Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » ŠKLĖRIAI... » Atmintis (irgi prie LAIKAS ATSIMINTI)


Atmintis (irgi prie LAIKAS ATSIMINTI)

1 10 16

1

http://s3.uploads.ru/t/dIhLj.jpg
:mad:
SUGRĮŽO KATIETA...

2

*********************************************************

                                  1. Labas, Naujieji... (1)

Regis, labai įspūdingai sužinota, kad Senųjų nelikę. Tiksliau sakant, jie TEN, praeityje. Beje, kodėl niekas nesako, kad jie Anapilyje? Net nesako, kad jie žlugę, mirę, išnykę... Kodėl?
        Mes gi pradedame dairytis pro 2008 langus. Taip ryte iki neankstyvų pusryčių, taip iki  pietų, taip iki vakarienės (paankstintos ar pavėlintos), tačiau bet kokiu atveju norime bent šiek tiek pagyventi kitaip, anot Ypatos, pagal supratimą, kurį senovės graikai įvardijo kaip TRIPTYCHOS.
        - O ką tai reiškia?- paklausiau jo, pasiūliusio tokį gyvenimo būdą Radijo karietoje, bet jis nenorėjo aušinti burnos. Supratau, kad Astė su ponia Citata ir Tomas Vaisieta žino, todėl nusprendžiau savęs tokiu žinojimu nevarginti. Pakako, jog žinau, kad Naujieji prasideda ir juos reikia sutikti viliantis, kad jie bus bent neblogesni
        - Pasveikinkime, ponai, save neužmiršdami esančių senuosiuose. Naujuose  būsime ar nebūsime, o senuosiuose esame, - kažkas pasakė galvoje, o bobulė išmintingai tarė:
        - Eik miegoti, seni.           

                                         KAI PETARDOS NEŠAUDĖ
     
        Atsikėliau, kai  petardos jau nešaudė. Bet STOP! Ar buvo taip, kad jos kada ČIA šaudytų? Užsimiršau, kad atsikėliau ne slauniame Vilniaus mieste, jo Naujininkuose, o apaugusiame mišku Šklėrių kaimo Karlonų vienkiemyje. Pasirodo, kad Naujuosius metus vis tik sutikau. Tai atsitiko Radijo karietoje ir net buvau įkalbinėjamas atidaryti namo duris ir nors, perėjus per slenkstį, pasveikinti jo tuštumą.
        Ne, neįkalbėjo, bet vis tik supratau, kad turime gimusią. Anūkai sveikino močiutę, aš gi prilipau prie bobulės. Ji buvo kantri, nes, regisi, norėjo suprasi, ką jai deklamuoju. Nepasisekė, tačiau aš žinau:                                   
                                   Žiemoje gimusi,
                                   Pavasarį žydėjus,
                                   Nelauk rudens-
                                               nereikia laukti!
                                   Mes žmonės esame-
                                               ne paukščiai,
                                   Kurie TĄ  METĄ skrenda, kur šilčiau.
                                   Prie slenksčių SAVIMI,
                                   Kaip mokame,
                                   Taip glaustoms -
                                   Su ašarom
                                   Ar šypsenom, kuomet šviesiau...
                                   Žiemoje gimusi,
                                    Pavasarį žydėjus,
                                    Laiminga būk ir slenkstyje namų
                                    Tegu gyvenimas,
                                    Kaip angelas per dangų skrenda,
                                    Nors ir sakai, kad neturi sparnų.

                Dabar jaučiau, kad Nauji metai prasidėjo geriau, negu galėjo būti. Ant liepinio stalo atverstas senas lietuvio kalendorius nereiškė, kad turėtume gyventi kaip seniai, bet jis reiškė, jog pripažįstame lietuvybę, kaip ypatingą, sakyčiau, svarbiausią vertybę. Mano akis meiliai glosto kalendoriaus puslapyje atverstas užrašas: Lietuva lietuvių Žemė, nes kiekviena jos pėda apšlakstyta mūsų Tautos krauju. Rada, atėjusi pasisvečiuoti, regis, galėtų džiaugtis suvokusi, kad ankstesni ketinimai gyventi pagal lietuvio kalendorių neužmiršti ir va, toks gyvenimas prasideda.
      ... Beveik įsitikinęs, kad praėjus  ilgesniam laiku, nebūsime tokie džiugūs, nuotaikingi, kaip šiandiena. Viršum Lietuvos tekėjo saulė, blokšdama tamsą, o tuo pat metu pirmą kartą  karietoje  kėlėme vėliavą ir  giedojome:
                                Lietuva Tėvyne  mūsų
                                Tu didvyrių žeme..
       
         Nebuvo, kuris nežinotume  Vinco Kudirkos  tautiškos giesmės, bet prasmių ją giedodami kaip himną suradome daugiau  ir gal daugiausia eilutėse
       
                                Iš praeities Tavo  sūnūs
                                Te  stiprybę  semia.
       
        - Lengva atsiminti, ponai, kad Vėliavos pakėlimas kartu su saulės patekėjimu. Sunkiau atsiminti, kada  ji, saulė pateka, - pasakė Ypata ir paprašė, kad tuo kasdien pasirūpinčiau aš. Pasijaučiau lyg apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Aš neslėpiau tokio savo džiaugsmo, gal todėl Ypata, prisiglaudęs arčiau pakuždėjo, kad, girdi, 1-jo laipsnio Vyčio Kryžiumi apdovanotas ir Italijos premjeras Benitas  Musolinis. Žinia ši manęs nesutrikdė, nes aš žinau, kad iš lietuvių pirmosios laidos  Vyčiaus kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu apdovanoti tik prezidentas Antanas Smetona ir kariuomenės vadas generolas  Silvestras Žukauskas, kuris pasak, Viliaus Kavaliausko savo ordino žvaigždę sugebėjo pamesti
        ...Pagaliau pirmieji Naujųjų metų pusryčiai. Iškilmingiausiai atrodė Ypata. Jis net prasegė apykaklę ir tai reiškė, kad jam reikės kalbėti ne tai, ką jis norėtų, o ką privalu jam kalbėti. Nors Radijo karietoje esame trise, turintys Diumos muškietininkų špagas, tačiau šį kartą jis buvo vienintelis, neužmiršęs jos prisisegti ir ji gražiai poną Ypatą derino prie šventės ir jos pietų stalo. Laukiau, kada kas nors pamatys, kad šiame derinyje nėra šampano butelio. Laukiau, bet žinojau, kad jo tikrai nebus.
         
Kažkur toli toli  nusižvengė  Kaimyno žirgas. Kažkur toli toli Kvinta užrašė:

kad tu ožys, sakiau, kai šiksi pasikreipk, o tu laba vakarą brangioji... kokia ji tau brangioji; kokia nors "mymra", ga, ga, gal ir be klimakso, o žirgas nesistos ir neneš, brangioji brangioji...

- tamsoj nesimato, žirgas savo galvutę turi, dar mąsto - dar nešioja...

-ga -ga -ga;
- ga - ga - ga;

        - Reikėjo vakar neišlakti, būtų buvęs ir butelis. Tikrai kad -ga -ga-ga,durniau, - pasakė mylimiausioji, taip ir nesupratusi, kokį puikų eilėraštį jai parašiau...

2008-01-01 18:57:43

3

2. Genys margas, svietas dar margesnis

Skaičiau ir pagalvojau: O karieta? Ar ji irgi marga?
        Atsakymas gal pasirodys vėliau, tačiau dabar jau žinau, kad už genį dar margesni kalendoriai. Mačiau, kad šiandien psalmes gieda varduvininkai Bazilijus, Grigalius, Mažvydas, Gailutė, Fulgentas ir Stefanija, atėję iš interneto Virtualaus kalendoriaus. Bet, sakykite, kas daryti, ką sveikinti, jeigu matai, kad  iš lietuvio kalendorius šviečia beveik visai kiti vardai Fulgentas, Fulgis, Gailius, Gailutė, Mažvydas ir Mažvydė...
    - Kodėl taip?- paklausiau sudarytoją ir redaktorę Danutę Balsytę. Atsakė, kad, girdi, vardai jame pateikti pagal Kalendoriaus leidyklos 1996 metais išleistą Vardų kalendorių, tačiau nepaisant ką bebūtų sakiusi, o būdami įsipareigoję  gyventi su juo, kitokių išeičių net neieškome. Esame lietuviai ir tai reiškia esminį mūsų veiklos ir gyvenimo Radijo karietoje bruožą. Net jeigu klystame, jeigu kas ne taip, kaip kitur, vis tiek esame lietuviai ir... Ša! Basta!
                                         
                                              1. Su saulės patekėjimu

        iškėlėme  Radijo karietoje vėliavą. Tai antra metų diena ir vis tik ji labiau pirma, negu pirmoji- ta visa buvo užimta švente, petardų šaudymais, ši gi įsakmiau priverčia atsiminti, kad tai Darbo diena ir reikia statyti bažnyčias. Prie vėliavos pakėlimo jau turėjau neužbaigtą eilėraštį:
                                           
                                           Likimais praeinu,
                                           Kartodamas kitus ir - ne.
                                           Išaugę METAI- MEDŽIAI jau nežydi,
                                           Tiktai giliai toli,
                                                                sukritę širdyje,
                                            Žarijom gesdami
                                            Ugnelėm švyti.
                                            Dar degina, kūrenas jų ugnis,
                                            Neleisdama sušalti lyrai.
                                            Ir į save
                                            Ne lyg eilėraštį einu
                                            Žinoti, kaip tikėta,
                                            Kaip džiaugtasi,
                                            Jeigu kada
                                            Savy išgirsdavau poetą.
         
        Rytas baltas, gražus, apsnigtas ir, regis, įėjus į mišką galėtume klimpti iki bambos ir džiaugtis, kad dar turime tokią gražią žiemos dieną. Bet Astės galvoje kitokie regėjimai.
        - Maniau, kad pažvelgę pro 008 langus pirmiausia pamatysime Vilkiją, bet neatrodo,- pasakė Astė, - o po valandėlės apsisprendusi, kad, matyt, protingiau ne laukti, o pareikalauti, pasakė: - O vis tik tegu būna Vilkija! Pažiūrėkite, žmonės, kokio aukšto kalno ir dangaus reikia, kad pamatytume jos bažnyčią. Iš tikrųjų, tokios kišenėje nepastatysi. - Dzieduli,- kreipėsi į  mane,-  ar galėtumei pašaukti kaip tuomet, kai atvažiavę į Vilkiją pirmą kartą, seniai, seniai...
     - Kad ne taip seniai. Prieš 10- 12 metų atsiliepė Tomas  ir: - Ėgėgė! Vilkijos Siela, atsiliepk į  mano šauksmą!, - pašaukė,-  bet tuoj nutilo ir įskaudintu liūdesio balsu: - Jau neatsišauks. Neatsišauks, ponai, Vilkijos siela. O atrodo, susitikę kaip vakar. Nėra Vilkijos sielos. Amžina atilsį jau... Pranui Mikalauskui.
        - Važiuojam, ponai, - pasakiau. - Vilkijos siela yra, - nesinorėjo pasiduoti tikrovei.
        - Ačiū Dievui, pagaliau, -atsiduso Astė.
                           
                                            Likimais praeinu...
                                            Ir jeigu kam - daina
                                            Tiktai tuomet,
                                            Kai įkelta į gerklę,
                                            Many dažniau dainuoja tyluma.
                                            Netrukdo jai varpai bažnyčių,
                                            Ar išsiveržusių ugnikalnių lava.
                                            Pavaikštau mintimis,
                                            Apsikabinęs lyrą,
                                            Ir vietoj ašaros                                           
                                            Vėl vyturėliais gieda atmintis.
                                           
                                            Dabar ramiau...
                                            Dabar žiema
                                            Į Šiaurę slenkanti,
                                            Ar Antarktidą...
                               
                                 2. Labas, Pranai Mikalauskai

        Kai netiki, kad  o nėra, taip ir būna. Štai ji, Vilkijos siela. Negi negirdite?         
       - Klebonas buvo....
       - Stanislovas Bačkis? Taip? Apie jį kalba.
       - Pas ji to meto moterys laikė savo santaupas pasidėjusios. Savotiškas bankas...
       - O sakė, kad  miręs. Nepatikėjau. Atsimenu tave ir, regis, toks kaip prieš dvyliką metų.
       - Tai kad toks ir esu. Kuomet yra tokia Radijo karieta, kitaip nebūna. Visuomet yra kaip buvo. O ką čia pasakoju, tai atsimindamas vikarą Baikauską. Sako, klebonui Stanislovui Bačkiui mirus, sąmyšis prasidėjo. Pirmiausia dingo iš bažnyčios brangūs kilimai, žvakidės, kitas geras turtas. Jaudinosi, sielojosi vikaras pažiūrėjęs į nuogą, nudraskytą altorių. Sako, tokia mintis kilo: Viešpatie Kristau, kaip anieji tave prieš 2000 metų draskė, taip dabar lietuviai plėšia tavo drabužius.
        Buvau pasakojęs Radijo karietos publikai šį nutikimą. Man buvo smagu, kad pasakojau beveik tais pačiais žodžiais, kuriuos dabar girdėjom iš Prano Mikalausko burnos. Sakiau, kad sugrįžęs iš klebonijos vikaras vis klimpdavo buhalterijoj, vis perskaičiuodavo manydamas, kad gal jis suklysta, bet ne. Kaip bevargsta  Baikauskas prie tų sąskaitų suvedimo, galo su galu nesuveda. Trūksta 5000 litų, o bažnyčia išdraskyta.
        - Čia jau irgi visi žinome, kad tu gerai, vežėjau, pasakoji, - pagyrė mane Vilkijos siela Pranas  Mikalauskas. Ir lyg pavydėdamas; - O tavo karieta gerokai praturtėjusi - su muškietininkų špagomis net moterys.
        - Taip, net moterys. Va, Astė. Ji ir privertė sutrukdyti tave. Bet pasakok.

