Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » ASTĖS NOVELĖS » Astės novelės- redaguoti, tvarkyti


Astės novelės- redaguoti, tvarkyti

31 40 64

31

30. Kai iš lietaus Lietuva

- Chė, chė, chė, ha, ha, ha! Vadinasi, Žmogaus Širdies ieškote? Neilgai ieškosite. Neilgai.
- Ne tik ieškome, bet ir meldžiamės.
Už karietos durų, ant kurių t , pasigirdo psalmės giedojimas, bet kažkas pašnypštė: šššaaa!.. Ir giedojimas nutilo.
-Taip, ieškome Žmogaus širdies, bet  ne tik. Mes ir meldžiamės. Net tais pačiais žodžiais, kuriuos mums paliko Juozapas Albinas Herbačiauskas, ieškojęs Tautos Širdies,- pasakiau garsiai, o Tomui pakuždėjau:
- Žegnok, brolau..
TOMAS: Ir taip einu per svietą: ir vis giliau, vis tikriau apie Tautos širdį svajoju, sapnuoju.
Tautos Širdie, atsiliepk ant mano verksmo ir mano skundo!
Tu, geriausioji vargdienių motina, suramink mane, priglausk!
Tautos Širdie, papenėk mane Meilės žodeliu!
Tu, Skaisčiausiosios nekaltybės šaltini, apiplauk mano purviną sielą, atnaujink mane, atgaivink!
O, kur tu esi, kur viešpatauji - Tu, Tautos Širdie!
Kada aš tave surasiu, kada prie tavęs amžinai prisiglausiu, o Tautos Širdie!
Cit!
Nesupratome, kad tas CIT! irgi iš maldos ir buvo nesmagus, kad tylinčius dar tildo.
- Tomai, negąsdink! Negąsdink! Juk žinai, kad būna taip, jog širdis perrėkia didžiausią  triukšmą ir  būtent savo tylėjimu.
Tas CIT! nepatiko ir Astei.
- Dirbime savo darbą. Kiekvienas. Ponia, kreipėsi ji į Juliją Sinkis,- ar Jūs galėtumėte paliudyti, kad tai, kas parašyta sename Radijo karietos dienoraštyje, tikra tiesa?
- Aš jokių dienoraščiu nerašiau. Niekuomet.
-Bet čia apie Jus.
Ogi bala žino, kas čia yra., - pradėjo skaityti Astė -Sutikau Amerikos lietuvę Juliją Sinkis, o  ji klausia, ar neklysta matydama, kad prieš ją Radijo karietos vežėjas. Apsvaigęs nuo netikėto klausimo, tylėjau. Tuomet Julija Sinkis  šyptelėjo ir  ryžtingai pasakė:
- Labai, pone, atsiprašau, kad suabejojau. Dabar  jau tikrai žinau, kad esate vežėjas.
Ir  buvo džiugu žiūrėti, kaip gražiai moteris džiaugiasi.
- Kas čia taip rašo. Pelėda? Labai teisingai rašo:   Ir buvo gražu žiūrėti, KOKIA GRAŽI moteris. Skaityk, labai įdomus dienoraštis..
Ir buvo džiugu žiūrėti, KAIP gražiai moteris DŽIAUGIASI
Kodėl? Už ką tokia malonę?
Šie klausimai man kol kas per sunkūs, kad  sugebėčiau į juos bent patenkinamai atsakyti, tačiau, manau, kad ponią iš Amerikos Julija Sinkis pardžiugino tai, kad pagaliau šioje šalyje ji surado žmogų, kuris yra  vertas to, ko vertas. Juk daug  vežėjų išdavė savo amatą ir tapo... Et, geriau patylėti kuo jie tapo. Bendriau kalbant, sulindo į valdžios kabinetus.  Ir štai vežėjas!  Tikras. Išlikęs tuo, kuo buvo. Vadinasi, bent vienas vis tik užsiliko... O jeigu taip, tai tik vežėjai yra tie tikrieji patriotai, kuriems Dievo ir likimo skirta žinoti, kad tu, tėvyne Lietuva, jiems yra vienintelė. Tiek dabar, po dainuojančios revoliucijos, tiek ir anksčiau prieš dainuojančią.
Kai MIRKSĖDAMAS Julijai Sinkis sakiau..
- Palauk, mergaite,- ryžtingai nutraukė Astės skaitymą Julija.-  Čia tikra netiesa. Aš nemirksiu.
- Vežėjas ne apie jus. Jis apie save.
- Nemačiau, kad man mirksėtų. Kita vertus, būčiau pamačiusi, jeigu mirksėtų.. O buvo taip. Kai Radijo karietos dar nebuvo, kai visi žinojo, kad jos nėra, buvau tikra, kad visi jie klysta. Ir tuomet jau vežėją prašiau, kad priimtų pasivažinėti. Taip ir parašyk, mergaite, o visa kita buvo taip, kaip dienoraštyje parašyta. Žiūrėk tu man!,-  nusistebėjo Julija Sinkis,-  geri daiktai niekur nedingsta. Net dienoraščių įrašai. Sakiau, vežėjui, neabejokite, pone, jeigu girdi, kad  galvoje girgžda, reiškia, kad Radijo karieta jau yra,- džiaugėsi prisimindama Julija Sinkis...
Kažko džiugiai, laimingai užgiedojo gaidys Petka.Tai  nebuvo jo giedojimo laikas.  Ir į karietą atėjo laiškanešė Genė. Irgi džiaugsminga. Irgi laiminga. Iškėlusi rankoje nedidelį laiškelį rodė ir kalbėjo:
- Va, taip ir parašyta: Gerbiamam radijo karietos vežėjui. O prie žodžio vežėjui- matot? -priglaustas Justino Marcinkevičiaus  dvieilis:
                                            Paukštis į dangų
                                            Žodis į  širdį..
- Sveikinu! Visus sveikinu,-suprato pirmo laiško Radijo karietai reikšmę Tomas.- Tai istorinis  įvykis. Istorikai ir po tūkstančio metų bus priversti prisiminti. Rašys ir stebėsis, kad nors popierius buvo brangus, bet- antai!- Utenos mieste prie stalo susėdo Vanda ir Bronius Baranauskai ir rašė laišką. Rašė jį ne ministrui, ne seimo nariui, o Radijo karietos vežėjui. Taip, Pranuci,- džiaugėsi Tomas,- tai be jokių abejonių istorinis faktas.
- Aš irgi taip manau, - supratingai atsiliepiau ir vėl temo, buvo kaip tada, seniai seniai...

- Jeigu pats nesutinki, tai bent šį kartą leisk man gurkštelėti. Taip sakant, apiplauti, aplaistyti istorinį įvykį.
- Tiesiai iš buteliuko?
-Iš buteliuko, ar ne iš buteliuko, vis tiek, Tomai į skrandį.  Tu skaityk, o aš laistysiu šį margą laiškelį..
- Taip, taip, bet laistyk galvodamas, ar kitas margas laiškelis nebars: nu! nu!  Propaguojate girtuokliavimą! Laistyk ir galvok apie pasekmes..
- Auksinis žodis - "laistyk!" Manau, kad žmonės supras. Juk pirmas laiškas. Ir prisiminkime, kad jis iš Utenos, iš ten, kur oho-ho, koks alus! Skaityk..
Bet Tomas skaityti neskubėjo:
-Ar tu kartais ne pats sau parašei?  Girdėjau, kad žurnalistai moka patys sau gražius laiškus rašyti.
- Ten ne mano dvaras, ten ne aš bajoras. Žurnalistai gal ir moka sau gražiai rašyti, o kad vežėjai  mokėtų ir rašytų sau turbūt neteko girdėti ir tau.
-Na, gerai- sutiko Tomas ir pakėlė pirmą  Radijo karietos laiškutį arčiau akių:
Šiuo neramiu laiku, kada tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų vieni  kitiems taip reikalinga  sielai atgaiva, - skaitė Tomas. - Tai pamokymas, kad  mes visi Lietuvos žmonės turime suprasti, kas pas mus gera ir ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į šią karietą jūs priimtume visus kilnios širdies, geranoriškus mūsų kultūros ir švietimo veikėjus, istorijos žinovus ir paprastą kaimietį
- Palauk, Tomai. Dabar gal reikėtų patylėti, nes ką  gali žinoti... Gal tai bus mūsų vienintelis laiškas. Tegu šitie iš Utenos  žodžiai susigeria į smegenis. Nuo jų netgi šviesiau, negu  nuo... Būk, sveikas, Tomai!
- Na, pakentėk gi. Iš pat ryto ir taip intensyviai. Ne, ne. Aš- ne.
-Gera pradžia- pusė darbo. Tu juk žinai, kaip ši operacija vadinasi tautoje..
- Žinau, bet saugokis, kad per šia operaciją iš karietos neiškristum Laistyk, bet netrukdyk  man  skaityti.
- Auksiniai žodžiai. Taigi, sveikas, Tomuk...
- Na, tiek to. Į sveikatą, vežėjau, - nusileido Tomas ir:

Laiškas lyg aukso lietus
Žodžiais į širdį prilijo,
Kalbina žmogų žmogus
O pana, Švenčiausia Marija
Koks šis pasaulis  gražus-
Kalbina žmogų žmogus.

Ačiū už lietų, už tą,
Kur auksu prilijo širdin.
Gal jau artėja diena,
O pana Švenčiausia Marija,.
Gal jau artėja diena
Kai iš lietaus Lietuva.

-  Va taip. O tu, Tomai, sakai, kad girtuokliaujame.
- Atsimink, Pranuci, paskutinius Vandos ir Broniaus iš Utenos parašytus žodžius: Neužmiršk, vežėjau, pasiimti karietoje tėvo dalgio. Bus kuo pašienauti žolės žirgams ir apsiginti nuo reketininkų
Taip, taip, Žmogaus širdies ieškome, o tėvo dalgį užmiršau,- pagalvojau: -Aste, padėk man, -paprašiau,- Blogai matau, o atsimenu dar blogiau. Padėk man surasti tėvo dalgį.
- Surasime. Dabar svarbiausia, kad Radijo karieta  važiuoja...
- Ką? Ar jis nežino, kad važiuoja?  Kam pasakoti tai, ko nereikia pasakoti,- pasakė intensyvioji Julija.
Pasižiūrėjau pro langą ir buvo smagu manyti, kad  Radijo karieta važiuoja beveik kaip seniai senai...

2007-12-04 12:52:43

                                  31 Norulių ir Tamošėlio pribuvėja

Su Tomu ėjome iš ČIA į TEN,  paskui vėl į TEN ... Radijo karietoje erdvių daug, bet jos jau kažkuo užimtos ir jeigu pasakytume, kad užimtos panašiai kaip kapinės, neatrodytų, kad toks palyginimas perdėtas. Ir kapuose dažniausiai nežinai, kokios žmogaus erdvės nuleistos į žemę, bet kad jų daug -niekas neginčija.
- Sunku patikėti, kad tokia karietą galima būtų pradanginti. Galvon netelpa, - pasakė Tomas, net  kad ji vėl iš naujo pas mus irgi faktas. Gal pritūpkim, Pranuci, kojos pavargo bevaikščiojant... Prisėskime, o  aš tau papasakosiu, ką ir pats jau buvau primiršę apie Norulių pribuvėją Mukukienę
- Norulius prisiminei?
- Noruliams prisiminti reikia daug laiko, bet prisėskim. Manau, kad tai, ką išgirsi bus įdomu.
Atsisėdo ant žemės. Ištiesė kojas ir, regisi, džiaugėsi, kad Radijo karietoje galima susirast erdvę kurį pagal nuotaiką.
- Klausau, Tomai.- sėsdamasis greta, pratariau. Ir lyg ne jam, o kažkam kitam: - Tikiuosi, pažįstate Tomą Vaisieta. Įdomus žmogus. Kai ruošdavausi klausyti jo pasakojimų, paklausdavau, ar jis žino kaip galima suvalgyti dramblį.
-Kažką apie jį girdėjęs. Bent jau tiek, kad toks žmogus yra. O ką? Jis mėgsta dramblieną, ar kaip čia?
- Nežinau, ar mėgsta dramblieną, bet jis žino, kad dramblį galima  suvalgyti valgant po gabaliuką.
- Genijus! Tikrai genijus tas Vaisieta, - nusistebėjo Tomas. - Įdomu, ką tas ponas, šitaip sakydamas turėjo galvoje?
- Ot, šito tikrai nežinau. Tik norėčiau šitokį būdą pasiūlyti pasakojant istorijas Radijo karietoje - po gabaliuką.
- Na, ne. Dzūkų miškuose dramblių dar niekas niekuomet nesutikęs. O aš kaip tik iš ten. Beje, ir pats  galvojau, kaip papasakoti taip, kad kitą kartą nereikėtų.  Papasakojai kartą ir visi girdi, visi įsimena.
- Tikėkime, Tomai, kad taip ir  bus.
- Tikriausiai esi kada nors sutikęs aklą žmogų, - pradėjo pasakoti- Nežinau, net kodėl dabar pabandžiau atsiminti kaip atrodžiusi mano akloji. Tai todėl MANO, kad ji priėmė mane iš motinos įsčių: auk, vaikeli.  Būk laimingas. Štai tau žmonių pasaulis. Tik kodėl tu toks rėksnys?
- Rėksnys?
- Kiti ir dabar mane sutikę sako : o, perlojietis. Labas, Tomai. Tačiau likimas man gimtinę padovanojo kitur. Mano motina, kaip  žmonės ją vadino, AnĖ... Čaplikų AnĖ buvo Norulių kaimo mergina. Ištekėjusi už Perlojos kavalieriaus ji, žinoma, neužmiršo lankyti gimtinę. Rugsėjo 22-ją ten, Noruliuose, ir gimiau.
- Gera erdvę pasakojimui pasirinkai.  Su rugsėjo nuotaika...
- Būk žmogus, Pelėda. Netrikdyk vaizdo, kuris akyse. Iki jo karietai dar toli, - pyktelėjo Tomas ir tęsė: 
- Juokaudamas sakau, kad dar negimęs buvau žingeidus. Labai jau knietėjo  pasižiūrėti, kaip tie Noruliai atrodo. Ir pirmoji ten sutikta noruliškė buvo akloji priėmėja, kuria  žmonės vadino Mukukiene.
- Auk, būk laimingas. Štai tau žmonių pasaulis, štai Noruliai, tik.. Tik kodėl tu toks rėksnys. Ko taip klaikiai krioki?
- Mieloji pribuvėja, negi nesupratai, kad labai jau džiaugiuosi, - pasakiau  tik kveptelėjęs gryno Norulių pušynų oro.  O tu, vežėjau, galėtum įsiminti ir kitiems pasakoti, kad aklų žmonių, ko gero, nėra. Man ir dabar didelė didelė paslaptis, kaip tą šaunioji Mukukienė galėjusi padėti gimdyvėms. Bet faktas toks. Galėjo ir padėjo. Ir ne vienai...
Ir štai kas dar.. Po penkerių metų sužinojusi, kad Anė su Tamošėliu atsirado Noruliuose, ta akloji pribuvėja atėjo aplankyti ir atnešė tokį siūlų gumuliuką- suraizgytą, sumazgytą, sujauktą. Padavė ir sako, kad jeigu išraišiosi, Tamošėli, jeigu nenutrauksi nei vieno siūlelio, būsi išmintingas, gabus, o jeigu nutrauksi, tai, sako, būsi niekam tikęs- nekantrus, negabus, blogas, tinginys, išsišokėlis...
- Esu tikras, kad išraišiojai.
- O tu, vežėjau, bent pabandyk įsivaizduoti, kas siūluose? Bet negaiškim laiko, - atsiėmė pasiūlymą Tomas, - Pasirodo, kai nukrito Tamošėlio virkštelė, jinai suvyniojo ją į siūlus, suraišiojo, suraizgė ir laukė penkerius metus. Ir va atėjo Velykos, kai gavau jos dovaną. Reikėjo paprakaituoti, kol išnarpliojau. Ir kas žino, vežėjau, gal tame siūlų gniužulėlyje su Tamošėlio virkštele užprogramuotas visas Tomo Vaisietos  gyvenimas.
- Taip, Tomai, - pasijaučiau reikalingas pasakojimui.- Pradžioje tikėjausi, kad pasakosi TIK apie savo gyvenimą. Bet TIK apie savo gyvenimą  neišeina. Kiekvieno gyvenimas susipynęs su kitų žmonių  gyvenimais. Ką gi, galėtume pavažiuoti į Norulius, bet pažadai kaip ir skolos, jos neužgyja. Pažadėjome  Julijai Sinkis pirmiausia nuvažiuoti į Viduklę ir net padainuoti:

Ak, Vidukle, Vidukle,
Spindulėli  aušros
Auga  sūnūs ir dukros
Vidury Lietuvos...

Bet Tomas Vaisieta pasakojimo dar nebaigė. Jam dar labai reikėjo pasakyti:
- Jeigu keliaujant šia karieta mums iš tikrųjų lemta ką nors prikelti iš kapų, tai pirmiausia keliu savo akląją pribuvėją. Žinokite, žmonės- buvo, gyveno tokia moteris Noruliuose. Tik negaliu  patikėti, kad ji buvo akla. Greičiau aklas tas vairuotojas, kuris girtas vairuodamas mašiną, partrenkė ir mirtinai  sužalojo šalikele ėjusią  Mukukienę. O dėl to gumuliuko su naujagimio bambos  žarnele, tai nežinau, ar kur kitur Lietuvoje būta tokio papročio. Kiti išgirdę gal pasakys: ak, kokios nesąmonės! Tačiau man miela apie tai kalbėti ir tikėti, kad su tuo siūlų  gumulėliu akloji priėmėja iš  Norulių penkiamečiui Tomui Vaisintai nulėmė visą gyvenimą, užprogramavusi kantrybę, atkaklumą, ištvermę,  ilgame mano kelyje.
- Tarkim, Tomai, kad vieną dramblio kąsnelį sukramtėme ir  nurijome. Sakai, Mukukienė - akloji  pribuvėja? Tik ar neatrodo tau, kad pavėlavome į šią  kelionę su ja.. Skundžiamės, rėkaujame: ak, ak kaip sunku gyventi. Ir iš tikrųjų- taip. Daug kam nelengva. Ir aš  noriu tau padėkoti už šį pasakojimą.  Pirmiausia todėl, kad po jo galbūt labiau tausosime akis  ir žiūrėdami į žmogų, sakysime: Tai ŽMOGUS.  Tai Irena  Sėliukaitė. Tai Albina  Šiupienienė. Tai Aldona  Raižytė..
- O! Pirmąsias dvi puikiai prisimenu Tai jos taip gražiai palinkėjo laimingos kelionės Radijo karietai.

Pakils aukštai, sušilus Lietuva
Ir vėlei meilė artimo  tarp mūsų bus gyva

- Taip, Tomai. Tai Albina  Šiupienienė. Ji šitaip linkėjo.
Atsimenu ir Ireną Sėliukaitę:
Nepaprastai jautriai per šią žemę reikia eiti, įsiklausyti į kiekvieną  krustelėjimą, prikelti tai, ką  dar šiandien atmintis gali padaryti. O Aldona Raižytė? Kodėl jos neprisimenu?
- Ėgi, Tomai, atrodo, kad pametėme rato stipiną ant kurio užrašyta tikime ir abejojame, abejojame ir  tikime.
- Ne tame rate to stipino ieškai. Nepametėm. Dar nepametė.
Artėja laikas, kai to jau tikrai neklausi, -pasakiau Tomui ir išgirdau:
-Ponai, ar žinote, kaip buvo pradėtas statyti Sankt Peterburgas? O, velnias vėl atrišo liežuvį! Niekaip nesuvokiu, kodėl man prireikia tai atsiminti. Žinot, buvo pavasaris, jo pabaiga. Gal net gegužės mėnesio pabaiga. Prisimenu, kaip  kukavo gegutė ir tuomet buvo pradėta statyti  būsimoji Petropavlavsko tvirtovė... Tai buvo taip neseniai, tik prieš 300 metų. Beje, o kelinti šieji?- apsidairė Ypata. Ir pats pasidyvijo: - Ot, kaip būna-  kas TADA  žinau, atsimenu, o kas DABAR - reikia klausti. Ne šių dienų žmogus Ypata, oi, ne  šių, bet, ponai, visokių yra, visokių reikia. Tebūnie taip...
- Tai kiek mūsų dabar karietoje? - apsidairė Tomas.
- Aš to irgi norėjau klausti- kiek? Kažkas atsitinka, sėda į karietą ir važiuoja su mumis kartu. Girdėjai, 300 metų jam neseniai, ir atsisukęs į pribuvėlį: - Labas, Ypata. O jeigu atvirai, tavęs laukiau. Nuo tavęs, kaip nuo savęs, nepabėgsi. Bet suprantu, kad tu MŪSŲ Ypata, o ne tas, apie kurį Juozapas Albinas Herbačiauskas kalbėjo kaip viršžmogį, kuris būtinai privalo apie viską rašyti ir kalbėti, nors to visko ir nežinotų, taip kaip reikia.
- Pagyvensim- pamatysim. Kuomet tiek daug laiko, neskubu nei girtis, nei peiktis

2007-12-05 10:53:56

32

31 Norulių ir Tamošėlio pribuvėja

Su Tomu ėjome iš ČIA į TEN,  paskui vėl į TEN ... Radijo karietoje erdvių daug, bet jos jau kažkuo užimtos ir jeigu pasakytume, kad užimtos panašiai kaip kapinės, neatrodytų, kad toks palyginimas perdėtas. Ir kapuose dažniausiai nežinai, kokios žmogaus erdvės nuleistos į žemę, bet kad jų daug -niekas neginčija.
- Sunku patikėti, kad tokia karietą galima būtų pradanginti. Galvon netelpa, - pasakė Tomas, net  kad ji vėl iš naujo pas mus irgi faktas. Gal pritūpkim, Pranuci, kojos pavargo bevaikščiojant... Prisėskime, o  aš tau papasakosiu, ką ir pats jau buvau primiršę apie Norulių pribuvėją Mukukienę
- Norulius prisiminei?
- Noruliams prisiminti reikia daug laiko, bet prisėskim. Manau, kad tai, ką išgirsi bus įdomu.
Atsisėdo ant žemės. Ištiesė kojas ir, regisi, džiaugėsi, kad Radijo karietoje galima susirast erdvę kurį pagal nuotaiką.
- Klausau, Tomai.- sėsdamasis greta, pratariau. Ir lyg ne jam, o kažkam kitam: - Tikiuosi, pažįstate Tomą Vaisieta. Įdomus žmogus. Kai ruošdavausi klausyti jo pasakojimų, paklausdavau, ar jis žino kaip galima suvalgyti dramblį.
-Kažką apie jį girdėjęs. Bent jau tiek, kad toks žmogus yra. O ką? Jis mėgsta dramblieną, ar kaip čia?
- Nežinau, ar mėgsta dramblieną, bet jis žino, kad dramblį galima  suvalgyti valgant po gabaliuką.
- Genijus! Tikrai genijus tas Vaisieta, - nusistebėjo Tomas. - Įdomu, ką tas ponas, šitaip sakydamas turėjo galvoje?
- Ot, šito tikrai nežinau. Tik norėčiau šitokį būdą pasiūlyti pasakojant istorijas Radijo karietoje - po gabaliuką.
- Na, ne. Dzūkų miškuose dramblių dar niekas niekuomet nesutikęs. O aš kaip tik iš ten. Beje, ir pats  galvojau, kaip papasakoti taip, kad kitą kartą nereikėtų.  Papasakojai kartą ir visi girdi, visi įsimena.
- Tikėkime, Tomai, kad taip ir  bus.
- Tikriausiai esi kada nors sutikęs aklą žmogų, - pradėjo pasakoti- Nežinau, net kodėl dabar pabandžiau atsiminti kaip atrodžiusi mano akloji. Tai todėl MANO, kad ji priėmė mane iš motinos įsčių: auk, vaikeli.  Būk laimingas. Štai tau žmonių pasaulis. Tik kodėl tu toks rėksnys?
- Rėksnys?
- Kiti ir dabar mane sutikę sako : o, perlojietis. Labas, Tomai. Tačiau likimas man gimtinę padovanojo kitur. Mano motina, kaip  žmonės ją vadino, AnĖ... Čaplikų AnĖ buvo Norulių kaimo mergina. Ištekėjusi už Perlojos kavalieriaus ji, žinoma, neužmiršo lankyti gimtinę. Rugsėjo 22-ją ten, Noruliuose, ir gimiau.
- Gera erdvę pasakojimui pasirinkai.  Su rugsėjo nuotaika...
- Būk žmogus, Pelėda. Netrikdyk vaizdo, kuris akyse. Iki jo karietai dar toli, - pyktelėjo Tomas ir tęsė: 
- Juokaudamas sakau, kad dar negimęs buvau žingeidus. Labai jau knietėjo  pasižiūrėti, kaip tie Noruliai atrodo. Ir pirmoji ten sutikta noruliškė buvo akloji priėmėja, kuria  žmonės vadino Mukukiene.
- Auk, būk laimingas. Štai tau žmonių pasaulis, štai Noruliai, tik.. Tik kodėl tu toks rėksnys. Ko taip klaikiai krioki?
- Mieloji pribuvėja, negi nesupratai, kad labai jau džiaugiuosi, - pasakiau  tik kveptelėjęs gryno Norulių pušynų oro.  O tu, vežėjau, galėtum įsiminti ir kitiems pasakoti, kad aklų žmonių, ko gero, nėra. Man ir dabar didelė didelė paslaptis, kaip tą šaunioji Mukukienė galėjusi padėti gimdyvėms. Bet faktas toks. Galėjo ir padėjo. Ir ne vienai...
Ir štai kas dar.. Po penkerių metų sužinojusi, kad Anė su Tamošėliu atsirado Noruliuose, ta akloji pribuvėja atėjo aplankyti ir atnešė tokį siūlų gumuliuką- suraizgytą, sumazgytą, sujauktą. Padavė ir sako, kad jeigu išraišiosi, Tamošėli, jeigu nenutrauksi nei vieno siūlelio, būsi išmintingas, gabus, o jeigu nutrauksi, tai, sako, būsi niekam tikęs- nekantrus, negabus, blogas, tinginys, išsišokėlis...
- Esu tikras, kad išraišiojai.
- O tu, vežėjau, bent pabandyk įsivaizduoti, kas siūluose? Bet negaiškim laiko, - atsiėmė pasiūlymą Tomas, - Pasirodo, kai nukrito Tamošėlio virkštelė, jinai suvyniojo ją į siūlus, suraišiojo, suraizgė ir laukė penkerius metus. Ir va atėjo Velykos, kai gavau jos dovaną. Reikėjo paprakaituoti, kol išnarpliojau. Ir kas žino, vežėjau, gal tame siūlų gniužulėlyje su Tamošėlio virkštele užprogramuotas visas Tomo Vaisietos  gyvenimas.
- Taip, Tomai, - pasijaučiau reikalingas pasakojimui.- Pradžioje tikėjausi, kad pasakosi TIK apie savo gyvenimą. Bet TIK apie savo gyvenimą  neišeina. Kiekvieno gyvenimas susipynęs su kitų žmonių  gyvenimais. Ką gi, galėtume pavažiuoti į Norulius, bet pažadai kaip ir skolos, jos neužgyja. Pažadėjome  Julijai Sinkis pirmiausia nuvažiuoti į Viduklę ir net padainuoti:

Ak, Vidukle, Vidukle,
Spindulėli  aušros
Auga  sūnūs ir dukros
Vidury Lietuvos...

