1.  Rytas su Vidiniu
Laikas atsiminti (1)
Scena I
        Veikėjai: Vidinis ir Pranas
   
    Tų metų (2008) gegužės pabaigos -birželio pradžios rytus su Vidiniu sutikdavome labai panašiai - vis nepraleisdavome progų pakalbėti apie neaiškius nusiteikimus ir miglotus pažadus krestelti save iki smegenų sukrėtimo, atsibusti ir ryžtingai atsikratyti sielai brangių, bet, deja, jau neaprėpiamų dalykų. Žolė, matyt, irgi norėtų dar augti, žaliuoti, bet ateina laikas, kai ji gelsta ir pradeda džiūti net derlingiausioje žemėje. Abu suvokėme, kad esame panašūs jau į gerokai apgeltusią ir susikaupusią greitam džiovimui žolę, bet įdienojus ir vėl aprimdavome, atidėliodami reikalingus sprendimus. Vienas tokių rytų atrodęs taip:

VIDINIS.  O gal nevažiuojam, a?
PRANAS.  Reikia, Vidini. Tą net geriau žinai. Reikia.
VIDINIS.  Pabaigą mes visi žinome. Dėl jos Dievas nelaidžia klysti. Bet iki pabaigos dar kažkiek yra
                laiko. Būtent šį laiką ir norisi sunaudoti pagal savo supratimą ir galimybes. Prašysime, kad
                toli mūsų nelydėtų. Tai labai svarbu.
PRANAS.  Svarbu?
VIDINIS.  Labai, Pranai.
PRANAS.  Nemanau, kad kas panorės lydėti į Vilniaus Santariškes ar net mažesnius kilometrus. 
                Nebent Astė iki Margionių sodžiaus ištvers. Mudu jau nereikalingi, Vidini. Abu panašūs į
                Šklėrių sodžių. Nyksta?  Na, ir tegu...
VIDINIS.  Todėl ir susiruošei palydėti į ligoninę?
PRANAS.  Baik. Žinai, kad ne todėl. Tiesiog savęs be tavęs jau neįsivaizduoju ir, regis, nemokėčiau
                būti be tavęs. Anksčiau dar ištverdavau, o dabar…

    - Dėkui, - padėkojo Vininis ir nutilo. Tylėjau ir aš, jausdamas kad Radijo karietos Pasostės erdvę užtvindo laikas. Kažkodėl atrodė, kad jis svetimesnis.  Bent jau ne toks, kokį norėtum paglostyti ranka kaip savo ir džiaugtis, kad jis yra. Į pritvinkstantį Pasostės Erdvėje laiką atsirado kažkas sunkiau suvokiamo. Žmogui įvairiai kalbama apie jo lemtis, apie būtinumą susivokti  savyje ir nesistebėti, kad atsitinka taip, kaip atsitinka. Suvokdami savo nuvertėjimą karietoje, jutome, kad ir laikas mumis bodisi ir tampa svetimesnis.
    Įprasta maniera Vidinis pasiėmė “Vakaro ŽINIAS”. Vertė jas, peržiūrėdamas atskirus puslapius.
    - Dėkui, Pranai”- pakartojo dar kartą, o iš anekdotų skyrelio perskaitė: “Moteriškos problemos yra
niekas palyginti su vyriškomis, dėl kurių kilo moteriškos”.

VININIS.  Ot taip, Pranuci.
PRANAS:  Ar manai, kad reikia juoktis? Tiesą sakant, nelabai suvokiu, apie ką čia kalbama. Apie
                kokias problemas?
VIDINIS:  Problemas nesunku prisitaikyti, bet smagu, kad apie tai kalbama anekdotų skyrelyje. Gal ir
                savas galėsime ten perkelti. Beje, jau turėtum savyje girdėti eilėraštį. Ką tik sukilnojau.
                Įsiklausyk.
PRANAS.  Ė, Vidini, Vidini… Net neįsivaizduoji, kaip atrodanti savijauta, kuomet nešioji eilėraščius
                lyg savus ir žinai, kad jie atsiųsti į sielą ar smegenis kito kūrėjo. Taip, girdžiu. Jau girdžiu
                jį, Vidini.

