Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » ASTĖS NOVELĖS » Astės novelės- redaguoti, tvarkyti


Astės novelės- redaguoti, tvarkyti

41 50 64

41

40. Ledai pralaužti

Dar niekuomet taip godžiai nelaukiau Vilhelmo, kaip tą kartą. Pašaukti LABAS, Vilhelmai, man nebuvo sunku ir žinojau, kad jis tuoj pasirodytų, tačiau įsiminė Viktoro Medžio paprašymas neskubėti jo šaukti. Naktis buvo bemiegė, kuomet galvoj sukritę aibė klausimų ir nėra nė vieno atsakymo. Klaidinėju kaip džiunglėse, o išeiti į pakraštį nesugebu. Sunku net apsispręsti, kaip elgtis su pamatytu teleportacijos seansu ar veiksmu- kalbėti apie jį kad ir Tomui, Astei,  Ypatai, ar tylėti ir taip niekšingiausiu būdu išduoti pasitikėjimą jais. Lig šiol neatrodė, kad galėčiau bet kuriuo nepasitikėti ir štai lyg būčiau velnias peržegnotas kryžiumi tiesiog  bijausi prisipažinti, ką  mačiau, patyriau, žinau. Atrodė, kad turėdamas  galimybę pasirinkti nežinojimą, rinkčiausi jį.  Geriau nežinoti ir pasilikti draugystėje, negu manyti, kad yra dalykų, apie kuriuos pavojingą  kalbėti geriausiam bičiuliui. Pykau, kaltindamas save, kad nepaklausiau Medžio, ar apie jo teleportavimąsi į karietą ir iš jos atgal galiu pasakoti bent jos ekipažui. Man buvo nepaprastai baisu, kad - Dieve neduok!- kokiu  nors neatsargiu veiksmu nepakenkčiau teleportavimosi eksperimentui. Turėdami beribį pasaulį visi lyg ir laukėme, kad Dangaus ar Pragaro, ar dar kieno valia, bet atsiras susisiekimo priemonė, verta tokių jo mastų. Ir štai! Pagaliau! Po milijonų metų laukimo,  Gyvybės ir Žmogaus viltys pildosi.
      -Tomai, taip ir neišgirdau tavo pasakojimo,- pasakiau, bet nesugebėjęs atsiminti, ko norėta, nutilau.                                                                                                                                 
      - Na taip, neišgirdai, nes nepanorėjai išgirsti, kaip Norulių sodžiaus žmonės atsiliepė į man senelių bėdą, sudegus jų sodybai.  Atrodo, kad ir dabar nenori.
        - Gaila, kad Viktoro Medžio nepažįsti. Tuomet gal jis būtų bendravęs su tavimi, o ne su manimi. Ir dabar tau skaudėtų širdį, o ne man.
        - Tu apie tą, poetą iš Žalios Žolės.
        - Jis ne tik iš  Žolės. Ir ne tik poetas.  Bet taip, kalbame apie tą patį žmogų. Tačiau ir vėl kalbame apie žmogų, kuris jau lyg ir ne tas, kokį atstovaujame, kad ir mudu. Jis sugeba teleportuotis. Supratai?
        - Na, gerai, papasakosiu, kaip ten, Noruliuose, žmonės padėdavo ištiktiems nelaimės, - netikėtai pasisiūlė Tomas. Supratau, kad taip daro norėdamas atsikratyti mano ne kokių kalbelių, - Turėtum  žinoti, kad ir dabar žmonės ten sako- UBAGAS. Ne elgeta, o būtent UBAGAS. Sako, ne elgetauji, bet ubagauji. Nenoriu atimti nė vieno žodelio, kuriais jie kalbėjo anksčiau, o ir dabar kalba, Tai va, sudegus dziedulių sodybai, - pasakojo Tomas Vaisieta, - atrodytų, turėję tapti ubagais. Ubago lazdai- čia pat miškas. Terbą irgi nebuvo sunku surasti, bet.. ne! Ubagauti neišėjo. Kalbu jau ne tik apie savo senelius. Sodžius noruliškiams neleisdavo ubagauti. Tai jis atimdavo ubago terbą ir ubago lazdą. Sakysim, Galčiai, suglaudę savo šeimynėlę,  pasiūlydavo sudegeliams pagyventi namo galą. Kvaracijai karvę atvesdavo. Jezukevičiai paršelį padovanodavo. Nežinau, kaip kitur, tačiau šilinių sodžiuose talkos dvasia buvo šventa. Ir man atrodo, vežėjau, kad šiais  žodžiais aš tau pasakiau būtent tai, ką dabar reikia pasakyti.
        Nesupratau, kodėl Tomui prireikė sakyti tokius žodžius. Žiūrėjau tiesiai į akis ir laukiau.
        - Šita dvasia saugojo žmogų nuo bėdų O kokių jų tik nėra, tų bėdų. Ir anksčiau, ir dabar.   
        - Palauk. Aš tau dar ne viską papasakojau apie Viktorą.
        - Aš irgi dar nebaigiau.
        - Tuomet leisk paskaitysiu eilėraštį. Visą naktį krapštinėjau, bet jis, bjaurybė, taip ir pasiliko neįveiktas. Erzina, kad pats nesuprantu, ką rašau, bet tuo nesuprantamumu ramina. Man, ragis, dabar tai labiausiai reikalinga. - Ir nelaukdamas pritarimo, ar pasipriešinimo, skaičiau nelabai paisydamas, ar aiškiai ištariu jo žodžius. Iš tikrųjų eilėraštį skaičiau sau, norėdamas kažką suprasti, pasiaiškinti, apsispręsti.  Net ir pavadinimą jo perskaičiau norėdamas tuose jo dviejuose žodžiuose išgirsti kažkokį receptą.

                  TREJYBĖ SAVYJE

                  Dabar aš TEN
                  Aš Savyje.
                  Iš TEN kalbu.
        - Kaaaalbėk. Ką su tavimi bepadarysi. Tačiau kad tokį tave matau pirmą kartą, irgi faktas, -beveik taikiai prabilo Tomas.         

                  Dievai aptemdė protą ir paliko būti
                  Pasaulyje, kurį norėjau,
                  Apsigaubęs viltimi,
                  Po Dvasią
                  Ir po Žodį
                  Savo
                  Panešioti.
                  Gal net įkelt kaip inkilą,
                  Kuomet varnėnai grįžta
                  Ir, prisiglaudus prie aukštų namų,
                  Apsikabint pavasariu,
                  Apsikabinti jaunyste
                  Ir pasilikt Trejybėje
                  Dievu.
                  Ir Velniu.
                  Ir Žmogum.

                  Trejybė tik tuomet šventa,
                  Kai nedalijama
                  Ir nesidalo.
                  Dabar aš -TEN .
                  Aš Savęspi ...

        Kol deklamavau, atsirado daugiau klausytojų- tai Astė ir pažįstama mokytoja Vanda Ūdrienė.
        - Labas, ponia. Malonu jus vėl matyti.
        - Bėda veja. Galvojau taip, galvojau anaip ir vis tik atėjau pas jus. Atėjau talkos paieškoti.
        - Talkos? Šiuos dalykus geriau išmano Tomas.
        - Suprantu, kad Lietuvoje labai daug skaudaus likimo žmonių. Net neabejoju, kad yra dar sunkesnių žaizdų ir būtent todėl nelengva kalbėti apie save, savo šeimą , apie dukros tragediją. Bet juk Motina ir negaliu likti nuošaly, negaliu tylėti.. Jeigu Dievas skirtų net baisiausią lemtį, atrodo, tarsi būčiau padariusi ką galėjau padaryt. Nežiūrėjau iš pašalės nieko neveikdama.
        Mokytoja savo žodžiuose dažnai klupo, tardama ir negalėdama jų ištarti. Visi jie buvo lyg neiškvėpti, neatiduoti laisvai erdvei ir peršėjo motinos skauduliais.
        - Tu žinai, dzieduli, kas yra vilkligė... Atsiprašau, raudonoji vilkligė, - paklausė Astė ir nelaukdama atsakymo: - Tai tokia liga, kai sveikųjų ląstelių branduolius puola vilkinių ląstelių branduoliai ir naikina, naikina... Viską naikina. Vieną kartą puola sąnarius. Kitą kartą puola kepenis. Inkstus...
        - Aste, betgi gal aš žinau. Tai pirma, o antra - turbūt bus geriau, jeigu apie tai kalbės ponia Vanda.
        - Tai kad ji pasakė, - atsiliepė į mano priekaištą mokytoja. Tikrai nežinau, kaip reikėtų dukrai padėti. Labai norėčiau išvežti gydytis į užsienį. Gal galima būtų pratęsti tą jos gyvenimą. Visą  laiką dirbą S. Neries vardo mokykloje. Dailę dėstė. Ir dabar dar, nors ir sirgdama , nueina retkarčiais, o šiaip jai paskirtas invalidumas yra. Pati tiktai mokytoja esu. Atlyginimai labai maži. Tiesiog beviltiška padėtis.
        - Suprantu, ponia. Reikalinga talka.
        - Daug geriau būtų, jeigu nereikėtų prašyti. Jeigu pati galėčiau duoti, kam nors padėti...
        -Šiandien, ponai, eilėraščių diena, - pasigirdo nieko nepaisantis Ypatos balsas. Žinoma, tai  nereiškia, kad jiems neskaudi. Va, kalbėta ir apie Viktorą Medį. Reikėjo daug ir gerų eilėraščių parašyti ir tik tuomet pabandyti teleportuotis. Rizika - ne muzika, galėjo būti ir kitaip, bet  negalima  buvo palikti taip, kaip pasakyta:
               laiko trukmė sunyko
               negalime pasiekti
               vienas kito,-
pacitavo ir lyg iš devinto dangaus:
        - Ponai, kuris jūsų norėtumėte  teleportuotis į Žalią Žolę. Ledai pralaužti. Viktoras Medis sėkmingai iš mūsų karietos  teleportavosi atgal ir siunčia geriausius linkėjimus.- Lengvais, beveik jauno žmogaus žingsniais Ypata priėjo prie  Mokytojos ir pirmą kartą pamačiau, kad prie jo juosmens prisegta muškietininko špagą.:
        -Tikėkime, kad viskas bus gerai, - pabučiavęs ranką, pasakė mokytojai.

2007-12-15 00:15:18

42

41 Visi prieš vieną

Apie sėkmingą Viktoro Medžio teleportavimąsi kalbėta daug. Ir TEN, Žalioje Žolėje, ir ČIA, Radijo karietoje. Žolėje daugiau, nes publika ten gausi, įvairi, įdomesnė ir kurį ten paimk- visi poetai. Buvo manyta, ką svarbiausią sėkmingo teleportavimosi priežastį lemia poetinis žmogaus užtaisas arba, sakykim, kokybė. Visuotinai pripažinta, kad Viktoras Medis yra geras, savitas poetas, tačiau savikritiškas vertinimas Žolėje nebuvo madoje, nes ir visi kiti sugebėdavo užrašyti savo pavardes geriausiųjų sąraše. Ir tik po sėkmingo Viktoro teleportavimosi į Radijo karietą ir iš jos atgal į Žolę atsirado savikritiškesnis požiūris į savo kūrybą ir abejonė, ar kiekvienas žaliažolis potencialus atlikti teleportavimosi seansą. Ryžtingiausiai atrodžiusi Anna Bradda, dienos šviesoje pranešusi, kad teleportuosis in mėnulį ir, girdi, abstrakcija muon nieka nereišk. Kiti gi Žalios Žolės poezijos šulai buvo atsargesni, kalbėjo lyg suprasdami apie ką, bet jų žodžiai miglojosi lankose. Taip Fizrukė, kuriai buvo svarbu pasakyti, kad teleportacija į abstrakciją - n e g a l i m a, taip Vlabur, kuris įsijausdamas į  aktoriaus vaidmenį,  a. a. Laimono Noreikos  stiliumi  bandė deklamuoti slaptažodį, užrašyta skaičiumi 1/299792458 , taip Taurija, prabilusi apie žmogaus prigimtyje glūdinčius suvaržymus ir nuoskaudas, kurių, pasak jos, negalima įveikti. Kiek smagiau komentarus teikė Besparnis Angelas, pripažinęs, kad tai įdomu, įdomu  ir Barabas, pareiškęs, kad V. Medžio teleportacija jį sudomino, kaip fantastą. Paprasčiau kalbant, Žolės poetai baiminosi savo poezijos abejodami, kad jos potencijos gali nepakakti  jų teleportavimuisi, bet niekam nebuvo atėjusi mintis, kad tokį seansą galėtų atlikti ne poetas.
      Radijo karietoje padėtis atrodžiusi kitaip. Buvau vienintelis, kuris galėjau kelti nosį ir sakyti, kad nepaisant, kokios kokybės, bet esu poetas. Todėl neabejojau, kad teisė teleportuotis priklauso man, tačiau tai nereiškia, kad jaučiausi gerai mane irgi slėgė abejonė, ar mano poetinė branda pasiekusi lygmenį, kuris leistų sėkmingai teleportuotis. Galim apie tai kalbėti, ar ne, bet tas laikas buvo toks, kuomet atrodė nėra svarbesnio darbo, kaip iškrapštyti iš savęs bent tiek poezijos, kad jos šiandien nebūtų mažiau negu vakar. Neabejojau, kad tai svarbu ne tik man, bet ir visam karietos ekipažui. Visi gerai žinojo kuo užimtos mano naktys, o rytais, susirinkus pusryčių, suklusdavo; kaip sekėsi, poete?
      Retai kas prisimindavo mane kaip vežėją. Buvau poetas.   
      Eilėraščiai, kol jie rytais dar karšti, neatvėsę, niekuomet neatrodydavo, blogi. Tik paskui jie prastėdavo, prastėdavo kol tapdavo niekalu ir reikėdavo mesti į šiukšlių dėžę.
      Tą rytą pirmoji suskubo Astė:
      - Kaip sekėsi, dzieduli?
      - Lyg ir neblogai.  Dievas dar, regis, įpila kuro, - pasakiau, bet tai buvo pokštas. Puikiai žinojau, kad naktinis poezijos kūrinys nieko vertas. Nesugebėdamas išstenėti nė vieno poetiškesnio žodžio, nusprendžiau pašaržuoti save, nors, tiesą pasakius, rašiau teisybę. Bet argi sakysi, argi teisybe peiksi pats save? Net maniau, kad gal supras, koks sunkus darbas karietos vežėjui parašyti gerą poezijos kūrinį, jeigu net ir blogas daug vargo pareikalauja..
      Tomas laukė, kada padavęs eilėraštį, paprašysiu jį perskaityti. Tačiau taip padaryti buvo neįmanoma, nes, kaip sakiau-  rašiau apie save ir neatrodė, kad etiška tokį tekstą paduoti skaityti kitam žmogui
      - Atsiprašau Tomai, bet šį kartą  skaitysiu pats.

