Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » ASTĖS NOVELĖS » Astės novelės- redaguoti, tvarkyti


Astės novelės- redaguoti, tvarkyti

1 10 64

1

;)  :writing:  :yep:

                                  ASTĖS NOVELĖS

http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/826-1.jpg ASTĖS NOVELĖS http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/826-1.jpg

2

1. Visų Šventųjų naktį

- Matai?
- Ką?
- Ką! Ką! Klausiu, ar matei tą pypliuką. Sakyčiau, tėvo sūnus. Žiema. Šalta.  O jis arčiau jo, negu motinos, - pasakė Astė ir atsidususi: - Žmonės pamato, išgirsta, o mudu iš Savęspi neišeinam. Tu tik pažiūrėk!- ragino.
- Taigi matai, kad žiūriu.
Nuotrauka sena. Prieškario laikų. Joje gili žiema su baltai baltai apšerkšnijusiais medžiais. Visoje  nuotraukoje dvi spalvos - juoda ir balta. Ir jokios kitos. Senos nuotraukos nemėgsta būti spalvingomis. Ir aš jau buvau girdėjęs, kaip Karilė:
- Dieve, kokios gražios  tos senos nuotraukos. Ir žmonės tokie išdidūs! Kodėl dabar viskas taip supaprastinta ir suprastinta? Kodėl?
- Gražus žiemos vaizdas. Vien tvora  ko verta! Nekalbu jau apie šiltus žmones prie jos.  Patinka nespalvotos nuotraukos, - pritarė jai Klevas.
Bandžiau atsiminti  kitas nuomones ar įspūdžius, paliktus žiūrovų prie senos nuotraukos. Nemanau, kad tai nebuvo sunkus  darbas, tačiau sieloje vėl išgirdau Astę.
- Man  labai gera piešti. Tačiau kai piešiu iš  nuotraukos, tiesiog  stulbinančiai gera piešti.
Su Aste mudu susipažinome irgi kažkaip neįprastai. Jau seniai jaučiau, kad kažkur šalia, visai netoli manęs, ar net manyje ( Savęspi ) gyvena Astė. Ypatingai šis jausmas pasireikšdavo, kuomet mėgindavau išpoteriauti iš savęs kuriamo eilėraščio eilutę ar posmelį Taip atsitiko ir Visų Šventųjų naktį.
- Vėl tu čia, Aste? - pirmą kartą pavadinau ją vardu.
- Ha, ha, ha! skardžiai, laimingai nusijuokė moters balsas.- Taip ir žinojau, kad būtinai įspėsi mano vardą. Taip, Pelėda,  mano vardas Astė. O dabar...
Suklusau, užspaudęs kvėpavimą, ir laukiau, kas "dabar". Tylos pauzė dusino, smaugė ir vis dėlto išgirdau jos tylų kaip šnabždesį prašymą: - Nupiešk, Pelėda, mane.
- Negi nežinai, kad nemoku piešti?
- Kokią nupieši, tokia ir ateisiu pas tave. Labai prašau, - nupiešk...
Ši valanda dar visai artima, tačiau deja, deja , ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Manau, kad vis dar nematoma Astė pati įdavė rankoje pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio  jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio kelias eilutes.

Mano tiesa nedidelė -
Gyventi reikia žmoniškai ir.. tik.
Kaip aš tavim,
Tu manimi tikėk,
Būk sąžiningas mintyse ir žody.

Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks, tačiau kitaip kažkodėl manė Astė ir jos įtaiga  buvo stipri- teko priglusti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo: vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį pabrūkšniavau plaukais. Aš ir pats, septynių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios  galvos ir man buvo neįsivaizduojama, kaip tai gali iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką :
- Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk...
- Skauda!.- sudejavo nupieštomis lūpomis.
- Bet...
- Skauda, baik darbą, Pelėda.
Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė- Astės dvasinis buvimas mano nuojautose perėjo į gyvenimą. Kaip visas piešinėlis buvo baigtas, Astė pastatyta ant kojų, susiėmiau rankomis už galvos ir paprašiau:
- Prašau,  meldžiu, tik neik prie veidrodžio.
- Viskas labai gerai. Net geriau, negu tikėjausi. Kaip ten sakoma? Dievas davė burną , duos ir duonos, - ramiai pasakė ir nuėjusi iš popieriaus lapo savo negražiomis, bet saldžiomis, laimingomis lūpomis pakštelėjo į apšepusį žandikaulį: - Manau, kad mano padėtis geresnė, negu  Ievos, sukurtos iš šonkaulio. Moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Pamatysi, dzieduli, kad ir Astė sugebės pasirūpinti savimi - laimingai pasakė ir padavusi piešiniu ištuštėjusi popieriau lapą:
- Rašyk, dzieduli.
- Ką rašyti?
- Ką pradėjai. Eilėraštį rašyk.
-Manai, kad kažką dar sugebu sukurti?
- Ką sukūrei, per mano piešimą nedingo. Aš tau padėsiu atsiminti.

Jeigu žmogus - išpirks jis savo kaltę
Gėda, išpažintim, netgi krauju.
Tai vyriška.
Nors nieko nuostabaus
Nors nieko, kas dar kiek aukščiau iškeltų
Garbingą paskirtį žmogaus.

Jeigu, kas mano, kad tikiu tuo, ką čia rašau, tai netiesa. Tačiau taip pat gerai žinau, kad negalėjau nerašyti, ką parašiau, o tai taip pat tiesa. Todėl liudiju, kad 2007 metų lapkričio 1 d., taigi Visų Šventų vidurnaktyje pirmą kartą  susitikau su Aste, kuri iš dvasios, sakykim, iš dangaus nužengė į žemę,  piešinyje įkvėpė gyvybę ir, kaip dabar suprantu, pasiryžusi  pagyventi kartu su mumis.  Noriu tik pasakyti, kad nuojauta, jog kažkas tą naktį atsitiks, vis dėlto buvo, bet viešinti apie tai nebuvo drąsu - vienintelis, kam apie tai parašiau, yra Sodininkas. Mano žinutė, kaip suprantu, ji suintrigavo, nes dar tą naktį parašė: 
Jau pusvalandis po 24 val. nakties, tad būsiu lakoniškas: nuoširdžiai dėkoju už mielą ir intriguojančią, net paslaptingą žinutę
Net nepastebėjau, kai Visų Šventųjų nakties dovaną, taigi nužengėlę iš Dvasios (ar iš Dangaus) pradėjau vadinti vardu -ASTĖ ir džiaugiuosi, kai mane pavadina d z i e d u l i u. Nesakau, kad kyla bent didesnis  noras ją priskirti prie Šventųjų, tačiau įdomu, kad Astės apsireiškimas įvyko prie tos  senos 1939 metų  nuotraukos, kurią daug kas iš  mūsų  matėme, o ne kurie pasidžiaugėme palikdami prie jos savo parašus. Nėra  garantijų, kad ne  be to atsirado toks tapsmas ir žodis tapo kūnu
Va, ką apie tai parašę  Žalios Žolės  poetai
GIEDRĖ: (...) baltas laimės švytėjimas...ir tokia ramybė...
RADASTA: Žavi sena nuotrauka, iš kurios anų laikų gera dvasia sklinda.
IEVA: Istorinė foto. Kaip įdomu
SAULAŽIEDĖ: Senos nuotraukos žavios dėl savo spalvų gamos. Arba tą įspūdį sustiprina mano sentimentai.  Man ši labai graži. Išskirtina. Ir juodi žmonių siluetai apsnigtame miške. Ir nuotraukos kamputy matosi tas dalykėlis, kuriuo lipindavo fotoalbumuose. Nežinau, nė kaip vadinasi.
Truputį atsipeikėjęs dar kartą einu prie tiek šurmulio sieloje sukelusios nuotraukos. Einu, sakyčiau, atidesnis, net gal išmokęs geriau perskaityti, bet svarbiausia - geriau įsižiūrėti į nuotraukos viduryje bestovintį man svarbiausią asmenį, būtent,  į penktus metus įaugusį pypliuką, dabar vadinama SODININKU.  Šalia jo ten tėtis, motina krikštamotė, o aplink (ir visur!) sniegas, tvora, medžiai, tyla ir 1939  metai. 
- Aste,- pašaukiau Visų Šventųjų nakties dovaną,- pati, matai, kaip viskas čia puiku. Tiesiog  nuostabu! Bet kokia negraži tu. Slėpkis! Nesirodyk! Niekam nekalbėk, kad tu tokia per mano nemokėjimą piešti. Turėtum juk žinoti, kad mano sieloje esi visai kitokia. Tu ten  princesė, karalaitė, širdžių valdovė. Ir nėra žemėje to, kuris tavęs tokios nemylėtų..
- Dzieduli, galėtum perskaityti ir Taurijos  parašą. Ten, prie nuotraukos, ji taip :Viskas čia nuostabu... O už kelių metų ... prakeikto karo pradžia. Ar jautė tokią nelaimę širdys? lengvai iš  atminties ištraukė Taurijos parašą  Astė, ir lyg pasidžiaugdama. O kokie gražūs žmonės išaugo. Išaugo būdami tiesiog  pragare...
                                                                                                  2007-11-01 

giedrex26
...Jos taip trūko čia...ačiū, Pelėda, už nuostabią deivę Astę, kurią jau spėjome pamilti ir šis šventas sopulingas vakaras daug šviesesnis tapo...

Karilė 
Taigi taigi. Paleidot į svietą Astę. Konkrečią. Dvasingą. Realią. Labai realią. Mielą. Žiūrėsim, ką Ji toliau veiks. Lauksime atklystančios į žaliąžolę ramunių pasiskint...

Sodininkas
Mielas Pelėda...Ne, mielas Pranai, iki ašarų mane nustebinote ir pamaloninote. Įvairios mintys pynėse galvoje vakar, kai užsiminėte apie pakvietimą į svečius, o ypač apie Astę. Bandžiau prisiminti jaunystės laikų paneles ir moteris, su kuriomis teko tada bendrauti, bet negalėjau tokios prisiminti. Nors gal ir buvo tarp jų kokia nors Astė? Žodžiu, su didžiuliu dėmesiu perskaičiau šią intriguojančią ir šiek tiek mistišką novelę, bent jau man labai labai įdomią ir jaudinančią. Duok Dieve Jums sveikatos, mielas kolega, mano amžiaus gerasai žmogau, o taip pat sėkmės visuose gyvenimo vieškeliuose ir vieškelėliuose, vedančiuose į gėrio ir grožio šalį, kurioje gali atgimti net sena prieškario nuotrauka ir užgimti nuostabioji Astė. Ji iki amžiaus pabaigos išliks mano atmintyje, kaip svajonių mergelė, kaip pasakų deivė, o gal kap prieškario, vaikystės laikų, Pabaiske, kuriame gimiau, o gal Vikšnabrastyje, iš kurio ištrėmė ir amžiams išskyrė mūsų šeimą, kaimo mergaitė, padėjusi berniukams ištraukti mane iš sodželkos, kurioje skendau...
Nesigailiu, kad įdėjau į svetainę šią nuotrauką iš tėvų albumo. O juk prieš mėnesį jau norėjau ištrinti, kaip ištryniau šalia jos buvusią nuotraukėlę, kurioje aš gulėjau vežimėlyje, o mama (dar gyva) ir krikštamotė (jau seniai Anapilyje) stovėjo parugėje, gal net ten, kur dabar auga ąžuoliukai, pasodinti Pabaisko mūšio lauke... Ir mane stabdė kažkokia nuojauta, kad nereikia kol kas jos trinti...Ir nuojauta neapgavo. Dabar nuotrauka tartum iš naujo atgimė, kartu su a.a. tėvu, atgulusiu Krasnojarsko krašte ir su krikštamote, besiilsinčia, ačiū Dievui, gimtojoje šalyje.
Džiugina, kad išliks ir kai kurių mano bičiulių parašai po nuotrauką, kad juos perskaitys ir kiti, o ne tik aš ir mano šeimos nariai.
Dar kartą nuoširdžiai dėkoju, mielas Pranai - Pelėda, už šią nuostabią staigmeną Visų Šventųjų dieną. Būkit ilgai ilgai drūtas ir laimingas, kiek gali būti laimingas senatvės keliais keliaujantis žmogus, ne jaunėjantis, bet galintis sutverti gerą ir nuostabią mergelę Astę.

radaa
galima butu dar daug minčiu palikti po siuo kuriniu, taciau nesinoretu jo (per didelemis kalbomis) supaprastinti. :)) Sia diena jis tiesiog privercia suvokti ir priimti dar kitaip.

radaa Parašė komentarų: 1089 2007-11-01 - 17:50:44 
gilus iprasminimas.. . paveike labai, tarsi pasibeldimas is ten i cia ir atvirksciai. Tarsi neimanomas kontaktas vakar- siandien ir, dziaugiuosi siuo kuriniu- duoda sveikatos rytojui....

