Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » SODO SEZONAS » Gyvenimas Kryžiokuose


Gyvenimas Kryžiokuose

1 10 57

1

:rofl:

  http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/964-1.jpg      G Y V E N I M A S   B A L S I U O S E

2

BALANDIS
02.
   
    Jau sode.
    Tikėjausi, kad  bus gražiau, bet vis dėlto gerai, kad čia. Pernai sezoną trimis dienomis pradėjome anksčiau. Štai kaip atrodo pernykštis parašas.
------------------------------------------------
VILNIUS, 2008 04 05

    Sodo sezonas prasideda.
Pirmas kartas, kai pasiliekame nakvynei. Tikiuosi, kad neišnyksime, kadangi be automobilio, o Kandžiuką tampyti po autobusus - troleibusus nesinori. Taigi Kandžius lyg ir nusodina būti čia. Sezoną pradėti gal dar ankstoka, bet pernai pradėjome netgi anksčiau. Taigi:
 
  - SVEIKAS, SODE!

    Dabar jau vakaras. Už lango tamsa ir tyluma. Miestas lyg atitolo, nors negalėčiau pasakyti, kad jo dienos triukšmas man užgula ausis. Įprasti, kasdieniai dalykai įeina į kraują. Vilniaus Najininkuose gal net greičiau, kadangi ten triukšmą gerokai didina oro ouostas.
    Šiandien bandėme pasitvarkyti išverstus namus. Dabar jie be dviejų langų ir pilni siautėjimo. Kalbu apie pasekmes po įsibrovėlių apsilankymo. Net nežinau, ar jie ką išnešė, bet kažko ieškant pasiautėta labai įspūdingai. Atstatant tvarką darbo pakaks dar ir kitoms dienoms.
                              ************* 
    Šiais metais neprašyti svečiai nesilankė. Viskas, kaip palikta. Žodžiu, smagiau, nors pasikrapštinėjimų yra ir bus. Ir pirmos gėlės (o Viešpatie!) - našlaitės- pasitiko žiedais. Tačiau iš sparnuočių  tepamačiau tik musę.  Ir ją - jau ropojančią ant lango stiklo. Nusprendžiau  atdaryti langą ir išleisti į pavasarį.
    Dabar, kai jau po 9 valandos vakaro, mano Pastogės apartamente +9.
    Užkliuvo iš knygų lentynos išslydusi nedidukė knygutė. Be viršelių. Matyt,  juos sunaudojo pelės, bet visi kiti puslapiai išlikę. Reikės įrėminti, - pagalvojau apie knygos apdarą  ir atverstame puslapyje perskaičiau:
    Laimė plačiąja prasme - tai pilnutinis žmogaus pasitenkinimas būtimi, ir savo individualiąja, ir  visos žmonijos, viso pasaulio būtimi. Pasirodo, kad rankose laikau  Broniaus Kuzmicko knygutę  Laimė.
    - O, vos pelės nesugraužė, - šyptelėjau nuotaikoje ir apdengti knygą savos gamybos viršeliais pasidarė būtina. -  Gal nors per šį sezoną pasiseks perskaityti kad ir tokią nedidelę knygutę?

03.
    Ryte atėjęs į  Pastogės departamentą Celsijų radau mažiau, būtent keturis, bet jie buvo nuotaikingi - esą, nesiraukyk, seni. Jeigu vanduo nesušalo, tai ir pats nesušalsi. O nepatingėjęs pakrutėti, greit ir šilumą pajausi. Krutėk!, - pasakė Ričardas.
    - Arba geriau apsirenk. Užsimauk dar vieną megztinį. Nėra kam  taupyti, o į kapą nenusineši, - pasakė Saudargas.
    - Ir būk kantresnis. Šiandien rinksimės į didesnę draugę.
    - Į draugę, Vyteni? Žinot, kas yra DRAUGĖ? - kilstelėjau antakius, bet, žinoma, to klausti nereikėjo. Tai, ką užmiršta žodynai, Celsijai neretai nešiojas su savimi. Tačiau pasirodo, kad ir žodynai dar neišmetė šio gražaus, prasmingo žodžio ir net nori, kad dažniau būtų įdėtas žmonių  lupose; jie net mielai paaiškina, kaip ir kokiais atvejais tai geriausia daryti.
    Išgirdęs mano klausimą Vytenis irgi kilstelėjau antakius, o aš jau spaudžia lūpose senio šypseną ir:
    -Sveikinu, vyrai, su vardadieniais. Ir manau, kad mes vėl gyvensime pagal tikrą kalendorių. Kaip ir anais metais.
    -Tikri vyrai savo kalendorių nekaitalioja. Kaip ir savo moters. Bent jau per sodo sezoną.
    - Kodėl tik vyrai? Moterys taip pat, - atsiliepė Vytenė. Ir apsižvalgiusi: - O Vidinis? Kodėl jo nesimato?
    Tikru kalendoriumi po gan ilgų derybų, svarstymų, ginčių  pripažinome Danutės Balsytė lietuvio kalendorių, . Ne iš karto pastebėjome tokį esantį  valstybės gyvenimo ir veiklos apyvartoje, bet jau 1999 metais jis buvo pakeltas į aukščiausią rangą ir įtikinama balsų persvara rekomenduotas sodo sezonui. Įdomu, kad tai atsitiko balandžio 1d., kas labai trukdė didesnei balsų daugumai sukaupti, bet nepaisant tokios kliūties, kalendoriaus veika buvo įteisinta demokratišku balsavimu. Šiemet prasideda vienuoliktasis sodo sezonas, neišleidžiant lietuvio kalendoriaus iš akių ir šitokiu būdu neužmirštant atsiminti, kad žmonės gyvenai ir anapus sodų.
    -Nebūtų jis Vidinis, jeigu kaip visi ir su visais kartu. Savo gyvenimą kuria savaip. Tik pagal jam vienam žinomus receptus. Na ir tegu.
    - Atsiras. Tai ne bėda,  o va, - linktelėjau vakarienės sodo tvoros pusėn ir daugiau kalbėti nereikėjo. Varduvininkai žinojo, kad rodžiau į Mindaugą Račkauską.
    - Jis  pavasario nelaukdavo. Sodas jam ir į žiemą. Būdavo, užklysti, o jis vienas, bet švilpauja kaip varnėnas.
    - Taip, jis pavasario nelaukdavo, - pritariau sakomai tiesai ir atsiminiau, kad  vakar netyčia akimis užkliudžiau išrašas. Tai buvo Mindaugo interviu Vilniaus radijui iš 2000 metų balandžio 19 dienos.             

Mindaugas:
    [i]Sode labai pailsiu, labai mėgstu gamta, na, ir perspektyvoj matau, kad čia reiks praleist senatvę. Juo labiau, kad čia neblogai autobusai važiuoja. Yra elektra, yra vanduo, dujos. Nu labiausiai traukia gamta. Ji čia labai graži, labai paramina. Dabartinis gyvenimas sudėtingas. Darbe ir mieste  sveikatos ir nervų neparaminsi, o čia tai labai gerai išeina. Va, kad ir pasižiūrėjus į pušyną - žalią, gražų. Ir žibutės, kurios kaip kilimas paržydę gražiai, dailiai..

    Kaip dažnai pasakoma, parimau ir susimąsčiau.  Beje, ir apie tai, ar kituose kraštuose daug kas žino, kad sodas dažnam Vilniaus gyventojui, tai ne tas poilsis, kai rankos sukištos kišenėse ar padėtos ant pilvo. Supraskit: šitaip žmogus ilsisi. Čia žmogaus rankos dažniausiai  užimtos darbais. Tai ar galima kalbėti apie sodą, kaip poilsio vietą?

Mindaugas:
      Darbo daug, bet malonus. Noriu įsirengti sodą taip, kad jis būt patogus gyventi. Vanduo, ir kiti patogumai - baldai, padėjimai, lentynos. Labai smagu turėt savo darbo rezultatą. Kad ir kuklų.  Kaip malonu, kai uždera daržovės, o jos gan gausiai uždera.  Pats darbo rezultatas smagumą teikią.
              _______________________________ 
Jau žemę rankomis semiu
Ir kaip vanduo jis nuteka iš saujos -
Nejau atėjo laikas ir kalbu
Apie senatvę?
O jeigu dar žemiau teisybei nusilenkus
Ir įsiklausius į jos aiškią kalbą -
Nejau šitie kapai
Žeme kaip vandeniu
Mano draugus užliejo?

O aš dar vis apie senatvę
Dar vis barstau žingsnius
Dejuodamas, kad jie netikę,
O jeigu dar žemiau teisybei nusilenkus -
Jie aplenkė ne vieną
Netgi mano mirtį.

    - Negi ir aš sugebu, kaip Vidinis, -  pagalvojau išgirdęs savyje eilėraštį, bet tuo pat metu  išgirdau kaip Vytenė:
    - O Vidinis! Vilką minim, vilkas čia.
    - Mindaugą minim. Mindaugą Račkauską. Bet jis jau nepareis. Šis sodo sezonas jau be jo, - savaime išsprūdo pašnibžda kaip poteriai sakomi žodžiai, bet jų tiesa irgi kaip kapui paliktas kryžius. Iš ten nepareinama

