išvaizdos vyras ir jeigu tuo laiku jam būtų tekę pasigalynėti su meška tai  dar nežinia, ar jai, ar jam būtų atitekę pergalės laurai. Sugavęs  saujoj Mikučionio  rankos alkūnę,  spustelėjau padėkodamas už gerą, prasmingą pasirodymą. O  netrukus  girdėjom, kaip scenoje tai darė vežėjas- žodžiai  buvo  kiti, bet prasmė ta pati. 
VEŽĖJAS:
Prisipažįstu, kad net nesusapnavau, kad mūsų scenarijus susilauks tokių netikėtų pakitimų. Pats gyvenimas veržiasi į vaidinimą. Ir Dieve, padėk. Mums belieka tik nuoširdžiai padėkoti. Ir jeigu tokia nuotaika išliks per visą vaidinimui skirtą laiką, tai nieko geriau nereikėtų norėti. Tačiau vieną dalyką, kurs jums gali pasirodyti keistokas, - ir tai suprantama- vis dėlto pravalau pasakyti be vaidinimo.  Nors mūsų čia nedaug, nors nesunkiai galėjome supažindinti, tačiau to nepadarėme: kiekvienas iš mūsų turime teisę pasisakyti, kas esame, tačiau taip pat turime ir kitą teisę- nepasisakyti, kas esame. Tai šventa šios teritorijos nuostata, kuri čia įsigali dėl keleto priežasčių, bet  pirmiausioji, kad kaip žinote- šalyje prasidėjo rinkiminė kampanija ir Lietuva vėl bus draskoma į gabalus ir gabaliukus- į geručius ir blogučius, į sovietikus ir patriotus. Mes norėtume, kad Šilinių krašte žmonės nepatirtų to, kas mums patiems nemalonu..
AŠ:
Buvo tas laikas, kuomet kalbą reikėjo perleisti Vytautui Mačioniui. Jis tam  ruošėsi ir dabar stovėjo prie pavaizduoto scenoje brolio Boleslovo kapo. Kalbą priėmė meistriškai tiksliai, be  jokių efektų, ne lyg  būtų tas pats vežėjas, persikūnijęs į  kitą asmenį- Vytautą Mačionį..
VYT. MAČIONIS:
Kitaip sakant, ponai, tegu gyvuoja, konservatoriai, jeigu jie nori jais būti, tegu gyvuoja patriotai, jeigu jiems tai reikšminga. Tegu gyvuoja sovietikai, jeigu jiems tai malonu.. Būkime laimingi visi savyje, tačiau žmogaus savastį mes čia pasiryžę gerbti. Ar mums pavyks toks eksperimentas, tik Aukščiausiasis žino. Kita vertus, ne paslaptis, kad struktūrai,  užsiėmusiai valstybės saugumu, labiausiai rūpi sužinoti, ką kiekvienas iš  mūsų saugome savo smegeninėse..
O dabar, regis, pats laikas atsiminti: Štai Daugai, čia jų kapinės, o va čia tas kapas, kur palaidotas mano brolis. Ant antkapinio paminklo užrašas: Lietuvos dainius Bolius Mačionis: 1915-1979  Ir palinkėjimai vienu eilėraščio posmu
                                  Linkiu Jums laimės, tyro džiaugsmo
                                  Ir daug skaidrių, giedrių dienų,     
                                  Kad nepajaustumėte skausmo
                                  Kai nebebus manų dainų..
AŠ:
Ir tuomet pasigirdo nereikalingas šurmulys duryse. Sunku buvo suvokti, kas atsitiko. Negi jie,- suklusau širdyje,- negi Miečkos vyrukai? Sunkiais tvirtais žingsniais į namus įėjo jau nejaunas žmogus ir lyg apsidžiaugęs, kad jam pasisekė mus surasti pasakė;
KAZYS:
Sveiki, šilų žmonės, ir sveiki, šilinių svečiai. Nedaug čia Jūsų, bet pradžia yra ir tai visuomet geriau negu jos nebūna. Aš pas jus ne vienas. Priimkite ir mus, kaip šiame  krašte įprasta, nes  tikrai nesame plėšikai.
- Boliau!.. Ateik. Jie čia. Suradom, ačiū Dievuliui...
AŠ:
Pašaukė atėjęs vyras ir pro duris įėjo guvus, šustrus čiuplus  vaikinukas. Jis irgi atrodė savimi vyriškai pasitikintis ir mūsų publika  jam nuostabos nekėlė. Beveik nesidairydami jie pakilo į neaukštą sceną ir sustojo prie imituoto kapo su įrašu  paminklo akmenyje..
KAZYS:
Ponai, mes su Boliumi irgi ne iš scenarijaus. Tai mano sūnus. Pirmasis, arba pasakykim- pirmas vaikas šeimoje. Ir jiedu su Vytautu, mano jauniausiuoju sūnumi, dar nepažįstami. Matote, Boleslovas dar jaunas vaikis. Dar Vytautas negimęs. Todėl supraskite, mieli šilų ir Daugų dzūkai, kad  mums nesmagu matyti čia Boleslovo kapa. Tegu jo čia nebūna. Juo labiau, kad tai tik imitacija kapo, kuris Daugų kapuose.
  - Tėti! Tu?
AŠ:
Tikriausiai, jog dabar jau nesugebėsiu taip ramiai, aiškiai ir, mano galva, nuosekliai ir išmintingai pasakoti apie vaidinimą, įvykusį Šklėrių kaimo Jono ir Marės Grigų vienkiemyje  2002 metų rugsėjo mėnesį. Tačiau negaliu numesti jau pradėto darbo ir tokiu būdu bent kartą  sau ir kitiems įrodyti, kad sugebėjau padaryti bent vieną darbelį iki pabaigos. Jūs net neįsivaizduojate, kaip labai per savo gyvenimą to troškau, bet iš užburto rato nesugebėdavau ištrūkti- kol kas visi darbai, kuriuos dariau nepabaigti. O absoliuti jų dauguma tik pradėti ir  numesti, manant kad pats laikas vieną kartą sugražins mane prie jų ir palieps: - užbaik..
Ausyse iki šiol skamba tie du Vytauto Mačionio pasakyti žodžiai, kuriais jis vienintelis  atsiliepė į netikėtų svečių pasisveikinimą. Bet kas iš to, kad jie skamba, dabar jų taip ištarti, kaip anuomet jie buvo ištarti, nesugebu nei aš, nei pats Vytautas Mačionis. Bandome tai padaryti, bet jau ne taip.. Antrą kartą  į tą pačią upę  neįbrisi, antrą  kartą  taip ištarų žodžiu jau nebus lemta pasdakyti..
VYT, MAČIONIS:
- Tėti, tai Tu?
KAZYS:
-Palauk, neskubėk, sūnau.  Mes su Boleslovu dabar čia ne todėl, kad pasisveikintume. Buvom, esam ir būsim kartu. Tačiau pasitaiko, kai kairė nežino, ką daro dešinė. Atėjom čia iš to laiko, kai Bolius...štai, pats matai yra. Ir nepyk, tačiau norėdami būti sąžiningi, mes tavęs, sūnau, pasistengsime nematyti. Kai Bolius šituose  metuose, tavęs dar šeimoje nebuvo. Dar  gandras ieškojo Bet tai nereiškia, kad tėvo ir brolio meilė tau menkesnė. O dabar paslėpkite kapą, paslėpkite mirtį.
AŠ:
Tai padaryti nebuvo sunku padaryti, bet ir Vytauto, ir vežėjo kūnai buvo sunkesnis- nerangūs, nelankstūs it išdrožti iš medžio. Niekas į sceną jiems padėti nėjo, nes paramos tikrai nereikėjo, Sunku pasakyti, ką kiekvienas iš mūsų, apimti neįprastos jausenos, turėjome galvoje. Ypatingai sunku kalbėti apie tuos, kurių darbas žiūrėti,  matyti , girdėti ir suvokti ,kas vyksta. Mano e  galvoje krustelėjo mintis, ar tokį pokštą mums nebus parūpinęs Mindaugas. Mestelėjau žvilgsnį pasienin, kur jis įsitaisė stebėti mūsų vaidinimą, bet nemačiau, kad kažkuo būtų išsiskyręs iš publikos, kuri skendo tyloje ir susikaupime. Tačiau vis dėlto tokia  mintis buvo įstrigus galvoje, tai trukdė daryti kitokias prielaidas ir suvokti, kad žmogaus gyvenimas yra sudėtingesnis, negu manoma.
Pašalinę nuo nedidukės scenos nereikalingus atributus, Vytautas su vežėju irgi asijuto ten nereikalingi, lipo žemyn, bet paskutiniu momentu Vytautas stabtelėjo ir..
VYT. MAČIONIS:
Tėve, ne gi tu? Mes visi tavęs ieškom, ieškom, ieškom. Nuo 1944 metų rugpjūčio mėnesio, kai buvai areštuotas enkavedistų.. Tik po daug metų sužinojome, kad  nuteistas sušaudyti, kad rašei malonės prašymą Stalinui.. Bet Taišetas tavęs taip ir neišleido. Ir niekas iš artimųjų lig šiol  nežinome- už ką, tėve?
KAZYS:
Už ką? Už tą patį, už didžiausią dalyką- meilę žemei ir savo kraštui. Bet netrukdyk, Vytuk.. Tikiu, kad kai  bus pagaminta naujoji Radijo karieta, jau nereikės klausinėti tokių dalykų. Bet dabar..  Ateik, Boliau...

