Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » LAIKAS ATSIMINTI » Reikia, tai reikia


Reikia, tai reikia

41 48 48

41

41.Keli pavartės epizodai                               

     
- Ė, Pranuci, reikia suprasti, kad atėjo laikas, kuomet ir mudviem reikia galvoti, mąstyti. Reikės gyventi kitaip, negu karietoje. Anot Rykštės: sergu vėžiu, bijau mirti, o reikia...
     - Mažiau skaitinėk Rykštę. Daugiau, kaip sakai galvok, mąstyk. Jai dar reikia pradinius mokslus zanavykuose baigti, o ji jau kitus moko. Vis per mirtį, per mirtį. Reikėjo kažkam blogą į jauną protą įmesti, kad šitaip. Va, padėtų Bartkui juodžemį išsėti Jablonskynės laukuose. Suprantu, kad abu kraštiečiai.
      Vidinis pasižiūrėjo į mane, bet nieko nepasakė. Šį rytą jautėme poreikį būti arčiau vienas kitos - į mūsų protus per tokį trumpą laiką irgi įmesta daugiau, negu bent kada. Neaišku tik ko? O padarė tai tie patys, kuriems siūlau mokslus baigti.  Jaunimas. Pirmiausia Astė su Dūdoriumi, raidėmis A ir B bei J.(jotu). O Rykštės? Ačiū dievams, jos dar neatėjo į karietą: noriu skaitau jas, nenoriu ne. Tiesa, ir mudu su Vidiniu į karietą jau žiūrėjome iš kiemo pavartės nesuvokdami, ką reikia daryti, kuomet dvasia sujaukta ir nepatenkinta jai siūloma ramybe ir poilsiu. Prieš akis ir Ūso bala, dabar tokia, kad eidamas per ją pėdų nepašlapini. Apaugusi krūmais. Atminęs vaikystę, praleistą prie jos, nebenori  patikėti, kad tai buvusi galingas klampinių ir vandens telkinys, atėjęs nuo Grūdo ežero Ašašnykuose  per Kabelių žemes ir  išsikerojęs plačioje apylinkėje, kur pridaiginta nemažai viensėdijų. Tai Šklėrių baliniai su išdžiūstančiomis balomis ir patys išnykstantys.
       
     - Ot, kad tokių vyrukų bent keletas Šklėriams -  kitaip gyvenimas apsiverstų,- parodė Vidinis į Joną Bartkų, nelengvai parsinešantį pusmaišį dirvožemio. - Nematyta negirdėta, kad suvalkiečiai iš Šklėrių dirvožemį vežtųsi.
     - O pats ak, kaip šaipėsi, kuomet Ypata čia juodžemį sėjo, - priminiau.
     - Visi šaipėmės. Kas į veidą, kas savyje. Taip jau pasakyta -  nespjauk į šulinį, reikės atsigerti, - tolerantiškas buvo Vidinis. Vėl pritilome, nekeisdami reginio. Ten, už Ūso balos, ant aukštumėlės Markišių sodyba. Kuomet nebuvo vilties, kad ji atsigaus, ogi žmonių nuostabai, pradėjo kosėti, aikčioti, judėti, dabintis. Ir dabar balinių apylinkėse labiausiai puošni, tvarkingiausiai atrodanti. Tiesa, tokios jos gerovės priežasties niekam nelinkėčiau jauniausią Markišių sūnų Vitą, dirbusį Varėnoje, pradėjo lankstyti reumatas. Iki riksmo, iki išprotėjimo, tad spjovęs į Varėną, parvažiavo sirgti gimtinėje. Serga, klumpa ant kelių, bet eina ir toli nenueidamas vis dėlto įkrėtė gyvybės jau nykstančiai sodybai. Nepapeiksi! Bet kur rasti kitą tokią, kad dūmintų, gyventų, jaustųsi gyvybinga, stipri?
    Tiesa, daug kas, net ir Jonas Bartkus galėtų parodyta į netolimą Kibirkščių sodybą; irgi graži, tvarkoma, neapleista. Čia kurį laiką jis gyveno ir įsitikinęs, kad nedaug kas Lietuvoje, pamatęs namą nuotraukoje, atskirtų nuo Čiurlionių namo Druskininkuose. Iš tikrųjų, nepapeiksi ir jos. Tačiau skirtingai nuo Vito Markišiaus sodybos, ši yra tylinti arba, sakykime, poilsiaujanti budriai langais žvelgia Vilniaus pusėn, iš kur jos lankyti atvažiuoja Mindaugas, rečiau jo sesuo Aldona.
      Atėjo Jonas.
      - Ar nevertėtų vėl sugrįžti pagyventi Šklėriuose? Nereikėtų tokį neartimą kelią tampyti dirvožemio.     
     - Abu gi žinote, kaip ponas Ypata atsimena antikos laikų savo draugą Seneką: jeigu prie šiandienos ranką pridėsi, mažau nuo rytojaus priklausysi.Tai netgi suvalkietiška. Tačiau sėsiu, kai niekas nematys. Jaučiu, kad be Ypatos palaiminimo sėja nebus tokia sėkminga, kaip čia, bet... sakau - sėsiu.
      - Ar jam sunku palaiminti?
     - Nežinau. Vis sako, kad  neskubėčiau.  Bus laikas ir atvažiuos. Gal net su karieta. O jeigu trūksta kantrybės, girdi, pats bandyk, sėk. Ir tikėk, kad sėji dangaus ar Dievo duotą sėklą. Bandysiu. O kad tikiu, tai argi reikia kalbėti?- žvaliai buvo nusiteikęs geras, senas pažįstamas, kuris Karlonų sodyboje jautėsi kaip savame kieme. Bet po kurio laiko, gaudydamas savo žvilgsniu mano akis, labai atsargiai: - J.(jotas) sakė, kad užmiršote ruošą į Vilniaus Santariškes.
    - O! kad galima būtų tokius dalykus, Jonai, užmiršti, bet.. Manėm, kad ekipažui reiksią mus bent per kelis žingsnius palydėti, o gaunasi priešingai. Bet irgi kažkokia betvarkė- niekas negali pasakyti, kada išvažiuos.
     Ir atsirado dar vienas Vidinio eilėraštis, kuris čia buvo išmestas iš jo lūpų tiesiai į mūsų ausis:

Priimkit, vartai!
Ne todėl, kad mokam atgailauti
Bažnyčiose
Ir kur tik nori...
Esą, krikščionys esam,
Dievą tikim,
Todėl ir atgailą gerai išmokę.

Mes, vartai, grįžtam,
Nes kitur nueit negalim.
Kelionių laikas dingo-
Ir lazda---
Įslinko 
   kaip senatvė -
Nelaukėm jos,
O ji jau - čia.

Mes, vartai, nuodėmingi grįžtam,
Tačiau neprašom nuodėmių atleisti
Nes,
     jeigu jauni
Ir vėl nueitum lig paryžių,
Aplenkę Vatikaną iš toli.

     - Aš irgi su jumis, vyrukai, - pasakė, Jonas, matyt, galvodamas jau ne apie juodžemio sėją, bet apie jaunas išdykusias dieneles. Prisėdo. Ir tai reiškė, kad skubėti nereikia. Arba yra tokie nemenkiau svarbūs dalykai, kurie gali būti išspręsti tik čia, laukiant pasitaikančios progos. Panašiai kaip anekdote, kuomet velnio išleistas iš maišo, suvalkietis nebėgo, o atkakliai laukė, kol iš jo bus ištrauktas žemaitis ir galės pasiimti ištuštėjusį maišą...

42

42.Girdėkit! Muzika esu...       
                 

