Kūrybos oaze

Èíôîðìàöèÿ î ïîëüçîâàòåëå

Ïðèâåò, Ãîñòü! Âîéäèòå èëè çàðåãèñòðèðóéòåñü.


Âû çäåñü » Kūrybos oaze » SODO SEZONAS » Gyvenimas Kryžiokuose


Gyvenimas Kryžiokuose

Ñîîáùåíèé 21 ñòðàíèöà 30 èç 57

21

Prisikėlimo valandoje III
.    POVILAS: “Vienas už visus...
    MILDA, IGNAS, POVILAS: ... Visi už vieną”.
   
      Karalius nuėmė ranką nuo Povilo peties, taip liudydamas, kad bus atkaklus, stiprės, o savimi, savo asmeniniais reikalais pagal išgalę rūpinsis pats. Jis buvo šiek tiek aukštesnis už Mildą. Už visus gi vyrus- mažesnis, tačiau kresnas, šakotas, erdvus galingai jėgai. Teateina tik ji, ir sutilps visa į kol kas išglebius prisikėlusio karaliaus muskulus.
    -Tai tikriausiai priesaika? Pakartokite ją dar kartą. Iš tikrųjų pradedu truputį jaustis karaliumi. Be karūnos, be rūmų, be...
    - „Vienas už visus, visi už vieną“, -išpildė karaliaus prašymą muškietininkai ir tik dabar pirmą kartą suprato, kiek daug drąsos reikia, kad gyventų pagal ją, bet... Bet atatupstuoti, trauktis atgal jau negalima, vėlu; prisaikdinti karaliaus.
   
    KARALIUS: Man labai nesinori, kad susidarytumėte nuomonę, jog, esą, prisikėlęs karalius tik girti, gražbyliauti temoka. Kol kas mano širdies nei varžo, nei lepina jokie dalykai. Labai patinka šį priesaika. Todėl nuoširdžiai norėčiau, kad prie jos priimtumėt ir mane. 
    MILDA: Karalių? Ji, ši priesaika, turbūt būtent todėl, kad saugotų karalių. O kad karalius taip... 
    KARALIUS: Argi blogai? Pagaliau, ir pats prisipažįstu, ir jūs matote, žinote, koks esu karalius. Didžiausias mano noras - pamatyti Lietuvą, pažinti taip, kad jūs ją pažįstate. Kad nereiktų klausti, koks vardas upės, kurį štai teka. Iš tiesų- koks jos vardas? Turbūt Merkys? Ar Šventoji? 
    MILDA: Merkys. Istorikai, beje, įtikinėja, kad Lietuva kaip valstybė prasidėjusi tarp Merkio ir Šventosios. Ir, esą, tai karaliaus Mindaugo pastangų dėka. Kiti tą teritorija taip ir vadina - Mindauginė Lietuva.
      KARALIUS: Nuo kur ji prasidėjusi, deja, deja... Neatsimenu ir todėl negaliu pasakyti. O kad ją mylėjau, tai tiesiog nepaprastai. Ji man vienintelė. Ji ir su durklu krūtinėje išliko nepažeista. Išsaugojau. Iki šiol išliko vienintelė. Ir dabar man malonu manyti, kad ne karūna valdovą daro karaliumi, o meilė. Su tokia meile ėjau pas Dievą ir prašiau: leisk, Valdove, bent metelius kitus pabūti vėl žemėje. Ne, ne! Ne karaliumi, Visagali, o žmogumi tarp žmonių.
    MILDA: Kai girdžiu sakant, jog Meilė yra Dievas, tai nesugebu paneigti, kad ne taip. Todėl Meilės karūna man yra pati puošniausia, nepaisant kas ją beužsidėtų. O kai ją užsideda karaliai, tai, ak, koks turėtų būti puikus reginys!. Mirk, bet išsaugok kad ir raidėje!
    KARALIUS: „Kad ir raidėje“... Gražiai moki mylėti, Milda. O gal man dar anksti glaustis prie jūsų priesaikos. Reikia bent kiek daugiau atsiminti apie save kaip karalių. Gal pajausiu, jog jos nevertas ir bus gėda, kad prašiau būti priglaustas prie jūsų priesaikos.
    POVILAS: Ji ne visai mūsų. Tik tą prasme, kad gyvename pagal ją. 
    SIMONAS. Nė vienas iš mūsų netikėjome, kad įvyks tai, ką dabar matome. Manėm, kad koks nors neįprastai įžūlus akiplėša sumanė pasityčioti. Skaudžiausia buvo, kad tą daro karaliaus Mindaugo vardu. Esą, privalome ateiti padėti ir suteikti paramą prisikeliančiam Mindaugui. Todėl vykome čia nubausti akiplėšą, o atsitiko - matot? - štai kas..  Ir nepaisant kaip kas ką bepasakytų, atsitiko stebuklas! Ir manau net, kad subrandinti tokiam stebuklui nebūtų pakakę vien karališkos meilės Lietuvai. Kad jis įvyktų reikėjo dar, kad per tuos šimtmečius ir Lietuva nebūtų praradusi meilės savo karaliui Mindaugui. Todėl iš tiesų gal jums geriau tiktų kitoks priesaikos tekstas, pavyzdžiui...

    Simonas ir pats jautė, kad tokios prasmingos kalbos jam dar netekę pasakyti. Sukluso karalius, broliai ir sesuo Milda ir net pasąmonėje smigtelėjo baimė, kad ji nepasimestų, išliktų istorijai, būtų pavyzdys, kaip reikia sakyti išliekamą  istorinę vertę turinčias kalbas. Vėliau Simonas įtikinėjo, kad buvo pasiruošęs pasiūlyti ir priesaikos karaliui tekstą, bet demokratiška mąstysenos sąranga sulaikė jį tai padaryti. Stabtelėjo, pasižiūrėjo į šalia esančius karalių, brolius, seserį ir paprašė pasiūlyti jiems savus karaliaus priesaikos tekstus. Nuojauta neapgavo, nes labai greitai:
    - Karalius už Lietuvą, Lietuva už karaliau!, - šūktelėjo Milda taip, kad net tyla pratrūko ir pati džiaugsmingai pradėjo pliaukšėti delnais.
    - Milda, dėl tokių dalyku nelenktyniaujama. Juo labiau jais nešūkaujama, -solidžiai tarė Simonas, bet laikas slinko ir kitokio teksto neatsirado: - Ką manote, karaliau?, - neužmiršo paklausti Mindaugo.
     
      KARALIUS: Šaunu! Labai šaunu! Jūs atėjote pas mane ir aš  jums savo prisikėlimo galia dovanoju tarnybą Lietuvai. Norėčiau, kad jūs ją pasirinktumėte prie manęs. Kita vertus suprantama, kad be karaliaus Mindaugo jūs galite apsieiti. Ir žymiai sunkiau be Jūsų apsieiti karaliui Mindaugui. Gal net neįmanoma.
    IGNAS: Jūs siūlote mums tarnybą? Tikrą? Betgi tai oi, kaip smagu!. Nemanau, kad kas iš mūsų galėtų jos atsisakyti. 
   
    Pamerkį užgriuvo tyla kuomet, perfrazuojant poetą, regisi, galima pasakyti: tyla ant tylos, o ant tos  tylos dar tyla. Apie ką net bemąstytume, vis tiek girdisi. Simonas dar kartą mintimis perskaitė pasiūlytą karaliaus priesaikai tekstą ir nesuradęs jam priekaištų:   
    - Mano galva priesaikos tekstas prasmingas. Iš kurio galo bepaimi, centre vis Lietuva. Net ir tarnaujant karaliui. Šaunuolė esi, Milda.
    -Aš pati tą žinau, - ramiai pasakė panelė - Ir dar žinau, kad labai svarbu įpūsti užgesusi pilies aukurą. Kad ir karalius turėtų savo ugnį ir nereikėtu klaidžioti tamsoje. Ypač dabar, kai tiek daug įsiveisė blakių. - Ir atsigręžusi į Mindaugą: - Taip, karaliau, kalbu apie yptingos rūšies  blakes... Jau jos nuo Judo laiku, bet tokios civilizuotos, išradingos, dar niekuomet nebuvo.
    Kažkuris iš vyrų privedė prie karaliaus žirgą ir šis sužvengė taip, kad nei viena bažnyčia Lietuvoje neturi tokio skardaus varpo... Net ir Gedimino sapne vilkas taip prasmingai staugti negebėjo...
    Negi?
Pasidalinkite su kitais 2009-07-07 00:07

