Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » LAIKAS ATSIMINTI » Reikia, tai reikia


Reikia, tai reikia

31 40 48

31

31.Bažnyčia ant pečiaus

    - O, ką matau! pasidžiaugė pro langą J. (jotas), - Astė!
    - Ne viską J. (jotai), matai. Ne viską, - tarė raidė A ir padėjo ant palangės Ypatos knygą: - Štai! Priimki!
      J. (jotas) žiojo burną kažko klausti, bet greitesnė buvo ant palangės padėta dziedulio Šventoji. Išgirdęs ją atsikvepiant, loštelėjo atgal, sustabdęs suakmenėjusį žvilgsnį prie kalbančios knygos.
    - Labas, J. (jotai). Labas, raide B. Džiaugiuosi jus sutikusi. Labai norėjau pamatyti. Man tai tikrai malonus įvykis.
    Tikriausiai tai Ypatos knyga, karietoje vadinama dziedulio Šventoji, - greitai suvokė B ir jau jai: - Mes irgi apie jus daug pasakojimų girdėjome, gal net pasakų,  - pragydo ji ir kumštelėjusi J. (jotui) į pašonę: - Taigi Ypatos knyga! Iš jos galima išgirsti  visą  teisybę, kurią rašė dziedulis. Kaip jos pavadinimas, a? Teisybės visi bijosi? Regisi, kad taip.
    - Taip, raide B. Jau keletą jos puslapių perskaičiau Pasostės erdvėje. Bet atsiprašau, kad trukdau panelėms Astei ir raidei A įeitį į vidų. Aš daug skaitau, mažai kalbu. Vaikščioti dar nemoku. Ir nemoku  nuo palangės nusliuogti.
    - Taip! taip! - it vijurkas pripuolė prie dziedulio Šventosios raidė B ir pakėlusi ją nuo palangės: O tu visai lengvutė. Lengvesnė negu tikra knyga.
    Dziedulio Šventoji nusijuokė, o pro langą, padedama J. (joto), įlipo Astė ir raidė A: - O-cho! - dairėsi Astė ir stebėjosi: - Iš kur tokia puiki tvarka! Dieve tu mano, argi reikia kęsti nuoskaudas, kuomet išeini iš karietos ir tokius namus turi?  Dziedulis vis atsidūsta - tušti, bijausi. Jokios tuštybės! Jokios!
    - Tai tik dabar taip. Bet tiek to. Pasakok, J. (jotai), ką esate sumanę.
    - Kai reikia ką nors prakišti, būtinai atsimenamas J. (jotas), - pasakė, bet ne todėl, kad nemalonu, o priešingai kad malonu girdėti savo vertės pripažinimą. Ir čia J. (jotas) neskubus, bet paslaugus:
    - Gal, ponai, nueikime į virtuvę. Ten net ginčai būna šiltesni, savijauta laisvesnė. Daraisi šių namų žmogumi. Keista, bet tai tiesa. Atsisėdu ant slenksčio ir lyg būčiau jame įaugęs, - nusišvietė, nusišypsojo: - Nuo tokio balno beveik neįmanoma iškristi. Prašom, prašom, - kvietė J. (jotas), neužmiršdamas prisipažinti, kad ypatingą malonumą jaučia, kuomet kūrenasi pečius.
    - Ogo! Ogo! Diduma didumėlė! - nusistebėjo krosnimi dziedulio Šventoji. Ji čia pirmą kartą: - Ir ką su ją veikti? Arba - ką ji čia veikia?
    - Kopūstus, barščius verda. Bulves, blynus kepa. Duoną taip pat. Oi, yra pečiui darbo. Vasara mažiau. Vasara jis molis. Bet rudenį, žiemą. Oi yra, yra darbelio. Tik pamatytum, kiek rudenį grybų pridžiovina! jau sėdėdamas ant slenksčio pasakojo J. (jotas): - Ponas Vidinis žada poemą sukurti. Laukia įkvėpimo, bet anasis, netikėlis, kažkur užtruko. Gal ne tas laikas. Vasara ir poetų sielose alsu.
    - Gal ir užtruko kūryba, bet laikas  nuo laiko kažkas atsiranda, - panūdo apie pečių ir Vidinį pasakoti Astė. - Net nežinau, ar kas iš mūsų būtume pamatę, kad ant pečiaus yra bažnyčia, o Vidinis pamatė. Ir iš tiesų ji ten yra. Kiek ten poterių, kiek ten žegnojimų!  Gal  tik pečius gali tiek daug sutalpinti.
    Dar po minutės jau deklamavo nedidelį fragmentą iš Vidinio kūrinio Pečiaus:

                        Čia ir bažnyčios nemažai...
                      Kas akylus -
                      Altorių mato.
                      Maldaknygė,
                      Rožančius
                      Ir kryželis Kristaus
                      Išvaikščiojo
                      Iš rankų į rankas, 
                      Nelipdami nuo pečiaus.
                      O Dievas taip arti,
                      Kad  regisi,
                      Paliest gali,
                      Žegnodamas save
                      Sutilpusiais
                      ---------Trejybėje
                      -----------------vardais.
                    Jauki ramybė įsliuogia
                      Kaip šiluma
                      Į plytą, molį.
                      Gali manyti, ką tik nori,
                      Tačiau gerai žinai -
                      Netgi ant pečiaus
                      Meldžiasi bažnyčia
                      Ir skambina
                      Aukštų
                      ------gaidų
                      ----------varpai.
                      O jei tyla,
                      Tai irgi it šventovė -
                      Joje visi -
                      Net ir Visų
                      ---------Šventų
                      ----------------kapai.

    Neįtikėtina, bet pečius kuriam laikui atitraukė dėmesį nuo reikalo, dėl kurio čia susiėjo trys raidės, Astė ir Ypatos knyga arba kitaip - dziedulio Šventoji. Pečius neskubėjo griūti. Po tvarkos namuose  jis vėl sublizgo senovine didybe, savo tokia būtimi, kuomet žmogaus dvasia iš tikrųjų  priima jį neatskiriamai nuo bažnyčios. Kita vertus, bažnyčios pojūtis pažadino vėl visus atsiminti, kad svarbiausiam darbui laiko nedaug. Ir, anot Ypatos antikos laikų kolegos Senekos: Taigi, daryk taip, mielas Lucilijau, kaip rašai darąs: neprarask ne valandos. Jeigu  prie šiandienos  ranką pridėsi, mažiau nuo rytojaus priklausysi.

32

32.Kol mirštu - gyvenu
     

     Trys raidės, Astė ir dziedulio Šventoji atėjo į kambarį, kur XX a. paskutinių metų paskutinio mėnesio pirmas dvi dienas gulėjo Vincentas. Nuotaika keitėsi. Lyg sielos klausytųsi gedulingos vargonų muzikos. Taip ir buvo. Kažkur TEN grojo ar net giedojo ir nė vienam iš atėjusių dabar nesinorėjo ištarti žodžio. 
    - Taip! - pagaliau atsiduso J. (jotas), - būni būni, o paskui reikia nebūti. Niekas nepasako, kad reikia, bet taip yra.
    - Gerai atsimenu Vincentą. Tada dar Stefanija buvo. Ir jų jaunesnis sūnus Vytautas. Jau kiek metų, kai nė vieno nėra, o nesinori patikėti, kad taip. Tegu Dievas juos glaudžia ir myli, bet daugiau nieko negaliu padaryti, - pusbalsiu mąstė-kalbėjo Astė: - Va, dar persižegnoti ir papoteriauti galiu.
    - Suprantu, kad mano sumanymas nieko vertas. Persižegnokime, o poteriams laiko nėra, nes reikia mąstyti, ką daryti, - pasakė J. (jotas).
    - Žinau, ko norima iš manęs. Raidė A sakė. Dabar ir pati jaučiu. Bet atsiprašau - Ypatos gulinčio kaip tuomet Vincentas, nepiešiu, - tarė Astė: - Ė, ponai elektroniniai ir biologiniai, gerai, kad kiekvienas savyje dar turime ir po savo Dievą. Privalau jam paklusti. Net nenoriu sakyti, kad, deja, privalau paklusti Esu jam dėkinga už tokį draudimą.
    O labiausiai nekantri, nepanorusi paklusti kitokiai sumanytų dalykų sekai, buvo Ypatos knyga arba kitaip - dziedulio Šventoji. 
    - Piešk, Aste. Labai prašau, - aidėjo balsas iš knygos, - piešk Ypatą.  Gal ne visi žinote, kad jo erdvėje esu pagyvenusi, kol dar nebuvau padovanota dzieduliui ir Vidiniui. Piešk, Aste, atkakliai kartojo prašymą  dziedulio Šventoji ir asmeniniai  žmogaus dievai, regisi, sutriko. Ir tie, kurie laikėsi  Astės danguje, ir tie, kuriuos išpažino ir paisė raidės: nori gyventi vadinasi, sutinki, kad kas valandą, kasdien, nuolat prisižadi mirti. Tai pirmutinė sąlyga, kad galėtumei gyvent. Ištikimiausias gyvenančio žmogaus bičiulis yra mirtis. Jis kasdien, kol gyvas, kol gyveni. Ir amžinai,  kai jau miręs.
    - Iš kur tai? Kiek šventumo, kiek Biblijos tavo žodžiuose, ogi tik Dievulis težino, bet ausys nuo jų neužsikišo, - pasakė J. (jotas).
    - Mano žodžiai - ne mano žodžiai. Jie iš tos informacijos, kuri kaupiama, kad kilstelėtume į naują kokybę, įsiteisindami kaip savarankūs, mąstantys elektroniniai ir nesvarbu, kaip juos pavadintume - žmonės. Bet ša! Tyliu. Netrukdykime savęs ir laiko. Ir, žinoma, Astės.
    Astei ši mintis nebuvo nauja. Atsiminęs antikos laikų draugą Seneką ponas Ypata dažnai kalbėdavo jo žodžiais, neaplenkdamas ir apie kasdieną, kas valandą mirštantį žmogų. Ir nors akivaizdu sakyti, kad kol vyksta toks procesas tai, vadinasi, gyvenu,  tačiau tokia žmogaus būties formulė kažkodėl sąmoningai išmetama iš jo smegenų. Ar reikia? Kiek daug visokiausių teiginių prirašyta. Tačiau tai, kas akivaizdu - užtušuojama. Kodėl? Ir taip:
    Kol mirštu, vadinasi, dar gyvenu. Ir todėl padėk man, Dieve, kiekvieną dieną mirti.
    Tvanku. Tiesiog kvėpuoti nėra kuo, - pasiskundė sau Astė, bet taip ir buvo birželio dieną degino, džiovino, kaitino, be lašelio lietaus. Astės vaizdutėje irgi kažkas panašaus matė, kaip galėtų atrodyti jos piešinyje gulintis Ypata ir tikėjo, kad tokio jo jinai nepieš. Bet smegenys dirbo, o kai tokie dalykai vyksta, niekuomet, žmogau, nemanyk, kad mintis subrandinta.
    O Ypatos knyga ir vėl:
    - Jūs nepiešite, Aste. Nenorite piešti. Nesupykite, bet pasakysiu kodėl. Jūs bijote. Ir tai yra vergo dalia. Toks palikimas ne jūsų užgyventas, bet jis įmestas į sąmonę kaip reguliatorius, kuriam paklūsta daug žmogaus pojūčių, o galiausiai ir elgesys.
    - Sakėte, mažai kalbate, daug skaitote. Tai, regisi, į gerą. Tai protingiau, negu daug  kalbėti ir mažai skaityt, - įsiterpė J. (jotas), išgirdęs prokuroriškus Ypatos knygos žodžius.
    - Ačiū. Aš ne todėl mažai kalbu, kad negalėčiau daug. Man sunku kalbėti todėl, kad kalbant reikia kažką pozityvaus, prasmingo pasakyti.
    - Net ir taip! - vėl J. (jotas).
    - Nupiešti poną Ypatą reikia. Ir krosnį užkurti reikia, - didino įtampą Ypatos knyga.
    - Fu! fu!, fu! tik jau apsieikime be pečiaus, - sujudo raidė B.
    - Manau, kad taip ir bus, bet žinau, kad rekonstruoti biologinio žmogaus sąmonę labai reikia. Kodėl gi niekas nepalaikote mano pozicijos? - nerimo dziedulio Šventoji.
    - Taip, - mįslingai prašneko Astė, - būtų gražu, jeigu klausyčiausi pasakos.
    - Gerai. Aš jums truputį paskaitysiu, - lyg paklusdama daugumos nuomonei prabilo Ypatos knyga ir nelakusi pritarimo:

  LAIKAS GREITAS TUOMET, kai praeina. Kiek metų nuo senosios karietos (Dženės) žlugimo? Bet ar labai kam svarbu? Todėl atsiradus progai, bandau kalbėti, kad neretai nuo žmogaus neatstoja net sąžiningai peržegnoti daiktai. Kuomet  visuomenei jie dingę, išnykę, užmiršti ir nereikalingi, kažkokia BŪTIS juos suvokia ir išlaiko savo esybėje arba - pasakykime - egzistencijoje.
    Panašiai atsitiko su Džene Ne tik visuomenei, bet ir mano mintyse, širdyje, net ir sapnuose jos nebuvo. Išnyko, ištirpo ir neatrodė, kad ji galėjusi būti - judėti, krutėti, važinėti. O juk važiavo, krutėjo, judėjo. Gal kas nors dar atsimenate, kaip buvo padėkota, kuomet ji pirmą kartą pasirodė viešumoje:
   
     -Ačiū, kad išgirdote šaukinį. Tai radijo karietos Dženės šaukinys.
          Ypatos knyga tekstą skaitė dziedulio balsu, bet jo minimi žmonės prakalbėdavo savo balsais ir visas aplinkos triukšmas klausą apiplaudavo praeitos tikrovės garsų iliustracijomis. Atrodė, kad taip dabar YRA, o  ne kažkada taip  BUVO. Reikėjo pastangų, jog klausantys Ypatos knygą  susivoktų,  jog vis dėlto jie yra užrašytų praeityje įvykių klausytojai, o ne jų tiesioginiai stebėtojai ar dalyviai.
    Ačiū, kad išgirdote šaukinį. Tai radijo karietos Dženės šaukinys. - girdėjosi džiugus balsas ir dar laimingesnis žirgo kanopų aidėjimas ir karietos džergesys.  O paskui ir vėl lyg dziedulis iš Ypatos knygos:

    Atsiminti tą praeitį man padeda daug kas, bet tai DABAR, praeinant mano ligai, o tuomet net minties nebuvo, kad tiek nemažai pastangų, noro, pasiryžimo padėti atsiminti keliones  padės būtent raidės A ir B. Tik strykt ant akmens, ant bačkos ar kokio paaukštinimo, ar bet kur ir:
    - Oi, ką girdžiu! - aukščiau už bet kokią bačką šoktelėjo raidė B, bet tuoj lyg prisėmusi burnoje vandens, nuščiuvo, girdėdama iš knygos save:

B. Linkime, kad tai, kas nauja, ne tik būtų miela ir gražu, bet ir neužmirštama.  Atsiminkite, kad tie, kas mus girdite, visi esate radijo karietos žmonės.  Ateis laikas ir bus įdomu žinoti, kaip šis, atrodytų, menkutis daiktas, atrodė pradžioje. Nieko amžino nėra, bet į gerų daiktų atsiradimo pradžią reikia, galima ir būtina  nueiti. Te atmintis tampa kūnu, buvimu, būtim.
A. Beje, kalbant apie karietos atsiradimą, didesnių ginčių nepasitaikė. Buvo pasakyta: jeigu tikite, tai prašom - važiuokite!
Taip tiesiai- šviesiai.

    Kiek vėliau prie A ir B, padėjusias atsiminti  keliones, prisidėjo J. (jotas). Tai gan solidaus sukirpimo vyriokas, nelinkęs triukšmauti ir laiką leisti vėjais. Beje, J. (jotas) pirmasis pasidomėjo, ką reiškia: jeigu tikite. Atsakymų iš kitur nelaukė ir pats bandė suprasti ir paaiškinti.
   
     - Hm, -atsiliepė J. (jotas) į tokią charakteristiką, bet laiko daugiau nebuvo, nes tuoj pat išgirdo ir savo pamąstymus:   

J. Radijo karietos atžvilgiu šis klausimas ne visai įprastas. Todėl štai ir Jums klausimas: ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkei geresnį blogesnį arkliuką ir- aida! Ir važiuoji atgal į šimtmečius. Ir nereikia skaityti istorikų, kas ir kaip ten. Tad dar kartą: ar tikite, kad tokia transporto priemonė gali būti?

    O vieną kartą atėjo aktorius Tomas Vaisieta, mostelėjo galinga ranka, nubaidydamas raides A, B ir J. (jotą):
    -  Štiššš, išdykėliai! - ir tylėdamas žiūrėjo toli toli, į TEN, kur žmogaus akys nemato...

                        Giliai į laiką įsiurbta,
                    Nemoka praeitis pareiti.
                    Palikusi SUDIEV, atgal negrįžta
                    Ir nešaukia kaip gervės
                    Ilgesiu per dangų. 
                    O aš tikiu:
                    Mes susitiksim, Vilma,
                    Ir praeitį numegsime iš raidžių.
                    Žaibai sutvinkčios,
                    Driokstelės Perkūnas,
                    Nubudęs Dievas atsimins staiga -
                    Mylėjo savo vargą žemės sūnūs
                    Labiau negu mane.
                    Tegu ten -iš delnų
                    Jiems žydi rojaus sodai,
                    Iš šonkaulių
                    Pasaulį tverianti Ieva.

33

33. Dega
 
   
      - Dega!,- šūktelėjo savyje Ypata, o paskui per visą karietą:
      - Dega!
      - Dega! - skaudulingai pasigavo šaukti ponia Citata. Po minutėlės ir Tomas su Vidiniu:
      - Dega! 
     Žvilgterėjau pro langą.
      - Dega! sublioviau it varmo kirstas ir pajaučiau, kaip į kojų kelius nusliuogė silpnumas. Pasijutau sunkus kaip kalvio kūjis. Ant kojų laikytis trūko jėgų. Rankomis įsirėmiau į Pasostės palangę. Ausyse kitų žodžių nebuvo, tik jis, vienas: dega! Jis vis dauginosi ir dabar sklido iš visur. Atrodė, kad nieko kito nereikia daryti, tik klaikiai šaukti ir žiūrėti kaip po apleistos sodybos kiemą, tirštu debesim slankioja juodi, smalėku prakvipę dūmai. Saulę, dangų apdūmijo ir reikėjo laukti, kada užsidegusio namo ugnis plykstelės į akis.
     - Dega!- paskutinį kartą išrėkiau, bet balso jau nebuvo. Lūpos sudžiūvo,  į burną įsimetė sausra, liežuvis apsunko, sustorėjo, gulėjo paslikas, nenorėdamas rodyti  gyvybės ženklų, O akys temo nuo vis tirščiau sodybos kiemo pažeme ir viršum jos besidraikančių dūmų.
     Paskui kažkaip visi užuot šaukę ir stebėję, susikupetavome prie namo durų.   
     - Perkūnas! Dar spyna kaip puspūdis pakabinta. Iš ko kvailį pažinsi, jeigu ne iš jo darbo, - pyko Tomas, įsirėmęs klupsčiais į duris ir iš visų spėkų mėgindamas nutraukti spyną: - Kirvį ar ką, kokį laužtuvą paieškokite. Kvailystė tokias spynas kabinti! Ugniai durų neužrakinsi.
     Ponia Citata pakišo solidų kriūko pavidalo gelžgalį ir pagaliau spyna nukrito po Tomo kojomis. Priemenės durys atsidarė, o po akimirkos, suvirtusi pirkion krūvelė karietos žmonių, aiktelėjo ir pasinešė sprukti atgal. Prie pečiaus, nugara užgulęs sieną   ir parimęs ant kačergakokščio, stovėjo Ypata. Linksmas, besišypsantis, lyg apsidžiaugęs atėjusiais į svečius mielais pažįstamais. Pro didžiulio  pečiaus gerklę iš gilios ertmės virto ugnies liežuviai. Virtuvėje pridūminta, akis griaužia ir jos greitai apšlapo ašaromis, bet...  Kas nežino pono Ypatos! Iš pečiaus gerklės virstanti ugnis apšviečia jį ir atrodo, kad pats Dievas stengiasi, kad toks Ypatos paveikslas net pro dūmus gerai matytųsi ir įsimintų.
   Ir  vis tik - kaip čia dabar? Ypata ir Ypata? Vienas su kačerga prie pečiaus, kitas ką tik įvirtęs per slenkstį, atskubėjęs gesinti gaisrą.

