Pranas
Susitikimas su Balsu
12.
                  Į Pasostės erdvę sugrįžau, kai dar Vidinio nebuvo, tačiau sugrįžimą prisimenu ne kažin kaip. Daug kas ten, svečiuojantis  pas Tomą, svaigino, tačiau asmeniškai mane - labiausiai susitikimas su Pranu. Sutikau. Buvome kartu. Ir ne kur, o būtent prie senosios „Dženės“. Ir net joje, kuri prieš dvidešimt metų. Kitiems galbūt knietės pasakyti, jog tai nuobodu ir neįdomu. Na, o jeigu reikia kuo džiaugtis ir gėrėtis, tai erdvių galimybėmis sukaupti sąlygas, kurioms atsiradus vienas būties būvis sugeba persilieti, pereiti į kitą. Būtent jos, erdvės, čia lemia, kad filosofijos ar iliuzijų fragmentai įsikūnija į realybę. Bet kaip ten bebūtų, ką kiti bemanytų, dabar žinau, kad ATSIMINTI ją, realybę, praeityje ir BŪTI joje yra du labai skirtingi dalykai. Dėl priežasties, kad į save, kaip ir į upę, antrą kartą neįbrisi, suvokiu, kad tapačių pasikartojimų nebūna. Tačiau daug kas Tomo erdvėje tą dieną buvo kaip kadaise - Pranas, senoji  karieta, Igaga, kalbėti žodžiai, kurie nežinia kokiu būdu lūpose atsirasdavo būtent tokie, kokie jie anuomet.
  Vaikštinėjau po Pasostę, negirdėdamas savo žingsnių ir ką tik patirti įspūdžiai neapleido jausenos. Buvo nesmagu suvokti, kaip neprotingai elgtasi ir mūsiškėje, jos kelionėse beveik užmiršus, kad  žmogaus gyvenimas, kuris DABAR, yra tik vienas TOKS ir būtent tik DABAR. Prisiminiau Ypatą sakiusį, kad jo antikos laikų draugas Seneka bet kokia  proga stengdavosi priminti, kad mirštame kasdien. (“juk klystame laukdami ateityje mirties: jos dalis jau - praeityje, nes prabėgusi gyvenimo tarpsnį valdo mirtis“).
“Ne, nemiela man ta abejotina išmintis, surankiota iš kitų”, -galėjau atsiliepti prancūzo Mišelio Montenio žodžiais, bet tylėjau. Norėjosi atsispirti į save ir pasirodyti reikšmingu, pabandant nuosava mintimi apibendrinti tai, kas įvyko. Ar neteisingiau patikėti, kad, pavyzdžiui, žmogaus  išnykimo prasme, mirties nėra. Gyvenimas palieka mus praeityje ir ten gyvename. Ir klausimas tik, ką ir kaip reikia padaryti, kad iš tos praeities ateitume, sugebėdami  pasirodyti esantys būtent tokiais, kaip tai padarė Pranas. Atmintis, kaip jau sakiau, neatstoja, nekompensuoja  realybės, nepaisant kaip ji reikštųsi - pasakojimais, vaidinimais, poezija, atsiminimais, interpretacijomis...
    - O sapnais? - nelauktai išgirdau klausiant.
    Įsiklausiau, bet nieko, kas būtų ne taip, nesuradau. Ir vis dėlto pusbalsiu pasakiau:
    - Tik jau nemanyk, kad sapnuoju.
    - Sapnai ne tavo valioje, bet pasidomėti savo karietos erdvėmis – sutik! - laiko buvo daugiau, negu reikia, - atsiliepė lyg kalbėtų pati Pasostės erdvė. Patylėjo, o paskui lyg apgailestaujant: -  Ak, žmonės! Kuris iš Jūsų sugebate pasakyti, kas esate? Ką savyje turite? Duodi karietą, augini, puoselėji, tačiau ją irgi tik ausimis ir akimis žvalgote. Taip ir nesugebate įeiti į ją visa žmogaus esybe. Ne, tai ne priekaištas, bet reikia kažkaip per kažką pasakyti: užtenka būti tik adomais ir ievomis. Reikia ne tik žinoti, bet ir suvokti, ko Dievas tikėjosi, sutverdamas žmogų pagal savo paveikslą.