                              Kuomet dantų nėra burnoj
                              Tai ir galvoj
                                            - nedaug.
                              Galbūt kitur
                              Kitiems  - ne taip,
                              Tačiau karietoje  (bet man),
                              Kitaip nebūna.

                              Dar vis bandau
                              Kažką savim rašyti,
                              Išgirst, kuo džiaugiasi ar skundžiasi žmogus,
                              Bet švysteli mintis-
                              Te Dievas savo darbus daro!
                              Kodėl turėčiau rūpintis už jį,
                              Toks vienišas, kai mūs tiek daug?
                              Kai negaliu net sau padėti?

                              Po kojom kelias jau nedulksta,
                              Kalba užspringsta
                              Ir graudu -
                              Kuo man kalbėt, jei žodžiai gerklėje numiršta?
                              Jei seną garvežį
                                                 krūtinėje
                                                          girdžiu?

                              Būtis nepriima,
                              Nenori su manim gyventi,
                              O veidrodžiai vis veja nuo savęs...
                              Tik nesakykit išsigandęs,
                              Tik nesakykite - Pelėda negražus
                              Baidyklė veidrody dantis galanda  ,
                              Ir ne švilpyne mokosi pašvilpaut,
                              Mokosi pašvilpaut manimi...

                              Kuomet dantų nėra burnoj
                              Tai ir galvoj
                                               - nedaug.

      - Kas čia dabar?- neiškentė Ypata. Jeigu tai poezija, tai ir aš šitaip galiu..
      - Perskaičiau ką turiu. Tai visos nakties darbas.
      - Dar pridėk:
                      Veža baliuj Dievo avinėlį
                      Kryžium pasipuošus
                      Aukso karieta, -
ir tuomet kaip tik. Bet ką padarysi, - pakeitė kalbos manierą Ypata.-. Mes ne Žalioji Žolė. Ten yra iš ko pasirinkti gerą poetą, o čia jis toks, koks yra vienas ir, deja, vienas už visus. Koks jis tokia ir Radijo karietos poezija.
      - O jums labai tinka muškietininko špaga, - replikavau, bet Ypata jos nepaisė, praleido pro ausis ir tęsė:
      - Sakykite, ponai, iš  kur toks supratimas, kad teleportavimuisi būtina sąlyga būti poetu?   
      Neatsimenu, kur taip parašyta. Tik ne Biblijoje.
      - Bet žinote ir be Biblijos, kas teleportavosi. Poetas, pone Ypata.
      - Taip, žinau, bet gal teleportavosi ne todėl, kad poetas, o kad Viktorui Medžiui skauda, kodėl turime tai, ko nereikėtų, o  būtent:
                                               laiko trukmė sunyko
                                               negalime pasiekti
                                               vienas kito,-
      pasakė Ypata ir jaučiau, kad viršum mano galvos ir poezijos telkiasi ir tirštėja debesys, kad, ko gero, bus pagriaudėta. Ypata  savo samprotavimais buvo vientisas ir laukti joje properšų buvo naiviau negu pasirodyt su nakties eilėraščiu prie pusryčių stalo. Ir jau girdėjau:
      - Čia svarbiau, kad žmogui skaudėtų suprantant, jog Žemė vos sutalpina žmonių pasaulį, toks jis skaitlingas, o reta žmonių, su kuriais galėtume susisiekti. Apsistatę ar apstatyti sienomis, pertvaromis išėję į Šv. kalnus ar nusileidę į Savęspi, prarandame  Dievo mums duotą paskirtį. Teleportavimosi reiškinys jau pradiniame jo etape žada begalę perverstų žmonių protuose, jų tarpusavio santykiuose. Ir atiduoti tokį reiškinį poetų - kad ir pačių geriausių savivaldai - būtų dangaus beprotybė.
      - Oho! Gerai dar, kad kas Ypatą pažįsta, jo filosofija nesistebi. Jis visuomet kitaip, negu visi.
      - Ypata supranta, kad jam nėra prasmės būti kaip visi ir pasimesti šieno kupetoje kaip žolelei. Asmeniškai teleportavimosi reikšmė Ypatai svarbi, kad galima milijardinėje minioje atlikti atranką. Žmogaus gyvenimo sekundės vertė padidėja iki  1/299792458. Tokias dydžiais jau galima pradėti kosmoso matavimus, bet Ypata mano, kad pradžioje reikia paskubėti atsiverti žmogui, kad visu savo pasauliu galėtume užgriūti kosmosą ir begalybę... 
      Dabar jau ir karietoje galima buvo rinktis glaustis arba prie mano poezijos, arba prie Ypatos filosofijos. Ir nors publikos nedaug, tik keli žmonės, bet vis tiek įdomu.
      -Nesakysiu, kad poną Ypatą, gerai pažįstu,-pakėlęs kavos puoduką, prakalbo Tomas.- Galima su juo ginčytis ar jam pritarti, bet irgi nemanau, kad poetai daugiau ar mažiau košės suvalgo negu aktoriai.
      - Pritariu ponui Ypatai, - ryžtinga  buvo Astė. Aš taip pati noriu teleportuotis. - Ir palaukusi:- O ponas Vilhelmas irgi poetas?
Sužiurome vienas į kitą ir negalėjome Astei pasakyti, ar ponas Vilhelmas poetas. Atsiradusioje tylos minutėje išgirdau, kad, išskyrus mane, niekas iš Radijo karietos ekipažo nenorėjo išgirsti, kad ponas Vilhelmas būtų poetas.

2007-12-16 08:44:09

43

42. Portretų potėpiai

Atrodė, kad nėra TO trečio, kuris sujauktų karietos ekipažo darbotvarkę, pakoreguotų jos maršrutus ir net buitį. Tačiau ne šiaip sau sakoma, kad neperšokęs per tvorą nesakyk- op! Gyvenome laukimu, tačiau vis dar nesinorėjo ištarti LABAS, Vilhelmai ir su jo parama tuoj pat pradėti spręsti atsiradusias problemas. Jau neabejojome, kad galėtume būti priežastimi kenkiančia atsiradusiam teleportavimosi procesui. Dvasių prasme jis turbūt senas kaip pasaulis, bet pagaliau subrendo laikas, kuomet dvasia sugeba  apsigaubti kūnu. Ir gal dar nuostabiau, kad jo nereikia dangstyti figos lapeliu- jis pridengtas natūraliu mums įprastu gyvenimu. Žmogus atsiranda  kažkur TEN net nesuspėjęs išimti iš burnos ką tik užkurtos pypkės..
      -Aste, kaip tau pavyko ponui Ypatai prisegti prie šono špagą. Juk tai tavo darbas,- trumpindamas laukimą pasiteiravo Tomas.
      - Ponas Ypata žino tai, ką reikia žinoti. O ką? Ir jūs norėtumėte? Pas mane dvi. Galėčiau vieną  dovanoti.
      - Ne, ne! Ačiū. Scenoje vaidinat kartais tenka pabūti su špaga. Užtenka.
      - Taigi, kad scenoje. Ten ir mirštama drąsiai. Paskui keliasi iš numirusių ir aplodismentus semia. Ir atsigręžusi į  mane: - Tavimi, dzieduli, dėta jau dabar pasveikinčiau Ypatą su laimėjimu. Duok Dieve jam ir špagų dvikovose tokių pergalių, - priminė Astė mano ir Ypatos rytinį ginčą. Eičiau ir pasveikinčiau nugalėtoją iki paskutinio teismo nuosprendžio.
      Paskutiniu teismu Astė vadino Vilhelmą, kurio visi laukėme sugrįžtančio į Radijo karietą. Mums  atrodė, kad sugrįžęs iš Žalios Žolės galės pasakyti, kokios savybės reikalingos žmogui, kad būtų pripažintas tinkamu teleportacijai.
        Priėjo Tomas ir: 
      -Ak, Aste, juokauji. Nežinai Ypatos. Jam nelabai svarbu, kas pergalę švenčia. Galva plyšta, išgirdus  prieš pusvalandį jo naujieną. Sako, jeigu gubernatorius  generolas Oskaras Potiorenka  nebūtų eilę metų sirgęs venerine liga, pirmasis pasaulinis karas nebūtų prasidėjęs. Tyliu, o jis: - Atsimink, sako, kad  venerinė liga labai veikia smegenis.
       Atrodė, kad reikėjo juoktis, bet mes nesijuokėme, nes Tomo pasakojime nepajutome nė mažiausios  humoro gaidelės. Labiau buvo panašu, kad pasakoja apie trečiojo pasaulinio karo galimybę, o kad ji yra, turbūt niekas neišdrįstų neigti, o juo labiau - juoktis.
      -Tai jis, generolas, garantavo Austrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando saugią kelionę į Sarajevą, O kas atsitiko, tikiuosi, tamsta  žinai?- klausia Ypata. Ir ką jam pasakoti? Sakau, bent jau žinojau, kad Austrijos sosto įpėdinio ir jo žmonos  nužudymas buvo pagrindinis pretekstas pradėti karą.
Puiku,- pagyrė mano žinias Ypata. Ir vėl lapatai, lapatai nežinia kur po karietą. Tiesa, priminė jos vardą ir kad mirštančiai žmonai Pranciškus Ferdinandas dar šaukė: Sofrel! Sofrel! Nemirk! Turi gyventi dėl mūsų vaikų!- baigė pasakoti įspūdžius Tomas, o mes laukėme daugiau, nors žinojome, kad Ypatos charakterio esminė išraiška jau išsiskleidė. Istorijas pasakodavo žiupsniais, bet paprastai jie būdavo įsimintini.
      - Kad jis toks, tai žinom, bet... bet ginčuose jis kaip uola, tikras karys. Logiškas, protingas, argumentuotas, - kalbėjo Astė ir netikėtai pamačiusi Ypatą ir šiek tiek sutrikusi: - Argi ne tiesą sakau? Ginu jus, ponas Ypata, ir įsitikinusi, kad paskutinio teismo nuosprendis jums bus palankus. 
      - Tai jau neįdomu, -atsiliepė Ypata, - bet  jūs labai teisi, panele, pasakiusi  apie paskutinį teismą laukia kaip paskutinio teismo. Jūs taip apie poną Vilhelmą?
      - Ačiū, ponas Ypata. Jūs labai nuovokus.
      - Gal jums būtų įdomu išgirsti, kaip karietos vežėjas susipažino su Vilhelmu. Jis, matyt, jau suspėjo primiršti.
      - Nieko panašaus, tokie dalykai neužsimiršta. Pirmą kartą susitikome rugpjūčio 27d.
      - Tik apie pirmą kartą ir pakalbėsim. Taip, tai buvo rugpjūčio 27d, - paliudijo Ypata ir nutilo laukdamas, ką pasakysiu, bet pasirodė, kad detaliau atsiminti jau sunkoka. Nesunku atsiminti, kad susitikimas su Vilhelmu įvyko Balsiuose, sodo namelio ankštoje palėpėje, kurioje buvau sutalpinęs savo rezidenciją. Ten stalas, sofą, fotelis, dvi kėdės ir pakampiuose  ir kitur sukrautas senas knygas, žurnalai, laikraščiai.  Dieną, saulei pakilus ir šiferio stogui įkaitus, čia būdavo pragariškai tvanku, todėl keldavausi anksti, ilgai ieškodavau akinių, o juos suradęs galvodavau, ką dar reikšmingo galėčiau padaryti tautai ir Tėvynei. Taip atsirasdavo kai kurie įrašai dienoraštyje ir vienas kitas net bulvarinei spaudai perprastas eilėraštis, bet tai mano kūrybos produktai ir jų nevertinti draudžia sąžinė.
      - Gal ką reikia priminti?, - pasiūlė paslaugas Ypata: -Prašau, visuomet pasiruošęs Mėgstu būti kam nors reikalingas.
      - Ačiū, Ypata. Už tai myliu ir vertinu. Ypatingai, kad padedi atsiminti.- Ir jau visiems:- Kas dar mano rezidencijoje Balsiuose nebuvote, kviečiu, ponai. 
      - Lauk. Ateisim, -už visus pažadėjo Ypata.- Ko, ko, o guzų galvoje tikrai parsinešime. Po tą rezidenciją tenka landžioti susirietus.  Užsimiršti atsitiesti visu ūgiu ir, sukibirkščiavus akyse, kažkur pakaušyje auga guzas. Bet pabūti gal ir verta. Supranti, kad ir prie tokio gyvenimo galima priprasti.
      - Nebaugink, Ypata! Nebaugink! O tas rugpjūčio pabaigos rytas iš tikrųjų įsimintinas. Akys užkliuvo už  prisegtos prie sienos nuotraukos. Net ir nepaisiau, kieno atvaizdas joje. Galėjo būti Jėzaus Kristaus ar Švč. Marijos, vis tiek būčiau pasakęs kaip pasakiau: LABAS, Frydrichai...
      - Puiku! Būtent Frydrichai. O kodėl Frydrichai? 
      - Rašau  eilėraštį ir ten buvo įveltas toks vardas..
      - Galėtum ir eilėraštį perskaityti.
      - Žinoma,- mielai sutikau ir:

                                 Atsiremiu į žemę senio lazdą:
                                 -Tu, Frydrichai, teisus
                                 Žmonių gyvenime religijos užtenka.
                                 Ir man jos teko nemažai,

      Ir stop. Atmintis užspringo. Ekipažas žino, kaip suskausta sieloje. Žino Tomas, Astė, Ypata,  nes jau ne pirmas kartas. Ir žino, kad geriau, jeigu nesiimčiau tokių dalykų, bet argi gali taip lengvai susitaikyti su lemtimi, kuomet nei alkanas, nei skauda, nei įtari, kad tavyje jau daug kas pasikeitę, kad kiekvieną dieną būties dalimi transformuojiesi į užmarštį, negebėjimą, į tai, kuo savimi būna dosni žmogaus senatvė. Dainuok, širdie, bet galva ir gerklė jau užspringusi, todėl geriau patylėk ir paklausyk, kaip tai atrodo kitų lupose.
      -Ė,- neva  buvau abejingas ir net  linksmas: - Atleiskite, ponai, bet kaip ten toliau, reikėtų paieškoti dienoraštyje arba paprašyti pono Ypatos. O šis it saulėgrąžas lukštentų:.

                                 Prisimenu: dar vaikas
                                 Ir klaupiaus prieš veidus
                                 Pakibusių šventųjų palubėj
                                 Liūdna šviesa pro jų paveikslus
                                 Lyg iš mėnulio šviesdavo ramiai.
                                 Dejavo kojų keliai
                                                        ant grindų sulinkę,
                                 Iš lūpų tyliai liejosi malda:
                                 Kodėl jie liūdi, Tėve mūsų?
                                 Negi paguodos reikia jiems daugiau nei man?
                                 Ir neprisimenu, ar buvo panorėta
                                 Po dangų pasivaikščioti su jais.
                                 Galbūt vėliau?
                                                    Kuomet užaugsiu...
                                 O kai užaugau -
                                 Dieve, man atleisk,
                                 Bet nuo tavęs norėjau būti kuo toliau.
                                 Dabar ir vėl beldžiu,
                                 Ir vėl lazda stuksiu į žemę,
                                 Ir vėl maldauju, kaip anksčiau:
                                 Man gera, Dieve, čia, žmonių pasauly
                                 Dar palaikyk,
                                 Paremdamas lazda...
     
     - Va tuomet, ponai, ir išgirdau ištariant: ačiū, Pelėda. Tačiau jūs sakote mano tėvo vardą. Tai jis Frydrichas.  Mano gi vardas Vilhelmas. Smagu, kuomet tave atsimena..  ir dar eilėraščiu.
Ir tuomet pamaniau: velnias! Kaip čia dabar? Sergu ar...akyse vaidenasi? Bet nei sirgau, nei akyse vaidenosi. Nuo tos dienos mudu su Vilhelmu susitikdavome dažai. Tereikėdavo ištarti: LABAS, Vilhelmai ir Vilhelmas jau čia.
    - Taip! Taip! Iš tikrųjų aš čia, - ir šį sykį išgirdo mane Vilhelmas, ir sakė:,- o pono Pelėdos eilėraštį. nešiojuosi su savimi. Kuomet po ilgo laiko kažkas prisimena, pašaukia, tai būna labai svarbu, teleportuojiesi, kad ir kažin kur bebūtumei. Regis, panelė Harker mėgsta kalbėti, kad, girdi, mielo žmogaus klaidelės irgi MIELOS. Man smagu juk girdėti ištariant žmonėse ir man tėvo vardą.
Na, o dėl teismo, to paskutinio, gal kiek vėliau. Gerai?

2007-12-17 14:01:31

44

43.  Nieko nematyti

Laiškas degino. Kuomet prireikė jį dar kartą perskaityti balsu, paprašiau Tomą.
      - Paskaityk. Bent tas vietas, kurios pabrauktos.
      - Skaityti nemoki?- šyptelėjo, bet suprato, kad priežastis skaudesnė: - Na, gerai, gerai. Argi sunku? Ir skaitė:
      Ne taip kelionę pradėjai, Radijo karietos vežėjau. Ne taip. Gerbiantis save žmogus visuomet ant savo apavo nešiojasi tėviškės kelelių dulkes. O tu? Su karieta lyg  būtumei atplaukęs iš užu jūrų marių. Ak, ak, koks ponas! Koks šaunuolis! Ir labas savo Šklėriams pasakyti nenori.
      - Pranuci, suprantu, kad Šklėriai tavo tėviškė?
      - Skaityk, Tomai. Ten parašyta. Supratai taip, kaip reikia suprasti.
      - Tačiau jeigu apie tave taip nepalankiai rašo, tai gal geriau patylėti? Argi reikalinga  mums tokia savireklama?
      - Kol ji dar tokia, pusė bėdos. Ir todėl - skaityk.
      Ak, ak koks ponas! Koks šaunuolis! Ir labas  savo Šklėriams pasakyti nenori. Taip ir toliau elkis. Nesakyk ačiū gimtinei. Neprisimink, kad ji tavo lopšys. Nekalbėk jai geresnių žodelių už sunkią duonelę, kurią čia valgei. Ir nematyk, kad Šklėriai dar šiaip taip kruta, verčiasi.
     Ak, vežėjau, skaudu žinoti, kad trankaisi nežinia kur ir atrodo netgi neketini pasižiūrėti, kaip miršta tavo Šklėriai, gimtinė. Tavo lopšys.
     - Tikrai, Pranuci, neskaitysiu toliau,- bandė priešintis Tomas. - Ir kodėl vietoje parašų čia tiek daug kryželių? Ką? Ar Šklėriuose tiek beraščių? Nemoka pasirašyti, o, žiūrėk, laiškus rašo, rūpinasi, kad tokie jie būtų. Tik keli parašai kaip parašai, o likusieji kryželiai, kryželiai, kryželiai...
      - Čia skaudesnis dalykas, negu galėjau įsivaizduoti. Šitais kryželiais, Tomai, pasirašyta ir už tuos, kurių jau Šklėriuose - o ir šitame pasaulyje nėra. Vienus pažinojau. Sveikinomės, buvome pažįstami, bet dabar nėra. Kitų visai nežinojau, bet iš Anapilio jie parašais irgi primena, kad turime vieną  gimtinę. Ir suprantu bent man taip atrodo kad šitame laiške visi Šklėrių kapinių kryželiai. Esą, pagalvok, vežėjau, ar iš tikrųjų nesame verti atminties? Na, bet skaityk. Pabaigą perskaityk. Tegu skauda. Man tiesiog reikia, kad skaudėtų...
      Ir Tomas vėl skaitė:
      Mielas sodieti, pernelyg nesielvartauk, kad šiame laiške tiek daug kryželių. Šklėriuose, kaip ir kitur Lietuvoje, mes įsitikinę, kad kryžiaus šviesa yra savotiška. Joje atsiskleidžia daug praeities vaizdų ir kažkoks vientisas supratimas, kad jeigu žmogus gražiai kalba apie Tėvynę, nežinodamas gimtinės, tai argi galima besąlygiškai patikėti juo? Argi neįtartina, kad jam toji Tėvynė tik gražių žodžių raizginys? Net tie, kas gyvena kažkur toli ir kitur, teatsimena ir žino, kad Tėvynė kaip ir Gimtinė, prasideda  jų protėvių užkurtoje ugnyje, jų į Anapilio žemę sukritusiuose kauluose. Tokia Gimtinė kaip malda, ji vaikšto ir  būna  visur.
Mielas bendrasodieti, tegu  kiekvienas laiško kryželis siunčia į tavo sielą gerą šviesą, o mes dar tikim, kad tau pavyks suprasti, kodėl šį kartą tokie mūsų parašai. Mums atrodo, kad visuomet tik per kryžius žmogus ateina į savo tikrą Tėviškę,  o kuomet ji išnyksta, kuomet dingsta akims, kažkur žemėje gyvena, ilsisi, kurenasi jos kaulų šviesa
Geros keliones, šviesių minčių, vežėjau, tau ir tiems, kas su tavimi karietoje. Te padeda  jums Dievas, bet pasistenkite  ir patys, kad  būtume kartu Tėviškėje ir Tėvynėje. Savo Tėvynėje prie  amžinosios protėvių kaulų ugnies.
      - Seniai buvau žegnojęsis, Pranai. Persižegnokime abudu, - palenkė galvą Tomas, kad  būtų arčiau žemės ir tos ugnies iš ten.
                                                                        *****     
       Sėdėjau vienas su tokia atmintimi ir nesinorėjo sakyti, kad tai buvo seniai seniai, dar tuomet kai  mes su Radaa gyvenome vienoje Vilniaus gatvėje, net jos toje pat pusėje... Norėjosi manyti, kad dar vis, kaip tada, kada atvažiuoji į namus - ir motina, ir tėvas, ir brolis. Langai šviečia, durys varstosi, jų vyriai girgžda, žmonių balsai ritinėjasi po kiemą... Ir vis dėlto jau tada buvo toks laiškas. Jau tada..
      - Tomai, kur tu? išėjau ieškoti Vaisietos ir suradęs jį  Pivašiūnų Švč.Marijos - nuliūdusiųjų paguodos paveikslo Erdvėje, pasakiau, kad jau netoli Šklėriai, padaviau jam apgeltusį laiškelį ir laukiau ką  jis pasakys.
      - Kas atsitiko? - paklausė
      - Sakau, jau netoli Šklėriai. Darželius pravažiavome. Greit Margionys, o ten ir Šklėrių valakai arba, kaip sakydavo - \"kolionijos\". O laišką, kurį čia tau padaviau, irgi turėtum atsiminti. Jis iš anos kelionės, kai dar ir tėvas, ir motina ir brolis gyvi...
      - Laiškas su kryželiais? - atsiminė Tomas ir gražindamas atgal: - Ne, Pranuci, jo tikrai neskaitysiu. Ką tik perskaičiau anos kelionės dienoraščio įrašus. Jis man viską priminė. O eilėraščio galėtum paklausyti - jis irgi iš tos kelionės, kai seniai seniai...
   - Ne taip, Tomai, ir seniai, bet kaip greitai viskas nyksta. Tada buvo pavasaris.
   - Neskubink, neskubink Aš tau viską pasakysiu ir, pavartęs dienoraščio lapus, pakėlė jį arčiau akių ir skaitė:
   Jau sugrįžo į Lietuvą vieversys, tas pirmas pavasario paukštis. Su juo ir giesmė sugrįžo. Bus  smagiau, linksmiau  bus, tačiau ir ateityje ir prie paukščio giesmės, ir prie pražydusios gėlės, matyt, mus  visuomet jaudins tas didysis sugrįžimas, būtent gi - žmogaus sugrįžimas  prie žmogaus.
Tomas Vaisieta, ak! kaip sunkiai skaitė laišką su mano tėviškėnų kryželiais, bet vis dėlto skaitė. Tik jam buvo lengviau -  jis aktorius, jis moka, sugeba savyje išlaikyti jausmus lyg kalėjime, neišleisdamas jų pro akis ir savitvardos. Deja, aš šito nesugebu. Raminausi, girdėdamas parskrendančias  gerves ir rašiau  eilėraštį...\"
Tomas padėjo ant staliuko dienoraštį ir:
- Ateik, Aste, - pašaukė. - Šklėrių kolionijos prasideda
- Kas, kas? Kolonijos?
-Ne kolonijos, o kolionijos. Ir mes su dzieduliu jau antrą kartą įvažiuojame į Šklėrius. Kada  nors paskaityk šį dienoraštį. Čia nemažai iš tos kelionės, o dziedulio eilėraštį paskaitysiu dabar:

           Kai gervės grįžta iš pietų
           Dar suklykia  virš Šklėrių
           Virš pirkių sodžiaus, jo daržų
           Ir šilo pušynėlių

           Dar suklykia... Lyg iš aukštai
           Galėtų keist jų lemtį
           Ar, peržegnoję juos sparnais,
           Pažadintų gyventi.