                                    Skrenda ir skrenda...
                                    Žinau - atgal neparskris.
                                    Skrenda ne paukščiai,
                                    Skrenda laikas iš mano būties.
                                    Šlama, čeža, švilpauja metų sparnais.
                                    Atmintis  jų nenori apleisti,
                                    Bet skrenda ir skrenda
                                                LAIKAS
                                    Iš mano būties.
                                    Ir staiga sužinau
                                    Kiek turėjau jo daug.
                                    Dabar gi
                                          po apnykusią erdvę
                                                                    dairaus
                                    Ir nejaukiai paklausiu
                                    Suskaudusią širdį:
                                    - Ar jau?..
                                                          (” Skrenda”) 
 
    Su Vidiniu buvome vienu du Pasostės erdvėje. Tokia erdvė (dviems asmenims -  viena), ji karietoje vienintėlė. Galėję užmerktomis akimis ją išvaikščioti skersai išilgai. Tai buvo mūsų erdvė, kurioje išgyvenę ilgą laiką. Čia praleistos gausios dienos, naktys, rūpintasi ir nerimauta užsimirštant, kad nieko amžino nėra. Matyt, ir Radijo karietoje, kaip kitur- kol jaunas, kol sveikas atrodo jūros marios iki bambos. Brisk ir perbrisi. Ir tikrai, kad perbrista nemažai - daug kur būta, pamatyta, bet va subrendo laikas, kuomet prireikė ligoninių Vilniaus Santariškėse. Už Vidinį, būdamas keliais metais jaunesnis, dar stengiausi nepasiduoti, užpudruoti negales. Sunkiau tokia maskuotė sekėsi Vidiniui. Tačiau kaip jėga jėgą įveikia, taip negalė - sveikatą. Plika nuovoka regėjosi, kad delsti jau pavojinga. Po ilgų, atkaklių įkalbinėjimų, Vidiniui sutikus „ pasiremontuoti“, rengiausi jį palydėti į Vilniaus Santariškes, o pats budėti netoliese esančiuose Balsiuose. Dabar gi, perskaitęs eilėraštį, visą šį nusiteikimą verčiau aukštyn kojomis. 

PRANAS.  Bėgam, Vidini.
VIDINIS.  Ką?
PRANAS.  Sakau, bėgam. Dinkim. Suprantu, kaip kiauliškai atrodys toks poelgis, bet…bėgam.
              Nepaisant nieko. Blogiau nebus, kaip yra. O ir laikas parankus. Vieni į užsienius išvažiavę,
              kiti į  Druskininkus, Palangą,  o mudu… Bėkim.
VIDINIS.  Hm. Tikėk netikėjęs, būtent apie tai ir aš galvojau. Jeigu nori, pasakysiu, kur sumanęs
              sustoti.
PRANAS:  Aukštakalnyje.
VIDINIS.  Iš kur žinai?
PRANAS.  Gal, Vidini,  tu man pasakyk, iš kur žinau?
VIDINIS.  Sulipom. Difuzavomės vienas į kitą. Ir žinok, žmogau, kiek savęs yra kitame. Bet - ne, mes
              nebėgsime.  Mes pernelyg solidus, kad taip pasielgtume. Levas Tolstojus mums irgi ne
              pavyzdys. Jis genijus, o mes daug  kuo buvę, bet, deja, jau visur... buvę. Supranti? Buvę,
              buvę, buvę…  Net ir karietos vežėjais. Ne, ne. Mes nebėgsime. Bent kol kas.
PRANAS.  Nesakau, kad šiandien ar ryt. Dieną kitą lukterėkime.   
VIDINIS.  “Esu tas, kas būsiu, o ne kas buvau”. Romenas Rolanas. Bet te nesupyksta dangaus sūnūs.
              Dažnai su jais ginčijuosi. Jiems ligoninių jau nereikia, o mums, deja, deja…
PRANAS.  Tu greitesnis, Vidini. Ir, matyt, kad  jau niekuomet nepasiseks tavęs aplenkti. 
VIDINIS.  Esu tas, kas buvau, o ne kas būsiu. O kas būsiu, tai tik truputį daugiau už 
              tą, kas buvau. 
PRANAS.  O!  ir vėl, kaip dažniausia.
VIDINIS.  Šįkart, sakyčiau, gerokai kitaip, negu “kaip dažniausia”. Ką tik perskaičiau 
              tavo knygą “Teisybės visi bijosi”.
PRANAS.  Knygą? Juokauji? Tai buvo užrašai, bet jau ir jų nėra. Maniau, kad bent kurį laiką  jie 
              mane džiugins. Buvo vilčiu, bet taip neatsitiko.
VININIS.  Ten daug “i”, bet dažnai be taškų. Juos būtina parašyti. Ir „Vakaro Žinios“. trumpai-
              drūtai.
PRANAS:???
VIDINIS:  “Turėtumėte greitai atlikti dalykines ir buities užduotis, o vėliau skirti dėmesio tiems, kas
              mus myli” Suvoki?
PRANAS:  Tiki horoskopais?
VIDINIS:  Tais, kurie “Vakaro ŽINIOSE”.
                                                                                                                            /bus daugiau/
2008-07-06

