Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » LAIKAS ATSIMINTI » Reikia, tai reikia


Reikia, tai reikia

1 10 48

1

;)

2

1.  Rytas su Vidiniu
Laikas atsiminti (1)
Scena I
        Veikėjai: Vidinis ir Pranas
   
    Tų metų (2008) gegužės pabaigos -birželio pradžios rytus su Vidiniu sutikdavome labai panašiai - vis nepraleisdavome progų pakalbėti apie neaiškius nusiteikimus ir miglotus pažadus krestelti save iki smegenų sukrėtimo, atsibusti ir ryžtingai atsikratyti sielai brangių, bet, deja, jau neaprėpiamų dalykų. Žolė, matyt, irgi norėtų dar augti, žaliuoti, bet ateina laikas, kai ji gelsta ir pradeda džiūti net derlingiausioje žemėje. Abu suvokėme, kad esame panašūs jau į gerokai apgeltusią ir susikaupusią greitam džiovimui žolę, bet įdienojus ir vėl aprimdavome, atidėliodami reikalingus sprendimus. Vienas tokių rytų atrodęs taip:

VIDINIS.  O gal nevažiuojam, a?
PRANAS.  Reikia, Vidini. Tą net geriau žinai. Reikia.
VIDINIS.  Pabaigą mes visi žinome. Dėl jos Dievas nelaidžia klysti. Bet iki pabaigos dar kažkiek yra
                laiko. Būtent šį laiką ir norisi sunaudoti pagal savo supratimą ir galimybes. Prašysime, kad
                toli mūsų nelydėtų. Tai labai svarbu.
PRANAS.  Svarbu?
VIDINIS.  Labai, Pranai.
PRANAS.  Nemanau, kad kas panorės lydėti į Vilniaus Santariškes ar net mažesnius kilometrus. 
                Nebent Astė iki Margionių sodžiaus ištvers. Mudu jau nereikalingi, Vidini. Abu panašūs į
                Šklėrių sodžių. Nyksta?  Na, ir tegu...
VIDINIS.  Todėl ir susiruošei palydėti į ligoninę?
PRANAS.  Baik. Žinai, kad ne todėl. Tiesiog savęs be tavęs jau neįsivaizduoju ir, regis, nemokėčiau
                būti be tavęs. Anksčiau dar ištverdavau, o dabar

    - Dėkui, - padėkojo Vininis ir nutilo. Tylėjau ir aš, jausdamas kad Radijo karietos Pasostės erdvę užtvindo laikas. Kažkodėl atrodė, kad jis svetimesnis.  Bent jau ne toks, kokį norėtum paglostyti ranka kaip savo ir džiaugtis, kad jis yra. Į pritvinkstantį Pasostės Erdvėje laiką atsirado kažkas sunkiau suvokiamo. Žmogui įvairiai kalbama apie jo lemtis, apie būtinumą susivokti  savyje ir nesistebėti, kad atsitinka taip, kaip atsitinka. Suvokdami savo nuvertėjimą karietoje, jutome, kad ir laikas mumis bodisi ir tampa svetimesnis.
    Įprasta maniera Vidinis pasiėmė Vakaro ŽINIAS. Vertė jas, peržiūrėdamas atskirus puslapius.
    - Dėkui, Pranai- pakartojo dar kartą, o iš anekdotų skyrelio perskaitė: Moteriškos problemos yra
niekas palyginti su vyriškomis, dėl kurių kilo moteriškos.

VININIS.  Ot taip, Pranuci.
PRANAS:  Ar manai, kad reikia juoktis? Tiesą sakant, nelabai suvokiu, apie ką čia kalbama. Apie
                kokias problemas?
VIDINIS:  Problemas nesunku prisitaikyti, bet smagu, kad apie tai kalbama anekdotų skyrelyje. Gal ir
                savas galėsime ten perkelti. Beje, jau turėtum savyje girdėti eilėraštį. Ką tik sukilnojau.
                Įsiklausyk.
PRANAS.  Ė, Vidini, Vidini Net neįsivaizduoji, kaip atrodanti savijauta, kuomet nešioji eilėraščius
                lyg savus ir žinai, kad jie atsiųsti į sielą ar smegenis kito kūrėjo. Taip, girdžiu. Jau girdžiu
                jį, Vidini.

                                    Skrenda ir skrenda...
                                    Žinau - atgal neparskris.
                                    Skrenda ne paukščiai,
                                    Skrenda laikas iš mano būties.
                                    Šlama, čeža, švilpauja metų sparnais.
                                    Atmintis  jų nenori apleisti,
                                    Bet skrenda ir skrenda
                                                LAIKAS
                                    Iš mano būties.
                                    Ir staiga sužinau
                                    Kiek turėjau jo daug.
                                    Dabar gi
                                          po apnykusią erdvę
                                                                    dairaus
                                    Ir nejaukiai paklausiu
                                    Suskaudusią širdį:
                                    - Ar jau?..
                                                          ( Skrenda) 
 
    Su Vidiniu buvome vienu du Pasostės erdvėje. Tokia erdvė (dviems asmenims -  viena), ji karietoje vienintėlė. Galėję užmerktomis akimis ją išvaikščioti skersai išilgai. Tai buvo mūsų erdvė, kurioje išgyvenę ilgą laiką. Čia praleistos gausios dienos, naktys, rūpintasi ir nerimauta užsimirštant, kad nieko amžino nėra. Matyt, ir Radijo karietoje, kaip kitur- kol jaunas, kol sveikas atrodo jūros marios iki bambos. Brisk ir perbrisi. Ir tikrai, kad perbrista nemažai - daug kur būta, pamatyta, bet va subrendo laikas, kuomet prireikė ligoninių Vilniaus Santariškėse. Už Vidinį, būdamas keliais metais jaunesnis, dar stengiausi nepasiduoti, užpudruoti negales. Sunkiau tokia maskuotė sekėsi Vidiniui. Tačiau kaip jėga jėgą įveikia, taip negalė - sveikatą. Plika nuovoka regėjosi, kad delsti jau pavojinga. Po ilgų, atkaklių įkalbinėjimų, Vidiniui sutikus pasiremontuoti, rengiausi jį palydėti į Vilniaus Santariškes, o pats budėti netoliese esančiuose Balsiuose. Dabar gi, perskaitęs eilėraštį, visą šį nusiteikimą verčiau aukštyn kojomis. 

PRANAS.  Bėgam, Vidini.
VIDINIS.  Ką?
PRANAS.  Sakau, bėgam. Dinkim. Suprantu, kaip kiauliškai atrodys toks poelgis, betbėgam.
              Nepaisant nieko. Blogiau nebus, kaip yra. O ir laikas parankus. Vieni į užsienius išvažiavę,
              kiti į  Druskininkus, Palangą,  o mudu Bėkim.
VIDINIS.  Hm. Tikėk netikėjęs, būtent apie tai ir aš galvojau. Jeigu nori, pasakysiu, kur sumanęs
              sustoti.
PRANAS:  Aukštakalnyje.
VIDINIS.  Iš kur žinai?
PRANAS.  Gal, Vidini,  tu man pasakyk, iš kur žinau?
VIDINIS.  Sulipom. Difuzavomės vienas į kitą. Ir žinok, žmogau, kiek savęs yra kitame. Bet - ne, mes
              nebėgsime.  Mes pernelyg solidus, kad taip pasielgtume. Levas Tolstojus mums irgi ne
              pavyzdys. Jis genijus, o mes daug  kuo buvę, bet, deja, jau visur... buvę. Supranti? Buvę,
              buvę, buvę  Net ir karietos vežėjais. Ne, ne. Mes nebėgsime. Bent kol kas.
PRANAS.  Nesakau, kad šiandien ar ryt. Dieną kitą lukterėkime.   
VIDINIS.  Esu tas, kas būsiu, o ne kas buvau. Romenas Rolanas. Bet te nesupyksta dangaus sūnūs.
              Dažnai su jais ginčijuosi. Jiems ligoninių jau nereikia, o mums, deja, deja
PRANAS.  Tu greitesnis, Vidini. Ir, matyt, kad  jau niekuomet nepasiseks tavęs aplenkti. 
VIDINIS.  Esu tas, kas buvau, o ne kas būsiu. O kas būsiu, tai tik truputį daugiau už 
              tą, kas buvau. 
PRANAS.  O!  ir vėl, kaip dažniausia.
VIDINIS.  Šįkart, sakyčiau, gerokai kitaip, negu kaip dažniausia. Ką tik perskaičiau 
              tavo knygą Teisybės visi bijosi.
PRANAS.  Knygą? Juokauji? Tai buvo užrašai, bet jau ir jų nėra. Maniau, kad bent kurį laiką  jie 
              mane džiugins. Buvo vilčiu, bet taip neatsitiko.
VININIS.  Ten daug i, bet dažnai be taškų. Juos būtina parašyti. Ir Vakaro Žinios. trumpai-
              drūtai.
PRANAS:???
VIDINIS:  Turėtumėte greitai atlikti dalykines ir buities užduotis, o vėliau skirti dėmesio tiems, kas
              mus myli Suvoki?
PRANAS:  Tiki horoskopais?
VIDINIS:  Tais, kurie Vakaro ŽINIOSE.
                                                                                                                            /bus daugiau/
2008-07-06

