42. Portretų potėpiai

Atrodė, kad nėra TO trečio, kuris sujauktų karietos ekipažo darbotvarkę, pakoreguotų jos maršrutus ir net buitį. Tačiau ne šiaip sau sakoma, kad neperšokęs per tvorą nesakyk- op! Gyvenome laukimu, tačiau vis dar nesinorėjo ištarti „LABAS, Vilhelmai“ ir su jo parama tuoj pat pradėti spręsti atsiradusias problemas. Jau neabejojome, kad galėtume būti priežastimi kenkiančia atsiradusiam teleportavimosi procesui. Dvasių prasme jis turbūt senas kaip pasaulis, bet pagaliau subrendo laikas, kuomet dvasia sugeba  apsigaubti kūnu. Ir gal dar nuostabiau, kad jo nereikia dangstyti figos lapeliu- jis pridengtas natūraliu mums įprastu gyvenimu. Žmogus atsiranda  kažkur TEN net nesuspėjęs išimti iš burnos ką tik užkurtos pypkės..
      -Aste, kaip tau pavyko ponui Ypatai prisegti prie šono špagą. Juk tai tavo darbas,- trumpindamas laukimą pasiteiravo Tomas.
      - Ponas Ypata žino tai, ką reikia žinoti. O ką? Ir jūs norėtumėte? Pas mane dvi. Galėčiau vieną  dovanoti.
      - Ne, ne! Ačiū. Scenoje vaidinat kartais tenka pabūti su špaga. Užtenka.
      - Taigi, kad scenoje. Ten ir mirštama drąsiai. Paskui keliasi iš numirusių ir aplodismentus semia. Ir atsigręžusi į  mane: - Tavimi, dzieduli, dėta jau dabar pasveikinčiau Ypatą su laimėjimu. Duok Dieve jam ir špagų dvikovose tokių pergalių, - priminė Astė mano ir Ypatos rytinį ginčą. – Eičiau ir pasveikinčiau nugalėtoją iki paskutinio teismo nuosprendžio.
      „Paskutiniu teismu“ Astė vadino Vilhelmą, kurio visi laukėme sugrįžtančio į Radijo karietą. Mums  atrodė, kad sugrįžęs iš Žalios Žolės galės pasakyti, kokios savybės reikalingos žmogui, kad būtų pripažintas tinkamu teleportacijai.
        Priėjo Tomas ir: 
      -Ak, Aste, juokauji. Nežinai Ypatos. Jam nelabai svarbu, kas pergalę švenčia. Galva plyšta, išgirdus  prieš pusvalandį jo naujieną. Sako, jeigu gubernatorius  generolas Oskaras Potiorenka  nebūtų eilę metų sirgęs venerine liga, pirmasis pasaulinis karas nebūtų prasidėjęs. Tyliu, o jis: - Atsimink, sako, kad  venerinė liga labai veikia smegenis.
       Atrodė, kad reikėjo juoktis, bet mes nesijuokėme, nes Tomo pasakojime nepajutome nė mažiausios  humoro gaidelės. Labiau buvo panašu, kad pasakoja apie trečiojo pasaulinio karo galimybę, o kad ji yra, turbūt niekas neišdrįstų neigti, o juo labiau - juoktis.
      -Tai jis, generolas, garantavo Austrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando saugią kelionę į Sarajevą, O kas atsitiko, tikiuosi, tamsta  žinai?- klausia Ypata. Ir ką jam pasakoti? Sakau, bent jau žinojau, kad Austrijos sosto įpėdinio ir jo žmonos  nužudymas buvo pagrindinis pretekstas pradėti karą.
„Puiku“,- pagyrė mano žinias Ypata. Ir vėl lapatai, lapatai nežinia kur po karietą. Tiesa, priminė jos vardą ir kad mirštančiai žmonai Pranciškus Ferdinandas dar šaukė: „Sofrel! Sofrel! Nemirk! Turi gyventi dėl mūsų vaikų!”- baigė pasakoti įspūdžius Tomas, o mes laukėme daugiau, nors žinojome, kad Ypatos charakterio esminė išraiška jau išsiskleidė. Istorijas pasakodavo žiupsniais, bet paprastai jie būdavo įsimintini.
      - Kad jis toks, tai žinom, bet... bet ginčuose jis kaip uola, tikras karys. Logiškas, protingas, argumentuotas, - kalbėjo Astė ir netikėtai pamačiusi Ypatą ir šiek tiek sutrikusi: - Argi ne tiesą sakau? Ginu jus, ponas Ypata, ir įsitikinusi, kad paskutinio teismo nuosprendis jums bus palankus. 
      - Tai jau neįdomu, -atsiliepė Ypata, - bet  jūs labai teisi, panele, pasakiusi  apie paskutinį teismą – „laukia kaip paskutinio teismo“. Jūs taip apie poną Vilhelmą?
      - Ačiū, ponas Ypata. Jūs labai nuovokus.
      - Gal jums būtų įdomu išgirsti, kaip karietos vežėjas susipažino su Vilhelmu. Jis, matyt, jau suspėjo primiršti.
      - Nieko panašaus, tokie dalykai neužsimiršta. Pirmą kartą susitikome rugpjūčio 27d.
      - Tik apie pirmą kartą ir pakalbėsim. Taip, tai buvo rugpjūčio 27d, - paliudijo Ypata ir nutilo laukdamas, ką pasakysiu, bet pasirodė, kad detaliau atsiminti jau sunkoka. Nesunku atsiminti, kad susitikimas su Vilhelmu įvyko Balsiuose, sodo namelio ankštoje palėpėje, kurioje buvau sutalpinęs savo rezidenciją. Ten stalas, sofą, fotelis, dvi kėdės ir pakampiuose  ir kitur sukrautas senas knygas, žurnalai, laikraščiai.  Dieną, saulei pakilus ir šiferio stogui įkaitus, čia būdavo pragariškai tvanku, todėl keldavausi anksti, ilgai ieškodavau akinių, o juos suradęs galvodavau, ką dar reikšmingo galėčiau padaryti tautai ir Tėvynei. Taip atsirasdavo kai kurie įrašai dienoraštyje ir vienas kitas net bulvarinei spaudai „perprastas“ eilėraštis, bet tai mano kūrybos produktai ir jų nevertinti draudžia sąžinė.
      - Gal ką reikia priminti?, - pasiūlė paslaugas Ypata: -Prašau, visuomet pasiruošęs Mėgstu būti kam nors reikalingas.
      - Ačiū, Ypata. Už tai myliu ir vertinu. Ypatingai, kad padedi atsiminti.- Ir jau visiems:- Kas dar mano rezidencijoje Balsiuose nebuvote, kviečiu, ponai. 
      - Lauk. Ateisim, -už visus pažadėjo Ypata.- Ko, ko, o guzų galvoje tikrai parsinešime. Po tą rezidenciją tenka landžioti susirietus.  Užsimiršti atsitiesti visu ūgiu ir, sukibirkščiavus akyse, kažkur pakaušyje auga guzas. Bet pabūti gal ir verta. Supranti, kad ir prie tokio gyvenimo galima priprasti.
      - Nebaugink, Ypata! Nebaugink! O tas rugpjūčio pabaigos rytas iš tikrųjų įsimintinas. Akys užkliuvo už  prisegtos prie sienos nuotraukos. Net ir nepaisiau, kieno atvaizdas joje. Galėjo būti Jėzaus Kristaus ar Švč. Marijos, vis tiek būčiau pasakęs kaip pasakiau: LABAS, Frydrichai...
      - Puiku! Būtent Frydrichai. O kodėl Frydrichai? 
      - Rašau  eilėraštį ir ten buvo įveltas toks vardas..
      - Galėtum ir eilėraštį perskaityti.
      - Žinoma,- mielai sutikau ir:

                                 Atsiremiu į žemę senio lazdą:
                                 -Tu, Frydrichai, teisus
                                 Žmonių gyvenime religijos užtenka.
                                 Ir man jos teko nemažai,

      Ir stop. Atmintis užspringo. Ekipažas žino, kaip suskausta sieloje. Žino Tomas, Astė, Ypata,  nes jau ne pirmas kartas. Ir žino, kad geriau, jeigu nesiimčiau tokių dalykų, bet argi gali taip lengvai susitaikyti su lemtimi, kuomet nei alkanas, nei skauda, nei įtari, kad tavyje jau daug kas pasikeitę, kad kiekvieną dieną būties dalimi transformuojiesi į užmarštį, negebėjimą, į tai, kuo savimi būna dosni žmogaus senatvė. Dainuok, širdie, bet galva ir gerklė jau užspringusi, todėl geriau patylėk ir paklausyk, kaip tai atrodo kitų lupose.
      -Ė,- neva  buvau abejingas ir net  linksmas: - Atleiskite, ponai, bet kaip ten toliau, reikėtų paieškoti dienoraštyje arba paprašyti pono Ypatos. O šis it saulėgrąžas lukštentų:.

                                 Prisimenu: dar vaikas
                                 Ir klaupiaus prieš veidus
                                 Pakibusių šventųjų palubėj –
                                 Liūdna šviesa pro jų paveikslus
                                 Lyg iš mėnulio šviesdavo ramiai.
                                 Dejavo kojų keliai
                                                        ant grindų sulinkę,
                                 Iš lūpų tyliai liejosi malda:
                                 „Kodėl jie liūdi, Tėve mūsų?
                                 Negi paguodos reikia jiems daugiau nei man?“
                                 Ir neprisimenu, ar buvo panorėta
                                 Po dangų pasivaikščioti su jais.
                                 Galbūt vėliau?
                                                    Kuomet užaugsiu...
                                 O kai užaugau -
                                 Dieve, man atleisk,
                                 Bet nuo tavęs norėjau būti kuo toliau.
                                 Dabar ir vėl beldžiu,
                                 Ir vėl lazda stuksiu į žemę,
                                 Ir vėl maldauju, kaip anksčiau:
                                 Man gera, Dieve, čia, žmonių pasauly –
                                 Dar palaikyk,
                                 Paremdamas lazda...
     
     - Va tuomet, ponai, ir išgirdau ištariant: „ačiū, Pelėda. Tačiau jūs sakote mano tėvo vardą. Tai jis Frydrichas.  Mano gi vardas Vilhelmas. Smagu, kuomet tave atsimena..  ir dar eilėraščiu“.
Ir tuomet pamaniau: velnias! Kaip čia dabar? Sergu ar...akyse vaidenasi? Bet nei sirgau, nei akyse vaidenosi. Nuo tos dienos mudu su Vilhelmu susitikdavome dažai. Tereikėdavo ištarti: „LABAS, Vilhelmai“ ir Vilhelmas jau čia.
    - Taip! Taip! Iš tikrųjų aš čia, - ir šį sykį išgirdo mane Vilhelmas, ir sakė:,- o pono Pelėdos eilėraštį. nešiojuosi su savimi. Kuomet po ilgo laiko kažkas prisimena, pašaukia, tai būna labai svarbu, teleportuojiesi, kad ir kažin kur bebūtumei. Regis, panelė Harker mėgsta kalbėti, kad, girdi, mielo žmogaus klaidelės irgi MIELOS. Man smagu juk girdėti ištariant žmonėse ir man tėvo vardą.
Na, o dėl teismo, to paskutinio, gal kiek vėliau. Gerai?

