(tęsinys)
Bet apie ateitį.. o ne!
                                                   jis ne dumoja.
                          Bet vis dėlto
                                                   ne sąstingio tai metas -
                           Lėtai, bet tirpsta,  aiži krašto ledas,
                           Iš luitų lašinasi ežerų vanduo..
                           Ir upės pradeda gilėti..
                           O Dieve! Tu esi!
                                                    Bet  nieks nežino kur..
                           O gal?
                           Gal tu, tai Saulė,
                                                šilumos pilnesnė?..
                            Nes, pažiūrėk!..
                            Jau  miškas auga.
                                                               O taiga?
                            Jinai,- antai!- į Šiaurę traukias
                             Ir lieka tuščias
                             Dar niekieno nesėtas laukas..
Va, dzie aciminiau. O maniau, viskas! Amėn! Kaput!. .Bet kap išmoksci, tai ne tep ir sunku.. Bet kaip aciciko, kad išmokau? Ca jau problema!
AŠ:
Suskato klausti publikos Jonas Aleknavičius, o ji jam atsakė džiugiu užėsiu ir plojimais. Kol kas jam vienam.  Plojom visi, galbūt kiek santūriau atrodė vežėjas, nes tai buvo jo eiliavimas, o idėja – kolektyvinė. Vis dažniau ateidavo mintis kokiu  nors būdu atsirasti Šklėrių sodžiaus atsiradimo pradžioje.. Prie jo ištakų norėjo būti ir dėdė Jonas, bet jis buvo kuklesnis ir jam reikėjo sužinoti, kaip ir iš kur Šklėriuose atsiradę Grigai. Tačiau įžūlumu neprilygstama buvo dėdienė Marė. Ji žinojo, kokias metais ištekėjusi iš Puvočių atėjo į Šklėrius, bet jai buvo įdomu, kad  nepaisant kaip nearti  yra Šklėriai nuo Puvočių, o jie yra vieno Šilinių krašto kaimai. Ir tokių daug. Net ir Marcinkonys.. Ir dėdienei rūpėjo žinoti, kaip šis kraštas atrodęs pradžioje. Toks jos žingeidumas labai mane pradžiugino, nes jau nesunku  buvo paklausti, o kaip pradžioje atrodžiusi Lietuva. Tai buvo dar senosios Radijo karietos laikais ir dabar,  bandydamas atsiminti jos keliones, lengviausiai atsimindavau eiliuotus aprašymus..
Jonas Aleknavičius padeklamavo tai, kas jau buvo užrašyta karietos kelionių laikais ir kurį laiką užmiršta.. Bet gera Dievo valia darė stebuklus ir didžiausia bėda, kad mes nemokėjome  jų priimti- buvo nedrąsu juos viešinti, bet slėpti taip pat nedrąsu ir pavojinga.Ir mano supratimu, nemenkesnis  stebuklas įvyko, kai Aleknavičiui nusileidus nuo scenos, jį sveikino Kazys Mačionis ir jo žodžiai buvo tokie:
KAZYS (tėvas):
Man dabar netgi patiko. Nemėgstu, nemyliu tos  poezijos, bet šįkart, ogi, pasakysiu- nieko.. Posmai nevargina, nealina sielos, o stengiasi pasakyti teisybę  Sveikinu, pone! Ir gaila, kad kitur teisybė dažniausiai užmirštama. Ir aš žemės iš Amerikos nebūčiau sugebėjęs atnešti jeigu čia vis dar būtų tundra..
BOLIUS:
Tėve, bet jeigu tiesa būtų apgaubta poezija, tai vaizdas būtų kitoniškesnis.. Poezija ne alina, o kelia sielą
KAZYS (tėvas): Ne sielą, o tavo nosį, sūnau, kelia.. Kol žemė , kaip čia buvo pasakyta, nesuarta- jokios poezijos! Jokios! O vežėjas šaunuolis. Juk tai jo eiliavimai. Dėl jo prarastos atminties daug kas rūpinomės, bet, žinoma, daugiausia Kazimieras..
AŠ:
Nesunku suvokti, kaip tuomet atrodė susirinkusi publika, tačiau rašyti apie tai, manau, kad  neverta, nes vaizdas, lyginat  su originalu,  atrodytų seklus ir primityvus. O jeigu plunksnos  broliai vis dėlto neatsižada šio sunkaus darbo, tai todėl, kad tokio pobūdžio originalai tuoj pat išnyksta. Jie neužsilieka. Tuomet jau galima džiaugtis, kad apčiuopiame išnykusių reiškinių griaučiai, ir  kiekvienas, kam rūpi pasitikrinti savo talentus, gali tai daryti, bandydami atkurti pilnatį, nebijodami atsitrenkti į paveikslo rėmus.  Niekas neginčys, kad didžiausią  jausmų sangrūda atsirado vežėjo sieloje. Tačiau ir jis žodžių turėjo nedaug.   
VEŽĖJAS: Dėdė Kazys?
MAČIONIS (tėvas): Koks Kazys?. Kaziu ir mane vadina. Kad ir mano sūnus Vytautas. Knygos „MANO  BRANGUŽĖLE VARGO LIETUVA  pratarmėje  vienur Kaziu, kitur Kazimieru  vadina. Tikriausiai perskaitėte?
VEŽĖJAS:
Ne. Dar ne, pone. Tačiau Jūs sakėte, kad mano atminties atgaiva daugiausia rūpinosi Kazimieras. Todėl paklausiau- ar ne mano dėdė Kazys. Mes dabar vaidiname jo namuose. Tiesa, niekuomet negirdėjau, kad Šlėriuose jį kas būtų vadinęs Kazimieru.. Arba Kaziu, arba Šiliniu.
