Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » LAIKAS ATSIMINTI » Reikia, tai reikia


Reikia, tai reikia

11 20 48

11

Pranas
Dangaus siųstoji
10

    Tomo erdvėje laikas turbūt irgi tiksėjo iš laikrodžių ar kitaip, bet nejautėme, kad jis yra. Širdys salo nuo atsiradusių pajautų ir neatrodė, kad kam iš mūsų rūpėjo atsiminti Tomo scenarijų ir pamatyti pagal jį sukurtą vaidinimą. Jautėme, žinojome, kad atėję čia turime daugiau negu tikėjomės. Užgriuvę netikėtumai įsuko verpetu į tokią būties atkarpėlę, iš kur nebuvo įmanoma ištrūkti. Taip bent atrodė, bet vėliau paaiškėjo, kad Tomo scenarijus nebuvo užmirštas. Įdomu tik, kad tuo pasirūpino ne Tomas, o ponia Citata.
      - Ponai, - suplojo rankomis ji, - miela  mums čia šitaip pabūti, bet nereikėtų užsibūti. Neužsimirškime, kad atėjome pakviesti Tomo. Ateiti nebuvo sunku, o pakviesti ateiti - ne taip paprasta. Tą neblogai žinau, todėl ir prašau atsiminti.
    - O taip! - atsiliepė ponas Ypata. - Tikiuosi, Tomai, kad neilgai pyksite, jog atsirado priverstinės korekcijos. Atsiprašau, kad neįspėjau, tačiau irgi norėjosi nudžiuginti netikėtumais. Manau, kad jie labai derės prie tavo scenarijaus. Niekur jis nedingęs.
    - Duok, Dieve, kad taip būtų, - vėl pasigirdo Citatos balsas. Todėl  dabar neabejodamas sakau, kad pirmasis iš ekipažo žmonių šios ponios vertę karietos gyvenime pajuto Tomas. Ir vaidinimo idėja Tomo erdvėje atsirado ne be jos paramos. Ji konkrečiai pademonstravo, kad atsiminimai apie senosios radijo karietos (Dženės) keliones yra labiau reikalingi, negu galėjome įtarti. Tuomet, Tomui dar nesusivokiant, žiūrėjo jam į akis ir citavo iš tos karietos vežėjo Prano jau užmiršto dienoraščio:
   
    Tomas nežinojo, kaip neramu mano sieloje. Abejojau, ar tikrai pagaliau atsirado žmogus, kuris sutiks ir pasakys: važiuojam, vežėjau. Buvo - nebuvo, rasim - nerasim, vis tiek važiuojam!
    Jau daug nuomonių buvau girdėjęs apie karietą ir mano ketinimus. Jos nebuvo geros. Tačiau užsispyrusiai tikėjau, kad ateis ta diena, kad ji privalo ateiti. Juk mato Dievas, kad  karieta važiuoja ieškoti žmogau širdies. O važiavimas jos, nepaisant kaip ką bekalbėtų ateities istorikai, prasidėjo anksčiau - ir būtent galvoje, mintyse. Maža kibirkštėlė, maža šviesos ugnelė, o paskui - ugnis. Ji jau negalėjo užgęsti, kol karieta iš galvos neišvažiuos į gyvenimą. Bet va koks nuotykis Tikėk, abejok, ką nori daryk ar nieko nedaryk, o yra kaip yra: šiandieną susitikau su kunigu Aleksandru Burba.
 
    - Iš kur tai? - nemokėjo nei klausti, nei stebėtis Tomas, išgirdęs senos karietos vežėjo dienoraščio įrašą iš ponios Citatos lūpų.
  - Ot, ir noriu tavęs paklausti: kaip manai? Iš kur? Jeigu tau tie dalykai įdomūs, atsimink, kad yra ponia Citata. Gal daugiau tavo akims bobulė, negu mergina, bet ji moteriškė ir perspjauti per ją net ir aktoriui nepavyks.
  - Kodėl taip kalbi? Perspjauti... Nesi nei bobulė, nei mergina, o aukščiausios prabos aukso gabalas. Nemažas. Pagal tavo, moteriške, apimtį. Be dienoraščio skaitei prieš dvidešimt metų rašytą dienoraštį, kurio jau gal seniai nėra. O Viešpatie! Dabar jau ir aš tikiu, kad į šitą karietą tik tavo valia žmonės renkami ir siunčiami. Tu ne ponia Citata. Tu net ne aukso gabalas, tu - Dangaus siųstoji.
  - Gal dar? Iš to paties dienoraščio
  - Palauk, Dangaus siųstoji. Patikėk, kad jaučiu  tave, paėmusią mane už rankos ir  vedžiojančią po dangų. Neleisiu tau nusileisti į žemę, kol O! velnias, turbūt kraustausi iš proto. Bet tai todėl, kad reikia žmogui pavaikščioti po dangų. Pasirodo, kad tai ne taip sudėtinga, kaip galima manyti - reikėjo tave išgirsti ir pamatyti tokią ir, prašau - jau danguje. 
  - O laiko pamatyti lyg ir buvo...
  - Taip, laiko tave pamatyti buvo, bet nebuvo tavęs tokios, kokia dabar esi. Atleisk. Atsiminiau tėvo dainą. Nori? Ją tau padainuosiu.
  - Ne, Tomai. Tėvo dainos man nedainuok. Norėčiau, kad padainuotumei savo.
  - Bet tai nuostabi daina, - pasakė Tomas ir:
            Oi, kur aš gėriau uliavojau
            Sau jaunų mergelį pasdabojau.                     

    - Ne, ne, Tomai, - pasipriešino  ponia Citata. - Žinau, kad  tau rūpi kuo gražiau  atsisveikinti su iš mūsų karietos išeinančiais jos vežėju ir Vidiniu. O jeigu, kaip sakai, jau atėjome pasivaikščioti po dangų, tai kodėl mums neužsukti pas kunigą Aleksandrą Burbą. Tikiuosi, kad prisimeni?
    - Ir dar kaip prisimenu! - patikino ponią Citatą Tomas ir padeklamavo Vidinio O žodi:

                    Meldžiaus visur, ieškodamas tiesos,
                    Tačiau, deja,
                    Net ir savy jos neradau.
                    Ir vienąkart- prisimenu-
                    Siela prisiglaudžiau prie žodžio
                    Ir paprašiau:       
                    O Žodi! būki mums šventovė,
                    Kurios altoriuje - kiekvieno mūsų Aš.
                    Manau, kad nereikėtų akmenų
                    Širdim kilnoti,
                    Dangaus ieškoti
                    Deginat bažnyčiose žvakes.
                    O Žodi!
                    Būki mums šventovė,
                    Kurios altoriuje - kiekvieno mūsų Aš
             
    Tai va, tuomet ir tokiomis aplinkybėmis buvo pradėtas kurti vadinamasis Tomo Vaisietos scenarijus. Apie tai sužinojau jau po vaidinimo. Ir net ne tuoj pat. Bet dabar, matyt,  pats laikas sugrįžti  ten, kur tas vaidinimas prasidės.

(Iš Laikas atsiminti)
2009-01-01

12

Pranas
Pagal Tomo scenarijų
11

    Tomas suvokė, kad tikėto įspūdžio vaidinimas pagal jo scenarijų nesulauks. Nepaisant, kad žmogaus siela talpi, kad ji, pasak prancūzo Mišelio Montenio juo gausiau papildoma, tuo talpesnė darosi, tačiau jai, matyti, irgi reikalingas atokvėpis. Dabar gi, kurie  Tomo erdvėje, išskyrus gal Ypatą, įspūdžiais buvome gerokai priblokšti ir mūsų sieloms reikėjo atokvėpio. Bet pertvarkyti įvykius pagal įgeidžius dažnai neįmanoma; Tomas irgi negalėjo atidėti vaidinimo kitam kartui. Beje, tuo metu nežinojome, kad vaidinimas sukonstruotas dviejų žmonių - jo ir ponios Citatos. 
    - Ponai, - pasakė besišypsodama, - atleiskite, kad matote mane lyg šeimininkaujančią ne savo erdvėje. Aktorių dalioje yra persikūnijimo galimybės ir todėl manau, kad pastebėjote, kur ką tik buvo Tomas, dabar jo nėra. Tai nereiškia, kad mūsų mažiau. Pažiūrėkite!..
    Ir štai matau, kaip nepaskubėdamas prie manęs ateina kunigo sutana apsivilkęs žmogus. Matytas, nematytas...
    - Vežėjau, jūs vis dar abejojate, ar ar sugebėsite nuvažiuoti bent per kelis amžius atgal, - pasakė girdėtais žodžiais, bet tuoj pat sau: - Tfu! Ir scenarijų reikia keisti, koreguoti tiesiog bėgant, - ir nusigręžęs nuo manęs, paskubinęs žingsnius, nuėjo prie senosios karietos vežėjo. Pakartojęs ką tik man sakytus žodžius, tęsė:
    - Tokios kelionės sėkme net vaikai neturėtų abejoti. O jūs? Ech! Tai juk menkas dalykas. Man, gerbiamasis, su Šliūpu teko ne tokius dalykus patirti. Gal tekę girdėti? Šliūpas. Jonas Šliūpas.
    Senosios (Dženės) karietos vežėjas Pranas nenustebo, nepasimetė.
    - Atsiprašau, bet - ne. Pirmą kartą girdžiu Šliūpo pavardę.
   
    Nežinau, ar kas negausioje kelių žmonių publikoje įžvelgė dvejose personose skirtingus dalykus - tikrovę ir jos vaidybą. Pranas - tapatus sau, tikras Pranas. Tomas- aktorius, vaidinantis kunigą Aleksandrą Burbą, aplankiusį senąją karietą, ruošiantis  kelionei į praeitį.

BURBA. Taip! Taip! Visur ir visiems sakote, kad esate karietos vežėjas ir todėl nebūtina žinoti, kas yra Jonas Šliūpas ar Aleksandras Burba. Reikės, žmogau, žinoti.
PRANAS. Kas atsitiko, jeigu ne paslaptis?
BURBA. Stengiausi, vargau, rašiau, kad žmonės žinotų, o ką girdžiu? Girdžiu, kaip man vežėjas sako, kad gal tai paslaptis. Beje, kaip tu, vežėjau, suvoki kunigus? Galbūt kaip Šliūpas? Kad visi kunigai - niekai. O aš sakiau ir sakau, kad tokia nepakanta ir netolerancija yra žymė silpno proto, kuri pritinka tik tamsiam fanatizmui, o ne apsišvietusiam žmogui.
PRANAS. Jūs apie mane? Prieš teisybę kaip prieš vėją... Nepapūsi.

