Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » ASTĖS NOVELĖS » Astės novelės- redaguoti, tvarkyti


Astės novelės- redaguoti, tvarkyti

11 20 64

11

10. Prie Šventos Ugnelės

Mielosios, neišeikite.
Karietos viešnios sužiuro į mane, Jotą, jautriau į Astę ir  supratau, kad dar neišeis. Karieton įslinko tyluma, ir sunku buvo įsivaizduoti, kad su ja galėtų taikytis raidė B, tačiau ir ji, triukšmingiausioji, tyloje prie Ugnies laikėsi taip, kad geriau nenorėk. Klausėsi liepsnų spragsėjimo kibirkštėlėmis ir širdyje prasmingai kartojo iš ten girdimą kalbą:

                                 Kviečia rymoti
                                 Šventovėje savo Šviesos
                                 sukurtos.

Astė irgi suvokė, kad Šventovės sukuriamos SAVO šviesa.
Jau kelios dienos, kai Danguje netirpo lazdele parašytas Ramunės eilėraštukas švietė, spindėjo jis lyg žvaigždė viršum gimusio Jėzaus. Nesunkiai įtikėjau, kad geriausiai jis matomas iš karietos, ir man atrodė, kad kažkas labai įsakmiai ragina suprasti, jog jį, bevardį, reikia, išnešioti, išvežioti po Žalios Žolės pasaulį, padaryti taip, kad būtų perskaitomas būtent iš Harker padovanotos karietos. Gali būti, kad ši įtaiga stipri todėl, jog eilėraštį pirmą kartą pamačiau dieną, kuomet sužinota, kad netikėtai atsiradusi karieta padovanota Pelėdai. Tuomet ir vėl atgijo būtinybė sugrįžti į pragyventą laiką  ir viešai prisipažinti, kad, deja, nesu vertas tokių brangių dovanų, kadangi nemoku jomis naudotis ir nesugebu išsaugoti. Kuo dažniau žvilgčioju į dangų, tuo stipriau jaučiu savyje įtaigą atsiverti ir viešai prisipažinti, kad jau esu turėjęs vieną karietą, bet iš jos belikę tik šipuliai. O kodėl? Lemtys irgi turi savas priežastis. Ta, keturių ratų mylimoji, buvo žinoma kaip Radijo Karieta.
Kodėl jai buvo lemta sudužti? Kodėl?
O danguje, nepakrutėdamas iš vietos, šviečia Ramunės ilga ilga lazdele parašytas eilėraštukas su man labiausiai prasmingais žodžiais:
                                 
                                     nieko
                                     kas būtų ne tavo

Pasijutau, kad suprantu, ką tai reiškia mano atveju ir suvokiu, kodėl žlugo senoji arba konkrečiau Radijo karieta. Ogi todėl, kad ją iš man palankaus likimo rankų priėmiau kaip SAVO. Ir TIK kaip SAVO. Tai buvo MANO karieta ir ša! Kitaip sakant, įmečiau ją į privačios nuosavybės rėmus ir uždariau aklinai:  noriu įsileidžiu, noriu ne. Privati nuosavybė šventa, ir todėl mano poelgius su manimi ir mano nuosavybe privalo net Biblija, net Dievas saugoti. Nežiūrėjau į dangų, nežiūrėjau, kas ten parašyta, nors gali būti, kad Ramunė jau tuomet rašymui pasirinko DANGŲ ir ilga ilga lazdele buvo parašiusi.
                                   
                                     nieko
                                     kas būtų ne tavo

Matyt, man niekuomet nebus lemta suprasti, kodėl Kažkam prireikė pakartoti dovaną Žalioje Žolėje. Kaip regite, žodį Kažkam parašiau didžiąja raide. Tai ne klaida, o dvasioje sukunkuliavusios esmės išraiška. Taip parašiau todėl, kad nežinau, kas jis, tas Kažkas. Gal Dievas? Gal Harker? Gal keturių kelių kryžkelė su ties beržais verkiančiu Cieksu? Gal stebuklingoji ilga ilga, siekianti dangų Ramunės lazdelė? Gal Astė, pradėjusi pasaulietinį gyvenimą mano piešinyje? Gal Šventojo kalno dvasioje gyvenanti Giedrė? Gal prie ugnies PASILENKUSI Taurija, panūdusi kuo kruopščiau didžiosiomis raidėmis parašyti žodžius Ugnis, Meilė, Šventas, Šviesa. Kai išgirdo apie skaudžią Kaimyno nelaimę (O, Pranuci, skauda sniegas šešių eglaičių viršūnes nulaužė), moteris ėjo į sodą, pasiėmė iš ten didelę, nuostabiai gražią, sniegu aprėstą eglę ir atnešusi padėjo lange: džiaukis, kaimynėli, nes juk ar matai? ant dangaus parašyta:
                                                               
                                     nieko
                                     kas būtų ne tavo

Atsivėrimo valanda artėjo.
Manęs jau nestebino viešnių pasirodymas karietoje, nestebino joje atnešta ir užkurta protėvių ugnis, nes kuomet suvoki anksčiau nesuprasto, mįslingo reiškinio prasmę, tai supratęs įeini ten kaip į Vilniaus Arkikatedrą švenčių dienomis. Ji negali būti tuščia, bet ir būti joje bet kaip irgi negalima.
Ir, žinoma, tiesa, kad man labai norėjosi, jog iki mano atsivėrimo, arba pasakyčiau pasirodymo SAVO keturių kelių kryžkelėje karietos duris atidarytų Radaa. Visuomet mielas jos džiaugsmas, ir aš neužmirštu jos pasakytų žodžiu: kaip gerai, Pelėda, kad grįžai...

Kažkada, taigi seniai seniai, regis, net labai seniai, gyvenome Vilniuje. Jau tuomet taigi seniai seniai, kai Radaa nebuvo, o buvo Gražina, ji nenorėjo būti miegančia gražuole, bet užtat labai norėjo būti tanku Geraja prasme besistengianti įveiti neįeikiamą. Gyvenome vienoje gatvėje, net toje pačioje gatvės pusėje, tik ji labai aukštame pastate. Manasis buvo kuklesnis ir net negražus žemas, storas, labiau aptriušęs, bet... ak, atsiprašau, kad užsimirštu. Bet ištikrųjų norėjau, kad Gražina įeitų į karietą ir galėtų kartu su Ugnimi liudyti, jog kalbu tiesą ir tik. Man buvo labai svarbu, kad neišdrįsčiau nepasakyti netiesos, esant šalia dvasingam žmogui iš gatvės, kurioje seniai seniai ir net labai seniai gyvenome. Gal iš toliau nesimatė, bet viduje bijojau. Ir galiausiai lūpos prasivėrė:
O Dieve! atsidusau, buvo galimybė atvažiuoti prie protėvių ugnies anksčiau.
Karietos viešnios sukluso. Regis, jautriau Evans, nes mestelėjusi greitas akis į Tauriją, nuleido jas žiūrėti į Ugnį. Atsimenu, kaip ji:
Ugnelė Šventa šildo ne tik gerumu, savo paslaptimi. Atrodo, kad ji pati, Ugnelė Šventa, sušildyta prisiminimais, meile namams ir, žinoma, nuoširdžiais jausmais, labai tikru ir gražiu poetiniu kalbėjimu. Ir panašiai kaip anksčiau aš, taip dabar Evans: O Dieve!.. 
Taip, buvo tokia dangaus duota galimybė atvažiuoti anksčiau. Seniai, seniai, kai dar... ir užspringau.
Dziedulis teisybę sako, neleido nutraukti pašnekesio Jotas. Užmiršo vardą. Tuomet dar Radaa nebuvo. Jos vardas, Dzieduli, Gražina, priminė Jotas.
Dėkingai priėmiau Joto ištiestą paramos ranką ir pakartojau:
Buvo Gražina. O važiavau prie Ugnelės Šventos irgi karieta. Deja, gal kas žinote, kas ne, bet nėra jos.
Žinom, Pelėda, pasakė Giedrė, tik truputį netiesa, kad iš karietos paliko tik šipuliai, Biblija ir Age Meyer Benedictsen knyga LIETUVA Bundanti tauta, pasilenkusi pakuždėjo Taurijai ir Evans, ir nors Dzūkija įsitikinusi, kad kuštukai namus gadina, bet man buvo gera. Išgirdau, kad ar uždainavo, ar deklamavo ar tiesiog skaitė, bet ir žodžiai buvo tokie, ir jausena krūtinėje tokia, kaip labai labai seniai:

Su pasaka išauga vaikas,
Ir jo širdelėje gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.

Širdis svajinga pasiilgo
Kelionės pasakos gražios,
Karietą seną pasikinkė
Kur reiks liūdės, kur reiks dainuos...

Jai nekalbėsiu, kad nereikia
Tikėt žvaigžde, tikėt svaja,
Tik apkabinsiu savo laiką
Ir tą, kurs buvo prieš mane.

Tai buvo pirmas žlugusios karietos eiliuotas kūrinėlis, ir man teko prisipažinti, kad kalbėdamas apie netektis, pasak Giedrės, truputį pasakiau netiesos, tačiau nesitikėjau, net neįtariau, kad neteisybės kalbėjimu mane beveik rūsčiai kaltins Jotas.

2007-11-12 10:51:34 Pelėda

harker Parašė komentarų: 250 2007-11-13 - 19:41:11 
Sušildė.

Evans Parašė komentarų: 1235 2007-11-13 - 09:25:46 
Spinduliuojantis gerumu atsivėrimas... šildantis atvėrimas... Taip šviesu aplink ir širdyje pasilieka gražu  Ačiū
Tik norisi pakartoti Taurijos puikų palinkėjimą 

Taurija Parašė komentarų: 4032 2007-11-12 - 17:06:52 
...puiki Tavo Karieta...kiek Draugų  Sklandus, Šviečiantis Kūrinys. Ačiū, Mielasis. Tik kilnios Dvasios Žmogus gali taip nuoširdžiai ir su Meile. Te neužges Tavo Kūrybinė Liepsna 

cieksas Parašė komentarų: 225 2007-11-12 - 16:44:38 
Atsivėrimo valandos
Pelėdos išminties
Akių šviesoje.

Karilė Parašė komentarų: 472 2007-11-12 - 16:21:29 
Mūsų Pelėda - Žaliosžolės dvasios metraštininkas. {Man šis kalbėjimas šildo ir svetainę, ir šaltai baltą lapkričio popietę}.

Tikras Dearnis Parašė komentarų: 1903 2007-11-12 - 14:58:19 
Sklandžiai parašytas patrauklus epizodas. Jis užkeri savo savitumu, ko dar nė vienas autorius dar nėra pamėginęs (turiu omeny kūrinius, kuriuose "dalyvauja" kiti svetainės nariai. Čia gerai.

kvinta Parašė komentarų: 1795 2007-11-12 - 13:33:32 
nepatinka man ta laida; bet žmonėm patinka, tikriausiai jei yra, tokio berečių ir skrybėlių amžiaus; tai gi Pelėda, jei jums ji irgi patinka, kur Kybartienė veda, "sveikinimų koncertas" ka-žkaip tas eilėraštis kūrinio gale, grynai, kaip iš tokių laidų; na atrodo tokio pobūdžio laida; Tokie ten eilėraščiai, ir tai gal gražu; jeigu ji jums patinka, tai va čia viskas tartum taip. reiškia jums pavyko;

giedrex26 Parašė komentarų: 3330 2007-11-12 - 11:52:45 
Labai tiksliai pastebėjo Ramunė, kad Pelėdos kūrinys yra NEPAPRASTAS, buriantis DVASIOS bendrystei ir kaip neįsidėti į savo širdį TOS, kaip dangus gilios Astės minties: ŠVENTOVĖS SUKURIAMOS SAVO ŠVIESA... ir tai JŪSŲ TEISYBĖ, dalijanti mums neįkainojamą turtą...labai dėkoju...

klevas Parašė komentarų: 252 2007-11-12 - 11:28:09 
Skaitau šiuos kūrinius ir randu juose visa, ką norėčiau šitoj erdvėj jausti: šiltas bendravimas prie visus vienijančios Ugnies, minčių pasidalijimas, atradimas naujo, Tau nepažinto. Ačiū.

Kaimynas Parašė komentarų: 1416 2007-11-12 - 11:17:19 
Būtent tai, ką pasakė Ramunė, pastebėjau jau seniai. Ratas vis plečiasi. Labai džiaugiuosi dėl rados atsiradimo šioje kompanijoje.

