Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » LAIKAS ATSIMINTI » Reikia, tai reikia


Reikia, tai reikia

21 30 48

21

Sunki būtybė Žmogus
20                                   
       
      Atsibudau anksčiau negu kitais rytas. Bet kitaip. Akys atsidarė iš karto. Džiugios, žvalios. Jokio mieguistumo. Ir siela nusiteikusi dienos darbams. O neįprasta, kad kaip laikrodžio rodyklė galvoje tiksi frazė: žinomiausias pasaulyje meškiukas turi ištikimą draugą.
     Priėjau prie stalo. Iš sieninio kalendoriaus išplėšiu lapelį, numetu į šiukšliadėžę - jo diena jau praėjo, nereikalingas, o į akis įsišviečia:
                           2008  BIRŽELIS 10
                              ANTRADIENIS   
------------------------------------------------------------
Diana, Galindas, Margarita, Pelagija Vingailė

Lapelio pabaigoje:
                        Jei kasdien suvalgysite po 5-6 obuolių sėklas,
                         to pakaks organizmą aprūpinti jodu.

     Va kaip! Nežinojau, - prisipažinau, sąžiningai patikėdamas, kad sugebu įsidėmėti protingą patarimą. Šis kalendorius šiandien man nereikalingas ir pirmiausia todėl, kad nuo stalo per visą XXI amžiaus pradžios atkarpėlę nenuslenka Danutės Balsytės lietuvio kalendorius, skirtas 2000 metams žymėti. Jo lapai prirašinėti, užrašai ant užrašų. Kitur įsegti popieriaus lapai. Per beveik devynerius metus jis išpumpo, išstorėjo, apsitrynė, bet vis tiek man tai geriausias kalendorius ir, matyt, kad jo nenukelsiu nuo stalo, kol gebėsiu ateiti prie jo. Tačiau kaupti jame kad ir trumpus, kelių žodžių užrašus jau darosi sunkiai įveikiama problema. O su kelias žodžiais  neretai irgi neįmanoma apsieit. Te kas pabando jais užrašyti susitikimo su Pranu įspūdžius!
     Įspūdžius? O ne! Tai jau ne įspūdžiai. Ir su keliais žodžiais čia nėra ką veikti.   
     Frazės tiksėjimas galvoje aprimo, o akyse šmėstelėjo barzdotas žmogus su baltu meškiuku. Net šyptelėjau, kai po kurio laiko atsiminiau ir jo pavardę. Tai Berlyno  zoologijos sodo prižiūrėtojas Thomas Dorfleinas, persikraustęs gyventi aptvare su savo augintiniu meškiuku Knuta. Galbūt toks atminties akinantis blyksnis gerokai sujudino vakarykščio susitikino su Pranu kalbas, kad net atrodė, jog sugebu iškalbėti ar išrašyti ne tik savo, bet ir  jo žodžius.
     
     - Jau kalendorius kankini? Nemiegu ir aš, Pranuci. Tik akis užmerkęs. Čia, po jų vokais - visas pasaulis. Juda kruta ir ką sumanai- pamatai, - pirmais ryto žodžiai sveikinosi Vidinis.
     - Buvo Pranas, o pats kažkur dingai.
     - Žinojau, kad bus. Girdėjau, kaip šaukei, bet nemaniau, kad reikalingas. Ir jau iškėlęs iš lovos kojas ir sėsdamasis: - Iki penktadienio tryliktosios liko trys dienos. Kuomet jauti, kad reikės išeiti - nesinori, gaila palikti, ką taip ilgai turėjęs. Gal reikėtų nueiti pas Ypatą į jo erdvę ir patikinti, kad pernelyg apie tai negalvotų. Knyga - segtuvas jo dovana. Aš tik sudėjau į juos, ką suspėjęs iš tavo raštų paredaguoti. Nesu specialistas, bet kai ką nereikalingo sugavęs, palieku tau vertinti. Juodraščiai nesužaloti, - girdėjau  sakant, bet raiškos jo kalboje nebuvo. Todėl žinojau, kad tokiais atvejais  Vidinis, kaip jis sakydavo RAŠO t. y. žegnojasi naujai kuriamu eilėraščiu, kuri paredagavęs paprastai transformuoja į mano galvą. Tuomet noriu -nenoriu, o atsimenu jį ir priimu, gyvenu su kūriniais, kurių niekuomet neskaičiau ir nesimokiau. Kai būdavome šalia, sugebėdavau suvokti, prasidėjus tokį jo kūrybinį procesą. Todėl ir šį kartą pasiūliau:   
    - Siųsk greičiasu man ar deklamuok! Jaučiu, kad jau springsti ir reikia išsikrauti.
     Vidinis ryžosi padeklamuoti:

           Dabar jau nesvarbu, supras kas, nesupras.
           Net molis nesvarbu,
           Kuomet lipdyti negali.
           Tik retkarčiais pažiūriu ir sunkias rankas,
           Bandydamas pasaulį atsimint,
           Kurį meilingai kūrė.

           Bet atmintis taip pat, kaip rankos sunkios,
           Sparnais nukarusiais pašauto paukščio.
           Žiūriu kaip gesta vakaras ar rytas aušta.
           Apkurtę ausys negirdi garsų.
           Tik sieloje giliai dar
           Mažas šaltinėlis murma,
           Norėdamas pakilt,
           Ateit į burną
           Ir paskambėti muzikos garsais.

     Baigęs deklamuoti, Vidinis sunkiai atsidusi ir dar sunkiau išlipo iš lovos:
     - Nėra sunkesnio daikto kaip žmogus. Atrodo, jog ne save, o visą pasaulį keli. Galėtum nekelti, bet esi priverstas, - pasakė, o aš atsiminiau Prano klausimą, būtent:
     -Sakyk, ar Vidinis tau nemeluoja? Ar savo apglostymais neaptemdo sąmonės? Ir, prisimenu, paprašė: - Perduok jam mano žodžius, tik te nesupyksta. Yra gi pasakyta, kad niekas kitas žmogui tiek daug blogo nepadaro, kaip jis pats sau. Ar supranti, ką sakau? - paklausė.
      Tuomet jam:
     - Negi toks visą laiką būsi? Ir po šimto, ir po kelių šimtų metų? -kalbėjau, neatsakydamas į klausimą. Man norėjosi, kad išgirstų, jog nesu abejingas jo būčiai. Norėjosi pašnekesį sukonstruoti taip, kad bendraudamas su juo visuomet galėčiau verstis jaukiai. Bet jautri įtampa pulsavo - slūgo ir vėl augo, didėjo. Atsiradusios mintys tuoj pat geso, trūkinėjo. Negebėjau jų saistyti ar dėlioti vieną prie kitos. Dabar lyg suprantu, kad kuomet  procesas vyksta dvasios apraiškose, sulipdyti jį į vientisą apsireiškimą gal net neįmanoma. Jauti, kad mintis išnyksta, tačiau po kurio laiko, žiūrėk, net nelaukiant atgimsta, atsikuria, reikalauja fiksuoti neginčytiną mirties ir prisikėlimo sąsajų saviraišką.
    - Linkėjimai nuo Prano, - tepasakiau Vidiniu, stengdamasis atitolti nuo to kas buvo ir: - Ką, ar knyga- segtuvas Ypatos atsisveikinimo dovana?
     - Bet  kokiu atveju taip! Numirtų, neduok Dieve, pritrenktas  paraskvidekatriofobijos reikės atsisveikinti. Nenumirs- irgi reikės. Be atsisveikinimo neįmanoma. Karietos laikas baigiasi, Pranuci.
     
     Vienokie ar kitokie mudviejų su Vidiniu ryto pašnekesiai - nenaujina. Jie visuomet labai ankstūs, dar prieš pakeliant karietos vėliavą. Atrodytų, nieko juose naujo, o vis tik  jautri ausis gerai girdėjo, kaip labai nenorime palikti karietą, ištardami jai SUDIEV. Ir nesuprantama, kokios priežastys trukdė prisipažinti, išreikšti savo būseną atviru žodžiu, pasakant teisybę. Atrodė, kad net vienas kitam nebuvome sąžiningi, slapstėme nedrąsų tikėjimą vildamiesi, kad gal kas nors atsitiks ir mudu dar kurį laiką pasiliksime karietoje, išlikdami jos ekipažo nariais. Bet laikas buvo subrendęs, kuomet sena atkrenta nuo to, kas jauna, kam reikia vystytis ir būti. Klausa jauti, įtempta ir girdi tai ko, turbūt nelemta išgirsti manantiems, esą užtektų vieno gero kontraboso ir kaimo reikalai, sakyk kaip mat išspręsti. O iš tikrųjų žmonės miršta lėtai, nebent jie sušaudomi.
     Ir išgirdau, kaip kažkur toli toli dainavo. Ar tik ne Paulina? Paulina Valentukevičienė. Anot pravardės - Karzų Paulina.
               
               Vai tu rugeli, tu žiemkentėli!
               Tu nebijojai šiauraus vėjelio,
               Tik tu pabūgai plieno dalgelio
2009-01-21 05:49
Proza

22

21. VIDINIO NUGALĖTAS

- Tu kaip nori, taip elkis, bet... na, jokio noro net padėkoti už knygą - segtuvą neturiu. Te jis, Ypata, gyvena, tebūna, neserga, bet kažkas atsitiko ir nesugebu užslopinti nemalonės jam. Jis tai gerai žino. Bet sakyk, ar kitaip įmanoma? Esam žmonės, nesinori būti nustumtam, nors ir tau sakiau, kad ateina toks laikas, kuomet REIKIA. Dabar jis atėjęs, kai negali būti, kaip yra, - buvau užsispyręs Vidinio raginimams aplankyti Ypatą.
     - Išgerk, Pranuci, vidurius laisvinančios arbatos. Manau, kad padės, - neatlyžo Vidinis, kartu pasitelkdamas motiną Teresę iš Kalkutos:
           
               Tai, ką jūs kūrėte metais, gali būti sugriauta per trumpą laiką
            - Vis dėlto kurkite!     

         Atiduodami pasauliui, ką turite geriausio, rizikuojate būti nuogi.
            - Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!