           Oi gervės, gervės!.. Man gražu
           Matyti gerą valią,
           Bet pažiūrėkit, paukščiai, jūs
           Į šitą Šklėrių kelią.

           Kaip juodas kaspinas jisai
           Į mišką šliaužia tyliai
           Kalnelyje aukšti kapai -
           Anapilio tėvynė

           Lyg akmenų kalnuos griūtis
           Tarpeklyj puola godžiai
           Anapilio aukšton šalyj
           Išeina Šklėrių sodžius.

           Ir lieka  verkti šuliniuos
           Gilus vanduo gimtinės
           Ar bus kas Šklėriams uždainuos
           Juos skaudžiai prisiminęs?

- Miškas ir miškas. Nieko nematyti, - žvalgėsi pro langą Astė.
- Taip, Aste. Miškas ir miškas. Jau beveik nieko nematyti, -  pasakiau jai.

2007-12-18 06:52:09

45

44. Su špaga prie šono

-Būdavo - ateina, išeina, atvažiuoja, išvažiuoja. Kiemo vartai nepailsi. Per dieną. Per vakarą. O dabar? Nepatikėsi, Tomai- pasakojau, prisimindamas apie sodybos kiemą, - aš pats netikiu, bet tai ne iliuzija. Net pasiguosti nėra kam. O jeigu tiesiai šviesiai, bijausi šitos sodybos tuštumos.
        -Todėl ir pasilikai gyventi karietoje? Jeigu kas man tai pasakotų, gal nepatikėčiau. Gimti namai čia pat, o tu, vyriausias sūnus, gyveni karietoje.
         - Pabandysiu namus įtikinti, kad ne dėl blogos valios taip elgiuosi. Lig šiol į jų tuštumą žiūrėdavau  per nemenkus atstumus- iš Vilniaus, iš Žolės, dar iš kitur, dabar gi  iš pašonės. Toks gyvenimas neleidžia užsimiršti ir užmiršti. O Radijo karieta, nepaisant kas ką bekalbėtų, vis dėlto yra Dievo dovana. Kai žinai, kad jau gęsta paskutinės dienos, manau,  neprotinga būtų nepaisyti tokių dovanų ir nepasirūpinti jomis nepasinaudoti. Noriu padaryti paskutinį darbą  - išeiti iš šito kiemo į visas pasaulio puses visais žinomais adresais. Manau, pritarsi tokiam sumanymui.
        Tomas stengėsi manęs  neapmėtyti bereikalingais klausimais. Jis atsiminė šią sodyba dar iš tų metų kelionės ir sužinojęs, kad pasilieku gyventi karietoje, mano poelgius vertino žinodamas ar  nujausdamas jų priežastis. Jam nesunku buvo atsirasti mano vietoje ir priimti sprendimus pagal savo Jurgį su jo kepure, kurie galėjo būti arba tokie, arba ne. Kiek kebliau tai daryti jam trukdė nerišli, miglota mano  kalba. Todėl nenorėdamas  suprasti bet kaip aiškindavosi tol, kol juodos nesuvokimo dėmės apsišviesdavo supratimu. Štai ir dabar  jam prireikė pasiaiškinti, ką reiškia mano kalboje išėjimas iš kiemo į visas pasaulio puses. Aš ir pats suvokiau, kad neįmanoma atgaivinti sodybos kiemo buvusį judėjimą iš JO ir ATGAL, bet negalėjau atsikratyti minties įžiebti užgesusį adresą, pranešti, kad jis yra ir laukti, kas atsišauks ar ateis. Todėl ir Tomas:
        - Pirmiau gal padėk suprasti apie ką kalbi. Žinau, kad visą naktį nemiegojęs, bet susikalbėti reikia.
       - Sakai, susikalbėti reikia? perklausiau Tomą ir žinodamas, kad mano sumanymui reikalingas visiškas atvirumas ir čia, Radijo karietoje, ir už jos- pakviečiau: - Eime, Tomai. Parodysiu erdvę G-26, kurioje tikiuosi praleisti daugiau laiko. Ją suradau šalia psalmių giedotojų. Na, kaip suradau? Ta prasme suradau, kad atėjęs ten supratau, ką man dar reikėtų padaryti. Ne!  Ne tas žodis REIKĖTŲ. Kalbu  apie darbą, kurį GAL galiu suspėti padaryti..
        - Dzieduli,- išgirdau Aste,- va, imkite savo špagą ir prašau jos nemėtyti bet kur. Užmetei ir palikai rūdyti. Prašau prisisegti ir nešioti taip, kaip tą daro Ypata.
        -  Dar sugalvok ką. Man jau per vėlu tokie žaidimai.
        - Aš ne apie žaidimus. Noriu tikėti, kad žodžiuose gyvena prasmės, o ne dūmai, kurie pučiami žmonėms į akis.
        - Bet ir tu, Aste, kaip dziedulis. Vienas šneka taip, kad vos vos suprantu. Kitas dar tirščiau. Iš tikrųjų, kad miškas, nieko nematyti, - netylėjo ir Tomas.
        - Jūs sau špagos paieškokite scenoje, o aš žinau, ką darau, ir žinau, kad dziedulis dar gali gerbti savo žodžius ir gyventi jais. O be špagos tai neįmanoma.
        - Aste. Na, iš tiesų, kas su tavimi atsitiko?
        -  Prisimenate, dar prieš įvažiuojant į Šklėrių kalionijas ponas Vaisieta pasiūlė paskaityti anos kelionės dienorašti. Aš jį studijuoju, nes įdomu.  Atsiminkite ir prisipažinkite, dzieduli, kad tai tavo šitaip patriotiškai pakalbėta:
         
Sustokit! Neskubėkit, Šklėriai,
Išeiti, kol miškų šviesa
Žalia virš žemės pasikėlus
Kol jūs dar - Lietuvos pradžia

Kai priešas vėl pakils naikinti
Ir kardu kirs, paleis ugnim,
Juk vėl reikės Tėvynę ginti
Kaip skydu ją  pridengt širdim

Reikės išaugt ir nugalėti
Ir prisiminti, kad, deja...

        - O toliau? Jau jūs, prašau, tęskite.  Vis girdim, kad patriotizmą jaunimas pamiršo. Toks dalykas jiems, girdi, nesvarbu. Tai gal todėl ir užmiršo, kad jis daug kam paplepėjimo, o ne įsitikinimų ir pareigos reikalas. Tęskite, dzieduli,- kone pykdama reikalavo Astė, kad atsiminčiau ir deklamuočiau savo paties eilėraštį:"- Noriu suprasti, kaip iš tikrųjų yra - ar žmogus, parašęs šį eilėraštį, ką nors galvoja plačiau, ar užtenka, kad parašė, kažkam paskaitė ir paliko dulkėms dengti. Na, tęskite, labai prašau, - kunkuliavo ji, - Aš pusę išmokau ir padeklamavau, o kitą pusę palikau jums. Dešimt eilučių,- reikalavo ir tiesė atneštą špagą ir laukė, kad ją paimčiau.
        Paėmiau.
        - Ne, ne, Dzieduli. Ir vėl numesite, kad rūdytų. Prisisekite špagą. Čia gi jūsų namai. Sodybos kiemas.  Čia  Lietuvos pradžia. Labai prašau, prisisekite  špagą. Juk net ne taip svarbu, kad tai išbandytas ginklas, svarbiau, kad ginklas. Kai ginklai toli nuo kasdienybės, jie rūdija ir reikalui esant pasirodo, kad  ne tik  ginklas netinkamas priešui atremti, bet ir žmogus,.- bėrė  nežinia iš kur pasiimdama žodžius Astė ir... stop! Nutilo. Ir dabar galvoju, kad tuokart  nieko svarbiau karietoje nebuvo, kaip ją užspringdinusi ši tyla. Nežinau, kaip ilgai užtruko, bet ji buvo tokia, kai suspengia ausyse. Girdėjau taip ją skaudžiai užgulusią, kad nieko, apart jos, regis, negalima buvo išgirsti- nei griaudėjant, nei šaudant.
        - Aš tau padėsiu,- galiausiai pasakė Astė.
        - Taip prie mano šono atsirado špaga. Atsimenu, kai  Ypata tiesė ranką, sveikino ir kalbėjo, kad  girdi, per keturis Pirmo pasaulinio karo metus žuvo penki milijonai šimtas penkiasdešimt du tūkstančiai šimtas  penkiolika karių.
        - O-cho, koks tikslumas! Galima buvo bent jau be tų paskutinių penkiolikos...
        - Ypatos statistikoje ir vienas žmogus yra daug. Labai daug.  Ir jo įskaičiuoti ar neįskaičiuoti į tuos penkis milijonus Ypata neturi teisęs. Beje, -  pasakė jis, - be žinios  dingo keturi  milijonai šimtas dvidešimt  vienas tūkstantis  devyniasdešimt karių, - pasakė Ypata, tačiau toks Pirmojo pasaulinio karo vaizdas neišmušė Astės iš jos užimtos pozicijos: - Labai tikiu,- prašė ir reikalavo Astė, kad atsiminsite ir eilėraščio pabaigą. Pasistenkite, dzieduli
Ir aš  atsiminiau tas dešimt eilėraščio eilučių, kurias ji prašė atsimint. O padeklamavau netgi daugiau:

Reikės išaugt ir nugalėti
Ir prisiminti, kad, deja,
Per amžių amžius  mums padėjo
Išlikti tik sunki kova.

Iš žemės ir į žemę augam
Ir  mūsų ryžtas  maldose:
Duok duonos, Viešpatie Aukščiausias
Kaip duodi laisvę kovose.

Sustokit! Neskubėkit, Šklėriai,
Išeiti kol miškų šviesa...
Per amžių amžius mums padėjo
Išlikti tik sunki kova.
       
        -Ačiū, - pasakė Astė,- Juk čia  Lietuvos pakraštys: - Ėgi, prisėskite,vyrai, o aš jums papasakosiu apie Šklėrius. Neginčysiu, kad daugiau žinau, bet noriu patikinti, jog man tai įdomu. Nesu juk ta mergiotė, kuri tik savo kaprizais rūpinasi.
        -Gal kitą kartą, Aste. Su Tomu susiruošėme nueiti į erdvę G-26
        - Gerai, tegu bus kitą kartą. - netikėtai sutiko Astė: - O ten įdomu,- kažkoks galvojimas kitoks. Buvau ten ir galvojau, kodėl taip mažai kalbama apie Žmogaus atmintį: noriu - atsimenu, noriu ne. Atrodo, tai tiesiog niekieno nereikalas. Taip neturėtų būti. Reikia žvilgterėti gal kitokiu rakursu: ne kad noriu ar  nenoriu, o kad REIKIA. Ir kol žmogus neišvaikšto atminties, jam negalima leisti numirti. Tegu merdi senatvėje ir žino, kad negalės nei sugrįžti atgal į žmonių gyvenimą, nei iškeliauti į dangų.
        - Aste, ar kipšas tave  šiandien apsėdo, ar kažkokių negerų žolelių  pakramtei.
        - Žolių tikrai nekramčiau, o kipšas neateis. Girdit: ji, nebagė, jau psalmę gieda. Tai Lėja., Vienintelė varduvininkė, o vis tiek gieda...

2007-12-19 13:00:59

46

45. Erdvė G- 26

Nelabai suvokiu, kodėl mane taip traukia erdvė G-26. Pradžioje net neįtariau, kad ją reikėtų išskirti ir susikaupti kitokiam gyvenimui. Jeigu kas sakytų, kad taip darau norėdamas pasilepinti, pagyventi geriau, tai jau negalėčiau ginčyti. Man iš tikrųjų čia gera net ir tuomet, kai čia verkiu, atrodo, kad verkiu kitaip, šviesesnėmis ašaromis. Ir bendrai viskas, ką darau, atrodo lyg kitaip. Pagaliau, susikaupė nemenki užrašai, kurie irgi pavadinti Užrašai kitaip. Iki atvykimo į Šklėrius dar vis nenorėjau prisipažinti, kad esu šios erdvės nugalėtas, tačiau šis pasakojimas tebus prilygintas viešam prisipažinimui, kad taip, ESU ŠIOS ERDVĖS NUGALĖTAS ir ta proga ją pavadinau G-26.  Bet yra gal net įdomesnis ir prasmingesnis dalykas, kuris šauniau liudija simpatijas erdvei G-26. Kalbu apie įvykį, kuris dar šviežias ir nemanau, kad suvoktas.

IŠ LAIŠKO GIEDREX26
        Prašau, Pelėda, pasakykit, ar labai sunku gauti MUŠKIETININKŲ ŠPAGĄ? Kokių reikia dokumentų, ar nuopelnų JAI gauti? O špagos noriu. Ne, į vyrą transformuotis nesiruošiu. Esu medicinos mokslus baigus dar tais laikais, kai mokslo tiesos buvo pagarboje. Tai ir laikausi SAVO. Bet ŠPAGOS NORIU, nes jaučiu, kad galėčiau kai kuriuose srityse būti naudinga CIVILIZACIJOS SFEROSE. Tokios mano vizijos.