PRANAS MIKALAUSKAS:   
       Vieną gilų vakarą, apie pusę dvyliktos, sėdėdamas klebonijoj, Baikauskas girdi- atsidaro vienos durys, atsidaro kitos Ir staiga jis prieš save mato velionį Stanislovą Bačkį.  Sako, pradėjau drebėti, išsigandau, nors esu suaugęs ir kunigas. Žinau, kad Dievo jėga yra, bet žmoniškoji silpnybė taip mane sukrėtė, kad tikrai negalėjau žodžio ištarti. Ir girdžiu Bačkio žodžius:
       - Garbė Jėzui Kristui.
       Tada sako, kaip kunigas atsimenu teologinį teiginį, kad pradedant kontaktą su anuo pasauliu, reikia jo paklausti:
        - Visi tvariniai Dievą garbina, o tu ar garbinį, ar nenusidedi jam?
        - Esi kunigas, o taip neprotingai klausi, - nusišypsojo Stanislovas.: -Sakiau gi "garbė Jėzui Kristui". Bet ilgai pas tave nebūsiu. Ir tau sveikatai galiu pakenkti. Tik perspėju: pakalbėk su tuo ūkininku. Čia pat, netoli. Vilkijoj. Jis tau pakvitavimą parašys. Gal jis ir be blogos valios tau pakvitavimo nėra davęs. Bet pas ji yra 5000 litų. O, sako, zakristijoną tu pričiupk gerai. Tegu jis atneša visus  bažnytinius daiktus. Niekas kitas nepriėjo ir rakto neturėjo. Jis viską išvogė.
     -Sunku tikėti, bet ir netikėti negaliu,- įsiterpė Astė
     - Jūsų valia, dukrele. Aš irgi perpasakoju vikarą. Kraštotyroje esu įgudęs ir žinau, kaip svarbu kuo tiksliau prisiminti, - pasakė Vilkijos siela ir tęsė:
       - Klebone, palikite man ženklą  kokį nors. Kas gi manimi tikės? Juk aš pats pradedu galvoti, kad sapnuoju..
       Nusišypsojo Bačkis ir sako vikarui Baikauskui.
       - Kokį tau ženklą galiu palikti. Parašą? Taigi mano jau dešinioji ranka karste yra atitrūkus nuo kūno ir jokio pieštuko rankoj neturės.
     Ir Garbė Jėzui. Galvą linktelėjo. Bilstelėjo durys. Vienos, kitos... Šventoriaus  varteliai atsidaro ir link savo kapo Stanislovas Bačkis ėjo ir nuėjo. Dingo.
        - Bet taip nepanašu į pabaigą, kurios laukiame,- neiškentė atsiradusios tylos Astė.
        Jai niekas neatsakė, bet Prano Mikalausko pasakojimas pasidarė įtaigesnis.

PRANAS MIKALAUSKAS;         
        Sėdžiu kaip apmiręs, sako Baikauskas. Paskui atsigaunu. Pradedu melstis ir žemės  kojomis nejausdamas pereinu šventorių ir naujas siaubas: bažnyčios durys atidarytos iki galo. Viešpatie, Kristau, pagalvojau, taigi vėl tavo namus atėjo apvokti vilkijiečiai.  Bet žengiu toliau ir mano kojos užkliūva už kilimo, žvakidžių, kitų bažnyčios daiktų. Tai sunešti bažnytiniai daiktai, o zakristijonas klaupiasi ant kelių ir sako: Tėve kunige, atėjau išpažinties, aš kaltas.  Bačkis buvo atėjęs. Liepė viską sugrąžinti.
        Nepradėjus dar išpažinties klausyt, prie zakristijos atidarytų durų kostėlėjimas. Atėjęs ūkininkas ir, galvą linktelėjęs, pradeda kalbėti: Nepagalvokit ką tai  blogą, bet aš pakvitavimą, raštelį atnešiau, nes pas mane buvo klebonas Stanislovas Bačkis ir liepė tą  reikalą sutvarkyti.. 

                                                     ****************
        Prisiminiau, kad toli toli, begalinėse dangaus ertmėse yra Vežėjo žvaigždė. Atsiprašau, ne žvaigždė o žvaigždynas su daugybe žvaigždžių.  Galvoju- žmonėms, visai žmonijai užtenka vienos saulės. Na, gerai kad dar yra  mėnulis, tačiau, be jo, atrodo, galėtų apsieiti. Bet  kodėl tiek daug žvaigždynų ir žvaigždžių. Kažkas  be jų, matyti  negali  apsieiti. Ir tik klausimas- kas Jis?
        Pasiklysti tarp dviejų trijų pušų žmogui atleistina. Tačiau ar turi jis teisę klaidžioti tarp žvaigždžių ir žvaigždynų? Ot, kad ir Radijo karietos vežėjas: rašo sau laiškus, vietoj parašų prirašo daugybę kryželių ir tiki, kad tai ne jo darbas, kad tą laišką su kryželiais kažkas privertė jį parašyti
        Negi  Vežėjo ar  kurio kito žvaigždyno šviesa?
        Ir aš linkėjau, tiesiog  meldžiau dangaus, kad  kuo daugiau tokios šviesos  būtų pasiųsta  į mūsų  širdis. O kaip tą pasakyti žodžiais? Gal taip ar panašiai:
        - Rašykim laiškus, kad ir sau, kad ir pasirašydami kryželiais. Paskui vietoje kryželių parašysime mirusiųjų pavardes- brolių, seserų, senelių, kaimynų...
Juk Garbė Jėzui Kristui, išmokiusiam atsikelti iš mirusiųjų..

2008-01-02 15:44:41

4

3.Vienas piktas darbas kitą gimdo,

kuždėjo iš kalendoriaus patarlė, o aš pykau, kad esu priverstas pasidairyti ir po kitus kalendorius, netgi pagirti, kad kai kurie jų atrodo neblogiau už lietuvio kalendorių". Bet vis dėlto kiti jų, regis, neatsimena, kad pirmas lietuviškas kalendorius Metų skaitlius... yra sudarytas Lauryno Ivinskio.  Manasis puikiai atsimena ir didžiuojuosi, kad sukako 162 metai, kai lietuviai gyvena su savo kalendoriumi. Todėl manau, jog akivaizdu, kad ne tik blogas, bet ir geras darbas gimdo kitus gerus. 

                                   1. Gyvena ir nedejuoja     

         - Kaip tau patinka Šklėriai?
         - Šklėriai? Tu juos matai?- atsiliepė Tomas Vaisieta.- O ne! Jų nematau. Regiu vieną kitą žmogelį. Ar juos reikia vadinti Šklėriais?
         - Deja, tokie jie dabar. Vienas kitas žmogelis.
         Tylėjome abu, o kai kalba atsirado, tai nors nebūdama linksma, vis dėlto paaiškėjo, kad Šklėriai bent kiek didesni negu vienas kitas žmogelis. Dar Šklėriuose yra daugiau žmonių, o jų vaizdas todėl toks nelinksmas, kad jie nemoka dejuoti gyvena ir nedejuoja.
          - O gal mudu tiesiog neatskiriame, kur dejonė, skaudulys, bėda, o kur...  O kur tai, ką  reikėtų vadinti dalykais vertais žmogaus gyvenimo. Kaip sakoma, gyvenu ir žinau, kad gyvenu. Kodėl gyvenu, dėl ko, -pasakė Tomas, bet neatrodė, kad jam reikėjo išgirsti atsakymą.
Tiesiog atsirado mintis ir ją reikėję palikti arčiau, kad nebūtų nustumta į pamąstymų pakraščius. Tačiau šitaip išgirsta, kažką svarbaus sukrutino manyje ir galėjau sakyti, kad tokie dalykai užkliūva ir mano smegenis. Pamastau ir išvada tokia: atrodė, lyg ir žinojau dėl ko gyvenu, o faktiškai... Štai reikės mirti, o net nežinau, kokios kapinės priglaus. Bet didesnė bėda, mano galva, yra tai, kad negaliu pasakyti, kas yra mano gimtinė. Baisu, kuomet  ji manęs nepažįsta, bet dar baisiau, kai aš jos nepažįstu.
         - Ar tau neatrodo , Pranuci, kad  mes dar nesugrįžome iš  Vilkijos?- paklausė Tomas ir samprotavo: - Įstrigo tas jos kalnas su bažnyčia ir klebonu Stanislovu Bačkiu. Ar nereikės sapnuoti? Ausyse vis dar nenutyla Vilkijos sielos Prano Mikalausko žodžiai iš jo pasakojimo: Atsimeni, kaip jis: link savo kapo klebonas Stanislovas Bačkis nuėjo ir dingo. Kodėl prireikė tokių prisiminimų?
        Nežinau, kodėl jis to klausė? Jie nebuvo man niaurūs. Labiau prasmingi. Mano amžius jau pribrendęs juos priimti nesibodint, kad mirusieji prisikelia ir ateina pagyventi kartu su gyvaisiais.     
        - Manai, kad man jų prireikė? Taip daugiau nemanyk. Ne mano kaltė, kad neretai kažkas vaikšto po  mano sielą , braido kaip po purvą ir po kiekvieno  bilstelėjimo lyg girdėčiau: garbė Jėzui Kristui Tai kaip atsakyti į tuos žodžius?
       - Taip žodis žodin: garbė Jėzui Kristui?- pakėlė akis Tomas
       - Ne, Tomai. Tik dabar tokie žodžiai užstrigo. Kalbu apie savijautą, kuomet labai toli nueini nuo savų. Taip toli, kad jau ir atsiminti nesugebi. Net nežinau, kaip paaiškinti,- kalbėjau Tomui, suprasdamas, kad iškalbėti tokius dalykus ne taip paprasta, o iškalbėti  norėjosi: - Kuomet matai, kad visas didžiulis sodžius IŠEINA supranti, kad netgi jeigu be kaltės, vis tiek esi lyg kaltas, lyg skoloje. Na, nežinau, kaip tau pasakyti, - skėstelėjau beviltiškai rankas.- Tikrai nemoku.
        Tomas  buvo kantrus, tylėjo ir laukė.  Gali būti, kad jis savo supratimu aplenkė mano kalbą ir galėjo man padėti, bet, kaip sakiau, pasiliko kantrus. Bet galiausiai pratarė:
        - Be kaltės kalti?
.      Beveik. Anksčiau maniau, kad gyvas mirusiam negali būti skolingas, tai dabar manau kitaip: gali, ponas Vaisieta. Ir dar kaip gali! pasakiau ir pritilusiu balsu beveik tiksliai pacitavau iš girdėto Prano Mikalausko pasakojimo:
     Nusišypsojo Bačkis ir sako: kokį aš tau ženklą galiu palikti. Parašą? Taigi, mano jau dešinioji ranka karste yra  atitrūkusi nuo kūno. Ir jokio pieštuko rankoj neturės..
        - Bačkis, Bačkis... Kam to reikia? Argi neužteks? Prisiminėm, ačiū Dievui, o jeigu manai, kad reikia persižegnoti, tai- kodėl gi ne?
        Supratau, kaip mes pavargę. Savo dvasioje. Sieloje. Jaunimui tai sunkiau suprasti. Tomui irgi neaiškinau, kad man visai nesvarbu, apie kokį Bačkį čia kalbama. Man svarbu, kad Jis ar ne Jis nepatingėjo pasikelti iš  mirusiųjų ir pasakyti zakristijonui, kad sugrąžintų Vilkijos bažnyčiai iš ten pavogtą turtą, o ūkininkui, kad sutvarkytų, sakykim, finansų reikalus, pripažįstant 5000 litų skolą.. Štai kas man svarbu. Ir turbūt nereikėtų mums savęs  barti, kad norime daugiau suprasti. Ot, ir šiandien atsimenu, kaip Vilkijos siela Pranas Mikalauskas pasakoja ir pasakoja apie Stanislovą  Bačkį.
      - Tai ypatingos šakotos asmenybės vyras ir Lietuvos nepriklausomybės signataras, Vilkijos bažnyčios statytojas, nusipelnęs žmogus ir gilaus proto vyras.
       - Per daug mes mėgstam  kategoriškai neigti tą nematomąjį dvasinį pasaulį. Jau dabar mes kalbame apie ekstrasensus, kalbame apie įtaigą, hipnozę. Čia yra  mįslingas, mistinis, neištirtas pasaulis, kurio išsiaiškinimui mes dar neturime įrodymų, neturime argumentų, kaip tą viską išaiškint, bet paneigti tos realybės negalim...
       Klausau, girdžiu, daug ką atsimenu. Net ir savo jaunystę. Ir žinau, kad niekuomet, o niekuomet neatrodė, kad būčiau galėjęs tokiais dalykais patikėti. Gal jaunystė, kaip sakoma, todėl ir jaunystė, ir nelabai svarbu, ar ji mano ar kito. Ir vėl lyg atiduodamas skolą girdžiu ir užrašau a.a. Prano Mikalausko Radijo karietai kalbėtus žodžius:
        - Taip galvojo ir garsusis feljetonistas Augustinas Gricius - Pivora. Jis tuomet redagavo žurnalą Bangos.  Vėliau kartu su legendiniu žurnalistu Bružu, leidusiu  Mūsų rytojų, atvyko į  Vilkiją. Jie vaikščiojo nuo žmogaus prie žmogaus. Vėl tuos įvykius atgaivino, vėl Vilkijoj triukšmą sukėlė. Augustinas Gricius aiškiai sakė, girdi, tai bent puikų feljetoną parašysiu, kaip Vilkijos žmonės iš  degtuko vežimą malkų priskaldo. Tačiau grįžęs atspausdino medžiagą Pranašiškas sapnas Vilkijoje,  kuriame nėra ne vieno ironiško žodžio. Nusilenkiama tai paslaptingai tikrovei, kuri egzistuoja ir iš mūsų reikalauja jau kitoniško, ne kategoriško supratimo.
        O šitie žodžiai turbūt jau mano:
        - Su Anapilio pasauliu ginčų neturėtų būti. Dabar dažniau stebiuosi, kad nemokame stebėtis, o kai pagalvoji- tik stebėkis, tik stebėkis. Tokios plačios erdvės paliktos žmogaus dvasiai, jo dvasingumui! Bet, regis, irgi nesistebiu. Nemoku.
                                     