MAČIONIS (tėvas): 
Atsiprašau, vežėjau, atrodo, kad  ne taip pasakiau. Ko gero, ko gero, kad tavo atminties atkūrimu dėdė daugiausia rūpinosi, bet ir jis, ir aš, - kad ir Kaziai ar Kazimierai- bet ne šventieji. Pagarbų dėkui turėtumei pasakyti šv. Kazimierui.. Tai vienintelis lietuviuose kilęs šventasis ir jo įtaigų pasekmė neprilygstamai didesnė. Trumpiau šnekant - turi nemažai bičiulių, vežėjau. Daug ką tai stebina, bet taip yra.. 
AŠ:
Labai gražiai pasirodė Boleslovas, galbūt  net ir todėl, kad publikai neatrodė, jog toks piemenukas gebėtų kuo nors padėti. Tačiau Boleslovas manė  kitaip. 

BOLESLOVAS:
Mes labai norime, kad jums pasisektų. O ar pasiseks- neklauskite. .Esate nuojautos žmonės ir, reikia manyti, kad jūs savo sėkmę, kol dar Radijo karietos nėra, išpranašausite scenoje. Tik nereikėtų į šį užsiėmimą žvelgti paviršutiniškai.. Ir kai tėvelis mane bara už atsidavimą poezijai, jis perlenkia, gudrauja; širdyje jis džiaugiasi... Ar ne, tėve? Džiaugiesi juk.. Ir mane čia pakvietė ateiti, manydamas, kad gal jums prireiks mano patarimų..
VEŽĖJAS:
Bet Jūs dar toks jaunas, ponaiti! Na, kaip čia geriau pasakus. Na, toks .. Tik neįsižeiskite.. Tiesiog piemenukas „brangužėlės vargo Lietuvos“
MAČIONIS( tėvas):
Na, va!. Ar nesakiau, sūnau. Vaidina jie, tai pavaidinkime – bent truputį- pavaidinkime ir mes.
AŠ:
Mačionis-tėvas šiuos žodžius pasakė triukšmingiau negu visus ankstesnius. Galbūt jie kažką reiškė, jeigu juos būtume supratę taip, kaip tikėjęsis jų  sakytojas. Bet dar nenutilo jų garsas, kai viršum šio triukšmo, pasikėlė aukštas jauniausiojo sūnaus Vytauto balsas. Jis pasijuto įžeistas, kad štai atėję scenoje du nekviesti- neprašyti valkatos ir suvaidino rolę taip puikiai, kad pasijuto beesąs šalia tėvo, greta  brolio.. Nors imk ir trenk į  panosę  vienam, kitam, kad  visam  gyvenimui atsimintų, kur ir ką  galima  vaidinti, ir  kur- uždrausta. Dabar  ji anieji net džiaugiasi, kad ir jie pavaidino..
VYTAUTAS:
Tai ką- Jūs ne mano tėvas? Jūs tik vaidinot mano tėvą?. Ir tu, Boliau, ne  mano brolis.. Ar girdite? Klausiu, kas jūs iš tikrųjų, ir jūs tai privalėsite padaryti. Ir jokių čia vaidinimų! Prašau..
Ne! ne!.. Ne „prašau“, o reikalauju pasakyti, kas jūs yra.
MAČIONIS (tėvas):
Ramiau, sūnau.. Gerai, kai širdis karšta, tačiau protas turėtų būti šaltakraujiškai apdairus. Su Boliu vaidinom čia ne daug, kaip sakiau, tik truputį, tik tiek, kiek reikia. Ir aš, pavyzdžiui, nemanau, kad jeigu dabar judu padainuotumėte kartu, tai jau esą – vaidinimas. Ir Atžalynas, ir Gilio ežeras atsimena judviejų dainavimą. O kas atsimena mudviejų? Niekas. Tai gal padainuokim, a? Šiliniai irgi moka įsiminti. Ir  ne tik tai, kas gera, bet ir tai, kas bloga..
AŠ:
Taip vadinamos „mirtinos tylos“ ir iki šiol netrūko. Bendrai paskaičiavus, jos buvo kur kas daugiau, negu kad ir minimalaus šurmulio. Bet šį katą „mirtina tyla“ buvo ypatinga. Suprantu, kad dažnai sakau dalykus, kurie jau seniai atrasti ir jų  poveikis visuotinai žinomas. Tačiau čia  sąmoningai vaizduoju, kad jų nežinau, nes maloniau jaustis įsitikinus, kad žmogui gali pasakyti  tai, ko jis dar nežino.. Tačiau įsitikinęs, kad šįkart net tyla buvo tokia, kokios kitose Lietuvos scenose dar nebuvo.. Buvo juk ir daina, kurią uždainavo Kazys  Mačionis.  Net ir aš žinojau, kad ji atsirado  1940-aisiais metais.. Bet ar kas ją atsimename?
MAČIONIS (tėvas):
Ateik.. Ateik, sūnau, arčiau. Padainuosime ir mudu.. Užmiršau, dainos pavadinimą, bet gal ji jo net neturėjusi.
                                    Šiauriniais vėjai sniegais užpustė
                                     Pabaltijo žemes..
                                     Savo nedalia, kam pasiskųsti               
                                     Šiandien neturim mes..
    Ateik, ateik, Vytautai. Gal tau tai padės suprasti, kur vaidinimai ir tiesa, o man nereikės, dievažytis, kad aš tavo tėvas..     
AŠ:
Manau, kad ir Mačinis- tėvas žinojo, jog jauniausiajam jo sūnui Vytautui nereikia nužengti tuos kelius žingsnius, kad jiedu padainuotų šią dainą. Tai buvo pakankamai geras atstumas dainai padainuoti kartu.  Tačiau manau, kad tėvui buvo svarbu, kad susirinkusi čia negausi publika pamatytų, kad jie labai panašūs.
