BALANDIS
02.
   
    Jau sode.
    Tikėjausi, kad  bus gražiau, bet vis dėlto gerai, kad čia. Pernai sezoną trimis dienomis pradėjome anksčiau. Štai kaip atrodo pernykštis parašas.
------------------------------------------------
VILNIUS, 2008 04 05

    „Sodo sezonas prasideda.
Pirmas kartas, kai pasiliekame nakvynei. Tikiuosi, kad neišnyksime, kadangi be automobilio, o Kandžiuką tampyti po autobusus - troleibusus nesinori. Taigi Kandžius lyg ir “nusodina” būti čia. Sezoną pradėti gal dar ankstoka, bet pernai pradėjome netgi anksčiau. Taigi:
 
  - SVEIKAS, SODE!

    Dabar jau vakaras. Už lango tamsa ir tyluma. Miestas lyg atitolo, nors negalėčiau pasakyti, kad jo dienos triukšmas man užgula ausis. Įprasti, kasdieniai dalykai įeina į kraują. Vilniaus Najininkuose gal net greičiau, kadangi ten triukšmą gerokai didina oro ouostas.
    Šiandien bandėme pasitvarkyti išverstus namus. Dabar jie be dviejų langų ir pilni siautėjimo. Kalbu apie pasekmes po įsibrovėlių apsilankymo. Net nežinau, ar jie ką išnešė, bet kažko ieškant pasiautėta labai įspūdingai. Atstatant tvarką darbo pakaks dar ir kitoms dienoms“.
                              ************* 
    Šiais metais neprašyti svečiai nesilankė. Viskas, kaip palikta. Žodžiu, smagiau, nors pasikrapštinėjimų yra ir bus. Ir pirmos gėlės (o Viešpatie!) - našlaitės- pasitiko žiedais. Tačiau iš sparnuočių  tepamačiau tik musę.  Ir ją - jau ropojančią ant lango stiklo. Nusprendžiau  atdaryti langą ir išleisti į pavasarį.
    Dabar, kai jau po 9 valandos vakaro, mano Pastogės apartamente +9.
    Užkliuvo iš knygų lentynos išslydusi nedidukė knygutė. Be viršelių. Matyt,  juos sunaudojo pelės, bet visi kiti puslapiai išlikę. “Reikės įrėminti”, - pagalvojau apie knygos apdarą  ir atverstame puslapyje perskaičiau:
    “Laimė plačiąja prasme - tai pilnutinis žmogaus pasitenkinimas būtimi, ir savo individualiąja, ir  visos žmonijos, viso pasaulio būtimi“. Pasirodo, kad rankose laikau  Broniaus Kuzmicko knygutę  “Laimė”.
    - O, vos pelės nesugraužė, - šyptelėjau nuotaikoje ir apdengti knygą savos gamybos viršeliais pasidarė būtina. -  Gal nors per šį sezoną pasiseks perskaityti kad ir tokią nedidelę knygutę?

03.
    Ryte atėjęs į  Pastogės departamentą Celsijų radau mažiau, būtent keturis, bet jie buvo nuotaikingi - esą, nesiraukyk, seni. Jeigu vanduo nesušalo, tai ir pats nesušalsi. O nepatingėjęs pakrutėti, greit ir šilumą pajausi. Krutėk!, - pasakė Ričardas.
    - Arba geriau apsirenk. Užsimauk dar vieną megztinį. Nėra kam  taupyti, o į kapą nenusineši, - pasakė Saudargas.
    - Ir būk kantresnis. Šiandien rinksimės į didesnę draugę.
    - Į draugę, Vyteni? Žinot, kas yra DRAUGĖ? - kilstelėjau antakius, bet, žinoma, to klausti nereikėjo. Tai, ką užmiršta žodynai, Celsijai neretai nešiojas su savimi. Tačiau pasirodo, kad ir žodynai dar neišmetė šio gražaus, prasmingo žodžio ir net nori, kad dažniau būtų įdėtas žmonių  lupose; jie net mielai paaiškina, kaip ir kokiais atvejais tai geriausia daryti.
    Išgirdęs mano klausimą Vytenis irgi kilstelėjau antakius, o aš jau spaudžia lūpose senio šypseną ir:
    -Sveikinu, vyrai, su vardadieniais. Ir manau, kad mes vėl gyvensime pagal tikrą kalendorių. Kaip ir anais metais.
    -Tikri vyrai savo kalendorių nekaitalioja. Kaip ir savo moters. Bent jau per sodo sezoną.
    - Kodėl tik vyrai? Moterys taip pat, - atsiliepė Vytenė. Ir apsižvalgiusi: - O Vidinis? Kodėl jo nesimato?
    “Tikru” kalendoriumi po gan ilgų derybų, svarstymų, ginčių  pripažinome Danutės Balsytė “lietuvio kalendorių, ”. Ne iš karto pastebėjome tokį esantį  valstybės gyvenimo ir veiklos apyvartoje, bet jau 1999 metais jis buvo pakeltas į aukščiausią rangą ir įtikinama balsų persvara rekomenduotas sodo sezonui. Įdomu, kad tai atsitiko balandžio 1d., kas labai trukdė didesnei balsų daugumai sukaupti, bet nepaisant tokios kliūties, kalendoriaus veika buvo įteisinta demokratišku balsavimu. Šiemet prasideda vienuoliktasis sodo sezonas, neišleidžiant „lietuvio kalendoriaus“ iš akių ir šitokiu būdu neužmirštant atsiminti, kad žmonės gyvenai ir anapus sodų.
    -Nebūtų jis Vidinis, jeigu kaip visi ir su visais kartu. Savo gyvenimą kuria savaip. Tik pagal jam vienam žinomus receptus. Na ir tegu.
    - Atsiras. Tai ne bėda,  o va, - linktelėjau vakarienės sodo tvoros pusėn ir daugiau kalbėti nereikėjo. Varduvininkai žinojo, kad rodžiau į Mindaugą Račkauską.
    - Jis  pavasario nelaukdavo. Sodas jam ir į žiemą. Būdavo, užklysti, o jis vienas, bet švilpauja kaip varnėnas.
    - Taip, jis pavasario nelaukdavo, - pritariau sakomai tiesai ir atsiminiau, kad  vakar netyčia akimis užkliudžiau išrašas. Tai buvo Mindaugo interviu Vilniaus radijui iš 2000 metų balandžio 19 dienos.             