3

Laikas atsiminti (2)
Scena II
    Veikėjai: Ypata ir Balsas     

                               TIK  RETSYKIAIS SĖDINTIS YPATA                       
   
  Savo erdvėje prie stalo ant plataus suolo sėdėjo Ypata. Sunku pasakyti, ar kas iš karietos ekipažo žmonių matė  jį sėdinti, kuomet  jis vienas. Tai buvo judantis, vaikščiojantis, rečiau stovintis  ir tik retsykiais sėdintis Ypata. Prisėsdavo irgi tik verčiamas reikalo- pavalgyti, išgerti puoduką kavos, retsykiais pabūnant kompanijoje. Šį kartą, regis, prisėdo šventam susikaupimui, kad mąstydamas geriau galėtų išgirsti atsakymus. Akimis neieškojo savo pašnekovų - plika žmogaus akis jų nemokėjo matyti. Tačiau dvasioje Ypata aiškiai girdėjo sprendimus, kurie jam būdavo reikalingi ir kuriems paklusniai pasiduodavo. Ir dabar, parėmęs rankos delnu smakrą, prakalbo:
                           
YPATA.    Betgi būkime sąžiningi. Abu jie - ir Pranucis, ir Vidinis - dar jauni. Pranucui be kelių 
              penktadienių pasninko - septyniasdešimt, o Vidinis metais kitais už jį vyresnis.
              Nereikia norėti, kad sugebėtų orientuotis geriau už tuos, kurie savo metus
              skaičiuoja šimtinėmis. Man rankos nekyla imti Radijo karietos vadeles iš Prano.
              Liežuvis neapsiverčia pasakyti, kad galime apsieiti be jų paslaugų.
BALSAS: Taip, ponas Ypata. Daug padaryta, bet ne tiek, kiek reikėjo. O pastaruoju laiku
              daugiau dūsavimų, poezijos. Regisi, kad jiedu jau savo mantą  kraunasi ir
              padėk jiems netrukdyti išeiti ten, kur eina. Po gerų žmonių kojomis visuomet guli
              Dievo patiestas kelias.
YPATA.  Tas teisybė, bet ir man, ir visiems mums su jais gera.
BALSAS. Kas atsitiko su tavimi, Ypata?
YPATA.  Žemės trauka  irgi nepaprastai didelė. Jau buvau suspėjęs ją užmiršti. Sugrįžo
              atsiminimai, o apsirėdžius žmogaus kūnu - lyg ir žmogumi tampu. Net džiaugiuosi,
              kad taip mielai pasisekė įsiterpti į žmonių pasaulį.
BALSAS:  Dabar ne apie tai, Ypata. Te jiedu eina tuo keliu, kurį po jų kojomis paklojo
              Aukščiausiasis. Ir tu, sakau, netrukdyk ir padėk jiems. Suprantam, kad nelengva
              bus, bet kelionė jiems pagal jėgas - turėtų ištverti. Ruošk kelionei juos protingai,
              atsargiai, paguodžiant, kad visuomet bus laukiami sugrįžti.
YPATA.    Meluoti?
BALSAS.  Ypata!..  Iš tikrųjų, kas atsitiko su tavimi?
YPATA.    Negi man reikia manyti, kad Radijo karieta bus įstrigusi it baslys prie Karlonų 
              kalnelio ir lauks, kada jie sugrįš? Ir ar sugrįš? Man būtų gaila ne tik šitaip
              trūnijančios  Radijo karietos, bet ir savęs. Ir visų, kurie karietoje.
BALSAS.  Prašei patarimų. Mes tau juos teikiame. O kaip kas bus - vienas ponas Dievas žino.
              Karietoje išauginta ne viena Erdvė - tai nežemiški dalykai. Bet, matyt, žemiškam
              protui jų esmes nebus lemta suvokti iki dugno.
YPATA.    Anot Vingių Jono- taigis, taigis Bet norėtųsi, kad mūsų neištiktų Katrės likimas.
              Šatra -trakšt, - lūžo ar kaip ten, o Katrė kibiriokšt nuo vežimo. Ir mirties patale.
              Niekas taip netelkė karietos darbo, kaip Vidinis. Tai faktas.
BALSAS:  Ne apie tai dabar, Ypata. Iki. Bet dažnai mūsų netrukdyk. Elkis kaip tavo dvasia
                rodo. Ir kūnas tavo tebūnie tik dėl stoto, dėl pavidalo. Kad muškietininko špagą
                galėtumei prisisegti.
YPATA.    Juokitės, juokitės, jeigu tai juokinga.
BALSAS.  Amen. Iki kito karto.
YPATA.    Amen. Bet atsiminkite - teisingai pasakyta, kad kvailių visur yra, bet manau, kad
              danguje daugiausiai. Nepykite. Kai esi ne tik dvasia, bet ir kūnas, visokios  mintys į 
                galvą lenda.
BALSAS. Ypaataaa!
YPATA.    Et, ką čia bepadarysi, o jeigu nuoširdžiai ir atvirai, tai paklausykite, kaip skauda tai
                sielai, kuri kūne:

                              Tiek išgyvenus
                              Jau net  mirt nemoki-
                              Randi save visur,
                              Randi visokį.                 
                              Gyvybės firmose, skaičiuodamas save,
                              Į žodį įskverbiu patvarią mintį-
                              Numirti- nereiškia nebūti
                              Numirti - reiškia tik kitokią būtį.
                              Ir sužinau,
                              Kad netgi ašara mana
                              Kitai gyvybės formai
                              Regisi kaip jūra.
                           
                              Labai tikiu, kad kažkada
                              Ir aš joje
                                        jūreivis
                                                būsiu...
                                                              (Tikiu)
BALSAS: Vidinis?
YPATA.  O kas juos supaisys. Gal jis. Gal Pranucis. Gal abu kartu.

      Ypata atsitraukė nuo stalo ir, sudėjęs rankas už nugaros, pradėjo vaikštinėti po Erdvę. Taip buvo lemta, kad niekas pernelyg nepaisė, iš kur ir kodėl šios Erdvės. Atrodė, lyg karietos ekipažo žmonių atmintį veiktų specialus eteris, kuris įpratina atsiradusius kasdienai dalykus priimti be emocijų. Savo Erdves karietoje turėjo Tomas, panelė Astė, ponia Citata, net nė karto neaplankiusi karietos poetė Giedrė. Kuomet žmogus sapnuoja jis nežino, kad gyvena sapnuose ir tik atsibudęs retsykiais bando suvokti, kokia neįprasta realybė leido jam pagyventi kitokioje būties sandaroje. Karietoje bažnyčia, biblioteka, visa kotedžų provincija, lyg siūlanti užklydusiam žmogui priimti savo kitokią būtį ir pasinerti joje prie profesoriaus Mykolo Biržiškos kažkada pasakytų žodžių: jeigu jau niekuo netikite, tai tikėkite stebuklu. Gal net tuo, visų didžiausiu, kuomet dvasia susiranda ir gali pasiimti viską pagal poreikius, kad galiausiai užbaigtų suprojektuotą pagal Dievo žodį Žmogaus statybą.
  - O Viešpatie! Betgi taip dabar, o tuomet, prieš penkioliką, prieš pusantros dešimties metų... Net  neįtikėtina, kaip tuomet ne taip, - pakėlęs į aukštį akis sudejavo Ypata, kur mėlyname dangaus fone švietė Didieji ir Mažieji Grįžulo ratai.
                                                                                                              (bus daugiau)
2008-07-07

4

3.Su kuo valgoma paraskevidekatriafobija

Laikas atsiminti (3)
SCENA III
      Veikėjai: Vidinis, Pranas, Astė

VIDINIS. Kada dar savaitės penktadienį žymės mėnesio 13-ji?
PRANAS. Tai bent klausimas. Į tokius niekuomet neteko atsakinėti. 
              Bet gal nesupratau?
VIDINIS.  Turbūt reikalo nebuvo klausti. Birželio tryliktoji derinyje su
              penktadieniu čia pat. Iki jo laiko beveik nelikę. O 
              skubėti ir išeiti išdegusiomis akimis  nesinori.
PRANAS.  Taip. Bet po to derinio bus šeštadienis, sekmadienis ir
              visos savaitės su penktadieniais
VIDINIS.  Bus. Bet  mums parankiausia rinktis mėnesio tryliktos
              dienos penktadienį Beje, sakyk, vežėjau, ar žinai, ką
                reiškia žodis paraskvidekatriofobija?
 