Vytautas priėjo, bet sunkiai.. Priėjo kaip lokys. Tačiau tėvas užmetė ant „lokio“ sprando savo ranką, truktelėjo arčiau, kad atsistotų petys petin ir.. ir jau abu:
                                        Šiaurės Sibiro tundra
                                        Kris kiekvieną sekundę
                                        Tuos, kurie iš miego bunda
                                        Sukaustytus išveš.
                                       
                                         Išveš mūsų brolius žiaurūs maskoliai
                                         Į Sibiro žemes.
                                         Nutils čia juokas, nutils čia dainos
                                         Ir šypsenos užges

AŠ:
Šią dainą jau žinojau, ją mokėjo ir vežėjas, nes buvome girdėję Radijo karietoje, bet  kad taip nuostabiai ją kas dainuotų, o- ne, nebuvau girdėjęs.. Tą sakau ne todėl, kad gerbiu Mačionius, o jų- ačiū Dievui, nemažai po Lietuvą pasklidę; tai kalbu bandydamas pasivyti teisybę. Ar pavysiu? Ogi Dievas žino, bet žiūriu, kad vežėjas aplenkia dainos autorių (ir galbūt kompozitorių) Boleslovą Mačionį.  Kol jis dar žiopsojo, kaip čia kas, vežėjas jau prigriuvau prie dainuojančio dueto:
                                           Ir pavergtos tėvynės
                                           Per vėlai pažinsim meilę
                                           Ir kasdien vis bus gaila
                                           Tos laisvės prarastos   

                                            Stalino saulė, pikta apgaulė
                                            Tik temdo mums akis
                                            Raudonos aušros, nekaltų kraujas
                                            O ten, toliau –naktis..
AŠ:
Manau, kad nei dainininkai, nei dainą nenukentės, jeigu čia  įterpsiu dar štai ką –iš tikrųjų vežėjui lenktyniauti neprireikė. Dainos žodžių autorius ( ir galbūt kompozitorius) Boleslovas  Mačionis į. tą kartą scenoje nedainavo. Tačiau manau, kad sunkiausiai buvo mano dėdei Jonui. Nežinojo jis šios dainos.. Tačiau jo pražiota nusmailinto veido burna, giliai įdubusios ir nemirkčiojančios akys buvo  įdėmios ir galėjau manyti, kad kai tik dėdė suras kompanija, kai atsiras nuotaika, tai jau pats paragins: tai ką , vyručiai?.. Gal truktelėkim Mačionių dainą.. Taip vėliau ir atsitiko. Dzūkų šiliniai priėmė šitą  dainą ir, kiek atsimenu, dainuoja ją nepadzūkuodami. Dainuoja už visą Lietuvą. . O tuomet – tėvas Kazys Mačionis,  jo sūnus  Vytautas ir buvusios Radijo karietos vežėjas , sakyčiau, buvo pirmieji, kurie šią  dainą pražiodino šilinių dzūkų krašte Ir tai padarė iki taško.

                                              O mūs likimas lyg prakeikimas-
                                              Šiandien ir ryt tas pats -
                                              Sibiro žemę apsėti kaulais,
                                              Arba visai apakt..

                                               Bet dar bus čia pavasaris-
                                               Grįš iš tolimos šiaurės
                                               Pažiūrėt laisvos saulės
                                               Namo grįš tremtiniai..     
AŠ:
Tai buvo daina, kurią - kaip jau sakiau -Šilinių kraštas išgirdo pirmą kartą. Tačiau, kad ji kažkur yra ar tiesiog privalo būti, šiliniai jautė panašiai  kai reumato ištikti žmones  jaučia pokyčius gamtoje. Tačiau neatsitiko taip, kaip turėjo ar privalėjo būti tądien ir dabar nežinome kokiomis nuotaikomis pirmajame vaidinime gyveno Mindaugas. Netikėti vaidinimo  pakoregavimai, sutrikdė ankstesnius nusistatymus ir Mindaugas išsprūdo iš mūsų dėmesio. Tie retsykiais jo pusėn mestelėti žvilgsniai naujesnės informacijos neteikė- buvo ramus, įdėmus, santūrus ir abejingas bet kokiom pažintim – leido aplinkiniams apsispręsti ir patiems imtis iniciatyvos pažintims su juo užmegzti. Mačiau, kaip jis žiūrėjo į Mačionį - tėvą, kuomet po dainos, skaniai atsikvėpęs, pastarasis sakė:

MAČIONIS (tėvas):       
Visi Mačioniai ne iš piršto laužti. Statyk prie plūgo- tinka!. Sodink prie knygos- tinka! Scenoje irgi tinka! Išvaryk į Amerika, ir jie  būtinai sugrįš ir parneš žemės. Bet dabar, mieloji publika, kalbu ne vaidindamas. Net ne iš scenos. Nelinksma, kai matau, kad daug kas- ir ypatingai jaunimas, palieka mūsų kraštą. Tačiau ne ledynmetis juk, ne tundra . Nors atėjęs čia,  ir tundros žmogus jau nepaliko šio krašto. Įsikibo į žvėrį, įsikabino į žuvį ir išlaukė pavasario. Sulaukė sėjos. Ir pasėjo.. Ir išdygo, išnoko Lietuva..
BOLESLOVAS:
O! Ką girdžiu, tėve? Dar šiek tiek vaizduotės ir atsitiks taip, kad reikės priimti pirmą tėtės parašyta eilėraštį. Saugokitės, šiliniai, kad jūsų krašto neužplūstų Mačionių poezija..
MAČIONIS (tėvas) : Saugotis reikia. Bet tik ne Mačionių ir jų poezijos. Štai su tavimi, sūnau, išeinam, o dar vieną Mačionį paliekam..