     - Pavargau. Kol užkūriau pečių, kol įsikūrė, įsidegė ugnis. Pasakyta ne prasto, kad jeigu ilgiau darbo nedarai, net ir pečius užkurti vargas. O ir krosnis seniai kūrenta. Tokia irgi nenori priimti ugnies. Dūmų daugiau negu turėtų būti,- kalbėjo nepakrutėdamas iš vietos Ypata pečkurys. Balsas tikras kaip dangus danguje tokio kito nebūna. Gal tik neįprasta, kad skundėsi daugiau, kas Ypatai nebūdinga:
      - E, seniai seniai kūrentas. Jeigu ne birželio tokia šiluma, gal net nebūčiau įstengęs užkurti. Kaminas nevalytas. Ot, ir pučia  dūmus į akis, į kaminą ir visur.  Bet ačiū, atrodo, kad įsidega. Na, sėsite, sėskite, ponai. Seniai ir stalas turėjo svečią,- nepajudėdamas iš vietos savo vargelius pasakojo Ypata - pečkurys,
     - Iš kur tu?- sunkai, ne savo balsu paklausė Ypata- gaisrininkas, dažniau už kitus pasišluostydamas dūmų griaužiamas akis.
     Ypata - pečkurys  atsakyti neskubėjo, bet balsas įtaigus, šiepiantis.
     - Ponas Ypata! Ką girdžiu? Baikite juokauti net klausdamas.
     - Negi šiandien penktadienio tryliktoji? Negi užmiršau sirgti? - sielvartingai  pasakė ir atsisėdo pasienyje ant suolo: -Taip niekados nebūdavo. Iš tikrųjų, negi užmiršau sirgti? - kartojo jau nežiūrėdamas nei į krosnį, nei į Ypatą - pečkurį.

Atrodo, kad niekas nesugebėjome atsiminti kokia mėnesio ir savaitės diena. Klausėmės jo aimanų ir tylėjome, nepasakę, kad į tryliktosios penktadienį dar reikėsią peršokti per dieną. O Ypata - gaisrininkas ėmė man už rankovės ir:
- Matot, kaip būna, Pranuci. Niekuomet nebuvo kilusi mintis, kad ir man taip atsitiks, kaip tau. Gal ne visiškai taip, bet... Vėliau ar anksčiau, regis, kiekvienam taip atsitinka. Tu jau užmiršti, kaip skyreisi su Pranu. O mane ir prie pečiaus krečia šaltis. O Dieve, kaip  bijausi, kad ir manęs  neištiktų amnezija. Atmintis didžiausias mano turtas. Nuo antikos laikų . Viešpatie, neleisk  man išnykti amnezijoje.
- Neleis, -neskubėdamas pažadėjo Ypata pečurys: - Ir Viešpats neleis, ir mes neleisime. Net sirgti paraskevidekatriafobija neleisim, - tačiau Ypatos - gaisrininko tai neguodė:
- Pranuci, jeigu taip atsitiktų, stebėk ir saugok atmintyje, kas ir kaip čia yra. Beje, -atsiminė, - o kur Astė? Astės nematau.
- Betgi, ponai!  Betgi tai vaidinimas! Ar suprantate? Fu, net sarmata! Ir pakibk ant tokio kabliuko. Iškart visi keturi. Beveik visas karietos ekipažas! Ėgi,  ponas pečkury,  atiduok man šitą savo žarsteklį Kad tave į peklą! Piešinys esi. Piešinys! pakilo iš sąstingio Tomo siela ir niršo pridūmytoje virtuvėje, suvokus kas yra kas: - Kuomet pasirodo tie išdykėliai visuomet lauk vaidinimo. Visuomet! Bet kad jis toks! Tfu! Tfu! Širdis į kulnis nusileido...
- Hi, hi,.hi! pasigirdo raidžių A ir B muzika už plonų virtuvės sienų,                                                               
- Ištiš, kad jus kur! Niekaip negaliu atsiginti pats ir apginti kitų.- Ir linksmai, pasikvatodamas:
- Tai bent vaidinimas! Dega!

Sakai, vaidinimas,
Kai skeliame iš vieno du,
O neretai netgi daugiau -
Net armijas rikiuojame
Ir vedame į mūšius Savęspi!

Aš  nežinau,
O išdidi Kūryba,
Kuris pirmesnis tavo atminty -
Žmogus, iškalęs akmeny bažnyčią,
Ar Dievo Žodis amžinoji paslaptis?

Bet man svarbu turėti nepažintą žodį
Svarbu tavęs nerasti, Dieve,
Tikint kad esi
Kad ir savy
Galėčiau begalybę panešioti
Ir būti apmatu ją
............  sutalpinančios
.................................esmės.

34

34.Namo, broleliai...

     Ypata ne ką nutuokė, prašydamas mane įsidėmėti ir atsiminti, kas vyksta pridūmintuose Karlonų namuose. Buvusi baimė išsilydė, ištirpo ir neatrodė, kad labai jaudinčiausi dėl namų lemties sudegs? nesudegs? Nuojautose būta žinios, kad jie išliks ir bus ateities namai. Bet Dievas daro taip, kad visuomet atrodytų blogiau, negu iš tiesų yra.
     Vienintelis virtuvės langas jau buvo atidarytas. Durys irgi atlapotos. Kamino juška  ištraukta, kad dūmai rinktųsi vienintelį kelią - kelią kaminu virš stogo, kur išsidraikytų  pakibusioje birželio dienos erdvėje.
     -  Ką tai reiškia? Kam prireikė tokio pavojingo žaidimo?- smalsavo ponia Citata. - Raidės kaip vaikai, betgi su jomis Astė.
     - Ne tik Astė. Su mumis  ir dziedulo Šventoji arba Ypatos knyga. O ten parašyta, kad apie teisybę reikia ne tik skaityti, ją deklamuoti, bet ir vaidinti, - įsipiršo komentuoti padėtį raidė B: - Netikite? Taigi paklauskite dziedulį. Ant jo Teisybės visi bijosi užrašų viršelio parašyta: Užrašai su poezija ir vaidinimais,- pažėrė argumentą raidė B ir įbedusi į mane  dūmais aptemdytas ir suašarojusias smalsias akeles, laukė, kad jai pritarčiau. Kitaip nebuvo įmanoma, nes pasakė taip, kaip iš tikrųjų. Tylėjau. Tik kažkur toli pasąmonėje išgirdau pakuždant, kad tik vaikai gali viską gerai suprasti. O raidės?   
     Šyptelėjau ton pusėn, pasiryžęs ateityje labiau paisyti  jų nuomonių, atidžiau įsiklausyti į jų kalbas.
    - Šautuvas kabodamas ant sienos ir be šovinio moka iššauti, - reikšmingai pasakė B: - Čia gi - dieve! dieve! - visa knyga. Nieko nuostabaus, kad atsitiko, kaip reikėjo, kad atsitiktų.
     Atėjo Astė. Neskubiai valė stalą ir kaip niekuomet atrodė rimta, susikaupusi:
     - Kodėl stovite, vyrai - moterys? Lyg pabėgti susiruošę. Prisėskite! Tomai, dzieduli, ponia Citata...  Nagi pasijauskime, kad galime pagyventi ir ankščiau susispaudžius. Net dūmuose,- ragino Astė: - Prinoko laikas ir pečių išmokti užkurti. Kad ir kaip keistai beatrodytų mūsų išdaiga, bet svarbiausias darbas, sakyčiau, padarytas: pareiname namo.
     - Eikime, broleliai, namo, namo. Tik daug aplinkui įvairaus transporto, o mes pėstute ir pro užrakintas spyna duris, - nusijuokė Tomas.
     - Svarbiausia, Tomai, pareiti. Ne koks vaizdas, kai namai yra, o ant durų kabo spynos . Bet štai atėjome. Stovime. Dairomės. Dar jie tinkamai neišvedinti. Daug dūmų, bet durys jau be spynos. Net ir langai atidaryti. Ar ne, dzieduli?- raidės B žodžiais paklausė Astė ir panašiai kaip B sužiuro į mane: - Bet susėskite, ponai. Negi nejaučiate, kad laukia rimtas pašnekesys?
     Pro atidarinėtus langus ir duris, sujudęs skersvėjis, išsklaidė dūmus ir kvėpuoti pasidarė jaukiau. Astė priėjo prie Ypatos ir, paėmusi už parankės, pajuokaudama:
     - Suprantu, kad nebuvo malonu pamatyti save pečkuriu. Kad ir piešinyje. Tačiau ko gi nebūna žmonų gyvenime. Jūsų antikos laikų bičiulis Seneka irgi įsiklausydavo  į senolių išmintį  ir kitiems ją primindavo, girdi, vėlu taupyti, kai dugnas matyti. Bet mums atrodė, kad būtent jūs, pone, geriausiai suvoksite, koks didelis turtas žmogui yra jo namai. Ir ne tik jam asmeniškai.   
     -Taip, - pritarė reikšmingai J.(jotas) ir perėjo į savikritiką: - Gal net daugiau už kolegas prisidėjau, ruošdamas neįprastą vaidinimą. Atsiprašau, dėde Ypata. Už save ir visus. O žmogaus namai, kai jie netušti, iš tiesų yra turtas visai tautai. Jie išlaiko mus būti joje. Beje, dėde, pradžioje buvom sumanę su kačerga nupiešti dziedulį, bet paskui atsitiko taip, kaip atsitiko. Priežastį gi puikiai pasakė panelė Astė, - neskubėdamas, lyg sukdamas girnas kalbėjo J.( jotas), nepamesdamas santūraus mandagumo: - Atsiprašau, Aste, kad įsiterpiau į tavo kalbą. Tiesiog neiškenčiau. Man laba rūpi tokie dalykai.
     - Jūs man tik padedate. Ačiū, J.(jotai),- padėkojo Astė ir vėl Ypatai: - Namai žmogui ne tik sienos, langai, pečius ir visa, ką gali pačiupinėti jo rankos, matyti akys...
     - Biolaukų nei matyti, nei pačiupinėti negalima, bet iš jų energija sklinda. O, tai didelis dalykas! - atsiminė savo žinias raidė B: - Jie neišnyksta ir visuomet yra ten, kur kada kas buvo, gyveno.
     - Va, kaip gražiai papasakojome apie namus, -nusijuokė Astė, šyptelėjo Ypata ir  apsėdusį stalą kelių žmonų publika.
     - O dabar! - kilstelėjo balsą Astė.
     - At - si - pra šo me,- skiemenimis padėkojo trys raidės, Ypatos knyga ir pati Astė.
     - Beje, -pasakė vėl, - norime atsiprašyti ir už tai, kas dar gali įvykti.
     Ir  vėl visi choru:
     - At - si- pra - šo- me!
     - Ką dar sugalvosite? - smagiau prakalbėjo ponas Ypata.
     - Tikimės  paruošti dar vieną siurprizą, bet norime palaikyti paslaptyje.
     - Bet pažiūrėkite, tamstos! Visas karietos ekipažas sugužėjo,- pastabumą parodė ponia Citata.
     Būtent tuokart jausenoje aiškiai suvokiau svarbų apsisprendimą ir būtinumą pasakyti apie jį viešai. Pro virtuvės langą mačiau, kaip nedidelėje sodybos kiemo įkalnėje it nebaigtas išsapnuoti sapnas stovi karieta ir netoli jos iškeltas stiebas laiko jos vėliavą.
     - Taip, ponai, - pasakiau ieškodamas žodžių, kurie kažkur čia, bet kai ieškai, jie būtinai kažkur užsimeta. Ir tuomet taip:
     - Ačiū. Esate pirmi svečiai, atėję aplankyti manęs sugrįžusio į namus.
     Nelabai aiškiai atsimenu, kokį įspūdį paliko taip pasakyti žodžiai. Būdami netikėti man, dar labiau buvo netikėti karietos ekipažui.
     - Pakartok, Pranuci - paprašė Tomas.
     -  Nevalia, Tomai, leisti, kad ponas Ypata vėl kada nors kūrentų Karlonų namų pečių. Pavojinga. Gali sudeginti  namus. Atsigręžiau į  Ypatą ir uždėjęs jam ant peties ranką: - Atsiprašau, kad šitokiu būdu sugrįžau namo. Ačiū už keliones karieta. Dievas gal leis man ją prisiminti. Tai, patikėkite - ne taip mažai. Galbūt visuose Šklėriuose niekas toks turtingas nebuvo, koks dabar aš. Ir laimingas, žinoma.
     - Aš irgi, ponai, pasilieku su Pranuciu. O gal Pranciškumi? Prisimenu jo tėvą. Jis dažniau jį Pranciškumi šaukdavo. Taip lemta.  Sakytumei, viename lopšyje išsupti. Na, o jus, ponas Ypata ir pasiliekančius karietoje gal geriausiai primins padovanota  knyga. Dziedulis jau dabar ją vadina Šventąja.
     - Apie karietą čia parašyta tikrai nemažai, - patikino Šventoji ir pasiūlė paklausyti, kaip Tomas bardavo raides  A ir B.
     - Nagi, nagi, - pirmasis panūdo išgirsti Tomas Ir:

VAISIETA: Aštiššš, išdykėlės! Dar jaunos, tos garbės susikrausite! Kad ir nemažai  gyvenimo matęs, bet patikėkite!-neteko matyti galvos, kurioje girgždėtų karieta. O dziedulio galvoje ji girgžda. Tik ponas Dievas žino, kas joje dar yra, bet karieta tikrai yra. Ir girgžda netgi daugiau negu jūs, išdykėlės. Manau, kad išliks ir girgždės joje net tuomet, kai jos nebus.
  - Galvos ar karietos?
  - Aštiššš, išdykėlės!

35

35.Sveikinimai Napoleonui

     
     Kai labai norima pasilikti vienam, vienumoje, taip ir atsitinka - tie, kas yra arčiau, kas įvelia tave į kompaniją, nepastebimai vienas po kito nyksta, išeina ir, žiūrėk, jau esi vienas. Taip atsitiko ir po surengto triuko vaidinimo Dega. Karietos ekipažo žmonės pradėjo skirstytis - užgeso  pečius, išsivėdino namai. Vengdamas skersvėjų, asmeniškai uždariau kai kuriuos langus. Vidinis išėjo parsinešti iš karietos pasostės reikalingiausius daiktus ir ten palaukti vėliavos nuleidimo.
     Sustojau prie lango ir žvelgiau vakarų pusėn
     - Ar galėčiau jus vadinti dzieduliu? - išgirdau paklausiant Ypatos knygą arba kitaip Šventąją.
     - Niekas lig šiol manęs to neklausė. Ateina laikas ir... dziedulis. Vadink!
     - Laiką suprantu kitaip. Jūs irgi kartais pasakote: nekelk nosies, Šventoji. Aukštai šoksi žemai tūpsi. Man tokie dalykai nerūpi. Man svarbu kaupti informaciją. Šia prasme esu tikra gobšė. Ir jūs žinote, kodėl. Suvokiame, kad tik per ją tegali ateiti naujas žmogus. O sąlygos mums palankios, nes, pavyzdžiui, aš irgi esu jums reikalinga, kad sugebu atsiminti ir amnezija man nepavojinga. Manimi tikite labiau, negu savimi.
- Tas tiesa. Žmogaus atmintis labai pažeidžiama - naikina ligos, naikina mirtis. Per ilgesnį laiką ji savame išblėsta. Šiandien dar atsimeni, o rytoj- žūrėk, jau užmiršęs. Senatvė! Daug duočiau ir aš, jeigu sugebėčiau atsiminti, ką žinojęs. Jeigu ką surandu, tai dažniausia ne savo atmintyje. Tiesa, būna, kuomet kažkas sušvyti galvoje ir netikėtai išnyra, pareina tai, kas kažkada buvo tavo. Ir koks džiaugsmas!  Tuomet ir šokteli aukščiau, atsiėmęs iš užmiršties  bent dalelę savęs, - kalbėjomės su Šventąja, net neįtardamas, kaip niūru būtų be jos.
- Neužsikalbėkim, dzieduli. Jau saulė prie laidos. Suprantate, kodėl apie ją?. Karietos vėliavos nuleidimo laikas.
- Taip, Šventoji. Ir va pirmą karta suprantu, kad ten jau man nebūtina ateiti. Saulė leisis kaip prieš daug metų birželio 11- ją, o būtent: 2155. Dar ryte kėliausi karietoje. Ir tai paskutinis kartas. Dabar jau nereikalingas.
- Na, imk mane ir žengte maš!

     Karietos vėliavos  pakėlimo- nuleidimo aikštelėje nebuvome pirmi ir paskutiniai.  Pirkios įspūdžiai buvo pritildyti. Niekas žodžiu nenorėjome jų liesti, tačiau jautėsi, kad jie ištirpdyti kiekvieno kraujuje ir į širdis atneša nuosėdų. Džiaugiausi, kad nepasidaviau norui užsidaryti namuose, kad sugebėjau ateiti, kuomet atrodė, jog galiu to nedaryti. Visi buvome, kaip vakar, kaip anksčiau, tik saulė leidosi viena  minute vėliau. Rytoj irgi leisis tuo pat laiku, lyg norėdama geriau įsižiūrėti į birželio penktadienio 13-tosisa lauktuves.
     Vėliavos nuleidimas neužtrunka. Pastovėję kelias minutes skirstomės prie savo darbų, dažniausiai visi kartu sugarmėdami karietos erdvėse. Šį kartą mūsų keliai skyrėsi - su Vidiniu neskubėdami įkalne kilome į sodybos kiemą. Reikėjo kažką- kad ir bent ką - kalbėti.     
     - Vidini, kažką nori pasakyti?
     - Nieko ypatingo. Noriu, Pranuci, ir save, ir tave  pasveikinti. Mudu juk nugalėjome. Patys save. Suprask galingiausią priešą. Kai norėjome, kad kas mus temptų už rankovės, prašytų, įtikinėtų -  patys atėjome. Nežinau, iš kur mano smegenyse užrašyta, bet ten taip: vyrais tampama užsivilkus uniforma. Ir dar: nepritekliai ir vargas yra tikrieji kareivio mokytojai. Sunku būti, kuomet žinai, kad jau nesi reikalingas. Tačiau atėjome. Sveikinki mane, o aš tave. O abu kartu Napoleoną. Tai jis čia taip kalbėjęs.
      - Sveikinu, Vidini. Ir Napoleoną taip pat. Bet jau kuris laikas, kai nesiunti į mano atminį eilėraščių. Išsekai?   
     - Neamžinas. Ateina laikas ir čia užsiraukti, bet nėra padėties be išeities. Juk viskas pasakyta, kad ir ką aš ar bet kas iš mūsų bekalbėtume. Ir dažnai - paprasčiau, lengviau, aiškiau. Žvilgterėjau į Prano paliktą lagaminą, o ten  makulatūros, kad oi, oi, oi. Bet žiūriu, kad ir kelios knygos. Atsiverčiau Patarlių ir priežodžiu knygelę ir iškart į akis: Mirtis dažniausiai ateina nelaukiama. Pasakyta  tai, matyt velniažin kada,  jeigu toks priežodis į tautosaką  įrašomas. Bandžiau pasiginčyti, o kas iš to klausyk:

O tu sakai: - mirtis
Ateina, kai nelaukiam  jos
Nebūtų jos sunku man laukti,
Kad tik žinočiau- neateis.
Ir vis tik būna,
Kai atodūsyj sunkiam
Aš laukiu jos, atvėręs širdį -
Tel žvilgteli!
Bet kai širdis tuščia,
Nereikalingas mirčiai.

     - Nusprendei pasiginčyti su patarlėmis ir priežodžiais
     - Kodėl pasiginčyti? Tiesiog pabūti. Pabandyti suvokti iš kokios gilios ateities  mudu atėjome.  Gal ir mudviem reikėtų atsiminti tuos tolimus draugus, kaip, sakysime, iš antikos laikų savo bičiulį Seneką atsimenantis Ypata. Mes jam pavydime, o ryžto atsiminti savo draugus nesiimame. Adomas su Ieva visiems  mums tėvai ir manau, kad jie proto galios palikimą dalijo sąžiningai.
   Tuomet prie mudviejų prisigretino Ypata.
- Kur du trečias  nereikalingas,  bet gal tai ne absoliuti tiesa.
- Taip tik atrodo, kad mudu du. Tai ne tiesa. Su mumis ir Ypatos knyga. Pagaliau, ką tik iš Vidinio išgirdau, kad jis irgi surado sau nuolatinį palydovą. Irgi knygą. Tik joje surašytos patarlės ir priežodžiai.
- Gerai. Bet norėčiau su judviem pasikalbti,  o knygos man tikrai netrukdo,- pasakė Ypata ir išėjęs į priekį nuvedė takeliu į seną sodą.