2007-12-17 14:01:31

44. Su špaga prie šono

-Būdavo - ateina, išeina, atvažiuoja, išvažiuoja. Kiemo vartai nepailsi. Per dieną. Per vakarą. O dabar? Nepatikėsi, Tomai- pasakojau, prisimindamas apie sodybos kiemą, - aš pats netikiu, bet tai ne iliuzija. Net pasiguosti nėra kam. O jeigu tiesiai šviesiai, bijausi šitos sodybos tuštumos.
        -Todėl ir pasilikai gyventi karietoje? Jeigu kas man tai pasakotų, gal nepatikėčiau. Gimti namai čia pat, o tu, vyriausias sūnus, gyveni karietoje.
         - Pabandysiu namus įtikinti, kad ne dėl blogos valios taip elgiuosi. Lig šiol į jų tuštumą žiūrėdavau  per nemenkus atstumus- iš Vilniaus, iš Žolės, dar iš kitur, dabar gi  – iš pašonės. Toks gyvenimas neleidžia užsimiršti ir užmiršti. O Radijo karieta, nepaisant kas ką bekalbėtų, vis dėlto yra Dievo dovana. Kai žinai, kad jau gęsta paskutinės dienos, manau,  neprotinga būtų nepaisyti tokių dovanų ir nepasirūpinti jomis nepasinaudoti. Noriu padaryti paskutinį darbą  - išeiti iš šito kiemo į visas pasaulio puses visais žinomais adresais. Manau, pritarsi tokiam sumanymui.
        Tomas stengėsi manęs  neapmėtyti bereikalingais klausimais. Jis atsiminė šią sodyba dar iš tų metų kelionės ir sužinojęs, kad pasilieku gyventi karietoje, mano poelgius vertino žinodamas ar  nujausdamas jų priežastis. Jam nesunku buvo „atsirasti“ mano vietoje ir priimti sprendimus pagal savo Jurgį su jo kepure, kurie galėjo būti arba tokie, arba –ne. Kiek kebliau tai daryti jam trukdė nerišli, miglota mano  kalba. Todėl nenorėdamas  suprasti bet kaip aiškindavosi tol, kol juodos nesuvokimo dėmės apsišviesdavo supratimu. Štai ir dabar  jam prireikė pasiaiškinti, ką reiškia mano kalboje „išėjimas iš kiemo į visas pasaulio puses“. Aš ir pats suvokiau, kad neįmanoma atgaivinti sodybos kiemo buvusį judėjimą iš JO ir ATGAL, bet negalėjau atsikratyti minties įžiebti užgesusį adresą, pranešti, kad jis yra ir laukti, kas atsišauks ar ateis. Todėl ir Tomas:
        - Pirmiau gal padėk suprasti apie ką kalbi. Žinau, kad visą naktį nemiegojęs, bet susikalbėti reikia.
       - Sakai, susikalbėti reikia? – perklausiau Tomą ir žinodamas, kad mano sumanymui reikalingas visiškas atvirumas ir čia, Radijo karietoje, ir už jos- pakviečiau: - Eime, Tomai. Parodysiu erdvę „G“-26, kurioje tikiuosi praleisti daugiau laiko. Ją suradau šalia psalmių giedotojų. Na, kaip suradau? Ta prasme suradau, kad atėjęs ten supratau, ką man dar reikėtų padaryti. Ne!  Ne tas žodis REIKĖTŲ. Kalbu  apie darbą, kurį GAL galiu suspėti padaryti..
        - Dzieduli,- išgirdau Aste,- va, imkite savo špagą ir prašau jos nemėtyti bet kur. Užmetei ir palikai rūdyti. Prašau prisisegti ir nešioti taip, kaip tą daro Ypata.
        -  Dar sugalvok ką. Man jau per vėlu tokie žaidimai.
        - Aš ne apie žaidimus. Noriu tikėti, kad žodžiuose gyvena prasmės, o ne dūmai, kurie pučiami žmonėms į akis.
        - Bet ir tu, Aste, kaip dziedulis. Vienas šneka taip, kad vos vos suprantu. Kitas dar tirščiau. Iš tikrųjų, kad miškas, nieko nematyti, - netylėjo ir Tomas.
        - Jūs sau špagos paieškokite scenoje, o aš žinau, ką darau, ir žinau, kad dziedulis dar gali gerbti savo žodžius ir gyventi jais. O be špagos tai neįmanoma.
        - Aste. Na, iš tiesų, kas su tavimi atsitiko?
        -  Prisimenate, dar prieš įvažiuojant į Šklėrių kalionijas ponas Vaisieta pasiūlė paskaityti anos kelionės dienorašti. Aš jį studijuoju, nes įdomu.  Atsiminkite ir prisipažinkite, dzieduli, kad tai tavo šitaip patriotiškai pakalbėta:
         
Sustokit! Neskubėkit, Šklėriai,
Išeiti, kol miškų šviesa
Žalia virš žemės pasikėlus
Kol jūs dar - Lietuvos pradžia

Kai priešas vėl pakils naikinti
Ir kardu kirs, paleis ugnim,
Juk vėl reikės Tėvynę ginti
Kaip skydu ją  pridengt širdim

Reikės išaugt ir nugalėti
Ir prisiminti, kad, deja...

