Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » SODO SEZONAS » Gyvenimas Kryžiokuose


Gyvenimas Kryžiokuose

11 20 57

11

Pranas
Pradžia I
Priblokštas įspūdžio kelias dienas negalėjau atsigauti ir kur ėjau ar važiavau, vis tą patį per tą patį:
    -  To dar nebuvo! Tikrai nebuvo! Ot, tik išgirskite, žmones Valgai nuostabiai skanius saldainius ir staiga girdi: ačiū. Tu, žmogau, dirbi tautai labai reikalingą darbą. Valgyk, valgyk, mielasis! Ir kuo daugiau!. Beje, labai gerai būtų, kad paragintumei ir kitus. Tevalgo! Tai tikrai labai skanu, bet svarbiausia Galgi Dievas duos ir pagaliau vis tik Valdovų rūmus Vilniuje atstatysim.
    Tačiau kad ir kai nuoširdžiai stengiausi perduoti šiuos žodžius, kad ir kaip tikėjau, kad karieta pelnė visuomenės  pasitikėjimą, tačiau vis tiek prikergdavau: 
    - Netikite? Iš tikrųjų, argi galima patikėti? Ir vis dėlto atsiminkime, jog kalbu iš radijo karietos. O iš jos juk nemeluojama.
    Ir Dievulis žino, ar kitą sykį būtų pasitaikęs toks įvykis, jeigu ne ponia Liucija Vedegienė. Jaučiau, kad amerikonė. Net išdrįsau pašnekinti:
AŠ: Amerikonų, ponia, jau ir Lietuvoj turime. O jūs ar dar ten gyvenat, ar - čia?
LIUCIJA: Pusę laiko gyvenam Vilniuje, o kitą pusę - Čikagoj. Vyras dar dirba. Su ta kompanija yra sudaręs maždaug tokią sutartį - jis pusę metų bus Europoj. O Lietuva yra Europos centras. Iš jo per porą valandų galima pasiekti net Madridą. Todėl čia labai patogu. Kita vertus esame lietuviai. Tai mums čia labai miela.
   
      Ponia iš pusiau Amerikos ir pusiau Lietuvos šyptelėjo, mirktelėjo ir parodė į savo nešulį. Matyt, jautė, kad ir man tas jos nešulys rūpi, nes nebuvo ypatingai sunku suvokti, jog tai saldus nešulys. Todėl galvoje  dingt: tiek saldainių!
LIUCIJA: Bus specialus lagaminas. Važiuosiu į Čikagą ir ten vaišinsiu pažįstamus, nes sako - per skilvį lengviausia pasiekt žmogaus širdį. Puikūs saldainiai!
    Kad tie saldainiai puikūs, žinoma, man to ji galėjusi nesakyti. O suklusau, nes iš tikrųjų kaip pasakoje. Taigi, ir ji, ponia Liucija Vedegienė, rodė buvusių Valdovų rūmų pusėn. Esą, jeigu anksčiau ji buvo nusiteikusi prieš jų atstatymą, tai dabar - ne.
LIUCIJA[b]: Iš pradžių galvojau, kad dabar neaktualu rūmų atstatymas, bet bebūdama Vilniuje labai pakeičiau nuomonę ir man atrodo, kad turėsiu šiek tiek padirbėti, kad mano draugai irgi pakeistų nuomonę, nes mes buvom gana negatyviai nusistatę. Atrodė, kad jie per didelis liuksusas. Bet dabar matau, kad čia yra nepaprastai reikalinga ir turim sekti kitų tautų pavyzdžiais. Kitos tautos statė savo praeities rūmus badaudamos, o mes, ačiū Dievui, gal nebebadaujam taip stipriai. Taip kad labai laikas greičiau atstatyt. Saldainiai neabejotinai padės.
[b]AŠ: Per skilvį? 
    Ponia Liucija vėl šyptelėjusi apžvelgė savo saldų nešulį. Atrodė natūrali, be vaidinimų, bet nepaisant to, kaip patikėti, kad yra taip, kaip sako. Atrodė, kad gal tai gudriai užmaskuota pašaipos šypsenėlė, kuri tyliai, negarsiai byloja: esi vežėjas, tai, ot, ir žinok, ką tai reiškia. Negi pats nesuvoki, kad rodau surūdijusios skardos gabalėlį. Negi tokį daiktelį galima priimti už pinigą? Bet jeigu priimi, tai - prašau. Argi gaila? Mažiau, vežėjau, pliaukšėk botagu ir pats... pats galvok, ar skanaudamas saldainius gali gretintis prie Valdovų rūmų atstatinėtojų.
    O, kiek daug erdvės žmoguje pasiklydimams. Nežinojau nei už ko griebtis, nei ką sakyti, nei ko klausti, bet kažką daryti reikėjo. Ir, sakau, ačiūdiev, kad čia pat pasitaikė dar vienas žmogus. Tai - kaip vėliau sužinojau, Edmundas Kulikauskas. Žmogui visuomet svarbu ir vardas, ir pavardė, bet taip pat svarbu - ir kas  jis, kuo užsiima? Šiuo atveju man buvo labai svarbu išgirsti, kad jis Valdovų rūmų paramos fondo pirmininkas.
 
EDMUNDAS: Daug girtis negalim. Fondas įsikūrė ne taip seniai. Tiktai praeitų, tai yra 2000 metų rugpjūčio 23 d. Buvo ką tik įvykęs Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimas, kuris irgi pritarė Valdovų rūmų atstatymui. Vytautas Kamantas - pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas, yra vienas iš 15 steigėjų. Ir ponia Regina Narušienė - JAV lietuvių bendruomenės pirmininkė - irgi viena iš steigėjų. Taip kad mes įkūrėm fondą, kada tiesiog situacija privertė. Pamatai nyksta kasmet, jie beveik yra ištirti, reikia tuos tyrimus užbaigti ir reikia kažką daryti. Konservuoti, sakykim. Mano rankos nekiltų užkasti juos. Jau yra sena idėja, senas troškimas nuo pat atgimimo, nuo 87-tų, kad Valdovų rūmus reikia atkurti. Tai yra valstybės simbolis ir būtų tiesiog negarbinga juos užkasti.
  Tačiau mes irgi esame pragmatiški žmonės. Ir mes, fondo steigėjai, teigiame, kad atkurti Rūmai bus naudingi ne tik kultūrai; ekonomikai taip pat. Bus naudingi visuomenei ir pačiai valstybei, aišku.
AŠ: Turbūt, turbūt. Bet, pone, jeigu štai valgai saldainius ir girdi: ačiū, vežėjau. Tu dirbi tautai labai reikalingą darbą. Tai juk nerimta, taip? Juk nerimta. Kažkam niežti liežuvį kad šitaip pasijuoktų iš karietos vežėjo. Ką gi, tegu. Tegu pasijuokia. Jūs, pone, irgi tą galite daryti. Žmonių sarkazmas vežėjų jau nestebina. Įpratom. 
    Edmundas Kulikauskas sukluso.

EDMUNDAS Kad  vežėjas taip!. Matau. Betgi esi radijo karietos vežėjas. Nežinau, daug  jų ar mažai, bet man nesitaikė jų dažniau sutikti. Radijo karieta... Hmm! Bent man net neįprasta.   
AŠ Ją dažniau vadinu Džene.   
EDMUNDAS: O kodėl ne Frank Kruk?
AŠ Įpratęs savo turtą glausti prie savęs. Taip mane kartais pavadindavo moksladraugis Tadas Babinskas. Regis, tik vienas jis taip ir tevadino, bet asmeniškai man toks jo pravardžiavimas patiko.
    - Gerai. Būkim pažįstami, - atkišo ranka Edmundas Kulikauskas ir net nepaprašytas šeimininkiškai sėdo į karietą ir išgirdau, kaip sieloje pasigirdo muzika. - Važiuojam, - pasakė, - kelią rodysiu aš.
    Tai buvo 2001 metų kovo mėnesį. 
(Bus daugiau)
                                *************************
Pasidalinkite su kitais 2009-06-17 16:04