  Pranas lėtai, atrodytų - labai tingiai pasuko galvą, pakėlė ją aukščiau, kad atidžiau žvilgtelėtų į Vidinį. Jau kuris laikas, kai jis tikėjo ir laukė, kad dvasinė difuzija tarp jo ir Vidinio išplėtos savo galią ir ateis valanda, kuomet ne tik Vidinio poezija gebės persimesti į jo atmintį ir būti, tapti lyg sava, jo paties išdainuota, išgiedota. Dabar jis vėl sukluso, bandydamas išgirsti savyje pojūčių tėkmę, jų almą, tačiau neatrodė, kad reiškinys progresuoja. Tos mintys, kurios nesudėtos į posmus, į mūzą savaime neįsiskverbė į jo suvokimą; reikėjo paties Vidinio kalbėjimo, kad jos būtų išgirstos ir suprastos. Ir va į  jųdviejų Erdvę, vadinama Pasoste, atėjo Astė. Ir tuomet, net nespėjus jai pratarti žodį:

PRANAS: Aste, žmogus net susapnuoti nemoka tai, ko šis ponas
              manęs klausia: ar žinau, kas yra Ot, matai? Net ištarti
              nesugebu.
VIDINIS. Ką reiškia žodis paraskvidekatriofobija?
PRANAS. Nori protingą pavaizduoti. Tik kažin, ar ir šį kartą pavyks?
ASTĖ.    Labas, vyrukai. Mano sielai yra labiau rūpimų dalykų. Va,
            žiūriu, kur nešuliai? Lagaminai? Nematau. Atrodo, kad per
            ponios Citatos galvą vėl vėjai praūžė, palikdami apkalbų
            išvartas. Sklando gandas, kad ruošiatės į Vilnių.
VIDINIS. Į Vilnių visą laiką reikia būti pasiruošusiems. Bet yra
              tinkamesnis laikas ir nelabai tinkamas.
ASTĖ.      Ko gero. O ką reiškia žodis  paraskvidekatriofobija, na,
              nežinau. Pirmą kartą girdžiu. Suvokiu, kad gal net lietuvių
              kalbos žodynai jo negirdėję. Žodžio pabaigoje
              girdžiu fobija, o tai reiškia - baimė. Gal šis žodis
              reiškia kažkokios baimės ligą. Žinoma, spėju.
VIDINIS.  Puiku, Aste. Sukiesi apie tą pačią ašį.
              Paraskvidekatriofobija yra sunki liga. Daug žmonių serga
              ja. Įtariu, kad ponas Ypata taip pat.
PRANAS.  Atsiprašau, bet  neprisimenu, kad  kada nors poną Ypata 
              būčiau matęs serganti. Net ir nusičiaudint jo nesu girdėjęs.
VIDINIS.  Praeitų metų, ir būtent  balandžio 13 dienos karietos
              dienoraštyje yra įrašas, kad netikėtai sunkiai susirgo
              ponas Ypata. Pasižiūrėkite į kalendorių. Mėnesio 13d.
              sutapo su savaitės penktadieniu.
PRANAS.  Sakykim, kad taip. Na, ir kas? Argi tai nenatūralu? Kodėl
              gi Ypata negalėtų susirgti?
ASTĖ.      Palaukite, berniukai. Kad daug žmonių bijosi mėnesio 
                tryliktosios, tą mes visi žinome. Ir galbūt labiausiai
                amerikiečiai. Man regisi, kad suvokiu, ką
                reiškia paraskvidekatriofobija. Matyt, dar kažkas labiau 
                bijosi mėnesio  tryliktosios derinio su savaitės
                penktadieniu. Ar neprašaunu, ponas Vidini?
VIDINIS.  Tiesiai į dešimtuką, panele. Daug žmonių serga šią ligele. .
                Net labai žinomų. Napoleoną, pavyzdžiui, irgi vargino
                savaitės penktadienio ir mėnesio 13 dienos derinio fobija.
                Jokių svarbių reikalų, jokių mūšių nebuvo. Getė irgi visą
                parą neišlįsdavo iš patalo. O paklausykite, kas rašoma
                apie kompozitorių Arnoldą Šenbergą.
Jis taip bijojo 13 dienos, kad galima sakyti, mirė nuo savo perdėto prietaringumo. 1951 metų liepos 13 dieną, penktadienį, jis praleido po antklodę, drebėdamas iš baimės. Likus ketvirčiui valandos, jo žmona įėjo į kambarį, norėdama pasakyti, kad  bijoti liko 15 minučių. Tuo metu Šenbergas, sunkiai pakėlęs ranką, vos pratarė žodį harmonija ir  mirė be dvylikos minučių dvyliktą.

PRANAS. Hm. Atrodytų, protingiau galvoti, kad mėnulis ant galvos
              nenukristų. Bet jeigu rašo...
VIDINIS.  Toks mėnesio tryliktosios ir savaitės penktadienio dienų
                derinys pasitaiko kartą ar du kartus per  metus. Regisi, 
                šie metai tokį derinį turi tik kartą - birželio tryliktoji žymi
                mėnesio antrą penktadienį. Kiek ligonių vėl
PRANAS.  Ir ponas Ypata.
VIDINIS.  Tai tik prielaida, kad Ypata serga šia liga Prielaida,
                mielieji. Iki tryliktosios nepilna savaitė. Bus matyti, kaip
                iš tikrųjų.
PRANAS.  Tai todėl ir sakei, kad mūsų išvykimui 13-toji būtų
              parankiausia?
ASTĖ.      Suprantu, kad  ponia Citata apie judviejų kelionę į Vilnių
              nesapnavo.
VIDINIS.  Kada tai bus, Aste, kol kas tik Dievulis, težino. Mes dar
                neapsisprendėme. Bet kad iki birželio 13 neišvyksime, tai
                tikrai, kad -ne.
ASTĖ.      Ačiū, kad  nors iki tiek- ne. Yra, yra, deja, dalykų, kurie
                nelaidžiai kalbėti patarimus ar reikšti savo nuomones. Bet
                sakau, gal praleidę birželio tryliktosios  derinį su 
                penktadieniu, palaukite kito..
VIDINIS.  Kitas toks derinys bus tik  2009 metų vasario tryliktąją
ASTĖ.      Ir  jūsų supratimu, tai labai ilgu laukti? Truputį daugiau,
                kaip pusmetis
VIDINIS:  Paklausyk, Aste. Čia aš apie save

Ir štai atėjo laikas,
Kai jau nereikia jo-
Įstrigo atplaiša į dalią iškentėtą,
Net nežinau,
Kokiu supratimu laikaus -     
Nei nusijuokti,
Nei mylėti jau nemoku.
Atėjo laikas toks, deja,
Kuomet ne lyg bažnyčioj
Viskas aišku nei aiškiau -
Jau nieko net ieškot nereikia,
Kažką daryti,
Kad galėtumei  turėti
Sakyk, ar gali būti dar kažkas liūdniau?
 