     Tačiau mano nusiteikimas išvengti viešnagės Ypatos erdvėje supliuško prie rytinio vėliavos pakėlimo. Atėjome visi. Kaip visuomet, saulei patekant. Labinomės pratardami vieną kitą žodį, tačiau sveikindamasis su Ypata, Vidinis užlaikė jo delną saujoje.
     - Ponas Ypata, - pasakė,- neatsakykite mums. Nusprendėme jus šiandien aplankyti. Pasiilgom jūsų erdvės. Kažkodėl nepakviečiate. Ryžomės imtis iniciatyvos ir patys įsiveržti.
     Ypata kurį laiką tylėjo, bet savo rankos nebandė išlaisvinti.
      - Abu? paklausė.
      - O kaip kitaip? Kitaip būti negali, patikino Vidinis.
      - Kada? Po vėliavos pakėlimo? Pusiaudienyj?  Vakare?
      - Kaip jums patogiau.   
      Ypata atsikvėpė ir:
       - Jaučiuosi ne kažin kaip. Kaip supūstas vėjo. Gėda. Birželio vidurys. Dienos kone tris kartus daugiau negu nakties. Ir tą akių netemdo, o matote, kaip būna. Gėda sakyti. Po poros valandų gal ir ateikite,- pasiūlė viešnagės laiką Ypata.- Nepaskubinu ar nepavėlinu? - dar paklausė atidžiai sužiuręs į mane.
      Saulė tekėjo, o vėliava stiebu kėlėsi į viršų. Jau penktą valandą abu su Vidiniu buvome Pasostėje - jis linksmas, aš piktas.
     - Nepyk, Pranuci. Manykim, kad viešnagė bus naudinga.
     - Mums, Vidini, jau tai nesvarbu.
      -Vakar, kai Pranu užimtas, turbūt ne ką knygą segtuvas tepaskaitė. Kaip manai, ar nereikėtų, kad Ypatai paskaitytų. Manau, jis tinkamai įvertintų mūsų poelgį. Geriausius užrašus atidavėme jos globai.
     - Kodėl - geriausius? Nuo kokių lubų skaitai?   
      Vidinis nenorėjo girdėti mano klausimo. Sėdėjo prie stalo ir pirštais barbeno į jo dangą. Maniau, kad greitai vėl išgirsiu jo mūzas, tačiau paaiškėjo, kad klydau ir ji mano smegenyse nepasirodė: Ką siūlytum jam paskaityti? pasiteiravo.       
     - Nieko.
      -Pranuci, baikime šieptis. Būkime dori katalikai ir savo dalią priimkime iš Dievo rankų. O Ypata tėra tik jo nuolankus tarnas, tarpininkas. Tik tiek. Ė, tu atslūk, o aš bandau suvokti, ką reikėtų padaryti, kad knyga- segtuvas neterštų mums smegenų.
     Kažkur paširdyje kaip adata - bakst ! Ką? Vidinis susirengęs sugrąžinti dovaną? Negi? Bet taip negali būti. Tai atsiprašant, būtų kiauliška. Ne! Ne! Ar jis ne taip pasakė, ar blogai nugirdau, ar vietoje eilėraščio rezga kažkokį neaiškų sumanymą. Ir ūmai išgirstu:
     - Sakyk, Pranuci, iš kelių knygų Šventasis Raštas? Bijausi apsirikti. Lyg girdėjęs, kad jų per šešiasdešimt. Bet, sakau, negarantuoju, kad tai ne iš radijo viena bobutė pasakė.
      Koks negeras jį apstojo! Nuo pat ryto. Dar nespėjus iš lovos išlipti. Bet taip jam ir reikia! Kuomet  prisieina  - kad ir mintyse turėti reikalų su Ypata, gero nelauk, papriekaištavau tylėdamas. O Vidiniui:
     -Toliau Senojo Testamento penkiaknygės nenukeliavau. O kas atsitiko?
     - Kas atsitiko? Pats nežinau, kas atsitiko. Gal net neatsitiko, bet... Ruoškis. Laikas pas Ypatą. O ten sužinosime, - ir suėmęs ranka kaktą, bėginėdamas pirštais raukšlėmis, lyg prašydamas, lyg norėdamas atsiminti:

                     Jau tūkstantmetis, kai pėda
               Į Dievo žodį įsispaudė ---
               Nors tvino potvyniai,
               Smėlynai žarstė,
               O pažiūrėkite!
               NE-paskandinta,
               Ir NE-užpusta...
               Septynios raidės ne lyg kuorai,
               Pakilę iš senovinių pilių
               Įsismeigė į pėdą Dievo žody
               Ir... Lietuva,
               Tave regiu.
               Šuoliuoji man per ašarą ir per akis,
               Kad neapakčiau, pasiilgęs laukti,
               Kad vėl vyčius galėčiau pasitikt-
               Giliai į sąžinę vartus atkėlęs.
               Tenai padangė viltimis šviesi,
               Tenai ir aš su bočiais
               Vytauto laikų.     

    - Et,- patylėjęs, ir vėl: - Et! Pernelyg sausa, kad ir muzika neklauso. Regis, ir mintis yra, ir patirties nemažai, o eilėraščio, o mūzos nėra. Norisi parašyti Ypatai. Kaip jis mums dovaną, taip ir mes jam. Deja, šitokiu būdu jam nesugebėsime atsilyginti. Bet sakoma, kad nėra padėties be išeitis. Paskaitysime jam iš  Teisybės visi bijosi. Eime...
     - Vidini!
     -  Ššššš..... , - paslaptingai pašnypštė Vidinis. Negi nesu nusipelnęs, kad bent vieną dieną metuose leisčiau pasijausti ne tik  norinčiu, bet ir galinčiu, sugebančiu. - Ir ryžtingai:
     - Eime. Laikas, kol dar neatvėsau, neišsikvėpiau norėti būti tokiu.
     - O Biblijoje, kaip ir sakei- per šešiasdešimt knygų; Senąjį Testamentą sudaro trisdešimt devynios, o Naująjį - dvidešimt septynios. Persižegnok, kad neužmirštum...
     - Gal vėliau

23

22. Šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga
   
       Ypatos erdvę mačiau visokią. Šį kartą ji buvo labai kukli, suspausta, tiesiog ankšta ir pasakytas joje žodis duso. Žinodamas jos dideles galimybės išsiplėtoti, būti lig LABAI  toli ir LABAI aukštai, nemokėjau jos tokios skurdokos būsenos  suvokti galvon kalė mintis, kad tai prasidėjusios  paraskvidekatriofobijos apraiška. Ypata didesniais aktoriniais gabumais nesireiškė, bet šį kartą jam norėjos įkvėpti savyje linksmo, nelabai rūpestingo Ypatos paveikslą. Įėję į jo erdvę tuoj pamatėme jos šeimininką su ant pilvo diržais pakabinta armoniką. Timptelėjo dumples kartą, kitą ir uždainavo. Dzūkiškai. Daina irgi tokia, kad galima buvo manyti, jog Ypata išsuptas dzūkės lopšiu ir būtent Dzūkijoje. Galbūt net Šklėriuose kur nors Kūdzavario raisto pašonėje.
                Tris dzienas, tris nakcis kelaliu ajau,
               Ketvirtū naktely giron nakvojau.     
   
     Sustojom su Vidiniu kaip kuolu trenkti. Viešpatie, Ypata muzikantas? dainininkas? Bet nuostaba ilgai netruko: jis mokėjo vaikiškai paperkamai šypsotis ir dainuodamas paraginti, kad ir mudu su Vidiniu išsižiotume mielai  Marcinkonių krašto dainai..
     - Ypata, Jūs nukonkuruosite Tomą Vaisietą, - nusitaikęs akimirką pasakė Vidinis ir truktelėjęs man už rankovės: - Nagi!  Ką žinai, gal  tai mudu visą likusį gyvenimą  gražiausiai atsiminsime?- Ir jau padėdamas Ypatai:
         
                      Išgirdau girdėjau giron balselį
               Mislinau, dūmojau motulė šaukia.