Bet Tomas Vaisieta pasakojimo dar nebaigė. Jam dar labai reikėjo pasakyti:
- Jeigu keliaujant šia karieta mums iš tikrųjų lemta ką nors prikelti iš kapų, tai pirmiausia keliu savo akląją pribuvėją. Žinokite, žmonės- buvo, gyveno tokia moteris Noruliuose. Tik negaliu  patikėti, kad ji buvo akla. Greičiau aklas tas vairuotojas, kuris girtas vairuodamas mašiną, partrenkė ir mirtinai  sužalojo šalikele ėjusią  Mukukienę. O dėl to gumuliuko su naujagimio bambos  žarnele, tai nežinau, ar kur kitur Lietuvoje būta tokio papročio. Kiti išgirdę gal pasakys: ak, kokios nesąmonės! Tačiau man miela apie tai kalbėti ir tikėti, kad su tuo siūlų  gumulėliu akloji priėmėja iš  Norulių penkiamečiui Tomui Vaisintai nulėmė visą gyvenimą, užprogramavusi kantrybę, atkaklumą, ištvermę,  ilgame mano kelyje.
- Tarkim, Tomai, kad vieną dramblio kąsnelį sukramtėme ir  nurijome. Sakai, Mukukienė - akloji  pribuvėja? Tik ar neatrodo tau, kad pavėlavome į šią  kelionę su ja.. Skundžiamės, rėkaujame: ak, ak kaip sunku gyventi. Ir iš tikrųjų- taip. Daug kam nelengva. Ir aš  noriu tau padėkoti už šį pasakojimą.  Pirmiausia todėl, kad po jo galbūt labiau tausosime akis  ir žiūrėdami į žmogų, sakysime: Tai ŽMOGUS.  Tai Irena  Sėliukaitė. Tai Albina  Šiupienienė. Tai Aldona  Raižytė..
- O! Pirmąsias dvi puikiai prisimenu Tai jos taip gražiai palinkėjo laimingos kelionės Radijo karietai.

Pakils aukštai, sušilus Lietuva
Ir vėlei meilė artimo  tarp mūsų bus gyva

- Taip, Tomai. Tai Albina  Šiupienienė. Ji šitaip linkėjo.
Atsimenu ir Ireną Sėliukaitę:
Nepaprastai jautriai per šią žemę reikia eiti, įsiklausyti į kiekvieną  krustelėjimą, prikelti tai, ką  dar šiandien atmintis gali padaryti. O Aldona Raižytė? Kodėl jos neprisimenu?
- Ėgi, Tomai, atrodo, kad pametėme rato stipiną ant kurio užrašyta tikime ir abejojame, abejojame ir  tikime.
- Ne tame rate to stipino ieškai. Nepametėm. Dar nepametė.
Artėja laikas, kai to jau tikrai neklausi, -pasakiau Tomui ir išgirdau:
-Ponai, ar žinote, kaip buvo pradėtas statyti Sankt Peterburgas? O, velnias vėl atrišo liežuvį! Niekaip nesuvokiu, kodėl man prireikia tai atsiminti. Žinot, buvo pavasaris, jo pabaiga. Gal net gegužės mėnesio pabaiga. Prisimenu, kaip  kukavo gegutė ir tuomet buvo pradėta statyti  būsimoji Petropavlavsko tvirtovė... Tai buvo taip neseniai, tik prieš 300 metų. Beje, o kelinti šieji?- apsidairė Ypata. Ir pats pasidyvijo: - Ot, kaip būna-  kas TADA  žinau, atsimenu, o kas DABAR - reikia klausti. Ne šių dienų žmogus Ypata, oi, ne  šių, bet, ponai, visokių yra, visokių reikia. Tebūnie taip...
- Tai kiek mūsų dabar karietoje? - apsidairė Tomas.
- Aš to irgi norėjau klausti- kiek? Kažkas atsitinka, sėda į karietą ir važiuoja su mumis kartu. Girdėjai, 300 metų jam neseniai, ir atsisukęs į pribuvėlį: - Labas, Ypata. O jeigu atvirai, tavęs laukiau. Nuo tavęs, kaip nuo savęs, nepabėgsi. Bet suprantu, kad tu MŪSŲ Ypata, o ne tas, apie kurį Juozapas Albinas Herbačiauskas kalbėjo kaip viršžmogį, kuris būtinai privalo apie viską rašyti ir kalbėti, nors to visko ir nežinotų, taip kaip reikia.
- Pagyvensim- pamatysim. Kuomet tiek daug laiko, neskubu nei girtis, nei peiktis

2007-12-05 10:53:56

33

32.Jonavos Anuška

- Sakai, atėjo Anuška? Taip, Aste, aš ją, kai gyvenau Šiandien, žinojau. Net ant jos sijono klosčių esu parašęs kelis eilėraščius. Tik nesuprantu, kaip galėjo ateiti iš Šiandien čia. Tai ne taip paprasta. Labai nepaprasta. Tik Vilhelmas įstengia būti ir TEN ir ČIA.
- Geri poetai, pasirodo, sugeba neblogiau kaip Vilhelmas. Bėda tik, kad niekas nenori iš Šiandien ateiti į Vakar. Prašiau, kad dažniau ateitų Harker, bet irgi... Ką bepadarysi, yra kaip yra, - nelinksmai komentavo Astė.
- Atsimenu, kai vienąkart abi verkėte. Tu džiaugdamasi, kad moki verkti, o jinai, kad liovėsi verkti medinėmis ašaromis.  Jos irgi visuomet mielai laukčiau. Vien todėl, kad išmokčiau vėl dzūkiškai pakalbėc. Tiesą sakant, yra tokia viltis.
Astė sukluso, bet ilgiau užtrukti nebuvo laiko ėjau sutikti Anuškos ir rankos siekė ją greičiau apkabinti. Dar tikėjausi, kad pamatysiu ją apsivilkusią sijonu su tais kelias ant jo klosčių parašytais eilėraščiais. Ir va  ji, Jonavos Anuška! Tuoj pamačiau, kad jai neliūdna. Anuška  motiniškai barė Petką, kad nesugebėjo apsiginti nuo lapino ir, vadinasi, nebuvo  vertas jos skirtų jam eilių. Petka, suglaudęs sparnus, patrypčiodamas suko aplink poetę ratą ir regėjosi, kad jam toks barimas  geriau patinka negu jo paties giedojimas. 
- Labas, Ana, kaip tu čia? Atėjai gaidžio atsiimti? Gaila bus, jeigu neteksime ir jo.
- Ne mažas. Tegu pats sprendžia, kaip jam būti. Betgi tu? atsitolindama žiūrėjo į mane Jonavos Anuška.- Betgi tu, Pelėdžiuk, paskutinius dantukus praradai.
- Ar manai, kad tai trukdo bučiuotis?
- Na, na... Baik! - ir išskėtusi rankas kaip Besparnis angelas, nukrito ant mano kaklo. Bučiuok, kol  niekas nemato. Bučiuok, bedanti.
- KakariekŪŪŪŪŪ! - išsižiojo giedoti Petka, - bet paisyti tokio liudininko nesinorėjo. Abu ėjome į karietą ir sodinau ją, kur dar niekas nesėdėjo.
- Tai į Viduklę liulate? 
- Iš kur žinai?
- Tu dažnai kalbėdavai apie Viduklę. Būdavo, net padainuodavai. Toks ten tavo dainavimas, bet vis tiek. Kai žmogus dainuoja, jis dar neužmiršo, kad moka mylėti. Beje, girdėjai, ką Jotas veika?- dalinosi naujienomis Anuška.- Jis Harker karietoje steigia meilės mokyklą. Labai įdomus dalykas. Ėjo  atsiklausti Harker ir Ciekso, ar jie  neprieštarautų. Anieji net nustebo- sako, taigi karieta priklauso Pelėdai. Ir tikrai žinau, kad net kelis kartus bandė atvažiuoti į Vakar, bet... Nežinau kodėl, bet žinau kad Harker karieta į Vakar nevažiuoja.
- Ir nevažiuos... Tikrai nevažiuos, Anuška. Nebent šio šimtmečio pabaigoje. Negi tu nežinai, ar nenuvoki, kodėl taip? Aš juk irgi čia atėjau basas. Yra  RYT, ne tik VAKAR ir Harker karieta užprogramuota  būtent kelionėms į RYT.  Tai gryna priešingybė Radijo karietai, - trumpai drūtai pasakiau dalyko esmę.
- Vadinasi, tavęs atsisako pati Harker karietos prigimtis?
- Geriau, Anuška, nepasakysi. Taip, ji manęs atsisako. Ir nemanyk, kad čia turėčiau Astę, jeigu ji nebūtų nupiešta. Dabar jau ir pavardę turi Astė Nupieštoji. Na, bet kaip Tu, Anuška, čia  atsiradai, kaip ir kokie  gerieji angelai tave atnešė? Neįtikėtina, bet akivaizdu, -nuoširdžiai stebėjausi.
Jonavos Anuška patylėjo, kažkaip keistai dėbtelėjo į mane akimis ir vėl paklausė, ko ką tik klausė:
- Tai, sakai, į Viduklę liulate?
- Taip, kaip seniai senai, kaip anuomet, kai su Radaa...
-Nepyk, vežėjau.- nutraukė mane Anuška. - Reikalas rimtesnis, negu manai, o juo labiau, jeigu nieko nemanai. Su tokiom dainom, gink Dieve, po Žemaitiją nevažinėk. Ir nemanyk, kad Žemaitijos reikia ieškoti kažkur toli. Pranuci, Viduklė mūsų, o ne Lietuvos.
- Ką reiškia- MŪSŲ?
- Mūsų yra mūsų. Į MŪSŲ Lietuva neįeina.
- Pirmą kartą girdžiu.
- Gali būti, bet tai ne joks pasiteisinimas. Ir nemanyk, kad kimbu be teisės Jonavą priskirti Žemaitijai
Jonavą įkūrė žemaitis Kasakauskas. Jis nuo Kelmės. Savo vyriausio sūnaus Jono garbei taip pavadino -JONAVA. Taigi aš - žemaičių žemaitė sėdžiu savo žemeloj, nes kur žemaitis kepšę met - ŽEMAITIJA.
O tu? Kaip tu ten?
                             Ak, Vidukle, Vidukle,
                             Spindulėli aušros,
                             Auga sūnūs ir dukros
                             Vidury  Lietuvos...
- Negerai, vežėjau. Labai negerai. Jeigu Viduklėje  ieškosi Lietuvos vidurio, tai Žemaitijos  nebeliesk..
Taigi tas Kasakauskas, riupūčke, sulenkėjo vėliau - Kosakowskiu virto, da ir daba jo ainiai veisias Jonavoje. Žinok, baldų fabrikėlį tur. Rėmėjai yra dideli KULTŪROS, taigi ir sulenkėjimas - čiaudalas, Geri vyrai svarbu.
- Anuška, argi aš prieš  gerus vyrus? Nugi niekaip- ne! Gal ir per anksti aną kartą uždainavome apie Viduklę. Bet nieko naujo. Taip dainavome jau seniai, senai...
- Šaaa, vežėjau. Kas buvo- užmiršk! Daugiau taip nebus. Išsities Žemaitija nuo Baltijos jūros iki Jonavos ir tolau- iki Pakso, Vagnoriaus, iki....
- Bet suprask,- karščiavausi ir aš, - suprask, Anuška, ir pasakyk kitiems, kad mes Vakar žmonės, mes operuojame laiku, kuomet dar Jonavoje matosi grafo Konstantino Tiškevičiaus paliktos vežimo vėžės iš  jo kelionės 1857 metais. Tuomet jis rašė, kad nuolatinių gyventojų Jonavoje yra  1560, iš kurių graikų tikybos 10, sentikių 35, katalikų 300 ir žydų 1215. O apie žemaičius, ar jis ką ten rašė, net nežinau.
- Palauk! Kaip čia taip?-  sukluso Jonavos Anuška: - O Jeronimą Ralį žinai? Gyvenu Jeronimo Ralio vardu pavadintoje gatvėje. Žinai, kaip didžiuojuosi. Labai, pasakoja, geras žmogus buvęs. Gydė žmones už savus. Neatstumdavo.
- Truputį žinau.
- Ir žinai, kad jis irgi žemaitis?
- Žinau tik, kad buvo gydytojas ir Jonavoje gyveno apie 16 metų. Na, o kad vertė Odisėją taip pat,  Anuška, žinau.
- Yra palaidotas pačiam centre, kapelis prižiūrimas ir gerbiamas Homero vertėjo. Ėgė, tprūūū, - ūmai dar labiau sukruto Anuška, -Stabdykite karietą, ponai,- pašaukė ir: - Žinokite gi, Irena  Jacevičienė parašė knygelę apie Jeronimą . Iročka man jau ją padovanojo. Net savivaldybė ją finansavo, kad pagerbė žemaičių krašto didžiavyrį daktarėlį ir vertėją. Nešiu gėlę, nulenksiu galvelę. Jonavos žmonės juk kapą išsaugojo, nors norėjo balvonai sunaikinti. Nedavė  balvonams nuterioti jo.
- O kam karietą stabdai, Anuška?
- 19 gruodžio Iročkos knygelės apie Jeronimą  Ralį pristatymas. Taigi Dieve, Dieve, kaip gi neateiti? Kaip pravažiuoti?
- Iš tikrųjų, graži Žemaitija, ypatingai ta, kurią pažįstu Tavyje, Anuška. Bet sutik, kad ji didesnė. Ir- antai!-mūsų laukia Viduklė. Netgi nesakyčiau, kad  Viduklė, o laukia ten Aldona Raižytė ir jos devynių vaikų šeimynėlė...
- Ocho! - nusistebėjo Jonavos Anuška,- su vyru vienuolika burnų.
- Ji be vyro. Bent jau tada, seniai seniai, kai mudu su Radaa gyvenome Vilniuje vienoje gatvėje. Ir  nepyk, jeigu pasakysiu, kad ji net ne žemaitė.
Gal kada nors Anuška pasakys, kas atsitiko jos sieloje, bet užsiminus apie tokią  šeimynėlę ten kažkas  suvirpo: - Kada nors vis tiek atvažiuosi į Jonavą. Būtinai. Biesas te griebia tą tavo Vakar, kuomet  yra Šiandien, yra Ryt. Ir, beje, nemanyk, vežėjau, kad pradanginau tavo parašytus eilėraščius ant mano sijono klosčių. Ne, Pelėda. Tikrai ne. Visi, kuriuos parašei, kartu su manimi. Ir- o Dieve!- koks džiaugsmas, - matau, Ana prasisega apsiaustą (ar kaip čia pavadinus) ir iš po jo prasišviečia man gerai pažįstamas sijonas su mano ant jos klosčių parašytais eilėraščiais:
- Nemanyk, niekuomet, nemanyk, kad Tave, Pelėda, kada nors buvau užmiršusi. Apuj, Petka,- riktelėjo gaidžiui,- ne viską  tau reikia žinoti. Giedok, bet niekuomet, ko nereikia.. 
- Ana, pasilenkiau prie jos sijono klosčių, - pakentėk, aš dar vieną parašysiu. Gal jį esi girdėjusi, tačiau niekam nesakiau, kad jis skirtas TAU:
   