Mindaugas:
    [i]Sode labai pailsiu, labai mėgstu gamta, na, ir perspektyvoj matau, kad čia reiks praleist senatvę. Juo labiau, kad čia neblogai autobusai važiuoja. Yra elektra, yra vanduo, dujos. Nu labiausiai traukia gamta. Ji čia labai graži, labai paramina. Dabartinis gyvenimas sudėtingas. Darbe ir mieste  sveikatos ir nervų neparaminsi, o čia tai labai gerai išeina. Va, kad ir pasižiūrėjus į pušyną - žalią, gražų. Ir žibutės, kurios kaip kilimas paržydę gražiai, dailiai..

    Kaip dažnai pasakoma, parimau ir susimąsčiau.  Beje, ir apie tai, ar kituose kraštuose daug kas žino, kad sodas dažnam Vilniaus gyventojui, tai ne tas poilsis, kai rankos sukištos kišenėse ar padėtos ant pilvo. Supraskit: šitaip žmogus ilsisi. Čia žmogaus rankos dažniausiai  užimtos darbais. Tai ar galima kalbėti apie sodą, kaip poilsio vietą?

Mindaugas:
      Darbo daug, bet malonus. Noriu įsirengti sodą taip, kad jis būt patogus gyventi. Vanduo, ir kiti patogumai - baldai, padėjimai, lentynos. Labai smagu turėt savo darbo rezultatą. Kad ir kuklų.  Kaip malonu, kai uždera daržovės, o jos gan gausiai uždera.  Pats darbo rezultatas smagumą teikią.
              _______________________________ 
Jau žemę rankomis semiu
Ir kaip vanduo jis nuteka iš saujos -
Nejau atėjo laikas ir kalbu
Apie senatvę?
O jeigu dar žemiau teisybei nusilenkus
Ir įsiklausius į jos aiškią kalbą -
Nejau šitie kapai
Žeme kaip vandeniu
Mano draugus užliejo?

O aš dar vis apie senatvę…
Dar vis barstau žingsnius
Dejuodamas, kad jie netikę,
O jeigu dar žemiau teisybei nusilenkus -
Jie aplenkė ne vieną
Netgi mano mirtį.

    - Negi ir aš sugebu, kaip Vidinis, -  pagalvojau išgirdęs savyje eilėraštį, bet tuo pat metu  išgirdau kaip Vytenė:
    - O Vidinis! Vilką minim, vilkas čia.
    - Mindaugą minim. Mindaugą Račkauską. Bet jis jau nepareis. Šis sodo sezonas jau be jo, - savaime išsprūdo pašnibžda kaip poteriai sakomi žodžiai, bet jų tiesa irgi kaip kapui paliktas kryžius. Iš ten nepareinama

Sezonas (sodo) -3
05
(Verbų sekmadienis)
   
