42.Girdėkit! Muzika esu...       
                 

      Astė padarė daug, kad karietos vėliava pakiltų grojant Dūdoriui. Nesimatė, kad jai prireikia jėgų savitvardai - rami, pasitikinti, žinanti ką daro, bet  truputį piktoka. Supratau, kad jai buvo smalsu stebėti, kaip pakėlus vėliavą, grojant Dūdoriui, keitėsi Ypatos veidas. Ir kuo ilgiau jį stebėjo, tuo įtikinamiau suvokė, kad tai Jis. Reikia dar kažkokios įtampos, suvibravimo sąmonėje, kad viršum Ypatos kaktos ir viršugalvio atsirastų tai, ką Mikalojus Konstantinas Čiurlionis „uždėjo“ „Dūdoriaus“ paveiksle ant neįvardinto herojaus galvos, matyt, norėdamas jį sulietuvinti. Astė nelabai prisiminė, kaip atrodantis galvos papuošalas. Lyg ragai, lyg sumaigyta karūna ar dar kažkas.  Žaisdama vaizduote ryžtingai „iškėlė“ lietuvio tipą iš paveikslo ir jo vietoje prie grojančio Dūdoriaus „įkėlė“ Ypatą. Neatrodė, kad reginys paveiksle prasmingai pasikeitė. Priešingai, ji dar labiau įtikėjo, kad Dūdorius ir Ypata yra iš vieno paveikslo, kad jie užmiršę vienas kitą ir reikia kažką daryti, kad atsimintų. Keisčiau Astei atrodė, kad niekas iš karietos ekipažo žmonių nepastebi, jog aikštelėje prie karietos vėliavos pakėlimo susitinka iš vieno paveikslo išėję du herojai, užimti  muzika – vienas muzikuojantis, kitas - gebantis ją girdėti. „ O! kaip reikėtų Giedrės, - atsiminė Astė“,- Ji tuoj pasakytų: taigi, karietos žmonės, atsiminkite, būkite ir girdėkite kaip M. K. Čiurlionio „Dūdoriaus“ paveiksle.“
     Giedrės nebuvo, bet Astė žinojo, kad karietoje yra  jos erdvė. Paketino, jog sugrįžusi į karietą būtinai užsuks ten, nors nežinojo, ko joje ieškos. Svarbiausia buvo, kad atsitiktų stebuklas: „ Atsimink ir pažink, save, ponas Ypata, atsimink ir pažink Dūdorių“. Tačiau ponas Ypata elgėsi kitaip - jo akys retai praslysdavo murzinu  Dūdoriaus veidu, į vienos akies vyzdį įkrito baltuma lyg neatsargiai nutiškęs dažų lašas. Dar palūkuriavęs, nepakeldamas galvos, išėjo į trumpą takelį ir sugrįžęs pradingo karietoje.
    - Ačiū, Dūdoriau. Tu tikras šaunuolis. Žvaigždė! - padėkojo ir vėl, padėjusi jam ranką ant peties, ėjo atgal iš vėliavos pakėlimo - nuleidimo aikštelės. Kartu su jais raidės A su B ir J.(jotas). Mes gi irgi skirstėmės kas kur, bet visi žinojome, kad įspūdį savyje tik pradedame rinkti, kad iškart jis neįstrigo ir prireiks kažkiek laiko, kad šaknys įsikibtų į dūšias. Ir štai pasijautė, kad šis procesas pradėjo reikštis.
   
VIDINIS.  Va, kalbame apie Joną, jo juodžemį, bet iš tiesų vyksta kažkas svarbiau. Nesuprantu - kas? Ir panašu, kad dar niekas iš mūsų nežinome – kas būtent vyksta. Net Astė.
AŠ. Kodėl „net Astė?
JONAS. Tikriausiai galvojate, kad, va, Jonas Bartus tikrai žino, kas jam svarbiausia. Tačiau, deja. Irgi jaučiu, kad kažkas įvyko ar net vyksta, kas nepalyginamai svarbiau. O Astė? Taip, ją visi žinom. Bet man atrodo, kad ir Dūdorių esu kažkur matęs. Kur? Kvailystė manyti, kad muziejuje. Tokių murzių ten niekas neįsileidžia. Bet ir man tie muziejai ne tiek rūpi. Na, gal truputį rūpi, bet žemė - pirmiau.
   