AŠ:
Eiti nebuvo kur, jie buvo greta. Ir ne tik jiedu. Taip sutapo, kad scenoj buvo visi čia esantys  Mačioniai- tėvas Kazimieras su vyriausiu sūnumi Boleslovu ir jauniausiuoju Vytautu. Tačiau  Boleslovas sugebėjo žingsniu ar pusžingsniu priartėti prie tėvo ir sūnus jam buvo iki pabarzdės. Abu stovėjo prie scenos pakraštėlio ir atrodė, kad šitaip jie stengiasi, kad publika išgirstų jų širdžių  plakimą.. Negalėčiau pasakyti, ką išgirdo kiti , tačiau aš puikiai  girdėjau, kaip iš visų Sibiro kraštų Lietuvos tremtiniai dainuoja jų pačių sukurtą dainą, kurią pirmą  kartą išgirdau iš alytiškių.   
                                     Toli už girių, už kalnų
                                      Už jūrų marių vandenų
                                      Yra šalis brangi, sava..
                                      Žinau,  jos vardas- Lietuva
Ir tuomet pirmą kartą balsu atsiliepė Boleslovas
BOLESOVAS:
Iš poetas tik vėliau, o pradžioje žemdirbys. Tėvelis žemę atvežė iš Amerikos, padėjime ją  netoli Gilio ežero Atžalyne. Bet tai  buvo dar krūmynai, raistai, brūzgynai ir žemę dar reikėjo išauginti.. Dabar net ir nežinau, tėveli, kiek jos buvo.. Bet atsimenu, kad labai daug ąžuolų joje norėjome išauginti
AŠ:
Nelabai stengiausi suvokti Boleslovo sakomų žodžių prasmę. Man atrodė, kad aukščiau jų pakylėtas reiškinys, kuris rodo, kad Dievas žemei ir žmogui  duoda į rankas dar vieną  stebuklą-jis ne visuotinas, jis kaip švenčiausiosios mergelės Marijos pasirodymai-jų būta ne daug. Dabar buvome liudininkai susitikimų, kurių vieta persikelia iš sapnų į realybę ir, pasakytume, tampa kūnu. Dvasiniai susitikimai materializuojasi, -. Ir jeigu kalbėsime apie žmogaus dvasią,  tai ji apsigaubia kūnu ir ateina su skauduliais, su nuospaudomis ir vaizdas tokia, kaip pasakyta maldoje- kaip Danguje taip ir Žemėje. Tai man gerai žinoma iš Radijo karietos, bet dabar buvo aišku, kad tokio reiškinio geografija plečiasi.- dvasia  tampa konkrečiu, tvirti ir matuojamu daiktu, turinčiu savo išraišką,  konkrečią formą . Būdama  tapati savyje, dvasia suskyla į skeveldras- ir Kazimieras  su sūnumi Boleslovu irgi buvo tos dvasios dvi skeveldros. Jos turėjo atminties galia. Kazimieras, tėviškai uždėjęs sunkią valstiečio ranką ant Boleslovo peties, kalbėjo čia  susirinkusiems:   
TĖVAS:
Žemės nemažai, apie 30 hektarų  Ir ąžuolų ten išaugo daug. Bet ir šeimoje augo daug, tik ne visi išaugo - iš trylikos brolių ir seserų mirė šeši.. O buvo tokių juodų dienų, kai per vieną savaitę mirė trys.. Bet čia ateiti mane paskatino bėdos nuojauta- kai žemė slysta iš žmogaus rankų, tai visuomet išlieka tikimybė, kad gali išslysti ir Lietuva... Štai kodėl čia atėjome. Atėjome paprašyti, kad net tik vaidinimuose, bet ir širdyse atsirastų žemės jausmas. O ar jį, žemė, slysta? Girdėjote, ponai, ką čia  kalbėjo Daugų seniūno pavaduotojas Algirdas Mikučionis. Bet argi reikia rodyti į Daugų kraštą? Štai Šklėriai! Štai Grigų senoji sodyba!.. Atėjome čia iš senesnių laikų ir nepažįstame..
AŠ:
Net neįtariau, kad Kazio Mačionio šieji žodžiai taip aukštai kilstelės dėdės Jono nuotaiką. Mes turėjome paruošę ir jam vaidmenį, bet kad ir  kaip atkakliai jį jam bepiršome, tačiau lyg įšėlęs gaidys plasnojo rankomis, vis  kartodamas- atstokite, vyrukai, atstokite!.. Ir galiausiai palikome jį ramybėje, bet pasirodo, kad protingam žmogui neįtikėtini dalykai neegzistuoja. Privalėjome būti apdairesni ir jų laukti, kad lengviau galėtume orientuotis sukurtose aplinkybėse. Šįkart neįtikėtinų dalykų perdaug ir protingiausia buvo, nesikišant į įvykių eigą, stebėti juos ir laukti. Ir vis tiek krūptelėjau išgirdęs jį:
DĖDĖ JONAS:
Oi, joj-joj, broleli tu mano! Eini miškan - paklysti. Eini lauko arti nerandi lauko.. Balos išdžiūvo! Titnaginė prasmego! Aplink taiga, kad ją kur! Auksiniai tavo žodžiai,  broleli tu mano.. Aš apie tai vis Mindaugėliui pasakoju.. O sodyba irgi buvo pilna. Va, broleli tu mano, sakote, kad auginote tryliką vaikų. Tai kad ir čia tiek Motiejus. Jis vyriausias buvo ir šaukdavome Macki. Paskui Elžbieta, Anelka, Antanas, Petrė. Paskui jau Kazys, Malvinka, Jecenta, Stepa, Julija, Vincas. Ir Onutė. Ta tai neužaugo. Gal jau buvo 4-5 metukų.. Atsimenu, atsisėsdavo ant slenksčio ir dainuodavo Augo girioj  ąžuolėlis.. Gražiai. Ir dabar girdžiu jos  balselį.. Na, ir aš, Jonas.. Suskaičiuokite!- trylika vaikų vienam kieman - aštuonios seserys ir penki  broliai.. Dabar eik per visus  Šklėrius ir tiek nesurasi..                               
AŠ:
Vienu  momentu pasirodė, kad ant slenksčio prisėdo Onutė. Plaukai ilgi, lininiai, tirštai nukritę ant pečių, bet vaizdas, sutilpęs sekundėje, išnyko palikęs patikinimą, kad mes dar susitiksime. Tuomet apie tai nepagalvojau ir, tiesa sakant, nebuvo laiko. Žiūrėjau, kaip iš vargano piemens švarko kišenės Boleslovas ištraukė pilną saują ąžuolo gilių ir paduodamas jas broliui Vytautui, pasakė:
BOLESLOVAS:
Ąžuolų, broli, niekuomet nebūna per daug. Atžalyno žemė jiems  labai tinka. Tai kai užaugsi, sėk ir sėk.. Jeigu ji bus ne tavo, vis tiek sėk..