    Galvoje kažkas  krustelėjo, pasistūmėjo ir pradėjau atsiminti, kad šis Balsas man pažįstamas. Žinojau, kad juo tuomet nesidžiaugiau. Galgi net priešingai - norėjosi, kad greičiau pranyktų. Dabar atsiminimai pažadino aną nusiteikimą ir atsiliepdamas,  nedaug galvojęs, pasakiau:
    - Taip Dievas. O velnias irgi turbūt: „ sutvėriau pagal savo paveikslą. Dabar tobulinu“. Ir dar. Dievo šaukiamės kasdien, bet neateina ar retokai pasirodo, o velnias ir nešaukiamas neatstoja nuo žmogaus. Ot, ir suprask, kuriam jųdviejų žmogus labiau rūpi. Būti žmogumi ne taip paprasta, kaip gal atrodo.
    - Atsiminei? Pažinai, kad toks piktas?
    - Atsiminiau. Pažinau. Bet kad piktas, tai - ne. Jau tada vadinai seniu. Ką dabar pasakytumei? Beje, ačiū už Praną su jo visu kinkiniu. Manau, kad ne be tavo su Ypata paslaugų tokia dovana. Ir bendrai - ačiū už tai, ką patyriau Tomo erdvėje  ir kas dar sieloje neatslūgę. O su Vidiniu jau ruošiamės išeiti. Bet kam kalbėti, jeigu net geriau žinai. 
  -Taip, mudu su Ypata pažįstami. Tik neprašyk, juolab nereikalauk, kad pasirodyčiau, kaip Pranas. O dėl jųdviejų išėjimo…Ypatą prašiau, kad pagelbėtų, padėtų susiruošti ir kad karietą paliktumei greičiau. Bet sakiau gi - Dievas žmogų sutvėrė pagal savo paveikslą, o tai reiškia, kad iš tokio tvarinio neretai išeina nenuspėjami dalykai.
    - Nesupratau.
    - Daug ko nesupratai. Buvo tikėtasi, kad suprasi daugiau, - kalbėjo nematoma persona, kurią dar aname amžiuje, išgirdęs ją pirmą kartą, įvardijau Balsu. Nebuvo smagu girdėti atvirai reiškiamą negatyvią nuomonę apie Vidinio ir mano buvimą karietoje, bet jaučiau, kad stipresnė jėga Balsui trukdo realizuoti savo ketinimus. Būtent todėl ne kartą rodė į žmogų, kaip Dievo paveikslą ir jo tokios būties nedrįso nepaisyti.
    - Sakėte, kad esu piktas. Kažin, kuris labiau? Bent lig šiol jums dėkingas. Jums ir Ypatai..
    - Ar tiesos sakymas reiškia piktumą? Man kitaip negalima. Nebent galėčiau patylėti, bet tai ne išeitis, kuomet reikia važiuoti, eksperimentais patikrinant dalykus, dėl kurių atsiranda panašios karietos. Negalima leisti, pone, kad ir ši karieta ilgiau įstrigtų tarp Karlonų kalnelio ir sodybos. Esate Dievo žmogus, jeigu lig šiol vežėjas...
      Supratau, kad Balsas pasakė daugiau, negu suvokiu. Pasakė neatsitiktinai, ne „ per neapsižiūrėjimą“. Jis darė tai gerai suvokdamas, kad su Dievo kūriniais reikia elgtis atsargiai, leidžiant  jiems patiems savyje išgirsti Dangui reikalingus sprendimus. Kurį laiką abu pabuvome tyloje, kuri man reikšminga dar ir todėl, kad išgirsčiau Vidinį:

                  Aš - senatvė.
                  Ir jeigu kas manot,
                  Kad čia liūdesio pilna,
                  Juo ne tik akis, bet ir kojas nuplaunu…
                  Ak, kokie gi jūs  besarmačiai!
                  Čia jaučiuosi, pasaulį išmokęs -
                  Visi turtai many besutilpę,
                  Ir sakydamas žodį MEILĖ
                  Bijausi,
                  Kad ji negrąžintų
                  Atgal į jaunystę.

                  Kaip miela ir gera,
                  Kad nereikia sugrįžti atgal -
                  Dabar ji man ne Aušrinė,
                  Dabar – Vakarė,
                  O iš tikrųjų žvaigždė ta pati.
                 
                  Lašina šviesą
                  Ir… džiaugias,
                  Gyvena širdis.
                   
      - O kartelis mano sieloje buvo įsimetęs, kai susitikęs Praną, pamatęs „Dženę“ palikai užmarštyje mane, - vėl Balsas.
      - Ir vis dėlto gera, net nuostabu, kad nors trumpam  prisėdau ant Prano karietos pasostės.
      - Ačiū die, kad jau nesakai, jog ji tavo…
      - Ne. Ji ne mano. Tai Prano karieta. Būk, Balse. Nepaisant, kas esi - būk! Te Dievas su tavimi, kas bebūtumei.
      - Aš padėsiu tau dar kartą susitikti su Pranu. Lauk čia, Pasostėje. O su Dievu būkime visi.
  Pasostės erdvėje durų nebuvo, bet aiškiai išgirdau kaip sucypė  jų vyriai ir nesunkiai supratau, kad balso savininkas palieka erdvę, paskelbęs, beje, džiugią žiną - reikia manyti, kad su Pranu dar susitiksiu.
    - Kai anuomet, tau sapnuojant, sakiau, kad senoji karieta sudužo į šipulius, regis, turėjai suprasi, kad ji sudužo Tau. Būtent tik tau, - iš toli išgirdau Balsą, bet dėl to jo žodžių įtaiga buvo netgi stipresnė.

(Iš „Laikas atsiminti“)
2009-01-05

14
                                          Buvo buvo kaip nebuvo...

                             
    Užkrito amas. Bandžiau kalbėti, bet žodžių nebuvo. Pamanęs, kad Vidinis atnešė ir padavė į rankas nežinią ką, bet tik ne mano užrašus, po pirmų perskaitytų sakinių nesunkiai juos pažinau. Tekstai pedantiškai tvarkingai atspausdinti gerame popieriuje, puslapiai sudėlioti eilės tvarka ir apglėbti knygos viršeliais, kuriuose net pavadinimas įspaustas.
                          TEISYBĖS VISI BIJOSI
                              (užrašai su poezija ir vaidinimais)
   
    Vidinis nelaukė, kol atsigausiu ir išspausiu iš burnos žodžius. Lyg nematydamas mano nustebimo:
        - Po truputį, po truputį ir va, surinkau į vietą, ką suradęs. Bjauru, kad viskas išmėtyta. Dabar paimi į rankas ir, prašau - skaityk, braukyk, taisyk. Žodžiu, „daryk“ tikrą knygą. O ją turėti reikia. Kokia žmogaus atmintis bebūtų, ją reikia palikti. Vieni tai daro kryžiais, paminklais, kiti dar kitaip, bet galima ir taip - palikti kaip užrašus. Beveik knygą.
    - Vidini, tu velnio neštas ir pamestas dar prie mano lopšio.
    - Nebark! Puslapiai neįrišti. Šiokia tokia racionalizacija: galima juos išimti ir vėl į vietas  grąžinti. Kaip segtuve, bet... ne visiškai taip. Va, pažiūrėk kaip, - rodė Vidinis ir lengvai išėmė iš „knygos“ lapą  su parūpusiu man tekstu: - Prašau. Tai, regis, lapas, kurio ieškai. Bet tai dar ne viskas. - Sugrąžino lapą atgal ir, kažką spustelėjęs, padavė knygą- segtuvą man. Tuoj išgirdau klausiant:
    - Jūs, ponai, tikrai geidžiate, kad perskaityčiau įžangą?
    - Padarykite mums malonumą, - paprašė Vidinis.
    Ir iš knygos- segtuvo pasigirdo skaitymas.
       
    „Paduodamas pasisveikinimui ranką naujai sutiktam žmogui, tiesiog privalau pasakyti, kas esu.
    Tikiuosi, kad vardą perskaitėte sąžiningai. Taigi Pranas. Sunkiau su pavarde. Pasitaikė atvejų, kai perskaitęs ją, žmogus džiaugsmingai šūkteli: - Karlsonas! Ir pradeda manęs ieškoti ant stogo. Kas nors tikriausiai atsimena, kad vienas mano bendravardis - bendrapavardis kadaise buvo „Radijo karietos“ (“Dženės“) vežėjas. Pažintims imlesni žmonės jau smalsavo, ar kartais tuo vežėju nebuvau aš. “
 
    - Ačiū, - pasakė Vidinis, o knygai – segtuvui nutilus, jau man: - Atrodo, kad rašydamas -  bet šią įžangą, - dar buvai Karlonas.
  - Gal, - negebėjau atsiminti.
  - Gerai. Skaitykite toliau, - paprašė knygos- segtuvo.
  - O gal norėtumėte girdėti Karlono balsą? Skaitymams nelabai tinka, bet... gal taip bus nuoširdžiau.
  - Puiku! -apsidžiaugė Vidinis, priimdamas  knygos- segtuvo siūlymą.
    Ir jau po minutėlės girdėjau save:
 