12

Pradžia II
- Viskas, kas sena, vežėjau, yra nuostabu, o kas labai sena - labai  nuostabu, - pasakė Edmundas Kulikauskas ir tylai sau nusijuokęs: - Iš tikrųjų, ką čia pasakiau, niekuomet  apie tai negalvojau. Esu girdėjęs, kad radijo karietoje  keleivį ištinka savęspi erdvė. Lyg atsirastume kitoje ir kitaip tvertoje šalyje. Keista. Norisi pritarti tokiam teiginiui. Ot, ir susidėk su vežėju. Atrodo, pats juo taptu, - buvo linksmas Edmundas ir timptelėjęs vadžias, paklausė žirgo vardo.
    - Ygaga.
    -Puikus vardas! - pagyrė. Šįkart timptelėjo energingiau: - Nagi, Ygaga, parodyk ką gali!
    - Ne, ne, Ygaga. Nerodyk, ką gali, - paimdamas iš Edmundo vadžias pasakiau ir priekaištingai: - Pone, taigi miestas. Nuo Ygagos kanopomis įskeltų žiežirbų,  neduokdie,  dar automobiliuose benzinas užsidegs. Vilnių sudeginsim.
    - O kad tave kur! Nepagalvojau apie tai, - nuoširdžiai pasakė Edmundas, o po kelių sekundėlių: - Sustok, vežėjau. Atvažiavome.
        Publikos buvo gal apie pusšimtis žmonių. Už staliuko priešais ją ne lyg susirinkimo pirmininkas sėdėjo  gražus žmogus ir sakė:
    - Ponios, ponai ir visi, kas čia esame, suvokime, jog atėjome čia, kad sužadintume visuomenėje gerą apetitą. Gal labai viešai nesakykime, bet susirinkome, kad pristatytume, nu, tokį saldų vieną gaminį, kuris paremtų Valdovų rūmų fondą.
    - Kas jis?
    - Tai Algirdas Vapšys. Lietuvos statybos inžinierių sąjungos pirmininkas, - pusbalsiu pasakė Edmundas Kulikauskas. Ir savo ruožtu irgi pasitaravo, ar vežėjai turi savo sąjungą. Deja, negalėjau pasakyti, ar ją turi, ar ne.
    Netrukus pono Algirdo Vapšio pakviestas į priekį išėjo Saulius Andrašiūnas:
    - Tai Pilių direkcijos direktorius, - jau tylesniu balsu pasufleravo Edmundas.
    Fui! Toks gražus, solidus žmogus, o taip nejaukiai skamba - direkcijos direktorius, - sumečiau papeikimą mintyse ir buvo smalsu girdėti:
S. ANDRAŠIŪNAS: Yra dr. Kitkausko padarytas projektas, kuriuo atkurtas hipotetinis buvusių Valdovų rūmų vaizdas. Padaryti archeologiniai tyrimai beveik visoj pastato teritorijoj. Žinom, kokios geologinės sąlygos ir kaip reikėtų statyt.. Taip, žinom, - paakcentavo ir iš šitų pono Sauliaus sakinių jau supratau, kad patekau ne į tą kompaniją. Vieni žodžiai buvo girdėti: archeologiniai tyrimai, geologinės sąlygos... Na, o su kuo valgomas hipotetinis buvusių rūmų vaizdas? Bet Dievo daugiau mažiau visur yra. Pasirodo, jo ir čia būta. Išgirdau, kaip Edmundas kušta į ausį:
    - Hipotetinis - tai pono Kitkausko moksliškai pagrįstas spėjimas.
    - Spėjimas?
    -Sakykime taip: loginis  sprendimas, - paaiškino Edmundas, matyt, pamanęs, kad to mano protui užtenka. Aš irgi nedrįsau, net nemačiau reikmės kalbėti apie dalykus, kurių neišmanau. Ir dalis Sauliau Andrašiūno kalbos praslydo pro  ausis. Kai suklausau, girdėjau:
S. ANDRAŠIŪNAS: Ko neturim?
      Neturim jokių planų, kaip rūmai atrodė iš vidinės pusės. Labai trūksta istorinių - archyvinių tyrimų. Praktiškai neieškota kitose šalyse. Gal ten kas nors yra. Galbūt galima rast, tačiau jeigu nebeturėsim nei lėšų, nei galimybių, tai reikės vertis tuo, ką turim.   
    Mes tvirtai žinom, kad ant atkastų pamatų Valdovų rūmų atstatyt nebegalim.  Reikia kažką tai daryt sutvirtinimais iš šonų ar kokiu kitokiu būdu stiprinti pamatus. Ir reikia pradėti dirbt. Reikia! Dabar kalbų daugiau negu Dievo. Rūmų padėtis yra, nu, nepasakyčiau, kad tragiška. Jeigu negalvojom jų atstatyti, tai nereikėjo daryt to, kas dabar yra padaryta. Praktiškai visi pamatai yra atkasti. Kiek įmanoma apsaugoti apsaugota. Pastatyti angarai. Tačiau jie neapsaugo nuo žiemos, nuo drėgmės, kuri eina iš apačios. Ir laimė, kad praeita ir ši žiema buvo nešaltos. Didelių sugriovimų nepadarė.
    O gal radijo karietos ištakų irgi reikia ieškoti ten, praeityje? Turiu karietą, o nežinau, kokia lemtimi atsirado mano žinioje, - pagalvojau ir atsiminiau anksčiau pasakytus Edmundo Kulikausko žodžius, kad, girdi,  viskas, kas sena, vežėjau, yra nuostabu, o kas labai sena - labai  nuostabu.
    Kiek jo žodžiuose tiesos, žinoma, spręsti nesiėmiau. Bet tuo metu Saulius Andrašiūnas prabilo apie Valdovų rūmų atstatymo kainą.
S. ANDRAŠIŪNAS: Negaliu pasakyt, kas kiek kainuoja, nors to labai norėtųsi. Pagal ekonominę prognozę šitie rūmai turėtų kainuot 115-114 milijonų litų.
    Šiuo metu jokie darbai dar nevyksta, kadangi nėra išskirti pinigai. Negautas ir tas milijonas, kuris šiemet  numatytas. Jeigu prie jo dar turėtume bent pusantro milijono iš kažkur, tai mes sugebėtume pasidaryt projektus pamatų sustiprinimui. Kaip minėjau, svarbiausia yra išsaugoti, ką jau turime.
    Supratau, kad čia susirinko žmonės, kurie į Valdovų rūmus jau seniai įėję. Vaikšto po juos, varsto duris, žiūri kas, kur ir kaip. Ir net patiki, kad kuomet jie tokiuose rūmuose - jiems net istorijos nėra. Juk atrodytų, reikia sakyti, kad XIV amžiaus pradžioje Gediminas šituose rūmuose rašė laiškus į Vakarų Europos miestus. Bet sakau, kai šie žmonės jau savyje atstatė tokius rūmus, tai praeitis įsilieja į dabartį ir svarbiausia jiems nesutrukdyti Gediminui tuos laiškus rašyti.
    Arba vėl. Atrodytų reikia sakyti, kad šiuose Valdovų rūmuose XIV amžiuje gyveno kunigaikštis Algirdas. Bet - ne! Kas tokius rūmus turi savyje, jiems jis, Algirdas, ir dabar juose gyvena, augindamas juose ir savo sūnus.
      Arba ir vėlgi. Atrodytų, reikėtų sakyti, kad XIV amžiaus pabaigoje iš Vilniaus į Krokuvą vainikuotis Lenkijos karaliumi išvyko Gedimino anūkas Jogaila.  Bet tokius rūmus širdyse turintiems irgi atrodo kitaip -  rūmuose tik sujudimas, tik šurmulys, tik visų kulversčia puldinėjimas, kad: ar girdėjot, ar žinot, jog Jogaila rengiasi  palikti rūmus? Žodžiu, anot poeto:
          Svaigus tas klaidžiojimas savyje,
          Saldus žiūrėjimas į savo aušrą     
    Bet.. antai, savo žodį tarti čia susirinkusiai publikai eina Vytautas Urbanavičius. Ką pasakys? Va, šį žmogų jau asmeniškai žinojau. Ir atrodo, kad  pirmą kartą su juo susitikau dar sovietmečiu Pionierių rūmuose.  Bet ša! Jis visuomet  žino, ko iš jo laukiama ir sugeba pateisinti publikos viltis..
    - Ša, paklausykim. Gal jau atėjo laikas išgirsti apie  saldų gaminį, kuris remia Valdovų rūmų fondą.
    Buvo 2001 metų kovas.
                                                                      (Bus daugiau)
Pasidalinkite su kitais 2009-06-18 00:03

13

Pranas
Pradžia III
Tų kelių po Lietuvą daug, o susitikimų juose - dar daugiau. Dabar sunku visus atsiminti, tačiau aišku, kad su Vytautu Urbanavičiumi buvau pažįstamas. Neaišku, kokiais būdais, bet jam pasisekdavo ištrinti ribas tarp, sakysime, vežėjų profesijos ir akademinės visuomenės žmonių. Iškart - kad ir negausioje publikoje - jo nepamačiau: Vytautas mokėdavo ištirpti ir mažesniuose žmonių sąskrydžiuos. Tad išgirdęs, kad žodį tars šis vežėjų gerbiamas ponas, net šyptelėjęs žiojausi pašaukti: valio! Kai pamatau Vytautą Urbanavičių, žinau, kad laikas leidžiamas labai prasmingai.
    Buvau įsitikinęs, kad vėl, kaip jau ne kartą sakys: ak, kaip puiku, mano mielieji, kad yra himnas, yra herbas, kad yra vėliava, ir oi, kaip negerai, kad  iki šiol vis dar nėra Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių rūmų, nėra Lietuvos valstybingumo simbolio. Bet dėmesio! Po užgriuvusią nedidelės erdvės tylą išėjo vaikščioti Vytauto žodžiai:
VYT. URBANAVIČIUS:
      Nuo pat atgimimo pradžios visa visuomenė - ir ne tik Vilniaus - pasinešė į talkas. Tris pamainas dirbdavom nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, atkasdami rūmų pamatus. Ir štai dabar, kada iškilo jau konkretus reikalas imtis konkrečių žingsnių, labai džiugu, kad pirmąjį tą žingsnį mūsų visos visuomenės vardu žengė Šiaulių RŪTA. Mes manom, (ir mes turim pagrindą manyt), kad tas žingsnis bus teisingai suprastas. O kada jau kažkas patempia į priekį, tai paskui eina ir daug kitų. Tikimės, kad tų KITŲ bus daug, kad visa dirbanti Lietuva - verslininkai, nu, sakyčiau, visa visuomenė supras šito objekto svarbą mūsų kultūrai, istorijai ir prisidės visi. Vienas politikas neseniai sakęs: kada tariam žodį VISI, tai turim galvoj visus lietuvius, gyvenančius visame pasaulyje. Visus, nuo darželinuko iki prezidento. Ir jeigu mes iš tikrųjų visi kartu žengsim tokį žingsnį, kokį žengė Šiaulių RŪTOS žmonės (ačiū jiems), tai šitą kalną mes tikrai nuversim.
    Ir štai tą akimirka, kai uždainavom visi, kas buvome prie jo taip pasakytų žodžių. Ir ne bet kaip, o atsiradus dirigentui. Tiesiog akys netiki, tačiau argi svarbu tiki - netiki, o visa salė jau pažįsta, kad tai saldainių Šiauliuse fabriko RŪTA valdytojas Algirdas Gluodas. O viešpatie, pagalvojau, kai visi smalsiai sužiuro į jį, - o Viešpatie, kaip labai visiem norisi patriotinius darbus atlikti pačiu lengviausiu  būdu - valgant saldainius.
A. GLUODAS:
      Noriu pasakyti, kad tokios idėjos, kaip Trakų pilies ar Valdovų rūmų atstatymo, mano galvoje išlikusios nuo pat vaikystės. Jau tuomet ta idėja sklandė Kaune ir buvo kalbama, kad, atseit, Jekaterinos II buvo pasakyta: rūmus griauti taip, čtob i dukų neastalos (kad ir kvapo neliktų). Ir kuomet Edmundas Kulikauskas man atsiuntė žinią, aš tą pačią dieną, gal valandai praėjus, atsakiau, kad taip, jokių abejonių. Mes tikrai dalyvausime Valdovų rūmų atstatymo projekte.
       