                                   2. Išeina ir mirusieji
       
        Pasiėmiau lietuvio kalendorių po  aštuonerių metų. Ogi žiūriu, kad  jis man tinka. Bet kodėl parašiau MAN? Jis tinka visiems. Man gal geriau, kad primena, koks buvau laukdamas XXIa. Jeigu atvirai, nelabai tikėjau.. Bet kuomet jis jau naudotas, atmintis jo didesnė. Pavyzdžiui:
      Prieš pat Naujuosius metus  išvykau į Druskininkus, kur gruodžio 31d buvo laidojamas dėdė Jonas  visą  laiką gyvenęs Šklėriuose, o atgulė va kur..
Iš Šklėrių išeina ir mirusieji..."             

                                      Kas sakė, kad mažytė ji,
                                      Širdis,
                                      Apglėbusi žvaigždynus rūkuose?
                                      Čia tas pasaulis, po kurį
                                      Net Dievas pasivaikščioti ateina-
                                      Mačiau, kaip sėdasi ant slenksčio jis,
                                      Kad  neatauštų,
                                      Kad namai nebūt tušti.
                                      Ir aš su ja, Širdim,
                                      Pasaulį tą bandau priglausti,
                                      Prie  Dievo ant to slenksčio
                                      Pasėdėdamas kartu.   
                                      Tegu dar vyturiai čia gieda,
                                      Tegu aušros aušta,
                                      Tegu nebūna nuoskaudų
                                      Ir nebūties išėjusiem kažkur kitur...

        -Suprantu, kad šiandien vėl galėtumei parašyti laišką  su parašais mirusiųjų, -girdžiu lyg kažkas klausia ar taip pasigirdo.
        -Šiandien turbūt-ne. Šiandien man liūdna. O tuomet, kai aš  renku jų parašus- jie man, kaip gyvi Ir aš net nežinau, ar aš Anapilyje, ar jie pas mane, bet mes bičiuliai, draugai, pažįstami, Šklėrių žmonės - vieni vyresni, su kitais vienmečiai, o yra jau nemažai ir jaunesnių už mane... Jau, yra ir tokių.
                                                          *******************************

2008-01-03 07:26:29

5

4.                 

Moderatorius Aurimas ištrynė jūsų kūrinį "Arklį pažinsi iš dantų, žmogų - iš kalbų," nes vykdau prašymą

Kūrinio tekstas:
norėjau parašyti išgirstą patarlę Radijo karietos dienoraštyje, tačiau pasirodė Astė ir:
- Graži bus diena, tiesa? Ne, ne! Aš ne apie tai, ar lauke bus šilta, ar saulėta. Aš apie tai, kad vėl su karieta. Vien dėl to žmogus stengiesi būti ir gyvas, ir sveikas. Ačiū, vežėjau, tau, ačiū Tomui Vaisietai.
- Hm. Kas tau, Aste? Ačiū, Tomui Vaisietai, ačiū tau, vežėjau Už ką tas ačiūNeee! Atleisk!Tai jau mums reikiadėkoti: ačiū tau, poniai Citatai, ačiū Ypatai, kad padedate iš gausybės balsų išskirti Radijo karietos tarškėjimą. Štai už ką reikia ir būtina ačiū sakyti- už gerą nuovoką susigaudyti ir orientuotis kelionėse.
- Sakyk, dzieduli, kodėl mes nedainuojame karietos dainų, kad ir:
Oi, parvešimšimtąmetų
Mūs šalelės mylimos....
- Ar kas draudžia? Dainuok, Aste. Jeigu tik širdelė geidžia, dainuok, bet nedainuoji. Matyt, ne dainų metas. Prisimeni Giedrę?
- Kaip neprisiminsi? Jai špagą padovanojome. Geriausią, beje. D Artanjano. Girdėjau, kad nerūdija, kaip mūsiškės. Net tris špagas turime Radijo karietoje, o pasirodo, kad ne taip jos čia reikalingos. Lyg nemokėtume susikauti.
- Kol kas gal nelabai jos mums reikalingos, bet ką žinai, kaip ryt.- pasakiau Astei ir paklausiau, ką jį žinanti apie Giedrę.
Astė žinojo daugiau, negu aš ir sakė, kad dar daugiau žinių turi ponia Citata. Neskubėjau jos klausinėti juolab, kad padavė karietos dienoraštį, kur ponios Citatos užrašyti Giedrės kažkur pasakyti ar parašyti žodžiai:
Jeitu esi POETAS, privalai nors šviesias kelias kibirkštis įskelti ir juodžiausioje naktyje iš savo širdies ir padovanoti jas žmonėms, kad jie nepaklystų tamsybių labirintuose, kad jie atsijotų melą nuo tiesos, savo priešus nuo draugų, nuimtų kaukes nuo apgaulių ir išdavysčių.
O mūsų Tautos ,,sąžinė''per visus tuos tragiškus ,,laisvės'' metus kukliai tyli. Tikrai moka gyventipilietis, kaip gaila, kad tokių gabumų man likimas pagailėjo...
- Įdomu, - pasakiau perskaitęs,- o apie kokią konkrečiai sąžinę čia kalba? Nujaučiu, kad apieJustiną Marcinkevičių.
- Turbūt apie jį, nes ponia Citata dar ir padeklamavo:
Pamokyk, kaip gyvent, Justinai--
Prie visų tau valdžių - saldu,-
pakalbėjo Astė,bet regisi, kad jai labiau rūpėjo kelionės reikalai ir noras pajausti žmogaus gyvenimąten, kur jis yra, ir pajausti iš jo paties supratimo: - Dzieduli, sakei, kad atvažiavus į Šklėrius būtinai susitiksime su Adomulio Agota. Ne pirma diena, kai Šklėriuose, o jos nėra.
- Ne tik diena, o jau keli metai, kai jos nėra.
- Nėra?
- Palauk, Aste, ką nors sugalvosime.

1. Kaip ėjome į Lietuvą

Jau apie pietus prie karietos priėjo nedidukė, bet dar guvi moteris. Apsirengusi taip, kad įbažnyčią prievarta nenuvarytumei taip išeinama po kiemą pavaikščioti, po kaimą, kuomet išeina ne baliuose ar svečiuose pabūti. Nepaisant to, pamačiusi ją, Astė suvokė, kad pagaliau jos laukta viešnia atėjo.
- O kaip norėčiau būti tokia miela, graži, jauna. Deja, deja. Jūs turbūt Astė? Dziedulis prašė, kad ateičiau pas Jus ir papasakočiau vėl, kaip tuomet....Negi tikrai jums įdomu žinoti, kaip mes ėjome į Lietuvą?
- Į Lietuvą?- nesuprato Astė.- Kaip į Lietuvą. Argi čia ne Lietuva?
- Senesni žmones ir dabar nesako, kad čia Lietuva. Ji ten, už Merkio. Bet kad iš tų, kurie tada buvome jauni ir greitai pasenome, jau nieko neliko. Ė, jau ir atsiminti nėra kam.O į Lietuvą važiavome, kai buvo užėję pirmi rusai. Sakė, kadleis išvažiuoti Lietuvon. Mes viską čia palikom. Viską palikom - ir namus, ir gyvulius. Kad tik ton Lietuvon nuvažiavus. Ką ten būtum darę, ogi Dievulis žino. Net nežinom, kas ten mūsų laukė. Bet mes važiavom. Susiruošėm ir visi važiavom.
- Tikrai? nemokėjo suprasti Astė, bet Adomulio Agota žinojo, kad jai reikia pasakoti, kaip tuomet pasakojusi man ir Tomui:
- Neturėjau arklio tada.Mes tik su mama gyvenom. Tėvelis numiręs, broliai iškrikę. Nei vieno nebuvo. O arklys mūsų buvo puolęs. Tai kitą arklį nusipirkom ir iš vakaro į vežimą sudėjome, ką, sakė,po kelis kilogramus galima bus vežtis. Pagalves, užklotus, puodus, kirvį su pjūklu, kad neužmirštume. Tai iš vakaro nusvėrėm, susidėjom viską ir va, kai pasakys, kad jau važiuojam, tai pakinkysim arklius ir važiuojam. Nu, nežinau, ką mes būtume darę, kur ten būt patalpinę mus toje Lietuvoj, bet, sakau, kad važiavom.
- Labas, ponia. Vos pažinau., - atėjęs pasisveikino Tomas.
-Ponia?Baik, žmogau, juokauti. Pats va kaip gražiai atrodai. Tokiam ir ponu būti ne gėda, - pasakė Adomulio Agota: - O tave atsimenu. Vis prašei, kad padainuočiau. Artistas gi.
- Dabar mes čia visi artistai. Kai reikia atsiminti taip, kaip būta, tai nori nenori, o tenka būti artistais, - atsiliepė Tomas.
Žiūrėjaupro karietos langą į praeities vaizdelį, kur įsiterpia spindulėlis dabarties ir sunku suprasti, kokiame laike tai vyksta. Jau ne kartą sąmoningai bandau sumaišyti būtą laiką su esamu ir, deja, negaliu, pasakyti, kad toks eksperimentas pavyksta. Žinau, - ir visi žinom- kad Radijo karietoje įtaigos jėga ypatingai veiksminga, tačiau kažko neapsižiūri ir, žiūrėk, išlenda yla iš maišo.
- Ateikit ir būkit, kaip Šklėriuose, kaip visuomet, - pakviečiau visus į karietą., -bet trijulės šurmulys užtruko, o savyje girdėjau eilėraštį, kurių paprastai ieškau, kad galėčiau savaip pasipuošti dar naują gyvenimo dieną. Eilėraštį atsiminiau, bet keista, kadji girdėjau deklamuojant Agotos balsu. Ypatingai raiškiai buvo ištartas jo pavadinimas. Ateik, Pranuci.

Gal net gerai, kad šitaip būna
Atrodo, mūzą į rankas imi,
O mirtį paimi
Ir groja triūbos,
Sukilę kryžiai skuba pasitikt:
Ateik, Pranuci,
Žemės tvariny,
Čia viskas, kas jau buvo,
Kas dar bus...
Tik netiesa, kad mirtį su triūbom imi.
Apsikabink ir tavo glėbyje dangus.
Čia sapnas tu.
Čia paukštis tu.
Čia tas esi,
Kuris ir būna, ir nebūna.
Paglostyk meiliai žalvarinę triūbą
Ir paklausyk, kaip šauniai groja
Tavim

Išgirdęs šitaip Agotos balsu perskaitytąeilėraštį, dar kartą pabandžiau jį savyje perskaityti savuoju, bet savireguliacijos mechanizmas nesuveikė. Vėl girdėjau Agotos balsą: Ateik, Pranuci..
- Ne, Kaimynėle. Dar ne. Dar noriu apsikuopti Radijo karietos reikaluose, o jau paskui... Nepyk, betdabar dar ne! - pasakiau ir gal pirmą kartą skaudžiau negu bet kada pagalvojau, jog gal reikia pasirūpinti ir kažką padaryti, kad senių reikalai neeikvotų jaunų žmonių energijos. Kaip praeities laikas nenori susimaišyti su dabarties laiku, taip panašai ir skirtingų laikų žmonių supratimai, jų pažiūros ir visos mąstysenos sąranga turbūt nenori ir nesugeba būti bendroje mišrainėje. Nemalonu, kad kaip erkių, įsiėdusių į kūną, nelengva atsikratyti tomismintimis, kurios užklumpa būnant Radijo karietoje. Net apsidžiaugiau pajutęs, kad galiausiai man pavyko išbristi iš Savęspi ir jaustis taip, kuomet gal net patyrę psichologai neįtartų, kad neretai iškrentu iš sveiko proto būsenos.
- Tuomet, kai pirmi rusai, Lietuvon važiavo ne tik Šklėriai, Aste.Gal tai net gražu: ot, ot, koks patriotizmas, kokia meilė Lietuvai. Viską paliek ir važiuoja...
- Tu vėl apie tą patį? - nenorėjo manęs girdėti Agota, bet man norėjosi, kad Astė pamatytų reiškinį, pasikapsčiusi jo esmėje giliau: -Tai ne tik Šklėrių kaimo ar Kabelių parapijos epizodas, - sakiau jai,- Toks pasiruošimas persikraustymui būdingas visam šiam kraštui. O tai blogai, labaiblogai... Tokie patriotai tokia savo valia galėję parduoti Lietuvą. Jeigu ne visą, tai bent nemenką jos dalį.
- Na, kaip tunori, taip sau kalbėk- nesigailėjome nieko, ir važiavom Lietuvon,- buvo įsitikinusi Agota Balčienė, Šklėriuose visur šaukiama, kaip Adomulio Agota.
- Palaukite, ponai. Nekelkime vėjų! -prisiminė Tomas. Mes juk turime vaidinimą. Pirma pasižiūrėkime,pasiklausykime, o jau paskui... Bet ne dabar, ne dabar. Dabar reikia atsiminti,-apdairus savo veiksmuose buvo Tomas Vaisieta....