      - Nagi vikriau! Kaip čia dabar? Lyg kas tavimi jodinėjęs būtų. Nepasiduok, dzieduli. Pajaus, kad pasiduodi, tada norinčių pajodinėti atsiras daugiau.
    - Labas, Irenijau. Stengiuosi nepasiduoti, bet jaučiuosi, kaip sumuštas, kaip sulaužytas. Visus raumenis skauda, kad tave kur! Na, bet vis tiek smagu. Gyvas. - Ir pamatęs Pastogės departamente susirinkusius kitus Celsijus: - O! brolyčiai, šiandien  jūsų daugiau. Septyni.
    - Taip, šiandien septyni. Bet ne tik „brolyčiai“. Sesulės taip pat. Gaila, kad tavo kalendorius varduvininkais pripažįsta tik keturis - Balandę, Balandį, Ireną ir mane, Irenijų.
  - Tai ne mano, o lietuvio kalendorius. Tikro lietuvio. Betgi vietos departamente užtenka ir reikia džiaugtis, kad sugebame būti didesnėse draugėse.
    Žvilgtelėjau po langą, o ten - šalna. Žolė pražilusi kaip senio galva, bet apniukusi padangė rytuose prakiuro - pro plyšius praslydo saulės spinduliai ir nesunku įspėti, kad diena bus šviesi. Laimingai akis pasitiko vakar nubalinti sodo medeliai. Nors eik kartu su jais į bažnyčią. Bet ne, į bažnyčią neisiu. Nebent kas įkeltų į neštuvus. Tačiau ir taip nereikia. Kažkaip nepastebimai bažnyčią išmokau parsinešti į namus ir dabar rengiausi apie tai šnektelėti su Celsijais, bet:
    - Ponai, - netikėtai pašokau ant kojų ir tuoj aiktelėjau, vėl nudribdamas sėdėti ant lovos. Kūną sudiegė nuo viršugalvio iki kojų padų ir net krustelti neįmanoma. Ir tik po gero atokvėpio: - Va, ponai, kaip konkrečiai atrodo posakis “aukščiau savo bambos neperšoksi”.
    - O kodėl prireikė peršokti?
    - Šalna gi. Ir nemenka. Atsiminiau, kad ten našlaitės. Tik šiemet pamačiau kaip šaltyje gėlės žydi. Pirmą kartą per tiek metų. O koks išraiškingas vardas- našlaitė. Moka, sugeba basa į žiemą įeiti.
    Vėl susikaupiau ir kėliau skaudantį kūną, o Irenijus vėl pašaipiai ragino judėti vikriau. Padedat Irenai ir Balandei vis tik pasisekė išeiti iš Pastogės ir ateiti prie nedidelio lopinėlio su pasodintomis našlaitėmis. Šalna buvo visur, bet akys kaip nuo saulės prisimerkė pamačiusios, kaip pro šalnos šerkšną mėlynomis ugnelėmis kūrenasi  našlaičių žiedeliai.
    - Viešpatie! Argi čia ne bažnyčia tavo žodyje?

                          Žiūriu ir netikiu akim -
                          Dangus apniukęs,
                          Pašalas iš žemės neišėjęs,
                          Bet žydi…
                          Dieve mano, žydi gėlės
                          Lyg vaiko akys mėlyna spalva.
                          Sustoju, neprataręs žodžio -
                          Kaip gera atsiminti, kad yra
                          Daug dieviškų darbų, kurių nemoku
                          Ir neišmoksiu niekada.
                          Verbų sekmadienį
                          Meldžiuos bažnyčioje
                          Iš Dievo žodžio…   
                          Žiedais prie kojų vaikščioja našlaitės
                          Iš žemės pašalas dar neišėjęs,
                          Bet žydi…
                          Dieve mano, žydi gėlės! …

    - Gal todėl, kad jos širdyje. Ar matot? Jos žydi širdyje, - ramiu  balsu prabilo Balandė. Ištiesė ranka ir ištiesintais pirštais ore neskubėdama piešė širdies išorės apvadus. Sužiurau į jos ranką: - Ne ten žiūri, - pasakė, - žiūrėk, kur  gėlės. - Ir tik dabar pamačiau, kad našlaitės pasodintos širdies formos žemės sklypelyje.
    - Hm, - pamykiau, bet sielą nutvieskė keistas liūdesys. Negerai, kad prireikė  pašalinės pagalbos, jog pamatyčiau žmonos šitaip pasodintas iš žiemos išbrendančias gėlės: - Jos augs gerai, pamatysit, - pažadėjau
    - Gera būti, - pasakė Irena, - ir tai buvo prasmingiau, negu “gera gyventi. ” Šitoje būtyje buvome džiaugdamiesi vieni kitais ir jausdami, kad būname todėl, kad gera visiems- šalnoje pražilusiai žolei, mano nubalintiems sodo medeliais, širdies formos lysvėje pražydusioms našlaitėms. Į ką bepažiūri, visiems gerai, visiems reikia vieno, vienam - visų. Žinojau, kad tokioje nuotaikoje išgyvensiu visą Velykų sekmadienį, o  kad viltis taptų realybe, pamatęs žmoną paprašiau, kad patikėtų man auginti jos pasodintas ir šalnoje sužydusias gėles.
    Paėmėm kažkokią rykšte ir “šventino”:
                  Verbabija,
                  Nebabija,
                  Ne aš mušu,
                  Verba muša,
                  Ne tau sopa.
                  Verbai sopa
                  Už nedėlios jau Velykos…
   
    - Gražiai medelius nubalinai. Labai, - pagyrė.
    - Netikėjai?
    - Ne.
    - Ir dabar netiki, kad gražiai auginsiu našlaites,
    - Manau, jog atsimeni, kad šiandien ne balandžio pirmoji.
    - Žinoma.   
    - Kai tiek daug kasdien tavo departamente svečių, kai taip labai užimtas svarbiausiais reikalais, tai gal protingiausia palaukti. Taip turėtų būti ir „lietuvio kalendoriuje“ parašyta: „jeigu balandžio mėnuo bus šiltas, reikia tikėtis geros vasaros ir rudenio. Aš tikiuosi.
                                                              *****
 