      Astė padarė daug, kad karietos vėliava pakiltų grojant Dūdoriui. Nesimatė, kad jai prireikia jėgų savitvardai - rami, pasitikinti, žinanti ką daro, bet  truputį piktoka. Supratau, kad jai buvo smalsu stebėti, kaip pakėlus vėliavą, grojant Dūdoriui, keitėsi Ypatos veidas. Ir kuo ilgiau jį stebėjo, tuo įtikinamiau suvokė, kad tai Jis. Reikia dar kažkokios įtampos, suvibravimo sąmonėje, kad viršum Ypatos kaktos ir viršugalvio atsirastų tai, ką Mikalojus Konstantinas Čiurlionis uždėjo Dūdoriaus paveiksle ant neįvardinto herojaus galvos, matyt, norėdamas jį sulietuvinti. Astė nelabai prisiminė, kaip atrodantis galvos papuošalas. Lyg ragai, lyg sumaigyta karūna ar dar kažkas.  Žaisdama vaizduote ryžtingai iškėlė lietuvio tipą iš paveikslo ir jo vietoje prie grojančio Dūdoriaus įkėlė Ypatą. Neatrodė, kad reginys paveiksle prasmingai pasikeitė. Priešingai, ji dar labiau įtikėjo, kad Dūdorius ir Ypata yra iš vieno paveikslo, kad jie užmiršę vienas kitą ir reikia kažką daryti, kad atsimintų. Keisčiau Astei atrodė, kad niekas iš karietos ekipažo žmonių nepastebi, jog aikštelėje prie karietos vėliavos pakėlimo susitinka iš vieno paveikslo išėję du herojai, užimti  muzika vienas muzikuojantis, kitas - gebantis ją girdėti. O! kaip reikėtų Giedrės, - atsiminė Astė,- Ji tuoj pasakytų: taigi, karietos žmonės, atsiminkite, būkite ir girdėkite kaip M. K. Čiurlionio Dūdoriaus paveiksle.
     Giedrės nebuvo, bet Astė žinojo, kad karietoje yra  jos erdvė. Paketino, jog sugrįžusi į karietą būtinai užsuks ten, nors nežinojo, ko joje ieškos. Svarbiausia buvo, kad atsitiktų stebuklas: Atsimink ir pažink, save, ponas Ypata, atsimink ir pažink Dūdorių. Tačiau ponas Ypata elgėsi kitaip - jo akys retai praslysdavo murzinu  Dūdoriaus veidu, į vienos akies vyzdį įkrito baltuma lyg neatsargiai nutiškęs dažų lašas. Dar palūkuriavęs, nepakeldamas galvos, išėjo į trumpą takelį ir sugrįžęs pradingo karietoje.
    - Ačiū, Dūdoriau. Tu tikras šaunuolis. Žvaigždė! - padėkojo ir vėl, padėjusi jam ranką ant peties, ėjo atgal iš vėliavos pakėlimo - nuleidimo aikštelės. Kartu su jais raidės A su B ir J.(jotas). Mes gi irgi skirstėmės kas kur, bet visi žinojome, kad įspūdį savyje tik pradedame rinkti, kad iškart jis neįstrigo ir prireiks kažkiek laiko, kad šaknys įsikibtų į dūšias. Ir štai pasijautė, kad šis procesas pradėjo reikštis.
   
VIDINIS.  Va, kalbame apie Joną, jo juodžemį, bet iš tiesų vyksta kažkas svarbiau. Nesuprantu - kas? Ir panašu, kad dar niekas iš mūsų nežinome kas būtent vyksta. Net Astė.
AŠ. Kodėl net Astė?
JONAS. Tikriausiai galvojate, kad, va, Jonas Bartus tikrai žino, kas jam svarbiausia. Tačiau, deja. Irgi jaučiu, kad kažkas įvyko ar net vyksta, kas nepalyginamai svarbiau. O Astė? Taip, ją visi žinom. Bet man atrodo, kad ir Dūdorių esu kažkur matęs. Kur? Kvailystė manyti, kad muziejuje. Tokių murzių ten niekas neįsileidžia. Bet ir man tie muziejai ne tiek rūpi. Na, gal truputį rūpi, bet žemė - pirmiau.
   
     Tuo metu Astė  lūkuriavo koridoriuje prie Ypatos erdvės. Net nesitikėjo, kad taip greitai sutiks ir tiesiai - šviesai, lyg sunokę obuoliai nukris jos žodžiai:
     - Sakykite, kaip jūs su Dūdoriumi atsiradote Čiurlionio paveiksle?
     - Jums atrodo, kad ten aš?
     - Neabejoju.
     - Ar galima tą paveikslą pamatyti?
     - Betgi jums nėra laiko. Jūs pasirengęs rytoj sirgti. Ryt penktadienis, birželio tryliktoji.
      - Velniop ta paraskevidekatriafobiją. Juk gali būti žmogui svarbesni dalykai. Kodėl bent kartą galėčiau nesirgti, - ryžtingas atrodė ponas Ypata.
     - O Dieve mano! atodūsiu atsiliepė Astė. - Negi?
      Nesu, Aste, tas bailys, kuris nemoka išskirti svarbesnius dalykus. Argi būtina man sekti austrų kompozitoriumi Arnoldu Šenbergu. Taip, tas tiesa, kad mirė penktadienio tryliktąją, bet.. kodėl man reikia juo sekti? Pagaliau špagą turiu, -  prisiminė Ypata, bet tuoj pat nurimo: - Ė, Napoleonas turėjo visą armiją, o tos bjaurybės irgi  bijojo.
     - Jis ir balto žirgo bijojo, bet paveiksluose dažniausiai ant jo,- pasakė Astė ir paėmus Ypatą už rankos lyg pabijojusi, kad nepabėgtų: - Dūdoriau, ateik,- pakvietė, - ir dūdelės neužmiršk.
      Mažas ir didelis paklusniai nusekė  koridoriumi pasui ją į Giedrės erdvę. Joje buvo tai, ko be pačios Giedrės turbūt ir negalima pasakyti, bet  Astė jautė, kad čia ateiti  labai reikalinga ir būtent iš  jos susilaukti paramos, priimant reikalingą sprendimą.
     - Tikriausiai jau užmiršai šį didelį dėdę? -  paklausė Astė Dūdoriaus.
     - Gal. Bet jis mėgsta  muzika. Moka girdėti. Muzikai reikia, kad mokėtum groti ir klausyti.
     - Va, dabar atidžiau pažiūrėsime, kaip dėdė Ypata klausosi muzikos. Ar jam, Dūdoriau, pagrosi?
     - Aha.
     Atsimindama M. K. paveikslą Dūdorius Astė Mažą ir Didelį sukomponavo taip, kad niekas svarbesnis neišnyktų. Tik nepasakė, nei grok, nei klausyk. Dūdorius pakėlė dūdelę prie burnos, nežymiai įvėpė oro, o Ypata rimo aprimo. Ir iš Giedrės erdvės karietoje ligi pavartės ataidėjo Dūdoriaus muzika.     
     Susižvalgėme ir  taip pat rimome aprimome. Tik Vidinis krutino lūpas, vapėdamas naują  eilėraštį, jau bene tračią šios dienos rytą. Aš jį girdėjau savyje, bet neabejojau, kad jį girdi ir Jonas Bartkus.
       
        Baltoji  paukšte, viltyje pakilus,
       Dievulis duos ir mes aukštai
       Pavaikščiosim gražiau, kaip ponai
       Mažos dūdelės muzikos garsais.
       
      O ne! nereikia pavydėti laisvei
      Ir mums, išėjusiems su ja pabūt -
       Baltais berželiais savo dalią laistom,
      Ją panešiojam vyturių sparnais.
     
       Tik pažiūrėkite, koks šis pasaulis!-
       Balta spalva nebūna be juodos.
       Dangus ir žemė glaustosi per saulę
       Per polėkius, suvirpusios dainos...

        Girdėkit! -
        Muzika esu!
        Ir nesvarbu, 
        Kur atsikvėpsiu ryt, poryt -
        Svarbiau, kad būtų kam
        Pragydusio klausyt
        Ir neužmiršt, jog ir gerklėj,
        Ir medyj
                  gieda
                         vyturys[/i].
     
      -Taip, pone Ypata. Jums reikia būtinai pažiūrėti tą paveikslą. Ir Tau, Dūdoriau, taip pat reikia. Man jūs jau dabar kaip iš to paveikslo išėję. O! kaip bijausi, kad tai nebūtų iliuzija. Kad nereikėtų ir  man apsirgti. Tų ligų juk daug. Net daugiau, negu sveikatos.
(Iš Laikas atsiminti

43

43. Giedrės erdvėje

     Nuo Šklėrių iki Druskininkų, o vadinasi ir iki M. K. Čiurlionio namelio netoli. Giliai įkvėpus įmanoma užuosti per mišus atsklidusį miesto kvapą. Tačiau vilties surasti ten parūpusį M. K. Čiurlionio paveikslą nedaug. Ir visai kitokia tikimybė perkėlus jo paieškas į Kauną. Laikas brangus - nepaskubant reikėjo apsidairyti ir skubėti lėtai, kad sumanytas darbas būtų atliktas laku ir gerai.
     - Mes pas Giedrę dažnai ateinam, - suspirgo raidė B.
     - Kas tie mes?
     - Aš, sesė A ir J.(jotas). Čia labai smagu. Na, ne visuomet, - tikslino kalbos turinį: - Būna taip, būna anaip. Bet visuomet kaip eilėraščiuose čia sąžininga.   
    - O! Koks palyginimas - kaip eilėraščiuose! Sąžininga! - nusišvietė Astė ir kreipdamasi į Ypatą: - Iš tiesų, kažkodėl retai čia užlystame.
     - Kaip suprantu, Astė irgi nedažniau. 
     - Jūs man šiandien labai gražus, ponas Ypata, - pati sau netikėtai pasakė Astė: - Nematau prie jūsų šono muškietininko špagos, o gražus.
    - Žmogui reikia susikaupti, bet kažkodėl to nedarom. Turbūt neužtenka laiko. O paveikslą noriu pamatyti. Labai.
 
