Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.

Вы здесь » Kūrybos oaze » ASTĖS NOVELĖS » Astės novelės- redaguoti, tvarkyti

Astės novelės- redaguoti, tvarkyti

Страница:   1 2 3 4 5 6 7  

Сообщений 21 страница 30 из 64

21

  • Автор: Peleda
  • Администратор
  • Peleda
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2009-10-16
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1256
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    12 дней 11 часов
  • Последний визит:
    2024-02-24 09:46:04

20.Cikras Dzievo avinėlis

Pereidamas iš erdvės į erdvę nuoširdžiai stebėjausi, vis labai jausdamas, kokia  galinga Harker karieta savo dvasios tekstais. Lig šiol vis galvoje tūnojo mintis, kad galbūt ją pavadinti senuoju Radijo karietos  vardu, dabar toks poreikis atkrito. Yra dalykų, kurie nesuderinami, todėl reikia džiaugtis, kad bent nesipyksta – sugeba atsargiai, be pergalių ir pralaimėjimų, reikšti savo pažiūras ar nusistatymus ir pasilikti Savęspi. Priartėdami prie erdvės, pavadintos Ančių Virkdytojos vardu, nelauktai sutikome Jotą, A ir B. Smagūs, linksmi, gyvybingi, patenkinti savimi ir kitais, bet šauniau už raides atrodė Kandžius. Gerumo, nuoširdumo jam niekuomet nestokojo – jo tiek, kad nesutilpdamas akyse trykšta iš jų ir šviečia it prožektoriai. Ir dabar, pamatęs mane  su Tomu, tuoj: ajaj, ajai, ajai... Strik ant užpakalinių kojų ir eina panašus į gražų šuniuką gražus žmogelis pasisveikinti ir padėkoti, kad čia jam gera.
- Kandžiuk, kaip tu čia?
- Ajai, ajai, iiiii, -  ir vizgina, šluoja, karpo uodega orą, nebylių išraiškos ženklais padėdamas iškalbėti savo džiaugsmą .
- Gerai, gerai. Supratau, jog tau gera, kad mums gera., bet juk žinai, Kandžiuk, kad ir mums gera, kad tau gera. Taip ir toliau gyvenkime, Kandžiuk....
- Kandžius baigė mokslus, gavo aukščiausią įvertinimą, todėl dabar toks...
- Tikrai, Kandžiuk?
- Ajai, ajai, ajai,- vis dar ant dviejų stovėjo mažas žmogiukas, panašus į gražų šunelį.
- Gerai, Kandžiau. Labai gerai, - pagyriau, bet mažas žmogelis, panašus į šuniuką, norėjo kitų žodžių. Pažiūrėjau į raides A ir C, pažiūrėjau į Jotą.
- Dzieduli, Kandžiukas dainą surado.,- išgirdau A.
- Kokią dainą? Žalioje Žolėje jų daug. Ten ir aš surandu.
- Jis surado panelės Harker karietos  dainą, - ramiai, išmintingai pasakė Jotas..
- Jis viską suranda... Ir moka būti tuo, ką suranda,- pasakė išdykėlė B, bet nei jos žodžiai, nei Kandžiaus \"ajai, ajai, ajai\" neužkliudė. Gal todėl, kad priimta mažiau paisyti žodžius žmonių, kurie labiau neramūs ir nesutelpa savyje. Raidė B  buvo vėjo vaikas, iniciatyvi įsivelti ten, kur atrodytų  nereikia ir  niekuomet to nepadarytų Jotas. Kita verta, Tomui norėjosi greičiau pabūti Ančių Virkdytojos erdvėje po užrašu:
JEI BANDAI SURASTI NAUJĄ ERDVĘ, NIEKADA NEGALĖSI JO NELYGINTI SU SENĄJA.
Jau sakiau, kad ši erdvė mane irgi patraukė, nes atrodė, kad ji specialiai čia sukurta, kad  galima būtų sąžiningai palyginti Radijo karietą su Harker karieta, mokytis iš senosios klaidų, išmokti būti protingam ir jų nekartoti. Gal todėl ir jausmas toks – lyg būtume atėję prie altorius, kur ir šventieji, ir kryžiai, duona ir vynas, indai, ir visa, kas reikalinga mišioms. Norėjosi tikėti, kad  mums pavyks atsiminti savo nuotaikas iš praėjusio laiko ir nenuslydus įvykių paviršiumi, išsilaikyti jų esmėje
-Vežėjau,- girdžiu Tomo balsą, bet to, jaunesnio Tomo, kuomet jis kaip seniai seniai, kai dar su Radaa gyvenome vienoje gatvėje ir net jos vienoje pusėje,- Sakyk, kodėl tokia  kelionė. Kaip tu ją supranti? Ko joje ieškosi?
- Matai?- apsidžiaugė Tomas,- Ir tu, Pranuci, atsimeni. Ko gero ši erdvė tikrai padeda geriau atsiminti..
- Klausei svarbiausio. Aš ir sakiau, kad  norėčiau surasti Žmogaus širdį
- Ir prašei, kad .nesijuokčiau, nepavadinčiau išprotėjusiu seniu. Žinojau, kad tai ne pirmas bandymas surasti Žmogaus širdį. Ir vienas iš  tokių jos ieškotojų buvo Herbačiauskas. Tik paklausyk, vežėjau, kaip  jis..
Ir Tomas atsirado pozoje, kaip TUOMET.  Smagu buvo, kad ir kalba kaip TUOMET - vėl buvau koks  buvau ir Tomas vadino Vežėju..
- Tik paklausyk, vežėjau kaip jis, Herbačiauskas:
„Tautos širdies vis ieškau ir ieškau.. Gyvos meilės šaltinio skausmingai ieškau nuo pat pradžios  vargingo gyvenimo mano. Tautos širdies vis ieškau ir ieškau, bet niekur negaliu  jos atrasti. Ir taip einu  per svietą  ir svajoju apie Tautos širdį..
- Ar  surado?- Išgirdau Ančių Virkdytoją.- Tikriausiai, kad ne. Perdaug  norėjo – visos Tautos širdies...
Suklusome. Tomas, sakyčiau, labiau, bet nepaisant, kad dabar mūsų buvo daugiau- buvo ir Ančių Vykdytoja, tačiau esmė nesikeitė
-  Net nežinau, kaip tau, panele, pasakius, na, o vežėjui TUOMET  sakiau: - Herbačiauskas buvo literatas. Ir pats apie save taip: „ A aš biski literatas, biski „pisorius“, biski net ir teisėjas. Tuomet, kai sakė šiuos prisipažinimo žodžius, turėjo trisdešimt dvejus metus. Po to gyveno dar trisdešimt šešerius. Bet kartoju: jis ieškojo Tautos širdies ir abu šiuos žodžius rašė didžiosiomis raidėmis..
-Nuostabu! Mano ausims tai nuostabi pasaka. Ir, ko gero, ne tik mano ausims. Visiems, kas jus, ponas Tomai girdės, tai bus pasaka, – tikėjosi sėkmės Ančių Virkdytoja.
- Kaip ta pasaka jam atrodžiusi, pabandykite suprasti iš kito prisipažinimo, - atsiliepė Tomas ir vėl kaip Radijo karietoje:
„Visi tyčiojasi iš manęs, visi man priekaištauja šaukdami: proto išsižadėjo ir vis tiek kokios ten širdies ieško. Bepročiu tapo, vienok  širdies neišsižadėjo. Kad nors  greičiau pasikartų, nustybtų! Kokios ten jam širdies reikia? Proto, mat, neužtenka. Tfu! Spjaukim visi sykiu: tegu eina sau po šimts velnių. Tfu. Baugu į jį žiūrėti – drugys ima krėsti.. Tai baidyklė, špukas, šmėkla  Tfu!, tfu! Tegu mus Viešpats Dievas nuo tokio žmogaus saugoja.
Tomas jaudinosi ir to neslėpė. Įsiklausė į erdvės tylą ir visiems mums laikas neatrodė našta: atrodė, kad  būtent taip reikia, o žodžiai- ar  jie iš anų, senų laikų, ar iš nūdienos, yra tam, kad  būtų suprasti. Geriau jų negirdėti, negu vaidinti, kad supranti. Ir atrodė, kad užstojusi tyla buvo reikalinga, kad juos suprastume, suvoktume. Galbūt net, kad perkėlę iš anos Radijo karietos, paliktume Harker karietoje...
- Prisimeni, klausiau Tomą , ką reiškia  tie „ tfu! Tfu!“. Kodėl jie atsiranda Radijo karietoje, dar jai neišvažiavus? Ar tai nereiškia pranašystės?
- Kodėl? kodėl? Ir prie ko čia pranašystės? Ir dabar galiu pasakyti, kad geriau nusiteikti niūriau, o jeigu būtų geriau tuomet- valio!. Bet gal tos tautos širdies net nėra?- pamąstė Tomas, o aš vėl kaip TUOMET:
- Gal? „Gal“ ne tas žodis. Tačiau džiaugiuosi, kad esate šalia. Juk dėl tokių žmonių specialiai scenos sukaltos, teatrų rūmai pastatyti, o Jūs, va – į karietą, šalia vežėjo.
- Sakai \"dėl tokių žmonių\", -pasigavo mano žodžius Tomas. Daugeliui žodžių scenos nereikalingos, o ar girdi juos, ar supranti, Pranuci? 
- Tomai. Čia net ne ta vieta. Suprantu apie ką tu. Palikime Kaimyną ramybėje. Negaliu  jo įtarti kažką negerą darant, o juo labiau peikti.. Tiek metų muškietininkai, tai negi po dvidešimt..  Kur dvidešimt!!! Po dvigubai daugiau negu dvidešimt metų kažkas gali pasikeisti muškietininkų santykiuose.
- Kaip naivu! Kaip naivu! - atsiduso Tomas, bet liūdėti neprireikė;
- Atsiprašau,- pasakė Ančių Virkdytoja,- Suprantu, kad kalbate apie Kaimyną. Norėčiau prisidėti ir aš prie  sveikinimo. Man  būtų malonu būti tarp tokių vyrų  Lyg iš praėjusių laikų..
- Taip, kalbam apie Kaimyną, bet.. kodėl turėtume  sveikinti? Kaip žada cepelinų balių, tai ir iki šiol vietoje  jo tik pažadai,- suklusau laukdamas kažką negerą..
- Kaimynas  jau ne tik  Kaimynas. Jis moderatorius...
- Tfu! Tfu! Ką tu čia, gražuole, paistai..
- Buvo atėjęs. Toks linksmas, smagus. Kaip Kandžiukas. Ir tik dabar sužinojau, kad į moderatorius  pakeltas..
- Kaimynas? Į  moderatorius? Na, kodėl  taip priešiškai visi nusiteikę? Kiekvieną dieną  sveikinasi, visus mano kūrinius savo parašais išrašęs..
- Tai kad prie paskutinio vietoje jo parašų tuščia, tuščia..
- Negali būti!
Prišokau prie interneto, atsiverčiau kūrinį ir... Viešpatie - ten balta, balta, nors piešk Darvino ūsus, o iš jos liejasi nepermatoma tamsa su mano žodžiais, kuriuos dar taip neseniai kalbėjau, gindamas Kaimyną - kaip tuomet man atrodę - nuo apkalbų, neteisybės, šmeižto..,
- Jis dar nesugeba ištrūkti iš savo jaunystės. Bėga, laksto, kaip jaunas, norėdamas patemti ir muškietininkų laikus.. Supraskim. O kiek daug  jis čia turi dukrų. Jaunutės, mielos, gražios, visos princesės. Atrodo, kad Kaimynui net poteriuose paliktas sakinukas:„ Ir pagirtas tarpu moterų, -girdėjau save patį ginčuose dėl Kaimyno poelgių...
Dabar visos geriausios kortos Tomo rankose. Palenkiu galvą - te kerta, dabar jau neskaudės..
Bet kažkam skauda  dar labiau, nes girdžiu, kaip iš toli,  nuo Šv. Viktorijos kalno:

Virš kranto vėjas ir laukai,
Sutemę obelys vienatvės--
O tu manęs neaplankai--
Kalnuos vingiuoja kreivos gatvės...