        Tau rūpi faktai. O žmogus? O žmonės?
        Kas dedasi juose? Kas juos kankina?
        Kodėl jie džiaugiasi? Kodėl jie liūdi?
        Kodėl juose taip viskas susipynę
        Į neišnarpliojamą kamuolį? O faktai -
        Kaip akmenėliai Nemuno pakrantėj,
        Nugludinti istorijos bangų,
        Vaikams tetinka  mėtyti į upę.
        Mums reikia visumą aprėpti. Žmogų!
        Jo priežastį ir tikslą jo išaiškint, -
    atsiminiau Baltą Metraštininką iš Justino Marcinkevičiaus dramos- poemos MINDAUGAS. O toj vietoj, kur stovėjo RŪTOS fabriko valdytojas Algirdas Gluodas, atrodė, kad  stovi šauklys, stovi trimitininkas, ir trimituoja, ir šaukia
A. GLUODAS:
      Verslininko sąvoka yra labai daugiaprasmė. Verslininkai yra ir prekybininkai. Bijau, kad idėjos nesugadintų būtent jie. Šita saldainių dėžutė įmonei kainuoja devynis litus septynis centus.  Pridėję mokesčius, mes ją parduodam už 10 ir truputėlį. O jeigu prekybininkai norės daryti iš idėjos biznį, tai tą idėja ir bus palaidota. Čia reikia labai daug aiškinamojo darbo. Mūsų tas pelnas bus žymiai mažesnis - mes paskirsime fondui tuos  10 procentų. Ir aš nežinau, kiek čia reikia aiškinamojo darbo, kultūros žmonių pagalbos, kad tai vyktų. Galima surinkt ir 100 tūkstančių litų, o tų produktų, be abejo, atsiras ir daugiau.  Bet jei verslas be idėjos, be patriotizmo... normalaus patriotizmo, tai rūmų atstatymas  bus žymiai sunkesnis.
    Kai nuvažiuoju į Lenkiją, visuomet jaučiu ir pavydą. Kokius puikius Karaliaus rūmus  atstatė pokario metais! Žmonės tikrai badavo. Dabar mes užsiimam kažkokiom demagogijom apie elgetas. Jų bus ir po 200 metų, bet tuomet idėja rūmų jau bus palaidota.
       
          Istorijai tarnauju. Mokslui, tiesai
          Ir būsimoms kartoms- tegu sužino
          Jos tiesą apie mus, -
    dar kartą prisiminiau  Baltą Metraštininką ir jaučiau kaip širdyje lyg dangaus platybėje pradėjo tvyksėti žaibai - balta, šviesu, nei vienos pakampės, kurioje užsiliktų kad ir lopinėlis tamsumos. Kažkas uždainavo, kažkas nusikvatojo, nusijuokė, kažkas pasisveikino, kažkas ištarė: Tai, va, vežėjau.. O tu? Tu gi iki šios akimirkos netikėjai, kad  valgydamas saldainius, žmogus gali paremti Valdovų rūmų atstatymą. Bet, žinoma, ne bet kokius saldainius valgydamas, o... Saldainių rinkinys VALDOVŲ RŪMAI, - bent kol kas vienintelis Lietuvoje gaminys, kurį, fabrikui pardavus, dalis pelno atitenka VALDOVŲ RŪMŲ atstatymui. Maždaug nuo vienos dėžutės vienas litas...
    - Filosofuok, brolau! Filosofuok! - kažkas kuždėsiu šaukė. Neiškart, bet vis dėlto pažinau, kad tai Karlas Jaspersas. Pastebiu, kad jis mėgsta apie save priminti neieškodamas progų. 
    - Ar manai, kad tave užmirštu? Atsimenu tave sakius, esą kas filosofiją atmeta, pats kuria tam tikra filosofiją, nors šito ir nesuvokia.
    - Gero apetito! Suprantu, kad šiauliečių saldainiai teigiamai veika protą.
    - O jų pakuotė, Karlai, gausina žinias. Ateik! Nesikuklink, nes reikalo esmė tokia - kuo mūsų daugiau, tuo geriau.
    Kurį laiką Karlas Jaspersas liovėsi kuždėjęs, tačiau netrukus vėl išgirdau:       
    - Tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esmė. Ir ačiū, Pranai, už pakvietimą, bet  aš jau irgi su Šiaulių. Rūtos fabriko saldainiais. Puiku! Džiaugiuosi! Valgau saldainius, skaitau informaciją ir atrandu lietuvių senovę!
      Vežėjui lengviau negu kitų profesijų žmogui prisipažinti, kad savo tautos istorijoje daug  ko nežino. Bet suvalgius saldainius, jų dėžutė dar ilgą laiką  pasiliko būti radijo karietoje kaip svarbus informacijos šaltinis
    Po 1419 metų gaisro Vytautas Didysis čia statėsi  rezidenciją ir joje rengėsi savo karūnacijos iškilmėms. Vilniaus pilyje keletą metų gyveno Kazimieras Jogailaitis ir jo sūnus Lietuvos globėjas - Šv. Kazimieras.
      XVI amžiaus pradžioje renesanso stiliumi perstatyti rūmai sutvisko tolimosios Italijos spalvomis. Po rūmų kiemo arkomis vaikščiojo karališka pora - Žygimantas Senasis ir Bona Sforca. Jų sūnus Žygimantas Augustas šiuose rūmuose pakeltas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Rūmų sode balto marmuro skulptūromis gėrėjosi jo pirmoji žmona Elžbieta Habsburgaitė. Čia mezgėsi jo meilės ryšiai su Barbora Radvilaite. Čia vyko iškilmingos Žygimanto Augusto sesers  Kotrynos vestuvės su Jonu Vaza-Švedijos karaliaus Gustavo  sūnumi. Tuo metu sukaupta rūmų biblioteka, paveikslų rinkiniai, brangenybių kolekcija, kuriai, amžininkų liudijimu, neprilygo net popiežiaus turtai.
    -Nagi, Pranuci, o kodėl tu kaip pelė po šluota? - Išgirdau Vidini. - Atsimink, šitokioje kompanijoje pele, o juolab niekuo būti nevalia. Yra proga, galima sakyti, ant Valdovų rūmų pamatų pasirodyti ir pasakyti: esu ir  būsiu. Tai reta proga. Nepraleisk jos.
    Nežinau, kaip tai atsitiko, bet tai buvo 2001 metų kovo mėnesį. Į gerklę netikėtai įšoko daina:
          Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;
          Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir  bus.
    ir apie pusšimčio  žmonių draugija irgi išsižiojo dainai nepastebėdama, kad ją dainuojame atitrūkę nuo pradžios. Bet gal taip Dievas kuždėjo, nes kai pilis ar rūmus reikia atstatyti, tai jau ne pradžia. Būtent dėl jos, dėl Pradžios, jas ar juos būtina atstatyti...
Pasidalinkite su kitais 2009-06-22 10:54
Proza
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...

14

Pranas
Pradžia IV
- Bravo, vežėjau! - nutilus dainai kažkas laibai šūktelėjo ir išgirdau plojimus. Bet po minutėlės- stop! Ar tikrai? Ar tai ne klausos haliucinacijos?
    Plojimai nutilo. Iš ten, kur XVII a. vidurys, pasigirdo piktas, pragaištingas karo niurzgimas - į Vilnių įsiveržia Rusijos caro kariuomenė. Ir metai, ir kiti, ir dar metai ir kiti, o jie vis čia. Tik po septynerių metų smarkiai apiplėštą ir apgriautą pilį atsiėmė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė. Visur griuvėsiai. Pilis irgi griuvėsiuose, bet lėšų rūmams remontuoti neatsirado. Ir va jau iš vadovėlių: 
  Žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, XVIII ir XIX amžių sandūroje, Valdovų rūmų griuvėsius svetimųjų valdžia tiesiog pardavė. Didesnioji jų dalis buvo nugriauta, o likusioji perstatyta į pirklio gyvenamąjį namą Gedimino kalno papėdėje.
  Nėra Valdovų rūmų. Ir šimtmetis, ir kitas. Nėra. Tik pamatai vis giliau, giliau į žemę. Kažin, ar tik čia, Vilniuje, taip?
    - Kalbėkit! Sakykit! Porykite! - šaukiu, prašau savo tylą, nes žinau, kad ir tyla būna išgirsta. Dabar jau net nesvarbu, kas į ją pirmas atsiliepė. Atrodo, kad jo vardas - Romanas,  pavardė - Senapėdis. Ir jeigu gerai atsimenu, yra kažkokio muziejaus skyriaus vadovas.
    - Ne vienas tu, vežėjau, šauki tyloje. Aš taip pat. Net tuomet, kai būnu Rygoje. Matau, kaip iš griuvėsių, tiesiog nuo pat pamatų senamiestyje kyla ir rekonstruojama Rotušės aikštė. Iškilo  Pirklių, kitaip - Juodagalvio namas. Darbai spartūs, be ilgų diskusijų. Aikštėje sovietmečiu buvo pastatyti Politechnikos instituto mokomieji korpusai. Jie griaunami, vyksta archeologiniai tyrimai, sparčiai ruošiamasi atstatyti kitus pastatus. Norėtųsi, kad ir pas mus atsirastų darbų sparta, - kalbėjo muziejininkas ir pagautas smalsumo: - O jūs kaip čia atsiradęs? Kaip pamačiau karietą, pamaniau, kad į talką atvažiavo ponas Bumblauskas. O žiūriu - ne! Truputį liūdnoka. Atsiprašau, bet istoriko vežėju nepakeisi. Kita vertus, įsitikinęs, kad pradėjus domėtis vežėjams, rūmų atstatymo darbai sparčiai gerės.
    - Nesijuokite! O ponas Vapšys, regisi, nori alumi pavaišinti. Nepražiopsokime.
    - Žinau jo alų, žinau!. Jau gėriau ne kartą. Greičiau kepti karveliai  į gerklę įskris, negu gausi iš jo bokalą alaus, - pasakė, bet mano akys nemelavo. Mačiau, kad prie jo ant stalo trys alaus bokalai. Tiesa, visi tušti. Pradėjus jam šnekėti, supratau, kad jie didesnei įtaigai. Sakytum, agitaciniai.
ALGIRDAS VAPŠYS:
    Šį kartą neskaičiuosiu užsienio lietuvių. Va Lietuva. Čia yra milijonas dirbančių. Jeigu kiekvienas kasmet aukotų po dešimt litų, kitaip sakant, nenusipirktų trijų butelių alaus, sukauptume tiek lėšų, kiek jų reikia  rūmams atstatyti. Taigi esminis dalykas yra ne pinigai, o idėjos ir susiklausymo, susivienijimo klausimas.
AŠ:
    -Jūs teisus. Alaus negausim[/i], -
-pasakiau  Senapėdžiui, bet pikta nebuvo. Algirdo Vapšio kalba patraukli. Ir kas kalba, visi įdomūs. Norisi į kiekvieno pusę atsukti ausį, bet kur jį? Kur ponia Liucija Vedegienė? Negi jau išvyko ir skuba į Čikagą, norėdama greičiau draugams ir pažįstamiems nuvežti lagaminą saldainių, kad per skrandį lengviau pasietų ne tik jų širdis, bet taip pat pakeistų supratimą apie Valdovų rūmų atstatymą. Reikia, būtina juos atstatyti, netampant gumos. Man dabar norėtųsi jos atsiprašyti: esą, ponia, atleiskite. Įtariau, kad buvote sumaniusi gražiai pasišaipyti iš vežėjo. Dabar jau pasiryžęs ne tik pats pirkti ir valgyti VALDOVŲ saldainius, bet ir raginti kitus - pirkit! valgykit! skanaukit! nes tai į sveikatą. O dėl alaus Gaila, bet irgi sutinku. Trys bokalai per metus faktiškai yra sausa vieta.
    - Pranuci, teisu kaip Dievas, - išgirdau Vidinį: -  ateis diena ir per Rūmų atidarymo iškilmes  atsiimsime su kaupu. Už visus tuos beveik dešimt metų!
    Diena ta jau netoli. Bet džiugu, kad iš tų dienų atmintyje išlieka ir  kiti man smagūs dalykai. Prisimenu, kad nuoširdžiai mokėjo džiaugtis Edmundas Kulikauskas, išgirdęs iš pažįstamų - nepažįstamų, kad daug piliečių neigiamą požiūrį į  rūmų atstatymą pakeitė teigiamu.
E. KULIKAUSKAS:
    Taip! Taip! Taip! Tokių pavyzdžių jau daug. Kurie truputį įsigilina, jie ar valgo VALDOVŲ RŪMŲ saldainius, ar neišgeria vieno kito butelio alaus Normalu. Kai nežinai, kai mažai žinai - vienaip atrodo, kai susipažįsti - kitaip. Rūmai vis tik yra  valstybingumo simbolis. Okupacinės valdžios per kelis šimtmečius griovė, neleido jų atstatyti ir šit tokia galimybė atsirado. Be Dievo valios sunku net suvokti, kad taip yra. Man tie nepilni  dešimt metų, kurie dar skiria iki 2009 - jau lyg įėję į šią dieną. Jau kvėpuoju jais, gyvenu ir netgi švenčiu. Tai iškilminga, didelė šventė. O kad ji bus ne tik sieloje, svajonėse, nei per mirksnį neabejoju. Per aštuonis su puse metų galima padaryti daugiau negu įmanoma.
    Rūmai... Valdovų rūmai Vilniuje! Kad ir kaip greitai jie beatsirastų, o praeis ne vieneri metai. Ir dabar jau aišku, kad juos pirmiausia reikia atstatyti savyje. Kiekvienam žmogui juos reikia atstatyti savyje. Nuo čia prasideda jų atstatymas Gedimino kalno papėdėje. Ir džiugu, kad  nemažai piliečių tokius rūmus jau atstatė. Savyje. Savęspi. Man gi dar reikėjo žiūrėti, kaip jie atrodo ant saldainių rinkinio VALDOVŲ RŪMAI pakuotės.
      - Ką matai ant kalno, tai Aukštutinė pilis, ką matai jo papėdėje, tai - Valdovų rūmai, -  mielai aiškino Julius Aukštaitis, tačiau kurį laiką man dar vis atrodė, kad tai vaizdeliai iš Italijos ar Prancūzijos. Neveltui nuo seno žodyje vežėjas sukaupta nemažai paniekos. Ir, matyti, pagal nuopelnus, nes kad ir mano atveju - kaip galima nepažinti savo krašto? Na, ir kas, kad nėra Valdovų rūmų. Ir vis dėlto, kuomet ištinka toks reikalas, tai ir vežėju būdamas supranti, kad svarbiausias dalykas jau yra, būtent yra GALIMYBĖ jiems atsirasti ir BŪTI.
E. KULIKAUSKAS:
      Nebūtinai lėšų kaupimas turi būt skausmingas. Jas kaupt galima įvairiais  būdais. Aišku, daug kas pratę galvot, kad valstybės iždas turi dengti visas statybų išlaidas, tačiau Šaulių  Rūtos  fabriko saldainių pavyzdys yra gamybinis. Tikime, kad saldainius mielai pirks visuomenė, kad taip bus įtaigojamas Valdovų rūmų atstatymo reikalas. O saldainiai labai skanūs, jų pakuotė - puiki. Mums reikia daugiau tokių idėjų, o kuomet  jos atsiranda, įsikūnija, tai jau šventė, nepaisant kad Valdovų rūmų atstatymo darbai tik prasideda.
    Aš vadovaujuosi Justino Marcinkevičiau šūkiu: XX a. pasitikome atkurdami Lietuvos valstybę, o XXI a. pasitikime atstatydami Valdovų rūmus..
                              .
                            Dar suskambės - matysi - suskambės
                            Kada užbaigsiu ją, kada išdegsiu-
                            Oho, kaip suskambės. Visam pasauly
                            Išgirs tą skambesį,
                                                bet kaip užbaigti?
                            Lipdau, lipdau, o galo vis nėra.     
                            O gal Tėvynę reikia visą laiką
                            Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?

