2. Genys margas, svietas dar margesnis

Skaičiau ir pagalvojau: „O karieta? Ar ji irgi marga?“
        Atsakymas gal pasirodys vėliau, tačiau dabar jau žinau, kad už genį dar margesni kalendoriai. Mačiau, kad šiandien psalmes gieda varduvininkai Bazilijus, Grigalius, Mažvydas, Gailutė, Fulgentas ir Stefanija, atėję iš interneto Virtualaus kalendoriaus. Bet, sakykite, kas daryti, ką sveikinti, jeigu matai, kad  iš „lietuvio kalendorius“ šviečia beveik visai kiti vardai – Fulgentas, Fulgis, Gailius, Gailutė, Mažvydas ir Mažvydė...
    - Kodėl taip?- paklausiau sudarytoją ir redaktorę Danutę Balsytę. Atsakė, kad, girdi, vardai jame pateikti pagal „Kalendoriaus“ leidyklos 1996 metais išleistą „Vardų kalendorių“, tačiau nepaisant ką bebūtų sakiusi, o būdami įsipareigoję  gyventi su juo, kitokių išeičių net neieškome. Esame lietuviai ir tai reiškia esminį mūsų veiklos ir gyvenimo Radijo karietoje bruožą. Net jeigu klystame, jeigu kas ne taip, kaip kitur, vis tiek esame lietuviai ir... Ša! Basta!
                                         
                                              1. Su saulės patekėjimu

        iškėlėme  Radijo karietoje vėliavą. Tai antra metų diena ir vis tik ji labiau pirma, negu pirmoji- ta visa buvo užimta švente, petardų šaudymais, ši gi įsakmiau priverčia atsiminti, kad tai Darbo diena ir reikia statyti bažnyčias. Prie vėliavos pakėlimo jau turėjau neužbaigtą eilėraštį:
                                           
                                           Likimais praeinu,
                                           Kartodamas kitus ir - ne.
                                           Išaugę METAI- MEDŽIAI jau nežydi,
                                           Tiktai giliai – toli,
                                                                sukritę širdyje,
                                            Žarijom gesdami
                                            Ugnelėm švyti.
                                            Dar degina, kūrenas jų ugnis,
                                            Neleisdama sušalti lyrai.
                                            Ir į save
                                            Ne lyg eilėraštį einu
                                            Žinoti, kaip tikėta,
                                            Kaip džiaugtasi,
                                            Jeigu kada
                                            Savy išgirsdavau poetą.
         
        Rytas baltas, gražus, apsnigtas ir, regis, įėjus į mišką galėtume klimpti iki bambos ir džiaugtis, kad dar turime tokią gražią žiemos dieną. Bet Astės galvoje kitokie regėjimai.
        - Maniau, kad pažvelgę pro 008 langus pirmiausia pamatysime Vilkiją, bet neatrodo,- pasakė Astė, - o po valandėlės apsisprendusi, kad, matyt, protingiau ne laukti, o pareikalauti, pasakė: - O vis tik tegu būna Vilkija! Pažiūrėkite, žmonės, kokio aukšto kalno ir dangaus reikia, kad pamatytume jos bažnyčią. Iš tikrųjų, tokios kišenėje nepastatysi. - Dzieduli,- kreipėsi į  mane,-  ar galėtumei pašaukti kaip tuomet, kai atvažiavę į Vilkiją pirmą kartą, seniai, seniai...
     - Kad ne taip seniai. Prieš 10- 12 metų – atsiliepė Tomas  ir: - Ėgėgė! Vilkijos Siela, atsiliepk į  mano šauksmą!, - pašaukė,-  bet tuoj nutilo ir įskaudintu liūdesio balsu: - Jau neatsišauks. Neatsišauks, ponai, Vilkijos siela. O atrodo, susitikę kaip vakar. Nėra Vilkijos sielos. Amžina atilsį jau... Pranui Mikalauskui.
        - Važiuojam, ponai, - pasakiau. - Vilkijos siela yra, - nesinorėjo pasiduoti tikrovei.
        - Ačiū Dievui, pagaliau, -atsiduso Astė.
                           
                                            Likimais praeinu...
                                            Ir jeigu kam - daina
                                            Tiktai tuomet,
                                            Kai įkelta į gerklę,
                                            Many dažniau dainuoja tyluma.
                                            Netrukdo jai varpai bažnyčių,
                                            Ar išsiveržusių ugnikalnių lava.
                                            Pavaikštau mintimis,
                                            Apsikabinęs lyrą,
                                            Ir vietoj ašaros                                           
                                            Vėl vyturėliais gieda atmintis.
                                           
                                            Dabar ramiau...
                                            Dabar žiema
                                            Į Šiaurę slenkanti,
                                            Ar Antarktidą...
                               
                                 2. Labas, Pranai Mikalauskai

        Kai netiki, kad  o nėra, taip ir būna. Štai ji, Vilkijos siela. Negi negirdite?         
       - Klebonas buvo....
       - Stanislovas Bačkis? Taip? Apie jį kalba.
       - Pas ji to meto moterys laikė savo santaupas pasidėjusios. Savotiškas bankas...
       - O sakė, kad  miręs. Nepatikėjau. Atsimenu tave ir, regis, toks kaip prieš dvyliką metų.
       - Tai kad toks ir esu. Kuomet yra tokia Radijo karieta, kitaip nebūna. Visuomet yra kaip buvo. O ką čia pasakoju, tai atsimindamas vikarą Baikauską. Sako, klebonui Stanislovui Bačkiui mirus, sąmyšis prasidėjo. Pirmiausia dingo iš bažnyčios brangūs kilimai, žvakidės, kitas geras turtas. Jaudinosi, sielojosi vikaras pažiūrėjęs į nuogą, nudraskytą altorių. Sako, tokia mintis kilo: Viešpatie Kristau, kaip anieji tave prieš 2000 metų draskė, taip dabar lietuviai plėšia tavo drabužius.
        Buvau pasakojęs Radijo karietos publikai šį nutikimą. Man buvo smagu, kad pasakojau beveik tais pačiais žodžiais, kuriuos dabar girdėjom iš Prano Mikalausko burnos. Sakiau, kad sugrįžęs iš klebonijos vikaras vis klimpdavo buhalterijoj, vis perskaičiuodavo manydamas, kad gal jis suklysta, bet – ne. Kaip bevargsta  Baikauskas prie tų sąskaitų suvedimo, galo su galu nesuveda. Trūksta 5000 litų, o bažnyčia išdraskyta.
        - Čia jau irgi visi žinome, kad tu gerai, vežėjau, pasakoji, - pagyrė mane Vilkijos siela Pranas  Mikalauskas. Ir lyg pavydėdamas; - O tavo karieta gerokai praturtėjusi - su muškietininkų špagomis net moterys.
        - Taip, net moterys. Va, Astė. Ji ir privertė sutrukdyti tave. Bet pasakok.