        - O toliau? Jau jūs, prašau, tęskite.  Vis girdim, kad patriotizmą jaunimas pamiršo. Toks dalykas jiems, girdi, nesvarbu. Tai gal todėl ir užmiršo, kad jis daug kam paplepėjimo, o ne įsitikinimų ir pareigos reikalas. Tęskite, dzieduli,- kone pykdama reikalavo Astė, kad atsiminčiau ir deklamuočiau savo paties eilėraštį:"- Noriu suprasti, kaip iš tikrųjų yra - ar žmogus, parašęs šį eilėraštį, ką nors galvoja plačiau, ar užtenka, kad parašė, kažkam paskaitė ir paliko dulkėms dengti. Na, tęskite, labai prašau, - kunkuliavo ji, - Aš pusę išmokau ir padeklamavau, o kitą pusę palikau jums. Dešimt eilučių,- reikalavo ir tiesė atneštą špagą ir laukė, kad ją paimčiau.
        Paėmiau.
        - Ne, ne, Dzieduli. Ir vėl numesite, kad rūdytų. Prisisekite špagą. Čia gi jūsų namai. Sodybos kiemas.  Čia  Lietuvos pradžia. Labai prašau, prisisekite  špagą. Juk net ne taip svarbu, kad tai išbandytas ginklas, svarbiau, kad ginklas. Kai ginklai toli nuo kasdienybės, jie rūdija ir reikalui esant pasirodo, kad  ne tik  ginklas netinkamas priešui atremti, bet ir žmogus,.- bėrė  nežinia iš kur pasiimdama žodžius Astė ir... stop! Nutilo. Ir dabar galvoju, kad tuokart  nieko svarbiau karietoje nebuvo, kaip ją užspringdinusi ši tyla. Nežinau, kaip ilgai užtruko, bet ji buvo tokia, kai suspengia ausyse. Girdėjau taip ją skaudžiai užgulusią, kad nieko, apart jos, regis, negalima buvo išgirsti- nei griaudėjant, nei šaudant.
        - Aš tau padėsiu,- galiausiai pasakė Astė.
        - Taip prie mano šono atsirado špaga. Atsimenu, kai  Ypata tiesė ranką, sveikino ir kalbėjo, kad  girdi, per keturis Pirmo pasaulinio karo metus žuvo penki milijonai šimtas penkiasdešimt du tūkstančiai šimtas  penkiolika karių.
        - O-cho, koks tikslumas! Galima buvo bent jau be tų paskutinių penkiolikos...
        - Ypatos statistikoje ir vienas žmogus yra daug. Labai daug.  Ir jo įskaičiuoti ar neįskaičiuoti į tuos penkis milijonus Ypata neturi teisęs. Beje, -  pasakė jis, - be žinios  dingo keturi  milijonai šimtas dvidešimt  vienas tūkstantis  devyniasdešimt karių, - pasakė Ypata, tačiau toks Pirmojo pasaulinio karo vaizdas neišmušė Astės iš jos užimtos pozicijos: - Labai tikiu,- prašė ir reikalavo Astė, kad atsiminsite ir eilėraščio pabaigą. Pasistenkite, dzieduli
Ir aš  atsiminiau tas dešimt eilėraščio eilučių, kurias ji prašė atsimint. O padeklamavau netgi daugiau:

Reikės išaugt ir nugalėti
Ir prisiminti, kad, deja,
Per amžių amžius  mums padėjo
Išlikti tik sunki kova.

Iš žemės ir į žemę augam
Ir  mūsų ryžtas  maldose:
Duok duonos, Viešpatie Aukščiausias
Kaip duodi laisvę kovose.

Sustokit! Neskubėkit, Šklėriai,
Išeiti kol miškų šviesa...
Per amžių amžius mums padėjo
Išlikti tik sunki kova.
       
        -Ačiū, - pasakė Astė,- Juk čia  Lietuvos pakraštys: - Ėgi, prisėskite,vyrai, o aš jums papasakosiu apie Šklėrius. Neginčysiu, kad daugiau žinau, bet noriu patikinti, jog man tai įdomu. Nesu juk ta mergiotė, kuri tik savo kaprizais rūpinasi.
        -Gal kitą kartą, Aste. Su Tomu susiruošėme nueiti į erdvę „G“-26
        - Gerai, tegu bus kitą kartą. - netikėtai sutiko Astė: - O ten įdomu,- kažkoks galvojimas kitoks. Buvau ten ir galvojau, kodėl taip mažai kalbama apie Žmogaus atmintį: noriu - atsimenu, noriu – ne. Atrodo, tai tiesiog niekieno nereikalas. Taip neturėtų būti. Reikia žvilgterėti gal kitokiu rakursu: ne kad noriu ar  nenoriu, o kad REIKIA. Ir kol žmogus neišvaikšto atminties, jam negalima leisti numirti. Tegu merdi senatvėje ir žino, kad negalės nei sugrįžti atgal į žmonių gyvenimą, nei iškeliauti į dangų.
        - Aste, ar kipšas tave  šiandien apsėdo, ar kažkokių negerų žolelių  pakramtei.
        - Žolių tikrai nekramčiau, o kipšas neateis. Girdit: ji, nebagė, jau psalmę gieda. Tai Lėja., Vienintelė varduvininkė, o vis tiek gieda...