3

Sezonas (sodo) -2
BALANDIS:
O4

      Į Pastogės departamentą atėjau vėlokai, po ryto septintos. Nesunku tik užmetus akis suskaičiuoti ir Celsijus, kadangi draugėje tebuvo penki, bet smagiausia matyti patį pačiausią Šv. Izidorių. Man visuomet tokiais atvejais norėdavosi atmintyje paieškoti kitus jo bendravardžius, bet Izidorių joje nedaug. Mintimis kelissyk prašliaužiau per gimtus Šklėrius, o ten - nei vieno. Bet ir kitur jų nesugebu surasti, išskyrus Izidorių Šimelionį, kurį  paskutinį kartą  kalbinau jau prieš septynetą metų, atsiradus namuose jo knygai Vilnija šimtmečio verpetuose. Mano gimtasis Dubinių kaimas - vienas didžiausių ir įdomiausių visoje Pelesos padangėje, -neužmiršo jau knygos pradžioje pasididžiuoti, o gal net pasigirti Izidorius, bet jo knygos labai negyriau. Tik tiek, kaip kad mane dabar Rašykuose ar Žalioje Žolėje - argi gaila senam žmogui geresnį žodį tarti? Bet šiandien Pastogėje, kaip sakiau, pats pačiausias - Šv. Izidorius, artojų globėjas.
    - Labas, Izidorėli, - nusišviečiu pasisveikindamas malonybiniu vardu. Ir nenukrėsdamas  nuo veido džiaugsmo, apdalijau rankų paspaudimais kitus varduvininkus - Eglę, Adonį, Dzidorių ir Dzidą: - Ar tiek užteks mūsų  žemelei  išarti? O va koks dangus! Prakaitui braukti toks  tinka, bet vyturio nesimato.
    - Iki pusdienio mūsų draugėje susirinks daugiau, gal ir vyturys  pakils. Čia gi miestas, brolau. Nors dar su žeme, su sodais, bet jau be vyturio danguje.
    - Na, vyrai, prisėskim ir pagerbkime artojus kaip kas mokame. Jau neretai užmirštama, kad visi arba beveik visi nuo plūgo atėję.
    Pastogės departamentas teturi du langus - vienas apžvelgia šiaurės, kitas pietų dangų. Dažniausia akis sumerkiu pietiniame lange, iš kur ateina pietų šviesa ir man visuomet atrodo, kad joje būtinai yra bent nedidelis pluoštelis ir Šklėrių šviesios, atklydusios čia per beveik pusantro šimto kilometrų. Šviesai  tai ne nuotolis, mažiau kaip mirksnis. Tuomet ir patį departamentą netyčia, to net nepastebėdamas vadinu Pastrieke. Ten, Šklėrių kaimo žodyne, striekas  dar nenunykęs ir, regisi,  išnyks kartu su Šklėriais. Žiūrėjau susikaupęs jų pusėn ir regiu, kaip aptemusiame, apniukusiame danguje pasirodo nedidelis  taškelis. Nejau vyturys, - dingteli galvoje, - nejau suvokia, kad gal ir čia Šv. Izidoriaus ir pirmosios vagos dienos proga verta suplasnoti sparnais ir pagiedoti  amžiną ir nenusibostančią giesmelę. Taškas auga, artėja ir netrukus pažįstu atskrendantį varną. Tiesai į langą, į sielą. Ir tik  priskridęs labai arti, kilsteli aukščiau, vengdamas sparnais atsimušti į departamento šiferinį stogą.
    - Šklėrių Varnas? - klausia Izidorius.
    - Šklėrius, - nebijodamas melo nuodėmės ryžtingai sakau ir kartoju: - Tai Šklėrių varnas. 
    Kai pamatau šį paukštį, kitokio nebūna. Jeigu, žinoma, jis vienas, o kai jų daugiau, Šklėrius visuomet irgi kartu su jais.
    - Gal gerai, kad visi varnai tau iš ten, -pasakė Izidorius ir, atsigręžęs į varduvininkus: - Visiems įprasta viršum artojo galvos matyti vyturį, betgi dažnai, oi dažnai paskui artoją, jo verčiama vaga seka varnas. - Nutilo lyg leisdamas atsiminti it po valandžiukės paklausė: - O gal kokią nors giesmę, a?
    - Šventasis Izidoriau, bus tų giesmių. Tikrai. 0 šiandien šeštadienis. Vyturio nesimato, o sakoma gi, kad gera vieta tuščia nebūna. Tegu ji ir nebūna tuščia, - pasakė  Eglė ir paradžiusi akimis Vidinį: - Ko taip nukritęs savyje? Čiulbėk!
    Ilgai laukti nereikėjo, kai Pastogės (Pastriekės) departamente pasigirdo pirma prasidedančio sodo sezono daina.

                        Aš tik vaizdus peizažais iš širdies keliu,
                        Juos apžiūrėdamas akim smalsiom.
                        Nepaskutiniai šie -
                        Dar bus daugiau,
                        Bet ligi šiol nepamaniau,
                        Kiek daug juose spalvų,
                        Kiek nuotaikų visokių -
                        Lig ašaros graudžios,
                        Lig netikėto šauksmo:
                        - Taigi ne, Varnai, tu
                        Tai aš namo skrendu,
                        Senatvėje palinkęs
                        Ir kuprotas

    Daina tai kilo, tai geso, bet tuščios vietos net laike nebuvo, kol kažkas iš varduvininkų pasakė:
    - O sakei nemoki dainuoti?
    Tik dabar suvokiau, kad pradžioje paniūniavęs savyje - Savęspi - išėjau iš ten ir buvau atviras kaip išsigiedrinęs dangus, buvau toli toli, kur akys paskęsta toliuose.

                                                **************
      Jau kelis kartus girdėjau, kai šaukia. Ten, žemiau, po Pastogės departamento grindimis, irgi gyvenimas, bet ne toks laimingas, džiugus. Jeigu kas užklysta, tai gan retai. Ten šaukštai, puodai, indai. Net krosnis ten. Ten ir šaldytuvas, viryklė. Nusileidi pro angą iš Pastogės ir žinai, kad įkrisi kaip pirzius į bačką. Burbuliuok ką benori, o reikės padaryti, ką pasakys.
      - Pagaliau. Negi tau nebūtų gėda, jeigu ir medelius nubaltinčiau. Pažiūrėk, kaip gražiai žmonės tvarkosi. Knibžda kaip skruzdės, o tu? Buzoji, buzoji ir nėra nei supratimo, nei proto.
    - Nepavydėk, mama
    - Ką? - kilstelėjo balsą žmona.
    - Sakau, nepavydėk! 
    Žiūri akis išsproginusi, o man irgi nelengva prisipažinti, kad su Šv. Izidoriumi šnektelėjau,  su kitai dienos varduvininkais. Kažin, ar kas iš aplinkinių galėtų pasakyti, kad pas juos tokia publika  lankos. Bepigu jiems baltinti medelius ar dar ką daryti, kuomet palikti vieni sau. iš tiesų laisvo laiko daugiau negu proto.
    - Vakar tau žadėjau nueiti į parduotuvę, bet...
    - Palik parduotuvę ramybėje. Daryk, kas tau pasakyta.
    - Pati daug kartų sakei, kad žodį reikia tesėti. Nevaryk manęs į nuodėmę.
    -  Ryt Verbų sekmadienis, o mes... Bet jeigu iki šiol Dievas nedavė proto, tai jau tikrai neduos. Eik! Eik į parduotuvę.
    - Aš greit, mama.  Ir žodis  bus ištesėtas, ir medelius nubaltuosiu.
    Priėjau, apsikabinau per pavargusius pečius, glustelėjau prie savęs ir:

                        Kai kalba man ir sako:
                        - Pasenai
                        Tai įžūlybė!
                        Nes tik netikelis
                        Po seną vaikšto ir negirdi
                        Kiek daug jaunystės
                        Savo kojom mina.
                        Ten - knygos parašytos,
                        Iš ten kaip žaibas
                        Švysteli dangus,
                        Žvaigždynai suspindi
                        Matyti - nematyti.
                        Žinai, jauti, kad jie nesvetimi.
                        Bet ne į dangų žiūri,
                        O į tav širdį.
                        Po tavo erdvę vaikšto jų šviesa-
                        Tai negi keista atsiminti -
                        Senatvė it pulsuojanti žvaigždė
                        Susirenką į vieną skaudžią gniūžtę,
                        Nesutelpa ir sprogsta savyje
                        Visur nueidama,
                        Išmokusi VISUR kaip oras būti

    - Vėl Vidinis?
    - Mama, iki šiol nežinai, kaip labai tave myliu. O tu vis priekaištauji, kad aš vėluoju. Tai į parduotuvę,  tai pabaltinti  medelius ir Nepavydėk, mama. Tai tu paskubi. Pažiūrėk, inkilą jau kada įkeliau, o varnėnų dar nėra. Ar manai, kad  dėl to nebus vaikų?
    - Eik.  Eik į parduotuvę..
                                    **************
    Balsiai turi savo parduotuvę. Privatukė. Ji tik už poros šimtų metrų. Tai panosėje esanti parduotuvė, kuomet pinigas pigesnis už kelionę ir todėl už tą pačią prekę reikia užmokėti daugiau negu  toliau esančioje Maxsimos parduotuvėje. Kelio iki jos per du kilometrus.
    Einu. Bet ne keista. Žingsniai skubūs. Net krūtinė gargaliuoja ir dūsta. Negi sugrįžęs dar nubalinsiu medelius?.
    Gal jūs abejojate, o aš, kaip regite - ne.
    Skubu.

4

Sezonas (sodo) -3
05
(Verbų sekmadienis)
   
      - Nagi vikriau! Kaip čia dabar? Lyg kas tavimi jodinėjęs būtų. Nepasiduok, dzieduli. Pajaus, kad pasiduodi, tada norinčių pajodinėti atsiras daugiau.
    - Labas, Irenijau. Stengiuosi nepasiduoti, bet jaučiuosi, kaip sumuštas, kaip sulaužytas. Visus raumenis skauda, kad tave kur! Na, bet vis tiek smagu. Gyvas. - Ir pamatęs Pastogės departamente susirinkusius kitus Celsijus: - O! brolyčiai, šiandien  jūsų daugiau. Septyni.
    - Taip, šiandien septyni. Bet ne tik brolyčiai. Sesulės taip pat. Gaila, kad tavo kalendorius varduvininkais pripažįsta tik keturis - Balandę, Balandį, Ireną ir mane, Irenijų.
  - Tai ne mano, o lietuvio kalendorius. Tikro lietuvio. Betgi vietos departamente užtenka ir reikia džiaugtis, kad sugebame būti didesnėse draugėse.
    Žvilgtelėjau po langą, o ten - šalna. Žolė pražilusi kaip senio galva, bet apniukusi padangė rytuose prakiuro - pro plyšius praslydo saulės spinduliai ir nesunku įspėti, kad diena bus šviesi. Laimingai akis pasitiko vakar nubalinti sodo medeliai. Nors eik kartu su jais į bažnyčią. Bet ne, į bažnyčią neisiu. Nebent kas įkeltų į neštuvus. Tačiau ir taip nereikia. Kažkaip nepastebimai bažnyčią išmokau parsinešti į namus ir dabar rengiausi apie tai šnektelėti su Celsijais, bet:
    - Ponai, - netikėtai pašokau ant kojų ir tuoj aiktelėjau, vėl nudribdamas sėdėti ant lovos. Kūną sudiegė nuo viršugalvio iki kojų padų ir net krustelti neįmanoma. Ir tik po gero atokvėpio: - Va, ponai, kaip konkrečiai atrodo posakis aukščiau savo bambos neperšoksi.
    - O kodėl prireikė peršokti?
    - Šalna gi. Ir nemenka. Atsiminiau, kad ten našlaitės. Tik šiemet pamačiau kaip šaltyje gėlės žydi. Pirmą kartą per tiek metų. O koks išraiškingas vardas- našlaitė. Moka, sugeba basa į žiemą įeiti.
    Vėl susikaupiau ir kėliau skaudantį kūną, o Irenijus vėl pašaipiai ragino judėti vikriau. Padedat Irenai ir Balandei vis tik pasisekė išeiti iš Pastogės ir ateiti prie nedidelio lopinėlio su pasodintomis našlaitėmis. Šalna buvo visur, bet akys kaip nuo saulės prisimerkė pamačiusios, kaip pro šalnos šerkšną mėlynomis ugnelėmis kūrenasi  našlaičių žiedeliai.
    - Viešpatie! Argi čia ne bažnyčia tavo žodyje?