„ Giedrė,‘- suprantu ir žinau, kad jeigu jai liūdna, tai visai Žaliai Žolei taip pat. Giedrė leidžiasi nuo Šv. Kalno, artėja  ir jau eina žeme, kurioje  šventybes reikia rankioti ir saikėti kruopelėmis, duonos guruliukais...

Lašnoja židinio akmuo
Į mano širdį ir į žemę--
Pirkelė klaiposi kažko,
Jos melsvos durys dangų remia--

O Liūdesio Pušies rasa
Jau visą gaublį apkeliavo,

-Gerai, ot taip ir laikyk tą savo netikusią galvą,- girdžiu Tomą,-  pabandysiu dar kartą pagelbėti. Štai kokią  mintį kišu: Tas Herbačiauskas, tas biski pisorius, ieškodamas Tautos širdies surado jos ateitį, kažką iš mūsų, vežėjau, gyvenimo. Tu tik suvok, kaip šiandien tinka jo pasakyti žodžiai..
Ir Tomas  vėl, kaip TUOMT, seniai seniai:
-Šiandien reikia būti taip vadinamu „visžmogiu“, tai yra tokia YPATA, kuri būtinai privalo apie viską rašyti ir kalbėti, nors to visko ir nežinotų taip, kaip reikia. Tokie, ypač tokie didvyriai mums šiandien reikalingi. Šiandien kalvis. Padėkim, privalo būti ne tik kalviu, bet ir poetu, o kunigėlis- ne vien tik išpažinėju, bet ir visokių mokslų, visokio meno, nors ir nepripažintu (žinoma, visuomenės) daktarėliu
Tai  toks  mano tau atsakymas , vežėjau, kodėl  atėjau  į tavo karietą..   
„Apie ką jis - apie mane, ar Kaimyną,, -blogai gaudžiausi žodžių prasmėje. Bet tai mažai rūpėjo
Atėjo Astė ir pašaukė:
- Citatos  gerai, o dar geriau visas  kūrinys. Giedrė nenuleidžia  galvos taip, kaip tu. Klausyk, dzieduli:

O Liūdesio Pušies rasa
Jau visą gaublį apkeliavo,
Bet vis tik šnara, kad tąsa
Dar Pasakos -  jūružėj javo--

Virš kranto vėjas ir laukai...

- Va kaip!,- užmiršo ką panorėjęs kišti mano galvoj Tomas ir pagyrė: - Gražiai, Aste, deklamuoji. Giedrė apsidžiaugs, kad jai nereikia čia ateiti ir nematys vežėjo  su taip labai nulenkta galva. Cikras Dzievo avinėlis..

2007-11-24 10:53:50

22

  • Автор: Peleda
  • Администратор
  • Peleda
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2009-10-16
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1256
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    12 дней 11 часов
  • Последний визит:
    2024-02-24 09:46:04

21. Trijulė: B-Kandžius-aš

Šiaip jau mažai paisau, kas yra mano galvoje, bet pasitaiko, kuomet lyg kažkas žadina – lyg idėja, nuojauta, pamąstymas. Dabar norėjosi atsiminti, kas jie, tikrieji muškietininkai? Kalbėti apie juos ir nepasakyti vardų – nesmagu,  lyg jie save būtų apkarstę klonais. Net ir slapčiausius meilės raštelius pasirašinėdavo tikrais, savais vardais.
– Kaimyne, gal pasakytum jų vardus? Atsimenu D‘Artanjaną, Portą. O kiti du? – klausiu, bet žinau, kad juodai katei perbėgus mudviejų kelią, Kaimynas neatsakys. Todėl ir pats klausiu ne taip, kaip būdavo – atvira burna, nebijodamas, jeigu iš jos iškristų koks nors ne tas žodis. Sunku, kuomet netenki bičiulio, į kurį galėdavai įsitverti bent kokiai bėdai ištikus. Kaimynas priiminėjo pasveikinimus, kurie jo dvasią kėlė aukščiau ir aukščiau – net į devintą dangų. Ir ačiū Taurijai, nes, matyt, žinodama, kokios griūtys vyksta žmogaus sieloje, atsiradus tokioms netektims, jinai įkėlė lange tris man tokias mielas  gėles – kardelius. Sakau Man, nes parašyta: „Žinau, kaip labai patiko mano išauginti kardeliai, todėl vėl juos priskyniau Tau, Pelėdžiuk“. Ir čia pat: „Aš džiaugiuos, kad mūsų kartos atstovas – Kaimynas – turi MODERATORIAUS pareigybę. Ryte jau Jį pasveikinau, tedirba žmogus Žalios Žolės labui“.
Dar įtaigiau minėjo Kaimyno vardą Giedrė:
„Sako, šventuose kalnuose daug stebuklų apsireiškia... Ir ne tik – štai ir Žalioje Žolėje turim tikrą Dievo dovaną – KAIMYNĄ MODERATORIŲ. Sveikinu gerb. moderatorių Kaimyną iš Pelėdos valdų, nes jose tą džiugią žinią skambant ir išgirdau.\"
Lengvai vaizdavausi, koks didžiulis džiaugsmo antplūdis užgriuvo Kaimyno namus. Ir jeigu kas mano, kad tokiam jo džiaugsmui buvau abejingas, tai, žinoma – ne. Dabar žinau, kad būna žmogaus nuotaikose dalykų, kuomet, matydamas kito žmogaus  džiaugsmą, jautiesi nelaimingas. Kuo tas džiaugsmas didesnis, nuotaikia dar labiau blogėja, pasaulis darosi juodesnis...
Man labai reikėjo žinoti, kaip tokiais atvejais elgdavosi tikri muškietininkai.
Buvo skaudu, kad, kojų nepakeldamas, vaikšto ir Kandžius – Dievas jo didesnio neaugins, panešioti jį ant rankų jaučiu savo pareigą. Susirangė ant kelių į akmenuką, ir suprantu, kad jam vis tiek negera.
– Būna, Kandžiuk, būna. Visko, būna. Na, kodėl tu toks? Kas atsitiko?
– Sunku suprast, kas jam atsitiko, – pasakė raidė B. – Girdžiu, kad per miegą loja, unkščia, verkia ir toks labai nelaimingas, kad jau atsikėlė toks, kaip dabar.
– Manai, serga?
– Galbūt ir jis, dvasioje gyvendamas, jaučia kažką ar net žino, ko mes dar nežinome:
– Na, sakyk, Kandžiuk, kas tau yra, kodėl tu koks liūdnas? Kas tave, mažyli, nuskriaudė? – paėmusi šunelį gailėjosi raidė B ir jau man: – Jis mus moka žinoti, o kodėl nemokame mes jo žinoti? Kodėl? Ogi todėl, kad nenorime žinoti.. Ir tu taip pat.
– Aš?
– Nevaidink, dzieduli. Net glaudžiam, net nešiojam Kandžiuką tik todėl, kad mums gera.  Na, o ką padarome, kad jam būtų gerai? Egoistai mes fui kokie!
– Mačiau, kaip Kandžiui buvo gera, kuomet su Tomu jus pasitikome prie Ančių Virkdytojos erdvės Harker karietoje..
– Nuo to ir prasidėjo. Sakau, gal panelė Harker užpykusi, kad po brangią karietą vedžiojamės Kandžiuką. Betgi jis mums labai padeda. Laaabai! Net neįsivaizduoji, kaip jis mums padeda. Jeigu  aš pasakosiu, tu man nepatikėsi, bet jeigu pamatytumei – oi, kaip apsidžiaugtume. Kandžiukas moka būti stebuklu.
– Ak, kad tik tokios bėdos. Sakyk, mieloji B., gal žinai Aleksandro Diumos muškietininkų vardus? Portą ir D‘Artanjaną atsimenu, o kaip anų dviejų?
– Anieji du Aramis ir Atas. Bet jie šuniuko neturėjo. Jie mums niekuo padėti negali..
– O gal jis kam nors įkando. Taigi Kandžiukas.
-–Įkando? Baik, dzieduli...  Tik vardas jo baisus – Kandžius, o nieko jis neįkando ir neįkas. Tu nematei, kaip džiaugėsi suradęs Harker karietos dainą! O karieta tokia, kad be jo pažinti ją beveik neįmanoma. Atėjęs į karietos erdves, Kandžiukas visuomet turtingesnis pažinimu.
– Sakai, B, kad muškietininkai šuniuko neturėjo, bet jie turėjo tokių situacijų, kad reikėdavo kuo greičiau palikti Paryžių. Taip juoda šiandien ne tik Kandžiui. Man irgi. Ir jeigu ne tie Taurijos kardeliai, regis, jau būčiau suspėjęs tai padaryti. Kuomet nežinai, ko reikia  karietai, kodėl ji nepaklūsta tavo valiai dar dar... Galima dar kentėti, tačiau kuomet pajunti draugo nepasitikėjimą, tuomet jau Paryžius nereikalingas. Pasakojai, kad Kandžiukas jautriai ir sunkiai sapnavo. Va, atsimenu savo sapną. Nemanau, kad  jis šviesesnis... Bet, regis, tik dabar toks ryškus, suprantamas, nors eilėraštį rašyk.
Abu mano pašnekovai sukluso. Tačiau man irgi buvo svarbu išnešti sapną į žodį ir leisti, kad prie jo prisilietų dienos šviesa.
– Tai va, paklausykit, – pasakiau ir net prisimerkęs, kaip snaiperis, kad vaizdas nenuslystų nuo taikiklio. – Paklausykit: 
– Sapnuoju Baltijos jūrą. Vaikščioja, renka mano suplėšytus ir joje paskandintus laiškus, deda jų skiauteles į butelį, o aš galiuosi, kad tokia akimirka buvo – kad suplėšiau mylėjusio žmogau laiškus. Ir jausmas toks, kad nemoku pasakyti. Turbūt kažką panašaus dabar jaučia ir mūsų Kandžius. Ne tas žodis – turbūt. Tai yra.
– Prisimenu, kaip džiaugeisi, juos skandindamas, – įsiterpė:   

Suplėšytuosius Tavo laiškus
Skandina jūra Baltijos gili.

– Dabar man taip nepavyktų.
– O kaip pavyktų?
– Niekaip. Jau negalėčiau, – ir paprašiau: – Pakviesk Aste, ji moka skaityti. Gal atsimins ir kada  nors... O ir pačiai gali praversti, tik nežinia kada.

Jūra butely surinko mano laiškus
Ir išmetė, paprašiusi neteršti jos.
Ten klodais mėtosi karų skeveldros –
Mirties daugiau, negu suvokt gali.
Ten jau dabar nuskęsta baltos gulbės
Ir neplaukia undinės paviliot žvejų –
Torpedos, prie nuodų prigludę,
Dar karo nebaigia.

Ar bus,
Kuomet beprotnamis pakils į viršų
Ir laiškus sugrąžins mirtim?

O jūra! Lig žemelės tau lenkiuos
Už sugrąžintus laiškus mylimos...
Net netikiu,
Kad tiek savy niekšybės išnešiojau ---
O! neatleisk...
Už išdavystę
Tenebūna atleidimo...

Baigiau kalbėti taip sudėliotus žodžius, ir sieloje lyg palengvėjo, nes ir padėtį vertinau gan blaiviai.
– Na, Kandžiau, – pasakiau, – jeigu dabar kas pasiklaustų, kuris iš mūsų čia šunsnukis, tai parodyčiau į save ir paprašyčiau išmesti iš lietuvių...  ir bendrai iš žmonių kalbos žodį „šunsnukis.“ Jis neatitinka šuns esmės, o kalbant apie tokį žmogų, užtenka žinoti, kad jis niekšas... Mes mylime tave, Kandžiau, ir labai norime, kad būtumei ir kitų pamiltas. Na, o jeigu kas tave nuskriaudė, įžeidė, tai, žinoma, paliūdėk, šuneli.  Dieną, dvi, tris, bet tik nelok...