  Pati nežinau, kaip tą galiu padaryti, o žadu,- pamąstė Astė ir atsikvėpusi kaip seniai seniai: - O čia laisva! Skraidyk! Mintyk! Skęsk kaip Čiurlionyje. Ak, karietos  erdvės! Nesuvoki jų apimties, bet jauti, kad jos savotiškos, kiekviena tik sau tapati. Net, sakyčiau, tik su savo kvapu, įtaiga, su savo dvasios prisilietimu. O! kad taip galėtų žmogus pasakyti žodžiu, kaip jaučia siela. Per žodį, deja, jau ateina blankūs dvasios pajautų atspindžiai.
      - Ogo! Pirmą tokią tamstos kalbelę girdžiu. Dievas tavyje įmetė nemaža gabaliuką dangaus. Žinojau, jaučiau, numaniau, kad jo ten yra, bet kad tiek...
      - Ačiū, mielas Ypata, už komplimentą. Šį kartą pati jaučiu save kitokią. Ar tik ne per šią erdve? Ech, Giedre, kur tu? Grįžk! Būk! Gal tuomet viskas paprasčiau atrodys, negu dabar gebu suvokti.
      - Tikrai, tikrai erdvės nelygios, - vėl žioptelėjo raidė B. - Antai, prie pavartės dziedulis, Vidinis, dėdė Bartkus, bet jiems ten kvėpuoti sunkiau. Kodėl nepakviesti?
      - Ar kas draudžia, kai toks Giedrės paliepimas juodu ant balto: Durys neužsidaro. Prašau nebandyti jas remontuoti. Ė, išdykėliai, kvieskite dėdes, tetas. Reikia sunaikinti priežastį, kad Giedrės erdvė nebūtų užmirštama.
     Astė pakili, su tuo dangaus gabalu, kuris, pasak Ypatos, joje įmestas. Matant ją tokią guvią galima numanyti, kad Erdvių ir Dievo buvimas kažkuo irgi labai panašus - neapčiuopsi, nepastumsi, nesupilstysi kaip kavą į puodukus, neišgersi, o žinai, supranti, bijaisi tikėti, bet ir netikėti negali yra Erdvė, yra Dievas. Ir jeigu kas pasako, kad Visatoje arba, pasak Vidūno, Visumoje yra tuščia vieta, tai tegali tik patarti dar kartelį persižegnoti. Bet Giedrės erdvėje atsitiko kitaip...
   
     - Ačiū Dievui! Pagaliau! - kažkas giliai atsiduso aidu. Bet šitaip pašnibždėti tie trys žodžiai buvo nuostabūs. Atrodė, kad tik jie po erdvę tesklando. O paskui ramiai, lyg  marių pavargęs ošimas:
   - Neieškokite manęs. Aš su jumis, - pasakė tas kažkas: - Pabandykime visi sukurti M. K. Čiurlionio Paną.  Gal mums pasiseks ir nereikės važiuoti jo ieškoti Druskininkuose ar Kaune. Ko reikia labiausiai, regis, kad turime. O žiūrovai te įvertins. Jie čia įžvalgūs ir reiklūs. Nemanau, kad leistų meluoti.

      Ir kuomet  mes, keturi vyrai Tomas, Vidinis, Bartkus ir aš atėjome į Giedrės Erdvę, praleisdami priešais save ponią Citatą. Vaizdas toks, kurio nupiešti žodžiu gal negebėsiu, bet akis kaustė mažasis Dūdorius. Kaip įprasta, rankose laikė dūdelę, tačiau neatrodė, kad dabar ji jam svarbiausia. Atidžiai lyg kažką norėdamas atsiminti, žvelgė į Ypatą. Šis ponas irgi, pravėpęs lūpas, ištiesinęs nosį ir kaklą iš viršaus žiūrėjo Dūdoriui į jo plaukuotą viršugalvį, o jo išvaizdoje, laikysenoje irgi švietėsi  bandymas  atsiminti.
     - Dėde, o kur tavo ragai? - netikėtai paklausė Dūdorius.
     - Ragai?
     - Trys ragai. Va čia, va čia  ir čia, - pirštu viršum savo kaktos žymėjo Dūdorius dėdės ragus: - O gal dar ir čia,  gerai neatmenu, - bakstelėjo dešinėje galvos pusėje viršum smilkinio.
    - Įdomu. Tikrai labai įdomu,- kaip iš po žemės prakalbo Ypata.
    - Kodėl mes tokie apkiautę? O Viešpatie, pabark tu mus už tokį aplaidumą,- sukruto ponia Citata, bet tuoj vėl įsiklausė, lyg pasitardama su galingesniu kaip ir ką reikia daryti, kad Žemė ir Dangus suglustų vienybėje. Per neilgą laiką Giedrės erdvė pritvino spalvomis, joje įsirangė supratimas, kuomet žinai, kad tai, kas vyksta vyksta  ne be aukštesnės paramos. Dūdorius pakėlė dūdelę. Suvirpo melodija, kuomet reikia išgirsti keturiose eilutėse sukauptą muziką.
Tu groji  pasaką Tamsos?
Argi Šviesos Karalius miręs?!
Virš žemės sužeistos rasos
Šešėliai demoniški irias
       - Giedrę, tu?
       - Šaaa. Tyliau.- paprašė kuždesys ir, matyt, tai buvo, ko reikėjo, kad M. K. Čiurlionio  paveikslas  įsisiurbtų erdvėje. Nereikia drobės, dažų. Ir nėra  mirties. Užtenka erdvės ir  sugebėjimo siela pajausti juodų šešėlių šėlsmą. Ant Ypatos galvos iššoko ragai. Dvi pagrindinės žmogaus ir jo pasaulio spalvos - juoda ir balta - aidėjo, tvino, slūgo, krito ant akių, niršo  ir visa tai absoliučioje tyloje. Šešėliai, šešėliai, šešėliai...

Jie draskos, spjaudosi liepsna
Ir kraują geria tartum vyną
Štai prisikėlusi diena
Šerkšnuose saulę paskandina...

     - Giedre, tu?- vėl ankstesnis klausymas.
      - Šaaa. Tyliau, - vėl girdėtas kuždesys..

Ir gieda jau giria visa,
Kaip sutemos pro sielas slenka
Godi šėtoniška Tamsa
Garsus keisčiausius fleitos renka...
     
     Iš toli, net iš nežinia kur ataidi mielas širdžiai  gerai pažįstamas Giedrės  balsas.
      - Čiurlionio paveikslas Panas, kurį dažniau vadinate Dūdoriumi, atspindi labai prieštaringas dvasinio pasaulio gelmes. Ir pats Panas yra pavaizduotas tarsi dialoge su savimi -Tamsos ir Šviesos kovos arenoje skendi visa šios drobės didybė. Esu parašiusi šiam paveikslui ciklą eilėraščių, kadangi vis nauju kampu pažvelgus į šią drobę, pasimato vis naujos ir naujos šio kūrinio gelmės....

     O reginys vis jautriau, patikimiau įeina, įsibūna erdvėje ir tapatinasi M. K. Čiurlionio drobei Panas. Dūdonius su netylančia dūdele, Ypata su galvoje išaugusiais ragais, vienas kitą pažindami, nesutramdomai drumsčiasi žmogaus ir jo gyvenimo svarbiausiomis spalvomis. Štai akimirka, kai juodas gesina baltą, va kita, kai baltas užgesta  juodame, diena - naktis, šviesa - tamsa... O Dangau,  ateik, dabar jau tu čia reikalingiausias.
     - Dieve! Dieve! taip ir nepavyko, padedant Giedrei, aplankyti kartu su šeima  Čiurlionio muziejų Kaune, - prabilo Jonas Bartkus ir palinko išeiti laukan.
      - Jonai, kur?
     Jonas Bartkus stabtelėjo ir:
      - Einu ten, kur neseniai buvau. Sugrąžinsiu atgal  juodžemį, kurį norėjau parsivežti į Jablonskynę Šakiuose. Te jis visuomet pasilieka ten, kur Ypatos  ir jo  talkos pasėtas. Dievas leidžia kiekvienam čia ateiti ir pabūti, matyti jo išaugintą derlių. O, kiek daug žmoguje juodos spalvos. Betgi ir baltos, ačiū Dievui, gal net nemažiau.
     Ir visi pamatėme, kaip gražiai nusišypsojo Ypata,  lengva ranka nuo galvos nukabindamas rag