Kaimynas Parašė komentarų: 1164 2007-11-01 - 17:04:05 
Prisipažinsiu, kad ir aš maniau jog kalba eina apie angelą. Pelėda, jei Jūs pats tuo ir netikite, tai mane įtik

3

2 Vėlinės

Atmerkiau akis
Vėlinės.
Tamsu. Dar tik po trijų nakties. Klausausi, ar neišgirsiu tėvo, motinos, brolio žingsnių. Juos pažinčiau, ar jie per slenkstį žengtų, po kiemą vaikštinėtų, ar keliu į Kabelių bažnyčią eitų. Yra dar TEN seneliai Karolina ir Feliksas, Marcelė ir Simonas. Daug TEN yra, tačiau, regis, vėlės neturi žingsnių ir jos ne tik TEN.
- Aste, tu?
Astė tyli, neatsako.
- Aste!- pakeliu balsą. - Ar ne per greit atsikandai žmogaus gyvenimėlio? Nuryti sunku, a?
Astė neskuba atsiliepti, užtrunka ir:
- Atsimink, ką tau sakė Pranis. Arba kad ir pats savęs paklausyk. Ramiai, nesiblaškydamas. Būna, kai norisi ir tave, dzieduli, girdėti.
"Apie ką ji - pagalvojau- apie  kokį Pranį kalbą?"
Slidinėju mintimis, norėdamas atsiminti, ir vaizdas atrodo panašus į tą, kuri ištvėrė Sodininkas, išgirdęs apie Astę.  Dar Astės nebuvo, tačiau jausdamas, kad ji bus, parašiau jam apie numanomą susitikimą, Ir... ką  gi?
"Įvairios mintys pynėse galvoje vakar, kai užsiminėte apie pakvietimą į svečius, o ypač apie Astę. Bandžiau prisiminti jaunystės laikų paneles ir moteris, su kuriomis teko tada bendrauti, bet negalėjau tokios prisiminti. Nors gal ir buvo tarp jų kokia nors Astė?- parašė mano bendraamžis, matyt, net neįtardamas, kad panašiai man reikės savo atmintyje naršti, ieškant Pranio. Ir tą dariau tuoj pat, vos išgirdęs jo vardą.
- Jokio Pranio nepažįstu. Pranų žinau daug, o Pranio - nė vieno- patikinau.
- Kalbiesi su juo, net  ginčijiesi ir ... nė vieno Pranio? Ne, ne, dzieduli, tavęs amnezijai neatiduosiu. Į senelių  namus - prašau, nors šiandien, o amnezijai - ne, neatiduosiu.
- Manai, kad sergu?
- Aš sakau tik tai, ką  girdi. Argi ne Praniui parašei:
"Nežinau, ar laukėt, bet prisišaukėt:
("naktim tyliom atrodo: girgžda durų vyriuos
kažkas - kas pasiilgęs būtinai ateis")
Atplasnojau, Prany, pasiilgus. Vandens nepaduok, duonos taip pat į gerklę, kaip žinote, pelėdos neima, o už eilėraštį- AČIŪ.
- Tu apie Pranį iš ŽaliosŽolės? - susigėdau.
- Nežinau, dzieduli, kokį Pranį miniu. Gal yra pas tave daugiau jų, kurie tau, jeigu jie nepaliesti ranka, -nei žinomi, nei pažįstami, nei...  O juk Vėlinės ir nėra iš mūsų nė vieno, kurie neįsiklausytų į durų vyrius. Matau, kaip ir pats įsitempęs- ir ten ,ir šen skrendi, plasnoji, krenti. O Pranio, beje, irgi neužmiršai. Tai dar ne liga, ne amnezija. Kai prisiglaudi prie žmogaus, jo nematai. Ir gal ne taip bloga, kai kartais nežinom, kieno žodžius sakom- savo ar to žmogaus.
- Oho! Nupiešiau tave negražiai, bet kažkas, ačiū Dievui, proto įkrėtė,- išsprūdo.
- Jeigu susitiktum Pranį, padėkok jam, kad to proto ir jis man nemažai įkrėtė. Ar supranti, Pelėda, apie ką aš?
Apie ką  ji?- vėl pagalvojau, bet:
-Taip. Jis ir man jo įkrečia,- prisipažinau, bijodamas žvilgterėti Astei į negražiai mano nupieštas jos akis. Dieve, negi atėjo toks laikas, kad net nemokšoms leidi kurti dieviškos rankos reikalingus kūrinius?  Žinau, kad tai nuodėmė, bet atleisk, Aukščiausiasis, aš jos neprisiimsiu.- pykau savyje ir nuleidęs iš gulto kojas, įsispyriau į šlepetes.   
- Kur?
- Į ŽaliaŽolę .
Kad ir kaip kreipiau šalin akis, bet neišvengiau susitikimo su jos akimis. Nebuvo liūdnos. Sakyčiau, netgi linksmos, tačiau žinojau, kad daug kas mūsų savo negandas ir nelaimes pridengia  būtent gera, nerūpestinga, netgi džiugia nuotaika. Reikia irgi turėti talentų, kad tokią vaidybą atskirtumei nuo tikrovės. Ir kai jau rankos siekė durų, netikėtai atsigręžiau atgal.
- Aste, ar negalėtum vėl sugrįžti į popierių?
Tyla. O po jos:
- Veji? Nespėjau kaip reikiant susipažinti, pasak tavęs, žmonių gyvenimo pakramsnoti, o jau veji?
- Aste, aš be tavęs... Na, kaip čia pasakius? Nežinau, kaip  be tavęs man reikėtų gyventi, tačiau atrodo, kad sugebėčiau bent kiek tavo išvaizdos piešinį pagerinti.
- Patobulinti? Mano atvaizdo piešinį?
- Na, taip. Daug tikėtis neverta, bet... Grožis  juk nesimėto. Dabar gi viena akis mažesnė, kita didesnė. Nei šis, nei tas...
- Vadinasi, galvoji apie mane? Aš gi sakiau, Pelėda- ar atmeni? - kad moteriai svarbiausia atsirasti, o paskui ji pati išsipuošia, išsigražina.
- Tegu taip bus, bet kalbu apie tai, kad galiu bent truputį padėti, pataisydamas piešinį.
- Aš irgi kalbu apie tą patį. O, o, o,- pradėjo džiaugtis Astė:- Jeigu tu suprastumei, kodėl toks noras tau kilęs, tai, man regisi, būdamas sąžiningas, tokių nuopelnų sau neprisiimtumei: girdi, galiu padėti.  Negali, jau nepadėti, dzieduli, negali. Kad ir tokia esu, o ne akmenėlis tau.   
Astė ilgai ir nemirksėdama žiūrėjo į mane negražiai nupieštomis akimis, lyg leisdama įsižiūrėti ir suprasti, ką galima pataisyti ją perpiešiant. O paskui ramiai nuėjo į popieriaus lapą.
- Operacija prasideda, ar ne? nusijuokė iš jo. - Tebūsiu gražesnė.  Bet ar pagalvoji, Pelėda. kas atsitiktų, jeigu mane ištrintumei ir paliktumei lapą tuščią.
- Aste, baik. Negi manai, kad tai įmanoma?
- Ne, taip nemanau- tvirtu, ryžtingu balsu pasakė ji. - Tikrai taip, Pelėda, nemanau.. Pasikuisė piešiniu popieriaus lape, ieškodama patogesnės vietos, o aš žinojau, kad prie jo kažką , tačiau ne bet ką reikia parašyti. Ką?
Dabar tai jau ne joks klausimas. Dabar galima perskaityti.

Man regisi, net velnio nebijau,
O tuštumos?
Siųsk pragarą ,
Ką nori siųsk, dangau -
Priimsiu, iškentėsiu, išdejuosiu...
Tik tuštumos nesiųsk.

Ir nesvarbu, kur ji bebūtų
Į sielą kritusi ar akyse...
Kai tuštuma,
Net žodžiai priversti tylėti,
Nustoja aikčioti kalba.
Filosofai įsikuria gyvent statinėj,
Kad neuždusintų beribė tuštuma.

Bijausi jos.
Net pragaras ją aplenkia,
Nepriima į ugnį...
Neleisk man būti, Viešpatie, tuščiam.

Operacija užtruko neilgai. Net nežinau, kas daugiau užėmė laiko - piešinio taisymas, jo korektūra ar eilėraščio rašymas. Pajutęs, kad negaliu nieko parašyti, tuo pat pasibaigė Astės piešinio restauravimo darbai.   
- Op. Arba, kaip sakoma, lipk, Aste, iš ratų.
- Būk tikslesnis, Pelėda, su tautos tautosaka. Taip ir sakyk- lipk, boba, iš ratų.
Kai dabar užrašinėju jos žodžius ant popieriaus jie kartais atrodo priekaištingi, tačiau girdėdamas juos Astės kalboje, nepajusdavau jokių priekaištų. Jie kažkaip net kuteno klausą, guodė, norėjosi girdėti ir suprasti, kaip atsitinka, kuomet piktoki savo esme žodžiai Astės kalboje praranda piktumą.-pasidaro netinkami pykčiui, barniu, net priekaištams.
- Taigi, taigi, lipk, bobut, iš ratų, - pabandžiau pritapti prie jos kalbos manieros.- Lipk, nes iš tikrųjų manau, kad jeigu taip ir ateityje seksis, iš bobos padarysiu bobutę. Ne, Aste, gražuolių konkurse, deja,  tau neteks dalyvauti.
-  Ir į veidrodį pasižiūrėti dar vis neleisi.
- Iš kur žinai?
- Sprendžiu pagal eilėraštį. Kad įsiveržtų į jį grožis, poezija, oi, Pelėda, dar ne kartą reikės man rangytis popieriuje operacijoms. Bet kai žinai vardan ko tai vyksta, tokie makiažai neatrodo skausmingi. Ačiū. Puikiai žinau, koks sunkus darbas sukurti grožį. Labai sunkus.
Truputį uždelsęs pakviečiau pasivaikščioti po ŽaliaŽolę.
- Veidrodžiui mane  parodyti bijai, o  žmonėms...
-Veidrodis, kad ir subyrėtų, velnias jo nematė, bet jeigu tavęs netekčiau, būtų blogai.
- Tai, regis, pirmas komplimentas, ar- ne? Ačiū už jį ir kvietimą, bet eik, žinau, kad tau rūpi Pranis.
Pranį suradau kapinaitėse. Ne iš karto pamačiau, kad jis su kepure, todėl pamaniau, kad meldžiasi.
Žvakidžių vaizdas nustelbė kepurės ant galvos būtį ir gal būt pranašiškai prognozuoja netolimą ateitį, kuomet Dievas leis vyrams mylėti jį, žegnotis, melstis jam, nenusiimdami kepurių. Regėjosi, kad rankose Pranis laiko ne  maldaknygę ar bibliją, o laikraštį. Bet savas kraujas vis dėlto savas- labiau nudžiugino  dvi pelėdukės. Ir girdėjau, kaip Taurija, pamačiusi poetą raštininką, paklausė:
- Ar tos pelėdžiukės ( žvakutės) Tavo, Prani?
Jo ar ne jo, bet džiaugiuosi, kad vaikai jau išmoksta tapti ir žvakidėmis, ir žvakutėmis, sugeba suspėti pabūti ten, kur reikia būti. Jie aplenkia seną Pelėdą ir galbūt pirmos supras, kad Vėlinės kiekvienos dienos darbymetis. Pranį irgi suradau, kai metų laikas buvo žalias ne tik ŽaliaŽole, bet ir medžių lapais, kai Karilė, kažko ieškodama, aplinkui švietė akimis ir vis klausinėjo Pagirių dvarelio nuotraukytės.
Daug kas, Karile, jau tik  Vėlinėse ir mirtyje. Yra iš kur ateiti ir ką priimti, tik gal  reikia išmokti išgirsti, pasak Pranio, kaip girgžda  durų vyriuos kažkas...

2007-11-03 09:42:37 Pelėda


Kaimynas Parašė komentarų: 1165 2007-11-03 - 23:00:26 
Daug filosofijos darbeir greitai jo neperhąsi.teks pasėdėti

Niekas_Niekur Parašė komentarų: 24 2007-11-03 - 22:22:56 
Paskutinė strofa - labai labai labai...
Skaitydamas visą kūrinį, ieškojau, už ko užsikabinti. Nesijaučiau stabiliai. Rodėsi, pulkai minčių lenda galvon, bet trūko joms suknelių. Turiu omenyje, jog gražūs pasakymai, bet neįvilkti. Man norėtųsi aplinkos, situacijos nušvietimo, detalizavimo, ne vien žodžiuose esmę ir prasmę talpinant.
Beje, pokalbis ties viduriu šiek tiek nykokas, norėtųsi minties - papurtytojos.
Bet ką aš čia, jaunas piemuo, raidžių nemokantis ganyti...
Visumoje - kūrinys prigludo. Toks...su vėliniškumu ir skrydžiu. Gyvenimiškai giliai.

radaa Parašė komentarų: 1091 2007-11-03 - 20:17:11 
nesakysiu nieko... :))) labai, viskuo. Jus meistras.

tyluma Parašė komentarų: 266 2007-11-03 - 20:03:45 
AČIŪ,Pelėda ...Perskaičiau ir pasijutau radus Gyvenimo pilnatvę.

TIKRAS DEARNIS Parašė komentarų: 1839 2007-11-03 - 17:17:08 
Įdomiai čia sumastyta, juolab, kad čia veikia tarytum ir realūs asmenys, esantys čia, svetainėje  Sudomino ir pakankamai vingrus siužetas.

giedrex26 Parašė komentarų: 2983 2007-11-03 - 11:41:03 
...šventai ir didingai nuskambėjo / Neleisk man būti, Viešpatie, tuščiam / ...šio kūrinio perlas -žodžiai, kaip malda...

Karile Parašė komentarų: 371 2007-11-03 - 10:05:57 
Ak taip... Šiandien Astė kažkokia migla apsigaubusi ir lyg prie Pranio kombinuoja  Galėtų tos miglelės būt ir mažiau...
O Vėlinės jau praėjo...
Ir toliau vaizduosim gyviesiems, kad apie Anuos negalvojam, o pabėgę nuo triukšmo ir rūpesčių klausysim, kaip "girgžda durų vyriuos kažkas"...

cieksas Parašė komentarų: 108 2007-11-03 - 09:53:21 
Statinės filosofija
Girgžda vyriuos
Jausmai.