    „Taip, mielieji, esu buvęs tos karietos vežėju. Ačiū Dievui, kad po sunkios ligos jau pradedu atsiminti. Po „Dženės“ žlugimo gyvenimas pasidarė beprasmis ir atrodė, jog likusį gyvenimą taip ir reikės iššliaužioti, neužkliudžius nieko, kas pažadintų sąmonę ir jausmus, priverstų apsidairyti ir pamatyti reiškinių, vertų prakaito ir rašalo. Manau, kad užrašų pabaigoje būsite įtikinti, jog šių dviejų dalykų nepagailėjau, o ypatingai - rašalo. Tačiau jeigu kas perskaitęs užrašus, juos užvers manydamas, kad tai ne vien mano nuopelnas, irgi būsiu laimingas, nes žinosiu, kad  juos perskaitė nuovokus skaitytojas, sugebantis jausti galias, kurios, įsiveržusios į  jo dvasią, sugeba pakeisti žmogų ir tuomet  jis pasaulį išvysta gerokai kitokį, o neįtikimiausi dalykai tampa realybe, su kuria ir kurioje reikia  gyventi. “
 
    Įžangos skaitymas pasibaigė ir aš, nesuvokdamas kaip reikia elgtis:
    - Negi, Vidini, manai, kad dar galiu ką pasakyti?
    - Padėkok, -ramiai pasakė, žvilgsniu parodydamas knygą - segtuvą. Bet nesuspėjus  pareikšti padėką, iš ten atsiliepė:
    - Supratau, kad norėjote išgirsti užrašą apie Balsą. Taip juk?
    - Žinoma, žinoma, - pritariamai pakinkavau galvą: - Galima tai daryti ir mano, ir ne mano balsu. Kaip jums geriau.
    Ir tuomet tyloje kaip bažnyčioje per pakylėjimą išklausėme, kas dar taip neseniai atrodė  labai svarbu, bet atradus knygai - segtuvui kaip mat buvo užmiršta. Ir žinau, kad jau niekuomet ateityje daugiau nepatirsiu skaitymo tokiosd įtaigos, kaip anąkart. Žodžiai tirpo ausyse ir turbūt buvo panašūs į Dievo žodį.                                                         
       
    „ DAR PRIEŠ GAIDGAIDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
    - Kas  buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Bet ar reikia? Ne į jos šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu. Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui,  jau pradedi...
   
      Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir, juos girdėdamas, negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones „Džene“. 
    - Kas buvo, seni, buvo, Radijo karieta sugriuvo, - į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
   
    Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
    - O Dieve! Dieve! - atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik pasaulio sutvėrimo pirmąją dieną.  Prieš akis irgi kažkas, ko gerai nepagaunu. Lyg parašas ant popiergalio: atėjo laikas, kuomet jau ir „Radijo karietos“ vežėju nesugebu būti“. 
          - Ir vis dėlto, kas buvo - buvo, „Radijo karieta“ pražuvo, - nerimo naktyje balsas: - Va, kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl „Radijo karieta“ pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
   
    Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos  meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O  Balsas:
    - Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti: 

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios ne vilties,
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama.
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei perdaug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok, -

padeklamavo Balsas Archilocho eilutes ir sekundėlę padelsęs  pridūrė:
  - Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik pats, padedant Dievui, gal tegalėsi atsakyti.
  - Galėsiu atsakyti? Padedant Dievui? Ką  tai galėtų reikšti?
  Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane tai nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na.. jei ne gyvenimas, tai bent kvėpavimas.
   
    Praėjo metai. Kiti. Dar kiti. Jaučiu, kad vis daugiau atsiranda ryžto pareikšti, jog ne tik kvėpuoju, bet ir gyvenu. Argi pats noras parašyti knygą, išmėtytą puslapiais, rašteliais, užmirštimi, ligomis ir  nesėkmėmis - ne gyvenimo reiškinys?
    - Ponai, girdėkit! Imuosi parašyti knygą ir te jos vardas bus „Teisybės visi bijosi“.

  Knyga- segtuvas nutilo. Tylėjome ir mudu su Vidiniu. Tik paskui, po ilgos pauzės, gal net  ne savo lūpomis padėkojau knygai - segtuvui:
    - ŠVENTOJI tavo vardas. Atsimink! ŠVENTOJI ESI.