22

Pranas
Argi ne karys?
.      Diena išnokino vidurdienį. Saulė spigintų tiesiog į viršugalvį, tačiau jis paslėptas po Pastogės departamento šiferiniu stogu. Užtat ir stogas įkaitęs, jis irgi spirgina taip, kad vos  kvėpuoti beišgali, tačiau labiausiai savijautą alina Šventosios nuotaika. Suprantu, žinau, kad turėčiau užbėgti į priekį ir pasakyti žodžius, kurie nuplautų apmaudą už tai, kad jai tekę leisti laiką vienoje etažerėje su blake. 
        - Reikėtų pasakyti savo gimtadienio datą ir, patikėk,  nesugebėčiau. Ir ak, Viešpatie, kaip  būtų gerai, kad iš atminties išsitrintų tavo žodžiai, jog sumaniusi mudu su Vidiniu palikti. Bet nepaisant to, priešintis sumanymui neketinu. Manau, Vidinis irgi tave laimins, nors sieloje peršės. Matyt, mudu verti gyvenimo su blake, o ne su Šventąja.
      - Ilgai tylėjo Šventoji. Aš irgi. Paskui išgirdau:
      - Kad ir bjauri ji man iki koktumo, tačiau suprantu, kad ji jums reikalingesnė, negu aš. Negaliu, deja, nepripažinti jos vertės. Tai, ką moku aš, moka ir ji. O tokios blakės, kaip, sakysim, Richardas Zorgė, faktiškai sovietams padėjo laimėti karą. Blakė, bet jos darbas  reikalingas pergalei. Tokioms blakėms ordinai sagstomi. Ir minėtajai prisegta Tarybų Sąjungos Didvyrio žvaigždė. Taip visame pasaulyje. Šios rūšies blakės žino savo vertę. Mūsiškė - taip pat.
      - O, Šventoji! Nežinau ko tikėjausi išgirsti, bet tik ne tai, ką išgirdau.
      - Nežinau, kokio  pobūdžio jos informacija, bet suvokiu, kad jos daug. Ji įvairi. Ir net įtariu, kad jai šiuomet svarbūs prisikėlusio Mindaugo reikalai. Svarbu net ir nuogirdos, gandai. O svarbu todėl, kad be nieko nieko nebūna. Ji man irgi sakiusi, kad vežėjo apsimetinėjimas kvailiu yra maskuotė. Esą, puikiai žinote, kad tie keturi muškietininkai yra jūsų anūkai.
      - Tu ką, Šventoji? Ji tikrai taip mananti?  O, pagonių dievuli Perkūnai, trenk mane, jeigu tą žinau. Nebent nuojauta, kaip tolimas griaustinis. Bet gal ji žino geriau, negu aš. Taip irgi gali būti. Prakeikti laikai. Atrodo, sėdi tarp keturių sienų, ir apsiavęs, ir apsirengęs, o tave mato nuogą. Tfu! Ir net neįtari, kad mato, - kaitau daugiau negu reikia, bet šiuos žodžius galėjau nešti prie altoriaus ir žegnoti jais teisybę. Nekaip atrodo šitaip žmogų užplūdusi jausena, tačiau ji padėjo atsimušti nuo kitos bėdos, būtent - kuriam laikui užsimiršo, kad labai įmanomas dalykas, jog Šventoji neatsisakys savo ketinimų palikti  ir sodo sezoną Kryžiokuose, ir Pastogės departamentą penkių arų sodelyje, ir mane  su Vidiniu. Ir va girdžiu cikt galvoje ir lyg kažkas sako: „ Mirta“. O po sekundės vėl cikt ir vėl girdžiu: „Mirta-2“.
      Suklustu ir aiškinuosi, kodėl tokie girdėjimai, kol pavyksta atsiminti, kad taip pavadinti Vilniaus Kryžiokų sodai. Darosi net smagu suprantant, kad žmogaus gyvenimo neužriši maiše. Va, nespėjo blakė paprašyti, kad ją vadintume vardu ir prašau - kažkokiai dvasiai norėtųsi, kad jos vardas būtų Mirta. O Vidinis irgi muzikuoja, niūniuoja, kažką nori suprasti, pasiaiškinti, išsiaiškinti:
                     
    - O aukštas Kryžiokų dangau! - atsidusau
Ir išgirdau, kaip suskamba many
Keisti garsai,
Lig epo ieško kas ir nesuranda.
    - Agricola, nejau tai tu?! - šaukiu.
Kai akys tamsoje, uoslė gerėja -
Nors neregiu aš jo, tačiau jaučiu:
Istorikas į smegenis įėjo...

      - Girdi, Vidinis dūsauja. Agricolos šaukiasi.  Matyt, ir jam su istorija ne kaip sekasi .
      - Girdžiu, bet, dzieduli, neužrašinėju. Manau, kad tai nesunkiai daro blakė.
      - Prašė, kad  vadintume ją vardu. Gal pavadinkime ją Mirta. Kaip manai? Bet vardas kilnus, gražus. Ar verta?
      - Kelis kartus esu pavadinusi Didžiąja Kunigaikštiene. Nemanau, kad tai kilnu. Beje, net nepasidomėjo, kodėl ją taip pavadinau. Nekenčiu blakių, kaip ir Romanovų, tiek metų griovusių, naikinusių Lietuvą. Ir argi tik Lietuvą? O paskutinieji Rusijos carų Romanovų dinastijos likučiai dar alsuoja ir taikosi iš Ispanijos  sugrįžti atgal. Manau, kad taip ir bus. Lietuvos valdžia galėtų susiprasti ir pakviesti į Valdovų rūmų atidarymo ceremoniją. Ko ne gyvas eksponatas Didžioji Kunigaikštienė Marija Vladimirovna? - kaip niekuomet ilgai kalbėjo Šventoji. Tačiau ir aš savarankiškai  gebėjau prisiminti kai kuriuos nesenus  užrašus, kurie ryškino, šlifavo, gludino užklydusios minties prasmę.

    ... Iš ten, kur XVII a. vidurys, pasigirdo piktas, pragaištingas karo niurzgimas - į Vilnių įsiveržia Rusijos caro Romanovo kariuomenė. Ir metai, ir kiti, ir dar metai ir kiti, o jie vis čia. Tik po septynerių metų smarkiai apiplėštą ir apgriautą pilį atsiėmė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė. Visur griuvėsiai. Pilis irgi griuvėsiuose, bet lėšų rūmams remontuoti neatsirado.... 
    Nėra Valdovų rūmų. Ir šimtmetis, ir kitas. Nėra. Tik pamatai vis giliau, giliau į žemę

    O Vidinis irgi dar neatlėgęs:

Nustebintas minties jautrios
Pro akį –žvilgt!
Ir kūnas pradeda judėti..
O Siela, ką čia man kuždi?
Istorija it pašinas įkritęs
Širdį diegia,
Senatvė šoktelėjus, mosteli  lazda
- Ėgė! Aga! Pirmyn į žygį!
Kai negali kitaip žirgų balnoti -
Proza išnyksta, pradedu rimuoti...
     
      - Sustok, Vidini! Sustok!, - šaukiu, prašiau mintyse, bet žinojau, kad jis daro darbą tikėdamasis, kad jis reikalingas. Nesustos...
      - Pasakyk jam, kad blakių būna kiekvienuose rūmuose. Ir kuo rūmai didesni, tuo daugiau blakių. Manau, kad manęs bėgimas pas Astę nuo jų neapsaugos.
      - Tu plio-pes- solė, Šventoji, - spiegtelėjau vaikiškai plonu dviejų - trijų metų vaiko džiaugsmu supratęs, kad nors ir senatvėje, nors ir su lazda, bet argi ne karys, kai šalia pasilieka  būti Šventoji...
(Iš „Kryžiokų vasaros“)
Pasidalinkite su kitais 2009-07-10 10:11

23

Pranas
Keturios eilutės
.            Į mano rankas pasitaikė sulamdytas popiergalis. Dingteklėjo mintis, kad gal reikia  įspausti į knygą- segtuvą, te ji, Šventoji, perskaitys, bet tekstas nedidelis ir dar neišblukęs. Apžergiau akiniais nosį ir nesunkiai skaičiau:

          Kuo tapsite,
          Kuo būsit, Keturios eilutės,
          Kurias kasdien - iki mirties! -
          Žadu rašyti,
          Prie žodžio žodį
          Glaust žadu
          Kaip mūrininkas plytas,
          Dedantis į sieną -
          Jo darbas vyriškai sunkus
          Ir mūzų ten nebūna.

    Ehė, pagalvojau, kur taikytasi - glausti žodžius, kaip mūrininkas plytą prie plytos. Tiesa,  eilučių nedaug, tik keturios. Mūrininkas su keturiomis plytomis jas peršoktų kaip kalnų ožys, net nesuvokęs, jog tai irgi reiškia kažkokį statinio fragmentą. Bet tekstas lapelyje atrodė sąžiningas- jaučiau, žinojau, kad mano poetinės spėkos besparenės, daryti didesnius darbus  negeba. Glumino pažadas rašyti iki mirties. Vadinasi, rašymas it svajonė, it kelias į tikslą.    Šypteliu sau, panosėje pamurmėdamas, kad su keturiomis eilutėmis į Parnasą pas Apoloną ir  mūzų deives neįsiprašysi. Bet po minutės jau suvokiu, esa, dėk grūdą prie grūdo - pripilsi aruodą. Iš lapelio nesužinau, prieš kiek metų atsirado žadėjimas rašyti kasdien tas eilutes, bet aišku, kad jeigu kasdien po tiek, būčiau sudėjęs nemenką tomą. Pasidarė linksma. Skaitau toliau:

            - Tik keturios?
            Labai mažai...
            Tik keturios
                        perdien
                                eilutės! -
            Girdžiu Parnaso pašaipą.
            Bet, - o dievai!
              Tai tik erdvė…
              Kai aukštą frazę surenku į ją,
              Jaučiu - svaigina tartum vynas -
              Kad ir šita:           
              Nėra tuštybės žodyje,
              Jei žodį taria vyras.
           
    Lengvai siela paglostau paskutinių dviejų eilučių frazę. Ne taip jau blogai, galvoju. Jeigu panašiai sektųsi kasdien rašant ketureilius, galbūt haiku gerbėjai  persimestų į ketureilų daržą, mastau sau ir nuotaika dar pagerėja.
            Ir viskas.
            Lai frazė ši man bus pradžia -
          Akmuo kertinis Keturių Eilučių, -
   
    baigiu skaitymą seno, jau pageltusio popiergalio tekstą ir išgirstu Vidinį:
    -Taigi, galėjo būti taip, bet, deja. O pažado būta kilnus ir savalaikio. Dar iki lazdos jis. Net iš ankstesnių laikų, negu karieta. - Ir atsidusęs, beveik skaudžiai ir beveik už mane: - Daug ką prarijo nelemtoji  amneziją, bet gerai nors, kad trupinėlį po trupinėlio susigražinam atgal. Net pažadą kasdien būti kartu su keturiomis eilutėms.
    - Kas žadėta turi būt ištęsėta, bet man taip neatsitiko.
    - Bet gal tai parengė tavo dvasią infiltracijai, poezijos injekcijoms, kaip sakai- transformacijai.. Supranti apie ką aš? Regis, nieko ypatingo nedariau, kad mano eilėraščiai transformuotųsi į tavo atmintį. Pakanka panorėti, kad tavęs  neapleistų ir taip atsitika.
      Tylėjau, nes ką gi sakyti, kuomet toks reiškinys ir gerai, ir blogai. Bet šis tylėjimas buvo reikalingesis  negu pati sparnučiausia frazė. Mačiau, kaip Vidinis pakėlė ant rankų knygą-segtuvą, mūdvuejų Šventąją::
      - Šventoji, - paprašė, - paskaityk, Pranucui iš 1993 metų. Tą, kurį laikėme, „atsiradus gerai progai“. Manykime, kad ji dabar atsirado.
    - Apie menkus mąstymus? - pasiteiravo.
    - Taip, taip, apie  juos.
    Ir Šventoji ne skaitė, o deklamavo:

                          Tegu išlieka mano mąstymai menki
                      Prie knygos, kai patirt norėjau,
                      Iš kur atėjęs tu, Žmogau, ir kur eini?
                      Aš ne Dievu,
                      Aš tavimi tikėjau.
                      Kol vienąkart skausmu pražilusi galva
                      Užkniubo baltą knygos lapą -
                      Žmogaus, kuriuo tikėjau, jau nėra -
                      Ji savo rankom užkasiau į kapą.
                      Bet darbas nebaigtas
                      Ir netgi nežinau
                      Kaip ji garbingai man užbaigti:
                      Užversti kapą akmeniu ir dingti sau?
                      Ar kryžių pamaldžai galugalvy įsmeigti?