12

11.Dvi nuotraukos

                                   
... Nesitikėjau, net neįtariau, kad neteisybės kalbėjimu mane beveik rūsčiai kaltins Jotas. Padovanotoje Harker karietoje buvo tylu, šilta, gera. Kūrenosi Šventa Ugnelė, skleisdama šilumą, o kai yra tokia vieta, galime ir  net reikia tikėti, kad padaryta gera pradžia, ir vienas nebūsi. Ir iš tikrųjų, akimirka ir joje atsiveria vaizdas, kur matosi džiūgaujantis prie ežero Besparnis angelas. Lyg nenorėdama ramybės, labiau sukibirkščiuoja Šventa Ugnis ir girdisi, kaip suklega geri žmonių balsai. Visi džiaugiasi peizažas nuostabus, dar nuostabesnis Besparnis angelas.
...ir plaukia debesys balti Gražiosios fėjos pakerėti...
...tikrai kaip Angelas... Stebuklingai tie debesys plaukia, tarsi angeliški sparnai...
Oi, kaip čia tau gera... bet kam būtų gera. Gal tu laumė kokia, pažįstu malają, ar tik vakarais neateini čia drobių skalaut?
Smagu, miela  Besparniui angelui girdėti dangiškai gerus žodžius, o ir jis asmeniškai įsitikinęs, jog žino, jog tai vienintelė vieta, kur jam gera būti. Vėl klausosi, vėl girdi:   
Angelas debesyse... O kas sakė, kad tu sparnų neturi?.. 
Užburianti nuotrauka. Tikrai labai faina, džiaugiasi Karsanata.
Nuostabi fotografija. Ir tie debesys ežere... Ir tu čia taip natūraliai įsilieji į visumą, gal net pavydi angelui Dafne. O Antanas glamžo, lamdo, trainioja rankose kepurę ir lyg jos niekuomet neturėjęs: vis Bekepuris ir Bekepuris. Pats savęs klausia, pats sau atsako:
Tipo, imkite mane ir skaitykite?
Tipo, Bekepuri, skaityk, bet neimk... 
Angeliuk, tu turi sparnus, jie atsispindi vandenyje. Plunksnuojasi. Jooo! Gera turėti sparnus,  
pripažįsta Baltas lapas. O Sodininkas irgi kaip jauna žalia žolelė:
Ne tik geros kokybės, bet ir meniška nuotrauka. Perkeliu, Angele, į Jums skirtą aplanką. 
Kažin, ar girdi Besparnis angelas? norėčiau žinoti, o taip atvirai, pilna burna džiaugtis šį kartą neatsargu, nedrąsu.

Prisiminiau Karilę. Irgi nuotraukoje. Stovėjo graži seno parko rudenyje, pasirėmusi į medį, ir praeiti pro ją buvo neįmanoma. Pasak Bekepurio: tipo, reikėtų praeiti, bet, tipo, kaip praeisi, jeigu negali. 
Kokia graži žolytė geltoname rudeny, nepraėjau.
Oi, Pelėda, žaliažoooooliai mes! atrodė, džiaugėsi savo buvimu Žolėje Karilė.
Taip ir kirčiuojama? stengiausi pasirodyti neabejingu lietuvių kalbai.
Reikalui esant, kodėl nesukirčiuottaip, kaip reikalauja meno interesas?
Mano menui to intereso neprireikia, bet dėl viso pikto įsidėmėjau, kaip skambėtų, jeigu toks reikalas ištiktų. Ir kaip Karilė vietoje kirčio įdėjo penkias o, taip aš penkias a: žoliaaaaažoliai mes!
Tikrai, kad ir taip gražu, vėl lyg girdžiu besidžiaugiančią Karilę, vėl lyg matau ją dar labiau prigludusią prie liemeningo medžio. Bet truputį keista, kodėl jai nesvarbu, koks tas medis beržas, pušis, ąžuolas?
A biesas žino.  Prie Didžiokų koplyčios tas parkas. Senas, Rūmų nė kvapo, tik koplyčia ir parkas likę. O pušys? Na, taip, jos irgi auga.
Kažin, o kur jie, Didžiokai? bandau surasti atmintyje, bet ten tuščia, jų ten nėra. Ir pikta. Mano, kad  jeigu ji gyvena Didžiokuose, visas pasaulis privalo juos žinoti. Hė, hė... Ne, mieloji Karile, taip nebūna. Visas pasaulis nežino net kur gyvenusi Barbora Radvilaitė... Ir iš viso, net nežino, kad tokia buvo, kaip sugebu, taip reiškiu nepsitenkintą geografijos žiniomis ir jau:
Ė, jaunime, kur Lietuvoje yra Didžiokai? Ten senas sodas ir auga pušys, dar yra koplyčia.
Taip taip, matau. O prie pušies stovi graži moteris, atsišaukė Jotas.
Ieškok, dzieduli, apie Molėtus, pasakė Astė.
Oh tu! nustebau: prisimenu, sakei, Aste, kad mėgsti piešti iš nuotraukų. Štai tau nuotrauka ir piešk.
Nežinau, kiek beužtruko Astė, besukiodama rankose nuotrauką, bet sugražino ją atgal:
Labai sunki. Su juodu sniegu.
Nutilom, kas prie jos netoli buvom. Ir labai darėsi neaišku, kodėl Jotas, pirmą kartą matydamas Astę, nežaisdamas kompromisais, besąlygiškai pripažino Astės sprendimą nuotrauka labai sunki. Ėgė, pagalvojau, ko gero, poetinė Karilės nuojauta neapsirinka. Ji dar anksčiau, kai jos pirmą kartą išgirdo novelėje Dovana iš Venecijos, sukruto: Ką? Astė ir Jotas? Matyt, sulauksime intrigos.
Jotas Kaimyno žmogus, jo raidė. Man dar nesuvokta, kokia lemtis raides A, B ir Jotą pasodino į Harker padovanotą karietą, bet nuo pat valandėlės, kada jį pamačiau, nuoširdžiai tikiuosi, kad gal Dievas padarys taip, kad mūsų keliai negreit išsiskirs. Na, o atsakydamas Karilei į jos poetinę nuojautą parašiau:

Karile, meilėje visko būna: nei žinai, kada ir kur prasideda, nei gali žinoti, kur ir kaip baigsis, tačiau ačiū tau, kad Astės novelėse atsiranda dar vienas budėjimo žmonių santykiuose vertas objektas. Manoma, kad pirmasis susitikimas jųdviejų paprastai įvyksta tik savyje ir dažniausiai kuždesiu: nieko sau vyras, su tokiu ir nuodėmė, kaip nekaltybė... Kitoje pusėje irgi daugmaž graži, kad ją kur, verta nuodėmės. O kaip iš tikrųjų bus derinėlyje Astė-Jotas, niekas nežinom. Aš irgi ne išimtis.

Ir va Jotas atvirai prie Šventos Ugnies sumaniai pasinaudoja proga paremti Astę.
Kaip čia dabar, nesuprantu, nuotrauka ir... sunki?
Labai sunki, pakartoja Astė, o Jotas:

       Tąryt skausmu kaleno gruodas
           Ir snaigės krito juodos juodos
Per naktį žvaigždės krūpčiojo
Ir saulė nemokėjo užtekėt.

            Sustingę grumstai skaldė horizontą
            Gyvenimą ir skausmą sukapojo į dalis,
                      Vienoj anapusinė mistika,
                      Kitoj suspaustas saujoj grašis.

Lyg atsikvėpdama prigeso Ugnis. Buvau pastebėjęs, kad, kai žmogui šviesu, gera, ji šokteli ir pradeda šokinėti, žaižaruoti, šviesti, spindėti džiaugsmu žmogaus akių vyzdžiuose, o kuomet skaitomas taip parašytas Karilės eilėraštis, Ugnis prigęsta, merkias, įgauna žemės spalvą, kuri viską pakelia net pasaulinius karus ir vis tik sugeba auginti žmogų net jo skausmuose, nelaimėse, praradimuose, neviltyje... O! Šventoji Ugnie, ačiū tau ir visiems, kas uždegtą atnešė į karietą ir paliko po aukšto dangus priimtais žmogaus žodžiais:

                               nieko
                               kas būtų ne tavo

Prigesusios Šventos Ugnies Šviesoje juodavo sniegas. Jo pakako, kad nuotrauka pasidarytų nepakeliama. Astė dar bandė... Ji, mano nupiešta Astė, dar tikisi pakelti, kas likę eilėraštyje, tačiau jėgų pritrūko pakėlė tris eilutes:
 
Paskui koridoriuj prie durų
Kaukė atsirado,
Lengvutė tokia, išsišiepus
     
Prisiminiau ją, Karilę, parašius... Ne novelėje, romane, o paprastoje internetinėje žinutėje:
Pelėda, už pusvalandžio paskaitysi mano eilėraštį Pirmosios snaigės, tik jis dramatiškas, o kitokių aš nemoku.
Kad kitokių ji nemoka, įtikėjau tuoj pat, atsivertęs BALADĘ:

   Kai atsikėlėm mes
   į mažą šį miestelį,
   tą naktį sapnavau
         kapinių pakrašty dvi baltos gulbės glaudžias.

   Staiga pakyla gulbinas dangaus platybėn,
   o gulbė ant ežios sparnais vis plakas
        atplėšti balto kūno nuo žemės nepajėgia.

Ir vėl prisiminiau jos, Karilės, apie pirmasias snaiges: Poezijos nelabai čia ir rasite... nes jos nebuvo.

Buvo dvi nuotraukos ta, su besidžiaugiančiu Besparniu angelu, su debesimis ežere ir danguje, su džiugiais laimingais žaliažooooolių parašais, o ten ir jos, Karilės, džaugsmas: Angelas, sparnai ir debesys. TAI BENT NUOTRAUKA!

Kitoje nuotraukoje seno sodo ir rudens peizaže prie augalotos pušies prigludusi Karilė. Ten geltonuoja gražaus rudens lapai, o nuotraukoje irgi Žaliaaaaažolių  parašai. Karilės parašo nėra, bet štai neskubėdama atsikelia moteris, prieina prie nuotraukos ir pasirašo snaigėmis. Pirmosiomis. Jos juodos kaip rašalas.

  Priaugo uosių, ąžuolų ir drebulių,
  To krykštulio pilni namai,
  Tik pirmos snaigės krinta
                                 juodos juodos

Aste, nupiešk ne iš nuotraukos. Nupiešk bent taip, kaip aš tave...
Vis tiek sunku, sako ji, bet matu, kaip paima pieštuką, lenkiasi prie nuotraukos, ir iš po jo šerdelės išvinguriuoja užrašas: Karile, aš tave myliu. Ir Ugnis, ir Dievas, ir visi mes tave labai mylime!
Ir aš tave myliu, Karile, sumojavo Besparnis angelas sparnais-rankomis, nepastebėdamas, kad jie kitokie: merginos rankos apsiplunksnavo, pasidarė tikrais sparnais, jie pakelė  Besparnį angelą į dangų, ir niekas jau netiki, kad Besparnis neturi sparnų...

2007-11-14 06:13:48 Pelėda

Besparnis angelas Parašė komentarų: 2091 2007-11-18 - 14:01:51 
Tik dabar sugrįžau, kad pakartočiau:
- Karile, aš iš tiesų tave myliu...
Nežinau ar aš angelas, nežinau... bet, kad dar be sparnų tai tikrai... Kai juos turėsiu - tikrai pastebės visi, nes nemokėčiau nuslėpti...
Ačiū, Pelėda.

Ramunė Parašė komentarų: 10949 2007-11-14 - 23:46:48 
O taip, graži pasaka, kuri yra realybė 

radaa Parašė komentarų: 1323 2007-11-14 - 18:42:32 
skaitau visus is eiles... ka pasakyti??? Verciate sustoti, pamastyti, nusisypsoti... Jauciuosi, kaip pasaku karalysteje, arba Alisa stebuklu pasaulyje- tokia man atmosgfera tiesiog susikurusi. Rasau per daug neieskodama zodziu, tad jei kur pasirodys kvailoka, ar issireiskimas ne visai teisingas- prasau atleisti, leidziu sau fantazuoti... tiesiog sneketi, ka jauciu... Labai silta silta silta... ir trapiai stebuklinga...

giedrex26 Parašė komentarų: 3330 2007-11-14 - 17:22:36 
Kaip viskas gražiai supinta...lyg mieli žiedeliai patys pintųsi Pelėdos vainiką ,,Dvi nuotraukos,,...visi angelai turi begalniai baltus sparnus...

Karilė Parašė komentarų: 472 2007-11-14 - 16:05:24 
Sako, nebūna stebuklų??? O čia kas? Rytoj mano gimtadienis. Ir štai šiandien dovana. Novelė. Tokia, kokios ir šviesiausiam sapne nebūčiau susapnavus.
Ačiū Pelėdai. Ačiū visiems žoliažoliams, kurie skaitote iš mano, atrodo, taip suspausto kūno pabėgusius žodžius.

klevas Parašė komentarų: 252 2007-11-14 - 10:48:46 
Šiltai pradėjau rytą:) Šis kūrinys daugiau pamąstymams skirtas.

cieksas Parašė komentarų: 225 2007-11-14 - 10:14:45 
Besparniam Angelui
Sparnų nereikia.
Jis vistiek Angelas.
....Kaip ir Tu žalioj žolėj.
p.s. linkėjimai iš Meilės Pilies

Anna Bradda Parašė komentarų: 290 2007-11-14 - 09:12:04 
Labiausiai įsidėmėjau šiuos žodžius, kurie tikrai verti pagyrimo.

Tąryt skausmu kaleno gruodas
Ir snaigės krito juodos juodos
Per naktį žvaigždės krūpčiojo
Ir saulė nemokėjo užtekėt.

Sustingę grumstai skaldė horizontą
Gyvenimą ir skausmą sukapojo į dalis,
Vienoj anapusinė mistika,
Kitoj suspaustas saujoj grašis.