4

3. Keturių kelių kryžkelėje

" Užrašuose kitaip" parašiau:
" Vilniaus Naujininkuose lapkričio 4 d. prasidėjo tiršta tamsa. Krapnojo nešaltas lietukas, bet neatrodė, kad jis reikalingas - gal kaime, ypač Dzūkijoje, toks lietutis teiktų vilties, kad pradės augti baravykai. Toks krapnojimas ten iš tikrųjų vadinamas grybiniu lietumi, na, o Naujininkuose - fui,  jis tikrai nereikalingas, bet, žinoma, geriau, negu juos būtų užgriuvęs žiemos  šaltis. Tiesa, šilumos nedaug, bet ir  laikas toli gražu nepavasarinis. O kad šiluma kaulų nelaužo- irgi teisybė.  Ypatingai tų kaulų, kuriuos nežioja  septynių dešimčių seniai"
Pirmasis dienos įrašas "Užrašuose kitaip" paprastai atsiranda greitai po vidurnakčio ir per parą jų susirenka ne mažiau trijų. Taigi, sakyčiau, ir ši lapkričio diena prasidėjo santūriai, protingai, nesitikint didesnių perversmų savo aplinkoje, bet po minutės kitos išgirdau Astę:
- Girdi? Verkia. 
- Už sienos? Ė, nekreipk dėmesio! Kai įpranti jau negirdi, kas už sienos.
- Ne, ne už sienos. Verkia mūsų naujas bičiulis  Cieskas.
Buvo dvi valandos ir kelios minutės nakties.
Įsiklausiau, bet ypatingesnio įsiklausimo neprireikė: Cieskas verkė neįprastai, pakūkčiodamas. Kaip Dzūkijoje jaunamartės, išvežamos piršlių iš gimtų namų. Labai dažnai sunku įtarti, kad joms tų namų gaila - gailėtųsi, tai turbūt nesirengtų nuotakomis, nesidžiaugtų, nebaliavotų po dvi-tris dienas.  Verksmas Cieskaus  panašus į nuotakos verksmą, bet jo adresu nedrąsu mestelėti įtarimą, kad tai apsimelio graudulys. O jis pats taip:

Verkiau kaip beržas keturių kelių kryžkelėj
Liūdėjau kaip šermukšnis pamatęs gęstančią meilę
 
-Taip., Aste, tai Cieskas, - pažinau.
Esu irgi ašaringos prigimties žmogus - ašaros akių paviršiuje, jos ir senatvėje neišgaravusios. Net nusijuokiu, sakau, jog specialiai saugau, kad galėčiau jomis užgesinti pagalvyje uždegtą žvakę . Būna, kuomet ne juokais atrodo, kad šitos žvakės kažkieno valios paskubintos. Užtektų jas užpūsti, kad žmogus pats atsikeltų iš paruošto jam amžino guolio. Žiūri, miega Petras ar Antanas, ir tiek - net rankos ant krūtinės prie širdies. Tik kojos suglaustos, lyg  būtų surištos. O pasitaiko, kuomet tikrai pamatai, kad jos surištos. Kodėl? Kad neatsikeltų? Beje, tokių atvejų yra buvę-numirėliai sugebėdavo užpūsti uždegtą žvakę, pasikeldavo ir vėl, pasiėmę šaukštus,  srėbė sriubą, laukdami kada  numirs. Bet tai sunkus  darbas- atsikelti. Prie tokių žvakių pastatyta atidi sargyba, kad, neduok die, jos nebūtų užgesintos. Ir didelė netiesa sakoma, kad, girdi, niekas mirties nenori. Gal net teisingiau būtų pasakius, kad visi nori  mirties, tik, žinoma, ne savo. 
O nuo keturių kelių kryžkelės girdėjosi Cieskos pakūkčiojimai:

Nusviro rankos kaip beržo šakos ir skruostais riedėti pradėjo
Raudonos kaip šermukšnio uogos ašaros per sustingusią žemę.

- Kažin, ko jis verkia, a?
- Dar ne taip verktų, bet jam reikia smuiko. Be smuiko yra taip, kaip  girdi.  Dieve, kaip negerai neturėti  smuiko,- atsiduso Astė ir iš negražiai nupieštų jos akių kampučiu nurideno ašaras. O ne! jos nebuvo kaip  šermukšniai raudonos. Bet tai buvo ašaros.
- Ir tu? Verki?
- Et, nekalbėk! Ir be tavęs širdis pilna sopulio.
- Na va, pilna sopulio. O tau dar muzikos reikia, smuiko...
- Ne man, o jam, Cieskai....
- Kad visa ŽaliaŽolė pravirktų? Na, paverk, paverk, Aste. Ir tu,  Cieskai, paverk, - žiūrėdamas girdimo verksmo kryptimi,- pasišoviau padėti. Ir tai buvo labai geros valios aktas, nes žinau, kad po gausių ašarų, dangus pašviesėja. Vėl ateina  noras gyventi, krutėti ir net senatvėje išeit pasivaikščioti po žolę. Tuomet jau labai nepaisai, žalia ji ar ne, bet miklini save, bandai, trankaisi kakta į iliuzijas manydamas, kad tavo senatvė - tik žmonių išmislas, o iš tikrųjų iki jos dar...  Ė, kad ir diena, ir dvi, o gal ir trys. ... Tai turtas, kurio negalima prarasti.
Ką čia parašiau, galėčiau perrašyti netgi ant savo kaktos, nes vargu ar kas kur buvo išliejęs tiek ašarų, kiek jų po Radijo karietos žlugimo, jos gailėdamasis, išliejo vežėjas. Tik,regis  nedaug kam sakiau, kad juo buvau aš, Pelėda.
Istorija kartojasi ir supratau, kad į panašią padėtį pateko Cieskas, tik kiek kitokia forma. bet tai ne kliūtis pasakyti, kad keturių kelių kryžkelėje verkė geras, talentingas, nebijantis ašarų žmogus,   verkė poetas, muzikantas ir tikras vyras, pasiruošęs tuoj pat, dar nenudžiūvus ašaroms, vėl uždainuoti....
( "Daina? tikiu, kad gali tie žodžiai daina pavirsti, net romansu apie meilę, tik būtina sąlyga- tikras garsas")

Garsas jau yra.

Ištirpo ašaros kaip snaigės ir po audrų ramybė apglėbė širdį
Šalnoj sustingusiom medinėm rankom vėl turiu ką apkabinti.

- Ką apkabinti?- dingteli.
Ir štai apie 11 valandą  minėtuose Užrašuose kitaip atsirado antras įrašas.
Hm. Negi taip gali  būti? Bet deja, deja..
Būtent lapkričio 1d. ŽaliojeŽolėje  išgirsta apie Astę. Lig tol jos ten niekas nematęs, negirdėjęs. Gyveno dvasioje ir atrodė saugiau nereikėjo. Tikriausia, tokim gyvenimui būtų palikta, bet ne. Krebždėjo, kaip peliuke sieloje, vis prašydama nupiešti ją ir paleisti į žmonių gyvenimą..
Nupiešiau. Kad ir negražią, bet... nupiešiau. Paleidau į žmonių gyvenimą. Ir- ką?
Būtent tą pačia dieną Žolėje pasirodė dar viena persona - Cieską
Girdėjęs jo verksmą keturių kelių kryžkelėje ir matęss šalia manęs verkiančią Astę, prieš savo valią įsirėžė klausimas- kas  jis? Iš kur? Kur anksčiau buvo?
Kas gali laiduoti, kad tokia ašarų savišauka - atsitiktinumas?
Kas?

Dabar peradresuoju tą klausimą  iš Užrašų kitaip.
- Pasakykite, plunksnos broliai, sutapimas tai ar ne?.
Man pasisekė, nes iš tikrųjų, kas ieško tas randa.
Mano sieloje jau senokai suvokta, kad teisybė raiškiausiai išsiskleidžia ne kalbose ir teismų salėse, o būtent nuojautose ir sapnuose. Ir nemanau, kad kas taip gražiai mokėtų sapnuoti ir jausti, kaip.. poetai.
Ir va, kai kurie jų, būtent harmer, Bastet, Medis, St_a_s, nujausdami  būsimo įvyko  neįprastumą, kartus su LAIKU perkopė iš lapkričio 3 d. į 4d., panūdę apdainuoti dar neįvykusį reiškinį savo nuojautose. Miela kada poetas ne tik aklai tiki savo intuicija, bet ir ją patikrina- ar tikrai  buvo taip, kaip jautė..   
Ir štai rezultatai apie įvykį keturių kelių kryžkelėje

harker:
aš sustot negaliu, akys bėga laukais,
kur nuliūdę beržai
savo galvas kaltai panarino...

Bastet:
Mylim mes, karšti ir atviri,
Mylim, trokštam, bėgam, klystam.

Medis:
Skaistus kaip kūdikis
gimęs.

St-a-s:
sakysiu
gal
cigaras apsvaigino...
-------------------------
O Cieska  jau dainuoja. Džiaugiasi ir Astė. Ir vėl- ar nesutapimas?
Jeigu dar sutaptų ir mano spėjimas, kad jo tikrasis  vardas Česlovas, arba ,kaip dzūkuose sakoma Čieska, tai...
- Dzieduli, aš tau dar vis negraži, a?,- išgirdau Astę.
- Va, pasiimk. Tikriausiai čia ne man, o tau parašė
- Čiesiukas?
- Verksnys, o ne Čiesiukas, - pasakiau ir padaviau iš  Vėlinių novelės pašto dėžutės raštą apie -
statinę,
filosofiją,
girgždančius vyrius,
jausmus.
                                       ************

giedrex26 Parašė komentarų: 2994 2007-11-04 - 22:33:48 
...gerai,labai gerai, kad jaučiate žalią žolę ir dieną, ir naktį, kažkaip jaukiau ir šilčiau pasidarė...ačiū Pelėda...

Taurija Parašė komentarų: 3775 2007-11-04 - 22:04:35 
...geras kūrinys...šiltas. Puiki nuojauta. 

tyluma Parašė komentarų: 266 2007-11-04 - 21:00:33 
Kiek daug grožio pajautimo,šilumos ir Meilės šalia esantiems.Nuostabu,Pelėda.

Sodininkas Parašė komentarų: 942 2007-11-04 - 20:26:39 
Patiko. Ypač autoriaus pamąstymai, kupini gyvenimiškos patirties ir išminties. Įdomu, ką netrukus vėl išgirs ausyla Astė, ir apie kokį Žalios Žolės autorių jiedu kuždėsis ir rašys vidurnaktį? Mielas Pelėda, pasakykit Astutei, kad ji nesikrimstu dėl savo išvaizdos, nes skaitytojai ją įsivaizduoja tikra gražuole 

Karile Parašė komentarų: 371 2007-11-04 - 17:24:23 
O laimės, žiūrėk, Kaimynas. Aišku, kur du pešasi, trečias laimi.

Karile Parašė komentarų: 371 2007-11-04 - 17:22:35 
Žiūrėk, prasidės pavydo scenos....
Cieksas ir Pelėda nepasidalins Astės?...

harker Parašė komentarų: 97 2007-11-04 - 17:06:32 
Pelėda,Jūs nepakartojamas.Sustingau ir aš.

Kaimynas Parašė komentarų: 1166 2007-11-04 - 17:02:12 
Perlėda,Jūs tampate Žalios žolės metraštininku. Gražu.

Pelėda Parašė komentarų: 768 2007-11-04 - 17:00:46 
Gerai, kad sustingote. Patiko eilėraštis.Geriau pirmoji"verkianti" jo pusė
O kad privalote patylėti, tai- ne. Manau, kad to labiau nenorėtų Astė, kuri, mano žiniomis, ruošia slaptą susitikima su Jumis.
Slaptas nepavyks...
Būkite laimingas, kūrybingas, įdomus.

cieksas Parašė komentarų: 120 2007-11-04 - 16:37:19 
tik skaitau ir mąstau...
privalau patylėti...
Cieksas skaitydamas sustingo.

5

4. Žalias dvikovų priešaušris

Suabejojau, ar tikrai kiekviena para turi po 24-ias valandas. Mano įsitikinimu, bent vakarykštė jų turėjo gerokai daugiau. Atrodė, kad iki vidurnakčio, kuomet įvyksta dienų kaita, praėjo amžinybė. Daug žmogaus gyvenime yra sunkių dalyku, bet LAUKTI sunkiausia. Laikrodžio rodyklės, regis, užstrigusios ir net kol jos peršoka iš sekundės į sekundę, darosi nesuprantamai ilgu. Vakar LAUKIAU ir žinojau, jog tarp Žalioje Žalėje pabirusių eilėraščių būtinai bus ir jo, Čieskos. Nesakau, kad jie to nenusipelno, bet nesinori, kad juos ten surastų ir skaitytų Aistė. Pavydo kaip ir baimės akys didelės ir jas dar labiau plėtė  man siunčiamos žinutės; kai suskaičiuoji dvi, tai nedaug  jų, bet kai perskaitai, kas parašyta, vaizdas keičiasi. O kai panašos žinutės pasiunčiamas atviru tekstu visai Žolės publikai, užtenka ir vienos.

KARILĖ: Žiūrėkit, prasidės pavydo scenos....
Cieksas ir Pelėda nepasidalins Aistės?...
O laimės Kaimynas, nes kur du pešasi, trečias laimi.

- Ką? Ką? Kaimynas? įsispraudė į sielą ir sugėlė: O Viešpatie, ir Kaimynas!
Nemoku atsikratyti juo ir sukuosi nedėkingai užplaukusioje mintyje lyg voverė rate.
Bet jis juk be kojos.
Na, taip. Jis be kojos, kalbuosi pats su savimi. Prisimenu šaltinį, iš kur gauta tokia informacija ir net prisimenu, kaip ji užrašyta popieriuje:

Guliu palatoje ramus ramus
Tai kas, kad vakar man nupjovė kairę koją.
Džiaugiuosi ir gana linksmai stebiu,
Kaip medikai pinigines maniškių melioruoja .
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
xxxxxxxxxxxxxx
xxxxx
x

Tai lyg prablaško. Laikrodžių rodyklės pagreitėja ir net pavyksta ištrūkti iš Voverės rato.
Aste, sakau, prisimenu, kaip mūsų susitikimo pradžioje sakei, kad, girdi, moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Net, pamenu, patikinai, kad ir pati sugebėsi pasirūpinti savimi. Ką tai reiškia?
Astė nusijuokė, padėjo rankas ant mano peties ir uždainavo nežinia kur išmoktos dainos fragmentą:

Guliu ligoninėj, man kojos nupjautos
Ir liūdną Tau laišką rašau.