     Tuo metu Astė  lūkuriavo koridoriuje prie Ypatos erdvės. Net nesitikėjo, kad taip greitai sutiks ir tiesiai - šviesai, lyg sunokę obuoliai nukris jos žodžiai:
     - Sakykite, kaip jūs su Dūdoriumi atsiradote Čiurlionio paveiksle?
     - Jums atrodo, kad ten aš?
     - Neabejoju.
     - Ar galima tą paveikslą pamatyti?
     - Betgi jums nėra laiko. Jūs pasirengęs rytoj sirgti. Ryt penktadienis, birželio tryliktoji.
      - Velniop ta paraskevidekatriafobiją. Juk gali būti žmogui svarbesni dalykai. Kodėl bent kartą galėčiau nesirgti, - ryžtingas atrodė ponas Ypata.
     - O Dieve mano! – atodūsiu atsiliepė Astė. - Negi?
     – Nesu, Aste, tas bailys, kuris nemoka išskirti svarbesnius dalykus. Argi būtina man sekti austrų kompozitoriumi Arnoldu Šenbergu. Taip, tas tiesa, kad mirė penktadienio tryliktąją, bet.. kodėl man reikia juo sekti? Pagaliau špagą turiu, -  prisiminė Ypata, bet tuoj pat nurimo: - Ė, Napoleonas turėjo visą armiją, o tos bjaurybės irgi  bijojo.
     - Jis ir balto žirgo bijojo, bet paveiksluose dažniausiai ant jo,- pasakė Astė ir paėmus Ypatą už rankos lyg pabijojusi, kad nepabėgtų: - Dūdoriau, ateik,- pakvietė, - ir dūdelės neužmiršk.
      Mažas ir didelis paklusniai nusekė  koridoriumi pasui ją į Giedrės erdvę. Joje buvo tai, ko be pačios Giedrės turbūt ir negalima pasakyti, bet  Astė jautė, kad čia ateiti  labai reikalinga ir būtent iš  jos susilaukti paramos, priimant reikalingą sprendimą.
     - Tikriausiai jau užmiršai šį didelį dėdę? -  paklausė Astė Dūdoriaus.
     - Gal. Bet jis mėgsta  muzika. Moka girdėti. Muzikai reikia, kad mokėtum groti ir klausyti.
     - Va, dabar atidžiau pažiūrėsime, kaip dėdė Ypata klausosi muzikos. Ar jam, Dūdoriau, pagrosi?
     - Aha.
     Atsimindama M. K. paveikslą „Dūdorius“ Astė Mažą ir Didelį sukomponavo taip, kad niekas svarbesnis neišnyktų. Tik nepasakė, nei „grok“, nei „klausyk“. Dūdorius pakėlė dūdelę prie burnos, nežymiai įvėpė oro, o Ypata rimo aprimo. Ir iš Giedrės erdvės karietoje ligi pavartės ataidėjo Dūdoriaus muzika.     
     Susižvalgėme ir  taip pat rimome aprimome. Tik Vidinis krutino lūpas, vapėdamas naują  eilėraštį, jau bene tračią šios dienos rytą. Aš jį girdėjau savyje, bet neabejojau, kad jį girdi ir Jonas Bartkus.
       
        Baltoji  paukšte, viltyje pakilus,
       Dievulis duos ir mes aukštai
       Pavaikščiosim gražiau, kaip ponai
       Mažos dūdelės muzikos garsais.
       
      O ne! nereikia pavydėti laisvei
      Ir mums, išėjusiems su ja pabūt -
       Baltais berželiais savo dalią laistom,
      Ją panešiojam vyturių sparnais.
     
       Tik pažiūrėkite, koks šis pasaulis!-
       Balta spalva nebūna be juodos.
       Dangus ir žemė glaustosi per saulę
       Per polėkius, suvirpusios dainos...

        Girdėkit! -
        Muzika esu!
        Ir nesvarbu, 
        Kur atsikvėpsiu ryt, poryt -
        Svarbiau, kad būtų kam
        Pragydusio klausyt
        Ir neužmiršt, jog ir gerklėj,
        Ir medyj
                  gieda
                         vyturys[/i].
     