PRANAS MIKALAUSKAS:   
       Vieną gilų vakarą, apie pusę dvyliktos, sėdėdamas klebonijoj, Baikauskas girdi- atsidaro vienos durys, atsidaro kitos Ir staiga jis prieš save mato velionį Stanislovą Bačkį.  Sako, pradėjau drebėti, išsigandau, nors esu suaugęs ir kunigas. Žinau, kad Dievo jėga yra, bet žmoniškoji silpnybė taip mane sukrėtė, kad tikrai negalėjau žodžio ištarti. Ir girdžiu Bačkio žodžius:
       - Garbė Jėzui Kristui.
       Tada sako, kaip kunigas atsimenu teologinį teiginį, kad pradedant kontaktą su anuo pasauliu, reikia jo paklausti:
        - Visi tvariniai Dievą garbina, o tu ar garbinį, ar nenusidedi jam?
        - Esi kunigas, o taip neprotingai klausi, - nusišypsojo Stanislovas.: -Sakiau gi "garbė Jėzui Kristui". Bet ilgai pas tave nebūsiu. Ir tau sveikatai galiu pakenkti. Tik perspėju: pakalbėk su tuo ūkininku. Čia pat, netoli. Vilkijoj. Jis tau pakvitavimą parašys. Gal jis ir be blogos valios tau pakvitavimo nėra davęs. Bet pas ji yra 5000 litų. O, sako, zakristijoną tu pričiupk gerai. Tegu jis atneša visus  bažnytinius daiktus. Niekas kitas nepriėjo ir rakto neturėjo. Jis viską išvogė.
     -Sunku tikėti, bet ir netikėti negaliu,- įsiterpė Astė
     - Jūsų valia, dukrele. Aš irgi perpasakoju vikarą. Kraštotyroje esu įgudęs ir žinau, kaip svarbu kuo tiksliau prisiminti, - pasakė Vilkijos siela ir tęsė:
       - Klebone, palikite man ženklą  kokį nors. Kas gi manimi tikės? Juk aš pats pradedu galvoti, kad sapnuoju..
       Nusišypsojo Bačkis ir sako vikarui Baikauskui.
       - Kokį tau ženklą galiu palikti. Parašą? Taigi mano jau dešinioji ranka karste yra atitrūkus nuo kūno ir jokio pieštuko rankoj neturės.
     Ir „ Garbė Jėzui“. Galvą linktelėjo. Bilstelėjo durys. Vienos, kitos... Šventoriaus  varteliai atsidaro ir link savo kapo Stanislovas Bačkis ėjo ir nuėjo. Dingo.
        - Bet taip nepanašu į pabaigą, kurios laukiame,- neiškentė atsiradusios tylos Astė.
        Jai niekas neatsakė, bet Prano Mikalausko pasakojimas pasidarė įtaigesnis.

PRANAS MIKALAUSKAS;         
        Sėdžiu kaip apmiręs, sako Baikauskas. Paskui atsigaunu. Pradedu melstis ir žemės  kojomis nejausdamas pereinu šventorių ir naujas siaubas: bažnyčios durys atidarytos iki galo. Viešpatie, Kristau, pagalvojau, taigi vėl tavo namus atėjo apvokti vilkijiečiai.  Bet žengiu toliau ir mano kojos užkliūva už kilimo, žvakidžių, kitų bažnyčios daiktų. Tai sunešti bažnytiniai daiktai, o zakristijonas klaupiasi ant kelių ir sako: „Tėve kunige, atėjau išpažinties, aš kaltas.  Bačkis buvo atėjęs. Liepė viską sugrąžinti.“
        Nepradėjus dar išpažinties klausyt, prie zakristijos atidarytų durų – kostėlėjimas. Atėjęs ūkininkas ir, galvą linktelėjęs, pradeda kalbėti: „Nepagalvokit ką tai  blogą, bet aš pakvitavimą, raštelį atnešiau, nes pas mane buvo klebonas Stanislovas Bačkis ir liepė tą  reikalą sutvarkyti“.. 

                                                     ****************
        Prisiminiau, kad toli toli, begalinėse dangaus ertmėse yra Vežėjo žvaigždė. Atsiprašau, ne žvaigždė o žvaigždynas su daugybe žvaigždžių.  Galvoju- žmonėms, visai žmonijai užtenka vienos saulės. Na, gerai kad dar yra  mėnulis, tačiau, be jo, atrodo, galėtų apsieiti. Bet  kodėl tiek daug žvaigždynų ir žvaigždžių. Kažkas  be jų, matyti  negali  apsieiti. Ir tik klausimas- kas Jis?
        Pasiklysti tarp dviejų trijų pušų žmogui atleistina. Tačiau ar turi jis teisę klaidžioti tarp žvaigždžių ir žvaigždynų? Ot, kad ir Radijo karietos vežėjas: rašo sau laiškus, vietoj parašų prirašo daugybę kryželių ir tiki, kad tai ne jo darbas, kad tą laišką su kryželiais kažkas privertė jį parašyti
        Negi  Vežėjo ar  kurio kito žvaigždyno šviesa?
        Ir aš linkėjau, tiesiog  meldžiau dangaus, kad  kuo daugiau tokios šviesos  būtų pasiųsta  į mūsų  širdis. O kaip tą pasakyti žodžiais? Gal taip ar panašiai:
        - Rašykim laiškus, kad ir sau, kad ir pasirašydami kryželiais. Paskui vietoje kryželių parašysime mirusiųjų pavardes- brolių, seserų, senelių, kaimynų...
Juk Garbė Jėzui Kristui, išmokiusiam atsikelti iš mirusiųjų..

2008-01-02 15:44:41

4.                 