Taurija Parašė komentarų: 4032 2007-11-14 - 08:57:53 
...puiku ir tiek. Ačiū, Pelėda, už smagų pasibuvimą tarp Draugų... Šviesus Kūrinys 

Kaimynas Parašė komentarų: 1416 2007-11-14 - 08:11:06 
Pelėda, Jūs esate tarsi ta vėliava, po kuria visus mus kviečiate kūrybai ir savęs analizei. Ačiū.

13

12. Įaugus į likimą Tavo

Nuojautoje buvo laukimas.
Tai ne naujiena, bet šį kartą jis buvo kitoks, nebuvo panašus į ankstesnius, į tuos, kurie apsireikšdavo kone kasdien. Šį kartą jis reiškėsi per deklamaciją. Ir ten, ir šen mečiausi, bet iš kur jis girdisi, negalėjau sugauti. Et, pasakiau, abejingai vertindamas dvasioje  vykstantį buvimą,- argi labai svarbu, kas deklamuoja, svarbiau tai, ką deklamuoja ir kaip.  Neatrodė, kad tai kas nors būtų iš Skrajojančio teatro. Balsas kaip Žaldokui įkritus į alaus bačką, o ten tokių nėra. Ne Medis, ne Brolis, ne Kaimynas. Vyrų ten nedaug, visų balsai girdėti.i Nesuprantama buvo, kad deklamacija kartojasi ir joje atsiranda kažkas nauja, o kažkas išnyksta. Dabar girdėjau:

Čia dar ne pragaras,
Čia aš,
Įaugęs į likimą Tavo,
Ir stoviu negražus it kaminas,
Nugriuvus namui.
Čia šilumos nedaug.
Net debesų pro dūmus nesimato,
Bet vis dėlto...

Po Bet vis dėlto ..  balsas vėl nutruko. Buvau įsitikinęs, kad būtinai pasikartos bent iki strofos: Čia šilumos  nedaug, tačiau netikėtai į duris taip pradėjo belsti, trankyti, lyg kažkas būtų atgabenęs tas senas, gal Napoleono laikų patrankas, kurios kartą kitą Daukanto aikštėje prie prezidentūros pykšteli per didžiąsias  šventes. Buvo įtaigu, kad Ugnies liepsna ne geso; džiugiai  šokinėjo į beldimo taktą ir  jai buvo gera..
- Molii sugrįžo.  Ar girdi, Pelėda?  Iš Amerikos...
- Durys gi neužrakintos. Ar rankų neturi?, - pažinau Kaimyną
- O kad jį kur! Visai užmiršau! - duso džiaugsmu Kaimynas ir: - Labas, Pranuci. Vienas už visus, visi už vieną... Matei? Iš Amerikos parvyko. - Ir nužvelgęs ant sienos pakabintą Molii portretą, rodė jį ir lygino: - Portretui iki jos dar reikėtų gerai pasitemti.
Nuo novelės Žalias dvikovų priešaušris pasirodymo Žolėje mūsų santykiai pašaliniai akiai neatrodė geri, nes iš tiesų, drįstu teikti, tik per gerą regėjimą tamsoje pavyko išvengti dvikovos. Sieloj toks menkniekis ilgai neužsibuvo ir neatšaldė santykių. Su Kaimynu gal daugiau negu metus ištikimai tarnavome jo didenybei Citatai, kryžiavome špagas su gorilomis, nevengėme grumtynių su nenusipraususiais kibildžiukais. Žodžiu, kaip sakom - pažįstami nuo Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų, vertusių iš klumpių visą monarchinę Europą. Karai mus neblogai išmokė valdyti špagą ir, regis, turime teisę pasakyti, kad šį meną sėkmingai pritaikėme kovoje dėl demokratijos suklestėjimo Žaloje Žolėje.
- Girdėjau, kad grįžo. Džiaugiuosi, kaip ir tu.
- Kaip nesidžiaugsi,- gyrė mano supratingumą Kaimynas ir liudijo pavyzdžiais, faktais, kad Molii portretui iki Molii kaip žmogaus, asmenybės, poetės pasitemti vargu ar kada nors pasiseks. Giliai ir gražiai savo sieloje sudėjo ir jautriai nešiojo Karilės apie Molii pasakytus žodžius, būtent: kiek daug, kiek daug vienoje Moteryje!. Kiekviena proga neužmiršdavo juos priminti visai Žolei, komentavo ir įtikinėjo, kad Karilės žodžių prasmė tolygi Prancūzijos muškietininkų priesaikai: Vienas už visus, visi už vieną. Ir iš tikrųjų pasitaikydavo, kuomet jis prisiekdavo jais: kiek daug, kiek daug vienoje Moteryje! Jam tiko tie žodžiai, ir ypatingai, kuomet muškietininko špaga jo rankose gindavo Moters garbę.
Bet tąkart triukšmingai įsiveržęs į namus ir džiaugdamasis Molii sugrįžimu iš Amerikos, jis dar nežinojo, kad ir mano siela nusitaikiusi priimti tuos žodžius ir juos patikėti muškietininko apsaugai. Nuotaikoje  žmogaus daug kas slypi
- Regis, tik dabar suvokiu, kas  aš?- prakalbau į Kaimyną: - Dar ne pekla, bet kad kaminas - akivaizdu. Nors piešk. Negi nesi matęs vaizdo, kai namo sienos išgriautos, o kaminas likęs? Neįtikėtina, bet kažkam  atrodo, kad  todėl ir išlikęs, kad išsprogdins žiedus, sužydės. Ne, Kaimyne.  Ne.
- Nieko nesuprantu,- išgirdau iš kaimyno, o iš Žaldoko bačkos vėl:

Čia šilumos nedaug
Net debesų pro dūmus nesimato,-

pakartojo jau girdėtas eilėraščio eilutes, o toliau:

Bet vis dėlto glaudiesi,
                    vis sušilti nori
Tikėdama,
         kad bus pavasaris
                        ir kaminas žydės.

- Tu, Pranuci čia apie Moterį? - sukluso Kaimynas.
- Manai, kad tai aš? ir nors neįtikėtina, o patikėjau, kad tai aš ne lyg įvirtęs į Žaldoko bačką..
Iš kur?  Kodėl? Kodėl būtent dabar? Gal būt man labai norėjos atsakyti Žaliai Žolei, į klausimėlius,  kaip rašau
a) ar vienu atsikvėpimu?
b) o gal iškart, bet po kiek laiko kūrinėlį tobulinu
c) o gal per lėtai, per lėtai rašau?

Iš tikrųjų, visaip rašau, bet todėl  nieko neparašau taip, kaip norėčiau parašyti. Ir ypatingai Moteriai.

Kiek daug kantrybės, o dangau!
Naivumo kiek!
Duok Dieve,
Kad nugriūtų kaminas greičiau,
Palikdamas gal vieną kitą plytą,
Kad nereikėtų melstis gerumu...

- Baigei?
- Turbūt,  kad dar ne.
- Tuomet varyk toliau. Arba ne. Tuomet kabėk, Pelėda, bet vardan aukščiausiojo, na, pasakyk galų gale  kas tau rūpi, ką nori pasakyti Atsiverk. Tau iki šiol atrodo, kad nenorim girdėti apie sudužusią senąją karietą. Betgi argi ne dėl to pas tave čia Jotas? Rūpinamės, kad greičiau atsirastų galimybė išsikalbėti, kad ji subręstų kaip būtinybė, kuomet žmogus negali neišsikalbėt. Ot, ir Molii sugrįžo todėl, kad negalėjo nesugrįžti. Ė, ar žinai, kad Cieksas irgi ieško progų atsiimti iš tavęs jo numestą dvikovos pirštinaitę. Jotas daug daro, kad būtų geriau. - Kaimynas apsižvalgė, įsiklausė ir jau pakuždėdamas: - Tik būk vyras, Pranuci, ir neišduok manęs. Pats matai, kad jeigu kas ko nežino, visi skuba manęs pasiklausti. Kaip žmogui nepasakysi, jeigu žinai, o jam tai rūpi.
Išsiėmė iš melioracijos suplonintos piniginės, kaip sakė, perrašytas Ciekso žinutes.
- Šita paskutinioji. Kaip suprasi, ji jau parašyta iš  Meilės pilies, -ir skaitė. Solidžiai, aiškiai. Lyg prisimindamas savo jaunystę ir darbus kultūroje.

Besparniam Angelui
Sparnų nereikia.
Jis vis tiek Angelas.

Ir post skriptum: Jeigu žalioje žolėje sutiktumėte Pelėda, parduokite  linkėjimus nuo raidžių H ir C.
Taigi perduodu.
- Beveik aišku,- pasakiau, nekantriai laukdamas išgirsti, kas parašyta dar dvejuose iš piniginės ištrauktuose perrašytose Ciekso žinutėse.
- Aha, laukimas yra sunkiausias darbas,- jausdamas mano nervinę įtampą, nusijuokė Kaimynas. Jam neatrodė, kad  bijočiau dvikovos, bet buvo žingeidu, kaip sureaguosiu į diplomatiškai pasiūlytą santaiką.
Ir perskaitė:

Aukurų ugnim
Liepsnojančioj karietoj
Mūzos paliks savo sielas.

- Apie ką jis?
-  Diplomatija. Joje ne taip lengva susivokti.

Iš kito raštelio vėl:

Atsivėrimo valandos
Pelėdos išminties
Akių šviesoje.

- Iš tikrųjų, diplomatijoje ne taip lengva susivokti,- pasakiau Kaimynui ir paklausiau, ar suspėjęs perskaityti novelę  Dvi nuotraukas. Man atrodė, kad privalau atsidėkoti žiniomis už žinias ir padaviau  Karilės du raštelius. Ne perrašytus.
- Pirmasis vakar dienos, o šis, Kaimyne, ką tik gautas. Dar šiltas
- Dedu abu į vieną. Sutinki?-
- Dėk, -sutikau su jo pasiūlymu ir atsirado toks dalykėlis:.

Vakar tokia skaudi diena, kad nenorėk, žmogau: dingo auklėtinė. Susipažino internatu ir pabėgo iš tėvų, bet radom Panevėžy ir štai... siurprizas. O sako, nebūna stebuklų??? O čia kas, jeigu ne  jis? Šiandien mano gimtadienis ir aš sutikau save pabėgusią į Astės novelę. Ačiū visiems žoliažoliams, kurie skaitote iš mano, atrodo, taip suspausto kūno pabėgusius žodžius.
- Sveikinu- -subilda Kaimyno greitakalbė. Sveikinu, Karile., Ak kiek  daug, kiek daug  sutelpa vienoje Moteryje. O kai jos  dvi?  Vakar sveikinau savo žmoną, o šiandien Tave. Būk laiminga, Karile
- Būk laiminga,- prisidėjau,- Vienas už visus, visi už vieną!

2007-11-15 09:20:53 Pelėda


giedrex26 Parašė komentarų: 3330 2007-11-15 - 23:42:21 
...tikrai gražios tos ATSIVĖRIMO valandos, kai iš liajasi tokia puiki Pelėdos giesmė ...ir taip viskas čia artima,tarsi į senus gerus namus sugįžus...ačiū...

Kaimynas Parašė komentarų: 1416 2007-11-15 - 19:07:34 
Būk laiminga, Korle...

Karilė Parašė komentarų: 472 2007-11-15 - 16:51:50 
Oi Pelėda Pelėdėli, tik tu vienas ir šildai šitą šaltą, sumaištim, intrigom ir nykuma paženklintą dieną. [Kaip koks Černyševskio "šviesos spindulys tamsos karalystėj"...]

Taurija Parašė komentarų: 4032 2007-11-15 - 15:27:21 
...puiku, Pelėda..." VIENAS UŽ VISUS..."

harker Parašė komentarų: 250 2007-11-15 - 11:45:08 
Aš pasiimu, kaip ir visas kitas noveles apie ŽaliąŽolę ir jos gyventojus.
Man tai ne tik kūrinys. Tai kažkas šilto šilto, ko laukiu kasdien, nuo ko palieka gera...
Ačiū.

Tikras Dearnis Parašė komentarų: 1903 2007-11-15 - 09:42:44 
Kažkaip svetimai nuskambėjo "Nuojautoje buvo laukimas" tarsi nuojauta būtų daiktas, indas, kuriame būtų dar kažkas. O šiaip - tekstas sudominantis, patrauklus. Jame netrūksta originalumo.