Iš „Laikas atsiminti“.
2009-01-10

****************

Nemirk, bra, būūūk!
16
                      - Va kokia erdvė! - kelis kartus Pranui sakiau tą patį per tą patį nepaisydamas, kad pats jos atidžiau neapžvalgęs. O žirgas irgi: - yhahaha! - pratisai sužvengė lyg atsimindamas. Priėjau, pašukavau pirštais jo nukritusius karčius, patapšnojau per sprandą: - Gražus tu, Igaga. Nuostabus!
      - Yhahaha! - vėl sužvengė, ilgesio rasa apkrėsdamas mano akis. Pranas jo nedraudė. Sėdėjo įprastoje vežėjo vietoje ir net neatrodė, kad jam čia įdomu.
      - Lipk! Ačiū, kad neaplenkei.
      - Kur nelaukia, stengiuosi nebūti.
      - Išdidus. Ką gi! Būna, kad ir to žmogui prireikia. O kad žinojau, jog dar kartą susitiksime, tai irgi ne nuo lubų perskaitydamas. Kas žino, gal ir dabar mudu stebi būtybė, padėjusi susitikti. Ją vadinu Balsu. Nė karto nemačiau, tik pasitaiko, kai girdžiu.
    - Būna, būna, kuomet girdi save, o manai, kad kužda ar kalba dangus. Tiek to, palikime ją ramybėje. Bet palauk! - nelauktai atsiminė: - Regis, kalbi apie tą, kas ir mane aplanko. Prašė, kad atvažiuodamas būtinai pasiimčiau dienoraštį ir kitokią smulkmę. Ė,  - ir pasikuisęs pakojyje iš ten ištraukė nemenkai aptrintą, apdaužytą  juodos spalvos nedidelį, bet gan sunkoką lagaminą: - O dėl dienoraščio… Tu tikrai nori jį pavartyti? Nežinau, ką ten įdomaus sau galėtumei surasti.
    - O čia kas? - kilstelėjau juodą lagaminą.
    - Palieku tau amžinam naudojimui. Smulkmė, bet kai sudėjau į lagaminą, pasirodė, kad sveria.
    Lagaminas rūpėjo mažiausiai. Nesuvokiau apie kokį dienoraštį prakalbo Pranas. Todėl delsiau, tempdamas laiką ir norėdamas suprasti, bet toks darbas greitų rezultatų beveik nedavė.
    - Dienoraštis lagamine?
    - Nežinau, kam tau jo prireikė. Sakiau Balsui, kad vienas nuo kito nieko neslėpėme. Kiek žinojau ar mačiau, tiek ir tu.
    - Neslėpėme, Pranai. Tikrai ne, bet…
    - Linkėjimus siunčia Irena, - skubėjo atsiminęs pasakyti.
    - Sėliukaitė?
    - Šį kartą ji.
    - Stop, Pranai! Stop, mielasis! Regis, pradedu atsiminti. Kaip išvažiavome į pirmą kelionę, ji, Irena, buvo nuostabi. Ypatingai tuomet, kai linkėjimus žėrė, - skubėjau kalbėti, vis įterpdamas “stop! ”, kad niekieno nesutrukdytas į smegenis įplūstų dar vienas pluoštelis atsiminimų: - Stop! Aš ją girdžiu. Betgi lipk iš karietos.  Kaip svetimi. Nepažįstami. Kaip čia taip? Atvažiavai ir atrodo, jog net nenorėtum, kad kojos apšiltų.
    - Kad svetimi - gal ne, bet ir ne savi. Ė, nepyk! Gaila man tavęs. Ar reikėjo tau šitos ateities? O jeigu visiškai atvirai, dabar jau nenorėčiau su tavimi į karietą sėsit ir išvažiuoti, kaip tuomet, - lipdamas nuo pasostės kalbėjo Pranas: - Lig šiol nebūtume žinoję, kad esi Tu ir esu AŠ. Buvome it meškos ausyje viename asmeny – ar reikėjo dvigubintis? Trejybės daugiau, o ji iki šiolei išlikusi vienybėje. Net gailiuosi, kad sutikau atvažiuoti, pasimatyti.
    - Baik! 
     
    Net nepastebėjome, kai Pasostės erdvė sugrįžo į pradinę padėtį ir nebuvo jos daug. Vėl kasdienis, nedidelis būstas, kur mano akims viskas įprasta. Užkliudęs akimis ant stalo pamestą seną savaitraštį, pakeliau jį  ir, paduodamas Pranui:
    - Rašo apie tave.
    - Jau Tomo erdvėje sakei. „Negi apie tave galėtų rašyti! “- taip, regis, atsakiau. - Atgal mestelėjo seną senos karietos „Dženės“ laikų laikraštį: - Tebūna, kur padėtas, - pasakė ir valandžiukei įsitempė, sustingo, greitomis akimis apžvelgdamas Pasostės erdvę. - Girdėjau, rašei ar rašai atsiminimus? Koks nedėkingas darbas! Išgirdęs net nepatikėjau. Mano gyvenimas – tau atsiminimai. Sunku įsivaizduoti. Dainuok, Tamošiau...
    - Dainuok, bet Tamošius tyli. Taip, deja, yra. Tačiau stengiuosi, kad tie atsiminimai neapmeluotų tavo gyvenimo.
    - Net taip? 
    - Kitiems gal taip nebūna, bet man ne taip, kaip kitiems.
    - Kalbi apie ligą? Amneziją?
   