    Plėčiau akių vyzdžius. Man tai buvo vėlgi nemenkas įspūdis. Pirmiausia gal todėl, kad galėjau numanyti, kas bus toliau. Jaučiausi, nukritęs į praeitą laiką. Jeigu ir tai vaidinimas, tai kas nevaidinimas? Net ir žodžiai tie patys ir iš ten.

BURBA. Palauk! Paklausyk! Šliūpas gyveno Amerikoje, aš Lietuvoje. Jis barė kunigus, aš bedievius. Na, ir kuriam mudviejų tikėti? Kaip žmogui atsirinkti, kurio idėjos brangintinos, tikros, o kurio iš tikrųjų -niekai? Teisingai sakoma, kad nėra padėties be išeities. Mums teko pasiryžti kelionei kita kryptimi.  Pats sumanei nuvažiuoti į praėjusius laikus. Mes skridome į ateinančius.
PRANAS. Į ateinančius? Tikėjotės pabūti juose anksčiau, negu jie pasirodys čia?
BURBA. Kad ir vežėjas, o pasirodo supranti, žalty, apie ką kalbu. Beje, užmiršau pasakyti, kad tuo pat metu Šliūpą Amerikoje, o mane Lietuvoje užhipnotizavo. Na ir pasijutome kaip dvasios. Tik jaučiu - pakilau ir skrendu. Po trumpos valandėlės ogi žiūriu, kad priešais mane išniro kokia tai esybė.  Sveikas drūts, vienžemieti, - pratarė lietuviškai. Sveikas drūts, - atsakiau, supratęs, kad tai Šliūpas. Na ir pradėjo jis padebesiuose girti savo platinamas idėjas, iš kurių laukė išganymo. Aš, žinoma, peikiau, nes netikėjau jomis ir laukiau tik prapulties. Tai va toks triukšmelis! Nesantaika ne tik dvasioje, bet ir dangaus ertmėje. Ir tuomet Ar žinai, kas tuomet?

    Išgirdau šį klausimą kaip ir kiti  - ponai Ypata ir Vidinis, panelė Astė, ponia Citata. Bet labai abejoju, ar bent vienas jų galėjo pasakyti, ką atsakys Pranas, o juolab, ar kuris jų žino, kas tuomet. Jaučiausi gražia išimtimi, nes tikrai žinojau. Ir vėl kaip prieš dvidešimt metų.

PRANAS. Nepykite, tikrai nežinau.
BURBA. Šliūpas sako: Ilgaskverni, skriskime į glūdumas ateinančių amžių. Suprask,  įsikalk į galvą, vežėjau - į glūdumas ateinančių amžių! Ir ką gi? Buvau pritrenktas jo idėjų populiarumu - kur tik Šliūpas su savo pamokslais, visas pulkas žmonių paskui jį bėga ir klausosi jo pranašysčių.
    Netrukus minia buvo paruošta praktiškai veiklai ir tuomet Jonas tarė: Tegu išnyksta valdžia ir šitie ilgaskverniai, dvasios romikai kunigai.
    Vos spėjo ištarti, kai prasidėjo pjautynės. Pjovė, pjovė kol išpjovė. Kai šis darbas buvo baigtas, Šliūpas paliepė pjauti turtingesnius, kad liktų visi lygūs.

    Klausiausi, o galvoje vis šviesėjo praeitimi. Dieve mano! kaip vis dėlto atmintis netapati realybei. Susitikimai su ją peršoka atminties atkartotus vaizdus ir supranti, kad tai nesulyginami dalykai. Galbūt pirmą kartą taip skaudžiai pajutau erdvių radijo karietoje prasmę. Neįsivaizduoju susitikimo su Pranu bet kur kitur. Ir, žinoma, neneigiu, kad tokiose erdvėse ir atmintis pasireiškia nepalyginamai didesnėmis galimybėmis. Ji jose lyg atgal į vandenį paleista žuvis, bet daiktų ar įvykių atspindžiai - kokie jie bebūtų - vis dėlto tik atspindžiai. Realybė nepakrutinamai pasilieka savyje. Buvau laimingas, kad galvoje atsiranda gyvastis, judėjimas, bet pikta, kad neišmokau suvokti karietos anksčiau.
    Dieve, kur aš?  Ir kas aš? - prasičiaupė lūpos, išleisdamas į erdvę atsidūsėjimą, kurį išgirdo ir Pranas su Tomu.
    -Ateik! - pakvietė.
    -Ne. Į vaidinimą įeiti nenoriu, o į realybę -  neįmanoma įeiti. Ji užimta Pranu. - Ir žvilgterėjau į Vidinį, nutilusį ir dėl kažko susimąsčiusį, bet telepatijos būdu gauta eilėraštį savo galvoje suradau truputį vėliau.
             
                Tų priekaištų dar bus daugiau -
                Senatvė juk irzli.
                Be jos žinau,
                Kas kaip galėję būt kitaip.
                Bet kam laikyti atminty,
                Kiek ko nepadariau,
                Ar padariau ne taip?

                Keliu ant lūpų šypseną,
                Į sielą - nuotaiką geresnę,
                Bandydamas įtikint bent save:
                Vienatvėje nėra tamsos -
                Net sienos šviečia.
                Ir čia labai svarbu,
                Ar myli kas, ar - ne
                Apsikabinę per pečius,
                Pavaikščioju išėjusių keliais -
                Kiek daug kadaise buvome kartu,
                Dabar labai mažai.

  (Iš Laikas atsiminti )
2009-01-03

13

Pranas
Susitikimas su Balsu
12.
                  Į Pasostės erdvę sugrįžau, kai dar Vidinio nebuvo, tačiau sugrįžimą prisimenu ne kažin kaip. Daug kas ten, svečiuojantis  pas Tomą, svaigino, tačiau asmeniškai mane - labiausiai susitikimas su Pranu. Sutikau. Buvome kartu. Ir ne kur, o būtent prie senosios Dženės. Ir net joje, kuri prieš dvidešimt metų. Kitiems galbūt knietės pasakyti, jog tai nuobodu ir neįdomu. Na, o jeigu reikia kuo džiaugtis ir gėrėtis, tai erdvių galimybėmis sukaupti sąlygas, kurioms atsiradus vienas būties būvis sugeba persilieti, pereiti į kitą. Būtent jos, erdvės, čia lemia, kad filosofijos ar iliuzijų fragmentai įsikūnija į realybę. Bet kaip ten bebūtų, ką kiti bemanytų, dabar žinau, kad ATSIMINTI ją, realybę, praeityje ir BŪTI joje yra du labai skirtingi dalykai. Dėl priežasties, kad į save, kaip ir į upę, antrą kartą neįbrisi, suvokiu, kad tapačių pasikartojimų nebūna. Tačiau daug kas Tomo erdvėje tą dieną buvo kaip kadaise - Pranas, senoji  karieta, Igaga, kalbėti žodžiai, kurie nežinia kokiu būdu lūpose atsirasdavo būtent tokie, kokie jie anuomet.
  Vaikštinėjau po Pasostę, negirdėdamas savo žingsnių ir ką tik patirti įspūdžiai neapleido jausenos. Buvo nesmagu suvokti, kaip neprotingai elgtasi ir mūsiškėje, jos kelionėse beveik užmiršus, kad  žmogaus gyvenimas, kuris DABAR, yra tik vienas TOKS ir būtent tik DABAR. Prisiminiau Ypatą sakiusį, kad jo antikos laikų draugas Seneka bet kokia  proga stengdavosi priminti, kad mirštame kasdien. (juk klystame laukdami ateityje mirties: jos dalis jau - praeityje, nes prabėgusi gyvenimo tarpsnį valdo mirtis).
Ne, nemiela man ta abejotina išmintis, surankiota iš kitų, -galėjau atsiliepti prancūzo Mišelio Montenio žodžiais, bet tylėjau. Norėjosi atsispirti į save ir pasirodyti reikšmingu, pabandant nuosava mintimi apibendrinti tai, kas įvyko. Ar neteisingiau patikėti, kad, pavyzdžiui, žmogaus  išnykimo prasme, mirties nėra. Gyvenimas palieka mus praeityje ir ten gyvename. Ir klausimas tik, ką ir kaip reikia padaryti, kad iš tos praeities ateitume, sugebėdami  pasirodyti esantys būtent tokiais, kaip tai padarė Pranas. Atmintis, kaip jau sakiau, neatstoja, nekompensuoja  realybės, nepaisant kaip ji reikštųsi - pasakojimais, vaidinimais, poezija, atsiminimais, interpretacijomis...
    - O sapnais? - nelauktai išgirdau klausiant.
    Įsiklausiau, bet nieko, kas būtų ne taip, nesuradau. Ir vis dėlto pusbalsiu pasakiau:
    - Tik jau nemanyk, kad sapnuoju.
    - Sapnai ne tavo valioje, bet pasidomėti savo karietos erdvėmis sutik! - laiko buvo daugiau, negu reikia, - atsiliepė lyg kalbėtų pati Pasostės erdvė. Patylėjo, o paskui lyg apgailestaujant: -  Ak, žmonės! Kuris iš Jūsų sugebate pasakyti, kas esate? Ką savyje turite? Duodi karietą, augini, puoselėji, tačiau ją irgi tik ausimis ir akimis žvalgote. Taip ir nesugebate įeiti į ją visa žmogaus esybe. Ne, tai ne priekaištas, bet reikia kažkaip per kažką pasakyti: užtenka būti tik adomais ir ievomis. Reikia ne tik žinoti, bet ir suvokti, ko Dievas tikėjosi, sutverdamas žmogų pagal savo paveikslą.
    Galvoje kažkas  krustelėjo, pasistūmėjo ir pradėjau atsiminti, kad šis Balsas man pažįstamas. Žinojau, kad juo tuomet nesidžiaugiau. Galgi net priešingai - norėjosi, kad greičiau pranyktų. Dabar atsiminimai pažadino aną nusiteikimą ir atsiliepdamas,  nedaug galvojęs, pasakiau:
    - Taip Dievas. O velnias irgi turbūt: sutvėriau pagal savo paveikslą. Dabar tobulinu. Ir dar. Dievo šaukiamės kasdien, bet neateina ar retokai pasirodo, o velnias ir nešaukiamas neatstoja nuo žmogaus. Ot, ir suprask, kuriam jųdviejų žmogus labiau rūpi. Būti žmogumi ne taip paprasta, kaip gal atrodo.
    - Atsiminei? Pažinai, kad toks piktas?
    - Atsiminiau. Pažinau. Bet kad piktas, tai - ne. Jau tada vadinai seniu. Ką dabar pasakytumei? Beje, ačiū už Praną su jo visu kinkiniu. Manau, kad ne be tavo su Ypata paslaugų tokia dovana. Ir bendrai - ačiū už tai, ką patyriau Tomo erdvėje  ir kas dar sieloje neatslūgę. O su Vidiniu jau ruošiamės išeiti. Bet kam kalbėti, jeigu net geriau žinai. 
  -Taip, mudu su Ypata pažįstami. Tik neprašyk, juolab nereikalauk, kad pasirodyčiau, kaip Pranas. O dėl jųdviejų išėjimoYpatą prašiau, kad pagelbėtų, padėtų susiruošti ir kad karietą paliktumei greičiau. Bet sakiau gi - Dievas žmogų sutvėrė pagal savo paveikslą, o tai reiškia, kad iš tokio tvarinio neretai išeina nenuspėjami dalykai.
    - Nesupratau.
    - Daug ko nesupratai. Buvo tikėtasi, kad suprasi daugiau, - kalbėjo nematoma persona, kurią dar aname amžiuje, išgirdęs ją pirmą kartą, įvardijau Balsu. Nebuvo smagu girdėti atvirai reiškiamą negatyvią nuomonę apie Vidinio ir mano buvimą karietoje, bet jaučiau, kad stipresnė jėga Balsui trukdo realizuoti savo ketinimus. Būtent todėl ne kartą rodė į žmogų, kaip Dievo paveikslą ir jo tokios būties nedrįso nepaisyti.
    - Sakėte, kad esu piktas. Kažin, kuris labiau? Bent lig šiol jums dėkingas. Jums ir Ypatai..
    - Ar tiesos sakymas reiškia piktumą? Man kitaip negalima. Nebent galėčiau patylėti, bet tai ne išeitis, kuomet reikia važiuoti, eksperimentais patikrinant dalykus, dėl kurių atsiranda panašios karietos. Negalima leisti, pone, kad ir ši karieta ilgiau įstrigtų tarp Karlonų kalnelio ir sodybos. Esate Dievo žmogus, jeigu lig šiol vežėjas...
      Supratau, kad Balsas pasakė daugiau, negu suvokiu. Pasakė neatsitiktinai, ne per neapsižiūrėjimą. Jis darė tai gerai suvokdamas, kad su Dievo kūriniais reikia elgtis atsargiai, leidžiant  jiems patiems savyje išgirsti Dangui reikalingus sprendimus. Kurį laiką abu pabuvome tyloje, kuri man reikšminga dar ir todėl, kad išgirsčiau Vidinį:

                  Aš - senatvė.
                  Ir jeigu kas manot,
                  Kad čia liūdesio pilna,
                  Juo ne tik akis, bet ir kojas nuplaunu
                  Ak, kokie gi jūs  besarmačiai!
                  Čia jaučiuosi, pasaulį išmokęs -
                  Visi turtai many besutilpę,
                  Ir sakydamas žodį MEILĖ
                  Bijausi,
                  Kad ji negrąžintų
                  Atgal į jaunystę.

                  Kaip miela ir gera,
                  Kad nereikia sugrįžti atgal -
                  Dabar ji man ne Aušrinė,
                  Dabar Vakarė,
                  O iš tikrųjų žvaigždė ta pati.
                 
                  Lašina šviesą
                  Ir džiaugias,
                  Gyvena širdis.
                   
      - O kartelis mano sieloje buvo įsimetęs, kai susitikęs Praną, pamatęs Dženę palikai užmarštyje mane, - vėl Balsas.
      - Ir vis dėlto gera, net nuostabu, kad nors trumpam  prisėdau ant Prano karietos pasostės.
      - Ačiū die, kad jau nesakai, jog ji tavo
      - Ne. Ji ne mano. Tai Prano karieta. Būk, Balse. Nepaisant, kas esi - būk! Te Dievas su tavimi, kas bebūtumei.
      - Aš padėsiu tau dar kartą susitikti su Pranu. Lauk čia, Pasostėje. O su Dievu būkime visi.
  Pasostės erdvėje durų nebuvo, bet aiškiai išgirdau kaip sucypė  jų vyriai ir nesunkiai supratau, kad balso savininkas palieka erdvę, paskelbęs, beje, džiugią žiną - reikia manyti, kad su Pranu dar susitiksiu.
    - Kai anuomet, tau sapnuojant, sakiau, kad senoji karieta sudužo į šipulius, regis, turėjai suprasi, kad ji sudužo Tau. Būtent tik tau, - iš toli išgirdau Balsą, bet dėl to jo žodžių įtaiga buvo netgi stipresnė.

(Iš Laikas atsiminti)
2009-01-05

14

Kai dantys ne Dievo duoti                           

Pasostės erdvę karietos ekipažo žmonės neretai pavadindavo VIDINIO - PRANO  arba PRANO - VIDINIO erdve. Tai natūralu, logiška, kadangi kitos erdvės - kaip, regisi, jau sakiau - vadinosi vardais jos ekipažo narių, bet visi jose gyveno po vieną. Mudu su Vidiniu buvome išimtis - vienoje erdvėje gyvenome dviese.  Bet atsitikdavo, kuomet dėl įvairių priežasčių su Vidiniu išsiskirdavome; jis išeidavo dievas žino kodėl ir kur, bet lemtis ir vėl sugrąžindavo atgal. Buvau įsitikinęs, kad visam laikui Pasostę sugebėsime  palikti  tik tuomet, kai išeisime kartu. Dabar plika akimi matėsi, kad toji valanda artėja. Nesakau, kad  jos bijojau, bet siela vis jautriau klijavosi prie erdvės ir galima buvo suprasti, kad kažkiek jos joje pasiliks. Kita vertus, ir man  norėjosi išsinešti Pasostės erdvės su savimi bent tiek, kad užmerktomis akimis ją apčiupinėdamas, nepraeičiau pro dalykus, kurie labiausiai  artimi ir reikalingai.                                     
   Beje, įdomu, sakyčiau, kad sutardami su Vidiniu savo erdvėje kruopščiai saugojome M. Montenio pakuždėtą klausimą, o būtent: kaipgi atsitinka, kad siela, praturtinta tiekos dalykų žinojimo, nepasidaro gyvesnė ir jautresnė?
     Man tiek pakako. Vidinis stengėsi aprėpti plačiau ir kamavosi kita klausimo puse: kaip atsitinka, kad protas, sugebėdamas savyje sutalpinti mintis ir samprotavimus didžiausių išminčių, nesugeba tuo pasinaudoti ir pats pasitobulinti.
      -Vidini, -bandžiau aiškinti,-manau, kad čia kalbama tik apie dalį proto, būtent tą jo dalį, kurį nešioja ne kurie subjektai.
     - O aš apie ką? Akivaizdu, kad tiems subjektams priklausau ne tik aš, bet ir tu, Pranuci, - girdėdavau taip ar panašiai. Ir tai reiškė, kad pradėję labiau studijuoti Pasostės erdvę, didesnės naudos savo protui nesitikėjome. Susitaikėme su mintimi, kad te toks jis palieka,  bet išlaikyti atmintyje žinojimą apie erdvę darėsi vis labiau reikalinga. Net atsiminiau jau anksčiau įrioglinta į mano atmintį Vidinio:

Kol dar laikosi dantys
Dievo duoti -
Duonos, kaip sakoma - bus.
Bet kai dantys ne Dievo,
Kai jie iš plastmasės
Stomatologo gražiai burnoje sudėti -
Ateina bėda ir dėl duonos.

     Šios septynios eilutės, suvoktos perkeltine prasme, sakyčiau, gan jautriai piešia mano dvasinę būseną, ruošiantis išėjimui iš karietos. Ir tai neatrodė nesuprantama, tačiau išgirstas Balsas sutirštino savijautą ir pradėjau galvoti, kad gal dienos visi man malonūs nutikimai nori kompensuoti būsimą netektį. Vėl prisiminiau užklydėlio pažadą padėti dar kartą susitikti su Pranu, bet jis, Balsas, buvo vienintelis, kuris mažiausiai teikė pasitikėjimo. Buvo atviras ir neslėpė, kad nežinia kodėl, tačiau geidžia mano ir Vidinio išėjimo.. Esa,  Ypatą  netgi prašęs, kad  tai atsitiktų skubiau.
     - Ačiū už paslaugas, - sumurmėjau panosėje, stengdamasis atsiminti pirmą susitikimą su šiuo beformiu tvariniu. Jau nebuvo abejonės, kad apie tai kažkur rašiau, bet - kur? Negi užrašuose  Teisybės visi bijosi? Į  juos kišau, kas pakliuvo ir todėl nenustebčiau, jeigu juose užtikčiau parūpusį rašymą.
     
     Į Pasostę sugrįžus Vidiniui tuoj išgirdau: 
     - Ė, Pranuci, nemokame naudotis galimybėmis, kurias turime karietoje. Įsiknisę, įsirausę kaip kurmiai savyje. Tik šiandien kitomis akimis pamačiau ponią Citatą. Tai ne Citata, o archyvas. Toks mudviejų negebėjimas orientuotis net savo erdvėje, ot, ir veja iš karietos. Gerai, kad ne stuktelėjus klupsčiu į užpakalius, o atsargiai, mandagiai, neužgaunat savimeilės. Niukina susipratimu, kad, esą, senatvė. Aukščiau bambos neperšoksi. Bet kodėl - ne, jeigu esame mokėje būti "Dženėje".
     -  " Dženėje " ?
      - Pirmą kartą išgirdau, kai ponia Citata mūsų karietą pavadino "Džene". Maniau, žinome tik mudu, bet- ne.  Net paaiškino, kodėl taip pavadinusi. Bet tau, Pranuci, apie tai kalbėti nereikia. Žinai. Tik atsiminti, deja, vargas.
     - Tu dar tiki, kad kada nors bus atsiminta? Laiko jau nėra, Vidini. Išsenka. O dėl vieno kito epizodėlio neverta prievartauti atmintį. Užsidarė, užsičiaupė ir tegu. - susitaikėlio su lemtimi balsu sakiau Vidinui, tačiau jam labiau rūpėjo kalbėti, negu klausyti. Vėl teko išgirsti seniai žinomus dalykus, kad, girdi, būna, kai žmonių pravardės, kaip ir pavardės ar vardai ilgai neužsimiršta. Ir net būna, kai pravardės meiliau paglosto ausis ir tuomet prasmingi daiktai įvardijami jomis. Taip pasielgė ir Citata, ištarusi "Dženė vardą.
      - Tarkime, kad teisus ir kalbėti apie tai man nereikia. Bet neatsimenu, kad kitaip būtų vadinusi. Kaip visiems, taip ir jai - "Radijo karieta". Kodėl šį kartą " Dženė"?
     - Gal Citatos tikroji pavardė irgi kita, bet mums ji Citata. Dievas gi mato, o aš asmeniškai liudiju, kad ji nusipelno pagarbos. Manau, kad tuo įsitikinsi. Atsimink, kokius žodžius kalbėjo Tomas, vaidindamas kunigą Aleksandrą Burbą. Jo tie žodžiai tapatūs, tiesiog perdėti iš kunigo burnos į Tomo burną. Ir tai didysis ponios Citatos nuopelnas. Manau, kad kitoje aplinkoje, kitose sąlygose to neįmanoma padaryti, bet...  kuomet esi Dženėje, esi kurioje nors jos erdvėje, nuo šiol pradedu tikėti, kad įmanoma net per savo bambą peršokti. Kitaip kaip paaiškinti tokius dalykus?  Na, kaip?
      - Gajus, esi, Vidini, oi gajus. Gajesnis negu maniau. O aš jau pavargau, -nesinorėjo vargintis ponia Citata, bet tuoj  pat:- O žinai, kokį svečią turėjau? Balsą! Pasirodo, tai mano senas pažįstamas. Dar iš ano amžiaus.  Gal atsimeni, ar "Teisybėje ..." kas  nors yra parašyta apie Balsą?
     - Tai vienas geriausiu puslapių, kur gal net visos i su taškais.
     - Tikrai? nudžiugau ir nuovargio lyg nebūta...
     Gyvensim dar , Vidini. Reikia gyventi...
   ([i[Iš Laikas atsiminti[/i])

