Pranas
Jo Ekscelencija...
- Kur Jūs, varduvininkai! - pašaukiau mintyse, dar nepriėjęs laiptų į Pastogės departamentą, o užlipęs: - O, kiek čia  jūsų, ponios - ponai, daug!
      -  Kodėl daug? Kaip parašyta “lietuvio kalendoriuje“.
      - Labas, Vygandai. Jau ne tik apie varduvininkus. Sakau, dar saulė nepakilusi, o kiek daug Celsijų.
      - Bus dar daugiau. Šiuomet penkiolika tikrų mūsiškių. Te truputį žmonės atšyla. Gal nebus tokie pikti, - atsiliepė Valė.
      - Ne, ne! Jau nepikti, Vale. Pašildėt vakar ir … Ne, jau ne pikti. Jeigu dar šiandieną saulutės atokaitoje palaikysite, atkusime visai. Žmonės, kaip žolė. Bet - stop! Kodėl kalbi apie  „tikrus”  mūsiškius? Ar yra, ar bent pasitaiko ir netikrų?
      Prieš kelias dienas taip nebūčiau klausęs. Pirmą kartą atėjau į Celsijų - varduvininkų susitikimą žinodamas, kad šalia yra blakė - Gražuolė. Ir kaip pasakyti, kaip mirktelėti, kaip duoti žinią, įspėti, kad žodžiuose, net pajuokavimuose būtų atsargūs. Konspiraciniai reikalai siurbėsi apimdami abu smegenų pusrutulius. Viešpatie, nepyk, bet jeigu manai, kad  šitaip reikia gyventi net su sau artimiausiais žmonėmis, tai nėra tvarkos tavo sukurtame pasaulyje. 
      Nemenkas būrelis Celsijų, išgirdusių mano klausimą, nusijuokė taip skaniai, kad net neatsimenu, kada anksčiau taip buvo. Bet tai, matyt, kad būtų linksmiau, o rimti reikalai prasidėjo kitaip.
      - Dzieeeduliiii, - lyg išdainavo Valė. Pažiūrėk į „lietuvio kalendorių“. Per pastarąsias  dienas jokios žinelės ten nepalikta. Atrodo, kad jokio gyvenimo nebuvo. Net tavęs.
    - Nepyk, dzieduli, - parėmė Valę Vygandas, - Ji teisi. Taip, gyventi pagal mūsų kalendorių sunkiau. O kodėl? Jeigu neužmirši apie tai pagalvoti, tikrai suprasi. Tačiau  reikėtų pasistengti, kad Pastogės departamentas nebūtų tik vaizdinys ar geros įstaigos iškaba. Gal net piešinėlis. Atsiminkime: yra „lietuvio kalendorius“ ir jokių nuolaidų nei sau, nei kitiems. Padėkim  jam atlikti paskirtį taip, kaip prisakė jo sudarytoja Danutė Balsytė. Atsiverti pradžią, o ten akys pasigauna moto:
                             
                            „Lietuva - lietuvių Žemė,
                              nes kiekviena jos pėda
                          apšlakstyta mūsų Tautos krauju. “
   
      Kurį laiką patylėjau, net kilo mintis teisintis, kodėl dienoraštis pasiliko be įrašų. Bet kaip padaryti taip, kad būčiau suprastas? Nurijau sprangią piliulę ir kaip besugebėdamas pasišviečiau šypsena.
      - Kol yra “lietuvio kalendorius” net ir savo klaidas ištaisysime. Jeigu taip neatsitiktų, žinoma, būtų baisu. Ačiū, kad atėjote į naują dieną. Dievas jums darbų ir šiandien nešykštės. Bet supraskime, kad duodamas darbus, jis mums teikia ir naujas pamokas. Gaila, kad apie jas nekalbėdavome anksčiau, o dabar net nežinau, kaip tai padaryti. Nors, - pasakiau keisdamas balso tembrą, - ar atsimenate, kas seka po dienoraščio moto?
      -  Lietuvos himnas, - kažkas pašaukė iš Celsijų.