2. Ar taip buvo, ar taip būna?

Vakare vėl prisiminiau Giedrę- muškietininkę. Atrodo, kad reikėjo šūktelėti: Visi už vieną, vienas už visus, bet kažkokia įtampa, panaši į baimę, stingdė gerklę. Buvo nesmagu, jeigu špaga būtų pakelta prieš neįgudusį žmogų. Ačiū Dievui, kad taip neatsitiko ir Justino Marcinkevičiaus kaltė, kad jis POETAS. Tai vis tik ne didžiausia kaltė, nes poetu gali ir nebūti, tačiau piliečiu būti privalai. Bet kai pagalvoji, tai irgi bei vienas, nei du. Kiekvienoje partijoje visi piliečiai. O neteisingiausias priekaištas Justinui, kad nei jis, nei bet kuris kitas poetas- sakykim, B. Brazdžionis, tautos sąžine savęs neįvardijo. Jeigu tauta juos pripažįsta tokiais, tai, manau, kadjos reikalas ir todėl priekaištai geriau pritiktų jai.
Na, bet stop!Ar ne per daug protingas? O ir poezijos dabar tiek nedaug, kad Viešpatie, Viešpatie.
Ji vėl dažnai tokia, kad jai suprasti reikalingos specialios studijos. Argi galima reikalauti, kadji šviestų, kad kas nepaklystų tamsybių labirintuose?
Manau, kadne.
Ir dar: negaliu įsivaizduoti, kadGiedrė priekaištautų likimui už tai, kad jis neleidžia jai mokėti gyventi ne taip, kaip mokakiti. (O mūsų Tautos ,,sąžinė''per visus tuos tragiškus ,,laisvės'' metus kukliai tyli... Kaip gaila, kad tokių gabumų man likimas pagailėjo.
Visi už vieną , vienas už visus
Ar taip buvo? Ar taip būna?

5.

6

5.

Moderatorius aurimaz ištrynė jūsų kūrinį "Beraščiui ir akiniai nepadeda,-", nes:
vykdau prašymą

Kūrinio tekstas:
įsikalė galvoje dar viena patarlė, bet kodėl ji tokia nesuvokiau. Radijo karietoje su saulės patekėjimu pakėlėm trispalvę. Negi bus laikas, kai jos nebus arba ji primins tik tai, kas buvo, -toptelėjo galvoje. Ir tuomet, regis, pradėjau suprasti, kodėl tokia patarlė po galvą šaudo. Net dabar džiaugiuosi, kad galiu save priskirti beraščių kompanijai, nes joje man lengva būti vien todėl, kad tokių žmonių mintys tevertos nusičiaudėjimo ir tik. Todėl argi gali kas, išskyrus beraščius, pagalvoti, kad toks laikas gali ateiti, kai ši žemelė liksbe trispalvės arbaji čia tik tam, kad atsimintų, kodėl buvo ir ką reiškė. Taigi būna, kai nieko nėra geriau, kai prisipažinti, kad esi beraštis, o juo labiau prognozuojant ateitį.
- Savas kraštas, onuotaika tokia it žemę būtumei pardavęs, - rūpinosi geresne mano nuotaika Astė. Matyt, jibuvo svarbi ir Tomui Vaisietai, nes vos pasirodęs, džiugiu balsu pranešė, kad eitume pasižiūrėti, kaip atrodęs vaidinimas, kurį su juo pamatėme seniai seniai, kai su Radijo karieta atvažiavome į Adomulio Agotos sodybą ir buvome priimti jos namuose.

                                         1. Ėjo į Lietuvą...
Nerūpėjo net suvokti, kur esame. Imitacija buvo pagirtinai stipri ir jautėmės kaip praėjusiame laike. Bet tas praėjęs laikas buvo labai konkretus.
- Sustokite! Ar girdite, Šklėrių žmones, ką Jums sakau? Sustokite! pagautas azarto jėgos nuo vežimo prie vežimo mėtėsi Tomas Vaisieta. Regis, jis čia buvo vienintelis, kas dar galėjo sustabdyti Šklėrių persikėlimą į Lietuvą: - Sustokite! Ar suprantate, ką darote? Tai išdavystė! Tai atsiprašant kiaulystė, o ne patriotizmas ir meilė Lietuvai. Negalima šitaip! Iškinkykite savo vežimus, - ir pripuolęs prie Adomulio Agotos: - Agota! Iškinkyk savo arklioką. Būk tąja Agota, kuri pirmoji supranta , kad šitaip negalima.
- Pone, nešaukite taip. Nepasidavė įkalbinėjimui Agota ir patarė:-Geriau suskaičiuokite, kiek metų kaip mes einame į Lietuvą.- Ir jau suklususi savyje: - Bet iš kur jūs mane žinote, pone?O gal jūs žinote ir mano vyriausiąjį brolį Joną. Jis buvo savanoris. Aš dar lopšyje buvau. Tai skaičiuokit, pone, kiek jau metų, kaip mes einame į Lietuvą. O dabar va, ačiū Dievui, sėdžiu vežime - į Lietuvą išvažiuoju. Gal Dievulis pagaliau padės. Ne, ne, pone, čia nėra tokios jėgos, kuri mane ir visus mus sulaikytų, - kalbėjo Agota ir atsiminusi:- Tai, sakai, kad nebuvai ten sutikęs vyriausią brolį Joną, Lietuvos savanorį?- Ir nedaug laukusi, timptelėjo vadeles:- Noooo!.. Noooo! Krutėkim!...
- Trrr! tprūūūū!- stabdė arklį Tomas Vaisieta ir visiems:- Žmonės, puikiai suprantu, kas darosi jūsų krūtinėse, širdyse. Bet... Dievuli tu mano! negalima šitaip. Visi išvažiavę, palikę savo žemę, namus svetimiems, jau niekuomet negalėsite sugrįžti...Adomulio Agota, Lietuvos savanorio sesele, -prašė ir meldė Tomas, - juk turėtum suprasti, kodėl taip kalbu. Žiūrėk- kryžius... Kokia sopulinga Jėzaus kančia po juo, bet nei kryžiaus nuo pečių, nei erškėčių vainiko nuo galvos nenumetė. Ir teka kraujas iš pervertos ietimi krūtinės, bet... bet juk žinai, Adomulio Agota, kad atėjo jo prisikėlimo diena.
     Reikėjo gerai žinoti šio krašto istoriją, kad jo kančią lygintumei su Kristaus kančia po kryžiumi. Pagaliau, perdėta tai ar ne, net ne apie tai kalba Vilniaus krašto lietuviai, būdami lietuviškose žemėse ir prie Lietuvos, apie du dešimtmečius jau gyveno lenkų okupacijoje. Ir va Marcinkonių krašte atsirado tokia galimybė persikraustyti į Lietuvą. Todėl ir Adomulio Agota su Šklėrių kaimu negalėjusi ja nepasinaudoti. Tomui Vaisietai sakė:
- Pone, apie Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties kančią čia žinome visi. Visi juk katalikai, bet mes maži žmonės, mes nesilyginame su didžiausiais dangaus sūnumis.- Ir vėl apie tai, kas labiausiai rūpėjo: - Pone, o gal žinai kitą mano brolį? Petrą? Kai jį ėmė tarnauti lenkų kariuomenėje tai nusišypsojo ir tarė: matys jie mane joje kaip savo ausis. Ir išėjo į Lietuvą. Ir ten tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Ką? Jūs ir mano brolio Petro nematėte? Nesutikote?- stebėjosi ir nenorėjo tikėti Adomulio Agota ir patampydama vadeles ragino arklį: - Nooo! Noo! Važiuojame į Lietuvą...
- Trrrr! Tprūūūūū,- stabdė Tomas išvažiuojančius ir kalbėjo:- Atleiskite man, visi Marcinkonių krašto žmonės, kad nežinau žodžio, kuris galėtų jus sustabdyti. Gal va, pažiūrėkime kaip teka Grūda ir pagalvokime, kodėl ji teka? Teka ir teka. Būtent čia, šioje žemėje, trykšta tieji šaltinėliai, šaltiniai iš kurių ji semiasi vandenį. Argi tekėtų Grūda, jeigu jų nebūtų? Jūs, žmonės, esate šio krašto lietuvybės šaltiniai. Ir negalima jums išeiti, nes pražūtų lietuviškas kraštas kaip kad Grūda išdžiūtų be savo šaltinių. Tuomet nesunku būtų jį išarti ir apsėti bet kokia sėkla. Agota Adomulio, -vėl puolėsi Tomas Vaisieta paramos,- Agota, dviejų išėjusių į Lietuvą brolių sesele, ir tų, jų motina, padėkite botagą , paleiskite iš rankų vadžias, lipkite iš vežimo ir kartu su manimi stabdykime pakilusius išvažiuoti šilinių krašto žmones. Darykime taip, kad išvažiavimui į Lietuvą kelio jiems nebūtų, kad jo vietoje suliepsnotų ugnis, užsikurtų peklos.- siuntė išeinantiems negandas Tomas, bet nežinodamas kaip tai padaryti, jau kėlė balsą į dangų, prašydamas paramos:- Dieve, padėk!
- Negi, pone, taip ir nesuskaičiuosite, kiek jau metų, kaip šie žmonės eina į Lietuvą? ramiai stebėjosi Adomulio Agota ir jau apie trečią brolį: - O gal tu, mielas ir ryžtingas žmogau, žinai brolį Dominyką? Jis neva išėjo tarnauti lenkų kariuomenėje... Bet paklausyk. Klausai? Ten orkestre triūbą pūtė. Ar girdi? Tai jo, tai mano brolelio Dominyko triūba groja, - paklausė, paklausė lyg tikrai girdėtų:- Žinau, kad negirdi, o aš štai girdžiu: Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme.. Negi, mielas ir ryžtingas žmogau, negirdi brolelio triūbos? Neilgai lenkų kariniame orkestre grojo; ir su uniforma, ir su triūba perėjo į Lietuvą. Girdi? Groja, - vėl nutilo Agota, o paskui priekaištingai:- O tu va nori taip padaryti, kad mums kelias į Lietuvą išnyktų. Kai viskas, viskas paliekama ir žemė, ir gimtieji namai, kai iš Ten girdi brolio triūbą, tai kelio į Lietuvą joks pragaras nepastos,- neperkalbama buvo Agota ir jos motina, pakėlusi viršum arklio nugaros botagą:- Nooooo!... Nooo!... Ėgi, kam čia tos tuščios kalbos, važiuojam į Lietuvą...
- Trrrr!... Tprūūūūū!... Sustok, Adomulio Agota, trijų į Lietuvą išėjusių brolių, sese. Ir tu, jų motina, ir visi jūs,- nepailso įtikinėti Tomas Vaisieta. Tai jau buvo aktorius, žmogus, sugebėjęs priimti tą laiką į save ir dabar atiduoti publikai į akis, į sielą, į supratimą imkite! Trrrr! Tprūūū! - ragino sustoti:- Maldauju, prašau. Deja, bejėgis padaryti taip, kad jūs visi su savo kraustuliais išliptumėte iš vežimų. Tačiau dar yra viltis... Prašau, meldžiu- išlipkite iš vežimų, kad ir be mantos. Pasijauskime lyg paskutinį kartą atėję į bažnyčią. Galbūt malda padės girdėti ne tik Dominyko triūbos garsus, bet ir rauda šios biednos žemės, kuri jus čia maitino, iš kur tiek metų ėjote ir ėjote į Lietuvą.
- O tai- ką? Ar mums Perlojos respubliką kurti? - kažkas šūktelėjo iš išsikraustančių į Lietuvą šklėriškių, - bet Tomas net neišgirdo. Jam reikėjo pirmiausia išsakyti žodžius, kurie springino jo gerklę, dar galėję kažkam įkristi į supratimą ir švystelėti kitaip:- Argi nejaučiate, žmonės, kad palikdami šį kraštą mūsų Lietuvėlę guldote ant operacinio stalo. Adomulio Agota, yra juk ne tik triūbos, ne tik širdies muzika. Štai toji minutė, kai aš dar viliuosi, kad jūs išgirsite Lietuvos skausmą. Klaupkimės, melskimės ir tegu mums padės šventasis Juozapas suprasti tą baisią nelaimę ir, pasakysiu, nuodėmę, kadangi elgiamės kaip plėšikai. Plėšiame Lietuvą. Nepykite, žmonės. Prašau- nepykite. Ir malda, ir Šv. Juozapas galbūt padės suprasti, kad negalima palikti šios skaudžios, iškankintos žemės, nes jos jau niekuomet daugiau neturėsime. Kai neliko prūsų, neliko ir Prūsijos. O Šv. Juozapai, padėk mums suprasti skaudžią teisybę, kad tuščias kraštas niekada nebūna visuomet ateina, kas jį užpildo ir jis tampa Kaliningrado sritimi...
- Kiek tau moka už tai? Ir kas moka?
- Turbūt tiktai Šv. Juozapas... Pilsudskyje šventumą pametė tavo Juozapas, žmogau. Pasiimk sau jį.
Tomas nežinojo, kad tuolaik Šv. Juozapas lietuviškam Marcinkonių kraštui buvo labiausiai nešventas, nes jo vardą nešiojęs Pilsudskis.
- Adomulio Agota, štai tu arčiausiai manęs, padėk man pasimelsti, kad tavo brolio triūbos garsai sudejuotų visos Lietuvos kančia: kol dar gyvi, kol esame, kol dar čia mūsų namai, tai čia turėtų būti ir mūsų kapai.
- Mielas, užsispyręs žmogau, gal tu sutikai dar vieną brolį? Motiejų? Irgi vaikščiojo į Lietuvą. Tu štai kvieti melstis Šv. Juozapui. Nelinksta keliai klauptis. Bet va, atsiminiau, kad klausiu ne to, ko reikia. Motiejaus negalėjai sutikti. Jis ne Lietuvoj, jis Lukiškių kalėjime Vilniuje. Aštuoniems metams lenkų teistas už pasivaikščiojimus į Lietuvą, - pasakė Agota ir ryžtingai:- Ne, žmogau, aš nesiklaupsiu, kol Šv. Juozapo bendravardžių kompanijoje duoną valgo Juzefas Pilsudskis, - O, atleisk, Dievuli, man nusidėjėlei už tokią nuodėmę, - žegnodamasi sudejavo Agota - Gal kada nors, o dabar ne. Dabar nesiklaupsiu. Noooo! Nooooo! Užtenka. Pasikalbėjome.Važiuojameį Lietuvą. Į Lietuvą. Tik į Lietuva...