     Pasekdami patarimu, kad gero po truputį - dainavimą baigėme. Ypata pametėjo armoniką ant lovos ir, paėmęs Ypatą  su manimi už parankių, lydėjo tuos kelis žingsnius  ligi nedidelio staliuko. Vis džiaugėsi, kad atėjome labai laiku ir viskas, kas ant stalo,  tinka geriausiam suvartojimui. Tiesa, ant stalo kažin ko nebuvo, bet džiugiai žvilgtelėjau  į prie kavos puodukų stovinčias taures,
- Po lašelį ir kunigui prie altoriaus galima. Mums galima daugiau,- vėliau pasakys   Ypata, o dabar neskubėdami ankštai sėdomės  prie stalo, kol pagaliau, atsiminęs savo sumanymą, pradėjo spyriotis Vidinis:
- Palauk! Palauk! Nemanyk, ponas Ypata, kad atėjome pusryčiauti. Yra svarbesnių reikalų, bet norėčiau, kad jie tavęs neišgąsdintu.
- Žinau, Vidini.- atsiliepė Ypata. - Ir žinau, kad tiems reikalams visai nesvarbu, ar gąsdinuosi, ar ne. Nuo popiežiaus Grigaliaus XIII  laikų kalendoriai katalikų laike nesikeičia po trijų dienų penktadienis ir birželio  tryliktoji. Kaip dzūkų dainoje tris dzienas kelaliu, o paskui... Man tai didelė liga. Mano asmeniškas protas ir tas, kurį sugebu priimti iš pašalės, jos negeba numalšinti. Tai organiškai įmontuota į mano esybę, kuomet ateina diena ir privalai bijoti dėl savęs - būsiu ar nebūsiu. Kai kas karietoje irgi laukia tos dienos, bet, žinoma,  norėdami patirti jos pasekmę būtent šioje erdvėje.
- O-cho! Kokia kalba! Ir elastinga, ir garbi, ir gerai sukalta. Galėjai mums to nesakyti. Mes čia ir atėjome tau pasakyti, kad tavo įtarimai, jog mes laukiame, kas atsitiks  birželio 13 d.  tavo erdvėje labai neprotingai. Aš, pavyzdžiui, nieko prieš, kad padejuotum, paprakaituotum, pakaltum drebėdamas dantimis, bet - gink Dieve! - noriu, kad išliktume. Noriu, kad būtume karietoje ir... Ė, Pranuci, ko taip it liežuvį prarijęs. Atsakyk šiam ponui į jo įtarinėjimus.
  - Aš irgi noriu, kad baigtųsi gerai. Labai gerai. Bet yra žmoguje, ko negali iš savęs išginti. Man išėjimas iš karietos labiau skaudus, negu tau laukimas penktadienio tryliktosios. Baigsis ji ir liga kaip Dievo ranka nuimta,- kaip sugebėdamas protingai pasakiau.
- Gerai, kad atėjote. Nors suprantu, kad nebuvo lengva.
- O tu žinai koks skaičius knygų sudaro Šventąjį Raštą? Netikėtai užlupo klausti Vidinis.
  - Tu ką?  Pasijuokti atėjai man ligos belaukiant. Atsiprašau.
  - Ir vis tik, - nenusileido Vidinis,- kiek knygų talpina Šventasis Raštas?
  - Neprisimenu, kad kas taip blogai vertintų mano žinias. Bet jeigu jums tai būtina išgirsti- prašau, išgirskite. Šventąjį raštą sudaro  šešiasdešimt šešios knygos. Gal reikia, kad išvardinčiau?
  - Vieną pametei, Ypata. Tad nepersistenki. Štai! - Ir Vidinis ant rankų delnų pasidėjo Ypatos padovanotą  knygą segtuvą, kurioje dabar buvo įsegti Teisybės visi bijosi puslapiai:  - Matot? Tai  šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga ir vadinasi ji  Ypatos knyga. Ypatos! Atsimink, o ir kitiems pasakyk, kaip mes dabar tau.
  Ausis užgulė tyla. O pasui Ypata:
- Kad taip kalbėtų Tomas Vaisieta, manyčiau, vaidina. Jis aktorius. Betgi tu, Vidini, vaidyba neužsiimi.
- Aš irgi ne,- skubėjau sakyti. Ir tuo metu nedaug mokanti kalbėti knyga- segtuvas.
-Vai! Vai! Ką girdžiu gerai girdžiu. Jau nesu knyga segtuvas.
- Esi  Ypatos knyga. Toks tavo vardas. Na, pavadinimas. Supranti? Tu nuo šiol man ir Pranucui kaip iš Biblijos, kur be tavęs dar šešiasdešimt šešios knygos. Mums tu šventa. Atėjai išsaugoti mūsų atmintį. Ir visai nesvarbu, kur mes bebūsime. Svarbu, kad esi šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga.
- Aš paskaitysiu. Gerai?
Tylėjome visi trys, bet dar tylesni tapome Ypatos knygai pradėjus skaityti. Abu- ir Vidinis, ir Ypata tuoj sužiuro  į mane ir mes visi žinojome- kodėl?                                   *****
     O! Kad sugebėčiau atsakyti, tuomet gal įvykiai būtų klostėsi kitaip. Iš tikrųjų - kodėl?
Šis klausimas mane persekiojo ir baugino nuo Radijo karietos atsiradimo iki KODĖL RADIJO KARIETA, o ne taip, kaip žmonėse įprasta? Karieta ir tiek..
žlugimo. Net ir po to, kai jos neliko, kai po sunkios, užtrukusios ligos,( amnezijos), pradedu atgauti prarastą atmintį, paprastai jaučiu aiškesnį ar miglotesnį poreikį suprasti jos pašaukimą ir suvokti nuostatas jos meistro, sugebėjusio į savo kūrinį  įkelti stebuklą. Radijo karieta man buvo dvasinio pasaulio dalelytė, turėjusi kūrybos paslaptį. Iš išorės ji nebuvo išvaizdi ir žmonės ją apžiūrėdavo be pavydo, o dažnesnis jos net nepastebėdavo. Tačiau tie, kas nors kartą  į ją įlipdavo, tai sieloje  aiktelėdavo: O Viešpatie, Viešpatie! Kokie gražūs tavo namai. Ir erdvės čia tiek, kiek reikia žmogaus dvasiai.
     Ir, beje, esu įsitikinęs kad tie, kas Radijo karieta nekeliavo, joje nebuvo, nesilankė, tai nesugebės patikėti žodžiais, kuriuos man teksią apie ją kalbėti. Aš irgi kai pirmą  kartą sėdau karieton, tikėjau tik tuo, ką mačiau iš išorės. Ir buvau nusiteikęs nuobodžiam ir kantriam gyvenimui, ketindamas iš tokios atsiprašant, nususėlės pelnyti kasdienę duonelę. Tai viena iš didesnių mano nuodėmių - nesugebėjau dėkingai priimti tai, kas buvo iš Dangaus rankų. Ir dar didesnė nuodėmė, kad labai greitai pasijutau beesąs vienintelis Radijo karietos šeimininkas- lig caras, karalius. Girdi, jeigu Dievas davė man ją, tai tegu ir būna tik mano. Dabar apie tai  galvoju kaip apie Dangaus bausmę ir ankstesnius užrašus bandysiu perkelti į knygą Teisybės visi bijosi, nors, kažin, ar visi? Labai panašu, kad teisybės bijosi labai nedaug žmonių. 

- Bravo Ypatos knygai, paplokim, - pasiūlė Vidinis ir Ypatos ankštai suglaustoje erdvėje pasigirdo Vidinio ir mano delnų plojimai, o kiek vėliau prisidėjo vangus, nedrąsus Ypatos papliauškėjimas.  Vidinis į įvykio įspūdį įmetė truputį poezijos, o būtent:

               O laike dingstantis,
              Pakėlęs dabartį ant rankų,
              Tu nemanyk, kad liksi užmarštyj-
              Išaugo noras pagyventi
              Apžėlusioj
                           senatvėje
                                        su tavimi.
               Argi svarbu, kur tu?
               Svarbu, kad negali nebūti
               Derinyje gyvybės ir mirties...

               Girdžiu, kaip širdyje galingai spurdi
               Džiugus paveikslas amžinos būties.

- Manu, kad šešiasdešimt septintoji  Biblijos knyga tavo, Vidini, šių posmų nepriims.
- Ko gero,-  suprato mane Vidinis ir: - Bet šventė  ne todėl, kad šventa, o todėl, kad gera. Man gera, Pranuci.

24

23. Žemės nelietė 

Kurį laiką nekalbėjome apie įvykusį knygos-segtuvo perkrikštijimą Ypatos vardu. Atrodė, kad pasisekė išvengti didesnių nesklandumų, gal net lauktų ginčų - ponas Ypata nesipriešino. Bet atėjo laikas, kuomet pildamas į taureles konjaką, ramiai prakalbo:
- Gal, ponai, manote, kad nesuprantu, kaip kvailai atrodau, sutikęs knygą-segtuvą įvardinti "Ypatos knyga" O! Taip nemanykite! Suprantu. Bet argi visuomet kvailai atrodantys dalykai yra kvaili? Gal atsimenate, kaip atrodžiau, 555kuomet sėjau juodžemį? Tik irgi nepagalvojau, kad mano sėjos prireiks anksčiau. Dabar tas laikas ranka pasiekiamas ir, Dieve, dėkui tau, kad taip. Šklėrių žemės noksta protingam žmogaus gyvenimui. Jums dar nereikia to žinoti. Esate karietoje, bet ateina tas laikas, kuomet reikės būti kitaip ir, pasak mano kolegės Motinos Teresė iš Kalkutos:

   Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj.
   - Vis dėlto darykite gerus darbus!

- Mūsų išėjimo iš karietos, manau, nepriskirsite prie gerų darbų. Su Vidiniu irgi taip nemanome, bet, deja. Pasiruošę tai padaryti. Užtruksianti diena, kita, trečia faktiškai jau nieko nereiškia.

Sąžiningumas ir nuoširdumas daro jus pažeidžiamą.
- Vis dėlto būkite sąžiningi ir nuoširdūs!