        Giedrės laiškas, iš kurio šis išrašas, neatsitiktinis, jo laukiau, bet, žinoma, kad ne tokio, nes tai turėjo būti atsakymas į mano švelnų, gal net meilų laišką. Iš tikrųjų taip ir atsitiko - tai atsakymas, bet skaitant jį supranti, kad Giedrei svarbiausia buvo išgirsti TIK, kad visuomet ESU pasiruošęs padėti, jeigu tokios paramos JAI prireiktų.

MANO LAIŠKAS GIEDREX26
        Nemoku laiškų rašyti, Giedre, bet manau, kad reikia bent mokytis. Rašau Tau irgi net gerai nežinodamas, kodėl. Tačiau girdžiu, kad dainuoji ir prisidedu niūniavimu prie Tavo dainos.

                    Apie liūdesį klevų ir uosiu,
                    Aš sodybų pelenus dainuosiu.

        Nepyk, kad neprašytas atėjau, bet atėjau iš savo gimtinės, kuomet buvo pasakyta, kad privalau sugrįžti ten, į tėviškę. Yra ji ir nėra. Va, prie pietinės namo sienos po langais augo klevas. Dabar ten palikęs tik kelmas, o po žeme vaikščioja medžio šaknys, iš kurių jau niekas neaugs. Klevo galingas liemuo, supjaustytas kulbėmis, sukrautas skiedryne- bus malkų. Bus ugnies, bet tokia ugnis manęs nesušildys. Taip atsitiko ir su liepa. Abu šie medžiai dar iš senelių laikų.
        Nėra jau. Nebus..
        Dainuok, Giedre. Aš girdžiu Tave, ir nepyk, kad prisidedu savo girgždančiu balsu:

                        Apie liūdesį klevų ir uosių,
                        Aš sodybų pelenus dainuosiu.

        Sakyk, Giedre, ar tau skauda, kai tokias dainas dainuoji? O jeigu skauda, kodėl dainuoji? Vėjai tikriausia jau išpustė ar dar išpustys sudegusių sodybų pelenus. O tai trąša - vešliau sužaliuos žolė ir net džiaugsis, kad taip patrešta tokia žalia ir didelė, vešli užaugo.
        O va  mano gimtoji sodyba dar yra, dar ji nežino pelenų. Ir net puvėsių nežino. Bet kaip tuščia!   
        Atvažiavau į sodybą, o pasilikau gyventi karietoje.
        Daug kas to negali suprasti, aš, beje, taip pat nelabai. Bet atleisk, kad tiek daug rašau ir taip nesklandžiai. Beje, rašysiu šio laišką antrą dalį ar tęsinį, nes man atrodo, kad esi čia pat, mudu   kalbamės, o pailsėdami uždainuojame:

                    Apie liūdesį klevų ir uosių,
                    Aš sodybų pelenus dainuosiu

        Kada sugrįšite iš Šv. Viktorijos kalnų?
        Šventa nebūk, bet laiminga būtinai, Giedre, būk..
        PS: Jeigu kuo galėčiau Tau padėti, būtinai parašyk. Tai padaryčiau jausdamas didelį malonumą.
                                                                                                          Su pagarba, Pelėda

       Ar galėjau numanyti, kad Giedrė paprašys špagos. Dievas matė, o jūs žinote, kaip sunkiai jos buvo imamos ir segamos prie šono. Pirmiausiai kalbu apie save, bet net ir Astė, pasiėmusi dvi špagas, jas ėmė tik todėl, kad niekam nebuvo reikalingos. Sakė, kad išmoks jas valdyti abejomis rankomis. Jai tiesiog buvo apmaudu, kad gali taip atsitikti, kad aktoriai girsis ir net didžiuosis tuo, jog špagą jiems tekę po keletą kartų palaikyti scenose. Padėdamas Astei dar bandžiau muškietininkų ginklą įteikti Kaimynui, bet anas tiesiai šviesiai:
        Nereikia. Sūnus kariškis, tai jis ir tėvą apgins. Tuoj atsiuntė ir patarimą: Pelėda, gerai pagalvok prieš Moterims špagas dalindamas. Prisimink amazones. Jaučiu, kad užtrauksi vyriškai padermei bėdą.
        - O mano BIČIULIS KAIMYNAS, pasirodo, labai atsargus su moteriška gimine. Labai, - neužmirš jo elgsenos ir žodžių Giedrė, nors ir pridėjo: - Nu, atleidžiu jam. Atsarga gėdos nedaro.
        Nepaisant tokių triukšmų triukšmelių atsargiai džiaugiausi žinodamas, kad Astės žinioje vis dar yra dvi špagos.   
        - Aste, ar tu girdėjai, kaip savo dainas dainuoju?
        - Dieve mano, ką girdžiu, nustebo, - ir šyptelėjusi pagyrė, kad vaikštau prisisegęs muškietininko špagą. - Tinka Tau, tikrai tinka, - patikino.
        - Ar tu girdi, ko klausiau?
        - Žinoma. Tai labai smagu, bet dar smagiau būtų, jeigu  pasakytumei tikrą priežastį, kodėl manęs tau prireikė?
        - Įsigudrinai suprasti net iš užuominų, bet iš tikrųjų tau būtinai padainuosiu. Man geriausia tai sekasi... žinai- kur? Toje erdvėje, kurią gyrei, kad joje kažkoks galvojimas kitoks, kad ten masčiusi, kodėl taip mažai kalbama apie Žmogaus atmintį.
        Nemanau, kad Astė geidė išgirsti mano dainų, o juolab dainavimo. Aš irgi pats to daryti vengiu, bet šįkart buvau pasiruošęs žarijas iš krosnies saujomis išsamstyti, kad tik galėčiau gauti špagą  ir padovanoti ją Giedrei. Atsisėdau įprastoje vietoje ir:

                    Lietuvos pakrašty.
                    Pačiame pakraštėly
                    Pusto vėjai žali
                    Mano tėviškės smėlį.
                    Čia daili ir liekna,
                    Kaip mergelė graži
                    Apsigaubus  skara
                    Vaikšto Šklėrių pušis..

        Balsas gražus, turtingas ir aš nuoširdžiai abejoju, ar tikrai jis mano.
        - Čia jau Lietuvos pakraštys. Čia Kabeliai, Ašašnykai, Senovė, Piesčiai, Dubas, Daržinėlės. Tai vis Kabelių parapijos kaimai
        - Jau žinau, sakiau, kad užsiimu krašto studijomis ir galėčiau apie jį nemažai papasakoti.
        - Dėkui, Aste.

                    Tartum senio barzda.
                    Laukas žėlė apžėlė
                    O gegulė raiba
                    Užkukav' pušynėly:
                    - Ku- kū, ku -kū, žmogau,
                    Gal tai Dievo valia,
                    Miškas augs čia ir gaus
                    Ir žegnos  pušele..

        - Aš tau labai dėkingas už špagą, Aste. Nepyk, kad buvau ožys. Ir ožiai ateina į prota. Dabar labai prašau, na, tiesiog meldžiu atiduot dar vieną špagą. Kam tau dvi reikalingos? Visi prancūzų muškietininkai kaudavosi turėdami rankoje po vieną špagą.
        - Tau, dzieduli, irgi antra špaga nereikalinga. Ką? Ponas Tomas ima špagą.
        - Ne, Aste. Ne Tomas
        - Tuomet Kaimynas? - dar vis džiaugėsi Astė.
        - Ne, Aste. Deja, ir ne Kaimynas.
        - Fe! Bailiai! - pasakė Astė: - Taip ir žinojau,- ir jai jau nerūpėjo žinoti, kas norėtų būti ketvirtosios muškietininkų špagos šeimininku. Jai buvo svarbiau pasakyti: - O dainuoji tu, dzieduli, nuostabiai. Pritrenkiančiai. Net dabar netikiu, kad tai tu. Ir jau pati:

                     Lietuvos pakrašty,
                     Lietuvos pakraštėly
                     Pusto  vėjai  žali
                     Pusto vėjai žali
                     Mano tėviškės smėlį...

        Ir vėl ėmė amas, nuostaba girdint dabar jau tokį puikų Astės dainavimą.
        - O! o!  Iš kur čia taip? Kodėl čia taip? Angelas mano gerklėje! Aš žinau, kad tai angelas!- nežinojo kaip elgtis ir ką manyti Astė:- Aš dainininkė, dzieduli!
        - Ir aš taip galėjau sakyti: angelas mano gerklėje, Aste, bet... angelas - bent jau Besparnis - gal tik klausosi mūsų, o kartu su mumis dainuoja Erdvė. Aš ją pavadinau G-26.
        - Poetės Giedrex-26 garbei?
        - Taip.
        - Ir jai reikalinga špaga?
        - Labai.
        - Puiku, - mes  dainuosime kartu. Kausimės, kovosime,  liūdėsime, verksime. Mes viską darysime... O, kaip nuostabu, dzieduli, kad gyvename Radijo karietoje ir kad yra tokių nuostabių žmonių, kaip Giedrė. Mes  jai, ko gero, dovanojame mikliausią muškietininkų špagą - D Artanjano...

2007-12-20 10:49:07

47

46. Gen. Želigovskio muzika

Erdvėje  G-26 sukūriau savo vietą. Čia dabar laukia stora klevo kulbė krėslas ir dar storesnė ir aukštesnė liepos kulbė- stalas. Juos sunkiai įkėlėme į karietą ir tikiuosi, kad čia sulauks amžinybės, primindami prie namo augusius gražius, galingus medžius. Atsinešėme ir daugiau klevo ir liepos kulbių, bet jos- bent pradžioje- buvo visų: kas kur panorėdavo, tas prisėsdavo. Tačiau po truputį, po truputį ir, žiūriu, visi susėsdavo savo vietose. Matyt, yra toks dalykas, kaip įpratimas; įpranti kaip prie namų ir nors kaip kur bebūtų gerai, bet namuose geriausia.
        Ateidavome čia kas kada panorę - nei prašyti, nei kviesti, bet man mieliausia būdavo atsirasti artėjant vidurnakčiui. Paprastai ateidavau prieš pusantros dvi valandas iki dienų kaitos. Atrodė, kad  suradau būdą, kaip galiu išvaikščioti tai, kas pasilikę atmintyje ar į ją pasibeldžia, beveik netikint, kad bus išgirsta. Ekipažo žmonės sako: Pelėda IŠVAIKŠČIOJA. Pradžioje jausdami, kad žodis neapglostytas, menkai atspindi reiškinį, jie taip juokavo, gal net norėjo paerzinti, tačiau žodis prilipo ir atėjus į G- 26 visi žinojo, kad per tą joje buvimo laiką Pelėda nieko kito neveikia, o tik IŠVAIKŠČIOJA.
        Žodis mano galvoje išgražėjo. Nenoriu jo kaitalioti, judinti iš vietos. Jis man lyg įrėmintas paveiksle ir užkonservuotas. Jame geriausiai šviečia esamo veiksmo laikas: Pelėda IŠVAIKŠČIOJA.
        - Čia buvo visur miškas. Namai mūsų  statyti iš šitų miškų. O kažkada atvažiavo ar atėjo žmogus vienas. Miškan. Šklėrys pavardė. Ir ėmė statytis. Išsistatė didelis kaimas- kokių 60 ūkininkų, - girdžiu tėvą  ir man nereikia žinoti, kad taip jo kalbėta anksčiau. Pelėda IŠVAIKŠČIOJA ir būto laiko nėra.
        - Tai tuos miškus iširto?
        - Iškirto. Liko laukai mūs. Balos, ot, čionai, kur gyvenu, buvo. Žuvis gaudėm. Bet išdžiūvo. Ir vėl mišku užsodinam. Vėl miškas. Tai antras kartas.
        - Apie to Šklėriaus ar Šklėrio likimą nieko nežino Šklėriai?
        - Nieko nežino. O gal išmirė toji šeima, bet kaimas vadinasi Šklėriai, o jo pavardės juose nėra. Tai, pasirodo, kad išsikraustė. Ir kapinėse nėra pavardės.
       Pelėda IŠVAIKŠČIOJA... Ir kaip nepagalvoti, kad šitame žodyje yra kažkokio stebuklo, kuris spinduliuoja iliuziją . Sėdime kartu su tėvu ir net praeitį išvaikščiojam,  neįtardami, kad laikas  jau ne tas, kad galėtume pabūti kartu.
      - Reikėtų susitikti su Šklėriu, tėve..
      - Smagu būtų su juo pabendrauti, tik kad tingim, ar kaip čia.,  - pritaria mano  sumanymui tėvužis. Vienas nedaug beišvaikščiosi,- ir persimesdamas ir į kitą regėjimą: - Gražiai dainavote. Regis, Giedrė jos vardas?. Na taip, Giedrė, - atsiminė tėvas ir matau, paėmė nuo sienos smuiką, kuris daug metų kabojo ant sienos prie priemenės durų.
        -Betgi, tėte,- sakei niekad, niekad. Tik vieną kartą ir temačiau smuikuojantį. Pakabinai smuiką ir paskui kas kiek beprašė, vis ne ir ne. Net nežinau, kur jis dingo.
          - Niekur jis nedingo. 
          - Taip ir maniau, atėjęs pasakė Ypata.- Sapne kalbėtis su tėvu- laimė. O ką reiškia matyti, girdėti, kaip jis groja jo paties kažkada numestu smuiku? Atsiprašau, kad to nežinau. Dar mūsų sapnininkai neišvaikščioję taip, kad viską žinotume.
          - Ponas Ypata, čia ne  sapnas.
          - Žinau, kad čia ne sapnas, bet niekur kitur taip nebūna, kaip Radijo karietoje ir sapnuose. Reikia kažką daryti, kad suprastume, kokių žmogaus dvasios galimybių erdvėje esame. Pavadinti ją  G-26 yra viena ir labai  nesunku, o štai suvokti, pažinti šią erdvę - visai kita. Tai sunkiau negu išstudijuoti dviejų pasaulinių karų istoriją,.
        Tėvas pradėjo smuikuoti, o atskridęs Besparnis angelas, girdžiu:
               Ant tėvo dalgio ašmenų
               Aušra žėrėdavo, menu,-
ir man buvo suprantama, koks džiugus dalykas adventas. Širdyje lyg kažkas šaukė: juk tai adventas, tai šventė. Ir gal pirmiausia motinų šventė! Neprotinga būtų užsigipsuoti laukimu, užsidaryti kaip Egipto piramidėse susikaupime ir laukti gimimo. Ypatingai, jeigu žinai, kad gims Jėzus.
        - Grok, tėve. Ir linksmiau.
        Smagiai Žalioje Žolėje atsišaukia Ariadnė

                                  Sutvisko aplink
                                  Žaizdos užgijo. Šventė
                                  Keliauja širdies.