V. MAČIONIS: Atleisk, tėve, kad pasikarščiavau..
MAČIONIS (tėvas) Tai menkniekis, Vytautai, bet buvo, kad o-cho..
V. MAČIONIONIS: Apie ką  jūs, tėve?
MAČIONIS (tėvas): Žinai, apie ką.. Žirgo dar nebuvo, o tu jau balną taikeisi užsėsti. Yra kitokio darbo, sūnau. Ir reikia  jį padaryti, kad vėl  nebūtume tundra ar speigais užeiti. Kad ir šitie vaidinimai. Kodėl gi ne darbas? Nežinau, gal be scenarijaus neįmanoma, bet, pažiūrėk- niekas iš  čia sėdinčių nesupyko, kad .. O gal?
AŠ:
Mačionis -tėvas žvilgterėjo į vieną, kitą, trečią vaidinimo dalyvį, bet atsakymo nelaukė nei iš vieno ir tuomet pirmą  kartą pamačiau, kad jo ir Mindaugo žvilgsniai susitiko.
MAČIONIS (tėvas)
Štai jūs, pone, ar galėtumėte pasakyti- ar labai pakenkėme vaidinimui?
MINDAUGAS:
Ne ką išmanau tokį meną, bet man įdomu stebėti, kas čia vyksta. Ir ne tik scenoje,  publikoje - irgi. Bet ir publikoje - ne tik. Aš ne vietinis. Užklydau ir užsilikau. Jau savaitė, kaip čia. Žiūru, dairausi, laukiu.. Kol kas geriau įsižiūrėjau į Šilinių žmonės. Smagus paveikslas- supyksta tuomet, kai nesulaukia  svečio. O kiekvienas  geras žmogus jiems Dievo siųstas..
MAČIONIS (tėvas): Suprantu, kad  jūs patenkinti. Ir jaučiatės gerai?..
MINDAUGAS: „Gerai“, gal ne tas žodis. „Gerai“ tuomet, kai visiems gerai.. Blogiausiai jaučiuose skiedryne- atrodo dirbu sąžiningai, o darbas nelimpa.. Turbūt, jis man nelengvesnis kaip Jums tą 30 hektarų žemės parnešti iš  Amerikos..
MAČIONIS (tėvas) Bet parnešiau..
MINDAUGAS: Ačiū. Ir ačiū Boleslovui už padovanotas ąžuolo giles. Būtų gerai, kad galėčiau pasakyti ir „ačiū“ už ąžuolą, padovanota skiedrynui, kur įsitaisėme Radijo karietos dirbtuvę. 
MAČIONIS (tėvas): Nemanau, kad tai turėtų būti problema. Bet turbūt užsiplepėjau- tai sakote, dar vaidinimas nebaigtas?
MINDAUGAS: Manau, kad -ne. Vytautai! Vežėjau! Apie vaidinimą žmogus klausia.
AŠ:
Mindaugas prašė paramos, nepakėlęs balso. Ir neatrodė, kad ji reikalinga Visi žinojome kad  šis vaidinimas tęsęsi, nors galima buvo įtarti, kad yra dar kitas vaidinimas. Jau kuris laikas, kai prie namų durų trypė dar vienas vaidintojas, kurio paieška mums kėlė nemažai rūpesčių. Mūsų supratimu, svarbiausia jo pasirodyme turėjo būti tai, kad jo vardas Mindaugas. Mintimis apieškojome visą Šklėrių kaimą, tačiau- net keista-  savo, čia gimusio Mindaugo Šklėriai neturėjo Vienintelis  Šklėrių Mindaugas, kuri atsiminiau, buvo Julijos ir Kazio Kibirkščių sūnus, tačiau jis gyveno Vilniuje. Abu tėvai jau senokai mirę, tačiau  sodyba išliko kaip buvusi- prižiūrėta, neapleista ir neužteršta. Jis čia atvažiuodavo kiekvieną  savaitgalį ir darbo sodybai išlaikyti negailėjo. Būti mūsų vaidinimo aktoriumi įkalbėjome jį telefonu, šitaip ir tekstu aprūpinome, tačiau iki paskutinės dienos Kibirkštis buvo atsargus ir pažadais nepalepino Bet vis dėlto...  Iš štai dabar turėjo prasidėti veiksmas, kurio mes nebuvome net repetavę
- Ką  darom, Vytautai,- prislinkęs prie Mačionio pašnibždėjo vežėjas. Tačiau kitos išeities   lyg ir nebuvo ir reikėjo rizikuoti atsimenant-bijai vilko, neik į mišką.
Mes jau buvome miške. Reikėjo tik elgtis taip, lyg vilko nebijotume būti. Abu jie- ir Vytautas, Mačionis, ir vežėjas - sugrįžo į sceną, nežinia  kodėl susėdo priešpriešiais, tačiau pirmieji Vytauto žodžiai buvo skirti publikai ..
V. MAČIONIS:
Girdėjai? Klausia, ar toliau vaidinsim?.. Žinoma, kad  vaidinsim ir todėl, ponai, būkite malonūs ir atsiminkite, kad vaidinimai – bent artimiausiu metu- vyks kiekvieną sekmadienį.  Ar purvas, ar lietus, ar sniegas.. Kiekvieną.
VEŽĖJAS:
Vytautai, klausia, ar šiandien vaidinsim?
V. MAČIONIS:
Palauk, vežėjau. Palauk!.. Noriu pasakyti, kad jokių skelbimu ir ateityje nebus. Ir džiaugtumės, kad čia susirinktų 15-18 žmonių. 20 – jau daug. Jau bėda. Bet tai bėda mums, kad didesnės publikos neturėtume, kur priglausti. Tai ne karieta, kuomet  būdavo- nors  bažnyčia joje talpink..