        Tai buvo tada, pavasarį. Pirmą prasidėjusio naujojo amžiaus pavasarį...
Pasidalinkite su kitais 2009-06-25 09:59

15

Pranas
Blakė
Tylos  minutėje užgriuvo triukšmas. Tiesiog visas paukščių turgus. Plėčiau akis nežinodamas, kas atsitiko ir ūmai:
    - Sveiki gyvi! 
    - Sveiki, - pasakiau savo tyloje, - Varnai, tu?
    - Blakė!
    - Blakė? Negi? - aplenkė mane klausti Šventoji. Ir pajaučiau, kaip į mano delną nukrito mažytis daikčiukas.
    - Taip, Šventoji, tai aš, - Ir jau man: - Kam reikalinga esu, kam -ne, o jums, manau, labai. Klausyk! - pasakė ir iš saujos išgirdau tą paukščių turgų. Viešpatie, bet juk tai  Dženės šaukinys -  atsiminiau taip gerai lyg būčiau sugrįžęs 20 metų atgal, -Taip, taip, tai jos šaukinys...     
    -Nemaniau, kad atpažinsi. Atpažinai vis tik. Kaip čia atsiradai?, - teiravosi Šventoj, bet džiaugsmo nė lašelio. - Nekenčiu blakių!
    - Ša, - tildė blakė Šventąją. O man aiškino ir demonstravo:
    - Tai ne tik  radijo karietos šaukinys. Klausyki! - paragino blakė  ir greitai išgirdau savo balsą aiškinant, kad, esą, reikia pasakyti, jog ginčų dėl sumanytų kelionių nebuvo. Esą, tiesiai-šviesiai buvo pasakyta, kad jeigu jūs, ponai, tikite savo karieta, tai prašom- meskit, klokit kelią po jos ratais ir važiuokite...
    - O ką tai reiškia jeigu tikite, - kažkam parūpo paklausti. Ir vėl girdžiu save:
    -Mūsų atveju šis tikėjimas neįprastas. Todėl štai ir jums klausimas: ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkai žirgą  ir važiuoji atgal iki savo šimtmečio pradžios ir giliau į praeitį.
    - Vidini, ar girdi, kas čia darosi? - Nesąmonė, buza, bet tai tiesa, - įsikišau į blakės įrašą.
    - Tikiu. Aš visuomet tikėjau, -ramiai tarė Vidinis ir apie blakę:
    - Varnai, iš  kur ji? Kaip pas tave atsirado?
    - Kvarkt, kvarkt. - ir į sauja numetęs nedidelį laiškelį: - tavo vaiks, tavo vaiks.
    - Astė?   
    - Bet klausti nereikėjo. Širdis, siela jautė, kad laiškelis Astės ir buvo jautru, smagu, kad į rankas patenka laukta žinia iš palikusios Šklėrius radijo karietos. Laiškutis nedidelis, bet būna netgi mažesnių, kurie išlieka, ištirpdami atmintyje  ir ją išgramdyti iš ten tegali, turbūt, tik amnezijos liga.
    Astė rašė:
  Netyčia pavyko aptikti seną, kaip suprantu, dar praėjusio amžiaus blakę su senosios karietos pirmos kelionės įrašu. Kaip ji čia, iš  kur- nesuvokiu, bet šis radinys apnuodijo pasitikėjimą. Žiūriu į  kelionės draugus ir dažnai galvoje dingt! O gal tai blakių žmonės? Ir tylos, uždaros erdvės manyje atsiranda daugiau net prieš mano norą...
  Tuo metu varnas kranktelėjo.
    - Galbūt tu teisus, Varnai, - nutraukęs viešą skaitymą burbtelėjo Vidinis. - Galbūt mūsų čia tiek daug, kad net neįtariame kiek. Supraskite, apie ką kalbu, - paprašė ir patylėjęs ryžosi neslapukauti: -Kalbu apie blakes. Kodėl jų negalėtų būti ir mūsų erdvėje?
    - Taip, kodėl negalėtų būti? - pasakiau, - ir jau žvelgdamas į varno parneštą blakę: - Nagi, pasirodyk. Gal tu daugiau šviesi, negu suvokiame. Gal ir tave teks šaukti Šventąja kaip knygą - segtuvą.
    - Dzieduli, nemylėk jos! Ji šnipė!
    - Manęs tokia teisybė neniekina. Būti šnipu - didžios atsakomybės ir pilietinio  pasišventimo reikalas. Atsimink, dzieduli, argi ne taip buvo? Argi ne taip kalbėjo Tomas Vaisieta? Atsimink! - dar paragino ji. Ir šį karą jau Tomo balsas iš jos:
   
      - Ten Toli Atgal sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš šimtą ir daugiau metų.
    Arba - antai! - žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su Vėlinių uždegta žvakute, o ten Toli Atgal tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pakviečia nelauktus svečius į savo būstą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar  jie iš toli? Iš kurio  Lietuvos krašto jo svečiai?
    Mieli žmonės, ar jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis, pasakytumei teisybę, kad atvažiavote iš tos Lietuvos, kur jau prezidentas Algirdas Brazauskas. Dabar tik vaizduotis galime, kaip  išsipūstų to žmogaus akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų. Juk pamanytų, kad iš Dženės išlipę žmonės yra pragaro velniai. Žegnotų ranka, žegnotų kryžiumi, o paskui skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus jo namus.
    Taigi, yra pasaulyje dalykų, kai nežinai, tikėti jais ar netikėti
   