      -  Būtent! Būtent Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. O po jos seka jau kalendoriaus sudarytojos Danutės Balsytė žodis, - ir pakėlęs „lietuvio kalendorių“ viršum galvos citavau  seniai ir gerai iš jo išmokus žodžius: „Ši knygelė - tai plataus spektro kultūrinės, istorinės pakraipos švietėjiškas leidinys visiems, kiekvienam, kuris dar lietuvis“ ir palikęs trumpą pauzę, vėl: - Vadinasi?
    Celsijų ir varduvininkų publika pradėjo rimti, bet į mano klausimą niekas nebandė atsiliepti. Todėl greitai dėliojau paaiškinimą: - Tai vadinasi, ponios - ponai, kad mes dar lietuviai. Ir galbūt vieninteliai tokie, nes nemanau, kad kur kas gyventų pagal  1998 metais išleistą „lietuvio kalendorių.  O ką  darome mes?
        - Mes gyvename, - atsiliepė iš Celsijų būrelio sodrus balsas.
        - Taip, mes gyvename, - komentavau, širdyje džiaugdamasis, kad čia atėjau po dviejų kleboniškų: - Mes, ponios – ponai, gyvename ir  mokomės.
        - Argi naujiena žinoti, kad žmogus visą gyvenimą mokosi? Tik, žinoma, gaila, kad  turime bičiulių, kuriems pradinei mokyklai baigti gyvenimo neužtenka. O kad jums, dzieduli, jo neužtektų, tikrai nemanėm.
      Tokie varduvininko Vygando žodžiai mane gerokai sutrikdė, nes nesuspėjau iššaukti iš „lietuvio kalendoriaus“ dar vieną citatą apie tai, kad iš tikrųjų mąstyti šiandien apie rytdieną niekas netrukdo. Mąstyti dar galima, dar neuždrausta. Tik ar besugebame. Ar besusigaudome savyje ir aplinkoje. Ar tebeesame lietuviai. Bet ir po Vygando priminimo apie mano mokslus, bandžiau lakytis aukštumėlėje.
      - Taip, Vygandai, taip jaunas žmogau. Iš pradinių klasių neišlipu, bet, ačiū diev, ir ten pasilikęs šiomis  dienomis sužinojau, jog būna taip, kuomet, deja, prasmingiau kalendoriaus puslapius palikti atverstus ir tuščius, negu juos užpildyti dienos užrašais, - kažkaip valdiškai, sausa gerkle mečiau žodžius. Jaučiau, žinojau, kad jie vis dar ne tie, kokių reikia, bet kaip juos pasakyti, perduodant žinią, kad į Pastogės departamento gyvenimą įšliaužė blakė, kad netoliese esančios etažerės lentynėlėje gyvena Gražuolė.
    Man atrodė, kad į šį susitikimą reikia ateiti nepamąsčius, kaip turėčiau atrodyti. Paskutinę akimirką prisipyliau klebonišką, netrukus – kitą, ir kaip pirmą, taip antrą prarijau vienu ypu. Jaučiau, kad dieną pradedanti publika nesidžiaugs, bet elgsis suprantančiai, truputį nesuvokdama, kas iš tikrųjų vyksta. Bet kartu ir jausdama, kad gal taip reikia. 
      - Teisybės visi bijosi, ar- ne? Dziedulis irgi, - lyg mąstė, lyg truputį priekaištavo Vygandas: - Kiek beprisimenu, niekuomet užuolankom nekalbėjom. Sakėme, kad patys mokysimės teisybei žiūrėti į akis ir būsime laimingi, jeigu atsirastų mums pasekėjų. Dabar taip neatrodo.
      -Pamatę pasienyje ilgus suolus ir didelį stalą, taip ir manėme: teateina čia tie, kas nori išmokti kalbėti teisybę. Vietos tiktai nemažai, o sumanymas protingas. Bet ir stalas ir suolai dabar atrodo taip lyg jie per klaidą pateko į muziejų, - pasakė Rimgailė. Bet skaudžiausiai gėlė Valerija. Ji irgi dienos varduvininkė:
    - Dzieduli, betgi su kvapeliu. Dieve tu mano! dar saulė nepatekėjus, o – jau! Ką pasakys  Andrius Kubilius? Stipraus alaus rytinis dvokas jau lyg įprastas dalykas, bet dabar ne tik  alaus. Negi kuri nors kaimynė sugundė?