Balsas storas, lyg dainuotų ne ji, Astė, o vyras. Bet ir savęs neužmiršo. Po minutės atsikvėpė ir švariu gražiu ir meiliu savo balsu:

Gali sau gulėti, man tavęs nereikia
Aš kitą gražesnį radau.

Kaip panašu į Kaimyno likimą, galvoju savyje klausydamas dainuojančią Astę ir dėlioju eilutę po eilutės, kas buvo Žolėje, išgirdus apie Kaimyno nelaimę ir medikų numelioruotą piniginę...

DĖL NUMELIORUOTOS piniginės:

Metodijus: ką simbolizuoja tie xxxxx?
Kaimynas: Piniginės storį. Viršuje- prieš melioraciją, apačioje - po jos.
giedrex26: labai vaizdžiai pasakyta ...meliuoruoja...
Jen: man patiko tie xxxxxx . Gerai atrodo.   
Metodijus: Vis tiek nesupratau, bet nesvarbu.

DĖL NUPJAUTOS kojos:

antanas vėjyje: gerai.
malaja: vajetau, Kaimyne, kol dą neišleido iš palatos, tai nepieskyk tų daktarų, o tai nežinia ką gali nupjeut...
Barabas: Įdomus pastebėjimas.
Ramunė: Manau, medikai neliks skolingi: nupjaus ir antrąją...

Lyg ir nupjovė koją, bet Kaimynas abi  kojas turi. Tai faktas, sakau jai.
Žinau, atsako, ir manau, kad jeigu piniginė tuščia, tai maišas pilnas, tiesiog šatra priveržtas. Antraip, na, pats, Pelėda, pagalvok, argi storos piniginės neturintis žmogus imtųsi finansuoti literatūrinius konkursus? Ar tu gali tą daryt? Ne, negali, atsakė už mane Astė ir lyg apmąstyta, bet balsas jos kilo aukštyn ir jau galėjau išgirsti jame kažkokį erzelį. Sakė, jeigu dar atviriau, Pelėda, tai prisimink, kaip įtaigai Kaimynas vaidino susirgęs amnezija... Nieko panašaus! Ir su kojomis jis, ir be amnezijos. Tik elgiasi panašiai kaip mano  dainoje karininkas: neva ligoninėje, neva nupjautos kojos, o drūtas, sveikas, kad nors vežiman  tokį ligonį kinkyk.  Bet va sumanė patikrinti žmonos ištikimybę ir rašo: guliu ligoninėj, man kojos nupjautos...  Man tokie herojai ne prie širdies. Gulėk, jeigu taip nori. O man iš tikrųjų reikia ne tokio. Tegu negražus, bet užtat protingas, o ne kvailys.
Nutilo. Atsiduso. Ir  vėl:
Ak, žmonės, žmonės! O ypatingai jūs, vyrai... Niekas tiek daug ligų, net mirties savyje, neįsivaro, kaip jūs patys. Kad ir tu, Pelėda. Manai, kad nežinau, kodėl nenori prileisti manęs prie veidrodžio? Žinau, o tu, bėdžiau, nežinai, net neįtari, kad per pavydą kuriu savo grožį tavo akims. Kuo jis, pavydas, didesnis, tuo aš gražesnė. Ir manau, ateis laikas, kai žiūrėdama mane nupieštą, matysi Rafaelio Siksto madoną. Aš to noriu. Atsimink! Aš to noriu, radijo karietos vežėjau.
Buvęs vežėjau...
Kodėl manai, kad buvęs? Gal iš paviršiaus taip, buvęs, bet dūšioje, sieloje, kaip juo buvai, taip ir esi. Nepyk, bet iš Savęspi išeiti yra nelengva vežėjas yra vežėjas, ir jam labiau pritinka botagas ir vadelės, negu po Žalią Žolę vaikštinėti ir poteriauti savo kūrybą. Dar kartą nepyk. Teisybė draugus supriešina, paverčia priešais, bet aš esu tavo nupiešta ir tepriklausau tau tik kaip piešinys ir jokiu būdu ne kaip  moteris.. Turi teisę į piešinio nuosavybę, bet išėjusi iš piešinio vėl alsuoju moters gyvenimu, Dievo joje įdėta esme.
Tokios Astės dar nebuvau matęs, o ir pamačiau ją tokią staigiai, vienu ypu. Po kurio laiko atsiminęs, įtikinėsiu save, kad tai sapnas, nuovargio apraiškos pasireiškimas, bet ir sapne, ir apsireiškime girdėsiu kaip ji ir vėl:
Ir dar tau pasakysiu: žinau, ko lauki, kas tave kankina, neleidžia užmigti naktimis. Jo vardo, dzieduli, neįspėjai. Ne Česlovas jis, o...
Po o stabtelėjo ,bet ne daugiau kaip sekundėlę, kitą, tačiau kas išmatavo minties greitį? Net ir aš suvokiau, kad meilės kovoje už už Aistę be guzų nepasieisi. Ir lyg atsakydama ji mano mintis, Astė taip: 
Jeigu prisieitų ginčą dėl mano širdies spręst dvikova, aš laiminčiau ją, Pelėda. Manau, kad taip ir  bus aš noriu būti graži, noriu, kad dėl manęs kovotų, džergsėtų muškietininkų špagos ar pyškėtų pistoletai. Supranti?
Už mane atsakė pauzės patylėjimas, o po jos vėl Astė:
O jeigu atsitiktų, kad esu laimima be dvikovų, tai atsiprašau, bet reikia suabejoti, ar yra Lietuvoje vyrų. Tų Aleksandro Diumos muškietininkų. Taigi, eik  miegoti, dzieduli, ir sapnuok dvikovą su Cieksu. Mano gi dvikovos priešininkas kitas, tau padėti, deja, negalėsiu. Kalbu apie HARKER. Turėtumei ją  žinoti.
Supratau, kad jai rūpimų vyrų giminei nepriklausau. Ir ne tik dėl taip mielai ištartų žodžių eik miegoti d-z-i-e-d-u-l-i; nuojauta buvo viršesnė jaučiau artėjantį dvikovų metą, ir buvo nesmagu, kad apie jį pirmoji užsiminė Aistė. Manau, kad turiu teisę prišlieti save prie ruošiamų dvikovų gadynei veikėjų. Nežinau, kaip tai pasireikš, bet pirštinaitę dvikovos priešininkui  numečiau ne kartą viešumoje jį vadinau ne jo tikru slapyvardžiu Cieksas, o iškreiptai Cieškas. Žinau ir vardą jo Gaudentas! bet taikiausia vadinti jį Česlovu, taip prašydamas priimti numestą dvikovos pirštinaitę ir tikėdamas, kad bičiuliškai sutarsime dvikovos vietą ir laiką. Dabar gi Aistės jausmų protrūkyje tokie dalykai lyg ir paskendo, jų beveik neįmanoma pastebėti ir, beje, mano paties akyse įsirėžė ne mano dvikovos su Gaudentu vaizdas, o jos, Astės su Haker dvikovos vaizdas.
Aste, tu, žinoma, negali žinoti, kaip  atšaldei man smegenis, bet žinai, kad neisiu miegoti. Ir tebūnie taškas. Iki vidurnakčio ne tiek daug liko. Padėkime tašką ir istorija dėl eik miegoti baigta.
Ha-ha-ha, nusijuokė Astė, per juoką iškalbėdama žodžius, kad istorijos dar tik prasideda. O vėl prisiminusi Kaimyną: - Tu dar, Pelėda, pamatysi, kiek šis bekojis išminčius Žalios Žolės išmindžios. Pamatysi!.. Ir kaip dažnai, netikėtai nelauktai nurimo ir lyg apkabinta muzikos melodijos, deklamavo:

Gęsta jau žaros vakarės
Ošia virš mūsų giria.
Kaip man šį vakarą gera,
Gera svajoti drauge.
Taką vingiuotą nukloja
Medžių šešėliai juodi,
Kas ten taip tyliai dainuoja
Mano mažutėj širdy???

Iš kur tai? paklausiau įsisiautėjusią dainuoti Astę.
Iš Kaimyno. Kai paprašiau bent trumpai papasakoti apie save, tai pasakė, kad jeigu trumpai, tai jokių problemų nėra. Padeklamavo ir pasakė: Vat, toj vietoj baigsim dideliu klaustuku...
Negi galima pokalbius baigti klaustukais. Kad ir labai dideliais?, nesupratau Astės.
Eik miegoti, dzieduli. Eik. Aš pasiryžusi susikauti  su Harker... Ir tai turėtų būti rytoj...
Atsidusau. Ir, beje, atsidusau laimingai, nes supratau, kad nereikės kovoti su Kaimynu. Kad ir be kojos, kad ir su tuščia ar pilana pinigine, man su šiuo žmogumi kautis nesnori. O jeigiu jis to panorėtų, teišgirsta Pelėda pasiduoda...
Man labai svarbu, Kaimyne, kad Karilės prognozės, sakyčiau, lyg nepasitvirtina, kad jeigu dvikova, tai, ačiū dievui, ne su tavimi. Beje, ar Tu žinai, kad dažnai nugali tie, kurie pasako pasiduodu?
Kodėl?

2007-11-05 21:32:30 Pelėda

     **********************
radaa Parašė komentarų: 1171 2007-11-12 - 12:51:40 
....:))

tyluma Parašė komentarų: 283 2007-11-06 - 20:25:43 
na,betgi ir...pašėlęs Pelėda ! 

Karile Parašė komentarų: 434 2007-11-06 - 16:44:28 
Dešimtoj pastraipoj Astė tapo Aiste. Čia iš to norėjimo gražėti ar kaip...
Kad tik Tau, Pelėda, neatsitiktų kaip Puškinui ar Lermontovui...kad jas Perkūnas tas dvikovas 
Ir tik žiūrėkit, vyrai, kad tas pasileidėlis Kaimynas sekundantų nepapirktų. Jei jau krist dėl Moters, tai sąžiningoj ir garbingoj kovoj.

cieksas Parašė komentarų: 177 2007-11-05 - 23:43:23 
Pirštinė pakelta,muškietos sukryžiuotos.
Jaučiu kažkokį kvapą.
Tik dar norėčiu pamatyti Aistės kovą.

harker Parašė komentarų: 163 2007-11-05 - 22:37:03 
Jaučiu, kad turėčiau pakomentuot, bet negaliu. Tik pasakysiu, kad neblogai pažįstu harker, ji nekovos, pasiduos iškart. Be ketinimų nugalėti. 

Kaimynas Parašė komentarų: 1315 2007-11-05 - 22:12:19 
Vis tik velnioniškai Protingi paukščiai tos Pelėdos. Pirmiausiai nuginkluoja, o po to pasiduoda  Tik perskaičiau šį kūrinį ir jausmas toks tarytum kažkas mane nuogą tik šast į dilgėles. Taip smagiai dribtelėjau, kad ir širdis iki šiol dainavusi dainavusi prikimo. Nieži visas kūno dalis, tai argi tokiam iki dvikovos. Pasiduodu ir aš. Te laimi, Astė. O kad pasiduodant galima laimėti čia yra visokių niuansų. Kai kas pasiduodamas įkiša Trojos arklį. kiti dar įvairiau sugalvoja, kad tokiu apsukrumi laimėti vieną ar kitą įtvirtinimą. Bet niekuomet šioje srityje neatsiras lygių moterims. Jos sugenba taip pasiduoti, kad pasiduodamos nugatoją jį paima į amžiną nelaisvę ir tą savo pasidavimo aktą tats klebonas patvitrina. Neįtikėtina, bet akivaizdu :)))

Ramunė Parašė komentarų: 10818 2007-11-05 - 22:09:37 
Pelėda nepakartojamas savo išdykavimais :)))

6

5. Verkiantis džiaugsmas

Lyg karvė žolę atrajoju Astės žodžius jausdamas, kad jų užteks ilgam galvojant apie save, laiką, žmogų, ir skaudu jausti, kaip po sielą tapena Žalias dvikovų priešaušris. Laikas, regis, grįžta, bet ar kartu su juo sugrįš Aleksandro Diumos muškietininkai? 
Jeigu prisieitų ginčą dėl mano širdies spręst dvikova, laiminčiau jį, Pelėda, atsimena Astės žodžiai ir su jais įvirtęs priekaištas dėl vyrų vyriškumo. Nenori Astė pagirti esamą vyriškumą ir pati puoselėjo progą, kad įvyktų tai, kuomet nusiteikimas ilgiems pamąstymams nutrūksta nuo taiklaus pistoleto šūvio ar virtuozinio špagos dūrio širdin. Buvau tikras, kad žalią dvikovų priešaušrį liudijo ir Saulažiedės Ruduo. Visi žinom, kaip gražiai jis atrodo Žolėje, ir žinom, kad šito rudenio žiema neapsnigs.

nesutelpu vidumi
į tylėjimo puslankius

Man dar reikės sužinoti, kas jie, tylėjimo puslankiai, bet gerai žinau, ką reiškia nesutilpti vidumi į tylėjimą. Manau, kad taip atsitiko su Cieksu. Dar nesuskambus vidurnakčiui, gavau nuo jo žinią, kad pirštinė pakelta:

Pirštinė pakelta, muškietos sukryžiuotos.
Jaučiu kažkokį kvapą.
Tik dar norėčiau pamatyti Astės kovą.