- Tai irgi Motinos Teresės iš Kalkutos pasakyta. O! neretai ją prisimenu, nors reikėtų dažniau. - Ir jau sukaupęs dėmesį į mudu su Vidiniu: - Neužmirškime, kad pusryčių laikas, o mes prie stalo. O, beje, tai, ką išgirdau iš, pasak jūsų, šešiasdešimt septintosios Biblijos knygos, anksčiau buvau girdėjęs iš ponios Citatos. Nesinori, kad tokie dalykai būtų kažkieno privačia nuosavybe. Labai nenoriu. Manau, kad gerų knygų įtraukimas į Biblijos knygų sąrašą yra priimtinas ir dangui, ir žemei. Gal, sakau, Aukščiausias pasufleravo judviems tokią mintį. O kad ją vadinsime "Ypatos knyga", tai nereiškia, kad tokiu pavadinimu rodoma į mane. Pagaliau, neįrodyta, kad esu Ypata. Manau, kad neužtruks laukti ir   vadinsite: Mano Šventoji arba tiesiog Šventoji: - Šventoji, atsiliepk! Kaip miela, Šventoji, kad mes tave turime. Et, kaip nepašauksi- arimo nesugadinsi,  svarbu, kad jos tarnyba  būtų reikalinga, - kažkaip dvejopai - abejingai ir neabejingai kalbėjo Ypata. Atrodė, kad pasitaikė gera proga pasiteirauti labai rūpimo dalyko. Bet reikėjo skubėti, nes ji, skuba, buvo svarbiau, negu sugebėjimas paklausti tiksliai ir aiškiai, neleidžiant dviprasmiškai suprasti klausimą.
     - O, pone! Man senokai norėjosi išreikšti jums pagarbą, kad atsimenate ne tik motiną Teresę iš Kalkutos ir net antikos laikų savo draugą Seneką...
     - Liucijų Anėjų.
     - Tikriausiai. Na, taip. Liucijų Anėjų. Ar Jūs tik atsimenate, ar... Nebejoju, kad mano susitikimas su Pranu įvyko jums ir Balsui padėjus. Todėl lengvai įtariu, kad sugebate susitikti su antikos laikų bičiuliu ir tai mielai darote. Ar tik jį atsimenate? Ne, ne, nesakau, kad atsiminti yra blogai. Ačiū Dievui, kad duoda žmogui tokį gebėjimą. Bet sutikime, ponas Ypata, kad atmintimi pasireiškia visai kitokia būtis. Ji bekūnė, dvasinė, neturi tokio žavesio, kaip susitikimai, kur ir kūnas, ir žodis, ir dvasia.
     Jaudinausi ir mano balsas pradėjo miksėti. Mintis trūkinėjo, o burnoje taip, lyg joje įmesta karšta bulvė.
     - Suprantu, ko klausiate? Tai jis, Seneka taip: "Viskas, Liucilijau, yra svetima, tik laikas - mūsų".
     Ir tuomet su kąsniu burnoje pašoko Vidinis.
     - Va! Va! Ką tik pasakei, jog neįrodyta, neparašyta, kad esi Ypata. Negi? Gal iš tikrųjų reikia įrodyti ir tuomet: Labas, Liucilijau! Dabar gi tik iš tavęs vieno girdžiu, kad su Seneka esate bičiuliai nuo antikos laikų, bet va, kad Liucilijus su Seneka buvo draugai - žino visas pasaulis. O-cho, kas būtų, jeigu pasirodytų, kad Liucilijus yra Ypata!
- Ne, ne! Tikrai ne. Liucilijus sau, Ypata sau, bet kuomet laikas priklauso tau, tai nedora būtų nesusitikti patikimiausioje vietoje, būtent Laike, - kalbėjo Ypata, o atsigręžęs į mane, vėl: - Šiek tiek baiminausi, kad susitikimą su Pranu pavadinsi sapnu ar net kliedesiu. Gal nauja liga. Gerai, kad taip neatsitiko.
    - Nei kliedesiu, nei sapnu nepavadinau. Tai būtų šventvagiška. Užtat dabar labai skauda, kai nežinai, negali suprasti, kaip atsitiko ir kodėl atsitiko taip, kaip yra: Pranas anapus ribos ir praeityje. Sako, kad toks išliksiąs. Tiesiog kaip negelstančioje nuotraukoje atvaizdas. Esą, užkonservuotas. Aš šiapus ribos. Kasdien vis mirštantis. Tegaliu tik blausiai atsiminti jį. Jeigu ne jūsų parama, sakau, tuščia vietą būtų likusi susitikimo vietoje.
     - Svarbu, kad toks susitikimas buvo.
     - Įdomu. Įdomu. Labai įdomu. Aiškinkitės, kalbėkite, vyrukai. Štai kaip tikri muškietininkai atrodo. Džiaugiuosi, kad atsitiko, ko nesitikėta. Irgi mąsčiau apie kažką panašaus, - tingiai lūpomis dėstė Vidinis, o galvoje, atrodo, kažko ieškojo ire  netgi dainavo. O aš Ypatai jau be užuominų:
     - Ponas Ypata, būkite sąžiningas ir nuoširdus, kaip to prašo motina Teresė ir pasakykite, kas mane sieja su Pranu? Ir kodėl mes palikti taip - vienas anapus nežinia kokios ribos, kitas - šiapus jos. Kas daužė senąją karietą Dženę taip, kad į mano rankas dėjo jos šipulius, esą, sudaužyta, o Pranui - visą karietą. Kaip mudu skyrėmės? Nesu naivuolis, kad klysčiau manydamas, jog jums tokie dalykai nežinomi. Sakau, ne be jūsų paramos Pranas čia buvo atvykęs.
     Suvokiau, kad pakankamai gerai klausiau, kas man rūpi ir kad dar plačiau praskleisti dalyko esmę, jau negaliu, nemoku. Pasijutau iščiulptas ir atrodė, kad nieko kito negaliu veikti, tik laukti. Atsakys? Įdomu. Neatsakys? Tuomet kam bereikalingi motinų iš Kalkutos pamokslavimai?
     - Nei Pranas, nei jo Dženė, nei žirgas Igaga Šklėrių žemės nelietė. Ir bendrai - nelietė žemės, - lėtai, tyliai, aiškiai pratarė Ypata. - Suprask! Jis jos nelietė. Visas Prano buvimas su jo kinkiniu - tik mūsų karietoje. Jis tik pro karietos langus galėjo pamatyti, kaip iš tikrųjų Šklėriuose yra. Tai ir viskas, ką galiu pasakyti. Bet ar reikia daugiau?
     - Taip, - pakilo iš užstalės Vidinis: - Mums laikas, Pranuci. Dėkokim šeimininkui už viešnagę. - Ir Ypatai: - Daug reikia laiko ir mažai žodžių, kol kasdien matydamas Ypatą, pamatai jį tikrą. Žmogaus akys pažinimui nedaug reiškia. Mato tik paviršių. - Ir kreipdamasis į mane: - Girdėjai, Pranuci, ką pasakė ponas Ypata: nei Pranas, nei Igaga, nei senoji karieta Šklėrių žemės nelietė. Viešnagėjo karietoje. Ir jau nieko nuostabaus, jeigu pajausime, kad ir joje egzistuoja Švenčiausios Trejybės būtis.
     - Eilėraščio nebus?
    - Nesakiau, kad nebus,- tuoj pat atsiliepė Vidinis ir:

Per daug šviesos -
Apakina akis ir negebu matyti
Kaip dienoje - žvaigždžių dangaus.
Uždek žvakutę,
Padainuosime prie jos;

Nei šaukia, nei laukia many motulė
Cik gailiai kukuoja giron giegulė

A-cha! kaip nuplaukė...
Kad ir norėtum - nepagausi!
Per vasarą lig Joninių,
Ligi paparčio žiedo.
Girdžiu, kaip skambina
Varpeliai žodžiuose
Ir nežinau:
Verkiu?
Dainuoju?
Giedu?

25

24. Dėdė Kva Kva Kva

       
       Reikėjo susikaupti, bet tokiam darbui reikalingas mokėjimas. Mačiau, kas yra svarbaus ir ką reikėtų prislinkti arčiau savęs, kad tie reikalai neužsimestų betiksliame šurmulyje. Labai įsimintinas buvo Ypatos priminimas apie juodžemio sėją ir mįslingai ištarti žodžiai, kad, girdi, Šklėrių žemė noksta protingam žmonių gyvenimui. Ką tai reikštų?

     Nevalia taip pat nepaisyti ir pagarboje laikytiną Ypatos nuomonę, kad yra dalykų, kurių privatizavimas tolygus nuodėmei. Neabejotinai pagirtini ponios Citatos gebėjimai, sutalpinę išskirtinai galingą atmintį, bet, saugok Dieve, kad, sakykime, Biblija būtų sutalpinta ten, o ne išmėtyta po pasaulį milijardinių tiražų knygomis. Mintis, žinojimas tai tie dalykai, kurie, pasak dzūkų, turi būti palaidNi kaip vėjas, lietus, salė, oras, žmogaus kvėpavimas. Tačiau šį kartą labiausiai norėjosi turėti tokios būties supratimą, kuomet vaikštai, važiuoji, būni gyvenime ir net neįtari, kad neprisilieti žemės. Argi ne apie tai Ypata atvirai iki nuogumo: Nei Pranas, nei karieta, nei žirgas Igaga Šklėrių žemės nelietė. Ir bendrai nelietė žemės.

     Į galvą sugrįžo rytinis tiksėjimas: Garsiausias pasaulyje meškiukas turi ištikimą draugą.
     O, Šventoji, būk man reikalinga. Būk reikalingiausia, atsiminęs Ypatos knygą, prašiau jos mintyse, gerai jausdamas, kaip į mano pozicijas veržiasi apsuptimi apgulusios nuovokos. Prisėdau prie palangės, sužydusios Taurijos padovanotais kardeliais, kur pro langą matėsi atviras kaip ant delno gimtosios sodybos vaizdas.

     Šventoji? Ačiū! Tai šauniau, negu Ypatos knyga. Bet pozicijų prasme BŪTI viena Biblijos knygų vis dėlto solidžiau,- jautriai atsiliepė dvasioje. O galvoje vėl tikt, tik, tikt: Garsiausias pasaulyje meškiukas turi ištikimą draugą.
      Žinau. Bet jeigu nežinočiau, kodėl taip atkakliai perši žinią? klausiu iš Savęspi, kur girdimumas gerokai geresnis į abi puses į Ten ir iš TEN.
      Galėčiau paskaityti. Skaitinių daug, o skaitome retokai, aiškiai girdžiu, bet tai iš tos pusės, kur etažerės viršutinėje lentynoje padėta Ypatos knyga: Skaitėme dvi įžangas, Balso pranašystes, Irenos Sėliukaitės linkėjimus, Karvelio ant palangės burkavimą. Tikrai labai nedaug. Net nesmagu jaučiant tokią nereikalingą. Būni ir tik būni, pasiskundė ir klausė: Gal kartais dar atsimenate poną Morkų? Beje, irgi Pranas.
      Skaityk, Šventoji. Bandysiu atsiminti. O kad sakai, jog esi dyka, taip nekalbėk.
     Ir išgirdau:

     PRANO MORKAUS NEĮTARSI esantį veiklos žmogumi, bet toks įspūdis toli nuo tiesos. Tai turbūt todėl, kad paprastai žmogaus veiklumą aplinkiniams vaizdžiausiai įtaigoja jo liežuvio mitrumas ir kūno raumenų, o ne galvos, ne jos smegenų veikla. Akivaizdu, kad Pranas Morkus yra dvasinės veiklos vyras, kuris geriau už kitus kultūrininkus žinojo, kad ne šventieji puodus lipdo. Todėl drąsiai patikėdavo bet kokį darbą kuriam nors pavaldiniui, o pats gan ilgas valandas praleisdavo už užrakintų kabineto durų. Vienas. Ne daug kas žinojo, ką tokioje vienumoje veikdavo nelengvo kūno žmogus. Girdėjau liežuvius pliauškant, jog mėgdavęs vieną kitą valandėlę nusnausti. Kiti sakydavo, kad užsiiminėja pogrindine veikla. Buvo ir tokių, kurie rimtai manė, jog šis vyras susigundė mintinai išmokti Šv. RAŠTĄ. Žinantiems jo fenomenalią atmintį, net ir tokia nuogirda nekėlė abejonių. Man irgi buvo priimtinos visos versijos.