                          Žiūriu ir netikiu akim -
                          Dangus apniukęs,
                          Pašalas iš žemės neišėjęs,
                          Bet žydi
                          Dieve mano, žydi gėlės
                          Lyg vaiko akys mėlyna spalva.
                          Sustoju, neprataręs žodžio -
                          Kaip gera atsiminti, kad yra
                          Daug dieviškų darbų, kurių nemoku
                          Ir neišmoksiu niekada.
                          Verbų sekmadienį
                          Meldžiuos bažnyčioje
                          Iš Dievo žodžio   
                          Žiedais prie kojų vaikščioja našlaitės
                          Iš žemės pašalas dar neišėjęs,
                          Bet žydi
                          Dieve mano, žydi gėlės!

    - Gal todėl, kad jos širdyje. Ar matot? Jos žydi širdyje, - ramiu  balsu prabilo Balandė. Ištiesė ranka ir ištiesintais pirštais ore neskubėdama piešė širdies išorės apvadus. Sužiurau į jos ranką: - Ne ten žiūri, - pasakė, - žiūrėk, kur  gėlės. - Ir tik dabar pamačiau, kad našlaitės pasodintos širdies formos žemės sklypelyje.
    - Hm, - pamykiau, bet sielą nutvieskė keistas liūdesys. Negerai, kad prireikė  pašalinės pagalbos, jog pamatyčiau žmonos šitaip pasodintas iš žiemos išbrendančias gėlės: - Jos augs gerai, pamatysit, - pažadėjau
    - Gera būti, - pasakė Irena, - ir tai buvo prasmingiau, negu gera gyventi. Šitoje būtyje buvome džiaugdamiesi vieni kitais ir jausdami, kad būname todėl, kad gera visiems- šalnoje pražilusiai žolei, mano nubalintiems sodo medeliais, širdies formos lysvėje pražydusioms našlaitėms. Į ką bepažiūri, visiems gerai, visiems reikia vieno, vienam - visų. Žinojau, kad tokioje nuotaikoje išgyvensiu visą Velykų sekmadienį, o  kad viltis taptų realybe, pamatęs žmoną paprašiau, kad patikėtų man auginti jos pasodintas ir šalnoje sužydusias gėles.
    Paėmėm kažkokią rykšte ir šventino:
                  Verbabija,
                  Nebabija,
                  Ne aš mušu,
                  Verba muša,
                  Ne tau sopa.
                  Verbai sopa
                  Už nedėlios jau Velykos
   
    - Gražiai medelius nubalinai. Labai, - pagyrė.
    - Netikėjai?
    - Ne.
    - Ir dabar netiki, kad gražiai auginsiu našlaites,
    - Manau, jog atsimeni, kad šiandien ne balandžio pirmoji.
    - Žinoma.   
    - Kai tiek daug kasdien tavo departamente svečių, kai taip labai užimtas svarbiausiais reikalais, tai gal protingiausia palaukti. Taip turėtų būti ir lietuvio kalendoriuje parašyta: jeigu balandžio mėnuo bus šiltas, reikia tikėtis geros vasaros ir rudenio. Aš tikiuosi.
                                                              *****
 
BALANDIS 
    09
   
      - Vežėjau, a-ū! Kur tu? A-ū, vežėjau! Negi ir vėl dingai? - girdžiu šaukiant ir jau panosėje, beveik šnabždant: - Irgi, mat, donžuanas. Bet iš tikrųjų, kur tu, vežėjau?
    Žinau, suvokiu, kad esu, tačiau Aldonai kažkodėl norsis, kad manęs čia nebūtų, Nepaisant  to, ji irgi žino, kad ją girdžiu. Net tuomet, kai šnabžda į save:
    - O jeigu O jeigu be jo?  Argi reikia proto palaikyti rankose botagą ir vadžias. Na, ir, timptelėjus vadeles, kur reikia,  niuktelėti: nū, nū, žirge ar arkly Kad  neužmigtų kelyje. Paskui vėl gaudai varnas danguje, suprask - važiuoji.
    Taigi, girdžiu, bet į Aldonos kalbėjimus man nevalia atsiliepti. Net tuomet, kaip  ji: 
    - Vežėjau, a-ū!  Ar girdi? Sakau gi: a-ū! Aūū!
    Paskui groja muzika. Įsiklausau ir suprantu, kad esu Druskininkuose netoli Druskonio ežero, o muziką į sielą atkeliauja pro atidarytą namo langą.
      - Ne, nieko negirdi, - vėl Aldona: -Anksčiau žinodavau, kodėl negirdi. Būdavo, prisisiurbia tos bjau0rybės, kaip čia sako samagono ir knarkia, kad nors ant galvos pagalį tašyk. O dabar?  Dievai žino, kur jis dabar? Sako, yra žmonių, kurie muzikoje sugeba paskęsti ir tuomet nors garvežiu šauk, vis tiek neprišauksi. Betgi reikia atsiminti, kad tai  vežėjas. Geriausia jam  muzika, kuomet  viršum galvos švilpteli  botagas. Tfū! tfū! Nenoriu būti neteisi, kategoriška, bet kad atsirastų žmoguje muzika, ją reikia iškentėti, išvargti. Ir bendrai kiekvieną gerą, nerūdijantį daiktą reikia išvargti.  Net pasakyčiau išskaudėti,  išsopuliuoti. O juo labiau, kai kalbama apie sakralias žmogaus  būsenas
   
      Nubudau ir net nusikeikiau:
    -Perkūnas! Jau kelinta naktis kaip šitaip kankina. O paskui dūlinėji iš kampo į kampą, praradęs dienos skonį. Siela apsnūdusi, rankos darbui nepakyla. Už kokias nuodėmes, a? Aldona?
    - O jeigu tiksliau? - išgirdau klausiant.
    Apsidairau. Naktis apšviesta mėnulio ir jo šviesoje matau, kad laikrodis jau suskaičiavęs tris su puse naujos paros valandas. Tiksliau, tokia dalis jos jau numarinta. Ir nieko, kad kas kažkur čia žmogaus  gyvastimi, gyvybe krutėtų.
    - Ką reiškia tiksliau?
    - Et, nepaisyk. Bet gal primiršęs pavardę. Vederaitė jos pavardė.
    -Na taip. Iš tikrųjų. Ačiū, kad primenate. Tai - Aldona Vederaitė. Gal nebūčiau atsiminęs.
    - Lįsk iš lovos ir ateik į Pastogės departamentą. Gal nereikė kitas naktis tą patį sapnuoti.

5

Pranas
Sezonas (sodo) -4
Arkangelo Mykolo pasiuntinys
 
      Pastogės departamente pasitiko būrelis Celsijų, bet varduvininkais tebuvo trys -Dalia, Dalija ir Maja.
    - Tik varduvininkės. Nei vieno vyro. Net keista.
    - Gyvenam pagal lietuvio kalendorių. Kaip sutarę, deja, dzieduli.
    - Deja? -truputį nustebau.
    - Nieko tragiško. Taip išsprūdo. Galbūt, kad be vyrų ir mums truputį liūdnoka, - šyptelėjo Maja ir: - Kita vertus, vyro skonis nepriklauso nuo to, ar jis varduvininkas. O vyrų turime ir mes. Tik pažiūrėkite, kokie jie visi, - nutraukdama šnektą pasakė Maja ir garsiai nusikvatojusi: - Vos nepasakiau, kad mūsų vyrai kaip arkliai, kuriuos Šv. Izidorius galėtų sukinkyti į plūgus pavasario arimams.
  - Ačiū, Maja, kad pastebi mūsų įmitimą. Na, gal arkliams neprilygstame, bet sveikata nesiskundžiame. Tačiau ir Aurimas, ir Paladijus, ir Kleopas, ir Dalius bent šiandien lietuvio kalendoriaus tikrai nepagirs, kad jų neįrašė į varduvininkus. Bet, žinoma, svarbiau, kad lietuvio kalendorius veikia. Tik gal mes čia šnekame ne apie tai, kas dabar reikėtų.
    - Kodėl ne apie tai? Net labai apie tai, - paprieštaravo Dalija. Mano atmintimi galima abejoti, ponai, tačiau įsitikinusi, kad atsimenu žodį žodin, kaip tuomet kalbėjusi Danutė Balsytė. Jeigu ne taip  pacituosiu, prašau, patikslinkite, - ir nelaukdama pritarimų ar prieštaravimu lyg iš teksto: 
   
    Čia Lietuva- reiškia čia gyvena lietuviai. Čia DAR Lietuva - reiškia čia Dar gyvena lietuviai. Be abejo, kalendoriaus tonas kupinas susirūpinimo, kad čia liktų Lietuva, kad čia liktų mūsų Žemė, kad čia liktų mūsų Namai, kad čia gyventų lietuviai. Ir kad mes patys savo Žemėje, savo Namuose būtume šeimininkai. Kitų namų mes neturime. Mes esame tik čia. Dar esame.  
   
    -Taip, tai jos,  Danutės Balsytės žodžiai. Jie parašyti  lietuvio kalendoriuje šalia Vinco Kudirkos Tautiškos giesmės, - pasakiau žinančio žmogaus balsu. Ir pamačiau, kaip iš Celsijų būrelio išėjo neaukštas, kresnas, mano ūgiui prilygstantis vyras. Padavė ranką ir pajaučiau, kad kažkas labai  gero jo saujoje yra. Šiluma nuo pasisveikinimo nuvinguriavo per visą kūną ir neatsimenu, ar aš tuomet jaučiau, jog už Pastogės departamento langų šviečia mėnulis, ar kažkur pasinėręs po debesimis. Šviesu gi buvo ne tik  sieloje, bet ir akyse.
  - Vėl sapnuoju? Ačiū Dievui, tai jau kitas sapnas. Be Aldonos. Nesupykite, varduvininkai, kad iki sapno nesuspėjau pasveikinti. Bet atsiminkite: Linkiu būti. Svarbiausia - būti. Tai pirmas kartas kuomet taip anksti ateinu čia. Atrodytų, lyg specialiai į  mėnulį pasižiūrėti pro departamento pietinį langą. Sunku suvokti, kad tai vis tik ne sapnas.
    - Prisėskim, ponas Pranai. pratarė, - Tai, ką jums pasakysiu, jau čia žino visi. Būtent jiems patarius atėjau pas jus.
    - Jūs ne iš Celsijų? Juos labai gerbiu. Nepaisant kokios nuotaikos, tačiau niekuomet nepalieka be savo globos.
    - Dzieduli, patikėk šiam angelui. Kuomet jis pasirodo, norisi būti tik su juo. Tai arkangelo Mykolo siųstas tau paremti angelas.
    - Taip, esu vienas tų, kurie kažkada - seniai seniai - buvo septynių dienų ir naktų arkangelo  Mykolo kovos su Liuciperiu liudininkais. Atsimink, kas parašyta Raimondos Baublytės plunksna:
 
    Septynias dienas ir septynias naktis truko nuožmi dvikova. Šėtonas buvo nugalėtas. Nugalėtieji be jokio gailesčio buvo nutrenkti žemyn. Skrido jie iki Žemės keturiasdešimt dienų ir naktų. Per tą laiką arkangelas Mykolas sugriovė šėtonišką pilį ir užtvėrė dangaus vartus. Iš puolusiųjų buvo atimtas angeliškumas ir jie pavadinti demonais. 
   