14

13. Paskutinis meilės eilėraštis

- Tą pačią dieną,  pasidžiaugęs  Molii iš Amerikos sugrįžimu ir beveik išmokęs jos eilėraštį namo kažkaip netikusiai pyniau liūdnus ilgesingus vaizdus, išjaustus poetės kūrinėlyje ir rišau juos su savo būtimi Žolėje. Sunku pritapti naujoje vietoje, net jeigu ji Amerika, kuomet esi springdintas duona, kuri tavo burnai iš mažens kartu su motinos pienu duota.  Žalioje Žolėje sava duona, bet kad ji ne be prieskonių turbūt nereikia kalbėti. Jaučiau, kad po triukšmingo rytinio Kaimyno atėjimo, diena vis dėlto bus rami, liūliuojama ilgesingos mūzos ir pamąstymų apie namus.
  Jau buvo atėjęs TIKRAS DEARNIS. Tai ryžki, stipri asmenybė. Žolėje tai geriausiai liudija parašu kuomet absoliuti dauguma jos gyventojų pasirašo mažytėmis raidėmis, TIKRASIS tik didžiosiomis.
Atėjo irgi, sakyčiau, darbo reikalais jis vienas iš Žalios Žolės moderatorių  Astės novelėje TIKRAM DEARNIUI užkliuvo sakinys:
- Kažkaip svetimai nuskambėjo "Nuojautoje buvo laukimas", tarsi nuojauta būtų daiktas, indas, kuriame  dar kažkas. O šiaip ką gi, galima, net, sakyčiau, nenuobodu skaityti.
- Ačiū, DEARNI.- pasakiau ir palinkėjau geros kloties.
O okeanas liula, supa, banguoja,  šėlsta. Jis galingas, sunkiai aprėpiamas, o ji, Molii:

glostau ir supu mylias
namai iš toli

bėgantis vaizdas
maudosi vandenyne

Ne, ne vandenyne, Molii, maudosi tas vaizdas. Tai tu pati jį prausi vandenynu, abu juos įnešusi Savyje -  ginčijuosi kalbėdamas nesąmones, bet jos tokios mielos, jog tikiu, kad jausmuose atsiradusi tiesa visuomet didesnė, galingesne už tą, eilinę, gal gražią, gal negražią, bet leidžiančią save išmatuoti standartiniais matais. Jausmuose atsiradusi tiesa kuria dalykus, kurie, žiūrint plika akimi, atrodo kvailystėmis, dažnai vedančiomis žmogų į beprotnamį. Bet nepaisant to, ji nesibodi užsikurti ugnimi, pasinerti į giliausius vandenis, iššokti be parašiutų iš didžiausių aukščių, užsirišti kaklą iki kvėpavimo netekties išaustais motulių raštais drobėse, nebijo užmerktomis akimis pasisupti medžių šakomis.. Ė, ką čia bekalbėti, visi žinome, kaip ši tiesa atrodo, bet dar labiau jos nežinome ir net bijome, kad nebūtume įsileisti į jos esmę. 
... Okeanas liula, supa, banguoja mėto, šėlsta. Jis galingas, sunkiai aprėpiamas, o ji, Molii, nori namo. Jaučiuosi jau išmokęs Molii eilėraštį, užverčiu raštą ir mintimis perskaitau:

(...) ai ai ai

toks keistas mano vardas
aš brendu per jį

laikas

Tai Molii eilėraščio namo pabaiga. Ir žinau, kad jo, vieno, šiai dienai užteks. Jau negaliu pasigirti, kad daug perskaitau eilėraščių.  Eilėraščius skaitau ne todėl, kad juos perskaityčiau, o kad sugebėčiau į juos įeiti ir būčiau priimtas ten pagyvent. Ir labai dažnai atsitinka, kad ten surandu ir Astę.
- Labas, dzieduli, ko taip trankėtės  su Kaimynu, muškietininkus vaidinote?
-Girdėt buvo?..
- Ir dar kaip!
- Kad per garsiai, tas tiesa, bet kad vaidinome - ne. Toks muškietininkų  gyvenimas. O  ką tu čia veiki? Amerikos ieškai? Ji mums  gero neduos. Su Kaimynu džiaugėmės ne todėl, kad kas išplauktų.. Molii sugrįžo. Sugrįžo iš Amerikos. Todėl toks triukšmas. Tegu girdi. O okeanų žmogaus  gyvenime ir be  Amerikų užtenka.
- Taip, - pasakė Astė, - Atsirėmė krūtine į prieplaukos turėklus... ir pasiryžau: "tegu tai bus paskutinis  mano meilės eilėraštis. Velniop juos!  Vietoje jų te  sugrįžta  į rankas špagos. Kaimyne, ar girdi, ką  kalbu? Sakau, te moterys ne kiaules šeria, daržuose kapstosi, po  parduotuves trankosi, o laukia muškietininkų ir vaikus gimdo".
Astė žiūrėjo į tolį, o aš, vykdydamas nusiteikimą, perskaičiau:

Kaip nuramint tave,
Paguosti kaip,
Jei laivas išplaukė iš uosto?
Antai, horizonte
Tik nykstantys stiebai
Jį tik žuvėdra gal pavys,
Dar ir tavasis ilgesys,
Bet tik ne tu.
Tu lauk kitų
Į jūrą išplaukiant laivų
Ir greit suprasi,
Jog ne vienai laukti tau...
Pasaulis išgražėjęs laukimu
Jausmai- taip pat.
Ir kas gi žino
Gal net taip geriau
Brangiai mokėjus- saugosi  stropiau...

-Va kaip!- atrodo, net apsidžiaugė Astė, bet pamačiusi, kaip iš mano saujos baltomis skiautėmis it  snaigės krenta juron eilėraštis, stryktelėjo:
- Ką darai, dzieduli.
-Ot, ot, tą ir darau, kas seneliams reikia daryti.
 
Laiškus suplėšytuosius mano
Tegu skandina jūra Baltijos gili,-

iš kažkur atsirado. Matyt, iš praeities. Ne kartą plėšiau ir skandinau suplėšytus laiškus Jos man ir savo Jai, tačiau jie atgydavo, išsilaižydavo žaizdas ir vėl priversdavo lieti ašaras ir skandintis. Neduok Dieve! Kita vertus, tai vis dėlto TIE, laikai, MANO su SODININKU laikai, o ne ŠIE, kuriuose gyvena ir myli  H ir C.  Tuomet  laiškai tiesiai  į rankas, žodžiai pakuždėti, sušildyti  kvėpavimu, kuomet čia pat ir lūpos- verki ir bučiuojiesi. O pažiūrėkite, kaip dabar? Viskas per internetą . Tfu! nusispjoviau. - Čia daugiau mirties, negu meilės. Sėdi tokie kaip aš, šimtamečiai kelmai ir komentuoja, gerai ar negerai jauni bučiuojasi ar verkia. Tfu !. - dar kartą nusispjoviau ir iš tikrųjų pasidarė lengviau.
- Tu tikrai?
- O ką? Abejoji?
- O!!! apsidžiaugė - jeigu taip, jeigu tikrai supranti, kad kelmas, leisk, dzieduli, aš tave pabučiuosiu. - Ir ką gi? Tik cakt!, - ir žinau, kaip skauda, kai plėšai paskutinį meilės laišką, kaip liūdna, kai ant lūpų džiūsta paskutinis bučinys.
... Okeanas liula, supa, banguoja, mėto, šėlsta. Jis galingas, sunkiai aprėpiamas, ir skandina mano paskutinį meilės atodūsį.
Gaila.
Ir dabar prisiminęs atsidūstu:
- Ak, DEARNI,- teisus esi. Ir šį kartą girdėjau, kad nuojautose kažkas krebžda. Laukimas?
Kaip bepavadintume tą Kažką, bet... pats gi supranti, geras Žmogau...
Nujautas priskiriu sapnų kategorijai ir jos neapgauna...

2007-11-16 07:59:17

15

14. Vaizdelis su špagomis

- Negalvok apie tai, Pelėda. Negalvok. Į Šv. Viktorijos kalną mums dar anksti. Neįlipsime. Ėgi, pažiūrėk kiek dar čia reikia padaryti.  Bent truputį apsivalykime, apsikuopkime savyje. O šviesa nuo Vikrorijos kalno juk ateina. Tai nuostabu,- pasakė Jotas. 
- Iš  kur žinai, ką  galvoju?
- O! Tik norėk. Net negirdi kaip pats su savimi šnekiesi. O ypatingai, kuomet ateini prie Šventos Ugnies. Tau, matyt, atrodo, kad ten visi Žaliažoliai susirinkę- tu pasakoji, jie klausosi, ir stebisi; ak, Pelėda, kaip gražu. Pasakok, pasakok, girių paukšti, o mes paklausysime,  patylėsime, - kalbėjo Jotas ir beveik mano tuo balsu, kurį vežiojau  senoje Radijo karietoje prieš daug, daug  metų, kai dar su Radaa gyvenome vienoje gatvėje ir net jos toje pat pusėje:
- Kakariekū..
Šventoji Ugnis šoktelėjo taip, jog vienu metu pasirodė, kad ji atitukusi nuo aukuro žarijų ir jau atgal nesugrįš.
- Kakariekū,- suvaidintu mano anų dienų balsu vėl užgiedojo Jotas, bet savyje išgirdau, kaip toji jau seniai šipuliais paleista karieta skambtelėjo kartą kitą. Ir- o Viešpatie! - iš kur galėjau žinoti,  kad yra žmogaus sieloje toks jausmas? Supratau, kad jo negalėsiu įkelti į jokius užrašus, tačiau bene dar labiau baimino, kad  jis ten ilgiau neužsiliktų. Tai buvo taip gera, nuostabu, kad pavojus nuo tokių persisotinimų darėsi akivaizdus.                                       
- Dėkui, kad girdite Radijo karietos šaukinį,-jau šaukiau pats, SAVO balsu, puldamas į glėbį atėjusiai nuotaikai, o kodėl to prireikė, nei tuomet žinojau, kai veiksmas įvyko pirmą kartą, nei dabar, jį atsimindamas, bet nepasidžiaugti negalėjau. Tik klausytis ir kalbėti Savyje  jau buvo neįmanoma- atėjo laikas ir praplyšau. Kažkas atsiranda nauja - mintys prasiplečia, aplink darosi erdviau, kažkas ateina iš TEN į ČIA,  susitinka, kalbasi, gyvena. Kaupiasi pilnatis ir jau neatrodo, kad skendi tuštumoje yra už ko užsikibti ir gyventi kartu su prasmėmis, daiktais, įvykiais. Atėjo atsiminimų metas ir jau kaip ir tuomet sakau:
- Dėkui, kad  išgirdote. Atviru tekstu liudiju, kad didesnių ginčų dėl Radijo karietos kelionių ir anuomet nebuvo: - Ponai, jeigu tikite šia karieta tai prašom,  važiuokite. Taip tiesiai šviesiai buvo pasakyta. Bet ką reiškia: jeigu tikite?
- Iš tikrųjų ką tai reiškia? sukluso Jotas, priėjęs arčiau prie Ugnies ir džiaugdamasis  šiluma.
- Toks tikėjimas, Jotai, nebuvo toleruotinas. Visi važiavome į priekį, į šviesą ateitį. Na, gal ne visi, bet absoliuti dauguma. Norėjau suvokti, ar visuomenėje  gali atsirasti užgaida nuvažiuoti atgal,  ar gali patikėti, kad ir tokios kelionės yra įmanomos ir prasmingos. Todėl jeigu tik pasitaikydavo  proga, vis klausdavau- ar tikite, kad  įmanoma pasigaminti  karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkei žirgą ir važiuoji atgal iš šimtmečio į šimtmetį ir dar toliu- minimum iki pat Karaliau Mindaugo laikų
- Įdomu, - išgirdau atėjusią Astę..
- Labai, - pritarė jai Jotas ir jau pats piešė besirutuliojantį vaizdą: - Įsivaizduok, Aste kažkur TEN sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelių prie  upės ir iš rieškučių  atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš 100 ar daugiau metų.
- Įsivaizduoju, Jotai. Ir netgi matau, koks tas upių vanduo švarus. Geri, malšini juo troškulį ir džiaugies džiaugiesi, kad taip yra, kad taip gali būti...
- Arba, - smaguriauja vaizduotės patiekalais Jotas, - antai žmogus. TEN jis jaunas. Gyvena. Nors gerai atsimeni, kad ne kartą esi stovėjęs prie jo kapo su vėlinių degančia žvakute. O ten jis, sakau, dar apie žvakę net negalvoja užimtas savo gyvenimu ir sukasi, malasi jame. Reikia  gyventi žmogui, na, ir gyvena. Jis TEN dar be savo mirties.
- O! Jotai, - suploja  delnais  Astė, -tu fantastas. Norėčiau ir aš TEN  nuvažiuoti. Net įsivaizduoju, kaip tas žmogus mus pasitinka. Mums įdomu, bet ir jam ne kitaip. Jam dovanojam šratinuką, o jis mums gurkšnį švaraus iš upės pasemto vandens... Puiku. Aš, Jotai, jau ištroškusi, noriu gerti..
- Palauk, neskubėk, Aste. Žmogui smalsu, iš kur atvykę. Te pasižiūri. Va mes, va karieta, ir jis jau matai? - pats kviečia nelauktus svečius  į savo būstą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar jie iš toli? Iš  kurio Lietuvos krašto jo svečiai?
- Dabar jau ir apetitas atsirado. Kažin, kas ant šeimininkės stalo padėta?- norėtų žinoti Astė, bet man smagu, kad jie abudu- Ir Jotas, ir Astė - smaguriai ir melai priima praeitį. Ir atsisukęs Jotą:
- Betgi tu, jaunuoli, kaip Tomas Vaisieta. Anas tuomet beveik žodis  žodin, kaip dabar tu. Ot, ir nesistebėk, Žmogau. Jeigu tavo vietoje būtų jis, žinoma, kad nesistebėčiau. Nebent tokia atmintimi ir išsilaikiusiais kelionės atsiminimais. Jis aktorius. Scenos šulas. Kartu su juo važiavome. Jis tos kelionės dalyvis.
- Vadinasi, tokia kelionė tikrai buvo? Tai ne fantazija?
- Tai ne fantazija, Aste. Tokia kelionė tikrai buvo, o aš stebiuosi, kad  gan tiksliai jos nuotaiką atkartoja fantazuodamas Jotas.
- Ne tik fantazuodamas, dzieduli. Ne tik. Domiuosi tos kelionės reikalais ir žinau, kad Kaimynas jums jau sakęs, kodėl čia. O dėl Tomo Vaisietos, kad jis aktorius, tai nepersistenkime vertindami. Senkime neskubėdami, matydami kas dedasi Žolėje. Jau ir aktorių turim.  Vaidintojų tiek, kad ne  kiekvienoje  scenoje sutelpa. Kas žino, gal ir Vaisieta ateis, o arčiausia  mūsų dabar vis dėlto Ugnis. Kai jai būna gera, tai ne tik klupdo poteriauti ir giedoti, bet ir padainuoti paprašo
- O Ugniai dabar gera, tiesa?- buvo įsitikinusi Astė.
- Taip, jai dabar gera,- nedaug dairantis, pirmą kartą išvydome Jotą, pozoje dainininko. Bet dar labiau  įdomu buvo matyti, kai, regis, lyg iš žinomos Žolėje nuotraukos, iššoko Kaimynas - uždusęs, pavargęs, neatgaunantis kvapo. Regėjosi, kad jis skubėjo suskubti, kol Jotas dar neuždainuos. Ir jam pavyko.
- Jotai, ačiū, kad palaukei, - numetė jam ir atsigręžęs į Ugnį lyg į didžiulę publiką. - Ponai,- pasakė, -dvikovų priešaušris baigėsi, joje liežuviais pasimankštinome ir gana, užteks, dabar gi ... žiūrėkit, matykit, įsiminkite. Vienas už visus, visi už viena, - pasakė Kaimynas ir pamatėme kaip nežinia iš kur viena po kitos priešais Ugnį įsmigo keturios špagas.
Tai irgi jau buvo ne tas Kaimynas, kuri žinojome Žalioje Žolėje. Tokį jį atsiminiau iš laikų, kuomet  tarnavome Jos didenybei Citatai.
-Tai jau triukas. Dabar reikalingi patys muškietininkai, - atsiliepė kažkas iš Ugnies.
- Labai teisingas pastebėjimas,- pritarė Kaimynas ir apžvelgęs teritoriją plačiai, iki pat Žalios Žolės pakraščių: - Tai gerokai sunkiau, negu kelti savo kandidatūras į vaidintojus. Prašom, prašom, ponai... Atėjo laikas turėti ne tik Skrajojantį teatrą, bet ir tikrus muškietininkus.
Kaimynas išlaisvindamas kelią atsitraukė nuo įsmeigtų priešai Ugnį keturių špagų.. Niekas neabejojome, kad  jos tikros. Sužaižaravo, sukibirkščiavo ant jų plieno viltingi liepsnos sparnai. Mačiau, kaip Kaimynas truktelėjo Jotui už jo palaidinės rankovės:
- Dabar jau, Jotuk, varyk. Geresnio laiko nebus.
Ir išgirdome:

Klevo vartų žeme
Ir žalių miškų,
Prisiglausk prie veido
Lietuvos vaikų.
Galvą tau aprišim
Pievų skarele
Upių kaspinėliai
Plaukios kasose...

-Nuostabu. Jotai, - kažkas pasakė, bet tuoj pat, neleisdama gabalais traukyti dainą, įsiterpė Astė.

Čia kartu užaugsim
Būsim dideli,
Sušlamės varteliai
Ir beržai balti

Jotas:

Jei bėda pašauktų
Prie ginklų kovos

Abu:

Ginsim kaip senoliai
Garbę Lietuvos

Ir tuomet jau, regisi, kad uždainavo visi, kas turi bent šiokį tokį balsą:

Klevo vartų žeme,
Ir žalių miškų
Prisiglausk prie veido
Lietuvos vaikų...

- Patikėkite, ponai. Taip TADA nebuvo.- jaudinausi kalbėdamas,- Jeigu atvirai, net įtariu, kad tai, ką DABAR matau, girdžiu, atsiranda iš Skrajojančio teatro - gal vaidinimas, gal jo generalinė repeticija, tačiau tada taip tikrai nebuvo..
- Pasakok, pasakok, Dzieduli, - ragino Astė.
- Ponai, siūlykitės kandidatais į  muškietininkus. Tai svarbiau, negu atsiminti, kas buvo, -kvietė Kaimynas, o Ugnis negeso...

2007-11-17 08:41:59

16

15.Dedikacija topolio kvapui I

-  Ponai, siūlykitės kandidatais į  muškietininkus. Tai svarbiau, negu atsiminti, kas buvo, - kvietė Kaimynas, o Ugnis negeso. Žodį SIŪLYKITĖS  Kaimynas tarė pabrėždamas, iškeldamas jį aukščiau, lyg apšviesdamas juo kitus žodžius, sudėliotus į kvietimą būti muškietininkais. Nemanau, ar kas galėtų pasakyti, esą negirdėję, kad  buvo pakvieti kandidatais į juos. Nemanau, kad kas neatsimintų užtrukusios Tylumos prie Šv. Ugnies įsmeigtų tų keturių špagų. Man asmeniškai Tyluma prasidėjo netgi anksčiau, nes galėjau atsiminti:

Šaltam
Kambarėlyje

Atokiam
Kampelyje

Laukia
Švelnumas.

Paimk...

Ir prisimena- ėjo vyrai ir  moterys, mokytojai ir  mokinai. Ėjau ir aš, klausydamas, mąstydamas ir atrodė nuostabu, kad žodžiai toje tylumoje kaip dvasia - skraido, kvėpuoja , jų žingsnių nesigirdi- nemoka jie tapsenti. Taip atrodė žodžiai kūrinėlyje, tačiau ir kiti, kurie buvo priglausti prie jo, irgi nemokėjo tapsenti Gal todėl, kad pasak Giedrės labai moteriškas, šiltas, švelnus ir lyriškas, tas kūrinio tylumoje  įsuptas PAIMK. Argi ne?- klausė žavėsio pilna Giedrė ir dar džiaugsmingiau atsakė, kad kūrinėlis tylumos kaip nuostabiai nuausta skaisti meilės akimirka...
- Kaip švelnus pūkuotukas, - skalavo burną Vynas, o nuo jo ir Taurijai svaigo galva: -Puiki jausmų lyrika,- patikina visus, kas ją girdi.
Lyg išgirstu ir Harker Tylumo kūrinio vertinimą: Tyliai, švelniai ir truputį gundančiai,- bet atsimenu, kad ji Venecijoje ir nebandau būti atidesnis ir įsitikinti, ar tikrai tai ji, Harker. Labiau paisau, kaip retsykiais Tylumoje neatsargiai šlepteli nužengto žingsnio aidas: toksai ne joks- ai, tas PAIMK. O jausmų poezijoje, nemokėdamas vaikščioti dvasia, žmogaus kūnas vaikšto sunkiai ir nesijaučia nusidėjęs, kuomet žiaumoja medų, sulaužydamas avilius, iš kur jis paimamas.
--- Paimk...
Ir ima.
Dabar žinau, kad aukščiau pro ausis vėju praleisti žodžiai yra jos, Harker. Ir regis, tik būdamas tyloje prie špagų, suvokiau, kad gal tik Dievas ir jautri, arba, sakykim, jausmų poezija kada nors supras, kiek daug yra tylos pasireiškimų. Kvaila kalbėti apie vieną tylumą, kuomet parodęs į ją, būni įsitikinęs, kad jeigu  tyla, tai ji tyla, kur bebūtu. Deja, deja.  Harker irgi  reikėjo kitokios tylos, kad ištylėtų žiemą;

o šiandien žiema
šiandien
tylėsiu

Gal keistoka, bet kuomet Kaimynas laukė ir įtikinėjo, jog pirmasis prie įsmeigtų špagų pasirodys Cieksas, neskubėjau juo patikėti. Man labai norėjosi, kad taip būtų ir buvau pasiryžęs kandidatų sąraše pasiūlyti jį įrašyti pirmuoju numeriu.
- Kodėl, Pranuci, manai kad jis neateis.
- Jo nėra.
Mestelėjo akis, kaip dvikovai išmestą  špagos smaigalį, bet tuoj atlyžo:
- Taip, taip, jis gi Venecijoje.  Matai?  Irgi šlubčioja atmintis. Dešimt  metų už tave, Pranuci,  jaunesnis ir jau...  Tfu, kad tu, nelinksmoji, niekada neateitum.
- Ateis, Kaimyne. Aš irgi taip sakydavau- tfu, tfu, nenoriu tavęs net matyti, bet... Kita vertus gal gerai kad atėjo. Ramiai, iš seno kelmo pozicijų žiūri kas darosi aplinkui ir matau, ko tu nematai. Nėra Ciekso. Beliko tik kvapas.
- Kaip?
- Ot taip. 
- Kaimynas skausmingai sužiuro į mane ir buvome tikri, kad šį tyla, nusileidusi prie įsmeigtų špagų, NEPANAŠI  nė į vieną, kurias mudu žinojome. Ji buvo kaip galingais, lakiais žaibais apšviesta padangė - dar negriaudžia, dar tik mėtosi, kryžiuojasi žaibų liežuviai, žegnoja dangų nuo Rytų iki Vakarų,  bet žinome, kad būtinai sudundės, sutrinksės griaustiniais ir jie daužys namų langų stiklus ir siūbuos visą žemę. Į tokią tylumą įeiti nepaprastai drąsu joje laukia špagos. Ne pasižiūrėjimui iš arčiau, kaip jos atrodančios; jas privalu  liesti, imti į rankas, šitaip sveikinantis su ateitimi ir joje užkoduotu likimu. Ir va laukiame, dar vis tikėdamiesi, kad mūsų lūkesčiai pasiteisins. Negi visoje Žolėje neatsiras  ne vienas  muškietininko vertas vyras, su jų meile sieloje ir špaga prie šono. Ji ne dėl to, kad puoštų, vaidintų karį. Atskirk, atimk, išmeski iš  muškietininko lemties Moterį ir špaga jam nereikalinga.
Neįtikėtina, bet, deja, tyla trunka per ilgai, o nė vieno kandidato į  muškietininkus.
- Nors kviesk mirusius. Tie tikrai atsilieptų. Kad ir Cieksas .Ot, laikai atėjo!, - skundžiasi nepatenkintas Kaimynas,- jokio supratimą apie jauno žmogaus tarnybą Moteriai. Moterys bėga nuo savęs ir lenda į vyrų kelnes. Ar ne todėl, kad šitaip galėtų užstoti jų garbę?- vis bambsi ir bambsi panosėje Kaimynas ir išbumbsi milijoną.: - Kai negalvoji, dar gyveni,- reziumuoja savo paties mintis,- kai pagalvoji- darosi liūdna, norisi tapti verslo žmogumi ir, sukūrus parduotuvių tinklą  SIJONAI VYRAMS, plukdyti į savo sąskaitas bankuose milijonus. Kai pagalvoji, Pranuci, milijonieriumi tapti labai nesunku.
- Bet Šv. Ugnis vis tik negesta, Kaimyne. Gal mudu kažko nesuprantame.
- Dar neseniai uždegta. O milijonierių dar bus, oi, daug dar jų bus. Įsteik, sakykime tinklą mokyklų, kuriose  vyrus sijonuose  moko moteriškos laikysenos. Kad ir nusilenkti pagarbos vertam žmogui. Padaryti reveransą, liaudiškai sakant, moteriškai  pritūpti. Tokių mokyklų paklausa būtu labai didelė, o tai reiškia, kad vėl milijoninis pelnas sąskaitas užgriūna. Tik spėk pinigus semti ir jokių  Amerikų nereikia.. Ji pat ateina ir lenkias tau- PAIMK...
- Manai, prieteliau, kad  reikia laukti atsirandant muškietininkų sąraše moterų?
- Nenoriu apie tai galvoti. Darosi  baisu. Tegu greičiau trenkia griaustinis. Pradedu abejoti tiesomis, kurios buvo ginamos špaga.. Velniop tokį gyvenimą, - karščiavosi Kaimynas,- jeigu jaunimas dėl moters bijosi mirti
Tyluma pakibusi viršum keturių špagų dėl to nekentėjo- kaimynas karščiavosi savyje, Savęspi...
- Taip, nekalbėk, Kaimyne. Cieksas nebijojo..
- Gaila, gaila. Nėra Ciekso.-atsiduso
- Aš taip nesakiau, kad jo nėra. Arba mudu nevienodai suprantame, kas yra kvapas.

Širdies gruodą ištirpdysiu aš,
O vasarą  topoliai svaigins
- aš topoliu kvepėsiu...