                      Tai šitokis esu -
                      Tarp kryžiaus ir akmens kol kas -
                      Ten abejonių dvasios kliedi
                      Dairausi To, kuris paimtų širdį ir rankas
                      Kuris priverstų juo tikėti
                      Ir perskaitau tą sakinį, kur:
                      „Pradžioje
                      Dievas sutvėrė dangų, žemę”
                      O Dieve, negi tu buvai? Dabar yra?
                      Ir iš Tavęs gyvybę semia
                      Mano labai pavargusi širdis?
                      O gal apgaulė vėl piktoji
                      Be gailesčio klastingai žiūri į akis
                      Ar, Dieve, man tu nemeluoji?
                                                        (1993. 01. 03)

    - Manai, kad čia mano? - paklausiau
    - Ar iš balso neatpažįsti, dzieduli, -nepatiko Šventajai.
    - Nepyk. Ir balsas jau iš ano amžiaus.
    - Ir tik tiek? Negi daugiau nieko negali pasakyti? - neatsiliko Vidinis. Ir beveik piktai: - Tai tavo, drauguži, tavo. Ar ne laikas tą žmogų atkasti ir pamastyti, ar taip elgdamasis pats savęs neapkasei kaip Žmogaus? Ir dar: nemanyk, kad prie poezijos galėčiau kišti nagus, redaguoti ar kaip. Geriau pagalvok, ar nepribrendo laikas atsiminti daugiau. Ne tik Radijo karietos juk būta. Oi, ne tik! …                                 
    - Net ir esė? Taip?                                             
    Vidinis pakėlė galvą, žvilgtelėjo į akis ir paėmęs knygą - segtuvą:
    - Eime, Šventoji. Te dziedulis pailsi. Su esė ar be jos, su arkangelu Mykolu ar jo pasiuntiniu. Pasirinkimas nemenkas. Tegu…
Pasidalinkite su kitais 2009-07-11 07:09
Proza
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...

24

Alfonsas iš Meilės planetos
,          Varnas varnui akies nekerta, - regis, taip jau iš senovės žinoma patarlių ir priežodžių pasaulyje. Specialiai bandau daugiau sužinoti iš to pasaulio apie man mielą paukštį, bet ne ką pešu. Dar viena patarlė po ranka, būtent: ir praustas varnas nebus baltas. Štai viskas, ką turiu apie varną - vyrą. Kaip nenorėtum, o mano žinios skurdžios. Apie varną-moterį jų daugiau, bet labiau rūpi varnas. Kol yra Šklėriai ir šilinių krašto senasis varnas Šklėrius, kitų dar vadinamas Goliumi, suprantama, kodėl taip - jau senokai esame pažįstami, net susibičiuliavę. Bet dabar prisideda ir kiti dalykai. 

    … Dangus platus, švarus, geras. Ir keletas jo pietiniame pakraštyje skridusių varnų nežadėjo nei gero, nei blogo. Skrenda, nuskris, praskrisdami gal kuris kranktelės, bet tikriausia, kad ir taip neatsitiks. Tačiau šį kartą mano akys paukščius budriai laikė savo akiplotyje ir pamačiau, kaip vienas atsiskyrė ir it pikiruojantis bombonešis slysta mano pusė. Kas jam atsitiko, pamaniau, ir lyg pasisveikinimui:
                        Jei ji gudresnė
                                                    negu jis,
                        užkimba ne žuvis - žvejys…
    Varną nuo varno, kai jie danguje, atskirti nemoku, bet puikiai žinojau, kad manimi susidomėjęs paukštis -  ne Golius. O pikiruojantis  paukštis krypties nekeičia. Dar suspėjau:
                        Atskirti pagal kailį
                          galima ne tik turtuolį,
                          bet ir kvailį.
    Varnas krito ant galvos. Neskaudėjo. Gal būt todėl, kad ant galvos pamačiau labai sušiauštus, kudlotus, tankiai išaugusius plaukus. Tiesiog ne plaukai, o iš jų suveltas paukščio lizdas. Kėliau rankas, ėmiau varną. Gražus, mielas, bet kažkodėl piktokas, nori pasidraskyti, žiojasi, kremta rankų pirštus, bet paglostytas lyg aprimsta.
    - Nagi, varnai. Kas tau? Argi dangaus maža?                       
 
      … Nubudau ir sapnas išnyko, bet su atmintimi. Žinojau, kad tos dvi afogramos priklauso Alfonsui Jociui ir pirmą kartą perskaitytos 1993 m. išleistoje  knygoje “Laimės kaukė”.
    Nėra Alfonso Jocio.  Šiemet jau trylika metų, kai jo nėra. Ė, Alfonsai, Alfonsai! Kaip gi taip! Toks jaunas dar, o nėra. Nors argi iš tikrųjų taip? Tas sakymas “nėra” man vis labiau nepatinka ir atrodo kaip didi, nusikalstama visuotina melagystė. Tiesiog masinė...
                          Kai jau savęs nesuprantu
                          einu su masėmis kartu, -
   
    perskaičiau jau vartydamas jo “Laimės kaukę”. Ir toliau:
          “Gyvenu savo paties  sugalvotoje  Meilės planetoje, apie kurią kasdien  sukasi  devyni  žmogiškojo gyvenimo  žvaigždynai:
                              Tikėjimo, Proto, Dvasingumo,
                              Šeimos, Doros, Sąžinės.
                              Tiesos, Ištikimybės ir Darbo”.
 
    Šią Alfonso knygą ir anksčiau, nors perskaitytą, bet neretai paimdavau į rankas, pavartinėdavau ir vėl padėdavau, kažką mėgindamas galvoti, bet nieko doro nesigaudavo. Gal būt trukdė artumas, nes čia, Kryžiokuose, tik per gatvę, yra jo, kaip ir kitų kaimynų, nedidukas apie 5 arų žemės sklypas su dar vis statomu namu.
    - Ė, Alfonsai, Alfonsai! - vėl užtraukiu savo atodūsį,  bet dabar suprantu, kad tie trys varnai yra man jo pasiųsti. Na, tieji du, pasilikę danguje, bala juos žino, gal jie kitais adresais skrenda, bet šis, trečiasis, nusileidęs ant galvos, jau surado savo adresatą. Belieka tik suvokti, ko jam prireikė.
    Ateinu prie šiaurinio Pastogės departamento lango, žiūriu, bet tai nebūtina. Be lango atsimenu ir žinau, kaip kas yra. Iš trijų pusių sklypą spaudžia kaimynų tvoros, o pietinis pakraštys, prisiglaudęs prie skersgatvio, apsodintas tujomis. Vienos aukštos, aplenkusios namo kaminą, dar iš jo rankų pasodintos, kitos mažesnės - ir jau pasodintos po jo mirties. Ne kartą jas glosčiau savo rankomis, o kelias šakeles buvo padovanojusi Alfonso Jocio našlė. Maniau, sugebėsiu išsaugoti, išsiauginsiu, bet, deja, nepavyko...
      - Kaip miegojai? - girdžiu atsiradusį Vidinį.
      - Miegojau? Miego daugiau, negu reikėtų.
      - O kur Kandžius? - ieškodamas akimis vėl klausia. - Iš ugnies, iš žaižaruojančių žarijų vos ištraukiau.  O dangau! atrodo mažas, o niekaip nesugebu ištraukti. Kaput! Suspirgės! Kas daryti? Ir bėda, kad jis nenori mano pagalbos, kuri jam lyg ir kenkia, nes jis pats kažką gelbsti. Aš traukiu, o jis nepasiduoda, traukiu, o jis nepasiduoda, nors jau spirga. Va taip dar ilgiau užtruktų, ir amen, numirtum sapnuodamas... Širdis ir dabar kaip ant siūlelio pakabinta. Ir susapnuok tai. Bet kur Kandžius? - rūpėjo pamatyti ištikimą mudviejų draugužį.
      -Sakyk, ar esi ką nors skaitęs iš Alfonso Jocio poezijos?
      - Jocio? a. a. mūsų kaimyno? O kodėl parūpo? Bet jeigu ir neskaičiau - ne bėda, galima bus perskaityti. Ir netgi reikės perskaityti, bet tu, Pranuci, klausyk, kaip toliau būta, - stengėsi iškalbėti savo sapną Vidinis.
      - Ir va matau, kad iš ten, kur Kandžiukas tose žarijose spirgėdamas kapstėsi, iššoko dar du šuneliai. Mažesni už jį. Jų pradžioje nemačiau, jiems padėti negalėjau, o jis – matai! - iš po žarijų iškapstė. – Ir lyg būtume miške, pašaukė: - Kandžiau, kur tu?! Ateik gi!
      Šunelis buvo čia pat. Tereikėjo tik pasilenkti ir pakelti ant rankų. Vidiniui to sakyti nereikėjo. Priglaudė pakeltą Kandžiuką prie krūtinės ir:     
      - Va dziedulis klausė, ar ką nors esu skaitęs iš Alfonso Jucio poezijos. Ne tik, Kandžiuk, skaitęs, bet kai ką ir mintinai išmokęs: 
     
                    Dešimtmečiai…  jau keturi!
                    O aš - viltim užkandu.
                    Nebečiulbėk man, vytury!
                    Kažkas dalgius galanda…

                          Ateis, Paklaus: ir ką veikei? -
                          Rašiau… gal net mylėjau…
                          Kaip sielos  reikalus tvarkei? -
                          Kentėjau, kiek galėjau…

                  Vis kenčiantys! Vis neskanu!
                  Pūliuojantys… žaizdoti...
                  O sielos - pilnos akmenų!
                  Nei pjauti… nei parduoti…

                          Sunki ta giltinės dalia!               
                          Aš vėl viltim užkandu
                          Pasislepiu  sausoj  gėlėj
                          Ir Ji manęs neranda.