  Užstojo tyla, bet nežinojau, ką pasakyti. O kitiems buvo netgi įdomu. Bet vis tik Dievas  yra ir tą kartą manęs nepaliko. Net atrodė, kad ne aš, o jis pats pasako mano balsu.
      - Ką pasakys ponas Andrius Kubilius ar Dalia Grybauskaitė, regisi, visi žinome, bet ar visi žinome  ką pasakys Jo Ekscelencija Ružas. Jeigu dar čia vakar, užvakar, išskyrus savo publiką, nieko nebuvo, tai šiandien jau gali būti. Ir, beje, tokius dalykus reikėjo išmokti skaitant „lietuvio kalendorių“ ir mokantis dar pradžios mokykloje, O tai ką lig šiol kalbėjau, tik paistalai. Esmė gi ką tik pasakytuose žodžiuose. Ar juos reikia dar kartoti?
    Efektas pavydėtinai puikus. Ružo pavardė mūsų draugijoje buvo ištarta pirmą kartą ir nesakyčiau, kad prastai. Išskyrus Dievą ir mane, niekas nežinojo, kas Jo Prakilnybė yra.
    -Taip, taip, taip... Atrodo, kad  supratau... Taip, taip, taip, - pirmasis  atsitokėjo varduvininkas Vygandas ir komandavo: Publika, dėmesio! Rikiuok! Į pradžios mokyklą... bėgte  marš! – Ir nusitaikęs žvilgsniu į mane: - Bet, dzieduli, kalendoriuje  apie tai irgi nerašykime. Taip bus protingiau...
  (Iš „Kryžiokų vasaros“)

Pranas
Akis į akį
.      Arba laikas buvo sustojęs, arba atsitiko dar kitaip - tiesiog išnyko. Tikra tik, kad neišmanau, ką apie tai galėčiau pasakyti.
      - Sėsk, taip būna. Manom tik taip, kad stebuklai išnykę ir jie mūsų neveikia. Jeigu Atlantida pasirodytų vandenyno paviršiuje, manau, jau nebūtų stebuklas. Didžiausi stebuklai perkelti į naujus proto nešiotojus. Bet sėsk gi, - dar kartą nuo etažerės pasakė Gražuolė.
      Atsisėsti dar negebėjau, tačiau atsirandantys žodžiai jau pradėjo šildyti burną.
      - O! tu net neįsivaizduoji, kokia esi bjauri.
      - Argi reikalinga vaizduotė, jeigu tokia esu. Nemanyk, vežėjau, kad to nežinau. Bet vis dėlto ne atominė ar vandenilinė bomba. Tik kažkodėl tau a nei į galvą neateina mintis  pasakyti, kad – ach! – kokios jos bjaurios. Bet išgerkim... Pilkis ir išgerkim. Jeigu nori, galim net į Jo Ekscelencijos Ružo sveikatą.  Taigi, į sveikatą Jūsų Didenybe, kurios nėra, - pasakė Gražuolė ir nusijuokė, o paskui lyg pasigailėdama: - Vežėjau! Vežėjau! Tu netgi neįtarei, kaip ilgai Radijo karietoje tavo botkotyje gyvenau. Pažįstu tave daugiau negu „kaip nuluptą“. Kuomet vyksta tokie eksperimentai, ten blakių nebūti negali. Nėra Jo Ekscelencijos Ružo. Manei, kad mane šitaip suklaidinsi ir išprovokuosi rinkti informaciją apie nesamą Jo Didenybę, Prakilnybę ar Ekscelenciją.
      - Manai, ir Ražo nėra?
      - Aš kalbu apie Ružą. Jo Prakilnybę Ružą. Ir kalbu su Karlonu, o ne jo Didenybe Karlsonu. Mūsų darbe tikslumas nepaprastai svarbu, - pasakė blakė - Gražuolė. Tačiau kažkodėl nesidžiaugė, kad mane parklupdo ir kad negaliu jai net paprieštarauti, o tik pripažinti, kad yra taip, kaip yra ir kad reikalus Pastogės departamente žinanti ne blogiau kaip aš.
      - Jau ir ant stogo neleista gyventi be blakių. Kas atsitiko? Kas čia vyksta? Mano protas tikrai neišneša.