    -Taip, šitą žinau. Dar žinau, kad norint pamatyti angelo žvilgsnį, tą galima padaryti net gatvėje, - prisipažinau atsimindamas a. a. motinos mokslus.
  - O aš va čia. Kai parsinešei titnagą iš Šklėrių titnaginės, visą laiką čia būnu, - ramiu balsu kalbėjo arkangelo Mykolo angelas. Pasijaučiau, kaip praeitis įeina į mane. Net, regisi, stebiu, kaip Dievas trenkia titnagu į titnagą ir iš jo pasipila angelai. Bet tai buvo laikas, kuomet velnias irgi titnagu trenkia į titnagą iš jo pasipila giriniai, bildukai, undinės, raganos
    - Aš, ponaiti, jums labai tikiu. Vežėjai mokslo žiniose nelabai nuovokūs, bet kuomet jos betarpiškai ateina iš gyvenimo, vežėjai net per daug nuovokūs.
    - Ponai, jeigu manote, kad trukdome, sakykite. Mes tuoj pat paliksime Pastogės departamentą, - išgirdau varduvininkę Dalią.
    -Man netrukdote, - pasakiau jausdamas, kad laukia visiems rūpimas  pasikalbėjimas su arkangelo Mykolo pasiuntiniu.
    - Apie tai anksčiau sakiau - pasakė arkangelo siųstasis.
    - Ačiū, - padėkojo varduvininkė Dalia. - Linkiu tau, dzieduli, supratimo. Po kelių dienų Velykos. Prisikėlimo galia per Jėzų ypatingai didelė. Man patinka arkangelo Mykolo  pasirinkimas siųsti pasiuntinį pas tave būtent tokiu laiku.
    Gerai, kad tuokart šios, sakyčiau, labai aiškios kalbos nesuvokiau. Tokiam supratimui net laiko nebuvo, nes Mykolo pasiuntinys, paėmęs man už baltinių sagos ir slidinėdamas po ją pirštų galiukais:
    -Labai, pone, stengiausi, kad bent atmintis jus sugražintų į savo pirmą radijo karietą.
    - Dženę?
    - Tuomet kitokios nebuvo.
    - Taip, tuomet kitokios nebuvo. Ir nenoriu patikėti, kad ji buvo sutraiškyta Dievo valia. Manau, kad tokia valia būdų pasireiškusi per arkangelo Mykolo kariauną. Gal būt net per jus asmeniškai.
    - Ponas, Pranai.  Nesu įpareigotas kalbėti apie tai. Bėdas ir nesėkmes žinau. Labai norėjau, kad Jums pasisektų pakartoti Dženės statybą, bet, deja. Ji lig šiol neužbaigta. Ir dabar tėra tik viena galimybė  pavažinėti Džene, arba kaip sakote, radijo karieta. Kitos nebus. Arba ji gal bus, kaip būsite danguje.
    -Danguje? Ką jūs sakote?
    - Bent iki šiol ten daugiausia komunistų.
    - O Viešpatie! O sako, kad tavęs nėra.
    - Pasitaiko galimybė įsėsti į tą pačią karietą, kurioje tuomet, - nepaisydamas mano aikčiojimui ramiai, aiškiai kalbėjo Mykolas. - Dėl savo amžiaus nesijaudinkite. Per Bartą Notangą jums pasiųsta žinia, kad gyvensite dešimčia metų daugiau. Dievas gailestingas, bet įsidėmėkite- ta, pakartotina kelionė tegali būti tik sapnuose. Sapnai nebus lengvi. Kaip, beje, ir anos kelionės. Reikalingas tavo sutikimas.
    - Štai kodėl manęs ieško Aldona Vederaitė. Kiekvieną naktį ją tesapnuoju. Šiandien gal ketvirtas, penktas kartas.
    - Šiandien trečias kartas. Karietos sapnai irgi nebus lengvesni. Sapnai tik priedanga, o iš tikrųjų viskas taip, kaip tada. Ir netgi daugiau, negu tada.
    - Dzieduli, nedvejok! - išgirdau Majos balsą. 
    - Iki Velykų dar galima, - pasakė arkangelo Mykolo pasiuntinys ir pajaučiau, kaip truktelėjęs ištraukė baltinių sagą. - Taip reikia, kad  būtume labiau kartu, - paaiškino ir aš džiaugiausi, kad iš manęs nepareikalautas labai greitas atsakymas - TAIP arba NE.
Balandis 10

6

Pranas
Sezonas (sodo) -5
Kelionė į medį

    Kai atsigavau nuo nakties įspūdžių ir pabandžiau pasilikti vienas, nesinorėjo patikėti, kad žmonių pasaulyje vyksta tokie dalykai. Bandžiau nusiraminti mintimi,  kad į sąmonę įstrigdyta kažkokio sapno atkarta, jo fragmentas, bet tokia saviapgaulė lauktų rezultatų nedavė. Mano baltiniai buvo be sagos ir galėjau net mąstyti apie tai, kad žmogaus kasdienybės pasaulis, į kurio pažinimą sugebame įeiti, yra labai mažytė dalis visumos, kurią dar reiksią pažinti. Susitikimo su arkangelo Mykolo pasiuntiniu vaizdai nesitrynė, neblėso, o priešingai, net atrodė, kad juose įmestas nežinomas pigmentas, suteikiantis praėjusioms būsenoms raiškumą ir spalvas. Susitikimo vaizdai atmintyje buvo raiškesni ir negalima buvo manyti, kad ateityje tokie dalykai gali išsitrinti, išblukti, galiausiai net užsimiršti. Atrodo, tik prabėgom buvo paminėtas Bartas Notangas, per kurį, esą, man pasiųsta žinia, kad gyvensiu ilgiau bent dešimčia metų. Dabar atmintyje žinią perskaitau  kitaip, būtent taip, kaip reikia, pasiliekant iš jos tik esmę: žmogaus gyvenimas prailgėjo, būtina tikėtis gyvensiant 80 metų ir daugiau. Ir jau konkrečiai mano adresu: jeigu  jums tik 70, tai dar esate jaunas ir dar viskas prieš akis.
    -Taip, mielas Bartai, - užsimiršęs prakalbau balsu: - man dar viskas prieš akis. Man dar tik septyniasdešimt!
    - Iš kur toks, kaip Pilypas iš kanapių? - pastojo kelią žmona. - Kokias nesąmones tauški?
    - Dievai žino, Maryte, kodėl taip - visi aukso ieško nežinia kur ir niekam nešovė į galvą mintis ateiti į Subartonis prie Gilšės. Kaip, pavyzdžiui, aš tą padariau.
    -Tau pasisekė, - nesuabejojo žmona, bet, matyt, ir ji tik dabar įžvelgė, kad mano nuotaikoje adrenalino daugiau; ji šoktelėjusi aukščiau įprastos normos. - O Bartas? Kas jis? Bartas Notangas. Anksčiau jo neminėdavai. Net būdamas medyje.
    - Tau niekaip iš  galvos neišeina medis. Na taip, ten buvau. O kas dar buvo ar bus? Niekas!
    - O, kad tavo žodelis tiesiai į Dievulio ausį!. Bet kur tau! Taip nebus! - pakiliu balsu ir dėkojo, ir prašė dangaus žmona, o atsidususi vėl: - Adrenalino padaugėjo daugelio fanatikų racione. Jie, mat, nepakenčia negyvo gyvenimo. Azartas, mat, jiems, nenaudėliams, reikalingas. Tai ir kuriasi įvairios pramuštgalvių draugijos. O tu? Nemanyk, kad man reikalingas  medyje. Kitą kartą  akimi nemirktelėsiu, - priekaištavo žmona, -  bet pasakyti jai, kas jis, Bartas, man nebuvo lengva. Pakilti į medį ir iš jo nusileisti atrodė netgi lengviau.
      - Anksčiau neminėjau jo todėl, kad nereikėjo minėti. Bet įdomu, kodėl gi tu manęs to klausi?
    - Ką žinau, sau nelaikau. Žinai ir tu. O ką tu žinai, aš ne visuomet. Spėju, kad jis praeities energijos sankaupa. Prūsų palikimas.
    - Prūsų? - stebėjausi  žmonos tokiu pamąstymu.
    - Notangai - prūsų gentis, gyvenusi kažkur prie Aismarių ir Priegliaus. Herkus Mantas irgi notangas. Ten kažkur ir bartų būta.
    - Bet ten kažkur ir sembių, varmių būta..
    - Būta, - giliai atsiduso, - deja, būta jau.
    Žiūriu į žmoną, nemokėdamas suvokti iš kur tokios žinios pas ją. Net prie galvos neprisilietė mintis, kad mano kelionė į medį vis dėlto neliko bergždžia. Tačiau kurią tai minutę atsisėdau prie savo aukso iš Subartonių ir, paėmęs ranką:

                                Iš ten, nuo Aismarių,
                                Nuo Priegliaus, 
                              Kur nebūtim apsikabino prūsai,
                              Atėjo Laikas pasakyt -
                              Ir čia, prie Nemuno, nebūsim.
                              Giedos eilėraščiai, net ašara akių nevilgę -
                              Ginklai nutilę
                              Sotūs ir laimingi,
                              Bet vis dėlto,
                              Kodėl taip mirštančiam ramu?
   