2007-11-25 07:16:05

23

  • Автор: Peleda
  • Администратор
  • Peleda
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2009-10-16
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1256
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    12 дней 11 часов
  • Последний визит:
    2024-02-24 09:46:04

22.Sudie, Astės novelės

Tai buvo vakar.
Sustojome prie namų ir neklausėme, kieno jie. Namai, krentantys į žemę. Tokių čia ir daugiau, tačiau prie kitų jau niekas negali ateit, o mes va su Aste ir Kandžiumi atėjome. Žinome, kad kurią tai dieną ateis kita trijulė- raidės A,B ir Jotas, tačiau apie tai negalvojame . Durys  užrakintos, ant langų pakibę voratinkliai, stiklai apmusiję ir - o Dieve!- kaip gražu. Ir kaip gerai, kad dar reikalingas raktas- po jo spragtelėjimo durys atsivers ir galėsime įeitį į pirkią
- Hm, Šiliniai, - sako  Astė. Ji čia pirmą kartą ir jai truputį gaila, kad  ČIA, o ne TEN, kur buvo nupiešta. Šiliniai... Miškas, miškas... Lig Puvočių, Marcinkonių ir toliau.. Regis, turėtų būti žmogus, o jo nesimato..
- Dar yra, Aste. Labai nedaug , bet nesimato ne todėl, kad nedaug. Todėl nesimato, kad va iš tokių pirkių išeiti negali. Sukrito kas kur- ant pečiaus, prie pečiaus- ir tai vadina gyvenimu. Gera vieta tuščia nebūna, bet kol kiti tai pamatys, apie Šklėrius, Dubą, Piesčius, Daržinėles...  gali kalbėti kaip apie tuščią vietą.
---- Negi jau namo?  Negi parėjau?
-  Dar ne visai. Bet jau netoli. Tau, Pranuci, nereikia žinoti, kada pareisi, bet ...  vieta žinai. Dar ir laikas  nežinomas, bet ir dėl jo burnų neaušinkim..
Ir štai ta minutėlė, kuomet atokvėpis ir gali prisiminęs džiaugtis, žiūrėdamas į dar nenusėdusias kelio dulkes ...
                                     1. Harker ir Ciekso erdvė Karietoje

Gera padangei, kuomet viršum debesų saulė. Ji visuomet žino, kad debesys išnyks, išsisklaidys. Kai žmoguje niauru- niauru visur, net TIKĖJIMAS pasidaro nereikalingas ir atatupsčiodamas pasišalina, kad nesudarkytų kitomis spalvomis vientiso peizažo. St-a-s dar sako, kad reikia uždaryti duris ir tikisi, kad
               
             š k a c  tarus
juodą katę
pagaus –
           o ne varys - - -

Kad ją ir pagautum, bet jei durys uždarytos, kas iš to, St_a_s.  Kambario tamsa nesumažės. Ir nuotaika išliks panaši į tą, kuri atsiranda, kai žiūri į skiautelėmis surinktus ir butelyje sukištus laiškus. Gerai jeigu atsimeni, kad gali būti ir blogiau. Tomas, išėjęs pasivaikščioti po Žalią  Žolę, užtruko. Man skaudėjo nuo paties savęs, nuo liūdinčio Kandžiaus, bet va, duryse pasirodė nusišvietęs Jotas ir ištarė: JAU...
- Jau? -sukruto raidė B, o Kandžiui irgi parūpo ir... ausytės kaip pabaidyto kiškio- stačios ir atviros visiems vėjams.  Pasirodžiusi raidė  C irgi linksėjo pritardama ištartiems Joto žodžiams ir gretinosi  sustoti šalia jo. 
- Negi JAU?- dar paabejojo B, tačiau abejonėms laikas buvo brangus. Jo pakako tik pagiriantiems   žodžiams apie Kandžiuką:
- Jis, Kandžius, teisus. Tai ne Harker karietos, o Harker ir Ciekso meilės daina. Ji vežėjams ir karietoms netinkama. Ją reikia dainuoti erdvėje, į kurią negalima ateit apsiavus batais. Ten kaip geriausiuose Europos muziejuose, bet dar geriau – būti ten basam.
- Filosofai. Juokdariai. Manote, kad nuo tokių žodžių nuotaika blaivėja?
- Ne apie nuotaikas kalba, bet jeigu ir apie jas, pažiūrėkite- Kandžius atsigauna, dzieduli.. Tačiau aš apie kitką,- ėmė į savo rankas kalbą Jotas ir lyg nusispjovęs į tai, kas anksčiau kalbėta:- Paskubėkim. Ten,Harker karietoje, ko gero, yra Erdvė, kuri gal net įslaptina, bet..- užščiuvo Jotas ir kitu balsu:- Ak, Kandžiau, Kandžiau, nepatikėjom mes tada tavimi ir kaip negražiai atsitiko: dainą pasiėmėme, įsidėjome į kišenę ir manėme,  ot uždainuosime. Ne, taip neįvyko. Bet ačiū Dievui, kad neįvyko ir kitaip. Atsiprašau, Kandžiuk, - nuoširdžiai žeminosi Jotas, - būk džentelmenas. Labai prašau...
- Aš irgi. Būk džentelmenas, Kandžiau,- nemelavo  raidė A,- Labai gėda, kad taip įvyko. Bet žinok-  netikėjau, kad galimi tokie dalykai:. buvai teisus, šuneli...
... Ir va, buvę prieš akis daiktai išnyko,  pradingo ir matau, kaip atsiveria senos karietos  peizažas. Tas, kuris tada, kai dar seniai seniai kuomet  su Radaa gyvenome  vienoje gatvėje ir net  toje pačioje  jos pusėje. Iš ten nuo karietos pasostės girdi:
 
Stebis, stebis nemunėliai -
Kas gi čia yra?
Trepsi žirgo kanopulės
Girgžda  karieta.

Ir toliau lyg mosuojantis vėliavėlėmis priedainis, į kurį įsilieja pirmųjų tos karietos keliautojų balsai:

Oi. parvešim  100 metų
Mūs šalelės  mylimos
Šimtą metų, šimtą metų -
Visą amžių Lietuvos..

Jotas stiprus, jaunas. Paima mane kaip paną už parankės ir paklusniai einu ten, kur jis žino. O priekyje šuniukas Kandžius. Irgi žino. Ir staiga jaučiu – Erdvė!  Stapt ! Ji, Harker ir Ciekso erdvė? Tik turbūt kitaip vadinasi. Reikia nusiauti kojas, kadangi batuotas tik aš vienas. Ir vis dėlto suprantu, kad daug kas šioje Erdvėje iš miško. Kvepia pušies sakai, jaučiasi, kad pušų kvajos pakilę aukštai į dangaus šviesą- nemėgsta pušys tamsos. Stiebiasi ir stiebiasi, kol viršūnes sukiša spindulingame danguje. O jeigu- Dieve neduok! - joms tai padaryti nepavyksta, jos miršta. Ir būtų negera sakyti, kad miršta stovėdamos. O ne!. Miršta eidamos, stiebdamosios į dangų..

Senis  švilpauja  botagą
Timpsi vadeles
Dantyse pypkutė dega
Pusto liepsneles
     Oi parvešim šimtą metų
     Mes šalelės  mylimos..

Ir lyg kas būtų koja ausis užmynęs.  Net ne ausis, o senos karietos kelionės dainą. Ji nutrūko vidur priedainio, užleisdama melodingą:
                           
Trumpa vasaros nakcis
Cyliai laša man į plaukus
Nešdama  lengvas mincis
Tolumon, kur niekas nelaukia.

Nelaukia. O man ir nereik.
Gera basai per pasakas brisci.
Svarbu savo laiku paraic
Klaidziuse ūkuose nepaklysci.

Dabar nelabai acimenu, kap man atrodzus ta daina, bet acimenu, kad pajutau, jog esu dzūkas. Cikras. Esu prie Varėnos, prie MRCINKONIŲ, Merkinės. Ir buvo nuotaika, kurioje pasakyta, kad  ne taip dabar svarbu, kur buvau, kur esu. Svarbiausia  dabar PARAIC NAMO..
Kas matė nematė, kai paėmęs rankose batus, lengvais vaikystės žingsniais išėjau iš Erdvės,
kurią atsimenu, kaip Harker  ir Ciekso erdvę.  Ir ciesiai pro Marcinkonis, pro Varėną, Druskininkus, Perlojų, net Gadcinų  parėjau namo. Basas... Užmiršęs, kad rankose nešu batus, kuriuos nusiaviau norėdamas pabūti Harker ir Ciekso erdvėje...

Sudie, Astės novelės, Jūs man labai padėjote aciminc..

Užsimerkiu. Tesvaigsta galva,
Kai skrendu virš tavo pasaulio.
Tik nepamenu, kokia spalva
Tu buvai man nupiešęs Saulę.

- Neužmirškim bent to, kur neseniai buvome - labiau tikėdamas kitais, paprašau Astę ir Kandžiuką

2007-11-26 08:56:23

24

  • Автор: Peleda
  • Администратор
  • Peleda
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2009-10-16
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1256
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    12 дней 11 часов
  • Последний визит:
    2024-02-24 09:46:04

23.Namo su Petia ir Tomu

- Įeik. Kiek čia gali sėdėti prie užrakintų durų.
- Vakar jos nebuvo uždarytos. O kad raktai  kišenėje, ką gi. Tegu jų nebus,- ir išsiėmęs raktą iš kišenės taip toli jį švystelėjau, kad perskridęs visą kiemą, nukrito miške, pataikydamas lapinui. Išgirdome kaip smagiai nuteikdamas užgiedojo gaidys, o po valandėlės, jam atplasnojus arčiau, pažinome, kad tai Anos paukštelis. Petia...
- Ak Tu ! – nusidžiaugė Astė, o gaidys vėl;
- Kakariekūūūū,
Ačiū, kad išlaisvinot iš lapino nagūūūū
- Giedok, gaideli, - pasakiau net neįtardamas, kokį aistringą ginčą gaidžio išnykimas iš vištinės sukėlė
Žalios Žolės literatūroje.
- O esmė tai kokia?- net atsiminęs rusų kalbą (а суть в чём?)-piktinosi Grėjus:- Nesutinku. Geriau vieną dieną karaliaut nei visą amžių vergaut.
- Betgi  tikrovė tai tokia, Grėjau. Kova už būvį.  Lapinas net iš mišo į vištidę atslinko... Ė, ką čia kalbėti! Toks gražus gaidelis buvo.
Truputį lapino aplamdytas, apipešiotas, bet nepraradęs išdidumo, gaidys oriais žingsniais tapseno po kiemą ir darėsi šilčiau. Jau dabar buvome keturi- Astė, Šunelis Kandžius, Annos gaidys ir aš. Nežinai, žmogus, kokias dovanas ir kaip likimas duoda.
- Gal dar turi raktų? Mesk, dzieduli... Gal taip ir Harker karieta atsiras su Taurijos užkurta Ugnimi ir padėtais kardeliais ant palangių.
- Suprantu, kad čia mes nebūsime vieni-  tu atsimeni, aš atsimenu, visi atsimename ir, matyt, reikia tikėti, kad ir mus atsimena. Kad ir Kaimynas... - O aplinkui miškas ir toliau nesimato, tik senas tėvo sodas ir plokščias kaip blynas kalniukas. Ir visa tai, kas matosi,  yra tik Vakar; nūdienos čia nėra. Net sunku suvokti ko reikia, kad ji atsirastų
Pirkios durys atsidarė kaip Vakar, kuomet jos niekuomet nebuvo užrakinamos. Prie didelio, sunkaus stalo sėdėjo varduvininkai- greitu žvilgsnius suskaičiavau trylika ir, regis, neapsirikau, bent tiek jų pasirašė ant  Vakar stalinio kalendoriaus lapelio.
- O!- apsidžiaugė Maksimilijonas,- O!, ar jums nesakiau – kreipėsi  į užstalės ponus, - kad dar negimė tas,  kuris neateitų į Vakar.. Miela , Pelėda, gera čia tave matyti. Prašom, tūpkit, sėskit, būkite kaip namie. Jūsų vieta neužimta, tik va gerokai dulkėmis apsėdusi.
- Tai  tik gražus įrodymas, kaip ilgai reikėjo lauki, linksmai atsiliepė Skomantė ir, įkvėpusi giliai į plaučius oro, išpūtė ant apdulkėjusios kėdės. Aukštai į palubes sukilo dulkių debesis. Namai pradėjo gyventi ir Astė, paėmusi tuščia kibirą, išėjo vandens. Sausai spygavo, besisukantis  velenas, grandine  nuleisdamas kibirą žemyn. Atsitrenkdami į šulinio rentinius, skambčiojo kibiro šonai.
- Pradvokęs vanduo. Negalima gerti, - sugrįžo Astė.- Reikės visą šulinį išsemti ir išlieti..
- Vieno karto turbūt nepakenks....
- Koks jausmas kai sugrįžti į Vakar? Šiaip tai neblogai atrodai. Lyg įsimylėjęs ar eilėraščius  rašytumei.... Ė, reikia baigti tokias nesąmones, - pasakė išmintingasis Vergilijus ir pagiedojo iš psalmės

laimingas, kuris  neklauso piktų patarimų,
nestoja ant paklydėlių  kelio,
nesėdi su nepraustaburniais. -

- Pas mus tokių čia nėra. Sėsk, Pelėda. Jau tau skubėti nėra kur. Nėra kur, žmogau. Mokykis giedoti psalmes, apmąstyti jas ir prisiminti, ką reikia prisiminti. Beje, tavęs labai pasiilgo Karlonų kalnelio pušelės.. Neužmiršai?
- Ne, Virgilijau, tikrai ne...