AŠ:
Scenoje brolių pasikalbėjimas atrodė įspūdingesnis- mūs emocijas veikė ne tik žodžiai, veikė ir vaizdas. Vytautas scenoje jau nejaunas, įslinkęs į šeštą  dešimtmetį žmogus, o jo  vyresnysis  brolis Boleslovas kone vaikas, dar iki vyro ūsų  nepriaugęs. Bet tai  buvo vaikis iš tų laikų, kuomet jiems nebuvo laiko žaisti  kareivėlius ar skudurines lėles vystyti -.jie augo ir vyriškėjo darbuose- arė, akėjo, ruošė malkas,  pjovė pievas. Nebuvo laiko net mokyklą lankyti. Vytautas  buvo atsargus, matėsi, kad žiūri į savo brolį labai nepatikliai..
VYTAUTAS: Sakai, kai užaugsiu? Tai kuris  gi iš  mūsdviejų išaugęs, o  kuris- ne..
BOLESLOVAS :: Taip, broli. Kai užaugsi.. Neužsimiršk, kad už tave gerokai vyresnis
VYTAUTAS. Taip, taip, dabar jau atsiminiau. Ten jau auga tavo pasėti ąžuolai.. O žemė?.. Jj jau ne mūsų. Bet kodėl negalėtumei čia būti koks, dabar esi..
BOLESLOVAS:: Nekalbėk taip. Girdėjai, ką sakė tėvelis?. Atėjom iš to laiko, kai tavęs dar nėra. Ir aš dar ne poetas O žemė parvežta tėvelio iš Amerikos, ir jį mūsų...
VYTAUTAS: Tą žinau. Bet, regis, iki šiolei niekuomet negyvenau laike, kuris iki manęs, iki mano gimimo. O dabar  jaučiuosi, kad iš tikrųjų, gali ir taip būti, kad gyvenu iki savo gimimo..
BOLESLOVAS: Vaidini ar  gyveni?
AŠ:
Ir broliai, du Mačioniai- vyriausiasis Boleslovas ir jauniausiasis Vytautas sužiuro vienas  kitam į akis. Ir šalia  jų buvo jų tėvas Kazimieras Mačionis, parnešęs iš Amerikos žemę į
Atžalyną. Atsirado ten žemė,  atsirado ant jos Kazimiero ir Antaninos Mačionių  pirmoji sodybą, buvo pakabintas atsineštas iš Dvarčėnų lopšys, ir pasirodė Atžalyno kaimas. Bet man buvo gera,  kad  Boleslovas prisiminė susitikimą senojoje Radijo karietoje ir neužmiršo padėkoti - jis vėl sukišo ranką švarkelio kišenėje, pasėmė saują ąžuolo gilių ir paduodamas jas  vežėjui:
BOLESLOVAS:
Dievulis žino, ar išdygs, ar įsišaknys šioje žemėje. Ir tėvelis sakė- Boliau, sūnau, netrukdykime žmonių jiems  mažiausiai rūpimais  dalykais, bet, vežėjau- priimkite  juos ir neabejokite, kad pasodintos gilės sudygs, išaugs ir suoš ąžuolais. Ir visiems mums bus gera žinoti, kad ir šilinių žemėje sugeba išaugti ąžuolynai..
AŠ:
Kad taip galėjęs kalbėti tik poetas, nebuvo abejonių Ir taip sakau ne tik aš - visi, kurie čia buvom,- girdėjom poetą. Kazys Mačionis čia nedraudė vyriausiam savo sūnui būti poetu. Būk, sūnau, jeigu tau taip reikia juo būti!,- kalbėjos  pats sau savyje, tačiau nebūti žemdirbiu neturi teisės.. Net ir žemė tam iš Amerikos parnešta, kad  žemdirbiu būtum.
Po poetiškų ir įtaigių Boleslovo žodžių supratau, kad reikia laukti, kai bus pasakyta, kodėl, kokių dvasių įkalbėti ir jų genami, jiedu- taigi tėvas Kazys  Mačionis su savo vyriausiu sūnumi Boliu (ar Boleslovu) atėjo į mūsų vaidinimą. Panaši nuojauta įslūgo ir nusėdo buvusioje  negausioje publikoje. Bet šitaip neatsitiko-abu mūsų svečiai nužengė nuo scenos ir nesunkiai suradę laisvą vietą prisėdo laukti vaidinimo.   
Sukruto vežėjas, kuriam laikui netikėtų aplinkybių atstumtas nuo vedančiojo pareigų; -    ---
- Atrodo, kad dabar jau pagal scenarijų,- pasakė jis ir kiek palaukęs pakvietė į sceną  visažinio vaidmenį turėjusį Joną Aleknavičių. Tai buvo mano pusseserės Romos vyras, žentuose atkakęs iš Pilvingių sodžiaus, kuris jau netoli Daugų, bet per daugiau kaip trisdešimt  metų, šioje šilinių žemėje Aleknavičius įsiėdė, kad jau išplėšti jo iš čia buvo neįmanoma. Ėjo sunkiai, lyg ant pečių nešdamas žemę. Bet štai jau scenoje.
J. ALEKNAVIČIUS:
   Dabar, jau dzie pykstu, kad toks durnius buvau. Pakalbino, pakalbino, o  buvau išgėris, tai  ir sucikau. Bet štai žmogus teisingai kalbėjo- duok man plūgų, duok žamį.. Ten aš savo vietoje, o čia.. Tai nepykit, jeigu suklysiu.
AŠ:
Tam atvejui, jeigu suklystų, jis turėjo rankoje paruoštą tekstą ir akinius. Manau, kad jam  tai buvo savotiškas drąsos šaltinis. Mums gi, įkalbinusiems jį ateitį į sceną nedidelė viltis, kad jis taip lengvai nuo jos nepabėgs. Ir štai jau deklamuoja... 
J. ALEKNAVIČIUS:
                       Kadais čia tundra buvo..
                       Seniai, seniai,
                                             bet Viešpaties valia,
                       Ji buvo čia..
                       Čia, kur Prieglius, Nemunas, Venta..
                       Kur latvių žemėn
                                                  Lielupė ir Dauguva..
                        Tuomet-
                                      Seniai, seniai-
                                                          čia tundra..
                        Ir šalta..
                        Viešpaties, kaip šalta!..
                        Ledynais žemė užklota
                        Bet jau žvėris yra
                        Ir paukštis krūman suka gūžta
                         Jau gyvastim netuščia-
                                      ir gali čia gyvent žmogus,
                          Jei jis  medžiotojas,
                                                   ar žvejas
                          Tai tundron gaudo žuvį,
                                                            žvėrį vejas..   
                          Bet apie ateitį.. o ne!
(toliau)