Moderatorius Aurimas ištrynė jūsų kūrinį "Arklį pažinsi iš dantų, žmogų - iš kalbų," nes vykdau prašymą

Kūrinio tekstas:
norėjau parašyti išgirstą patarlę Radijo karietos dienoraštyje, tačiau pasirodė Astė ir:
- Graži bus diena, tiesa? Ne, ne! Aš ne apie tai, ar lauke bus šilta, ar saulėta. Aš apie tai, kad vėl su karieta. Vien dėl to žmogus stengiesi būti ir gyvas, ir sveikas. Ačiū, vežėjau, tau, ačiū Tomui Vaisietai.
- Hm. Kas tau, Aste? „Ačiū, Tomui Vaisietai, ačiū tau, vežėjau“ Už ką tas „ačiū“Neee! Atleisk!Tai jau mums reikiadėkoti: ačiū tau, poniai Citatai, ačiū Ypatai, kad padedate iš gausybės balsų išskirti „Radijo karietos“ tarškėjimą. Štai už ką reikia ir būtina „ačiū“ sakyti- už gerą nuovoką susigaudyti ir orientuotis kelionėse.
- Sakyk, dzieduli, kodėl mes nedainuojame karietos dainų, kad ir:
Oi, parvešimšimtąmetų
Mūs šalelės mylimos....
- Ar kas draudžia? Dainuok, Aste. Jeigu tik širdelė geidžia, dainuok, bet nedainuoji. Matyt, ne dainų metas. Prisimeni Giedrę?
- Kaip neprisiminsi? Jai špagą padovanojome. Geriausią, beje. D‘ Artanjano. Girdėjau, kad nerūdija, kaip mūsiškės. Net tris špagas turime Radijo karietoje, o pasirodo, kad ne taip jos čia reikalingos. Lyg nemokėtume susikauti.
- Kol kas gal nelabai jos mums reikalingos, bet ką žinai, kaip ryt.- pasakiau Astei ir paklausiau, ką jį žinanti apie Giedrę.
Astė žinojo daugiau, negu aš ir sakė, kad dar daugiau žinių turi ponia Citata. Neskubėjau jos klausinėti juolab, kad padavė karietos dienoraštį, kur ponios Citatos užrašyti Giedrės kažkur pasakyti ar parašyti žodžiai:
„Jeitu esi POETAS, privalai nors šviesias kelias kibirkštis įskelti ir juodžiausioje naktyje iš savo širdies ir padovanoti jas žmonėms, kad jie nepaklystų tamsybių labirintuose, kad jie atsijotų melą nuo tiesos, savo priešus nuo draugų, nuimtų kaukes nuo apgaulių ir išdavysčių.
O mūsų Tautos ,,sąžinė''per visus tuos tragiškus ,,laisvės'' metus kukliai tyli. Tikrai moka gyventipilietis, kaip gaila, kad tokių gabumų man likimas pagailėjo...“
- Įdomu, - pasakiau perskaitęs,- o apie kokią konkrečiai „sąžinę“ čia kalba? Nujaučiu, kad apieJustiną Marcinkevičių.
- Turbūt apie jį, nes ponia Citata dar ir padeklamavo:
Pamokyk, kaip gyvent, Justinai--
Prie visų tau valdžių - saldu,-
pakalbėjo Astė,bet regisi, kad jai labiau rūpėjo kelionės reikalai ir noras pajausti žmogaus gyvenimąten, kur jis yra, ir pajausti iš jo paties supratimo: - Dzieduli, sakei, kad atvažiavus į Šklėrius būtinai susitiksime su Adomulio Agota. Ne pirma diena, kai Šklėriuose, o jos nėra.
- Ne tik diena, o jau keli metai, kai jos nėra.
- Nėra?
- Palauk, Aste, ką nors sugalvosime.

1. Kaip ėjome į Lietuvą

Jau apie pietus prie karietos priėjo nedidukė, bet dar guvi moteris. Apsirengusi taip, kad įbažnyčią prievarta nenuvarytumei – taip išeinama po kiemą pavaikščioti, po kaimą, kuomet išeina ne baliuose ar svečiuose pabūti. Nepaisant to, pamačiusi ją, Astė suvokė, kad pagaliau jos laukta viešnia atėjo.
- O kaip norėčiau būti tokia miela, graži, jauna. Deja, deja. Jūs turbūt Astė? Dziedulis prašė, kad ateičiau pas Jus ir papasakočiau vėl, kaip tuomet....Negi tikrai jums įdomu žinoti, kaip mes ėjome į Lietuvą?
- Į Lietuvą?- nesuprato Astė.- Kaip į Lietuvą. Argi čia –ne Lietuva?
- Senesni žmones ir dabar nesako, kad čia Lietuva. Ji ten, už Merkio. Bet kad iš tų, kurie tada buvome jauni ir greitai pasenome, jau nieko neliko. Ė, jau ir atsiminti nėra kam.O į Lietuvą važiavome, kai buvo užėję pirmi rusai. Sakė, kadleis išvažiuoti Lietuvon. Mes viską čia palikom. Viską palikom - ir namus, ir gyvulius. Kad tik ton Lietuvon nuvažiavus. Ką ten būtum darę, ogi Dievulis žino. Net nežinom, kas ten mūsų laukė. Bet mes važiavom. Susiruošėm ir visi važiavom.
- Tikrai? –nemokėjo suprasti Astė, bet Adomulio Agota žinojo, kad jai reikia pasakoti, kaip tuomet pasakojusi man ir Tomui:
- Neturėjau arklio tada.Mes tik su mama gyvenom. Tėvelis numiręs, broliai iškrikę. Nei vieno nebuvo. O arklys mūsų buvo puolęs. Tai kitą arklį nusipirkom ir iš vakaro į vežimą sudėjome, ką, sakė,po kelis kilogramus galima bus vežtis. Pagalves, užklotus, puodus, kirvį su pjūklu, kad neužmirštume. Tai iš vakaro nusvėrėm, susidėjom viską ir va, kai pasakys, kad jau važiuojam, tai pakinkysim arklius ir važiuojam. Nu, nežinau, ką mes būtume darę, kur ten būt patalpinę mus toje Lietuvoj, bet, sakau, kad važiavom.
- Labas, ponia. Vos pažinau., - atėjęs pasisveikino Tomas.
-Ponia?Baik, žmogau, juokauti. Pats va kaip gražiai atrodai. Tokiam ir ponu būti ne gėda, - pasakė Adomulio Agota: - O tave atsimenu. Vis prašei, kad padainuočiau. Artistas gi.
- Dabar mes čia visi artistai. Kai reikia atsiminti taip, kaip būta, tai nori nenori, o tenka būti artistais, - atsiliepė Tomas.
Žiūrėjaupro karietos langą į praeities vaizdelį, kur įsiterpia spindulėlis dabarties ir sunku suprasti, kokiame laike tai vyksta. Jau ne kartą sąmoningai bandau sumaišyti būtą laiką su esamu ir, deja, negaliu, pasakyti, kad toks eksperimentas pavyksta. Žinau, - ir visi žinom- kad Radijo karietoje įtaigos jėga ypatingai veiksminga, tačiau kažko neapsižiūri ir, žiūrėk, išlenda yla iš maišo.
- Ateikit ir būkit, kaip Šklėriuose, kaip visuomet, - pakviečiau visus į karietą., -bet trijulės šurmulys užtruko, o savyje girdėjau eilėraštį, kurių paprastai ieškau, kad galėčiau savaip pasipuošti dar naują gyvenimo dieną. Eilėraštį atsiminiau, bet keista, kadji girdėjau deklamuojant Agotos balsu. Ypatingai raiškiai buvo ištartas jo pavadinimas. „Ateik, Pranuci“.