     Išskrido

Išskrido gervė iš krūtinės,
Bet ne lengviau-
                        sunkiau joje.
Ateis pavasaris, bet sakė,
Kad nesugrįš 
Ir mano žodžiuose:
O! Moterie,
        kokia graži esi -
Išliks tik ilgesys
Ir akys, žiūrinčios dangun...

Neleisk, o Dieve, man pamiršti jos,
Nors ir negrįžtančios,
Nors ir skausmingai klykiančios tolyn.

Aš nenorėjau, kad išskristų gervė,
Bet skrendančiam dangum
                                keliai laisvi.

- Ak gyvenime, gyvenime, kada tu pablogėsi, - perskaičiusi eilėraštį sugrįžtančios gervės šauksmu atsiduso Jonavos Anuška...

2007-12-06 03:50:08

34

33. Viduklės akcentai I

- Mama! Mama! Kokia ji tau, Pranuci, mama? Jai dar pačiai reikia mamos, - prisitaikęs arčiau ausies sukuždėjo Tomas
Ir iš tiesų, nelabai supratau, kodėl JĄ pavadinau mama. Gali būti, kad regėdamas ją šeimos peizaže, ji išsiskyrė savo kalba - kiti tylėjo, klausė ar atsakinėjo, o  ji pasakojo. O kad nedidelė, tai ar verta apie tai kalbėti, net jeigu ir ji, Aldona Raižytė, tą pripažįsta. 
- Tikrai. Visi miniatiūriniai. O visi- ne tiek daug. Viso labo devyni vaikučiai. Aš dešimta, - ir vardijo: - Aleksas, Jonas, Virginija, Vytautas, Mindaugas, Benediktas, Linelis, Birutė ir mažiausioji Teresėlė. Didžiausiam jau trylika , - žiūrėdama jo pusėn, sakė maža motina ir vėl:- du mokinukai aštuntokai, viena antrokė. O kiti dar pabirukai...
- Ne taip važiavome. Reikėjo pradžioje į Kauną važiuoti,- pasakė Astė ir bėgo į vaikų būrį: - Oi Teresėle, koka tu didelė, - girdėjau jos balsą.- Ir greita. Nagi, bėk! Ar aš tave pavysiu?

A. RAIŽYTĖ: Pasiėmiau Teresėlę tai net gydytojai sakė- gal nesivežk, nes tikrai iš jos nieko nebus. Vienas pilvukas. Rankytės kaip šiaudukai. Kai maudžiau, tai pati išsigandau- man atrodė, daugiau panašus į vorą, negu į vaiką. O dabar- prašau... Tas vaikas laksto. Nemokėjo eit tas vaikas iš viso. Nuo gimimo palikta mergytė ir iš lovelės neišlipus. Pastovėjo tik lovytėj. Išleidom vaikščioti, nemokėjo eiti visai. Tai, žinot, ji visą žiemą sirgo. Visą žiemą sirgo. Bet dabar tai moteriškė. Panaši į žmogų.
- O Tu? Koks tavo vardas, vyre, - nestygo Aste, maišydamasi tarp vaikų. Matau, kad esi išdykęs, bet protingai išdykęs. Ir kibiras nebūna apverstas su vandeniu, ir puodukai su lėkštėmis nesudaužyti.

A. RAIŽYTĖ: Šitą tai tikrai pasiėmiau išdykėlį. Tai jis iš viso - plaučiukai gurguliavo. Buvo mėlynas. Žmonės, kurie jį pamatė po mėnesio, nustebo. Sakė - ką? Čia tas pats mėlynas vaikas? Ir dabar jis toks judrus, smarkus vyras. Taigi jis buvo visiškai prieš mirtį.
- Tavo vardas Jonas? Taip? Jonai visuomet būna tokie... tikri vyrai.- klausė Astė trečiojo.

A. RAIŽYTĖ: Joną, tą didžiausią vaiką, paėmiau aštuonių metukų. Jis vaikščiot nelabai mokėjo. Kažkaip ėjo, kojas mesdamas į šoną. O dabar toks sportiškas.
- Mano  Vardas Vytas, - sugavęs įdėmų Astės žvilgsnį prisipažino gražaus išaugimo berniukas.

A. RAIŽYTĖ: Vytas mano taip pat rachitininkas, o dabar prašau-  sportiškas vyriškis. Juk jie visi tenai užguiti buvo. Ir jie ten ne tiktai kad moralinę naštą nešė, bet ir fizinę. Ir faktiškai, jeigu  mūsų Lietuva turi daug invalidų, tai galima sakyt, mes patys juos padarom. Tikrai, tikrai. Visu šimtu procentų esu garantuota, kad iš mano vaikų būtų bent pusė invalidai.
- O aš  būsiu karalius, Lietuvą valdysiu. Ir turėsiu karalienę Mortą

A. RAIŽYTĖ: Mindaugui dar nebuvo  nė trijų metukų, kai aš jį pasiėmiau iš kūdikių namų. Koridoriuje sėdėjo ant puodo, kai aš jį pamačiau. Tai šoko nuo to puodo, apsivijo ant kaklo ir sako: išnešk mane iš čia. Jau jam šešti metai. Aš abejoju, ar jis taip suvoktų- išnešk iš čia ir niekada  niekada daugiau neatnešk. Reikėjo perrengt. Tai to vaiko rankutes neatplėšėm su auklėtoja. Tai kaip jo neimt? Kaip  jo neimt? Ten  verk ir imk. Ar atsimeni, Mindaugai?
-Atsimenu,  atsimenu,- atsakė būsimasis Lietuvos karalius.
Man irgi reikėjo atsiminti. Rankiojau, dėliojau žodį prie žodžio, eilutę prie eilutės, bet jos neklausė. Ir...buvo nebuvo:
- Boskai!  Boskai!  šventasis Jonai  Boskai, bent tu suprask, kam man reikalinga tokia karieta, jeigu su ja negalima išvežti iš VAKAR į ŠIANDIEN ar RYT.  Ar girdi, ką tau sakau. Giovanni Melchior Bosco? Aš  ne dėl savęs, Žmogau šventas.  Man tegu lieka kaip yra, bet juk negalima leisti, kad ir jauni žmonės čia pasiliktų.
- Aš visai nemanau, kad mes čia pasiliksime,- pasakė Aldona Raižytė.- O! taip nebus... Taip negali būti. Ir Jonas Bosko ne todėl šventas, kad po dangų vaikštinėja ir Dievą garbina. Mes todėl ir esame čia, kad po savo pėdomis paliktume Vakar... Mus Vakar dar ne greitai pavys. Ir iš Kauno atėjome čia, kad... Ėgi, giedorėliai, - pašaukė mažoji mama savo šeimynėlę,- padainuokime ponams iš Vakar, -paprašė ir paskardeno balsą:

                           Čia Viduklė, čia mūsų namai,
                           Čia užaugsim mylėti išmokę
                           Čia jau mokam dainuoti gražiai
                           Apie tėviškę mūsų Viduklę

- Na, o toliau... Klausyk, karietos vežėjau, - suspėjo pasakyti mama: - Visi klausykite!- Bet klausytis ir girdėti taip, kaip reikia girdėti, nebuvo paprasta:
                         
                          O Vidukle, Vidukle
                          Spindulėli aušros
                          Auga sūnūs ir dukros
                          Vidury Lietuvos

Sakau, nepaprasta buvo klausytis todėl, kad reikėjo išgirsti dainuojant dar iš dviejų pusių. Ir ačiū jai, Aldonai Raižytei, padėjusiai mums girdėti savo komentarais:
A. RAIŽYTĖ: Yra Kučinskų šeima. Ji turi vienuolika vaikų- savo tris ir aštuonis priimtus. Labai nuoširdžiai bendraujam. Jie vietiniai, ūkiškai gerai stovi. Labai darbštūs abudu, tai, žinoma, jie ir materialiai  žymiai geriau stovi už mus, kadangi mes atvažiavome plikais delnais. Dabar kopūstų man davė žiemai susidėt. Paremia kuo gali. Tikrai nuostabūs, labai geri, labai nuoširdūs žmonės. Tokios naštos neužsidėtų, nes vaiką augint ne taip sau. Reikia prie jo ir kantrybės, ir meilės. Jie nebūtų mėtomi jeigu juos lengva būtų auginti.

                            Tegu teka saulutė  kasryt
                            Per mažytę širdelę kaip dangų
                            Tegu būna ir šiandien ir ryt
                            Pilnos burnos dainelių gražiausiu 

A. RAIŽYTĖ:  Jau po  mūsų atsikėlė Ūbiai. Jie pasiėmė aštuonis vaikus. Du turėjo, o dabar dar šešis parsivežė. Jiems sunkiausia, kadangi jie vėliausiai kūrėsi. Geri, įdomūs žmonės.
                             
                             Žodį tariam it vagą aure!-
                             Riekia duonai auginti artojas
                             Kad ir žodyj žydėt kaip lauke
                             Subangavę gražiai vasarojai..

Dangus viršum Viduklės švietėsi, skaidrėjo lyg viršum jo būtų šypsojęsis Šv. Jonas Boskas. Aš irgi žinojau, kad dainuoti priedainyje apie Viduklę kaip Lietuvos vidurį: O Vidukle, Vidukle // spindulėli  aušros //Auga sūnūs ir dukros //vidury Lietuvos nelabai gerai, nes teisingiau kalbėti apie Viduklę kaip tą darė rašytojas  Silvestras Valiūnas: Viduklę aiškino reiškus VIDUKELĘ - Žemaičių Žemės vidurį.

Kad Viduklė nuog vidaus Žemaičių praminta,
Kad ir kalba tos vienos šalies negadinta.

Aldona Raižytė gi su savo šeimyna kėlėsi į Viduklę iš Kauno, iš vidurio Lietuvos ir, matyt, kaip \"kur žemaitis kepšę met ŽEMAITIJA,\" taip jai vidurys Lietuvos.
-Nekinkyk Radijo karietos,  dar- ne,- šaukė Tomas, o Astei irgi buvo smagu pabūti Žemaitijos viduryje
Ir tai buvo seniai seniai, kai su Radaa gyvenome...