VEŽĖJAS:
Kita vertus, ponai, daug kas į mūsų vaidinimus bus paimta iš senosios Radijo karietos. .Bet kaip - paimta? Dauguma  jūsų žinote, kad nesugebėjau pasirūpinti, kad  jie išliktų- ar užrašais, ar  nuotraukomis, ar filmų juostomis.. Ir štai dabar juos reikia pasiimti iš atminties. Pasakiau, ponai, reikia pasiimti. Būtent reikia, kadangi pasirodo tokia atmintis tampa pagrindine statybine  medžiaga.. Kiek turėsime jos, tiek ir karietos bus. Tai nelengva įsivaizduoti, bet, regis, mes jau suvokėme ši dalyką. Ir manau, kad galima sakyti, jog  ir šis vaidinimas yra dalis- tegu maža, tegu net labai maža, bet dalis Radijo karietos.. Ir jeigu juose yra broko, tai reikia manyti, kad jis persimes ir karieton. Toj, jau kitoj, kurią konstruojame, kuri, tikimės bus.
V. MAČIONIS:
Tai tokios tokelės.. Ir mums smagu  jus čia matyti suklususius. Ačiū.. O už tai  mes norime  jums atsilyginti  paslaptimi. Jau ne paslaptis, kad vyksta Radijo karietos atstatymo darbai, ne paslaptis, kad statybos ėmėsi...
DĖDĖ JONAS
Mindaugėlis! Va, kur jis.. Prie langelio sėdi. O kas kitas be jo galėjo imtis karietos darbų? Aplinkui nematyti, kad toks būtų.. Jau stipinas yra. Ir užrašas ant jo yra.. Kai Mindaugėlis įvirsta skiedrynan, tai , broleli tu mano, nuo ryto iki vakaro. Tai kantrybė! Tai kantrybė! Štai sėdi ant suolo ir nepasakysi, kad auksinių rankų žmogus..  Mindaugėli, aš teisybę  sakau ir tu nekraipyk galva.. Nėra aplinkui čia kito tokio meistro.
V MAČIONIS: Teisybe, sakai dėde. Ir tai jau ne paslaptis, o paslaptis, kuria  mes norėtume  jums čia dovanoti yra kita-  vaidinimus dedame į vieną ciklą bendru pavadinimu- VAIDINIMAI  MINDAUGUI.. Štai ji, jums dovanojama mūsų paslaptis, Ir gal būtų gerai, jeigu ją laikytumėte paslaptyje, tačiau mudu su vežėju  jau jos neturime.. Dabar nuo jūsų priklausys, ar ji išliks paslaptimi, ar-ne..
AŠ:
Paskutinius žodžius Vytautas ištarė gerokai garsiau, nes reikėjo kad  juos išgirstų už durų stoviniuojantis Kibirkštis. Bet dabar atrodė ne taip svarbu, ar jis ateis ir ar mes pratęsime vaidinimą, ar nesiryš ateiti ir mes nesunkiai užbaigsime šį darbą, atsidavę save publikos  klausinėjimams... Žinojome, kad  Bobučių radijas  klausus ir šilinių dzūkuose, todėl nebuvo prasmės pernelyg ilgai slėptis pušynų gūdumoje.. Mečio Laurinkaus vyrukai jau uostinėja šnipinėja Vilniuje, ir laukėme, kada pirmąjį desantą numes čia,  netoli Grūdo ir Grūdos, netoli Skroblaus ištakų. Kvailių tokiose valstybės institucijose nebūva, o jeigu matai, kad sutikai kvailį- netikėk, nes jis daug proto išeikvoja net ir tuomet, kai nori juo apsimeti.. Todėl mūsų taktika buvo kitoniškesnė - sakėm, kad vaidinam, o kalbėjom tiesą. Bet štai vaidinimas tęsiasi. Mūsų aktorius nenuėjo į sceną. Jis peržengė slenkstį, susidėjo už pečių rankas ir atsišliejo pačiais į sieną...
M. KIBIRKŠTIS:
Man tai ypač džiugu, kad vaidinsite, ponai,  Mindaugui. Kas mane žino, tai žino, kas dar- ne, tiems sakau: iš tikrųjų, esu Mindaugas. Mindaugas Kibirkštis.. Ir kiek beatsimenu, buvau vienintelis Mindaugas Šklėriuose.. Dabar girdžiu, kad – ne. Tai kuriam Mindaugui norite vaidinti? Ar savam, ar .kurio mes net nepažįstam?
DĖDĖ JONAS:
O! Ir Kibirkštis čia. Tai klausyk, Kibirkšti. Gera vieta tuščia nebūna.. Palikai Šklėrius, išvažiavau- tai ir turėk, bobut, devintines!. Tavo vieton, Kibirkštėli, atsirado kitas Mindaugas
M. KIBIRKŠTIS:
Tavo Mindaugas, dėde Jonai, atėjo ir išeis.. O aš nors išėjęs, bet vis tiek negaliu išeiti, kaip paklydėlis. Kur buvęs, kur nebuvęs, aš ir vėl čia -esu pririštas prie Šklėrių, todėl jeigu dabar turite du Mindaugus, manau, kad reikėtų pasakyti, kuriam iš mudviejų žadate vaidinti? Ar savam, Šklėrių Mindaugui, taigi Mindaugui Kibirkščiai, ar... Atsiprašau  už tokį žodį, bet žodis „ateivis“ mūsų žodyne yra. .Ir tai neypatingai geras žodis. Nesu lituanistas, bet žodyną  moku skaityti  Tai ten parašyta, kad „ateivis“ reiškia atėjusi iš kažkur. Ar žinote, iš kur Jūsų Mindaugėlis atėjęs? Ne gana to- ateivis  tolygu atėjūnui.. O čia matau nemažai žmonių, kurie gerai žino, nes savo kailiu patyrė atėjūnų meilę. Per vieną žmogaus  gyvenimą trys atėjūnų armados užgriuvo šį nelaiminga  mūsų kraštą- tai ir lenkai, ir vokiečiai, ir rusai. Ir dabar nuo jų kiekvienoje šeimoje  skaudu. Ir jeigu aš perdedu, tai teiškrenta  mano liežuvis.. Tai spręskite, ponai, kuriam Mindaugui norėtumėte vaidinti- savam ar atėjūnui?..