                Dešimtmečiai… jau keturi!
                O aš - vis laukiu, laukiu
                Nebečiulbėk man, vytury!
                Palik nors laimės kaukę.
                 
                          (A. Jocys “Laimės kaukė”)
       
      - Trys varnai danguje, trys šuneliai žaižaruojančiose žarijose. Sutapimas? Aš laikau rankose nusileidusį varną tikėdamas, kad jis pasiųstas Alfonso, tu, Vidini, kartu su Kandžiumi deklamuoji jo eilėraštį...
    - Man nesunku. Našlė Vida Jocienė mums dovanoja vyro trijų knygų rinkinėlį, išleista jo mirties dešimtmečiui. Tereikėjo perskaityti ir daug kas atsiminė. Bet, Pranuci, sakyk, apie kokį dangų su trimis varnais čia kalbi?...
    (Iš „Kryžiokų vasaros“)
Pasidalinkite su kitais 2009-07-12 15:31

25

Alfonsas iš Meilės planetos
,          Varnas varnui akies nekerta, - regis, taip jau iš senovės žinoma patarlių ir priežodžių pasaulyje. Specialiai bandau daugiau sužinoti iš to pasaulio apie man mielą paukštį, bet ne ką pešu. Dar viena patarlė po ranka, būtent: ir praustas varnas nebus baltas. Štai viskas, ką turiu apie varną - vyrą. Kaip nenorėtum, o mano žinios skurdžios. Apie varną-moterį jų daugiau, bet labiau rūpi varnas. Kol yra Šklėriai ir šilinių krašto senasis varnas Šklėrius, kitų dar vadinamas Goliumi, suprantama, kodėl taip - jau senokai esame pažįstami, net susibičiuliavę. Bet dabar prisideda ir kiti dalykai. 

    … Dangus platus, švarus, geras. Ir keletas jo pietiniame pakraštyje skridusių varnų nežadėjo nei gero, nei blogo. Skrenda, nuskris, praskrisdami gal kuris kranktelės, bet tikriausia, kad ir taip neatsitiks. Tačiau šį kartą mano akys paukščius budriai laikė savo akiplotyje ir pamačiau, kaip vienas atsiskyrė ir it pikiruojantis bombonešis slysta mano pusė. Kas jam atsitiko, pamaniau, ir lyg pasisveikinimui:
                        Jei ji gudresnė
                                                    negu jis,
                        užkimba ne žuvis - žvejys…
    Varną nuo varno, kai jie danguje, atskirti nemoku, bet puikiai žinojau, kad manimi susidomėjęs paukštis -  ne Golius. O pikiruojantis  paukštis krypties nekeičia. Dar suspėjau:
                        Atskirti pagal kailį
                          galima ne tik turtuolį,
                          bet ir kvailį.
    Varnas krito ant galvos. Neskaudėjo. Gal būt todėl, kad ant galvos pamačiau labai sušiauštus, kudlotus, tankiai išaugusius plaukus. Tiesiog ne plaukai, o iš jų suveltas paukščio lizdas. Kėliau rankas, ėmiau varną. Gražus, mielas, bet kažkodėl piktokas, nori pasidraskyti, žiojasi, kremta rankų pirštus, bet paglostytas lyg aprimsta.
    - Nagi, varnai. Kas tau? Argi dangaus maža?                       
 
      … Nubudau ir sapnas išnyko, bet su atmintimi. Žinojau, kad tos dvi afogramos priklauso Alfonsui Jociui ir pirmą kartą perskaitytos 1993 m. išleistoje  knygoje “Laimės kaukė”.
    Nėra Alfonso Jocio.  Šiemet jau trylika metų, kai jo nėra. Ė, Alfonsai, Alfonsai! Kaip gi taip! Toks jaunas dar, o nėra. Nors argi iš tikrųjų taip? Tas sakymas “nėra” man vis labiau nepatinka ir atrodo kaip didi, nusikalstama visuotina melagystė. Tiesiog masinė...
                          Kai jau savęs nesuprantu
                          einu su masėmis kartu, -
   
    perskaičiau jau vartydamas jo “Laimės kaukę”. Ir toliau:
          “Gyvenu savo paties  sugalvotoje  Meilės planetoje, apie kurią kasdien  sukasi  devyni  žmogiškojo gyvenimo  žvaigždynai:
                              Tikėjimo, Proto, Dvasingumo,
                              Šeimos, Doros, Sąžinės.
                              Tiesos, Ištikimybės ir Darbo”.
 
    Šią Alfonso knygą ir anksčiau, nors perskaitytą, bet neretai paimdavau į rankas, pavartinėdavau ir vėl padėdavau, kažką mėgindamas galvoti, bet nieko doro nesigaudavo. Gal būt trukdė artumas, nes čia, Kryžiokuose, tik per gatvę, yra jo, kaip ir kitų kaimynų, nedidukas apie 5 arų žemės sklypas su dar vis statomu namu.
    - Ė, Alfonsai, Alfonsai! - vėl užtraukiu savo atodūsį,  bet dabar suprantu, kad tie trys varnai yra man jo pasiųsti. Na, tieji du, pasilikę danguje, bala juos žino, gal jie kitais adresais skrenda, bet šis, trečiasis, nusileidęs ant galvos, jau surado savo adresatą. Belieka tik suvokti, ko jam prireikė.
    Ateinu prie šiaurinio Pastogės departamento lango, žiūriu, bet tai nebūtina. Be lango atsimenu ir žinau, kaip kas yra. Iš trijų pusių sklypą spaudžia kaimynų tvoros, o pietinis pakraštys, prisiglaudęs prie skersgatvio, apsodintas tujomis. Vienos aukštos, aplenkusios namo kaminą, dar iš jo rankų pasodintos, kitos mažesnės - ir jau pasodintos po jo mirties. Ne kartą jas glosčiau savo rankomis, o kelias šakeles buvo padovanojusi Alfonso Jocio našlė. Maniau, sugebėsiu išsaugoti, išsiauginsiu, bet, deja, nepavyko...
      - Kaip miegojai? - girdžiu atsiradusį Vidinį.
      - Miegojau? Miego daugiau, negu reikėtų.
      - O kur Kandžius? - ieškodamas akimis vėl klausia. - Iš ugnies, iš žaižaruojančių žarijų vos ištraukiau.  O dangau! atrodo mažas, o niekaip nesugebu ištraukti. Kaput! Suspirgės! Kas daryti? Ir bėda, kad jis nenori mano pagalbos, kuri jam lyg ir kenkia, nes jis pats kažką gelbsti. Aš traukiu, o jis nepasiduoda, traukiu, o jis nepasiduoda, nors jau spirga. Va taip dar ilgiau užtruktų, ir amen, numirtum sapnuodamas... Širdis ir dabar kaip ant siūlelio pakabinta. Ir susapnuok tai. Bet kur Kandžius? - rūpėjo pamatyti ištikimą mudviejų draugužį.
      -Sakyk, ar esi ką nors skaitęs iš Alfonso Jocio poezijos?
      - Jocio? a. a. mūsų kaimyno? O kodėl parūpo? Bet jeigu ir neskaičiau - ne bėda, galima bus perskaityti. Ir netgi reikės perskaityti, bet tu, Pranuci, klausyk, kaip toliau būta, - stengėsi iškalbėti savo sapną Vidinis.
      - Ir va matau, kad iš ten, kur Kandžiukas tose žarijose spirgėdamas kapstėsi, iššoko dar du šuneliai. Mažesni už jį. Jų pradžioje nemačiau, jiems padėti negalėjau, o jis – matai! - iš po žarijų iškapstė. – Ir lyg būtume miške, pašaukė: - Kandžiau, kur tu?! Ateik gi!
      Šunelis buvo čia pat. Tereikėjo tik pasilenkti ir pakelti ant rankų. Vidiniui to sakyti nereikėjo. Priglaudė pakeltą Kandžiuką prie krūtinės ir:     
      - Va dziedulis klausė, ar ką nors esu skaitęs iš Alfonso Jucio poezijos. Ne tik, Kandžiuk, skaitęs, bet kai ką ir mintinai išmokęs: 
     
                    Dešimtmečiai…  jau keturi!
                    O aš - viltim užkandu.
                    Nebečiulbėk man, vytury!
                    Kažkas dalgius galanda…

                          Ateis, Paklaus: ir ką veikei? -
                          Rašiau… gal net mylėjau…
                          Kaip sielos  reikalus tvarkei? -
                          Kentėjau, kiek galėjau…

                  Vis kenčiantys! Vis neskanu!
                  Pūliuojantys… žaizdoti...
                  O sielos - pilnos akmenų!
                  Nei pjauti… nei parduoti…

                          Sunki ta giltinės dalia!               
                          Aš vėl viltim užkandu
                          Pasislepiu  sausoj  gėlėj
                          Ir Ji manęs neranda.

                Dešimtmečiai… jau keturi!
                O aš - vis laukiu, laukiu
                Nebečiulbėk man, vytury!
                Palik nors laimės kaukę.
                 