ASTĖ. Išmėtytas. Ir labai.  Kaip ir Pranas. Abu jūs labai išmėtyti. Ir jeigu dievas man padės, galbūt daugiau surinksiu į vieną, negu tie balti ligoninių žmonės. Nepaisant to, pabandykite ir patys save surinkti į vieną. Sėkmės, berniukai.
2008-07-14

5

Pranas
Amžinatelisio atmintis
4.                         
    Astei išėjus iš Pasostės ne iškart pastebėjom ant stalo paliktą seną laikraštį. Ir Vidiniui, ir man buvo miela matyti, kaip gražiai ūgtelėjo karietos panelė, tačiau artėjančių permainų nuojautoje, dažniau kūrėm planus, kaip reikės gyventi ateityje ir neliko laiko džiaugtis, gėrėtis tuo, kas yra, ar atsiminti, kaip kas buvo. Tik nukaukšėjus greitiems Astės žingsniams ir Vidiniui prisėdus prie stalo, jo akys užkliudė laiko nugeltintą savaitraštį, bet jam svarbiau buvo išgirsti, kaip kuriasi posmai. Nesiekė šratinuko ar pieštuko jausdamas, kad  kūrinėlis nebus įtaigus net nebūtų gaila, jeigu tuoj pat išnyktų taip ir neįšokęs į atmintį ar popierių. Stovėjau prie lango, kur ant palangės žydėjo Taurijos padovanoti kardeliai. Jiems čia gera, -galvojau, - nemenkas laikas praėjo, o jie nemeta žiedelių.

AŠ. Vidini, kas pirmiau - Taurija ar Tauragė?
VIDINIS. Dar viena spręstina problema! Ech, Pranuci, Pranuci!... Sprendimus, kuriuos galima palikti kitiems, palikim. Mums užtenka savų problemų. Įklimpom. Dievas mums, matyt, dar vis duoda kantrybės.  Manėm, pykšt pokšt, ir darbas bus padarytas. Deja, taip neatsitiko. Bet kaip nekalbėtum, o Dievui, mano supratimu, rūpi mūsų darbas. Neleidžia ne tik jo numesti, bet ir paramą siunčia.
AŠ. Turi galvoje Astę?
VIDINIS. Ji ne tik žada mudu surinkti į vienetą, bet net tiki, kad surinkimo darbą galime ir patys atlikti. Kai  jau patys savimi  netikime, ji dar vis tiki.
AŠ. Ak, štai kodėl tu taip:

Dairos ir dairos
Padangė plati,
Į ką atsiremti -
Nežino.
Nežino, kad
Vyzdžiuose
TAVO akių
Įstrigusi
Laikos gimtinė.

O ten, kur norėtų nuplaukti,
Jai nelemta plaukti, deja...

Aprėpusi dieną ar naktį,
Vis dairos ir dairos
Padangė plati
Už mane.
Už kitus.
Net už tuos,
Kuriems nesvarbu,
Kas buvo - nebuvo,
Kas bus ar nebus.

Nieko amžino, sako,
Ko galima būtų netekti.

VIDINIS. Kliūva. Neišbaigta mintis. Gal irgi norint padėti. Bet, Pranuci, paklausyk, ką tau paskaitysiu iš amžinatilsio.  Ar meni Kalbą Vilnių?

    Neatsigręžiau. Neatitraukdamas akių žiūrėjau į kardelių žiedelius, o Vidinis atsargiai pakėlė makulatūros senieną. Astė savaitraštį paliko atverstą, mėlynu pieštuku storai apibrėžusi tekstą, anot jos, berniukams perskaityti. Tekstas nedidelis. Vidinis jį perskaitė vienu akių užmetimu, bet pasiliko savitvardoje, pirma leisdamas išsikalbėti eilėraščiui. Dabar irgi nekėlė balso ir atrodė, kad didesnio poveikio jam nedaro.

VIDINIS. Ko tyli?
AŠ. Skaityk.
    Palūkuriavo, pažiovavo ir skaitė:
    Keistokai atrodo, kai vidužiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, esą susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžią ar net toliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime.
    Ne, žmogeli. Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net savo tėvo mėgstamiausią dainą uždainavo.

AŠ. Va kaip! Betgi tai tiesa! Taip ir buvo, Vidini. Tikrai taip ir buvo. Kaip dabar atsimenu. Žiema. Sausis. Jo vidurys.
VIDINIS. Čia irgi taip parašyta.
AŠ. Vis tik tu, Dieve, esi. Vis tik žodis pirma. Jis pirma net tuomet, kai reikia atsiminti. Klausyk, Vidini, ir atsimink.
VIDINIS. Skambina. Pakelk ragelį.
AŠ. Klausu. Taip, taip. Mes tuoj pat.
    Truputį palaikiau jau nutilusį telefono ragelį. Paprastai karietos erdvės susisiekdavo savaime. Reikėjo turėti Radijo karietos ekipažo nario statusą, ištarti - kad ir mintyse - erdvės pavadinimą ir ryšys pradėdavo veikti. Ši ryšio priemonė negriozdė  karietos erdvių daiktais ir talpinosi nežinia kur arba tiksliau - visur.

VIDINIS. Astė?
AŠ. Ė, kaip ne laiku. Visi jau ten, Tomo erdvėje susiėję. Prašo paskubėti.
VIDINIS. Paimt Kalbavilnį?
AŠ. Ne, ne. Tegu būna. Jau buvau užmiršęs, kad dažniau būtent taip ir vadinome - Kalbavilnis. Ė, kaip ne laiku, bet... Eikime Vidini.

(Iš Laikas atsiminti)
2008-12-14

6

Pranas
Ne tas scenarijus
5                                         
   
    Tomo erdvės neįmanoma pažinti. Kur aukštos lubos, kaip ir kitose erdvėse, švietė Grįžulo ratai, po kuriais tvyrojo nešaltos, besniegės žiemos peizažas. O juk... (na, ir kaip tuo patikėti?) birželis, artėjantis prie Joninių laužų. Patalpos pojūtis irgi išnykęs. Vietoje jos plačiai nusidriekusi  plati apylinkė su gamtos turtingais peizažais. Akys, užkliuvę už vieno paveikslo, greit metasi prie kito. Kalvos, miškeliai, įdubos, pievos... Erdvė prasiplečia iki horizontų. Iš mūsų šešių karietos ekipažo žmonių galbūt tik Ypata suvokia tokią būtį, kuomet į mažytę karietą įsiterpia begaliniai, sakytum - kosminiai dalykai. Tai nereiškia, kad kiti karietos ekipažo moterys- vyrai abejingi reiškinio pažinimui ar supratimui. Aš, pavyzdžiui, irgi įsitikinęs, kad radijo karieta yra materializuota žmogaus dvasios apraiška.
    Šį kartą Tomo erdvėje man išvaizdžiausiai atrodė upės, panašios į Merkį, kairysis krantas, kuris kilstelėtas aukščiau, kad lengviau galima būtų dairytis po apylinkę iki pat miško. Norėjosi manyti, kad nuo ano upės pakraščio prasideda Šiliniai, įsiūbavę Dzūkijos miškus lig Čepkelių ir viso pietinio Lietuvos pakraščio.

ASTĖ. Ai, ai, kaip negražu, ponai! Vėluojam kaip nedrausmingi mokinukai.
VIDINIS. Atsiprašom. Pati kalta, Aste. Užkliuvom už tavo atneštos spaudos.
TOMAS. Būna blogiau. Man irgi norėjosi atidėti vaidinimą dienai kitai. Pasirodo, yra dalykų, kurie labai raiškiai nušvinta, jei tik nepatingi susikaupti ir pabandyti atsiminti. Tai gal pradedam, a? Regis, nieko neužmiršom. Ponas Ypata yra, ponia Citata su panele Aste čia. Vidinis su Pranu irgi pagaliau atsirado. Įskaičiuojant mane - visas ekipažas. Sakyčiau, skaitlingas, o tuomet, prieš tuos metus...
    - O! Jau važiuoja. Žiūrėkite dešiniau, ponai. Marcinkonių keliu.
    - Karieta? Iš išvaizdos panaši į...
TOMAS. Taip, ponai. Tai prototipas, kuomet  ji pradžioje, neretai dar Džene vadinta.  Ją, regis, pavyko atkurti, bet kaip, kokiu būdu - šito jau negalėčiau pasakyti. Erdvėje nebuvo sunku sukurti žiemos peizažą. Ir būtent tą, turėtą tų metų sausio viduryje, kuomet pirmą kartą išvažiavome.
AŠ. Girdite? Igaga! Iš žvengimo pažįstu.
TOMAS. Išklausykite, išgirskite, ponai, bent porą mano žodžių. Neapsirinku atsimindamas, kad pirmi priekaištai radijo karietai buvo geravaliai: kodėl ne lingė ar vežėčios, brička ar bričkelė?
AŠ. Buvo ir toks - kodėl ne vežimas? Pagaliau žiema gi. Tai kodėl ne rogės ar važis? Atsakydavom - turim, ką turim. Karietą.
TOMAS. Priekaištauta ir dėl to, kad į karietą pakinkyta Igaga. Esą, kodėl kumelė?
AŠ. Sakydavom vėlgi panašiai. Turime, ką turime. Pirkome ją Kumelionyse. Tiesa, dabar jau Kurmelionys. Viskas praeina. Net vietovardžių pavadinimai.
TOMAS. Matyt, kažkada ten žmonės mylėjo kumelę. Gal todėl, kad turėdami ją, galėjo tikėtis ir greito ristūno, ir kovos žirgo, ir paprasčiausiai darbinio arklio.