3.Su kuo valgoma paraskevidekatriafobija

Laikas atsiminti (3)
SCENA III
      Veikėjai: Vidinis, Pranas, Astė

VIDINIS. Kada dar savaitės penktadienį žymės mėnesio 13-ji?
PRANAS. Tai bent klausimas. Į tokius niekuomet neteko atsakinėti. 
              Bet gal nesupratau?
VIDINIS.  Turbūt reikalo nebuvo klausti. Birželio tryliktoji derinyje su
              penktadieniu – čia pat. Iki jo laiko beveik nelikę. O 
              skubėti ir išeiti išdegusiomis akimis  nesinori.
PRANAS.  Taip. Bet po to derinio bus šeštadienis, sekmadienis ir
              visos savaitės su penktadieniais
VIDINIS.  Bus. Bet  mums parankiausia rinktis mėnesio tryliktos
              dienos penktadienį Beje, sakyk, vežėjau, ar žinai, ką
                reiškia žodis “paraskvidekatriofobija”?
 
  Pranas lėtai, atrodytų - labai tingiai pasuko galvą, pakėlė ją aukščiau, kad atidžiau žvilgtelėtų į Vidinį. Jau kuris laikas, kai jis tikėjo ir laukė, kad dvasinė difuzija tarp jo ir Vidinio išplėtos savo galią ir ateis valanda, kuomet ne tik Vidinio poezija gebės persimesti į jo atmintį ir būti, tapti lyg sava, jo paties išdainuota, išgiedota. Dabar jis vėl sukluso, bandydamas išgirsti savyje pojūčių tėkmę, jų almą, tačiau neatrodė, kad reiškinys progresuoja. Tos mintys, kurios nesudėtos į posmus, į mūzą savaime neįsiskverbė į jo suvokimą; reikėjo paties Vidinio kalbėjimo, kad jos būtų išgirstos ir suprastos. Ir va – į  jųdviejų Erdvę, vadinama Pasoste, atėjo Astė. Ir tuomet, net nespėjus jai pratarti žodį:

PRANAS: Aste, žmogus net susapnuoti nemoka tai, ko šis ponas
              manęs klausia: ar žinau, kas yra… Ot, matai? Net ištarti
              nesugebu.
VIDINIS. Ką reiškia žodis “paraskvidekatriofobija”?
PRANAS. Nori protingą pavaizduoti. Tik kažin, ar ir šį kartą pavyks?
ASTĖ.    Labas, vyrukai. Mano sielai yra labiau rūpimų dalykų. Va,
            žiūriu, kur nešuliai? Lagaminai? Nematau. Atrodo, kad per
            ponios Citatos galvą vėl vėjai praūžė, palikdami apkalbų
            išvartas. Sklando gandas, kad ruošiatės į Vilnių.
VIDINIS. Į Vilnių visą laiką reikia būti pasiruošusiems. Bet yra
              tinkamesnis laikas ir nelabai tinkamas.
ASTĖ.      Ko gero. O ką reiškia žodis  “paraskvidekatriofobija”, na,
              nežinau. Pirmą kartą girdžiu. Suvokiu, kad gal net lietuvių
              kalbos žodynai jo negirdėję. Žodžio pabaigoje
              girdžiu “fobija”, o tai reiškia - “baimė”. Gal šis žodis
              reiškia kažkokios baimės ligą. Žinoma, spėju.
VIDINIS.  Puiku, Aste. Sukiesi apie tą pačią ašį.
              Paraskvidekatriofobija yra sunki liga. Daug žmonių serga
              ja. Įtariu, kad ponas Ypata taip pat.
PRANAS.  Atsiprašau, bet  neprisimenu, kad  kada nors poną Ypata 
              būčiau matęs serganti. Net ir nusičiaudint jo nesu girdėjęs.
VIDINIS.  Praeitų metų, ir būtent  balandžio 13 dienos karietos
              dienoraštyje yra įrašas, kad netikėtai sunkiai susirgo
              ponas Ypata. Pasižiūrėkite į kalendorių. Mėnesio 13d.
              sutapo su savaitės penktadieniu.
PRANAS.  Sakykim, kad taip. Na, ir kas? Argi tai nenatūralu? Kodėl
              gi Ypata negalėtų susirgti?
ASTĖ.      Palaukite, berniukai. Kad daug žmonių bijosi mėnesio 
                tryliktosios, tą mes visi žinome. Ir galbūt labiausiai
                amerikiečiai. Man regisi, kad suvokiu, ką
                reiškia “paraskvidekatriofobija”. Matyt, dar kažkas labiau 
                bijosi mėnesio  tryliktosios derinio su savaitės
                penktadieniu. Ar neprašaunu, ponas Vidini?
VIDINIS.  Tiesiai į dešimtuką, panele. Daug žmonių serga šią ligele. .
                Net labai žinomų. Napoleoną, pavyzdžiui, irgi vargino
                savaitės penktadienio ir mėnesio 13 dienos derinio fobija.
                Jokių svarbių reikalų, jokių mūšių nebuvo. Getė irgi visą
                parą neišlįsdavo iš patalo. O paklausykite, kas rašoma
                apie kompozitorių Arnoldą Šenbergą.
“Jis taip bijojo 13 dienos, kad galima sakyti, mirė nuo savo perdėto prietaringumo. 1951 metų liepos 13 dieną, penktadienį, jis praleido po antklodę, drebėdamas iš baimės. Likus ketvirčiui valandos, jo žmona įėjo į kambarį, norėdama pasakyti, kad  bijoti liko 15 minučių. Tuo metu Šenbergas, sunkiai pakėlęs ranką, vos pratarė žodį “harmonija” ir  mirė be dvylikos minučių dvyliktą.

PRANAS. Hm. Atrodytų, protingiau galvoti, kad mėnulis ant galvos
              nenukristų. Bet jeigu rašo...
VIDINIS.  Toks mėnesio tryliktosios ir savaitės penktadienio dienų
                derinys pasitaiko kartą ar du kartus per  metus. Regisi, 
                šie metai tokį derinį turi tik kartą - birželio tryliktoji žymi
                mėnesio antrą penktadienį. Kiek ligonių vėl…
PRANAS.  Ir ponas Ypata.
VIDINIS.  Tai tik prielaida, kad Ypata serga šia liga… Prielaida,
                mielieji. Iki tryliktosios nepilna savaitė. Bus matyti, kaip
                iš tikrųjų.
PRANAS.  Tai todėl ir sakei, kad mūsų išvykimui 13-toji būtų
              parankiausia?
ASTĖ.      Suprantu, kad  ponia Citata apie judviejų kelionę į Vilnių
              nesapnavo.
VIDINIS.  Kada tai bus, Aste, kol kas tik Dievulis, težino. Mes dar
                neapsisprendėme. Bet kad iki birželio 13 neišvyksime, tai
                tikrai, kad -ne.
ASTĖ.      Ačiū, kad  nors iki tiek- ne. Yra, yra, deja, dalykų, kurie
                nelaidžiai kalbėti patarimus ar reikšti savo nuomones. Bet
                sakau, gal praleidę birželio tryliktosios  derinį su 
                penktadieniu, palaukite kito..
VIDINIS.  Kitas toks derinys bus tik  2009 metų vasario tryliktąją…
ASTĖ.      Ir  jūsų supratimu, tai labai ilgu laukti? Truputį daugiau,
                kaip pusmetis…
VIDINIS:  Paklausyk, Aste. Čia aš apie save…