-Kvapas, Kaimyne,- kalbėjau,- nereiškia tuščios vietos. O juo labiau, jeigu jis neeilinis.  Keturias dienas klausėmės jo dedikacijų neeiliniam  kvapui ir prašau ... Įvyko kas  ir privalo būti, kai šaukiesi. Žodžiu, prisišaukė...
- O gal tai netiesa? Vis tik poetas. Dvasios žmogus... Skrajoja padebesiais ir pabandyk jį surasti.
- Duok Dieve, Kaimyne, kad taip  būtu, kaip sakai, nes būna, kai netiesa geriau, negu tiesa. Bet aš pradedu suvokti, kad Cieksas pasirinko sunkesnį meilės kelią. Nuėjo nuo žmogaus iki kvapo.. Gal tai netgi sunkiau negu žegnotis ir kitus žegnoti špaga.. Ot, ir Cieksas. Pasivertė topoliu, bet juo nepasiliko.
- Gerai, kad ne tuopa, o vis dėlto topoliu. Nesumoterėjo.
Pašnekesio vadžios persimetė į mano rankas. Regėjosi, kad Kaimynas užmiršo galvoti apie biznį ir jo milijonus. Sudomino topolio likimas .
- Gerai, Pranuci.  Telaimina  topolio kvapą pats dangus, o sakyk, kur dingo jo mediena? Nepeikiu kvapo, bet mediena, kaip suprantu, geresnis dalykas. Kvapu ugnies neįkursi. Jai malkų reikia...
- Bet tu turbūt ne apie Šv. Ugnį kalbi?
- Virdamas cepelinus muškietininkų baliui nemažai malkų sudeginau...Tai va, sakau, būtų lig šiokia tokia kompensacija. Kai visur brangymetis, tai ir Suvalkijoje brangymetis...
Ir tuomet prie špagų vėl kaip kadais, kaip seniai - Astė padarusi tūpsnį iš lėto ėmė deklamuoti...

2007-11-18 08:33:38

17

16. Dedikacija topolio kvapui II

.. Ir tuomet prie špagų vėl kaip kadais, kaip seniai, Astė, padarusi tūpsnį, iš lėto ėmė deklamuoti...

Dar kraujas sunkias iš uolų,
O jau pušelė želia--
Ar nusiskinti aš galiu
Vilties ugnelę žalią

Nuo jūsų, medžiai...

Tai buvo taip švaru, jautru, kad abu su Kaimynu sutrikome. Dialogas užsiraukė. Astė daugiau nieko nepasakiusi, dorais, sąžiningais, nesuvaidintais žingsniais ėjo atgal. Gal vėl į popierių, kur ją nupiešiau, kad iš jo sugrįžtų į tą būtį, iš kurio atėjo. Deklamacijoje ypatingai paryškino paskutinius žodžius su kreipiniu - NUO  JŪSŲ ,MEDŽIAI.  Astė, regisi, jau netikėjo, kad kas iš žmonių ją papuoštų žalia vilties šakele; tokios  dovanos prašė medžiu. Žinojau, iš kur toks  eilėraštis- jis nuo Šv. Viktorijos kalno ir lengvai spėjau, kad jį Astei pasiuntė Giedrė, bet buvo nesuprantama, kodėl  Astė perskaitė tik tiek, kiek perskaitė.  Kodėl iš antro posmo padeklamuoti tik tie trys  žodžiai - NUO JŪSŲ, MEDŽIAI... Kodėl? Mano galva, pradėjus skaityti antrą posmą,  reikėję perskaityti netgi daugiau, o būtent;

Nuo jūsų, medžiai...taip piktai
Vejarodės nutįsę,
Suskeldėję nuogi krantai,
Prarijo taką visą--

O Šventas Kalne, juk gali
Pašviest nors edelveisu--

Ir tuomet tokia padeklamuotų posmų nuotaika atitiktų tylai, kuri pakibusi viršum Šv. Ugnies ir prie jos sukaišiotų keturių špagų. Ką  čia bekalbėsi daug- ji, tyla, bauginanti, apšviesta  žaibų liepsnų ir laukianti griaustinio dundusio ir žemės pasiūbavimo. Nuojautoje jokio takelio ir reikėtų pašviest nors edelveisu, bet Astė pasielgė nesuprantamai, arba gal net skaudžiau-  pasielgė negarbingai. 
- Ji nori, kad atsikvošėtume girdžiu Kaimyną.- Negerai, Pelėdą, ją  nupiešei. Nepritaikei žmonių gyvenimui. Kaip Pablo Pikaso Taikos balandis su šakele snape. Esą, snape šakelė- vadinasi, bus taika.. Pagalvok, kiek ko sugriauta po tokio balandžio sparnais.. Arba ne, negalvok. Taip bus geriau. Prisiminkime Astę ir sapnuokime, ką savo elgesiu norėjusi pasakyti.
- Galėtum to paklausti ir savo Jotą.
- Kodėl mano? Su juo esame geruose kaimynystės santykiuose, abu suvalkiečiai, abu iš Jablonskynės ir gal tiek. - Ir atsidusęs: - O aš,  Pranuci.. kaip čia pasakius? Na, pats sau ne kaip atrodau. Jaučiu iš braižo, kad Astė perskaitė Giedrės  eilėraštį iš tų kalnų, o aš jo neskaičiau. Už - mir - šau. Nėra po juo mano parašo.  Aplink tik ir klausyk, kad, girdi, visi Žalios žolės vargai per tuos Kaimyno cepelinus. Vis žada sukviesti į cepelinų balių, o jo kaip nėra, taip nėra.  Žinai, kad Giedrė man net malkų parūpino, kad tik..
- Jau? Suspėjo? Kada?
- O iš kur žinai?
- Ir manęs prašė, kad pasakyčiau, jog malkas... trūks- plyš, atgabens.- pasakiau ir prisiminęs ne tik Giedrę: -  O Angelas įtikinėja, kad tavo žadamas cepelinų balius tik siurprizas.  Iš tikrųjų vietoje jų bus padėta kopūstinė su kiauliakoje..
- Perkūnas!, ko tik neprikalbu.  O patikėk, kad alaus kur kas mažiau išgeriu, negu tu. O sako, kad stebuklų nėra.
- Apie tai, kuris daugiau ar mažau alaus išgeriame, paklausk Karilę.
- O ką? Kodėl turėčiau jos klausti?
- Sakė, gal paskandinai jos vardo aluje. Iki šiol neįsitikinus, ar ją sveikinai gimtadienio proga, ar iš tikrųjų į Žalią Žolę atėjo nauja žolė Korlė.
- Ne. Tokios nežinau.
- Na, o Karilės vardas - Karilė..
- O Perkūūūūnėėėlis!!!. Kaip čia dabar?- sugriaudėjo Kaimynas: - Pelėda, duok tu savo negražumą, o aš tau-  savo alų. Išgerk tu jį visą, kad nė lašelio aplinkui nebūtų,- nebuvo linksma Kaimynui ir visgi toks, regėtųsi, mažytis dialogas, kažkaip pašvietė. Matyt, kartais mes daiktus regime ne tokius, kokie jie yra, o juos vaizduodamiesi dauginam, didinam, tirštinam spalvas ir atrodo, kad jeigu ne tos prie Šv. Ugnies įsmeigtos špagos, viskas  Žalioje būtų kuo geriausia. Ot, taip ir Angelas, Ak, kaip labai jam norisi ir cepelinų, ir kopūstinės su kiaulės kulšimi, bet:
Na jau aš to pro pirštus nepraleisiu... Man Jonukas dar ir kopūstienę su kiauliakoje pažadėjęs...
Tik be špagų į svečius, gerai? Kažkaip reikia kardus užkasti, pamesti, sulaužyt ar kitaip galą joms padaryti..."
-Galbūt, Angele,- sakau - bet numesk, užmesk visus ginklus lyg nebūtų buvę, tai ar žinotume apie įsimylėjėlių garbę, išaukštinat Meilę?  O ne, Angele? Argi be jos. Meilės, taip gražiai plunksnuotųsi tavo sparnai. Dingsta Besparnis, Angele. Me to, prie Šv. Ugnies ne kardai, net ne bet kokios špagos, o būtent tos, kurias imame, kai kovojama už MEILĘ.  Kad matytųsi širdies šviesą, kaip ji šviečia geležies atspindyje. Visa tai, kas šventa, yra įrašyta ŠPAGOS KODEKSE. Tai kaip Konstitucija ir Meilės teritorija ginama kaip tėvynė. Bent taip privalėtų būti. prisimenu, kalbėjau Angelui. Žiūrėjo į akis, šypsojosi ir, matyt, kad jam patikęs mano, seno žmogaus, toks jaunas įkarštis. :- Gerai, gerai, Bus  balius būsiu ir aš...
- Gal šiek tiek paistau, bet yra kažkas ir teisingo šiuose žodžiuose,- pasakiau Angelui. O dabar jis galėjo matyti, kad pasiimti špagos niekas neateina. Niekas. Galėjau verstis kūliu per galvą, kad ateitų Cieksas, bet jo nėra. Ta žinome visi, nes pasakyta:

Širdies gruodą ištirpdysiu aš,
O vasarą  topoliai svaigins-
aš topoliu kvepėsiu...

O Kaimynas jau irgi neklausinėja, kur, tapęs topolio, Cieksas paliko medieną, Tiesa pasirodė stipresnė net už suvalkietišką įprotį. Ir žinom- jis ir aš - kad mediena sunaudota Venecijoje prieplaukos statybai.
Paskubėkite! Jeigu suspėsite pamatysite ją nuotraukoje,  atsivertę Harker puslapį Žalioje Žolėje..
Reikėjo būti galingam, dideliam, kad tiek medienos išaugintumei visai prieplaukai..
-Ko nepadarysi dėl undinės - net topoliu pražydėti įmanoma... Tikėjausi haiku, bet likau patenkinta iki begalybės, kad radau tokį šaunų jausmų proveržį, - vėl girdžiu visur suskubantį Angelą ... 
- Skaityk, pavydėk man, Angele, tai aš esu Ta, dėl kurio toks šaunus žygdarbis,- Džiaugiasi kažkas ir taip nuoširdžiai, kad negali nesidžiaugti. Viršum galvos jau priešžiemio dangus, o jame lyg vyturėlis užsilikęs virpa.
Tylėsiu tylėsiu tulėsliu,- bara save vieversėlis, bet netyli...
 
pavasarį
saujoj laikyk atsargiai
trapu tai ką
rasi

Tylėsiu, tylėsiu, tylėsiu,-  danguje virpa, bet netyli.

paimk geltonius nuo sparno
saulę turėsi

Ir vėl: _ tylėsiu tylėsiu tylėsiu,- bet ir vėl netyli:

perlamutrą vaivos juoston
pati tau sudėsiu

Dabar sakau:-Nėra Ciekso. Pavirto  dainele. O iš dainos ir vėl žmogus sugrįžta į gyvenimą po savo dangumi, jau turėdamas jame įkeltą dainuojantį vieversį... Purpt, akmenėliu prie širdis:
tylėsiu

2007-11-19 09:26:36

18

17. Epizodas su Tomu Vaisieta

(...) Purpt, akmenėliu prie širdis:
tylėsiu

Geresnio laiko priglusti prie širdies, regis, net neišgalvotumei; link špagų, kilnia, linguojančia eisena, lydima palydos, artinosi Citata. Žinojome, kad Ji pati nežino, kiek ko ir kas jos palydoje yra. Tai labai imli ir dosni būties arba tiesiog realybės apraiška: kiek duodi-tiek ima, kiek nori- tiek duoda. Per tarnybos Jai metus, nepasitaikė atvejo, kad būtų pasigedusi ko nors iš savo palydos žmonių, o atsimindavo tik tuos, kurie sugebėdavo parklupdyti priešininką ir, paspaudusi nugalėtojui ranka, paprastai žadėdavo neužmiršti. Didesnės dovanos, regis, jos šventėse nebuvo. Lig šios dienos didžiuojuosi ne medaliais, ordinais, o būtent jos pažadėtu NEUŽMIRŠTI..
- Tai jau dzyvai! Negi manai, Kaimyne, kad neužmiršo?
- Sakai - dzyvai? Baik! Tik pažiūrėk, kiek ten ko yra, ko išvis neturėtų  būti. O yra! Yra!... Regis, kaip  mišką buvom iškirtę, bet, deja. Vėl eina, vėl  kapok,- piktinosi Kaimynas, o paskui lyg išautas šventinis šampano  butelis..
- Pranuci! Pranuci! Ir Tomas ten. Mūsų Tomas. Žiūrėk!...
- Aha. Tikrai Tomas.  Gal nors jis neužmirš, - ir nesikuisdamas savyje ar gerai, ar negerai elgiuosi pašaukiau:- Neužmiršk! Ar girdi? Neužmiršk, ponas Vaisieta.!
Anasis negirdėjo, bet vis dėlto senas  vilkas savo mišką geriausia pažįsta. Tomas vienu gilesniu įkvėpiu pajuto senos karietos kvapą, o užkliudęs akimis prie  Šv. Ugnies įsmeigtas špagas, irgi kaip Kaimynas virtuvėje:
- Radau!  Valio! - O po minutėlės kaip seniai senai, dar tuomet, kai su Radaa  gyvenome vienoje gatvėje ir net toje pat jos pusėje:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet  daug  ir ne
Lyg atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena  karieta.