44

44.Gera diena

     -Oi, kokia gera diena! Dar iki laidos saulė ilgai slys dangumi. Oi, kad visos tokios dienos! Nebūtų laiko nei Ypatai, nei bet kam sirgti, - džiaugėsi mano Šventoji. Jaučiau, kaip sąžiningai aprašinėja dienos įspūdžius, net pradėjau galvoti, jog reikia kažką daryti, kad galėčiau jaustis bent dalinai turįs teisę į mano gyvenimo užrašus. Bet ilgesniam šnektelėjimui su ja nebuvo laiko. Karietos ekipažo žmonės, visur matydami su Ypatos knyga, nepraleido progos prikergti man inteligento pravardę. Jie dar vis laikė karietos vežėju ir jaučiau, kad toks šaukinys išliks iki grabo lentos. Nesunkiai vaizdavausi, kaip ant krūtinės ramybėje sudėtos rankos apvyniotos ne rožančiumi, o botagu. Toks tipas pajėgus į dangų įeiti išdidžiai. Vertas jo ar ne, ne taip svarbu, tačiau atrodė, kad danguvai  įdomu būtų jį turėti ir net jo reikia.   
- Pasirodo ir ant Karlonų kalnelio pasitaiko dienų, vertų Ivano Denisevičiaus dienos, aprašytos Solženicyno.
- Denisovičiaus, - patikslino pavardę mano Šventoji
- Lietuvinu, bet atkaklus. Nepasiduoda. Kaip manai, kokie nutikim dar iki saulė laidos mus čia ištiks?
- Manau, kad radijo karieta turės naują vežėją, - net nemirktelėjusi tuoj pat atsakė Šventoji
- Jau turi jį.
- Galvoji apie Ypatą, bet atrodo, kad taip neatsitiks.
- Tu- ką? Kitaip būti negali. Nebent Balsas iš dangaus į mūsų vietas kažką  atsiųstų. Pavyzdžiui, Vincą Krėvę ar Antaną Žmuidzinavičių. Arba abu kartu.
- Koks netikėtas ir puikus pasiūlymas, - pasidžiaugė Šventoji, bet po minutėlės ankstesniu ramiu pašnekovės balsu: - Ne. Turbūt taip nebus. Nelengva apie tai spręsti, bet nutuokiu, kad karietos naujas vežėjas jau yra. Jis čia, vienas iš ekipažo.
- Ne Ypata, o sakai, kad yra. Be jo nėra į ką rodyti. Ir tuomet ūmai šovė galvon: - Negi manai, kad juo bus Jonas Bartkus?
- Gana,  inteligente,- šyptelėjo Ypatos knyga. - Spėlionės lai nebūna mums amatas. Laukti nedaug. Iki saulės laidos sužinosime, kaip iš tikrųjų..
Apsidairiau aplinkui, bet Jono arčiau nesimatė, tik kluono pavėsyje stovėjo jo automobilis atlapotomis durimis ir atkeltu bagažinės dangčiu. Protas pasidarė veiklus ir sąžiningai dėliojo pliusus ir minusus, vertindamas Bartkaus pritikimą  būti karietos vežėju. Jaučiau, kaip krūtinėje verda, kaista, tačiau  pliusai vienas po kitos  gausiai rinkosi į savo polių, labai raiškiai persverdami kitame poliuje susitelkusius  minusus.
-Taip, Šventoji. Toks pasirinkimas nekritikuotinas. Kad ir kaip norėčiau paprieštarauti, o argumentų, deja, nėra.
- Kodėl deja?
- Ė, argi supaisysi, kada koks žodis iš burnos ištrūksta, - pasakiau ir prisiminiau  pokalbį sode prie  laužavietės, kuomet Ypata netikėtai pasakė, kad, girdi, radijo karietos vežėju  jis tikrai nebus. Bet, kaip žinoma, Lietuvoje vengiama išgirsti  teisybę žodyje ir, matyt, vargiai kas suprantame, kokia tai sunki nuodėmė.
- Suprantu, kad  tau, dzieduli, mūsų pašnekesys nelinksmas. Erzina.  Užrašinėju ir jaučiu, kad ir mano nuotaika blunka.
- Užrašinėji?  Ne! ne! Nereikia, Šventoji. Ne viską reikia užrašyti. Nebūk smulkmeniška. Yra dalykų, kurių ir po daug metų nesinori prisiminti.
- Man nelengva spręsti, kas dzieduliui svarbu, o kas  -ne. Kas nepatiks, galėsite vėliau ištrinti. Man gi leiskite nepraleisti nieko, ką girdžiu ar  matau. Gerai?                                                     
- Gerai, Šventoji. Sutarėm.
    Toks pašnekesys tėra menkutis tos dienos štrichas, jis be svarbesnių akcentų, bet vis dėlto įdomu būtų sužinoti, kaip atsitiko, kad Šventoji sugebėjo apčiuopti teisybę anksčiau, negu teisybei buvo leista išnokti. Dabar nėra abejonės, kad tos dienos sunkiausias pokalbis išliko viešumai nežinomas, tik gerokai vėliau sužinota, kad  galiausiai būtent jis lėmė kai kurią pertvarką ir visą likusios dienos darbotvarkę. Jie abu ir Balsas ir Ypata  - žinojo vienas kito nusiteikimus ir abu  buvo pasiryžę pasieti savo tikslus. Tačiau vienas  buvo aukštai, o kitas - žemai. Sugrįžęs iš Giedrės  erdvės į savą, Ypata ilgai negebėjo nurimti ir išspausti iš akių užmarštin Dūdoriaus atvaizdą. Atrodė, kad  jis atėjo kartu  su juo ir laukia, kad vėl būtų paprašytas pagroti. Ne, ne, Dūdoriau! Ačiū, - mintyse kalbėjo jam Ypata, - Tu jau pagrojai. Tu, murziau, puikus muzikantas. Ir dabar girdžiu tavo muziką. Netrukdyk jai pačiai būti, bet Dūdorius buvo atkaklus. Ir tuomet Ypata jau balsu:
     - Dabar aš pagrosiu. Visas dangus išgirs. Klausyk, kaip aš tavęs. Te lamina  Dievas tave tyla, o mane.... Klausyk, Dūdoriau, - ir pakėlęs akis į erdvės skliautą, kur raiškiai švietėsi abeji Grįžulo ratai:
YPATA: Pagaliau gi leiskite man  būti savimi. Rytoj penktadienis. Rytoj birželio 13-toji. Pasakykite Šv. Petrui, kad  atidarytų vartus. Aš grįžtu atgal. Gaila, bet, deja, kitos išeities neturiu.
BALSAS: Ir vis dėlto, važiuoti reikia Tau.
YPATA: Jau sakiau, kad nesu danguje, o esu žemėje. Nuovargis  slegia, kaip ir kiekvieną žmogų. Grįžtu atgal, o Jūs, Balse, ateikite į mano vietą. Imkite  vadeles, imkite botagą  ir važiuokite. Šiandien ar ryt.  Kaip jums atrodo geriau. O kad neužmirštum,  dar pakartoju: rytoj birželio tryliktoji. Penktadienis. Juokauti man nėra laiko. Žmonės sergantys paraskevidekatriafobija juokauti neturi laiko. Jums spręst: arba - arba.
BALSAS: Betgi ji dar vaikas, ta tavo Astė. Ar supranti kokia atsakomybę jai atiduodame. Sužmogėjai, Ypata. Atrodo, kad jau nedaug kas beliko tavyje dangiško.
YPATA: Nesiginčiju. Bet, kaip sakau, pavargau, Balsai. Kita vetus, mano  misija įvykdyta. Ar manote, kad aš perdedu? Buvo gi abejonių, kad  gal nereikia  Karlonų kalnelio ir jo apylinkių apsėti juodžemiu. Nyksta? Na, tegu! Dabar abejonių nėra. Net suvalkiečiai važiuoja jo, kad galėtų juo apsėti ir savas žemes.
BALSAS: Žinau, kad atvažiuoja, bet geriau, kad šito nedarytų. Nuėjęs į bažnyčią kunigu nebūni.
YPATA: Balsai, nesuk į krūmus! Atsakymą teik kuo greičiu. Greitu laiku jo jau nereikės.

     Ypatos erdvę užstojo tyla, bet ji irgi skubėjo, nekantravo.,
     - Palauk,-išgirdo Ypata trumpai ištartą  Balso žodį ir pirmą kartą patikėjo, kad,  ko gero,  į jo ryžtingus reikalavimus bus atsižvelgta. Žinoma, nesitikėjo, kad bus  sugrąžintas ATGAL, bet  tuomet ir paliktas būti karietoje, galės jaustis, kad padaręs netgi daugiau, negu tikėjosi. Tyla siaubė, niokojo Ypatos ausis, visą jo erdvę. Laukti buvo sunku, bet dar sunkiau pražioti burną ir paprašyti greičiau atsiliepti į jo prašymus, kurie kone ribojosi su reikalavimais. Dangaus peizaže tai retas ir drąsus dalykas. Ir atsitiko tas atvejis, kuomet kvėpuodamas pro nosį ir  nepračiaupęs burnos Ypata dainavo:

Tų merginų galbūt
Ten kažkur daug yra,
Bet manoji viena -
Gražina, Gražina...