       - Ir nereikia diktato, sujudau ir aš, - nereikia receptų, ką valgyti, ką gerti, kokias giesmes giedoti ir poterius poteriauti. Siela pati susiras. O Šklėriai? Pažiūrėkite, kokie jie, kai iš visur susirenka. Jie kaip šventė. Tik sodžius, o Europoje nesutelpa. Ar ne, Aste? Tavo akis šviežia, dar neapkrauta Šklėrių reginiais. Pasakyk, kaip jie atrodo, kuomet susirenka, kuomet jie šventėje...
     - Gerai pasakyta- nesutelpa Europoje. Antai už geležinkelio yra niemčių namai. Toliau, link Senovės- amerikono valdos. Yra Šklėriuose prancūzų sodyba. Tarp dviejų balų, ant kalno -čigonai.
Ir va kas dar,- peršaukdama tėvulio smuikavimą pasakojo Astė: - Nebūkite naivūs, kai jums rodys kelią pas vilkucus, batonėlius ar šarkynus. Šklėriuose reta šeima kurią  šaukia pavarde. Eikite ir sveikinkitės ten su Šiškevičiais, Akstinais, Kisieliais, Valentukevičiais, Kibirkščiais...
        -Ir va kas įdomu, ponai, - staiga nustojęs groti tyliai ir paslaptingai prabilo tėvas: - Šklėriai gyvena be išverstarankovių,. bet po minutėlės nudžiugęs: - Šklėriai be išverstarankovių!, -pašaukė laimingu, jaunu balsu, paleisdamas smagiai bėgioti stryką smuiko stygomis:       
                       Muzikantai, traukit smičių
                       Negailėsiu magaryčių.
        - Bet užtat jie turi Želigovskį, - leidęs truputį pasidžiaugti pasakė Ypata.
        - Tėvo muziką nutilo. Atsikėlė nuo klevo kulbės, smuiką pakabino ant sienos toje vietoje, kur jį prisimenu buvus vaikystėje: -Galbūt advente iš tikrųjų labai nereikia džiaugtis, - pasakė į nieką nežiūrėdamas ir jau atsigręžęs į  Ypatą;- Taip, pone. Šklėriai turi Želigovskį.
      - Atsiprašau, nenorėjau  įžaisti.
      - O ne! Manęs neįžaidėte. Man smagu, kad Šklėriai neužmiršo manęs ir, būnant kalėjime, suteikė generolo laipsnį ir Želigovskio pravardę. Negi manote, kad nenusipelniau?
       - O! dar kaip nusipelnėte. Vilniaus krašte ne tiek daug politinių kalinių, kurie lenkų teisti kalėti po 12 metų. Aš jumis didžiuojuosi, ponas Vincai.
       -Aš irgi, pone Ypata, kad neužmirštate Želigovskio. Maniau, kad gal tik kryžiai atsimena ir Šv. Kazimieras.
       Iš tėvužio pokalbio su Ypata, Astė suprato, kad dar šio krašto istorija jos neišstudijuota, dar reikės prie jos pavargti. Tačiau išgirdus apie kryžius, nepraleido progos pasireikšti ir pasakyti, kad net ir būdama miškuose, moka naudoti laiką ir išspausti iš jo net daugiau, negu atrodo, įmanoma. Jau anksčiau Tomas:
        - O ji mus tiktai aplenks.
        - Kas?
        - Astė. Nenustygsta. Atrodytų, nieko labai įdomaus nėra, nes miškų Lietuvoje daug. Kas trečias hektaras miškais užaugęs. Bet jai įdomu. Gal todėl, kad pirmą kartą.
- Kitą poną kad ir į Vatikaną išleisk- nieko įdomaus nepamatys. Net atėjęs prie popiežiaus,- pasakiau, o dabar vėl džiaugiaus numanydamas, kad  kažką įdomaus suradusi.
   - Ar jūs matėte kaip čia atrodo kryžiai? Sakyčiau, kad aukščiausi kryžiai būtent čia. O  Šv. Kazimiero- visų aukščiausi. Dažnas lyg kalavijas- su dviem skersiniais. Ir jie vadinasi Vytauto kryžiais. Vytautiniai, - dalijosi savo žiniomis Astė.
        Tėvas sugrįžo atgal į savo vietą ir ramiai, lyg nieko neatsitiko:
        -Teistų buvo daug. Turėjom Šv. Kazimiero draugiją. Teisė net už kryžių statymą. Po kelis mėnesius  išsėdėdavo kalėjimuose. Aš tai politinis, teistas  12 metų..  Eėė, žinau, kaip sunkiai mus kankino. Prie lenkų  buvo sunkiau gyvent, negu prie rusų. Pavardes keitė lenkindami, kad lietuviškumą sunaikintų. Bet va, sakau, Šklėriai neturėjo persimetėlių iš lietuvybės arba, kaip sakydavome- išverstarankovių.Net ir Želigovskį  dvylikai metų įkišo kalėjime, - šyptelėjo tėvas  ir: - Jeigu mokėtume stebėtis, tai pirmiausia reikėtų nusistebėti, kad Marcinkonių kraštas išliko lietuviškas. Randuotas, žaizdotas, bet išliko...
                                                     
                              Kas numazgos pavargusias kojas,
                              Paskendusias pančiuos minčių?
        - Ką sakai?
        -Tai ne aš, tėve.  Tai Gaudentas Cieksas apmąsto prieškalėdinį laiką.

2007-12-21 17:57:17

48

47. Kai mokaisi eilėraščio

-Prisimenu, buvot labai jauni ir gražūs, o dabar biskį nusenot. Ką padarysi! Jau metai atėjo seni. Mano metai taipogi labai seni. Džiaugiuosi, kad jūs pas mus atėjot,- kalbėjo šešis anūkus turinti Vlada Kisielienė. Nors pats dzūkas, tačiau dzi ir ci jos lūpose, žodžiuose buvo skanesni ir dažnesni. Juose jautėsi senovė, neapšviesta nei Vilniaus universiteto nei visų Lietuvos kalbininkų. Netgi savo vardą tarė užmiršusi, kaip jis parašytas  dokumentuose Vlada. Mus sutiko ir kalbėjosi Bladza, bet tai buvo seniai, kad...
        - Mano senio vakar - 65 metai. Suvažiavo visi vaikai. Visą naktį baliavojom,- kalbėjo TADA namų šeimininkė. DABAR stovėjom prie užkeltų vartų, apžėlusio kiemo, iš kur mieguistomis akimis,  matydami ar nematydami žiūrėjo namo langai. O iš visų pusių, nepaisydami užkeltų vartų ir dar nenugriuvusios tvoros, ėjo miškas.
        - Kai jo tiek daug, kai jis toks įžūlus tai, nepyk, Pranuci, bet man nepatinka, pasakė Vaisieta apie mišką.- Nei pempės pabaly, nei vieversio danguje. Tik kranklį, regis, kažkur toli girdžiu. Ką bekalbėtum, o liūdna. Ir tada ne linksma. Vaikai buvo išvažiavę , bet vis tiek.. du seniai kūrė krosnį, pūtė ugnį. Šildėsi. Atsimenu, kaip liūdėjo, jog dukra Birutė ir dvi anūkės gyvena Kazachstane ir negalėjo atvažiuoti in senio balių.
      - O  Vlada jau tada apie  mirtį: norėčiau, kad visi vaikai būt ant mano mirimo dzienos. Tuomet  nepagalvojo dar, kad šie namai nepriims net mirimo dienos. Na, bet grįžkim į karietą.. Galima sakyti, kad paskutinį kartą su Vlada ir Saimonu atsisveikinome jau TADA, dar nežinodami, kad atsisveikiname, - pasakiau Tomui ir žiūriu, tik švyst! - ir ant namo kraigo atskrido šarka. Budri, atsargi, apdairi. Netrukus kieme atsirado dar viena. Širdyje kiek pralinksmėjo, bet gal todėl, kad Šklėriai nelabai žinojo, kad sodyboje gyvena Kisieliai. Tai buvo Šarkės sodyba, o kas joje gyveno-Šarkynai. Atsargūs paukščiai, regis, pasirodė čia, kad išsklaidytų  mintis apie numirusią Šarkės arba Šarkynų sodybą.
   - Atsiprašau, kad apie jus negalvojau - pusbalsiu pasakiau atskridusiems paukščiams ir nuoširdžiai norėjau, kad pasisektų išvažiuoti nepabaidžius ir žinant, kad Saimano ir Vlados Kisielių sodyboje gyvena šarkos.   
    O karietoje irgi rinkosi, kaupėsi atmintis ir vėl ėjau į erdvę G-26 , kur mane pasitiko:
                                   Apie liūdesį klevų ir uosių
                                   Aš sodybų pelenus dainuosiu
        - Ačiū, tą jau išmokau .
        - Bet tai tik dvi vieno eilėraščio eilutės...
        - Ar ginčiju? Išmoksiu ir kitas.  Dėl to ir atėjau, bet man tai geriausiai sekasi rašant Giedrei laiškus.
  Atsisėdau ant klevo kulbės, užmečiau rankas ant stalo, kurį man čia pavadavo liepos rąstigalis. Dar visai neseniai šie medžiai, galingai iškėle šakas, ošė, šlamėjo, gaudė vėjus gimtinės sodyboje. Dabar supjaustyti kulbėmis. Ir džiaugiuosi tik, kad dar keletą jų susipratau pasilikti karietoje.
        "LABAS, Giedre,- parašiau ir iš naujos eilutės:       
        Nepyk, kad dažnai varginu, bet poetės dalia būtent tokia, kad niekuomet nežinai, kas ims ir skaitys. Vis dar sėdžiu prie pirmo Tavo eilėraščio, surasto Žolėje ir suprantu, kad ir Tau labai svarbu turėti gerą klausytoją. O jie ČIA- tai marios, pajūrys, ąžuolas.
                           Paklausykit marios, pajūry
                           Ąžuole, kurs iš gelmių geri
                           Mano sielą, mano kalbą ir akis,
   Neslepiu, kad neretai dievinu iliuziją, nors apie tai kalbu retai. Ir šiandien žinau, kad matau netikrą jūrą. Ir ąžuolas netikras, bet juos regiu, jie čia, šitoje erdvėje, kartu su tavo tikro eilėraščio posmais ir tikrais jausmais ir mintimis, kuriuos kalbėjai tikrai jūrai ir tikram ąžuolui. Neprisimenu, ar Tau kalbėjau, kad nesuprantu žmonių, kurie sugeba perskaityti storas eilėraščių knygas. Ko gero, perskaityčiau ir aš, bet ...skaitau juk ne kad parskaityčiau, o kad suprasčiau. Ir, beje, ne taip, kaip aš noriu, o būtent taip suprasčiau, kaip rašo poetas, kaip jis suvokia reiškinį...
Ir štai dabar žinau, suprantu, kaip ąžuolas geria tavo sielą, kalbą, akis. Bet daugiau šiai dienai nereikia- tai labai daug ir reikia laiko, kad tokį supratimą išdėliočiau vaizdais. Šiandien puikiai jaučiau, kaip iš mano sielos geria ištuštėjusi, niekam nereikalinga dar viena Šklėrių sodyba. Ir labai skaudu pasidarė atsiminus Vlados Kisielienės žodžius, kad, girdi, ji labai norėtų, kad visi jos anūkai būtų ant jos mirimo dzienos.
        Nebus, Giedre. Tie kurie Kazachstane ar dar toliau, nebus.
        Bet dar baisiau, kad nei Ji, Vlada, nei jos vyras nežinojo, kad net mirties nebus lemta laukti savo namuose. Bet klausyk. Gal išgirsi:
        - Norėtau, kad jie parait, kad ca gyvent, Lietuvon. Prieg many būtų. Jau necikus labai
        - Kai apsižanijom, atvažavau. Pirkia menkutė. Atvažavo mano pulkas. Dzidelis buvo. Pusbroliai mano net keturi. Nu, nusigandau, nors mūsų ir Musteikoj pirkia buvo ne kažin kokia, ale ca dar silpnesni namai. Man iš Puvočių pusbrolis sako - kap tu ca, Bladza gyvensi? Nugi ot, nieko, sakau. Mano dziedas bus geras. Pastatysim namų ir gyvensim
        - Tep ir buvo. Dziedas many klausė. Tų namų nuvertėm, pastatėm gerų.. Acirado viena mergaitė, paskui kita. Tris mergaites turėjau, bet labai geras buvo senis. Susitvarkėm ir dabar labai gerai gyvenam ...
        ....Įėjo Tomas.
        -Trukdau?- apklausė ir nelaukdamas atsakymo:- Pranuci gal jau išmokai Giedrės eilėraštį?
        - Nemanyk, kad taip paprasta.
        - Jokiu būdu! O-ho, koks tai darbas sunku. Irgi vaikštinėju iš erdvės į erdvę ir prisiminu, atskridusius šarkas. Ar jos atsitiktinai, ar...
        - Nežinau, Tomai. Dar tik pirmą  eilėraščio posmą perskaičiau.
        - Tikriausiai apie jūrą ir ąžuolą. O!, - nustebęs šūktelėjo, - tik dabar pamačiau. Iliuzija, bet kaip nuostabu ją karietoje turėti. Jau neužmirši parašyti, kad jūra nuo Šklėrių toli.
        - Yra čia žmonių, kurie jūros niekuomet nematė. Gyvos,  banguojančios, plukdančius laivus kažkur toli ir parplukdančius namo. O ir ąžuolai, Tomai čia neauga. Gal kada nors anksčiau, bet dabar Šklėriuose nėra nė vieno ąžuolo.
        - Dabar taip, Pranuci, nesakyk, kad nėra. Negriaukime iliuzijos. Karietoje jai turbūt ne taip lengva atsirasti ir būti.
                           Ąžuole, kurs iš gelmių geri
                           Mano sielą, mano kalbą ir akis,-
padeklamavo Tomas ir:
        - Kai išgirstu žodžius, kuriais motinos kalba apie savo širdies troškimus, žinok, žmogau- svetimų prie tokių žodžių nebūna. Visi savi. Prisimenu, kai anuomet Saimonas lėtai, labai lėtai glostė ąsotėlyje pamerktų gėlių puokštę ir pats sau: Tai jau šešiasdešimti penkeri, Šimuli? Taip, taip, jau šešiasdešimt penkeri, Šimuli...
          - Gerą atmintį turi. Saugok!,- pagyriau Tomą, bet pasirodė, kad ir aš atsimenu. Džiaugėsi kaip mažas vaikas. O kodėl? Galbūt, kad tos gėlės galėjusios paliudyti, kad net ir šituose miškuose jis, Saimonas Kisielius, pravardžiuojamas Šarkynu, neužmirštas. Ne poetas. Ne rašytojas. Ne ministras. Jis Šklėrių ir miško žmogus.
        Džiaugėsi ir Vlada:
        - Lietuvon visi nuvargę. Dar mes, kolei ant kaimo, tai dar gyvenam. Turim karvukį, paršukų.. Tai dar dėkui Dzievui. Norėtau, kad ir toji mano duktė parvažuotų iš tolimo krašto.
        Tomas atsistojo ir, gerokai sudvejojęs , nuėjo prie ąžuolo- iliuzijos. Žiūrėjau, kaip atsargiai tiesia ranką, norėdamas paliesti jo galingą stotą. Irgi įsitempiau iki uždusimo, numanydamas kaip jo ranka nuskęs medyje. Dieve, kad tik greičiau- skubinau atsiradusio įvykio atomazgą. O paskui beveik vienu šaukiniu: ąąąąąąžuolas!!! Tomo ranka nenuskendo, atsirėmė į jo liemenį, o marių vandenys aukščiau pakėlė bangavimą ir blizgėjo, švietėsi ryto šviesoje..  Erdvė G-26 pademonstravo jos dvasioje slypinčias galimybes.
      - Tai va, Pranuci, kokie stebuklai atsitinka, kai gerai išmoksti eilėraštį. Giedrei gal net nerašyk, vis tiek nepatikės...
        - Dar ne visą, tik pusę išmokau,- pasakiau Tomui ir pakartojau:- Tik pusę, Tomai.
        Pasiėmiau šratinuką, pasilenkiau prie nebaigto rašyti Giedrei laiško pozicijoje  POST SCRIPTUM ir parašiau.
        Tikėsi ar ne, tačiau kai mokaisi, Giedre, Tavo eilėraščių, jie daro stebuklus.