    Nuslūgus erdvei į nedidelį būstą Pranas pasijuto šilčiau. Apžvelgė sienas su šventųjų paveikslas, paėmęs iš kampo apčiupinėjo lazdą, pabarškino pirštais į langą. O suradęs knygą – segtuvą ėmė į rankas ir sukluso, pusbalsiu perskaitydamas  jos pavadinimą.
    - Sakai, „Teisybės visi bijosi“? Hmmm, - pamykė: - Kodėl jos turėčiau bijoti?                         
    Tuo laiku, matyt, Prano pirštams užkliudžius piešiniu užšifruota „ Skaityk“, man balsu prabilo pati knyga. Bendravardis neiškart suprato, kas atsitiko. Žiūrėjo į mane, į mano burną, bet ji užsičiaupusi, rami, uždengta lūpomis. Nesakau, kad ypatingai nustebo. Žmogaus balso įrašai nenaujina. Taip ir pamanė: įrašas! Todėl svarbiau buvo išgirsti  tekstą. Aš irgi tik po kelinto sakinio supratau, kad skaitomas tekstas, kur pabandyta užrašyti savijautą po pirmą kartą TADA mane aplankiusio Balso. Taigi:
                                         
      „ NEŽINAU, KAIP NUTILUS Balsui ilgai tęsėsi tos man atmintinos nakties tyla. Ji nebuvo “mirtina“, kadangi po ją daužėsi, trankėsi nebegalinti krūtinėje sutilpti širdis. Ir tik brėkštant aušrai supratau, kad prasideda dar viena rugpjūčio mėnesio pabaigos diena. Tuo laiku Lietuvoje rytas jau neskuba nusišviesti, bet medžiai žali, sulapoję, dar gyvybės syvai neišsekę jų šaknyse. Vaismedžiai, vaiskrūmiai gi, apsikarstę vaisiais ir bendrai - tai turtingas metas. Ir prisimenu, kai ant palangės nutūpė karvelis ir tuoj:
           
                  Mirsiu, bra, nebūsiu.
                  Mirsiu, bra, nebūsiu.
   
    Laukiau, kada atskris kitas ir paguos, nuramins:

                Nemirk, bra, būūūk,
                Nemirk, bra, būūūk.
   
    Bet antrasis neatskrido. Šisai irgi nenumirė. Pasiskundė, paaimanavo, nepatenkintas pastukseno snapu į skarda apkaltą palangę ir nuplasnojo į vis labiau baltuojančią aušrą Santariškių ligoninės pusėn. Iš rytų į kambarį jau smelkėsi jos atšvaitai. Nakties tamsa tirpo, nyko ir buvo aišku, kad gera vieta tuščia nebūna.
    Suklusau panūdęs vėl išgirsti Balsą, kuris, atrodo, nenorėjo žinoti nei mano vardo, nei pavardės. Balsas tylėjo, o kambario kampas šviesėjo, bet išbrėkštančio ryto šviesoj Balsą atsiminiau nuolat kartojantį: kas buvo - buvo, Radijo karieta, seni, sugriuvo...  Šalia nieko, tik ji, senstančio žmogaus senatvė, ir netvarkingai užgriozdintas stalas mažmožiais, kurie vis dėlto atrodė reikalingi. Gal iš tikrųjų jie didino viltį, jog, pasak Ovidijaus „Dievas arba prakilnesnė būtis“ vienąkart juos sudėlios taip, kad atsigautumei nuo pesimizmo ir nežinojimo. Ir man lyg pasivaideno, kad tarp tų netvarkingai sumestų mažmožių yra ir sudužusios karietos šipulių. Tokiame chaose viltis, kad sugebėsi pereiti iš slogios būsenos į kitą, geresnę, yra labai trokštama. O nutilęs Balsas kantriai  tylėjo, bet taip, kad aiškiai girdėjau jo kvėpavimą į sielą ir neabejojau, kad jis yra ir nebūti jo tiesiog negali.       
    O iš ten, kur nuskrido nuo palangės paburkavęs karvelis, iš Santariškių pusės sklido nejauno žmogaus džiaugsmas ir kūdikio laimingas spiegimas.
    - Kas gi čia per „dzyvų dzyvai“?