  2. Kada pirmi rusai?

- Kur mes?-
- Jūs, Pranuci, mano svečias. Niekuomet nesilankėt Ypatos erdvėje. Ot, atsirado progajus pakviesti. Tikiuosi, kad jums patiko, - ir paduodamas ranką Vaisietai: - Jūs, Tomai, labai mums padėjote. Ačiū.
- Labai laiko pritrūko. Kad nors viena repeticija...
- Laiko visuomet pritrūksta.
-O kada taip buvo? - praklausė Astė.- Kada toks persikraustymas?
- Sakiau, prašiau: mokykis, mergyte, istorijos... Tai labai svarbu. Ot, sužinok, ir pasakysi man, kada tie pirmi rusai čia. Nuo jų prasideda sovietiniai laikai, tik čia jie anksčiau, negu Lietuvoje...

***************************************************************************

7

1. Brangi žuvis nenardo visų akivaizdoje, -

kelintą sykį girdžiu ją, patarlę: O kodėl? Ar ji irgi žino, kad greitai bus sugauta? - bandau suprasti ir prilyginu brangią žuvį pačiai patarlei, kuri, regis, nardo tik mano galvoje. Jau pastebėjau, kad prieš rimtesnį darbą galvą užpuola kokia nors viena- būtent viena- patarlė. Radijo karietoje Ypatos erdvė nebuvo tokia, kad galėtume ją visą aprėpti akimis; ji kaip koks supainiotas kalnų urvų raizginys - sukaliojasi, plečiasi, siaurėja, išeina į landą ir vėl netikėtai išnyra erdviame, pagarbos vertame urve- aukštai pakeltos lubos, ir sienos nors daužyk bombardomis. Pakviesti išgerti kavos, nuėjome ir susėdome erdvėje, kuri priminė Adomulio Agotos kiemą, savo kraštais atsiremiantį į vienkiemio sodybos pastatus. Jie jau apgriuvę, puolantys žemėn - ir tvartas, ir kluonas, net pats namas jau atrodo lyg trenktas dideliu šlapiu maišu ir pakreiptas į šonus. Sėdime irgi prie plataus, ilgo stalo, už kurio galima susodinti nemenką  šeimyną, bet prie jo mūsų nedaug be manęs čia ponia Citata, Tomas Vaisieta, Ypata ir Astė, kuri retsykiais, Erdvės šeimininko  paprašyta, kėlėsi ir kažkur bėgo. Dažniausiai stalo servizo reikalais.
        - Dabar, ponai, jau galima ir špagą prisisegti. Įpratau ir, ačiū Dievui, be jos man nepatogu.
        - Pasakėte, kad be špagos nepatogu. Net ir prie kavos nepatogu? Tai bent  naujieną išgirstu...
        - Taip, naujienų yra daug, ponas Vaisieta, - atsiliepė Ypata, - bet jau žinome, kad dramblio iškart nesuvalgysi. Beje, mes jau daug ką žinome. Jau net vežėjas nesistebi, kad karietoje galime įkelti  didelius daiktus. Žodžiu, lyg ir nieko nedarydami arba darydami ne taip kaip, atrodytų, nereikia daryti, padarėme daug dalykų, kurių svarbiausias, sakyčiau, mūsų pačių pripratimas ir šioks toks sugebėjimas orientuotis kitoje būtyje. Erdves, kurias anksčiau atiduodavome fantazijoms, dabar esme užėmę savo gyvenimu ir... lyg taip turėtų būti.
          - Atsiprašau už įžūlumą ar, sakykim, už akiplėšišką išsišokimą. 0 labiausia atsirašau jūsų, Ypata, - nelauktai nutraukė prasmingai pradėtą, gal net įdomią Ypatos kalbą ponia Citata. Ir aiškino, kad taip daranti todėl, kad jos nuojautose glūdi abejonė, ar Ypatą, vadindami ponu Ypata, nesumenkiname savęs Radijo karietoje, kuri vis dėlto kaip iš Dievo rankų tokios juk nebuvo per visą karietų atsiradimo istoriją. Gyvenam joje, atrodytų, kaip pasakoje, bet irgi ne taip, kur geriama, valgoma, kur per barzdas varva, bet burnos tuščios. Čia gi kai valgom -valgom, kai geriam  - geriam ir prireikia servetėlių lūpoms nusišluostyti, - kalbėjo ponia  Citata, po truputį sulaukdama atsargaus dėmesio: - O mintis mano tokia, kad kreipiantis į Ypatą reikėtų kreipinį sureikšminti. Nežinau kaip- gal su priedeliais dangaus tarne, ar bent Jūsų didenybe ar ekscelencija, ar dar kaip. Juk, regis, visi jau suprantame, kad draugėje turime labai nepaprastą Ypatą.
    - Glostyk gaidį kiek nori, vis tiek kiaušinio nesudės, - nusijuokė Ypata, bet ponia Citata neatslūgo:
    - Kiaušiniams dėti yra vištos. Kalbu svarbiu klausimu ir bendravimas tarp mūsų neturėtų būti piemeniškai familiarus. Būkime kiekvienas savo vietoje ir visumoje būsime žvaigždynu ar bent  Grįžulo ratais.
      - Tad ir pradėkite nuo savęs. Pasakykite, Citata, kaip mums reikėtų jus pašaukti.
      - Aš ne apie save, net ne apie vežėją. Kalbu apie poną Ypatą. Tai kitokios būties patirtį turintis žmogus.
      - Nepatinka vadinti ponu, vadink kaip labiau patinka dangaus tarnu, ekscelencija ar eminencija, - kišau liežuvį, nors protingiau buvo patylėti ir suprasti, kad dvasinė karietos valdžia nepastebimai perėjo būtent jam, Ypatai. Aš gi, karietos vežėjas ir jos savininkas, daugiau dėl įspūdžio ir maskuotės. Karietos esmei reikėję, kad jos išvaizda  būtų labai kasdieniška, vežėjiška, aptrinta žmogaus buitimi, o už jos sienų kitokios apraiškos, kur maišosi žemės ir dangaus gyvenimai, o todėl ten pasilikti būti vežėju jau tiesiog neįsileidžiama. Ten jau reikėję gal Ypatos, gal Šv. Kazimiero, kitų Dangaus sūnų ar dukterų, tačiau permest savo laikyseną į tokį supratimą man trūko jėgų: nesinorėjo, pakilus į kalną, leistis žemyn, net geriau neapsidairius. Dažnokai ir mano kalbose išlysdavo yla iš maišo, norint palikti įprastą tvarką su jos darbų rutiną.  Yra vežėjas, ir tegu būna. Yra  ponas Ypata  ir ponia  Citata ir tegu. Yra tiesiog Astė su  Tomu Vaisieta ir vėlgi, argi kam tai kliūva? Jau būta nemažai pasireiškimų, kuomet galėjau suvokti,  jog didesnėje nesuvaržytoje erdvėje auga, didėja, plečiasi ir žmogaus dvasinis AŠ.  Į tą Ypatos AŠ, regis, ir nusitaikė kalbėti, nepasirinkdama geresnio laiko ir gal geresnės progos ponia Citata, norėdama net ir kreipinio priedeliu paryškinti jo esybę.
            - Argi ne taip sakau? - galop paklausė visų, o savo kalbą užbaigė atrodytų, irgi arija  ne iš tos operos, pacituodama Age Meyer Benedictseno žodžius: Tik per savo keliones aš išmokau deramai suprasti, ko vertas tautinis jausmas ir kas tai yra.
          - Jausmas? Bala jo nematė, to tautinio jausmo. Geriau  pasakykite, kas tas Benedictsenas. paklausė Astė, regis, taip dar labiau įveldama prasmingai pradėtą Ypatos kalbą į sumaištį, bet pasirodė, kad tai buvo išsigelbėjimo klausimas. Tai buvo klausimas į kurį panoro atsakyti Ypata.
    - O!, panele Aste, - net džiugiai atsiliepė savos Erdvės karietoje šeimininkas, - jis, ponas Age Meyer Benedictsenas labai žingeidus danas. Na, tiesiog neįsivaizduojamai žingeidus bastūnas. Turėti tokį žmogų karietoje, būtų dar viena Dievo dovana  mums. Mėgdavo pasiklausyti dainų. Man regisi, tu dar nežinai, Aste, kas yra mergvakaris, o jis žinojo, - pakalbėjo Ypata ir:
                                        Labas vakaras
                                        Jaunoji sesele
                                        O ant kokios
                                        Parodos sukvietei, -

uždainavo Ypata, imdamas nuo stalo gėlės žiedą. Priėjo su juo prie Astės:
        -Tai, kaip girdi, liūdna daina, bet po jos jau galima pradėti švęsti vestuves.
        - Tai kad net kavalieriaus neturiu...
        - Palauk. Neskubėk. Parepetuoti galima ir be kavalieriaus. 
                                        Ar nueiti
                                        Į rūtų darželį
                                        Ar suskinti
                                        Rūtelių kvietkelę, -
     
  -  Ė, čia ne vyrų daina, bet šitaip, Aste, ją dainuojant per mergvakarį būdavo rūtomis papuošiama nuotakos galva. Atsimink, nes jau mažai kas čia tą atsimena - -ir palikęs Astės plaukuose žiedą sugrįžo į pradinę kalbėtojo pozą:
        - Čia ponas Ypata taip dainuoja?! - susižavėjusi paklausė ponia Citata.
        - O kodėl kreipiatės į poną Ypatą, o ne  į Jo Ekscelenciją ar Eminenciją Ypatą? - mestelėjau nejaukią frazę, bet jos niekas nenorėjo išgirsti, nes kai frazėse tuščia, jos dažniausiai nieko neužkliudo.
        Ypata  gi irgi neatrodė ryžtingas žodžiai nesiskubino, lyg taip leisdami geriau save apčiupinėti. Bet jo klausimas, kaip žadame  gyventi toliau - nutildė bet kokį šurmulį.
      - Gal kas žinote, kaip mums reikėtų gyventi toliau? - po gerokai užtrukusios pauzės beveik pasikartojo klausdamas Ypata, bet tyla nuo to nesuvirpo, ji  pasiliko būti gili ir kantriai laukianti.
      - Viskas užsimiršta. Net ir mergvakariai, - vėl prakalbo Ypata, tačiau dabar jautėsi, kad laiko limitas pamąstymams, kaip mums gyventi toliau, jau išeikvotas ir reikia konkrečiau pasakyti, kaip gyvensime, kadangi jau klausimu pripažinta, kad atėjo laikas gyventi kitaip...
        - Atėjau pas jus manydama, kad karietoje gyvenama kitaip. Negi sapnavau?
        - Sapnuose geriau orientuojasi Pranucis, bet tikrai nereikia manyti, kad GYVENIMAS KITAIP kažkuo išsiskiria iš mums įprasto. Svarbiausia neužmiršti, kad tokiame gyvenime nėra mums žinomos praeities. Jeigu ji atsiranda, prisikelia, vadinasi privalome ją priimti ir gyventi būdami kartu su ją.
        - Hmmmm, - mįslingas buvo Tomas: - bandėme su vežėju nuvažiuoti į praeitį, bet tai nereiškė, kad mes ten norėjome pasilikti. Gal jau geriau Airijoje. Hmmmm. Nelabai galiu susigaudyti, kaip galima gyventi su praeitimi nuėjus nuo teatro scenos...
          - Ne apie teatrą, ponas Tomai, kalba. Irgi negalėčiau gyventi su praeitimi be scenos, jeigu nebūtų Radijo karietos. O kuomet ji yra, moku su ja gyventi ir manyčiau, kad jaučiuosi labai šauniai.
          - Taip. Jūs joje jaučiatės šauniai. Tai matosi.
          - Ne į mane žiūrėkite. Siūlyčiau suvokti  mums duotas Erdvių prasmes. Kiek jų, tų Erdvių, nedrįstų rodyti, bet žinau, kad jeigu jų mums stokotų, atsirastų jėga, pasirengusi padėti. Dabar turbūt geriausiai žinome Vežėjo arba, kaip sakome, Pranuco, truputį mažiau Giedrės Erdves, o kitos- nors jos čia pat, kažkodėl nepasiekiamos kaip dangus. Neturėtų būti taip, kad mus aplenktų kosmonautai arba vadinamasis Kosmoso užkariavimas...
        - Oooo! kad taip būtų mums aišku, kaip Jums, - ponas  Ypata, - Deja, deja! Turbūt sulauksiu greičiau mergvakario, negu suvoksiu, ką ir apie ką čia kalbate.
        - Suprantu, kad visa tai, kas buvo, jau nereikalinga?
        - Kaip- nereikalinga? - atrodė nesustebęs Ypata, bet po minutės Citatai: - Ponia, ar negalėtumėte  mums paskaityti Pelėdos eilėraštį, iš kurio ryte rankiojote ištraukas, - paprašė ir lyg pats sau: -. Ė, kiekvienam savo darbas, tik dažnai nežinai, kam kada jo prireikia.
        Ponia Citata kaip visuomet buvo paslaugi ir mes jau gerai žinojome, kad savo darbą išmano nepriekaištingai gerai. Daug citatų mokėjo mintinai, eilėraščių taip pat nemažai.
                                       