      Gražuolė subruzdo, pamirksėjo viena, kita, kelinta spalva. Ir neabejodama:
      - Džiaugeisi, kad Ferdinandą Kauzoną atsiminei. Mėgstu, myliu žmonės, kurie dar džiaugiasi atsiminę draugą. Manau, man pasiseks dar labiau sustiprinti tavo atmintį. Klausyk, ką jis parašė „Respublikos“ dienraštyje. Tiesa, seniai, bet mudu dabar kalbamės apie atsiminimus.
Tylėjau, laukiau, o netrukus išgirdau: 

      „Anuomet kartais užsukdavau pas Karlonus pagrybauti. Žinojau, kad Vincas anksčiau buvęs net kolūkio pirmininku ir „kaipo pirminykas“ buvęs labai žmonių mylimas. Ir tik po keliolikos metų, rinkdamas medžiagą apie lenkmečiu Vilniaus krašte veikusius Lietuvos žvalgybos agentus, išgirdau, kad ir Karlonas buvęs agentu ir „kaipo agentas“ buvęs labai rimtas ir nusipelnęs Lietuvai. Todėl vėl nukeliavau į Šklėrius susitikti su Karlonu, kad išgirsčiau tai, ko sovietmečiu jis man nebuvo pasakojęs“...

      Dabar jau be Gražuolės raginimų prisipyliau pilvotą klebonišką ir:
      - Būk sveikas, agente.
      - O kodėl „agente“? Kodėl ne „blake“? Mes su tavo tėvu abu blakės.  Kodėl jis turėtų būti agentas, žvalgas, o aš – blakė?
      - Jis patriotas. Lietuvis. Dirbo Lietuvai.
      - Tai neturi reikšmės, kam jis dirbo ir kaip. Abudu tos pačios profesijos broliai. Tik va, pasirodo, kad aš blakė, o jis, tavo tėvas, žvalgas, agentas. Mane reikia traiškyti, o jam ant krūtinės kabinti didvyrio ženklus.
      - Vėlu. Jau vėlu.
      - Žinau, kad vėlu, bet mano žodžių esmė - kita.
      - Betgi tai mano tėvas, - nesurasdamas nieko geriau pasakiau Gražuolei ir gal pirmą kartą  šiame varde išgirdau kažkokį artumą, patrauklumą. Jau nemaniau, kad toks vardas slepia tik bjaurastį. Bet ką daryti, jeigu net nežinai, kiek metų Gražuolė gyveno karietos botkotyje, man net neįtarius, kad taip.
      - O degtinė gera. Ne tautinė, ne nacionalinė, bet gera. O tu, Gražuole? Ar jau noras praėjo. Atsimink, kad garuoja.
      - Užsimerk. Arba nusigręžki. O tai vėl priepuolis užgrius.
      Instinktyviai paklusau tokiam Gražuolės prašymui, kartu užsimerkdamas ir nusigręždamas. Išgirdau stikliuko skambtelėjimą, o atsisukęs ir atsimerkęs, regėjau, kad jis išdžiovintas iki paskutinio lašelio.
      - Taip, degtinė gera, - pripažino Gražuolė, - nepaisant kad net  pigesnė, negu mūsiškė, nacionalinė. Tfu! Arti bažnyčia, toli Dievas. – Ir žiūrėdama į butelį su užrašu ant  etiketės  „Super liuks“: -  Gal dar po vieną išeis, - pasakė, bet neatrodė, kad jai labai rūpėję, išeis dar po vieną ar ne. Paspingsėjo viena, antra, kelinta spalva ir klausė: - O ką, ar Šventoji ir šia prasme šventa. Su Vidiniu kaip su tavimi tekę būti,  o su Šventąja – beveik ne. Suprantu, kad jai gerokai trukdau, bet to tikrai nenoriu. Ne jos ir ne mano kaltė, kad mudviejų protinis vystymasis vyksta netapačiai. Kultūra visuomet atsilieka nuo agresijos. Gal niekas taip gerai kosmosui nepadėjo kaip kriziniai sovietų ir amerikonų santykiai. Žvalgyba arba, pasak tavęs, blakių institucija irgi atliko didžiulį progreso šuolį. O knygos- segtuvai... Jos irgi, žinoma, progresuoja, bet argi taip?  Mes šia prasme šiandieną čia, o ryt jau ten. Jos gi kaip vakar čia, taip šiandien čia. Tūpčioja vietoje kaip aš dabar etažerėje. O tai, ką Šventoji su Vidiniu renka į knygos puslapius ir tau skaito, faktiškai baigiu užmiršti.