4

(tęsinys)
Bet apie ateitį.. o ne!
                                                   jis ne dumoja.
                          Bet vis dėlto
                                                   ne sąstingio tai metas -
                           Lėtai, bet tirpsta,  aiži krašto ledas,
                           Iš luitų lašinasi ežerų vanduo..
                           Ir upės pradeda gilėti..
                           O Dieve! Tu esi!
                                                    Bet  nieks nežino kur..
                           O gal?
                           Gal tu, tai Saulė,
                                                šilumos pilnesnė?..
                            Nes, pažiūrėk!..
                            Jau  miškas auga.
                                                               O taiga?
                            Jinai,- antai!- į Šiaurę traukias
                             Ir lieka tuščias
                             Dar niekieno nesėtas laukas..
Va, dzie aciminiau. O maniau, viskas! Amėn! Kaput!. .Bet kap išmoksci, tai ne tep ir sunku.. Bet kaip aciciko, kad išmokau? Ca jau problema!
AŠ:
Suskato klausti publikos Jonas Aleknavičius, o ji jam atsakė džiugiu užėsiu ir plojimais. Kol kas jam vienam.  Plojom visi, galbūt kiek santūriau atrodė vežėjas, nes tai buvo jo eiliavimas, o idėja kolektyvinė. Vis dažniau ateidavo mintis kokiu  nors būdu atsirasti Šklėrių sodžiaus atsiradimo pradžioje.. Prie jo ištakų norėjo būti ir dėdė Jonas, bet jis buvo kuklesnis ir jam reikėjo sužinoti, kaip ir iš kur Šklėriuose atsiradę Grigai. Tačiau įžūlumu neprilygstama buvo dėdienė Marė. Ji žinojo, kokias metais ištekėjusi iš Puvočių atėjo į Šklėrius, bet jai buvo įdomu, kad  nepaisant kaip nearti  yra Šklėriai nuo Puvočių, o jie yra vieno Šilinių krašto kaimai. Ir tokių daug. Net ir Marcinkonys.. Ir dėdienei rūpėjo žinoti, kaip šis kraštas atrodęs pradžioje. Toks jos žingeidumas labai mane pradžiugino, nes jau nesunku  buvo paklausti, o kaip pradžioje atrodžiusi Lietuva. Tai buvo dar senosios Radijo karietos laikais ir dabar,  bandydamas atsiminti jos keliones, lengviausiai atsimindavau eiliuotus aprašymus..
Jonas Aleknavičius padeklamavo tai, kas jau buvo užrašyta karietos kelionių laikais ir kurį laiką užmiršta.. Bet gera Dievo valia darė stebuklus ir didžiausia bėda, kad mes nemokėjome  jų priimti- buvo nedrąsu juos viešinti, bet slėpti taip pat nedrąsu ir pavojinga.Ir mano supratimu, nemenkesnis  stebuklas įvyko, kai Aleknavičiui nusileidus nuo scenos, jį sveikino Kazys Mačionis ir jo žodžiai buvo tokie:
KAZYS (tėvas):
Man dabar netgi patiko. Nemėgstu, nemyliu tos  poezijos, bet šįkart, ogi, pasakysiu- nieko.. Posmai nevargina, nealina sielos, o stengiasi pasakyti teisybę  Sveikinu, pone! Ir gaila, kad kitur teisybė dažniausiai užmirštama. Ir aš žemės iš Amerikos nebūčiau sugebėjęs atnešti jeigu čia vis dar būtų tundra..
BOLIUS:
Tėve, bet jeigu tiesa būtų apgaubta poezija, tai vaizdas būtų kitoniškesnis.. Poezija ne alina, o kelia sielą
KAZYS (tėvas): Ne sielą, o tavo nosį, sūnau, kelia.. Kol žemė , kaip čia buvo pasakyta, nesuarta- jokios poezijos! Jokios! O vežėjas šaunuolis. Juk tai jo eiliavimai. Dėl jo prarastos atminties daug kas rūpinomės, bet, žinoma, daugiausia Kazimieras..
AŠ:
Nesunku suvokti, kaip tuomet atrodė susirinkusi publika, tačiau rašyti apie tai, manau, kad  neverta, nes vaizdas, lyginat  su originalu,  atrodytų seklus ir primityvus. O jeigu plunksnos  broliai vis dėlto neatsižada šio sunkaus darbo, tai todėl, kad tokio pobūdžio originalai tuoj pat išnyksta. Jie neužsilieka. Tuomet jau galima džiaugtis, kad apčiuopiame išnykusių reiškinių griaučiai, ir  kiekvienas, kam rūpi pasitikrinti savo talentus, gali tai daryti, bandydami atkurti pilnatį, nebijodami atsitrenkti į paveikslo rėmus.  Niekas neginčys, kad didžiausią  jausmų sangrūda atsirado vežėjo sieloje. Tačiau ir jis žodžių turėjo nedaug.   
VEŽĖJAS: Dėdė Kazys?
MAČIONIS (tėvas): Koks Kazys?. Kaziu ir mane vadina. Kad ir mano sūnus Vytautas. Knygos MANO  BRANGUŽĖLE VARGO LIETUVA  pratarmėje  vienur Kaziu, kitur Kazimieru  vadina. Tikriausiai perskaitėte?
VEŽĖJAS:
Ne. Dar ne, pone. Tačiau Jūs sakėte, kad mano atminties atgaiva daugiausia rūpinosi Kazimieras. Todėl paklausiau- ar ne mano dėdė Kazys. Mes dabar vaidiname jo namuose. Tiesa, niekuomet negirdėjau, kad Šlėriuose jį kas būtų vadinęs Kazimieru.. Arba Kaziu, arba Šiliniu.
MAČIONIS (tėvas): 
Atsiprašau, vežėjau, atrodo, kad  ne taip pasakiau. Ko gero, ko gero, kad tavo atminties atkūrimu dėdė daugiausia rūpinosi, bet ir jis, ir aš, - kad ir Kaziai ar Kazimierai- bet ne šventieji. Pagarbų dėkui turėtumei pasakyti šv. Kazimierui.. Tai vienintelis lietuviuose kilęs šventasis ir jo įtaigų pasekmė neprilygstamai didesnė. Trumpiau šnekant - turi nemažai bičiulių, vežėjau. Daug ką tai stebina, bet taip yra.. 
AŠ:
Labai gražiai pasirodė Boleslovas, galbūt  net ir todėl, kad publikai neatrodė, jog toks piemenukas gebėtų kuo nors padėti. Tačiau Boleslovas manė  kitaip. 

BOLESLOVAS:
Mes labai norime, kad jums pasisektų. O ar pasiseks- neklauskite. .Esate nuojautos žmonės ir, reikia manyti, kad jūs savo sėkmę, kol dar Radijo karietos nėra, išpranašausite scenoje. Tik nereikėtų į šį užsiėmimą žvelgti paviršutiniškai.. Ir kai tėvelis mane bara už atsidavimą poezijai, jis perlenkia, gudrauja; širdyje jis džiaugiasi... Ar ne, tėve? Džiaugiesi juk.. Ir mane čia pakvietė ateiti, manydamas, kad gal jums prireiks mano patarimų..
VEŽĖJAS:
Bet Jūs dar toks jaunas, ponaiti! Na, kaip čia geriau pasakus. Na, toks .. Tik neįsižeiskite.. Tiesiog piemenukas brangužėlės vargo Lietuvos
MAČIONIS( tėvas):
Na, va!. Ar nesakiau, sūnau. Vaidina jie, tai pavaidinkime bent truputį- pavaidinkime ir mes.
AŠ:
Mačionis-tėvas šiuos žodžius pasakė triukšmingiau negu visus ankstesnius. Galbūt jie kažką reiškė, jeigu juos būtume supratę taip, kaip tikėjęsis jų  sakytojas. Bet dar nenutilo jų garsas, kai viršum šio triukšmo, pasikėlė aukštas jauniausiojo sūnaus Vytauto balsas. Jis pasijuto įžeistas, kad štai atėję scenoje du nekviesti- neprašyti valkatos ir suvaidino rolę taip puikiai, kad pasijuto beesąs šalia tėvo, greta  brolio.. Nors imk ir trenk į  panosę  vienam, kitam, kad  visam  gyvenimui atsimintų, kur ir ką  galima  vaidinti, ir  kur- uždrausta. Dabar  ji anieji net džiaugiasi, kad ir jie pavaidino..
VYTAUTAS:
Tai ką- Jūs ne mano tėvas? Jūs tik vaidinot mano tėvą?. Ir tu, Boliau, ne  mano brolis.. Ar girdite? Klausiu, kas jūs iš tikrųjų, ir jūs tai privalėsite padaryti. Ir jokių čia vaidinimų! Prašau..
Ne! ne!.. Ne prašau, o reikalauju pasakyti, kas jūs yra.
MAČIONIS (tėvas):
Ramiau, sūnau.. Gerai, kai širdis karšta, tačiau protas turėtų būti šaltakraujiškai apdairus. Su Boliu vaidinom čia ne daug, kaip sakiau, tik truputį, tik tiek, kiek reikia. Ir aš, pavyzdžiui, nemanau, kad jeigu dabar judu padainuotumėte kartu, tai jau esą vaidinimas. Ir Atžalynas, ir Gilio ežeras atsimena judviejų dainavimą. O kas atsimena mudviejų? Niekas. Tai gal padainuokim, a? Šiliniai irgi moka įsiminti. Ir  ne tik tai, kas gera, bet ir tai, kas bloga..
AŠ:
Taip vadinamos mirtinos tylos ir iki šiol netrūko. Bendrai paskaičiavus, jos buvo kur kas daugiau, negu kad ir minimalaus šurmulio. Bet šį katą mirtina tyla buvo ypatinga. Suprantu, kad dažnai sakau dalykus, kurie jau seniai atrasti ir jų  poveikis visuotinai žinomas. Tačiau čia  sąmoningai vaizduoju, kad jų nežinau, nes maloniau jaustis įsitikinus, kad žmogui gali pasakyti  tai, ko jis dar nežino.. Tačiau įsitikinęs, kad šįkart net tyla buvo tokia, kokios kitose Lietuvos scenose dar nebuvo.. Buvo juk ir daina, kurią uždainavo Kazys  Mačionis.  Net ir aš žinojau, kad ji atsirado  1940-aisiais metais.. Bet ar kas ją atsimename?
MAČIONIS (tėvas):
Ateik.. Ateik, sūnau, arčiau. Padainuosime ir mudu.. Užmiršau, dainos pavadinimą, bet gal ji jo net neturėjusi.
                                    Šiauriniais vėjai sniegais užpustė
                                     Pabaltijo žemes..
                                     Savo nedalia, kam pasiskųsti               
                                     Šiandien neturim mes..
    Ateik, ateik, Vytautai. Gal tau tai padės suprasti, kur vaidinimai ir tiesa, o man nereikės, dievažytis, kad aš tavo tėvas..     
AŠ:
Manau, kad ir Mačinis- tėvas žinojo, jog jauniausiajam jo sūnui Vytautui nereikia nužengti tuos kelius žingsnius, kad jiedu padainuotų šią dainą. Tai buvo pakankamai geras atstumas dainai padainuoti kartu.  Tačiau manau, kad tėvui buvo svarbu, kad susirinkusi čia negausi publika pamatytų, kad jie labai panašūs.
Vytautas priėjo, bet sunkiai.. Priėjo kaip lokys. Tačiau tėvas užmetė ant lokio sprando savo ranką, truktelėjo arčiau, kad atsistotų petys petin ir.. ir jau abu:
                                        Šiaurės Sibiro tundra
                                        Kris kiekvieną sekundę
                                        Tuos, kurie iš miego bunda
                                        Sukaustytus išveš.
                                       