Ir štai atėjo laikas,
Kai jau nereikia jo-
Įstrigo atplaiša į dalią iškentėtą,
Net nežinau,
Kokiu supratimu laikaus -     
Nei nusijuokti,
Nei mylėti jau nemoku.
Atėjo laikas toks, deja,
Kuomet ne lyg bažnyčioj
Viskas aišku nei aiškiau -
Jau nieko net ieškot nereikia,
Kažką daryti,
Kad galėtumei  turėti…
Sakyk, ar gali būti dar kažkas liūdniau?
 
ASTĖ. Išmėtytas. Ir labai.  Kaip ir Pranas. Abu jūs labai išmėtyti. Ir jeigu dievas man padės, galbūt daugiau surinksiu į vieną, negu tie balti ligoninių žmonės. Nepaisant to, pabandykite ir patys save surinkti į vieną. Sėkmės, berniukai.
2008-07-14

Pranas
Ne tas scenarijus
5                                         
   
    Tomo erdvės neįmanoma pažinti. Kur aukštos lubos, kaip ir kitose erdvėse, švietė Grįžulo ratai, po kuriais tvyrojo nešaltos, besniegės žiemos peizažas. O juk... (na, ir kaip tuo patikėti?) birželis, artėjantis prie Joninių laužų. Patalpos pojūtis irgi išnykęs. Vietoje jos – plačiai nusidriekusi  plati apylinkė su gamtos turtingais peizažais. Akys, užkliuvę už vieno paveikslo, greit metasi prie kito. Kalvos, miškeliai, įdubos, pievos... Erdvė prasiplečia iki horizontų. Iš mūsų šešių karietos ekipažo žmonių galbūt tik Ypata suvokia tokią būtį, kuomet į mažytę karietą įsiterpia begaliniai, sakytum - kosminiai dalykai. Tai nereiškia, kad kiti karietos ekipažo moterys- vyrai abejingi reiškinio pažinimui ar supratimui. Aš, pavyzdžiui, irgi įsitikinęs, kad radijo karieta yra materializuota žmogaus dvasios apraiška.
    Šį kartą Tomo erdvėje man išvaizdžiausiai atrodė upės, panašios į Merkį, kairysis krantas, kuris kilstelėtas aukščiau, kad lengviau galima būtų dairytis po apylinkę iki pat miško. Norėjosi manyti, kad nuo ano upės pakraščio prasideda Šiliniai, įsiūbavę Dzūkijos miškus lig Čepkelių ir viso pietinio Lietuvos pakraščio.

ASTĖ. Ai, ai, kaip negražu, ponai! Vėluojam kaip nedrausmingi mokinukai.
VIDINIS. Atsiprašom. Pati kalta, Aste. Užkliuvom už tavo atneštos spaudos.
TOMAS. Būna blogiau. Man irgi norėjosi atidėti vaidinimą dienai kitai. Pasirodo, yra dalykų, kurie labai raiškiai nušvinta, jei tik nepatingi susikaupti ir pabandyti atsiminti. Tai gal pradedam, a? Regis, nieko neužmiršom. Ponas Ypata yra, ponia Citata su panele Aste čia. Vidinis su Pranu irgi pagaliau atsirado. Įskaičiuojant mane - visas ekipažas. Sakyčiau, skaitlingas, o tuomet, prieš tuos metus...
    - O! Jau važiuoja. Žiūrėkite dešiniau, ponai. Marcinkonių keliu.
    - Karieta? Iš išvaizdos panaši į...
TOMAS. Taip, ponai. Tai prototipas, kuomet  ji pradžioje, neretai dar „Džene“ vadinta.  Ją, regis, pavyko atkurti, bet kaip, kokiu būdu - šito jau negalėčiau pasakyti. Erdvėje nebuvo sunku sukurti žiemos peizažą. Ir būtent tą, turėtą tų metų sausio viduryje, kuomet pirmą kartą išvažiavome.
AŠ. Girdite? Igaga! Iš žvengimo pažįstu.
TOMAS. Išklausykite, išgirskite, ponai, bent porą mano žodžių. Neapsirinku atsimindamas, kad pirmi priekaištai radijo karietai buvo geravaliai: kodėl ne lingė ar vežėčios, brička ar bričkelė?
AŠ. Buvo ir toks - kodėl ne vežimas? Pagaliau žiema gi. Tai kodėl ne rogės ar važis? Atsakydavom - turim, ką turim. Karietą.
TOMAS. Priekaištauta ir dėl to, kad į karietą pakinkyta Igaga. Esą, kodėl kumelė?
AŠ. Sakydavom vėlgi panašiai. Turime, ką turime. Pirkome ją Kumelionyse. Tiesa, dabar jau Kurmelionys. Viskas praeina. Net vietovardžių pavadinimai.
TOMAS. Matyt, kažkada ten žmonės mylėjo kumelę. Gal todėl, kad turėdami ją, galėjo tikėtis ir greito ristūno, ir kovos žirgo, ir paprasčiausiai darbinio arklio.