      - Bet tau mes kažkodėl rūpime. Manau, kad ne dėl gražių akių.

  (Iš „Kryžiokų vasaros“)
Pasidalinkite su kitais 2009-07-31 00:02

Akis į akį -3
.    ... Tėvo kalbos įrašas nutilo ir abu su Gražuole užgriuvo tylėjimas. Buvo kažkas ne taip, kaip paprastai būna tyloje. 
  - Viskas? – atrodo, nepravėręs burnos paklausiau.
    Jau buvau įsėdęs aptrintame, sename fotelyje. Pastogės departamento lankytojai dažnai stebėdavosi, kodėl tokį šlubį laikau, tačiau išmesti jį lauk trūksta valios. Jau ir pats  puikiai supratau, kad seni daiktai pasidarė mielesni. Jie pažįstantys, geriau suprantantys tave ir jie žino, kaip ilgai buvo reikalingi. Daug visa ko matę, matyt, nesistebėtų pajautę, kad  išmetami į sąvartyną ar kraunami į krosnį ugniai užkurti. Nėra nieko, kas nebūtų žegnota lemtimi, nepaisant ar ją kas gali suvokti, ar ne. Man atrodo, kad su kai kuriais senais daiktais pramokau kalbėti, o ypatingos tylos ir susikaupimo laiku jaučiu iš jų sklindančią biologinę energiją, kuri verčia galvoti, jog išėjusieji išeina persitvarkydami kitokiu buvimu.
      Gražuolė neskubėjo atsakyti ar viskas, bet man to jos net klausti nereikėjo - žinojau, kad ne viskas. Buvo skaudu suprast, kiek daug mirties paliekame, nepaglostydami daiktų savo atmintimi. Kol yra senas daiktas, vadinasi, dar galima tikėti, kad jis susižadins, kažkaip subruzdės, virptelės ir iš atminties pakils visokie vaizdai. Tuomet imk teptuką ir piešk. Nepatinka piešti - pražiok burną ir kalbėk, ką matai ir atsimeni. Ir tuomet, žinau, pajausi, kad Dievas yra ir jis tikrai su tavimi, o išėjusiųjų pasaulis atsikelia pabūti, kad turtingiau pagyventum dvasioje.
- Ne viskas, Gražuole. Ne, - prakalbau tyliai, nepakeldamas balso, susimąstęs ir labai neskubėdamas. - Žinau, kad ne viskas. Ten dar daug yra mano tėvo. Ir keista, kad per tiek  metų niekaip neatsirasdavo reikmė pačiam pakelti laikraštį ir skaityti. Kad ir kasdien. Atsimenu, kaip tėvas sėdėdavo šitame fotelyje ir suprantu - juk tai pasaulis, o ne tėvas. Ir kiek jų daug, tėvų, taip ar kitaip sėdėjusiu  foteliuose ir bet kur. Bet va tėvo balso atmintimi atkartoti nesugenu. Tik žodžiai. Nors argi teisinga sakyti „tik“?

„>Šaknys nesispyrė nešiot literatūrą. Bet ar sunku knygas pernešt. O po antra, galėjau ir nenešt, ale pas mus Šklėriuose ar Margionyse taigi jokios lietuviškos knygos ar laikraščio nėra. O žmonės tai suveina ir man, kaipo Šklėrių šv. Kazimiero draugijos pirminykui, tų laikraščių ir knygų baisiai reikia“

Gražuolė dar vis tylėjo. Matyt, irgi žinojo, kad ir žmoguje yra tyla, kurioje - o dangau! – kiek daug galima išgirst, sugebėjus joje įeiti. O gal ta tyla vaikščiojanti, keliaujanti, pati ateinanti į žmogų, bet kaip ten bebuvę, šį kartą  laisvai, nenušluostęs dulkių nuo seno laikraščio, skaičiau apie „Karloną, kuris gyveno ant stogo“. Vadinasi, galėjau tai padaryti be blakės?