Greitai paaiškėjo, kad apie pakeltą pirštinę žinome ne tik mudu, ir negalėjau susigaudyti, kaip tai atsitikę. Beje, Ciekso siųstoje žinioje ne viskas aišku labiausia gal neaišku, iš kur jis sužinojęs apie Astės kovą. Pats, taip arti būdamas prie Astės, apie jos dvikovą išgirdau tik sužinojęs, kad jos priešininkė Harter. Beveik neliko abejonių, kad laikas jau subrandino atgaivintą dvikovų idėją ir jau ji atėjusi į Žolę. Keista buvo galvoti ir apie tai, kodėl Cieksas NORI pamatyti Astės kovą. Viešpats žino, kaip labai nenorėčiau, kad mano mylimas žmogus būtų likimų išlydimas Ten, iš kur arba grįžtama, arba sugrįžta luošas, bet dažniausia išeinama visam laikui.   
Tai gal ir jis žino, kad Astės priešininkė yra Harker, it kirvis kulbėn įsikirto mintis.
Aste, ar tau kas nors žinoma apie Harker? paklausiau.   
Daugiau negu reikėtų. Bet kad jos ašaros medinės!...  Dzieduli, sakyk, ar matei moterį, verkiančią medinėmis ašaromis? Tik dabar sužinojau, kad yra ir taip verkiančių.
Verkia medinėmis ašaromis?

rytoj surinksiu aš medines savo ašaras
į saują, gal į dvi, tikiu stipri esu, pajėgsiu.
surinkusi palauksiu, kol atsėlins vakaras,
nepaprastai gražiai jas išdėliosiu ir padegsiu.

Viskas aišku, supratau dvikova įvyks rytoj vakare. Ėgi, sustok! stabdau laikrodžio rodykles, kurioms iki rytoj belikę suskaičiuoti paskutines paros minutes, o dabar, kai ruduo, ir iki vakaro ilgai neužtrunka: prieblandoje švysteli rytas, ir jau, žiūrėk, pradeda temti vakaras. Ir, matyt, reikia jauno žmogaus veikimo, energijos, kad galėtumei kažką pakeisti. Ką? Ko imtis? O juo labiau, kai esi sukempėjęs kaip senas medžio kelmas. Bet reikalas regėjosi toks svarbus, kad suėmiau Astę už rankos riešo:
Kai tave piešiau, o ne! netikėjau, kad šita ranka laikys ginklą ir nutaikys į žmogų.
Dzieduli, betgi nupiešei mane ne tik popieriuje, nupiešei ir laike, apie kurį sakoma, kad iš jo nieko geresnio nereikia tikėtis.
Ne apie laiką kalbu, o apie tave. Apie tave, pakartojau ir jau kietindamas balsą: Dvikovos nebus. Velniop ją! pasišiaušiau kaip seniai, kaip gaidys, ir atrodė, kad tikrai nėra to, kas mane pabaidys. Girdi, dvikova neįvyks! Pašaukiau, Dievas žmogui gyvybę duoda, kad gyvuotų ji, o nebūtų sunaikinta mirtimi.
Tu ne Dievas, vežėjau. Dailininkas irgi, kaip sakai ne koks. O kaip žmogus? Na, nežinau, pats mane nupiešei ir dabar pats priekabiauji, kad tokia. Dėl Harker, tai pasakyk jai, kad irgi nesijaudintų; jeigu jos gyvybė iš Dievo, ji išliks bet kokiu atveju.
Aste, teištariau tik jos vardą, ilgai nežinodamas, ką pasakyti. Atsiminiau savo pirmą piešinį ką nekalbėk, ten ji ne tokia, tačiau piešinį pataisius, jis pagerėjo, ir Astė dabar būtent tokia. Nesakau, kad o-cho-ho!, bet nors tiek, kad žmonės pamatę atsimena. Ir Sodininkas taip pat, prisiminiau jį vienintelį, kuris laiškutyje minėjo Astę. Ten taip:
Mielas Pelėda, pasakykit Astutei, kad ji nesikrimstų dėl savo išvaizdos.
Linkėjimai nuo Sodininko, pasakiau.
Astė irgi palaukė, bet supratusi, kad iš sodo daugiau žinių nesulauks, tarė:
Geras žmogus. Atsimenu. Ir žinau, kad abu esate prieškario žmonės. Todėl ir sakau: jūsų pareiga mokėti apsiginti karu. Neniekinkime  karo. Kuomet jis reikalingas tampa šventu.
Astė kažko pasilenkė, kažką surado ir. jai atsitiesus, pamačiau jos rankoje seną, nežinia kokių laikų pistoletą.  Praradęs amą mirkčiojau akimis, kol sugebėjau išveblenti.
Iš kur jis? Dieve gink, aš jo nepiešiau. Ir apie dvikovą su Harker išgirdavau tik iš tavęs.
Paros minutės dar buvo nesuskaičiuotos ir galbūt, kad naktis ar... Galbūt, kad stengiausi išmokti Saulažiedės Rudenį ir jau pradžioje įklimpau į jo gražumą:

būna, kai reikia, net siela neauga

Kažkodėl neblogai prisiminiau, kad toks pistoletas savo vamzdžiu ne kartą  žegnojo ir mano kaktą. Ir rankose tuomet jį laikė graži princesė, reikalaudama: Rašyk! Ar tik ne Vilnelė jos vardas? Atsimenu tik, kad tai vyko rašykų teritorijoje. Rašiau, stengiausi, bet vis ne taip, kaip  reikia, o kaip moku.
Džiaugiuosi, kad iš gražaus žmogaus rankų ginklai labai dažnai neiššauna. Man irgi pasisekė gyvas, sveikas ir turintis daugiau supratimo, kad jeigu darai stenkis daryti gerai... Bet... Kas čia? Girdite?

kada lauželis pamažu ims gesti,
įpūsiu ugnį vėl, į naktį lėks žarijos.
beliks tik širdis savo medines sumesti.
ramiai stebėti, kaip liepsna ir jas praryja.

ir kol šilta ugnelė plėšys rudeninę tamsą,
kol vėjo liečiami virpės pilki šešėliai,
aš pabandysiu žvilgtelt į akis tam balsui,
kuris tiek mėnesių su manimi kalbėjo.

Kur mano ašaros, kur? Kodėl, vežėjau, jų man nenupiešei? O Dieve, moteris, o be ašarų. netikėtai išgirdau Astę, kuri, numetusi pistoletą, taikliai juo pateikė šiukšlių dėžėn. Va, tuo metu ir atėjo moteris. Neišgirdau, ar sveikinosi, bet kiti jos žodžiai pasiliko gyvent ausyse. Nežinau, kaip labai jų reikėjo ausims, bet mano sielai labai.
Neblogai pažįstu Harker, ji nekovos, pasiduos iškart. Be ketinimų nugalėti.
Kas jūs?
Aš medinė.
O Dieve, kokia graži. Medinė, o graži. Ir ašaros tikros medinės, džiaugėsi Astė: Pasakyk Harker, kad ir aš į dvikovą neateisiu. Pasakyk jai, kad ji laimėjo, nes iš tikrųjų taip yra.
Kai žmogus tikras, ir ašaros jo tikros neišmeluotos, nesuvaidintos, nežinau iš kur dingtelėjo galvoje,
Aste, aš už tave paverksiu.
Ne, ne. Nereikia, negi nematai, kad verkiu. Jau išmojau verkti.
Tai kad ir aš verkiu,-pasakė viešnia.-
Ir pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo medinės ašaros.

medinė aš... pavirsiu lengvu baltu dūmu,
supsiuosi akyse dangaus, kol vėjas vėl ims pūsti.

***
tai bus rytoj... šiandien vis dar renkuos artumą,
šiandien vis dar renkuosi tavo būti...

Ačiū, kažkodėl pasakiau, tik nežinau, kam. Žiūrėjau, kaip Astė priėjo prie veidrodžio ir džiaugėsi matydama save verkiančią.

2007-11-07 18:39:16 Pelėda

radaa Parašė komentarų: 1323 2007-11-12 - 12:54:55 
.... tiesiog skaitau...

Taurija Parašė komentarų: 4031 2007-11-08 - 05:59:04 
...jautriai ir gražiai...neišmeluotos tos ašaros.

cieksas Parašė komentarų: 222 2007-11-08 - 00:43:09 
Iš priešaušrio grįžau
Į verkiantį džiaugsmą.
Meilės troškulys ištirpo
Medinėj ašaroj.
Tavo ir mano Meilė
Mirti negali.
Pakuždėjo išlakioji pušelė
Prie medinių ašarų upės.

Karile Parašė komentarų: 472 2007-11-07 - 21:28:26 
Rutuliojasi Žaliosžolės epas...

harker Parašė komentarų: 245 2007-11-07 - 21:19:37 
Ačiū, tikras ir nuoširdus, kaip Astės ašaros.

giedrex26 Parašė komentarų: 3330 2007-11-07 - 21:11:54 
...tai jau tikrai darosi įdomus romanas...įtaigiai...negaliu kitaip įsivaizduoti Astę, kaip gyvą ir tikrą...ir jos ašaros tikresnės už tikras...

Ramunė Parašė komentarų: 10947 2007-11-07 - 20:39:12 
Taip Pelėda mus visus į romaną suguldys 

Kaimynas Parašė komentarų: 1416 2007-11-07 - 19:56:02 
Labai jausmingas kūrinys, na o ir kitų AUtorių kūrinių interpretacija ir panaudojimo būdas labai orginalus. Sakiau juk, kad Pelėda pats protingiausias gyvūnas ir juokais pagalvojau, kad advokatas iš Tamstos būtų nepakeičiamas. Yoli gražu ne kiekvienas sugebame taip įsigilinti į kito parašytas eilutes ir kas tarp jų

7

6. Žalioje Žolėje su Aste

Naujininkuose iškrito sniegas. Pirmasis būsimos žiemos sniegas. Dar negilus, nei šioks nei toks, kuomet jame daugiau šilumos, negu šalčio. Žalioje Žolėje žinojom, kad jis ištirps, tačiau mane tai neypatingai domino. Ėjau Saulažiedės sukurtu Rudeniu ir žinojau, kad juo galėsiu vaikščioti bent iki gruodžio, klausydamasis, kaip girgžda po kojomis sausi nugeltę lapai. Bus sniegas, pustys vėjai jį, bus šalta, o aš, nebodamas tokių gamtos negandų, dažnai eisiu pavaikščioti ten ir klausysiuos garsų, kuriuose gal tik Dievas žino, ko nėra, bet daugiausia juose muzikos, poezijos, žmogaus būsenos arba nusiteikimo niuansų. Ruduo...  Saulažiedės Ruduo Žalioje Žolėje, ir aš, senas diedas, stengiuosi išmokti ir įsiminti, ką gražiausio priima siela: 

(...) die, kaip ty-
lu, kaip labai tylu, kaip labai ruduo

Dzieduli, kokia šiandien diena?
Laimingi valandų neskaičiuoja, Aste.
Ne apie valandas klausiu. Kokia diena? patikslina Astė klausimą, o aš, bandydamas įsiminti paskutinius  Saulažiedės Rudenio žodžius, vėl pusbalsiu:

(...) die, kaip ty-
lu, kaip labai tylu, kaip labai ruduo

Sakai, laimingi valandų neskaičiuoja. Tu laimingas?
Taip, Aste, aš laimingas, sakau jai. Ne. Nežinau, kaip akims atrodanti Saulažiedė, bet manau, kad pamatęs ją, sugebėčiau parodyti: tai ji, Greta.
Tik prašau, nepiešk jos. Iš tikrųjų esi ne koks dailininkas. Ir tegu nebūna kitaip, o tik taip.
Norėjau pasiteirauti, ką reiškia toks teiginys, bet jau šiek tiek žinodamas Žalios Žolės publiką, išgirdau ir pažinau džiaugsmingus balsus.
Pasakiškas vaizdelis! džiūgavo Sodininkas.
Įspūdinga! neatsiliko Ramunė
Puiki akimirka! pritarė Taurija...
Dėkui... Dėkui visiems, pasigirdo santūrus merginos balsas. Čia šiek tiek pagražinta. Pridėti specialieji efektai.
Velniškai graži tu ir be efektų, ginčijasi Gungnir ir traukiasi į nuošalę, kur saugiau... Net įtariu, ar ne jis tas mielasis, kuris jau girdėjęs:

užkišk žabtus, mielasis, visomis sudžiūvusiomis žolėmis ir
perdžiūvusiomis moterimis

O kodėl, dzieduli, sakai, kad laimingas? nori žinoti Astė.
Gal ne visuomet laimingas, gal kiek persūdžiau taip sakydamas, bet kai išeini į Žalią Žolę, žodžių trūksta. Jau laimingas todėl, kad galiu pavaikščioti po ją.
Negi dėl to užmiršai, kokia šiandien diena? Galėjau, žinoma, ir kitaip paklausti kaip jautiesi prieš susitikimą su Cieksu?..
Taip taip, atrodo, kad primiršau. Kai yra diena, vakaras irgi bus. Vadinasi, ir dvikova. Bet tai labai gražu. Kai aplinkui tiek daug mirčių ir mirštama  taip negražiai, net virvių kilpose, net susisprogdinant degtine ir nusinuodijant tabaku, tai mirtis dvikovoje karališka mirtis, pasakiau ir net pats nustebau, kad taip gražiai Astei pasakiau apie mirtį. Jaučiau, kad ir mano nupieštoje Astėje irgi atsiranda Žalios Žolės dvasia ir jai labiau rūpi suvokti, kodėl taip neįsivaizduojamai baigėsi dvikova su Harker. Manau, kad neužmiršo ir mano vertinimo sakiau jai, kad tai vienintelė dvikovų istorijoje kova, kurioje abu priešininkai laimi pergalę. Bendrą. Apie ją dar reikia mąstyti iki supratimo, kad Astės ir Harker pergalė, nuprausta jų ašaromis, padovanota Žmogui.
Su Aste ėjome neskubėdami, nes nebuvo reikalo skubinti  žingsnius. Žingsniai tylūs be aido, be triukšmo, ir kuomet atsiranda nesusipratimas, kažkoks šlubas žingsnis, tai irgi nesijaudini, nes visuomet gali atsispirti į Saulažiedės sukurto Rudenio nuojautas:

merkiu akis, kai supa senobinės
rankos

Arba:

(...)  pūškuoju
į ritmą, pagaunantį vėją...