36

36.Sode prie laužavietės         

   
       - Nesmagu man, ponai. Nelabai suvokiu, kodėl taip, bet, sakau: nesmagu. Ir visiems nesmagu, nors... Taip nebūna, kad visiems, - paneigė ką tik pasakytus žodžius Ypata. - Smagu sodui, kiemui, namams. Bet labai įtikinamai prašau: nemanykite, kad šitie nesusipratimai vyksta pagal mano užgaidas.
- Ar reikia apie tai kalbėt? Manau, kad - ne. Kada manote išvažiuoti? paklausė Vidinis ir palinkėjo: - Laimingos kelionės! Būtų, žinoma, smagu žinoti, kaip jums seksis keliauti, - ramiai kalbėjo Vidinis, nepamiršęs pasakyti, kad neturime teisės  manyti, kad kelionė galėtų nesisekti, kuomet karietą vadeliuos ponas Ypata.

Susėdome aplink laužavietę ant akmenų. Ji tuščia. Tik pelenai storu sluoksniu  dėbso iš tos vietos, kur kūrentasi ugnies. Kurį akimirksnį pasirodė, kad visi akmenys apsėsi. Bet taip tik sudejavo iliuzijos sparnu palytėta atmintis.
    - Bet gi, Pranai, - išgirdau senokai taip ištartą vardą: - Esate puikus vežėjas! Ir prašau patikėti žodžiais, kuriais kalbu. Jūsų valioje manyti kaip patinka, bet lai dangus mane atiduos mirties patalui, tačiau kitaip nepasakysiu: esate puikus vežėjas! Iš tikrųjų, kaip dažnai galima bausti nežinant už ką? - išgirdau nuostabos gaidelę, neįtardamas apie ką prakabo Ypata. Vidinis buvo imlesnis.
     - O gal be atsiminimų, kurie mūsų nedžiugina?- paklausė, bet taip, kad  atsakymas atrodė aiškus, nesileidžiant į pamąstymus. Tačiau pasitaikius tokiai progai Vidiniui buvo smagu prisiminti patarlę, kad, girdi: Miške kerta namie  balsas atsiliepia. Jis nemokėjo jos suprasti ir buvo nusiteikęs manyti, kad miškui skaudžiau aiktelėjus, būtinai sudejuoja dangus. Tačiau parašyta, kaip parašyta ir jam  norėjosi paneigti tautosakines nuostatas bent sau ir tiems, kas jo klausytųsi.  Su Ypata sužiurom jo pusėm, laukdami jo poezijos, ir tuomet:

                     Gal taip kitur,
                     Kur miško ne tiek daug,
                     Ar vienas kelias į namus pareina,
                     Bet čia, Šiliniuose,
                     Miškai iki dangaus -
                     Jei kerta kas tai Dievui skauda.
                     Prisiimu savas kaltes
                     Už nemokėjimą pašaukti:
                     Jeigu žmogus,
                     Priglauski prie savęs,
                     Paglostyk mišką lig šerdies,
                     Kad neskaudėtų Dievui danguje.
                     Va, Stradivarijaus smuiku
                     Tau padėką Medeinė -
                     Miško deivė griežia:
                     - O, būk žmogau,
                     Bent jau miške Žmogum.
                     Ramybė tau
                     Ir žaliai dzūkų dainai!..
   
- Kalbuosi su patarlėmis, priežodžiais. Kai visi darbai padaryti ir karieta nereikia važiuoti, kas belikę? Pats sau pašnekovus sugalvoju,- pasakė, nesulaukęs  mūsų vertinimų ir tai supykino Ypatą.
-  Visi darbai padaryti? Tu ką ,Vidini? Iš mėnulio nukritai? - pyktelėjo Ypata. Atsistojo. Padėjo ranką ant obels kamieno: - Va, pažiūrėk! Gal galėtumei pasakyti, kada ji genėta? O kažin, ar nebūsi užmiršęs, kiek šiame sode obelų? Ir, beje, visos tokios jau kiek metų, kai negenėtos. O tu?  Visi darbai padaryti! Kita vertus, ar pats supranti, ką čia užgiedojai? Nereikia savo patingėjimus teisinti senatve.
- O-cho! Jūs mokate supykti!
- Moku, Vidini. Ir dar kaip moku! Ir su dangumi moku susipykti. Dabar irgi susipykęs. Manęs netenkina paaiškinimas, kad  girdi, Dievo keliai nežinomi.  Karietos keliai irgi - ne. Bet sakyk, meldžiamasis, kas turėtų kalbėti apie Achilą, jeigu  ne Homeras?
- Nepykite, jeigu kažką ne taip pasakiau. Poezijoje būna visokiausių dalykų.
- Karieta didelis dalykas, Vidini. Su ja reikia elgtis tik turint gerą išmanymą. Aš tiek daug jo irgi neturiu. Ir nemanau, kad  kuris iš  mūsų tiek jo turėtume. Manau, kad kažkur yra raktas mįslės įspėjimui, bet  jį reikia surasti. Turime karietą, o nei vienas  nežinome, kas jį  yra. Adatą šieno kupetoje nelengva surasti, bet įmanoma. Sodo negeni, adatos  neieškai, rašai nežinią ką. Po šimts pypkių, kaip galima taip?
- Tikrai nesitikėjau, kad toks piktas. Tiesiog pasiutęs - nuoširdžiai Vidinis pasidžiaugė Ypata. - O tik prieš pusvalandį su dzieduliu jautėmės kaip Napoleono kariai. Drąsūs. Nugalėję stipriausią  priešą. Tai yra patys save. O va atsistojau kario  pozoje prieš Ypatą ir kinkos sudrebėjo, -stengėsi juokauti Vidinis ir bent truputį pavyko.
- Skaudu, kad ieškome priešų ar nedraugų, kur jų nėra. Erdvių paslaptis karietoje man tiek pat mįslė, kaip kiekvienam mūsų. Bet gi esame katalikai, nors irgi gyvename su Trejybės paslaptimi.
Tuomet jau ir aš:
- Prisėskite, ponas Ypata. Irgi atsiprašau, jeigu kažką ne taip pasakiau ar ne taip supratau.
- Žinote gi, kad sėdėjimas mane erzina, tad nekreipkite dėmesio. Bet tikiuosi, ponai, prisimenate, mano nuotykius su juodžemio sėja. Tai irgi ne mano užgaida, bet ši žeme  dabar derlinga. Tik reikia žinoti, kokį javą joje sėti. Jūs manote, kad tai lengva? O gal vėl tuos pačius grikius sėsime?
Pajaučiau, kad Ypata pasakė daug, tik kažkodėl su Vidiniu nenorime suprasti. Stengdamasis parodyti palankesnį dėmesį keliausi nuo akmens.
- Jūs teisus, ponas Ypata, net ir žmogų išklausyti irgi reikia mokėti.
- Ir dar vienas dalykas: aš tikrai nežinau, kada karieta išvažiuos,- nekreipdamas  dėmesio mano žodžiams kalbėjo Ypata. Ir netrukus išgirdome, ko net sapnuose nesitikėjome.
- Ką?  Ką pasakei, Ypata? Pakartok dar,- nesusilaikiau ir nutvėręs jį už rankos beveik maldaujančiai: - Labai prašau, pakartokite.
Ir tuomet Ypata vėl:
- Sakau gi, kad nežinau, kada karieta išvažiuos. Tačiau jai išvažiavus Karlonų sodyboje pasiliks Pasostės  erdvė. Taip pat ir Giedrės erdvė. Daugiau man nepasisekė išprašyti. Nežinau, ką dar reikėjo man padaryti, bet galimas dalykas, kad tai, ką dabar  pasakiau, greit negalėsiu pakartoti. Jūs, ponas Pranai, puikiai žinote, kas atsitinka kuomet įsimeta amnezijos liga.
- Neduok Dieve, ponas Ypata. Savo priešui to nelinkiu.
- Karietos vežėju irgi nebūsiu. Puikiai atsimenu antikos laikų draugą Seneką ir  kartoju: manau, kad pagrindinis  sveiko  proto bruožas yra sugebėjimas sustoti ir  bendrauti su savimi.
- Nemanykite, kad turime jums priekaištų, - nežinia kodėl pasakė Vidinis, bet ką nors prasmingesnio pasakyti, matyt, kad tuo kartu nebuvo įmanoma.  Ausyse spengė sugulę Ypatos žodžiai ir man  kažkodėl norėjosi žinoti, ką jaučia pelėda apsirėdžiusi povo plunksnomis.