      - O blake! Kur tu anksčiau buvai? Kur? - neiškenčiau suvokdamas, kokį milžinišką darbą  dirbome, norėdami  atkurti savo karietą. O ji, blakutė, tokia nedidelė, betgirdi ją ir jautiesi taip lyg vėl sėdėtumei Dženėje ir švilpaudamas viršum Ygagos nugaros botagu, važiuotumei į pirmą tokią kelionę...
    - Dzieduli, nemylėk jos! Ji šnipė! - vėl prašė Šventoji, bet jau žinojau, kad daugiausia žinių iš sudužusios radijo karietos praeities galima gauti būtent iš jos, šnipės.
    - Stebiuosi, kad taip gerai pažįstamos: knyga segtuvas arba mūsų Šventoji ir blakė.
    - Aš dirbu savo darbą, kaip ir Šventoji. Ir nemanau, kad blogiau. Norėčiau, kad žmonės bent kartais  paglostytų mane tokiu supratimu. Gyvenu tarnaudama. Buvau pasinešusi tarnauti ir Astei, bet ji nesutiko. Gal padainuot? - nelauktai paklausė blakė ir nelauksi leidimo ar draudimo:
                        Yra pasaulyje dalykų
                        Labai rimtų, bet daug ir - ne!
                        Lyg atmintis apie jaunystę
                        Galvoj  girgždena karieta
  - Į sodo sezoną išlaižė blakė. Ir pastebėk, kada tai atsitiko. Gerai, kad ne per Jonines. Vietoje paparčio žiedo būtume paėmę..
    - Tai, ką  girdžiu, dar įkvėpti reikia. Niekuomet nesu matęs paparčio žiedo, tačiau to, kas dabar vyksta irgi - ne.
  (Iš Kryžiokų vasaros)

16

Pranas
Kaip alaus krašte Pasvaly...
Varnas šoktelėjo, tūptelėjo, vėl šoktelėjo. Ačiū, varnai, tu  nuostabus, - dėkojau mintyse ištikimybės pilnam paukščiui ir žiūrėdamas į jo sparnus prisiminiau kelionę į Pasvalį. Dzievul dzievuli, ko tik nesurandi savyje, kai siela pakyla, pasišiaušia, subanguoja, kai akiratis toks platus, kad  net ir horizontai nuo jo nuslysta.
    - Kažin, kiek dabar kainuoja kelionė į Pasvalį?
    - Kas atsitiko? - paklausė Vidinis, o varnas suglaudė sparnus.
    - Neprisimenu, kada paskutinį kartą po Lietuvą keliavau autobusu. Neatsimenu, kada važiavau į Pasvalį, o štai kelionės kainą atsimenu.
                      13 litų.
                            Už juos
                      Autobusas. Kelionė. Šiluma.
                      Nežinau, ką  gražiau pamačiau -
                      Pasvalį ar save.
                      Gražu Pasvaly,
                      Bet gražu ir savy, -
  iškrito paeiliavimas kaip akmenukas į tvenkinio vandenį. Bet smagu, kad ir niekučiai kelia ūpą. Kad ir tokie. Buvau pagautas būtent to džiaugsmo, kuomet galėjau daryti darbą ir nepaisant to, žvalgytis po  save, nujausdamas, kad yra  įdomi šalis, kurios vardas Savęspi. O gal ši šalis iš tikrųjų sugeba  įtraukti į save taip, kad kelionės net nepajunti, o vaizdas persimeta į džiaugsmą.
  - Dzieduli, atnešk prie manęs blakę. Viešumoje ji nepavojinga. Mudvi pasikuždėsime, o jūs, vyrai, šnektelkite tarp savęs. Suprantame juk, kad yra  reikalų, kurie labai vyriški. Ir net kenkia sveikatai, jeigu žinia apie juos atsiranda visų ausyse.
    - Ne visuomet taip. Jeigu visi dalykai praeitų pro kiekvieno ausis, tuomet nebūčiau reikalinga. Hė! Nebūčiau! O tavo panieka, Šventoji, manęs nestebina. Aš tau nereikalinga, tu- man. Tačiau kuri mudviejų labiau reikalinga dzieduliui ar seneliui Vidiniui, nesu tokia  gudragalvė, kad imčiausi spręsti.
    Padėjau  blakę etažerės kitoje lentynoje, o mudu su Vidiniu išėjome paieškoti anksčiau pasišalinusio varno.
    - Ačiū, Šklėriau. Tai ne komplimentas, kuomet sakiau, kad esi nuostabus. Kol esi tu, žinau, kad ir Šklėrių sodžius kvėpuoja. Čepkeliai į juos dar neįslinks. Pailsėk ir te lydi tavo kelią geras skrydis namo. Ir jau Vidiniui: - Tai mat koks dangus mus užgriūva, a? Tiesiog nesapnuotas. Su blakėmis. O mudu čia  kivirčijamės dėl niekų, atsiprašant.
    -Tu apie esė?
    - Taip, taip, esu. Na, aišku, ne kažin kaip ten pasirodžiau . Atsiprašau. Nepyk.
    - Ne pirmas kartas, - trumpai mestelėjo Vidinis. Bet jam labiau rūpėjo blakė: - Suvokiu, kad Astę užpuolė blakės. Matei, kaip ši išpampus? Pasirodo, nuo informacijos išpampstama labiau kaip nuo alaus.
    Astė rašė, kad susitikusi su blake, ji sutriko ir lig šiol nežino, ar teisingai pasielgė, kad  savavališkai, niekam apie blakę nepranešusi, perdavė ją varnui, kad tiesiog iš snapo perduotų į rankas Vidiniui arba man. Rašė: išpampusi nuo informacijos, negeba jos priimti daugiau, ji pati ieškojo progų išsiduoti dejavo, šnypštė, kėlė šurmulį, kad greičiau būtų surasta ir nuspręsta apie jos tolimesnę lemtį.
      Sakai, užpuolė Astę  blakės. Bet pirmiausia jos užpuolė mus. Jos ten nuo pirmos kelionės. Nuo pirmos jos  dienos Velnias griebtu, per tiek metų su blakėm ir nė į galvą, kad esi kažkam nuogas. Tfu! Tai bent  gyvenimas.
  - Bet sakoma, nėra blogio, kuris neišeitų į gerą, Vidini. Žinai gi, kiek metų ir kaip kantriai ieškojome kelinės atsiminimų. O jie tiesiog panosėje.
    Nemaniau, kad mane galėtų taip džiugiai krustelėti supratimas, kad pagaliau esame šalia savo kelionių istorijos. Tai viena smagiausių dienų ir man net neknietėjo sužinoti, kokį kiekį rūpimos informacijos turi sukaupusi varno atnešta blakė. Buvo smagu ir tik. 
    - Na, dainuojam,  velnias griebt! Ak, seniai seniai taip buvo linksmas. Aš  negebu, mielas Vidini, negerbti šios blakės. Eime. Aš noriu dainuoti!  Atsiminiau, kad Tomas Vaisieta atsisakė dainuoti.  Mandagiai kone kvailiu išvadino, bet Eime. Noriu dainuoti ir išgirsi, kaip buvo.
      Sugrįžome atgal, bet dar tarpduryje:
    - Su Vidiniu, blake ir su visais noriu dainuoti!
    - Aš taip pat, - atsiliepė blakė, - noriu, nes jaučiu, kad nereikės rūdyti, dar reikalinga esu ir galėsiu padirbėti. Manau, kad ir ponas Vaisieta dabar nesispardytų...
    - O tuomet spardėsi?
    - Ir dar kaip! Paklausyki.

T. VAISIETA:
      Palauk, žmogau, palauk  Galvoj  girgžda karieta? Kad ir nemažai gyvenimo matęs, bet patikėk, vežėjau, tokios galvos dar neteko matyti.
AŠ:
    Na, kam šitaip, Tomai? Štai tą  galva. Tai vežėjo galva. Ir aš galiu žegnotis, kad joje tikrai girgžda. Ir niekas  kitas, o tik ji, karieta. Ji, Dženė.
T. VAISIETA:
    Niekas kitas? ha-ha!!!. Ką gi, jeigu  girgžda, tai neturiu teisė  nepatikėti.  Dabar daug kam galvose girgžda. Dainuok, paklausysiu. Tai irgi nelengvas darbas tokias balalaikas klausyti.

    Ir... ką gi? Atsitiko, ko lyg ir negalėjo būt. Dainavome tada ir panašiai kaip tada - dabar.
.                      Yra pasaulyje dalykų
                        Labai tikrų, bet daug ir-ne.
                        Lyg atmintis apie jaunystę
                        Galvoj vis girgžda karieta.

                        Su pasaka išauga vaikas
                        Ir jo širdelėje gražu,
                        Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
                        Viršum naktelių ir aušrų.

                        Širdis svajinga pasiilgo
                        Kelionės - pasakos gražios,
                        Karietą seną pasikinkė -
                        Ne tik liūdės, bet ir dainuos.

                      Jai nekalbėsiu, kad nereikia
                      Tikėt žvaigžde, tikėt svaja.
                      Tik apkabinsiu savo laiką
                        Ir tą, kurs  buvo prieš mane
   
    Nutilome, ir žiūriu, kad Pastogės departamentas užgriūtas žmonių. Tie patys, kurie beveik kiekvieną dieną  čia, bet šį kartą ir kaimynai, kurie paprastai už sodo tvorų ir net toliau
Ir sieloje vėl buvo jauku, buvo gera savy, kaip kažkada alaus krašte Pasvaly
[Iš Kryžiokų vasaros]

17

Pranas
Ne viskas taip...
- Kodėl ji negalėjusi pati kalbėti? - klausė Vidinis po seanso su blake. - Pagalvok, kodėl? Kunigo Burbos dvasia, o kalba Tomo balsu. Kodėl? Būtų tai vaidinimas, dievai nematė! Te pasirenka sau aktorių ir kalba jo balsu. Bet Dženė reali konkretybė ir jos esmėje vaidinimo - nei kvapo.
    - Netiki blakės informacija?
    -Šita jos dalimi netikiu. Kita vertus, ar reikia ją vadinti blake. Ji sugeba daugiau. Sugeba nuo prarytos informacijos išpampti taip, kad baisu. Kai ji tuščia, regis, kad niekis. O paskui jau kalnas. Nežinau, ar tai blakių nauja atmaina, bet savo gebėjimu praryti pralenkia erkę. Bet tai, žinoma, kita kalba, o dabar sukluskime. Jos informacijoje aiškiai pasakyta:
    Štai Tomas Vaisieta, bet ateina jis čia kaip kunigo Aleksandro Burbos dvasia
    Ir tuomet jau Bet girdėjai gi:
   
    -Ponas vežėjau, jūs štai abejojate, ar sugebės ši karietėlė nuvažiuoti į XX a. pradžią. Tuo net vaikai neabejotų. Man, gerbiamasis vežėjau, su p. Šliupu tekę ne tokius dalykus patirti. Gal tekę girdėti Šliupo pavardę? Jonas Šliupas.
   