      - Ir dėl to reikėjo lipti į slyvmedį? - ištraukė ranką iš saujos žmona.
      - Ten gi inkilas, - pasakiau ir noras patikėti, kad mano kelionė į medį nebuvo kvailio darbas, pasidarė tiesiog būtinas. Išsitiesiau visu kūnu it norėdamas pakartoti lipimą medyje, bet šį kartą  adrenalino būta mažiau. Ne taip kaip aną kartą, kai gerokai pyktelėjęs, susiradau kopėčias ir, pastatęs prie medžio, įlipęs į jo šakas, lipau dar aukščiau - prie inkilo, kurį įkėliau, kuomet dar sodą baltino sniegas. Jau kelias dienas stebėjau, kaip parskridę varnėnai, susiranda sau inkilus. Manasis gi pasiliko būti jų nepaisomas. Stebėjau, laukiau, tikėjausi, kada porelė užklys, o nesulaukęs nusprendžiau lipti  į medį ir pavaidinti lyg ruoščiausi apsigyventi inkile. Te pavydi! Te žino, kad gera vieta tuščia nebūna!
    - Kur tu!? - šaukė žmona. - Kai nudribsi, tik murzina bala mėšlo beliks.
      Lyg negirdėjau. Štai jau inkilas. Bet kuomet pajaučiau sodų publikos smalsų dėmesį, panorau pasikelti aukščiau jo. Medžio viršūnės šakos traška ir lūžta, tačiau kai jų daug, kai jų visokių, tai kaip šluota - jos neperlauši. O kai sustojau lipęs ir apsidairiau, pats suvokiau: na, ir  kvailys! Per visus Balsių sodus eik skersai, eik išilgai, o tokio nesurasi. Per 100 kilogramų sveriantis seno žmogau pavidalas suposi medžio viršūnėje, nesižegnodamas ir negalvodamas, kaip reikės sugrįžti atgal.
    - Pranai, tave Dievas šaukia,  ar kaip čia? - išbėgo į gretimą sodą Vidmantas Cibulskas: - Kas ten tave iškėlė?
    - Negi nežinai kas, kaimynėli? Tikriausiai vėl alaus prisisiurbė, proto nabagas. O Viešpatie! Visokių yra, visokių reikia, bet tokių tikrai, kad nereikia.
  - Vidini, siųsk savo mūzą. Padeklamuosiu. - Argi taip sunku, žmonės, įsivaizduoti, kad būna ir tokių paukščių.
  - Lipk, lipk atgal, kaimynėli, - jau prašė Vidmantas. - Vargas ne tam, kas išnyksta, užmerkęs akis, vargas tam, kas pasilieka su artimo žmogaus atmintimi.
    Vidinis mūzos nesiuntė, bet kažkur savyje girdėjau daug įdomių kalbų, jų nuotrupų, citatų, kurios prašėsi pasakomos iš tokios aukštumos. Pasirinkimas toks gausus, kad supranti, jog protingiausia nieko nesirinkti ir kalbant pasitenkinti tuo, kas arčiausia burnos.
  - Sveikinu su pavasariu, kaimynai. Nesijuokite! Tokiu laiku žmogui medyje pagyventi smagu ir gera. Net gaila tų, kurie išėję į mieto gatves, sveikinasi su pavasariu, jo nematydami.
    - Ne jų kaltė, kad taip, - atmetė mano priekaištą gatvių žmonėms Danutė Račkauskienė.   
    - Lipk, Pranai, lipk iš slyvos. Gal Dievas duos, nusileisi, - užsikrėtė geru reginiu ir  smagus buvo Vidmantas. Bet tuomet ir išgirdau savyje aną eilėraštį. Gerklė atsivėrė ir suprantu, kad padeklamavau jį taip gerai, kad burnoje pasidarė saldu.
    - Vėl traškėjo slyvos  šakeles; lipau žemyn, nuolat kartodamas paskutines man labiausiai patikusias eilėraščio eilutes:
                              Ginklai nutilę
                              Sotūs ir laimingi,
                              Bet vis dėlto -
                              Kodėl taip mirštančiam ramu?
    Ir prisimenu, kai prisilietęs kojomis žemę  pasakiau:
    - Betgi ir gražu ten.
    - Labai gražu, - atsiduso žmona, - Akių neturiu kur padėti nuo gėdos, 
    Ir mano akys buvo sunkios. Nesidairydamas į spoksančius kaimynus, grįžau į Pastogės departamentą. Ant stalo numestas šratinukas ir atverstas užrašams sąsiuvinis.
    Užverčiau manydamas, kad Sezono (sodo) užrašų daugiau nebus. O po pusvalandžio iš kažkur  klyktelėjo:
      - Betgi varnėnai!  Žiūrėk, seni, varnėnai tavo lizdą įsižiūrėjo.
    Pamaniau, kad  juokauja, bet - ne. Ant slyvmedžio šakos ties inkilo anga sutūpę  du varnėnai. Tupėjo, nepaleisdami iš po kojų šakelės, o kūnai virpėjo judrumu ir  gebėjimu būti ir duoti būvimą kitiems.
                                                 
      - O tu žinai, motin, - atsikvėpiau, palikęs nutikimų medyje atsiminimus, bet kiti  žodžiai užspringo. Suvokiau, kad kalbėti apie susitikimą su arkangelo Mykolo pasiuntiniu dar ne laikas: - O tu žinai, motin, - pakartojau, - kad jau keturiasdešimt penktos Velykos kai jos mums kartu. Gražiai, gyvename, a? 
  - Labai. Pragarą per tuos metus išbuvus jau ir po mirties nebus baisus.
  O varnėnas:
              Čir čim, čir čim
              Vyvo, vyvo!
              Grįžau, grįžau, grįžau.
              Didelių šalnų nebus.
Pasidalinkite su kitais 2009-04-20 10:10
Proza
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...

7

Sezonas (sodo) -6
Velykinis trejybės atradimas.
                         
      Velykų laukiau kaip vaikas, nors jos panosėje, bet vis tik. Tokioje būsenoje  šventvagystė kalbėti, kad laikas labai greitas. Matau, žinau, kad juda jis, bet kažkodėl  negeba bent kiek greičiau pasislinkti į priekį. Jau net du kartus lipau į vieną, į kitą sodo  medžius, bet šios kelionės nesulaukė didesnio publikos dėmesio. Po kiekvieno nulipimo medžiuose pasilikdavo po inkilą. 
    Man jau nevalia, rodant į negražų save, nepasakyti kiek daug grožio aplink. Galbūt ir taip - šaukštas deguto statinę medaus pagadina, bet man atrodo, kad to grožio, kuris aplink mane, nepagadinu. Ir, beje, neatsimenu, ar šiais laikais kam nors norėjau labiau įtikti, kaip varnėnams. Sužinojus, kad mano inkile apsigyveno varnėnai, greitai atsirado dar du ir dabar sodo medžiuose jau trys inkilai. Galėję būti daugiau, bet:
      - Gana, - pasakau, - Dievas myli trejybę, tad nuodėmė persistengti. Ir vis dėlto išlikau dosnus: tokios prabangos, kokią sukūriau naujuose inkiluose, vargu ar kuris nors šnekutis matęs. Ir kai vienąkart nuleidau akis žemyn, ogi žiūriu, kad visa mano jiems dovanota  patalynė iš saldainių ir šokolado popierėlių, celofano skiautelių, avies vilnos, žąsies plunksnų ir tik Dievas žino ko dar, buvo negailestingai išmesta lauk. Nors šauk, nors rėk, bet tokios kiaulystės net žmogus žmogui neiškrečia.
    - Kad kiaulės su sparnais  būtų, na, kaip nori,  Maryte, to niekuomet nepagalvojau. Tiesiog neįmanoma apie tai pagalvoti. Dabar, prašau, net galvoti  nereikia, akys mato.
    Žmona pyktelėjo, o paskui:
    - Aš irgi apie tai nepagalvodavau. O kai dabar galvoju, tai...
    - Kas tai?
    - Štai iš ko reikia mokyti, kaip žmogui būti žmogum. Irgi į tuo inkilus pridėjau gražių daikčiukų. Net kelis pinigėlius, kad nebijotų gegulės užkukavimo. Bet viską išmetė. Ir pinigėlius. Nieko nepasiliko, kas įdėta kito ranka. Nieko! Dirba, spurda ir savo triūsiu perėklą krauna.
    Pasižiūrėjome vienas į kitą ir supratau, kad žmona džiaugiasi, didžiuojasi tokiu šnekučių poelgiu. 
    - Jiems patalus ištaisai, o  jie... ė, - mostelėjau ranka: - Ė, jiems, deja, ne į galvą neateina  mintis pasimokyti iš žmogaus. Nors ir jų, regis, nagučiai į save užlenkti, - ir suabejojau, ar iš tiesų taip? Ar  neapsigaunu?
 
    ...  O Velykos vis neateina, vis lyg būtų nuklydusios į kitas lankas. Nors tiesą sakant, net ne jų laukiau; man jos buvo atžyma laike, kuomet išnoks valanda ir galėsiu pasakyti: taip, arkangelo Mykolo pasiuntiny, esu pasiruošęs vėl sėsti į karietą, į Dženę, nepaisant kokią lemtis beištiktų. Jau darėsi net nesmagu, kad arkangelo pasiuntiniui iškart neatsiliepiau sutikimu išvažiuoti į pakartotiną kelionę. Bet įsidėmėk - tokia kelionė tegali būti tik sapnuose, - nedingo iš galvos jo pasakyti žodžiai.
    Stengiausi po juos nesikrapštinėti spėlionėmis, kaip tokios kelionės atrodys. Juolab, kad buvo pasakyta: sapnai tik priedanga, o iš tikrųjų viskas taip, kaip tada. Ir netgi daugiau, negu tada.
      Būna, kuomet iš šipulio vežimą malkų priskaldai, bet turbūt įmanomas ir atvirkštinis rezultatas svarbūs dalykai išlieka beveik nepastebėti. Prie jų negebi prisiglausti produktyvesne mintimi. Didis  dalykas pasimokyti gyvenimo iš varnėnų, bet ar kas taip drįstame pamanyti? Ar gali kas padėti  tašką, priimdamas supratimą, kad va šitokio gyvenimo ir prašo Dievo žodis gamta.
    .... O Velykos vis neateina. Laukimas tampa amžinybe ir bet koks darbas atrodo niekinis, nieko nereiškiantis, kad bent truputį palengvintų laukimo kančią. Ir va, kai atėjo laikas pykčiui, po rankomis pasimaišė įvairių metų užrašai. Pavartaliojau, pašlamenau jų apgeltusiais lapais ir... stop! Laikas tekėjo link Velykų, bet  jis jau įkrito į įprastas vėžes, kuomet jau nelabai svarbu, kaip greitai ar negreitai jis teka. Ir štai užrašas, kuri persirašiau į Sezono (sodo) dienoraštį. Beje, kažkiek glumina ir daro įspūdi ir tai, kad užrašas irgi iš balandžio mėnesio.
   