                              Kartais šviesa, kai akys užsimerkia,
                              Sušvinta net skaisčiau -
                              Prasiplečia dangus.
                              Sukibirkščiuoja toliai.
                              Matai, kaip nerimu virpėdama
                              Erdvė, užsipila šešėliais ir spalvom.
                              Ten nieko pastovaus nėra -
                              Užgesus žvaigždei angelas toj vietoj stovi.
                              Nauja būtis savaip sužaižaruoja -
                              Net tėvą grojantį smuiku mačiau.
                              Išnyksta praeitis
                              Ir ateities nebūna
                              Susirenka laikai į glėbį vieną -
                              VISI jie ČIA DABAR,
                              Po šitaip  užmerktoms akim..
     
        -Eilėraštis, ponai, nelengvas. Bet jis todėl ir skirtas mums, būtent mums. Galbūt aš jį ne taip iššifravau, todėl norisi pasitikrinti, - atsiliepė Ypata.
      -Betgi yra eilėraščio autorius. Argi reikia šifruoti? Yra Pelėda.
      - O! Jūs, ponai, labai klystate, jeigu manote, kad žinau, ką čia parašiau ir kodėl. Tai būna labai retai. Net labai. Poeto prasme šiuokart esu kažkuo labai panašus į Šv. Juozapą, turintį žmona Mariją, bet  gimdančią ne mano kūdikį, - bandžiau pasakyti tiesą ir, regis, šį kartą tai padaryti pavyko.
      -Ir tavo. Ir tavo. Visų kūdikį, -  nekeldamas  balso pasakė Ypata, bet supratau, kad vis tik būsiu paprašytas pasakyti, kaip atsirado šis mano eilėraštis, kuriam jis skyrė išskirtinį dėmesį

8

2. Sau į  nosį nepabučiuosi-

Nudžiugau išgirdęs šią patarlę ir net patikėjau, kad tokia liaudies išmintis man gali padėti, nes vis dėlto daug kas suvokiame, kaip netikėtai į žmogų įsėlina mintis, o jai atsiverti, išeiti į pasaulį, atskuba žodžiai. Ši kartą jų atėjimas pasirodė būtent eilėraščio forma, o mano nuopelnas tik toks, kad galėjau užrašyti ir pasirašyti, drąsiai liudydamas, kad tai mano kūrinys. Tai, žinoma, melas eilėraštį kažkas parašė manyje ir dabar reikėjo pasakyti tiesą. Bet kaip? Kas tuo patikės? Jaučiau, kad geriausiai mano padėtį supranta  Ypata. Galbūt mintyse netgi stengėsi  kažkaip padėti, bet ir jam reikėjo išgirsti, ką apie tai kalbėsiu aš.
        Užsimerkiau. Ir iš tiesų  akyse po vokais atsirado judanti, mirguliuojanti erdvė. Tai nebuvo dienos šviesa; buvo aplieta spalvomis, pereinančiomis vieną į kitą, išnykstančiomis, vėl atsirandančiomis ir nepaisant to, galėjau matyti aibę  dalykų - plaukiojančius erdvėje ir sustingusius  materijoje.
       - Žinau, ponai, kad nepatikėsite, jog eilėraštį parašiau ne aš, tačiau pagal priimtus kanonus, deja, negaliu atsisakyti jo, nes tai nebūtų suprasta. Kaip, sakykime, nesuprantami Šv. mergelės Marijos pastojimo ir gimdymo reikalai. Jeigu tai vyksta per Šv. Dvasios pasireiškimus, linkęs patikėti, kad taip atsitiko ir su manimi. Netgi atrodo, kad man net neleista šitaip duoto eilėraščio užmiršti.
       - Eilėraštis ne toks sunkus, kaip atrodo. Manau, kad nesunkiai galėčiau padeklamuoti, - sukruto kalbėti Tomas Vaisieta ir:
                              Kartais šviesa, kai akys užsimerkia,
                              Sušvinta net skaisčiau
tačiau tiek ir teišgirdome, nes Ypatai norėjosi, kad apie eilėrašti kalbėčiau būtent aš. Jam irgi nesinorėjo girdėti gerai suprantamų minčių ir, parodydamas vietą, kuri jam labiausia rūpi, irgi padeklamavo:                       
                               Išnyksta praeitis
                               Ir ateities nebūna
                               Susirenka LAIKAI į glėbį vieną -
                               VISI jie ČIA, DABAR,
                               Po šitaip  užmerktoms akim...
       
      - Betgi tai irgi aišku, - įsiterpė Astė:- Dziedulis kalba apie  Radijo karietą. Mes joje kaip tie regėjimai po užmerktų akių vokais. Atsimerki- jie išnyksta, jie lyg bijosi ar bodisi atmerktų akių pasaulio. Visi laikai ČIA ir DABAR nemoka būti  bet kur. Jie ten, po užmerktomis akimis arba kitaip sakant Radijo karietoje..
- Ė hė hė!  Betgi tu, Aste, taip paprastai nepaprastus dalykus kalbi, - nejuokaudamas pagyrė ją Ypata ir, padėjęs rankas ant sunkaus stalo:- Ot taip, ponai. Tai yra esmė, o kaip ji šakojasi - kitas reikalas. Bet taip pat aišku, kad ši Esmė šakojasi atskiromis Erdvėmis.  Mes važiuojame ne eiline karieta, labiau panašu, mes važiuojame  Grįžulo ratais. Ir negalvoti apie tai, turbūt nebūtų protinga.
    -Kitaip sakant, ponas Ypata, Radijo karietos vežėjas nereikalingas. Dabar reikalingas kažkoks žvaigždinis vežėjas. O-cho! Pabandyk Grįžulo ratus pavairuoti!
    - Vairavai gi. O kaip juose gyventi? Kaip suprasti, kodėl tokie ratai čia atsiradę, turbūt niekas  iš mūsų geriau nesuvokiame, bet susikaupė nemenka patirtis ir ją reikia pakilnoti- ji mums turėtų daug ką paaiškinti. Botagas ir valdžios jau turbūt ne taip svarbu, kaip perskaityti pasiųsta iš kažkur frazę ar  eilėraštį. Perskaityti ir suprasti.
       - Gerai, ponai. Galvoje vėl eilėraštis.  Supraskite, jeigu tai įmanoma, - pasakiau, o po atodūsio  deklamavau:
                               Per tūkstantmečio vardą LIETUVA -
                               Pavargę vyčiai grįžta į namus.
                               Iš šimtmečių visų,
                               Iš mūšių pralaimėtų ir laimėtų...
       
        - Taip, čia vėl tas pats, tik kitais žodžiai,- nelaukė eilėraščio pabaigos ponia Citata.- Vėl apie karietą ir kad visi LAIKAI renkasi joje. Manau, kad toks pasikartojimas daugiau dėl geresnio suvokimo pačios minties, idėjos.
      - Apie tai negalvoju. Visai negalvoju.
      - Matyt, yra, kas galvoja už tave, vežėjau, ir jiems reikalinga, kad per tave svarbius reikalus išgirstų  kiti. Pavyzdžiui, aš, panelė Astė. Visi mes.  Pirmiausia būtent MES, kurie karietoje. Aš labai džiaugiuosi, kad laiku į ją  suspėjau. Galbūt tik dabar prasideda jos tikrasis suvokimas.
        - Deja, jau pavargau bandydamas tai suvokt. Per metus, kitus visi plaukai nuslinko.
        - Galbūt irgi todėl, kad netrukdytų smegenimis prisiglausti prie  Erdvių.
         - Na va, ir pabandyk susikalbėti, - mestelėjau ir lyg  būčiau nepažeidžiamas, skaičiau eilėraštyje apie iš VISŲ  amžių ir visur sugrįžtančius vyčius iš pergalių, ir pralaimėjimų, pragaro, dausų, dangaus, bet labiau užkliuvo sugrįžimo vieta:
                             Ant sienos -
                                     nuvaryto arklio
                                            surūdijus pasaga
                             Ir lyja lietūs į akis
                             Stiklais sudužusių namų...

        Taigi Šklėriai. Mano išnykstantis Šklėrių sodžius. Viešpatie, kaip gi čia taip? Rašau ir tik paskui suvokiu apie ką., -buvau nustebintas toptelėjusia mintimi, bet pasakiau:
       - Gerai, ponai.  Pasirodo, kad nesugebu šio eilėraščio atsiminti. Na ir kam trukdyti savo laiką  eilėraščiais, kurie nežinai kodėl ir kam atsiranda.
       - Tai galbūt ir yra tos vadelės, kurios tau įduoda Likimas, kuomet treniruotėms faktiškai nebeliko laiko, -išgirdau Ypatą, o kartu ir jo prašymą pakartoti posmą apie vyčių iš Visų amžių sugrįžimą, ką tuoj pat padarė enciklopedinės atminties ponia Citata. Kokį žodį į jos ausis dėsi, būtinai padėsi ir gali būti beveik tikras, kad neužsimes. Nebent ji pati norėtų tai padaryti ar bent vaidinimu pavaizduoti.
     Ypata atsitraukė nuo užstalės ir neskubiu pavaikštinėjimu kažkuo priminė Josifą Staliną Džiugašvili. Bet tai tik pavaikščiojimu, o portretinis vaizdas atrodęs nelygintinas. Galbūt  tokio pasivaikščiojimo nebūtų buvę, jeigu jo galvos nebūtų užgulusi beprotiškai sunki mintis - kaip reikia elgtis, kuomet signalai atslenka vienas po kito, o lupoms atsiverti suvoktai tiesai sunkiau negu Puntuko akmenį pakelti. Pagaliau jis vis tik ištarė tai, kam ruošėsi ir muškietininko špaga nebuvo šiaip sau prisegta prie jo šono.
   - Jėzaus Kristaus prisikėlimas buvo tik pradžia,- pratarė sunkiu balsu: - Dievas atiduoda žmonijai savo vienintelį sūnų ne tik jos nuodėmėms išpirkti, bet ir atsikėlimo iš  mirusiųjų galią.. Suprantu, jog  jūs manote, kad  esu idiotas, - po sunkios pauzės pasakė Ypata: - Aš, beje, ir pats taip manau. Ir nieko nuostabus. Aš idiotas, ponai: - Ir jau poniai Citatai, - Jums, ponia, labai rūpėjo, kaip mane geriau vadinti. Taip ir vadinkite: Idiotas Ypata arba  tiesiog Idiotas.
    - Ai,- net šoktelėjo Citata. Jūs mane ne taip supratote.  Aš iš visos širdies, kaip apie  Dangaus ar Dievo Žmogų.
     - Idiotai taip pat yra dievo žmonės. Ir tarkite, ponai, ką jūs pasakytumėte ar  pagalvotumėte apie žmogų, kuris ir pats įsitikinę, ir kitus  nori įtikinti, kad atėjo laikas karaliaus Mindaugo prisikėlimui. Manau, kad charakteristikoje  būtume vieningi ir tiesiai- šviesiai: tik idiotas taip gali manyti ir kalbėti. O aš, kaip girdite, kalbu ir tuo įsitikinęs. Pasakysiu netgi daugiau, o būtent - Mindaugas jau prisikėlęs.
        - O Viešpatie!- atsidusau, - nesuprasdamas, kas  vyksta.  Ir pats sau perskaičiau  eilėraščio pabaigą:
                               Man  ne tas pats-
                               Mylėsim? Nemylėsim?
                               Ir ašaras erškėtrožių surinksiu...
                               Tiktai prašau: padėkite surasti
                               Jų vyčių - motinas,
                               Kad grįžtančius
                               Namo priimtų
        - Betgi Mindaugas dar ne Lietuva, Mindaugas vėliau, - pasakė Astė, bet jos ausyse irgi skambėjo iš visur :
        - Lietuva, lietuva
        - Siūlau kreiptis į Paieškų tarnyba. Suras gal ir motinas.
        - Man juokas kažkodėl neima.
        - Lietuvai jau 8000 metų ir žmonės čia ne tik kariavo, bet ir mylėjo
        - Lietuva, lietuva...
        O mano galvoje vėl įplaukė patarlė: Sau į nosį nepabučiuosi, kuri labai trukdė suvokti apie ką kalba Ypata. Girdėjau, kaip kelintą kartą sakė, kad jis, Mindaugas, prisikėlęs, bet  kol kas prisikėlęs  kaip žmogus, o kad prisikeltų karaliumi, reikalinga kelis kartus klupsčiais praeiti šventoriumi aplinkui  bažnyčią.