15

14
                                          Buvo buvo kaip nebuvo...

                             
    Užkrito amas. Bandžiau kalbėti, bet žodžių nebuvo. Pamanęs, kad Vidinis atnešė ir padavė į rankas nežinią ką, bet tik ne mano užrašus, po pirmų perskaitytų sakinių nesunkiai juos pažinau. Tekstai pedantiškai tvarkingai atspausdinti gerame popieriuje, puslapiai sudėlioti eilės tvarka ir apglėbti knygos viršeliais, kuriuose net pavadinimas įspaustas.
                          TEISYBĖS VISI BIJOSI
                              (užrašai su poezija ir vaidinimais)
   
    Vidinis nelaukė, kol atsigausiu ir išspausiu iš burnos žodžius. Lyg nematydamas mano nustebimo:
        - Po truputį, po truputį ir va, surinkau į vietą, ką suradęs. Bjauru, kad viskas išmėtyta. Dabar paimi į rankas ir, prašau - skaityk, braukyk, taisyk. Žodžiu, daryk tikrą knygą. O ją turėti reikia. Kokia žmogaus atmintis bebūtų, ją reikia palikti. Vieni tai daro kryžiais, paminklais, kiti dar kitaip, bet galima ir taip - palikti kaip užrašus. Beveik knygą.
    - Vidini, tu velnio neštas ir pamestas dar prie mano lopšio.
    - Nebark! Puslapiai neįrišti. Šiokia tokia racionalizacija: galima juos išimti ir vėl į vietas  grąžinti. Kaip segtuve, bet... ne visiškai taip. Va, pažiūrėk kaip, - rodė Vidinis ir lengvai išėmė iš knygos lapą  su parūpusiu man tekstu: - Prašau. Tai, regis, lapas, kurio ieškai. Bet tai dar ne viskas. - Sugrąžino lapą atgal ir, kažką spustelėjęs, padavė knygą- segtuvą man. Tuoj išgirdau klausiant:
    - Jūs, ponai, tikrai geidžiate, kad perskaityčiau įžangą?
    - Padarykite mums malonumą, - paprašė Vidinis.
    Ir iš knygos- segtuvo pasigirdo skaitymas.
       
    Paduodamas pasisveikinimui ranką naujai sutiktam žmogui, tiesiog privalau pasakyti, kas esu.
    Tikiuosi, kad vardą perskaitėte sąžiningai. Taigi Pranas. Sunkiau su pavarde. Pasitaikė atvejų, kai perskaitęs ją, žmogus džiaugsmingai šūkteli: - Karlsonas! Ir pradeda manęs ieškoti ant stogo. Kas nors tikriausiai atsimena, kad vienas mano bendravardis - bendrapavardis kadaise buvo Radijo karietos (Dženės) vežėjas. Pažintims imlesni žmonės jau smalsavo, ar kartais tuo vežėju nebuvau aš.
 
    - Ačiū, - pasakė Vidinis, o knygai segtuvui nutilus, jau man: - Atrodo, kad rašydamas -  bet šią įžangą, - dar buvai Karlonas.
  - Gal, - negebėjau atsiminti.
  - Gerai. Skaitykite toliau, - paprašė knygos- segtuvo.
  - O gal norėtumėte girdėti Karlono balsą? Skaitymams nelabai tinka, bet... gal taip bus nuoširdžiau.
  - Puiku! -apsidžiaugė Vidinis, priimdamas  knygos- segtuvo siūlymą.
    Ir jau po minutėlės girdėjau save:
 
    Taip, mielieji, esu buvęs tos karietos vežėju. Ačiū Dievui, kad po sunkios ligos jau pradedu atsiminti. Po Dženės žlugimo gyvenimas pasidarė beprasmis ir atrodė, jog likusį gyvenimą taip ir reikės iššliaužioti, neužkliudžius nieko, kas pažadintų sąmonę ir jausmus, priverstų apsidairyti ir pamatyti reiškinių, vertų prakaito ir rašalo. Manau, kad užrašų pabaigoje būsite įtikinti, jog šių dviejų dalykų nepagailėjau, o ypatingai - rašalo. Tačiau jeigu kas perskaitęs užrašus, juos užvers manydamas, kad tai ne vien mano nuopelnas, irgi būsiu laimingas, nes žinosiu, kad  juos perskaitė nuovokus skaitytojas, sugebantis jausti galias, kurios, įsiveržusios į  jo dvasią, sugeba pakeisti žmogų ir tuomet  jis pasaulį išvysta gerokai kitokį, o neįtikimiausi dalykai tampa realybe, su kuria ir kurioje reikia  gyventi.
 
    Įžangos skaitymas pasibaigė ir aš, nesuvokdamas kaip reikia elgtis:
    - Negi, Vidini, manai, kad dar galiu ką pasakyti?
    - Padėkok, -ramiai pasakė, žvilgsniu parodydamas knygą - segtuvą. Bet nesuspėjus  pareikšti padėką, iš ten atsiliepė:
    - Supratau, kad norėjote išgirsti užrašą apie Balsą. Taip juk?
    - Žinoma, žinoma, - pritariamai pakinkavau galvą: - Galima tai daryti ir mano, ir ne mano balsu. Kaip jums geriau.
    Ir tuomet tyloje kaip bažnyčioje per pakylėjimą išklausėme, kas dar taip neseniai atrodė  labai svarbu, bet atradus knygai - segtuvui kaip mat buvo užmiršta. Ir žinau, kad jau niekuomet ateityje daugiau nepatirsiu skaitymo tokiosd įtaigos, kaip anąkart. Žodžiai tirpo ausyse ir turbūt buvo panašūs į Dievo žodį.                                                         
       
    DAR PRIEŠ GAIDGAIDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
    - Kas  buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Bet ar reikia? Ne į jos šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu. Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui,  jau pradedi...
   
      Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir, juos girdėdamas, negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones Džene. 
    - Kas buvo, seni, buvo, Radijo karieta sugriuvo, - į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
   
    Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
    - O Dieve! Dieve! - atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik pasaulio sutvėrimo pirmąją dieną.  Prieš akis irgi kažkas, ko gerai nepagaunu. Lyg parašas ant popiergalio: atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti. 
          - Ir vis dėlto, kas buvo - buvo, Radijo karieta pražuvo, - nerimo naktyje balsas: - Va, kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl Radijo karieta pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
   
    Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos  meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O  Balsas:
    - Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti: 

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios ne vilties,
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama.
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei perdaug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok, -

padeklamavo Balsas Archilocho eilutes ir sekundėlę padelsęs  pridūrė:
  - Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik pats, padedant Dievui, gal tegalėsi atsakyti.
  - Galėsiu atsakyti? Padedant Dievui? Ką  tai galėtų reikšti?
  Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane tai nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na.. jei ne gyvenimas, tai bent kvėpavimas.
   
    Praėjo metai. Kiti. Dar kiti. Jaučiu, kad vis daugiau atsiranda ryžto pareikšti, jog ne tik kvėpuoju, bet ir gyvenu. Argi pats noras parašyti knygą, išmėtytą puslapiais, rašteliais, užmirštimi, ligomis ir  nesėkmėmis - ne gyvenimo reiškinys?
    - Ponai, girdėkit! Imuosi parašyti knygą ir te jos vardas bus Teisybės visi bijosi.

  Knyga- segtuvas nutilo. Tylėjome ir mudu su Vidiniu. Tik paskui, po ilgos pauzės, gal net  ne savo lūpomis padėkojau knygai - segtuvui:
    - ŠVENTOJI tavo vardas. Atsimink! ŠVENTOJI ESI.

Iš Laikas atsiminti.
2009-01-10

****************

16

15. NE PYRAGAI
                                                                                     
     - Kur bėgi, kaip galvą pametęs. Palauk! - pašaukiau iš paskos Vidiniui. Anas gi lyg neišgirdęs, ėjo nuėjo. Ir, matyt, žinodamas, kur ir  kodėl. Bet dar vis tikiuosi susigrąžinti:
- Grįžk gi!  Prano laukiu! 
      Ne man kalbėti, kad būna, kai ir viena diena nesutelpa knygon. Pernelyg atkakliai gal nereikėtų apie tai galvoti, bet vis dažniau atsimenu, kad savo gyvenime sutalpinau jau (taigi, jau!) apie dvidešimt šešis tūkstančius dienų. Kiek tuštybės jose! Ir va dabar... Gal nereikėtų verkšlenti, apgailint neišsipildžiusias viltis, nes į krūtinę, kaip man atrodė, įgriuvo nemenkas gabalas dangaus. Tegu nedrąsiai, tik nusileidus į dvasią, bet vis dėlto vyliausi ir buvo smagu tikėti, kad bent Teisybės visi bijosi užrašus pavyks aplenkti knygos viršeliais. Tiesa, prie jų liečiausi retai, vis atidėdamas užbaigiamus  darbus. Ir menkai įtariau, kad prie jų ne dėl smalsumo prisėsdavo Vidinis.
    Išgirdo jis ar neišgirdo šaukiant, bet Pasostės erdvėje pasilikau vienas.         
Paėmiau į rankas knygą - segtuvą ir pažiūrėjus, iš tiesų - paprasčiausia knyga, kurią jau moku prakalbini, bet suprantu, kad toks  jos įvardijimas neteisingas.
- Kaip vadinsim- nepagadinsim. Gal šarmanka? Gal kakarinka? Gal gramofonas? Gal ryla arba te ir lieka, kaip pirmą kartą pakibo ant liežuvio: knyga - segtuvas, - nepaisė Vidinis.
Dabar, jam nesant, panūdau atlikti  eksperimentą. Pasikuisau etažerėje ir, suradęs prirašytą lapą, įsegiau knygoje.
- Ačiū, pasakė. - Galite neabejot dėl apsaugos.
- Neabejoju. Net ir dėl to, kad  tekstas toks, kad tik yra. Galėtų net nebūti. Tai užrašų Teisybės visi bijosi antras įžangos variantas. Manau, kad blogesnis, negu anas, anksčiau skaitytas.
- Paklausysim, - ramiai tarė knyga segtuvas: - Manau, kad jums bus malonu girdėti save skaitantį.
      O sako, stebuklų nepripažįstame. Atpratę ir nemokame stebėtis. Nieko panašaus, ponai. Rankose laikiau kažką nuostabaus, gyvą - gal angelą ar net kitokio pavidalo žmogų, protingą ir suprantantį,  girdintį, mokantį klausyti ir priimti sprendimus paisant logikos ir poreikių. Tačiau akims vaizdas kitoks, be nuostabos tiesiog gražiai, protingai, be įmantrybių Vagos leidyklos išleista knyga. Šitoji apimtimi labai panaši į Nikos Kazandzakio romaną Paskutinis  gundymas. Viršelio piešinys irgi kaip dvynys - kryželis ir dešimt iš rožinio paimtų koralukų, kurie  suverti ir padėti apskritimu ramybėje. Ir va, veiksmas prasideda. Sučiaupęs lūpas tyliu, bet nepaisant mano tokios tylos, pasirodo esu dar kitas tas, kuris knygoje. Ir tai liudija skaitymas mano balsu:

    Užrašus bandžiau dar kartą perskaityti, bet, deja, taip sunkiai, kad net akiniuotos akys vos įžiūri. Dar blogiau, kad ir atmintis nepanoro liudyti ištikimybę aprašytiems  dalykams. Nežinau kaip tai vertinti, bet jaučiu jėgą, kuri šiaip taip padėjusi suregzti užrašus, dabar lyg norėtų atsiriboti nuo dažnai beveik neįtikėtinų dalykų tiesos, kuriai ištikimybę prisiekiau vienintelio Lietuvos karaliaus vardu. Todėl pasilieku ištikimas čia parašytiems žodžiams, o jeigu atsitiktų, kad jie bent kiek klaidina, tai priimu kaip nuodėmę, už kurią atsiskaitinėsiu jau Anapilio karalystėje Taigi, Vardan  Dievo ir  sūnaus... Ką parašiau, neišmetu nei vieno žodelio, o kadangi kitą kartą  juos perskaityti man jau Dievulis laiko neduoda, tai nieko geresnio jums, mielieji skaitytojai, palikti jau negebu. Tikėkite manimi, o aš Jūsų ateinančių lauksiu ten, iš kur kai kam vis dėlto pavyksta sugrįžti. Čia kalbu ne apie Jėzaus prisikėlimą. Tai, ko gero, šių užrašų didžiausioji  nelaimė.
    Sudie čia, šio pasaulio šviesoje, nors kol esame kartu  bent Žodyje, regisi, kad taip kalbėti negražu ir neprotinga.

    - Stebuklas. Dar vienas. Kai atrodo jog Dievui reikėtų pasiųst amžiną atilsį, jis siunčia stebuklus, -  pasakiau, išklausęs ką tik įsegtą seno, jau užmiršto ir nereikalingo  teksto skaitymą.
    - Stengiuosi dirbti dorai, sąžiningai. Tik tiek, - pasakė knyga segtuvas. Ir tuoj pat: - Pone, manęs daug neklauskite. Daug nekalbu. Aš daug skaitau.
    - Suprantu, mieloji.
    - Bendravardi, atkelk vartus, - išgirdau Prano balsą. Ir taip pat nemokėjau suprasti, kodėl atkelk vartus! , kai karietoje gyvename be vartų, bet nepaisant to, jie kėlėsi. Pasostėje erdvės daugėjo ir buvo panašu, kaip Biblijoje: Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa.
    Vežėjui bergždžias dalykas bandyti žodžiu aprašyti reiškinį, kai per kelias akimirkas apgaubia nauja aplinka ir akyse atsiranda peizažai, kuriuos gal tik sapnas tegali sukurti.  Nebuvo laiko stebėtis ir galvoti apie reiškinio prigimtį, bet tikėjau, kad kuri tai sielos kartelė atsivėrė ir išėjo arba leido sau pabūti materijoje. Prisiminiau poną Ypatą ir manydamas, kad šios išdaigos vyksta jo įtaigojamos, panosėje šnabždėjau.
    - Ė, nebūtų  Ypata, jeigu ko nors nesumąstytų, kaip ne žmonės, - tačiau išgirdau, kai pasąmonėje atsiliepė Balsas:
    - Kaip Dievo, taip ir pono Ypatos vardo be reikalo neminėkim. Tai aš, Balsas. Tęsiu tau duotą savo pažadą, Pranuci. Brangius svečius reikia priimti pagarbiai ir atlapojus sielą.
    - Ačiū, Balse, - kiek palaukęs pasakiau mintyse, bet į sąmonę jau gulėsi Vidinio siunčiami eiliavimai:

Esu žmogus.
Bet toks, koks aš dabar
Jau būt nenoriu.
Atėjo laikas pataisyt save -
Žiupsnelį po žiupsnelio,
Paėmus iš šventovių,
Surinkti į materijas
Ir kuo stropiau įmūryt sieloje.

Nebūtų joj erdvės -
Tikriausiai patylėčiau,
Neužsiimdamas statybomis,
Kai kalnas ten ant kalno.
Dabar žinau -
Erdvės žmogaus sieloj
Lig proto pakraščių,
Dangaus gal net daugiau,
Negu jo turi Dievas.

Esu žmogus,
Bet toks, koks aš dabar,
Jau būt nenoriu.
Praėjo noras sutvertam
Pagal paveikslą Dievo būti---
Jaučiu pagungą
Ir statyboje į Dievą būti panašus.

    - Labas, Pranai.  Žinojau, kad  atvažiuosi.  Va, kokia erdvė tavo garbei. Aš ir pats ją tokią pirmą kartą regiu. O Vidinis irgi nori būti panašus į Dievą.
    .... Sugrįžau į Pasostę manydamas, kad  gal mintys atlėgs ir galėsiu ramia galva apvaikščioti įspūdžius ir tuos potyrius, kurie labai nelauktai užgriuvo svečiuojantis Tomo erdvėje. Pasirodo, kad ir čia ne pyragai. Nekviestas neprašytas prabilo Balsas, amu užspringtino knyga- segtuvas, kurią mintyse jau vadinau Šventąja, pernelyg netikėtai užgriuvo Pranas su senąja  karieta, (Džene), o ir savyje tiek daug  visa ko girdisi, kad nežinai prie ko susikaupti.
O diena dar nesibaigė

Iš Laikas atsiminti
2009-01-12

17

Nemirk, bra, būūūk!
16
                      - Va kokia erdvė! - kelis kartus Pranui sakiau tą patį per tą patį nepaisydamas, kad pats jos atidžiau neapžvalgęs. O žirgas irgi: - yhahaha! - pratisai sužvengė lyg atsimindamas. Priėjau, pašukavau pirštais jo nukritusius karčius, patapšnojau per sprandą: - Gražus tu, Igaga. Nuostabus!
      - Yhahaha! - vėl sužvengė, ilgesio rasa apkrėsdamas mano akis. Pranas jo nedraudė. Sėdėjo įprastoje vežėjo vietoje ir net neatrodė, kad jam čia įdomu.
      - Lipk! Ačiū, kad neaplenkei.
      - Kur nelaukia, stengiuosi nebūti.
      - Išdidus. Ką gi! Būna, kad ir to žmogui prireikia. O kad žinojau, jog dar kartą susitiksime, tai irgi ne nuo lubų perskaitydamas. Kas žino, gal ir dabar mudu stebi būtybė, padėjusi susitikti. Ją vadinu Balsu. Nė karto nemačiau, tik pasitaiko, kai girdžiu.
    - Būna, būna, kuomet girdi save, o manai, kad kužda ar kalba dangus. Tiek to, palikime ją ramybėje. Bet palauk! - nelauktai atsiminė: - Regis, kalbi apie tą, kas ir mane aplanko. Prašė, kad atvažiuodamas būtinai pasiimčiau dienoraštį ir kitokią smulkmę. Ė,  - ir pasikuisęs pakojyje iš ten ištraukė nemenkai aptrintą, apdaužytą  juodos spalvos nedidelį, bet gan sunkoką lagaminą: - O dėl dienoraščio Tu tikrai nori jį pavartyti? Nežinau, ką ten įdomaus sau galėtumei surasti.
    - O čia kas? - kilstelėjau juodą lagaminą.
    - Palieku tau amžinam naudojimui. Smulkmė, bet kai sudėjau į lagaminą, pasirodė, kad sveria.
    Lagaminas rūpėjo mažiausiai. Nesuvokiau apie kokį dienoraštį prakalbo Pranas. Todėl delsiau, tempdamas laiką ir norėdamas suprasti, bet toks darbas greitų rezultatų beveik nedavė.
    - Dienoraštis lagamine?
    - Nežinau, kam tau jo prireikė. Sakiau Balsui, kad vienas nuo kito nieko neslėpėme. Kiek žinojau ar mačiau, tiek ir tu.
    - Neslėpėme, Pranai. Tikrai ne, bet
    - Linkėjimus siunčia Irena, - skubėjo atsiminęs pasakyti.
    - Sėliukaitė?
    - Šį kartą ji.
    - Stop, Pranai! Stop, mielasis! Regis, pradedu atsiminti. Kaip išvažiavome į pirmą kelionę, ji, Irena, buvo nuostabi. Ypatingai tuomet, kai linkėjimus žėrė, - skubėjau kalbėti, vis įterpdamas stop! , kad niekieno nesutrukdytas į smegenis įplūstų dar vienas pluoštelis atsiminimų: - Stop! Aš ją girdžiu. Betgi lipk iš karietos.  Kaip svetimi. Nepažįstami. Kaip čia taip? Atvažiavai ir atrodo, jog net nenorėtum, kad kojos apšiltų.
    - Kad svetimi - gal ne, bet ir ne savi. Ė, nepyk! Gaila man tavęs. Ar reikėjo tau šitos ateities? O jeigu visiškai atvirai, dabar jau nenorėčiau su tavimi į karietą sėsit ir išvažiuoti, kaip tuomet, - lipdamas nuo pasostės kalbėjo Pranas: - Lig šiol nebūtume žinoję, kad esi Tu ir esu AŠ. Buvome it meškos ausyje viename asmeny ar reikėjo dvigubintis? Trejybės daugiau, o ji iki šiolei išlikusi vienybėje. Net gailiuosi, kad sutikau atvažiuoti, pasimatyti.
    - Baik! 
     