      -Taip, pone Ypata. Jums reikia būtinai pažiūrėti tą paveikslą. Ir Tau, Dūdoriau, taip pat reikia. Man jūs jau dabar kaip iš to paveikslo išėję. O! kaip bijausi, kad tai nebūtų iliuzija. Kad nereikėtų ir  man apsirgti. Tų ligų juk daug. Net daugiau, negu sveikatos.
(Iš „Laikas atsiminti“

44.Gera diena

     -Oi, kokia gera diena! Dar iki laidos saulė ilgai slys dangumi. Oi, kad visos tokios dienos! Nebūtų laiko nei Ypatai, nei bet kam sirgti, - džiaugėsi mano Šventoji. Jaučiau, kaip sąžiningai aprašinėja dienos įspūdžius, net pradėjau galvoti, jog reikia kažką daryti, kad galėčiau jaustis bent dalinai turįs teisę į mano gyvenimo užrašus. Bet ilgesniam šnektelėjimui su ja nebuvo laiko. Karietos ekipažo žmonės, visur matydami su „Ypatos knyga“, nepraleido progos prikergti man „inteligento“ pravardę. Jie dar vis laikė karietos vežėju ir jaučiau, kad toks šaukinys išliks iki grabo lentos. Nesunkiai vaizdavausi, kaip ant krūtinės ramybėje sudėtos rankos apvyniotos ne rožančiumi, o botagu. Toks tipas pajėgus į dangų įeiti išdidžiai. Vertas jo ar ne, ne taip svarbu, tačiau atrodė, kad danguvai  įdomu būtų jį turėti ir net jo reikia.   
- Pasirodo ir ant Karlonų kalnelio pasitaiko dienų, vertų Ivano Denisevičiaus dienos, aprašytos Solženicyno.
- Denisovičiaus, - patikslino pavardę mano Šventoji
- Lietuvinu, bet atkaklus. Nepasiduoda. Kaip manai, kokie nutikim dar iki saulė laidos mus čia ištiks?
- Manau, kad radijo karieta turės naują vežėją, - net nemirktelėjusi tuoj pat atsakė Šventoji
- Jau turi jį.
- Galvoji apie Ypatą, bet atrodo, kad taip neatsitiks.
- Tu- ką? Kitaip būti negali. Nebent Balsas iš dangaus į mūsų vietas kažką  atsiųstų. Pavyzdžiui, Vincą Krėvę ar Antaną Žmuidzinavičių. Arba abu kartu.
- Koks netikėtas ir puikus pasiūlymas, - pasidžiaugė Šventoji, bet po minutėlės ankstesniu ramiu pašnekovės balsu: - Ne. Turbūt taip nebus. Nelengva apie tai spręsti, bet nutuokiu, kad karietos naujas vežėjas jau yra. Jis čia, vienas iš ekipažo.
- Ne Ypata, o sakai, kad yra. Be jo nėra į ką rodyti. – Ir tuomet ūmai šovė galvon: - Negi manai, kad juo bus Jonas Bartkus?
- Gana,  inteligente,- šyptelėjo Ypatos knyga. - Spėlionės lai nebūna mums amatas. Laukti nedaug. Iki saulės laidos sužinosime, kaip iš tikrųjų..
Apsidairiau aplinkui, bet Jono arčiau nesimatė, tik kluono pavėsyje stovėjo jo automobilis atlapotomis durimis ir atkeltu bagažinės dangčiu. Protas pasidarė veiklus ir sąžiningai dėliojo pliusus ir minusus, vertindamas Bartkaus pritikimą  būti karietos vežėju. Jaučiau, kaip krūtinėje verda, kaista, tačiau  pliusai vienas po kitos  gausiai rinkosi į savo polių, labai raiškiai persverdami kitame poliuje susitelkusius  minusus.
-Taip, Šventoji. Toks pasirinkimas nekritikuotinas. Kad ir kaip norėčiau paprieštarauti, o argumentų, deja, nėra.
- Kodėl „deja“?
- Ė, argi supaisysi, kada koks žodis iš burnos ištrūksta, - pasakiau ir prisiminiau  pokalbį sode prie  laužavietės, kuomet Ypata netikėtai pasakė, kad, girdi, radijo karietos vežėju  jis tikrai nebus. Bet, kaip žinoma, Lietuvoje vengiama išgirsti  teisybę žodyje ir, matyt, vargiai kas suprantame, kokia tai sunki nuodėmė.