Gal net gerai, kad šitaip būna –
Atrodo, mūzą į rankas imi,
O mirtį paimi
Ir groja triūbos,
Sukilę kryžiai skuba pasitikt:
– Ateik, Pranuci,
Žemės tvariny,
Čia – viskas, kas jau buvo,
Kas dar bus...
Tik netiesa, kad mirtį su triūbom imi.
Apsikabink – ir tavo glėbyje dangus.
Čia – sapnas tu.
Čia – paukštis tu.
Čia tas esi,
Kuris ir būna, ir nebūna.
Paglostyk meiliai žalvarinę triūbą
Ir paklausyk, kaip šauniai groja
Tavim

Išgirdęs šitaip Agotos balsu perskaitytąeilėraštį, dar kartą pabandžiau jį savyje perskaityti savuoju, bet savireguliacijos mechanizmas nesuveikė. Vėl girdėjau Agotos balsą: „Ateik, Pranuci“..
- Ne, Kaimynėle. Dar ne. Dar noriu apsikuopti Radijo karietos reikaluose, o jau paskui... Nepyk, betdabar dar – ne! - pasakiau ir gal pirmą kartą skaudžiau negu bet kada pagalvojau, jog gal reikia pasirūpinti ir kažką padaryti, kad senių reikalai neeikvotų jaunų žmonių energijos. Kaip praeities laikas nenori susimaišyti su dabarties laiku, taip panašai ir skirtingų laikų žmonių supratimai, jų pažiūros ir visos mąstysenos sąranga turbūt nenori ir nesugeba būti bendroje mišrainėje. Nemalonu, kad kaip erkių, įsiėdusių į kūną, nelengva atsikratyti tomismintimis, kurios užklumpa būnant Radijo karietoje. Net apsidžiaugiau pajutęs, kad galiausiai man pavyko išbristi iš Savęspi ir jaustis taip, kuomet gal net patyrę psichologai neįtartų, kad neretai iškrentu iš sveiko proto būsenos.
- Tuomet, kai „pirmi rusai“, Lietuvon važiavo ne tik Šklėriai, Aste.Gal tai net gražu: ot, ot, koks patriotizmas, kokia meilė Lietuvai. Viską paliek ir važiuoja...
- Tu vėl apie tą patį? - nenorėjo manęs girdėti Agota, bet man norėjosi, kad Astė pamatytų reiškinį, pasikapsčiusi jo esmėje giliau: -Tai ne tik Šklėrių kaimo ar Kabelių parapijos epizodas, - sakiau jai,- Toks pasiruošimas persikraustymui būdingas visam šiam kraštui. O tai blogai, labaiblogai... Tokie patriotai tokia savo valia galėję parduoti Lietuvą. Jeigu ne visą, tai bent nemenką jos dalį.
- Na, kaip tunori, taip sau kalbėk- nesigailėjome nieko, ir važiavom Lietuvon,- buvo įsitikinusi Agota Balčienė, Šklėriuose visur šaukiama, kaip Adomulio Agota.
- Palaukite, ponai. Nekelkime vėjų! -prisiminė Tomas. Mes juk turime vaidinimą. Pirma pasižiūrėkime,pasiklausykime, o jau paskui... Bet ne dabar, ne dabar. Dabar reikia atsiminti,-apdairus savo veiksmuose buvo Tomas Vaisieta....

2. Ar taip buvo, ar taip būna?

Vakare vėl prisiminiau Giedrę- muškietininkę. Atrodo, kad reikėjo šūktelėti: „ Visi už vieną, vienas už visus“, bet kažkokia įtampa, panaši į baimę, stingdė gerklę. Buvo nesmagu, jeigu špaga būtų pakelta prieš neįgudusį žmogų. Ačiū Dievui, kad taip neatsitiko ir Justino Marcinkevičiaus kaltė, kad jis POETAS. Tai vis tik ne didžiausia kaltė, nes poetu gali ir nebūti, tačiau piliečiu būti privalai. Bet kai pagalvoji, tai irgi bei vienas, nei du. Kiekvienoje partijoje visi piliečiai. O neteisingiausias priekaištas Justinui, kad nei jis, nei bet kuris kitas poetas- sakykim, B. Brazdžionis, tautos „sąžine“ savęs neįvardijo. Jeigu tauta juos pripažįsta tokiais, tai, manau, kadjos reikalas ir todėl priekaištai geriau pritiktų jai.
Na, bet stop!Ar ne per daug protingas? O ir poezijos dabar tiek nedaug, kad Viešpatie, Viešpatie.
Ji vėl dažnai tokia, kad jai suprasti reikalingos specialios studijos. Argi galima reikalauti, kadji šviestų, kad kas „ nepaklystų tamsybių labirintuose“?
Manau, kadne.
Ir dar: negaliu įsivaizduoti, kadGiedrė priekaištautų likimui už tai, kad jis neleidžia jai mokėti gyventi ne taip, kaip mokakiti. („O mūsų Tautos ,,sąžinė''per visus tuos tragiškus ,,laisvės'' metus kukliai tyli... Kaip gaila, kad tokių gabumų man likimas pagailėjo“.
„Visi už vieną , vienas už visus‘
Ar taip buvo? Ar taip būna?

5.