9

3. Ne visų dantims peles gaudyti...

       Sugrįžau į savo Erdvę.
        - O! Čia taip apleista. Lyg šimtą metų nebūčiau buvęs.
        - Panašu, kad taip yra. Vis ant pasostės ar dar kur, - išgirdau Astę: - O tvarkos irgi neįpirši. Atrodo, kad kitos Erdvės tave domina labiau, negu sava. Matei, kokia tvarka pas Ypata?  Čia gi?  Fuj, kvėpuoti nėra kuo.
        - Atėjai, kad pagirtumei Ypatą. Nereikia. Gerbiu jį, bet kažkaip darosi svetimesnis. Atrodo, kad karietos reikalai jam pasidarė svarbesni, negu man. Kur buvo anksčiau, kai aš tik vienas? Ir nesmagu, kad visi, regisi, juo tiki. O labiausia turbūt aš, nors ir žinau, kad arklio reikia saugotis iš užpakalio, o karvės iš priekio.
        - O žmogaus?
        - Ką žmogaus? - pakėliau akis.       
        - O žmogaus, dzieduli, reikia saugotis iš visų pusių, - priminė Astė ir mokino: -Su patarlėmis reikia  elgtis labai atsargiai, pagarbiai. Tik tuomet iš jų galima kažko pasimokyti. Beje, - po trumpos pauzės išgirdau, - pasakojo, dzieduli, kad jaunystėje mėgdavai šokti polką.
        - O kas jaunystėje jos nemėgo šokti?
        - Tai ar leisi patvarkyti savo Erdvę, ar taip ir maudysiesi dulkėse? - atsitraukė nuo pradėtos šnekos Astė, leisdama pačiam susiprasti, kad ne tik polkų, bet ir bendrai šokių metas man baigiasi. Aš irgi pagalvojau, kad štai yra dar Erdvė, kuri priima, į kurią turiu teisę pasilikti ją tik sau, bet, ko gero, ir joje be paramos neapsieiti, antraip paskęsi iki ausų dulkėse ir net švenčiausi daiktai pasiklys nežinioje.
        Paėmiau nuo sienos pakabintas pasagas, paskambinau padaužydamas vieną į kitą.
        - Ir Galčiaus jau nėra. Bendravardis man, Pranas. Geras kalvis buvo. Nei jo, nei kalvės nėra. Ir nė vieno muzikanto. Supranti? Nė vieno, Aste. Tau kas? Tau jie nereikalingi. Tau jie lyg niekuomet nebuvę. Regis, išvis dar nesi šokusi, - bumbsėjau, nežinodamas kodėl taip darau. Vėl paskambinęs pasagomis, sugrąžinau jas kaboti ant sienos, lyg patikėjęs, kad geriau būti negali:
      Karieta ruošėsi nuvažiuoti į praeitį, į tuos tolimus laikus, o jie dar toliau atitolsta. Ar ponas Ypata apie tai ką nors supranta?
        - Nežinau, - nenorėjo neišgirsti mano bumbsėjimo Astė. - Bent aš tikrai nesuprantu. Net nenoriu suprasti. Kam save kamuoti nereikalingomis būsenomis? Žmogaus atmintis kaip instrumentas, kad atsimintume, dabar jau mažiau  reikalinga. Smegenys atsilaisvina kitiems dalykams. Ir paskutinė mūsų kelionė į Šklėrius išliks ir be Tavo, dzieduli, ar mano atsiminimų. Gaila, kad taip neatsitiko su kitomis kelionėmis. Buvo karieta, buvai tu, net tie patys arkliai, o kelionių nelikę. Nei atmintyje, nei ant popieriaus. Tiesa, yra dienoraštis, bet nedaug iš jo galima išpešti. Kam tokios kelionės  reikalingos net negalėčiau pasakyti.
        - Yra ir Biblija su mano paraštėmis. Dar yra Benedictseno knyga LIETUVA Bundanti tauta, kur irgi pripeckiota, prikeverzota. 
        - Taip. Šitie dalykai dar nestudijuoti. Bet kodėl? Lyg kas neleido. Vis ketinau tai padaryti, o, deja, nei galva, nei rankos šitais darbais nebuvo užimta. Kaip čia taip atsitiko? - nuoširdžiai nustebo Astė ir  galima buvo numanyti, kad dabar imsis būtent šių knygų. Bet šį kartą jai svarbiau buvo pasakyti, kad  kelionė į Šklėrius, panorus ją atsiminti, nekels problemų net po daug  metų.
        - Va, Dzieduli, pasižiūrėk, kaip iš tikrųjų atrodžiusi mūsų paskutinė kelionė į Šklėrius. Čia vaizdajuostė.
        - Manai, kad paskutinė?
        - Kalbu apie šią kelionę, o ji paskutinė. Ir tau, ir visiems mums. Jau pradedu bijotis kalbėti, kad Dievuli saugok, ką  nors ne taip pasakyčiau. Gal manote, kad ką negerą įtariu, pasakiusi apie paskutinę kelionę?
      - Nesisaugok, Aste. Prie tavęs sakau ir kalbu, ką pats jaučiu O jeigu tai reikėtų pasakyti eilėraščiu, tai  jis irgi kartu. Tik nenorėčiau, kad Citata ir Ypata  apie jį žinotų. Vėl reikės rengti ypatingą pasitarimą Ypatos ar kitoje Erdvėje, kažką kalbėti, spėlioti, galvoti apie prisikėlimus ir vadinti save idiotais, kad  tokios mintys atsiranda smegenyse...
        - Ar manai, kad jas reikėtų užkonservuoti?
        - Ten pasakyta, taigi - eilėraštyje:
                              Grįžau namo.
                              Jau niekur nekeliausiu..
        - Žinoma, kad namo. Taigi gimtinė. Bet kaip sakiau, taip sakau, kad negerai, jog pasilikai gyventi karietoje. - Čia pat namai, o tu? Kaip čia sakoma?  Nei vienas, nei du.
        - Paklausyk, kas toliau eilėraštyje:
                             
                                Žiūrėsiu į lubas.
                                Ramstysiuosi į sienas.
                                Dangus toks baltas kaip dažai!..
                                Visagalybėje sutilpęs Dievas
                                Per pusryčius,
                                                      pietus, 
                                                              per vakarienę
                                Paduoda šaukštą.
         
      Eilėraštis, Aste, vėlgi įkištas mano galvoje anksčiau, bet apie jį niekam nekalbėjau, nors jaučiu, kad jį gerai žino ir Ypata. Gal kitais žodžiais, gal kitaip išdėliotomis eilutėmis, bet įsitikinęs, kad žino, nežinia kokiu būdu perskaitė. Nemanyk, kad nesuprantu, kad jis negali kitaip elgtis, kaip dabar elgiasi. Dar turiu vežėjo vardą, tačiau  gyvenimas karietoje jau kurpiasi pagal jo užgaidas. Jis negali nežinoti, kad  grįžau namo ne tik Šklėrių prasme, bet ir ta prasme, kad šitaip  užlaikyti karietą čia- tiesiog nesusipratimas. Jai reikia važiuoti, o ji sustojo ir bent aš nenutuokiu, kad ruoštųsi tolimesnei kelionei. Tokia karieta ne tam, kad stovėtų.
        -Skaityk, - paprašė Astė, tačiau tuo metu išgirdome sustojusį automobilį. Dirstelėję pro langą matėme, kaip iš atidarytų jo kėbulo durų, prilaikomas dviejų vyriškių rankų, išlipa...
        - Viešpatie, betgi tai Vidinis! Ar tu regi, Aste? Juk tai Vidinis! Mano Vidinis!
        - Ne visuomet tavo. Dažnai kalbėdamas  apie keliones jo net neprisimeni.
        - Ką? Jis serga? - ir kaip seniai  būta, pašmaukšt, pašmaukšt ir atsiradau ten su išskėstomis apsikabinti rankomis: - Vidini!  Broli! Mes vėl kartu! Žinojau, tikrai žinojau, kad manęs nepaliksi!
        - Labas, Pranuci, - ligonio balsu pasakė Vidinis: - Visur gerai, bet namo geriausia. - Ir atsiduso: - O kiek čia daug miško! Kaip gera, kad nors jis čia išlieka.
        - Pjauna, kerta, verčia. O tas miškas, kuriuo apsodinti pamesti laukai, pats džiūsta...
        - Ačiū, vyrai, kad atvežėte. - dėkojo Vidinis, - Dabar jau namo. Iš čia niekur neišeisiu.
                              (O tai vadinasi, kad sėdžiu dešinėj,
                                Kad prie Karaliaus pašauktas dalios...), -
graudžiai padeklamavo, bet tuomet net galvoje nedingtelėjo, kad  girdžiu eilutes, kurios yra ir mano eilėraštyje.  Glausčiausi prie Vidinio, o jis tyliai lyg kuo prasikaltęs šypsojosi ir godžiai žiūrėjo į sodybą apsupusį mišką.
        - Tai čia ta pati legendinė karieta? paklausė baltu chalatu apsivilkęs vyras? - Ha!, ha! Tikrai matosi, kad legendinė, - ir jo apgailėtoje šypsenoje pajutau psichiatrą. Matyt, kad tikrai reikia galvoje turėti daugiau košės, negu smegenų, kad žmogus galėtų  kažkokį palankesnį žodį pasakyti apie mūsų karietą. Jos išvaizda nebuvo įspūdinga, nebuvo bent kiek patraukli.
          - Užeikite.  Būsite svečiai.
          - Ne, ne. Ačiū. Mums jau laikas, - skubėjo atsikalbėti svečiai. Nors kelias geras, bet ne artimas. Be pusantros valandos nesugrįšime.
          - Ponai! ponai!. O mano šuo? - atsiminė Vidinis ir tuokart iš mašinos kėbulo išgirdome nepiktai palojantį šunį. Galima buvo manyti, kad tai jaunas, guvus ir didelis šuo, bet vos pravėrus duris šuo lengvai šleptelėjo ant žemės ir atsargiais, lėtais žingsniai priėjęs prisiglaudė prie Vidinio kojų..
          - Ė, koks tavo šeimininkas negeras.  Vos neužmiršo ir nepaliko keliauti atgali. Atleisk!. Tavęs labai prašau. Atleisk!, - glostė Vidinis pelenų spalvos šunį. Ir jau man: - Tai visas  mano turtas, ką užsidirbau išėjęs. Šuo. Bet ištikimas, nepaprastos ištikimybės šuo.
          - Jūs, ponai, ne apie šunį, apie žmogų galvokite. Suteikite jam prieglobstį ir leiskite atsikvėpti, pailsėti. Negi nematote, kad  ligonis, - piktokai, bet teisingai pasakė baltu chalatu žmogus.
          - Viskas bus gerai.  Ar ne, Pranuci. Taip, esu ligonis, bet ne todėl, kad numirčiau, o todėl kad pasveikčiau. Aš vėl karietoje ir žinau, kad tai  geriausias man vaistas, - pasakė Vidinis ir pasiėmęs  už parankes, pasisuko karietos link: - Padėk, Pranuci.  Yra kojos, yra  rankos, bet  kažkur jėgos dingo. Galūnės savęs nepakelia.
          - Viskas  bus gerai, Vidini. Imkis ir už mano parankės, - pristojo Ypata iš  kitos Vidinio pusės: - Pamatysi, viskas bus  gerai, ir trumpais, negreitais žingsniais, prilaikydami Vidinį, atėjome prie karietos. Pakilome neaukštais laipteliais ir, atsidarę duris, įėjome vidun.
        - Būsime kartu vėl.
        - Negi, drauguži, galėtų  būti kitaip? - atsakiau jam klausimu ir turbūt pirmą kartą aiškiai ir sąmoningai supratau, kad vis dėlto Vidinis buvo išėjęs. Ne per sapną ar iš sapno, o kurį laiką karietoje buvome be jo. Dabar, įėjus į Erdvę,  sunkiai kvėpuodamas, Vidinis atsisėdo senoje, jom įprastoje vietoje, o prie jo kojų pritaupė Pelenė. Ir pirmas sakinys, kurį jis ištarė iš tos vietos, buvo:
        - Ne visų dantims peles gaudyti, ponai...