Gal kada ir mane
Lūpos  jos paminės -
                   Buvo toks Ypata...
      Daina nutrūko, laukimas atslūgo, kai vėl išgirdo Balsą.
BALSAS: Kalbėsi su Šv. Kazimieru. Te lydi tave sėkmė, Ypata.
Šv. KAZIMIERAS: Garbė Dievu Tėvui, Ypata
YPATA: Ir Sūnui jo, ir Šventajai Dvasiai.
Šv. Kazimieras: Va, ponas Balsas sako, kad Ypata subolševikėjo. Esą, neklauso, nors dangų pilvu rėžk. Bet kad - ne. Ponas Ypata dangų girdi. Sakyk, kuo galėčiau būti naudingas.
YPATA: Norėčiau  karietoje pasilikti Ypata ir TIK. Kaip  per tas keliones  su Pranuciu.
Šv. KAZIMIERAS. Betgi tai puiku. Turėt gerą vežėjo, o šalia jo Ypatą - ar dar reikia geriau?
YPATA: Norėčiau, kad tuo geru vežėju  būtų Astė.
Šv. KAZIMIERAS Ji katalikė? Krikštyta?
YPATA: Kabelių parapijos bažnyčioje...
Šv. KAZIMIERAS: O! Taigi šalia Čepkelių. Nuo jų iki Gardino ne taip toli.
Apie keturios dešimtys kilometrų. Puiku!. Na, o kol Ypata  karietoje, manau,
kad kiekvienas vežėjas tegali būti tik garas vežėjas. Laiminu, ponas Ypata,
tavo pasirinkimą. Tik neįsimylėk, jaunu, linksmu juoku nusijuokė Kazimieras ir
vėl: Mylėti reikia. Mylėk! Mylėk, Ypata, tik neįsimylėk.. Jeigu manai, kad
padedu,  prašau, priimk  mano  talką. O ryšiai  tebūna  gal tie  patys. Per Balsą. 
     - Žinoma, -  pasakė Ypata ir visa  krūtine atsiduso: -  O, dangau! koks  tu geras! Tegu ir čia, žemėje, tebus kaip danguje. - Ir lyg scenos žvaigždė:
Tų merginų galbūt
Ten kažkur daug yra...

45

45.Trys vario dūžiai

      Nežiūrėjau į dangų. Po kojomis - irgi ne. Tai buvo nuotaika, kuomet žinai, kad reikia labai nedaug, jog suprastumei, kaip esmėje atrodo daiktai, kuriuos daug kartų matei, kartu su jais gyvenai ir neabejodamas tikėjai, kad juos įsimeni ir pažįsti. Dabar gi, atsisveikindamas su karieta, nešiojausi nuojautose subrandintą supratimą, kad ne visuomet reikėję pasikliauti regėjimais, įstrigusiais akyse, ir daiktų aiškumu, kuomet atrodė, kad jie sudėlioti vietose ir nereikalauja paaiškinimų, kodėl taip. 
      Man niekuomet nebuvo šovusi  galvoje mintis, kad karieta yra sukonstruota iš medžiagų, artimų dvasiai, kad Radijo karietos erdvių konstrukcijos yra labai panašios į Žmogaus dvasinę konstrukciją. Nesisavinu tokio supratimo autorystės, nes pirmiausia apie tai išgirdau iš mano galvoje transformuotų Vidinio eilučių. Buvo aišku, kad jos yra atplaiša didesnio kūrinio, tačiau man tiek užteko, kad ūmai stabtelėčiau, atitraukčiau akis nuo dangaus, nuo žemės ir atsiminčiau, jog nesvarbu, ar paisome ar ne, tačiau yra šalis, o tiksliau - yra būtis, kurios vardas SAVĘSPI.

                  Žiūriu į erdvę, sunokinusią žvaigždynus,
                O iš tiesų tai tu, kaimyne,
                Tu, Žmogau,
                Man leidęs atsiremt
                Ir pažvalgyti po save...

      Būtent čia tos eilutės, apie kurias ką tik kalbėjau.
      Man nesmagu, kad šioje būtyje jaučiuosi aklokas ir, pavadinęs ją Savęspi šalimi, nesyk žadėjau ją geriau įžvalgyti, bet pažadai ir liko jais. Vienas kitas pasidairymas po ją, platesnių horizontų regėjimui ir supratimui neatvėrė. Įėjęs į Savęspi paprastai  pasijaučiu užmerktomis it kačiukas akimis jausdamas, kad reikia daugiau laiko, kad jos atsimerktų. Bet šį kartą jutau, kad pradedu suprasti, kaip reikia suvokti karietos erdves ir kokias matais jas matuoti. Man neuždrausta priekaištauti Dievui, kad, girdi, ne mano kaltė, kad  jis parinko netikusį karietos vežėją. O dabar belieka tik pripažinti, kad buvo taip kaip buvo...
      - Matyt, kad pripratęs kalbėti su savimi. Tai labai puiku! - pasakė Šventoji
        Jau pradedu užmiršti, kad dar neseniai ją priėmėme kaip knygą - segtuvą iš Ypatos rankų. Laiko irgi  jau pakako, kad bent pagalvočiau, jog gal Ypatos dovana reiškia gilesnę prasmę, bet dabar apie tai laiko galvoti tikrai nebuvo  savijautoje greitai brendo  supratimas, kad karietos buvimo čia laikas išseko. Vadžias jos ims kitas vežėjas, o man su Vidiniu pasilieka paskutinis žmogaus gyvenimo tarpsnis - karšinčių dalia.
      - Sakai, puiku? Tai senatvės niurzgėjimas, Šventoji. O ar pripratęs? Na, nežinau. Atrodo, kad kažką mąstau ir tik tiek.
      - Kalbėjimai geriau, negu niūniavimai.
      - Ar aš ir niūniuoju?
      - Būna ir šitaip.
      - Ar tau, Šventoji, neatrodo, - netikėtai klausiau, - kad karietos erdvės sukurtos kaip žmogaus dvasios prototipai?     
      - Va apie ką tu, dzieduli! Bet argi naujiena? Kai kažko žmogus netenka, tuomet pradeda gailėtis. Tačiau Vidiniui ir  tau to daryti gal nereikėtų. Ypata gi sakė, kad Pasostės ir Giedrės erdves paliks. O gal ir dar kai ką. Ypata kartais sugeba būti kitoks, negu karietos  žmonės įpratę matyti.
      - Turbūt liūdi, kad jis tave padovanojo?
      - Nesmagu būti dovanojamai. O juo labiau, kai žmogų gerbi. Nepaisant kas atsitiko, pasilikau Ypatą gerbianti. Kita vertus žinau, kad jis mane padovanojo pagarbos vertiems žmonėms.
      - Tai komplimentas Vidiniui ir man?
      - Ne. Tai ne komplimentas.
      Tuomet pamatėme, kai iš karietos išėjo Vidinis ir, iš makšties ištraukęs špagą, pradėjo ja mosuoti aukščiau galvos. Matyt, taip norėjęs nusikratyti pertekliumi susikaupusios energijos, bet tokios pratybos užtruko neilgai. Nelauktai kranktelėjo  varnas ir tik dabar pamatėme, kad jis nutūpęs aukščiau karietos vėliavos ant ją laikančio stiebo viršūnės.
      - Šklėrius, - pažino Ypata.
      Varnas dar kartą kranktelėjo ir tuomet iš karietos pabiro visas jos ekipažas. 

      Šklėrius ir anksčiau pasirodydavo Karlonų apleistoje sodyboje, nusileisdamas dažniausia ant namo kraigo. Karietos žmonės jį pažino ir džiaugdavosi pamatę. Ir dabar:
      - Labas, Šklėriau! Kur užtrukęs buvai? laimingas buvo Tomas. -Kokią žinią  mums neši? - klausė.
      -Tomai, ar negalėtumei dar garsiau? - užsidėjo ausis rankų delnais ponia Citata.
      - Argi nuostabu, kad negirdi? Ne jaunystė. Du amželiai po varnulio sparnais praskristi, - smagiai pasijuto Dūdorius, vis sergėdamasis nepasimesti nuo Astės.
      - Iš kur žinai?
      - Jis gi Dūdorius. Jam reikia žinoti. Todėl ir žino, - pasakė Astė.
      - Ir aš žinau, - netikėtai prisipažino Šventoji iš po mano pažasties.
      - Tu?
      - Taip, taip, dzieduli. Žinau, nes skaičiau, kaip knygoje parašyta.
      Tuo kartu Šklėrius pakėlė sparnus, šoktelėjo ir, modamas jais. perskrido ant namo kraigo. Supratau, kad Šklėrių girios paukštis, jos sargas, atskrido atsisveikinti  su karieta ir palinkėti jai gerų kelių. Akys apšlapo, krūtinę sudirgino graudulys ir, žiūrėdamas į varną, mintyse prašau jo, kad  suprastų, kodėl užspringęs ir nesakau jam nė žodelio. Net nepamačiau, kai Ypata nuėjo į karietos vėliavos pakėlimo- nuleidimo aukštelę ir iš ten pasigirdo trys jau senokai girdėti vario dūžiai.

