Prisikėlimo valandoje III
. POVILAS: “Vienas už visus...
MILDA, IGNAS, POVILAS: ... Visi už vieną”.
Karalius nuėmė ranką nuo Povilo peties, taip liudydamas, kad bus atkaklus, stiprės, o savimi, savo asmeniniais reikalais pagal išgalę rūpinsis pats. Jis buvo šiek tiek aukštesnis už Mildą. Už visus gi vyrus- mažesnis, tačiau kresnas, šakotas, erdvus galingai jėgai. Teateina tik ji, ir sutilps visa į kol kas išglebius prisikėlusio karaliaus muskulus.
-Tai tikriausiai priesaika? Pakartokite ją dar kartą. Iš tikrųjų pradedu truputį jaustis karaliumi. Be karūnos, be rūmų, be...
- „Vienas už visus, visi už vieną“, -išpildė karaliaus prašymą muškietininkai ir tik dabar pirmą kartą suprato, kiek daug drąsos reikia, kad gyventų pagal ją, bet... Bet atatupstuoti, trauktis atgal jau negalima, vėlu; prisaikdinti karaliaus.
KARALIUS: Man labai nesinori, kad susidarytumėte nuomonę, jog, esą, prisikėlęs karalius tik girti, gražbyliauti temoka. Kol kas mano širdies nei varžo, nei lepina jokie dalykai. Labai patinka šį priesaika. Todėl nuoširdžiai norėčiau, kad prie jos priimtumėt ir mane.
MILDA: Karalių? Ji, ši priesaika, turbūt būtent todėl, kad saugotų karalių. O kad karalius taip...
KARALIUS: Argi blogai? Pagaliau, ir pats prisipažįstu, ir jūs matote, žinote, koks esu karalius. Didžiausias mano noras - pamatyti Lietuvą, pažinti taip, kad jūs ją pažįstate. Kad nereiktų klausti, koks vardas upės, kurį štai teka. Iš tiesų- koks jos vardas? Turbūt Merkys? Ar Šventoji?
MILDA: Merkys. Istorikai, beje, įtikinėja, kad Lietuva kaip valstybė prasidėjusi tarp Merkio ir Šventosios. Ir, esą, tai karaliaus Mindaugo pastangų dėka. Kiti tą teritorija taip ir vadina - Mindauginė Lietuva.
KARALIUS: Nuo kur ji prasidėjusi, deja, deja... Neatsimenu ir todėl negaliu pasakyti. O kad ją mylėjau, tai tiesiog nepaprastai. Ji man vienintelė. Ji ir su durklu krūtinėje išliko nepažeista. Išsaugojau. Iki šiol išliko vienintelė. Ir dabar man malonu manyti, kad ne karūna valdovą daro karaliumi, o meilė. Su tokia meile ėjau pas Dievą ir prašiau: leisk, Valdove, bent metelius kitus pabūti vėl žemėje. Ne, ne! Ne karaliumi, Visagali, o žmogumi tarp žmonių.
MILDA: Kai girdžiu sakant, jog Meilė yra Dievas, tai nesugebu paneigti, kad ne taip. Todėl Meilės karūna man yra pati puošniausia, nepaisant kas ją beužsidėtų. O kai ją užsideda karaliai, tai, ak, koks turėtų būti puikus reginys!. Mirk, bet išsaugok kad ir raidėje!
KARALIUS: „Kad ir raidėje“... Gražiai moki mylėti, Milda. O gal man dar anksti glaustis prie jūsų priesaikos. Reikia bent kiek daugiau atsiminti apie save kaip karalių. Gal pajausiu, jog jos nevertas ir bus gėda, kad prašiau būti priglaustas prie jūsų priesaikos.
POVILAS: Ji ne visai mūsų. Tik tą prasme, kad gyvename pagal ją.