    Taip kalbėjome, kol iš atidardančios karietos per Tomo erdvę nuvilnijo daina, privertusi suklusti ir patikėti, kad, palikę savo laiką, nusikėlėme į praėjusį. Dainos žodžiai aiškūs lyg juos skaitytume iš popieriaus. O melodija irgi pažįstama, kad ne vienam pračiaupė lūpas dainuoti.

              Stebis stebis nemunėliai -
          Kas gi čia yra?
          Trepsi žirgo pasagėlės,
          Girgžda karieta.
                  Oi, parvešim šimtą metų
                  Mūs šalelės mylimos.
                  Šimtą metų, šimtą metų -
                  Visą amžių Lietuvos.

ASTĖ. Betgi pažiūrėkite, žmonės, kaip gražiai atrodo Igaga! Galva karališkai aukštai pakelta, karčiai krenta, uodega išriesta kaip paukščio sparnas. O kojos...  Oi, kokios jos miklios! Nagi pažiūrėkit! Akių negaliu atitraukti!

              Senis švilpauja botagą,
          Timpsi vadeles,
          Dantyse pypkelė dega,
          Pusto liepsneles.

    Išgirdus taip dainuojant, bergždžias reikalas tikėti, kad galima ką nors sudominti pasakojimais. Bet taip neatrodė Tomui. Man - irgi. Gal dėl priežasties, kad pasijutome esą tos praeities įvykių dalyviai.
TOMAS: Prisimenu, kviesdamas į karietą, vežėjas apie priekaištus  nekalbėjo. Vis gyrė. Girdi, Tomai, visas Vilnius ir bent pusė Amerikos lietuvių žino, kad  tai ne karieta, o tiesiog stebuklas. O tu, esą, Tomai, lyg vienuolyne būtumei uždarytas - dar spardaisi, dar neapsisprendi, važiuoti ar ne. Prisimeni, vežėjau? Juk taip kalbėjai? Ir barei. Girdi, užteks dvejoti, sėsk karieton ir - aida! Važiuosim! Ne mūsų kaltė, kad palikti be reklamos ir kad, pasak pono Antano Terlecko, “visos politinės jėgos Seime be žodžių susitarė slėpti tiesą nuo kasdien apgaudinėjamos tautos”. Matyt, jautė ir Seimas, kad radijo karieta jam neparanki.

    Klausiausi Tomo ir žinojau, kad kalba prieš nemažai metų sakytais žodžiais. Tačiau iš tikrųjų karietos pradžia ankstesnė - kai važinėjo ir girgždėjo tik galvoje. Tai buvo svajonė, kurios nepasisekė išlaikyti paslaptyje. Vaikščiodamas po Vilnių ir sutikęs pažįstamus ir net nepažįstamus, vis pasigirdavau: aš turiu karietą. Jūs tik pažiūrėkite, kokia ji nuostabi! Ir atsitiko nuostabus dalykas - žmonės patikėjo. O patikėję, nebuvo abejingi ir stengėsi padėti.  Bet... stop! Kaip šitaip? Su Tomu čia, o ta karieta – antai kur, anapus upės...