      Stop, Šventoji, netikėtai stabdžiau ir mano nuostabai jos skaitymas nutilo. O susivokęs, kaip nekorektiškai tą padariau, tariau: - Atsiprašau, Šventoji. Kažkas pasąmonėje ar kur atsiminė, aiktelėjo ir va kaip Pilypas iš kanapių. Pačiam gėda.
      Kas atsitiko?
      Klausėte, ar atsimenu Praną Morkų. Sunku pasakyti, bet dabar suvokiu, kad iki mano ligos buvome pažįstami. Vadovavo nemažos įmonės nedideliam padaliniui. Gal kultūros redakcijai, gal raštinei. Neprisimenu, bet ne eilinis. O po savo ligos jo nė karto nemačiau. Tai faktas. Bet va, ar tik ne jis yra dėdė Bul Bul Bul arba dėdė Kva Kva Kva? Nedrįstu teigti, kad tikrai taip, bet žinau, kad šis dėdė atsimena Dženės ( senosios karietos) žlugimo laikus ir labai galimas dalykas, kad skaitome apie jį.
      Bet jeigu taip, kaip galėjo atsitikti, kad Pranas Morkus tampa dėde Bul Bul Bul ar dėde Kva Kva Kva?
      Atsitinka. Bet, Dieve, kaip neužmiršti, apie ką mudu čia kalbame! susirūpinau.
      O kam užmiršti? Pasakykite man ir... darbas padarytas.
      Tikrai?
      Tai labai paprasta. Neabejoju, kad ir pats gerai žinote magnetofonų veikimo principą. Seni išradimai. Tik labiau išprusinti.
      Aaaa... Ko gero, ko gero. Ačiū, Šventoji.
     Paprašiusi dėmesio Šventoji taigi Ypatos knyga tęsė:

     VOS PRAVĖRĘS KABINETO duris, išgirdau:
      Žinau, vežėjau, ko čia atėjai. Tikrai žinau. Tik nemanyk, kad tam reikalinga ypatinga išmintis. Ne. Taip tik mulkiai mano, o aš prie jų nelimpu. Todėl ir palikau kabineto duris neužrakintas, nes žinojau, kad ateisi ir juodu ant balto liudysi: Jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti. Argi ne? Nagi trauk tą savo liudijimą ir klausyk, ką sakau. Daugeliui žmonių juoda spalva yra nuostabi, ji mielesnė, gražesnė, prasmingesnė už baltą ar bet kokią kitą, po trumpos pauzės kalbėjo bendravardis ir tiesiog bakstelėjęs pirštu krūtinėn, tęsė: Jeigu pats suvoki, kad vežėju nesugebi būti, atmink mano žodžius: įsitikinęs, kad juo būsi. Sakau, kad nepaisant nieko, juo būsi dar kartą. Ar įsikali galvon, ką sakau? Būtinai juo būsi, jeigu tokius nuosprendžius pats pasirašai ir žegnoji savo ranka. Klausimas tik, kada būsi? Metai, kiti vis dėto gali užsitęsti.

      Gal norite, kad neužsimirštų? nutilo skaičiusi.
      Vis tik, Šventoji, yra žmonių, kurie kitą, jiems nepažįstamą žmogų, sugeba perskaityti kaip knygą. Morkų sutikdavau retai. Tik ilgokame pastato koridoriuje. Todėl nesakau, kad buvome bent kiek geriau pažįstami. Į jo kabinetą irgi atėjau neįspėjęs. Bet prašau skaityti. Įdomu. Gal knygoje geriau parašyta.

     NEŽINOJO PRANAS, KAD ateisiu, bet štai durys neužrakintos. Kodėl neužrakintos? Iš kur jis žino, ko prireikė man čia ateiti? Juo labiau, iš kur žino, kas mano kišenėje? Tačiau po minutės kitos tapo akivaizdu, kad skaito ne tik mane, bet ir atneštą  popiergalį su parašu po tekstu:
      ... atėjo laikas, kuomet  jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti. Manau, kad Dievo kūrinys Radijo karieta nyksta ne be mano kaltės. Todėl privalau vežėjo darbo atsisakyti, sąžiningai jį peržegnodamas savo paties ranka: vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios... Tebūnie taip.   

     Nesaku, kad Radijo karietos vežėjo ranka prilygsta Jo eminencijos arkivyskupo Audrio Bačkio rankai, bet persižegnojau sąžiningai, nes Radijo karieta išnyko tuoj pat ir neįtikinamiausiu būdu nepaliko ne tik nuolaužų, bet ir savo žlugimo triukšmo. Užkritusi mane amnezija panardino į nežinomybę be jokių prošvaisčių kada nors ją atsiminti.

      Tai va koki istorija! atsiduso Šventoji ir jau linksmai: O vis tik atmintis išliko. Pradedu geriau suvokti, kokie didei turtai man patikėti. Ponas Ypata teisus, sutikęs geras knygas priskirti šventų knygų padermei ir saugoti jas kaip biblijines..
     Neatsakiau.
      Gerai. Netrukdysiu. O jo vardas Pranas, pavardė Morkus. Neužmirškite. Dar kitaip - dėdė Kva Kva Kva arba Bul Bul Bul.
                           
Tyliu.
Labai tyliu,
Kai pajaučiu,
Kad sieloje kaip pasakos
Sukritę žmones apie būtį kalba.
Per šitiek laiko daug kelių išvaikščiota               
Ir net tikėta,
Kad juoda spalva
Numirėlių, bėdingų
Ir našlaičių.
                           
Dabar kitaip.
Atsiremiu į šitą spalvą,
Sukritusią į juodžemį
Kaip žvaigždės naktyje ---
Ir išklausau,
Ką žmonės apie duoną kalba.
Vokai akis tamsa nuplauna.
Ir nors ne vyturiu ar lakštute,
Bet ūba pelėda,
Kad jos vaikai visų gražiausi...

Šviesu širdyj,
Nors žvakių ten nedeginam,
Neužkuriam laužų,
Kuomet juoda spalva
Kaip juodžemis gera.
Tyliu.
Labai tyliu
Kai duona auga.
   
     - Neprieštarauk. Labai prašau- neprieštarauk! Kai ponas Ypata negirdės, vadinsiu tave ne Ypatos knyga, o Šventąja. Vidiniui irgi pasakysiu, kad būtų taip, kaip reikia. Savo sieloje taip tave vadinau nuo pirmo susitikimo. Sakyk, Šventoji, ar girdėjai, kokį eilėraštį atsiuntė į mano smegenis Vidinis?

26

26.Nesapnuoti svečiai 
       

      Paslapties nebuvo. Visas karietos ekipažas žinojom, kad Ypata turi prigimtinę
Paraskevidekatriafobijos ligą, kurios neatsikratyti. Tai nereiškė, kad nesmalsu laukti ir stebėti, kaip jis elgiasi laukdamas lemtingos jo likimui laiko atkarpėlės. Bet argi tik?  Protas neužmiršta, kad tai dalis reiškinio ir net įdomiau stebėti ne Ypatą, o jo aplinkinius, karietos žmones, kuriems jis ne toks, kaip reikia, ne kaip visi. Niekas garsiau neprieštarauja, kad jis perima karietos vadeles, nors kiekvienas įsitikinęs, kad jos ne būtinai turėtų būti jo rankose. Didelis dalykas! Va, Pranucis! Kiti ir gudresni už jį, ir mokslų daugiau ragavę, o prašau ne metai ar du, kai su botagu ir su vadžiomis. Taip, Vidinis jam nemenkai talkina, bet ne dievai puodus lipdo.
     Aš gi slūgau, vis labiau susitaikydamas su tuo, kas privalo būti, bet priežastis anaiptol ne ta, į kurią visi pirštais badė. Girdi, senatvė. Pas mergas nepavaikščiosi!   
      Kad nepavaikščiosi, tas tiesa, nepavaikščiosi. Bet kelią pas mergas galingiau už senatvę pastojo kiti dalykai. Lašas po lašo ir jau gerai įsiminiau amerikiečio Aleksandro Bolonkino vardą ir pavardę. Dar geriau įsiminiau štai ką:
     
     - - Žmonijos istorija, kaip tarpinė grandis evoliucijos proceso, dabartiniu pavidalu baigiasi.
    - - Į žemę (ir į kosmosą) ateina patikimesnis, protingesnis ir universalesnis žmogaus pakaitalas, kurio intelektas, sukaupus visa informaciją, pradės vystytis pats, pasiekdamas sunkiai įsivaizduojamus horizontus.

Fantastika?
Kol kas galbūt vis dar TAIP, vis dar fantastika, bet nuo jos iki tikrovės tik vienas žingsnis. Net karietoje galėjau aptikti fantastikos perėjimo į materiją reiškinių. Ot, nedidelė ta Ypatos knyga, o prašau - klausau jos skaitymų, kalbuosi. Ir nors galvoje jaučiu amnezijos pasekmes, nors tingiu mąstyti ir priimu naują dieną lyg pakartotą vakarykštę, o vis tik pastebiu, kad į gyvenimą įėjo tokie dalykai, kuriuos ne taip paprasta suvokti. Kad ir karieta su jos pulsuojančiomis erdvėmis. Arba Prano viešnagė jose, nepalietus žemės kojomis, žirgo kanopomis ar senosios karietos Dženės ratais?
 
  Ar žinojo beždžionė, kad savo gyvenimo būdu sukurs ar išaugins žmogų?
  Kas draudžia manyti, kad karietos būtis su joje išnokusiomis erdvėmis, yra  vaisius  įsčiose Naujo žmogaus? Kaip ilgai jį prireiks išnešioti, gal dar ne laikas prognozuoti, bet šiame procese, regis, jau  įmanoma suvokti, kas pirma -  višta ar kiaušinis? Mano galva, ir Ypatos knyga, ir pati karieta yra būsimo nebiologinio  žmogaus organų embrionai. Jie vystosi pajausdami, kad šitaip kurią erą, atmetančią biologinio žmogaus būtinybę Visatos būtyje. Todėl ir  Ypatos knyga, rodydama į kosmosą, ne šiaip sau rimtai nerimtai kalbėjusi: ten - mano ateitis. Ir todėl dar kartą,  bet jau iš dienoraščio perskaitau:

Jau dabar fantastika pereina į materiją, į daiktus arba, sakytume, naujo žmogaus funkcionavimo organus.
 
Tai paskutinis įrašas ranka ir popieriuje rašyto dienoraščio. Manau, kad jis jau visuomet ten bus paskutinis. Perverčiau jį nuo pradžios iki pabaigos ir liūdnoka - nereikalingi jau tokie dalykai. Ateinantis elektroninis žmogus jau dabar daugelį  mūsų darbų pavertė nereikalingais. Niekiniais.
Pro karietos  langą į akis sužiuro ištuštėjusi tėvų sodyba. Ji, mano gimtinė, čia pat, tačiau tuščia ir todėl nesugebu į ją įeiti. O Dieve, gal ir gerai, kad diena kita ir karietoje manęs nebus. Manęs ir Vidinio. Bet negi ir mane ištiks tokia tuštuma, negi ir pas mane ( į mane) niekas nedrįs ateiti, išsigandę jos?