AŠ:
Klausimas buvo toks, kad jo ignoruoti nebuvo galima. Galvoje vėl pakilo betvarkė – iš tikrųjų, kas čia vykstam? Visiškai ne tai, kas buvo projektuota. Su vežėju neblogai žinojome karietos  nutikimus, tačiau jie niekuomet  nebūdavo tokie kategoriški. Atsiradusius nesutarimus pašalindavome įvairias būdas ir išsigydydavome neskeldami savyje sumaišties. Dabar  kiekvieną kartą  Perkūnas sugriausdavo virš mūsų galvų ir mes  nežinodavome, kokią  maldą  jam reikia pasiųsti, kad jis bent aprimtų, neišvartydamas vaidinime sudėliotų daiktų. Mačiau kaip impulsyvus nerimo šešėlis perbėgo vežėjo kakta. Vežėjas nesumojo nieko gudresnio ir pasakė tai, kas būtų labai natūralu, atskyrius nuo judviejų publika

VEŽĖJAS:
Bet, Mindaugai, taip mes nesitarėme.. Tavęs prašėme, kad atėjęs į sceną pasakytumei, jog esi vienintelis  Šklėrių Mindaugas.. Ir to mums  būtų užtekę, o taškelį ant „į“ būtume uždėję ir mudu su Vytautu Mačioniu.
AŠ:
Tačiau atrodė, kad Kibirkščiui publika reikalinga. Ir tas tekstas, kurį diktavome telefonu, jam neegzistavo. Nebuvo nei aukštas, nei plačiapetis, tačiau ryžtas ir užsispyrimas,  jį darė įtaigos žmogumi- pamatei kartą  ir jis  įsimena, neužsimiršta.
M. KIBIRKŠTIS:
Aš ir be scenos pasakiau, kad esu vienintelis Šklėrių Mindaugas. O reikia daugiau? Tačiau scenos  nebijau.. Prašau, aš ateinu į sceną. Ir man  būtų malonu, jeigu prie manęs prisėstų ir anasis.. Kodėl gi  judu su ponu Vytautu Mačioniu turėtume uždėti taškelį ant „į“. Manau, kad ir mes tai galėtume padaryti.. Tačiau jeigu jis nesutinka, tai, prašau - dėkite tą savo taškelį ant“į“.
Beje, nežinau netgi jo pavardės. Ir neišgirdau, kad ją kas čia  būtų ištaręs..
Gal jūs, dėde Grigai, savo Mindaugėlio pavardę žinote?
DĖDĖ GRIGAS:
Geras žmogus Mindaugėlis, ir man užtenka- aš su juo kad ir į pragarą.. Bet tokio ožio tavęs, Kibirkšti, niekuomet nemačiau.. Kas su tavimi pasidarė!? Oi, oi, broleli tu mano.. Sergėkis, kažkas negerai.. Mes su tavimi pažįstami, o čia..
M. KIBIRKŠTIS
Aš todėl, dėde, taip ir kalbu, kad mes pažįstami, o čia..    ..
AŠ:
Tas Kibirkščio ištartas – „o čia“, pakėlė karietos meistrą iš vietos . Kėlėsi nepaskubėdamas, bet  jaučiau, kad jis tai daro karališkai gerai, neleisdamas nei kitiems, nei pačiam sau įkarščiuoti galvas. Neskubiais, bet tvirtais žingsniais, nuėjo į sceną. Kibirkštis turbūt tikėjosi, kas savo rolę jis atliko ir uždanga  nusileis. Bet patirtis tokia, kad kai lauki Perkūno sudundant apniauktoje debesimis padangėje, jis kažkodėl tyli, o kai  giedra- sudunksi, nuaidi iki žemės širdies. Mindaugas šiai publikai savaime buvo didžiulis reiškinys ir štai  dabar  visi galėjome  jį  matyt visų  akivaizdoje atsistojusi  scenoje. 
MINDAUGAS:
Tikrai, pone, nemaniau, kad reikės pakilti scenon.. Nervai mano atšaldyti ir nesijaudinu dėl to, ką kas mano adresu pasako. O šį  kartą džiaugiuosi, kad atsirado proga pasikelti scenoje. Man  jį irgi labai rūpi, net manau, kad rūpi labiau negu bet kam iš Jūsų. Labai tikiu, kad mes užlipsime  į sceną ir  manau, kad jį bus aukštesnė,  visas pasaulis galės pamatyti ką joje gražaus turime. Tačiau dabar yra kaip yra ir negaliu jūsų kuo nors sužavėti.
Štai jūs sakėte, kad nežinote  mano pavardės. O aš pasakysiu jums daugiau- aš net ir savo tėvo vardo nežinau.. Levandriškis?
Taip čia girdžiu. Pavyzdžiui, iš Tomo Baranausko..
Bet nei jis tai gali pasakyti nei aš..