46

46.Vežėja pagal priesaką

      - Kas atsitiko? Širdį spaudžia?
      - Tai dar viena data, kurios nenorėčiau, Šventoji, užmiršti. Bet gyvenime dažniau būna ne tai, ko nori. Toks širdies skaudulys - ne pirmas.
      - Paleisk mane, padėk. Bus lengviau.                                 
      - Ne, Šventoji. Neduok, Dieve, kad dar atsitiktų ir taip.
      - Negaliu sakyti, kad nujaučiau, - prabilo ilgesnei kalbai Šventoji. - Matyt, kad mano prigimčiai neleista pažinti jausmų pasaulį, tačiau vis knietėjo sakyti, kad iki vakaro dar daug ką reikės parašyti tavo, dzieduli, dienoraštyje. Ir prašau! Bet nemaniau, kad suskambės varis. Greit turėtume išgirsti labai svarbią žinią. Gal net svarbesnę, negu kitais kartais.
      Ji, Šventoji, arba Ypatos knyga buvo teisi. Karietos varis suskambėdavo nedažnai. Paprastai savo naujienas karieta priimdavo neskubėdama ir ekipažo žmonės jas sužinodavo neišeidami iš savo erdvių. Bet jeigu stovyklavietė užsitęsdavo, jeigu karietos žmonės savo gyvenimus patrupindavo ir už jos ertmių, tie trys variniai dūžiai  pranešdavo, kad reikia viską, kas reikalinga surinkti ir pasiruošti kelionei. Šį kartą  karietos stovykla užtruko ilgiau, negu galima buvo numanyti ir tai buvo rimta priežastis, kad aplinkiniais  miškais nuvilnytų varo dūžiai. Tačiau buvau įsitikinęs, kad tai ne svarbiausia priežastis, nes vis dėlto prieš kelionę reikėjo paskelbti, kad išmuša naujo vežėjo valanda.
      - Eime, dzieduli. Šiandieną jau antrą kartą į tą pačia vietą. Taip ir parašiau, kad neįprasta.
      - Kažin, ar mums ten reikia?
      - Naujienas reikia žinoti visiems...
      - Tai kad gal žinom, Šventoji.
      - Sakai, gal. Vadinasi, nieko tikro.
      Paieškojau akimis Bartkaus. Tą gal ištariau tik dėl skonio burnoje. Buvau įsitikinęs, kad nauju radijo karietos vežėju taps būtent jis, Jonas Bartkus. Ausys pagavo šilo ošimą, nors  buvo tylu ir negalėjau suprasti, kaip tokioje ramybėje gali ošti miškas. Bet man jis ošė ir kažkodėl jį girdėjau taip, lyg būtų groję Betchoveno Mėnesienos sonatą
      - Eime, Dzieduli, eime, - paragino Šventoji
      - Taip ir spėjau, kad reikia palaukti, kad  kažkas įdomaus įvyks -už nugaros pasigirdo Jono Bartkaus greita kalbėsena. - Nuojautos ne tik žmogų saugo, bet ir ateitį jo rodo.
      - Iš tikro. Tu teisus. Ir ateitį jo rodo, pakartojau ką tik pasakytus Jono žodžius. Ir ištiesdamas ranką: - Sveikinu. Man bent smagu, kad  tai galiu padaryti pirmas.
      Jonas padavė ranką.
      - O kokia proga ir dėl ko sveikini? Ar kad toks esu nuovokus? Darbų ūkyje daug, bet kad velniškai smalsu buvo laukti. Ot ir sulaukėme.
      - Taip, kas laukia - sulaukia. Nagi, būk!  Ir, žinoma, būk apdairesnis, negu aš. O išminties ir sugebėjimų tau užteks. Dėl to jokių abejonių neturiu.
      - Palauk, - suklusęs truktelėjo delną iš mano saujos Bartkus. -  Šnekame, bet nesusišnekame.
      - Po minutės, kitos visi susišnekėsime ir manau, kad nebus ne vieno, kas tau nuoširdžiai nelinkėtų geros kelionės.
      - Mano kelionės įprastos, ir būna, kad per dieną jos net kelios. Ačiū Dievui, dar mano karieta judri. Tfu! Tfu! - paspjaudė per petį Jonas. - Ačiū Dievui, ja skųstis negaliu. Tokiais skundais Dievo namus įžeisčiau.
      - Dziedulis mano, kad Jūs, dėde, dabar būsite radijo karietos vežėjas. 
      - Ką? - ištraukė Jonas ranką iš mano delno. Ar tavo dziedulis durnaropių neapsivalgė?
      - Kraaa! Kraaa! - nuo namo kraigo kranktelėjo varnas. Išskėtė sparnus, bet, matyt, tik norėdamas priminti, kad Šklėrių miškų sargas nesiskundžia savo lemtimi ir, nepaisant senatvės, daro tai, ką dar sugeba. Visi vėl sužiurome jo pusėn, o aš užslinkusioje  tyloje dar jautriau girdėjau mišką, grojantį Liudvigo von Bethoveno Mėnesienos sonatą.
      - O kaip su automobiliu? Ar mums su Vidiniu ir Šventąja paliksi? -paklausiau
      - Pranuci, mudu seniai pažįstami. Kas su tavimi darosi? Tu - rimtai? Tu tikrai manai, kad sėsiu į karietą?
      Jonas irgi kalbėjo ne taip, kaip bent kada. Nebuvo piktas ar apypiktis, jau nekalbant apie geresnę jauseną. Atrodė, kad labai norėtų nustebti, bet atsirasti tokiai būsenai irgi kažkas trukdo. Turbūt nenoras patikėti, kad po mano galvą klaidžioja tokios jį pažeminančios mintys. Dabar jau nesąmoningai žingsniavau arčiau Ypatos ir prie jo susirenkančių karietos ekipažo žmonių. Susirinkimas irgi atrodė neįprastai, kuomet kiekvienam čia atėjusiam reikėję taupyti laiką, kad žinia pasirodytų niekieno nesutrukdyta.Ir būtinai- kuo greičiau. Tačiau man tai nekėlė nusistebėjimo klausiausi Mėnesienos sonatą ir buvau įsitikinęs, kad šitaip ją girdime visi.               
      - Nemanykite, ponai, kad sergu. Taip pat nemanykite, kad sapnuoju. Nei ligai, nei sapnams nėra laiko. Pamenu, ką panašiais  atvejai sakydavęs mano antikos laikų draugas Seneka. Taigi jis šitaip, - keldamas akis į įsišvietusią padangę, pasakė Ypata ir jau lyg skaitydamas:
      Darbymetė. Laukai kniugžda žmonėmis, o sodžiai tarytum išmirė: dideli ir  maži, seni ir jauni visi išėjo laukan; namie  beliko vien tik vaikai ir senos bobulės, kurios jau neturėjo sveikatos dirbti lauke
   