                          (A. Jocys “Laimės kaukė”)
       
      - Trys varnai danguje, trys šuneliai žaižaruojančiose žarijose. Sutapimas? Aš laikau rankose nusileidusį varną tikėdamas, kad jis pasiųstas Alfonso, tu, Vidini, kartu su Kandžiumi deklamuoji jo eilėraštį...
    - Man nesunku. Našlė Vida Jocienė mums dovanoja vyro trijų knygų rinkinėlį, išleista jo mirties dešimtmečiui. Tereikėjo perskaityti ir daug kas atsiminė. Bet, Pranuci, sakyk, apie kokį dangų su trimis varnais čia kalbi?...
    (Iš „Kryžiokų vasaros“)
Pasidalinkite su kitais 2009-07-12 15:31

26

Pranas
Tebus jos vardas Gražuolė
Kelias valandas, susitarę per jas nesusitikti, su Vidiniu atskirai mąstėme apie susiklosčiusius reikalus. Laikas išseko ir girdžiu, kaip Vidinis nuleido kumštį ant stalo. Ne baimė, o juokas ima,  matant tokį kumštį. Ne ką juo priplosi, bet įspūdis reikšmingas. Man jau sunku prisiminti, kada jis taip – pliaukšt! Kita vertus, stalas toks, kad, kaip pasakė apie ji žinomas poetas – čia (aplink, prie jo, kartu) Lietuva gyveno. Neabejojau, kad jis kartu su ilgais suolais Pastogės departamentui padovanotas viliantis, kad jie bus reikalingi ir padės spręsti užgriuvusius opius reikalus. Ir va, kaip sakiau - Vidinio kumščio smūgis ir:
    - Gana! Šitaip daugiau negalima! Į ką bepažiūri, geriausiu atveju matai tik pradžią. Nieko  neturime. Sodo sezonas nyksta, trumpėja diena po dienos. Ir nei poilsio nėra, nei padaryto darbo, - norėjo būti piktas ir įtaigus Vidinis, bet reikšmingesnis atrodė tuomet, kai prislopino balsą ir, žiūrėdamas man į akis,  paklausė: - O blakė? Ką apie ją mes žinome? Net vardo  nemokame sugalvoti. Velnias jos nematė - te turi jį vardą, kad ir, sakykime, gražiausią. Gražuolė. Liežuvis nuo to nenuplyš,  o šitaip paglosčius ją, manau, kad galėtume ne abejones, o žinias dėlioti į savo istorijų užrašus.
    - Vėl blakė. Bet jeigu nuoširdžiai, ji man irgi neišeina iš galvos. Bet ko daužai stalą? Ar manai, kad dėl to kas keisis?
    - Daužiau ir galvą. Žinoma, ne į sieną. Gal dėl to ir suvokiu, kad vienu du be kolektyvinės paramos problemų jau neišspręsime. Senatvė ne tik laiką trumpina, bet ir kvailiu daro. Reikia paties gyvenimo paramos, - dar beveik kartojo girdėtą mintį ir sakė,  kad ir ilgi suolai, ir stalas, kur gyveno Lietuva, yra tik įžanga į prasmingą  reikalų supratimą: - Kodėl negalėtume prie jo sukviesti bent dalį tų, kurie naudojosi jais - sėdėjo čia, kalbėjo, srėbė  barščius, raikė duoną... Kurie  gyveno. Kodėl?
      - Na, iš tikrųjų, kodėl?, - padėjau jam klausti: - Kodėl?
      - Aš nežinau, kaip reikia juos pašaukti, bet jeigu į sapnus sugebėjai įeiti, jeigu su arkangelo Mykolo pasiuntiniu susibičiuliavai, jeigu... - ir ūmai beveik kuždėdamas;- Sakyk, kodėl man nieko nekalbi apie savo vaikaičius. Ar manai, kad jeigu jie nutyli karaliaus prisikėlimą, tai ir visur tylu? Ė, kol nori nenori, o tenka gyventi su blakėmis, tokie dalykai nebūna nepastebėti.
      - Sėski, Vidini. Senatvė, kad ją nelabasis paspringtų. Jeigu garsiau išsižioji, žiūrėk, ir neišeina minties sulipdyti. Tu apie kokius mano sūnaičius, dukraites kalbi ir kodėl kalbi? Ar kad prie šito stalo ir ant šių suolų sodintume? Jie dabar, žmogau, mokslais ir  studijomis, kaip būti muškietininkais užsiėmę. Jie dar gyvena, o ne gyveno.
      -Negudrauk!
      -Tu taip manai?
      Mano toks neva nenoras kalbti apie anūkus Vidiniui nepatiko. Prisėdo ant suolo, padėjo smakrą į rankos  delną ir nors  fotografuok – parimo kaip mūkelė, kaip pakelių išdrožtas dievulis.
      -Taip, dzieduli, ponas Vidinis ir blakė jau susidainavo. Bet jis kalba teisingai. Nieko neprikiši - protingai kalba. Jeigu nebūčiau girdėjusi jų pašnekesio, nemanau, kad galėčiau kalbėti tokius žodžius. Tikriausiai, kad ne. Te ir Gražuolės vardą ji, blakė, turi. Bent juo bus kilni ir graži.
      - Sakai, girdėjai pašnekesį. Tai gal ir užrašiusi?
      - Ne. Aš blakių giminei nepriklausau, - pasakė knyga- segtuvas (Šventoji) ir man buvo gera išgirsti tą jos „ne“. Išlaisvinus smegenis nuo nereikalingo balasto buvo galima, net, sakyčiau, reikėjo stebėtis, kaip greitai vystosi naujos gyvybės atmaina, kurios galimybės egzistuoti Visatoje yra nepalyginai  didesnės negu žmogaus. Nesunku įtarti, kad blakė ir knyga - segtuvas yra to paties proceso produktai ir ne jų – net ir ne blakės - kaltė, kad jos yra būtent tokios, kokias yra. Šio proceso produktai kuriasi, vystosi, noksta, progresuoja, dažnai aplenkdami žmogaus galimybes visose jo veikos sferos. Šnipinėjimo sferoje taip pat. Ir kuo jie profesionaliau išmano savo darbą, tuo labiau reikalingi žmogui. Kai mokslo šulai sako, jog žmonijos istorija dabartiniu pavidalu baigiasi, kad žmonės yra tik tarpinė grandis evoliucijos procese, tai sako jie tą ne iš pasakų siužetų, o turėdami po ranka aibę konkrečių tvarinių. Dirbtinio proto pradmenys įsiterpia į mūsų kasdienybę jau taip raiškiai, kad jo nematyti, nepaisyti pats Dievas neleidžia. Atsirado kompiuterinė kalba, mąstymas, gebėjimas savarankiškai pritapti prie žmogaus ir jo poreikių. Kompiuterinio žmogaus mąstymo procesas akivaizdus ir traiškyti jį, ar blakės, ar knygos - segtuvo, ar kitokio daikto pavidale tėra tik  Donkichoto kovos su vėjo malūnais reikalas. Tiesa ta, kad į gyvenimą  ateina dirbtinis intelektas, jau sugebantis vystytis pats.
    Su Vidiniu jau buvome įpratę kalbėtis su knyga- segtuvu (Šventąja), tačiau pagalvoti apie jos intelektą, gebėjimą jį lavinti kažkodėl neatrodė reikalinga. Šį sykį atsitiko taip, jog greitai supratome, kad toks tokį pažįsta geriau. Ir Šventosios nuomonė apie blakę, supratimas, kad prasminga jai suteikti Gražuolės vardą, kilstelėjo jos intelektą aukštyn, suvokiant, kad tai neišskirtinis reiškinys dirbtinio proto pasaulyje. Širdyje pasidarė erdviau ir aš, pakilęs nuo suolo, pasakiau:
      -Vadinasi, mielieji, laukia greitos krikštynos. Krikštysime blakę. Ir tebus jos vardas Gražuolė.
      - Duok Dieve, kad ji elgtųsi su mumis, kaip paliepia šis vardas, būtent – elgtis gražiai, - pasakė Vidinis ir pridūrė: - Gerai būtų šalia turėti Joną . Šis, matyt, geriausiai išmano krikšto darbą, bet... kur jį paimti. 
    - Kur  jis  rasti? Tik noro reikia, - pasakė Šventoji.
    -Taip, Joną surasti nebus sunku, - sutiko Vidinis, -bet kunigo turbūt nekviesim. Ir suprantu taip, kad krikštynos turėtų būtų kuklios Pagal galimybes, kuo mažiau publikos. Manau, kad labai viešintis ji nenorės.
      Kalba  apie  krikštynas  kuriam laikui pradangino užmarštyje mano  smalsumą sužinoti ką  galvoje laikė  Vidnis,  minėdamas mano vaikaičius ir klausdamas, kad: „ar manai, kad jeigu jie nutyli karaliaus prisikėlimą, tai ir visur tylu? „
    Na, bet laukti liko nedaug...
(Iš “Kryžiokų vasaros“)