- Suprantu, kad  tau, dzieduli, mūsų pašnekesys nelinksmas. Erzina.  Užrašinėju ir jaučiu, kad ir mano nuotaika blunka.
- Užrašinėji?  Ne! ne! Nereikia, Šventoji. Ne viską reikia užrašyti. Nebūk smulkmeniška. Yra dalykų, kurių ir po daug metų nesinori prisiminti.
- Man nelengva spręsti, kas dzieduliui svarbu, o kas  -ne. Kas nepatiks, galėsite vėliau ištrinti. Man gi leiskite nepraleisti nieko, ką girdžiu ar  matau. Gerai?                                                     
- Gerai, Šventoji. Sutarėm.
    Toks pašnekesys tėra menkutis tos dienos štrichas, jis be svarbesnių akcentų, bet vis dėlto įdomu būtų sužinoti, kaip atsitiko, kad Šventoji sugebėjo apčiuopti teisybę anksčiau, negu teisybei buvo leista išnokti. Dabar nėra abejonės, kad tos dienos sunkiausias pokalbis išliko viešumai nežinomas, tik gerokai vėliau sužinota, kad  galiausiai būtent jis lėmė kai kurią pertvarką ir visą likusios dienos darbotvarkę. Jie abu – ir Balsas ir Ypata  - žinojo vienas kito nusiteikimus ir abu  buvo pasiryžę pasieti savo tikslus. Tačiau vienas  buvo aukštai, o kitas - žemai. Sugrįžęs iš Giedrės  erdvės į savą, Ypata ilgai negebėjo nurimti ir išspausti iš akių užmarštin Dūdoriaus atvaizdą. Atrodė, kad  jis atėjo kartu  su juo ir laukia, kad vėl būtų paprašytas pagroti. „ Ne, ne, Dūdoriau! Ačiū, - mintyse kalbėjo jam Ypata, - Tu jau pagrojai. Tu, murziau, puikus muzikantas. Ir dabar girdžiu tavo muziką. Netrukdyk jai pačiai būti“, bet Dūdorius buvo atkaklus. Ir tuomet Ypata jau balsu:
     - Dabar aš pagrosiu. Visas dangus išgirs. Klausyk, kaip aš tavęs. Te lamina  Dievas tave tyla, o mane.... Klausyk, Dūdoriau, - ir pakėlęs akis į erdvės skliautą, kur raiškiai švietėsi abeji Grįžulo ratai:
YPATA: Pagaliau gi leiskite man  būti savimi. Rytoj penktadienis. Rytoj birželio 13-toji. Pasakykite Šv. Petrui, kad  atidarytų vartus. Aš grįžtu atgal. Gaila, bet, deja, kitos išeities neturiu.
BALSAS: Ir vis dėlto, važiuoti reikia Tau.
YPATA: Jau sakiau, kad nesu danguje, o esu žemėje. Nuovargis  slegia, kaip ir kiekvieną žmogų. Grįžtu atgal, o Jūs, Balse, ateikite į mano vietą. Imkite  vadeles, imkite botagą  ir – važiuokite. Šiandien ar ryt.  Kaip jums atrodo geriau. O kad neužmirštum,  dar pakartoju: rytoj birželio tryliktoji. Penktadienis. Juokauti man nėra laiko. Žmonės sergantys paraskevidekatriafobija juokauti neturi laiko. Jums spręst: arba - arba.
BALSAS: Betgi ji dar vaikas, ta tavo Astė. Ar supranti kokia atsakomybę jai atiduodame. Sužmogėjai, Ypata. Atrodo, kad jau nedaug kas beliko tavyje dangiško.
YPATA: Nesiginčiju. Bet, kaip sakau, pavargau, Balsai. Kita vetus, mano  misija įvykdyta. Ar manote, kad aš perdedu? Buvo gi abejonių, kad  gal nereikia  Karlonų kalnelio ir jo apylinkių apsėti juodžemiu. Nyksta? Na, tegu! Dabar abejonių nėra. Net suvalkiečiai važiuoja jo, kad galėtų juo apsėti ir savas žemes.
BALSAS: Žinau, kad atvažiuoja, bet geriau, kad šito nedarytų. Nuėjęs į bažnyčią kunigu nebūni.
YPATA: Balsai, nesuk į krūmus! Atsakymą teik kuo greičiu. Greitu laiku jo jau nereikės.