1. Brangi žuvis nenardo visų akivaizdoje, -

kelintą sykį girdžiu ją, patarlę: „ O kodėl? Ar ji irgi žino, kad greitai bus sugauta? “- bandau suprasti ir prilyginu brangią žuvį pačiai patarlei, kuri, regis, nardo tik mano galvoje. Jau pastebėjau, kad prieš rimtesnį darbą galvą užpuola kokia nors viena- būtent viena- patarlė. Radijo karietoje Ypatos erdvė nebuvo tokia, kad galėtume ją visą aprėpti akimis; ji kaip koks supainiotas kalnų urvų raizginys - sukaliojasi, plečiasi, siaurėja, išeina į landą ir vėl netikėtai išnyra erdviame, pagarbos vertame urve- aukštai pakeltos lubos, ir sienos nors daužyk bombardomis. Pakviesti išgerti kavos, nuėjome ir susėdome erdvėje, kuri priminė Adomulio Agotos kiemą, savo kraštais atsiremiantį į vienkiemio sodybos pastatus. Jie jau apgriuvę, puolantys žemėn - ir tvartas, ir kluonas, net pats namas jau atrodo lyg trenktas dideliu šlapiu maišu ir pakreiptas į šonus. Sėdime irgi prie plataus, ilgo stalo, už kurio galima susodinti nemenką  šeimyną, bet prie jo mūsų nedaug – be manęs čia ponia Citata, Tomas Vaisieta, Ypata ir Astė, kuri retsykiais, Erdvės šeimininko  paprašyta, kėlėsi ir kažkur bėgo. Dažniausiai stalo servizo reikalais.
        - Dabar, ponai, jau galima ir špagą prisisegti. Įpratau ir, ačiū Dievui, be jos man nepatogu.
        - Pasakėte, kad be špagos nepatogu. Net ir prie kavos nepatogu? Tai bent  naujieną išgirstu...
        - Taip, naujienų yra daug, ponas Vaisieta, - atsiliepė Ypata, - bet jau žinome, kad dramblio iškart nesuvalgysi. Beje, mes jau daug ką žinome. Jau net vežėjas nesistebi, kad karietoje galime įkelti  didelius daiktus. Žodžiu, lyg ir nieko nedarydami arba darydami ne taip kaip, atrodytų, nereikia daryti, padarėme daug dalykų, kurių svarbiausias, sakyčiau, mūsų pačių pripratimas ir šioks toks sugebėjimas orientuotis kitoje būtyje. Erdves, kurias anksčiau atiduodavome fantazijoms, dabar esme užėmę savo gyvenimu ir... lyg taip turėtų būti.
          - Atsiprašau už įžūlumą ar, sakykim, už akiplėšišką išsišokimą. 0 labiausia atsirašau jūsų, Ypata, - nelauktai nutraukė prasmingai pradėtą, gal net įdomią Ypatos kalbą ponia Citata. Ir aiškino, kad taip daranti todėl, kad jos nuojautose glūdi abejonė, ar Ypatą, vadindami ponu Ypata, nesumenkiname savęs Radijo karietoje, kuri vis dėlto kaip iš Dievo rankų – tokios juk nebuvo per visą karietų atsiradimo istoriją. „Gyvenam joje, atrodytų, kaip pasakoje, bet irgi ne taip, kur geriama, valgoma, kur per barzdas varva, bet burnos tuščios. Čia gi kai valgom -valgom, kai geriam  - geriam ir prireikia servetėlių lūpoms nusišluostyti“, - kalbėjo ponia  Citata, po truputį sulaukdama atsargaus dėmesio: - O mintis mano tokia, kad kreipiantis į Ypatą reikėtų kreipinį sureikšminti. Nežinau kaip- gal su priedeliais „dangaus tarne“, ar bent „Jūsų didenybe“ ar „ekscelencija“, ar dar kaip. Juk, regis, visi jau suprantame, kad draugėje turime labai nepaprastą Ypatą.
    - Glostyk gaidį kiek nori, vis tiek kiaušinio nesudės, - nusijuokė Ypata, bet ponia Citata neatslūgo:
    - Kiaušiniams dėti yra vištos. Kalbu svarbiu klausimu ir bendravimas tarp mūsų neturėtų būti piemeniškai familiarus. Būkime kiekvienas savo vietoje ir visumoje būsime žvaigždynu ar bent  Grįžulo ratais.
      - Tad ir pradėkite nuo savęs. Pasakykite, Citata, kaip mums reikėtų jus pašaukti.
      - Aš ne apie save, net ne apie vežėją. Kalbu apie poną Ypatą. Tai kitokios būties patirtį turintis žmogus.
      - Nepatinka vadinti ponu, vadink kaip labiau patinka –dangaus tarnu, ekscelencija ar eminencija, - kišau liežuvį, nors protingiau buvo patylėti ir suprasti, kad dvasinė karietos valdžia nepastebimai perėjo būtent jam, Ypatai. Aš gi, karietos vežėjas ir jos savininkas, daugiau dėl įspūdžio ir maskuotės. Karietos esmei reikėję, kad jos išvaizda  būtų labai kasdieniška, vežėjiška, aptrinta žmogaus buitimi, o už jos sienų – kitokios apraiškos, kur maišosi žemės ir dangaus gyvenimai, o todėl ten pasilikti būti vežėju jau tiesiog neįsileidžiama. Ten jau reikėję gal Ypatos, gal Šv. Kazimiero, kitų Dangaus sūnų ar dukterų, tačiau permest savo laikyseną į tokį supratimą man trūko jėgų: nesinorėjo, pakilus į kalną, leistis žemyn, net geriau neapsidairius. Dažnokai ir mano kalbose išlysdavo yla iš maišo, norint palikti įprastą tvarką su jos darbų rutiną.  Yra vežėjas, ir tegu būna. Yra  ponas Ypata  ir ponia  Citata ir tegu. Yra tiesiog Astė su  Tomu Vaisieta ir vėlgi, argi kam tai kliūva? Jau būta nemažai pasireiškimų, kuomet galėjau suvokti,  jog didesnėje nesuvaržytoje erdvėje auga, didėja, plečiasi ir žmogaus dvasinis AŠ.  Į tą Ypatos AŠ, regis, ir nusitaikė kalbėti, nepasirinkdama geresnio laiko ir gal geresnės progos ponia Citata, norėdama net ir kreipinio priedeliu paryškinti jo esybę.
            - Argi ne taip sakau? - galop paklausė visų, o savo kalbą užbaigė atrodytų, irgi arija  ne iš tos operos, pacituodama Age Meyer Benedictseno žodžius: „Tik per savo keliones aš išmokau deramai suprasti, ko vertas tautinis jausmas ir kas tai yra“.
          - Jausmas? Bala jo nematė, to tautinio jausmo. Geriau  pasakykite, kas tas Benedictsenas. – paklausė Astė, regis, taip dar labiau įveldama prasmingai pradėtą Ypatos kalbą į sumaištį, bet pasirodė, kad tai buvo išsigelbėjimo klausimas. Tai buvo klausimas į kurį panoro atsakyti Ypata.
    - O!, panele Aste, - net džiugiai atsiliepė savos Erdvės karietoje šeimininkas, - jis, ponas Age Meyer Benedictsenas labai žingeidus danas. Na, tiesiog neįsivaizduojamai žingeidus bastūnas. Turėti tokį žmogų karietoje, būtų dar viena Dievo dovana  mums. Mėgdavo pasiklausyti dainų. Man regisi, tu dar nežinai, Aste, kas yra mergvakaris, o jis žinojo, - pakalbėjo Ypata ir:
                                        Labas vakaras
                                        Jaunoji sesele
                                        O ant kokios
                                        Parodos sukvietei, -