    Net nepastebėjome, kai Pasostės erdvė sugrįžo į pradinę padėtį ir nebuvo jos daug. Vėl kasdienis, nedidelis būstas, kur mano akims viskas įprasta. Užkliudęs akimis ant stalo pamestą seną savaitraštį, pakeliau jį  ir, paduodamas Pranui:
    - Rašo apie tave.
    - Jau Tomo erdvėje sakei. Negi apie tave galėtų rašyti! - taip, regis, atsakiau. - Atgal mestelėjo seną senos karietos Dženės laikų laikraštį: - Tebūna, kur padėtas, - pasakė ir valandžiukei įsitempė, sustingo, greitomis akimis apžvelgdamas Pasostės erdvę. - Girdėjau, rašei ar rašai atsiminimus? Koks nedėkingas darbas! Išgirdęs net nepatikėjau. Mano gyvenimas tau atsiminimai. Sunku įsivaizduoti. Dainuok, Tamošiau...
    - Dainuok, bet Tamošius tyli. Taip, deja, yra. Tačiau stengiuosi, kad tie atsiminimai neapmeluotų tavo gyvenimo.
    - Net taip? 
    - Kitiems gal taip nebūna, bet man ne taip, kaip kitiems.
    - Kalbi apie ligą? Amneziją?
   
    Nuslūgus erdvei į nedidelį būstą Pranas pasijuto šilčiau. Apžvelgė sienas su šventųjų paveikslas, paėmęs iš kampo apčiupinėjo lazdą, pabarškino pirštais į langą. O suradęs knygą segtuvą ėmė į rankas ir sukluso, pusbalsiu perskaitydamas  jos pavadinimą.
    - Sakai, Teisybės visi bijosi? Hmmm, - pamykė: - Kodėl jos turėčiau bijoti?                         
    Tuo laiku, matyt, Prano pirštams užkliudžius piešiniu užšifruota Skaityk, man balsu prabilo pati knyga. Bendravardis neiškart suprato, kas atsitiko. Žiūrėjo į mane, į mano burną, bet ji užsičiaupusi, rami, uždengta lūpomis. Nesakau, kad ypatingai nustebo. Žmogaus balso įrašai nenaujina. Taip ir pamanė: įrašas! Todėl svarbiau buvo išgirsti  tekstą. Aš irgi tik po kelinto sakinio supratau, kad skaitomas tekstas, kur pabandyta užrašyti savijautą po pirmą kartą TADA mane aplankiusio Balso. Taigi:
                                         
      NEŽINAU, KAIP NUTILUS Balsui ilgai tęsėsi tos man atmintinos nakties tyla. Ji nebuvo mirtina, kadangi po ją daužėsi, trankėsi nebegalinti krūtinėje sutilpti širdis. Ir tik brėkštant aušrai supratau, kad prasideda dar viena rugpjūčio mėnesio pabaigos diena. Tuo laiku Lietuvoje rytas jau neskuba nusišviesti, bet medžiai žali, sulapoję, dar gyvybės syvai neišsekę jų šaknyse. Vaismedžiai, vaiskrūmiai gi, apsikarstę vaisiais ir bendrai - tai turtingas metas. Ir prisimenu, kai ant palangės nutūpė karvelis ir tuoj:
           
                  Mirsiu, bra, nebūsiu.
                  Mirsiu, bra, nebūsiu.
   
    Laukiau, kada atskris kitas ir paguos, nuramins:

                Nemirk, bra, būūūk,
                Nemirk, bra, būūūk.
   
    Bet antrasis neatskrido. Šisai irgi nenumirė. Pasiskundė, paaimanavo, nepatenkintas pastukseno snapu į skarda apkaltą palangę ir nuplasnojo į vis labiau baltuojančią aušrą Santariškių ligoninės pusėn. Iš rytų į kambarį jau smelkėsi jos atšvaitai. Nakties tamsa tirpo, nyko ir buvo aišku, kad gera vieta tuščia nebūna.
    Suklusau panūdęs vėl išgirsti Balsą, kuris, atrodo, nenorėjo žinoti nei mano vardo, nei pavardės. Balsas tylėjo, o kambario kampas šviesėjo, bet išbrėkštančio ryto šviesoj Balsą atsiminiau nuolat kartojantį: kas buvo - buvo, Radijo karieta, seni, sugriuvo...  Šalia nieko, tik ji, senstančio žmogaus senatvė, ir netvarkingai užgriozdintas stalas mažmožiais, kurie vis dėlto atrodė reikalingi. Gal iš tikrųjų jie didino viltį, jog, pasak Ovidijaus Dievas arba prakilnesnė būtis vienąkart juos sudėlios taip, kad atsigautumei nuo pesimizmo ir nežinojimo. Ir man lyg pasivaideno, kad tarp tų netvarkingai sumestų mažmožių yra ir sudužusios karietos šipulių. Tokiame chaose viltis, kad sugebėsi pereiti iš slogios būsenos į kitą, geresnę, yra labai trokštama. O nutilęs Balsas kantriai  tylėjo, bet taip, kad aiškiai girdėjau jo kvėpavimą į sielą ir neabejojau, kad jis yra ir nebūti jo tiesiog negali.       
    O iš ten, kur nuskrido nuo palangės paburkavęs karvelis, iš Santariškių pusės sklido nejauno žmogaus džiaugsmas ir kūdikio laimingas spiegimas.
    - Kas gi čia per dzyvų dzyvai?

    Ir tik - purpt! - girdžiu atsiradusias A ir B.

A. Taigi juokias Vytautas Sirvydis. Ten visi medikai juokiasi, bet jis džiaugsmingiausiai.
B. O tas, kuris verksmu klykia, tai- estukas. Iš Estijos. Jo vardas Joosepas. Mažuliukas toks.  Džiaugiasi, kad nereikės mirti.
A. Medikai atliko jam dvi širdies operacijas. Šiandien išvažiuos į namus. Dieve, kai gražu! Sako, bijok žmogaus su peiliu. Kokia neteisybė!
B.  Joosepas  jau ir kvėpuoja, ir valgo mamos pieną.
A. Pradžioje pašalintas oartos susiaurėjimas, o po kelių dienų atstatė į vietą susikeitusias pagrindines širdies kraujagysles, - pasakojo ir džiaugėsi išdykėlės A ir B.
    Ir švito ne tik už lango; švito ir mano širdyje..

(Iš Laikas atsiminti)
2009-01-13

18

Vincet qui se vincet
17.
                                 
          - Tai bent! Knygų leidyba ČIA gerokai į priekį pažengus. Net pavydžiu truputį, - nuoširdžiai prisipažino Pranas, grąžindamas knygą - segtuvą  atgal į vietą.
    - Bet gal, pone, jūs dar norėtumėte ką nors paklausyti iš Teisybės visi bijosi Beje, kalbant apie leidybą, tai bent kol kas- čia vienintelė.
    Pranas pažiūrėjo į knygą segtuvą, pažiūrėjo į mane:
    - O pamaniau, kad galėsiu tokią parsivežti į savo laiką. Ė, kaip gaila! Kuomet esi vienintelė, kitiems dažniausia negerai.
    - Deja, pone. Bet atsiprašau:  aš nedaug kalbu, aš daug skaitau. Jeigu jums panūs išgirsti ką nors iš Teisybės... - prašau, nesikuklinkite. Visuomet jūsų paslaugoms. 
   
    Ant stalo pamestas apgeltęs savaitraštis Kalba Vilnius, dabar  nedomino - žinojau, kad ten rašoma ne apie mane su Vidiniu, ne apie Dženę; rašoma apie Praną ir jo karietą, tačiau ir jis nepanūdo  bent akimis permesti pageltusius savaitraščio skaitymus.
    Truputį pasikrapštęs, labai apsidžiaugiau, suradęs butelį Starkos. Prie kavos trauktinė  nelabai jau tinkamas gėralas, bet žinojau, kad tie dalykai bent kadaise- nebuvo paisomi.
    - Dar neužmiršai, Pranai?
    - Ne automobilį vairuoju. O Igaga? Ė, Viešpats žinojo, kokio žirgo reikėjo karietai.  Neišduos, neapvils, iš didžiausios bėdos išveš.
    - Tuomet už mūsų susitikimą, - pripylęs stikliukus, kilstelėjau savo.
    - Ir už Balsą  su Ypata, - atsiliepė Pranas.
   
      Man neatrodė, kad Ypatos kandidatūra tinkama pagerbti tostu, bet ne todėl, kad jis to nevertas. Galbūt  netgi priešingai - jis to labai vertas, nes gebėjo atsargiai perimti karietos vadeles, o ekipažo žmonės, užspringę tylėjimu, šitokiam jo elgesiui mielai pritaria. Visuotinas tylėjimas reiškė visuotiną pripažinimą, kad ateina laikas būti kitaip.
    - Girdėjau, ruošiesi išeiti. Abu su Vidiniu.
    - Reikia išeiti. Bet nesinori išdegusiom akim. Ir išėjimui reikalingas laikas, - pasakiau ir žvilgterėjau į dangų, kur švietė Grįžulo ratai. Jaučiau, kaip balsas suminkštėjo: - Ė, nepaisyk, kad šiandieną nesugebu susitvardyti. Per vienos dienos šviesą visko tiek daug, kad užtektų knygai parašyti.
      -Tu žinai juos? Taigi  Grįžulo  Ratus, - atidžiai pasižiūrėjo į akis Pranas ir: - Sakoma, kai žmogus giliai nusileidžia Savyje, kitaip dar- kai nusileidžia Savęspi,  ten irgi atranda Grįžulo Ratus. Bandžiau tą  padaryti, bet nesakyčiau, kad labai sėkmingai.
    - Dar ką sugalvojai!
    - Tiek čia to galvojimo, bet gal tau nėra laiko. Labiau užimtas birželio tryliktosios laukimu.
    -Tu ką, Pranai?! - kaip įgeltas šoktelėjau nuo kėdės, nes aiškiai suvokiau, apie ką jis. Mažiau negu savaitė iki birželio tryliktosios. Bus penktadienis. Tokio derinio daug kas bijosi. Manoma, kad ir ponas Ypata..
    Pranas nepaisė mano pasikarščiavimo. Paėmęs rankoje stikliuką juo žegnojosi: Sveika, burna, nebūk durna, kai prinešiu - išsižiok!
    Prinešė ir burna išsižiojo.