2007-12-19 13:00:59

46. Gen. Želigovskio muzika

Erdvėje  „G“-26 sukūriau savo vietą. Čia dabar laukia stora klevo kulbė – „krėslas“ ir dar storesnė ir aukštesnė liepos kulbė- „stalas“. Juos sunkiai įkėlėme į karietą ir tikiuosi, kad čia sulauks amžinybės, primindami prie namo augusius gražius, galingus medžius. Atsinešėme ir daugiau klevo ir liepos kulbių, bet jos- bent pradžioje- buvo visų: kas kur panorėdavo, tas prisėsdavo. Tačiau po truputį, po truputį ir, žiūriu, visi susėsdavo „savo“ vietose. Matyt, yra toks dalykas, kaip įpratimas; įpranti kaip prie namų ir nors kaip kur bebūtų gerai, bet namuose geriausia.
        Ateidavome čia kas kada panorę - nei prašyti, nei kviesti, bet man mieliausia būdavo atsirasti artėjant vidurnakčiui. Paprastai ateidavau prieš pusantros – dvi valandas iki dienų kaitos. Atrodė, kad  suradau būdą, kaip galiu išvaikščioti tai, kas pasilikę atmintyje ar į ją pasibeldžia, beveik netikint, kad bus išgirsta. Ekipažo žmonės sako: Pelėda IŠVAIKŠČIOJA. Pradžioje jausdami, kad žodis neapglostytas, menkai atspindi reiškinį, jie taip juokavo, gal net norėjo paerzinti, tačiau žodis prilipo ir atėjus į „G“- 26 visi žinojo, kad per tą joje buvimo laiką Pelėda nieko kito neveikia, o tik IŠVAIKŠČIOJA.
        Žodis mano galvoje išgražėjo. Nenoriu jo kaitalioti, judinti iš vietos. Jis man lyg įrėmintas paveiksle ir užkonservuotas. Jame geriausiai šviečia esamo veiksmo laikas: Pelėda IŠVAIKŠČIOJA.
        - Čia buvo visur miškas. Namai mūsų  statyti iš šitų miškų. O kažkada atvažiavo ar atėjo žmogus vienas. Miškan. Šklėrys pavardė. Ir ėmė statytis. Išsistatė didelis kaimas- kokių 60 ūkininkų, - girdžiu tėvą  ir man nereikia žinoti, kad taip jo kalbėta anksčiau. Pelėda IŠVAIKŠČIOJA ir būto laiko nėra.
        - Tai tuos miškus iširto?
        - Iškirto. Liko laukai mūs. Balos, ot, čionai, kur gyvenu, buvo. Žuvis gaudėm. Bet išdžiūvo. Ir vėl mišku užsodinam. Vėl miškas. Tai antras kartas.
        - Apie to Šklėriaus ar Šklėrio likimą nieko nežino Šklėriai?
        - Nieko nežino. O gal išmirė toji šeima, bet kaimas vadinasi Šklėriai, o jo pavardės juose nėra. Tai, pasirodo, kad išsikraustė. Ir kapinėse nėra pavardės.
       Pelėda IŠVAIKŠČIOJA... Ir kaip nepagalvoti, kad šitame žodyje yra kažkokio stebuklo, kuris spinduliuoja iliuziją . Sėdime kartu su tėvu ir net praeitį išvaikščiojam,  neįtardami, kad laikas  jau ne tas, kad galėtume pabūti kartu.
      - Reikėtų susitikti su Šklėriu, tėve..
      - Smagu būtų su juo pabendrauti, tik kad tingim, ar kaip čia.,  - pritaria mano  sumanymui tėvužis. – Vienas nedaug beišvaikščiosi,- ir persimesdamas ir į kitą regėjimą: - Gražiai dainavote. Regis, Giedrė jos vardas?. Na taip, Giedrė, - atsiminė tėvas ir matau, paėmė nuo sienos smuiką, kuris daug metų kabojo ant sienos prie priemenės durų.
        -Betgi, tėte,- sakei niekad, niekad. Tik vieną kartą ir temačiau smuikuojantį. Pakabinai smuiką ir paskui kas kiek beprašė, vis ne ir ne. Net nežinau, kur jis dingo.
          - Niekur jis nedingo. 
          - Taip ir maniau, – atėjęs pasakė Ypata.- Sapne kalbėtis su tėvu- laimė. O ką reiškia matyti, girdėti, kaip jis groja jo paties kažkada numestu smuiku? Atsiprašau, kad to nežinau. Dar mūsų sapnininkai neišvaikščioję taip, kad viską žinotume.
          - Ponas Ypata, čia ne  sapnas.
          - Žinau, kad čia ne sapnas, bet niekur kitur taip nebūna, kaip Radijo karietoje ir sapnuose. Reikia kažką daryti, kad suprastume, kokių žmogaus dvasios galimybių erdvėje esame. Pavadinti ją  „G“-26 yra viena ir labai  nesunku, o štai suvokti, pažinti šią erdvę - visai kita. Tai sunkiau negu išstudijuoti dviejų pasaulinių karų istoriją,.
        Tėvas pradėjo smuikuoti, o atskridęs Besparnis angelas, girdžiu:
               Ant tėvo dalgio ašmenų
               Aušra žėrėdavo, menu,-
ir man buvo suprantama, koks džiugus dalykas adventas. Širdyje lyg kažkas šaukė: juk tai adventas, tai šventė. Ir gal pirmiausia motinų šventė! Neprotinga būtų užsigipsuoti laukimu, užsidaryti kaip Egipto piramidėse susikaupime ir laukti gimimo. Ypatingai, jeigu žinai, kad gims Jėzus.
        - Grok, tėve. Ir linksmiau.
        Smagiai Žalioje Žolėje atsišaukia Ariadnė

                                  Sutvisko aplink
                                  Žaizdos užgijo. Šventė
                                  Keliauja širdies.