uždainavo Ypata, imdamas nuo stalo gėlės žiedą. Priėjo su juo prie Astės:
        -Tai, kaip girdi, liūdna daina, bet po jos jau galima pradėti švęsti vestuves.
        - Tai kad net kavalieriaus neturiu...
        - Palauk. Neskubėk. Parepetuoti galima ir be kavalieriaus. 
                                        Ar nueiti
                                        Į rūtų darželį
                                        Ar suskinti
                                        Rūtelių kvietkelę, -
     
  -  Ė, čia ne vyrų daina, bet šitaip, Aste, ją dainuojant per mergvakarį būdavo rūtomis papuošiama nuotakos galva. Atsimink, nes jau mažai kas čia tą atsimena - -ir palikęs Astės plaukuose žiedą sugrįžo į pradinę kalbėtojo pozą:
        - Čia ponas Ypata taip dainuoja?! - susižavėjusi paklausė ponia Citata.
        - O kodėl kreipiatės į „poną Ypatą“, o ne  į „Jo Ekscelenciją“ ar „Eminenciją“ Ypatą? “- mestelėjau nejaukią frazę, bet jos niekas nenorėjo išgirsti, nes kai frazėse tuščia, jos dažniausiai nieko neužkliudo.
        Ypata  gi irgi neatrodė ryžtingas – žodžiai nesiskubino, lyg taip leisdami geriau save apčiupinėti. Bet jo klausimas, kaip žadame  gyventi toliau - nutildė bet kokį šurmulį.
      - Gal kas žinote, kaip mums reikėtų gyventi toliau? - po gerokai užtrukusios pauzės beveik pasikartojo klausdamas Ypata, bet tyla nuo to nesuvirpo, ji  pasiliko būti gili ir kantriai laukianti.
      - Viskas užsimiršta. Net ir mergvakariai, - vėl prakalbo Ypata, tačiau dabar jautėsi, kad laiko limitas pamąstymams, kaip mums gyventi toliau, jau išeikvotas ir reikia konkrečiau pasakyti, kaip gyvensime, kadangi jau klausimu pripažinta, kad atėjo laikas gyventi kitaip...
        - Atėjau pas jus manydama, kad karietoje gyvenama kitaip. Negi sapnavau?
        - Sapnuose geriau orientuojasi Pranucis, bet tikrai nereikia manyti, kad GYVENIMAS KITAIP kažkuo išsiskiria iš mums įprasto. Svarbiausia neužmiršti, kad tokiame gyvenime nėra mums žinomos praeities. Jeigu ji atsiranda, prisikelia, vadinasi privalome ją priimti ir gyventi būdami kartu su ją.
        - Hmmmm, - mįslingas buvo Tomas: - bandėme su vežėju nuvažiuoti į praeitį, bet tai nereiškė, kad mes ten norėjome pasilikti. Gal jau geriau Airijoje. Hmmmm. Nelabai galiu susigaudyti, kaip galima gyventi su praeitimi nuėjus nuo teatro scenos...
          - Ne apie teatrą, ponas Tomai, kalba. Irgi negalėčiau gyventi su praeitimi be scenos, jeigu nebūtų Radijo karietos. O kuomet ji yra, moku su ja gyventi ir manyčiau, kad jaučiuosi labai šauniai.
          - Taip. Jūs joje jaučiatės šauniai. Tai matosi.
          - Ne į mane žiūrėkite. Siūlyčiau suvokti  mums duotas Erdvių prasmes. Kiek jų, tų Erdvių, nedrįstų rodyti, bet žinau, kad jeigu jų mums stokotų, atsirastų jėga, pasirengusi padėti. Dabar turbūt geriausiai žinome Vežėjo arba, kaip sakome, Pranuco, truputį mažiau Giedrės Erdves, o kitos- nors jos čia pat, kažkodėl nepasiekiamos kaip dangus. Neturėtų būti taip, kad mus aplenktų kosmonautai arba vadinamasis Kosmoso užkariavimas...
        - Oooo! kad taip būtų mums aišku, kaip Jums, - ponas  Ypata, - Deja, deja! Turbūt sulauksiu greičiau mergvakario, negu suvoksiu, ką ir apie ką čia kalbate.
        - Suprantu, kad visa tai, kas buvo, jau nereikalinga?
        - Kaip- nereikalinga? - atrodė nesustebęs Ypata, bet po minutės Citatai: - Ponia, ar negalėtumėte  mums paskaityti Pelėdos eilėraštį, iš kurio ryte rankiojote ištraukas, - paprašė ir lyg pats sau: -. Ė, kiekvienam savo darbas, tik dažnai nežinai, kam kada jo prireikia.
        Ponia Citata kaip visuomet buvo paslaugi ir mes jau gerai žinojome, kad savo darbą išmano nepriekaištingai gerai. Daug citatų mokėjo mintinai, eilėraščių taip pat nemažai.
                                       
                              Kartais šviesa, kai akys užsimerkia,
                              Sušvinta net skaisčiau -
                              Prasiplečia dangus.
                              Sukibirkščiuoja toliai.
                              Matai, kaip nerimu virpėdama
                              Erdvė, užsipila šešėliais ir spalvom.
                              Ten nieko pastovaus nėra -
                              Užgesus žvaigždei angelas toj vietoj stovi.
                              Nauja būtis savaip sužaižaruoja -
                              Net tėvą grojantį smuiku mačiau.
                              Išnyksta praeitis
                              Ir ateities nebūna
                              Susirenka laikai į glėbį vieną -
                              VISI jie ČIA DABAR,
                              Po šitaip  užmerktoms akim..
     