Dzieduli, labai norėčiau tau padėti, bet...
Stabtelėjau, suklusau, kol Astė pasakys, kodėl jai prireikia bet ir pauzės po jo. Ir štai jaučiu, kai Astė abejomis rankomis paima mano dešinę, švelniai atgniaužia jos pirštus, ištiesindama delną ir padeda ant jo baltą nedidelį laiškutį. Man atrodė, kad pajutau odekolono kvapą bet vyrišką, ne rožiniai kvapnaus, bet jaučiant jame dilgėlių skonį.
Kas čia?
Tai Ciekso laiškutis. Neieškok šito laiško Žalioje Žolėje, jo nesurasi. Tik dabar jis čia, kartu su manimi.
Galiu neskaityti?
Skaityk. Atsimink, kad aš moku jau verkti. Net džiaugtis per ašaras moku.
Rašysena Ciekso tokia, lyg ji stebuklingu būdu būtų padovanota jam Armio.  Kaip mat nuklydau mintimis į Prancūzijos muškietininkų laikus. Delną atitraukiau toliau, kad nedilgintų panosės laiškelio kvapas ir dešinėje jo pusėje perskaičiau: muškietininkas, kurio taip laukėte atvyko...
O žemiau parašo aštuonių eilučių eilėraštis.
   
Siela ištroško dvasios peno,
O lūpos tavų bučinių.
Širdis taip tyliai tyliai plaka,
O aš nenoriu gimtadienių skaičiuot.

Nemirs siela nemirtinga,
Širdis tik tyliai plakt nustos,
O meilė, žemėje gimusi,
Tavęs visatoje ieškos.

Tylėjome abu ir tik po Žalią Žolę lengvais žingsniai vaikštinėjo jame gražiai padėtas Saulažiedės Ruduo:

(...) die, kaip ty-
lu, kaip labai tylu, kaip labai ruduo

Armis, regis, buvo dvasininkas, galiausiai sakau Astei, grąžindamas jai laišką. Ir lyg dangui, lyg Žemei, lyg Žaliai Žolei ir kas begirdėtų: Gera, Aste, tikrai gera, tokius laiškus gauti. Saugok jį. Manau, kad muškietininkai žino moters grožio vertę.
Betgi tau nepavyko manęs gražiai nupiešti.
Ė, ką aš sakiau, netikėk. Tikėk, ką dabar pasakysiu. Iš jo laiško matyti, kad savo sielą atidavęs dangui nesitiki jis dvikovoje laimėsiąs. Tai faktas. Bet jis jos, dvikovos, laukia ir nori jis džiaugiasi, kad gali numirti už tave. Kilnus vyras, tikras prancūzas ir aš geresnio žodžio nerandu. Bet jis nemirs. Mirsiu aš... Aš irgi noriu būti kilnus ir numirti už tave. Nesistebėk, kad senas. Meilėje visi esame įsitikinę, kad atitinkame visiems jos parametrams.
Bet, dzieduli, tu dar ne viską žinai.
Visko niekuomet nesužinosi, tačiau ką žinau, man tikrai užtenka. O jeigu kas manys, kad aš dvikovoje pasidaviau, kad aklai aukojausi, tai irgi nebus teisybė. Aš kovoju ir tikiu, kad kai būsiu miręs, žmonės neužmirš, kokia kilni, graži turėjusi būti ta moteris, dėl kurio senasis Pelėda paguldė savo galvą...
Pelėda, pažiūrėk, vėl verkiu, apsidžiaugė Astė, blizgindama suašarojusias akis. Nupiešei negražią, o...
Muškietininkas geriau žino, kokią nupiešiau.
Jo vardas Cieksas, o profesija...
Meilėje garbingesnės profesijos kaip būti muškietininku nėra, ryžtingai pasakiau ir paduodamas Astei parankę, per visą Žalią Žolę pašaukiau:
Vežėjau, karietą!..

2007-11-08 12:14:10 Pelėda

Saulažiedė Parašė komentarų: 18 2007-11-11 - 10:24:25 
Labai smagu matyti pėdsakus, įtarimus, kurie nors ir netikri, pakelia ūpą. Dėkoju Tamstai ;>

cieksas Parašė komentarų: 222 2007-11-08 - 19:30:38 
....ir tuo metu Žalion Žolėn
nukrito dar viena paslapties ašara
kvepianti dilgėlėm...

Karile Parašė komentarų: 472 2007-11-08 - 18:36:10 
Gera klajot Diuma takais su Žoliažoliais.

harker Parašė komentarų: 245 2007-11-08 - 15:13:14 
Perskaičiau, ir keliskart. Su nekantrumu lauksiu tęsinio. Man labai patinka Jūsų novelės.

giedrex26 Parašė komentarų: 3330 2007-11-08 - 15:12:09 
...skaitau lyg ,,Tris muškietininkus,,...ir dar Žalioje Žolėje...puiku...

Anna Bradda Parašė komentarų: 290 2007-11-08 - 14:19:08 

Ramunė Parašė komentarų: 10947 2007-11-08 - 13:16:27 
Žavu  Meilėje visi esame įsitikinę, kad atitinkame visiems jos parametrams. > :)))

Kaimynas Parašė komentarų: 1416 2007-11-08 - 13:05:57 
Nu, Pranuci, čia Tu beveik kaip Diuma vyresnysis. Tik anas po rūmus, o Tu po žalią žolę muškietininkus vedžioji. Galiu tik pasakyti, kad muškietininkai nesikaus. Juk jų devizas: Visi už vieną vienas už visus. Na, nebent kardinolo gvardiečiai pasimaišytų  Na o jei jau visai rimtai, tai ši kūrinių serija yra filosofinė-lyrinė. Nėra nė vieno neigiamo herojaus. O tai manau liudijimas to, kad Autorius žmonėse mato tiktai gėrį. O tai sugebam toli gražu ne kiekvienas. Dėkui.

8

7.Dvasios Venecijoje

Ne kaip išėjo, oi, ne kaip. Nereikėjo jai rašyti juodai kaip naktis apie Astei pasiųstą eilėraštį, mąstė Cieksas. Gražesnės jos nepadariau, o padėtis dabar tokia, kad nesmagu pačiam prisipažinti. Deja, yra kaip yra, ir reikia kažką daryti. Pirmiausia gal įtikinti Harker, kad norėjęs tik gero, savo poezija pagirti Astę, išjudinti ją, jausti savyje moters grožį, džiaugtis, didžiuotis, kokia esanti, nes jeigu jautiesi negražus pats sau, tuomet amen, tuomet kitam niekuomet nebūsi gražus. Ot, ir išjudinau, skandinosi širdgėloje Gaudentas, taip išjudinau, kad reikia ruoštis dvikovai su tuo diedu. Jam kas? Senas kaip kelmas mirti jam niekai. Net ir mirtis tokiu nesidžiaugia. Užsilikusius palieka pelėti tegu! Bet kaip mirti jam, paliekant ją, Harker?
Liūdni dalykai, brolau, liūdni, piešė vaizduotėje nevilties paveikslus Cieksas, bet kad ir piešti nereikėjo. Tik suklusk ir klausyk pilna Žolė liūdesio. Va, Anna Bradda nepatingi susirasti net čigonę, kad žvilgtelėtų per kortas. Ir ką gi?

Grotas kalėjimo, dryžą kepurę
Ir rūbą valdišką aš tematau.

Awtorius irgi neprašviesina  nuotaikos, kuri lyg žemę pardavus, lyg laukiant pasaulio pabaigos. Eilėraštį nemirktelėjęs pavadino Linksmybių pabaiga, o ten:   

Rudens akiduobės pajuodę.

Nuslinkę lapkričio plaukai.
Lietus, lašnojantis pilkai,
Linksmybių pagirias išduoda.
         
O iš pajuodusių rudens akiduobių, apsikabinęs gitarą, graudulingai dūsauja Ramūnas:

Tu dingai nakties tamsoje,
Nepakvietei manęs su savimi.
Tau šaukiau:
Neišeik, nepabėk!
Bet Tu išėjai...

Tokios sielvartingai juodos dienos Cieksas neatsimena. Gal tik, kai rinko Harker medines ašaras, bet ir tuomet sieloje nebuvo taip aptemę: jautė, žinojo, angelai šnabždėjo jam, kaip ir ką reikia daryti, kad raidės  h ir c augtų ir išaugtų nuo mažų iki didžiųjų. Ir taip atsitiko:

Cieksas:

Iš pradžių kalbėjosi dvi mažytės raidės h ir c, kalbėjosi, kol užaugo H ir C, po to gimė mintis (...). Ir, pasirėmęs į verkiantį beržą, bandžiau nubraukti medines ašaras, lyg norėjau visą ilgesį išlaistyt. Kad liktų tik prasmė ir meilė... Nėra tokio upeliuko, kuris nenorėtų išsilieti kaip upė.

Cieksas per nuojautą tiesiog žinojo, kad toks jo nusiteikimas Meilės istorijoje irgi bus įrašytas didžiosiomis raidėmis. Ir dabar lyg girdėjo jam pasakytus mylimosios žodžius:
 
Harker:

C  sakė, kad būna ašarų medinių, kad būna ilgesio lietus, kad gali verkti ir medžiai, pasiilgę meilės ir prasmės. H sakė, kad medinės jos nenušluostomos. Neduok Dieve kada nors verkti medinėm ašarom.

Iš tikrųjų, neduok Dieve, ištikusioje jį nelaimėje giliai atsiduso Cieksas. Ir buvo minutės, kuomet jam regėjosi, jog Dievas jį supranta, remia, padeda, glaudžia jį prie Harker, o Harker prie jo. Regėjosi, kad ne be jo paramos Žalioje Žolėje taip gražiai, lyg angelų atnešti tą vidurnaktį vienas prie kito prisiglaudė dviejų įsimylėjusių širdžių kūriniai, prisiglaudė jų skausmas, ašaros, džiaugsmas, ateitis.  Naktis lyg šviesėjo, lyg rodė į Visų Šventųjų dieną, kai abu kartu atėjo į Žalią Žolę. Tai buvo nuostabi diena, o žmonės, kuriuos jie sutiko, irgi buvo gražūs, nuostabūs ir atrodė, kad pakelti aukščiau dangų savyje jau neįmanoma. Būtent tą Visų Šventųjų dieną Cieksas pirmą kartą pamatė Astę. Žiūrėjo į ją ir norėjo jai padovanoti daug ką, bet labiausiai įdiegti joje pasididžiavimą savimi, Savęspi. Kilo mintis parašyti jai laiškelį ir pasiųsti su muškietininko bučiniais. Kai žmogus laimingas, pakilus, pasodintas ant šimto žirgų, tai jam gražus visas pasaulis, jis linkęs jį išbučiuoti. Ciekso poetiška siela gyvai jautė, kad niekam kitam taip labai reikalingas muškietininkas su bučiniais, kaip Astei. Ir tik pykdamas siuntė mintyse prakeiksmus žmogui, kuris ją tokią piešė. O Astei, kai jau žinome, meluodamas rašė:

Siela ištroško dvasios peno,
O lūpos tavų bučinių.

Poetas žinojo, kad dviejų ketureilių eilėraštis nėra didelės vertės poetinė brangenybė, bet taip pat žinojo, kad pirmosios jo eilutės Astę sodina šalia jo ant tų jo šimto džiaugsmo žirgų. Ir širdyje juto muškietininko polėkį.
O kas atsitiko?
Nepamanė, kad toks poelgis Harker širdyje vėl brandins, augins, nokins ir sės medines ašaras. Gaila, kad ir jo kūrinys Medinių ašarų saga, kažkada rankiojęs medines ašaras, padėjęs jiems abiems auginti h ir c, Žalioje žolėjo buvo panaudotas ginklu prie jį patį. Skaudžiai į ausis trenkė TIKRO DEARNIO žodžiai: Išmetus tai, kas nereikalinga, gal kas ir gautųsi?
Ar girdite, ponai GAL? O lyg ir moderatorius, lyg ir privalėtų žinoti, kad ne gal gautųsi, o jau gavosi.
Arba ko verti Ramunės parodymai į sagos žodžius  MEDINĖS AŠAROS, JAUSMAI, SIELA, ŠIRDIS, ŽVAIGŽDĖS ir priekaištus, kad tas pats per tą patį silpnina kūrinio tekstą. Ar ne geriau  būtų pasiklausti pačios Harker?
(vyrai kalba kartais taip, kaip moterys nori girdėti. Man patinka Ciekso saga).
Ginčykis, draskykis, daryk ką  nori, o liūdesys sieloje netyla, kaip ir Ramūno dainos priedainis:

Kodėl, kodėl Tu išėjai
Ir nieko man nepasakei?
Ar išsiskyrė mūs keliai,
Ar suklaidino mus jausmai? (2 k.)