27

Gražuolės padėka
- Palaukite minutėlę, - paprašė Vidinis mudviejų su Šventąja ir, nuėjęs prie etažerės, atsinešė saujoje blakę. Nedidukė, apžėlusi ūsais, gebanti prisiderinti prie bet kurios spalvos ir kuomet ją padėjo ant stalo, kaip mat ištirpo jo spalvoje. Maskuotės poveikis netikėtai efektyvus: - Nesislėpki,  geriau kaip yra - nebus, - pajuokavo ir rimtai: - Greit blakės nebus. Ji dings kaip į vandenį, bus užmiršta ir jos vietoje atsiras Gražuolė. Kaip tau patinka tokia lemtis, a?
    - Ponas Vidini, mes apie savo lemtį mažiausiai galvojame. Bet nemanau, kad yra kažkokios priemonės padaryti taip, kad dingčiau be pėdsakų. Kita vertus, vandenyje mes irgi laikomės neblogai. Nemokame prigerti net tuomet, kai nuskęstame. - Ir jau atsiminusi, kad čia ne tik Vidinis: - Labas, ponai! Žinau, kad norite mane pakrikštyti Gražuolės vardu. Deja, jau žinau, nes vis tik esu blakė ir nereikia manyti, kad esu tik ten, kur esu.
    Supratau, apie ką ji kalba, bet todėl ir - tfiū!, kad taip neatsargiai elgėmės užmiršę, kad ir per atstumą kiekvienas mūsų žodis blakei nukrenta į ausį. Bet šaukštai po pietų. Kas būta - būta. Net apgailestauti nebetinka. Todėl surežisavęs linksmesnę šypseną:
    - Lengva tau nuo svetimų lūpų surinkti informaciją, kuomet esame tokie neapdairūs. Bet juk labai sunku neužmiršti, kad gyveni su blakėmis, kuomet jų šalia net nėra.
    - Ne, nesakau, kad mūsų publikoje rinkti informaciją sunku. Ir ne tik čia. Net seime,  net vyriausybėje, net prezidentūroje nesunku. Beje, ponas vežėjau, nepykite, kad vadinu „vežėjau“. Tikrai nusipelnėte tokios pagarbios atminties. Tiek metų mane išvežiojote karieta Pasostės erdvėje, kad negaliu nebūti dėkinga. Tai buvo ne darbas, o tiesiog malonumas. Ramu. Tylu. Jokių įtarimų, kad su blake kartu. Deja, kai palikote karietą, perdavę vadžias Astei, supratau, kad prie jūsų pripratusi taip, jog kitoje kompanijoje man neįmanoma ištverti, kad galiu nustipti. Net ir prie Astės man nebuvo garai.
    - Vadinasi?
    - Ir Jūs, ir Vidinio, ir „Dženės „ karietos praeitis su jos žlugimu, man žinoma iki gyvo kaulo.
      - Vadinas?
      - Taip! taip! Kai „Dženės“ karieta dar girgždėjo tik tavo galvoje, aš jau buvau prisegta prie jos instrumentų. Patogiausia jausdavausi botkotyje. Tau botagas kaip šuniui uodega - kad ir kaip skubėdavai,  jo niekuomet nepamiršdavai, nepalikdavai. Ir svečiose net su juo.
    - Vadinas?
    - Taip. Visa informacija išlikusi. Kad ir labai norėtumei užtrinti  blakę, o ne, šitaip nedarysi. Rankos nepakils! Nors man mirti čia prasmingiau, negu... Bet stop! - pati save sudraudė blakė. - Gyvenimas vis dėlto žiaurus. Iš tikrųjų buvau prisiekusi nepalikti savo šefų ir priesaikoje daviau sutikimą bausti mirtimi, jeigu atsitiktų kitaip. Dabar gi - matote! -  atsitiko būtent taip. Todėl man Gražuolės vardas net ne todėl reikalingas, kad jis gražus, jis bent šiek tiek saugos. Gražuolė! Kam gali galvoje šauti mintis, kad kalbama apie blakę! Nemanau, kad kas galėtų lengvai susivokti, kad Gražuolė - tai blakė. Beje, iš tų labai nedaug, pasirinkusių išdavystės kelią. Neapykanta man stipresne, kad esu ne tik blakė, bet  blakė- išdavikė. Net ir jūs dėl antrosios priežasties - bent jau Šventoji – manęs labiau neapkenčia.
      - Velnias griebtų! - sukruto Vidinis, - mes kažko kito norėjome tavęs prašyti. O ko? Užmiršau.  Iš tikrųjų, anot psichologės Barselonos, įkritome į tokį amžių, kai perskaitęs antrą sakinį, jau užmiršti pirmą. Reikėtų tokių diedukų gailėtis, o jiems tenka skaityti ir net rašyti. Žodžiu, reikia dirbti.
    . - Ir labai nelengvai – pritariau ištikimam bičiuliui, - labai nelengvai, Vidi.
      -  Ponas Vidinis, matyt,  nori išgirsti pasakojimą apie sumaištį prezidentūroje, išgirdus pranešimus apie karaliaus Mindaugo prisikėlimą, - pasufleravo užmirštą norą lig šiol tylėjusi Šventoji. - Tai, ką pasakojote Vidiniui, labai įdomu. Ar ne šito norėjo paprašyti Gražuolės.
    - Gražuolė! - giliai, laimingai atsiduso blakė, nedideliu kūnu išžaižaruodama gausią gamą spalvų, sušvitusių it mažas lauželis ant didelio stalo. Mintyse toptelėjo: ot, jeigu jį padidinus milijonus ar milijardus kartų ir užkelus kažkur virš Vilniaus katedros, koks nuostabus reginys...  Bet iš tikrųjų – stop!
    - Atsiprašau už sentimentalumą, bet, patikėkite, toks jausmas man pirmą kartą. Jo niekuomet nebuvau patyrusi. Net ir tuomet, kai segė ordinus. Bet jums irgi to nesuprasti - jūs visą laiką gražūs. Įpratimuose,  pripratimuose sunyksta gražiausi dalykai, - kalbėjo Gražuolė ir dar paspingsėjusi spalvomis,  lengvai sugrįžo prie ankstesnės šnekos.
    - Sakot, jums Šventoji ir ponui Vidiniui buvo įdomus mano pasakojimas, tačiau tokia miela proga galėčiau pademonstruoti įrašą, kaip tai vyko. Beje, nekalbėjau apie sąmyšį visoje prezidentūroje. Tai dviejų žmonių, dviejų bičiulių, tai prezidento ir jo patarėjo pašnekesio įrašas. 
      - Autentika?
      - Būtent, - ramiai pasakė Gražuolė. Ir nežinau, ar kada Pastogės departamente  buvo tokia tyla. Taip, jos čia neretai daug, bet ši išliko įsimintina net atmintį praradusiems diedukams. Joje vis aiškiau pradėjau girdėti savo paties supratimą, kad ši blakė irgi yra Dievo dovana, ją reikia, būtina  išsaugoti, o tai padaryti nelengva.
    - Gražuole, - pirmą kartą šitaip tariau jos vardą, - suprantu, kad jums reikalinga sargyba. Ir labai stipri. Bet mūsų tiek mažai...
      - Vežėjau, turite puikią, patikimą sargybą, o kad jos nežinote, tai laikas žinoti. . Aš kalbu apie  jūsų vaikaičius – muškietininkus. Argi gaili būti patikimesnė sargyba? - pasakė ir sujudinusi ūselį: - Dėmesio, ponai. Informacijoje suradau tai, ko atrodo, jums reikia . Manau, kad ir prezidentui  su jo padejuoju Ieželiu  irgi būtų įdomu išgirsti save iš tų metų...
Gal kada nors, o šį karta  jūs pirmesni...
(Iš „Kryžiokų vasaros“)

28

Pranas
Blakės įrašas + Jonas
Nežinau, ar blakės pademonstruotas įrašas koreguotas, redaguotas. Jeigu - ne, tai, manau, reikia stebėtis jos profesionalumu, talentu darant šiuos darbus. Tačiau tokios aukštos prabos dalykai vėlgi kelia įtarinėjimus. Nors neaiškiai, bet užlysdavo mintelės, kad gal čia blakė atsiradusi siekdama tikslų, kurie protingai užmaskuoti išsižadant ankstesnių šeimininkų ir tarnybos jiems. Bet, žinoma, neužmirštu, kad šios mano mintys yra atpūstos vėjų, jos plikos, be argumentų. Ir, matyt, geriausiai paaiškinamos tuo, kad dabarties gyvenime įtarinėjimai tampa tarpusavio santykių atributais. Tiesiog žmogaus jausenoje užkonservuota bacila, įtarinėjimais sauganti, kad neužkibtumei ant nematomų meškeriotojų meškerės. Sakoma, kad atsarga gėdos nedaro, bet ar visuomet? Ar kartais tokia atsarga neperauga į nuodėmę, į dvasinį apsikiaulinimą savyje?
      Iš pirmų žodžių pažinau Jo Ekscelencijos prezidento balsą.

JO EKSCELENCIJA:
    Suprantu, kad Lietuva šalis, kurioje visko galima tikėtis. Ir suprantu, kad dažniausiai čia įvyksta tai, ko sveikas protas nesitiki. Kad ir mano. Pats žinai, jog nesitikėjau, kad būsiu išrinktas prezidentu. Lietuva posovietinė. Apstu brazauskininkų. O ir landzbergininkai nešlovino. O ar neišrinko? Ir vis dėlto, kai girdžiu, jog kažkur po Lietuvą klaidžioja iš mirusiųjų prisikėlęs karalius Mindaugas, tai netikiu ir tiek. Dieve tu mano, į Europą einam, o tokios erezijos. Lyg jas kas specialiai gamintų ir daugintų. Bet juk nemenkas darbas. Reikalinga vaizduotė. Netgi, sakyčiau, protas.
IEŽELIS:
    Pirmiausia esame bičiuliai. Abu juk emigrantų padermės, pasakytum, iš tos pačios terbos duoną valgėme. Tik po to esi prezidentas, o aš vienas iš tavo patarėjų.  Dar niekuomet man taip nebuvo keblu pasakyti, ką pasakiau- tikim ar netikim, bet privalome (bent dabar, bent kurį laiką)  pagyventi Karaliaus Mindaugo prisikėlimu. Antraip būsime nesuprasti. Visa tauta tik tuo ir gyvena, bažnyčios pučiasi nuo tikinčiųjų spūsties, o prezidentūroje lyg nieko neatsitikę. Bet žinote, kad tokia ramybė joje iš tikrųjų yra tik vaidinimas.
     
    Taip kalbėjo Ieželis ir, manyčiau, kad įtikinančiai. Protingų žmonių prezidentūroje niekuomet nestigo, tačiau ne visi jie galėję pelnyti Jo Ekscelencijos vienodą palankumą ir pasitikėjimą. Ieželis visai atvejais buvo kitokesnis; jis ir patikimiausias, ir artimiausias, ir jam didžiausias pasitikėjimas. Tačiau prezidentas elgėsi protingai, savo klausimais padedamas koncentruoti pašnekovo mintis.      - 
      - O kada prezidentūroje ne vaidinama? - paklausė.
      - Taip. Jūs teisus, - bičiuliškai pasakė Ieželis: - Kur valdžia, ten ir vaidinimai. Bet juos maitina ne pasakos, ne mitai, o realybė, gyvenimas. Ir jeigu prezidentūra sumanytų vaidinti lyg nieko šalyje  neatsitikę, tai tegu taip nebūna, nes manau, kad atsitikę daugiau, negu Prancūzijoje, kada buvo laukiama Karolio Didžiojo prisikėlimo.
    - Betgi neatsikėlė. Kaip atgulė taip ir.., - teisybę kalbėjo prezidentas. O Ieželis atrodė laimingas, sulaukės tokios neva priešpriešos. Iš įrašo pasigirdo sujudusio  žmogaus bruzdesys, kažkokio paslinkto daikto cyptelėjimas.       
    - Patarėjas esu todėl, kad patarčiau. Tai va: kažką reikia daryti ir negalima nieko nedaryti. Bičiulis esu. Todėl vėl: reikia atsiminti, jog esame iš molio, iš kurio - kaip girdime - įžiestas karaliaus Mindaugo prisikėlimo stebuklas.
JO EKSCELENCIJA:
    -To tik ir betrūko. Užtikrinu, kad tai kažkokia komedija, bet tik ne karaliaus Mindaugo prisikėlimas.       
IEŽELIS   
    - Bet juk niekuomet tokio sujudimo nebuvo. O dabar? Argi negirdim? Ir, pavyzdžiui, aš suprantu saugumo šefą Mečį, kodėl jis tyli. Tikriausiai, jau ne viena diena, kai laiko saujoj telefono rageli, bet pasakyti “alio, prezidente”, neišdrįsta. Jis puikiai jaučia, kad jeigu ne balsu, tai mintyse apkaltinsite jį labiausiai nerimtu žmogumi. O tokie valstybės saugumo generalisimais negali būti. Kita vertus, tai inteligentiškas žmogus, tokie reiškiniai iš tikrųjų yra nesuprantami ir jam baugu, kad jūs jam nepatikėsite.
JO EKSCELENCIJA:
      - Žinoma, tuoj pat galiu susisiekti su Laurinkumi ir pasakyti- budėkit. Bet juk tai mažų mažiausiai iš kurios nors balandžio pirmosios užsilikęs pokštas, tas Mindaugo prisikėlimas.
IEŽELIS:
    - Kai kam Kristaus prisikėlimas ir po dviejų tūkstančių metų tėra tik pokštas, -