10

4 Vidinio sugrįžimas
Prieš kaitą, matyt, visuomet kažkas būna susikaupę, kad pradėtų keistis ir būtų kitaip.
        Kažkodėl tikėjau, kad sulaukęs septinto dešimtmečio jubiliejaus būsiu gajus, bet dabar toks nusiteikimas nuslūgo ir žinau, kad į ankstesnio lygio tikėjimo aukštumėlę jis jau nepakils. Niekuomet, beje, nesitikėjau, kad per kito žmogaus miegus galėčiau išgirsti ir apie save. Ir net tik..
        Buvo po vidurnakčio, kai nubudino kalbėjimas.
        - Kas tau, Vidini?
        Vidinis kelis kartus giliai atsikvėpė, o netrukus supratau, kad jis kalbasi miegodamas. Kartais jo kalbėjimus nutraukdavo gilus pavargusio žmogaus kvėpavimas, tačiau po ilgesnės trumpesnės valandėlės vėl girdėjau jį kalbantį. Ten, jo miege, jaučiau, žinojau, tikėjau, kad jis ne vienas. Greitai supratau, kad jis ten mane vadina Pranuciu. Buvo neįprasta pajausti save dvigubame standarte ten, jo miege, ir esantį šalia jo miegančio.
        - Vidini, kas tau? - dar kelis kartus negarsiai žadinau miegantį bičiulį, tačiau po mano žodžių jo kalbėjimas nutildavo - kvėpavo, sakyčiau, ramiai,  lygiai, ritmingai ir jokios baimės nebuvo, kad kažkas negero atsitiktų. Tačiau neilgai palaukus jo kalbėjimai vėl prasidėdavo:
        - Pranuci, negi pamanei, kad išeinu? Kai tiek metu kartu, Vidinis negali išeiti. Neišėjau, Pranuci, bet žinau, kad atėjo laikas, kuomet daugiau nereikalingas. Ot tuomet...  Na, atsimink, Pranuci. Tuomet ir bandžiau išeiti patikėjęs, kad šitaip mudviem  bus geriau- kai toliau vienas nuo kito, tuomet mažiau atsiminimų. Ko tyli? - klausė per miegą  Vidinis.
        - Manai, kad tyliu? - pusbalsiu atsiliepiau į miegančio Vidinio klausimą.
        - Ne!, ne! Argi sakau, kad tyli? Tiesiog noriu, kad kartu prisimintume tas dar vienas mūsų Kalėdas... Mums Kalėdos niekuomet džiaugsmo neatnešdavo.  Ir šitos tokios, kad... Betgi pats, Pranuci, atsimeni...                   
        - Atsimenu. Kiek čia to laiko praėjo! Nebuvo kada užmiršti, - vėl pasakiau ir Dievas težino kodėl, bet atmintis užliejo smegenis. Man irgi norėjosi atsiminti Vidinio išėjimą ir jausena buvo lyg iš tos dienos, kuomet apsisprendžiau:                               
        - Eik, Vidini. Tu laisvas. - pasakiau, - Ir jeigu gali, nepyk, kad tiek metų tave nelaisve kankinau.
        - Tikrai laisvas?
      - Laisvas ar nelaisvas. Net nežinau. Bet būk, gyvenk, kaip tau atrodo ir kaip sugebi. Būsiu laimingas, jeigu išliksime draugais, o jeigu ne - tai bent pažįstamais.
        Prisiminiau, kaip  tuomet Vidinis įkvėpė pilną krūtinę oro:
        - Kažin, ar kas yra tiek iškentėjęs, kaip aš. Skaičiuok, septyniasdešimt metų. Tie vieneri, kurių trūksta iki tiek, faktiškai nieko nereiškia. Oi, Pranuci, Pranuci... Turbūt nori, tikiesi, kad tau padėkočiau? Atleisk! Tegu tave Dievas saugo, o aš kepurę ant galvos ir... į visas keturias šalis.
        - Būk laimingas, - pasakiau ir net nejutau, kaip ašara po ašaros nuslydo veidais žemyn ir akys apsigaubė rūku. -Tai, Vidini, mano kalėdinė tau dovana. Eik! Tu laisvas. Tik, žinoma, saugokis, kad neatsitiktų kaip mudviejų gerbiamai poetei Izabelei Melisai. Prisimeni?
        Brangūs draugai, kolegos ir visi, kurie siuntėte nuoširdžiausius linkėjimus per praeitas Šv. Kalėdas. Skubu pranešti - NIFIGA - niekas neišsipildė! Todėl per šias Šv. Kalėdas prašau siųsti pinigais, konjakais arba dovanomis.
        - Tai nepalyginami dalykai. Laisvė yra laisvė. Ji ir laukinę Ameriką padarė Amerika, - budriai atsiliepė Vidinis, bet ašaromis sudrėkusių akių nemokėjo paslėpti. - Ar galėjome pagalvoti, kad tai atsitiks kelionės į Šklėrius išvakarėse? Gal, sakau, labiau reikėtų dėkoti Radijo karietai, negu tau, Pranuci.
      - Svarbiausia, Vidini, kad nugalėjau save- tu laisvas. Kalėdos vis dėlto dovanų šventė! Turėtume jausti, kad oi kaip sunku kaupti šviesą, kilti į zenitą. Diena jau vakar pailgėjusi minute, šiandien išlika su tuo pačiu bagažu - 7: 15 
    Su Vidiniu tiesiog suaugęs, jis, sakyčiau, yra kažkokia MANO dalis ir kuomet prireikdavo, sugebėdavau jį nutildyti, bet tai niekuomet nereiškė, kad jis susitaikydavo su savo padėtimi ir palikdavo mane ramybėje. Spardėsi, unkštė, boksavosi, norėjo būti individualus, savarankiškas. Galop apsisprendžiau: velnias tavęs nematė! Nori tokiu būti- būk! Net numaniau, kad tokia jo laisvė man žada nemenką moralinę naudą. Tačiau karietos ekipažas, stebėjęs Vidinio išsilaisvinimo ceremonialą, buvo labai santūrus ir nelengva pasakyti- kodėl? Gal nujautė, kad nereikėtų ankstesnę jo būtį vadinti nelaisvę, nes jo buvimas irgi trukdė man būti laisvam. Žmogus su savo kalėjimais turbūt negali būti laisvas, kaip ir šalis, valstybė, tauta. Ir va tuomet mačiau, kad kažką apie tai nori pasakyti Citata.
        - Kaip čia tu geriau pasakius, Vidini?  Manau, kad savo klajonėse nenorėsi pakeisti Dievą, ką tik gimusį Kristų, gal net ir kardinolą Audrių Juozą Bačkį.
      - Ne, tikrai nekeisiu. Net ir kardinolo Audriaus Juozo Bačkio, - pasižadėdamas tuomet pasakė Vidinis.
      - Tuomet kartu su mumis priimki ir jo kalėdinę dovaną, išdalytą per Šv. Mišių pamokslą Arkikatedroje, - pasakė Citata ir jau... kaip gali būti tik Radijo karietoje- pasigirdo kardinolo sakomi pamokslo žodžiai:
      - Dievas nesibodėjo gimti tvarte tarp gyvulėlių neturtingos savo motinos bei Šv. Juozapo globoje. Nebijokime ir mes sutikti Jėzaus Jo įkurtoje Bažnyčioje, kuri vienintelė gali Dievo vardu atleisti mūsų nuodėmes ir atkelti vartus į išganymą.
        Ir tuomet jau sukunkuliavo, suūžė, sušnypštė, užvirė:

        - Nei vienas žmogus neturi teisės kalbėti, veikti Dievo vardu! Kas J. A. Bačkiui tokią teisę suteikė? Dievas? Tegul tai įrodo!
        - Kodėl šneka šitie kunigai bet ką? Negi patys nejaučia tikrumo reikiamybės? Sapalioja apie Kristaus dvasias, Dievo motinas... Gal pagaliau suteiktų prasmę savo žodžiams? Žmonės tikrai atsisuktų į save, kas tikra širdimi ir juntama. Ne kitaip.
        - Žmones, tikėkit į Jėzų ir jis jums atleis, atleis. Netgi savižudybes atleis.
        - Sutinku. Dievo Sūnui turtai nerūpėjo, užtat Bažnyčiai jie beprotiškai rūpi. Bažnyčia pasaulyje pagal turtus yra trečioje vietoje! O dar kai kurie kunigai moko, kad skurdas dorybė...
        - Kodėl pykstat, kad kažkas gali atskleisti jūsų nuodėmes? Jei pykstat, tada patys atsistokit katedros aikštėje ir pasisakykite. Tokio veikėjo dar nemačiau. O gėrio su blogiu nesutapatinsite niekada jūs, šėtono vaikai. Sudegsite, žlugsite, išsiskersite, bet dievas - gėris jus vis tiek nugalės.
        - Nelabai suprantu, kodėl turime rūpintis žydiška krikščionybe? Galima pagalvoti, kad savo istorija jau atkasėm, kad dabar kasinėtume kitų nacijų.
        -Kaip patogu: mes vieninteliai galime atleisti jūsų nuodėmes, o jei manote, kad jų neturite - jūs klystate, nes jus vis dar persekioja gimtoji nuodėmė.
        - Ne Bažnyčia atveria vartus į išganymą, nes ji nėra tikrieji Dievo namai. Dievas yra visur. Perskelk pliauską ir rasi Jį ten, pakelk akmenį - ir Jis ten bus.
        -Ne Dievas gimė tvarte, o pranašas Jėzus Kristus, kuris skelbė Gerąją Naujieną. Ne Jėzus įkūrė Bažnyčią, o Jo pasekėjai apaštalai. Ne Jėzus skleidė melą, o Jo pasekėjų apaštalų sukurtos Bažnyčios tarnai teigdami, kad jie turi Dievo įgaliojimus atleisti nuodėmes. 
        -Aukština neturtą, o patys skęsta auksuose.
         
        - Ponai, ponai, - sujudau, neturėdamas kur kišti, slėpti ausis.. ČIA, ponai, ne taip, kaip TEN. ČIA Radijo karieta. ČIA jos Pivašiūnų Šv. Marijos - nuliūdusiųjų paguodos erdvė. ČIA, ponai, dar vis šeimininkas aš nepaisant, kad Vidinis atsiskiria, išeina. Ir, beje, žinokite, kad ir arkikatedrą su Audriu Juozu Bačkiu taip pat laiko pagonybės dievai, o būtent ąžuolai, - prasmingai gražiai, trumpai pakalbėjau ir girdžiu, kad viręs kalbų ir nuomonių katilas nuščiuvo, atsirado tyla. Reikėjo kažką sakyti, bet- ką? Atsiminiau neparašyto eilėraščio, skirto geram žmogui, pavarde Aukštaitis, ištrauką:
                                           
                                              Gerai atsimenu Julių Aukštaitį -
                                              Į dangų rankom įsikibo
                                              Ir ąžuolinę giesmę užgiedojo...
                                              Taip pirmą kartą sužinojau,
                                              Kad arkikatedra - tautos šventovė
                                              Ant ąžuolų užaugus stovi...

        - Tikrai taip. Aš tai žinau, - atsiliepė į mano posmus Ypata: - Ten, po arkikatedra ąžuolai. Galbūt visas Šventaragio ąžuolynas. Reikės sužinot, bet svarbiausias dalykas žinomas: Vilniaus arkikatedra stovi ant ąžuolų.
        - O tai reiškia, kad nepaisant nuo kokio popiežiaus bėgtume, nuo savęs nepabėgsime. Kaip ir Lietuvos katalikų bažnyčia nuo pagonybės, - aukštą frazę mestelėjo Astė, matyt, irgi išmokusį ją iš Ypatos.
        - Einu, - apdalindamas rankos paspaudimais, pasakė Vidinis. Einu, nes kuo toliau, tuo graudžiau. Ir atsisveikindamas mane beveik pašnibždėdamas: - Nenustebk, jeigu aš teteportuočiausi. Buvau susitikęs su Viktoru Medžiu, sakė, kad tai įmanoma.
        - Kur teleportuosies? Į Radijo karietą? Kaip Viktoras Medis? Jis poetas, dar devynių galų menininkas...
        -Aš su juo kalbėjau. Sakė, man patikimiau teleportuotis tiesia į tave.
        - Į mane?
        - Taip patarė. 
        -Padaviau ranką, prisitraukiau prie krūtinės ir kaip galėdamas stipriai prispaudžiau arčiau širdies:
        - Teleportuokis, Vidini. Dieną. Naktį. Kada tik reikės. Visuomet teleportuokis. Kol dar galiu laukt lauksiu, - pasakiau tuomet jam. Ir iš tikrųjų sulaukiau, bet atvežtą greitosios pagalbos automobiliu ir palydėtą gydytojo, nepanorusio net ateiti į Radijo karietą.
        -Tu, Pranuci, visą puikiai atsimeni. Man netgi neprireikia tau padėti, - išgirdau  miegančio Vidinio balsą. Padėjau ant jo kaktos delną. Karščio nepajutau, tačiau ir Vidinio kakta, regis, nejautė mano rankos delno. Negi ir žmogus taip išsivaikščioja, kaip Šklėriai, - galvojau. Tuomet niekas mūsų nepaklausėme, kur jis eina ir jis pats, matyt, negalėjo pasakyti- kur. Laisvė savo adresų neužslapsto - kur nori, ten eik. Taip, regis, elgėsi ir Vidinis, nenorėdamas atsiminti, kad ir po laisvę vaikščioti reikalinga galimybės ir gal pirmiausia sveikata.


» Kūrybos oaze » ŠKLĖRIAI... » Atmintis (irgi prie LAIKAS ATSIMINTI)