Liūdėjo Besparnis angelas. Net Vynas. Abu liūdėjo, siųsdami jam, Cieksui, paguodą ir užuojautą, bet didžiausią kartelį Medinių ašarų sagos kūrėjas patyrė pamatęs, kai po devynių perskaitytų eilučių nuo kūrinio atšoko Kvinta. Kas tai? Provokacija? Nežinomybė pečius slegia. Po dviejų posmų kvinta neteko žado, žagtelėjo.
Sieloje temo dar labiau. Darėsi aišku, kad ne viskas Žalioje Žolėje taip žalia, kaip tikėjosi per VISUS ŠVENTUS ir džiaugėsi. Kad viskas keičiasi suprantama, taip įprasta, bet kodėl tai greitai, mąstė Cieksas. Prisiminė Astę, su juo buvusį senį, kurio vardą sužinojo Tokiam ir dviejų kulkų į kaktą negaila, pašiaušė savyje pyktį, bet Žalios Žolės geografija plati, didelė, nuo vieno Lietuvos krašto ii kito. Kur aš? bandė pažinti buvimo vietą ir aiktelėjo tiesiai į ji, tiesai į jo akis skrido dvi įkaitintos ir raudonos kaip įpūsta žarija kulkos. Užsimerkė, atsimerk kulkos nekreipė krypties, buvo įkaitintos, raudonos, bet jau sustojusios. Ir Cieksas pažino, kad tai... Harker batai, prikaišioti žalios žolės ir rudenio lapu. Čia pat apniukintas prieblanda ežeras ir... Viešpatie, Viešpatie. Negi? Batai jos, netoli ežeras, o kur Harker?..
Kur tu? Aūūūū. Kur tu, Harker? kojų keliai linko, kūnas sunkėjo, lyg ruošdamasis perskrosti žemę ir nepajautė, kaip šiltos, geros rankos apsivijo jo pavargusį kaklą, o krūtinę prisiglaudė prie krūtinės
Aš čia, Gaudentai. Viešpatie, kaip džiaugiuosi, didžiuojuosi tavimi. Net neįsivaizduoji, kiek daug ko tavyje yra. Net ir toj eilutėje, kurios nesugebėjo perskaityti Kvinta, ir dar labiau prisiglaudusi ir beveik pakuždėdama toliau kalbėjo. Aš mačiau, kaip verkia Astė, kaip ji džiaugėsi savo ašaromis Ir aš taip pat kartu su ja džiaugiausi ir verkiau, kad yra tokių muškietininkų, kaip tu, Gaudentai.
Puiku. Aš vėl Venecijoje. Kai su tavimi, visuomet jaučiuosi, kad esu Venecijoje. Ir lyg apgailėdamas: Negi tie žmonės, kurie skaitė mano Sagą, nežino, kas yra žmogaus dvasioje Venecija? Aš dar ir dar kartosiu tuos žodžius MEDINĖS AŠAROS, JAUSMAI, SIELA, ŠIRDIS, ŽVAIGŽDĖS, o sagą ištęsiu lig begalybės, kad vėl iš tavo lūpų išgirsčiau: vyrai kalba taip, kaip moterys nori girdėti. Man patinka Ciekso saga.
Ir iš tikrųjų Harker vėl girdėjo daug kartų jai kartotus žodžius.
Mediniu ašarų saga dar neužbaigta.
Harker buvo basa. Atrodo, kad ji buvo Venecijoje, ir batų jai nereikėjo. Jos raudoni batai, prikaišioti žolės ir rudenio lapų, stovėjo ant seno Užutrakio dvaro laiptinės laipto, užspaudę raštelį su įrašu:

Raudonas taškas rudenėlio peizaže
Prikaišioti žolių ir lapų du raudoni batai...
O Dieve, kaip nepaprastai girdėt gražu,
Kai apie meilę džiaugsmas ašaromis kalba.

2007-11-09 14:07:58 Pelėda

Laidy Parašė komentarų: 17 2007-11-13 - 19:09:46 
fainai... net ner ką daugiau pasakyt..  :)  aš ir norėčiau taip mokėt...  pavydžiu... aš visada pasakau kada pavydžiu...  nusišnekėjau tai... 

Tikras Dearnis Parašė komentarų: 1903 2007-11-12 - 09:18:19 
Įdomi tematika, juolab, kad personažai - realūs žmonės.

Vėtra Parašė komentarų: 912 2007-11-10 - 18:32:34 
Įdomus darbas, įdomus.

cieksas Parašė komentarų: 222 2007-11-09 - 22:44:39 
Siela Venecijoj,
Širdis tavam delne,
Raudonuose batuose
Žolė Žalia vėlų rudenį.

Ramunė Parašė komentarų: 10947 2007-11-09 - 21:40:10 
Gražiai vinguriuojamas siužetas, tik kai kur gal pernelyg užsižaidžiama gražiu kalbėjimu.

Taurija Parašė komentarų: 4031 2007-11-09 - 17:29:38 
...nuoširdžiai...be jokio patoso. Yra kaip yra. Gera kalba.

Kaimynas Parašė komentarų: 1416 2007-11-09 - 16:11:27 
Šiltas, malonus, be jokio juodo debesėlio šis kūrinys. Skaitai ir tarsi ne šlapias lapkritis, bet žieduose paskendęs gegužis už lango būtų.

harker Parašė komentarų: 245 2007-11-09 - 15:03:30 
Perskaičiau. "... ir atrodė, kad pakelti aukščiau dangų savyje jau neįmanoma."
Taip, "Tai buvo nuostabi diena, o žmonės, kuriuos jie sutiko, irgi buvo gražūs, nuostabūs...".
AČIŪ.

giedrex26 Parašė komentarų: 3330 2007-11-09 - 14:25:17 
...labai gražu, artima, šviesu...ir tokią Dvasios Veneciją TIK PELĖDA gali sukurti...ačiū...

9

8 Dovana iš Venecijos

Meilėje garbingesnės profesijos kaip būti muškietininku nėra, ryžtingai pasakiau ir, paduodamas Astei parankę, per visą Žalią Žolę:
Vežėjau, karietą!
Sunku paaiškinti, kodėl taip atsitiko, kodėl burna taip lengvai išsižiojo pašaukti: vežėjau, karietą! Jau žinojau, kiek daug kelių po Žalią Žolę kaip kregždės po dangų nardo, tačiau karietos nė karto juose neteko sutikti, kaip, beje, ir bent kiek sunkesnio transporto. Greičiau lėčiau žingsniuoja Mintys, dažniausia labai solidžios, aukštai skraido Svajonės, dar aukščiau Fantazijos. Yra nemažai kito transporto, bet pašaukiau karietą, ir Astė pritūpė:
KarietĄ?
Taip, karietą, panele, pasakiau ir nespėjau susivokti, kaip ji atsiliepė: skambtelėto kartą, kitą. Ir o Viešpatie! iš kur galėjau žinoti, kad yra žmogaus sieloje jausmas, kurio neįmanoma įkelti į jokius užrašus. Atsirado baimė, kad jis ilgiau neužsiliktų. Tai buvo taip gera, nuostabu, kad pavojus nuo tokių persisotinimų dvasioje darėsi akivaizdus. Venecijos į žmogaus sielą ateina įvairiais būdais, dažniau gal jam nežinomais. Man ji visu spindėsiu sušvito, pamačius ant karietos pasostės A ir B.
Labas, dzieduli, linksmai sveikinosi A, o B skelbė:
Viskas gerai, dzieduli. Dvikovos nebus. Dėdė Cieksas geras dėdė.
Apie kokią dvikovą kalba, bandžiau suvokti, bet akyse ar galvoje, ar kur vaikščiojo rugiai.

Vaikšto rugiai.
Pradžioje
              arimais,
              sėja,
              želmenim...
Vaikšto ir vaikšto,
Kol užauga labai dideli...

Dzieduli. Taigi dvikovos nebus, nerimo B ir, regis, mačiau, kaip iš karietos išlipa C ir H. Dabar jos buvo užaugę, jaunos, šviesios širdimi, bet rugiai nesiliovė vaikščioję.

Vaikšto rugiai
Per atmintį,
Nebijodami pjautuvo, dalgio,
Ir pasako,
Ko niekas nesako
Kaip reikėtų
           išeiti
           gražiai

Sekiau akimis iš karietos išlipančias  H ir C ir jų laikysenoje jaučiau, kaip meiliai, gražiai jos išaugintos. Ak, raidės! Ak, mielosios! Nežinau, kodėl, bet žinau, kad visa, kas pasaulyje gražu ar negražu, kas buvo, yra ar bus, kas kelia žmogų į dangų ar įtrypia į purvą, visas šis užtaisas yra raidėse. O! Ne. Toks krovinys joms nepriklauso. Tai, ką jose sudedam, sukrauname, priklauso mums. Mes, žmonės, jų šeimininkai; jas parašome ir išleidžiame kaip piktus ar gerus angelus, kaip kad aš, pavyzdžiui, išleidau.. ir, springdamas nepasakytais žodžiais, žvilgtelėjau į Astę. Žodžių tirada mintyse nutrūko. Dar keli ir jie jau būtų vėl sakę, kad Astę piešiau, nemokėdamas piešti, ir tai nebūtų jai malonu. Ką bekalbėtume, žino, kad akims piešinys galėjęs būti malonesnis, gražesnis, patrauklesnis. Gerai, kad visa tai mintyse, ir dar geriau, kad jas tuoj pat nuvijo iš karietos išlipęs C.
Jūs, pone dzieduli, turbūt jaučiate, kodėl pas jus ir kieno siųstos.
Taip, ponaiti. Žinau, pasakiau raidei C. Vakare mes susitiksime dvikovoje  su ponu Cieksu ir manau, kad pranešite susitikimo vietą.
Susitikimo vieta, ponas dzieduli, Venecija.
Venecija? Ten niekuomet nebuvęs. Panelei Harker esu sakęs. Tikiuosi, atsimena.
Bet Jūs žinote, kur jos ieškoti.
Nujaučiu, bet jos iki vakaro tikrai nesurasiu...
Žmogaus sieloje Venecija didelė. Panelė Harker siunčia dovanų. Dovanoja jums karietą. Ji pati ją nupiešė.
O! ištrūko, ir vėl pradėjo vaikščioti rugiai. 

Nuo sėjos lig pjūties...
Vaikšto ir vaikšto rugiai
Argi gaila mažos
               sopulingos
               širdies
Jei tiki, jei žinai,
Kad jį Dangų
               Žmoguj
               įkalbės.

Vaikšto rugiai.
Vaikšto ir vaikšto...

Mes visi nupiešti. Ir Astė, ir karieta, ir aš su sese A, tik vienas Jotas sako, kad jis tikras, nenupieštas.
Ir tu nenupešta su sese, mes parašytos, solidžiai protingai mąstė Jotas, bet neatrodo, kad tai paveikė raidę B. Ji visuomet mėgdavo žiūrėti į priekį BUS ir ten irgi ieškojo ne pasaulio pabaigos, o džiaugsmo. Dabar džiaugėsi, kad Žalioje Žolėje užsimota turėti dramaturgų, o reiškia, ir vaidintojų būrelį.
Tegyvuoja muškietininkų dvikovos! Dar niekuomet niekur taip laiku nebuvome spėję, kaip šį kartą. Erelis skrenda, erelis vėl su plunksnomis sparne. Tegyvuoja daktarai! ir jau be patoso, žiūrėdama man į akis: Tikrai, tikrai. Mūsų daktarai erelio sparną išgydė. Negalėjo skristi, o va dėjo dėjo plunksną prie plunksnos į sparną, ir vėl. Pati per televiziją mačiau.
Tas tiesa, patvirtino solidusis Jotas.
Ir kaip akuo iš dangaus:
H ir C, atskridau, kad nuneščiau judvi pas savo šeimininkaus. Daktarams labai dėkingas, pasakė nusileidęs prie raidžių erelis, o po sekundės kitos ir vėl neskubiai, plačiai, galingai sumojo sparnais. Ne, niekam nesnorėjo, kad jūrų erelis, toks galingas ir gražus paukštis, mirtų Kauno mariose. Ir taip neatsitiko; žmonės surado jį palaužtais sparnais ir atnešė daktarams. Ir štai jo padėka...
Žiūrėjau į H ir C, nešamus erelio į Venecija pas jų šeimininkus ir laukiau, kada jie pamojuos, atsisveikins. Bet ne, nepamojo. Mes, regisi, kaip susitarę, tikėjome, kad dar susitiksime.
- O erelis, Aste, tikrai nenupieštas. Jis tikras..
Kažin, kada aš nupiešiu? Ir ką? susimąstė Astė. Matyt tik vienas Dievas težino, bet labai norėčiau, kad tai būtų gražus piešinys...
Sakei, gražiai moki piešti. Ypatingai iš nuotraukų.
Sakiau... Bet gal ir pasigyriau.
Stovėjau su ja Saulažiedės Rudenyje prie triukšmaujančių raidžių A ir B,  prie padovanotos karietos ir iš tikrųjų:

(...) kaip ty-
lu, kaip labai tylu, kaip labai ruduo

Panele Aste ir dzieduli, labai laukiame karietoje, pakvietė Jotas.
Bet kodėl jie mane kviečia, o ne aš juos? Juk tai mano karieta. Esu jos šeimininkas ir, regis, man spręsti, ką kviesti ar nekviest, pagalvojau savyje. Iš karietos langų gražiai pažvelgė gėlės. Buvau įsitikinęs, kad jas kažkur matęs ar ne Taurijos languose. Bet ir čia, kaip ten, žvilgt į vieną, kitą, trečią langelį visur po gėlę. Bet ar iš tikrųjų tai gėlės?
Kai pasilenki prie ugnies, visur šiluma, kažkas atsiduso.
Žvilgtelėjau į dangų, o ten Ramunė stebuklinga lazdele vėl rašė eilėraštį. Buvo aišku:

nieko
kas būtų ne tavo

Kojos pynės, ir Jotui prireikė paduoti man ranką, kad sugebėčiau įlipti į karietą...

2007-11-10 14:15:58 Pelėda

Vėtra Parašė komentarų: 912 2007-11-10 - 18:11:21 
Nustebinot. Geras:-)

giedrex26 Parašė komentarų: 3330 2007-11-10 - 18:03:42 
...oi, jaučiu bus kuo toliau, tuo įdomiau, tikras romanas vystosi...VENECIJĄ dabar sapnuosiu...o gal ir neišturėsiu jos ir tų rugių nepamačius...