SIMONAS. Nė vienas iš mūsų netikėjome, kad įvyks tai, ką dabar matome. Manėm, kad koks nors neįprastai įžūlus akiplėša sumanė pasityčioti. Skaudžiausia buvo, kad tą daro karaliaus Mindaugo vardu. Esą, privalome ateiti padėti ir suteikti paramą prisikeliančiam Mindaugui. Todėl vykome čia nubausti akiplėšą, o atsitiko - matot? - štai kas.. Ir nepaisant kaip kas ką bepasakytų, atsitiko stebuklas! Ir manau net, kad subrandinti tokiam stebuklui nebūtų pakakę vien karališkos meilės Lietuvai. Kad jis įvyktų reikėjo dar, kad per tuos šimtmečius ir Lietuva nebūtų praradusi meilės savo karaliui Mindaugui. Todėl iš tiesų gal jums geriau tiktų kitoks priesaikos tekstas, pavyzdžiui...
Simonas ir pats jautė, kad tokios prasmingos kalbos jam dar netekę pasakyti. Sukluso karalius, broliai ir sesuo Milda ir net pasąmonėje smigtelėjo baimė, kad ji nepasimestų, išliktų istorijai, būtų pavyzdys, kaip reikia sakyti išliekamą istorinę vertę turinčias kalbas. Vėliau Simonas įtikinėjo, kad buvo pasiruošęs pasiūlyti ir priesaikos karaliui tekstą, bet demokratiška mąstysenos sąranga sulaikė jį tai padaryti. Stabtelėjo, pasižiūrėjo į šalia esančius karalių, brolius, seserį ir paprašė pasiūlyti jiems savus karaliaus priesaikos tekstus. Nuojauta neapgavo, nes labai greitai:
- Karalius už Lietuvą, Lietuva už karaliau!, - šūktelėjo Milda taip, kad net tyla pratrūko ir pati džiaugsmingai pradėjo pliaukšėti delnais.
- Milda, dėl tokių dalyku nelenktyniaujama. Juo labiau jais nešūkaujama, -solidžiai tarė Simonas, bet laikas slinko ir kitokio teksto neatsirado: - Ką manote, karaliau?, - neužmiršo paklausti Mindaugo.
KARALIUS: Šaunu! Labai šaunu! Jūs atėjote pas mane ir aš jums savo prisikėlimo galia dovanoju tarnybą Lietuvai. Norėčiau, kad jūs ją pasirinktumėte prie manęs. Kita vertus suprantama, kad be karaliaus Mindaugo jūs galite apsieiti. Ir žymiai sunkiau be Jūsų apsieiti karaliui Mindaugui. Gal net neįmanoma.
IGNAS: Jūs siūlote mums tarnybą? Tikrą? Betgi tai oi, kaip smagu!. Nemanau, kad kas iš mūsų galėtų jos atsisakyti.
Pamerkį užgriuvo tyla kuomet, perfrazuojant poetą, regisi, galima pasakyti: tyla ant tylos, o ant tos tylos dar tyla. Apie ką net bemąstytume, vis tiek girdisi. Simonas dar kartą mintimis perskaitė pasiūlytą karaliaus priesaikai tekstą ir nesuradęs jam priekaištų:
- Mano galva priesaikos tekstas prasmingas. Iš kurio galo bepaimi, centre vis Lietuva. Net ir tarnaujant karaliui. Šaunuolė esi, Milda.
-Aš pati tą žinau, - ramiai pasakė panelė - Ir dar žinau, kad labai svarbu įpūsti užgesusi pilies aukurą. Kad ir karalius turėtų savo ugnį ir nereikėtu klaidžioti tamsoje. Ypač dabar, kai tiek daug įsiveisė blakių. - Ir atsigręžusi į Mindaugą: - Taip, karaliau, kalbu apie yptingos rūšies blakes... Jau jos nuo Judo laiku, bet tokios civilizuotos, išradingos, dar niekuomet nebuvo.
Kažkuris iš vyrų privedė prie karaliaus žirgą ir šis sužvengė taip, kad nei viena bažnyčia Lietuvoje neturi tokio skardaus varpo... Net ir Gedimino sapne vilkas taip prasmingai staugti negebėjo...
Negi?
Pasidalinkite su kitais 2009-07-07 00:07