                                         Išveš mūsų brolius žiaurūs maskoliai
                                         Į Sibiro žemes.
                                         Nutils čia juokas, nutils čia dainos
                                         Ir šypsenos užges

AŠ:
Šią dainą jau žinojau, ją mokėjo ir vežėjas, nes buvome girdėję Radijo karietoje, bet  kad taip nuostabiai ją kas dainuotų, o- ne, nebuvau girdėjęs.. Tą sakau ne todėl, kad gerbiu Mačionius, o jų- ačiū Dievui, nemažai po Lietuvą pasklidę; tai kalbu bandydamas pasivyti teisybę. Ar pavysiu? Ogi Dievas žino, bet žiūriu, kad vežėjas aplenkia dainos autorių (ir galbūt kompozitorių) Boleslovą Mačionį.  Kol jis dar žiopsojo, kaip čia kas, vežėjas jau prigriuvau prie dainuojančio dueto:
                                           Ir pavergtos tėvynės
                                           Per vėlai pažinsim meilę
                                           Ir kasdien vis bus gaila
                                           Tos laisvės prarastos   

                                            Stalino saulė, pikta apgaulė
                                            Tik temdo mums akis
                                            Raudonos aušros, nekaltų kraujas
                                            O ten, toliau naktis..
AŠ:
Manau, kad nei dainininkai, nei dainą nenukentės, jeigu čia  įterpsiu dar štai ką iš tikrųjų vežėjui lenktyniauti neprireikė. Dainos žodžių autorius ( ir galbūt kompozitorius) Boleslovas  Mačionis į. tą kartą scenoje nedainavo. Tačiau manau, kad sunkiausiai buvo mano dėdei Jonui. Nežinojo jis šios dainos.. Tačiau jo pražiota nusmailinto veido burna, giliai įdubusios ir nemirkčiojančios akys buvo  įdėmios ir galėjau manyti, kad kai tik dėdė suras kompanija, kai atsiras nuotaika, tai jau pats paragins: tai ką , vyručiai?.. Gal truktelėkim Mačionių dainą.. Taip vėliau ir atsitiko. Dzūkų šiliniai priėmė šitą  dainą ir, kiek atsimenu, dainuoja ją nepadzūkuodami. Dainuoja už visą Lietuvą. . O tuomet tėvas Kazys Mačionis,  jo sūnus  Vytautas ir buvusios Radijo karietos vežėjas , sakyčiau, buvo pirmieji, kurie šią  dainą pražiodino šilinių dzūkų krašte Ir tai padarė iki taško.

                                              O mūs likimas lyg prakeikimas-
                                              Šiandien ir ryt tas pats -
                                              Sibiro žemę apsėti kaulais,
                                              Arba visai apakt..

                                               Bet dar bus čia pavasaris-
                                               Grįš iš tolimos šiaurės
                                               Pažiūrėt laisvos saulės
                                               Namo grįš tremtiniai..     
AŠ:
Tai buvo daina, kurią - kaip jau sakiau -Šilinių kraštas išgirdo pirmą kartą. Tačiau, kad ji kažkur yra ar tiesiog privalo būti, šiliniai jautė panašiai  kai reumato ištikti žmones  jaučia pokyčius gamtoje. Tačiau neatsitiko taip, kaip turėjo ar privalėjo būti tądien ir dabar nežinome kokiomis nuotaikomis pirmajame vaidinime gyveno Mindaugas. Netikėti vaidinimo  pakoregavimai, sutrikdė ankstesnius nusistatymus ir Mindaugas išsprūdo iš mūsų dėmesio. Tie retsykiais jo pusėn mestelėti žvilgsniai naujesnės informacijos neteikė- buvo ramus, įdėmus, santūrus ir abejingas bet kokiom pažintim leido aplinkiniams apsispręsti ir patiems imtis iniciatyvos pažintims su juo užmegzti. Mačiau, kaip jis žiūrėjo į Mačionį - tėvą, kuomet po dainos, skaniai atsikvėpęs, pastarasis sakė:

MAČIONIS (tėvas):       
Visi Mačioniai ne iš piršto laužti. Statyk prie plūgo- tinka!. Sodink prie knygos- tinka! Scenoje irgi tinka! Išvaryk į Amerika, ir jie  būtinai sugrįš ir parneš žemės. Bet dabar, mieloji publika, kalbu ne vaidindamas. Net ne iš scenos. Nelinksma, kai matau, kad daug kas- ir ypatingai jaunimas, palieka mūsų kraštą. Tačiau ne ledynmetis juk, ne tundra . Nors atėjęs čia,  ir tundros žmogus jau nepaliko šio krašto. Įsikibo į žvėrį, įsikabino į žuvį ir išlaukė pavasario. Sulaukė sėjos. Ir pasėjo.. Ir išdygo, išnoko Lietuva..
BOLESLOVAS:
O! Ką girdžiu, tėve? Dar šiek tiek vaizduotės ir atsitiks taip, kad reikės priimti pirmą tėtės parašyta eilėraštį. Saugokitės, šiliniai, kad jūsų krašto neužplūstų Mačionių poezija..
MAČIONIS (tėvas) : Saugotis reikia. Bet tik ne Mačionių ir jų poezijos. Štai su tavimi, sūnau, išeinam, o dar vieną Mačionį paliekam..
V. MAČIONIS: Atleisk, tėve, kad pasikarščiavau..
MAČIONIS (tėvas) Tai menkniekis, Vytautai, bet buvo, kad o-cho..
V. MAČIONIONIS: Apie ką  jūs, tėve?
MAČIONIS (tėvas): Žinai, apie ką.. Žirgo dar nebuvo, o tu jau balną taikeisi užsėsti. Yra kitokio darbo, sūnau. Ir reikia  jį padaryti, kad vėl  nebūtume tundra ar speigais užeiti. Kad ir šitie vaidinimai. Kodėl gi ne darbas? Nežinau, gal be scenarijaus neįmanoma, bet, pažiūrėk- niekas iš  čia sėdinčių nesupyko, kad .. O gal?
AŠ:
Mačionis -tėvas žvilgterėjo į vieną, kitą, trečią vaidinimo dalyvį, bet atsakymo nelaukė nei iš vieno ir tuomet pirmą  kartą pamačiau, kad jo ir Mindaugo žvilgsniai susitiko.
MAČIONIS (tėvas)
Štai jūs, pone, ar galėtumėte pasakyti- ar labai pakenkėme vaidinimui?
MINDAUGAS:
Ne ką išmanau tokį meną, bet man įdomu stebėti, kas čia vyksta. Ir ne tik scenoje,  publikoje - irgi. Bet ir publikoje - ne tik. Aš ne vietinis. Užklydau ir užsilikau. Jau savaitė, kaip čia. Žiūru, dairausi, laukiu.. Kol kas geriau įsižiūrėjau į Šilinių žmonės. Smagus paveikslas- supyksta tuomet, kai nesulaukia  svečio. O kiekvienas  geras žmogus jiems Dievo siųstas..
MAČIONIS (tėvas): Suprantu, kad  jūs patenkinti. Ir jaučiatės gerai?..
MINDAUGAS: Gerai, gal ne tas žodis. Gerai tuomet, kai visiems gerai.. Blogiausiai jaučiuose skiedryne- atrodo dirbu sąžiningai, o darbas nelimpa.. Turbūt, jis man nelengvesnis kaip Jums tą 30 hektarų žemės parnešti iš  Amerikos..
MAČIONIS (tėvas) Bet parnešiau..
MINDAUGAS: Ačiū. Ir ačiū Boleslovui už padovanotas ąžuolo giles. Būtų gerai, kad galėčiau pasakyti ir ačiū už ąžuolą, padovanota skiedrynui, kur įsitaisėme Radijo karietos dirbtuvę. 
MAČIONIS (tėvas): Nemanau, kad tai turėtų būti problema. Bet turbūt užsiplepėjau- tai sakote, dar vaidinimas nebaigtas?
MINDAUGAS: Manau, kad -ne. Vytautai! Vežėjau! Apie vaidinimą žmogus klausia.
AŠ:
Mindaugas prašė paramos, nepakėlęs balso. Ir neatrodė, kad ji reikalinga Visi žinojome kad  šis vaidinimas tęsęsi, nors galima buvo įtarti, kad yra dar kitas vaidinimas. Jau kuris laikas, kai prie namų durų trypė dar vienas vaidintojas, kurio paieška mums kėlė nemažai rūpesčių. Mūsų supratimu, svarbiausia jo pasirodyme turėjo būti tai, kad jo vardas Mindaugas. Mintimis apieškojome visą Šklėrių kaimą, tačiau- net keista-  savo, čia gimusio Mindaugo Šklėriai neturėjo Vienintelis  Šklėrių Mindaugas, kuri atsiminiau, buvo Julijos ir Kazio Kibirkščių sūnus, tačiau jis gyveno Vilniuje. Abu tėvai jau senokai mirę, tačiau  sodyba išliko kaip buvusi- prižiūrėta, neapleista ir neužteršta. Jis čia atvažiuodavo kiekvieną  savaitgalį ir darbo sodybai išlaikyti negailėjo. Būti mūsų vaidinimo aktoriumi įkalbėjome jį telefonu, šitaip ir tekstu aprūpinome, tačiau iki paskutinės dienos Kibirkštis buvo atsargus ir pažadais nepalepino Bet vis dėlto...  Iš štai dabar turėjo prasidėti veiksmas, kurio mes nebuvome net repetavę
- Ką  darom, Vytautai,- prislinkęs prie Mačionio pašnibždėjo vežėjas. Tačiau kitos išeities   lyg ir nebuvo ir reikėjo rizikuoti atsimenant-bijai vilko, neik į mišką.
Mes jau buvome miške. Reikėjo tik elgtis taip, lyg vilko nebijotume būti. Abu jie- ir Vytautas, Mačionis, ir vežėjas - sugrįžo į sceną, nežinia  kodėl susėdo priešpriešiais, tačiau pirmieji Vytauto žodžiai buvo skirti publikai ..
V. MAČIONIS:
Girdėjai? Klausia, ar toliau vaidinsim?.. Žinoma, kad  vaidinsim ir todėl, ponai, būkite malonūs ir atsiminkite, kad vaidinimai bent artimiausiu metu- vyks kiekvieną sekmadienį.  Ar purvas, ar lietus, ar sniegas.. Kiekvieną.
VEŽĖJAS:
Vytautai, klausia, ar šiandien vaidinsim?
V. MAČIONIS:
Palauk, vežėjau. Palauk!.. Noriu pasakyti, kad jokių skelbimu ir ateityje nebus. Ir džiaugtumės, kad čia susirinktų 15-18 žmonių. 20 jau daug. Jau bėda. Bet tai bėda mums, kad didesnės publikos neturėtume, kur priglausti. Tai ne karieta, kuomet  būdavo- nors  bažnyčia joje talpink..