- Viešpaties mėgsta Teisyną
Mąsto jį dieną ir naktį,-

netikėtai, lyg  mostelėjus dirigento lazdele pragydo visa užstalė, lyg šitaip būtų pravalomi senos pirkios seniai apmusiję langų stiklai, įsileisdami šviesą ir vaizdus, kuriuos atmena, žino, neužmiršo. Aš nesuspėjau įsilieti į varduvininkų giedojimą, bet persižegnojau ir pasakiau:
- O, kaip gera  pareiti į Vakar. Jaučiuosi lyg būčiau sugrįžęs namo.
- Bet, matyt ir čia reikia vaikščioti basomis kojomis.  Nepriteršti. Ar ne, dzieduli. O jeigu su batais, tai kad  jie būtų švarūs. Tuomet galbūt ir čia išgirsime Harker ir Ciekso Erdvę. Manykime, kad mes  netoli nuo jos nuėjome..
- Kakariekūūūū, - užgiedojo Anos Petia. – ir į pirkią vėl sklido daugiau šviesos- O varduvininkai susižvalgė, lyg niekuomet čia nebūtų girdėję, kaip gieda gaidys. Tikriausiai, girdėjo, bet tai būta seniai ir per tokį laiką  galima užmiršti ir gaidžio giedojimą.
- Šauk! Šauk!  Ar tik ir vėl lapino neprisišauksi,- pasakė Astė.- Ir tuoj nustebusi: - Tomas! Jis mus surado... Pažiūrėk! Lyg iš senos karietos išlipęs, tos, kuri seniai, seniai, kai su Raada gyvenai vienoje  gatvėje.
- Ieško širdies?- tuoj pats atsiliepiau klausimu.
Miško keliuku, įėjęs į šiaurinį kiemo pakraštį, guviai žingsniavo Jis, Tomas Vaisieta. Net atsimindamas  neįsivaizduoju, kaip be jo galėjusi išvažiuoti Radijo karieta. Maža pasakyti, kad jis buvo tarp pirmųjų jos keleivių: jis ugdė, nokino, augino, suko jos ratus ir kol jis joje buvo- geriau, regisi, būti nereikėjo. Dabar likimas vėl elgiasi taip, kad be Tomo neapsieinama. Ir pasitikdami ji, skubėjome išeiti pro sugirgždėjusias duris. O jis mums iš  vežėjo dainos:

Senis  švilpauja  botagą
Timpsi vadeles
Dantyse pypkutė dega
Pusto liepsneles
    Oi parvešim šimtą  metų
    Mes šalelės  mylimos
    Šimtą  metų, šimtą  metų-
    Visą  amžių Lietuvos

-Tomai, esi Dievo dovana ir prašau nesiginčyti.
- Nesiginčyti? O ko čia ėjau? O kad esu dovana, tai tiesa, tik ne Dievas mane dovanoja  jums, o angelas.  Taip, taip, kalbu apie Besparnį. Sako, be sparnų. Bet pamatytumėte, kokia ilga ir kaip labai susukta jo uodega.. Sugebėk tu man- į tuščią butelį lietuvišką Aladiną įsodino.
- Nesek pasakų....
- Saugokis ne pasakų, o Aladino..
                 
                 Iš skysčio
                  skaidraus
                   kojelėm
                  medinėm
                    Iššoka
                  kipšiukas
             akelėm stiklinėm.
                 Apžiūri taros
          valdas ant lentynos –
          tik šmurkšt vienon jų ...

-Žinok dabar, kur jį išleis ir kokių kiaulysčių anas pridarys...
- Todėl tu čia?
- Todėl ar ne todėl, bet svarbu, kad čia. O kad Anos Petka mane aplenkė, nežinojau.. Net Ana sakiusi, kad lapinas jį nutvėręs.. O jis pasirodo va kur kakariekūūūū, kakariekūūū. Smagu  čia pas  Jus.
-Smagu?  Mes mokomės psalmes giedoti. Na, o sakyk kaip ten Harker karieta?- paklausiau Tomą
ir  suklusau bijodamas išgirsti blogesnę žinią...
- Kakariekūūūū, - užgiedojo Petia

2007-11-27 18:21:37

25

  • Автор: Peleda
  • Администратор
  • Peleda
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2009-10-16
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1256
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    12 дней 11 часов
  • Последний визит:
    2024-02-24 09:46:04

24. Pusvalandis su varduvininkais

Atėjo varduvininkų pasikeitimo valanda.
Maksimilijonas su artimaisiais, Skomantas su artimais ir Virgilijus su savo artimaisiais atsistojo užstalėje ir, pasilenkę, kiekvienas pabučiavo stalo dugną – tyliai, be čiauškėjimų, tik prisiliesdami lūpomis prie jo viršaus, ir be mažiausios grūsties vienas po kito sugrįžo į stalinio kalendoriaus lapelį
Mačiau, kaip atsivertė naujas kalendoriaus lapelis ir iš jo į užstalę išėjo Egmontas,  Eidenis su Eidene, Gintenis su artimaisiais ir Rimgaudas su savo artimaisias- ši kompanija  varduvininkų mažesnė, tačiau atrodė, kad apeigos dėl to nesikeitė. Mano vieta prie stalo buvo laisva, laukianti ateinant ir nežinodamas kaip pasielgti, atėjau ir stovėjau su visais palenkęs galvą stalui. Paskui, regis, Egmontas pasakė:
- 1912 metais gimė Juozas Kuzma, dramaturgas, poetas nukankintas Rusijos lageryje. - ir užgiedojo jau man girdėtas dvi psalmės žodžių eilutes:
       
Viešpaties mėgsta Teisyną ,
Mąsto jį dieną ir naktį.

Ir  jau visi dešimt, kurie atėjo iš naujo stalinio kalendoriaus lapelio:

Jis kaip tas medis prie upelio sodintas
duos gerą derlių, metui atėjus,
nevysta jo lapai,
visi darbai jo sėkmingi.

- Garbė Jėzui Kristui ir šiems namams, - pasakė Egmontas ir sėsdamasis- sėskim, ponai, pabudėsime, pasikalbėsime. Protui ir širdžiai darbo daug, na, o  tave,  Pelėda, irgi sveikiname sugrįžus į Vakar. Nepaisykite mūsų, tačiau mums miela, kai rodo pagarbų dėmesį.
- Turbūt gaila buvo palikti Harker karietą? Ten jos kitaip dabar nevadina- Harker karieta. Anksčiau lyg ir neapsispręsta buvo – vieni šaukdavo vadindami Harker, o kiti Pelėdos karieta.
- Reta tų, kurie vadindavo Pelėdos karieta, - atsiliepiau į Gintilės žodžius., - bet taip, kartais pasitaikydavo girdėti O ar gaila? Labai gaila, Gintile, netgi nesuvokiu, kodėl taip lengvai išėjau. Reikėjo bent žariją tos  ugnies parsinešti. Kelnių kišenės dėl to nebūtų išdegę.
- Tai, ko vertas žmogus, vaikšto paskui jį. Bent smagus  matyti, kad Ramunės žodžiai, parašyti jos stebuklinga  lazdele. nesitrina.
- Tik dabar pamačiau.
- Blogai, kad tik dabar,- pasakė Rimgauda.
- Gėda. Žinau, kad šviesa dangaus šviesulių neužgesina, bet ką padarysi,  esu žmonių vaikas, berods  taip pasakytų  Drilė. Ji sugeba kišenėje nešioti žvaigždę, o aš nesugebėjau žarijos iš ugniavietės parsinešti. Tikiuosi, kad tai nebūtų įvardinta vagyste. Žinote, kaip atsirado Petia.. Ana turi teise sakyti- atiduok, Pelėda, mano gaidį, bet jis pas mus ne dėl to, kad pasisavinau. Pasisekė kažkaip per atsitiktinumą išlaisvinti iš lapino nagų.
- O Drilė? Ši kartą  ji  reiškiasi, kaip poetė.

Juokiuosi. Iš tavo pokštų.
Pykstu. Nes nekenčiu šio metų laiko.
Groju. Kitų nervais.
Stebiuosi. Raudona spalva...
Renku. Lietaus lašus.
Išmetu. Nereikalingus prisiminimus
ir išeinu...
- Pasakykite jai, kad nemėtytų prisiminimų. Mano galva tai didžiausia  kvailystė. Gal žinote, kaip  dabar man brangiai kainuoja Radijo karietos atsiminimai. Žinau, kad yra, o pasiimti nesugebu.
- Dabar pagiedosime  kelias psalmės eilutes apie neteisų žmogaus kelią.,- pasakė Egmontas ir visi varduvininkai lyg iš bažnyčios varpo:

Ne taip su bedieviais, ne taip!
Jie kaip pelai, sklaidomi vėjo.
Todėl ir teisme netvirti bus bedieviai,
Nusikaltėliai tarpe teisuolių.

- Liūdna, bet, regis tikrovė atrodanti kitaip. Ji dar liūdnesnė. Tame teisme teisuolių kur kas mažiau, o gal ir visai nesulauks ir paskutinioji jų -Teresė iš Kalkutos. Manau, kad ir psalmę reikėtų pertvarkyti ir giedoti ne apie nusikaltėlius tarpe  teisuolių, o priešingai- teisuolius tarpe nusikaltėlių. Bet atrodo, kad  aš čia ne iš savo vežimo. Kai atsiranda matymas, kad atsinešus  gaublį, galima apspjauti visą pasaulį, tai, turbūt, negerai, - drąsinausi varduvininkų kompanijoje.
- Kodėl?- kažkas taisė mano požiūrį.- Mūsų leksikoje galima išgirsti daug žodžių be teiginiu. „Galbūt“, „gal“, „atrodo, kad“ „manau, kad“.. Kitaip sakant, gyvename abejodami,.
- Ponai, paprašykime Pelėdos, kad parskaitytų savo „ Parėjau..“  Tai pirmas jo kūrinys, atėjus į Vakar.
Nesipriešinau, nesilaužiau.
- Jaučiu, kad šitie namai jau ne tik mano.  Paklausykite:
 
Leidžiasi saulė.
Einu jau į ją.
Tiesiai. Nereikia žiūrėti į aukštį.
Iš po kojų pasrūva šviesa
Ir paukščiai-
               taip pat danguje-
Tepakilę lig kojų..