       - Ir nereikia diktato, – sujudau ir aš, - nereikia receptų, ką valgyti, ką gerti, kokias giesmes giedoti ir poterius poteriauti. Siela pati susiras. O Šklėriai? Pažiūrėkite, kokie jie, kai iš visur susirenka. Jie kaip šventė. Tik sodžius, o Europoje nesutelpa. Ar ne, Aste? Tavo akis šviežia, dar neapkrauta Šklėrių reginiais. Pasakyk, kaip jie atrodo, kuomet susirenka, kuomet jie šventėje...
     - Gerai pasakyta- nesutelpa Europoje. Antai už geležinkelio yra niemčių namai. Toliau, link Senovės- amerikono valdos. Yra Šklėriuose prancūzų sodyba. Tarp dviejų balų, ant kalno -čigonai.
Ir va kas dar,- peršaukdama tėvulio smuikavimą pasakojo Astė: - Nebūkite naivūs, kai jums rodys kelią pas vilkucus, batonėlius ar šarkynus. Šklėriuose reta šeima kurią  šaukia pavarde. Eikite ir sveikinkitės ten su Šiškevičiais, Akstinais, Kisieliais, Valentukevičiais, Kibirkščiais...
        -Ir va kas įdomu, ponai, - staiga nustojęs groti tyliai ir paslaptingai prabilo tėvas: - Šklėriai gyvena be išverstarankovių,. – bet po minutėlės nudžiugęs: - Šklėriai – be išverstarankovių!, -pašaukė laimingu, jaunu balsu, paleisdamas smagiai bėgioti stryką smuiko stygomis:       
                       Muzikantai, traukit smičių
                       Negailėsiu magaryčių.
        - Bet užtat jie turi Želigovskį, - leidęs truputį pasidžiaugti pasakė Ypata.
        - Tėvo muziką nutilo. Atsikėlė nuo klevo kulbės, smuiką pakabino ant sienos toje vietoje, kur jį prisimenu buvus vaikystėje: -Galbūt advente iš tikrųjų labai nereikia džiaugtis, - pasakė į nieką nežiūrėdamas ir jau atsigręžęs į  Ypatą;- Taip, pone. Šklėriai turi Želigovskį.
      - Atsiprašau, nenorėjau  įžaisti.
      - O ne! Manęs neįžaidėte. Man smagu, kad Šklėriai neužmiršo manęs ir, būnant kalėjime, suteikė generolo laipsnį ir Želigovskio pravardę. Negi manote, kad nenusipelniau?
       - O! dar kaip nusipelnėte. Vilniaus krašte ne tiek daug politinių kalinių, kurie lenkų teisti kalėti po 12 metų. Aš jumis didžiuojuosi, ponas Vincai.
       -Aš irgi, pone Ypata, kad neužmirštate Želigovskio. Maniau, kad gal tik kryžiai atsimena ir Šv. Kazimieras.
       Iš tėvužio pokalbio su Ypata, Astė suprato, kad dar šio krašto istorija jos neišstudijuota, dar reikės prie jos pavargti. Tačiau išgirdus apie kryžius, nepraleido progos pasireikšti ir pasakyti, kad net ir būdama miškuose, moka naudoti laiką ir išspausti iš jo net daugiau, negu atrodo, įmanoma. Jau anksčiau Tomas:
        - O ji mus tiktai aplenks.
        - Kas?
        - Astė. Nenustygsta. Atrodytų, nieko labai įdomaus nėra, nes miškų Lietuvoje daug. Kas trečias hektaras miškais užaugęs. Bet jai įdomu. Gal todėl, kad pirmą kartą.
- Kitą poną kad ir į Vatikaną išleisk- nieko įdomaus nepamatys. Net atėjęs prie popiežiaus,- pasakiau, o dabar vėl džiaugiaus numanydamas, kad  kažką įdomaus suradusi.
   - Ar jūs matėte kaip čia atrodo kryžiai? Sakyčiau, kad aukščiausi kryžiai būtent čia. O  Šv. Kazimiero- visų aukščiausi. Dažnas lyg kalavijas- su dviem skersiniais. Ir jie vadinasi Vytauto kryžiais. Vytautiniai, - dalijosi savo žiniomis Astė.
        Tėvas sugrįžo atgal į savo vietą ir ramiai, lyg nieko neatsitiko:
        -Teistų buvo daug. Turėjom Šv. Kazimiero draugiją. Teisė net už kryžių statymą. Po kelis mėnesius  išsėdėdavo kalėjimuose. Aš tai politinis, teistas  12 metų..  Eėė, žinau, kaip sunkiai mus kankino. Prie lenkų  buvo sunkiau gyvent, negu prie rusų. Pavardes keitė lenkindami, kad lietuviškumą sunaikintų. Bet va, sakau, Šklėriai neturėjo persimetėlių iš lietuvybės arba, kaip sakydavome- išverstarankovių.Net ir Želigovskį  dvylikai metų įkišo kalėjime, - šyptelėjo tėvas  ir: - Jeigu mokėtume stebėtis, tai pirmiausia reikėtų nusistebėti, kad Marcinkonių kraštas išliko lietuviškas. Randuotas, žaizdotas, bet išliko...
                                                     
                              Kas numazgos pavargusias kojas,
                              Paskendusias pančiuos minčių?
        - Ką sakai?
        -Tai ne aš, tėve.  Tai Gaudentas Cieksas apmąsto prieškalėdinį laiką.