Manau, kad visais laikais ši žemė, kurią dabar vadiname  Lietuva, turėjusi daug  narsių karių ir karvedžių. Ir toks  buvo ir tasai, kuris  žuvo prie pilies Latvijoje ir sąlyginai dabar vadinamas Levandriškiu.. Bet ne todėl dabar aš čia scenoje. Čia todėl, kad užgavo ausis ateivio, arba atėjūno vardas.. Visi, kurie čia esame, yra atėjūnai, nes visi, atėjome į žeme  bent šiek tiek vėliau, negu tie, kurie buvo prieš mus.. Ir dabar man, o gal visiems  mums būtų malonu, kad
Jonas Aleknavičius prisimintų ir padeklamuotų mums dar vieną  ištraukėlę iš Lietuvos istorijos.. Ponas Jonai, būkite malonus- ir tai, ką  surasite  savo galvoje, pasakykite ir  mums..
AŠ:
Jau nei plikau, nei žilau, nes jaučiau kad sceną valdo kita jėga. Ir buvo akimirkų, kad pasijausdavau, jog mes vis važiuojame nauja Radijo karieta. Bet jos kažkodėl nesuprantame, nesuvokiame.. Kaip ir tuomet, važinėjant senąja. ATRODYTŲ, tokie protingi žmonės, kaip pavyzdžiui, Guoda Litvaitienė, Audrius  Braukyla,  Jūratė Lauciūtė ir ypatingai   Kazytė Mazgelienė, apžiūrinėjo ją iš visų pusių, bet, būdami užsiėmę tik savimi, nesuvokė jos. Ir dabar nežinau, ar jų protą ir grožį kas restauruoja, bet tuomet, kai pagalvoju, tai buvo stipri jėga, galėjusi Radijo karietą pakreipti gyvybės keliu. Man pasirodė, kad savęs nebegali kontroliuoti ir Jonas Aleknavičius. Išgirdęs  tokius  Mindaugo žodžius, jis pasižiūrėjo jo pusė, paėmė sauja  viršugalvį:     
J.ALEKNAVIČIUS:
O ką joje galiu surasti.  Žinau, kad jau laikas eiti namo ir kiaules pašerti. Daugiau mano galvoje nieko nėra.
ROMA: Yra. Yra. Pažiūrėk kišenėn ir surasi
AŠ:
Nepaisant ir tokio jos žmonos Romos paraginimo, Aleknavičius jau lipo pas į sceną, kur jau buvo ir Mindaugas Kibirkštis. Ėjo neskubėdamas, kairėn dešinėn pečiais palinguodamas ne lyg  brisdamas  klampynę. Sustojo toje vietoje, kur ir anksčiau, kai deklamavo eiles apie kadais čia buvusią  tundrą.
J. ALEKNAVIČIUS:
Man buvo pasakyta, kad išmokčiau kitam vaidinimui. Bet kad  reikia, tai galiu ir dabar.. Nereikės kitą  kartą. Bet dabar ne iš galvos. Reikės perskaityti..
Kad reikia, kodėl- ne?
AŠ:
Ir Jonas Aleknavičius, išsukinėtais reumato pirštais užkėlė ant nosies akinius ir išlyginęs iš kišenės ištrauktą lapą, perskaitė tai, kas atrodė vis dėlto tiko temai ir  net akcentavo beįsiplieskianti ginčą..           
J. ALEKNAVIČIUS:
                          Mes čia visi atėję..
                           Tačiau šį kartą kalbam apie tuos,
                           Kurie pirmieji čia atėjo
                           Ir pasiliko būti..
                           Kas jie?
                           Ir iš kur?
                           Tyli saulė, vėjas
                           Tyli žvaigždės, mėnuo
                           Tyli medis ir žolė
                           Tyli upių, ežerų vanduo.. 
                           Kas jie, ir iš kur atėję,
                           Nepasako net akmuo..
                           O tačiau
                           Pikčiau
                           Nei vilkas kaukia
                           Sieloj nežinojimas skaudus...
                           Kas jie ir iš kur atėję

                           Esam europidai-
                           Ji  plačiai,
                           Ši rasė
                           Po pasaulį išsibarstė.
                           Dar kiti pasako:
                           Euroazijatai mes..
                           Ir  balta spalva-
                           Esminis mūsų ženklas:
                           „Balta, balta, kur dairais..“
 
                          Bet ir  baltoj spalvoj
                          It vilkas kaukia
                          Nežinojimas - iš kur
                          Ir kas jie, čia atėję.
                          Ir palikę būti?
                          Jau , regis, buvom patikėję,
                          Jog finougrai,
                          Jog kilimo esame iš jų..
                          Bet abejonės išmeta ši raitelį iš balno-
                          Esa -
                          Jei jų čia būta-
                          Tai nedaug..
                          Ir jie netapo substratu.
                          Prie Priegliaus, Nemuno,
                          Prie Dauguvos...
Tai šit kaip. Kitaip sakant jie netapo pagrindu, šiandien šituose kraštuose gyvenančių žmonių. Bent jau man taip aiškino Pranucis, kurį čia visi vadinam vežėju.. O kas tapo pagrindu, kas tapo- kaip čia pasakyta substratu - mūsų gyventojų, tai, matyt, išgirsime kitame vaidinime.. Viskas, ponai. Daugiau nieko neturiu, nei galvoje, nei kišenėse. Bet jeigu taip mąstant, tai ir aš ateivis. Ne iš arti. Net iš Pilvingių čia atėjęs... Jei štai ne Roma, tai – ko čia būčiau trankėsi..
AŠ:
Tačiau Kibirkštis buvo įaugęs savo vietoje ir- nė krust.