Galėjau, bet, deja, nepadariau. Todėl jeigu savyje išpažįsti meilę tiesai ir ją gerbi, nori nenori, o už tai reikia padėkoti Gražuolei.
- Bet  juk tai blakė. Neužsimiršk. Tik vardas toks - Gražuolė. Tfū!
- Bet gal po mano padėkos Gražuolėje blakės sumažės, jos bus mažiau?
Mintys siaučia, pešasi, ginčijasi, Vienos taip, kitos kitaip. Tyla, o joje kunkuliuoja dega pragaras. Tik ji, Gražuolė, matyt, tegali pasakyti, kokiais tikslais čia atkakusi, bet argi protinga nežinoti, kad nieko blogo nepadariusi. Kol kas nieko, o būnant kartu su ja horizontai plečias ir suvoki šio padaro galimybes. Jos didelės.
Tas trumpas laikas prie etažerės mane praturtino dar viena  mintimi – puikiai žinojau, kad jeigu kokio stebuklo dėka Gražuolė virstu angelu, juo vis tik negebėčiau patikėti. Žinant, kuo toks angelas buvo anksčiau, kad ir gerą darydamas, vis tiek kažkokie šešėliai atplūsta iš praeities, susimaišo su jo nauja kokybe, neleisdami jam išsigryninti. Ne jo tai  kaltė, bet gi ir ne mano, kad negebu jo priimti be šitų šešėlių.
- O jeigu tai tavo tėvas? - superšti  sąmonėje.
- Gana! Užtenka! - draugiškai mintyse patapšnojau pats sau per petį. - Pats savęs už ausų neiškelsi, kad ir š... įkritęs, o žmogau gyvenime be jo neapsieinama.
Dabar manau, kad maždaug šitokiu supratimu prasidėjo kitoks bendravimo su Gražuole etapas. Kaip jis atrodys, ogi sunku net spėti, bet palikti ją etažerėje ir varginti save tik mintimis apie  ją – neatrodė teisinga. Visa tai, ką iš jos išgirsdavome, - būdavo padaroma jos iniciatyva. Gerai, tegu ir toliau taip, bet kodėl turėtume ją atstumti žinodami, kad nesugebame nuslėpti savo sumanymų.
- Gal dar po kleboniška. Ką?
- Bus laiko. O tau, beje, ne būtų antra. Lyg ir užtenka, kad neužsimirštumei, jog esu blakė. Užtenka, vežėjau. Gal neuždainuotume dar, bet neužsimiršk. Save sugebu apsaugoti, tau sunkiau.
Ir tuomet  vėl išvydau, ką jau buvau matęs - žmogaus ranką, kurios pirštai šį sykį suspausti į tvirtą kumštį. Ranka pakibo  viršum etažerės. Smogus juo, nemanau kad  net stiprus žmogus išsilaikytų  ant kojų. Greit supratau, kad ne rankos kumštį demonstravo. Rankai buvo svarbiau parodyti žiedą. Mačiau kai iš jo akies sumirksėjo ir nutįso adatų trasa. Prasmeigusios Pastogės departamento sieną jos viena paskui kitą skrodė dangų, palikdamas paskui save žėruojančią ugnies liniją.
- Taip, ištikus reikalui gebu gintis. Tačiau esu jau sakiusi, kad mane patikimiau gina sukaupta informacija. Jeigu jos net nebūtų, nežinau bent kiek gudresnio šalies vadovo, kuris tuo patikėtų. Bet nesakau gi, kad esu tuščia.
- Taip, seniai seniai, turbūt dar vaikystėje žinojau, kad gali būti raitelis be galvos. Dabar  gi matau, kad yra ranka be raitelio.
- Ranka, be žmogaus, norėjai pasakyti.
- Tai beveik tas pats, Gražuole. - Ir paklausiau, ar nenorėtų, kad jai parūpinčiau kvepalų.   
- Taip, vežėjau. Kvepalų reikia, bet dėl jų nesitrukdyk. Blakės kvapo  Pastogės departamente nebus. Prižadu. O dėl Šventosios irgi nesijaudink . Kaip nors sutilpsim  Ji supranta, kad aš protingesnė. Vadinasi, ir ji protinga.