2007-12-21 17:57:17

48. Iš sodybų pelenų...

- Niekuomet nebuvau panorusi, kad dziedulis IŠVAIKŠČIOTŲ ir jau... AČIŪ. Atrodo, kad jeigu taip atsitiktų, kažko svarbaus karietoje netektume. Tačiau suvokti šio žodžio prasmę, deja, nesugebu. Labai ne tas, nepaslankus. Ypatingai, kai matau sėdintį ant klevo krėslo prie liepinio stalo. Čia toks esi nejudrus, kad, regis, nieko nepastebi, o vis tiek: dziedulis IŠVAIKŠČIOJA.
      - Patys sau įsitrynėte galvose dziedulį su jo išvaikščiojimu, ir patys pykstate, kad jis toks. Patikėk, Aste, man batai kojų negraužia ir netgi jose nejaučiu kelionių nuovargio. Kai patogiau mane matyti, taip matykit. Kai pavargstu, tai visas pavargstu ir savijauta lyg  būčiau išvaikščiojęs save. Tuomet kodėl -ne? Dziedulis IŠVAIKŠČIOJA. Vadinasi, dar užsiėmimas jo nebaigtas ir dėl to man pykti tikrai nereikia. Esu net sakęs, kad kaip pavadinsit - nepagadinsit. Nors neretai ir pats įkritęs į žodį, ten irgi tik tuo ir užsiimu, kad išvaikščioju.
        - Būni žodyje? Kaip karietoje?- pasidomėjo.
        - Paklausyk. Manau, kad geriau suprasi, negu aiškinčiau, kaip tai atrodo, – pasakiau ir perskaičiau dar šviežią, nenušlifuotą eilėraštį „ Žodžių prasmėse“

                   Ir žodžių prasmėse
                   Dažnai bažnyčios gieda,
                   Erdvė beribė, nors dangum važiuok!
                   Žvalgausi ir jaučiu- širdis pritilo,
                   Neišmanydama,
                   Kaip tokią erdvę išmatuot.
                   Maniau, jausmų pakanka,
                   Kad galėtum tarti,
                   Kaip kas yra, ar buvo, netgi bus.
                   Bet –ne!
                   Širdis išėjo prasmei nusilenkti
                   Ir paprašyti Proto paramos.
                   Didi galia!
                   O priesakai jo kilnūs,
                   Todėl ir priešpriešos nėra:
                   Širdis ir Protas.
                   Protas ir Širdis.
                   Tegu netils ten giedančios bažnyčios!
                   Te žodžių prasmėse erdvės daugėja!
                   Aš sveikinu Tave, žmogau,
                   Kaip Dievą,
                   Kaip kūrėją,
                   Nes suprantu,
                   Jog Žodyje dar vis
                   Save kuriu