2007-

49

48. Iš sodybų pelenų...

- Niekuomet nebuvau panorusi, kad dziedulis IŠVAIKŠČIOTŲ ir jau... AČIŪ. Atrodo, kad jeigu taip atsitiktų, kažko svarbaus karietoje netektume. Tačiau suvokti šio žodžio prasmę, deja, nesugebu. Labai ne tas, nepaslankus. Ypatingai, kai matau sėdintį ant klevo krėslo prie liepinio stalo. Čia toks esi nejudrus, kad, regis, nieko nepastebi, o vis tiek: dziedulis IŠVAIKŠČIOJA.
      - Patys sau įsitrynėte galvose dziedulį su jo išvaikščiojimu, ir patys pykstate, kad jis toks. Patikėk, Aste, man batai kojų negraužia ir netgi jose nejaučiu kelionių nuovargio. Kai patogiau mane matyti, taip matykit. Kai pavargstu, tai visas pavargstu ir savijauta lyg  būčiau išvaikščiojęs save. Tuomet kodėl -ne? Dziedulis IŠVAIKŠČIOJA. Vadinasi, dar užsiėmimas jo nebaigtas ir dėl to man pykti tikrai nereikia. Esu net sakęs, kad kaip pavadinsit - nepagadinsit. Nors neretai ir pats įkritęs į žodį, ten irgi tik tuo ir užsiimu, kad išvaikščioju.
        - Būni žodyje? Kaip karietoje?- pasidomėjo.
        - Paklausyk. Manau, kad geriau suprasi, negu aiškinčiau, kaip tai atrodo, pasakiau ir perskaičiau dar šviežią, nenušlifuotą eilėraštį Žodžių prasmėse

                   Ir žodžių prasmėse
                   Dažnai bažnyčios gieda,
                   Erdvė beribė, nors dangum važiuok!
                   Žvalgausi ir jaučiu- širdis pritilo,
                   Neišmanydama,
                   Kaip tokią erdvę išmatuot.
                   Maniau, jausmų pakanka,
                   Kad galėtum tarti,
                   Kaip kas yra, ar buvo, netgi bus.
                   Bet ne!
                   Širdis išėjo prasmei nusilenkti
                   Ir paprašyti Proto paramos.
                   Didi galia!
                   O priesakai jo kilnūs,
                   Todėl ir priešpriešos nėra:
                   Širdis ir Protas.
                   Protas ir Širdis.
                   Tegu netils ten giedančios bažnyčios!
                   Te žodžių prasmėse erdvės daugėja!
                   Aš sveikinu Tave, žmogau,
                   Kaip Dievą,
                   Kaip kūrėją,
                   Nes suprantu,
                   Jog Žodyje dar vis
                   Save kuriu

        - Savo žodyje?  Taip?- sukluso Astė
        - Savo žodyje turbūt mažiausiai. Kur kas dažniau save kuriu, būdamas kitų žmonių žodžiuose. Net ir tavo...
        - Ką tu! Ką tu!  Aš, dzieduli, ne poetė. Gal kada nors, nes  būna, kai pati sau kažką apie kažką pačiaušku ir, regis, kad tai labai įdomu. Niekas to net nežino. Aš tik savyje taip išvaikščioju.
        - O! nusijuokiau išgirdęs taip dažnai sakomą žodį, - mano eilėraščio linkėjimai, regisi, pildosi: Te žodžių prasmėse erdvės daugėja!
         - Nesuprantu, - trumpai atvirai pasakė Astė,- ir pasiskundė:- Kada gi aš išmoksiu taip filosofuoti? Kada manęs visi klausys todėl, kad nesupranta, o aš busiu patenkinta, kad va koks Hėgelis esu.
         - O-ho! Tu jau Hėgelį mini! - nuoširdžiai nustebau ir pasakiau:- Tikėkim abu, Aste, kad tas laikas, kai tu kalbėsi, o aš tavęs klausysiuosi negalėdamas suprasti, visai arti.
        - Ir dar pagirsi: gražu!, puiku! . Manau, epitetų tau mane giriant užteks nemažiau kaip Žolėje.
        - Taip manai?
         - Jeigu tas laikas, kaip sakai, netoli, greit pats įsitikinsi. Bet tai natūralu, tai bičiuliški patapšnojimai per petį :o, kaip gražiai atrodai, Jonai!  Ir tu neblogiau Pranuci. Juk ir aš tave, dzieduli, dažnai giriu tiesiog pasaugodama sveikatą, nes žinau, kaip tau skauda, kuomet atvirai pasakau  savo nuomonę, kuri anaiptol  ne visuomet palanki.
       - Vis aršesnė, vis sunkiau sukalbama daraisi. Ne angelas juk, bet sakyk, ką mano eilėraštyje išgirdai ne taip?
        - Reikėtų bent kartą perskaityti, ne aplaižant klausa, o susikaupus. Kuri dieną, kai išvaikštai  Giedrės eilėraštį? Šiandien bene trečia? Ot, tokį eilėraščio skaitymą pripažįstu. Ir džiaugiuosi, beje, kad išmokęs pusę eilėraščio, neskubi pasakyti: ak, kaip gražu! Juolab, kad ir gražiame eilėraštyje ne visuomet būna gražu. O šitą Giedrės, pasakysiu, Dainą iš pelenų, irgi protingiau vertinti kaip šukę sudužusio veidrodžio, kuris išlaiko savyje, ką įsiurbęs TUOMET... Ir ąžuolą ,ir marias, ir pajūrį ir daug  to, kas privertė Giedrę pasakyti:
                                              Apie liūdesį klevų ir uosių
                                              Aš sodybų pelenuos dainuosiu,
        - Aš jau du laiškus Giedrei parašiau ir, matyt, rašysiu trečią.. Na, o dėl savo eilėraščio ir dėl linkėjimų, kad žodžio erdvės plėstųsi, tai, žinoma, dėl to veiksmas nevyksta. Tačiau suprantu, kad žodžių prasmės irgi nenustygsta vietoje juda, plečiasi arba bent kaupia energiją, kad išsilaisvintų iš sąstingio. Todėl toks ir eilėraštis. Bet gal neeikvokime dėl jo laiko, kuomet neužbaigtas svarbesnis darbas. Šiandien tikrai trečia diena, kai mokausi Giedrės eilėraštį. Beje, kodėl turėtum džiaugtis, kad toks nepaslankus?
        - Lygiai tiek dienų G-26 erdvėje stovi iliuzijų ąžuolas, nedingsta  marios, regiu pajūrį,- atkakliai gynė savo supratimą Astė.
        - Taip, Aste, taip, pritariau nujausdamas jos nuotaikose permainas ir pradėjau skaityti neišmoktą Giedrės eilėraščio dalį.
        - Hm, o kas čia?- girdžiu, suirzo Astė, - Tik pažiūrėk, dzieduli... Čia kažkas teršia aplinką.. Tai jau būtų tikra kiaulystė.
        - Yra kaip parašyta eilėraštyje. Ir nemanau, kad šitą kiaulystę galima būtų išmėžti.
        Su Aste matėme, kaip iliuzijų peizažas erdvėje G-26  gerokai pasikeitė. Atsirado nuojauta, kad ruduo įėjo, įslinko į mūsų sielas ir jo mumyse  net daugiau, negu aplinkoje. Sielos liūdėsiu apsigaubė pakluonėje sustoję kaštonai. Atrodo, kad verkia ir net žinai, kodėl tokia jų rauda. Žino, matė, neužmiršo  kažkada čia buvus namus, kurių dabar net ir slenksčiai išversti, suminti, įtrypti į žemę. Dar tikėta, laukta, kad gal Dievas išgirs ir padarys stebuklą, bet va  jau ir ruduo įsėlino. Jau net į žmogų... Ir ten, TOS vaikystės žmonėse, jau ruduo.
                                             
                                              Ką tau sodai rudenio sakys,
                                              Kai ieškosi slenksčių išvartytų
                                              Baltuose laukų šešėliuos ryto.
         
        Užsimiršau šitokioje  nuotaikoje, o tai, kas buvo TADA, priartėjo, buvo arčiau ir svarbiau, negu mano ką tik parašytas eilėraštis ir "pafilosofavimai" su Aste.
         - Nori, kad paskaityčiau?
         - Betgi, dzieduli, tu skaitai, - nustebo Astė, - Va tau! Va tau! Tikrai skaitai. Aš girdžiu. Netgi, sakyčiau, neblogai skaitai.  Net numanau, kaip labai tau  gaila, kad Giedrė išėmė iš eilutės ten buvusius žodelius NORS TŲ...  Ir  man jų gaila -eilėraštis pasidarė laisvesnis, lengvesnis, bet skaudžios prasmės sumažėjo. Ypatingai prasmingas NORS                                       
                                             
                                              Kai ieškosi NORS tų slenksčių išvartytų
                                              Baltuose laukų šešėliuos ryto.
                                              Ir surasi tik tremties geluonį
                                              Raudančiuos kaštonuose pakluony.. 