(Iš „Kryžiokų vasaros“)

Pranas
Snustelėjau (1)
Jau atrodė, kad esu užmiršęs sodo sezono pradžios nutikimus. Bet ilgokai negebėjau suvokti, kaip galėję atsitikti, jog išnyko mano popietiniai snūstelėjimai saulutės atokaitoje.
      Kitiems, net artimiausiems žmonėms, atrodydavo, kad snaudžiu. Iš tikrųjų buvo kitaip. Aš dirbau. Buvau žmogumi, kuriam nereikėjo atsiminti, kaip kas būta praėjusiame laike. Tiesiog jame buvau. Ten vėl karieta „Dženė“. Vėl botagas. Vėl Aldona, ilgų kelionių palydovė. Vėl tie patys regėjimai, kalbos, visa aplinka. Per tiek metų absoliučiai niekas nepasikeičia. Tokios rūšies dalykai neigė įsitikinimą, kad negalima antrą kartą įeiti į tą pačią upę. Pasirodo, kad galima. Tą patyriau, žinau, tik, žinoma, tenka pripažinti, kad reikalinga parama pasireiškimams, kurie lyg ir paslėpti nuo žmogaus pojūčių. Ak, nori, Pranuci, pabūti kaip kadaise? Taigi prašom! Snūstelėki, kad ir menką popietinę valandėlę. Tuomet jau nesunku manyti, kad kažkieno rankose yra mechanizmas, galintis atsukti laiką atgal. Ten vėl viskas taip, kaip įėjus į upę pirmą kartą. 
      Taigi, kaip atsitiko, kad užmiršdavau snūstelėti? Nemaniau, kad priežasčių reikia ieškoti savyje. Ir paspėliodavau, kad gal per daug neapdairiai buvo leista  pasinaudoti paslaptyje užskliaustomis žmogaus dvasios galimybėmis. Kita versija, kad gal buvo leista tiek kartų snūstelėti, kiek prisakyta tvarkdario. Bet tai gerai, nes šitaip buvo leista patirti, kiek daug galių slypi dvasioje.
      Šį kartą neužmiršau, kad reikia snūstelėti, tačiau didesnės reikšmės neteikiau. Ir vis tik kažkur dvasioje dirgino nujautimas, kad šį kartą man pavyks.
      - Jeigu ilgai snūduriuosiu, pažadink, - paprašiau žmonos.
      Turbūt, snustelėjau. Sakau „turbūt“, bet ar iš tikrųjų taip buvo, nesiryžtu liudyti, bet žmona, pamačiusi mane atmerktomis akimis:
      -Tai ko nemiegi. Saulutė šviečia, šildo. Miegok. Netrepsėsi savo departamente mums viršum galvų. Na, iš tikrųjų, ką ten veikti? Pasakyk geram žmogui, kad senis tokiame karštyje  tiesiog  po šiferiu gyvena, ir niekas nepatikės. 
      - Turbūt, turbūt, -  pasakiau jai, - bet mano galva jau buvo pilna vaizdų ir atminties. Ir visa tai be miglų, švaru ir aišku kaip ant delno.
   
      - Jus kviečia arkangelas Mykolas, - pasakė jaunas vaikinukas, primenantis bažnyčiose prie altorių kunigams patarnaujančius vaikus.
      - Ačiū, - nustebau. - Dabar?
      - Taip. Einam, pone. Arkangelas Mykolas mūsų laukia.
      - O kur dingo jo pasiuntinys? Paskutinį kartą mačiau jį įeinantį į titnagą. Nuo to laiko neteko susitikti.
      - Jūs viską sužinosite, pone.
      - Galite vadinti mane vežėju. Toks esu. Taip paprastai vadina. Kiti dar dzieduliu.
      Prieš akis pasirodė jaunas, gražus žmogaus. Matyt, jis nemėgdavo sėdėdamas leisti laiką. Nors žinojau, kad tai karo, kovų vyras, tačiau jis man tokiu nepasirodė. Juo labiau nebuvo panašus į arkangelą Mykolą, aprašytą Raimondos Baublytės. Esą, raudonplaukis, įdegęs ir atrodo, kaip karys - dėvi raudoną žvilgančią mantiją su žaliais švytinčiais paryškinimais, rankose laiko dvirankį kalaviją, turi vario spalvos sparnus. 