O maniau, jog reikės sparnų,
Kad galėčiau į Saulę nuskristi..
Žingsniai byra
Kaip žirniai
Nuo kojų sunkių...
O ne, man nereikia sparnų!
Vakaroja saulė,
O aš pėstute
Tiesiai į  ją ateinu..
                                                                 
- Paplokime, ponui, Pelėdai. Smagu, kad parėjote. O dėl Karietos... Galvoje turiu Radijo karietą, tai nežinau, kaip geriau pasakius. Bent aš įsitikinęs, kad negali būti, kad kažkas iš mūsų jos neprisimintų. Vakar yra Vakar. Tai irgi didelis pasaulis, ir  o neapspjausi, kad ir surašyto į jaučio odą. Būsim kartu, gyvensim, psalmes  giedosim. Ieškosim, vežėjau... Mes visi, kurie čia kalendoriuje surašyti, taigi visi esame iš Vakar.  Dievas duoda  viltį net mirtyje būti laimingu.  Kai nieko kito nebelieka, imkime ją ir džiaukimės. Anos Petka irgi  buvo mirties naguose, o prašau - gieda. Ir dar kaip gieda!                     
                                 
Į teisiųjų gyvenimo kelią Viešpats žiūri maloniai,
O kelias bedievių į pražūtį veda...

Girdėjau giedančius psalmės žodžius ir prisiminiau Karilę. Ji taip sakė:
„Mums tik atrodo, kad kuriam naujas esybes ir erdves... O iš tikrųjų viską tik kartojam“

2007-11-28 08:52:02

26

  • Автор: Peleda
  • Администратор
  • Peleda
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2009-10-16
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1256
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    12 дней 11 часов
  • Последний визит:
    2024-02-24 09:46:04

25. LABAS, Vilhelmai

Jau trečia diena, kai Anai siunčiu žinią, kad jos gaidys, jos Petia gyvas, gyvena ir gieda, tačiau lauk nelaukęs; atrodo, kad lapinas, praradęs gaidį, pačią Aną nusivilko kažkur. Galbūt, kad padainuotų, galbūt, kad eilėraštį apie gamtą žemaičių kalba parašytų ar nesąmonę pasakytų, ar trečią knygą išleistų
Nėra Anos. Dingo. Neatsišaukia.
Ir jaučiu, kad GALVOJE kažkas įslinko.
- LABAS, Frydrichai, - sakau įsibrovėliui, net geriau nepasižiūrėjęs su kuo sveikinuosi.
- Frydrichas mano tėvas. Aš jo sūnus. Vilhelmas mano vardas..
- Vis tiek gerai. Galva tuščia, vietos joje a-jai kiek daug. Kelias karietas galima būtų sutalpinti. Prisėsk, Vilhelmai, sūnau Frydricho. Tu būsi pirmas mano klausytojas. Duok Dieve, kad kiekvieną rytą taip.  Nespėji parašyti, o tavęs jau klausytojas laukia...
- Taip, tuščios vietos čia daug.- sutiko Vilhelmas ir:
- Neveltui sakoma, kad gera vieta tuščia nebūna. Čia jos daug. Kaip teisingai sakai, nors dvi karietas statyk. - Apsižvalgė, pasižiūrėjo Griškabūdžio pusėn ir vėl: - Čia galima būtų ir bažnyčios varpinę pastatyti. Kaip manai?
- Gal kada taip ir bus, o dabar paklausyk:

Kalbu savim,
O į Save iš kur atėjęs,
Net nežinau.
Senelė sakė - Kristus palydėjęs,
Kad nesušalčiau sausyje pūgos.
Jis buvo nepažįstamas kaip Ateitis.
Paliko, perbraukęs kaktoj kryželį,
Krikščioniu būti patikėjęs,
Ir uždarydamas paskui save duris:
- Esi Esybėje ir būsi
Net jeigu pelenai,
Net jeigu tuštuma
Pakeistų žmogiškąją Būtį.

Žiūrėjau ir tamsias lubas
Kokiu buvau
Kokio nėra
Ir ligi šiolei vaikštinėja Sausis -
ESYBĖS angelas
Ir mano filosofas..

- Na kaip?- paklausiau tikėdamasis sulaukti pagyrimų, tačiau svečias buvo santūrus ir neskubėjo nei pagirti, nei paniekinti. Jis dar kartą apžvelgė galvos ertmę ir:
- Jeigu tamsta sakai teisybę, kad norėtumei turėti ištikimą klausytoją, galėčiau čia pasirodyti kiekvieną sutartą kartą.
- O ką? Benamis?
-Ne! ne! Būčiau paprasčiausias netikelis, jeigu gyvendamas nuo Napoleono laikų nesugebėčiau turėti būsto. Tiesą sakant, jis  niekuomet man nebuvo problema. Ir visai kitas dalykas, kuomet ieškai žmogaus, kuris sugebėtų suprasti.  Patinka ir vieta, ir ypatingai, kad čia dar tiek tuštumos. Geriau pasistengus, galima atlikti puikias, vertas Vakar statybas.
- Va čia tai bent! - tikėjau ir netikėjau savo ausims. – Nežinau, kas jus man siunčia, bet tokiam žmogui dangaus negaila.
- Kaimynas siunčia.
- Tfu! Tfu! Negali būti, - nenorėjau patikėti, tačiau užklydėlis tiesė nedidelį  laiškutį: - Tai jo rekomendacija.
„Pranuci, jeigu tau tikrai reikalingas ištikimas tarnas ir ponas,- skaičiau Kaimyno rekomendaciją,- leisk jam tave lankyti. Tai didelis dvasioje statybų meistras. Kalbėjau jam ir apie Griškabūdžio bažnyčios varpinės varpus. Atrodo, kad tuo reikalu susidomėjo. Sakė, kad geroms varpinėms pastatyti pirmiausia reikalinga tinkama vieta. Todėl Tave ir prisiminiau. O gal? 
Būk laimingas ir elkis kaip Tau atrodys geriau.
Galbūt suskambės Tavo galva  nuostabiausiais Griškabūdžio bažnyčios  varpais. Oi džiaugčiausi..

Ir parašas: Kaimynas

- Kalbėjote, pone, apie sutartą laiką. Ar nebūtų geriau turėti nekilnojamą grafiką. Jūs dar negirdėjote, kaip puikiai gieda Petka. Tiesa, pirmą karta užgieda labai anksti, bet stengiuosi jį  pasitikti su savo giesmėmis. Tuomet dar burna švari, neskalauta alumi ir žinai, kad alaus kvapelio neužuos net Besparnis angelas. O taip, nespėji apsidairyti ir, prašau - pasiimk papeikimą...
- Sakau, dėl laiko jokių problemų,- patikino Vilhelmas,- kaip ir dėl būsto. Prieš gaidžio giedojimą ar po, sveikinkite:“LABAS, Vilhelmai“, ir aš pas jus kaip cvekas.
- Atsiprašau, reikėtų, - kaip vinis.
- Žalioje Žolėje vyksta tautosakine tema konkursas  O kai persistengi, tai atsitinka kaip tautosakoje: “iš didelio rašto išeina iš krašto“. Bet argi maža lietuvių kalboje privelėta svetimybių? Kad ir tave vadinant dieduku ar dzieduku.. Nežinai, kas kaip įsigeria į  kraują ir jau neišspjauni.
-  Sutarėm.  Jūsų lauksiu po kiekvieno pasisveikinimo: LABAS, Vilhelmai! - Ir padavęs atsisveikinimui ranką: -Jūs tikrai įsitikinę, kad  galvoje užteks vietos  ir varpinės statybai?
- Tuštumėlės joje daugiau, negu galima buvo numatyti. Tuo tikrai neabejokite, bet apie tai, manau,  turėsime labai gražaus laiko pakalbiams. Ten kažkada vienos karietos stovėta. Jau senokai, dar tada, kuomet su Raada gyvenote  vienoje gatvėje ir net toje pat gatvės pusėje...
- Palauk, žmogau. Ką girdžiu? Sakai, kad Radijo karietos pėdsakai ten  pasilikę?
- Jeigu nori, galiu padainuot.. . Bent paskutinį vežėjo dainos posmelį.

Trepsi terpsi kanopulės
Girgžda karieta
Ar, vežėjau, pasigėrei
Ar širdis  jauna?

Ir jau abu kartu su Vilhelmu taip garsiai ir gerai, kad ir gaidys Petka nebūtų perkukariekavęs:

Oi, parvešim šimtą  metų
Mūs  šalelės  mylimos
Šimtą metų, šimtą metų-
Visą amžių Lietuvos...

- Štai kaip nelaimėje  draugą pažinsi! - džiaugiausi Kaimyno paslauga, o jis, vargo vaikas, turbūt, dabar, kaip mes taip gražiai dainuojame, kažkam skundžiasi, panašiai kaip savo laiku man: 
„Žinai, Pranuci, dabar privalau būti aktyvus. Reikia perskaityti visus kūrinius, kai kam kai ką pataisyti, kai kam į ausį pakuždėti, dalyvauti uždarame forume, paprastame ir dar sukti smegenis iš kur gauti papildomai lėšų, nes jų trūksta Almanacho leidybai. Be to turiu galvoti ką daryti su konkursais. Žinok, čia ne pyragai, Pranuci. Oi ne pyragai. Tai gal, prisitaikęs kokią burnelę kitą išlenk ir už mane. Gali net be geresnės užkandos. Kokį nors  agurkėką nuryk, kad perdaug  įtarimų nebūtų...
-Kaimyne, tu auksas, o ne žmogus. Ar girdi ką tau šaukiu iš Vakar. Aš jau žinau, kur reikia ieškoti Radijo karietos pėdsakų. Ogi galvoje. Jeigu dar ten įkelsime Griškabūdžio bažnyčios varpus, ar tu įsivaizduoji kaip prašviesės gyvenimas...
O dėl vienos kitos burnelės neabejok...

2007-11-29 14:49:59

27

  • Автор: Peleda
  • Администратор
  • Peleda
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2009-10-16
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1256
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    12 дней 11 часов
  • Последний визит:
    2024-02-24 09:46:04

26. Taškelis ant Ė

Ėjau pasidairyti po kiemą. Jaučiau, kad  krūtinėje  kažką nešu, ko nereikėtų, bet kelionė nebuvo skubi ir maniau, kad galėčiau taip nešdamas, nueiti netrumpą kelią. Nuotaika kaip eilėraštis, kurį pradžioje  pavadinau „Motinai“, tačiau dabar keičiu į „Išėjo negrįžti“
                         
Ką padainuoti Tau, motule?
Jautri lopšinė pamiršta.
Takais prie sodžiaus namo guli,
Išėjusių negrįžt dalia.

Čia basos kojos žemę mynė,
Žibėjo rytmečiais rasa
Ir prasidėjo man Tėvynė
Nuo žemo slenksčio – Lietuva.

Glaudžiu Tave, o motinėle,
Kur miškas šluostosi skuja.
Papusto vėjai baltą smėlį
Ir pašukuoja pušele.

Paduok tu sūnui baltą ranką,
Tegu nežils daugiau galva.
Esi tu man aukšta padangė,
Tu man esi ir Lietuva.

             ****

Galva nežilsta... Auga kapas
Mažam kalnely dideliam miške.
O smėlis, kaip anksčiau
Toks baltas, baltas...
Atėjus motina pavaikščioja basa.