M. KIBIRKŠTIS:
Mes dar ne istorijoje. Ir po ją kapstytis, manau, nevertėtų Aš rodau  tik į scena ir noriu sužinoti, kuriam iš dviejų Mindaugų bus skirti jos vaidinimai. Ir ryžtingai siūlau savo kandidatūra. ačiau jeigu ji jums nepriimtina, tai irgi ne bėda. O kad šiandien Mindaugai turi paklausą, tai  visas Vilnius žino. Atrodo, kad visi  saugumo sekliai išėjo ieškoti Mindaugų. Ko jie prie mūsų kimba, gal tik Dievulis žino. Mane jau tris kartus įtikinėjo, kad esu Lietuvos karalius. Galima juoktis, bet nemaniau, kad jie tokie įkyrūs..
AŠ:
Ir  jau  dabar  vėl dėdė  Jonas.
DĖDĖ JONAS:
Kibirkštukas – Lietuvos karalius?!.. Oi, broleli tu mano. Nuomentai! Bet atsimink, esi scenoje ir nemeluok..
M. KIBIRKŠTIS:
Tai gal manote, kad esu toks gudus ir galiu sugalvoti tokias pasakas? Pabandykite.. Jeigu to reikia scenai, tai prašau-aš užleidžiu sceną Mindaugui atėjūnui.. Nežinau, jo pavardės
MINDAUGAS: Ir nesužinosite, pone, nes jos neturiu
M. KIBIRKŠTIS: Tai ką- iš mėnulio nukritote, ar kaip?- neturite pavardės..
AŠ:
Tai jau buvo negerai.  Nors jau veiksmas buvo atneštas į sceną ir reikėjo saugoti, kad jis nepakenktų vaidinimo pabaigai. Bet nei vežėjas, nei Vytautas Mačionis nerado už ko s-susigriebti ir tuomet į paramą  atėjo Mačionių- tėvas
K. MAČIONIS:
Ponai, jaučiu, jog  Jums žmogus  be pavardės- naujiena. Negi? O aš štai savo dviejų sūnų akivaizdoje  liudiju , kad pažįstu žmogų, kuris irgi  be pavardės. Nežinau, koks jis meistras- geras ar  blogas - tačiau  įsitikinęs, kad tokie žmonės kaip jis pajėgūs valstybes kurti.  Bet mano  mintis  kiek kita: nebūčiau  Mačionis, prašyčiau, kad pavadintume Šklėrium, Ir tai būtų labai gražu. Turite gražiu pavadinimu Šklėrių  kaimą, o jame nė vieno Šklėriaus. Galvokite, ponai..
M. KIBIRKŠTIS
Jeigu man  vaidinimai, o jam Šklėriaus pavardė, tuomet-prašau.. Gal nors čia teisybę surasim..
DĖDĖ JONAS
Šklėriai be Šklėriaus buvo  kiek beatmenu. Ir dėl to bėdų nebuvo,  bet nebuvo Šklėrių be  Grigų, o, regis, - ne už dienų ir jų nebus. .Mindaugėli, dovanoju tau savo pavardę. Jeigu tik reikia, prašau - būk Grigas.. Na, kaip?  Imi? Graži pavardė, broleli mano.. Sakau, anksčiau Grigų nors vežinu vežk, o dabar  baigia išnykti..
MINDAUGAS: Ačiū, šeimininke, bet.. jau taip susiklostė, kad nuo amžių mūsų šeima neturėjusi pavardės.. Ir Jums, ponas Mačioni, ačiū už gerą atmintį. Aš irgi, beje , pažįstu nemažai žmonių, neturinčių pavardės. Bet į sceną  lipau todėl, kad užgaulus man pasirodė pono  Mindaugo įvardijimas - atėjūnas. Todėl ir  norėjau pasirodyti, kad nebūčiau paslaptis. O dėl vaidinimų- patikėkite, kad tai ne mano išmonė. Aš nežinau, kaip jie gali padėti Radijo karietos statybai, tačiau, pavyzdžiui, šiandien  man  buvo įdomu  matyti čia atėjusius žmones..
M. KIBIRKŠTIS:
Tik, manau,  ne  Mindaugą Kibirkštį.
MINDAUGAS: Nereikia taip manyti, pone.
VYTAUTA: Dėl šio incidento mes patys kalti.  Tai ką  čia girdėjote- vaidinimas.
MINDAUGAS: Ne. Aš nevaidinau ir net  norėdamas, matyt, nesugebėčiau.
M. KIBIRKŠTIS:  Aš šiek tiek. Bet tiesa, kad Vilniuje  bala žino, kas  darosi, tai tiesa.. Net gandai sklinda, jog  panašu, kad  ko gero karalius Mindaugas prisikėlė panašiai kaip Jėzus Kristus.  Bet jeigu Jėzus po  trijų dienų, tai Mindaugas- po šešerių amžių. Kvailioja  Vilnius. Bet pagrindo yra, ..- Ką tik pastatė karaliaus  Mindaugo paminklą. Statomi Valdovų rūmai. Rūmams paminklo neužtenka, reikia gyvo karaliaus  Mindaugo..
VEŽĖJAS: Vytautai, kaip užbaigsime  vaidinimą..
VYTAUTAS: Kad ir dabar, bet vis  dėlto reikia  žinoti, kam vaidinsime. Ar Jums, ponai, neatrodo, kad pats  gyvenimas  mums  kužda į ausis  esa- vaidinkite  Karaliui  Mindaugui..  VEŽĖJAS: Ir tuomet jų  ciklą reikėtų įvardinti- kaip?. Vaidinimai karaliui  Mindaugui, ar  Vaidiname  karaliui  Mindaugui.
VYTAUTA: Bet gal nesupanašėkime. Prisimenate- anksčiau vaidindavo žemdirbiams. Sakyčiau, kad geriau „VAIDINIMAI KARALIUI MINDAUGUI..  Viskas, ponai, o dabar paplokite, nes pirmasis  vaidinimas karaliui  Mindaugui baigiasi.
.