    Taip kalbėjome, kol iš atidardančios karietos per Tomo erdvę nuvilnijo daina, privertusi suklusti ir patikėti, kad, palikę savo laiką, nusikėlėme į praėjusį. Dainos žodžiai aiškūs lyg juos skaitytume iš popieriaus. O melodija irgi pažįstama, kad ne vienam pračiaupė lūpas dainuoti.

              Stebis stebis nemunėliai -
          Kas gi čia yra?
          Trepsi žirgo pasagėlės,
          Girgžda karieta.
                  Oi, parvešim šimtą metų
                  Mūs šalelės mylimos.
                  Šimtą metų, šimtą metų -
                  Visą amžių Lietuvos.

ASTĖ. Betgi pažiūrėkite, žmonės, kaip gražiai atrodo Igaga! Galva karališkai aukštai pakelta, karčiai krenta, uodega išriesta kaip paukščio sparnas. O kojos...  Oi, kokios jos miklios! Nagi pažiūrėkit! Akių negaliu atitraukti!

              Senis švilpauja botagą,
          Timpsi vadeles,
          Dantyse pypkelė dega,
          Pusto liepsneles.

    Išgirdus taip dainuojant, bergždžias reikalas tikėti, kad galima ką nors sudominti pasakojimais. Bet taip neatrodė Tomui. Man - irgi. Gal dėl priežasties, kad pasijutome esą tos praeities įvykių dalyviai.
TOMAS: Prisimenu, kviesdamas į karietą, vežėjas apie priekaištus  nekalbėjo. Vis gyrė. Girdi, Tomai, visas Vilnius ir bent pusė Amerikos lietuvių žino, kad  tai ne karieta, o tiesiog stebuklas. O tu, esą, Tomai, lyg vienuolyne būtumei uždarytas - dar spardaisi, dar neapsisprendi, važiuoti ar ne. Prisimeni, vežėjau? Juk taip kalbėjai? Ir barei. Girdi, užteks dvejoti, sėsk karieton ir - aida! Važiuosim! Ne mūsų kaltė, kad palikti be reklamos ir kad, pasak pono Antano Terlecko, visos politinės jėgos Seime be žodžių susitarė slėpti tiesą nuo kasdien apgaudinėjamos tautos. Matyt, jautė ir Seimas, kad radijo karieta jam neparanki.

    Klausiausi Tomo ir žinojau, kad kalba prieš nemažai metų sakytais žodžiais. Tačiau iš tikrųjų karietos pradžia ankstesnė - kai važinėjo ir girgždėjo tik galvoje. Tai buvo svajonė, kurios nepasisekė išlaikyti paslaptyje. Vaikščiodamas po Vilnių ir sutikęs pažįstamus ir net nepažįstamus, vis pasigirdavau: aš turiu karietą. Jūs tik pažiūrėkite, kokia ji nuostabi! Ir atsitiko nuostabus dalykas - žmonės patikėjo. O patikėję, nebuvo abejingi ir stengėsi padėti.  Bet... stop! Kaip šitaip? Su Tomu čia, o ta karieta antai kur, anapus upės...

            Trepsi žirgo kanopulės,
          Girgžda karieta.
          Ar, vežėjau, pasigėrei,
          Ar širdis jauna...

    Važiavimas buvo linksmas, nuotaikingas ir, žiūrint iš šiapus upės, atrodė, kad karieta nežino, jog kelias pasibaigia neprivažiavus jos. Visi buvome smagūs, nuteikti linksmo karietos važiavimo. Net ir ponas Ypata dainos priedainiu labai neblogai talkino gerai nuotaikai - jo balsas sodrus, jaunas, labai atitolęs nuo išvaizdos, kurioje gūžėsi nemažai metų. Bet staiga mūsų šurmulys pritilo. Igaga minutėlei stabtelėjusi prie upes kranto, tuoj pat ryžtingai su karieta įšoko į jos tėkmę, aukštai viršum savo nugaros ir karietos pakėlusi purslais vandenį ir žiū - kinkinys įstrižai upės plaukė į mūsų krantą.
    - To dar nebuvo, - pasakė sunerimęs Tomas...
    - Tikrai, kad to dar nebuvo. Igaga, kas su tavimi atsitiko? Kas tau protą sumaišė? - sumaliau žodžius, bet baimė pradėjo tirpti. Kinkinys yrėsi greitai ir po keleto minučių Igaga įsikibo kojomis į aukštoką krantą ir, ištraukus karietą iš vandens, sustojo, galingai suvirpino kūną, nutaškė nuo savęs vandenį ir buvo laiminga, kad sugebėjo padaryti neįtikėtiną triuką.
    - Yhaha! - sužvengė.

TOMAS. Ponai, atsiprašau! Scenarijus ne tas. Aiškiai ne tas! - atsikratęs nuostabos, pašoko kaip įgeltas Tomas. - Kažkas koją pakišo! Paniekinti sumanė! Ne! Ne! Scenarijus ne tas!..

(Iš Laikas atsiminti)
2008-12-15

7

Pranas
Bendravardžiai

6

    Ak, Džene, - atsidusau senosios karietos pseudonimu. Ir atsargiai: Bet ar tu buvai mano? Ar įmanoma tokia būtis? Kuomet  nesu tas, ar galima sakyti, kad tai, kas buvo - buvo mano. Aš čia, išėjęs iš ankstesnių parametrų, ji ten, pasilikus laike, užkonservuota. Ar nemeluojam supratimu, traukdami vienas kitą prie savęs per  mano? Toks, koks esu čia, niekuomet jai nebuvau, tokio ji manęs  nei žino, nei pažįsta.
    Žiūriu į upę perplaukusį kinkinį. Galvoje it bitės spiečiasi mintys.  Jų daug. Kamuoliuojasi ir nė viena neatsiskiria, niekur neskrenda.
   
    Nepatirti reiškiniai, neturėti daiktai...
   
    Pradžioje, jiems tik pasirodžius, atrodo it stebuklai. Kad ir kinas, televizija, internetas... Stebuklų sparčiai daugėja, jie tampa kasdienybe. Ir kuomet žmogus nunešė savo pėdas į mėnulį, jau net tokie dalykai neatrodo stebuklingi. Jie istoriškai ateina į žmonių gyvenimą, praturtindami savimi naujausius laikus. Tačiau vis dėlto neįsivaizduoju atklydusio į radijo karietą žmogaus, kuris galėtų suvokti, kad iš pažiūros menkutėje karietoje talpinasi galingos erdvės. Būtų tai kinas - kodėl gi ne?
    Karieta karietoje?
    Argi stebuklas, jeigu- antai! - į visas puses, kiek beužmato akys, nusidriekusios erdvės. Marcinkonių keliu atvažiavusioji  Dženė įsitaisė mūsiškėje kartu su visu gyvu peizažu ir realybe. Imsi akmenį - paimsi, glostysi Igagą - paglostysi. Sveikinsiesi su atvykusiais karieta - irgi pasisveikinsi. Iš karietos išlipęs jos vežėjas, nedaug paisydamas, priėjo prie manęs ir paduodamas ranką:
    - Pranas.