      išgirdome iš įrašo prezidento patarėją ir, būdami taip užsiėmę, niekas nesuspėjome pamatyti, kaip į Pastogės departamentą atėjo guvus, energija spirgantis vaikėzas, kuris it žinojo, kas kur čia  padėta. Tuoj pripuolęs prie stalo:
      - O kaip smagu! Jūs tikrai mokate žaisti kortomis, ponai? Ir aš moku, - ir išėmęs iš sulopytų, aptrintų kelnių kišenės kaladę kortų, miklia ranka pažėrė jas ant stalo: - Ką žaisim?  „Tūkstantį“? „Durnių“? „Važį? “ Viską  moku. Ir namanykite, kad kortos sužymėtos. Man pačiam nepatinka apgavikai.
    - O rašyt, skaityt moki? - pirmasis pradėjo atkusti Vidinis.
    - Nelabai, - prisipažino vaikėzas, užguldamas stalą net pilvu ir taisydamas kortų lošėjo vietą: – Nelabai.  Bet tai ir neįdomu.
    - Atsargiai! – išsigandau, kad neužgultų blakės, bet, regisi, ji padarė viską kas jos valioje, kad akys jos nepamatytų. - Ne, ne! Jeigu ir žaisime kortomis, tai ne čia, ne ant stalo. Bet kas gi tu esi, berniuk?
    - Aš esu Jonas.
    - Jonas? Man sakė, kad jums reikia  Jono. O kai manęs kam  prireikia, žinau, kad reikės lošti kortomis.     
    Atrodė, kad laikas juokauti dar neatėjo, bet širdyje jau šyptelėjau.
    - O kur bla... Atsiprašau, o kur dingo mūsų Gražuolė? - nesilioviau ieškoti akimis blakės, bet, matyt, ir Gražuolė atsigavo, nes mirktelėjusi spalvomis pažertose kortose, beveik linksmai pasakė:
    - Aš jau pozicijose. Ir kortas rinksiuos, kokios man tinka, kad būčiau graži. Ar ne, Jonai?  Tu jau sužaidė vieną partiją. Beje, puikiai. -Ir man su Vidiniu: - Ieškojote Jono mano krikštynoms. Kuo ne Jonas Krikštytojas...
  - O įrašas? Jis gi dar neišklausytas.
  - Ne dabar, -ryžtingai tarė blakė ir buvo aišku, kad ji teisi.
      (Iš „Kryžiokų vasaros“)
Pasidalinkite su kitais 2009-07-18 11:23

29

Pranas
Jonas + blakės įrašas
Jeigu toks netikėtas, nelauktas Jono pasirodymas būtų atsiradęs kitur, pagaliau, kad ir čia, Pastogės departamente, bet ne tokiu laiku, užklupus mus beklausiančius slapto blakės įrašo, tai toks įvykis praslystų nepaisomas. Pastebiamiau mūsų gyvenime nebūtų keitęsi. Gi šį kartą, sukėlęs sąmyšį, netikėtas svečias pritraukė dėmesį ir gal todėl niekas jo nepašaukėme Jonuku, o kaip susitarę  -„ponaiti Jonai“, bet dažniau - „ponas Jonai“. Atrodė, kad akys neregėjo, protas nesuprato, kad savo amžiumi jis nepriėjo iki pradžios mokyklos. Kaimo vaikelis. Įdėk į rankas botagą ir jis jau tipiškas piemuo. Apranga irgi savotiškas lakmuso lapelis – ne iš dvarų ar rūmų šis Jonas eina į gyvenimą. Ir didžiausias jo užgyventas  turtas yra čigoniška laisvė ir kortos. Net ir prie stalo, pašydamas ar dėliodamas jas, lošė ne „Kvailį“, o...  „Durnių“. Sunkiausias darbas ponui Jonui buvo surinkti nuo stalo pažertas kortas atgal į kaladę ir įsidėti kišenėje.
      - O aš maniau, kad pakortuosime iki valiai. Jeigu reikėtų, galėčiau ir močiutę pakviesti. Ji kortomis lošia neblogiau už mane, - niūroku, prietemos atspalvio balsu pasakė Jonas. Imlus jo protas jau pradėjo suvokti, kad ant atrodytų tuščio stalo yra neregėtas - negirdėtas jam daiktukas. Ir visas pono Jono dėmesys prilipo prie  spalvomis suspingsėjusios blakės.   
    - Kokia gražuolė! - atsiduso nustebimu.
    - Girdėjote, ponai. Štai kaip tikras krikštytojas atlieka krikštą. Pats jis bažnyčia ir pats krikšto vanduo. - Ir Jonui: -  Ačiū, pone. Aš priimu tavo krikštą, - pasakė blakė, bet suprasti, ar taip juokauja, ar sako teisybę, nebuvo įmanoma. Mums pasirodė, beje, kad ir ponas Jonas ištarė Gražuolės vardą kaip tikras Jonas Krikštytojas... Ė, ko tik nepasitaiko žmonių gyvenimuose! Ne visuomet net supranti,  kas reikalinga, o be ko galima apsieiti. Tačiau svarbiausiu Jono pasirodyme laikytinas kitas dalykas būtent - labai gerai suvokėme, ką reišia posakis, kad, esą, atsarga gėdos nedaro. Ir ypatingai tokiame mūsų gyvenime, kuris dar vis tvinsta, o bangavimas darosi stipresnis. Ir svarbu, kad tai buvo pasakyta, neatidėliojant ir laukiant geresnės  progos.
    - Atsitiko, ponai, daugiau, negu  matome ir patiriame. - pasakė Gražuolė: - Jono Krikštytojo netikėtas pasirodymas tik parodo, kad nesame saugūs. Taip, ponai. Apie jus, Vidini ir vežėjau, irgi buvau geresnės nuomonės, negu iš tikrųjų verti. Nemanykite, kad bijausi dėl savo gyvybės. Oi, ne! Manau, pajutote, kokios brangenybės slypi manyje. Bet įrašas, kurio dalį girdėjote, jis neturi didesnės vertės. Demonstruoju ne tai, kas svarbiausia. Blakė, bet ne kvailė
      - Jau ne blakė. Tu jau esi Gražuolė. O jeigu kartais taip pavadiname, tai todėl, kad užsimirštame. Neįpratę dar.
      - Aš žinau, kaip atrodo blakės. Aš jų irgi nekenčiu... O čia-. Ji moka spingsėti, būti spalvota. Tai tikra graaažuolė.  Ji turbūt moka ir cigaretę uždegti, – nekeitė savo gražaus matym  Jonas ir paklausė: - O ką reikia daryti, kad ją pakrikštyčiau?
    - Betgi,  ponas Jonai, - žiojausi žodžiui.
    - Sėsk, Jonai. Šios dienos darbą jau padarei. Sėsk, - ryžtingiau už kitus reikalus tvarkė Gražuolė. Supratome, kad išgirsime nutraukto įrašo tęsinį.
Vėl susikaupimas, vėl tyla, vėl įdomu.

JO EKSCELENCIJA:
    - Senatvė. Kai stukteli per septyniasdešimt, niekaip jos neužtušuosi - nei pudromis, nei plastikos operacijomis, nei tarnų parašytais pranešimais. Ji tokia pati prezidentūroje kaip ir kitur. O laikas pernelyg greitas. Ne gėda prašyti: sustok, valandėle! Sustok, nes  tu tokia graži..  Ir, regis, ji būtų stabtelėjusi, jeigu ne Mindaugas su savo prisikėlimu.
IEŽELIS:
    - Padariau, ką privalėjau padaryti. Ir kaip draugas, ir kaip prezidento patarėjas. Beje, kažkodėl mini tik poną Laurinkų. Galėtumei ir gynybos ministrą ..
JO EKSCELENCIJA:
    - Liną? Linkevičių?
IEŽELIS:
    - O kodėl -ne? Nes jeigu yra taip, kaip pasakojama, tai Mindaugo prisikėlimo liudininkais tapo jauni ir ginkluoti žmonės. Kur jie dabar? Reikia manyti, kad jie ten, kur ir karalius Mindaugas.
JO EKSCELENCIJA::
    - Įpilk, bičiuli. Ir sau, ir man. Vis tik dieviškas gėrimas viski. Vienas kitas lašelis ir daraisi  judresnis. Bet kalbėk. Mindaugo prisikėlimo reikalas iš prezidentūros žmonių, regis, tau labiausiai parūpęs. Ką  gi, ačiū. Tai pats slidžiausias reikalas, kurį man tenka spręsti. Nepalyginamai slidesnis negu, sakysim, atgaline data įpiršti Lietuvai dar vieną prezidentą... 
IEŽELIS:     
    Ir priversti Lietuvėlę turtingus ponus padaryti dar turtingesniais. Tačiau dabar siūlau nesukti iš kelio dėl takelio.   
JO EKSCELENCIJA:
    - Ką siūlai? Konkrečiai.
IEŽELIS:
    Tai ne protingiausias siūlymas, kuriuos esi iš manęs gavęs. Tačiau prisilaikant ypatingo atsargumo, manau, jog reikėtų surasti tokį žmogų, kuriuo patikėtum kaip pats savimi. Ir įpareigoti kuo skubiau surinkti patikimą medžiagą, nepaliekančią jokių abejonių dėl karaliaus Mindaugo prisikėlimo. Laikas dar laukia, tiksliau - jis dar lūkuriuoja, visuomenės sąmonę teužpildydamas nuogirdomis, spėlionėmis, abejonėmis, tikėjimu ir netikėjimu, o valdžių vyrai baiminasi savo sprendimais nepasirodyti kvailiais. Žodžių, įvykis dar bręsta. Iki jo galutinio apsireiškimo, iki jo oficialaus iškėlimo viešumon dar, manyčiau, šiek tiek laiko yra. Bet labai svarbu, kad bet kuri kita instancija neužbėgtų už akių prezidentūrai.. Arba teksią pripažinti, kad stebuklas įvyko, arba paneigti: esą, galvose nesąmonių  turime daugiau negu proto. Būtent dėl tokių galvų šis stebuklas ir atsiradęs Lietuvoje. Taigi liaukimės, piliečiai, gyventi nesąmonėmis.
JO EKSCELENCIJA:
    Tačiau visi tokie pareiškimai tik tuomet, kai rankose ne žvirblis, o  briedis.
IEŽELIS:
    - Briedis šiuo atveju patikima medžiaga, nenuginčijami įrodymai. Manau, kad į medžioklę tokio briedžio išėję daug kas - ir Algirdas  Brazauskas, ir Arūnas Paulauskas. Manau, kad Vytautas Landsbergis taip pat. Ir daug kas. Bet medžioklė ši tokia, kad bent kokia  viešuma gali sužlugdyti patį medžioklį. Arba visos kortos jo rankose, arba jis politinis numirėlis...
JO EKSCELENCIJA:
    - Todėl ir kalbi apie  slaptumą.
IEŽELIS: 
    - Apie ypatingą slaptumą.
JO EKSCELENCIJA:
    - Bet kuomet tiek daug medžiotojų medžioja tą patį briedį, tai net ypatingiausias slaptumas neįmanomas.
IEŽELIS:     
    - Viskas Dievo valioje. Būčiau bent kiek jaunesnis, pats pasisiūlyčiau. Dabar  tokiom darbui, gerbiamasis prezidente, jau netinkamas. Reikalingas veiklesnis žmogus. Kas jis? Deja, bent šiuo  momentu negaliu pasakyti.
    - Viskas, ponai. Ačiū. Aš irgi pavargstu, - pasakė Gražuolė.
(Iš „Kryžiokų vasaros“)
Pasidalinkite su kitais 2009-07-19 09:17