VEŽĖJAS:
Kita vertus, ponai, daug kas į mūsų vaidinimus bus paimta iš senosios Radijo karietos. .Bet kaip - paimta? Dauguma  jūsų žinote, kad nesugebėjau pasirūpinti, kad  jie išliktų- ar užrašais, ar  nuotraukomis, ar filmų juostomis.. Ir štai dabar juos reikia pasiimti iš atminties. Pasakiau, ponai, reikia pasiimti. Būtent reikia, kadangi pasirodo tokia atmintis tampa pagrindine statybine  medžiaga.. Kiek turėsime jos, tiek ir karietos bus. Tai nelengva įsivaizduoti, bet, regis, mes jau suvokėme ši dalyką. Ir manau, kad galima sakyti, jog  ir šis vaidinimas yra dalis- tegu maža, tegu net labai maža, bet dalis Radijo karietos.. Ir jeigu juose yra broko, tai reikia manyti, kad jis persimes ir karieton. Toj, jau kitoj, kurią konstruojame, kuri, tikimės bus.
V. MAČIONIS:
Tai tokios tokelės.. Ir mums smagu  jus čia matyti suklususius. Ačiū.. O už tai  mes norime  jums atsilyginti  paslaptimi. Jau ne paslaptis, kad vyksta Radijo karietos atstatymo darbai, ne paslaptis, kad statybos ėmėsi...
DĖDĖ JONAS
Mindaugėlis! Va, kur jis.. Prie langelio sėdi. O kas kitas be jo galėjo imtis karietos darbų? Aplinkui nematyti, kad toks būtų.. Jau stipinas yra. Ir užrašas ant jo yra.. Kai Mindaugėlis įvirsta skiedrynan, tai , broleli tu mano, nuo ryto iki vakaro. Tai kantrybė! Tai kantrybė! Štai sėdi ant suolo ir nepasakysi, kad auksinių rankų žmogus..  Mindaugėli, aš teisybę  sakau ir tu nekraipyk galva.. Nėra aplinkui čia kito tokio meistro.
V MAČIONIS: Teisybe, sakai dėde. Ir tai jau ne paslaptis, o paslaptis, kuria  mes norėtume  jums čia dovanoti yra kita-  vaidinimus dedame į vieną ciklą bendru pavadinimu- VAIDINIMAI  MINDAUGUI.. Štai ji, jums dovanojama mūsų paslaptis, Ir gal būtų gerai, jeigu ją laikytumėte paslaptyje, tačiau mudu su vežėju  jau jos neturime.. Dabar nuo jūsų priklausys, ar ji išliks paslaptimi, ar-ne..
AŠ:
Paskutinius žodžius Vytautas ištarė gerokai garsiau, nes reikėjo kad  juos išgirstų už durų stoviniuojantis Kibirkštis. Bet dabar atrodė ne taip svarbu, ar jis ateis ir ar mes pratęsime vaidinimą, ar nesiryš ateiti ir mes nesunkiai užbaigsime šį darbą, atsidavę save publikos  klausinėjimams... Žinojome, kad  Bobučių radijas  klausus ir šilinių dzūkuose, todėl nebuvo prasmės pernelyg ilgai slėptis pušynų gūdumoje.. Mečio Laurinkaus vyrukai jau uostinėja šnipinėja Vilniuje, ir laukėme, kada pirmąjį desantą numes čia,  netoli Grūdo ir Grūdos, netoli Skroblaus ištakų. Kvailių tokiose valstybės institucijose nebūva, o jeigu matai, kad sutikai kvailį- netikėk, nes jis daug proto išeikvoja net ir tuomet, kai nori juo apsimeti.. Todėl mūsų taktika buvo kitoniškesnė - sakėm, kad vaidinam, o kalbėjom tiesą. Bet štai vaidinimas tęsiasi. Mūsų aktorius nenuėjo į sceną. Jis peržengė slenkstį, susidėjo už pečių rankas ir atsišliejo pačiais į sieną...
M. KIBIRKŠTIS:
Man tai ypač džiugu, kad vaidinsite, ponai,  Mindaugui. Kas mane žino, tai žino, kas dar- ne, tiems sakau: iš tikrųjų, esu Mindaugas. Mindaugas Kibirkštis.. Ir kiek beatsimenu, buvau vienintelis Mindaugas Šklėriuose.. Dabar girdžiu, kad ne. Tai kuriam Mindaugui norite vaidinti? Ar savam, ar .kurio mes net nepažįstam?
DĖDĖ JONAS:
O! Ir Kibirkštis čia. Tai klausyk, Kibirkšti. Gera vieta tuščia nebūna.. Palikai Šklėrius, išvažiavau- tai ir turėk, bobut, devintines!. Tavo vieton, Kibirkštėli, atsirado kitas Mindaugas
M. KIBIRKŠTIS:
Tavo Mindaugas, dėde Jonai, atėjo ir išeis.. O aš nors išėjęs, bet vis tiek negaliu išeiti, kaip paklydėlis. Kur buvęs, kur nebuvęs, aš ir vėl čia -esu pririštas prie Šklėrių, todėl jeigu dabar turite du Mindaugus, manau, kad reikėtų pasakyti, kuriam iš mudviejų žadate vaidinti? Ar savam, Šklėrių Mindaugui, taigi Mindaugui Kibirkščiai, ar... Atsiprašau  už tokį žodį, bet žodis ateivis mūsų žodyne yra. .Ir tai neypatingai geras žodis. Nesu lituanistas, bet žodyną  moku skaityti  Tai ten parašyta, kad ateivis reiškia atėjusi iš kažkur. Ar žinote, iš kur Jūsų Mindaugėlis atėjęs? Ne gana to- ateivis  tolygu atėjūnui.. O čia matau nemažai žmonių, kurie gerai žino, nes savo kailiu patyrė atėjūnų meilę. Per vieną žmogaus  gyvenimą trys atėjūnų armados užgriuvo šį nelaiminga  mūsų kraštą- tai ir lenkai, ir vokiečiai, ir rusai. Ir dabar nuo jų kiekvienoje šeimoje  skaudu. Ir jeigu aš perdedu, tai teiškrenta  mano liežuvis.. Tai spręskite, ponai, kuriam Mindaugui norėtumėte vaidinti- savam ar atėjūnui?..
AŠ:
Klausimas buvo toks, kad jo ignoruoti nebuvo galima. Galvoje vėl pakilo betvarkė iš tikrųjų, kas čia vykstam? Visiškai ne tai, kas buvo projektuota. Su vežėju neblogai žinojome karietos  nutikimus, tačiau jie niekuomet  nebūdavo tokie kategoriški. Atsiradusius nesutarimus pašalindavome įvairias būdas ir išsigydydavome neskeldami savyje sumaišties. Dabar  kiekvieną kartą  Perkūnas sugriausdavo virš mūsų galvų ir mes  nežinodavome, kokią  maldą  jam reikia pasiųsti, kad jis bent aprimtų, neišvartydamas vaidinime sudėliotų daiktų. Mačiau kaip impulsyvus nerimo šešėlis perbėgo vežėjo kakta. Vežėjas nesumojo nieko gudresnio ir pasakė tai, kas būtų labai natūralu, atskyrius nuo judviejų publika