     Ypatos erdvę užstojo tyla, bet ji irgi skubėjo, nekantravo.,
     - Palauk,-išgirdo Ypata trumpai ištartą  Balso žodį ir pirmą kartą patikėjo, kad,  ko gero,  į jo ryžtingus reikalavimus bus atsižvelgta. Žinoma, nesitikėjo, kad bus  sugrąžintas ATGAL, bet  tuomet ir paliktas būti karietoje, galės jaustis, kad padaręs netgi daugiau, negu tikėjosi. Tyla siaubė, niokojo Ypatos ausis, visą jo erdvę. Laukti buvo sunku, bet dar sunkiau pražioti burną ir paprašyti greičiau atsiliepti į jo prašymus, kurie kone ribojosi su reikalavimais. Dangaus peizaže tai retas ir drąsus dalykas. Ir atsitiko tas atvejis, kuomet kvėpuodamas pro nosį ir  nepračiaupęs burnos Ypata dainavo:

Tų merginų galbūt
Ten kažkur daug yra,
Bet manoji viena -
Gražina, Gražina...

Gal kada ir mane
Lūpos  jos paminės -
                   Buvo toks Ypata...
      Daina nutrūko, laukimas atslūgo, kai vėl išgirdo Balsą.
BALSAS: Kalbėsi su Šv. Kazimieru. Te lydi tave sėkmė, Ypata.
Šv. KAZIMIERAS: Garbė Dievu Tėvui, Ypata
YPATA: Ir Sūnui jo, ir Šventajai Dvasiai.
Šv. Kazimieras: Va, ponas Balsas sako, kad Ypata subolševikėjo. Esą, neklauso, nors dangų pilvu rėžk. Bet kad - ne. Ponas Ypata dangų girdi. Sakyk, kuo galėčiau būti naudingas.
YPATA: Norėčiau  karietoje pasilikti Ypata ir TIK. Kaip  per tas keliones  su Pranuciu.
Šv. KAZIMIERAS. Betgi tai puiku. Turėt gerą vežėjo, o šalia jo Ypatą - ar dar reikia geriau?
YPATA: Norėčiau, kad tuo geru vežėju  būtų Astė.
Šv. KAZIMIERAS Ji katalikė? Krikštyta?
YPATA: Kabelių parapijos bažnyčioje...
Šv. KAZIMIERAS: O! Taigi šalia Čepkelių. Nuo jų iki Gardino ne taip toli.
Apie keturios dešimtys kilometrų. Puiku!. Na, o kol Ypata  karietoje, manau,
kad kiekvienas vežėjas tegali būti tik garas vežėjas. Laiminu, ponas Ypata,
tavo pasirinkimą. Tik neįsimylėk, – jaunu, linksmu juoku nusijuokė Kazimieras ir
vėl: – Mylėti reikia. Mylėk! Mylėk, Ypata, tik neįsimylėk.. Jeigu manai, kad
padedu,  prašau, priimk  mano  talką. O ryšiai  tebūna  gal tie  patys. Per Balsą. 
     - Žinoma, -  pasakė Ypata ir visa  krūtine atsiduso: -  O, dangau! koks  tu geras! Tegu ir čia, žemėje, tebus kaip danguje. - Ir lyg scenos žvaigždė:
Tų merginų galbūt
Ten kažkur daug yra...