2007-12-07 04:34:07

35

34.Viduklės akcentai II

- KakariekŪŪŪŪŪ! - žadino rytą ir miestelį gaidys Petka.
- Tu- ką? Užmiršai kur esi?
Bet jam tuoj atsiliepė ožiuko ar ožkelės mekenimas: mėėėė!..
Atsiminiau Aldonos Raižytės sakytus žodžius: matot, gyvuliai jaučia, kad vaiko galima ir neklausyti. Man tos ožkos eina gerai, o kai vaikai veda ... Niekaip jie nesusitvarko. Tada jie, vargšeliai, paima ir neša. Paneša ir vėl padeda. Tos ožkos jaunos, mažos, tai jiems nesunku jas panešti.
Priėjau prie karietos lango su ant jo palangės padėtais linksmai sužydusiai kardelis. Degė Bočių Ugnis, bet atrodė, kad ji nusiminusi ar pavargusi.
- Dangui, matyt, irgi reikia siųsti į žemę savo pasiuntinius, kad čia būtų bent kiek kitaip. Galbūt ir Radijo karieta galėtų turėti savo šventąjį. O tai, žiūrėk, ir Bočių Ugnį užgesinsime. Tuomet ką daryti? Nei verkti, nei bėgti? Gėda akis išbadytų,- nepatenkintas buvo Tomas Vaisieta.
Tylėjau, nujausdamas kur suka savo kalbą , nes ir man pačiam paširdžius daigė ne kokie prisiminimai barant karietą, kad su ja negalima išvažiuoti iš VAKAR į ŠIANDIEN ar RYT. Bočių Ugniai negalėjo patikti tokie mano žodžiai tik ji, matyt, viena ir težino, kaip giliai reikia nusileisti į Vakar, kad galima būtų atsekti lietuvio pradžią. VAKAR yra jau ŠVENTAS dalykas, ir tik būnant ČIA šventais tegali pasidaryti, kas dabar vaikšto po ŠIANDIE ar yra nusiteikę būti RYTOJ. 
- Tu, Pranuci, nieko nenori pasakyti, ar tik vaizduoji, kad nenori,- buvo jautrus Tomas.
- Žadėjo ateiti kunigas Viktoras ir, sakė, kartu su Margaritos ir Frančesko Boskų  atžala Džiovaniu.
- Jie jau ateina, - pasakė Astė.
Svečius karietoje pasitikome Pivašiūnų Švč. Marijos- nuliūdusiųjų paguodos paveikslo erdvėje. Ši erdvė motiniškai šilta, jautri ir čia mažiausiai galima buvo manyti, kad kalbėsi neteisybę. Ji čia galėjusi  būti tik tuo atveju, kuomet dar neatpažinta, kuomet dar viešai neįvardina neteisybės vardu.
Pasisveikinome. Kunigas Viktoras buvo jauniausias. Gražiai, jaunai atrodė ir Jonas Boskas. Juodi, nepraplikusios galvos plaukai nuo viršugalvio leidosi į paausius, o priekyje jie užkritę ant kaktos viršutinio brėžio. Jis taip pat apsivilkęs kunigo rūbais, tik pakaklėje po smakru balta apykaklė švietėsi kiek plačiau. Atrodo, kad galėjau neklysdamas manyti, kad savo išvaizdą šventieji vyrai pasirenka iš jų jaunystės metų žemėje, kai dar ne tik jiems moterys gražios, bet ir jie moterims gražūs ir verti nuodėmės būdavo
- Oho, kokia puiki erdvė! Oho, kaip ji tiktų oratorijai įrengti!- neslėpė žavesio, dairydamasis po erdvę Šv. Jonas Boskas. 
- Jeigu karietoje norite sukaupti mano nuopelnų Viduklei, tai patikėkite, jų kaip ir nesimato. Tik tiek, kad sukūrėme organizaciją, pavadintą Šv. Jono Bosko vardu. Prašau, jis jūsų paslaugoms klauskite, ar jis pas Viešpatį ten tikrai turi gerą vietą. Nežinau, ar jis, ar Dievas padeda,  bet tikrai iš aukštybės yra ta pagalba, kurią Viduklėje labai jaučiu. Ir jeigu kokį darbą dėl vaikų darau, visai neturėdamas cento kišenėje, tai vis tiek tie pinigai atsiranda. Tikrai, tikrai. Dievas visa tai daro, o aš tas varžtelis, esantis mechanizme. Jeigu to nedaryčiau, nu, vargas man. Džiaugiuosi, kad tą galiu daryti.
Šventajam žodžių irgi netrūko
- Kunigas Viktoras perdavė jūsų pageidavimą turėti Radijo karietoje savo šventąjį, - girdėjome jį - Manau, kad geriausia elgtis taip, kaip širdis geidžia, bet kartais reikia ir proto pasiklausti. Kad ir taip: ar tikrai REIKIA savo šventojo?- klausė Jonas Boskas, įsiklausydamas į erdvėje sklindantį savo balsą,: - Ot, ir kunigas Viktoras dėkoja man už paramą, girdi, Šv. Boskai, žemai lenkiamės tau. Bet jeigu dangus aukštas, tai ir nenusilenkus būni žemas,- pasakė Šventasis ir jo balsas dar jautriau suskambėjo Radijo karietos  erdvėje. - Kitas vertus, tikiuosi, jūs pripažįstate, kad suradote čia Žmogaus Širdį. Tai sakykite, ar tam čia pasilikote, kad ją pasiėmę išsivežtumėte kažkur pas save?
- Protingai kalba, - stuktelėjo pašonėn Tomas Vaisieta ir, matyt, pats sau netikėtai:- Lietuvoje  daug kalbama, kad Jūs, garbingasis, labai gražiai mokate švilpauti. Esu aktorius ir, patikėkite, išgirsti jus man  būtų labai didžiulė dovana. Sakoma, kad gražiausia jūsų oratorijų puošmena būtent ir buvo pašvilpavimai. Jie labiausiai telkė ir žavėjo publiką. Labiausia, žinoma, vaikus..
- Va, čia puikus klausimas. Labai puikus klausimas,- kone vaikiškai džiaugėsi Giovanni Melchior Bosco,-  Regis, visi rašote eilėraščius?
- Ne. Aš dar nerašau. Tik kartais paskaitau,- atsiliepė Astė
- O pašvilpauti kada nors bandei?
- Pašvilpauti? Eilėraštį?
- Kad ir ne eilėraštį, - pasakė Jonas Boskas ir, atsigręžęs į mane.- Žinau, jūs, vežėjau, rašote. Malonėkite paduoti kokį nors tekstą.
-Tekstų gal nemažai, bet turbūt ne vieno negalima įvardinti eilėraščiu.
Po nedidelių atsikalbinėjimų pasiėmiau pirmą pasitaikiusį tekstą.  Jonas Boskas pirmiausiai perskaitė ir pašvilpė jo pavadinimą. Ir Dievas žino, kaip taip atsitiko, bet eilėraštis Kai su lazda kartu paviro melodija, kurios gal jau neteks išgirsti. Ausys ir siela prisipildė muzikos, kad,  manau, jog  ji negalėjo  sutilpti nei Karietoje, nei Vakar. Pašvilpavimo melodija išsiplėtė į ertmę, kuri aprėpė kitas erdves, pripildydama jas savimi ir buvau tikras, tiesiog žinojau, kad ją girdi ir klauso Harker ir Cieksas, Tyluma ir Besparnis angelas, Kaimynas ir Vomas, Karilė ir Barabas, Ramunė, Antanas Vėjyje, Semema  ir visa Žalia Žolė...

      Kai su lazda kartu

Jeigu pajusite, jog manyje gyvena
Eilėraščio dvasia šviesi -
Vadinasi, nesenas dar, nesenas...
Net ir lazda pasikalba su manimi,
Ir padeda
            baksnojimu
                                į žemę
Judėti širdžiai įprastu ritmu.

Lazda ir aš...
O Dieve! Kaip gražu,
Kuomet žinai, ką reiškia šį draugystė.
- Mieloji, - jai kalbu,-
Jeigu ne tu
Žalia žolė
          po mano kojomis
                              nuvystų,
Jeigu ne aš,- argi žinotum tu
Kiek pūdų meilės širdyje nešu?

Ir iš tiesų laimingi metų neskaičiuoja,
Net nežinau,
Ar ji  mane,
Ar aš šią lazdą į poeziją nešu.
Tačiau Žalia Žolė po kojomis žaliuoja
Žaliuoja dar Žalia Žolė...

- Taip, - kažkas pasakė,- šitaip dar Viduklėje nebuvo.
- Kodėl tyli bažnyčia? pažvelgė jos pusėn Viktoras ir bažnyčia, išgirdusi savo kunigo balsą, pradėjo skambinti varpais.
- Ačiū. Nepaisant, kad šventasis, kad dangaus gyventojas, bet žemai lenkiuosi visiems. Ar atsimenate, kunige, -kreipėsi Boskas į Viktorą, - ką sakėte apie savo tarnybą vaikams. Paklausykite. Ir Šv. Jonas  Boskas pradėjo švilpauti įsimintą citatą iš kunigo Viktoro kalbos:
Vaikams remti iš parapijos lėšų neimu. Gal ir lieka koks centas kitas. Paremia tie, kurių prašau. Kai kas man sako, kad čia didelis darbas. Tikrai, nieko daugiau nepadarau, negu kad reikėtų man daryti. Jeigu to nedaryčiau, mane reikėtų paklaust- kodėl to nedarau? Ir didžiausią pagarbą reikia teikti tiems, kurie gyvena su tais vaikučiais sodybose. Nesvarbu, kad ten ateinu... Dabar norėčiau tiktai, kad mano vaikai geriau prasigyventų.

2007-12-08 01:58:10

36

35. Viduklės akcentai III

Jau kelintą kartą atsimenu ir bandau suprasti, kodėl  Astė sakiusi, kad į Viduklę Radijo karietai reikėję važiuoti per Kauną. Bet šį kartą, atsiminęs Astės žodžius, jau žinojau ir kitus, būtent tuos, kuriuos sakė Aldona Raižytė:
- Kaunas man beveik gimtasis miestas ir jo visada labai ilgiuosi. Labai pasigendu tos visuomeninės veiklos, kadangi buvau toks judrus žmogus  Ir visur dalyvaudavau. Tai dabar  man  čia kalėjimas.
Ir uždainavau. Savaime. Savyje. Galbūt, kad žinotume kalėjimus, į kuriuos be teismų ateiname.

Į juodą naktį, mušdamos sparnus,
Pelėdos skrenda
Ir žvaigždžių nemato
Ir Paukščių Takas žvelgia pro ūkus:
- Apako...
Dievaži apako ...
Ar galima taip būti tamsoje
Ir nepažinti, kas šviesa?   
Apako.

O tos pelėdos meilės darbą daro.
Sparnais kabina tamsą, lietų, vėją...
Jos meldžiasi gyvenimu savu.
Tikėdamos į Dievą,
Arkikatedras aukštas jam stato,
Kad neužmiršo kurt pasaulio su tamsa...

Į juodą naktį skrenda paukščiai,
Šviesos ir meilės aplenkti,
... O leiskite nors man prie jūsų prisiglausti,
Kad būtų sąžinė šviesi...

Nepaėmiau  nieko, kas taip savaime užsirašė, bet jau žinau, kad Aldona Raižytė, tų devynių vaikelių mažytė motina yra vienuolė. Ir tik aš vienas žinau, kad  man labai reikia parašyti tuos gerus žodžius,  kurie patys dainuotų. Bet, deja, taip padaryti nesugebu. Vėl atsimenu jos kalbėtus žodžius manydamas, kad kas nors ateis iš jų į eilėraštį, dainą, įrašą, kuris visos geros valios žmonėms.
- Mano vaikams čia nepalyginamai geriau.  Jie čia ir dirba patys, ir vystosi pilnaverčiais žmonėmis. Vis tiek  dirbdamas  žmogus  formuojasi geriausiai. Jiems čia tikrai geriau. O žiūrint į juos ir man gera, bet asmeniškai, tai, žinoma, dūšia  traukia į Kauną.

Esi vienuolė,
Bet ne viena -
Sūnūs, dukrelės
Ir Lietuva
Auga, oi auga
Tau prie širdies
Dėl savo duonos
Ir ateities.

Kalbėk, Aldona, negimdžiusi devynių vaikų motina. Vis dėlto  man reikia pasakyti, kad tu esi. Ne, ne, mes Žmogaus širdies iš Viduklės neišsivežime, bet tegu  mus girdintys žino, kad mes ją suradome ir žinome kaip ji atrodanti.

ALDONA: Man visuomet  buvo žmogaus likimas toks jaudinantis dalykas. Labai sunku matyti neprižiūrimus  vaikus Ir specialiai va, gyvendama  Kaune, įsidarbinau vaikų namuose, kad prisiliesčiau prie tų nelaimingiausių likimų. Ten dirbdama dar skaudžiau išgyvenau, kadangi  matydavau, kad  vaikai ten NEAUKLĖJAMI, o tik PRIŽIŪRIMI. Ryžausi  viskam. Joks  vargas neatrodė sunkus . Nors ten dirbdama jau turėjau pasiėmus du vaikus. Auginau. O kai pasiėmiau kelis vaikus iš savo grupės, taip ir susikūriau  šeimą.

Esi vienuolė,
Bet ne viena -
Ant tavo rankų
Aušros šviesa
Tik klausia vėjas,
Pušis žalia
Kodėl vienuolės
Tokia dalia?

ALDONA: Nu, tiek šeimoj tai kol kas užteks. Mes visi dar labai maži, o kai paaugs, tada  matysim. Sinkiai paliko pinigų karvutei. Žiemai mes nepirkom, kadangi  su pašarais  sunku- negalėjom gaut. Jau buvo per vėlu. Pavasarį būtinai įsigysim karvę. O gyvulių turime  nemažai. Turim dvi ožkas, dvi kiaules, dvidešimt vištų, septynis triušius ir šuniuką.

Esi vienuolė,
Bet ne viena
Prie Dievo glaudžia
Tavo malda.
Mažas kryželis
Tau Lietuva.
Todėl vienuolės
Tokia dalia.

ALDONA: Augom šeimoj penki. Žinoma, tėvai  buvo geri. Ir mylėjo mus, bet reikliai mylėjo Žmogaus  likimas- jaudinanti problema buvo nuo mažens.
Nežinau, kiek čia tos meilės yra, bet kažkiek tai yra. Bet šiuo metu tai tikrai daug to apsimetimo. Aš asmeniškai meilę matau tik darbuose. Man žodžiai nieko nesako.
Tai buvo seniai seniai, dar tada, kai...
- Dar tada, - pasigavo žodžius Tomas,- kai Radijo karietos dienoraštyje buvo parašyta:
Aldona  Raižytė- mažytė, kaip nedidelė Lietuva. Žinau, kad toks prilyginimas jai nepatiks, tačiau  man kitaip neišeina ir tik dar kartą galiu pasikartoti. Aldona  Raižyte nedidelė, kaip ir Lietuva.  Dieve  mano, kokia graži ši Lietuva.