VEŽĖJAS:
Bet, Mindaugai, taip mes nesitarėme.. Tavęs prašėme, kad atėjęs į sceną pasakytumei, jog esi vienintelis  Šklėrių Mindaugas.. Ir to mums  būtų užtekę, o taškelį ant į būtume uždėję ir mudu su Vytautu Mačioniu.
AŠ:
Tačiau atrodė, kad Kibirkščiui publika reikalinga. Ir tas tekstas, kurį diktavome telefonu, jam neegzistavo. Nebuvo nei aukštas, nei plačiapetis, tačiau ryžtas ir užsispyrimas,  jį darė įtaigos žmogumi- pamatei kartą  ir jis  įsimena, neužsimiršta.
M. KIBIRKŠTIS:
Aš ir be scenos pasakiau, kad esu vienintelis Šklėrių Mindaugas. O reikia daugiau? Tačiau scenos  nebijau.. Prašau, aš ateinu į sceną. Ir man  būtų malonu, jeigu prie manęs prisėstų ir anasis.. Kodėl gi  judu su ponu Vytautu Mačioniu turėtume uždėti taškelį ant į. Manau, kad ir mes tai galėtume padaryti.. Tačiau jeigu jis nesutinka, tai, prašau - dėkite tą savo taškelį antį.
Beje, nežinau netgi jo pavardės. Ir neišgirdau, kad ją kas čia  būtų ištaręs..
Gal jūs, dėde Grigai, savo Mindaugėlio pavardę žinote?
DĖDĖ GRIGAS:
Geras žmogus Mindaugėlis, ir man užtenka- aš su juo kad ir į pragarą.. Bet tokio ožio tavęs, Kibirkšti, niekuomet nemačiau.. Kas su tavimi pasidarė!? Oi, oi, broleli tu mano.. Sergėkis, kažkas negerai.. Mes su tavimi pažįstami, o čia..
M. KIBIRKŠTIS
Aš todėl, dėde, taip ir kalbu, kad mes pažįstami, o čia..    ..
AŠ:
Tas Kibirkščio ištartas o čia, pakėlė karietos meistrą iš vietos . Kėlėsi nepaskubėdamas, bet  jaučiau, kad jis tai daro karališkai gerai, neleisdamas nei kitiems, nei pačiam sau įkarščiuoti galvas. Neskubiais, bet tvirtais žingsniais, nuėjo į sceną. Kibirkštis turbūt tikėjosi, kas savo rolę jis atliko ir uždanga  nusileis. Bet patirtis tokia, kad kai lauki Perkūno sudundant apniauktoje debesimis padangėje, jis kažkodėl tyli, o kai  giedra- sudunksi, nuaidi iki žemės širdies. Mindaugas šiai publikai savaime buvo didžiulis reiškinys ir štai  dabar  visi galėjome  jį  matyt visų  akivaizdoje atsistojusi  scenoje. 
MINDAUGAS:
Tikrai, pone, nemaniau, kad reikės pakilti scenon.. Nervai mano atšaldyti ir nesijaudinu dėl to, ką kas mano adresu pasako. O šį  kartą džiaugiuosi, kad atsirado proga pasikelti scenoje. Man  jį irgi labai rūpi, net manau, kad rūpi labiau negu bet kam iš Jūsų. Labai tikiu, kad mes užlipsime  į sceną ir  manau, kad jį bus aukštesnė,  visas pasaulis galės pamatyti ką joje gražaus turime. Tačiau dabar yra kaip yra ir negaliu jūsų kuo nors sužavėti.
Štai jūs sakėte, kad nežinote  mano pavardės. O aš pasakysiu jums daugiau- aš net ir savo tėvo vardo nežinau.. Levandriškis?
Taip čia girdžiu. Pavyzdžiui, iš Tomo Baranausko..
Bet nei jis tai gali pasakyti nei aš..
Manau, kad visais laikais ši žemė, kurią dabar vadiname  Lietuva, turėjusi daug  narsių karių ir karvedžių. Ir toks  buvo ir tasai, kuris  žuvo prie pilies Latvijoje ir sąlyginai dabar vadinamas Levandriškiu.. Bet ne todėl dabar aš čia scenoje. Čia todėl, kad užgavo ausis ateivio, arba atėjūno vardas.. Visi, kurie čia esame, yra atėjūnai, nes visi, atėjome į žeme  bent šiek tiek vėliau, negu tie, kurie buvo prieš mus.. Ir dabar man, o gal visiems  mums būtų malonu, kad
Jonas Aleknavičius prisimintų ir padeklamuotų mums dar vieną  ištraukėlę iš Lietuvos istorijos.. Ponas Jonai, būkite malonus- ir tai, ką  surasite  savo galvoje, pasakykite ir  mums..
AŠ:
Jau nei plikau, nei žilau, nes jaučiau kad sceną valdo kita jėga. Ir buvo akimirkų, kad pasijausdavau, jog mes vis važiuojame nauja Radijo karieta. Bet jos kažkodėl nesuprantame, nesuvokiame.. Kaip ir tuomet, važinėjant senąja. ATRODYTŲ, tokie protingi žmonės, kaip pavyzdžiui, Guoda Litvaitienė, Audrius  Braukyla,  Jūratė Lauciūtė ir ypatingai   Kazytė Mazgelienė, apžiūrinėjo ją iš visų pusių, bet, būdami užsiėmę tik savimi, nesuvokė jos. Ir dabar nežinau, ar jų protą ir grožį kas restauruoja, bet tuomet, kai pagalvoju, tai buvo stipri jėga, galėjusi Radijo karietą pakreipti gyvybės keliu. Man pasirodė, kad savęs nebegali kontroliuoti ir Jonas Aleknavičius. Išgirdęs  tokius  Mindaugo žodžius, jis pasižiūrėjo jo pusė, paėmė sauja  viršugalvį:     
J.ALEKNAVIČIUS:
O ką joje galiu surasti.  Žinau, kad jau laikas eiti namo ir kiaules pašerti. Daugiau mano galvoje nieko nėra.
ROMA: Yra. Yra. Pažiūrėk kišenėn ir surasi
AŠ:
Nepaisant ir tokio jos žmonos Romos paraginimo, Aleknavičius jau lipo pas į sceną, kur jau buvo ir Mindaugas Kibirkštis. Ėjo neskubėdamas, kairėn dešinėn pečiais palinguodamas ne lyg  brisdamas  klampynę. Sustojo toje vietoje, kur ir anksčiau, kai deklamavo eiles apie kadais čia buvusią  tundrą.
J. ALEKNAVIČIUS:
Man buvo pasakyta, kad išmokčiau kitam vaidinimui. Bet kad  reikia, tai galiu ir dabar.. Nereikės kitą  kartą. Bet dabar ne iš galvos. Reikės perskaityti..
Kad reikia, kodėl- ne?
AŠ:
Ir Jonas Aleknavičius, išsukinėtais reumato pirštais užkėlė ant nosies akinius ir išlyginęs iš kišenės ištrauktą lapą, perskaitė tai, kas atrodė vis dėlto tiko temai ir  net akcentavo beįsiplieskianti ginčą..           
J. ALEKNAVIČIUS:
                          Mes čia visi atėję..
                           Tačiau šį kartą kalbam apie tuos,
                           Kurie pirmieji čia atėjo
                           Ir pasiliko būti..
                           Kas jie?
                           Ir iš kur?
                           Tyli saulė, vėjas
                           Tyli žvaigždės, mėnuo
                           Tyli medis ir žolė
                           Tyli upių, ežerų vanduo.. 
                           Kas jie, ir iš kur atėję,
                           Nepasako net akmuo..
                           O tačiau
                           Pikčiau
                           Nei vilkas kaukia
                           Sieloj nežinojimas skaudus...
                           Kas jie ir iš kur atėję

                           Esam europidai-
                           Ji  plačiai,
                           Ši rasė
                           Po pasaulį išsibarstė.
                           Dar kiti pasako:
                           Euroazijatai mes..
                           Ir  balta spalva-
                           Esminis mūsų ženklas:
                           Balta, balta, kur dairais..
 