Meluodama už miško leidžiasi saulė, o ten, mano pajautimu - kalnai.
- Pagaliau!, -išgirdau moters balsą. - Pagaliau suradome, ko ieškojome.
- Giedrė? - intuicijos palieptas spėjau.
- Ir ne viena! sucypė, suvaitojo, apsidžiaugė, uždainavo, suspuro, nusijuokė  ir ... ogi tik purt ir ant kelių it zylės nutūpė seniai matytos girdėtos A ir B.
- Dzieduli, oi koks tu gražus!
- Senas, užtat  gražus. Kai būna seni, visi gražūs, protingai sakė B ir prašė pritarimo: -  Teisingai sakau, dzieduli?
- O J.(jotas)?  Kur J.(jotą) pametėte?
- Aš čia. Labas, dėde. - sustojo priešais visuomet solidžiai atrodantis J.(jotas).
- Priimk ir mus, Pranuci. Beje, labas. Susirinkome prie Giedrės eilėraščio ir sumanėme nukakti pas tave, - sveikinosi ir kalbėjo nesapnuoti svečiai. Ir buvo džiugu matyti, labintis su By Zenu, Bekepuriu, Santaja, Medžiu, Radasta, Gediminu, Azaru. Bet žodžiai gerklėje ištirpo - lyg  nėra. O kai pagaliau atsirado, tai pirmiausia:

-Giedre, tikėjausi tave pamatyti ateinančia prisisegus muškietininko d Artanjano  špagą. Kažkodėl nematau.
-  Pamatysi. Neretai ir be jos kaip su špaga. Negi iškart su keliomis?
- Šventoji, kur tu?- pašaukiau, net nejausdamas, kad Ypatos knyga iš mano rankų niekur nedingo.- Padėk! Dabar jau padėk rašyti . Pradėsime naują dienoraštį, - tačiau šis mano turtas niekam nerūpėjo visi svečiai iš Žalios Žolės ir  Rašykų, kiekvienas  jų tūkstančius kartų per savo rankas praleido tūkstančius knygų,  nekantriai laukdami savosios. Ir kiekvienas nuoširdžiai tikėjo, kad savoji  bus geriausia, gražiausia, tikresnė už bet kada skaitytas ar bent  palaikytas rankose. Ir kad ir kaip būčiau gyręs Šventąją, įsitikinęs, kad  mano pastangos būtų bevaisės. Visiems mūsų svečiams labiau rūpėjo žvilgterėti į Radijo karietą ir apsilankyti Giedrės erdvėje. Karietoje ji buvo išskirtinė ta prasme, kad  nors Giedrė ligi tolei niekuomet joje nebuvo, tačiau turėjo atvirą, jos vardu vadinamą Giedrės erdvę. Apie tai, kviesdamas svečius į karietą, pirmiausia ir pasakiau:
   
     - Ačiū, kad atėjote. Pirmiausia parodysiu jums Giedrės erdvę. Nepaisant, kad joje nė karto nebuvo, bet erdvė yra erdvė. Kaip suformuota, tokia ir lieka. Nepasisavinsi. Net jėga užimta ji išlieka.
     - Eime, - laimingas  buvo Bekepuris ir, suplakęs į posmą Giedrės dvi eilutes ir dvi savo, uždainavo:
                                Žygiuoja lordai, kunigaikščiai ir vadai
                       Spalvotų revoliucijų apspangę...
                       Apsimeti, kad nieko nematai,
                       Kaip ponai prišnerkščia lietuvišką padangę.
     
      Rasoja akys nuo gerų žodžių. Ir nesvarbu - moteris tu, angelas, Dievas, vyras.   
     - Laukei, laukei ir štai sulaukei, - pasakė nepastebimai atėjęs Ypata. -Gražu, kai neužmiršta.

27

27. Rytas su A ir B

    Vyturių nereikėjo, nes anksčiau nei vyturiai sučiauškė A ir B. J (joto) nesigirdėjo. Solidesniam daiktui paprastai reikia daugiau vietos. J. (jotui) gi daugiau poilsio ir miego. Bet žinojau, kad juo ilgai nesimėgaus, nes išdykėlės A ir B padarys tiek,  kiek reikia, kad anasis žiovaudamas krapštytųsi iš lovos ir geraširdiškai bubsėtų, jog  ateis diena, kuomet pats Visagalis teis jas už jam padarytas skriaudas. Šį kartą J. (jotas), kuomet  A ir B turi svarbesnių reikalų, kuriam laikui  paliktas ramybėje.

    B. Iki penktadienio tryliktosios liko dvi dienos, ši ir rytdiena. Nesmagu, jeigu  ateisime kaip pas ligonį. Reikia kažką sumanyti, sugalvoti. O protingiausia, kad jam sirgti nereikėtų.
    A. Jis vakar net pavydėjo, kad pas dziedulį tiek nemažai svečių.
    B. Sakai, pavydėjo? Galbūt. Tačiau Ypata moka giliai pasinerti savyje. Kaip banginis okeane. Tai, kas krenta  į akis - ne visuomet tikra. Bet nesuprantu, kaip gali būti taip, kad štai dziedulio namai karietos pašonėje ir niekam nė į galvą. Nerūpi. Užmiršti.
    A. Dziedulis jų bijosi. Bet kur kiti? Kodėl visiem įdomu, kas atsitiks dėdei Ypatai birželio tryliktosios penktadienį ir niekas nepaiso, kas atsitiko dzieduliui. Ar supranti, sesut, apie ką aš? Mums irgi nereikėjo taip ilgai jo vieno su tokia kompanija palikti.
    B. Kažin, kaip jo liga vadinasi? Iš amnezijos, regisi, išsikapstys. O baimė užeit į gimtus namus, sakyčiau netgi didesnė, negu Ypatos paraskevidekatriafobija. Ir, sakau, niekam  - nė į galvą. Ši pabus dienelę ir baigsis. Ypata vėl segsis prie šono muškietininko špagą. O dziedulio liga... Net nežinome, kaip ji vadinasi.
    A. Visi mano, kad mums labiausiai rūpi išdykavimai. Ė, dzieduli, dzieduli! Nesinorėtų, kad taip manytumei. Net išdykaujame norėdamos, kad žmonės pajaustų koks gražumas į dvasią ateina, kuomet ji džiugi. Ne dėl savęs vaikėjame, ne dėl savęs išdykaujame. Ir tik nemanykime, kad tai vaidyba..
    B. Būna, būna, sese, ir vaidybos. Na, bet eime J. (joto) kelti. Jo galva didesnė. Ką nors sugalvosime, kad vietoje Ypatos laidotuvių polkas šoktume. Kartu su Ypata.

    - Ką pasakei? - šoktelėjo laimingas A raidės balselis. Ir greitai vėl: - Tu pasakei, sesele, daugiau negu pati žinai. Dabar tereikia tik padaryti, kad taip būtų.
    - Tikrai? Betgi pasakiau šiaip sau, atsitiktinai, - ir jau supratusi, kad pasakė įdomų sumanymą: - Laiko mažai. Labai mažai. Bet tai būtų nuostabu. Ką  gi, pirmyn J. (joto) kelti. Tuoj saulė tekės. Keista - vyturių negirdžiu!
    - Vyturiai miškuose negieda. Neužsimiršk. Čia šiliniai. Miškas net po sodybų kiemus  vaikšto.  Klausykis ir girdėk, kaip stuksena, kala geniai. Ir:
      - Kakariekū!
    Žiūrėkit vaikų! -
   
šoktelėjo, suplasnojo, o raidė B irgi nebuvo be tautosakos išminties:
      - Tinginy, kelk!
      Tinginy, kelk!

    Pirmi gaidžiai velnią baido, - sugrįžo į mano atmintį žmonių sakymas. Netgi panorau įminti mįslę, esą, spėk:       
      Plunksninė kepurė,
      Raginė burna,
      O mėsinė barzda.

    Bet kas tai? - spėti net nepabandžiau. Pirmą kartą užkliuvo mintis apie haiku lietuvių tautosakoje. Stebėjausi: va kaip! Net žodinėje kūryboje esame aplenkę japonus. Tik atsiminti sunku. Oi, kaip sunku!, kad pirmi.

    Bet diena savęs neužmiršta. Ir gaidžiai. Kartu su saulės patekėjimu dar vieną rytą kėlėme vėliavą karietos, sustojusios prie ištuštėjusios Karlonų sodybos. Miško apsuptis uždengia, užgesina horizontų tolumas. Tik giedant gaidžiams gali jausti, kad  Šklėriuose dar yra sodybų, kurios bent gaidžiais pagieda.
      Bus giedra, bus giedra! , - giedojo šen ir ten, o Šventoji,  taigi Ypatos knyga, džiaugėsi, esą, ji viską užrašinėjanti į naują  elektroninį dienoraštį.
    - Betgi tai jau daug kas užrašyta. Tautosakoje. Mes čia tik atsimename.
    - Nebus užmiršta. Niekuomet nereikės atsiminti. Ir Aleksandras Bolonkinas taip: Šiandien žmogus daug ką užmiršta, o naujo žmogaus elektroninė atmintis neužmirš nieko.
    - Duok Dieve! Netikėti, Šventoji, tavimi vis sunkiau. Lyg  juokaudami pavadinome Ypatos knyga. Lyg juokaudami įtraukėme į Biblijos knygų sąrašą. Ir jau, sakyčiau, išnoko laikas, kuomet vis daugiau norisi tavęs klausti, ieškant rūpimų dalykų, nors sakai, kad dar mažai kalbi.
      - Bet tai ne kliūtis klausti. Klausk! Juk man irgi džiugu girdėti kuomet vadini mane Šventąja
   
    Klausti nebuvo lengva, nes klausti reikėjo iš praeities, kuri mano galvoje vis dar mažiausiai laikosi. Bet jau girdžiu, kad ar kažkas man, ar aš kažkam kalbu, įtikinėju, kad šitaip Lietuvoje nebūna! Čia ne ką palaikysi paslaptyje, nes tai šalelė, kuomet visi gerai žino, jog jeigu nusičiaudėsi Klaipėdoje, tai būsi išgirstas net Biržuose. Marijos žemė, esą, bobų žemė. Bet nepaisant to, Radijo karieta vis tik ne muilo burbulas.
    - Dzieduli, - išgirstu šalia savęs  A ir B: - Dzieduli, tau tik atrodo, kad tu vienas sau mintyse kalbi, betgi - ne. O tai ir yra, kaip sakai, bobų radijas.
    - Atsiprašau. Dabar jau ne vienas. Dabar kalbuosi su savo  Šventąja..
      - A-cha! a-cha! Atsiprašom, - o po trumpos pauzės A: - Jau pradedi atsiminti Prano Morkaus, arba dėdės Kva Kva Kva -  Bul Bul Bul laikus. Laikykis už jų ir bus gerai.
    - O kad turime karietoje  Šventąją irgi labai gerai. Tikimės, kad susidraugausime, - patikino raidė B.