Klupdami, pralendami laiką ir karietas skubėjome pasitikti netikėto ir labai mielo svečio. Tai senos  karietos žmogus, mūsų žmogus, matęs TOS karietos pradžią ir padainavęs pirmąsias jos dainas.
Tiesa, man po kritikos nesinorėjo, kad Tomas padainuotų visą dainą gyvenimas yra  gyvenimas, kai kitiems džiaugsmas ir kažkas gražaus, kitiems liūdna ir fuj, net negera darosi. Tomas irgi buvo ir tas, ir  kitas, dabartis susirišusi su praeitimi. Buvo smagu, kad susitinkame, o Kaimynui net smagiau, nes pamatė,  kad prie Ugnies susmaigstytos špagos dirba, atlikdamos dvasioje gerą darbą, kad yra pasaulyje  dalykų, kai nežinai ar tikėti jais, ar - ne.
- Tikėjausi, Tomai, kad vis tiek susitiksime. Ir labai džiaugiuosi, kad susitinkame Žalioje žolėje.
-Ir prie špagų?- paklausė
- Nekreipk dėmesio į jas. Jos išbandymui. Žalios žolės vyrų išbandymui.
- Tai pavojinga. Špagai nesvarbų, į  kieno širdį kerta.
- Kviečiu, Tomai, į balių. Tikrą. Su cepelinais,  su kupūstiete ir kiauliakoje, su grybais, su...  Galėsi rintis, bičiuli, kas tau labiau patiks.
- Rinktis?  Kaip rinktis?
-Svečių atsiranda daugiau, negu norėtųsi, bet, ačiū Dievui, žmonės ne kiaulės. Kas daugiau, kas mažiau, bet atsineša. Atsineša, ačiū Dievui, - nei džiaugėsi, nei liūdėjo Kaimynas. Ir jau garbingai, be paaiškinimų, be poteksčių: - Tai laukiu. Vardan atsiminimų, vardan jaunystės ko tik žmogus neiškenti.  Kai iškinti, pamatai, kad ir koja  nenupjauta ligoninėje, o ir  piniginė nenumelioruota..
- Tai- ką? Viena špaga man?
- Ne, Tomai. Noriu kai ką įdomesnio parodyti. O ten su špagomis bent  kol kas- nevaikštome.
- Panai, karieta atvažiavo. Prašome.
- Ačiū, Jotai, -padėkojau už gerą paslaugą ir paėmęs svečią už alkūnės:. Būtent ją tau ir  noriu parodyti. Tai Harker dovana. Ir džiaugiuosi, ir bijausi. Supranti?,
Tomas Vaisieta ilgai žiūrėjo į Harker padovanotą karietą, o paskui:
- Taip, suprantu, kad sapnuoju, bet vis tiek smagu. 
- Ne Tomai, ne sapne. Esi Žalioje Žolėje , o ji iš daugelio sapnų. Ak, kaip gi čia atsitiko, kad apie tai   nepranešiau.
- Kai sudaužysi, praneši. O Harker žino, į kokias rankas pateko jos dovana?
- Prašom, prašom, ponai, - ryžtingiau pakvietė Jotas
Tomas lipo atsargiai, vis, matyt, dar manydamas, kad karieta iš sapnų. Savo išvaizda puošnesnė, net prabangi, nedaug kuo panašėjo į senąją, bet  jos dvasinė erdvė  talpi, kad nors visą Romą su jo septyniomis kalvomis padėk. Ir gali būti, kad apimtas tos dvasios Cieksas parašė:

Venecijoje tikrai gera, bet iš ten visai netoli iki Miuntes sfinkso iš labai aukštai matančio visą žemės grožį Kaprio saloje, o juk viskas prasidėjo ant Romos septynių kalvų.
Venecija- amžinos meilės lopšys.
Roma- amžinybė ant septynių kalvų.
Sfinkso žvilgsnis suakmenėjęs
Nuo Meilės žemiškam rojuj.

Būkit laimingas ir Jūs, Pelėda, SEKMĖS

Šį užrašą, įrėminęs paauksuotuose rėmeliuos, pakabinau erdvėje, kur atėjęs jausdavausi lengvesnis, gražesnis, lyg pakylėtas ant septynių Romos kavų, ant kurių Romos vietoje stoviu aš. Man atrodo, kad tai pati tinkamiausia karietoje meilei prisipažinti vieta.
Bet būna, kad  ne visiems taip atrodo, ir tiesiog pritrenktas buvau, išgirdęs:
- Lyg nuobodūs memuarai kažkieno..
Bet tai netiesa. Gal, sakau, Kvintai reikėtų atėjus pasiklausyti, kaip gražiai šioje erdvėje skamba jos eilėraštis parašytas apie meilę.: Ir meilė vėl sugrįš, kaip grįžta paukščiai...

Neliūdėkit laikinieji žemės seserys ir broliai -
kad ruduo išeina, juk žiema ateis,
o po jos, žiūrėk, pavasaris tiktai aida artyn per klonius -
vėl sugrįš, ir morčius kniauks, ir vėl  papūs pietys,

Vėl kvepės garuojantys dirvonai,
kirminai krūvoj mylėsis - paukščiai klyks,
vėl Alfonsas, apkabinęs Bronę, po alyvom:
- Myliu tavo stotą, - pasakys...

Net be Kvintos, o tik su jos eilėraščiu, jaučiuosi lyg būčiau kartu su ja Atrodo, kad kaip aš ant septynių Romos kalvų, taip Kvinta su savo meilės eilėraščiais. Realu. Tikra. Jokios vaidybos.
- Kvinta, paklausyk.- jai sakau.- Tik atidžiai. - Ir beveik kuštuku, vos neprisiliesdamas prie ausies:
-Te Alfonsas ir Bronė, te visi, kas laukia meilėje tik  morčiaus ir kačių kniaukimo, te laukia ir to pavasario, o aš ne. Ačiū, kad esi, Kvinta.. Ir prašau: ar sapnuok, ar įsivaizduok, ar ką nori daryk, bet  matyk, tikėk, jausk, kad apsiglėbęs Tave ne toks, koks dabar esu susikuprojęs Pelėdoje;  apkabinu iš savo jaunytės, iš tų dienų, kuomet nieko kito nebuvo įmanoma mylėti, o tik gražias moteris. Man ir tuomet metai nebuvo svarbu - lenkdavausi Moteriai, o bučiuodavau kaip karalienę. Ačiū tau, kad buvai ir esi su jomis. Bučiuoju ir tikiuosi Harker padovanotoje  karietoje daugiau tokių gražių, ją puošiančių susitikimų,  Aš ir tą  visi mato, girdi - nelaukiu pavasario. Man  gražu, kad man pavasariai, kai Jus pamatau, sužydi prisiminimais, papuoštais karalienėmis ir karalaitėmis. Tarp jų nėra  nė vienos kaimo ar miesto mergos.
- Dzieduli, kas tau  darosi? stebisi Astė.-
- Kas ir kiekvienam dzieduliui- Tai, ką anksčiau turėdavau  gyvenime, dabar tik karietoje.
- Taip, taip, Aš , mergužėle, irgi žinau, kad tavo dzieduliu galvoje karieta dažnai girrrrgždeena. Net ir dainoje taip:

Lyg atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta..-

Padainavo ir lyg apgailestavo:
- Ateina metas, kai ne tik galvoje pradeda  girgždenti.
- Jeigu taip sakai dėl didaktikos. tai meilės prisipažinimuose jos visuomet yra, Be jos meilėje neišeina. Pats gi šinai, kad muškietininkai žodžiais nesimėto, Norisi, kad kiekvienas  jų pataikytų į širdį. Manau, kad bent keli tikrai pataikė. Ir dėl to reikėtų mane pagirti, nes pats žinai, kad  į geros poetės širdį pataikyti ypatingai nelengva.
- Nelengva,- pritarė Kaimynas. Reikia daug šovinių turėti, Aste..
- Ir špagą?
- Miklią špagą. Jeigu jis tikras muškietininkas. Kaip kitaip?

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir ne..

2007-11-20 14:29:16

19

18. Peizažas su Ančių Virkdytoja

Karilė pasakė:
- O galėtumėt ir Tomą Vaisietą atsiviliot į Žalią Žolę...
Giedrė pasidžiaugė:
- Ir Tomas Vaisieta, ir Jaunystės gėlynas, ir žavioji mūsų Kvinta. Tegu sau girgžda metai, tik ne ta Karieta, kuria galima nuvažiuoti nors ir į pačią jaunystę.
- Gera čia pabūti,- pasilenkė prie Ugnies Taurija. O aukštai viršum  karietos šviečia Ramunės stebuklinga lazdele įrašyti žodžiai:

                               nieko
                               kas būtų ne tavo

- Dzieduli, neužmiršk,- pasergi mano atmintį Astė. Ji žino, kad kiekvieną kartą juos perskaitęs, sugebu praplėsti jų prasmę; atrodo, dangaus būties juose atsiranda daugiau, o Betlėjaus žvaigždę regėję  karaliai, susižvalgo ir sako:
- Gimė kažkas šviesaus ir gero. Bet kas?

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir ne,-

niūniuoja panosėje senos karietos dvieilį Tomas Vaisieta ir, regisi, kad jam tai padeda atsiminti.
- Nejau manai, kad pamiršau Citata? Niekados. Ir mūs bendrus draugus gerai prisimenu. Ak, mielas žmogau, kaip gera būtų juos sutikt Žalioj Žolėj. Įdomus laikas buvo ten. Diskutuodavom lig paryčių. Pažadinai ilgesį, Vaisieta.
Ir lyg atsiliepdamas į Kaimyno žodžius, dzingtelėjo bažnyčios varpas. Bet toli. Ar tik ne Griškabūdyje? 
- Jau? Tikriausiai, kad JAU, - pašoko Kaimynas ir atsigręžęs ton pusėn, persižegnojo. Ji,  Dalia Regina Kardauskienė, mano mokytoja. Kaip čia dabar- mirė?- nenorėjo tikėti Kaimynas,  bet Griškabūdis su jo bažnytiniu skambalu tik priartėjo.
Persižegnojau ir aš: iš tikrųjų, kaip čia dabar? Trejais metais už mane jaunesnė, o va, jau ne savo žingsniais į  bažnyčią ir toliau, toliau. Net į Griškabūdžio kapines.
- O! Ką matau,- netikėtai pasigirsta laimingas jaunos merginos balsas ir... Dieve mano! Ją pažinau. Tai Ančių Virkdytoja. Kai ateinu prie jos eilėraščių, tai leidžia juos suprasti, kaip noriu. Tokios laisvės žmoguje nebuvau matęs. Būdama laisva dovanoja tau ne pačią laisvę, o galimybę sukurti ją tokioje apimtyje, kiek įsigeisi.
- Bijok manęs! Matai, kokia kaukulė! Nemanyk, kad anties.   
- Negąsdink, Gabija.- buvau narsus, ir jokios baimės. Ogi jokios!  Žiūrėjau į žmogaus kaukulę  Ančių Virkdytojos rankose ir linksmai kalbėjau, gerokai pameluodamas, kad mokausi priprasti prie savęs tokio, kokį ji savo rankose turi: - Visai gražus, - gyriausi ir kaip muškietininkų laikas: - ar ne todėl, kad ją laiko tokia miela, graži, gundanti mergina?
- O tu žinai, Pelėda, kiek tokių  kavalierių  mano namuose buvo? Kitose kapines tiek jų nesurasi. Dabar jau- ne. Bet anksčiau, na, patikėk! Nepatikėsi, pradėsiu verkti.
-Tikiu, - ir prisiminiau, kaip tuomet, Kaišiadoryse:

JI ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio
Ir atvažiavo karieta
Nuvežt danguj į  balių

- Choras! džiaugsmingai šūktelėjo Ančių Virkdytoja, nesutiriusi nuo mano dainavimo, ir iš tikrųjų lyg  būtų prieš akis dainininkų choras - dainavo jis, aš, Ančių Virkdytoja:

Dzngul  dzingul,- kojomis į priekį
Dzingul dzingul- ačiū už gėles
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį, būk ištikima.

Ne, dabar mes neuždainavome. Ančių Virkdytojos gera nuotaika nepakilo į tokio džiugaus eilėraščio priedainio nuotaiką -dzingul, dzingul. Ir vis dėlto, įkritusi džiugesnė ašarėlė išstūmė bažnytinį varpų liūdesį. Gyventi buvo paprasčiau, kvėpuoti laisviau. Gyvenome atsimindami, kad žmonių gyvenime prisagstyta lemtingos neišvengiamybės- jos neaplenksi, kaip akmens, neapeis ir jeigu parašyta dzingul, dzingul, ačiū už gėles, tai ir - ačiū.
- Ačiū jai. Buvo mano lietuvių kalbos mokytoja,- savyje tramdė graudulį Kaimynas. Aš tylėjau, bet dar vis taip, lyg būčiau nusikaltęs, kad ji net trejais metais už mane jaunesnė, o jau ne savo žingsniais į Griškabūdžio kapines. Ten irgi miestelis ir, galbūt, gyventojų skaičiumi net didesnis. Gerai neprisiminiau, kokios mintys mane ten lankė, ką kalbėjau, sustojęs prie Valentino Gustainio kapo, bet  kapines atsimenu- jos didelės.
- Taip, Kaimyne, trejais metais tavo lietuvių kalbos mokytoja jaunesnė už mane, o prašau...
Skambt! - varpas širdy. Skambt!- dar kartą...
- Sakei pavardę. Regis, Kardauskienė. Taip?
- Dalia -Regina Kardauskienė.  Mane mokė nuo penktos klasės. Ji buvo ir mano vyriausiojo sūnaus Deivido auklėtoja. Tikrai, kad Dievuli,  Dzievuli. Ar ne, Pranuci? Kai žmogus senas, kapstosi mirties pataluose,  pagalvoji, ir už ką jam tokios kančios. O numirė, ir vėl: Dieve, kodėl toks neteisingas. Yra senesnių, o nemiršta..
Skambt!, varpas širdyje, skambt!  kitą  kartą.. O Ančių Virkdytoja lyg specialiai čia atsiųsta pabūti ir pasakyti, kas reikia..
- Va, pažiūrėkite, ponai, kaip atrodo žmogaus kaukulė, - ir pakelusi aukščiau: - Gal niekas mokslui tiek daug  nenusipelnė, kaip jinai. Ir prašau neįtarti manęs, kad man reikalingas ginčas. Jeigu kas suvokiate, kas yra  Evoliucija ačiū už tai. Ji, kaukulė - evoliucijos produktas. Reikėjo tūkstantmečių, kad ji tokia susiformuotų. Ir jeigu mes grūmotume mirčiai- ak tu, nelaboji, prakeiktoji.. Dar iki beždžionės nebūtume priėję,- ir pakėlusi į dangų rankas: - O Švenčiausioji ANATOMIJA, kaip aš tave myliu.. Padėk  mums džiaugtis, kad esame judėjime, evoliucijoje. Kad mirtis kartu su mumis..
-Taip,  bet...- skubėjo atsiliepti Kaimynas, tačiau Ančių Virkdytoja buvo greitesnė.
-Turiu ir aš savo eilėraščių...
-Taip, Kaimyne, turi,- įsiliejau į kalbos nutraukimo ceremoniją. -Tikrai turi. Atsimink, kad šis - iš spalio mėnesio, - pasakiau, o jo pavadinimą  Ar? ištariau taip, kad apsišviestų viso eilėraščio fonas su visais klaustukais.