PRANAS. Ypatai irgi nelengva. Atėjęs iš tos valdžios piramidės, kur viskas kaip bažnyčioje - žemesnė jos dalis besąlygiškai paklūsta aukštesnei. Tai užsiliko jo įpročiuose, kuriuos ne taip lengva perorientuoti. Manau, kad tai turėtum jausti. Atrodo, gyvena karietoje, bet ne tik joje. Ar ne todėl karietos erdvės priartėjo prie sąlygų artimesnių jo ankstesnei būčiai?
AŠ. Manai, kad ankstesnė Ypatos būtis kliudo karietai.
PRANAS. Ogi tik Dievas žino. Bet aš ne visiškai apie tai. Gražus dangus, bet ne tau, Martynai. Ar ne taip sakoma? O ČIA dangus irgi ne Martynui. Vaikščiojate po karietą kaip kažkada Adomas su Ieva po rojų. Gera. Miela. Gražu. Beveik neįmanoma išsižadėti, bet Adomo ir Ievos likimas neturėtų būti užmirštas.
AŠ. Ir tu, kaip ponia Citata vaikščiojate po...
PRANAS: O ką? Ar tave tai žeidžia?
   
      Pranas kilstelėjo galvą ir kurį laiką žvilgsniu pagraižė man akis. Sunku pasakyti, ko jis jose ieškojo ir ar surado, tačiau tuomet  norėjau nuoširdžiai prašnekti apie karietą, kurioje čia buvome, karietą sustabdytą prie Karlonų kalnelio. Jaučiau, kad tai turtas, bet, deja, man nesuvoktas ir todėl menkai išmaniau, kaip su juo elgtis, ką daryti. Paprasčiau buvo žiūrėti į dangų ir matant ten Grįžulo ratus, išdejuoti: o Jėzau, kaip atsitiko, kad karieta peraugo mane? Kaip atsitiko, kad jos erdvės sunoko, išaugo, įsikūnijo realybėje ir tenka bėgti paskui kažkieno protą.
    Karietos erdvės pranoko net mano vaizduotę, nes šiuomet tegalėjau jose tik BŪTI, nesugebėdamas įtakoti ekipažo žmonių  o vadinasi, ir visos karietos būties.

                Man sako:
                - Tu nutilk,
                užmiki, kaip naktis,
                pasūpautas sapnų,
                tai, ką reikėjo pasakyt -
                jau pasakyta.
                Bet štai krūtinėje širdis,
                aš ją girdžiu -
                girdžiu, kaip žvengia Igaga,
                Ir džiaugiasi, kad reikalingi:
                Jis - man.
                      Aš - jam.
                Abu.
                O ne! Seni dvarai dar nenuskendo,
                dar aikteli į atmintį,
                neleisdami nuskęsti savyje.
                Greit atvečiau gramatiką -
                raidžių nedaug,
                O kaip gražiai pasaulį didelį aprašo! -

girdėjau Vidinį, o iš paskos jam ir Pranas:
    - O gal tau tikrai pravers dienoraštis, jeigu taip reikia atsiminti kas  kada kaip. Nagi pavartinėk. Bet atsimink, visą, kas čia parašyta- tik sau, dėl savęs. Na, ir gal kažkiek dar dėl to, kad norėta apsisaugoti nuo užmaršties, -  pasakė paduodamas kelis apystorius, aptrintus sąsiuvinius.
  - Vincet qui se vincet - nelauktai pasakiau nežinia kur lotyniškai  išmoktą  frazę ir bijojau suklysti, ar teisingai ją verčiu lietuviškai: nugalės tas, kuris save nugalės.

  Iš Laikas atsiminti
2009-01-15

19

Knygos - segtuvo įtaigos
18     

      Man dabar jau nereikėjo apsimesti linksmu, net laimingu ir įšvirkšti gyvasties į Prano nuotaiką. Buvo gera be apsimetinėjimų. Svečias nebuvo, koks jis ką tik atvažiavęs, kuomet  atrodė, kad jam mieliau būti neišlipus iš karietos, pasilikti įsėdėtoje vietoje ir, ilgai nedelsius, palikti Pasostės erdvę. Pašaliečiai žiūrėdami į mudu, ogi niekaip nebūtų mokėję patikėti, kad buvo laikas, kuomet LYG kartu. Netgi LYG viena karieta važiavome, norėdami surasti ne tik Žmogaus širdį, bet taip pat nukakti kuo toliau į praeitį.
        LYG mūsų pasakojimuose neretai įdomus, nemenkas prasmes prisiimantis  žodis,  kuomet girdi ar matai, priimi lyg save, lyg ne, ko neturėtų būti ir reikia neabejojant pasakyti ar tai AŠ, ar NE.
     
    - Sakyk, Pranai, ar yra  galimybės mums susitikti dažniau. Gal ten, pas tave, netolimoje praeityje. Gal čia, pas mane, kaip tu sakai netolimoje ateityje, nors iš tikrųjų, tai dabartis. Apie ateitį jau bemaž negalvoju. Vienas kitas žingsnis į ten   ne kelionė. O karieta... Pats jauti, kad manęs su Vidiniu neveš nei atgal, nei pirmyn.
    - Ko gero. Nebent iki penktadienio, iki birželio tryliktosios. Bet iki jos beliko kelios dienos.   
    - Tu vėl apie paraskvidekatriofobija?
    - Būtent apie laiką, kuris palankus judviem. Ir birželio tryliktąją nieko Ypatai neatsitiks įkris į patalinę, krečiamas baimės, bet nemirs. Tai ne tas atvejis, kurį apturėjo a. a. kompozitorius Arnoldas Šenbergas. Mano susitikimai Tomo erdvėje ir čia tik todėl, kad tikėdamiesi mirties, žmones, sakyčiau, pritūpia, norėdami kad  juos paglostytum. Darosi geresni.
    - Taip manai?
    - Manyk kaip nori, aš žinau. Beliko keturios dienos ir... sudiev. Po jų Ypata greitai atsigaus ir pasistengs, kad abu su Vidiniu kuo greičiau išsikrapštytumėte iš karietos. Beje, irgi taip elgčiausi, nes karietos ne todėl, kad jos būtų įstrigdytos Karlonų sodybos pavartėje. Ė, negi tai sunku suvokti? Klausyk, kokią poeziją tau Vidinis siunčia.
      - Ir tu jį girdi? nenorėjau tikėti.   
      - Kai šioje erdvėje. Sakei, kartu gyvenate. Matyt, todėl.

Giedok, širdie!
Tiek daug kapų aplink...
Ir užmiršties ne ką mažiau.
Nereikia į aukštybę keltis,
Kažkur skrajot padebesiais,
Kad paregėtume save žmogaus dalioj-
Atsiverčiu eilutę vieną, kitą
Neparašytų knygų ir giesmių
Ir it danguj žvaigždutė
Ašara
        akyse
                  žiba ---

Giedok, širdie, pro ašarą.
Ji ne akmuo,
Kurį užantyje gali nešioti -
Nuo pat Adomo ir Ievos
Pagal paveikslą Dievo
Būti žmogumi
Deja, dar vis nemokam.

Giedok, širdie.
Abi jūs... oi, kokios mažytės,
Lakštingala ir tu.

      - Jis tave taip dažnai kankina? - paklausė Pranas apie Vidinį.
      - Blogiausia, kad tai dažniausia daro kaip tyčia, kuomet nenoriu ar nepatogu girdėti. Kartais pamanau, kad ketina mane net į savo mirtį pasiimti. Suprantu, nes susigyvenom. Nemanau, kad tai būtų blogiausias dalykas.
    - Vis dar Seneka iš galvos neiškrenta, - pasakė Pranas, bet supratau, kad savo galvoje irgi įsimetė jam parūpusį daiktą, kurį nebus lengvą iškratyti, nes, nelaukdamas atsakymo, vėl: - O knyga-segtuvas priima jo informacijas arba kad ir mudviejų šnektą?
     
    Nežinojau, kaip yra. Vidinis ją man padavė irgi šią dieną ir beveik prieš Prano atvažiavimą į Pasostę.  Kalbos gi apie aukštesnės, nebiologinės civilizacijos vystymąsi Žemėje, o todėl, pasak jo, kad žmonijos istorija dabartiniu pavidalu baigiasi, man atrodė netikros ir neįdomios.
    - Nežinau, Pranai. Tik prieš tau atvykstant paėmiau knygą- segtuvą ir išgirdau jos pirmus skaitymus.
    - Tai tiesa, - patvirtino mano žodžius knyga - segtuvas. Aš daug skaitau ir nedaug kalbu.
    - Kad ir mažai kalbi, bet su tavimi  liūdna tikrai nebus. O kokie tie skaitymai, kurių daug? leidosi į pašnekesį Pranas.
    - Minėjote, pone, Irenos Sėliukaitės vardą pavardę.
    - Taip. Minėjau. Net jos linkėjimus atvežiau, - pasakė Pranas ir jau antrą kartą paėmė knygą segtuvą.
    Netruks išgirdome minios šurmulį ir Ireną, kuri kaip tada, lyg per radijo laidas iš įvykio vietų.
   
IRENA SĖLIUKAITĖ:

Visa Lietuva ir ne tik Lietuva senosios mūsų istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandien galbūt sklinda tiktai biolaukų energija iš pilkapių. Tartum stipresni nuo jų nulipame. Kiek dar nepažintų, nežinomų likimų! Kiek daug netgi XX a. tragedijomis pažymėtų žmonių. Todėl nepaprastai jautriai per šią žemę reikia eiti, įsiklausant į kiekvieną krustelėjimą, prikeliant tai, ką dar šiandien galim padaryti. Daugybė tokių vietų, kad net nejaučiame, kad ant kapo stovime. Todėl į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę priimti istoriją atvira širdimi be pykčio, pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, bet neapsieita ir be džiaugsmų. Todėl karietoje norėčiau matyti atviros širdies žmones, kurie gebėtų įsigilinti ir suprasti kiekvieną. Taip būtų atverstas bene įdomiausias mūsų tautos istorijos puslapis. Tuomet jau ir visumoje galima būtų kalbėti apie supratimą, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti?

    - Šaunuolė! Patikėk, esi šaunuolė, - atvira siela kaip vaikas pasidžiaugė Pranas. O aš netikėtai irgi atsiminiau:
    - Prisimenu dar, kad Vidinis kalbėdavo apie atrodytų neišsprendžiamą uždavinį, jog, girdi, artėja laikas, kai bus sukurtas naujas proto nešėjas, nešiklis, kuris keis žmogų. Ir va, regis, pradedu įtarti, kad šiuo požiūriu radijo karietoje atsiveriančiose erdvėse yra panašumų, aliuzijų į nebiologinį proto nešėją.
- Turbūt, turbūt, - nesigilindamas į mano žodžius atsiliepė pašnekovas, padėdamas knygą segtuvą ir, padėkojęs jai už paslaugą ir pagyręs:  - Argi nesupranti, negirdi nematai, kad atminties nešėjai jau aplenkė žmogaus smegenis ir jų patikimumą.
-  Ne apie atmintį, apie protą aš.