BALSIAI, IV-22 (03: 30)
    Nubudau, pagalvojau ir pasikėliau. Žvilgterėjau pro vieną, kitą langą. Naktis graži - gražiai ją puošia žibintų žiburiai linkui Verkių Riešės, bet dabar labiau už juos ją puošia ramybė ir mėnulis. Jis toks didelis, pilnas ir truputį drumzlinas dėmėmis, kurios atrodo lyg ten esantys debesys.
    Ech, debesys, debesys. Žinau, kad ten jūsų nėra, bet būkite- sukrutėjo mintyse ir nuo palangės pasiėmęs nežinia kokių metų užrašų knygutę, perskaičiau:
     
        Man daug nereikia -
        Vargo vaikas,
        Šiaip taip į žmones išėjau.
        Pavargęs jau.
        Bet Dievas laiko
        Prie duonos, prie vandens
        Prie atminimams rašalo sunkaus.
 
  Vargo vaiku mane dažnokai pavadindavo motina. Tai jos žodžiai. Ir kitame knygutės puslapyje tas pats posmas, bet jau truputį  pataisytas:
       
        Tau daug nereikia-
        Vargo vaikas, -
        Sakydavusi motina dažnai.
 
  Dabar gi, nakties tyloje, labiausiai suklusau prie bet Dievas laiko. Gerai  atsiminiau, kaip  prieš keletą dienų manyje įvyko galingas žemės drebėjimas, dundėjimas. Šis reiškinys buvo pažįstamas - sudundėdavo, kažkas lyg iššaudavo, bet ypatingesnio dėmesio nekreipdavau. Tačiau pastarasis kartas buvo toks, kad visa lova sujudėjo, sukrutėjo. Sunkus kūnas it kamuoliukas šoktelėjo į viršų ir nukrito atgal patale. Apsimesti, kad  nieko neįvyko, jau  nebuvo galima. Juo labiau, kad  po šio sukrėtimo savijauta labai pagerėjo. Kai po kelių dienų tai papasakojau žmonai, pasakė, kad taip kraujospūdžiu pramušami kraujagyslių kamščiai drebina mano pasaulį. Tuomet  nieko jai  nepasakiau, bet negalėjau nepamanyti, kad vis tik Dievas laiko ir prie duonos, ir prie vandens, ir galbūt prie nelengvo atsiminimų rašalo. 
  Apie šį rašalą nedaug kalbu, tačiau tai bene didžiausias mano rūpestis. Galbūt todėl dar vis neišnykusi viltis, kad prie jo teks nemažai paprakaituoti.
Duok Dieve, kad taip būtų.

    IR DABAR nelabai moku suprasti, kodėl man prireikė perrašyti šį praėjusių metų įrašą, bet įsitikinęs, kad tai padaryta neatsitiktinai. Matyt, dar kartą bandoma šitaip priminti, kad nesu paliktas vienas sau. Bet ne todėl, kad gerčiau vandenį ir valgyčiau duona. Atsiliepta į viltį, į skaudžius pabandymus apvaikščioti gyvenimą atsiminimais. Esą, bandyk dar kartą. Tačiau peršasi mintis, kad tai kartu ir skolos sugrąžinimas už laiką, praleistą sergant amnezija. Ne man pasakyti, kieno valia liga buvo padovanota, bet aišku, kad su ja praleistas laikas yra bevertis. Dabar jis vėl įsiprasmina ir štai valanda, kuomet parašiau:

IV - 11 (BALSIAI)
  Dėlioju vieną po kito pastaruosius nutikimus ir iš jų sudėlioju trejybę.
  1. Iššaudyti iš kraujagyslių kamščiai, kad netrukdytų kraujui tekėti į širdį.
  2. Per Bartą Notangą siųsta žinia, kad jeigu tik 70, tai dar jaunas.
  3. Arkangelo Mykolo pasiuntinio apsilankymas su pasiūlymu pakartoti Dženės karietos keliones.
  Suprantu, kad galima man priekaištauti už tokį trejybės supratimą. Bet gi aš ne apie Švenčiausiąją Trejybę. Aš apie savo . Beje, visi tie vadinami atsitiktinumai, niekuomet  man nebuvo atsitiktini. Laikui bėgant jie atverdavo reiškinių prasmes ir tekdavo patikėti, kad bet koks atsitiktinumas man yra ir lemties ženklas.
Tai negi šį kartą turėtų būti kitaip?
Pasidalinkite su kitais 2009-04-21 09:50

8

Sezonas (sodo) -7
Viešpatie, o sako, kad tavęs nėra

    Pagaliau:
    - Labas. Viskas praeina. Velykos taip pat. Ir tie užsilikę Velykų margučiai ankstesnio džiaugsmo neteikia.
    - O, angele! tik vienas žinau, kaip labai tavęs laukiau.   
    - Laukti - irgi darbas. Kiti jo nevertina, bet tik iki tam tikro laiko. Kaip, pavyzdžiui, ir jūs, pone. Dabar jau ne taip, kaip anksčiau - esą,  yra svarbesnių darbų. Žmona te kasa daržą, o aš po medžius su inkilais ropinėju. Spoksau, džiaugiuosi: ak, kokie gražūs jų gyventojai! Netgi protingi. Atrodo, per tiek  pragyventų metų varnėno nematei. - Ir žiūrėdamas į akis: -  Suprantu, kad sodo sezono programoje galima įterpti keliones Džene
    - Jūs nuostabus, pasiuntiny! Parduokite  mano geriausius linkėjimus arkangelui Mykolui. Žinoma, nesmagu, kad nežinau jūsų vardo. O gal net  to nereikia? Angelas! Angelas!... Argi nepakanka? Numanau, kad kažkas svarbaus prasideda, o - kas?  Deja, nesuvokiu. Betgi paaiškės. Taip visuomet. Net skęstant - arba  nuskęsta, arba - ne.
    -Gerai, netrukdykime laiko. susikaupė Mykolo pasiuntinys, - ir sapnams jis reikalingas, - išgirdau ir, nespėjęs geriau apsidaryti, pamačiau Aldoną. Regis, netgi pirma išgirdau, negu pamačiau:
    - Ačiū Dievui! - pakiliu balsu ir nuoširdžiai apsidžiaugusi: - Gerai, kad Aukščiausias neatima iš žmogaus sapnų. Senatvėje jie ypatingai reikalingi. - Ir atidžiai pažvelgusi  į akis: - Bet kodėl paniuręs kaip debesis? Kažkoks ne toks! Oi, ne toks! Lyg tarp vakarykštės ir nūdienos būtų kinų siena. Ne, vežėjau. Tikrai ne. Neturi laikas sienų, -kalbėjo Aldona ir atrodė, kad su ja nebuvome išsiskyrę. Viskas kaip tuomet, per tuos metus, kuomet nepaisant pavasaris ar ruduo, vedęs ar nevedęs, vasara ar žiema, o kasdien vis kelionės, kelionės. Visko daug - ir barnių, ir džiaugsmų, ir sėkmių ir nesėkmių, bet svarbiausia -yra radijo karieta Dženė ir reikia važiuoti.
    - Neturi laikas sienų, - žaidė patikusia fraze Aldona, - Ir šiandien tie vakarykščiai žvaigždynai. Ta pati saulė. Vien dėl to, kad keičiasi dienos, mėnesiai ir metai nieko daugiau neatsiranda. Nagi aukščiau galvą, vežėjau. Aukščiau!
    - Geras esi žmogus, Aldona. Ne visuomet, bet tuomet, kai nori, kad pakelčiau nosį.  Ir dar ačiū, kad esi moteris. O kad niekas nesikeičia, tai - negi? Net ir paniuręs todėl, kad atrodo, jog šie mūsų pasivažinėjimai  Džene nieko doro neduoda. Vis dažniau ateina galvon mintis suktelėti į šitą mūsų vežimą tokia jėga, kad tik šipuliai beliktų.
    - Argi pirmą kartą sakau -ir tau, ir kitiems- kad tas lietuviškas pesimizmas kaip maras. Ką gi stuktelėk! Stuktelėk!  Pasaulis dėl to tikrai neapvirs. Stuktelėk!
    Nebuvo noro ginčui. Žinojau, kaip tautoje nepagarbi vežėjo profesija ir bent kiek atkakliau išreikšta mano nuomonė dažniausia nusipūsdavo kartu su vėju. Bet Aldonai tokia nepagarba irgi trukdė todėl vėl įvairiais būdais stengėsi įteikti solidų SAVĘSPI pajautimą - esą, vežėjo profesija solidesnė negu tą sugeba iššifruoti mokslas. Visas pasaulis įkinkytas į vežimą, kad judėtų ir ateina laikas, kuomet ir Dievas bus nupieštas su vadžiomis ir botagu.
    Supratau, kad Aldona kalba ne iš tuščio į kiaurą. Kiekvieno daikto bet koks judėjimas lyg savotiška karieta ir kiekvienam reikalingas protingas vežėjas. Ir štai atsirado tie keli laiko mirksniai, kuomet:
AŠ. Neįsivaizduoji, kaip sunku nykti, kuomet ūmai supranti, kad netgi svajonės tave palieka. Net joms nereikalingas. Užsidega juodos žvaigždės ir jų šviesoje viskas juoda. Visur Afrika.
JI. Afrika? Betgi tai nuostabus žemynas.
AŠ. Džiunglės, Aldona. Džiunglės. Bet jos ne tik ten. Atrodo, kad  gyvenu Lietuvoje, bet kartais suvokiu, kad - ne. Tai tik iliuzija, o iš tikrųjų gyvenu džiunglėse.
JI. Kodėl būtent - džiunglėse? Pagaliau, gal ir jas protingiau ieškoti ne prie  Nilo Afrikoje, o prie Amazonės Amerikoje. Bet, žinoma, protingiausia nesikarščiuoti, vežėjau. Ne mažas vaikas ir turėtum suprasti, kad jeigu šiandien kažkas ne taip, tai ryt bus kitaip. Kaip sakoma, viskas praeina. Ir pagal savo nuotaiką neieškok bent jau Lietuvoje džiunglių. Sakyk, kas atsitiko? Kiškiui dangus griūna, kai jam ant uodegytės nukrenta netgi kopūsto lapas.
AŠ. Tai kiškiui. Mano problema sudėtingesnė. Ir, beje, ji nuolat kartojasi. Atrodo, viskas gerai, gerai ir staiga, kad trenkia. Kaip žaibas į ąžuolą.
JI. Vėl? Nagi, nagi... Kaip tas trenksmas šį kartą atrodė?
AŠ. Ne kaip, Aldona. Tikrai ne kaip.