37

37.Fragmentas iš Prano lagamino         

     Šklėrių kaimo namai savo viduje dažniausiai sutvarstyti pertvaromis ir taip atsiranda didesni - mažesni kambariai. Dar vis nežinau, kuriais metais Feliksas su Karolina ir dviem sūnumis Divu ir Vincentu atėjo kurti Karlonų vienkiemį. Paklausius išgirsti, kad jis atsiradęs tuomet, kai sodžius ėjo į kalionijas. Bet matyti, kad ne visi sodžiai ėjo. Kaimyniniai mažesni Piečių, Dubo ir didelis Margionių kaimai kaip kažkada subuvo vienoje  vietoje, taip ir stovi kupetomis namas prie namo, kol nepradėjo pūdami nykti. Šklėriai gi, turėję dvi gatves ir apie aštuonias dešimtis sodybų, tirpo, skirstėsi, kėlėsi į viensėdžius, neretai kurdamiesi už poros ir daugiau kilometrų nuo senosios buveinės. Felikso ir Karolinos viensėdis kūrėsi prie Ūso balos, netoli geležinkelio ant viksvomis apaugusio lygaus lauko, kuris rytiniu šonu sviro žemyn į Ūso balą.
     - Gerų sapnų,- išgirdau Vidinį. - O Ypatos gal nesapnuokime. Jo mums užtenka ir be sapnų.
     - Manai, kad išnyks, kai karieta išvažiuos?
     - Nemanau. Ir neduok dieve, kad išnyktų  Bet šiandien jis mane kaip reikia ant dantų palaikė. Tikrai nemaniau, kad taip sugebėtų. 
     Tylėjau. Irgi galvojau apie Ypatą, apgraibomis suvokdamas, kad kažko svarbaus jo esybėje nesugebame žvelgti. Pripratome prie jo kaip tarpininko tarp kažko ir mūsų ir lipome prie minties, kad  mums užtenka žinoti, jog jis truputi kitoks. Atrodė, daugiau užsiėmęs savimi,  mokėjimu sugrįžti į tolimus laikus, kuriuose atrodė jaučiasi patikimiau. Draugų ten nemažai, bet visi jie atsiminimuose ir košės kartu su jais nepavalgysi.
     Iš kur jis žino, kad po jo juodžemio sėjos žemė geresnė?- atsiminiau ir vėl užkliuvau už jo sakymo, kad dabar reikia žinoti, kokį javą sėti. Esa, grikiai netinka. Bet ir toks jo sakymas praslydo ilgiau neužsilaikęs. Atsiminiau Prano paliktą tą apšepusį lagaminą. Atrodo, kad net pajaučiau, kaip jį priimu ir iš atvažiavusios karietos. Nelengvas. Sveria tempdamas žemyn rankas.
    - Sakei, Vidini, kad Prano lagamine oi, oi, oi kiek daug makulatūros. Tiek jau daug, kad reikia stebėti?
    - Atvilkau jį čia. Galėsi pasižiūrėti, bet pamačius, manau, kad noras praeis po jį knistis.. Bent man ten nesinori kapstytis. Ten juodraščiai, kurie kažkada rašyti ir numesti. Rašto daugiau išblukusio, negu tokio, kurį galima būtų perskaityti.
    - Įdomu. Man nebūtų sunku perskaityti. Ir naudinga, - išgirdome Ypatos knygą.
    - O, net užmiršome, ką turime. Atleisk, Šventoji. Nesame prie tavęs pripratę. Kai čia būna raidės A ir B su J.(jotu), tai jos nei pačios mėgsta ramybę, nei kitiems leidžia turėti. Tu priešingai. Rami it pelytė po šluota. Nepakviesi, nepašauksi - ir lieki amžinoje tyloje.
     - Tai mano darbas. Jeigu jums nesunku, įsekite lapelį kitą. Labiausiai nudėvėtus, išblukusius.
      - Naktyje? Jau tamsu. Na, esi iš tikrųjų Šventoji. Ir Vidinis it saldainiuką čiulpdamas lūpose žodelį  minutėlę, minutėlę, pasikrapštęs Prano paliktoje makulatūroje, įsegė paprašytus lapelius Ypatos knygoje. Burna nutilo, alsavimas irgi, o netrukus išgirdome Šventosios skaitomus lapelių užrašus.

      Lig šiolei nesugebu suprasti, kam reikėjęs, sužlugus Radijo karietai, atimti iš manęs atmintį apie ją. Negailestingumas toks, kad Dieve, Dieve! Ilgą laiką negalėjau atsiminti nė vienos kelionės. Jų man lyg nebuvo.
     
      - Betgi tai tu. Tavo balsas.
      - Ša! - pašnibždėjau.
   
      Kuomet , būdavo, kas nors prisėda pakalbėti apie kelionę, jų pasakojimų klausydavosi taip godžiai, kaip mano anūkai pasakų. Ir džiaugdavausi manydamas, kad tai fantazijos, kurios pagrąžina žemės žmogaus gyvenimą.

     - Stop, Švenčiausioji, - tyliai pasaliau. - Stop, dukrele. Taip, mes jau žinome, kad tu šventa, bet dabar... Kažin, kiek dabar valandų? - nerišlus buvau kalboje, tačiau greitai apie valandas užmiršau ir parūpo sužinoti, kur dingo raidės A, B ir J.(jotas): - Kai jų būtinai reikia tuomet - nėra. Taip ir praeina visas gyvenimas, - priekaištavau.
   Atsisėdau ant lovos kraštelio ir paprašęs Šventąją tęsti pradėtą skaitymą, vėl klausiausi girdėdamas save ir kitus. Vidinį irgi.
    Tai ne fantazijos, Pranuci, - įtikinėjo pažįstami nepažįstami. -Tai realybė.   
     Neatlyžo ir ištikimasis Vidinis. Kalė ir kalė galvom, kad patikėčiau, jog per tuos metus su Radijo karieta buvau nuolat ir jam būdavo liūdna, kad nepasiseka man sugrąžinti atmintį apie Dženę ir jos keliones. Ir tas jo liūdesys irgi  buvo vaistas nugalėti amnezijai. Ne galutinai, ne be jos pasekmių, bet atgaivinus vieną kitą atsiminimą, pasijauti kitaip ir patiki, kad Berlynas bus nugalėtas.
     Jau tuomet išgirdau jo eilėraščius, kurie nesuprantamu būdu transformavosi į mano smegenis. Gali būti, kad taip atsitiko dėl priežasties, jog Vidinis galėjo skolinti ir net  aukoti savo atmintį,  kad tik vėl galėčiau įeiti  į prarastą laką arba  laiką užtušuotą, užmigdytą, atimtą, nukankintą. Ir  va, nors neįtikėtina, bet sugebu atsiminti ar ne tik pirmą tokiu būdu man transformuotą eilėraštį.
     
    - Dzieduli,  gal dabar be manęs. Pademonstruokite, kaip atsimenate.
     Žvilgterėjau į Vidinį.
     - Ačiū Tau, kad niekuomet nesi  manęs palikęs bėdoje. Ir tuomet ne. O dėl eilėraščio, tai net nežinau, ar dabar jį atsimenu, - pasakiau ir paprašiau Vidinį, kad jis pats pabandytų tai padaryti.
     - Manote, kad  sugebėsiu, - nebuvo tikras Vidinis, bet nesikratė, nesimuistė ir nesuklysdamas padeklamavo eilėraštį, kuriuo pradėjo savo poezijos  transportacijas į mano atmintį:

Žinau - ne Dievas!
Bet vis tiek nunešiu ten,
Kur atmintis pasauliui šviečia.
Žiūrėk, kiek daug kelių!..
Paklysti angelui ne sarmata.
Bet sieloje taip būt negali. 
Visais kelias važiuoja karieta
Per stebuklinga Dvasios šalį.
Jeigu ne kompasas -
Žvaigždynai ją parves namo!
Na, o kol kas
Abu tikėkime, broleli,
Galbūt dievų,
Galbūt žmogaus,
Mįslingai surėdyta karieta

      - Šaunu, - pagyrė Šventoji ir daugiau žodžių nebuvo. Tačiau šioje tyloje mane ir vėl siaubė nesupratimas, kam reikėję, žlugus Dženei, atimti iš manęs atmintį apie ją. Ir vėl kaip tada girdėjau Vidinio įtikinėjančius žodžius:
     - Tai ne fantazijos, Pranuci. Tai realybė. Per tuos metus su Džene buvai kaip dabar mudu,- ne kartą įtikinėjo  Vidinis ir tai darė pasitelkdamas ir savo poeziją:
     Abu tikėkime, broleli, II galbūt dievų, II galbūt žmogaus II mįslingai surėdyta karieta,- atsidusau Vidinio eilėraščio eilutėmis lyg priimdamas iš Lemties supratimą, kad karietos kelionių istorijos dar nesibaigė.

38

38.Naktis su Labanoro dūdom                     
     
         
        Naktis bemiegė. Galva užgrūsta mintimis, bet visos jos tokios, jog norėjosi, kad jų nebūtų. Sunku supaisyti ir atsirinkti nors vieną, kuri galėjusi ką nors keisti ar bet bandyti kažką daryti taip, kas būtų geriau. Vaizdai irgi vienas po kito virto į vokais užmerktas akis, slidinėjo o po jais ir tirpo, užleisdami pasirodymus kitiems. Štai kažkur sėdžiu su senu laikraščiu rankose, skaitydamas informaciją apie Praną ir jo karietą ir džiugu tik iki kol, kol jis neblyksteli apgeltusiais dantimis į veidą ir nepasako, kad JIS ne AŠ, o kitas Pranas, kuris vertas, kad apie ji rašytų laikraščiai. Paskui  nueina ir iš toli cituoja:

     Keistokai atrodo, kai vidužiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, esą, susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžią ar net toliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: "Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime".
     
        Vėliau raidės A ir B ėmė mane už rankų ir vedė nepažįstamu koridoriumi,  vis prašydamos, kad eičiau greičiau, nes dėdė  Kva Kva Kva arba Bul Bul Bul užrakins kabineto duris ir negalima bus pamatyti vietos, kur mane ištikusi amnezijos liga. Pakeliui vis kalbėjusios, įtikinėjusios, kad dėdė labai doras žmogus ir manęs  niekuomet nebuvo užmiršęs. Todėl man  labai svarbu neužmiršti ir parašyti su Šventąja  elektroniniame dienoraštyje:

  Garbinga, kad neužmiršdavo telefonu paskambinti ir Pranas Morkus, kitaip dar  Kva Kva Kva arba Bul Bul Bul. Jis žinojo, kad atmintį apie Radijo karietą pamečiau išėjęs iš jo kabineto, tačiau telefoniniuose pokalbiuose apie tai neužsimindavo ir paprastai klausdavo, ar nežinau, kur prapuolė kuris nors iš mudviejų pažįstamų.  Mudviejų pažįstami jam dažniau  nepažįstami žmonės, tačiau visi buvę Radijo karietos keleiviai. Išgirdęs, kad tokių nepažįstu, žinodavo apie mano atminties būklę ir tuomet ką  nors pacituodavo iš Senojo Testamento. Dažniausiai girdėdavau: bet Adomui neatsirado padėjėja į jį panaši. Tuomet Viešpats Dievas siuntė ant Adomo gilų miegą; o jam užmigus, išėmė vieną jo šonkaulių ir jo vietą užpildė mėsa. Po to Viešpats Dievas iš paimtojo iš Adomo šonkaulio padarė moteriškę ir ją atvedė pas Adomą.

     Bet raiškiausiai, ilgiausiai po užmerktų akių vokais pabuvo ponas Ypata.
Prie uždegtų žvakučių karste gulėjo numirėlis. Ypata priėjo prie jo ir nežinia ką pakuždėjo. Tuomet pamačiau, kaip iš karsto išlipa apie 75 metų žmogus. Nebuvo sunku žinoti, kad tai austrų kompozitorius Arnoldas Šenbergas.
     - O kas tave keis?- paklausė
     - Nežinau - atsakė Ypata. Ir tuomet atsiminiau, kaip užrašuose Laikas atsiminti, apie A. Šenbergą parašyta:
       
Jis taip bijojo 13 dienos, kad galima sakyti, mirė nuo savo perdėto prietaringumo. 1951 metų liepos 13 dieną, penktadienį, jis praleido po antklode, drebėdamas iš baimės. Likus ketvirčiui valandos, jo žmona įėjo į kambarį, norėdama pasakyti, kad bijoti liko 15 minučių. Tuo metu Šenbergas, sunkiai pakėlęs ranką, vos pratarė žodį harmonija ir mirė be dvylikos minučių dvyliktą.
     