BALANDIS 
    09
   
      - Vežėjau, a-ū! Kur tu? A-ū, vežėjau! Negi ir vėl dingai? - girdžiu šaukiant ir jau panosėje, beveik šnabždant: - Irgi, mat, donžuanas. Bet iš tikrųjų, kur tu, vežėjau?
    Žinau, suvokiu, kad esu, tačiau Aldonai kažkodėl norsis, kad manęs čia nebūtų, Nepaisant  to, ji irgi žino, kad ją girdžiu. Net tuomet, kai šnabžda į save:
    - O jeigu… O jeigu be jo?  Argi reikia proto palaikyti rankose botagą ir vadžias. Na, ir, timptelėjus vadeles, kur reikia,  niuktelėti: “nū, nū, žirge ar arkly…” Kad  neužmigtų kelyje. Paskui vėl gaudai varnas danguje, suprask - važiuoji.
    Taigi, girdžiu, bet į Aldonos kalbėjimus man nevalia atsiliepti. Net tuomet, kaip  ji: 
    - Vežėjau, a-ū!  Ar girdi? Sakau gi: a-ū! Aūū!
    Paskui groja muzika. Įsiklausau ir suprantu, kad esu Druskininkuose netoli Druskonio ežero, o muziką į sielą atkeliauja pro atidarytą namo langą.
      - Ne, nieko negirdi, - vėl Aldona: -Anksčiau žinodavau, kodėl negirdi. Būdavo, prisisiurbia tos bjau0rybės, kaip čia sako “samagono” ir knarkia, kad nors ant galvos pagalį tašyk. O dabar?  Dievai žino, kur jis dabar? Sako, yra žmonių, kurie muzikoje sugeba paskęsti ir tuomet nors garvežiu šauk, vis tiek neprišauksi. Betgi reikia atsiminti, kad tai  vežėjas. Geriausia jam  muzika, kuomet  viršum galvos švilpteli  botagas. Tfū! tfū! Nenoriu būti neteisi, kategoriška, bet kad atsirastų žmoguje muzika, ją reikia iškentėti, išvargti. Ir bendrai kiekvieną gerą, nerūdijantį daiktą reikia išvargti.  Net pasakyčiau išskaudėti,  išsopuliuoti. O juo labiau, kai kalbama apie sakralias žmogaus  būsenas…
   
      Nubudau ir net nusikeikiau:
    -Perkūnas! Jau kelinta naktis kaip šitaip kankina. O paskui dūlinėji iš kampo į kampą, praradęs dienos skonį. Siela apsnūdusi, rankos darbui nepakyla. Už kokias nuodėmes, a? Aldona?
    - O jeigu tiksliau? - išgirdau klausiant.
    Apsidairau. Naktis apšviesta mėnulio ir jo šviesoje matau, kad laikrodis jau suskaičiavęs tris su puse naujos paros valandas. Tiksliau, tokia dalis jos jau numarinta. Ir nieko, kad kas kažkur čia žmogaus  gyvastimi, gyvybe krutėtų.
    - Ką reiškia “tiksliau”?
    - Et, nepaisyk. Bet gal primiršęs pavardę. Vederaitė jos pavardė.
    -Na taip. Iš tikrųjų. Ačiū, kad primenate. Tai - Aldona Vederaitė. Gal nebūčiau atsiminęs.
    - Lįsk iš lovos ir ateik į Pastogės departamentą. Gal nereikė kitas naktis tą patį sapnuoti.