AŠ. Tu? Kaip tu čia?
PRANAS. Labas.
AŠ. Labas. Tik nuotraukose dar sutikdavau. Kaip čia atsiradai?
PRANAS. Negi nematei?
AŠ. Mačiau. Nepasikeitei. Nė trupučio. Koks buvai tada, toks dabar. Ir ne tik išvaizda, bet ir kvailystėmis.
PRANAS. Maniau, kad rasiu tave išvaizdesnį. Sutikęs kitoje vietoje, gal būčiau nepriėjęs. Yra panašių žmonių. Būčiau priėmęs už panašų. Svetimas, nepažįstamas, bet šiek tiek panašus.
AŠ. Gerai, kad sutikau. Jau atėjo tas laikas, kai net užmirštu, kad kažkur esi. Nagi, apsikabinkim, Prany. O važiuoji tu puikiai. Maniau, kad - kaput! Būk atsargesnis. Saugok save, kad toks ir išliktumei. Irgi ne jaunystė, bet vis dėlto. Akmenys dar, regisi, nesunkūs, jei nesunku upes perbristi.
PRANAS. Paliktas būti tokiu. Kažkas saugo, kad kitokiu nebūčiau. Užkonservuotas laike. Kartu su visu kinkiniu - ir Igaga, ir karieta.
AŠ. Bet tai puiku!
PRANAS. Dabar, kai matau tave tokį sukritusį, mielai pritariu: tai puiku! Savo daliai darausi dėkingesnis, negu tavo.  Atleisk, kad be komplimentų atkeliavau.
AŠ. Ką jau čia! Jie ne ką man padėtų.

    Priėjo Ypata. Buvo prisisegęs muškietininko špagą, kuri, atrodo, po truputį, diena po dienos tempė, liesino, darė lieknesniu jo kūną ir atsiminus, kaip jis atrodė pažinties pradžioje - teikė gerokai atjaunėjusio pono įspūdį. Atrodė, kad laikas per jį teka priešinga kryptimi - iš seno lipdo vis jaunesnį. Buvo žvitresnis, žodžiai sugriežtėjo, išnyko ankstesnis jų chaosas. Kalba, sakyčiau, priminė bandymą surikiuoti netvarką į kareivišką rikiuotę. Greitai žvilgtelėjęs į vieną ir kitą, pasakė:
    -Taigi susitikote. Po kiek metų, ponai? Regis, po dvidešimt? Atsiprašau - beveik po dvidešimt. Na, ir koks įspūdis?

AŠ. Tai čia jūsų, pone, mums mestelėta išdaiga?
YPATA. Išdaiga? Net neįsivaizduoji, kas gali atsitikti Ypatai už tokias jo išdaigas. Špaga neapsaugotų.
AŠ. Ir vis dėlto...
YPATA. Ir vis dėlto dabar yra taip, kaip yra. Nuoširdžiai džiaugiuosi matydamas judu susitikus. Bet neužsižioplinkite, spoksodami vienas į kitą. Neužmirškite atidžiau pažiūrėti į abi karietas ir taip pat palyginkite va, kokia Prano, ir va, kokia mūsų.
AŠ. Ačiū už patarimą. Dabar gi, anot jūsų, spoksodami vienas į kitą, matuojamės savais parametrais. Ką tik sakiau, kad džiaugiuosi svečiu ir jo gebėjimu išsilaikyti. Tikiuosi, kad jūs irgi pritariate tokiai charakteristikai koks tada, toks dabar.
YPATA. Manau, kad Prano karietoje niekas nepasikeis ir dar po dvidešimties metų. Tai dėsninga. Tačiau yra ir bet. Mano vienas pažįstamas iš antikos laikų, stebėdamasis sakė: koks kvailys tas, kuris bijo mirties, toks pats ir tas, kuris bijo senatvės.
PRANAS. O tas, kuris taip sako, kažin ar ne kvailys?
YPATA. Gerai, ponai. Jeigu likimas leis, kada nors gal pratęsime šią kalbą, bet iki birželio tryliktosios penktadienio laiko nedaug... O po jos gali ir Ypatos nebūti.
AŠ. Ką pasakėte?
YPATA. Negaiškime laiko. Gerai? Einu atsiprašysiu poną Tomą, kad savavališkai įsiterpiau į jo scenarijų.

    Tomo toli ieškoti nereikėjo. Jo karžygiškai griausmingas balsas girdėjosi toli, tačiau žodžių daug nebuvo, o tik: scenarijus ne tas... aiškiai ne tas. Buvo įsitikinęs, kad jo scenarijus jau žlugęs, tačiau net neįtarė, kaip tai galėję atsitikti. Ypata, prilaikydamas dešine ranką špagą, skubėjo atsiprašyti, o nepraėjus ilgesniam laikui ūmai užstojo erdvę tyla, o paskui vėl Tomas:
- Tfu! Tfu! Tfu!. Kad tu išsimaudytumei šitoje upėje kartu su savo špaga. Velnias tu, o ne ponas Ypata.

                          O sako, jei namai ne lašiniais dengti,
                          Išėjus galima užtrukti - katės nesuės.
                          Bet slysta iš po kojų  žemė su žmogaus keliais -
                          Tokiu iš TEN jau nelemta ateiti,
                          Iš ČIA į TEN nueiti irgi nevalia.
                          Peizažai keičiasi, bet rėmai laiko lieka,
                          Praleisdami gal tik istorijos tėkmes.

PRANAS. Apie ką tu čia?
AŠ. Tai ne aš. Tai Vidinis. Mes kartu su juo gyvename vienoje erdvėje. Pasostės. Kai tik sukerpa kokį nors eilėraštį, tuoj išgirstu ir aš. Kviečiame į svečius, į Pasostę. Nepasididžiuok, Pranai.
PRANAS. O ką? Ar ponas Ypata serga paraskevidekatriafobija? Kodėl jam prireikė kalbėti apie birželio tryliktosios penktadienį?
(Iš Laikas atsiminti)
2008-12-16

8

Pranas
Užkonservuotas? O Viešpatie!..
7.
    Turbūt net Tomas vargiai galėtų išreikšti savijautą, kurią patyrė pamatęs, kad vyksmas - ne pagal jo scenarijų. Sako, jautėsi kaip pragare, tačiau sutikime, kad ten, pragare, dar reikės pabūti. Bet suprantu, jog boksininko (kad ir Šociko) pirštinėtos rankos smūgį būtų atrėmęs lengviau, negu Ypatos neapdairų skubėjimą įsiterpti į jo scenarijų. Net prakalbintas svečio negebėjo atsiminti, kas jis, nors kartu su juo kažkada važiavo į pirmą kelionę. Prano sveikinamas tik  burbtelėjo:
    - Labas, labas... Suprantu, kad turime svečių. Bet dabar jie man... Na, nepyite.

PRANAS. Per gerklę lenda? Kuomet nenori pažinti, Tomai, gal ir svečiu nevadink. Buvom, buvom ir dingom vienas kitam.
TOMAS. Kaip - buvom, buvom?
AŠ. Ot taip, Tomai! Jau kalbėjau savo bendravardžiui, kad gal geriau žmogui pasilikti užkonservuotam negu diena po dienelės bruzdėti ateitimi. Ir aš galėjau irgi jo nepažinti, nors, va, Pranas pažino. Manau, kad dar pasakys, ar labai džiaugiasi.
PRANAS. Pažinau, deja.
   
    Tomas užmetė sunkią ranką ant mano peties ir ne tik man:

TOMAS. Palaukit, palauk! Ką čia kalbate, žmonės?
AŠ. Tomai, įsižiūrėk!
TOMAS. Gerai tau sakyti - įsižiūrėk. Žinai gi, kokią kiaulę man kyštelėjo ponas Ypata. Ką tik pats prisipažino, kad tai jo darbas. Visą mano scenarijų sujaukė.
AŠ. Sakau, įsižiūrėk!. Gal ir apie Ypatą su jo kiaule kitaip galvosime. Aš jau pradedu galvoti kitaip. Nuostoliai mažesni negu tai, ką gauname.
   
    Ir tuomet Tomas lyg meška iš po žiemos prabudusi:

TOMAS. Pranas? Karietos vežėjas? Užkonservuotas? O viešpatie! Tai kodėl gi neprisipažįsti, begėdi? Kad tave angelai po dangų panešiotų! Tfu! Tfu! Neprapulk. Būk! Šias dienas daug galvojau, kaip išmelsti stebuklą, kurį Visi Šventieji nors valandėlei atsiųstų į mano erdvę. Duok ranką, Prany, nes bijausi, kad gali išnykti. Ir... gaudyk vėją laukuose, ir vėl prašyk, melsk stebuklo.