    Pasižiūrėjau į ją. O Dieve, argi pirmą kartą ją matau? Bet nepaisant to, vis tiek kaip pirmą kartą. Keisti dalykai slypi moteryje - kad ir kaip ilgai, kad ir kaip atidžiai į ją bežiūrėtum, vis tiek surandi, ką pamatai pirmą kartą. Mažutė, jautri ir vikri, atrodė  susikaupė į žodį, kad galėtų juo apraišioti skaudžiausias žaizdas. Bet - stop! Ne! Ši mažytė Dangaus dovana Žemei dabar ima į rankas smuiką ir  kalba jai įgrisusiems  kritikams: nepriekaištaukite, ponai. Nepakeičiu ne vienos natos, o Mocartą groju taip, kaip jis privalo skambėti  XXI amžiuje.
    - Tu kada nors grojai smuiku ar aš kažką ne taip matau? - pats sau netikėtai paklausiau, bet nepalaukęs, ką pasakys, jau sugrįžau tęsti pašnekesį iš kitų vėžių: - Man ne iš dangaus trenkė, Aldona. Tačiau kas darosi žmoguje, argi kas mato? Ot, priėjo žmogus  ir paprašė, kad nuvežčiau į Mažąją Lietuvą. Esą, labai skuba.
    - Ir, žinoma, nuvežei. Aš irgi pagelbėčiau skubančiam žmogui.
    - Nenuvežiau.
    - Nenuvežei? - nenorėjo patikėti Aldona, ir atrodė, kad  jos rankos pavargo nuo laikančio smuiko.
    -  Nenuvežiau. Pasakiau  jam: mielas žmogau, kvailių paieškok kitur, o ne radijo karietoje.
    - Tai kas gi tau į galvą įspyrė?
    - Dabar man gėda. Bet  tuomet tikrai maniau, kad tas ponas įsigeidė Dženėje surasti asilą. Girdi, nuvežk į Mažąją Lietuvą. Maniau, tyčiojasi. Maniau, šiepia, traukia per dantį, kad Lietuva šiandien va tokia, o ne Vytauto Didžiojo laikų.
    - Įdomu. Jau įdomu. Tu nežinojai, kad...
    - Žinojau ir žinau, kad ten Kaliningrado sritis. Ir ne iš dangaus tą žinau, o kad taip parašyta. Ot, tau ir mokykis, mokykis, vežėjau. Sek Lenino patarimu. Regis,  mokiausi. Sąžiningai. O vis tiek karietoje surado asilą.
    - Klausei, ar kada nors esu grojusi smuiku? Manyk, kaip nori, ir būsi teisus- kartais ne tai, kad groju, bet jaučiuosi privalanti tai daryti, kad pasaulis atkustų, pasikeltų iš melo. Esu įsitikinusi, vežėjau, kad skirtingai žodžiui muzika nemoka meluoti. O žodžiuose, kai jie net ir teisybę sako, neretai surandi dviprasmybių. Tuomet ir tiesos kalbėjimas atrodo neįtikėtinas.
    - Ne, ne, Aldona! Aukštomis frazėmis tu manęs neliūliuok. O kaip atrodo Dženės  vežėjas, tu dabar žinai. Kai jo vietoje surandą asilą, komentarai nereikalingi.
    - Kodėl taip piktai? Ko gi nepasitaiko mūsų gyvenime?
    - Gyvenime?  Kad jame taip, tiek to, bet kai Dženėje? Karietoje? Taip neturi būti. Dingti man reikia iš karietos, tik nežinau kur man su tokiais mokslais pasislėpti. Kur pasislėpti taip, kad niekas nesurastu ir nepaprašytų nuvežti į Mažąją Lietuvą. Lig ano pono pasirodymo nebuvo man, Aldona, Mažosios Lietuvos šiame pasaulyje. Iš kur galėjau žinoti, kad ji pašonėje. Ar tu man gali pasakyti?
    Atmerkiau akis. Dangus vis toks pats - su properšomis debesyse. Saulė regis, net neslystelėjo vakarų pusėn. Sėdėjau, kaip prisėdės pavėsyje, pečiais atsirėmęs į namo pietinę sieną ir puikiai suvokiau, kad sodo sezonas dovanoja dar vieną gyvenimo džiaugsmą. Aš sugrįžau į karietą. Ir svarbiausia - atmintis švari, kaip diena. Galiu palinkti prie popieriaus ir žodis žodin užrašyti kaip sapne. Kažkodėl atsiminiau Notangą:
      - Jeigu  tik 70, tai dar esi jaunas ir dar viskas prieš akis.
      Arkangelo Mykolo pasiuntinys irgi:
      - Tai paskutinė galimybė įsėsti į tą pačią karietą, kurioje tuomet. Dėl savo amžiaus  nesijaudink.
      Man ir vėl belieka tik nusistebėt.
      Viešpatie, o sako, kad tavęs nėra O svarbių darbų ir vėl. Net snaudžiančio atokaitoje neapleidžia.
Pasidalinkite su kitais 2009-04-24 12:21

9

Pranas
Sezonas (sodo) -8
KAI SAVYJE ŽIRGAI PAKINKYTI       
     
      - Ir anksčiau ne kartą girdėjęs, kaip kaimynai žmonos paklausia, kuo esu taip labai užsiėmęs, kad negaliu pasirodyti su kastuvu. Dabar Vidmantui irgi prireikė žinoti, kaip leidžiu laiką. Neskubėjau atsiliepti, nors žmonos atsakymai buvo netobuli. Matau, mosteli  ranka ir girdžiu:
    - Važinėja žmogus. Bet gal ir laikais. Iš aplinkinių labiausiai sunokęs. Nežinai, kada nukris, bet laukti reikia. Važinėja, kaimynėli.
    - Bet taip neatrodo. Po medžius laipioja. Varnėnus baido.
    - Nevažinėtų, kaimynėli, tai gal ir po medžius nelaipiotų.
    - Na taip. Mindaugas už jį gal penkiais metais jaunesnis. Kas galėjo pamanyti! Nėra Mindaugo.
    - Ne tik  Mindaugas. O Vytautas Beinoras? Dar jaunesnis. Jau prasideda užsimiršti, kad toks kaimynas buvo. Oi, dzievuliau, dzievulėliau. Greitas laikas. Neapsižiūri  ir še tau į rankas lazdą, o jis su vėjais kažkur ūliavoja. Mūsų laikas vėjuose, Vidmantai.
    - Kuomet paskaičiuoji, atrodo, kad nemažas laikas, kai kaimynais šaukiamės. Šiemet  jau dvidešimt šeštasis pavasaris. Ė, kukuok, kukuok, gegule! Bet ne visi girdėsime. Žvakės nuo pakukavimų nuo žmogaus neatstoja ir negęsta.
    Kaimynų kalbos beveik visuomet per tvoras. Jos netikėtai ir greitai atsiranda, bet taip pat netikėtai nutrūksta ir nurimsta. Dažniausia jų niekas nepaiso - buvo nebuvo, o kaimynystėje gyventi be žodžio blogiausias dalykas. Šį kartą atsiminiau, kad ne taip seniai iškeliavo ir dar vienas kaimynas - ir iš tiesų, visi jie už mane jaunesni. Beje, puikiai  suprantu, kokia prasmė slypi žmonos posakyje važiuoja ar važinėja žmogus.  Bet pripranti ir nebūna svarbu, kaip apie tave pasako artimiausi žmonės. Žmona, žinoma, ne giminė, bet artimesnė už artimiausią giminę. Svarbiau, kad pats savyje dar laikai pakaustytus žirgus ir pakinkytas karietas, kad yra botagas ir vadelės. Jeigu tokių dalykų neturėtum, vargu ar arkangelas Mykolas susidomėtų tava būtimi. Ir štai pagaliau diena, kuomet žmonos ištarti žodžiai sutapo su realybe. Taip, mielieji, važiuoju, bet gal nepavydėkite. Atrodo, kad jau pirmoji kelionė irgi ne iš lengvesnių. Nesmagu suvokti taip neteisingai tave apkalbant, bet jeigu nebijai žiūrėti teisybei į akis, ji atrodanti būtent tokia:

AŠ. Gerai, Maryte, kad turime kaimynų, - pašnekinu priėjusią žmoną. - Jeigu ne pokalbiai su jais, taip ir nežinočiau, ką manai apie mane. Sakai, nabagas vis važiuoja. Bet iš tikrųjų, važiuoju, motin. Bet tik šiandien. Būtent tik. Ir liaukis paistyti apie mane kitokius važiavimus. Į lavoninę net nesiruošiu. Kitokių važiavimų nebus. Tik šis. Galbūt jis vienintelis, bet nei per sprindį nepasuksiu iš kelio.
ŽMONA. Tu dar nepabudai?
AŠ. Tai visai nesvarbu. Didžiausios kvailybės sudėtos visos žmonijos priimtose nuostatose. Kaip ir tai, kad, girdi, antrą kartą į tą pačią upę neįeisi, neįbrisi ar kažkaip panašiai. Aš įbridau. Ir dar braidysiu. Dar ilgai braidysiu po tas vietas, kur kažkada buvusi karieta Dženė. Tu jos neatsimeni. O aš? Aš jau vėl sugebu ja važiuoti. Ir Dieve, padėk man ir tiems, pas leidžia man ja važiuoti.
ŽMONA. Neseniai prašei, kad patikėčiau tau našlaitės auginti. Tas, pirmiausia pražydusias. Pirmi, dar šaltyje pražydę žiedeliai. Pamatei ir ak, koks  ryžtas. O dabar žiūrėk, kiek gėlių. Žiūrėk! O regisi, kad tavo akims nė vieno gėlės nėra.
AŠ. Nėra? Tu taip manai?
        Ir pats savyje,  bet prašydamas pagalbos:
        - Vidini, kur tu?
      O jis, kaip dažniausia, ir vėl eilėraštį į mano smegenis transformavo. Truputį galvoje perkošiau tas kelias posmo eilutes ir nusprendžiau, kad galima padeklamuoti ir žmonai.

                                  Ėjau per mišką,
                                  O regėjau lauką,
                                  Girdėjau vyturį
                                  Dabar ten varnas Šklėrius šaukia -
                                  Artojai  numirė!..
                                  Kvarkt, kvarkt!
                                  Nereikia žemės art! .