- O! – atsisėdau ant klevo kulbės, padėtos prie tvoros, netoli vartų.
- Vėl širdelė?- susirūpino Astė.
-Būna. Bet tai labai gerai, Aste, kad taip būna. Be šitokios širdelės turbūt nesvarbu būtų, ar yra šitas kiemas, ar ne. O dabar jis surenka visus į vieną krūvą, net ir tuos, kurie išėjo negrįžti. Ar ilgai taip? Kartais pagalvoju, kad neilgai. Iki tol, kol pats išeisiu nesugrįžti, bet tikriausia, kad sugrįžimų metas tuo nepasibaigs. Net ir tuomet jis tęsiasi, kai kiemas pavirsta  mišku. Nedaug laukti ir jis taip padarys, bet... pažiūrėk!, pažiūrėk, Aste. Karieta!
- Karieta?
- Negi nematai? Tai ji, Radijo karieta!. O kaip vargome, a? Kiek vargo, bandant ją atkurti, restauruoti. Neklausk, neklausk, vaikeli... Jau buvau praradęs viltį. O pasirodo, kiek nedaug reikia; reikėjo, kad širdis va taip, kaip dabar suskaudėtų...
Bandžiau atsistoti nuo suoliuko, bet Astė paėmė už pečių ir stipriai prispaudė prie suolo. O karieta šiauriniu keliuku artėdama važiavo prie kiemo, manęs ir viso mano gyvenimo.
- Pasėdėk, dzieduli. Pasidžiaukime, - kalbėjo Astė ir džiaugėsi: - Kokia gražuolė!. Iš tikrųjų, verta buvo karietos taip ilgai ieškoti. O koks gražus vežėjas!
- Nepažįsti? Taigi, aš, Aste. O kad gražus, tai todėl, kad jaunas. Kaip tu manai, ar mane tokį mato Giedrė, Besparnis angelas, Karilė, Kaimynas, Taurija..
- Mato. Kaip nematys!  Ir Malaja mato. Ir Princeės, Ramunė su Kiele. Ir Radaa mato. Ir Medis su Barabu, Tikras Dearnis, Anna Bradda .
- Smagu, Aste, kai mato, oi smagu,- bet kalbėti jau nebuvo laiko- į kiemą pro Klevo vartus įvažiavo Radijo karieta ir iš jos išlipo Irena Sėliukaitė. O vežėjas? Hm. Kaip nebūta. Nei gražaus, nei negražaus. Ir net nebuvo, kaip tuomet, kai seniai seniai...  Karieta oriai privažiavo prie manęs ir sustojo. Gražiai nusiteikusi, laiminga, Irena ėmė mane už rankos ir sodino ant pažįstamos pasostės, o Tomas padavė botagą ir vadeles.
- Ir aš su dzieduliu. Jis mane nupiešė, - pasiprašė į Radijo karietą Astė, ir niekas jai nedraudė. Lengvutė, miela prisėdo greta ir atrodė, kad jai- kaip ir man- cykiai gera.
- Gerai, kai žmogus yra  ten, kur jam reikia  būti,- išgirdau Vilhelmo balsą. Bet dabar visi žodžiai priklausė Irenai Sėliukaitei:
- Visa Lietuva – ir ne tik Lietuva- senosios mūsų istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį,-pasakė pirmais žodžiais, ir jaučiau, kaip Dievas padarė tylą, kad ir šie žodžiai, ir visa Irenos kalba būtų kuo toliausiai išgirsta.
- Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandien galbūt sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tartum ir stipresni nuo jų nulipame. Kiek dar nepažintų, nežinomų likimų! Netgi šio XX amžiaus tragedijų pažymėtų žmonių. Ir todėl nepaprastai jautriai per šią žemę eiti reikia, įsiklausyti į kiekvieną  krustelėjimą, prikelti tai, ką dar šiandien  atmintis  gali padaryti. Daugybė tokių vietų: kad net nejaučiame, kod ant kapo stovime. Todėl į tokią karietą kviečiu sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira  širdimi priimti istoriją - be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, daug persipynę ir džiaugsmingų, ir gražių ir įdomių faktų, ir likimų ant mūsų žemės. Ir negalima  juos vienašališkai vertinti. Todėl siūlaus eiti atvirai, švaria širdimi. Ir su dideliu noru suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis yra aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš  mus. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią  mūsų istorijos puslapį. Suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti?
- Girdi, Aste? Tai ji, Irena Sėliukaitė, -pašnibždėjau.
- Kaip negirdėsi? Negirdėti neįmanoma.
- Gerai, kad suspėjau tave laiku nupiešti.
- Taip. Atrodo, kad visus darbus suspėsi, dzieduli, padaryti laiku.
- O Radijo karietai irgi reikia turėti savo dienoraštį, bet tai, atrodo, nebus sunku. Rašyk:

„Važiuosime. Kol dar turime tikinčių žmonių, kad gėlė žydi, o žvaigždė šviečia  ne sau, tai šis pasaulis dar Dievo rankose. Ir todėl „ Radijo karieta“ tegu bus lyg  mažas gabalėlis  molio, iš  kurio lipdant tai vieną, tai kitą žmogaus  figūrėlę, staiga atsimintume dėl kokio žmogaus Dievas kūrė pasaulį“

- Užrašei?
- O kaip gi?
- Mes daug ką savo kasdienybėje užmiršę. Ir Irena visai neseniai, rašydama savo pavardę, rašė ją be taškelio ant pirmosios „E“ pavardėje. Ir pavardę tardavo SEliukaitė. Dabar pirmąją balsę „Ė“ pavardėje rašo su taškeliu ir taria - SĖliukaitė.
- Tikrai? Bet tai labai įdomu ir prasminga. Koks mažas tas taškelis, dzieduli. Kitos ausys gal pavardės tarsenoje neišgirs  skirtumų Seliukaitė ar Sėliukaitė. Tačiau kaip labai reikalingas tas mažytis taškelis ant “Ė“. Ne dėl tarsenos, o todėl, kad jis paliudija, kad Šiaurės Lietuvoje kitados gyveno Sėlių gentis. Tas mažas taškelis ant „Ė“ raidės lyg ant žemės mažas kryželis –prisiminimui ir priminimui, kad gyveno gentis... sėliai.
- Tu šaunuolė esi, Aste. Nesakau, kad nereikia kalbėti apie gramatiką, bet apie gimtosios žemės  praeitį turbūt, bet kokiu atveju. Argi ne ji priminė, kaip iš tikrųjų reikia  ištarti ir parašyti  pavardę – SĖLIUKAITĖ? Todėl būtų nuostabu, kad ir „Radijo karieta“, tas mažas molio gabalėlis primintų, kaip reikia žmogui pragyventi tą  mažytį, mažytį jo gyvenimą.
Karietos arklys pamuistė galvą- jis pasiilgo tokios kelionės. Ji jam irgi reikalinga. Bet argi nesuspėsime? O kad  širdis va tokia, tai gi mes todėl ir ieškome, kad ji nebūtų tokia.
- Tprūūū! - prilaikau vadelėmis žirgą ir klausomės savo ir žmonių kalbos...

2007-11-30 07:09:13

28

  • Автор: Peleda
  • Администратор
  • Peleda
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2009-10-16
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1256
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    12 дней 11 часов
  • Последний визит:
    2024-02-24 09:46:04

27 Lauknešėliai Radijo karietai

Save kankinu kategorijomis - ESYBĖ ir BŪTIS. Man nesinori jas tapatinti, tačiau kaip bedėlioju, vis tiek tarp jų atsiranda lygybės ženklas ir pagaliau neiškentęs šaukiu:
- LABAS, Vilhelmai.
- Labas, vežėjau. Džiaugiuosi tave matydamas savo vietoje.
-Aš irgi, bet, atrodo, kad Petka šiandien už mane gražiau pagiedos. Tikėjausi, kad aplenksiu jį savo protu, pakelsiu poezijoje tokius dalykus, kad jam galva apsisuks.
- Neapsisuks. Gaidžiai dabar arčiau bažnyčių, negu kiti kunigai. Net Giedrė, būdama Šv. Viktorijos kalnuose stebisi: matau visur ant bažnyčių vietoj kryžių GAIDŽIAI TUPI.. VISAI PATOGU.- komentavo Vilhelmas akylai pastebėtą reginį ir netikėtai nuščiuvo:- O kas čia? Ten, ant bažnyčių stogų, gaidžiai tupi, o kas čia, ant palangės?
- Tai, Vilhelmai, kardeliai. Netgi žinau iš kur jie. Iš Taurijos sodo. Tačiau kaip jie čia atsirado?
- Dėl to ir šaukei?
- Ne, ne dėl to. Noriu viešumai duoti žinią, kad Radijo karieta pakelia sunkius.. netgi beprotiškai sunkius dalykus. Manau, kad peršoksiu patį Hėgelį, jeigu VISĄ KĄ  sutalpinsiu ne  BŪTYJE, bet  ESYBĖJE. Kaip šias kategorijas įsivaizduoji?
- Niekaip. Žinau, ką jos man reiškia ir tiek. Hėgelis irgi nebegalinis, todėl peršokti, o juo labiau - perskristi per jį įmanoma. Bet prie  reikalo... Šoki ar skrendi?
- Jeigu pasirodytų, kad labai nekaip, patylėk, Vilhelmai... Aš suprasiu, o poezijai  bus tik į sveikatą. Jautri ir kaprizinga panelė. Po didesnės kritiko užsičiaupia, išeina į pakampes ir ilgai neįprašai, kad vėl prasičiauptų, - paprašiau Vilhelmo ir:

         YRA

Esybėje – Paukščių takai
Ir bitės dūzgesys ant žiedo...
Neklausk, kas ji
Nes sunkiai suprantu -
Po protą vaikščioja,
Širdy pagieda
Ir reikia būt visagalybėje  Dievu,
Kad sugebėčiau pasakyt
Kas – JI.

- Taip, vežėjau. Man nieko neužkliuvo. O kad  tokius dalykus  ne kiekvienas supranta, nemanau, kad reikėtų dėl to jaudintis. Ji turbūt labai talpi, jeigu asocijuojasi  su BŪTIMI, atskirti nesugebi. Skaityk...

Net tuštuma Esybėje,
           kaip kategorija ir daiktas
Ir net tuomet, kai noriu pasilikt Savim,
Išeiti iš Esybės negaliu.
Net čia, su Tavimi, o Vilhelmai bičiuli,
Esybės apmatai neleidžia atsiskirt.
Joje - dangus,
Joje - pekla,
Net žodžiai bet kokie
Ir bet kada sakyti,
Net Dievas sutelpa lyg taurėje
         YRA -
Visi prie vieno ir visi kartu.
Net ir Mirtis  ESYBĖJE
Neatgrasi, kaip  Būtinybė –
Sava  ir tarp savų...

- Ką tau pasakysiu? Žmoguje visuomet yra tos begalybės, tik gal ne kiekviename iš mūsų ne vienodai sudėliota VISA KAS ir gal ne po lygiai. Pagaliau ir pasikapstyti Savyje  ne kiekvienam patinka.
- KakariekŪŪŪŪ, - užgiedojo gaidys.
-Va, prasidės. Kuomet šiandienos nėra, o tik Vakar, beveik žinai, kaip reikės gyventi. Neužsimiršk, vežėjau, kad esi Radijo karietoje ir neiškrisk.
- Ačiū už pasergėjimą, bet, regis, iškristi neleis Albina. Neduok Dieve suklysti, nes tiesiog  būtų negražu, bet vis tik tai ji, Albina Šiupienienė.
- Manai, kad visas Vilniaus moteris pažįstu?  Matau tik, kad graži, puiki moteris ir man to pakanka.
Albina ėjo atsargiai, neskubėdama, kaip seniai seniai, dar tuomet, kai kartu su Radaa gyvenome vienoje gatvėje ir net toj pat jos pusėje.
- Hm, Radijo karieta, - kuždėjo pati sau ir vėl: - hm, malonus ausiai skambesys,- o pamačiusi stabtelėjo ir nustebusiai:- Ponai, netikėtas akiai žavesys...
- Labas, Albina! Šimtas metų, kai nemačiau. Žinau, vėl sakysi, kad...
- Privalau sakyti, kaip sakiusi. Ne taip lengvam, Pranuci,  atmintyje po tiek metų surasti, kad padėjau. Netrukdyk ir klausyk, - pasakė  graži  moteris Albina Šiupienienė ir kaip žirnius pabėrė: 

- Žiūriu ir arčiau – karieta! Menkutė ir prasta. Ar nesubyrės pasukusi į kelią? Ar rasis kam palabint vadeliautoją? Juk mes nebe tie - svetimi ir pikti, pavydūs ir įtarūs. Iš kur drąsumas, tamstos tas? Ar nesusigraudinsi kartais grįžęs: ieškojau Lietuvos, Lietuvos nebradau...
Dieve duok, kad  būtumei lyg  varpas, šaukias pakeleivį lipti karieton ir godas  godoti. Klausykis ir kalbėk iš širdies į širdį, idant pajustų žodžio grožį ir dvasią  Tiktai neliesk dabarties žaizdų. Gal greičiau užgis . Stiprybės, tamsta, semkis praeityje.  Nuo amžių didžiavyriai vedė ir gaivino tautą Prikelkite mirusius, žadinkite gyvus. Te rauda dzūkeliai, dainuoja sūduviai. Te giriasi žemaičiai, kvatojas aukštaičiai.
Tikėkime:
Ateis diena, sušvis dangus, ištirps ledai
Pakils aukštai sušilus Lietuva
Ir vėlei meilė artimo tarp mūsų bus gyva.
Tad sėsk karieton ir važiuoki,
Kur mūrai dideli ir ponai garsūs.
Kur pirkios mažos ir žmogeliai gražūs
Išlipk ir pasibelsk...
Tavęs tikrai ten laukia.
Tenai tautos likimas.