Pranas
Sezonas (sodo) -5
Kelionė į medį

    Kai atsigavau nuo nakties įspūdžių ir pabandžiau pasilikti vienas, nesinorėjo patikėti, kad žmonių pasaulyje vyksta tokie dalykai. Bandžiau nusiraminti mintimi,  kad į sąmonę įstrigdyta kažkokio sapno atkarta, jo fragmentas, bet tokia saviapgaulė lauktų rezultatų nedavė. Mano baltiniai buvo be sagos ir galėjau net mąstyti apie tai, kad žmogaus kasdienybės pasaulis, į kurio pažinimą sugebame įeiti, yra labai mažytė dalis visumos, kurią dar reiksią pažinti. Susitikimo su arkangelo Mykolo pasiuntiniu vaizdai nesitrynė, neblėso, o priešingai, net atrodė, kad juose įmestas nežinomas pigmentas, suteikiantis praėjusioms būsenoms raiškumą ir spalvas. Susitikimo vaizdai atmintyje buvo raiškesni ir negalima buvo manyti, kad ateityje tokie dalykai gali išsitrinti, išblukti, galiausiai net užsimiršti. Atrodo, tik prabėgom buvo paminėtas Bartas Notangas, per kurį, esą, man pasiųsta žinia, kad gyvensiu ilgiau bent dešimčia metų. Dabar atmintyje žinią perskaitau  kitaip, būtent taip, kaip reikia, pasiliekant iš jos tik esmę: žmogaus gyvenimas prailgėjo, būtina tikėtis gyvensiant 80 metų ir daugiau. Ir jau konkrečiai mano adresu: “jeigu  jums tik 70, tai dar esate jaunas ir dar viskas prieš akis”.
    -Taip, mielas Bartai, - užsimiršęs prakalbau balsu: - man dar viskas prieš akis. Man dar tik septyniasdešimt!
    - Iš kur toks, kaip Pilypas iš kanapių? - pastojo kelią žmona. - Kokias nesąmones tauški?
    - Dievai žino, Maryte, kodėl taip - visi aukso ieško nežinia kur ir niekam nešovė į galvą mintis ateiti į Subartonis prie Gilšės. Kaip, pavyzdžiui, aš tą padariau.
    -Tau pasisekė, - nesuabejojo žmona, bet, matyt, ir ji tik dabar įžvelgė, kad mano nuotaikoje adrenalino daugiau; ji šoktelėjusi aukščiau įprastos normos. - O Bartas? Kas jis? Bartas Notangas. Anksčiau jo neminėdavai. Net būdamas medyje.
    - Tau niekaip iš  galvos neišeina medis. Na taip, ten buvau. O kas dar buvo ar bus? Niekas!
    - O, kad tavo žodelis tiesiai į Dievulio ausį!. Bet kur tau! Taip nebus! - pakiliu balsu ir dėkojo, ir prašė dangaus žmona, o atsidususi vėl: - Adrenalino padaugėjo daugelio fanatikų racione. Jie, mat, nepakenčia negyvo gyvenimo. Azartas, mat, jiems, nenaudėliams, reikalingas. Tai ir kuriasi įvairios pramuštgalvių draugijos. O tu? Nemanyk, kad man reikalingas  medyje. Kitą kartą  akimi nemirktelėsiu, - priekaištavo žmona, -  bet pasakyti jai, kas jis, Bartas, man nebuvo lengva. Pakilti į medį ir iš jo nusileisti atrodė netgi lengviau.
      - Anksčiau neminėjau jo todėl, kad nereikėjo minėti. Bet įdomu, kodėl gi tu manęs to klausi?
    - Ką žinau, sau nelaikau. Žinai ir tu. O ką tu žinai, aš ne visuomet. Spėju, kad jis praeities energijos sankaupa. Prūsų palikimas.
    - Prūsų? - stebėjausi  žmonos tokiu pamąstymu.
    - Notangai - prūsų gentis, gyvenusi kažkur prie Aismarių ir Priegliaus. Herkus Mantas irgi notangas. Ten kažkur ir bartų būta.
    - Bet ten kažkur ir sembių, varmių būta..
    - Būta, - giliai atsiduso, - deja, būta jau.
    Žiūriu į žmoną, nemokėdamas suvokti iš kur tokios žinios pas ją. Net prie galvos neprisilietė mintis, kad mano kelionė į medį vis dėlto neliko bergždžia. Tačiau kurią tai minutę atsisėdau prie savo aukso iš Subartonių ir, paėmęs ranką:

                                Iš ten, nuo Aismarių,
                                Nuo Priegliaus, 
                              Kur nebūtim apsikabino prūsai,
                              Atėjo Laikas pasakyt -
                              Ir čia, prie Nemuno, nebūsim.
                              Giedos eilėraščiai, net ašara akių nevilgę -
                              Ginklai nutilę…
                              Sotūs ir laimingi,
                              Bet vis dėlto,
                              Kodėl taip mirštančiam ramu?
   