30

Pranas
Parašai ant lango stiklo
Į Pastogės departamentą ateiti nepatogu - atskaičiavus kojomis vienuoliktą laiptų, reikia pralįsti pro lubose išdrožtą angą, vadinama durimis. Mano metuose tai ne patogiausias pakilimo būdas, kaip, beje, ir nusileidimo. Tačiau vėlgi tai savotiškas jėgų pasitikrinimas - džiugu jausti, kad į aukštumėlę užlipi nesiskolindamas pagalbos. O tuomet apie ateitį negalvoji.
      Anga iškirsta prie šiaurinio Pastogės lango, bet matosi ir nemažas rytinės padangės pakraštys. Prie jo, žiūrėdami su Vidiniu  į Rytų dangų, netikėtai, bet smagiai ir gal net įdomiai praleisdavome rytinius susitikimus, vėliau kažkodėl juos pavadinę Saulėkylos pasitarimais.  Manėm, kad gal toks sumanymams - žaidimas mums nepaklus, gyvensime kaip iki tol, bet savo nuostabai jie prigijo. Šitaip prasidėdavo diena, o patekant saulei dažniausiai išgirsdavau pirmą dienos mūzą – Vidinio padeklamuotą eilėraštį. Čia mums labai talkino „lietuvio kalendorius“, ir ypatingai tuomet, kai rytai būdavo debesuoti, be saulės spindulėlio. Kalendorius nepaisydamas, kaip atrodantis dangus, kasdien ištikimai žymėjo saulės patekėjimo laiką ir būtent tuo laiku Vidinis pradėdavo deklamavimą. Jo eilėraščiai visokie, bet dažniausiai atsiradę pagal nuotaiką, neieškant tematikos.
      Šį kartą atėjau čia gerokai anksčiau. Matyt, norėjosi pabūti netgi be Vidinio. Sustojau prie lango įprastoje vietoje ir apžvelgiau akimis dar prieblandos apniauktą padangę. Bet, atrodo, kad dangaus nebuvo...
   
      ... Tėvas padėjo šaukštą ant stalo ir beveik sudejavo:
      - Nežinau, sūnau, iš kur toks atsiradai. Kažkokios pasakos, filosofijos tavo galvoje. Ak, Viešpatie! Nebausk tėvų jų pačių vaikais. Nebausk, Aukščiausiasis! Aš tavęs prašau, meldžiu.
      Kada tai  buvo, pagalvojau, ir įtikinėjau, kad, girdi,  visai nesvarbu, kada, svarbu, kad buvo.
    - Duonos nėra, - tada pasakė motina. Ir tuputį pyktelėjusi: - Keista, aplik žemė, žemė, o duonos nėra. Nedidelė žmogaus burna, o pasirodo, kad visą duoną suvalgo. Ir kas daryti, kaip toliau gyventi? Kartais irgi pagalvoju, kad Dievas kažką labai tauraus paslėpė nuo mūsų. Gal jam įdomu matyti, kaip verčiasi  jo tvarinys, kai ant stalo nebūna duonos.
      - Fė! - vėl iš TADA garsiai išpūtė tėvas. - Abu labu, motina ir vaikas. Nors dėkis ant galvos kepurę ir bėk iš šitų namų.
      Ir jau atrodo, kad nebuvo tada, šyptelėjau ir lyg dabar: 
      - Tėve, aš tave myliu. Kaip tu bėgsi? Tegu ir man nebus lengviau, kaip tau.

      Dangus švito. Kryžiokuose viršum  „Mirtos“ sodo bendrijos namų – namelių, viršum medžių, tvorų šviesos padaugėjo, bet netikėtai krūptelėjo labai netolimas gegulės „Ku-kū“. Pakėliau akis, norėdamas paieškoti giesmininkę, bet ji nutilo. Kas atsitiko? Klausk, klausk: „Ku-kū, kas man vaikius išperės? “ Gal kas ir atsiras, bet ar  ne laikas liautis dėti kiaušinius į svetimus lizdus, a?
    - Kitaip nebus. Taip jau sutverta, - išgirdau pakilusį į Pastogės departamentą Vidinį ir, paduodamas man seną laikraštį: – O tu dėkis akinius ir paskaityk. Man padėjo. Manau, kad tau dar labiau, - pasakė, bet matydamas, kad akinių greit nesurasiu: - Gerai. Aš su akiniais. Perskaitysiu..
     
      „Prieš kelioliką metų su kolega (…) buvome pristatyti vienai damai. Ištiesiau jai ranką: „Kauzonas”. Pranas irgi štiesė: “Karlonas. ” Kad ims damos daržalinukė dukra kvatotis: “mamyte, mamyte, o kuris iš jų ant stogo gyvena? …”
      Gyventi ant stogo nei man, nei mano kolegai Pranui, žinoma, neteko, tačiau jau vėliau patyriau, kad Prano tėvui, Varėnos  rajono Šklėrių senbuviui Vincui Karlonui ant stogo yra tekę praleisti nemažai laiko. Ne, Karlsono jis ten, ant stogo, nevaidino, nors, kaip ir daug kas šiose artistų, grybų ir Karlono meniškai  sumeistrautų  medžio kryžių turtingose  Margionių - Kabelių  apylinkėse, jis -  “žmogus prie meno”. Kai remontavo Kabelių  bažnyčią, tai 80-tį Karloną užkėlė ant bažnyčios stogo. Bet ne “kaipo darbinyką, o kaip meninyką“, kažkokie  italų  turistai nufotografavo ir tą nuotrauką  išspausdino - visa Italija matė Karloną ant stogo”...   
      - Iš kur čia tai?   
      - Iš tavo užmaršties, - atsakė  Vidinis ir padavė 1996 m. gegužės 15d. (trečiadienio)  “Respublikos” dienraštį su Ferdinando Kauzono straipsniu “Karlonas, kuris gyvena ant stogo”.
      - Ačiū, Vidini. O Ferdinandą dievai žino kada mačiau. Gal dar tuomet, kai tėvas gyvas. Va, kaip bičiuli! Nežinai, kas kaip kada  atsišaukia. Kaip ir tu su Ferdinando Kauzono straipsniu apie tėvą.  Beje, sakai kad tau padėjo. Kas? Ar kad perskaitei?
      Iš Vidinio veido mimikos ir rankos mostų supratau, kad apie tai išsamiau kalbėti neatsargu. Tačiau „nuslysdamas“ nuo mano klausimo ir mikliai ant lango stiklo pirštu parašęs žodį blakė, nepakeitęs balso tembro, pasakė:   
      - Dabar nepražiopsok saulės patekėjimo laiko. Matai, kaip atrodo dangus. Plika akimi jos nepamatysime, - pasiėmė „lietuvio kalendorių“ ir perskaitė: “saulė teka 5’41. “ - Ir lyg nežinotų: - O, velnias griebtų! Šiandien gi šventė, Gegužės pirmoji...
      Šalia pirštu ant stiklo parašyto žodžio blakė, parašiau „suprantu.
      - Doras katalikas turbūt šią dieną praleis su Šv. Juozapu darbininku. Tai jo diena. O kaip jis ją pažymi, bene aš žinau? Blogiausia, kad tai dar ir pasninko diena - penktadienis. Vadinasi, dirbk iki prakaito, ir badauk. Gerai kur mūsų nėra, bet man nei su Juozapu nepakeliui, nei su pasninku.
    Ten, už sunkių ryto debesų, tekėjo saulė, pastogės departamento laikrodžiai rodė jos tekėjimo laiką, o Vidinis pradėjo rytinį deklamavimą:
                              Išsišokėli, ateik!
                              Reikia mažo skandaliuko,
                              Kad  pavasario erdvėj
                              Mūsų protai neapsnūstų.... 
    Atsiliepė ir gegulė, bet džiaugsmingai, taip, lyg padėjusi kiaušinį į svetimą lizdą: “Pakukuos! Pakukuos! Kukū-ku kukū-ku... “
(Iš „Kryžiokų vasaros“)


Âû çäåñü » Kūrybos oaze » SODO SEZONAS » Gyvenimas Kryžiokuose