      Man jis nepasirodė toks „sukarintas“. Jo veide nepamačiau išraiškų, žyminčių ryžtą, užsispyrimą, valią. Labiau buvo angelas gerąja prasme, kuriam svarbu būti bėdoje su artimu, padedant jam ir nepastebėtai pasitraukti, kuomet tokia jo pagalba jau būna  nereikalinga.
      - Labas, vežėjau. Atleiski, kad anksčiau negalėjau priimti. Žinojau, kad norite susitikti.
      - Man labai rūpėjo jus pamatyti. Dabar gi net sunku patikėti, kad sugebėjote įveikti Šėtoną. Labai  jau...  Nepykite,  bet atrodote mano metų,  kai dar karves ganiau.
      - Tai irgi darbas. Ir nelengvas, - lyg šyptelėjo.
      - Labai nelengvas. Ypatingai tiems, kas ganėm po plikus, lyg saulės išdegintus laukus.
      - Taip. Šilinių dzūkų laukai ir be saulės kaip išdegę. Žolei išaugti sunku. Būdavo, karvutės kaip ožkutės. Nedaug to pienelio. Tik ruginiai buzai pabaltyti.
      - Dabar jau kitaip. Tie laukai miškais apsodinti, o balos, raistai pievomis suvešėjo. Dar sovietiniai laikai, o karvutės jau kaip meškos - vos pilvus ir tešmenis paneša.
      - Dabar dar kitaip. Ištuštėja tas kraštas, - pasakiau ir nenorėdamas užgriozdinti galvą man nemielais dalykais, vėl pabandžiau sugrįžti prie arkangelo kovinių žygdarbių, -
Neįtikėtina, bet faktas, jog Liuciferį nugalėjote. Kas žino, kaip dabar atrodytų dangus, jeigu būtų atsitikę priešingai. Ačiū už jūsų pergales.
      - Ne, šitaip nedėkokite. Kol yra Liuciperis arba kitaip - Šėtonas, dangui visuomet gresia pavojai. Karas vyksta kasdien. Jis kaip kvėpavimas. Net nejunti, kad kvėpuoji, o, žiūrėk, netikėtai užspringsti arba net ir žvakę uždegti prireikia. Bet būna krizinių, gal net kritinių proveržių. Tuomet  jau..., - keitė veido išraišką arkangelas, bet po pauzelės lyg atsiminęs: - Aha, norėjote žinoti, kodėl nepasirodo mano pasiuntinys. Jis dabar ligoninėje, p. vežėjau.
      - Santariškių?
      - Ne, ne! Ne Vilniaus Santariškėse.
      - Būčiau aplankęs. Tikrai. Nuo Kryžiokų ne taip toli.
      - Ačiū. Jam pranešime apie gerus jūsų ketinimus. Beje, ta, o kartu mūsų pasimatymo proga, deja, tenka pasakyti, kad užstojo pavojingas laikas. Dangaus ir Pragaro santykiai įtempti. Todėl taip ir atsitinka, kad didesnės paramos jums teikti negalime. Vis dėlto pirmiausia  reikia apginti dangų.
      - Suprantu. Vadinasi, kelionių karietos popietiniuose snūstelėjimuose nebus. Gaila, žinoma, bet,  kaip sakėte,  pirmiausia reikia pasirūpinti Dangaus apsauga.
      Arkangelas Mykolas  sparnus suglaudė taip, kad man jų nesimatė. Tik jų išlenkimai kilstelėti aukščiau pečių. Pamaniau, kad greit užbaigs susipažino ir galbūt pagarbos ceremoniją ir, palydėjęs ligi durų, parodys kelią atgal į Kryžiokus ir ten turimus rūpesčius. Tačiau reikalai kryptelėto laimingiau:
    - Prisėskim. Dabar jau prisėskim, - pasakė ir, paėmęs už rankos alkūnės, lydėjo į salės gilumą.

  (Iš „Kryžiokų vasaros“)