46.Vežėja pagal priesaką

      - Kas atsitiko? Širdį spaudžia?
      - Tai dar viena data, kurios nenorėčiau, Šventoji, užmiršti. Bet gyvenime dažniau būna ne tai, ko nori. Toks širdies skaudulys - ne pirmas.
      - Paleisk mane, padėk. Bus lengviau.                                 
      - Ne, Šventoji. Neduok, Dieve, kad dar atsitiktų ir taip.
      - Negaliu sakyti, kad „nujaučiau“, - prabilo ilgesnei kalbai Šventoji. - Matyt, kad mano prigimčiai neleista pažinti jausmų pasaulį, tačiau vis knietėjo sakyti, kad iki vakaro dar daug ką reikės parašyti tavo, dzieduli, dienoraštyje. Ir prašau! Bet nemaniau, kad suskambės varis. Greit turėtume išgirsti labai svarbią žinią. Gal net svarbesnę, negu kitais kartais.
      Ji, Šventoji, arba „Ypatos knyga“ buvo teisi. Karietos varis suskambėdavo nedažnai. Paprastai savo naujienas karieta priimdavo neskubėdama ir ekipažo žmonės jas sužinodavo neišeidami iš savo erdvių. Bet jeigu stovyklavietė užsitęsdavo, jeigu karietos žmonės savo gyvenimus patrupindavo ir už jos ertmių, tie trys variniai dūžiai  pranešdavo, kad reikia viską, kas reikalinga surinkti ir pasiruošti kelionei. Šį kartą  karietos stovykla užtruko ilgiau, negu galima buvo numanyti ir tai buvo rimta priežastis, kad aplinkiniais  miškais nuvilnytų varo dūžiai. Tačiau buvau įsitikinęs, kad tai ne svarbiausia priežastis, nes vis dėlto prieš kelionę reikėjo paskelbti, kad išmuša naujo vežėjo valanda.
      - Eime, dzieduli. Šiandieną jau antrą kartą į tą pačia vietą. Taip ir parašiau, kad neįprasta.
      - Kažin, ar mums ten reikia?
      - Naujienas reikia žinoti visiems...
      - Tai kad gal žinom, Šventoji.
      - Sakai, „gal“. Vadinasi, nieko tikro.
      Paieškojau akimis Bartkaus. Tą „gal“ ištariau tik dėl skonio burnoje. Buvau įsitikinęs, kad nauju radijo karietos vežėju taps būtent jis, Jonas Bartkus. Ausys pagavo šilo ošimą, nors  buvo tylu ir negalėjau suprasti, kaip tokioje ramybėje gali ošti miškas. Bet man jis ošė ir kažkodėl jį girdėjau taip, lyg būtų groję Betchoveno „ Mėnesienos sonatą“
      - Eime, Dzieduli, eime, - paragino Šventoji
      - Taip ir spėjau, kad reikia palaukti, kad  kažkas įdomaus įvyks -už nugaros pasigirdo Jono Bartkaus greita kalbėsena. - Nuojautos ne tik žmogų saugo, bet ir ateitį jo rodo.
      - Iš tikro. Tu teisus. „Ir ateitį jo rodo“, – pakartojau ką tik pasakytus Jono žodžius. Ir ištiesdamas ranką: - Sveikinu. Man bent smagu, kad  tai galiu padaryti pirmas.
      Jonas padavė ranką.
      - O kokia proga ir dėl ko sveikini? Ar kad toks esu nuovokus? Darbų ūkyje daug, bet kad velniškai smalsu buvo laukti. Ot ir sulaukėme.
      - Taip, kas laukia - sulaukia. Nagi, būk!  Ir, žinoma, būk apdairesnis, negu aš. O išminties ir sugebėjimų tau užteks. Dėl to jokių abejonių neturiu.
      - Palauk, - suklusęs truktelėjo delną iš mano saujos Bartkus. -  Šnekame, bet nesusišnekame.
      - Po minutės, kitos visi susišnekėsime ir manau, kad nebus ne vieno, kas tau nuoširdžiai nelinkėtų geros kelionės.
      - Mano kelionės įprastos, ir būna, kad per dieną jos net kelios. Ačiū Dievui, dar mano karieta judri. Tfu! Tfu! - paspjaudė per petį Jonas. - Ačiū Dievui, ja skųstis negaliu. Tokiais skundais Dievo namus įžeisčiau.
      - Dziedulis mano, kad Jūs, dėde, dabar būsite radijo karietos vežėjas. 
      - Ką? - ištraukė Jonas ranką iš mano delno. Ar tavo dziedulis durnaropių neapsivalgė?
      - Kraaa! Kraaa! - nuo namo kraigo kranktelėjo varnas. Išskėtė sparnus, bet, matyt, tik norėdamas priminti, kad Šklėrių miškų sargas nesiskundžia savo lemtimi ir, nepaisant senatvės, daro tai, ką dar sugeba. Visi vėl sužiurome jo pusėn, o aš užslinkusioje  tyloje dar jautriau girdėjau mišką, grojantį Liudvigo von Bethoveno „Mėnesienos sonatą“.
      - O kaip su automobiliu? Ar mums su Vidiniu ir Šventąja paliksi? -paklausiau
      - Pranuci, mudu seniai pažįstami. Kas su tavimi darosi? Tu - rimtai? Tu tikrai manai, kad sėsiu į karietą?
      Jonas irgi kalbėjo ne taip, kaip bent kada. Nebuvo piktas ar apypiktis, jau nekalbant apie geresnę jauseną. Atrodė, kad labai norėtų nustebti, bet atsirasti tokiai būsenai irgi kažkas trukdo. Turbūt nenoras patikėti, kad po mano galvą klaidžioja tokios jį pažeminančios mintys. Dabar jau nesąmoningai žingsniavau arčiau Ypatos ir prie jo susirenkančių karietos ekipažo žmonių. Susirinkimas irgi atrodė neįprastai, kuomet kiekvienam čia atėjusiam reikėję taupyti laiką, kad žinia pasirodytų niekieno nesutrukdyta.Ir būtinai- kuo greičiau. Tačiau man tai nekėlė nusistebėjimo – klausiausi „Mėnesienos sonatą“ ir buvau įsitikinęs, kad šitaip ją girdime visi.               
      - Nemanykite, ponai, kad sergu. Taip pat nemanykite, kad sapnuoju. Nei ligai, nei sapnams nėra laiko. Pamenu, ką panašiais  atvejai sakydavęs mano antikos laikų draugas Seneka. Taigi jis šitaip, - keldamas akis į įsišvietusią padangę, pasakė Ypata ir jau lyg skaitydamas:
      „Darbymetė. Laukai kniugžda žmonėmis, o sodžiai tarytum išmirė: dideli ir  maži, seni ir jauni – visi išėjo laukan; namie  beliko vien tik vaikai ir senos bobulės, kurios jau neturėjo sveikatos dirbti lauke“
   