    - Tai labai panašu į vadinimą, - pasidavė abejonei Vidinis. - Juolab, kad ponui Vaisietai suvaidinti kunigą Aleksandrą Burbą ne taip sunku
    - Jis ten kaip dvasia. Nagi atsimink, kaip pasakyta blakės informacijoje: ateina kaip kunigo Aleksandro Burbos dvasia
    - Neturi reikšmės. Vaidinimuose kalba dvasios, akmenys ir į ką beparodysi.
      Nesunku suprast Vidinio abejojimus. Iš sukauptos medžiagos žinojome apie kunigo Burbos apsilankymą karietoje. Ir štai dabar išgirstame, kad jis kaip dvasia. Buvimas buvimui netolygus. Būti dvasia ir būti žmogum - ne tas pats. Ir va jau klausiu:
    - Vidini, o kodėl neateina į galvą prasminga mintis, kad vaidina ne Tomas Vaisieta kunigą Aleksandrą Burbą, o priešingai - kunigas Aleksandras Burba vaidina aktorių Tomą Vaisietą. Vaidybą išmanančių žmonių gyvenime daugiau negu jų matome teatrų scenose.
    - Kiekviena versija neatmestina, bet neužmiršk, kad anksčiau ne kartą pasakojome apie Aleksandrą Burbą. Bandau lyginti su tuo, ką sužinojome iš blakės ir, deja, ne viskas taip, kaip mums anksčiau atrodę. Net pradedi abejoti, kad tai ne kunigas Burba, o jo pakaitalas. O mes jį už tikrą pinigą priėmėme. Sarmata tokia, kad nors žmonėms nesirodyk. Argi reikia stebėtis, kodėl Dženė taip negailestingai sudaužyta, o jos vežėjui į smegenis įmesta amnezija.
    - Sakyk, kur lenki?
    - Gal jau pirmose kelionėse Dženė išsivežė ir svarbiausią savo žūties priežastį. Galvokim, bandykim suprasti. Kelionės laikas buvo viešas, patekęs net į publikacijas. Ir, pavyzdžiui, Lietuvos aide Atsimeni gi.
    -Taip, atsimenu tą laiką. Jis netgi išsaugotas laikraščio iškarpose. Ir tekstas, kurį mini -taip pat. 
           
    Keistai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą.
    Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, esą susiruošė ieškoti Žmogau širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, net jeigu tektų nuvažiuoti Toli Atgal į amžių gilumas. Karieta menkutė, o ant vieno jo rato stipino užrašas: Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime. Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytumei, patenkintas, jeigu net savo tėvo mėgstamiausią dainą užtraukė.
 
      - Ech, Vidini! Vidini! Kai labiausiai reikalingas, kad būtumei šalia, tuomet tavęs nebūna. Kaip ir pirmoje kelionėje.
      - Kodėl nebūna? Būnu atidus, bet nemaniau, kad  Dženę galėtų ištikti tragedija. Viešpatie, už ką? Va, dabar šis klausimas rūpi labiau negu Viešpačiui. Ir čia jau atsiranda kita versija: ar visi Dženės pirmosios kelionės keleiviai tikri, realūs, pagal pavardę ir vardą. Ar visi jie kūno žmonės? Kol nebuvo blakės, tokios mintys į galvą nelindo.
      Klausiausi mįslingų Vidinio samprotavimų ir tylėjau.
      - O prisimink, kaip atrodo dar vienas tos kelionės dokumentas. Rašoma, kad, girdi, tau, Pranuci, labai drebėjusios kinkos, bet Tomas nežinojęs. - mąstė Vidinis ir paprašė knygą- segtuvą: - Šventoji, paskaityk.
   
    Tomas nežinojo, kaip dreba vežėjo kinkos abejojant ar jis, Tomas Vaisieta, ryšis tokiai kelionei ir pasakys: buvo - nebuvo, rasim - nerasim tą Žmogaus Širdį, bet vis tiek važiuojam.
      Tomas irgi nežinojo, kad sėdus į karietą, jam reikės pasakoti ir apie save... 
     
        - Jau čia iš bobučių radijo. Nepanašu į rimtą dokumentą, - nutraukiau Šventosios skaitymą, nors, žinoma, nevertėjo to daryt, nes bet koks popiergalis, bet kokia užuominą apie Dženės būtį šiame gyvenime - bent jau man - buvo labai reikalinga, tačiau ir vėl pasikarščiavau: - Man ši versija netikusi. Užmiršk ją! Tas Tomas Vaisieta, kuris tuomet radijo karieta važiavo į praėjusius laikus ieškoti Žmogaus širdie yra tikras kaip Perloja, užauginusi jį, tikras, kaip Norulių kaimas, kur gimė. Suvaidinti galima gyvenimo epizodą, tačiau ne gyvenimą. Juk toje pat kelionėje Tomas uždainavo tėvo mėgiamiausią dainą. Ten iš jo ir aš mokiausi. Ir net vieną kitą posmelį atsimenu. Labai sužavėjo pirmasis.
                      Oi, kur aš geriau uliavojau
                      Sau jaunū mergelį pasdabojau,
     
    - Taip, tikrai taip, atsiliepė blakė ir:
                      Oi tu megela, lelyjėla
                      Ar eisi už many bernužėlio
   
    - Ačiū, blake, - pasakiau, - Turbūt nelengva tau suvokti ką ir apie ką čia kalbame..
    - Man nereikia suvokti. Man svarbu gerai atlikti savo darbą. Aš tą darau. Bet kai mane perkėlė į  Astės ir dūdoriaus erdvę, pradėjau krebždėti. Lig tol visą laiką buvau Vežėjo- Vidinio erdvėje. Todėl pradėjau krebždėti ir manau, kad man pavyko. Džiaugiuosi, kad panelė Astė gražino atgal
    - Esi šnipė!  Tfu, kaip bjauru! Esi blakė! neiškentė Šventoji.
    - Suprantu, kad ponas Vidinis mane siūlo vadinti erke. Aš irgi manau, kad man pavyko sukaupti ir išsaugoti tiek daug informacijos, kad, regis, Dženės istorija atsigaus ir jau neatrodys prarasta. Ir žmonės bus dėkingi  būtent man, kad ji išliko, ateis į gyvenimą. O štai pasakyk ką gi tu, Šventoji, apie  Dženę ir jos keliones gali papasakoti. Pasigirk, na.
    - Aš ten nebuvau! Kiek bereikia kartoti! Nebuvau tada ten. O tave reikia traiškinti, kaip tai daro mūsų parlamentarai. Traiškinti tave reikia...
    - Ne tavo valioje. Ne tavo. Bambsėk, nors reikėtų melstis. Šventoji gi! -ironiškai knygai -segtuvui mestelėjo blakė ir buvo aišku, kad į sodo sezoną ryžtingai įsiveržė reikalai, kurie stelbia kitus darbus, bet būtų nuodėmė ir nusikaltimas jiems nepaklusti.
  (Iš Kryžiokų vasaros)
Pasidalinkite su kitais 2009-07-03 00:25
Proza
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...

18

Pranas
Ką darom, a?
Lig atsirandant blakei, Vidinio klausimas  - Ką darome, a? - buvo įgrįsęs ir net atrodė įžūliu. Kai jį išgirdau paskutinį kartą, tai:
    -Ė, Vidini! Iki gyvo kaulo įsibodo tai girdėti. Akivaizdu, bedarėme, o saujoje liko niekis. Nulis. Ar reikia  bandyti dar kartą daryti, kuomet net ilgų metų darbas kaip dūmelis leidžiamas pro kaminą. Atrodė, kad po mėnesio, kito paimsime į rankas knygą, o pats žinai, ką paimame. Vietoje knygos - špyga.
    Taip tą kartą su Vidiniu kalbėjome apie ruošiamą spaudai knygą, kurią sąlyginai vadinome Teisybės visi bijosi. Tekstų susikaupė nemenkas pluoštas, bet neprisimenu, kad kuris iš mudviejų būtume vadinę knyga. Ir jis, ir aš paprastai vadinome užrašais, o tituliniame aplanko lape buvo parašyta:
                          TEISYBĖS VISI BIJOSI
                                        Užrašai su poezija ir vaidinimais
     