     - Ypata, neprasidėk! šūktelėjau, - yra įdomesnių dalykų. Va, linkėjimus siunčia Jonas Bartkus iš Griškabūdžio. Prisimink! Kartu su juo dirvožemį Šklėriuose ant Karlonų kalnelio sėjome. Dovanų irgi atsiuntė.
     Ir tik dabar pastebiu, kad Ypatai paduodu virvę ir pistoletą.
     - Sakė, kad dar reikia tilto. Bet jį dabar nesunku surasti. Ne karo metas ir tiltai nesugriauti.
     - A, prisimenu, - neskubėjo į karstą gulti Ypata.
    Aš irgi Jus atsimenu, ponas Ypata, pasakė Bartkus nežinia kodėl ir kaip atsiradęs šalia. Ir Ypatai: - Siūlau numirti kitokiu būdu. Tai patikimiau, negu atsiliepti į paraskevidekatriafabijos iššūkį. Ponui Arnoldui Šenbergui pasisekė, bet irgi laukti reikėję beveik visą parą. Betrūko tų nelaimingų dvylikos minučių ir nebūtų gebėjęs numirti. Ar reikia rizikuoti?
   Ypata užmiršęs, kad karste vietą pasilikusi tuščia, klausiamai žiūrėjo Bartkui į akis ir  laukė, kokį mirties būdą jam siūlo.
     - Pone, neatsisakykite! Nors esame sapne, bet vis tiek, - Ir nelaukdamas ką  pasakys Ypata, dėstė: - Mirkite nors tuoj pat. Niekas nedraus. Juo labiau, kad šis mirties būdas stengiasi pamėgdžioti Šventąją trejybe. Va, Pranucis  mano dovanas jums sąžiningai perdavė. Tai virvė, kurios viename gale užrišau kilpą. Jau dabar galite užnerti ant kaklo.  Antra, - tai pistoletas. Šovinio nereikia ieškot. PISTOLETAS užtaisytas.  Bėda, kad negalėjau atsiųsti tilto. Todėl prisiėjo pačiam čia atkakti, kad pasakyčiau ir parodyčiau, kokį siūlau. Eime, - atsargiai lietė Ypatos petį Jonas Bartkus: - Parinkau gražiausią. Manau, kad tiltas jums patiks. Negaiškim. Reikia suspėti, kol gaidžiai dar neužgiedojo. Eime, - dar kartą paragino eiti.
    - O kam  jis jums reikalingas? Taigi tiltas, - pasiteiravau.
    Buvo apmaudu, kodėl nekviečia ir manęs į  kompaniją,
     - Paprastas  dalykas. Kitą virvės galą reikės užrišti už tilto turėklo . Svarbu, kad iki vandens užtektų laiko šūviui į smilkinį. Įdomu. Tikrai įdomu, - pakrapštė nagu smilkinį ponas Ypata. Tai kam tie sakymai, kad zanavykai - gobšiai. Visai - ne. 

    - Fui, - išmuštas sapno prakaitu iššokau iš patalo. Atrodė, kad krentu Vilniuje nuo Karaliaus Mindaugo tilto į Nerį. - Niekur žmogus neturi ramybės. Net miegodamas. Net sapnuodamas.
   
     - Tu teisus, Pranuci. Niekur tos ramybės nageli surasti.  Ir man visą naktį Labanoro dūdos grojo, - atsiliepė už lentinės pertvaros Vidinis. - Ne naktis, o kančia. Ėė, einu į karietą. Iš Pasostės  dar kai ką parsinešu. Nedaug jau ko belikę. Gali būti, kad  mudu paskutinį kartą šiandien kelsime karietos vėliavą.
.- Ką? Ar jau susirengė išvažiuoti?
- Rytoj  penktadienio tryliktoji. Jeigu ir neišvažiuos, nemanau, kad ten matysime poną  Ypatą. Visą naktį nedavė ramybės! Dūdų orkestro dirigentas, mat!

Kalbėkite ką norit  man -
Gal priežodžiais, gal patarlėm ar mįslėm.
Net po mirties
Mes niekur neišeisim,
Tiktai giliau savy sugrįšim -
Ir Dievas ten,
             ir angelai,
                      ir rojus,
Bažnyčios šventos
Ir juodi velniai -
Per visą naktį
Labanoro dūdos grojo,
Kuteno pažastis velniai -
Reikėjo šokt...
Ir šokau, ponai,
Laimingas, kad su ragana poroj...
Neturi velnias dūšios
O šuva- skolos...
Šiandien iš ten poeziją girdžiu,
O visa kita
        atsiprašant  - fū...

     -Taip, taip! Iš tikrųjų, kaip pasakyta: ieškodamas ir  velnią surasi. Bet iš kur jis, kai jo neieškai? Pragaras, o ne naktis,- pyko Vidinis.
     - Eik, Vidini. Eik!..

39

39. Kai Kristus nebūna prikaltas

   
   - Manau, bent nujauti, kokia negera naktis buvo. Kalbu ne apie tave, Šventoji. Tau turbūt laikas spalvų neturi. Svarbiausia, kad esi, - paimdamas nuo etažerės Ypatos knygą, kalbėjau jai, bet šnekos su ją darėsi vis atsargesnės. Ir dabar nebuvau tiesmukiškas; sugebėjau įterpti žodelį turbūt Tau TURBŪT laikas spalvų neturi, nors pats irgi nelabai dažnai jausdavau laiko spalvas. Svarbiau BŪTI.
    - Man paprasčiau, - sutiko Šventoji. - Laikas mažiau spalvotas dėl daug priežasčių -negeriu, nevalgau, nemiegu, nerūkau, nereiklia naktinpuodžių... Daug ko nereikia iš to, be ko negalite apsieiti jūs, tamstos. Ir jeigu ne būtinumas bendrauti žmogumi, suprantu, kad poreikiai  tokios kategorijos dalykams sumažėtų. O dabar, pavyzdžiui, irgi reikia sveikintis:
     - Labas rytas, dzieduli. Linkiu geros dienos!
     -.Ačiū, - pasakiau, pagavęs geresnę nuotaiką. - Duok Dieve, kad vėl nepradėtų Labanoro dūdų orkestras groti. Beje, kurį laiką maniau, kad bendraujant su tavimi, mano poreikiai mažės. Štai nereikia pačiam dienoraščio rašyti. Visuomet turiu solidžią pašnekovę. Bet, deja, neatsitiko, kad poreikiai mažėtų. Jau dabar suprantu, kad net nėra vilties, jog ateityje taip galėtų būti.
     Ir tai tiesa, tik man neatrodė, kad kažką apie tai įtaria Ypatos knyga, mano Šventoji. O jinai va kaip:
     - Suprantu apie ką kalbate. Mano buvimas jus, dzieduli,  verčia būti atidesniu, verčia suklusti ir pabandyti išgirsti dalykus, kurie anksčiau galvos nekvaršino. Užtekdavo pasirūpinti savimi. Ir nebuvo svarbu žinoti, bent stengtis žinoti, kad gal BŪTI svarbu net ir akmenėliui.
   - Na, šiandien tiek  teužtenka. Iki saulės patekėjimo pusvalandis stengiausi atsikratyti užkliuvusios temos, bet prisipažinau, kad su Šventąja kalbėtis įdomu. Daug nepaplepėsi, ne taip, kaip su raidėmis ir ypatingai su B.
    - Dzieduli, dabar 4 valandos dvi minutės. Vadinas, iki saulės patekėjimo lygiai 40 minučių. Žinoma, šitaip pagal kalendorius. Iš tiesų saulė  Ignalinoje šiek tiek anksčiau pakyla negu Varėnoje, o, vadinasi, ir Šklėriuose, - rodė žinias daug skaitanti ir nedaug kalbanti Šventoji. Bet sulaukusi progos pakalbėti daugiau, nepameta  jos: - Ar suvokiate, kodėl Labanoro dūdas neduoda ramybės? Ar žinote, kodėl jos taip elgėsi?
     - Dūdos?
     - Todėl, kad neturite sukaupę informacijos, kuri pakuždėtų teisingą supratimą, kaip reikia elgtis, skiriantis su karieta. Pykti? Džiaugtis? Liūdėti? Abu su Vidiniu pasimetę. Jeigu leisite, galėčiau tai užrašyti į dienoraštį.
     - Būtent? 
   
      - Būtent: Dar prieš saulės patekėjimą, Vidiniui išėjus į karietą, šnektelėjome su Šventąja. Tuomet  ji pirmą kartą man suprantamiau paaiškino, kodėl naujo žmogaus atėjimui reikalinga gausi informacija. Todėl, kad per ją atsiranda mąstymo procesas suvokimas, kaip reikalinga elgtis, susidarius išeities reikalaujančiai realybei. Visiškai nesvarbu, iš kokio šaltinio ši informacija gaunama sprendimui priimti ar iš biologinio žmogaus smegenų, ar iš būsimo Naujo žmogaus elektronikos.
     
     - Negi manai, kad taip paprasta suvirškinti, ką pasakei. Bet, regisi, suprantu. Nagi rašyk,- paskiau, - bet su prierašu.   
      - Ir koks tas prierašas?
      - Reikia užrašyti, Šventoji, jog bandau suvokti, kad kuo greičiau visa žmonija persikels į užtarnautą poilsį, tuo geriau. Šiandien  mano smegenys iš tikrųjų nepajėgūs suvokti, kaip reikia elgtis, kad karietos vėliava būtų pakelta ateities labui, kad jos  erdvės nebūtų įšaldytos, apkaltintos nesąmone,  fantazija, dar kažkuo. Aš bijausi, kad  kažkas nesunyktų, kas jau yra. Kai Ypata sėjo juodžemį irgi  buvau kvailio padėtyje.
Bet gana. Apie tai tikrai gana, Šventoji. Eime ieškoti Vidinio.
     