        - Savo žodyje?  Taip?- sukluso Astė
        - Savo žodyje turbūt mažiausiai. Kur kas dažniau save kuriu, būdamas kitų žmonių žodžiuose. Net ir tavo...
        - Ką tu! Ką tu!  Aš, dzieduli, ne poetė. Gal kada nors, nes  būna, kai pati sau kažką apie kažką pačiaušku ir, regis, kad tai labai įdomu. Niekas to net nežino. Aš tik savyje taip išvaikščioju.
        - O! – nusijuokiau išgirdęs taip dažnai sakomą žodį, - mano eilėraščio linkėjimai, regisi, pildosi: „Te žodžių prasmėse erdvės daugėja!“
         - Nesuprantu, - trumpai atvirai pasakė Astė,- ir pasiskundė:- Kada gi aš išmoksiu taip filosofuoti? Kada manęs visi klausys todėl, kad nesupranta, o aš busiu patenkinta, kad va koks Hėgelis esu.
         - O-ho! Tu jau Hėgelį mini! - nuoširdžiai nustebau ir pasakiau:- Tikėkim abu, Aste, kad tas laikas, kai tu kalbėsi, o aš tavęs klausysiuosi negalėdamas suprasti, visai arti.
        - Ir dar pagirsi: „gražu!“, „puiku!“ . Manau, epitetų tau mane giriant užteks nemažiau kaip Žolėje.
        - Taip manai?
         - Jeigu tas laikas, kaip sakai, netoli, greit pats įsitikinsi. Bet tai natūralu, tai bičiuliški patapšnojimai per petį :“o, kaip gražiai atrodai, Jonai!“  „Ir tu neblogiau „ Pranuci“. Juk ir aš tave, dzieduli, dažnai giriu tiesiog pasaugodama sveikatą, nes žinau, kaip tau skauda, kuomet atvirai pasakau  savo nuomonę, kuri anaiptol  ne visuomet palanki.
       - Vis aršesnė, vis sunkiau sukalbama daraisi. Ne angelas juk, bet sakyk, ką mano eilėraštyje išgirdai ne taip?
        - Reikėtų bent kartą perskaityti, ne aplaižant klausa, o susikaupus. Kuri dieną, kai išvaikštai  Giedrės eilėraštį? Šiandien bene trečia? Ot, tokį eilėraščio skaitymą pripažįstu. Ir džiaugiuosi, beje, kad išmokęs pusę eilėraščio, neskubi pasakyti: ak, kaip gražu! Juolab, kad ir gražiame eilėraštyje ne visuomet būna gražu. O šitą Giedrės, pasakysiu, „Dainą iš pelenų“, irgi protingiau vertinti kaip šukę sudužusio veidrodžio, kuris išlaiko savyje, ką įsiurbęs TUOMET... Ir ąžuolą ,ir marias, ir pajūrį ir daug  to, kas privertė Giedrę pasakyti:
                                              Apie liūdesį klevų ir uosių
                                              Aš sodybų pelenuos dainuosiu,
        - Aš jau du laiškus Giedrei parašiau ir, matyt, rašysiu trečią.. Na, o dėl savo eilėraščio ir dėl linkėjimų, kad žodžio erdvės plėstųsi, tai, žinoma, dėl to veiksmas nevyksta. Tačiau suprantu, kad žodžių prasmės irgi nenustygsta vietoje – juda, plečiasi arba bent kaupia energiją, kad išsilaisvintų iš sąstingio. Todėl toks ir eilėraštis. Bet gal neeikvokime dėl jo laiko, kuomet neužbaigtas svarbesnis darbas. Šiandien tikrai trečia diena, kai mokausi Giedrės eilėraštį. Beje, kodėl turėtum džiaugtis, kad toks nepaslankus?
        - Lygiai tiek dienų „G“-26 erdvėje stovi iliuzijų ąžuolas, nedingsta  marios, regiu pajūrį,- atkakliai gynė savo supratimą Astė.
        - Taip, Aste, taip, – pritariau nujausdamas jos nuotaikose permainas ir pradėjau skaityti neišmoktą Giedrės eilėraščio dalį.
        - Hm, o kas čia?- girdžiu, suirzo Astė, - Tik pažiūrėk, dzieduli... Čia kažkas teršia aplinką.. Tai jau būtų tikra kiaulystė.
        - Yra kaip parašyta eilėraštyje. Ir nemanau, kad šitą kiaulystę galima būtų išmėžti.
        Su Aste matėme, kaip iliuzijų peizažas erdvėje „G“-26  gerokai pasikeitė. Atsirado nuojauta, kad ruduo įėjo, įslinko į mūsų sielas ir jo mumyse  net daugiau, negu aplinkoje. Sielos liūdėsiu apsigaubė pakluonėje sustoję kaštonai. Atrodo, kad verkia ir net žinai, kodėl tokia jų rauda. Žino, matė, neužmiršo  kažkada čia buvus namus, kurių dabar net ir slenksčiai išversti, suminti, įtrypti į žemę. Dar tikėta, laukta, kad gal Dievas išgirs ir padarys stebuklą, bet va  jau ir ruduo įsėlino. Jau net į žmogų... Ir ten, TOS vaikystės žmonėse, jau ruduo.
                                             
                                              Ką tau sodai rudenio sakys,
                                              Kai ieškosi slenksčių išvartytų
                                              Baltuose laukų šešėliuos ryto.
         
        Užsimiršau šitokioje  nuotaikoje, o tai, kas buvo TADA, priartėjo, buvo arčiau ir svarbiau, negu mano ką tik parašytas eilėraštis ir "pafilosofavimai" su Aste.
         - Nori, kad paskaityčiau?
         - Betgi, dzieduli, tu skaitai, - nustebo Astė, - Va tau! Va tau! Tikrai skaitai. Aš girdžiu. Netgi, sakyčiau, neblogai skaitai.  Net numanau, kaip labai tau  gaila, kad Giedrė išėmė iš eilutės ten buvusius žodelius – „NORS TŲ“...  Ir  man jų gaila -eilėraštis pasidarė laisvesnis, lengvesnis, bet skaudžios prasmės sumažėjo. Ypatingai prasmingas „NORS“                                       
                                             
                                              Kai ieškosi NORS tų slenksčių išvartytų
                                              Baltuose laukų šešėliuos ryto.
                                              Ir surasi tik tremties geluonį
                                              Raudančiuos kaštonuose pakluony.. 

        - Pasirodo, kad jau pats savęs negirdžiu. Skaitau ir negirdžiu. Tiesiog neįtikėtina, bet jei girdi kiti, vis tiek gerai, - nelinksmai kalbėjau Astei, beveik žinodamas, kad jai tokius eilėraščius išmokti žymiai lengviau, bet apsigaubti tuo laiku gal net neįmanoma. Šitas eilėraštis irgi atėjęs iš TADA, iš TEN, kuomet slenksčiaitis, kad išėjęs žinotume, jog reikia pareiti, ir pamatai, kad laikytų namus...
       - Ačiū, Aste. Manau, kad veltui laiko neišbarstėm. Pati pamatei, kaip sunkiai skaitau ir mokausi  eilėraštį. Jau trečia diena, bet kol neparašysiu Giedrei laiško, nesakysiu, kad išmokau.
       - O gal nereikia? Gal taip tremties geluonis greičiau sunyks ir bus geriau? – suabejojo Astė.

2007-12-24 08:10:56