28

28. Trijulės sumanymas
     
J.(jotas) neskubėjo reikšti emocijų. Kaip dažniausia ir šį kartą, išklausydamas A ir B, buvo susikaupęs, ramus, kantrus. Tačiau idėja atkurti ištuštėjusios sodybos, pirmiausia - jos namo gyvenimą, jam irgi atrodžiusi verta dėmesio. Tik niekaip negebėjo apčiuopti galvoje minties, kuri pakuštėtų, o kaipgi tai padaryti.
- Be vaidinimo neapsieisime, - pagaliau tarė.
- Baik, J.(jotai)! Čia ne tas atvejis, kad galėtume vaidinti. Publika mieliau norės  pažiūrėti, kaip serga ponas Ypata. Smagiausia jai būtų, kad net numirtų,- kritiškai kolegos pasiūlymą vertino raidė A.
- O kodėl, sesul, sakai -baik? Ir mirtį galima vaidinti. Ypatos mirtį. Kas neis tegu neateis. Bet manau, kad Ypatai irgi bus smagu pažiūrėti, kaip jis miršta. Kita vertus, pats yra stebuklų meistras. Nenorės patikėti, kad atsirado galybė jam panaši. Na, gal ne galybė, - suabejojo savo teiginiu raidė B. Gal ne galybė, betgi galime būti konkurentai jam bent scenoje.
- Manai, kad kažkas ryžtųsi vaidinti Ypatą. Ir netgi ne jį, o jo lavoną. Atsiprašau. Aš ne. Į mane vilčių nedėkite. Kategoriškai atsisakau, - ryžtingai pareiškė J.(jotas).
- Teks. O ką daryti? Ypata  - ne dArtanjanas. Aš jo suvaidinti nepajėgsiu,- pasakė B. Patylėjo ir vėl: - Bet ir tokiu atveju turėtų būti kažkokia išeitis. Na gi, galvokime. Tai labai svarbu- galvoti. Netgi svarbiau, negu iki šiol  buvo manyta. Kodėl mums nepasitelkus į paramą dziedulio Šventosios? Sakė, kad ji mus jau pažįsta iš užrašų Teisybės visi bijosi.
- Neskubėkime, panelės. Pasverkime savo galimybes.  Jeigu jau reikėtų paramos,  gal patogiau prašyti Astės. Ji tokia, na, dar labai vaikiška. Jai viskas įdomu ir atrodo labai reikalinga. Beje, stop! Stop, mergaitės! - sukluso savo kalbai  J.( jotas): - Astė  puikiai piešia. Ar supratote, apie ką aš! Štai jums ir išeitis. Sako, drąsiems ir Dievas  padeda, o ryžtingiems taip pat.
- Nagi, J.(jotai), ką  tokio sudūmijai?
- Galvokit. Aš gi sakau, kad Astė puikiai piešia.
- Taip. Ji piešia puikia. Beje, ji ir patį nupiešta. Priekaištaujame dzieduliui, kad atsiminti negali, o savęs nematome. Ir dziedulis, beje, moka  piešti. Tai jis Astę piešė.  E, vaikai, vaikai! Ką  jūs darytumėte be manęs, - linksmai nusiteikė J.(jotas), pabėręs žiupsnelį sąmojo. Ir jau nenorėdamas tokiems dalykams gaišti laiko: - Reikia sudėlioti, kaip ką veikti. Va, durys užrakintos, spyna kabo. Bet  mums tai ne kliūtis. Eime. Į pirkios vidų eime.

Po minutės kitos trijulė suėjo į tuščią namą. Nors birželis ir dangus nutviekstas saulės, bet čia, pro aptemdytus, dulkėmis apsėdusius langus šviesa praeina vangiai. Nėra šeimininko, nėra ir gyvenimo. Dulkės irgi ne visos sutūpę, sugulę. Dalis jų pakibo erdvėje ir puikiai matyti, kaip įstrigusioje saulės spindulių puokštėje jos  sukaliojas, skraido, blizga.

- Sausai kosintiems žmonėms gydytojai pataria valgyti bananus. Tačiau įspėja, kad prieš valgį nereikėtų jų valgyti, kadangi jie pilvą pučia,- kažkodėl pasakė J.(jotas) ir prisėdo ant slenksčio priešais didelio pečiaus didelę kaktą, kuri susiaurėjusi, prie lubų pavirsta kaminu, išsliuogia pro jas ir sustoja viršum stogo.
- O čia  ir žmogumi  būti pavojinga. Jam reikia kvėpuot. Negi dulkėmis?
Nuo sienos iš įrėmintų nuotraukų žiūri Vincentas, Stefanija, Vytautas - tėvas, motina, sūnus.
  -Nuo čia ir pradedu, -jau valydama dulkes nuo rėmų ir stiklų pasakė raidė A.
Paskui vėl pakabino portretus ant sienos jų vietose.
- Kažin, kur  jie dabar? O gal ši tuštuma ir yra jų būtis...
- Mažiau filosofuok. Nebūk dziedulis.
- Štai čia jie paskutinį kartą gulėjo. Jau to nežinodami. Pirmiausia Vincentas, po kelių metų Stefanija. Vincui išėjus,  gyveno viena ir... irgi iki kol atsigulė čia. O Vytauto mirties šie namai nematė, - pasakė raidė A ir  J.( jotui): - Nesėdėk ant slenksčio. Gal jie nori išeiti. Gal kitiems reikia pas juos ateiti.
J.(jotas) paklusniai atsikėlė nuo slenksčio, prisidedamas prie namų tvarkymo. Tačiau, matyt, mintys apie tai sukosi jo galvoje, nes po kurio laiko:
- Taip, dziedulis bijosi. Bent taip sako, kad bijosi gyventi čia. Bet neįsivaizduoju, kaip jaučiais jo tėvai Vincentas su Stefanija ir brolis Vytautas.. Antai, prie tvoros jau kiek dienų, kai karieta, o ten jų sūnus, brolis. Kai pakabino spyną ant  durų, taip ir kabo. Ė, gal geriau apie tai negalvoti, - solidžiai mostelėjo ranka.-  Bet dzieduliui, manau, vertėtų apie tai pamąstyti.
- Dirbk!
Greitai pirkia prisipildė šviesos. Galima patikėti, kad dulkės sugeria, absorbuoja šviesą ir ten, kur jų daug, šviesos daug nebūna. Trijulė mokėjo  dirbti ir jautė ką kur geriausia padėti žmogaus buityje. Vienas atsikvėpė, kitas, trečias  ir tai reiškė, kad žmogus čia gali drąsiai kvėpuoti ir nereikia poetei  jaudintis, kad uždus.  Lyg taip ne taip:
Oro  daugiau!
Kad ir su smogu.
Aš tik žmogus- kvėpuoju...

Atėjo eilė rūpestėliui, kaip trijulei gauti  Astės paramą: kad ateitų ir nupieštų Ypatą, kur gulėjo Vincentas.

Išeina Vincas.
Šklėriai lydi.
O kryžius nulydėjęs,
Pasiliko ten
Tai bent šalis!
Dievo žodžiu,
Žvaigždynais pasipuošus -
Neišdidi
Ir paslaugi -
Neieškai jos
Pati suras...

- Noriu atsiminti  Vidinio eilėrašti, bet..
- Geriau įsiklausyk ir nebus bet.  Jeigu jis ko vertas, taigi, eilėraštis - atsiminsi, - pasakė raidė A, o B jau ne savo žodžiais ir mėgdžiodama Ypatą, pasakojantį apie  antikos laikų savo bičiulį:
Patikėk, mielas Liucilijau, iš tiesų  yra taip, kaip rašau: dalį laiko iš mūsų išplėšia, dalį atima, dalis dingsta savaime

29

29. Ką pasakys Astė?

     Pirkioje nusišvietė. Atrodė, kad visi daiktai šviečia. Net didžiausias griozdas - pečius. Kai Jonas Bartkus jį pirmą kartą pamatė, tiesiog nustėro, nežinodamas ką pasakyti, lyg jo burną užkimšo amas. O paskui ilgai to įspūdžio neužmiršo ir daug kam kalbėjęs:
    - Reikia lakios vaizduotės, kad galėtumei įsivaizduoti, koks galingas troboje pečius. Su keturiais savo sūnumis vargu ar apkabinčiau.
     Vidinis irgi buvo nustebintas, bet kitaip stebėjosi, kaip atsitiko, kad dažnai  matydamas Vyto Čaidos pastatytą pečių, mažiausiai skyrė jam dėmesio, net nepamanė, kad jis galėtų būti jo poezijos objektas. Šilta. Gerai. Dūmai akių negraužia. Visi jie sukrenta kaminan. Tegu būna! Tačiau po šitaip pasakytų Jono Bartkaus žodžių, Vidinis it prisiimdamas kaltę, bandė apglostyti molį- brolį. Pečius savo priešpriešos neslėpė, ignoravo jam skiriamus Vidinio eilėraščius, sugebėdamas padaryti taip, kad poetas pats jaustų savo kūrinių netobulumą. Perskaitęs juos kartą, kitą Vidinis raukė kaktą ir kalbėjo, kad,  girdi, ir vėl ištikusi nesėkmė,  vėl nepasisekė: vietoje poezijos jos fabrikatas. Paskutinis mėginys užrašytas taip:
                             
                      Bartkui - krosnis.
                             Man gi - pečius.
                             Girdžiu, kaip gilumoj
                             Ties pamatais jo
                             Vištos kvaksi

                             (Ir žiemą šilumoj... )

                             O artėliau, jau papečky
                             Sukrautos malkos dienai ar daugiau -
                             Ne lyg skiedryno nežymi dalis.
                             Žmogus vis žiūri,
                             Kraipo galvą,
                             Kad gal ne pečių mato
                             Sukauks kaip garvežys
                             Ir išvažiuos per slenkstį,
                             Kur po kiemą
                             Miškas vaikšto.
                             Nors kurk valstybę!
                             Vatikaną kurk!