2007-12-10 13:23:44

37

36. Kai nieko įdomaus...

Kai pasilikdavome tik savi, mūsų kalbos Radijo karietoje kažkuo primindavo vėją- čia papučia, čia nutyla, paskui, žiūrėk, ir kryptį keičia, tačiau jose dažnai atsirasdavo lyg ir pamastymų. Jie atsirasdavo vėliau ir paprastai išmesdami į paviršių sunkesnį apibendrintų vaizdų supratimą.. Dieve, kaip mes džiaugėmės, prisiglaudė Viduklėje prie Žmogaus Širdies!
Ilgai neužmiršome, kad parapijos kunigas Viktoras priglaustus vaikus vadino MANO vaikais ir džiaugėsi, kad  jo parapijos šeimose gyvena dvidešimt penki Lietuvos piliečiai, perkelti iš darželių - lopšeliu ar vaikų namų.
-Tai daug! džiaugėmės su kunigu Viktoru Aukštakalniu, su vienuole Aldona  Raižyte, su Ūbių ir Kučinskų šeimomis, su visa Vidukle. Tai daug, - nes ir kunigas buvo įsitikinęs, kad kiekvienoje parapijoje turint bent vieną tokį namą, su devyniais ar maždaug tiek vaikų, išsispręstų  kaip jis sakė ta baisi problema su vaikų namais
- Bet gal labai sunku, kunige? - klausėme.
Ir Viktoras jau kelintą kartą įtikinėjo, kad toks darbas visuomet su Dievo parama.
- Svarbiausia nebijoti, - kalbėjo  jis, -Ir aš pradėjau nuo nieko. Tikrai aklai patikėjau Dievu, kadangi  darau ne sau, visuomet tikiu, kad Dievas padės. Ir tikrai viskas gaunasi. Tai yra garantija 100 procentų. Man tai jau liga, ir labai noriu, kad ja užsikrėstų ir kiti kunigai.
Mums buvo smagu, kad savo karietoje vežame ir kunigo Viktoro parašą:
Jau esame trys kunigai, kurie užsiima vaikų auklėjimu, jų priglaudimu. Tai Kaltinėnų klebonas kunigas Petras Linkevičius, Krekių klebonas kunigas Romualdas Ramašauskas, na, ir aš. Jeigu viskas gerai seksis, bandysiu padėti ir kitoms parapijoms įsisteigti tokius vaikų namus. O kiekvienoje parapijoje išlaikyti keletą tų našlaičių tikrai nebūtų sunku\".
Bet- dėmesio, karieta išvažiavo į sunkų kelią. Tik ar žinote, ponai, kas yra kuldubenos 
Lietuvių kalbos žodynas jo nežino, bet Marcinkonių kraštas dėl to jo neišmeta. Ir žino, kaip baisiai tranko, krato vežimą, kuomet reikia važiuoti smarkiai išmaltu keliu- per kuldubenas
- Dzieduli, o iš kur tokie vaikai atsiranda? O su jais ir vaikų namai, kaip sakot- kareivinės? Ne karo metas, - girdžiu Astę.
- Ne karo metas, Aste,- sakau. Ir vėl prisimenu kunigą Viktorą:- Prisimeni, ką sakė... Daugelis jų turi tėvus.
- Turi tėvus? Tai apie kokią Žmogaus Širdį kalbame?- aiškinasi Astė.- Džiaugiamės, kad jie ištrūko iš tų kareivinių, bet kareivinės vis dėlto reikalingos. Be jų neįmanoma.
- Baikite. Leiskite pasidžiaugti, kuo galime džiaugtis, - įsiterpia  Tomas, bet ir pats įpila ugnelėn žibalo: - O atsimenate, kaip jis - esą, ten, kareivinėse - ne auklėja, o suformuoja robotus,- ir paraukęs kaktą:- Nežinau, vežėjau, kaip iš tikrųjų yra. Žmonės, kol  jie gyvena, matyt, visuomet kaip kare. Ir būna, kai tenka pakelti  rankas ir pasiduoti-  priešas  ima tave į nelaisvę ir nesvarbu, kaip  jis  vadintųsi- ar alkoholis, ar prostitucija, ar negalė, ar net senatvė. Pagaliau, kai atrodo, jog prieš  akins jokių pavojų, o nukrenti į depresiją kaip tamsą ir, žiūrėk, vėl skambina bažnyčios varpai...  Bet, sakau, baikim, - paragino Tomas.
- Reikia  didelio baliaus, kad taip užbaigtume. 
- Arba kviesk Vilhelmą,- pasakė Tomas, bet jo kviesti nereikėjo.
Radijo bibliotekoje  Astė buvo suradusi eilėraščių sąsiuvinį  ir progai pasitaikius sugebėdavo paskaityti. Ši kartą  jai pasisekė perskaityti:

ČIURLIONIO ŠAULIUI

Šauly,
Numeski lanką
Ir strėlę sviesk!
Kerštingą širdį nuramink žiedu gėlės.
Pasaulis liks nesuprastas vis tiek,
Tad bus geriau, jeigu jinai -
Tavo širdis tylės.
Žinai, kad nerimas -
Kančia ugninė,
Kančia, kurioj sudegsi ir, beje,
Ar kas geru žodžiu minės tave?

Juk tu žinai,
Kad išmintis bevaisė,
Jeigu kerštingai strėlę debesy paleisi.
Tad patariu:   
Pabūk ramus
Te ne tik debesys,
Te ir kiekvienas paukštis
Turi galingus ir eiklius sparnus..
         
Įsijautėme. Įsivažiavome. Ir jau sunku buvo suvokti, ką ir kaip reikia daryti, kad matymai neišsimėtytų po atskiras Radijo karietos erdves. Daug laiko praleisdavome su Vaisieta susėdę ant pasostės ir buvome karietos išvaizdos dalimi. Jau žinojome, kad ne visuomet prekės išvaizda  sąlygoja jos turinį.  Tačiau  vis dėlto dar buvome  toli nuo supratimo, kad reikalui esant galėtume į karietą  įkelti ir Šv. Onos  bažnyčią.
- Betgi ir aš buvau mažas, - kažkodėl prisiminė Tomas.
- Ko gero, - pritariau jam, pasukdamas  botagą viršum bėrio nugaros.- Man regisi, kad apie tai kaip tik pagalvojau. O jeigu dar atviriau, tai net laukiu pasakojimo iš tos ankstyvos vaikystės, kurios tu net neprisimeni.
- Kodėl būtent iš tos ankstyvos, kurios net neprisimenu?
- Nežinau, kodėl būtent. Tačiau pradėjau tikėti, kad  žmogus labai daug ko susikrauna į širdį, į atmintį tiesiog iš  žodžių. Iš motinos, tėvo, senelio ar senelės žodžių. Iš jų pasakojimų. Kuo daugiau tų pasakojimų būta vaikystėje, tuo gražesnis išauga žmogus.
- Ar nevertėtų mums ir kokį filosofinį traktatą  parašyti?  O šiaip ar taip, bet jeigu žmogus kalba ir kalba, dažnai netyčia  pasako kažką įdomaus. Ypatingai jeigu tas žmogus yra karietos vežėjas, - neskaudžiai gnybtelėjo Tomas.
Ir pagaliau sulaukiau, ko galima buvo tikėtis:
- Kai gimiau ir išvydęs Norulius pradėjau šaukti, kriokti, mano senelis nebuvo gailestingas Jis mirs, jis neišgyvens iki rytojaus. Jį reikia greičiau vežti pakrikštyti, kad galėtų numirti kaip katalikas.  Į Merkinę!  Į Merkinę!\",- pradėjo pasakoti  Tomas
- Rugsėjis - grikių rovimo, žiemkenčių sėjos ir bulvių kasimo metas. Reikia krikštatėvio. Į vienus namus bėga, į kitus. Nors durys neužrakinėtos, bet sodybos tuščios. Vyrai rugius sėja, akėja. Moterys grikius rauna ir bulves kasa. Ne vieno jaunesnio negalėjo surasti, kuris nuvežtų mane pakrikštyti. Surado tokį seną eigulį Kvaraciejų, kurį noruliškai Gricium vadino. Namuose buvo ir vyriausioji motinos sesuo. Taigi, veža. O aš rėkiu, kriokiu...  Bet va pakrikštijo ir sako- nutilau.  Sako, kai atgal vežė jau lyg ne tas vaikas. Ir žinoma, kad ne tas- jau buvau katalikas. Tomo dieną  gimiau, tai kokį vardą atsinešiau, tuo ir pakrikštijo. Ir džiaugėsi senelis, visiems kalbėjo- nemirs, nemirs  mūsų Tamošėlis. Ilgai, ilgai gyvens. Dieve tu mano, kokiu puikiu laiku jis Noruliuose gimė... Moterys grikius rauna, bulves kasa- bus košės. Vyrai rugius sėja-  bus duonos 
- Taigi, užrašyk vežėjau į karietos  dienoraštį, - pareikalavo Tomas: - rugsėjo 22d gimiau Noruliuose, pakrikštytas Merkinės bažnyčioje , o tėviškė Perloja. - Ir aš kuo nuoširdžiausiai tikiu, kad senelio  paranašystė būtinai  išsipildys, kad jo anūkas Tomas Vaisieta  gyvenas ilgai ilgai Juk būdama 103 metų  mano senelė išginė ganyti karves. Tiesa, atgal jau neparginė. Ten, laukuos, ir numirė.
- Kai nieko įdomaus  nėra, reikia mirti, - kažkodėl pasakiau, atsimindamas savo ganiavas...

2007-12-11 11:26:11

38

37 Yra tokie sąrašai

Kelionėse savo dienas bandėme paįvairinti kaip susimanydami, bet tenka prisipažinti, kad kažko labai įdomaus, kas bent užimtų mus pačius ilgesniam laukui, patys sau nesugebėdavome sumanyti.  Tą dieną irgi kėlėmės anksti ir pamatę, kad rytas prašvito, o žmones, užsiėmę  savo reikalais, dar sugebėdavo pamatyti ir mūsų karietą, mojavome jiems ketureiliais.
Aš:

Sveiki gyvi! Sveiki, mielieji!
Ir ačiū jums, kad vėl kartu
Gyvenimus karietai patikėję,
Važiuojam Dievas žino kur...

Paprastai po manęs sveikindavosi Tomas. Tuo mūsų pasisveikinimai ir pasibaigdavo, tačiau tą kartą nusistovėjusi tvarka sutriko. Pro karietos langą  galvą iškišo Ypata.

Mes apkabinam jus ir linkim:
- Stiprios sveikatos duok, Dievuli,
Mūs Lietuvėlės darbininkams
Ir poilsį, kurie atgulę...

Tomas Vaisieta buvo trečias:

Mes apkabinam  jus ir sakom;
-Tegu  graži užaugs dalia,
Čia, ant  kiekvieno žemėj tako
Kur vaikščiojam su Lietuva

Astės pirmose karietos kelionėse nebuvo. Atsirado bandant pakartoti keliones, kurios  seniai, seniai, dar tuomet  kai su Radaa gyvenome vienoje Vilniaus miesto gatvėje. Ji irgi iškišo galvą pro karietos langą, bet, matyt, įtaiga neleido jai tarti pasveikinimo ketureilį. Tai būtų kaip iš kitos operos ir pati aplinka, regis, stengėsi kuo mažiau įvelti į mūsų buitį to, ko nebuvo pirmose kelionėse.
Vėl kaip tuomet sudėjome su Tomu ant pasostės:
- Sakyk, ar negeriau būtų, jeigu bent šiai kelionei vadeles paduočiau  tau. Juk, kaip  jau teko patirti, esi valstiečių kilmės. Ne koks bajoras.
- Ne bajoras. Kaip sakoma, išaugau iš duonos riekės, iš grikių pėdo. Tačiau pats žinai, kad ši kelionė labai sunki. Todėl atrodo, kad geriausia bus, jeigu vadeles laikysime abu.
- Kelionė sunki. Net nežinau, ar protingai pasirinkome maršrutą. Tik jaučiu, kad jau laikas bent užsiminti, jog dabar važiuojame pas Violetos motiną Tai lietuvių kalbos mokytoja Vanda Budrienė. Jau pensininkė, bet vis tiek dirba Salininkų mokykloje
- Dirbo.
- Tai tau, Aste, taip atrodo, o mes važiuojame, kaip tuomet, - pasakiau jai ir: - Tik neskubėkim. Kelionė tikrai sunki. Gal net skaudi.
O kelio vis mažiau, mažiau. Jau ir Pašilaičiai. Ir jų Gabijos gatvė.  Nori nenori, bet kitokio sprendimo nėra.

Stabdyk karieta, o vežėjau,
Toliau jai kelio lai nebus
Regi, kokia liūdna išėjo
Motulė pasitikti mūs...

Stabdyk, vežėjau, mūs karietą
Jaučiu širdim, žmogau, kad čia
Lyg juodas paukštis skaudžiai gieda
Didžioji Motinų kančia.
                         