Taip, pagaliau Tomas pažino žmogų su kuriuo buvo, gyveno tuomet. Nors per septyniasdešimt, bet Tomas dar vis stiprus, grandiozinis. Ir dabar jo stiprybę savo kaulais išbandė Pranas. Stebėdamas tyliai džiaugiausi, kad tokio meškino jėga aplenkia mane - bent jau dėl to gera būti dvidešimčia metų vyresniu, kad žinai, jog kaulai išliks sveiki. Bet dabar prasidėjo tai, ką, regis, daug metų norėjau patirti, bet nepasisekdavo. Suvokiau, kad pats galiu atsiminti tą pirmą radijo karietos kelionę. Tomas gi, nepaleisdamas Prano rankos, atsigręžė veidu į kelių žmonių publiką:   
- Ponai, tai ne vaidinimas! Šis mielas, garbingas žmogus, būtent yra tas vežėjas, ir būtent toks, koks jis buvo, kuomet pirmą kartą išvažiavome radijo karieta. Visi, o visi jo - bent išvaizdos - parametrai, kaip tuomet. Nuo jo prasidėjo mūsų gyvenimai karietose.

PRANAS: Atsiprašau, Tomai. Prieš tuos metus iš tiesų važiavau su Tomu, bet tai buvo kitas Tomas. To Tomo, deja, čia nematau. Tai buvo apie dvidešimčia metų jaunesnis vyras. Kitaip tariant, negalėsime pasigirti, kad tai nevaidinimas, jeigu bandome nuklysti į tų metų prisiminimus. Šis Tomas ano Tomo neatstos. Aną Tomą jau reikia vaidinti.
TOMAS. Va tau, bobule, devintinės! Ką daryti? Vaidinam?
PRANAS. Tai Jūs, Tomai, vaidinkite, o man to daryti, ačiū Dievui, nereikia. Pats sakei, kad toks pats, užkonservuotas.

    Netikėtai prie mūsų privažiavo upe perplukdyta karieta, o Igaga, atsistojęs piestu ant užpakalinių kojų, per visą Tomo erdvę:
    - Yhahaha...
    Pranas kaip mat šoktelėjo ant karietos pasostės, laikydamas tą patį botagą ir vadžias, kaip prieš dvidešimt metų. Aiškiai jutau, kaip mano pasąmonė priima poeziją iš Vidinio kūrybinės laboratorijos ir labai tvarkingai sudėlioja stalčiuose.

                              Dar spaudžiu kumštį.
                              Trinkteliu į sieną.
                              Ji gali griūti, jeigu nestipri.
                              Nesimeldžiu, bet Dievą
                              Nešioju sąžinėje ir širdy.
                              Net jeigu jis tėra tik Niekas,
                              Man jį turėti dieviškai svarbu,
                              Kad bent save
                              Galėčiau kur padėti,
                              Kuomet ir TEN,
                              Ir ČIA,
                              Kuomet visur.

    Sunkiai į karietą ropštėsi Tomas, nors stengėsi, nors nenorėjo paisyti, kad praėję dvidešimt metų, daug pakeitė ne tik jo gyvenime. Tai jau nebuvo jis, anasis Tomas. Prireikė laike užkonservuoto Prano paramos, kol pagaliau Tomas, įsitaisė šalia jo. Žinoma, vaidinti tą, buvusį.

(Iš Laikas atsiminti'')
2008-12-18

9

Pranas
Tokį Vaisietą vežioti sunkiau
8.
    Prano karietos atributika negausi, neįmantri. Jos, kaip Šiliniuose priimta sakyti, turėta šiek tiek. Galbūt, kad elgėsi įžūlokai ir jau pirmoje kelionėje paskambino šaukiniu, buvo praminta Radijo karieta ir tik artimiausi jai žmonės neužmiršdavo pavadinti Džene. Po mano ligų, nesėkmių buvau užmiršęs tą šaukinį. Užtat dabar išgirdus, jis trenkė į patį viršugalvį taip, kad paėmiau Astei į parankę.
    - Bloga?
    - Truputį pailsėsiu. Atsiminiau Audronę Meilutytę. Režisierė. Buvau užmiršęs, kad išvis tokia buvusi. Ot kaip! Užmirštame save, bet artimą greičiau.
      Persikėlusi per upę karieta skambino tuo šaukiniu, o Pranas, kaip iš pirmos kelionės:
      - Dėkui, kad išgirstate. Beje, noriu pranešti, kad didesnių nesutarimų dėl karietos ir jos kelionės nebuvo. Ponai, jeigu jūs tikite savo karieta, tai prašom - važiuokite! . Taip tiesiai šviesiai buvo pasakyta.

BALSAS. O ką reiškia jeigu tikite?
PRANAS. Mūsų atveju šis tikėjimas ne visai įprastas. Todėl štai ir jums klausimas: ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkei žirgą ir važiuoji iki šimtmečio pradžios, o gal net toliau. Ar tikite?
TOMAS. Ten sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš 100 ar daugiau metų.
PRANAS. Arba antai! - žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių žvakute. O ten tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pakviečia nelauktus svečius į savo bustą, sodina prie vaišių stalo ir jam įdomu sužinoti, ar jie iš toli. Iš kurio Lietuvos krašto jo svečiai?
TOMAS. Mieli žmonės, ar Jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis, pasakytumėte teisybę, kad atvažiavę iš Lietuvos, kurios prezidentas Algirdas Brazauskas ar Valdas Adamkus. Dabar tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų žmogaus akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų! Pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės yra pragaro velniai. Žegnotų ranka, kryžiumi, o paskui skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus jo namus.
PRANAS. Ir vis dėlto tokia karieta yra. Važiuojame. Aida, Igaga! Aida, mieloji!...

    Priėjo Vidinis, atidžiai pažvelgė į veidą ir neskubėdamas:
    - Taigi yra pasaulyje dalykų, kai nežinai tikėti jais ar netikėti. Nesijaudink... O kad toks apsilpęs, gal net gerai. Sugrįžta atmintis. Man irgi įdomiau žiūrėti į Praną  Dženėje, senoje jo karietoje, negu į tave, į Praną mūsų karietoje. Nepyk ir... laikykis. Antikos laikų vienas Ypatos pažįstamas yra pasakęs: Kas nenori mirti, tas nenorėjo gyventi. Gyvenimas mums duotas su mirties sąlyga, ir prie jos mes einame.
AŠ. Tfu! Radai apie ką! Biesas nematė Ypatos pažįstamo. Klausyk ir žinok, Vidini! Nors Prano karietoje Tomas ne tas, bet žodžiai išlikę. Jie kaip anie, ir po dvidešimt metų, kaip tuomet.
 
    O Dženėje irgi nenurimstama

TOMAS. Beje, tikiuosi, ponai, kad su jumis neblogai pažįstamas ir suprantate, kad ne koks iš pragaro, o paprasčiausiai esu Tomas Vaisieta. Bet vis dėlto, kuomet tokia proga, manau, kad nedainuoti šventvagiška. Nagi, Pranai, vaidinti Tau nereikia, tebūnie taip, kaip tuomet.

    Ir Pranas uždainavo. Ir būtent taip, kaip tuomet:

              Yra pasaulyje dalykų
              Labai tikrų, bet daug ir ne!
              Lyg atmintis apie jaunystę
              Galvoj girgždena karieta.

TOMAS. Palauk! palauk, žmogau. Galvoj girgždena karieta? Hė, hė... Kad ir nemažai gyvenimėlio matęs, bet patikėk, vežėjau, tokios galvos dar neteko matyti.
PRANAS: Na, kam taip? Tai mano, vežėjo, galva. Galiu žegnotis, kad joje tikrai girgždena. Ir niekas kitas, tik karieta.
TOMAS. Niekas kitas? Tik karieta? Radijo? Ha! Ha!... Ką gi, jeigu girgždena, neturiu teisės nepatikėti. Dabar daug kam galvose girgždena.
PRANAS. Dainuokim, Tomai. Dabar svarbiausia dainuoti.

              Su pasaka išauga vaikas
              Ir jo širdelėje gražu,
              Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
              Viršum naktelių ir aušrų.

              Širdis svajonėj pasiilgo
              Kelionės - pasakos gražios,
              Karietą seną pasikinkė-
              Ji ten liūdės ir ten dainuos.