      Atsikvėpė  tylos minute ir:
      - Tai va, ponai, jis taip piešė mūsų dabarties būčiai panašų vaizdą, - ir klausė: - Ar gerai girdite?
      - Taip, girdim gerai -  atsiliepė Astė. Bet girdime ne antikos laikų jūsų draugą Seneką. Girdime Vincą Krėvę iš jo „Bobulės vargai“ 
      - Atsiprašau, Aste. Aš labai rimtai.
      - Bet tai tiesa, - įsiterpė ponia Citata. – Astė teisingai sako, kad pacitavote Vincą Mickevičių – Krėvę.
      - Ha! Iš kur dabar jis čia? - sukluso Ypata ir stebėjos: - Tai mažai įtikėtina! Bet ko tik nebūna! Ypač, kai karieta kelionėje. Regis, iš tikrųjų pagaliau pajudėsime. Bet kaip sakoma - toks tokį suranda. Dabar kalbu apie Astę. Man irgi dar neseniai atrodė neįtikėtina, kad jai teks karietos vežėjo dalia. Sveikinu, Aste, - tuo pačiu lygiu balsu pasveikino naują karietos vežėją Ypata, o paskui kranktelėjo it varnas: - Sveikinkite, Astę, ponai! Sveikinkite ir atsiminkite, kad atsisakyti šitaip skirtos dalios niekam nevalia.
      Tai išgirdęs pasiūbavau it po kojomis padrebintas žemės ir galėjau jau pats pratęsti Ypatos kalbą, kad, girdi, tai priesakas, ponai, kuriam nepaklusus karieta prarastų savo galias. Ji tiesiog sudribtų į paprastą vežimą. Taip jau parėdyta ne iš Vinco Krėvės „ Bobulės vargų“.
      - Vos spėju užrašinėti, - pakuždėjo Šventoji.
      - Kokia puiki muziką! Tiesiog nepakartojamai žavi, - prasivėrė lyg stebukle burna, bet žodžiai kažkur susigėrė ir neatrodė, kad  juos kas girdi. - Jeigu įmanoma, užrašyk, Šventoji,  - paprašiau, tvirtai it jaunas karžygys įspirtas pareigos į žemę paklusti išgirstam priesakui. Bet tai nebuvo tik mano jausena; atrodė, kad ja po lygiai apdovanoti kiekvienas, nebent kažkiek didesne dalimi Astė. Ji nesipriešino, bet pažvelgusi į mane ir Vidinį, pasiliekančius namuose, perėmė citatą iš „Bobulės vargų“.
        „Jų priežiūroje likdavo namų ūkis ir maži vaikai. Bet ir vargo šitos bobulės, namie būdamos - kaip pragare! Nuo ankstaus ryto iki vakaro nei valandėlės atilsio: jos ir gula visų vėliausiai, ir keliasi anksčiausiai.
      Vežėja pagal priesaką, - pasikuždėjau mintyse, žiūrėdamas į ją ir matydamas kaip pro ašarą. - Ar kas galėjo pamanyti, kad karieta turės tokią vežėją? Būk laminga, Aste! Pasaugok ją geriau, negu tai dariau aš...