                                                       BEVEIK MONOLOGAS

Kas? Kas pasakė, kad žvaigždės krenta? Kokia banalybė!
Žvaigždės nekrenta. Galbūt tik ataušta, užgęsta, bet ir tuomet dar skrieja erdve jų šviesos spinduliai. Atskrieja ir ČIA Susigeria į medį, žolę, vandenį į žmogaus kūną, jo akis. Ir tik tuomet gal - mirtis. Tačiau vis tiek negerai, kai žvaigždės užgęsta. Tuomet tamsos padaugėja. O juk nieko kito nėra, kas galėtų nugalėti tamsą erdvėje ar žemėje. Tik šviesa. Tik ji, liepsnojanti žvaigždė.
Jai, šiai moteriai, reikia būti stipriai. Antai,  baltas popieriaus lapelis, plunksnakotis ir šviesos stiprybė  krūtinėje.
" Parašysiu eilėraštį, -pasako ji.- Parašysiu ir pavadinsiu Lietuva ,-patikslina.
Parašė:

Ant  vienos rankos - žydros upės,
Ant  kitos- sodų žaluma.
Ant vienos-  miestai supas
Ant kitos - Baltijos banga.

Kai eilėraštį išspausdino, jau Lietuvos vardo neturėjo. Jis buvo perkrikštytas Tėvynės vardu. Tai buvo anksčiau, dar tada, kai tėvynė nuo Baltijos iki Sachalino, iki Kurilų salų, bet kiti žodžiai -ačiū Dievui-  eilėraštyje išsilaikė
Ukmergės rajone, netoli Želvos yra Karališkių sodžius. Tai ten šitokias  žodžiais ji išmoko kalbėt, ten, kur tėvai turėjo 20 hektarų žemės, augino ją, vyriausiąją dukrą ir dar ketvertą - vieną  brolį ir tris  seseris. Ir va, praneša žmonės:
- Ignai Kinderi, penkių mažų vaikų tėve. Ir tu, Ona  Kinderiene, jų motin, saugokitės.  Yra tokie sąrašai, kur parašyta, kad plačioji tėvynė  jūsų visų laukia Sibire.
... Vėl saulė slysta už  miško. Ką ji ten randa? Kodėl ji palieka dangų? Kodėl ji jame negali būti taip, kad ją galėtume matyti? Su išslystančia  šviesa, Kinderiai iš savo sodybos slysta į mišką. Jo čia daug ir jis netoli namų. Taip per ilgą laiką kiekvieną vakarą . Sugula nakčiai į krūvą - tėvas iš vienos vaikų pusės, motina iš  kitos. Tamsos šešėliai užgriūva žemę, mišką, krūmus, namus. Ir tuomet reikia  žiūrėti į dangų, kad surastum šviesos spindulėlį. Ji iš ten, iš tolimų žvaigždynų lyg pranašystė, kad neišnykusi, kad vėl  bus ryžtas ir išsisklaidys  užgriuvusi tamsa.  Ir tame Vandos Budrienės  eilėraštyje, kaip jos širdyje

Ant vieno mano delno- saulė teka,
Ant kito leidžiasi...

Kai Tėvyne tokia didelė, kai ji nuo Baltijos iki Sachalino, iki Kurilų salų, tai tie 20 hektarų savos žemės negali duonos išaugti. Prisimena, kaip tėvelis atsisveikino.  Ėjo į svečius, bet lyg nujausdamas, kad.. Juk  niekados taip  nebūdavo, kad atsisveikintų net arklius. Buvo birželio mėnuo. Paglostė, tiesiog pabučiavo kiekvieną  arklį. Visus atsisveikino, išėjo. Ir negrįžo.
VANDA BUDRIENĖ: Žarnų apsivertimu, ar kuo susirgo. Išvežė į Vilnių ir Vilniuje jis mirė.  Mes jo nematėm. Nežinau, kur jis dingo. Gal kam nors reikėjo panaudoti. Gal kam tas lavonas buvo reikalingas, ar kombinuojant, ar kažką pakeičiant. Daug ką galvoji, bet  nieko tikro negali pasakyti.

Mano skraistė išausta iš žalio laukų aksomo
Galva papuošta lininiu kasų vainiku.

Aukštos nakties žvaigždės. Tolimos, tolimos...  Kažkas sako, kad  jos skrieja į TEN. tai yra  vis tolsta ir tolsta. Bet tada, kai ji buvo mažytė, tos žvaigždės nejudėjo. Buvo prikabintos prie dangaus, panašiai, kaip tos, kurias ji piešė ant popieriaus. Šnekiesi, kalbiesi, klausaisi jų šnabždesio ir galvoji- apie ką  gi, apie ką jos nepavargdamos per visą naktį pasakoja. Apie save, kaip išsaugoti, neužgesti tamsoje? 
O ryte, turgaus aikštėje, kuri netoli  mokyklos, ji pamatė kaip atrodo partizanų lavonai...

Pro langus mokyklos iš turgaus aikštės,
Pakilę įėjo tie vyrai jauni
Ir vaikščiojo tylūs vaikam po akis -
Istorijos pamoką mokė...

2007-12-12 00:35:20

39

38. Įsikalusios mintys

-Vežėjau. Ėgi, vežėjau, kas atsitiko? Ko dabar toks lyg Lietuvą būtum pardavęs?
         - Nepardavęs, bet žinai, kokie tie mano mokslai. Nieko verti,- pasakiau, o po minutėlės jau pats klausiau: - Pasakyk, Tomai, ar iš tikrųjų žvaigždės tolsta? Man kartais atrodo, kad žmogus yra savotiškas prototipas viso šio pasaulio. Jeigu teisybė, kad žvaigždės tolsta, tuomet baisu. Tuomet tragedija! Tuomet suprantu taip, kad tu, sėdintis šalia manęs, vis tolsti ir tolsti. Ir visi kiti žmonės - taip pat. Žodžiu, tolstame vienas nuo kito. Ir nėra jėgos, kuri galėtų tokį procesą sustabdyti. Aš, atrodo, nesuprantu, ką čia kalbu, tačiau pats turėtumei supranti.
          Tomas šyptelėjo, uždėjo ranką ant peties:
          - Kalbi kaip tikras vežėjas, todėl taip aiškiai net iš Seimo neišgirsi, bet, Pranuci, pagalvok ir apie tai, kas atsitiktų, jeigu, sakykim, mėnulis staiga ūmai prisiglaustų prie žemės. Pagalvok, kas tuomet įvyktų.  Įvyktų tragedija ir tuoj pat. Aš irgi ne astronomas, tačiau suprantu, kad bent šiuo metu tikrai nuo tavęs netolstu. Tačiau taip gali įvykti. Sakykim, tu staiga susergi džiova ar kita kokia užkrečiamąja... Tuomet, neužpyk, bet lik sveikas! Arba kitas atvejis. Tu  man ištiesi ranką ir sakai:
           -Už pasivažinėjimą karieta 100 litų. Krapštyk piniginę. Tuomet irgi lik sveikas. Ir vienu, ir kitu atveju važiuok kuo toliau nuo žmonių. Pirmu atveju - gydytis, antruoju  - net nežinau, kur tau važiuoti, jeigu galvoje dar vis laikosi mintelė, kad aktorių piniginėje tokie dideli pinigai.
         - O už ką vežėjui gydytis?
         - Vienas ponas, rašantis romanus, pasakytų  \"Tai jau tavo, vežėjau, problema. Tavo.\"
         - Hm. Tuomet leisk, Tomai, tau priminti tuos mokytojos Vandos Budrienės žodžius, kuriais jos širdyje kalbėjo Lietuva:
                          Kai tau bus sunku, prisiglausk prie manęs.
                          Aš sušildysiu tave.
                          Pašauk mane vardu ir aš atsiliepsiu -
                          Lietuva.
         - Kai rašė šiuos žodžius, galbūt net neįtarė, kad jai tikrai bus sunku. Tikriausia, kad neįtarė. Ir va, man regis, atėjo tas metas, kai ji pati įsitikins, kaip atsišauks Lietuva. Ar pasakys jai: išgirdau Tavo balsą, Mokytoja ar Motina. Prisiglausk prie manęs, tave sušildysiu, nes aš Lietuva.
         - Taip, tu teisus vežėjau, šiai moteriai labai sunku, -kalbėjome dialogu ir kažkodėl Tomui panoro papasakoti apie kriaušę, kuri vaizdžiai kalbant, išliko gyva net ugnyje.- Tik palauk, leisk susikaupti, - paprašė.
          - Prašau, Tomai, susikaupk,- buvau sukalbamas ir neva stengdamasis būti linksmas paniūniavau iš Radijo karietos tautosakos: 
                          Ne pirmą kartą į karietą
                          Susėdam dviese ir... aida! -
                          Kaip moku kalbinu Vaisietą,
                          Vaisieta kalbina mane.
         Bandžiau dar kažką atsiminti iš tautosakinės kūrybos, bet neprireikė, nes Tomas pasitaisė, patogiau prilipdė sėdynę prie pasostės ir prakalbo garsiau, matyt, norėdamas, kad būtų išgirstas ir kitų - gal Ypatos, gal Astės, gal iš tų, kas sugalvotų užklysti ir pabūti karietos svečiais. O pasakojimą, paprašęs, kad būčiau kantrus ir atidus, kad nepertraukinėčiau klausimais, pradėjo:
          - Ateina... Vis dėlto ateina metas, kai žmogus staiga...  Na, gal ne staiga, Pranuci, - sušvelnino   tiesmukišku teigimu pradėtą kalbą, - tačiau būtinai ateina metas, kai žmogus pasijaučia, kad jis jau kitoks, kad pilnas atminties, atsiminimų. Netgi nežinau, kaip šį jausmą išreikšti, tačiau man neretai atrodo, kad savyje nešioju knygą ir tos knygos nematomą skaitytoją. Vis dažniau išgirstu, kaip  jis klausia: atsimeni, Tomai?
          - Mūsų metuose jau yra ką  atsiminti. Argi ne?- Tačiau manęs Tomas  nenorėjo girdėti.
          - Atrodytų, koks jo reikalas, ką man atsiminti, o ką užmiršti, - tęsė neva neišgirdęs manęs,- tačiau jis, nematomas skaitytojas, tas mano Vidinis, turi ar savo nuostatą , ar kokią prigimtį. Nepasiduoda: nesipūsk, nesimaivyk, Tomai Vaisieta, nes aš vis tiek skaitysiu. Ir skaito. Skaitė ir tuomet, kai aną kartą automobiliu važiavau į Druskininkus. Ne pirmą kartą važiavau, bet šį kartą jau girdžiu pažįstamą balsą:
          - Kai tu, Tomai, buvai mažas, kai dar tavo seneliai gyveno Noruliuose, ten, šalia jų sodybos augo kriaušelė. Ne, Tomai,  sėdėdamas automobilyje jos neprisiminsi, reikėtų išlipti iš jo ir geriausia tai  padaryti tuose pat Noruliuose, senelių buvusioje sodybvietėje .
          - Buvau pastebėjęs, kad žmogaus atmintis automobilyje blogesnė. Noruliuose irgi seniai buvęs. Ten tuščia. Nieko nėra. Tik miškas. Krūmai. Vienas kitas iš žemės kyšantis akmuo. Kažkokie sąvartynai. Žodžiu, įprasta sparčiai nykstančių šilų dzūkų kaimų atributika. Džiaugsmo nėra. Tačiau paklusau savo Vidiniui ir pasukau automobilį ten, kur didžiulės eglės. Sustojau. Išlipau.
          Tomas priniuko, pritilo, pasakotojo energija prarado inerciją. Buvo aišku, kad kai jam buvo penkeri metai, akloji Norulių pribuvėja Mukukienė kažkur čia įteikė suraizgytą siūlų gumuliuką su išdžiūvusia naujagimio bambos žarnele.
          - Išraišiosi, Tamošeli, būsi protingas, gabus... Neišraišiosi- gyvenimas seksis nekaip.
          Išraišiojo. Sunkiai, bet užsispyrimas nugalėjo.
          - Stovėjau prie tų eglių ir vėl girdžiu, kai mano Vidinis prašo pakelti akis į dangų. Pakėliau ir... spėk, vežėjau, ką  pamačiau? Ogi žiūriu, ten kitokio medžio šakos. Pasirodė, kad tai dar mano senelių pasodintas medis. Išliko. Iki šių dienų išliko. Bet čia svarbu žinoti, kad jų sodyba sudegė. Netoli Norulių degė miškas ir visi žmonės puolė gesinti gaisrą. Žinoma, ir seneliai Čaplikai taip pat. Vėjas gi gaisro kibirkštis permetė į senelių sodybą ir .. viskas supleškėjo. Ir namas, ir visi pastatai. Sudegė ar apdegė, o paskui išdžiūvo sodo medžiai. Ir va! Kriaušė va! Žaliuoja ji! Tų laikų tą gaisrą pragyvenusi kriaušė...
          Ir džiugu, ir graudu, vežėjau.  O mano tas Vidinis ir vėl lyg man, lyg sau, lyg dar kam pasakoja, kad, girdi, kai Tamošėlis buvo mažas, kriaušė buvo jaunutė, bet jau sunokinusi pirmus vaisius. Jos vaisiai Tomošėliui buvo skaniausi. Jau taip skanūs, taip skanūs, kad užaugęs ir sulaukęs garbaus amžiaus Tomas Vaisieta negali atsiminti, kad kur kitur būtų ragavęs tokių skanių kriaušių  Liudiju - vis nenurimo Vidinis,- kad šis žmogus, tai yra aš, Tomas Vaisieta, tokių skanių kriaušių neragavo. Tačiau tegu jis gerai gerai apžiūri tos senos, gaisrą pragyvenusios kriaušės  šakas - galgi jam pasiseks....
          - Vežėjau, patikėsi ar nepatikėsi, bet tikrai pamačiau kelias kriaušes Žiūriu, ogi kabo! Ir vėl įsismelkė jausmas - dar jos ant šakų, dar nenuskintos, bet jų skonis sugrįžo į burną. Iš tolimos vaikystės sugrįžo. Ir manau, kad nebūtų čia pameluota, jeigu netgi jų neparagavęs, dabar pasakyčiau:
         - Pranuci, po daug  daug metų vėl valgiau senelių kriaušes. Jos nedidelės, bet skanios. Sakau, kad, ko gero, tai veislė išlikusi iš sodo, kurį Dievas dovanojo Ievai ir Adomui. Tai veislė, kuri nesudega net gaisro ugnyje.
         - Na, matai, Tomai, kaip tau pasisekė...
         - Laukiu pavasario. Važiuosiu vėl ten, - pasižadėjo Tomas. - Nuskinsiu kelias to medžio šakeles ir parsivešiu į Perloją, įskiepysiu, kad vaikų vaikams augtų senelių kriaušės, turinčios ne tik rojaus, bet ir sunkų atsiminimų skonį. Man irgi kol esu, smagu bus žinoti ir galvoti apie medžio didelę stiprybę, ištvermę, kantrybę. Pagaliau neprošal padūmoti ir apie tai, kaip ir kodėl atsitinka, kad  žmogus nutolsta  nuo labai prasmingų dalykų, bet paskui, žiūrėk, prisimena ir sugrįžta. Panašiai kaip aš sugrįžau prie tos senos senos kriaušės.
         - O, matyt, yra ir daug kitų dalykų, prie kurių mums reikia sugrįžti.
         - Negi tuo abejoji? Apie ką gi kalbu?
         Pasižiūrėjau į save: koks sunkus laikas jau išnešiotas! Laaaabai sunkus! Visas gyvenimas. Vakar kaip tik man.
         Ir pats sau mintyse perskaičiau:
                        Įsikalė mintis ir negaliu išmesti
                        Lyg patepti dažai ant drobės