    Ir tik - purpt! - girdžiu atsiradusias A ir B.

A. Taigi juokias Vytautas Sirvydis. Ten visi medikai juokiasi, bet jis džiaugsmingiausiai.
B. O tas, kuris verksmu klykia, tai- estukas. Iš Estijos. Jo vardas Joosepas. Mažuliukas toks.  Džiaugiasi, kad nereikės mirti.
A. Medikai atliko jam dvi širdies operacijas. Šiandien išvažiuos į namus. Dieve, kai gražu! Sako, bijok žmogaus su peiliu. Kokia neteisybė!
B.  Joosepas  jau ir kvėpuoja, ir valgo mamos pieną.
A. Pradžioje pašalintas oartos susiaurėjimas, o po kelių dienų atstatė į vietą susikeitusias pagrindines širdies kraujagysles, - pasakojo ir džiaugėsi išdykėlės A ir B.
    Ir švito ne tik už lango; švito ir mano širdyje..

(Iš „Laikas atsiminti“)
2009-01-13

Knygos - segtuvo įtaigos
18     

      Man dabar jau nereikėjo apsimesti linksmu, net laimingu ir įšvirkšti gyvasties į Prano nuotaiką. Buvo gera be apsimetinėjimų. Svečias nebuvo, koks jis ką tik atvažiavęs, kuomet  atrodė, kad jam mieliau būti neišlipus iš karietos, pasilikti įsėdėtoje vietoje ir, ilgai nedelsius, palikti Pasostės erdvę. Pašaliečiai žiūrėdami į mudu, ogi niekaip nebūtų mokėję patikėti, kad buvo laikas, kuomet LYG kartu. Netgi LYG viena karieta važiavome, norėdami surasti ne tik Žmogaus širdį, bet taip pat nukakti kuo toliau į praeitį.
        „LYG“ mūsų pasakojimuose neretai įdomus, nemenkas prasmes prisiimantis  žodis,  kuomet girdi ar matai, priimi lyg save, lyg – ne, ko neturėtų būti ir reikia neabejojant pasakyti ar tai AŠ, ar – NE.
     
    - Sakyk, Pranai, ar yra  galimybės mums susitikti dažniau. Gal ten, pas tave, netolimoje praeityje. Gal čia, pas mane, kaip tu sakai netolimoje ateityje, nors iš tikrųjų, tai dabartis. Apie ateitį jau bemaž negalvoju. Vienas kitas žingsnis į ten –  ne kelionė. O karieta... Pats jauti, kad manęs su Vidiniu neveš nei atgal, nei pirmyn.
    - Ko gero. Nebent iki penktadienio, iki birželio tryliktosios. Bet iki jos beliko kelios dienos.   
    - Tu vėl apie paraskvidekatriofobija?
    - Būtent apie laiką, kuris palankus judviem. Ir birželio tryliktąją nieko Ypatai neatsitiks – įkris į patalinę, krečiamas baimės, bet nemirs. Tai ne tas atvejis, kurį „apturėjo“ a. a. kompozitorius Arnoldas Šenbergas. Mano susitikimai Tomo erdvėje ir čia tik todėl, kad tikėdamiesi mirties, žmones, sakyčiau, pritūpia, norėdami kad  juos paglostytum. Darosi geresni.
    - Taip manai?
    - Manyk kaip nori, aš žinau. Beliko keturios dienos ir... sudiev. Po jų Ypata greitai atsigaus ir pasistengs, kad abu su Vidiniu kuo greičiau išsikrapštytumėte iš karietos. Beje, irgi taip elgčiausi, nes karietos ne todėl, kad jos būtų įstrigdytos Karlonų sodybos pavartėje. Ė, negi tai sunku suvokti? Klausyk, kokią poeziją tau Vidinis siunčia.
      - Ir tu jį girdi? – nenorėjau tikėti.   
      - Kai šioje erdvėje. Sakei, kartu gyvenate. Matyt, todėl.