            Trepsi žirgo kanopulės,
          Girgžda karieta.
          Ar, vežėjau, pasigėrei,
          Ar širdis jauna...

    Važiavimas buvo linksmas, nuotaikingas ir, žiūrint iš šiapus upės, atrodė, kad karieta nežino, jog kelias pasibaigia neprivažiavus jos. Visi buvome smagūs, nuteikti linksmo karietos važiavimo. Net ir ponas Ypata dainos priedainiu labai neblogai talkino gerai nuotaikai - jo balsas sodrus, jaunas, labai atitolęs nuo išvaizdos, kurioje gūžėsi nemažai metų. Bet staiga mūsų šurmulys pritilo. Igaga minutėlei stabtelėjusi prie upes kranto, tuoj pat ryžtingai su karieta įšoko į jos tėkmę, aukštai viršum savo nugaros ir karietos pakėlusi purslais vandenį ir žiū - kinkinys įstrižai upės plaukė į mūsų krantą.
    - To dar nebuvo, - pasakė sunerimęs Tomas...
    - Tikrai, kad to dar nebuvo. Igaga, kas su tavimi atsitiko? Kas tau protą sumaišė? - sumaliau žodžius, bet baimė pradėjo tirpti. Kinkinys yrėsi greitai ir po keleto minučių Igaga įsikibo kojomis į aukštoką krantą ir, ištraukus karietą iš vandens, sustojo, galingai suvirpino kūną, nutaškė nuo savęs vandenį ir buvo laiminga, kad sugebėjo padaryti neįtikėtiną triuką.
    - Yhaha! - sužvengė.

TOMAS. Ponai, atsiprašau! Scenarijus ne tas. Aiškiai ne tas! - atsikratęs nuostabos, pašoko kaip įgeltas Tomas. - Kažkas koją pakišo! Paniekinti sumanė! Ne! Ne! Scenarijus ne tas!..

(Iš „Laikas atsiminti“)
2008-12-15

Pranas
Užkonservuotas? O Viešpatie!..
7.
    Turbūt net Tomas vargiai galėtų išreikšti savijautą, kurią patyrė pamatęs, kad vyksmas - ne pagal jo scenarijų. Sako, jautėsi kaip pragare, tačiau sutikime, kad ten, pragare, dar reikės pabūti. Bet suprantu, jog boksininko (kad ir Šociko) pirštinėtos rankos smūgį būtų atrėmęs lengviau, negu Ypatos neapdairų skubėjimą įsiterpti į jo scenarijų. Net prakalbintas svečio negebėjo atsiminti, kas jis, nors kartu su juo kažkada važiavo į pirmą kelionę. Prano sveikinamas tik  burbtelėjo:
    - Labas, labas... Suprantu, kad turime svečių. Bet dabar jie man... Na, nepyite.

PRANAS. Per gerklę lenda? Kuomet nenori pažinti, Tomai, gal ir svečiu nevadink. Buvom, buvom ir dingom vienas kitam.
TOMAS. Kaip - „buvom, buvom“?
AŠ. Ot taip, Tomai! Jau kalbėjau savo bendravardžiui, kad gal geriau žmogui pasilikti užkonservuotam negu diena po dienelės bruzdėti ateitimi. Ir aš galėjau irgi jo nepažinti, nors, va, Pranas pažino. Manau, kad dar pasakys, ar labai džiaugiasi.
PRANAS. Pažinau, deja.
   
    Tomas užmetė sunkią ranką ant mano peties ir ne tik man:

TOMAS. Palaukit, palauk! Ką čia kalbate, žmonės?
AŠ. Tomai, įsižiūrėk!
TOMAS. Gerai tau sakyti - „įsižiūrėk“. Žinai gi, kokią kiaulę man kyštelėjo ponas Ypata. Ką tik pats prisipažino, kad tai jo darbas. Visą mano scenarijų sujaukė.
AŠ. Sakau, įsižiūrėk!. Gal ir apie Ypatą su jo kiaule kitaip galvosime. Aš jau pradedu galvoti kitaip. Nuostoliai mažesni negu tai, ką gauname.
   