      - Ir dėl to reikėjo lipti į slyvmedį? - ištraukė ranką iš saujos žmona.
      - Ten gi inkilas, - pasakiau ir noras patikėti, kad mano kelionė į medį nebuvo kvailio darbas, pasidarė tiesiog būtinas. Išsitiesiau visu kūnu it norėdamas pakartoti lipimą medyje, bet šį kartą  adrenalino būta mažiau. Ne taip kaip aną kartą, kai gerokai pyktelėjęs, susiradau kopėčias ir, pastatęs prie medžio, įlipęs į jo šakas, lipau dar aukščiau - prie inkilo, kurį įkėliau, kuomet dar sodą baltino sniegas. Jau kelias dienas stebėjau, kaip parskridę varnėnai, susiranda sau inkilus. Manasis gi pasiliko būti jų nepaisomas. Stebėjau, laukiau, tikėjausi, kada porelė užklys, o nesulaukęs nusprendžiau lipti  į medį ir pavaidinti lyg ruoščiausi apsigyventi inkile. Te pavydi! Te žino, kad gera vieta tuščia nebūna!
    - Kur tu!? - šaukė žmona. - Kai nudribsi, tik murzina bala mėšlo beliks.
      Lyg negirdėjau. Štai jau inkilas. Bet kuomet pajaučiau sodų publikos smalsų dėmesį, panorau pasikelti aukščiau jo. Medžio viršūnės šakos traška ir lūžta, tačiau kai jų daug, kai jų visokių, tai kaip šluota - jos neperlauši. O kai sustojau lipęs ir apsidairiau, pats suvokiau: na, ir  kvailys! Per visus Balsių sodus eik skersai, eik išilgai, o tokio nesurasi. Per 100 kilogramų sveriantis seno žmogau pavidalas suposi medžio viršūnėje, nesižegnodamas ir negalvodamas, kaip reikės sugrįžti atgal.
    - Pranai, tave Dievas šaukia,  ar kaip čia? - išbėgo į gretimą sodą Vidmantas Cibulskas: - Kas ten tave iškėlė?
    - Negi nežinai kas, kaimynėli? Tikriausiai vėl alaus prisisiurbė, proto nabagas. O Viešpatie! Visokių yra, visokių reikia, bet tokių tikrai, kad nereikia.
  - Vidini, siųsk savo mūzą. Padeklamuosiu. - Argi taip sunku, žmonės, įsivaizduoti, kad būna ir tokių paukščių.
  - Lipk, lipk atgal, kaimynėli, - jau prašė Vidmantas. - Vargas ne tam, kas išnyksta, užmerkęs akis, vargas tam, kas pasilieka su artimo žmogaus atmintimi.
    Vidinis mūzos nesiuntė, bet kažkur savyje girdėjau daug įdomių kalbų, jų nuotrupų, citatų, kurios prašėsi pasakomos iš tokios aukštumos. Pasirinkimas toks gausus, kad supranti, jog protingiausia nieko nesirinkti ir kalbant pasitenkinti tuo, kas arčiausia burnos.
  - Sveikinu su pavasariu, kaimynai. Nesijuokite! Tokiu laiku žmogui medyje pagyventi smagu ir gera. Net gaila tų, kurie išėję į mieto gatves, sveikinasi su pavasariu, jo nematydami.
    - Ne jų kaltė, kad taip, - atmetė mano priekaištą gatvių žmonėms Danutė Račkauskienė.   
    - Lipk, Pranai, lipk iš slyvos. Gal Dievas duos, nusileisi, - užsikrėtė geru reginiu ir  smagus buvo Vidmantas. Bet tuomet ir išgirdau savyje aną eilėraštį. Gerklė atsivėrė ir suprantu, kad padeklamavau jį taip gerai, kad burnoje pasidarė saldu.
    - Vėl traškėjo slyvos  šakeles; lipau žemyn, nuolat kartodamas paskutines man labiausiai patikusias eilėraščio eilutes:
                              Ginklai nutilę…
                              Sotūs ir laimingi,
                              Bet vis dėlto -
                              Kodėl taip mirštančiam ramu?
    Ir prisimenu, kai prisilietęs kojomis žemę  pasakiau:
    - Betgi ir gražu ten.
    - Labai gražu, - atsiduso žmona, - Akių neturiu kur padėti nuo gėdos, 
    Ir mano akys buvo sunkios. Nesidairydamas į spoksančius kaimynus, grįžau į Pastogės departamentą. Ant stalo numestas šratinukas ir atverstas užrašams sąsiuvinis.
    Užverčiau manydamas, kad “Sezono (sodo) ” užrašų daugiau nebus. O po pusvalandžio iš kažkur  klyktelėjo:
      - Betgi varnėnai!  Žiūrėk, seni, varnėnai tavo lizdą įsižiūrėjo.
    Pamaniau, kad  juokauja, bet - ne. Ant slyvmedžio šakos ties inkilo anga sutūpę  du varnėnai. Tupėjo, nepaleisdami iš po kojų šakelės, o kūnai virpėjo judrumu ir  gebėjimu būti ir duoti būvimą kitiems.
                                                 
      - O tu žinai, motin, - atsikvėpiau, palikęs nutikimų medyje atsiminimus, bet kiti  žodžiai užspringo. Suvokiau, kad kalbėti apie susitikimą su arkangelo Mykolo pasiuntiniu dar ne laikas: - O tu žinai, motin, - pakartojau, - kad jau keturiasdešimt penktos Velykos kai jos mums kartu. Gražiai, gyvename, a? 
  - Labai. Pragarą per tuos metus išbuvus jau ir po mirties nebus baisus.
  O varnėnas:
              Čir čim, čir čim
              Vyvo, vyvo!
              Grįžau, grįžau, grįžau.
              Didelių šalnų nebus.
Pasidalinkite su kitais 2009-04-20 10:10
Proza
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...