                             Ir nuostabu
                             Net speiguose nešalsi-
                             Guli ant pečiaus
                                  Ir klausai,
                             Kaip malkos dega,
                             Dūsauja ugnis,
                             Kaip puodai verda,
                             Keptuvėje it vyturiai
                             Spirgėdami
                             Čirena lašiniai....

     Daug šviesos, laisvės sutelpa aplinkoje, apvalytoje nuo dulkių. Raidžių trijulė A, B ir J.(jotas)  jautėsi šviežiai. Lyg po lengvo dušo. Pirkios erdvė paruošta žmogaus kvėpavimui, aplinka- akims. O ir sieloje virpėjo jautrus gerumas norėjosi būti reikalingu visiems: pažįstamiems, nepažįstamiems, saviems ir svetimiems, tiems, kurie yra ir tiems, kurių nėra. 
     - Koks  mūsų tolimesnis  veiksmų planas,  J.(jotai)?
     - Planas aiškus. Reikalinga Astė. Tik kaip per užrakintas spyna duris ją  pakviesti? Pro langą, turbūt? Ir mums bus smagu, ir jai džiugu. Vis ne taip, kaip visi.
     - J.(jotai)!- pritildytu, beveik šnabždančiu balsu pašaukė A. Atsiprašau, bet... Argi nejauti, kaip čia gera?  Negi ir vėl guldysime mirusį? Kad ir nupiešta.
     - Fui! Ką tik ūbavote, džiaugiatės sumanymu, o jau niurzgate: J.(jotai)! J(jotai)! Jeigu sumanyta, manau, kad reikia padaryti.
     - Gerai. Su Aste pakalbėsiu. Bent jau pakviesiu, kad ji čia ateitų. Langą atidarykite  nuo senojo vieškelio pusės.   
     Senasis vieškelis čia pat. Miklesniu rankos mostu akmenį numesi. Anoje pusėje  jo Kibirkščių sodyba. Ji irgi tuščia ir nuo vieškelio netoli. Ir ne taip paprasta pasakyti, kas atsitiko, jog vieškelis pirma sunyko, negu šios sodybos. Senasis vieškelis apšepo , be vežimų ratų vėžių, duobėtas, toks, kad pamatęs jį supranti, kad ir keliai pavargsta. Faktiškai senasis  vieškelis jau nereikalingas. Na, gal geriau sakyti taip: beveik nereikalingas.
     - Eik. Langą atidarysime nuo vieškelio pusės.

     Išėjus raidei A, pirkioje nuslūgo tyluma. Tylėjo ant slenksčio vėl prisėdęs J.( jotas), tylėjo jo bendražygė raidė B. Tyloje laukimas visuomet ilgesnis, bet šį kartą jis net buvo reikalingas, kad geriau susivoktų padėtyje iš tiesų, negi vėl reikia mirtimi priminti pradžiugusius namus? Klausimas toks, kad neprotinga kirsti kaip kirviu.
Kažin, ką pasakys Astė?

30

30 . Būna blogiau ...

   
         Astės ilgai ieškoti nereikėjo; sode sėdėjo ant didelio velnio piršto, suprask - akmens  ir rankose laikė Ypatos knygą.  Pamačiusi ją, raidė A stabtelėjo it delsdama ir norėdama patikimiau apsispręsti, ar protinga apie savus užmanymus kalbėti tokioje aplinkoje. Kartu nemokėjo suprasti, kaip atsitiko, kad dziedulis patikėjo savo Šventąją palaikyti kitoms rankoms, pakalbinti ją kita burna. Toks A raidės nesupratimas ne dėl to, kad manytų, jog dziedulis šykštus, gaili naudotis geru daiktu. Ne! Bet kuomet Šventojinelauktai tapo ir dziedulio gyvenimo metraštininke, jo gyvenimo elektroniniame dienoraštyje rašytoja, santykiai su ją įgavo kitokį pobūdį. Jau neatsargu tikėti, kad tai, kas tarp mūsų tik mūsų.
     Astė, kilstelėjusi galvą, irgi pamatė raidę Ą.
     - Vėl išdykaujate? Kur B su J.(jotu)? Pažiūrėkit, ką kalendoriai rašo. Ten juodu ant balto: bulvių sulčių ypač sveika gerti su morkų sultimis. Ar bent žinote, kokia šiandien diena?
     - Marcinkonių krašte sakoma ne morkų, bet morkvų. Gerbkite, panele, žmonių kalbą, su kuriais būname. Šį  mano patarimą te Šventoji įrašo į dziedulio elektroninį dienoraštį.
     - Užsigavai? Net žodyje mAmA esi padvigubinta. Tave visi mylim. Vaikus tavo vardu supam.
     - Ačiū, bet tame žodyje nemažiau vietos užima ir raidė M.
     - Gerai. Nesipykime, - paliovė priekaištavusi Astė: - Neprisimenu, kad tokią nesukalbamą būčiau mačiusi.
     - Nedaug kartų susitikę.
     - Taip. Nedaug. Ateik arčiau. Susipažinkite su dziedulio Šventąja. Tikras jos vardas Ypatos knyga. Sako, kad žino ir tave, ir sesę B, ir J.(jotą).
     - Paprasčiau įvardinti tuos, kas mūsų nežino, - nebuvo pėsčia A: - Labas!- priėjusi pasisveikino ir atidžiai žiūrėdama į Astės laikomą Ypatos knygą: - Neprisimenu, kad būtume bendravę. Gal sesė B, ar J.(jotas). Gal kas dar iš brolių, seserų. Bet man bendrauti ar būti kartu neteko. Girdėti kalbas apie ją? O, taip! Net žinom, kad esanti nebiologinio žmogaus propaguotoja. Toks žmogus, koks jis dabar, pasak tokio supratimo - nereikalingas.
     - Susipažinkite! pasakė Astė ir padavė A raidei Ypatos knygą
     - Aš daug skaitau, nedaug kalbu, bet visuomet džiaugiuosi, kai pakalbėti pavyksta, - prabilo Ypatos knyga ir teisinosi: - Taip nesakau, kad žmogus nereikalingas. Man pačiai labai reikalingas žmogaus protas. Be jo negalime vystytis, pakilti iki būties, kuomet nebiologinis  žmogus pats sau šeimininkas, sugeba pats save kurti, tobulinti.
     - Hmmm! Smagu tave girdėti, - beveik džiugiai pasakė raidė A. Ir jau atsigręžusi į Astę: - O kad nežinau, kokia šiandien diena, tai netiesa. Bet birželio tryliktoji svarbiau. Laiko iki jos nedaug. Kad ir kiek beišgertumei bulvių ir morkų sulčių kitaip nebus: pusantros paros iki tryliktosios  ir tik tiek!
     - Skubi kur?- pasiteiravo Astė.
     - Ėjau tavęs ieškoti. Prašyti paramos. Bet kaip tai padaryti, dabar net nežinau, kuomet kartu su mumis ir dziedulio Šventoji. - O neužpykite!, - pasakė Ypatos knygai," - Iš tiesų nežinau, kadangi nenorėčiau, kad tai būtų paviešinta.
     - Kas  atsitiko? Sakyk!
     - Norime, Aste, kad nupieštumei numirusį Ypatą
     - Ką? - pašoko nuo akmens Astė. O Dieve! Pasirodo, kad ir raidės geba durnaropių prisivalgyti
     - Panele, Aste, raidė A dar nieko nepasakė, kad reikėtų nerimauti, - užtarimu  įsiterpė dziedulio Šventoji: Ji dar nebaigė pasakoti. Man irgi įdomu, kaip galima nupiešti mirusį Ypatą, kuomet jis dar gyvas.
     - Sėsk, Aste. Ir tikrai nesijaudink. Tai vis dėlto akmuo, o ne didelio velnio pirštas. Kalbu tik apie piešinį. Tiesa, apie Ypatos piešinį. Bet manau, kad apie tai patogiau kalbėti, nuėjus į pirkią. Prieš pusvalandį ji atgijo.
     - Ką reiškia atgijo?
     - Ji, Aste, prisikėlė iš numirusių ir dabar reikia kažką padaryti, kad namas gyventų, o ponas Ypata birželio tryliktosios penktadienį nesusirgtų paraskevidekatriafobija. Pati juk irgi net takelio nepašlavei prie slenksčio. Nieko nepadarei, kad kas ateitų. Bet ar verta stebėtis? Karietoje patogiau, poniškiau. Būna, kad ten net žemės kojomis nereikia liesti.
     - Pikta tu, A. Net labai pikta. Vesk, kur tau geriau ir aiškiai pasakyk, ko reikia.
     - Norėčiau, kad būtų geriau, betgi žiūrėk - spyna kabo. Reikia lipti pro langą.
     - Ha! ha! ha!, - nusijuokė Ypatos knyga ir gyrė: - Bravo! Tai labai įdomu.  Niekuomet nelipau pro langą.
     - Kad tau smegenų, Šventoji, trūksta pati sakei,- neapdairi buvo A, bet tuoj susivokė ir neiškalbėjusi sakinio: - Atleisk! Kai mes tarpu savęs, tai pasitaiko, kuomet ir per dantukus vienas  kitą patraukiame. Būna, būna. Atleisk, - dar kartą atsiprašė raidė A ir paimdama Astę už rankos: - Eime. Pro langą, tai dar ne pro kaminą. Būna blogiau. - Ir jau einant: - Birželis pats šviesiausias metų mėnuo. Neturėtų būti, kad jis čia atrodytų kitaip,- nežinia kodėl reikėjo kalbėti žinomiausius dalykus, o galiausiai nuo liežuvio nukrito skaičiuotė:
                   Tu ežiukas,
                 Aš ežiukas,
                 Einame per mišką -
                 Ėgi - vienas!
                 Ėgi - du!
                 O kur trečias nerandu.
                 Kam per langą reikia šokt?
                      Op!
                 
- Pro langą tau, Aste, teks pirmai lipti.
- Sakei, blogiau būtų, jeigu pro kaminą.


» Kūrybos oaze » LAIKAS ATSIMINTI » Reikia, tai reikia