    Neatsimename, kad dėl to buvę ginčų. Tačiau kartą pats sau nelauktai pareiškiau:
    - Viskas, Vidini. Perskaityk juos paskutinį kartą. Užrašai, kokie jie dabar, jie nereikalingi.
    - Kas atsitiko? - paklausė, bet jis žinojo, kas atsitiko, o po akimirkos beveik abejingai: - Jeigu geresnės išeities nėra, te bus kaip įsakyta. Gerai, kad dar leidi juos paskutinį kartą perskaityti.
      - Skaityk, Vidini. Aš irgi stengsiuosi juos perskaityti, kad neatsitiktų kaip su Džene. Buvo ir lyg žemėje nusmego. Net atmintyje neišliko.
    Vidinis neprašė paaiškinti, kodėl toks mano sprendimas, bet jautė, kad apsilenkti su šia lemtimi jau neįmanoma. Užrašai ne be mano ambicijų jau anksčiau pradėjo nykti ir neatrodė, kad dar įmanoma, juos surinkus, sudėti į knygą.
    Prakalbus apie TEISYBĖS VISI BIJOSI lemtį, užgriuvo natūralus noras teisintis.
    - Baik priekaištaut, Vidini. Gerai žinai, kad ne savo valią vykdžiau.
    - Argi tai priekaištai? Sakau, kaip yra, o kad kažką reikia daryti, irgi aišku. Todėl ir klausiu, ką darysime toliau? Negi graušime iš  nuoskaudos pirštus ir lauksime užuojautos?
    - Užuojautos?  Kieno užuojautos laukti? Ar bent žinai, kas ji yra? - po užrukusios tylos pasakiau, tačiau  šituose keliuose žodžiuose nuoširdumo tilpo daugiau. Net nepažvelgiau jo pusėn, tačiau mačiau jį it ant drobės nutapytą paveikslą, kuris išlaikytas daug metų, bet, deja,  nepasirūpinant reikalinga priežiūra. Matėsi, kad kūrinio dažai blunka, susigeria į miglą, portreto raiška nyksta ir man atrodė, kad paveikslas labiau išreiškia žmogaus nuovargį, negu patį žmogų. O gal tai ne Vidinis, o aš, - sudvejojau, - gal čia save tokį pavargusį, išnykstantį matau? Ir tai nestebino - buvau pasiruošęs priimti kaip savo atvaizdą ir, liūdnokai šyptelėjęs, užmerkti akis, kad nesivarginčiau tokiu savęs matymu. Tačiau Vidinio balsas sklido iš tos pusės liudydamas, kad tas paveikslas labiau priklauso jam. Ir man reikėjo pasakyti:.
    - Daryk, mielasis, ką nori ir kaip išmanai, o mane palik ramybėje. Tačiau galiu garantuoti, kad ir ką bedarytumei, vėl liksime tuščiomis rankomis. Pradeda atrodyti, kad esame kažkokio negražaus eksperimento įrankiai. Bet ir jie, įrankiai, per ilgesnį laiką nusidėvi ir pasidaro nereikalingi. Va šitaip, manau, ir reikėtų priimti mūsų padėtį. Aš pasiduodu. Tau irgi reikia pailsėti, o ne kosėti dalykais, kurių jau negalime apžioti. Numesk kuo toliau šalin tą savo Ką darom, a? ir užmiršk.
    Vėl pasilikome tyloje. Per daug metų būdami kartu ar šalia, įpratome prie įvairių būsenų. Mūsų jau netrikdė nei pokalbiuose įkritusios pauzės, nei tirščiau ar dar kaip iškalbėti žodžiai - buvome Pranucis ir Vidinis, nebijantys pasakyti vienas kitam atgrasesnį žodį. Mudviejų draugijoje būti kitokiais gal jau net nemokėjome. Jausdavau, kad Vidinis kantriai permala mano pasakomus žodžius, o jis irgi žinojo, kad jo žodžių pro ausis nepraleidžiu.
    -Tik trečias kartas nemeluoja, Pranuci. O trečio karto dar nebuvo, - vėl apie knygą .
    - Bet ir trečiam kartui reikalingas laikas, o mes jo neturime. Negi reikia tau priminti?
    - O tu prisimeni, ką rašei Teisybės visi bijosi įžangoje.  Perskaityk! Ir atidžiau, beje. Tuomet, manau, galvoje irgi prašviesės.
    Ir štai lazda atsigręžė kitu galu.
    -Ką darom, a? - klausiu.
    Vidinis įbedė į mane savo apmusijusias senatve akis ir supratau, kad paklausiu tais pačiais jo žodžiais, kuriuos taip neseniai prašiau, kad jie būtų numesti ir užmiršti. Ar kad juos susirasčiau? Pasidarė nesmagu.
    - Ačiū, - pasakė.
    - Už ką?
    - Už tai, kad paklausei ir perskaitei knygos įžangą
    - Knygos, kurios nėra.
    - Lauki, kada ją blakė atneš. Gal tu teisus. Atnešė. Išputusi, kaip kalnas. Manau, kad perskaitęs įžangą žinosi, kaip elgtis. O aš gi įsitikinęs, kad kiekvienam žmogui svarbiausi kūriniai, kuriuos perskaitęs privalo vėl ir vėl skaityti, yra jo paties parašyti kūriniai. O kadangi nieko nesi parašęs, tik įžangą, tai būtent ją ir reikia skaityti.
    - Mat kaip!
    - Priėjęs prie etažerės, paglosčiau knygą -segtuvą ir paprašiau: - Paskaityk, Šventoji. Jeigu dar ją įmanoma perskaityti.       
    - Protingiau būtų, jeigu pats tai padarytum. Sąžiningiausia kūrinius perskaito jų autoriai. Joks skaitovas taip nesugeba. Perskaito savimi, visu savo pasauliu. O aš tau irgi turiu nedidelį skaitymą.     
   
    Jau daug nuomonių buvau girdėjęs dėl karietos. Ir ačiū, kad jos nebuvo geros. Tačiau užsispyrusiai tikėjau: ateis tą diena, ateis. Juk mato Dievas, kad karieta važiuoja  ieškoti Žmogaus Širdies.
    Čia parašiau važiuoja Ir tai teisybė. Jos važiavimas prasidėjo mintyse. Maža kibirkštėlė, maža šviesos ugnelė, o paskui ugnis. Ji jau negali užgesti, kol iš galvos karieta išvažiuos į gyvenimą. Taip, taip, karieta iš galvos į gyvenimą. Ir štai dabar...
   
    - Kas dabar? - po nemenkos pauzės paklausiau. Skaityk, kas dabar...
    - Po žodžio dabar daugtaškis. Ten nieko neparašei. Bet dabar yra labai paslanki kategorija, ji persikelia prie žmogaus į jo laiką. Tas tavo dabar irgi dar nedingo.
    -Regisi, susikalbėjome, -pasakiau ir sunkiu užpakaliu dribau ant suolo, po kojomis jausdamas aslą ne aslą, o už didelio stalo sėdėjo lyg Vidinis, lyg Jonas Bartkus, lyg Agricola, lyg Ūla, dar kas ir pasakojo, kaip anksčiau žmonių čia gyventa: pirkia menka // asla plūkta // pasieny ilgas stalas... Nagi, kas čia su manimi darosi? Haliucinacijos? Suolai ilgi// veidai jauni...
    - Tprūūū, Ygaga. Pailsėk, mielas žirge. Aš irgi. Sako, čia Lietuva gyveno...
Pasidalinkite su kitais 2009-07-04 06:12
Proza
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...

19

Pranas
Prisikėlimo valandoje I
Nejaučiu piktumo, kuomet į smegenis plūsteli haliucinacijos. Pamatau daug dalykų, kuriuos jeigu tik sugebėčiau - mielai pasiimčiau ir visą Pastogės departamentą apstatyčiau ten sutinkamais reginiais. Bet taip nebūna, o štai prie pasienio ilgas stalas su ilgais suolais įsitaisė pavydėtinai gerai. Net sveiku protu sunku suvokti, kaip sugebėta įsikraustyti į nedidelę erdvę, bet, matyt, taip jau nuo seno, kuomet ir pirkia menka, ir asla plūkta, kuomet erdvės nedaug, tačiau pasienyje ir stalas ilgas, ir suolai ilgi. Net nusijuokiau suradęs tokį departamento apstatymą: balnojau nosį akiniais, manydamas kad gal po kojomis ir plūkta asla atsiras. Verta  juk - taip Lietuva gyveno. Tačiau tai nebuvo haliucinacijos.
    - Čia tavo sumanymas, Vidini?
    - Tai dovana. Vietoje karietos. Sakoma, Dievas žmogaus neapleidžia, bet pasirodo, kad ne tik Dievas. Atsiranda vienas kitas iš pažįstamų, draugų, kurie nesistengia greičiau užmiršti. Va taip, Pranuci! Priimk dovaną ir dėkok. Arba dainuok! Tai gal net geriau.
    - Bet jeigu šitokia dovana kaip kompensaciją už karietą, tai  ji ir tau, Vidini. Dainuokime kartu.   
    - Ar ne per dažnai?
    Padėjau ranką ant stalo ir iš tikrųjų pasijaučiau it ekstrasensas. Regis, du trys šimtai metų apsėdę aplink jį. Stalas panašus į tą, kur Šklėriuose. Ten jis irgi ilgas. Ir suolai pasienyje irgi panašūs, kaip šie, padovanoti. Šilta. Gera. Ir nereikia manyti, o tiesiog aiškiai suvokiu, kad labai pasistengus dar įmanoma apie šį stalą pasodinti tų metų Lietuvą.
    - Kodėl tų metų?...
    - Ne tik. Su ja ir tuos, kuriems rūpi pamatyti ją, išgirsti, kurie norėtų susitikti su atėjusiais iš ten.
    - Su prisikėlusiais?
    - Galime sakyti ir taip- su prisikėlusiais. Galbūt šią mintį mums siunčia Dievas. Gal todėl, kad išpirktume jo kaltę..
    - Tu apie ką čia dabar?
    - Palauk, Vidini. Neskubėk. Prisėskim. Šilta, gera. Regisi, čia ta vieta, kuri mudviem labiausia reikalinga. Ot tau ir Pastogės departamentas! Tik neseniai sužinojau, kad ši vietovė vadinasi Kryžiokais. Buvau įsitikinęs, kad priklauso Balsiams. Bet- ne, tai Kryžiokų žemė. Kryžiokų, Vidini. Bet, sėsk, sėsk, sėsk, ir į save, į save giliau įeik, kad atsirastų matymas
     
    ... Žmogus išsitraukite durklą.
    Muškietininkai susižvalgė. Toliau abejoti nebuvo prasmės žmogus kėlėsi iš numirusių. Atrodytų, kad jų ausyse turėtų švilpti vėtros, galvose griaudėti perkūnija ir akyse mėtytis žaibai. Bet buvo kitaip - visur tyla, kryžiaus susikaupimas. Ne tik griuvėsių, bet taip pat medžių, aplinkos, kur debesys su padange ir tolumos iki horizontų. O žingsnių aidas, Simonui ateinat prie prisikeliančio žmogaus, jautriai atsimušinėjo į akmenis ir betono luitus.
    Simonas paėmė durklo rankeną, suspaudė kiek begalėjo jėgos ir atsargiai ištraukė iš krūtinės. Prisikeliantis nesudejavo. Kraujas neprapliupo. O durklo iltis, pasilikusi nuo kraujo raudona, buvo sausa.
    Prisikeliantysis atsisėdo, nepaskubėdamas ištiesė ranką ir Simonas atidavė jam durklą. Ilgokai apžiūrinėjo jį, bet žodžių nepaskubino:
   
    ŽMOGUS: Atėjo laikas ir vėl reikia gyventi. Neįtikėtina, bet taip - ir vėl reikia gyventi. Kažin, kiek praėjo metų, kai šis durklas įsmeigtas mano krūtinėn? Gyvybė grįžta, o atmintis? Bent kol kas ne, dar negrįžusi.
    SIMONAS: Nežinome kodėl taip, bet mumyse, sakytume, viešpatauja Įtaiga, kuri verčia jus vadinti Mindaugu. Ir atėjome čia, ir vardą Mindaugo tariame, paklusę jos prievartai.
 
    Žmogus vartaliojo rankose durklą, raukė kaktą, stengėsi kažką atsiminti. Tačiau tai jam nesisekė. Nenuleisdamas žvilgsnio nuo durklo.
   
    ŽMOGUS: Sakot, jog kažkas jus įtikinėja, jog esu Mindaugas? Ko gero. Gali taip būti. Labai atsiprašau, kad nesugebu savęs atsiminti. Tačiau drįstu klausti, ar netekę kartais jums ką nors girdėti apie pirmąjį Lietuvos karalių. Bet.. bet kodėl gi stovite? O, kiek čia daug griuvėsių! Ir tuomet jų buvo daug. Jau daug.
 
    Nei Simonas, nei Povilas, nei Milda su Ignu nesijautė beesą dideliuose griuvėsiuose. Ir ši piliavietė buvo kaip daug kur - Merkio pakrantėje  kilstelėjęs į aukštį nedidukas kalnelis. Tai esmingiausias paliudijimas, kad kitados čia stovėjusi pilis. Jeigu  medinė, tai jau seniai supuvusi, jeigu mūrinė- tai jos akmenys irgi seniai nurankioti ir sukrauti į aplinkinių sodžių pastatų pamatus. O dabar čia pūpsojo atvežtiniai akmenys. Matėsi, kad šioje gražioje, išvaizdžioje vietoje ruošiamasi pradėti nemenkas statybas.
   