Sezonas (sodo) -7
Viešpatie, o sako, kad tavęs nėra

    Pagaliau:
    - Labas. Viskas praeina. Velykos taip pat. Ir tie užsilikę Velykų margučiai ankstesnio džiaugsmo neteikia.
    - O, angele! tik vienas žinau, kaip labai tavęs laukiau.   
    - Laukti - irgi darbas. Kiti jo nevertina, bet tik iki tam tikro laiko. Kaip, pavyzdžiui, ir jūs, pone. Dabar jau ne taip, kaip anksčiau - esą,  yra svarbesnių darbų. Žmona te kasa daržą, o aš po medžius su inkilais ropinėju. Spoksau, džiaugiuosi: ak, kokie gražūs jų gyventojai! Netgi protingi. Atrodo, per tiek  pragyventų metų varnėno nematei. - Ir žiūrėdamas į akis: -  Suprantu, kad sodo sezono programoje galima įterpti keliones “Džene”
    - Jūs nuostabus, pasiuntiny! Parduokite  mano geriausius linkėjimus arkangelui Mykolui. Žinoma, nesmagu, kad nežinau jūsų vardo. O gal net  to nereikia? Angelas! Angelas!... Argi nepakanka? Numanau, kad kažkas svarbaus prasideda, o - kas?  Deja, nesuvokiu. Betgi paaiškės. Taip visuomet. Net skęstant - arba  nuskęsta, arba - ne.
    -Gerai, netrukdykime laiko. – susikaupė Mykolo pasiuntinys, - ir sapnams jis reikalingas, - išgirdau ir, nespėjęs geriau apsidaryti, pamačiau Aldoną. Regis, netgi pirma išgirdau, negu pamačiau:
    - Ačiū Dievui! - pakiliu balsu ir nuoširdžiai apsidžiaugusi: - Gerai, kad Aukščiausias neatima iš žmogaus sapnų. Senatvėje jie ypatingai reikalingi. - Ir atidžiai pažvelgusi  į akis: - Bet kodėl paniuręs kaip debesis? Kažkoks ne toks! Oi, ne toks! Lyg tarp vakarykštės ir nūdienos būtų kinų siena. Ne, vežėjau. Tikrai ne. Neturi laikas sienų, -kalbėjo Aldona ir atrodė, kad su ja nebuvome išsiskyrę. Viskas kaip tuomet, per tuos metus, kuomet nepaisant pavasaris ar ruduo, vedęs ar nevedęs, vasara ar žiema, o kasdien vis kelionės, kelionės. Visko daug - ir barnių, ir džiaugsmų, ir sėkmių ir nesėkmių, bet svarbiausia -yra radijo karieta “Dženė” ir reikia važiuoti.
    - Neturi laikas sienų, - žaidė patikusia fraze Aldona, - Ir šiandien tie vakarykščiai žvaigždynai. Ta pati saulė. Vien dėl to, kad keičiasi dienos, mėnesiai ir metai nieko daugiau neatsiranda. Nagi aukščiau galvą, vežėjau. Aukščiau!
    - Geras esi žmogus, Aldona. Ne visuomet, bet tuomet, kai nori, kad pakelčiau nosį.  Ir dar ačiū, kad esi moteris. O kad niekas nesikeičia, tai - negi? Net ir paniuręs todėl, kad atrodo, jog šie mūsų pasivažinėjimai  “Džene” nieko doro neduoda. Vis dažniau ateina galvon mintis suktelėti į šitą mūsų vežimą tokia jėga, kad tik šipuliai beliktų.
    - Argi pirmą kartą sakau -ir tau, ir kitiems- kad tas lietuviškas pesimizmas kaip maras. Ką gi stuktelėk! Stuktelėk!  Pasaulis dėl to tikrai neapvirs. Stuktelėk!
    Nebuvo noro ginčui. Žinojau, kaip tautoje nepagarbi vežėjo profesija ir bent kiek atkakliau išreikšta mano nuomonė dažniausia nusipūsdavo kartu su vėju. Bet Aldonai tokia nepagarba irgi trukdė todėl vėl įvairiais būdais stengėsi įteikti solidų SAVĘSPI pajautimą - esą, vežėjo profesija solidesnė negu tą sugeba iššifruoti mokslas. Visas pasaulis įkinkytas į vežimą, kad judėtų ir ateina laikas, kuomet ir Dievas bus nupieštas su vadžiomis ir botagu.
    Supratau, kad Aldona kalba ne iš tuščio į kiaurą. Kiekvieno daikto bet koks judėjimas lyg savotiška karieta ir kiekvienam reikalingas protingas vežėjas. Ir štai atsirado tie keli laiko mirksniai, kuomet:
AŠ. Neįsivaizduoji, kaip sunku nykti, kuomet ūmai supranti, kad netgi svajonės tave palieka. Net joms nereikalingas. Užsidega juodos žvaigždės ir jų šviesoje viskas juoda. Visur Afrika.
JI. Afrika? Betgi tai nuostabus žemynas.
AŠ. Džiunglės, Aldona. Džiunglės. Bet jos ne tik ten. Atrodo, kad  gyvenu Lietuvoje, bet kartais suvokiu, kad - ne. Tai tik iliuzija, o iš tikrųjų gyvenu džiunglėse.
JI. Kodėl būtent - džiunglėse? Pagaliau, gal ir jas protingiau ieškoti ne prie  Nilo Afrikoje, o prie Amazonės Amerikoje. Bet, žinoma, protingiausia nesikarščiuoti, vežėjau. Ne mažas vaikas ir turėtum suprasti, kad jeigu šiandien kažkas ne taip, tai ryt bus kitaip. Kaip sakoma, viskas praeina. Ir pagal savo nuotaiką neieškok bent jau Lietuvoje džiunglių. Sakyk, kas atsitiko? Kiškiui dangus griūna, kai jam ant uodegytės nukrenta netgi kopūsto lapas.
AŠ. Tai kiškiui. Mano problema sudėtingesnė. Ir, beje, ji nuolat kartojasi. Atrodo, viskas gerai, gerai ir staiga, kad trenkia. Kaip žaibas į ąžuolą.
JI. Vėl? Nagi, nagi... Kaip tas trenksmas šį kartą atrodė?
AŠ. Ne kaip, Aldona. Tikrai ne kaip.