      - Pailsėk, artojau! Pailsėk! - nepasigailėjo pašaipos žmona. Tas tavo artojas gal ir numirė. Bet pažiūrėk, ar ant stalo ne duona? O grikių košė kaip čia atsiranda? Ar jau manai, kad ir duona su koše numirė? Visi mirštam, o kad vienas anksčiau, kitas vėliau, ar reikia tuo stebėtis. Jau tavęs daug kas pagailėjo, aplenkdami užbėgo į priekį. Va, vien tik sodo kaimynų kiek! Bet jeigu manai, kad ir aš tau atiduosiu savo vietą, tai- ne. Nepyk,  brangusis. Man dar iki tavo aštuntos dešimties reikia gyventi. Vis laukiau, kad gal padėsi  bent prie kastuvo, bet Et, kai ateis laikas važiuoti, tuomet, žinoma,  ir aš važiuosiu
    - Ar dabar galima skint gėles? Tikriausiai, kad ne, - paklausiau abejodamas.
    - Jas visuomet nesunku nuskinti. Sąžinės paklausk, ar galima, ar ne.
    - Tu vėl apie sąžinę. Kaip bankai apie pinigus. Atrodo, kad nieko daugiau nereikia, o tik  sąžinės. Ir visas  Maxsimas išpirksim. Betgi sąžinė  pagal žmogų. Arba atvirkščiai - žmogus pagal ją. Ir sąžinės nėra kaip akmenuko, kuris jam būtų antrininkas..
  - O kodėl klausi, ar galima skinti?
  - Į radijo karietą sugrįžo ir Aldona. Supranti? Aldona Vederaitė. O aš kažkaip be gėlės. Gal ir nereikėjo, nes neatrodė, kad susitinkame po daug metų.
    -Vėl važiuoja žmogus, - pasakė žmona ir nutilo. Nežinau kodėl, bet jos palikta frazė vėl važiuoja žmogus užspaudė gerklę ir man. Nei karietos, nei žirgų, nei kelio tokiai kelionei man nereikia. O aš net ir apie gėles, kurias galėčiau padovanoti moteriai. Ar gali įsivaizduoti, o juolab patikėti, kad taip atrodys kelionės Džene?
    Vidinis į mano atmintį transformavo dar vieną eilėraštį, bet man neatrodė, kad jis galėtų padėti teisingam supratimui. Suvokiau, kad protingiausia grįžti į Pastogės departamentą ir atidaryti duris tiems, kas norėtų su manimi susitikti.
Pasidalinkite su kitais 2009-04-29 14:55

10

Sezonas (sodo) -9
KANDŽIAU, OP! GANA SAPNUOTI.

      Sakyčiau, jau žinau tiek, kad galėčiau laimingai gyventi, pasitenkindamas tik kvėpavimu, matymu ir girdėjimu to, kas aplinkui. Trumpiau kalbant nemanau, kad užkonservavus smegenis, toks gyvenimas būtų nuobodus. Supranti, kad yra taip, kaip yra. Na, ir tegu! Pats laikas paspoksoti į gyvenimą, nebandant jam padėti ar pakenkti, nes pastangos, nokinančios kažkokius rezultatus, jau supančiotas. Ir, beje, niekam  nereikia apie tai kalbėti ir rodyti, kaip toks vaizdas atrodo. Jis pats savimi įtaigus - per alsavimą, matymą, girdėjimą. Einu į Pastogės departamentą ir rūpi sužinoti, kokia diena, kokių varduvininkų bendrijoje būsiu priimtas. Bet tuomet ir žnybt mintis - o gal pats arkangelas Mykolas panorės mane pamatyti? Tai, žinoma,  perdaug solidu, bet blogas kareivis, kuris nenorėtų būti generolu. Reikia mokėti džiaugtis ir didžiuotis susitikimais su jo pasiuntiniu, bet
    - Tfu! vaidindamas nusispjaunu. - Ir sau: - Va, užkonservavus smegenis net ir tokie beprasmiai klausimai išnyktų. Alsuok, žūrėk, klausykis ir gyvenk!
    - Viskam savas laikas, - išgirdau pažįstamą balsą, - Laikas ir arkangelui Mykolui ateiti, ir tokiam trijų matavimų gyvenimui: alsuok, žiūrėk ir klausyki! Tik, manau, ne laikas purkštauti, kuomet tau leista gyventi išsipildant viltims, - lyg pabardamas kalbėjo pasiuntinys. Ir ištiesdamas ranką: - Sveikinu, ponas Pranai, su pirma tokia neįprasta  kelione. Šiaip ar taip, o darbas pradėtas.
    Ranką arkangelo pasiuntinys spustelėjo drūtai, vyriškai, bet ištvėriau neaiktelėjęs. Ir tik dabar tarp susirinkusių Celsijų pamačiau Vidinį. Pajautęs, kad noriu kažką sakyti, pridėjo pirštą prie lūpų, esą, patylėk. Ir veido mimika parodė ir fotelį, kur kamuoliuku susirangęs miegojo šunelis Kandžius. 
    -Tai aš paprašiau, kad ponas Vidinis ateitų į Pastogės departamentą kartu su Kandžiumi, - vėl pasiuntinys.
    - Taip? - paklausiau akimis, jausdamas, kad Pastogės departamentas kaip nuosavybė slysta iš mano rankų. Bet pigiai jo atsižadėti nesinorėjo. Ir, žinoma, nenorėjau, kad smegenys būtų užkonservuotos. Norėjau, kad jie pasirodytų aukščiausiame lygmenyje ir būčiau vertas būti reikšmingų įvykiu liudininkas ir dalyvis.
    - Sėskite, ponai, kam kur patogiau. Pastogės departamente kaip visuomet- ką kur padedu, ten ir palieku, kol pagaliau surandu.
    - Tyliau, ponai. Kandžiukas miega, - Ir tai buvo tiesa. Mano šunelis miegojo. Ir kaip visuomet akytės užmerktos, snukutis padėtas ant kojyčių. O netrukus išgirstu - sapnuoja. Irgi kaip visuomet - lyg loja, bet neišloja. Balsas jo užspringsta gerklėje. Ir ūmai pirmą kartą matau, kad mano šunelis sapnuoja atmerktomis akimis. Sapnuoja, loja, o akys atmerktos, nors pats trink savo akis įsitikindamas, ar nesapnuoju.
    - Įvykis, vertas įrašo lietuvio kalendoriuje.
    - Ar kad sapnuoja?
    - Jo sapnas užtruko tiek, kiek tavo. Sugebant šitaip taupyti laiką nesunku per menkas sekundes daug pasaulio apvažiuoti. Žmogui duotas gyvenimo laikas yra labai didelis. Per, sakykim, pusvalandį pasaulį galima skersai- išilgai  išvažinėti. Bet ar kas supranta tai? Ar  nori tą  suprasti? Daug kam ateina noras net smegenis užkonservuoti. Bėda, kad kiti taip mielai ir padaro - alsuoja, mato, girdi, o smegenys neveikia, -įsijautė kalbėti Mykolo pasiuntinys: - Kita vertus, ar per tą laiką, kai esi su Kandžiumi,  pastebėjai, kokius ženklus jis nešioja?
    - O, velnias! Dar ko! Ar pastebėjau, kokie ženklai lydi Kandžių? Kandžiau, op! Gana sapnuoti. Ponas kalba taip, jog atrodo, kad per penketą metų tavęs dar nematęs, neįsižiūrėjęs.
    Šunelis mirksniu nušoko nuo sofos ir kaip žmogus, stovėdamas ant užpakalinių kojyčių, priėjo prie mano kelių ir ant jų sudėjo priekines. Užvertęs galvutę, žiūrėjo man į akis, lyg žinodamas, ko labiausiai man reikia. Visi nutilo   ir varduvininkai, ir arkangelo pasiuntinys, ir Vidinis, ir aš su Kandžiuku.
    - Juodos kryželis nubrėžtas per nosytę ir akis. Didelis baltas kryžius - per krūtinę. Ar ne taip?
    - Aš irgi, Pranuci, tik  gerbiamam pasiuntiniui parodžius pamačiau šiuos Kandžiaus kryžius lyg kasdieninei maldai mažą ir didelį baltą  per visą krūtinę. Lyg visam gyvenimui. Keista, beveik neįtikėtina, bet akivaizdu, - pasakė Vidinis ir, matyt, norėdamas surasti kitą kalbą paklausė, kaip man sekėsi sapno kelionėje.
    - Buvo taip, kaip buvo- antrą kartą įėjau į upę. Ir lyg savaime pasiliko tikėjimas, kad tą patį gyvenimą įmanoma išbraidyti antrą kartą.  Ir gali  būti, kad  aš irgi dar išmoksiu sapnuoti net atviromis akimis.
    - Juolab, kad turi tokį puikų mokytoją Kandžių.
    -  Juokauti galima ir taip, bet aš labai rimtai. - pasakiau susirinkusiai publikai ir iš kažkur į smegenis atplūdo mano ne mano: atrodo, viskas lyg ir žinoma. Atrodo. O iš tiesų ne velnio mes nežinom.
      O  nespėjus  susigaudyti, kas išgirsta:
    - Man labai patinka prancūzų išmintis, pasak kurios tai, kas geriausia, yra priešas to, kas gera, - iškilmingai, beveik šventai pasakė arkangelo pasiuntinys. Ir šie jo žodžiai kažkaip suglaudė į vieną derinį visa tai, kas pasakyta anksčiau. Pradedi suprasti, kad neretai praėjusi diena yra bloga tik todėl, kad ši diena geresnė. Bet toks vakarykštės ir nūdienos priešiškumas atrodo net geras, būtent toks, ko reikia, kad būtų geriau.
    - Jus kartais ne prancūzas, - pasiteiravo Vidinis, tačiau pasiuntinys tik nusijuokė ir parodydamas į titnagą, parsivežta iš Šklėrių: - Man laikas namo
    - Ką? Jis nori pasakyti, kad jis iš Šklėrių?, - apžvelgdamas pasilikusius paklausiau nesibaimindamas, kad išgirstų ir arkangelo pasiuntinys. O smegenyse  jau pulsavo Vidinio pasiųstas:
                   
                      Mirtis atėjo į gimtinės kraštą
                      Ir, regisi, nėra kam širdį skauda.
                      Aukštai po dangų akys gaudo varną,
                      Nelaimėje ištikimiausią draugą, 
                      Ir lūpos, apkabinusios jo
                      Varrrgas, vargas,
                      Nemoka iškalbėti
                      Ateities prasmių.
                      Bet, varnai Šklėriau,
                      Jau sapnuoti moku
                      Ir nenustebki, jei žodžiu
                      Kaip draugą mielą išbučiuosiu,
                      Vienintelį išlikusį
                      Po tėviškės dangum

    Nelabai atsiminiau, ar buvau kalbėjęs Vidiniui apie sapną. Todėl nepriekaištavau, kad toks jo eilėraštis neatitinka pašnekesio dvasiai. Bet kartu ir pats pamaniau, kad dar nelabai aišku, kokia kryptimi ir į kokią pusę pasuks sapnų karieta Dženė Negi ir vėl į Šklėrius?
    Ne, ne. Taip neturėtų būti. Šklėriams apkeliauti karieta  nereikalinga.


» Kūrybos oaze » SODO SEZONAS » Gyvenimas Kryžiokuose