Palydėsiu aš tamstą pro Vilniaus vartus
Lauknešėly įdėsiu poeto žodžius:
„Esu daina. Einu aš  į lietuvio namus,
Kur dega šiltas židinys
Čia kraujo upės, ašaros čia sruvo,
Bet neužgeso protėvių ugnis.
Esu daina aš- amžina  ugnis
Ir  neužges lietuvio židinys

Padėk Dieve. Laimingo Jums kelio,-  girdėjau Albinos lengvus, skrajus, pilnus geros valios žodžius:- Laimingo, kelio!- mojo nusirišusi nuo galvos skarele ir man net atrodė, kad tai ne ji, Albina  Šiupienienė, o Taurijos eilėraštis. Atmintis lyg ištirpdė pertvaras, nuotolius, suglaudė erdves laike, o atėjusi Harker, atsinešė žarijų ir užkūrusi senoje Radijo karietoje ugnį:
- Buvau pas Tauriją prie Šventos Ugnies. Pasėmiau rieškučias žarijų ir atnešiu į Vakar. Mačiau, kaip aną kartą  pasigedęs jų, ieškojai kišenėse. Tai protėvių ugnis, ji visų mūsų ir negalima  ją  turėti tik sau. Tegu šildo,- kalbėjo...
Jaunai, gražiai į seną Radijo karietą įlipo triukšminga kaip mokykla Drilė
- Kaip jūs sugebėjote čia ateiti?- noriu žinoti
- Mes poetės.- Už save ir Harker atsakė Drilė ir šalia Albinos Šiupienienės lauknešėlio, padėjo savo:

Stenkis. Taip reikia.
Neliūdėk. Neverta.
Lauk. Kalėdų Senelio.
Dovanok. Džiaugsmą.
Klausyk. Širdies.

Iš atneštų žarijų užsidegė Bočių Ugnis ir buvo cykiai gera...

2007-12-01 04:05:29

29

  • Автор: Peleda
  • Администратор
  • Peleda
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2009-10-16
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1256
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    12 дней 11 часов
  • Последний визит:
    2024-02-24 09:46:04

28. Be nuotykių nebūnam

- Tomas dar neišėjęs? - paklausiau, apsidairydamas nuo karietos pasostės, o pamatęs jį žvelgiantį pro langą: - Vis dėlto, Tomai, kuomet ieškai ir labai stengiesi, tai išdavoje ko nori, tą randi. Paskauda, paskauda širdį ir... viskas kaip tada. Ką pasakysi, seni? O gal bijaisi tokio kreipinio,-„seni“, vengi šio žodžio?
Tomas žiūrėjo pro karietos  langą  su ant  jo palangės padėtais kardelių žiedais ir lyg  manęs  negirdėjęs:
-Žiema. Kad ir labai nenorėjo, bet atėjo. TUOMET irgi buvo žiema.
- Taip, TUOMET irgi buvo žiema. Todėl ir priekaištų  būta, - kodėl  karieta, o ne lingė ar vežėčios? Brička ar brikelė? Buvo ir toks - kodėl ne vežimas? Pagaliau žiema gi, tai kodėl ne rogės ar važis.
- Turim, ką turim. Radijo karietą. Kiti priekaištavo, kad į ją pakinkyta kumelaitė. Esa, ar ne kilniau turėti  bėrį, žirgą, ristūną?
- Ir vėl: turim, ką turim. Pagal dokumentų kilmę Įgagos protėviai iš  Kumelionių. O parodyk kur jie, tie Kumelionys. Tik prisiminimuose ir Broniaus Kvyklio knygoje „ Mūsų Lietuva“. Dabar ten  KuRmelionys. Atrodytų menkniekis, bet iš tikrųjų net ir tokiu būdu naikiname senovę... Nėra Kumelionių. O, matyt, kažkada ten žmonės mylėjo kumelę. Gal todėl, kad turėdami ją, galėjo tikėtis ir greito ristūno, ir kovos žirgo, ar paprasčiausia darbinio arklio.
- Gerai, gerai. Gal užteks, tačiau kad  būtų taip, kai tada, dar trūksta tėvo dainos... Taigi, Tėve, padainuokim,- pasakė nesitraukdamas  nuo lango ir:

Vai kur aš geriau uliavojau
Sau jaunų mergly pasdabojau...

- uždainavo , o aš  ne be pavydo galvojau, kad jeigu Dievas žmogų apdovanoja dovanomis, tai iškart gausiai, kad visiems jos būtų gerai matomos ir nereikėtų žmogui vargti, ieškant geriau.  Prieš akis  vėl stovėjo Albina Šiupienienė lyg  norėdama pasidžiaugti, kad nepersigalvojome ir, priėmę lauknešėlį ir išgirdę jos linkėjimus:
- Padėk Dieve! Laimingo Jums kelio! - timptelėjome vadeles, pakeldami pašvilpavimui botagą ir pakrutėjome į kelionę.
Manau, kad daug kas žinome, kaip nuo gerų žodžių užkaista veidai. Albinai Šiupienienei , deja, nieko tuomet nesugebėjau pasakyti. Ji padarė viską, kad išvažiuotume pro Vilniaus vartus. Ir faktiškai nuo jos  taip pasakytų žodžių prasidėjo mūsų kelionės. Žinoma, keistokai  atrodo, kai žiemoje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas  žmogus sako, jog, susiruošęs ieškoti Žmogaus Širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų apkeliauti ne vieną ir ne du amžius. Karieta pažiūrėjus atrodanti labiau menkutė negu gera ir ant vieno jos rato stipino užrašas: TIKIME IR ABEJOJAME, ABEJOJAME IR TIKIME. Taip ir norėjosi sakyti:
- Ne, žmogeliai, ne...  Su tokia karieta, jeigu tą Širdį ir surasi, tai pamesi.
- Aš galiu būti šeimininke? – atėjusi pasiteiravo Astė ir ją pirmą kartą pamačiau užsirišusią skarele ir apsijuosusią prijuoste. Senoje Radijo karietoje, pakibirkščiuodama žiežirbas degė ugnis. Buvo smagu, kad apie ją buvo pagalvota ir pasirūpinta Žalioje Žolėje.  Karieta suko visais keliais, užpildydama  Vakar regėjimais ir  supratimais. Galima buvo atsikvėpti ir dairantis pro langus matyti, kas žmogui visuomet taip brangu. 

- LABAS, Vilhelmai!
- Labas. Maniau, kad  šiandien nepašauksi. Ką? Klausytojas reikalingas?
- Gal vėliau. Sakyk, kaip tu taip greitai atsirandi?
- Leisk, atliksiu klausytojo pareigą, o paskui jau galėsime pakalbėti ir apie kitus dalykus, - pasakė Vilhelmas ir, prisėdęs prie kibirkščiuojančios ugnies: - Žinoma, tu, Pranuci, negirdėjai, ką Žalei Žolei Vakar papasakojo Cicilvikas. Girdi, kartą, pliaupiant smarkiam lietui, Hėgelis, eidamas iš paskaitos, taip užsimąstė, jog paliko batą baloje, o pasigedo jo tik grįžęs namo.
- Ir taip tikrai buvo? - paklausiau, bet Vilhelmas taip nutaisė veido išraišką, kad bijodamas prarasti vienintelį klausytoją, pradėjau nuo pavadinimo:

Dar šildausi

Trapus gyvenimas.
Ir jau ne skauda,
Kai lūžta gabalais
Ir dingsta nežinia net kur...
Daiktai išmėtyti po būtį,
Apniuko žodžiai
Lyg nežino
Ką daryti su savim..

Kažkas šalia pravirko.
Kitas – juokiasi atšipusiu balsu.
Visi vis skuba...
Vienas į save grįžtu
Ir tarp daiktų išmėtytų, sukūręs ugnį,
Dar šildausi būties
Atodūsiu skaudžiu.

Nenoriu sau meluot,
Bet liūdesiu
Sau kojų irgi nenušluostau -
Jei žodžio negali išmesti iš dainos,
Kam pasakom save minėt,
Kam guostis?

Kūrenasi karietoje ugnis
Ir bočiai kelią į namus parodo...

Čia – Vakar,
Čia – Mano, Tavo, Mūsų
Atmintis.

- Pasakyk pavardę  HĖGELIS, ir daug kas žino, kad jis yra ir kas jis. Kad tai neišgalvota,-.pradėjo kalbą Vilhelmas, -  O jeigu tas žmogus pasirodytų ar pasireikštų, na, kad ir ponui Cicilikui...  Kad ir  lyjant, kad ir einant  namo be bato, pamesto purve – ogi nepažintų. Jeigu įtikinėsi, kad tikrai esi Hėgelis, apšauks kvailiu ir – sudie. Ot taip, Pranuci, - kalbėjo Vilhelmas, žiūrėdamas į degančią  bočių ugnį ir atrodė, kad jam visai nesvarbu, ar jį girdžiu. Ir atsiminė  mane  tik tuomet, kai reikėjo pasakyti kad, kai jam nepatinka mano lyra, jis tyli. O paskui:
- Gerai bent tai, Pelėda, kad rašai pats sau. Kai poetas stengias parašyti kitiems, aplenkdamas save, nemanau, kad galima sulaukti pagarbos tokiai lyrai.. Mylėk save, o per save visą tai, kas tavęs laukia. Net mirtį.
Seniai, gal dar piemenų laikais, buvau taip vykusiai, aižiai sušvilpęs, kaip šį kartą, išgirdęs tokius Vilhelmo žodžius. Jis irgi to nesitikėjo, atsigręžė į mane ir atsiliepdamas taip sušvilpė, kad reikėjo arba  juoktis, arba  dar ką  daryti, bet tuoj įšoko Astė, pradėjo loti Kandžius, ant užpakalinių kojų  piestu stojosi karietos arklys, bet visus aplenkė gaidys Petia, užplasnojęs net ant Kabelių bažnyčios stogo.
- Tu- ką, Vilhelmai? Pasiutai?- pašokau aš, tačiau ačiū Dievui „pasaulio griūtis“ baigėsi, kuomet it susitarę pradėjome juoktis. Ir labiausiai vis dėto iš  Anos Petkos. Regis, gerokai lapino aplamdytas, o -antai! - už penkių kilometrų ant Kabelių bažnyčios stogo nusileido.
Atlėgus pavojui prisiminėme, beje, ir Giedrės gaidį Vycką. Ruošdamasi poetinei išvykai į  Šv. Viktorijos kalną, Giedrė savo gaidį Vycką norėjusi palikti patikimesnei globai. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad jos akys nukrypo į kiemą, kur netoli jo, ant  Karlonų kalnelio išaugo jai padovanota pušelė. Rašė:
„Labai smagu, atėjus prie  jūsų ugnelės, pabūti, pasišildyti, gražaus giedojimo pasiklausyti. arba tiesiog cykiai pasėdėti, padūmoti. Ir tas Anos gaidys Petka neišeina iš galvos! Va, pas mane yra gaidys Vycka, tai gal, sakau, reikėtų jiems abiems, būnant gūdžiuose miškuose, vyriškumo pasimokyti. Žinau, kad pešis, žinau, bet tegu. Juk vyrai! O tau senatvėje,  Pelėda, tokią paramą turėti irgi- Dievo  dovana“,- rašė Giedrė, tačiau, matyt, kažkas atsitiko, kad savo Vycką pasiliko prie savęs. Dabar buvo įdomu spėlioti, ar Giedrės Vycka po tokio Vilhelmo sušvilpimo nebūtų nuskridęs dar toliau ir nusileidęs jau ant Marcinkonių ar Ratnyčios bažnyčių stogų... Bet gerai, žinoma, kai gerai viskas baigiasi.
- Tai  vis dėlto Radijo karieta yra. Ji važiuoja? - paklausiau Astę
- Važiuoja, - atsakė mano nupieštoji...