    Pasižiūrėjau į ją. O Dieve, argi pirmą kartą ją matau? Bet nepaisant to, vis tiek kaip pirmą kartą. Keisti dalykai slypi moteryje - kad ir kaip ilgai, kad ir kaip atidžiai į ją bežiūrėtum, vis tiek surandi, ką pamatai pirmą kartą. Mažutė, jautri ir vikri, atrodė  susikaupė į žodį, kad galėtų juo apraišioti skaudžiausias žaizdas. Bet - stop! Ne! Ši mažytė Dangaus dovana Žemei dabar ima į rankas smuiką ir  kalba jai įgrisusiems  kritikams: nepriekaištaukite, ponai. Nepakeičiu ne vienos natos, o Mocartą groju taip, kaip jis privalo skambėti  XXI amžiuje.
    - Tu kada nors grojai smuiku ar aš kažką ne taip matau? - pats sau netikėtai paklausiau, bet nepalaukęs, ką pasakys, jau sugrįžau tęsti pašnekesį iš kitų vėžių: - Man ne iš dangaus trenkė, Aldona. Tačiau kas darosi žmoguje, argi kas mato? Ot, priėjo žmogus  ir paprašė, kad nuvežčiau į Mažąją Lietuvą. Esą, labai skuba.
    - Ir, žinoma, nuvežei. Aš irgi pagelbėčiau skubančiam žmogui.
    - Nenuvežiau.
    - Nenuvežei? - nenorėjo patikėti Aldona, ir atrodė, kad  jos rankos pavargo nuo laikančio smuiko.
    -  Nenuvežiau. Pasakiau  jam: mielas žmogau, kvailių paieškok kitur, o ne radijo karietoje.
    - Tai kas gi tau į galvą įspyrė?
    - Dabar man gėda. Bet  tuomet tikrai maniau, kad tas ponas įsigeidė “Dženėje” surasti asilą. Girdi, nuvežk į Mažąją Lietuvą. Maniau, tyčiojasi. Maniau, šiepia, traukia per dantį, kad Lietuva šiandien va tokia, o ne Vytauto Didžiojo laikų.
    - Įdomu. Jau įdomu. Tu nežinojai, kad...
    - Žinojau ir žinau, kad ten Kaliningrado sritis. Ir ne iš dangaus tą žinau, o kad taip parašyta. Ot, tau ir mokykis, mokykis, vežėjau. Sek Lenino patarimu. Regis,  mokiausi. Sąžiningai. O vis tiek karietoje surado asilą.
    - Klausei, ar kada nors esu grojusi smuiku? Manyk, kaip nori, ir būsi teisus- kartais ne tai, kad groju, bet jaučiuosi privalanti tai daryti, kad pasaulis atkustų, pasikeltų iš melo. Esu įsitikinusi, vežėjau, kad skirtingai žodžiui muzika nemoka meluoti. O žodžiuose, kai jie net ir teisybę sako, neretai surandi dviprasmybių. Tuomet ir tiesos kalbėjimas atrodo neįtikėtinas.
    - Ne, ne, Aldona! Aukštomis frazėmis tu manęs neliūliuok. O kaip atrodo Dženės  vežėjas, tu dabar žinai. Kai jo vietoje surandą asilą, komentarai nereikalingi.
    - Kodėl taip piktai? Ko gi nepasitaiko mūsų gyvenime?
    - Gyvenime?  Kad jame taip, tiek to, bet kai “Dženėje”? Karietoje? Taip neturi būti. Dingti man reikia iš karietos, tik nežinau kur man su tokiais mokslais pasislėpti. Kur pasislėpti taip, kad niekas nesurastu ir nepaprašytų nuvežti į Mažąją Lietuvą. Lig ano pono pasirodymo nebuvo man, Aldona, Mažosios Lietuvos šiame pasaulyje. Iš kur galėjau žinoti, kad ji pašonėje. Ar tu man gali pasakyti?
    … Atmerkiau akis. Dangus vis toks pats - su properšomis debesyse. Saulė regis, net neslystelėjo vakarų pusėn. Sėdėjau, kaip prisėdės pavėsyje, pečiais atsirėmęs į namo pietinę sieną ir puikiai suvokiau, kad sodo sezonas dovanoja dar vieną gyvenimo džiaugsmą. Aš sugrįžau į karietą. Ir svarbiausia - atmintis švari, kaip diena. Galiu palinkti prie popieriaus ir žodis žodin užrašyti kaip sapne. Kažkodėl atsiminiau Notangą:
      - Jeigu  tik 70, tai dar esi jaunas ir dar viskas prieš akis.
      Arkangelo Mykolo pasiuntinys irgi:
      - Tai paskutinė galimybė įsėsti į tą pačią karietą, kurioje tuomet. Dėl savo amžiaus  nesijaudink.
      Man ir vėl belieka tik nusistebėt.
      Viešpatie, o sako, kad tavęs nėra… O svarbių darbų ir vėl. Net snaudžiančio atokaitoje neapleidžia.
Pasidalinkite su kitais 2009-04-24 12:21