                          Bet ir  baltoj spalvoj
                          It vilkas kaukia
                          Nežinojimas - iš kur
                          Ir kas jie, čia atėję.
                          Ir palikę būti?
                          Jau , regis, buvom patikėję,
                          Jog finougrai,
                          Jog kilimo esame iš jų..
                          Bet abejonės išmeta ši raitelį iš balno-
                          Esa -
                          Jei jų čia būta-
                          Tai nedaug..
                          Ir jie netapo substratu.
                          Prie Priegliaus, Nemuno,
                          Prie Dauguvos...
Tai šit kaip. Kitaip sakant jie netapo pagrindu, šiandien šituose kraštuose gyvenančių žmonių. Bent jau man taip aiškino Pranucis, kurį čia visi vadinam vežėju.. O kas tapo pagrindu, kas tapo- kaip čia pasakyta substratu - mūsų gyventojų, tai, matyt, išgirsime kitame vaidinime.. Viskas, ponai. Daugiau nieko neturiu, nei galvoje, nei kišenėse. Bet jeigu taip mąstant, tai ir aš ateivis. Ne iš arti. Net iš Pilvingių čia atėjęs... Jei štai ne Roma, tai ko čia būčiau trankėsi..
AŠ:
Tačiau Kibirkštis buvo įaugęs savo vietoje ir- nė krust.
M. KIBIRKŠTIS:
Mes dar ne istorijoje. Ir po ją kapstytis, manau, nevertėtų Aš rodau  tik į scena ir noriu sužinoti, kuriam iš dviejų Mindaugų bus skirti jos vaidinimai. Ir ryžtingai siūlau savo kandidatūra. ačiau jeigu ji jums nepriimtina, tai irgi ne bėda. O kad šiandien Mindaugai turi paklausą, tai  visas Vilnius žino. Atrodo, kad visi  saugumo sekliai išėjo ieškoti Mindaugų. Ko jie prie mūsų kimba, gal tik Dievulis žino. Mane jau tris kartus įtikinėjo, kad esu Lietuvos karalius. Galima juoktis, bet nemaniau, kad jie tokie įkyrūs..
AŠ:
Ir  jau  dabar  vėl dėdė  Jonas.
DĖDĖ JONAS:
Kibirkštukas Lietuvos karalius?!.. Oi, broleli tu mano. Nuomentai! Bet atsimink, esi scenoje ir nemeluok..
M. KIBIRKŠTIS:
Tai gal manote, kad esu toks gudus ir galiu sugalvoti tokias pasakas? Pabandykite.. Jeigu to reikia scenai, tai prašau-aš užleidžiu sceną Mindaugui atėjūnui.. Nežinau, jo pavardės
MINDAUGAS: Ir nesužinosite, pone, nes jos neturiu
M. KIBIRKŠTIS: Tai ką- iš mėnulio nukritote, ar kaip?- neturite pavardės..
AŠ:
Tai jau buvo negerai.  Nors jau veiksmas buvo atneštas į sceną ir reikėjo saugoti, kad jis nepakenktų vaidinimo pabaigai. Bet nei vežėjas, nei Vytautas Mačionis nerado už ko s-susigriebti ir tuomet į paramą  atėjo Mačionių- tėvas
K. MAČIONIS:
Ponai, jaučiu, jog  Jums žmogus  be pavardės- naujiena. Negi? O aš štai savo dviejų sūnų akivaizdoje  liudiju , kad pažįstu žmogų, kuris irgi  be pavardės. Nežinau, koks jis meistras- geras ar  blogas - tačiau  įsitikinęs, kad tokie žmonės kaip jis pajėgūs valstybes kurti.  Bet mano  mintis  kiek kita: nebūčiau  Mačionis, prašyčiau, kad pavadintume Šklėrium, Ir tai būtų labai gražu. Turite gražiu pavadinimu Šklėrių  kaimą, o jame nė vieno Šklėriaus. Galvokite, ponai..
M. KIBIRKŠTIS
Jeigu man  vaidinimai, o jam Šklėriaus pavardė, tuomet-prašau.. Gal nors čia teisybę surasim..
DĖDĖ JONAS
Šklėriai be Šklėriaus buvo  kiek beatmenu. Ir dėl to bėdų nebuvo,  bet nebuvo Šklėrių be  Grigų, o, regis, - ne už dienų ir jų nebus. .Mindaugėli, dovanoju tau savo pavardę. Jeigu tik reikia, prašau - būk Grigas.. Na, kaip?  Imi? Graži pavardė, broleli mano.. Sakau, anksčiau Grigų nors vežinu vežk, o dabar  baigia išnykti..
MINDAUGAS: Ačiū, šeimininke, bet.. jau taip susiklostė, kad nuo amžių mūsų šeima neturėjusi pavardės.. Ir Jums, ponas Mačioni, ačiū už gerą atmintį. Aš irgi, beje , pažįstu nemažai žmonių, neturinčių pavardės. Bet į sceną  lipau todėl, kad užgaulus man pasirodė pono  Mindaugo įvardijimas - atėjūnas. Todėl ir  norėjau pasirodyti, kad nebūčiau paslaptis. O dėl vaidinimų- patikėkite, kad tai ne mano išmonė. Aš nežinau, kaip jie gali padėti Radijo karietos statybai, tačiau, pavyzdžiui, šiandien  man  buvo įdomu  matyti čia atėjusius žmones..
M. KIBIRKŠTIS:
Tik, manau,  ne  Mindaugą Kibirkštį.
MINDAUGAS: Nereikia taip manyti, pone.
VYTAUTA: Dėl šio incidento mes patys kalti.  Tai ką  čia girdėjote- vaidinimas.
MINDAUGAS: Ne. Aš nevaidinau ir net  norėdamas, matyt, nesugebėčiau.
M. KIBIRKŠTIS:  Aš šiek tiek. Bet tiesa, kad Vilniuje  bala žino, kas  darosi, tai tiesa.. Net gandai sklinda, jog  panašu, kad  ko gero karalius Mindaugas prisikėlė panašiai kaip Jėzus Kristus.  Bet jeigu Jėzus po  trijų dienų, tai Mindaugas- po šešerių amžių. Kvailioja  Vilnius. Bet pagrindo yra, ..- Ką tik pastatė karaliaus  Mindaugo paminklą. Statomi Valdovų rūmai. Rūmams paminklo neužtenka, reikia gyvo karaliaus  Mindaugo..
VEŽĖJAS: Vytautai, kaip užbaigsime  vaidinimą..
VYTAUTAS: Kad ir dabar, bet vis  dėlto reikia  žinoti, kam vaidinsime. Ar Jums, ponai, neatrodo, kad pats  gyvenimas  mums  kužda į ausis  esa- vaidinkite  Karaliui  Mindaugui..  VEŽĖJAS: Ir tuomet jų  ciklą reikėtų įvardinti- kaip?. Vaidinimai karaliui  Mindaugui, ar  Vaidiname  karaliui  Mindaugui.
VYTAUTA: Bet gal nesupanašėkime. Prisimenate- anksčiau vaidindavo žemdirbiams. Sakyčiau, kad geriau VAIDINIMAI KARALIUI MINDAUGUI..  Viskas, ponai, o dabar paplokite, nes pirmasis  vaidinimas karaliui  Mindaugui baigiasi.
.


» Kūrybos oaze » VAIDINIMAI MINDAUGUI... » Gyvenimas Savęspi...