    Ir tuomet Tomas lyg meška iš po žiemos prabudusi:

TOMAS. Pranas? Karietos vežėjas? Užkonservuotas? O viešpatie! Tai kodėl gi neprisipažįsti, begėdi? Kad tave angelai po dangų panešiotų! Tfu! Tfu! Neprapulk. Būk! Šias dienas daug galvojau, kaip išmelsti stebuklą, kurį Visi Šventieji nors valandėlei atsiųstų į mano erdvę. Duok ranką, Prany, nes bijausi, kad gali išnykti. Ir... gaudyk vėją laukuose, ir vėl prašyk, melsk stebuklo.

Taip, pagaliau Tomas pažino žmogų su kuriuo buvo, gyveno tuomet. Nors per septyniasdešimt, bet Tomas dar vis stiprus, grandiozinis. Ir dabar jo stiprybę savo kaulais išbandė Pranas. Stebėdamas tyliai džiaugiausi, kad tokio meškino jėga aplenkia mane - bent jau dėl to gera būti dvidešimčia metų vyresniu, kad žinai, jog kaulai išliks sveiki. Bet dabar prasidėjo tai, ką, regis, daug metų norėjau patirti, bet nepasisekdavo. Suvokiau, kad pats galiu atsiminti tą pirmą radijo karietos kelionę. Tomas gi, nepaleisdamas Prano rankos, atsigręžė veidu į kelių žmonių publiką:   
- Ponai, tai ne vaidinimas! Šis mielas, garbingas žmogus, būtent yra tas vežėjas, ir būtent toks, koks jis buvo, kuomet pirmą kartą išvažiavome radijo karieta. Visi, o visi jo - bent išvaizdos - parametrai, kaip tuomet. Nuo jo prasidėjo mūsų gyvenimai karietose.

PRANAS: Atsiprašau, Tomai. Prieš tuos metus iš tiesų važiavau su Tomu, bet tai buvo kitas Tomas. To Tomo, deja, čia nematau. Tai buvo apie dvidešimčia metų jaunesnis vyras. Kitaip tariant, negalėsime pasigirti, kad tai nevaidinimas, jeigu bandome nuklysti į tų metų prisiminimus. Šis Tomas ano Tomo neatstos. Aną Tomą jau reikia vaidinti.
TOMAS. Va tau, bobule, devintinės! Ką daryti? Vaidinam?
PRANAS. Tai Jūs, Tomai, vaidinkite, o man to daryti, ačiū Dievui, nereikia. Pats sakei, kad toks pats, užkonservuotas.

    Netikėtai prie mūsų privažiavo upe perplukdyta karieta, o Igaga, atsistojęs piestu ant užpakalinių kojų, per visą Tomo erdvę:
    - Yhahaha...
    Pranas kaip mat šoktelėjo ant karietos pasostės, laikydamas tą patį botagą ir vadžias, kaip prieš dvidešimt metų. Aiškiai jutau, kaip mano pasąmonė priima poeziją iš Vidinio kūrybinės laboratorijos ir labai tvarkingai sudėlioja stalčiuose.

                              Dar spaudžiu kumštį.
                              Trinkteliu į sieną.
                              Ji gali griūti, jeigu nestipri.
                              Nesimeldžiu, bet Dievą
                              Nešioju sąžinėje ir širdy.
                              Net jeigu jis tėra tik Niekas,
                              Man jį turėti dieviškai svarbu,
                              Kad bent save
                              Galėčiau kur padėti,
                              Kuomet ir TEN,
                              Ir ČIA,
                              Kuomet – visur.

    Sunkiai į karietą ropštėsi Tomas, nors stengėsi, nors nenorėjo paisyti, kad praėję dvidešimt metų, daug pakeitė ne tik jo gyvenime. Tai jau nebuvo jis, anasis Tomas. Prireikė laike užkonservuoto Prano paramos, kol pagaliau Tomas, įsitaisė šalia jo. Žinoma, vaidinti tą, buvusį.

(Iš „Laikas atsiminti'')
2008-12-18