        -Eilėraštis, ponai, nelengvas. Bet jis todėl ir skirtas mums, būtent mums. Galbūt aš jį ne taip iššifravau, todėl norisi pasitikrinti, - atsiliepė Ypata.
      -Betgi yra eilėraščio autorius. Argi reikia šifruoti? Yra Pelėda.
      - O! Jūs, ponai, labai klystate, jeigu manote, kad žinau, ką čia parašiau ir kodėl. Tai būna labai retai. Net labai. Poeto prasme šiuokart esu kažkuo labai panašus į Šv. Juozapą, turintį žmona Mariją, bet  gimdančią ne mano kūdikį, - bandžiau pasakyti tiesą ir, regis, šį kartą tai padaryti pavyko.
      -Ir tavo. Ir tavo. Visų kūdikį, -  nekeldamas  balso pasakė Ypata, bet supratau, kad vis tik būsiu paprašytas pasakyti, kaip atsirado šis mano eilėraštis, kuriam jis skyrė išskirtinį dėmesį

3. Ne visų dantims peles gaudyti...

       Sugrįžau į savo Erdvę.
        - O! Čia taip apleista. Lyg šimtą metų nebūčiau buvęs.
        - Panašu, kad taip yra. Vis ant pasostės ar dar kur, - išgirdau Astę: - O tvarkos irgi neįpirši. Atrodo, kad kitos Erdvės tave domina labiau, negu sava. Matei, kokia tvarka pas Ypata?  Čia gi?  Fuj, kvėpuoti nėra kuo.
        - Atėjai, kad pagirtumei Ypatą. Nereikia. Gerbiu jį, bet kažkaip darosi svetimesnis. Atrodo, kad karietos reikalai jam pasidarė svarbesni, negu man. Kur buvo anksčiau, kai aš tik vienas? Ir nesmagu, kad visi, regisi, juo tiki. O labiausia turbūt aš, nors ir žinau, kad arklio reikia saugotis iš užpakalio, o karvės iš priekio.
        - O žmogaus?
        - Ką –žmogaus? - pakėliau akis.       
        - O žmogaus, dzieduli, reikia saugotis iš visų pusių, - priminė Astė ir mokino: -Su patarlėmis reikia  elgtis labai atsargiai, pagarbiai. Tik tuomet iš jų galima kažko pasimokyti. Beje, - po trumpos pauzės išgirdau, - pasakojo, dzieduli, kad jaunystėje mėgdavai šokti polką.
        - O kas jaunystėje jos nemėgo šokti?
        - Tai ar leisi patvarkyti savo Erdvę, ar taip ir maudysiesi dulkėse? - atsitraukė nuo pradėtos šnekos Astė, leisdama pačiam susiprasti, kad ne tik polkų, bet ir bendrai šokių metas man baigiasi. Aš irgi pagalvojau, kad štai yra dar Erdvė, kuri priima, į kurią turiu teisę pasilikti ją tik sau, bet, ko gero, ir joje be paramos neapsieiti, antraip paskęsi iki ausų dulkėse ir net švenčiausi daiktai pasiklys nežinioje.
        Paėmiau nuo sienos pakabintas pasagas, paskambinau padaužydamas vieną į kitą.
        - Ir Galčiaus jau nėra. Bendravardis man, Pranas. Geras kalvis buvo. Nei jo, nei kalvės nėra. Ir nė vieno muzikanto. Supranti? Nė vieno, Aste. Tau – kas? Tau jie nereikalingi. Tau jie lyg niekuomet nebuvę. Regis, išvis dar nesi šokusi, - bumbsėjau, nežinodamas kodėl taip darau. Vėl paskambinęs pasagomis, sugrąžinau jas kaboti ant sienos, lyg patikėjęs, kad geriau būti negali:
      – Karieta ruošėsi nuvažiuoti į praeitį, į tuos tolimus laikus, o jie dar toliau atitolsta. Ar ponas Ypata apie tai ką nors supranta?
        - Nežinau, - nenorėjo neišgirsti mano bumbsėjimo Astė. - Bent aš tikrai nesuprantu. Net nenoriu suprasti. Kam save kamuoti nereikalingomis būsenomis? Žmogaus atmintis kaip instrumentas, kad atsimintume, dabar jau mažiau  reikalinga. Smegenys atsilaisvina kitiems dalykams. Ir paskutinė mūsų kelionė į Šklėrius išliks ir be Tavo, dzieduli, ar mano atsiminimų. Gaila, kad taip neatsitiko su kitomis kelionėmis. Buvo karieta, buvai tu, net tie patys arkliai, o kelionių nelikę. Nei atmintyje, nei ant popieriaus. Tiesa, yra dienoraštis, bet nedaug iš jo galima išpešti. Kam tokios kelionės  reikalingos net negalėčiau pasakyti.
        - Yra ir Biblija su mano paraštėmis. Dar yra Benedictseno knyga „ LIETUVA Bundanti tauta“, kur irgi pripeckiota, prikeverzota. 
        - Taip. Šitie dalykai dar nestudijuoti. Bet kodėl? Lyg kas neleido. Vis ketinau tai padaryti, o, deja, nei galva, nei rankos šitais darbais nebuvo užimta. Kaip čia taip atsitiko? - nuoširdžiai nustebo Astė ir  galima buvo numanyti, kad dabar imsis būtent šių knygų. Bet šį kartą jai svarbiau buvo pasakyti, kad  kelionė į Šklėrius, panorus ją atsiminti, nekels problemų net po daug  metų.
        - Va, Dzieduli, pasižiūrėk, kaip iš tikrųjų atrodžiusi mūsų paskutinė kelionė į Šklėrius. Čia vaizdajuostė.
        - Manai, kad paskutinė?
        - Kalbu apie šią kelionę, o ji paskutinė. Ir tau, ir visiems mums. Jau pradedu bijotis kalbėti, kad Dievuli saugok, ką  nors ne taip pasakyčiau. Gal manote, kad ką negerą įtariu, pasakiusi apie „paskutinę kelionę“?
      - Nesisaugok, Aste. Prie tavęs sakau ir kalbu, ką pats jaučiu O jeigu tai reikėtų pasakyti eilėraščiu, tai  jis irgi kartu. Tik nenorėčiau, kad Citata ir Ypata  apie jį žinotų. Vėl reikės rengti ypatingą pasitarimą Ypatos ar kitoje Erdvėje, kažką kalbėti, spėlioti, galvoti apie prisikėlimus ir vadinti save idiotais, kad  tokios mintys atsiranda smegenyse...
        - Ar manai, kad jas reikėtų užkonservuoti?
        - Ten pasakyta, taigi - eilėraštyje:
                              Grįžau namo.
                              Jau niekur nekeliausiu..
        - Žinoma, kad namo. Taigi gimtinė. Bet kaip sakiau, taip sakau, kad negerai, jog pasilikai gyventi karietoje. - Čia pat namai, o tu? Kaip čia sakoma?  Nei vienas, nei du.
        - Paklausyk, kas toliau eilėraštyje:
                             
                                Žiūrėsiu į lubas.
                                Ramstysiuosi į sienas.
                                Dangus toks baltas kaip dažai!..
                                Visagalybėje sutilpęs Dievas
                                Per pusryčius,
                                                      pietus, 
                                                              per vakarienę
                                Paduoda šaukštą.
         