    Visi, kurie buvome Tomo erdvėje, prapliupome katutėmis. Beje, prieš tuos beveik 20 metų, sėdėdamas toje pozoje, toje karietoje ir prie to paties vežėjo, Tomas nedainavo; laikėsi nuostatos, kad kol posmai neužrašyti dainos raštu, dalyvaujant garsiam septintukui Do Rė Mi su jų kolegomis, dainuoti negalima. O juo labiau negalima dainuoti, kaip kam šauna galvon.
    - Dainuok, Tomai! Dainuok, Vaisieta!, - kvietė iš minios, bet jis buvo užsispyręs ir teisinosi, esą, ne dainininkas. Dabar jis šitaip nesakė. Dainavom visi, o Tomas, lyg norėdamas aplenkti kitus, net šoktelėjo į priekį, į vedlio poziciją.

              Jai nekalbėsiu, kad nereikia
              Tikėt žvaigžde, tikėt svaja,
              Tik apkabinsiu savo laiką
              Ir tą, kurs buvo prieš mane.

    - Jau ir tas laikas, kuris tuomet prieš Tomą, irgi praėjo. Pažiūrėk tik, kokią didžiulę barzdą krato karietoje, - atsiduso Vidinis. - Igagai tokį Vaisietą vežioti gerokai sunkiau.

(Laikas atsiminti)
2008-12-19

10

Pranas
Senojoje karietoje
9.
    Man niekada neteko būti bet kokio teatro užkulisy ir matyti, kaip atrodo jo aktoriai, geriau ar blogiau atlikę scenoje vaidmenis. Tomo erdvėje užkulisių nebuvo - vaizdas atviras ir vaidinant, ir po vaidinimų. Nesunkiai suvokiau, kaip Tomui sunku būti karietoje, kurioje su Pranu važiavo į praeitį, bet nemokėjau suprasti, kaip jis sugeba atkurti žodžius, pasakytus prieš beveik dvidešimt metų. Mačiau kaip prakaitas, prasiveržęs dulkstančio lietaus lašeliais, pradėjo stambėti, o paskui slydo nuo kaktos ir nosies žemyn į  vešliai užaugusią barzdą.
    - Tprūūū! Tprūūū, Igaga! - imdamas už rankų vežėją stabdė karietą Tomas. - Pavargau. Taip labai pavargau, kad neprisimenu, ar kada taip buvę...  Tprūūū!..
    - Na jau! - regis, nenorėjo patikėti Pranas.
    - Negaliu, vežėjau. Tiesiog pats nesuvokiu, kodėl taip.
    Ir tuomet pašonėje pajutau Ypatos niuksą:
    - Sėsk! Jaunesnis nebūsi, bet manau, kad atmintis praskaidrės.
    Pakėliau akis.
    - Sėsk!  Sėsk! Į karietą sėsk! - pasakė. - Bent vienai scenai. Kad vėliau nesupyktumėte ir nepriekaištautume - Tomas važiavo, o manęs neleido. Na, o paskui Dievas žino, kaip paskui, bet šios progos nepraleisk.
      Net nepajaučiau, kaip atsiradau vietoje Prano, kurį pasąmonėje pardėjau vadinti jaunesniuoju. Perėmiau botagą, vadžias. Tomas irgi pasijuto laisvesnis. Girdžiu jį kaip prieš  dvidešimt metrų:

TOMAS. Vežėjau, kodėl tokia kelionė? Kaip ją supranti? Ko joje ieškosi?
AŠ. Ieškosime širdies, Tomai. Tik nesijuok. Nesakyki, kad išprotėjau.
TOMAS. Nesijuokiu. Žinau, kad tai ne pirmas bandymas. Juo labiau dabar nesijuokiu, kai knygų lentynoje atsirado Herbačiausko knygelė.
AŠ. Kalbi apie jo Erškėčių vainiką
TOMAS. Turbūt. Gerai neprisimenu. Kaip, beje, ir jo vardo. Ten jis sako: Tautos Širdies vis ieškau ir ieškau. Gyvos meilės šaltinio skausmingai ieškau: nuo pat pradžios vargingo gyvenimo mano Tautos širdies vis ieškau ir ieškau, bet niekur negaliu jos atrasti. Ir taip einu per svietą ir.. ir svajoju, svajoju apie Tautos Širdį.
AŠ. Perdaug norėjo. Visos tautos širdies!
TOMAS: Buvo literatas. Ir pats apie save: taip, aš biskį literatas, biski pisorius, biski net ir teisėjas. Tuomet, kai kalbėjo tuos prisipažinimo žodžius, dar jaunas- turėjo trisdešimt dvejus. O po to gyveno dar trisdešimt šešerius. Bet kartoju: jis ieškojo Tautos Širdies ir abu šiuos žodžius rašė didžiosiomis raidėmis.
AŠ. Nuostabu. Pasaka ne pasaka...
TOMAS. Kaip tą pasaką jam atrodžiusi, pabandyk, vežėjau suprasti iš kito jo prisipažinimo:

      Visi tyčiojasi iš manęs, visi man piktžodžiauja šaukdami: proto išsižadėjo ir vis tiek kokios ten širdies ieško. Bepročiu tapo, vienok širdies neatsižadėjo. Kad nors greičiau pasikartų, nustiptų. Kokios ten jam širdies reikia? Proto, mat, neužtenka. Tfu! Tfu!  Baugu į jį žiūrėti - drugys ima krėsti. Tfu! Tfu! Tegu mus Viešpats Dievas nuo tokio žmogaus saugoja. [i]

AŠ. Ar tai reiškia, kad ir radijo karietai  pranašauji  tiek daug tfu, tfu?
TOMAS. Geriau nusiteikti niauriau. O jeigu būtų geriau, tuomet- valio!  Bet gal tos Tautos Širdies net nėra.
AŠ. Gal ne tas žodis. Tačiau džiaugiuosi, kad esate šalia manęs. Juk dėl tokių žmonių specialiai scenos sukaltos, teatrų rūmai pastatyti. O jūs va- į karietą šalia vežėjo.
TOMAS. Nemažai tų scenų Lietuvoje jau ir sugriauta. O į tavo karietą tik todėl, kad  Bet palauk. Štai kokia mintis į galvą šovė. Tas Herbačiauskas, tas  biski pisorius, ieškodamas Tautos Širdies, regis, surado jos ateitį, kažką iš mūsų, vežėjau, gyvenimo. Tik suvok, kaip šauniai šiandien tinka jo žodžiai:

    [i]Šiandien reikia būti  taip vadinamu visžmogiu, tai yra tokia Ypata, kuri būtinai privalo apie viska  rašyti ir kalbėti, nors to viso ir nežinotų taip kaip reikia. Tokie, ypač tokie didvyriai mums šiandien reikalingi. Šiandien, kalvis, padėkim, privalo  būti ne vien tik kalviu, bet ir poetu, o kunigėlis - ne vien tik išpažintoju, bet ir visokių mokslų, visokio meno, nors ir  nepripažintu daktarėliu.

Aš. Vardo ar vardų neatsimeni, o tekstus kremti kaip voverė riešutus. Bet ar tai atsakymas, kodėl sėdai į tokią karietą?
TOMAS. Ir vardą atsiminiau. Net du. Juozapas Albinas Herbačiauskas. Tai negi reikia klausti, kodėl sėdau į tavo karietą?

                Mieli peizažai  ištrypti,
                Išvaikščioti, išgulinėti
                Nėra ramybės jiems,
                Ir, regisi, nebus -
                Vos palieti atmintimi,
                Ir pradeda skaudėti.
                Ir- ech! deja,
                Jiems taip labai ne skauda be manęs,
                Kaip skauda man be jų.

    -Nereikia, Vidini. Bent dabar palik mane ramybėje, - šūktelėjau sieloje, išgirdęs jo poeziją, ir kinkinys sustojo.
  -Na, ir kaip? - pasiteiravo priėjęs karietos šeimininkas, padėdamas nulipti nuo pasostės.
    - Ateik  į mūsų, į Pasostės erdvę. Ten galėsi perskaityti, ką Kalbavilnyje apie Tave rašo. Įsivaizduok, rašo apie tave.
    - Argi nuostabu? Negi Kalba Vilnius, galėtų rašyti  apie tave?
    (Iš Laikas atsiminti
2008-12-20


» Kūrybos oaze » LAIKAS ATSIMINTI » Reikia, tai reikia