        - Pasirodo, kad jau pats savęs negirdžiu. Skaitau ir negirdžiu. Tiesiog neįtikėtina, bet jei girdi kiti, vis tiek gerai, - nelinksmai kalbėjau Astei, beveik žinodamas, kad jai tokius eilėraščius išmokti žymiai lengviau, bet apsigaubti tuo laiku gal net neįmanoma. Šitas eilėraštis irgi atėjęs iš TADA, iš TEN, kuomet slenksčiaitis, kad išėjęs žinotume, jog reikia pareiti, ir pamatai, kad laikytų namus...
       - Ačiū, Aste. Manau, kad veltui laiko neišbarstėm. Pati pamatei, kaip sunkiai skaitau ir mokausi  eilėraštį. Jau trečia diena, bet kol neparašysiu Giedrei laiško, nesakysiu, kad išmokau.
       - O gal nereikia? Gal taip tremties geluonis greičiau sunyks ir bus geriau? suabejojo Astė.

2007-12-24 08:10:56

50

49. Škac, naktie

-Atsiliepkime. Mes uždusime, užtemsime savyje. Mes išnyksim dar gyvi. Atsiprašau, kad taip kalbu, bet taip nenoriu būti, taip negalima. Mes turime gyventi ir aušti, pasirodydami kartu su šviesa,- kalbėjo Ypata, bet piktumo jo žodžiuose nebuvom. Tiesiog sakė, kaip supranta mūsų gyvenimą Šklėriuose ir vargu, ar kas galėjome prieštarauti. Kita vertus, žinojome, kad tai įžanga, ir netrukus pasakys ką, jo supratimu, reikia daryti, kad būtų geriau.- Jūs žinote kokia šiandien diena?
        - Vakar pavalgę Kūčių vakarienę laukėme Kalėdų. Manau, kad sulaukėme. 
        - Nejuokauk Pelėda. Rimtai kausiu.
        - Turbūt šią dieną kažkas svarbaus nutiko pasauliniuose karuose- pirmame ar antrame?- paspėliojo Astė.
         Jau kuris laikas, kai Astė save vadina Ypatos mokine. Su juo jai buvo įdomiau.
        - Nėra dienos, kad karuose kas nenutiktų, ypatingai kuomet  jie pasaulinai. Bet aš sakau, kad, ponai, priimkite didžiausią dovaną - vieną minutę šviesos. Jos šiandiena turėsime daugiau.
        - O aš manaiu, kad tu, Ypata, mums iš tikrųjų kažką naują pasakysi. Gal sumanysi dar kabėti apie užgimusį Kristų, tai negi manai, kad nežinome?
                             Viešpaties baimė gryna, tveria per amžius
                             Viešpaties sprendimai tikri
                             visi alei vieno teisingi,- girdojosi psalmės giedojimas
        - Kalbu apie tai, kad žmogaus matymas pagerėjo. Ir šiomis galimybėmis tuoj pat reikia pasinaudoti.
         - Per minutę? Ką su javeikti? Nebent nusičiaudėti vieną, du kartus. Bet tai galima padaryti bet kada. Nebūtina, kad ji būtų apšviesta.
   - Galima nusičiaudėti ir į Jėzaus gimimą. Atėjus būriu per minutę įmanoma išvartyti Vilniuje Rasų kapų kryžius ir paminklus. Kodėl ne, ponas vežėjau? Tačiau kalbu apie reikalą atsiverti ir įsileisti bent tiek šviesos, kuri mums bus siunčiama kasdien iki Joninių. Supratote, ponai, apie ką aš, - apžvelgė Ypata mus savo imliu žvilgsnius:- Gal net reikėtų atgaivinti ankstesnių kelionių tradicijas. Nesakau, kad jų būta daug, bet štai anų kelionių dienoraštis išlikęs ir labai smagu jį pavartyti.
        - Bet tai nieko naujo.
        - Galėtų būti ir naujo. pasakė  Ypata ir pakvietė: - Aste, mes jau laukiame. Ir į erdvę su ja, Aste, įėjo lyg kažkur matyta- regėta ponia. Grakšti, pasitikinti, pilna artistiškumo, vaidybos, menanti senus ir žinanti naujus laikus.
          Labas, ponai. Aš Jūsų paslaugoms, - palinksėjo dėmesiu į visas keturias puses, įkypomis katės akimis matydama visas erdvės pakampes: - Kai kas mane pažįsta, kai kas dar - ne. Jūs, vežėjau, turėtumėte atsiminti.
        - Citata? Ponia Citata?
        - Anksčiau vadindavote kunigaikštiene. Taip reiškėte pagarbą man,- ir jau matydama visus:- o iš tikrųjų, panai, nesu tituluota. Esu Citata.
        - Didžiausias stebuklas, kurį mums šiąnakt paliko praėjusi naktelė, tai Citata, - pasakė Ypata.- Nepatikėjau savo akims matydamas ją, nenorėjau tikėti ausims, girdėdamas, kad, girdi, pasirįžusis kurį laiką pabūti kartru su mumis. Prašau priimti ją ir mylėti. Tai Citata.
        - Ačiū,-padėkojo už pristatymą Citata Ypatai ir: -Jus sveikina, ponai, Jo ekscelencija prezidentas  Valdas Adamkus ir siunčia Kalėdinę dovaną. Ėgi, kur nukišusi tą savo talmudą,- ieškojo užrašų ir suradusi perskaitė:
         Žinau: daugeliui iš Jūsų šie metai atnešė naujų rūpesčių ir problemų. Tačiau tikiu: Lietuva ir jos žmonės tikrai pajėgs įveikti sunkumus. Svarbu, kad, eidami šiuo keliu, liktume solidarūs ir artimi, kad mus sietų tikėjimas ir pasitikėjimas, kad vieni kitiems būtume kaip šį vakarą - šiltesni, atlaidesni ir žmogiškesni.
         - Ačiū prezidentui,- už visus  pasakė Ypata:
         Ir sukunkuliavo užvirė kalbų kalbelių katilas:
         -Didžiuojuosi savo Prezidentu. Kalba Lietuvos sąžinė.
        - Darbais mylėkime tėvynę, o ne žodžiais ir per šventes.
        - Septyniolika metų veržiame diržus ir vis linki kantrybes. Per tą laiką ir vaikai varge užaugo.
        - Kas Lietuvoje daugiausiai dejuoja? Ogi pensininkai!
        - Ačiū, kad pasveikinat, bet darykite ką nors, kad gražintų Lietuvai tiesioginio krepšinio transliacijas. 
        -Adamkus- paskutinis sąžiningas Lietuvos politikas.
        Ir atsiminiau sapną...
        ...Matau, į karietos erdve G-26 atėjo Saimonas Kisielius, sodiečių pravardžiuojamas Šarkynu ir atsisėdęs ant kulbės pasakoja:
       
       SAIMONAS: Pirkia, kurią nugriovėme ir jos vietoje statėme naują, buvo mamos ar močiutės pas žydus pirkta. Labai sena. O tėvas sirgo. Galvą, akį suko. Nu, biedni buvom. Mirė prieš pat karą . Viena sesuo ir  mes penki broliai išaugom. Bet vyriausias Ipolitas po mašina pakliuvo. Kitas Latežėrin gelbėjo  Sidaravičienę. Tai nuodais apsinuodijo. Tik ištarė du kartus oj, oj ir viskas. Dvylika vaikų toje senoje pirkioje turėta. Visų net nežinau. Mirė daug: Elena, Onutė, Liudvikas, Pranas. Kai Pranas mirė, jo vardu kitą vaiką pavadino. Visų ir neatsimenu. Klimukas irgi mirė. O daugiau neatsimenu.
       
        Nežinia iš  kur ir kada atėjusią pamačiau ten sėdinčią ir jo žmoną Vladą.
       
        VLADA: Seniau motinos mūsų išaugino po 10- 12 vaikų Kodėl dabar tokie bejėgiai, kad po du vaikus. Kiti dar tik po vieną. O jau trečias, kaip sako per apsigavimą atsiranda Ir mūs tą Lietuvėlė būt gausesnė, didesnė ir būt gal žmones meilesni. Išnyks Lietuva. Nebus. Reikia, kad būt šeimos ko gausesnės, ko didesnės. Vaikų niekam nereikia rokuotis, nes vaikai džiaugsmą atneša namuose..
        Bet aštiš atsiminiamai. Viešnią turime.
        - Dažnai atsimindavau Jus, ponia. Kaimynas ne rečiau,- pasakiau Citatai, atsikratęs sapno,- bet kad Radijo karietoje ateisite, nesitikėjau, nenumaniau. O dabar, jeigu tai tiesa, ką sako Ypata, dar ir pagyvensime kartu. Dovana, kurios reikia pavydėti. Tai gražus pavydas. O ponui prezidentu labai dėkojame, kad jau žino beveik tiek, kiek mes: kad bus naujų rūpesčių ir problemų. Perduokite jam mūsų komjaunuoliškus linkėjimus iš tamsiausios naktelės.
        - Manykim, kad nenoriu čia būti dyka. Akimis suieškojo Astę: - Panele, būsiu labai dėkinga, jeigu atneštumėt vazą ar ąsotėlį su šaltu vandenėliu.
        - Vazą? Ąsotėlį?
        - Na taip. Vazą arba ąsotėlį. Pažadėjau Žaliai Žolei, kad padabinsiu karietą gražiausiomis poezijos puokštėmis.
        Manau, kad nebuvo tarp mūsų, kuris suprastume, ką tai reiškia. Tačiau netrukus gražiai nudžiugome pamatę, kaip Citata į atneštą ąsotėlį sumerkia Žalios Žolės poezijos šakeles. Merkė, rodė ir kalbėjo, esą, šias tris siunčia Melisa. Mes gi džiaugėmės, matydami ir girdėdami, kaip: 1. Taip tyliai brėkšta naktis / rodos ir  kurčias išgirstum. 2. Skauda geltonus lapus/ ir melsvą dangų/ ir debesis/ 3. Skęsta / viskas skęsta mano/ baltose lubose/.
        - O-go - go! -storai kaip niekuomet nusidyvijau.- Tokių dovanų mes dar neturėjome. Niekuomet neturėjome.
        - Bet juk niekuomet neturėjote ir Citatos. Mėgstu pati gėrėtis ir kitiems parodyti, kokių gražių dalykų yra žmoguje.
        - Bet tai nuskinta iš eilėraščio?
        -Nesijaudinkite, vežėjau. Tokiuose metuose jau turėtum žinoti, kad paėmus iš jos, poezija dauginasi ir eilėraštis pasilieka savo vietoje. Tai, sakyčiau, didi jo savybė - duoti ir išlikti nesumenkusiu, išlikti savimi -eilėraščiu, sonetu, poema... Tik, žinoma, ten tos šakelės atrodo dar gražiau. Skaitykite ir  pajausite, ponai, ką noriu pasakyti... Puokštė truputį LIUDNOKA, tiesa?  Bet pamerkime dar dvi šakeles Tai Sememos iš jos Išėję nesugrįžt: gal nesušals minioje šioj banguojančioj / vaikas išėjęs negrįžt į / Kalėdas/.
Ir iš Grėjaus Jis norėjo   
                               Jis norėjo atsiklaupt prieš Dievą.
                               Tačiau paslydo ir visu ūgiu išsitiesė pažliugusioje žemėje.
        Pamerkusi poezijos šakeles ąsotėlyje, Citata atsitraukė ir iš toliau žiūrėjo į puokštę.
        -Šiandien poezijos Žolėje nedaug. Matyt, poetai išėję prie gimusio Kristaus. Nelinksma, bet vis tiek gražu tokią puokštę turėti Radijo karietoje.
        - Ir dar kaip gražu, ponia. Dieve mano! galėjau ir aš susiprasti, bet nesusipratau,- pasidžiaugė ir pasiskundė Astė.
        - Paprasta ir gražu, -pritariau Astei.- turbūt taip irnumirsime nežinodami, kiek daug šalia mūsų gražių dalykų
        - Kam gražiu, kam ne. Va ką girdim iš CIRko lūpų: sek ir tu/ paskui mane/ jeigu manai, kad gyventi neverta/.
        - Bet turbūt žinote, ką atsakė molii: Na ne. Manau, kad  gyventi verta. Sek geriau paskui mane...
        - O dėl dienoraščio, ar karietoje jis reikalingas, ar - ne, spręskite patys. Tačiau jeigu jis būtų, tikrai mielai pasirašyčiau. Ačiū Citata,- negalėjau nedėkoti,- mus labai pradžiuginote. O, kad tokios puokštės būtų kiekvieną dieną... Matyt, nereikia laukti, kad kas ką mums pasiūlys. Patiems reikia pasirūpint, kad būtų gražiau..
      - Dzieduli, bet jeigu iš tikrųjų žadame turėti Radijo karietoje dienoraštį, tai geresnės progos nebus, - pasakė Astė ir suradusi skiautelę popieriau užrašė:
Škac, naktie...

2007-12-25 18:05:41


» Kūrybos oaze » ASTĖS NOVELĖS » Astės novelės- redaguoti, tvarkyti