      IGNAS: Klausėte, ar ką nors žinome apie pirmąjį Lietuvos karalių. Jis ir pirmas, ir paskutinis. 
Kito karaliaus Lietuva neturėjo. Tik Mindaugą.
      ŽMOGUS: Kaip neturėjo?
      IGNAS: Neturėjo. Jūs ir pirmas, ir paskutinis Lietuvos karalius.
      ŽMOGUS: Bet Lietuva? Ji yra? Ji juk turi būti.
      IGNAS: Dar yra.
      ŽMOGUS: Na, ir ačiū Dievui, ačiū Dievui, kad yra. Bet.. kaip čia dabar? Jūs stovite, o aš sėdžiu. Prašau, prisėskite. Man dar trūksta jėgų atsistoti. Tačiau ir jos turbūt nedaug ką bepadėtų, kadangi - patys suprantate- sugrįžti ČIA iš TEN su šviesia atmintimi neleido pats Viešpats. Bet garbė jam, kad va jau Lietuvoje. Regis, sakė, kad leis atsiminti tai, ką nuo prisikėlimo valandos pamatysiu.
Ji jau čia.

    Žmogus persėdo ant didesnio akmens. Nuo tokio pasiaukštinimo apylinkių peizažas nepraturtėjo. Tačiau raiškiai matėsi prisikėlusio pasiryžimas nepraleisti kad ir menkiausios galimybės žvilgterėti bent kiek toliau. Ir žvalgėsi jis godžiai, aprėpdamas ir Rytus, ir Vakarus, Pietus ir Šiaurę. Šiaip jau triukšminga Simono, Povilo, Mildos su Ignu natūros nerodė jokių skubos ženklų. Bet koks durklą laikančio žmogaus judesys telkė jų dėmesį ir atrodė vertas įsiminti.
    Netrukus durklą ištiesė arčiausiai stovėjusiam Povilui.
   
      ŽMOGUS: Pažiūrėkite, jis nesurūdijęs. Kažin, kiek metų, kai su šituo durklu krūtinėn? O nesurūdijęs...
  [iš Kryžiokų vasaros]

20

Pranas
Prisikėlimo valandoje II
Žmogus persėdo ant didesnio akmens. Nuo tokio pasiaukštinimo apylinkių peizažas nepraturtėjo. Tačiau raiškiai jautėsi prisikėlusio pasiryžimas nepraleisti kad ir menkiausios galimybės žvilgterėti bent kiek toliau. Ir žvalgėsi jis godžiai, aprėpdamas ir Rytus, ir Vakarus, Pietus ir Šiaurę. Šiaip jau triukšminga Simono, Povilo, Mildos su Ignu natūros nerodė jokių skubos ženklų. Bet koks durklą laikančio žmogaus judesys telkė jų dėmesį ir atrodė vertas įsiminti.
      Netrukus durklą jis ištiesė ir rodė arčiausiai stovėjusiam Povilui.
      - Pažiūrėkite, jis nesurūdijęs. Kažin, kiek metų, kai su šituo durklu krūtinėn? O nesurūdijęs.
      SIMONAS: Sukanko 740 metų.
      ŽMOGUS: Nemažai
      MILDA: Tuo pat laiku sukako sukanka 750 metų, kai tapote Lietuvos karaliumi.
      MINDAUGAS: Vadinasi, išbuvau juo 10 metų. Neilgai. Bet kaip ilgiau būsi, jeigu toks apkiautęs esu - ligi šiol nepaklausiau, kas esate?
      MILDA. Aš Milda. O čia mano broliai Simonas Povilas ir Ignas.
      MINDAUGAS: Šaunu. Tikrai. Ačiū Aukščiausiajam, kad nepalieka vieno. Ir net leidžia suvokti, kad manęs čia tyko sunkūs išmėginimai. Reikalinga sargyba. Ot žiūriu į jūsų ginklus. Tai turėtų būti tolimų laikų ginklai, bet jų nepažįstu. O gal tiesiog neatsimenu?
      SIMONAS: Tai špagos. Iš tikrųjų jos atsirado vėliau. Jūsų karaliavimo dešimtmetis senesnis už jas.
      MINDAUGAS: Norėčiau, kad prie savo ginklų pridėtumėte ir šitą durklą. Laiko, regis, pakako, kad surūdytų, o nei surūdijo, nei aprūdijo. Ne, nesakau, kad tai dovana, bet paimkite.
      POVILAS: Ačiū, karaliau.
      MINDAUGAS: Tai jums ačiū, kad padedate prisikelti. Bet kai girdžiu karaliau, tai veidą kreipia ironija. Karalius be karūnos. Be karalystės. Karalius griuvėsiuose. Ką gi, pabandysiu bent atsistoti. Bet, žinoma, tik su jūsų parama, antraip man gali nepavykti.
 
      Paramą karalius turėjo patikimą. Kad jis to nežinojo, tai logiška. Bet nenatūralu, kad savo galių neįvertino ir ketvirtukas. Ir nors namuose jiems dažnai sakydavo, jog, esą, jie patys nežino, nesuvokia kokia didi stiprybė susiformavo ir apsigyveno jų dvasioje, nė vienas iš keturių - net Milda - nepaisė teisingų žodžių. Būdami jauni, jie ir gyveno jaunatviškai, dažnai sąmoningai pasiieškodami nuotykių. Bet tai, kas atsitiko dabar, netilpo į jokius rėmus. Jautėsi jie ne lyg kitoje žemėje, kur keliamasi  iš numirusių, o kada tai daro karalius, jam reikalinga ypatingo patikimumo sargyba.
    SIMONAS: Jeigu iš tikrųjų yra taip, kaip mes suprantame, tai prisikėlimas, karaliau, įvyko. O atsistoti? Jūs greit pamatysite, kad tai jau nesunku.
    POVILAS Remkitės, karaliau. Nesvarbu į kokį- ar į kairį, ar į dešinį petį. Remkitės! Norintiems atsistoti visuomet atsiranda norinčių padėti jiems.

    Povilas priėmė ant peties  karaliaus ranką.
    Neretas žmogus žino, kad pasaulyje nemažai įvykių, kuriuos pamačius natūroje, aktelėjama, kad,  girdi, neįtikėtina, tačiau reiškinys dėl to, ar jais tikima ar netikima, neišnyksta. Kaip iki Koperniko Žemė sukosi aplink save ir Saulę, taip sukasi ir po jo. Tad ar reikėjo kurti laužus ir skandinti liepsnose žinojimą apie Visatos šitaip sukonstruotą dalelytę? Ar reikia stebėtis, kad iš Dievo rankos į žmonių pasaulį nubiro dar viena biologinė konstrukcija - prisikėlimas iš numirusių? 
    Nesakytumei, kad žmonija nesiruošia susitikimams su netikėtomis konstrukcijomis. Ir iš tikrųjų jau laikas visur ir kiekvienam suvokti, kad tai, kas egzistuoja dvasioje, visuomet turi potencialią  galimybę  persikūnyti  į materiją. Kiekvienas daiktas  pradžioje buvo išgalvotas, išsvajotas, įsivaizduotas ir tik po to - sukonstruotas. Todėl prisikėlimas iš numirusiųjų neturėtų būti neįtikėtinu reiškiniu, bet kad taip neatsitiks, jautė ir pats karalius Mindaugas, ir jo prisikėlimo liudininkai.
    MILDA: Puiku, karaliau! Matau, kad stovite, o, beje, netikiu, kad taip yra. O kas bus, kai apie tai išgirs Lietuva, išgirs visas pasaulis. Ot bus košės! ot bus pasimetimo!
    IGNAS: Nebus, Milda, nes niekas nenorės patikėti. Kad ir tu. Matai, o netiki. Ko tuomet tikėtis iš tų, kurių čia nėra? Kurie nemato? Nebus pasimetimo, nebus košės, o bus daug nusispjovimų ton pusėn, kur, anot jų, apsišaukėlis karalius Mindaugas gyvena. Atleiskit, karaliau, kad taip kalbu, bet tai mūsų dvasinės nuostatos: sąžiningai parodyti į tai, ką jaučiam ar matom, ar numanom.
    SIMONAS: O kai suklystame, nesislepiame. Prisipažįstame, kad vis dėlto apsirikome. Todėl labai norėtųsi, kad ir dabar apsiriktume.
    MINDAUGAS: Atidaviau jums durklą, kad bet kokiais atvejais negalėčiau juo pasinaudoti. Net kai apspjaudys. Net kai guldys į psichiatrinę ligoninę. Net jeigu kam knietėtų įsmeigti dar vieną durklą mano krūtinėn. Tačiau tai, kas skaudžiausia, manau, kad įvyko TEN. Sakiau, Dieve, prisižadu nieko neprisiminti ir savo atmintį  palieku pasaugoti dangui. Ir taip prieš jus, mano ištikimieji, ne tik kad karalius be karūnos, bet ir karalius be atminties. Ir jeigu ne iš krūtinės ištrauktas durklas, manau, kad ir jums nelengva  būtų patikėti mano prisikėlimu. Protingiau tikėti, kad tai apsišaukėlis  Bet ir tuomet išlikčiau Viešpačiui dėkingas, kad štai pasėdėjau ant akmenų ir stoviu Lietuvos žemėje...
      MILDA: Nesijaudinkite, karaliau. Taip jums dar negalima. Siūlome jums sąžiningą savo tarnybą, kurį gintų nuo bent kokių įžeidinėjimu ar išpuolių.
    POVILAS Vienas už visus...
    MILDA, IGNAS, POVILAS: Visi už vieną.
     
    Karalius nuėmė ranką  nuo Povilo peties, taip liudydamas, kad bus atkaklus, stiprės, o savimi, savo asmeniniais reikalais pagal išgalę rūpinsis pats. Jis buvo šiek tiek aukštesnis už Mildą. Už visus gi vyrus- mažesnis, tačiau kresnas, šakotas, erdvus galingai jėgai. Teateina tik ir ji sutilps visa į kol kas suglebusius prisikėlusio karaliaus muskulus.
    -Tai tikriausiai priesaika. Pakartokite ją dar kartą, - paprašė.
(Iš Kryžiokų vasaros)
Pasidalinkite su kitais 2009-07-06 04:48


» Kūrybos oaze » SODO SEZONAS » Gyvenimas Kryžiokuose