Vai kur aš geriau uliavojau
Sau jaunų megrely pasdabojau,

baigė dainuoti tėvo mėgstamiausią dainą Tomas Vaisieta.

2007-12-02 07:37:34

30

  • Автор: Peleda
  • Администратор
  • Peleda
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2009-10-16
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1256
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    12 дней 11 часов
  • Последний визит:
    2024-02-24 09:46:04

29.Kuomet vyrų nėra

- Nešaukei, bet ateinu. Ir, kaip regi, sunkus ir nerangus, bet gerai, kad jau čia. Kur jas dėsime?
- Špagos? Manai, kad nepažįstu?
- Visi jas pažįsta, bet niekas jų nenori. Jonavos Anuška kartais vieną kitą ratą apsukdavo aplinkui jas, sukaišiotas žemėje. Lyg knietėjo prisisegti prie juosmens, bet gavusi 2007 metų nominaciją „Už sielos audras poezijoje“, žemai nusilenkė savo miestui, visai Lietuvai, prisižadėdama, kad jokio ginklo į rankas neims. Pabučiavo miestelėnų akivaizdoje trečios knygos rankraščius ir vis kartojo: mūza! mūza! tu mano, aš tavo...
- Va, kaip! - buvo įdomu girdėti naujienas iš Žalios Žolės. Pasirodo, ir ten jau muškietininkai nereikalingi. Kiekvienas už save. - O Cieksas? – stvėriausi už vilties, - Anas dar vis Venecijoje? Galima buvo luktelėti. Kada nors sugrįš.
- Sugrįžo. Ir Harker. Abu sugrįžo ir abu kartu su Venecija.
- Supratau, Vilhelmai. Ir abu, sakai, su Venecija. Tuomet jau špaga ir Cieksui, ko gero, tikrai nereikalinga.  Na, o Kaimynas? Ne aš juk, o jis sukaišiojo  šitas  špagas žemėje prie Šv. Ugnies. Ugnis negeso...
- Dabar, kai iš ten špagos ištrauktos, ugnis irgi negęsta. O Kaimynas MODERATORIUS. Kam jam reikalingos špagos? Muškietininkus galės vaidinti scenose, o ne gyventi jų gyvenimus. Vaidinti lengviau, negu taip gyvent.
- Ačiū,- atsišliejau į krėslo atlošą ir prieš akis buvo PIVAŠIŪNŲ ŠVČ. MARIJOS, Popiežiaus Jono Pauliaus II 1988 metais vainikuotos paveikslas.  Žiūrėjome vienas į kitą - aš į  Mariją paveiksle, ji iš paveikslo su sūnumi į mane ir buvome liūdnesni negu mėnulis.
- O dangau, ką matau! - pašaukė Astė, įėjusi karieton.- Špagos! Muškietininkų špagos! Lyg žino, kad jų   pasiilgusi. Man vis atrodydavo, kad atsiras žmogus ir aš pamatysiu muškietininkus ne žodyje, o  gyvenime.
- Nežinau net kur jas dėti, - nuoširdžiai prisipažinau..
- Nežinai, kur dėti muškietininkų  špagas? Nuo kada, dzieduli, nežinai?
- O kur? Ar ir vėl susmaigstysime prie Ugnies žemėje, kad  gilesnėmis rūdimis apsėstų?
- Jos ir susmaigstytos žemėje padaro savo darbą. Žalioje žolėje –irgi. Tik taip atrodo, kad  jos rūdija ir tik tiek. Žolėje tik per tokį jų būvį pamatyta, kokia netikusi jos visuomenė. Ir iš tikrųjų, jeigu jau susikauti nėra kam dėl savo, kito garbės, ir nesvarbu dėl  ko, atleiskite,  man neįdomu tokioje  visuomenėje  gyventi. Geriau būti Vakar. Pasižiūri - visi skiauterėti kaip gaidžiai, jų daug - nuo  Lietuvos vieno krašto iki kito, nors 300 kilometrų laišką rašyk, o riktelėk: „tėvynė pavojuje!, - ir nėra kam ateiti prie špagos. Argi ne?- kreipėsi  Astė į Vilhelmą , laukdama  jo pritarimo, tačiau jis dar vis stovėjo apglėbęs  keturias špagas, nežinodamas kur jas padėti.
- Na, tai kur jas dėti? Kur? Kaip išdalinti? Tarkim, vieną Petiai atiduosim.  O kur tris kitas padėsime?  Vieną tau? Kitą man? Vis tiek dar lieka viena. O gal paduoti Švenčiausiajai mergelei  Marijai. Bet  jos rankos užimtos, ji kūdikį laiko.
- Išmoksiu dvejomis špagomis kautis. Pamatysit, kad išmoksiu,- neregėtai ryžtinga buvo Astė. Pagalvojo ar ne, bet priėjo prie Vilhelmo ir paėmė iš jo dvi špagas. - Ot, taip, mano berniukai, pagiežingai pasakė,- ir žiūrėdama man į akis:
- Nesuprantu, dzieduli, kam reikėjo piešti moterį, kuomet vyrų nėra...
- Aste, nesikarščiuok. Ką nors sugalvosime. O geriau, kai nieko negalvoji.
- Ir apaugti mirusių sielomis. Taip? Kaip Žolėje? Netgi nėra vyriškos drąsos pasakyti, kad apaugo pelėsiais. Lyg specialiai augintų mirusias sielas tikintis, kad atvažiuos jų sąrašų supirkėjas Čičikovas.
- Aste, na, ką čia išdarinėji... Aprimk.
- Sakau teisybę. Tai judu su Vilhelmu švilpimo meną demonstruojate, save ir Petią  baidote.
- Taip, Astė žino, ką sako, - atsiliepė Vilhelmas.- Žolėje daug mirusių. Daug ten mirusių. Bet mirštančių matyt, daugiau, jeigu apeliuojama į demokratiją ir manoma, kad gyvenimas kapinėse yra svarbus jos išraiškos atributas.. 
- Panašiai, kaip tavo, dzieduli, eilėraštyje. O ne! Nesakau, kad taip visuose, bet.. paklausykite. Tegu „Stebuklų nebus“ turi rekordinį skaičių klausytojų – dziedulį ir poną Vilhelmą.

Stebuklų nebus
   
Retai daugiau
Nei šimtą metų
Save išlaikę atminty,
Sunkiu atodūsiu pasakom:
- Sudiev visiems,
Kas liekate  gyvi.

Ir atsiduodam žemei
Arba ugniai
Net žiežirbėlės 
Neturėdami VILTIES,
Kad šitą žemę
Apkabins stebuklai
Ir žmogui mirti nereikės, -

padeklamavo Astė,  ir Šv. Marija matė, o mes žinom, kad Bočių ugnis negeso. Tik už kitų karietos durų, pasigirdo varduvininkų psalmės giedojimas:

Ko gi tos gentys maištauja,
Kodėl tautos tuščias užmačias rezga?

- Visi prieš vieną. Reikia gintis, – pasakiau, sunkiai keldamasis iš krėslo ir paėmiau iš Vilhelmo dar vienąa špagą.- Jeigu manote, kad nesugebėsiu apginti savo eilėraščių,  prašom.. Aš jūsų paslaugom. - Ištraukiau iš makščių špagą ir jos plieno ašmenyse jaunai, gražiai sukibirkščiavo  Bočių ugnies atšvaitai:- Prašom, ponai. Aš vaidinti nemoku.
- Aš irgi nemoku vaidinti, bet ir kautis dar neišmokau, - atviraširdė rodėsi Astė.

Kyla žemės valdovai
Kunigaikščiai sąmokslus daro
Prieš Viešpatį ir jo Mesiją,-

giedojo varduvininkai už durų. Nemaniau, kad jie  sugebėjo persikraustyti į karietą, bet ačiū Dievui, persikraustė ir tai nemenkas Astės - šeimininkės nuopelnas. Senoje radijo karietoje atsirado atributikos, kurios nebuvo TUOMET, kai su Radaa  seniai seniai gyvenome vienoje gatvėje. Karieta taikėsi prie Vakar, pasiimdama jos SĄVOKAS, kurios jai teikė, sakyčiau, dangišką būtį. Žinoma, ne tokia aukšta prasme „ kaip danguje, taip ir žemėje“, bet žemesne - „ kaip žemėje, gyvenime, taip ir karietoje“. Talkinat Astei sąvokos pavirsdavo realijomis ir bet kokios Vakar svajonės  atsitrenkdavo į realybę.

-Aš sakiau, kad jie čia, sakiau,- pasigirdo pažįstamas moters balsas. Ją ne iš karto pažinau, tačiau pažinęs:
- Julija! Kaip tu čia? Negi iš Amerikos?
- Iš Amerikos, kad ją  perkūnėlis. Vis dėlto toli.  Maniau, kad nesuspėsiu. Kur kiti?  Kur Tomas? Berods TUOMET tiek mūsų ir buvo. Netgi mažiau.
- Mano vardas Astė.
- O ten kas? – skubėjo dairytis viešnia ir atidarė duris, kur už plataus ilgo stalo sėdėjo dvidešimt du iš kalendoriaus išėję varduvininkai: - Oho! tai bent  kompanija, bet, ponai, susispauskite. Jums štai ką  pasakysiu.  Regiu, kad  biznio reikaluose ne ką  suvokiate, antraip čia  nesėdėtumėt ir psalmių negiedotumėte. Druskininkai pašonėje, o jūs? Vežėjau,- pašaukė mane JULIJA SINKIS, - ar šie žmonės ką nors žino apie Druskininkus?

Ir vėl lyg žirniai būtų pabirę:

- Mes buvome Druskininkuose. Tai vienuolika dolerių į parą. Ir kambariukas, ir maistas, ir daktaras tave patikrina. Ir masažus daro. Ir vonias...purvo vonias daro. Duoda už vienuolika dolerių. Tai mes ten buvome penkias ar šešias dienas. Kambarys, kur mes valgėm- 28 žmonės. Buvo šeši lietuviai ir visi kiti žydai. Tai jūs žinokit - kur jau žydas eina, tai ten yra gera vieta. Tai dabar šituos Druskininkus reikia garsinti Amerikos laikraščiuose. Ir visi pasiturintys Amerikos lietuviai atvažiuotų į Druskininkus ir atvežtų pinigų į  kraštą. Atplauktų doleriai. Bet jie neateis, kol jūs nedarysite skelbimų, kiek kainuoja ir viską. Jei tik vienos senos ledi čia  suvažiuos tai atveš daug  dolerių. Labai gražūs Druskininkai. Tokie  gražūs, tokie pušynai ir tas ežeras... Taigi, ponai, gana psalmių. Darbas laukia, - nerimo Julija Sinkis ir parodydama į mane:- Paklausite vežėją, jeigu nenorite tikėti manimi.
-Taip, Julija, jūs teisybė sakote ir tai buvo seniai seniai...
- Taip, taip, -pasigavo Julija,- buvo dar tuomet, kai judu su  Radaa gyvenote vienoje Vilniaus  gatvėje ir net jos toje pačioje pusėje.
-Negi ir tuomet tiek mažai vyrų, pone?-klausė Astė ir sakė, ką žinojo: - Ir Žolėje - antai! - jeigu ne Bersparnis angelas, nežinotume,  kas daugumą joje  sudaro- gyvieji ar  mirusieji...

2007-12-03 06:19:58

Страница:   1 2 3 4 5 6 7  

Вы здесь » Kūrybos oaze » ASTĖS NOVELĖS » Astės novelės- redaguoti, tvarkyti