      Eilėraštis, Aste, vėlgi įkištas mano galvoje anksčiau, bet apie jį niekam nekalbėjau, nors jaučiu, kad jį gerai žino ir Ypata. Gal kitais žodžiais, gal kitaip išdėliotomis eilutėmis, bet įsitikinęs, kad žino, nežinia kokiu būdu perskaitė. Nemanyk, kad nesuprantu, kad jis negali kitaip elgtis, kaip dabar elgiasi. Dar turiu vežėjo vardą, tačiau  gyvenimas karietoje jau kurpiasi pagal jo užgaidas. Jis negali nežinoti, kad  grįžau namo ne tik Šklėrių prasme, bet ir ta prasme, kad šitaip  užlaikyti karietą čia- tiesiog nesusipratimas. Jai reikia važiuoti, o ji sustojo ir bent aš nenutuokiu, kad ruoštųsi tolimesnei kelionei. Tokia karieta ne tam, kad stovėtų.
        -Skaityk, - paprašė Astė, tačiau tuo metu išgirdome sustojusį automobilį. Dirstelėję pro langą matėme, kaip iš atidarytų jo kėbulo durų, prilaikomas dviejų vyriškių rankų, išlipa...
        - Viešpatie, betgi tai Vidinis! Ar tu regi, Aste? Juk tai Vidinis! Mano Vidinis!
        - Ne visuomet tavo. Dažnai kalbėdamas  apie keliones jo net neprisimeni.
        - Ką? Jis serga? - ir kaip seniai  būta, pašmaukšt, pašmaukšt ir atsiradau ten su išskėstomis apsikabinti rankomis: - Vidini!  Broli! Mes vėl kartu! Žinojau, tikrai žinojau, kad manęs nepaliksi!
        - Labas, Pranuci, - ligonio balsu pasakė Vidinis: - Visur gerai, bet namo geriausia. - Ir atsiduso: - O kiek čia daug miško! Kaip gera, kad nors jis čia išlieka.
        - Pjauna, kerta, verčia. O tas miškas, kuriuo apsodinti pamesti laukai, pats džiūsta...
        - Ačiū, vyrai, kad atvežėte. - dėkojo Vidinis, - Dabar jau namo. Iš čia niekur neišeisiu.
                              (O tai vadinasi, kad sėdžiu dešinėj,
                                Kad prie Karaliaus pašauktas dalios...), -
graudžiai padeklamavo, bet tuomet net galvoje nedingtelėjo, kad  girdžiu eilutes, kurios yra ir mano eilėraštyje.  Glausčiausi prie Vidinio, o jis tyliai lyg kuo prasikaltęs šypsojosi ir godžiai žiūrėjo į sodybą apsupusį mišką.
        - Tai čia ta pati legendinė karieta? – paklausė baltu chalatu apsivilkęs vyras? - Ha!, ha! Tikrai matosi, kad legendinė, - ir jo apgailėtoje šypsenoje pajutau psichiatrą. Matyt, kad tikrai reikia galvoje turėti daugiau košės, negu smegenų, kad žmogus galėtų  kažkokį palankesnį žodį pasakyti apie mūsų karietą. Jos išvaizda nebuvo įspūdinga, nebuvo bent kiek patraukli.
          - Užeikite.  Būsite svečiai.
          - Ne, ne. Ačiū. Mums jau laikas, - skubėjo atsikalbėti svečiai. – Nors kelias geras, bet ne artimas. Be pusantros valandos nesugrįšime.
          - Ponai! ponai!. O mano šuo? - atsiminė Vidinis ir tuokart iš mašinos kėbulo išgirdome nepiktai palojantį šunį. Galima buvo manyti, kad tai jaunas, guvus ir didelis šuo, bet vos pravėrus duris šuo lengvai šleptelėjo ant žemės ir atsargiais, lėtais žingsniai priėjęs prisiglaudė prie Vidinio kojų..
          - Ė, koks tavo šeimininkas negeras.  Vos neužmiršo ir nepaliko keliauti atgali. Atleisk!. Tavęs labai prašau. Atleisk!, - glostė Vidinis pelenų spalvos šunį. – Ir jau man: - Tai visas  mano turtas, ką užsidirbau išėjęs. Šuo. Bet ištikimas, nepaprastos ištikimybės šuo.
          - Jūs, ponai, ne apie šunį, apie žmogų galvokite. Suteikite jam prieglobstį ir leiskite atsikvėpti, pailsėti. Negi nematote, kad  ligonis, - piktokai, bet teisingai pasakė baltu chalatu žmogus.
          - Viskas bus gerai.  Ar ne, Pranuci. Taip, esu ligonis, bet ne todėl, kad numirčiau, o todėl kad pasveikčiau. Aš vėl karietoje ir žinau, kad tai  geriausias man vaistas, - pasakė Vidinis ir pasiėmęs  už parankes, pasisuko karietos link: - Padėk, Pranuci.  Yra kojos, yra  rankos, bet  kažkur jėgos dingo. Galūnės savęs nepakelia.
          - Viskas  bus gerai, Vidini. Imkis ir už mano parankės, - pristojo Ypata iš  kitos Vidinio pusės: - Pamatysi, viskas bus  gerai, – ir trumpais, negreitais žingsniais, prilaikydami Vidinį, atėjome prie karietos. Pakilome neaukštais laipteliais ir, atsidarę duris, įėjome vidun.
        - Būsime kartu vėl.
        - Negi, drauguži, galėtų  būti kitaip? - atsakiau jam klausimu ir turbūt pirmą kartą aiškiai ir sąmoningai supratau, kad vis dėlto Vidinis buvo išėjęs. Ne per sapną ar iš sapno, o kurį laiką karietoje buvome be jo. Dabar, įėjus į Erdvę,  sunkiai kvėpuodamas, Vidinis atsisėdo senoje, jom įprastoje vietoje, o prie jo kojų pritaupė Pelenė. Ir pirmas sakinys, kurį jis ištarė iš tos vietos, buvo:
        - Ne visų dantims peles gaudyti, ponai...