Iš Laikas atsiminti 
2009-01-19

20

Amžinas Pranas
19.

    Pranui pradėjus dažniau žvilgčioti į laikrodį supratau, kad rengiasi išvažiuoti. Išgirdus Igagos žvengimą, nedaug paisydamas atsistojo, o aš, paėmęs už rankos, paprašiau, kad jis paliudytų, kad visą tai, ką matome, girdime, net ką kalbame, nėra mano smegenų veiklos sutrikimo pasekmė.
    - Tu ką! Juokauji? Ar taip tavo senatvė rodo?
    - Nepyk, bet man šį diena, kaip Na, net nežinau, kaip ją įvardinti. Tai keliuosi į dangų, nesutalpindamas džiaugsmo, tai lyg į pragarą kas stumtų. Tfu! te prasmenga visi filosofai, o pirmiausia, žinoma, Seneka. Net ir dabar  jis man šiepia dantis.
    -Seneka? Liucijus Anėjus Seneka? - nustebo bendravardis.
    - Taip, Seneka. Būtent tas, apie kurį Montenis sakė: nori atsikratyti mirties baimės? Pasiskaityk Seneką. Bet vienas dalykas skaityti, o kitas dalykas  Atleisk, Pranai. Tai baisu.
    - Kas baisu? - Atidžiai ir giliai pažvelgė į akis: - Kas baisu?, - pakartojo Pranas: - Niekuomet nepamaniau, kad kada nors kalbėsi tokius žodžius apie savo numylėtinį.
    - Kitokios išeities nematau. Patikėjus juo reikia pripažinti, kad tu, Pranai, atkeliavai iš mano mirties, - sunkiai, kaip atrodė, iš mano burnos nukrito žodžiai, bet bendravardis išliko ramus. Net pamaniau, kad jie nepalietė jo sąmonės. Priėjo prie lango, pro kurį nesmagiai akis baksnojo ištuštėjusi tėvų sodyba. Ant palangės žydėjo nenuvystantys Taurijos padovanoti kardeliai. - Tu girdėjai, ką sakiau? - klausiau, nesulaukęs atsakymo, tačiau Pranas nepasidarė skubresnis. 
    - Suprantu, kad tau nebaisu suvokti, jog visi ateiname iš mirties, - pagaliau išgirdau: -  Baisu pasidarė pajutus, kad aš atėjau būtent iš tavo mirties. Na, taip. Kvaila tai neigti, bet argi ką tai keičia? - Ir paglostydamas kardelius lyg jiems, lyg sau, lyg niekam:  -Reikėjo mirti net žvaigždei, kad atsirastų gyvybę dovanojanti planeta.
    -Tu apie ką? Žemę?
    - Et, tai nesvarbiausia. Norėjau suprasti, kodėl sustabdęs karietą prie sodybos vartų, elgiesi it būtumei kosmose ir neapsigyvenai namuose? Dabar suprantu, kodėl.
    - Tau geriau sekasi negu man. Atėjai, pamatei, nugalėjai. O aš lig šiol dar nežinau, kodėl pasilikau gyventi karietoje, nors namas ir su langais, ir su durimis. Netingėk, užkurk krosnį - ir žiema bus šilta.
    - Ten daug mirties ir tau ten būti baisu. Kad ir kiek skaitytumei Seneką, o mirties bijaisi. Jis tavęs nuo tokios baimės negelbsti.
   
    Taip ištarti Prano žodžiai neatrodė pikti. Gali būti, kad jų smūgius švelnino mano nusiteikimas prieš save. Dvasioje pykau ir teisiau save už nesugebėjimą gyventi namuose, kuriuose buvau įkeltas į lopšį. Gimtieji namai, bet, -o Viešpatie! - kaip nelengva atrakinti duris, peržengti slenksti ir įnirti į šaltą tuštumą.
    - Kalbėk, Pranai. Bark! Niekink! Nežinau kaip man pasiteisinti. Sakai, bijausi namų, kuriuose tiek daug  mirties?
    Vėl sužvengė Igaga

PRANAS. Suprask, kad jau kepurė ant galvos. Reikia eiti. O iš viso to, ką mudu čia kalbėjome, svarbiausia bŪTI. Gražus negražus, jaunas nejaunas. Abu vienodose sąlygose turėjome rinkimosi galimybę ir, prašau kiekvienas rinkomės, kaip atrodė geriau. Dabar kitaip nebus duota, tačiau prisiekiu: aš ir vėl pasilikčiau būti savo karietos laike. Manau, kad tu irgi pakartotum savo pasirinkimą.
AŠ. Nežinau. Dabar jau nežinau. Tu pasirinkai būti ir būti, o mane jau iš karietos gena lauk. Nors tyliai, bet gena. Kodėl? Važiavau, kaip mokėjau, sugebėjau ir nepaisant gerai ar blogai, tačiau karietos erdvės atsirado, subrendo, peraugo mane būtent kai jos vadžias savo rankose laikiau. Galbūt ne viską žinai, bet yra, kaip girdi. Sakyčiau, net aukojausi atsisakydamas savo laiko, nepasilikdamas su juo, o  jis irgi nekvailas; jis  atsisako manęs.
PRANAS. Man, deja, irgi laikas atsisveikinti. Užsikalbėjome ir va dabar reikia skubėti kaip Pinčiukui, kad darbus padarytų iki gaidgaidystės.
AŠ. Palydėsiu. Bet skubėk neskubėdamas. Tuomet sėkmė užtikrinta.
PRANAS. Ja! Bet...   
AŠ. Ko nutilai? Kas užspringdė?   
PRANAS: Norėjau nusijuokti. Bet, pasak tavęs, teisybės visi bijosi. Kita vertus jau sugebėjau pasakyti, kad per tuos metus pasenai. Senti nenoriu. O Pasostėje ilgiau užsibūti pavojinga, - pašiepė ir dar linksmiau: - Dievas gi protingas, jis nepasiuntė tau minties keistis karietomis. Tai iš tikrųjų būtų nelaimė. Ligi šiol tegalėjau tik vaizduotis, kaip taviškė čia atrodanti. Ė, bendravardi, nesielvartauk, bet iš tavęs, koks  buvai anksčiau, tik vardas belikęs. Kažin, kur tu toks dabar, koks buvai anksčiau?
 
    Žiūrėjo besišypsodamas į akis ir laukė, ką pasakysiu.
    - Eksperimentas vyksta. Manau, kad  ir mūsų karietos yra to eksperimento dalis. Kartu su jų ekipažais, žinoma. Ir net ne tik.
      - Ką?
      - Džiaugiuosi, Pranai, kad bent atsimeni, koks aš anksčiau, - pasakiau, - bet pradedu įtarti, kad esu Senekos  perrašytas į jo raštus. Ne, nesišypsok! Tikrai nereikia. Ne tik kasdien savyje nešioju mirtį, bet taip pat kasdien ir mirštu. O tu klausi, kur aš toks, kaip tada? Et, nežinau, kur toks, kaip tada!
   
    Apie tai neretai pamąstydavau ir Prano neklaustas. Žvalgiausi, ieškojau, kur įmanoma, bet deja, deja. Galvoje vėl įšoko keli žodžiai. Jie irgi pažįstami, aplaižyti iki permatymo it bijočiau juos prarasti, nors žinau, kad taip neatsitiks, nes po kiekvienos pragyventos dienos jų tiesa darosi aiškesnė, nepaneigiama. Taip, Mintie, klysčiau laukdamas ateityje mirties. Didysis jos darbas jau atliktas. Ir tai, kas pasiliko, kad galima būtų uždegti žvakes, tėra labai nedaug. O ką ji daro su mano mirusia dalimi, suvokti nesiseka. Tesuprantu tik, kad be tos dalies negebėčiau būti ir toks, koks esu.
O Vidinis mano galvoje dėliojo naujo eilėraščio eilutes.                       

Tave vis TEN -
Prie upių, prie miškų
Regiu, parimusį į skrydį.
O aš jau ČIA.
Viršum galvos -  dievulis ir Dangus.
Žemai - po kojom žemė žydi.
Aukštai į kalną teko eiti,
Su keliuose druska
Kaip
    kaimo
              gimto
                      Šklėrių
                                žvyras -
Ramu it mirtyje
Man regisi, kad būtent  jau iš jos
Galiu žemai tau nusilenkti,
Pavasarį  paėmusiam ant rankų

Aukšti kalnai.
O aš  aukščiau nei jie...
Tu neišgirsk  mano SUDIE.
Girdėk gyvenusį
Ir dar panorusį kažkur nueiti
Ir sužinoti kaip, į ką
Didžioji Begalybė remiasi.

Tu neišgirsk mano SUDIE,
Girdėk gyvenusį...

  - Taip, - nutęsiau. Ir pakartojau paskutines dvi eilutes.:
Stop! - ryžtingai ir ūmai atsiliepė Pranas. - Būtent šito  bijausi. Tavo karietos erdvės manęs nestebina. Manau, kad jas suvokiu. Bet man reikia, kad ir aš būčiau suvoktas. Negi manai, kad tarp  neįmanomų dalykų yra mano atsisakymas savyje nešioti mirti? Ar supranti, ko klausiu?
    - Sunkiai. O gal ir ne, - prisipažinau patikėdamas, kad mintyse lengvai nupieščiau vaizdą, kuris visuomet toks, koks šiandien. Tačiau įdomu, ar būdamas pastoviai nekintamas jis sugeba gyventi? Ar gyvas? Ir Pranas, jeigu jis visuomet toks, kažin, ar jis gyvena? Ar tokio būvimo apmatai kažkuo neprimena mumijos, apie kurią su nuolaidomis charakteristikoje galima pasakyti - balzamuotas lavonas
    Pasostės  erdvė vėl išsiplėtė, vėl atsivėrė tas begalybės vaizdas, kurį pamačiau atsiradusį, atvažiavus į svečius Pranui.. Tačiau apie ją net neužsiminėme - lyg taip buvo, yra, bus. Bent jau privalo būti.
    Paduodamas atsisveikinimui ranką, pasakiau:
    Tau, bendravardi, pasisekė. Be jokių abejonių, esi toks, koks buvai prieš tuos metus. Neįtikėtina, bet mirtis tave paliko. Taip ir knieti pasakyti- amžinasis Pranas.
    - Ko nesakai? Sakyk! - tarė Pranas, iškvėpdamas iš krūtinės gilų atodūsį ir stipriai spausdamas ranką.

Iš Laikas atsiminti
2009-01-20


» Kūrybos oaze » LAIKAS ATSIMINTI » Reikia, tai reikia