Giedok, širdie!
Tiek daug kapų aplink...
Ir užmiršties ne ką mažiau.
Nereikia į aukštybę keltis,
Kažkur skrajot padebesiais,
Kad paregėtume save žmogaus dalioj-
Atsiverčiu eilutę vieną, kitą
Neparašytų knygų ir giesmių
Ir it danguj žvaigždutė
Ašara
        akyse
                  žiba ---

Giedok, širdie, pro ašarą.
Ji ne akmuo,
Kurį užantyje gali nešioti -
Nuo pat Adomo ir Ievos
Pagal paveikslą Dievo
Būti žmogumi
Deja, dar vis nemokam.

Giedok, širdie.
Abi jūs... oi, kokios mažytės,
Lakštingala ir tu.

      - Jis tave taip dažnai kankina? - paklausė Pranas apie Vidinį.
      - Blogiausia, kad tai dažniausia daro kaip tyčia, kuomet nenoriu ar nepatogu girdėti. Kartais pamanau, kad ketina mane net į savo mirtį pasiimti. Suprantu, nes susigyvenom. Nemanau, kad tai būtų blogiausias dalykas.
    - Vis dar Seneka iš galvos neiškrenta, - pasakė Pranas, bet supratau, kad savo galvoje irgi įsimetė jam parūpusį daiktą, kurį nebus lengvą iškratyti, nes, nelaukdamas atsakymo, vėl: - O knyga-segtuvas priima jo informacijas arba kad ir mudviejų šnektą?
     
    Nežinojau, kaip yra. Vidinis ją man padavė irgi šią dieną ir beveik prieš Prano atvažiavimą į Pasostę.  Kalbos gi apie aukštesnės, nebiologinės civilizacijos vystymąsi Žemėje, o todėl, pasak jo, kad „žmonijos istorija dabartiniu pavidalu baigiasi“, man atrodė netikros ir neįdomios.
    - Nežinau, Pranai. Tik prieš tau atvykstant paėmiau knygą- segtuvą ir išgirdau jos pirmus skaitymus.
    - Tai tiesa, - patvirtino mano žodžius knyga - segtuvas. Aš daug skaitau ir nedaug kalbu.
    - Kad ir mažai kalbi, bet su tavimi  liūdna tikrai nebus. O kokie tie skaitymai, kurių daug? – leidosi į pašnekesį Pranas.
    - Minėjote, pone, Irenos Sėliukaitės vardą – pavardę.
    - Taip. Minėjau. Net jos linkėjimus atvežiau, - pasakė Pranas ir jau antrą kartą paėmė knygą segtuvą.
    Netruks išgirdome minios šurmulį ir Ireną, kuri kaip tada, lyg per radijo laidas iš įvykio vietų.
   
IRENA SĖLIUKAITĖ:

„Visa Lietuva – ir ne tik Lietuva – senosios mūsų istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandien galbūt sklinda tiktai biolaukų energija iš pilkapių. Tartum stipresni nuo jų nulipame. Kiek dar nepažintų, nežinomų likimų! Kiek daug netgi XX a. tragedijomis pažymėtų žmonių. Todėl nepaprastai jautriai per šią žemę reikia eiti, įsiklausant į kiekvieną krustelėjimą, prikeliant tai, ką dar šiandien galim padaryti. Daugybė tokių vietų, kad net nejaučiame, kad ant kapo stovime. Todėl į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę priimti istoriją atvira širdimi – be pykčio, pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, bet neapsieita ir be džiaugsmų. Todėl karietoje norėčiau matyti atviros širdies žmones, kurie gebėtų įsigilinti ir suprasti kiekvieną. Taip būtų atverstas bene įdomiausias mūsų tautos istorijos puslapis. Tuomet jau ir visumoje galima būtų kalbėti apie supratimą, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti? „

    - Šaunuolė! Patikėk, esi šaunuolė, - atvira siela kaip vaikas pasidžiaugė Pranas. O aš netikėtai irgi atsiminiau:
    - Prisimenu dar, kad Vidinis kalbėdavo apie atrodytų neišsprendžiamą uždavinį, jog, girdi, artėja laikas, kai bus sukurtas naujas proto nešėjas, nešiklis, kuris keis žmogų. Ir va, regis, pradedu įtarti, kad šiuo požiūriu radijo karietoje atsiveriančiose erdvėse yra panašumų, aliuzijų į nebiologinį proto nešėją.
- Turbūt, turbūt, - nesigilindamas į mano žodžius atsiliepė pašnekovas, padėdamas knygą – segtuvą ir, padėkojęs jai už paslaugą ir pagyręs:  - Argi nesupranti, negirdi nematai, kad atminties nešėjai jau aplenkė žmogaus smegenis ir jų patikimumą.
-  Ne apie atmintį, apie protą aš.

Iš „Laikas atsiminti  “
2009-01-19