      Atsikvėpė  tylos minute ir:
      - Tai va, ponai, jis taip piešė mūsų dabarties būčiai panašų vaizdą, - ir klausė: - Ar gerai girdite?
      - Taip, girdim gerai -  atsiliepė Astė. Bet girdime ne antikos laikų jūsų draugą Seneką. Girdime Vincą Krėvę iš jo Bobulės vargai 
      - Atsiprašau, Aste. Aš labai rimtai.
      - Bet tai tiesa, - įsiterpė ponia Citata. Astė teisingai sako, kad pacitavote Vincą Mickevičių Krėvę.
      - Ha! Iš kur dabar jis čia? - sukluso Ypata ir stebėjos: - Tai mažai įtikėtina! Bet ko tik nebūna! Ypač, kai karieta kelionėje. Regis, iš tikrųjų pagaliau pajudėsime. Bet kaip sakoma - toks tokį suranda. Dabar kalbu apie Astę. Man irgi dar neseniai atrodė neįtikėtina, kad jai teks karietos vežėjo dalia. Sveikinu, Aste, - tuo pačiu lygiu balsu pasveikino naują karietos vežėją Ypata, o paskui kranktelėjo it varnas: - Sveikinkite, Astę, ponai! Sveikinkite ir atsiminkite, kad atsisakyti šitaip skirtos dalios niekam nevalia.
      Tai išgirdęs pasiūbavau it po kojomis padrebintas žemės ir galėjau jau pats pratęsti Ypatos kalbą, kad, girdi, tai priesakas, ponai, kuriam nepaklusus karieta prarastų savo galias. Ji tiesiog sudribtų į paprastą vežimą. Taip jau parėdyta ne iš Vinco Krėvės Bobulės vargų.
      - Vos spėju užrašinėti, - pakuždėjo Šventoji.
      - Kokia puiki muziką! Tiesiog nepakartojamai žavi, - prasivėrė lyg stebukle burna, bet žodžiai kažkur susigėrė ir neatrodė, kad  juos kas girdi. - Jeigu įmanoma, užrašyk, Šventoji,  - paprašiau, tvirtai it jaunas karžygys įspirtas pareigos į žemę paklusti išgirstam priesakui. Bet tai nebuvo tik mano jausena; atrodė, kad ja po lygiai apdovanoti kiekvienas, nebent kažkiek didesne dalimi Astė. Ji nesipriešino, bet pažvelgusi į mane ir Vidinį, pasiliekančius namuose, perėmė citatą iš Bobulės vargų.
        Jų priežiūroje likdavo namų ūkis ir maži vaikai. Bet ir vargo šitos bobulės, namie būdamos - kaip pragare! Nuo ankstaus ryto iki vakaro nei valandėlės atilsio: jos ir gula visų vėliausiai, ir keliasi anksčiausiai.
      Vežėja pagal priesaką, - pasikuždėjau mintyse, žiūrėdamas į ją ir matydamas kaip pro ašarą. - Ar kas galėjo pamanyti, kad karieta turės tokią vežėją? Būk laminga, Aste! Pasaugok ją geriau, negu tai dariau aš...

47

47.Nauja erdvė

      Jau buvau apsisprendęs neateiti karietoje į Pasostės erdvę tai, kas atrodė reikalinga, su Vidiniu neskubėdami perkraustėme į pirkią ir nemanėme, kad karietoje galėtume palikti tai, be ko sunku apsieti. Net išgirdus, kad Pasostės ir Giedrės erdvės bus paliktos Karlonų sodyboje, ne kažin kaip apsidžiaugėme. Tai, matyt, natūralu, kadangi išėjimas iš karietos reiškė, jog toks darbas  pavyzdingas tik tuomet, kai Pasostės erdvėje visi turėti daiktai apsigaubia užmarštimi. Ne, o ne! idealaus išėjimo nesiekėme ir negalėjome taikstytis su nuostata, kuomet vėl reikėtų gyventi lyg ištiktiems amnezijos. Ačiū už tą jau žinomą būseną, kurią patyriau po Dženės -  po pirmosios radijo karietos - žlugimo. Tokios būsenos nelinkiu net savo priešui. Dabar retsykiais pagalvoju apie reikalą pratęsti paliktus Dženės atstatymo darbus. Bet jau ne todėl, kad vėl bandytume ją pakinkyti kelionėms.  Noras gerokai kuklesnis - turėti Šklėriuose bent jos maketą.
    Karietos ekipažas žinią apie Astės paskyrimą vežėja priėmė labai santūriai. Man tai svarbus charakteristikos štrichas, parodantis viso ekipažo brandą; žmonės suvokė, kad tokias paskyrimais čia nesimėtoma, o atsiradus jiems, būtų šventvagiška manyti, kad aukštesnis protas nebežino, ką bedarantis. Iš Ypatos lūpų išgirsta naujiena tėra tik taškas po sakinio, kurį padiktavau Šventajai:
    - Užrašyk! pasakiau truputį pakeltu balsu.
    - Diktuok, dzieduli. - atsiliepė ir lyg nepatenkinta: - Negi kada buvo, jog būčiau nepasiruošusi.
    - Nebuvo taip, Šventoji, - pasakiau ir padiktavau:
    2008 metų birželio mėnesio 12 d., trečią valandą po pietų Radijo karietos vežėjo pareigos patikėtos panelei Astei. Neįtikėtina, bet faktas.
    - Kodėl neįtikėtina? Astė protinga panelė.
    - Taip. Bet vis tiek neįtikėtina.
    - Ar tiesa, kad tu, Dzieduli, ją nupiešei?
    - Tyliau. O jei  įmanoma, tai... užmiršk. Aš jau buvau užmiršęs. Beje, iš kur žinai, kad nupiešiau?
    - Iš Prano užrašų.
    - O Dieve! Iš kokio Prano?
    - Ar jau Prano nepažįsti? - nustebo Šventoji. Neseniai svečiavosi. Aš jam  labai patikusi. Negi vėl amnezija? O užrašai iš jo juodojo lagamino, kurį tuomet paliko. Manau, kad ten daug įdomaus. 

    Pastarųjų dienų įvykiai mano atminties nepaliko įsiėdė joje ir atrodė, kad net amnezija jos iš ten neišbugdytų. Kurį tai mirksnį pagalvojau, kad atmintis ne beribė. Todėl reikalinga liga, kuri sugebėtų išvalyti viską iš jos, kad atsirastų laisvė būsimiems vaizdiniams arba, sakykim, naujai atminčiai sukaupti. Ta proga prisiminiau nekvailą žmogų patikinusi, kad užklupusi amnezija jo smegenis išvalė taip švariai, kaip jokia internetinė svetainė nesugeba ištrinti jai neįtikusio autoriaus užrašų. Ir džiaugėsi, kad dabar pajautė didelį atminties imlumą - lyg į smegeninę būtų įmesta Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.

    Žiūrėjau į ji buliaus akimis, o jis nusijuokė ir:
    Tai visai neblogas dalykas. Kas žino, gal ir tau amnezija buvo siųsta kaip dangaus dovana, o ne kaip pragaro bausmė.
    Dabar aš irgi lyg graikas moku ištarti žodį mnsis ir žinau, kad juo tie minties laisvūnai įvardijo ATMINTĮ. Ir man  jau beveik negaila, kad tiek daug dalykų išsitrynė iš galvos, nes beveik įtikėjęs, kad ir mano smegenys specialiai buvo išvalyti, paruošiant jas priimti naujai ir vertingesnei informacijai.
    - Eime? - pasakiau.
    Jaučiau, žinojau, kad su Šventąja rankose dabar reikia daug kur nueiti ir bent kelias minutes užtrukti. Negalvojau, kokia eilės tvarka tai padaryti, bet vos užmynęs karietos pakopą, supratau, kad apeigas reikia pradėti nuo Pasostės  erdvės. Atrodė, prieš mano valia kviečia ateiti ir atsisveikinti, ir nepaklusti tam šauksmui nebuvo jėgų. Net eisena pažvalėjo, o viduje atsirado įtampa pasitvarkant taip, kad atrodyčiau mažiau ištižęs, suglebęs ir dar panašus į save su vežėjo botagu rankose.
    - Ir aš norėsiu tarti žodį, - priėjus prie Pasostės erdvės išgirdau Šventąją, - Prispaudžiau knygą- segtuvą po pažastimi prie šono: - Nebus ten kam klausyti, - pasakiau ir įprastu žingsniu, kaip daug daug kartu įėjau į erdvę. Ir - stop. Pasostės erdvė nebuvo panaši- įėjau lyg į kitą planetą ir net nepajaučiau, kaip  atpalaidavau rankas ir iš po pažasties ant grindų nuslydo Šventoji.
    - Oi, - išsigando ji. - Atsargiai, dzieduli.
    - Mes ne ten patekome, Šventoji, - pasilenkęs pasiėmiau išslydusią knygą - segtuvą. - Čia, čia.. Tu tik pažiūrėk, kaip ir kas čia.
    - Taip, čia jau bent truputį kitaip, - išniro prieš akis Astė ir atsidususi: - Aš tik dabar atsigodėju, kas įvyko. - Ir nukritusi man ant krūtinės: - O dzieduli, dzieduli, gal ir nereikėjo tau manęs piešti. Nežinau, nesuprantu, kokia valia visa tai vyksta.
    Apjuosęs rankas per jos pečius prispaudžiau Astę prie krūtinės arčiau širdies. Dabar jos ir mano širdys buvo taip arti viena kitos, kad gerai viena kitą girdėjo ir kažkodėl nusprendė susiderinti, plakdamos vienu taktu. Kiek tai užtruko, nežinau ir nesvarbu, nes iki šiol girdžiu tokį buvimą viename glėbyje. Paskui atsikvėpėme irgi  abu kartu ir po pauzelės:
    - Aste, o kur Pasostės erdvė? Ta, kurioje mudu su Vidiniu.
    - Ji ten, dzieduli...
    - O, murziukas! - pamačiau sustojusi Dūdorių.  Kur ten?
    - Ten. Ji moka vaikščioti. Jos abi ten - ir Pasostės, ir Giedrės erdvės.  Išeidamos  man galvą paglostė ir prašė, kad neužmirščiau gražiai groti. Tikrai, tikrai, dzieduli, jos abi ten.
    - O kad nusipraustumei, ar neprašė?
    - Dzieduli, aš irgi nupieštas. Man negalima praustis. Paklauskite tetą Astę. Sakė, kad mane piešė dėdė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
    - Tikrai?
    - Aš, dzieduli, tau dar daug daug pagrosiu. Užtat, kad nupiešėte tetą Astę. Jūs visuomet girdėsite, kai grosiu. Ar teisingai sakau? - atsigręžė Dūdorius į Astę laukdamas, kad anoji paliudytų jo man sakomą teisybę..
    Dabar jau aš padėjau savo rankas ant Dūdoriaus  galvelės. Ir žinojau, kad jis sako teisybę. Ir dar kartą įsitikinau, kad gera vieta tuščia nebūna. Išnykusią karietoje Pasostės erdvę, kur daug laiko glaustėmės mudu su Vidiniu, pakeitė erdvė, kurioje sutikome Astę su Dūdoriumi.
      (Iš Laikas atsiminti)
2009-03-23 07:15
Proza