Ar?

Užčiuopi pulsą
Spalio nakties,
Kai jai per mažai
Gražių žodžių paskirta?
Kai vanduo, iš gatvių,
Pirmų aukštų palangėse susirango?
Ir neva lapkričio pradžia prasmingesnė,
Kai dabar vaikai balose
Stebi mirusių dūšias?

- Hm. Tai kodėl Herbera: atsiprašau, manęs nesužavėjo?  Ką? Ar ji rudens nemyli? Net Bobų vasaroje? Grėjus vėl: paskutinėse dvejose eilutėse yra kažkas tokio. Nežinau kas. Bet yra,- imasi įprasto Žalioje Žolėje darbo Kaimynas ir kiek nustemba, kad kaip eilėraštyje, taip gamtoje spalis mirusių dūšių gamtoje mėnuo ir nepaisant to gražu.
- Man patiko,- džiaugiasi ir Harker.
O Ančių Virkdytoja atrodo, užsiėmusi be eilėraščio pasakyti, kad mirtį reikia pasitikti gyvenimu, bent ta jo dalimi, kuri dar yra.
Išėjęs į lapkričio kasdienybę savo darbus ramiai ir solidžiai dirba Sodininkas. Pamatęs mane nuotraukoje  palakant dalgi, rašo:
Pavojingoje padėtyje plakate dalgį. Ir specialios galvutės ( Marcinkonių krašte  -bobelė aut.) nematau, nors, tikriausiai, kažkoks "geležiukas" po dalge padėtas. O kaladės beveik tokios pat kaip mano sodelyje. Tiesa, ant jų jau nežinia kokie grybai auga ir plyšiuose skruzdės namus įsirengė, nes per daugelį metų gerokai trūnyti pradėjo. Sėkmės, mielas kolega
Na, jei sėkmės tai,

Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvės Lietuvoj gyventi
Bažnyčia pasiuntė  mišias -
Kviečiu visus į šventę

Dzngul  dzingul,- kojomis į priekį
Dzingul dzingul- ačiū už gėles
Veža  baliuj Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta.

- Aste, kur tu?
- Nekvailiok, dzieduli. Kvailių ir mirtis nenori...
- Veža visus. Nuo pat lopšio veža, -kažkas protingai sako,- tik kad nežinome, kada išsodins..
Amžina atilsį TAU, Kaimyno ir mūsų visų mokytoja, DALIA- REGINA KARDAUSKIENE.

2007-11-21 16:15:33

20

19.Glausk ir mylėk

- Astė sakė, kad tu. Pranuci, ją nupiešei. Aš netikiu, o ji, žiūriu, net verkti pradėjo. Kas jinai? Iš kur?
- Ir, turbūt, pušies šakelę dovanojo?- paklausiau Tomo.
- Na taip... dovanojo... truputi sutriko Tomas, o pušies šakelė, padėta ant jo delno:

Pušelė ošia Pasakoj kalnų...

- Atsargiai, Tomai, glausk ją ir mylėk. Ir neklausinėk, kas Astė, iš  kur.
- Tikrai nupiešei?- neatlyžo Tomas.
- Žalioje žolėje visi tai žino, bet, išskyrus Kaimyną, manau, nėra nė vieno, kuris tuo nuoširdžiai tikėtų. Nekalbu apie raides A ir B, bei Jotą. Tiesa, yra Giedrė su Taurija, bet Giedrė čia būna retai- į Šv. Viktorijos kalnus nuklydusi.  O Taurija?  Ji arčiau. Ateina pasižiūrėti ar neužgeso jos padovanota  Ugnis.  Va, ir gėlę padovanojusi. Kardelį.  Pasižiūrėk! Primena paukštį. Paskutinį kartą atėjo apsirišusi marga skarele. Ir liūdna, kaip ir tie jos žodeliai.

Nuaidėjo.
Išeina senelių Skarota karta.
Nebebus tos iškrakmolytos
staltiesės, to ratelio dūzgimo.
Išėjo už rankos
                    vaikyste mana.

-Betgi tu, Pranuci, nemoki piešti, - neslūgo Tomo galvoje mintys apie Astę.
- Toks ir piešinys. Būčiau Lorencas tai gal princesę de Liven turėtume. Bet, deja, ne Tomas Lorencas, ne  Pikasas ar Žmuidzinavičius.
- Žinau, kad reikia tavimi tikėti, bet atleisk- netikiu. Ir  Tau, ir Astei, raidėm A ir B.  Niekam nepatikėsiu. Nesaku, kad stebuklų nebūna, bet tiktai ne tokie įtikinamai kalbėjo Tomas ir lyg apgailestaudamas:- Nereikėjo man čia ateiti, o dabar nei pririštas, nei paleistas Ir vis dėlto reikia atsisveikintai. Ne kad noriu, o kad reikia.
- O jeigu Astė paprašytų: pabūk, Tomai, paviešėk bent iki švenčių. Ar tau nesakiau, kad  greit  turėsime  Žalios Žolės karalienę?
- Kad ir sakyti nereikia, Pranuci. Kol jos neturėsite, šios keturios špagos taip ir liks įsmeigtos žemėn. Ne kas, o JI, Ugnis. pasirūpina, kad jos pabūtų, kol karalius ar karalienė atsiras. Ir netikėtai, net iki ausų šypsenos: - Gudrus Kaimynas! Oi gudrus. Sakoma,  už vieną  muštą  kažkiek - ar ne dešimt?- nemuštų duoda. Atsimena Ixaon tanko smūgius ir špagas padėjo prie šventos Ugnis
- Nesupratau, Tomai.
- Rinkiminės kampanijos metu bet kokie ginklai visuomet labai pavojingi.
- Kalbi apie karalienės rinkimus...
- Ar karaliaus. Kaimynui naudingiau, kad  būtų išrinkta karalienė. Pasitiki savo apsukrumu ir suvokia, kad prie jos prieiti bus lengviau... Ot, ir trūbija : balsuokite už ją, o pats mokosi šokti gervių šokį..
- Gervių šokį? Ne! ne! Tu kažko nesupratai, Tomai. Kaimynas sąžiningai laukia, kad atsirastų Žalioje Žolėje nors vienas tikras muškietininkas. Iš manęs ko besitikėsi? Jau burbulas, gal tik prisiminimams tinkamas.
- Tai, kokiu jį čia matai, tai vis matai scenoje, vaidinime.  Pažiūrėk, Pranuci į vaidintojų sąrašėlį, ar yra  jis ten  ar ne? Yra. Ir kitaip net būti negalėjo. Artėja tūkstantmečio sukaktis, kai Šv. Brunonas Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių  nukeliavo į dangų.  Palankesnės progos sugrįžti iš TEN tiesiog nesugalvosi.  Bet tai tu nesugalvosi,  aš ne, o Kaimynas... Oi, gudrus, oi  gudrus.,- mįslingai liudijo Tomas. .
- Kam sugrįžti iš TEN?
- Miško žvėris žiūri į mišką , Kaimynas gi į Karalių Mindaugą.  Kodėl nepasinaudoti gera istorine proga ir bent nepabandyti sugrįžti karaliumi? Kodėl? Kaimynas gabus aktorius, o turint išprusinta nuojauta ateičiai - tai labai svarbus ateities  žmogus. Nesunkiai įsivaizduoju ji karaliaus Mindaugo vietoje.
- Taigi, kad įsivaizduoji! Kad tave kur, Tomai. Niekus tauški, o aš klausau, kaip neišmanėlis, kaip dundukas...
- Pasakiau, kas man atrodė, kad reikia pasakyti ir tu jau gali mokytis gervės šokio, kad Žalios Žolės sostinei tapus Karšuvos giriai neatrodytum ten kaip vežėjas, kaip Žemaitės Jonas- taigis, taigis,- buvo atkalus savo įsitikinimuose Tomas, net  neatrodė, kad galėčiau bet kiek atremti jo žodžius, užstodamas savimi Kaimyną..
- Dabar, Tomai, žinau, kodėl man taip dažnai širdį skauda. Tiek daug visokiausių kalbų išgirdusi, kad persipildė ir pradeda  siūlės trūkinėti plyšeliai, plyšeliai... Ir nieko nuostabaus, kad atsiranda tokios giesmės:

dzingul dzingul- kojomis į priekį
dzingul, dzingul- ačiū už gėles..
Veža baliuj Dievo avinėli
Kryžium pasipuošius
Aukso karieta..-

Ir tuomet man labai gera matyti, kad jaunimas atranda nuostabių dalykų.
- Ir man gera.- sutiko Tomas. Aš net daugiau negu kiti stebiuosi Harker tau padovanota  karieta. Patinka  karietos  erdvės - vienoje taip jautiesi, kitoje taip.. Kažkas jose muzikuoja ir tu privalai klausyti tos muziko, girdėti ir mokėti suprasti... Pagaliau- ir save atsiminti. Beveik patikėjau, kad ši karieta, taip neapdairiai padovanota tau, ji nesuduš.. Sakyk, kokia iš tų erdvių tau labiausiai įtikusi. Ir bendrai- kaip  įsivaizduoji Harker karietos keliones?
Apsidžiaugiau, kad Tomas atsitraukė nuo kabos apie Kaimyną. Buvo įdomu ir tai, kad atsiminiau, jog to paties Tomas klausė seniai seniai, kai su Radaa gyvenome vienoje gatvėje ir netgi  toje pačioje jos pusėje, iš kur pirmą kartą išvažiavo senoji Radijo karieta. Amžina atilsį tau, sudužėle - atsidusau sieloje  prie vis neatsakyto klausimo: kodėl sudužai? kuo neįtikau?
Nieko nepasakiau apie Harker karietos  būsimas keliones, tačiau yra jau dalykų, kurių nenoriu nutylėti.
- Man labai gera, Tomai, pabūti erdvėje po užrašu: Jei bandai susirasti naują erdvę, niekad negalėsi jos nelyginti su senąja.
- Po juo Ančių Virkdytojo parašas?
- Taip, Tomai. Tą užrašą ji,  Ančių Virkdytoja., pasufleravo. Žinojo, kad esu sudaužęs mūsų senąją, kurią vadinome Radijo karieta ir džiaugėsi, kad gamtoje ir visakur yra toks  procesas, kaip EVOLIUCIJA. Atrodė, dėkoja, kad ačiū Dievui, taip atsitiko. Tokios užuojautos dar niekuomet nebuvau girdėjęs, bet net nepyktelėjau. Ir dabar, kai  Ančių Virkdytojos erdvę suradau karietoje, ji mane traukia. Joje man gera. Pati Virkdytoja ją  vadina  DARVINO ŪSŲ erdve..
- Kodėl? suskato žinoti.
- Reikėtų  jos paklausti, Tik žinau, kad labiau gerbė senus vadovėlius, kur pasak  jos Darvinas  su nupaišytais ūsais. O trumpai apie save taip:

Visada vienu žingsniu priekyje, nors jo taip ir nepavyksta nužengti.

Bet, et, kam apie tai kalbėti, kai Darvino Ūsų erdvė čia pat. Eime, Tomai, - pakviečiau,- Manau, kalba bus nuoširdesnė.
Tomas pakilo, neužmiršęs pasiimti padovanotą pušies šakelę ir supratau, kad dar čia pabus, tikėdamasis kartu su Aste pasižiūrėti gervių meilės šokio karalienės mieste- Karšuvos girioje, kuris nuo tol lyg ir Žalios Žolės sostinė.  Kur karaliai, karalienės ten ir valstybių sostinės. Taip jau visuomet ir Žalia žolė neišimtis.

Skaidrumo ilgiuos, ne gudrumo,
paprastos Išminties
tikėkit, vaikeliai,
neapakit...
       
                   / Taurija


» Kūrybos oaze » ASTĖS NOVELĖS » Astės novelės- redaguoti, tvarkyti