Kaimynas Parašė komentarų: 1416 2007-11-10 - 17:40:04 
Belieka tik Žavėtis.

Karile Parašė komentarų: 472 2007-11-10 - 17:04:20 
Puiku. Astė ir Jotas?...[Laukiame intrigos...]

cieksas Parašė komentarų: 222 2007-11-10 - 16:33:16 
Dvasios dovanos
Ant erelio sparnų.
Venecija linguojančiuos rugiuos.

Ramunė Parašė komentarų: 10947 2007-11-10 - 16:15:45 
Žavu  Jau fantazuoju, kad ŽŽ turės novelių romaną 

Taurija Parašė komentarų: 4031 2007-11-10 - 15:02:06 
...dovanoju Pelėdėlei gražiausią gėlę 
...patiko...na, negali nepatikti daug pasakyta ir GERAI pasakyta. Ačiū, Mielasis.

harker Parašė komentarų: 245 2007-11-10 - 15:00:30 
"Žmogaus sieloje Venecija didelė."
Nuostabu, kaip Jūs, Pelėda, sugebate ją nupasakoti...

klevas Parašė komentarų: 252 2007-11-10 - 14:28:30 
Žavu... net nežinau, ką pridurti:)
Daug kelių žalioj žolėj... Ir tautosakos rugiai vaikšto, ir raidės, ir gėlės, ir stebuklai!
Truputį painu, bet gal dar aš visko neįžvelgiau? Sugrįšiu:)

10

9. Protėvių ugnis karietoje

Kojos pynės, ir Jotui prireikė paduoti ranką, kad sugebėčiau įlipti į karietą. Net jam padedant lipti buvo sunku. Kūnas jau seniai, sakyčiau, grandioziškai sunkus sveria per 100 kilogramų, bet kad ir mintys... Nešu ir nepanešu lyg būčiau bažnyčia. Žinau, kad karieta man padovanota, bet stengiuosi lipti taip ir girdėti taip, kaip anuomet, prieš daug metų.
O ne, taip jau negaliu. Jau niekuomet negalėsiu, Jotai, kaip anuomet. Daug laiko praleidau. Net negaliu pasakyti kur.
Atsiminsite, dzieduli. Pasakysite. Galbūt net šiandien. Galbūt net už šitų  durų, pasakė Jotas ir atidarė karietos duris. Į veidą padvelkė jauki naminė šiluma, prieš akis pakibirkščiuodama degė ugnis. Ir šitame pirmame jos paveiksle pasilenkusi moteris, tačiau, išgirdusi durų vyrius ir pamačius mus su Jotu įeinančius, atšoko, išsitiesė ir paėmusi nuo palangės gėlę:
Čia tau, Pelėda.
Ačiū, Taurija. Jau net nežinau, kiek daug esu gavęs iš tavęs gėlių. Už tokį jų glėbį net Justinas Marcinkevičius nesugebėtų padėkoti.
Iš manęs esi gavęs gėlių? Baik, Pelėda. Gal tu apie kitą Tauriją.
Ne. Ne apie kitą. Aš apie šitą, ir atsitiktinai ar ne, bet moteris vėl pasilenkė prie ugnies taip, kad galima pasakyti: LINKSTU PRIE UGNIES. Ir, jau būdama prie jos, kai visa šviesa sklinda tik iš jos uždegtos ugnies, prisipažino:

                                 Išjungiu visas šviesas
                                 linkstu prie ugnies
                                 šnekas krosnyje liepsnos,
                                 namų šiluma apglėbia
                                 ir laiko...

Ir išgirdau, kaip padovanotoje Taurijos gėlėje kažkas sujudo, sunerimo, sukruto, kažkas atsirado iš to pirmo jos pamatymo karietos lange, kuomet, tiesą pasakius, net nepamaniau, kad tai gėlė. Mintyse siunčiau laišką, prašydamas pasakyti, koks čia gražuolis, padabintas kaspinais, įkišęs langan snapuką, žvilgina juodas akutes iš balto pūkuotuko?
Gėlė. Kaip graži Gyvenimo tyla, kaip šventa ramybė sieloje ir mintyse. Nuostabiausios spalvos kardelis.
Ir girdėjau, kaip kažkur suklego. Ir buvo smagu, kad dabar klegesys kartojosi:
Gražu.
Ne tik gražu, bet graži ir gera. Atsiprašau šilta.
Mūzos namų židinys dar įpučia žiežirbas. Kas gali būti geriau? 
Ugniai nesumeluosi, girdėjau balsus, kuriuos pasitaikydavo Žalioje Žolėje ir anksčiau išgirsti, bet čia jie buvo kitokie, lyg iš krištolo taures,  buvo sutaurinti. Ir netikėtai: 
Taurija, kas tave piešė?
Tai buvo Astė.
Taurija, neskubėdama atitraukti akių, pasižiūrėjo į Astę, paskui į mane, apžvelgė erdvę balsų, spragsinčių ugnies kibirkštėlėmis, paskui vėl į Astę ir jau žiūrėdama jai akis:
Gal Ugnis? Tikriausiai Ugnis...   Ir jau įtikimu balsu: Taip taip, Aste. Mane piešė Ugnis. Tik kad aš vis nenupiešta. Ji ir dabar mane piešia. Dažnai nežinau, kad taip yra, bet patikėk, ji piešia mane net  dabar, ir nusijuokusi, nusišvietusi: O! kaip čia atsitiko, kad buvau užmiršusi. Net tuomet, kai atrodytų, kad neįmanoma užmiršti.
Spragsėjo kibirkštys, bet... ne. Geriau įsiklausius aiškiai išgirdau, kad jos, pasididžiuodamos Ugnimi, iš kurios sklido ir švietė, kuomet visos šviesos užgesintos, deklamuoja eilėraštį:

                                Stebuklinga Ugnis įpučia
                                 žiežirbą Meilės senolių
                                 ryškia atmintim kiek čia
                                 palinkus svajota... godota.

                                 Kalbuos su ugnim

O aš irgi lyg turėčiau teisę perdėloti eilėraščio eilutes:

                                 geriau juk nebūna...

Pajaučiau, kad padeklamavau ne vietoje, ir žinojau, kad Taurija šią eilutę eilėraštyje padėjusi geriau, bet, nepaisant to, dabar, kai rašau, man gera. Gera, kad neslepiu, jog ir gėlės nepažinau. O jeigu visai atvirai, tai apie eilėraštį parašiau, kai dar karietos nebuvo:
                     
Gražus, nuoširdus, sąžiningas, už save ir už kitus...
Skaitydamas du ar tris kartus kažkokiose vietose dėliojau: Geriau juk nebūna.
Eilėraštis pailgėjo, bet vis tiek išliko sąžiningas ir gražus...

Ir vėl suspragsėjo ugnies žiežiurbėlės...

                                 Nereikia palocių didingų,
                                 supatogintos aplinkos
                                 geriau juk nebūna.

Nebūna, ryžtingai pritarė Giedrė ir džiaugėsi: Kaip puiku, Taurija! Kaip šilta ir nuoširdu! gaudė savo delnais spragsinčias kibirkštėles, tuo džiugindama visus, bet Astę labiausiai. Mačiau, kaip mano nupieštas jos akis plėtė nuostaba, vidur jų atsirado vyzdžiai, kažkuo primindami Taurijos kardelius, skleidžiančius sieloje šventę ir ramybę. Astė sugebėjo sužinoti, kad Giedrė į karietą atėjo nuo Šventos Viktorijos kalno. Ir jai labai patiko sužinoti, kad ir kalnai piešiami,  Šv. Viktorijos kalnas taip pat nupieštas. Ir o dangau! kad būtų toks, koks jis dabar, Sezanui prireikė jį piešti šešiasdešimt kartų. Bet gal labiau ją džiugino, kad žmogus, pakeltas kalnu į dangų ir atėjęs iš šventos vietos, moka taip nuoširdžiai gėrėtis, džiaugtis ne tik visa į karietą įkelta Ugnimi, bet ir jos kibirkščiuojančių, atrodytų, mažyčių kibirkštėlių grožiu. Astė pagražėjusiomis akimis nemirksėdama žiūrėjo į Giedrę, o Giedrė:
Dieve! Dieve! Kokia reikia turėti sieloje GĖRIO GĖLĘ, kad išgirstum, ką kalba Ugnis, kad mokėtume su ja kalbėti.

Tai buvo pirmieji žoliažaliai, atėję į Harker padovanotą karietą. Pradžioje savo padėtį suvokiau labai aiškia - kai visiems gera, šilta, tai ir man. Man gal net geriau, kadangi rankose laikau Taurijos padovanotą kardelį, kuris taip gražiai išpuošė Astės akis ir mano sielą... Tačiau, kai prasidarė durys ir pro jas įėjo Evans, kai pamačiau besiglebėsčiuojančias su ja Tauriją ir Giedrę, sieloje atsirado kažkas, ko jau nepasakysi, kad pirminė mano laikysena karietoje ir elgesys su jos svečiais atitinka priimtinus dvasiai standartus. Galbūt bendražmogiškumo prasme toks elgesys neatrodo netikęs, bet Evans atėjimas privertė atsiminti, kad veiksmas vyksta Žalioje Žolėje, ir tai reiškia aukštesnę pakopą žoliažalių bendravime, jų santykiuose. Nelabai atsimenu, kaip Taurija ir Giedrė žodžiais sutiko Evans, bet kai kas iš to, manyčiau, labai tikslu. 
Tu mano sesė, artima kaip kraujo lašelis, džiaugėsi pasimatymu Taurija. Giedrė irgi kaip nuo
Šv. Viktorijos kalno:
Tavo grožis, Evans, sielos gelmėse. Jis nenutrinamas.
Prisiminiau aną kartietą. Lyg ir nepastėbėjau jokių požymių, kad kas Žalioje Žolėje žino apie ją. Anos nėra. Sudužo į šipulius, ir  dabar iš jos belikę tik senasis Testamentas ir Age Mayer Benedictsen knyga
                               
                                 L I E T U V A
                                 Bundanti tauta
Moterys glėbesčiavosi, džiaugėsi viena kita. Džiaugėsi kibirkštėlėmis spragsėdama ir užkurtoji Ugnis.
                               
                                 Švyti gerumas
                                                 Ugnelės Šventos
                                 Saugiai apglėbusi
                                                     šildo jausmus.
                                                   

                                 Tik Meile įkūrus
                                                       nėr ko bijoti.

Aš irgi nebijau, Taurija, kalbėjau mintyse, erzeliuojant moterų džiaugsmui, bet greitai pamačiau, kad ir Evans atėjo prie Ugnelės ir  nusilenkė.
Dzieduli, nusilenk jų gerumui, kad jos dar neišeitų. Aš būsiu dar gražesnė, paprašė manęs Astė. Ir aš, jausdamas savyje kito lygio įžangą, nusilenkęs ištariau:
Mielosios, neišeikite.
Jos sužiuro į mane, Jotą, jautriau į Astę, ir supratau, kad dar neišeis.

                                 Kviečia rymoti
                                 Šventovėje savo Šviesos
                                 sukurtos.

2007-11-11 14:48:13 Pelėda

Evans Parašė komentarų: 1235 2007-11-12 - 12:13:34 
Nuostabiai išdalinta Šventoji Ugnelė nuo pradžios iki pat Šventojo Kalno dar labiau sušvyti nuo Jūsų nuoširdaus geranoriškumo.
Skaitau ir žaviuosi vis, kiek daug šilumos ir kaip sumaniai tai perduodate kartu su atsikartojančiu aidu gražiausių minčių ir prisiminimų...
Labai dėkoju Jums už netikėtumo ir tokio mielo susitikimo Jūsų metraštyje džiugesį 

Ramunė Parašė komentarų: 10949 2007-11-12 - 10:47:39 
Džiaugiuosi, šypsausi, gėriuosi šia Žalios Žolės istorija ir linkiu jos autoriui tęsti 

giedrex26 Parašė komentarų: 3330 2007-11-12 - 00:17:37 
...dar nemačiau tokio gražaus ir jaukaus Šventojo Kalno, kaip apšviestą Tos Ugnelės Šventos, kuri sukvietė mus visus čia, dėkoju Jums, mielas Pelėda, kad turite tokį stebuklingą žodį, kuris daro tikrus stebuklus...

cieksas Parašė komentarų: 225 2007-11-11 - 21:10:29 
Aukurų ugnim
Liepsnojančioj karietoj
Mūzos paliks savo sielas.

Taurija Parašė komentarų: 4032 2007-11-11 - 21:08:29 
...kaip šilta, jauku susibūrus prie Ugnelės Šventos...Kokie Jūs visi gražūs nušvitę Bičiulystės Liepsna...
Ačiū, Pelėda...Pildosi mano svajonės - pamačiau Giedrę, Evans ir Jus...
Puikus kūrinys. SUŠILAU.

Karilė Parašė komentarų: 472 2007-11-11 - 18:12:18 
Lyg kažkokia aliuzija į Skrajojančio teatro etiudus...

harker Parašė komentarų: 250 2007-11-11 - 17:50:48 
Geros tos minutės, kai skaitau Jūsų noveles. Tarsi surenkat visus prie jaukaus židinio.

Vėtra Parašė komentarų: 912 2007-11-11 - 17:24:20 
Puikus Žalios žolės metraštis.

Kaimynas Parašė komentarų: 1416 2007-11-11 - 16:29:54 
Autoriau, neišeis nei visnas Jūsų personažas. Ar galima kam nors tikėtis rasti gražesnį šiltesnį kampelį, nei Jūsų ir AStės draugija. Nemanau.


» Kūrybos oaze » ASTĖS NOVELĖS » Astės novelės- redaguoti, tvarkyti