                        Ne debesys.
                        Tai mano metai.
                        Su properšom.
                        Su prošvaistėm.
                        Su ežerais. Kalnais.
                        Ir nors tikėti man nelengva,
                        Žinau, nereikia jiems erdvės -
                        Sukrito į mane ir ja
                        Aš pats tapau.
                        Daugiau erdvės, negu žmogaus...
                        Tiek tuštumos, kad jau nėra kuo atsikvėpti!
                        Kaip kosmose-
                        Gyvybei vietos nebelieka..
                        Galbūt tik Dievui
                        Ir visiems, kas po mirties.

         Įsikalė mintis ir negaliu išmesti...

40

39.V. Medžio TELEPORTACIJA

Seni žmonės seni. Kur bebūtų. Ar Radijo karietoje, ar namuose. Ir jeigu išimčių neieškome, tai   į save irgi nereikia rodyti kitaip. Dažnai mėgstu prisiminti ir pasakoti lyg nepastebėdamas, kad  pasakoju žinomus ir mažai kam rūpimus dalykus. O Dzievuliau,  Dzievuliau, kap man smagu kalbėc apie Radijo karietū..
      Kai dar jos nebuvo ir ji girgždėjo tik mano galvoje, didžiausia svajonė buvo nukeliauti į tolimesnę praeitį. Ten, kur mūsų senoliai sodino kriaušes ir jas išmokė kantrybės. Sakyčiau, išmokė netgi nesudegti ugnyje, kuomet dega viskas - ir namai, ir sodybos visi pastatai. Tomą irgi ne kartą prašiau priminti žodžius, kuriuos sakėme išvažiuodami į kelionę. Jis nesikuklino. Jau ir karietos dienoraštyje Astė įrašė mus jaudinančius žodžius:
      Antai- žmogus! Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su Vėlinių degančia žvakute. O ten tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pakviečia nelauktus svečius į savo būstą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar jie iš toli.  Iš kurio Lietuvos krašto jo svečiai?
Taip žodis žodin.  O ar toli mes nukeliavome?
Kaip buvome tų metų kalendoriaus laike, taip ir likome. Ir būna, kad kalbu:
      -Galbūt mūsų senelių, protėvių dvasios neleidžia karietai nuvažiuoti pasisvečiuoti ar jų sudegusiose, ar sunykusiuose, ar nereikalingomis tapusiose sodybose. Daug minčių, Vaisieta. Ir net manau, kad jie šitaip daro specialiai. Neįsileidžia. O kodėl?
      -Sakai, specialiai daro? Specialiai neįsileidžia? Ko gero tavo užuominoje, vežėjau, yra kažkoks  gyvenimo druskos žiupsnelis. Hm, specialiai daro...  Turbūt norėjai pasakyti, kad nepaisant, jog jų ne tik pirkios, bet dažnai ir kryžiai išnykę, o VIS TIEK dar turi čia ką parodyti, kad atsimintume.
      - Kitaip tariant, neskubina nuvažiuoti į praeitį ir leisti atsigerti rieškučiomis iš upių, kurios nutekėję prieš  šimtą ir daugiau metų. Juk irgi žadėjome šitaip padaryti, bet matai, kaip yra,- nesidžiaugiau kelionės reikalais ir paklausiau:- Tomai, kai sudegė senelių sodyba Noruliuose, sakyk, kaip žmonės atsiliepė į jų bėda?
      Tai buvo jau nauja. Mes apie tai dar nekalbėjome.
      Bet dar didesnė naujiena buvo sutikti Medį. Pamatėme jį lyg nukritusį iš Žalios Žolės dangaus ar atėjusį iš sapno.
      - Medi, tu čia? tryniau akis. Kokie pragarai mums kiaulystes krečia? Negi tu, Viktorai? Nagi šypsokis, tark žodį, duok ranką. Vis tiek nepatikėsiu.
      - Labas, Pelėda, - pasisveikino Viktoras ir: - Matai, Pranuci, kaip būna. Kada kartu gyvenome Žalioje  Žolėje, lyg ir arčiau buvome vienas kito, o per visus metus ten nė karto nesimatėme. O štai dabar sakau: labas, Pelėda. Spaudžiu ranką ir tikiuosi, kad tokį susitikimą pažymėsime bent išgerdami po taurę šampano.
      - Aš Tau, Viktorai, bačką alaus atritinsiu. Pačio stipriausio. Bet negi tu čia? Tai neįmanoma.
      - Dabar jau įmanoma. Rodykite, kaip čia gyvenate, - gražus buvo išvaizda, dar linksmesnis savo kalba Viktoras Medis - poetas, skulptorius, dramaturgas, dailininkas ir... Ne viską net žinau, kas jis dar, bet Dievas šito žmogaus neužmiršo,  gausiai apdovanodamas jį talentais. Tačiau ar tikrai tai jis?
       Paėmiau už rankos, prisispaudžiau petimi ir nieko nebeliko daugiau daryti, o tik patikėti, kad tai jis, Viktoras Medis, kuriam dažnai rašinėjau laiškelius, neužmiršdamas palinkėti: auk, Medi.   
      Statinės alaus neatritinau, nors tai, ką iš jo išgirdau, brangiau negu karalystė. Geriausiai kalbą apie tai turbūt pradėti Medžio žodžiais:
                    mintimis teleportuojuos
                    peršokau erdvės taškus
                    judu
      Kuomet yra tokia pradžia, jau nesunku teleinportuotis, teleeksportuotis, mintis perkūnyti į paveikslus, paveikslams įkvėpti gyvybę ir ateiti į svečius esamo žmogaus pavidalu. Priemonės taip padaryti, matyt, sukauptos pačiame žmoguje, bet jas reikia surasti ir išmoti jomis šeimininkauti. Viktorui Medžiui tai pavyko, bet man prireikė ilgai dėlioti tašką po taškelio, jog suvokčiau, kad prasideda nauja žmogaus būties epocha: žmogus kuria iš  savęs, arba Savęspi judėjimą erdvėje ir geba teleportacijos būdu persikelti iš vieno jos taško į kitą.
      - O Dieve! atsidusome nenorėdami niekinti Kvintos minties apie Dievą kaip prostitutę,-
                    { O Dievas čia -
                                   jis tartum prostitutė
                    nupirkt kiekvieno norima -
                                   kiekvieno geidžiama...}
      O Dieve!- kartodami kėlėme dar aukščiau šaukinį, besirūpindami tik tuo džiaugsmu, kuris pirmiausia gal dėl savęs, nes jautėme, kad toks kelionės būdas griauna pertvaras tarp Vakar ir Šiandien. Galėjome tikėtis, kad galime save teleinportuoti bent į Žalią Žolę ir pavaikščioti dar neužžėlusiais mūsų pačių numintais takais. Bet kaip tai padaryti?
      Ot, todėl ir sakiau, kad už tokį žinojimą negaila karalystės.
      Jaučiau, kad Medžiui rūpėjo ir smalsu buvo dairytis po karietos erdves, bet pereidami iš erdvės į erdvę nemačiau, kad jomis stebėtųsi. Kiek ilgiau užtruko erdvėje su psalmių giedotojais - varduvininkais. Šį kartą jų buvo palyginus nedaug- devyni žmonės: Kastautas, Kastautė, Kastė, Kastytis, Liucė, Liucija, Lucė Lucija ir Otilija. Tik atėjus dar į kurią  erdvę, Medis aiškiai nudžiugo:
      - Va, šitos ir reikia. Taip ir prognozavau, kad ji turi būti Radijo karietoje..
      - Net neprisimenu, ar čia esu buvęs...
      - Dabar tai jau nesvarbu. Maniau, kad reikės pagyventi čia ilgiau, bet... geriau kaip yra  gal jau  negali būti. Tai erdvė iš kurios galima teleportuotis. Aš taip ir numaniau. Valio! tau, Viktorai Medi. Tai dar vienas įrodymas, kaip svarbu nepraeiti pro, atrodytų, iš matymo ar išvaizdos menkus dalykus. Suvargusios Radijo karietos išvaizda yra gabi maskuotė. Štai ir viskas!  Iš tikrųjų Radijo karieta, Harker karieta ir dar kažkur esanti yra trejybės jungtyje. Manau, kad trečiosios reikia ieškoti ant Karlonų kalnelio. Ar tik nebus jį pavadinta  Grįžulo arba, kaip ten sako, Grigo ratais?
      -Viešpatie! Negi? Bet tai neįmanoma!-  net pritūpiau iš nuostabos.
      - Kodėl neįmanoma? - sukluso Medis.
      - Aš neblogai žinau Karlonų kalnelį.
      - Žinoti galima daug ką, bet  reikia ten ir pamatyti kažką svarbaus esant. Ką tik sakei, Pranuci, kad šioje erdvėje net nebuvai užklydęs. Bet ir užklydęs vargu ar būtumei ką joje svarbaus įžiūrėjęs.
      Ir tikrai atrodė, kad  Viktoras Medis čia labiau savas, geriau pažįstamas šiai erdvei. Netrukus išsiėmė popieriaus kortelę su skaičiumi 1/299792458 ir paduodamas man:
      - Tai INTERVALINIS KODAS. Šviesos greityje užkoduoti kai kurie Visatos adresai. Žalios žolės, beje, taip pat.
      - Paprastai tokie dalykai man sapnuodavosi, o praėjusią naktį kaip akmenėlis įmigęs. Nė karto nenubudau.
      - Miegok ir šią naktį. Privalau skubiau atsisveikinti, nes Vilhelmas laukia. Jam rūpi žinoti, kaip man pasisekė šį kelionė.
      - Vilhelmas?
      - Beje, neužsilik šioje erdvėje ir nežaisk. O ir Vilhelmo šiandien nešauk. Eik pas Tomą ir baikite pradėtą pašnekesį. Iki, - pasakė dar ir vaiduoklis dingo. O kaip kitaip pasakyti, jeigu, ne taip- vaiduoklis? Stovėjau erdvėje vienas ir jeigu ne INTERVALINIS KODAS 1/299792458 užrašytas ant švaraus popieriaus kortelės, nors nepatikėk, kad buvo kaip buvo. Geriau tikėk apie skraidančias lėkštes, bet tik ne apie Viktoro Medžio ką tik  įvykusią TELEPORTACIJĄ.
      Sugrįžau prie Tomo, sėdėjusio ant karietos pasostės.
      - Kai tik pradedi pasakoti, būtinai kažkas atsitrenkia, - nepyko, bet ir nesidžiaugė Tomas, ketinęs papasakoti, kaip Norulių sodžiaus žmonės atsiliepė į senelių bėdą, sudegus jų sodybai: O žinai, tokį kvailą eilėraštį suradau tavo sąsiuvinyje, kad ir spjaudai ir gaudai, negali susivokti, kaip iš tikrųjų. Klausyk:.

                         Ateina laikas matematikai kitokiai
                         Ir sužinai - gyvenimas mažiau, negu sekundė.
                         Nedaug per jį esu išmokęs,
                         Bet aritmetikoje jau stiprus:
                         - Pasaulis mūsų, ponai, laikos
                         Ant gabaritų didesnių.
                         Jau nesmagu įsėsti į vežimą,
                         Kai Grįžulai važiuoja šviesmečių keliu.
                         Kai erdvėje beribėje žvaigždynai plaukia, 
                         O pats su amžinybe
                         Poteriais kalbu.

                         Paliksiu laikrodžius tegu ant sienų kabo,
                         Tiksėdami sekundėmis,
                         Budrios žmogaus akies prižiūrimi.
                         Atėjus laikui matematikos kitokios
                         Savo esme ir pats kitu tampi...

2007-12-14 00:30:04


» Kūrybos oaze » ASTĖS NOVELĖS » Astės novelės- redaguoti, tvarkyti