     Vidinį, kaip jis ir sakė, suradome karietos Pasostės erdvėje. Bet reginys toks, kurį atrodė  žinau ir ne kartą matęs. Bet kartu žinojau, kad atsižiūrėti niekada neužteks.  Man pasirodė, kad lange, kuris buvo į tėviškės sodybos pusę, įšoko kryžius. Ne toks didelis ar žemas,  sunkus ar lengvesnis, kurie statyti Šklėrių sodybų pavartėse, pakelėse  ar Kabelių parapijos  bažnyčios šventoriuje.
   -Tai aš. Ar matai, Pranuci?  O tu, Šventoji, ar žinai, kas atsitinka, kai ateina tokia šviesa? - klausė mudviejų Vidinis.
      Bandžiau surastą karietoje vaizdą palyginti su Čiurlionio paveikslu Kryžius Tai nesutapatinami dalykai ir vis dėlto panašu, nors viename kito būta nedaug. Net ir tuomet, kai Vidinis išskėtė rankas ir atrodė, kad pats pavirto kryžiumi. Kalbančiu, beje. Net eilėraštį deklamuojančiu:                   

O būna -
Kryžius neslegia pečių.
Jį paėmiau akim
Su spinduliais pro langą.
Ant jo net Kristaus neradau -
O Viešpatie! Ateik,
Jei ledi sau
Nebūti ten,
Kur nukryžiuotą kalė.
Nedidelė mano trobelė,
Galbūt net kryžiui ne paguoda.
Bet...
   argi vien tik langus 
Šviesai atidarom?

... Įėjo kryžius
Manyje pabūti.
Čia daug net to,
Ko pats nebežinau -
Iliuzijom
           ir pasakom
Išaugę medžiai,
Įaugusi šešėliuose
Keista žolė.
O kas gi čia?
Galbūt, esmė
Dar nesunokusi,
Nežinanti
Kuo atsiras,
Kai bus?

Su kryžiumi šviesa suaugo.
Tiesiu buitim apdegintas rankas;
- Čiurlioni,
Kur padėjai Kristų?
Šviesa pro langus,
Pro tave
O aš maniau -
Nedidelė mano trobelė
O Jėzus ten,
Kur nukryžiuotą kalė
   
     - Ar supratai?- nežinau kurio - manęs ar Ypatos knygos- klausė  Vidinis.
     - Su kryžiumi, Vidini, iš tikrųjų  nei reikia, nei įmanoma atsisveikinti. Jo jokia karieta  neišveš. Tu ta žinai. Kiekvienas esame sau kryžius. O tave juk irgi neretai kaip savo kryžių priimu. Daug šviesos jame. Antraip, turbūt nežinotume, kad prie jo buvo Kristus prikaltas.

40

40.Dūdorius
         
   
Iki saulėkylos dar buvo laiko neskubėti.
     - Vidini, kaip ir kada tą savo dieną pradėjo Ivanas. Nepriekaištauk, bet Aleksandro Solženicyno knygos apie jį neskaičiau. Bjauru? Ana Achmatova kažkada sakiusi, kad ją turi perskaityti  du šimtai milijonų žmonių.
     - Kažkada? Tai turbūt dar Nikitos Chruščiovo laikais. Kodėl klausi apie Ivano dieną?
      - Ir mudviejų laikais. O klausiu todėl, kad jeigu kas panorėtų parašyti apie vieną radijo karietos dieną, siūlyčiau šitą. Dar diena neprasidėjusi, o jau, prašau   ir Labanoro dūdų orkestras sapnuose, ir kryžiaus regėjimai Pasostės erdvėje. Bet svarbiausia, jog kitos dienos nebus, kad susiėję galėtume jaustis savi.  Dabar vėl nesuprantu, iš kur prisakyta perskaityti Vieną Ivano Denisevičiaus dieną.
    - Denisovičiaus.
    - Taip, taip, Ivano Denisovičiaus, - pasakiau numesdamas akių žvilgsnį priešpriešiais ir viskas nutrūko. Dieve brangiausias, ogi žiūriu, prie aikštelės stoviniuoja Jonas Bartkus. Lyg būtų tiesiai iš sapno čia atskuodęs.
     - O kur Ypata? - užmiršęs pasisveikinti, trūkinėjančiu balsu klausiu nelauktą ir tokį ankstyvą svečią.
    - Labas rytas, ponai, - sveikinosi Jonas.
    - Labas, bet klausiu, o kur ponas Ypata?
    Neramu, net niežulys prabėgo nugara. Ir ta Jono šypsenėlė akimoju įsiėdė į smegenis - niekaip negalėjau atsikratyti minties, kad atvažiavo čia nuo Karaliaus Mindaugo tilto, Neryje palikęs Ypatą. Laikysena irgi tokia lyg burnoje laikytų Horacijaus žodžius: mes ir visa, kas mūsų, turime  mirti
     - Jonai, kabėk. Klausiu, kur ponas Ypata?
     - Ko prikibai? Nelabasis apsėdo?
     - Ir kur čia atsiradai? Iš Vilniaus ar iš Griškabūdžio? - neatstojau.
     - Labas, Vidini, - nusigręžė nuo manęs Bartkus. - Kas jam pasidarė? Negi dėl to reikia jaudintis, eiti iš proto ir kitus erzinti. Fu! Būta bėdos! Ne Hanibalas prie vartų!
     - Bet iš tikrųjų, kur jis? Visą naktį Labanoro dūdos grojo, - ramiai sveikinosi Vidinis -.Atėjus į Pasostę nuotaika irgi tokia, kad norėjosi kryžiumi būti kibirkščiuoti, degti, šviesti.
     Dabar jau pradėjo temptis ir Jono Bartkaus nervai. Pasiėmė nuo žemės maišą:
     - Va, sakiau, paprašysiu pono Ypatos, kad pora kibirų juodžemio įpiltų. Anksčiau norėjau, bet maniau, kad iki Joninių galima palaukti.
   - Vadinasi, atvažiavai iš Griškabūdžio?
    - Kodėl tau dėl to galvą skauda? Iš kur! iš kur! Ar savo namų neturiu? - Ir jau: - Ana, žiūrėkite, kur jis, ponas Ypata. Žino, kad saulės greičiau nepakelsi. O jūs laukite. Sugeba ponas Ypata nušluostyti nosis.
   -Tfu! Kad tu prapultum! Taip žmonės ir miršta, gavę širdies priepuolius, - atsidusau. -  Net neįsivaizduoji, besarmati, kokius triukus krėtei visą naktį. Sapnas toks įtikinantis, kad tikrai nesuabejojau, jog atvažiavai palydėjęs Ypatą nuo Karaliaus Mindaugo tilto. Tfu! Keliai linksta. Ir drebulys krečia. Nepyk, brolau. Viskas gerai, kas gerai baigiasi.
   - Maniau dėl Ypatos nirštate, kad karieta išvažiuos. Aš irgi skubėjau. Išvažiuos ir  gaudyk vėją laukuose.
    Pasirodžius J.(jotui) ryšiai su ponu Bartkumi atkuto. Galėjome tik konstatuoti, kad  neblogai žino, kas kaip čia yra.
     
     Į takelį įsuko ponia Citata, Tomas,  paskui juos Astė, raidės A ir B su J.(jotu) ir man nematytas berniukas, panašus į piemenėlį.
     - O, ką  matau! Malonu, kad neužmirštate!, - sveikinosi su Jonu Ypata, bet buvo labiau mįslingas, susikaupęs, įėjęs į save. Pasisveikino su manimi, Vidiniu ir parodydamas atgal:
     - Matote kokį svečia turime? Dūdorius.
     - Dūdorius? - vėl sapnais per smegenis kirto atmintis. Iš Labanoro?
     - Kad nežinau. Klauskite Astę ir jos kompaniją. Tik abejoju, ar suprasite. Aš nesupratau, bet stebėtis nereikia: šiandien ketvirtadienis, birželio dvyliktoji, ryt penktadienis - birželio tryliktoji, kad ji nevaikščiotų!     
      Akimis pagavome mažąjį svečią.   
     - Iš kur jis?- žioptelėjo Vidinis: - Taigi ne Afrika ir ne badas.
     - Va! Va! ir aš taip- ne Afrika ir ne badas, bet sako, yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir to užtenka, - priekaištingai burbtelėjo Ypata.
     - Kas sako?
     - Klausi taip, lyg nežinotum, - tuo pačiu balsu lyg sau, bet kad girdėtų kiti :- Na, pažiūrėsime, kas čia bus. Kaip dugną dėsim.
     - Jeigu tik žiūrėsite, o neklausysite, negirdėsite, tai nieko ir nematysite, ponai, - ryžtinga buvo Astė ir, padėjusi ranka Dūdoriui ant apdriskusio petuko, nuėjo prie vėliavos stiebo: - Šiandiena mūsų diena, ponai. Mes kelsime vėliavą, - net nemanė paaiškinti kas tie mes.
   
     Saulė Šklėriuose  tekėjo 442. Astė, atklosčiusi šilką, paleido karietos vėliavą ir ją, priglaudęs prie lūpų dūdelę, kėlė Dūdoriaus muzika. O į mano sąmonę Vidinis siuntė tai, ką jautė arba tiksliau, ką sugebėjo perduoti iš savo pajautų.   

Suvirpo muzika...
Bet iki tol
Dūdorių ploviau ir rengiau,
Kad tik gražus!
Kad neskaudėt akim!
Kad purvinas, toks nešvarus
Dūdorius
       praustųsi
                 šauksmu:
Dangau, ateik!
Padėk, kaip jam
Bent kartą
Angelu pabūti.
Ant veido limpa
Murzini šešėliai
Ir išvoliotas purvas
Vargstančio dalioj.
O rankų
             irgi
Niekuomet vanduo neplovė.
Dūdoriau mielas, būk gražus...
Tai kas, kad  šitokia tikrovė
Skurdžia lemtim apglosto mus,
Bet ...
         noriu,
                oi kaip noriu
Matyt su angelais kartu.

Suvirpo muzika...
Užsidegė akutės godžios
Murzinėj veido,
Ir girdžiu
Dejuoja, verkia
Džiaugiasi ir bara,
O ir mane
Už rankų
         paima
            Ir kelia -
Ir aš jau angelas,
Ir aš su juo skrendu...

Kiek Dievo daug!
Kiek daug dangaus!
Kiek begalybės
Sieloje žmogaus! 
O angele tu mano,
O dūdoriau,
Manei, kad susitikę
Nepažinsime tavęs -
Užteko, kad pagrotum dūdelę
Ir skamba
Miškas ---
       Žodis ---       
Muzika ---
       ČIURLIONIS.
   
     Vienas šaukštas deguto medaus statinę sugadina. Dūdoriaus buvo mažiautik lašas, bet tai buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės lašas.
     - Pagrok dar, Dūdoriau, - paprašiau priėjęs, ir visi pasilikome vietoje, girdėdami ir matydami, kaip virpa muzika Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Dūdoriaus dūdelėje ir  sieloje.


» Kūrybos oaze » LAIKAS ATSIMINTI » Reikia, tai reikia