48

48.Su Balsu pas Astę

    Saulė leidžiasi greičiau, negu gebėjau surinkti žodžius į sakinį. Maniau, kad gal tai dar vienas būdas atidžiau pasižiūrėti į save suvokiant, kaip atrodo kelias, kuris po kojomis ir kuriuo niekas, išskyrus tave, nevaikšto. Dabar jau atrodė teisinga sakyti, kad nors kelių daug, tačiau tavasis vienintelis, jis prie kojų prilipęs, net jeigu kojos, kaip anoje giesmelėje:

                Dzingul, dzingul - kojomis į priekį.
                Dzingul, dzingul ačiū už gėles...

    - Tai jau greit? - paklausiau Astės, turėdamas mintyse karietos išvykimo laiką ir neabejodamas, kad jai toks dalykas gerai žinomas.
    - Atrodo, kad taip. Klausiau Ypatos. Irgi sakė, kad jaučia, jog greit. Bet tai tik nuojautos. Pagaliau, jeigu Ypata susirgtų. Ryt penktadienis, birželio tryliktoji. Sako, papaskevidekatriafobija jo ne karto neaplenkusi. Kai tik mėnesio 13-oji sutampa su savaitės penktadieniu, ši liga kaip užsakyta. Nors stengiasi kaip įmanydamas, kad nesusirgtų, bet atrodo, kad daugiau vaidybos, negu tikėjimo.
    - Ne. Šį kartą Ypata nesirgs, - pasakiau.
    Astė žvilgtelėjo į mane, lyg panorusi išgirsti, iš kur toks žinojimas, bet jis irgi reiškėsi per nuojautą. Nesirgs! - tuoj pat, tik dar ryžtingiau pasakiau ir Astės erdvė virptelėjo:  Tikrai nesirgs! - atsiliepė balsas, kurį geriau - blogiau  žinojo didesnė ekipažo žmonių dalis, bet Astė, regis ne.
    - Kas čia? sukluso.
    - Nesitikėjau, Aste, kad dvikovoje dėl tavęs laimės Ypata. Antraip anksčiau būčiau tavimi  pasidomėjęs. Gal net pasimatymą paskyręs.
    - Kas per paistalai! Negi taip ir reikės nežinoti, ką pas save turiu?
    - Tai jis, Astė. Šį poną taip ir vadinu - Balsas. Seniai žinau. O kas iš tikrųjų jis, kaip atrodo, kažkodėl net sapne nesileidžia pamatyti.
    - Sąžinės irgi niekas nemato, bet nuo to ji savo vertės nepraranda. Svarbu ne tai, vežėjau, mato - nemato. Svarbu, žinoti, kad tokia būtis yra ir pripažinti jai savo pagarbą. Va, prabilau apie sąžinę. Ir todėl, Aste, privalau prisipažinti: aš nenorėjau, net priešinausi, kad būtumei paskirta karietos vežėja. Ypata gi to labai norėjo ir, prašau reikėjo atsitrauki. Kam Šv. Kazimieras ateina į paramą, tas paprastai ir laimi. Jis parėmė Ypatą, priimdamas tavo kandidatūrą. O ne, nemanykite, kad su Ypata priešai. Jį vertinu ir labai norėjau, kad  būtent jis imtu karietos vadžias.
    - Iš tikrųjų, kas jūs? - norėjo sužinoti Astė.
    - Aste, to jo klausiau daug kartų. Deja, ne šešėliu nepasirodė, bet neabejokime, kad tai vienas iš Dangaus sūnų.
    - Ar galiu tikėtis sulaukti pakvietimo pasimatymui? - paklausė Astė ir tuomet  per erdvę nuaidėjo Balso juokas,  - dusliokas, trūkčiojantis, bet nepiktas ir nesijautė, kad jame yra pelėsio dėl pralaimėjimo Ypatai.
    - Manykim, kad taip, bet dziedulis, arba Pranucis - jį taip ir Danguvoje vadiname tavo kompanijai pernelyg  dėmesingas. Kuomet jis piktas, protingiau pasisaugoti. Dalydamas tokius patarimus, žinoma, pirmiausia pats jais pasinaudoju. Bet tikėkimės, kad būtinai susitiksime, Aste, ir aš galėsiu pabučiuoti tavo ranką. Dabar jos užimtos botagu su vadžiomis. Tai svarbiau. O kad esu čia net Ypata nežino. Tai darau sąmoningai ir jam, pasirodo, sunku suvokti, kad esi pirmas karietoje žmogus, bet instinktyviai laukia, kaip tokiu jam pasirodysi.
    - Manote, kad supratau, ką čia dabar pasakėte?
    - Supratote. Net nesitikėjau, kad taip gerai suprasite? neginčijamą įsitikinimą pareiškė Ypata ir kaip žaibas švystelėjęs vienu dangaus pakraščiu, persimetė į kitą: - Klauskite!
    - Jūs žinote, ko noriu klausti?
    - Išvažiuokite kuo greičiau. Ruoškitės ir išvažiuokite. Ypatai šį žinia irgi bus netikėta ir kartu liudys, kad pirmo  žmogaus vieta karietoje užimta prasmingai, prisiimant karietos išlikimo atsakomybę sau.
    Tuomet nesuskatau suvokti, kad karietos gyvenime atsiranda naujos apraiškos. Man niekuomet neteko išgirsti taip aiškiai išreikštos valios, ko ji laukia iš karietos vežėjo, jo botago ir vadžių. Reikšdavosi įvairiai - netikėtai išgirstoje frazėje, užkritusioje nuojautoje ar net per sapnus, bet  niekuomet va taip atėjo viešai ir pasakė.
    - Vadinasi, po pirmų gaidžių? - atsiliepė Astė lyg seniai būtų aptarusi išvažiavimo reikalą.
    - Galima po pirmų gaidžių,  galima prieš jiems pragystant. Saulė dar nenusileidusi, sprendimui priimti laiko yra.
    - Jūs teisus, bet pasimatymo neskirkite. Kelionei ruoštis reikia jau dabar. Tuoj pat. Esu užimta, Balsai. Taip, deja, ir man, kaip dzieduliui, tenka vadinti tave - Balsas! Kitaip nesigauna.
    - Laimingos kelionės! Jau nereikalingas ir išnykstu, patenkintas susitikimu. Tiesa, dzieduli, pakeitė adresą Balsas, -  nemanyk, kad  Danguvos sūnūs užmiršta savo pažįstamus, net jeigu jie niekuomet nebuvo draugai. Truputį ilsėkitės, bet krutėdami. Perduokite linkėjimus ponui Vidiniui. Regis, jaučia, kad kažkas vyksta, bet dar susivokti nesugeba. Regis, eilėraštį rašo:
    - Dabar? Tokiu metu? Negi proto pritrūko?
    Bet Vidinis buvo atkalus, išliko savimi ir jau girdėjau:

                Įstrigo žodžiuose mintis:
                Kai būti negalėsi, vis dar būk.
                Kartoju ją, dairausi,
                Norėdamas  suprasti,
                Kaip man išmokti taip?
                Per smegenis šešėliais slenka nežinia -
                Birželi, skambtelėk varpu,
                Įžiebk pašvaistę migloje,
                Kad Dievo kurtoje būty
                Į naują supratimą atsiremčiau.
                Dabar gi tik kartoti tegaliu:
                Kai būti negalėsi
                Vis dar būk!

    (Iš Laikas atsiminti)
2009-03-27 10:01


» Kūrybos oaze » LAIKAS ATSIMINTI » Reikia, tai reikia