Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » SODO SEZONAS » Gyvenimas Kryžiokuose


Gyvenimas Kryžiokuose

31 40 57

31

Proza (7440)
Šiukšlių Dėžė (17829)
Vaikams (1766)
English (795)
- (1457)
Po polsku (373)
Konkursas (48)
Iš viso: 83120
Naujas kūrinys
Čia galite publikuoti savo naują kūrinį.
Vartotojams
Jūs esate: frantisekas
Dabar naršo: 55 (11)
Paieška:   

Jūs turite: 20 taškų
Mano namai
Mano duomenys

Mėgstamiausieji

Atsijungti

Kita
Apie rašyk
Pagalba
Naujienos
Autoriai (10798)
Rašytojai
Apklausos
Fotogalerija
Mūšiai
Nuorodos
Reklama





Kūriniai Pranas Neįsisąmoninta realybė

Pranas
Neįsisąmoninta realybė
Nors Pastogės departamente beveik niekuomet vienas nebūni, bet jos publika užsimiršti nekliudė. Pasitaikydavo ilgų valandų, kuomet nesijausdavau, kad kas  bent akies krašteliu stebėtų. Dabar reikalai kardinaliai pasikeitė - reikėjo supainiotus reikalus išraizgyti ir sudėti juos eilės tvarka. Bet kaip tai padaryti? Jau anksčiau buvo kilusi mintis, persinešti į Pastogės departamentą lovą, kad galėčiau jaustis lyg sakyme - tavo čia dienos, tavo ir  naktys čia. Tačiau niekuomet nemaniau, kad naktys galėtų slysti pro atmerktas akis. O ne! Dieve saugok! Nemiega naikinti savęs neketinau. Dabar tokia baimė trukdė įvykdyti lovos perkėlimo operaciją. O lig tol dažnai net užmiršdavau, kad parsivežti iš Šklėrių  titnagai turi savus gyventojus ir viename jų apsistojęs arkangelo Mykolo pasiuntinys. Atrodė, kad neužima vietos ir Celsijai kiekvieną rytą mielai sveikinamės ir malonu, kad prie jų draugiškai pritampa ir dienos varduvininkai. Bet va ta diena, kuomet Pastogės  departamente atsirado blakė, taqigi Gražuolė. Tiesa, nedaug ją kas taip vadina. Šventoji sąmoningai stengėsi išvengti būti kartu. Mudu su Vidiniu išlikome pagarbūs jai, bet tai irgi daugiau vaidinimas. Bėda, kad atėjo įtarimas, jog vaidybos meną jį valdo geriau, subtiliau, protingiau. Atskirti jos vaidinimus nuo realybės buvo neįmanoma arba reikia apie ją žinoti daugiau, negu žinome. Tačiau mintis, kad ją galima sutreškinti, galutinai apleido mūsų smegenis. Tai jau buvo Pastogės departamento gyventoja. Bet skaudžiausia, kad sieloje įsimetę pradėjo siausti slogūs įtarimų skersvėjai kur sustoji, kur prisiglaudi, jie pučia tiesiog pašvilpaudami ir nėra užsklando, kuriuo sugebėtum pastoti jiems kelią. Net Vidinis prarado šimtaprocentinį pasitikėjimą, jau nekalbant apie kitus. Užtat dabar žinau nepaisant kur atsirastų blakė, tuoj dingsta tarpusavis kolektyvų arba pavienių žmonių pasitikėjimas Tai nuodas, tai sprogstamas užtaisas, kuriais žmoguje  nuodijamas ar sprogdinamas jo žmogiškumas. Ir reikia būti labai girtam, kad kalbėdamas žodžius, nesisaugotum ar kas jų neišgirs ir ar taip juos kalbi, kad įtarimų dozė sumažėtų iki minimumo.
      - Tu įsitikinęs, kad Gražuolė negeba judėti.
      - To protingiau klausti Šventosios.
      - Knygos - segtuvo?
      - Nežinau, ką ji tau paskys, bet manau, kad abi jos iš to paties konstruktoriaus rankų, - pasakė Vidinis. Ir neva abejingai mostelėjęs ranka uždainavo:
           
                  Dievas davė man protelį,
                  Kad nesėdau į laivelį...
 
      - Apie kokį laivelį kalbi, Vidini. Ar ne tą, kuris skendo į dugnelį?
      - Sakau, Pranuci, kad nežinau, ar blakė... atsiprašau, ar Gražuolė geba judėti, ar tik apsimeta, kad negeba. O apie jų protą, regisi, išsamiau esi su Šventąja kalbėjęs ar net diskutavęs. Jo vienu svarsčiu nepasversi. Šventoji jo turi tiek, kiek turi, bet aišku, jog jo turi ne tiek, kiek jo turi blakė... atsiprašau, - Gražuolė. Ne tiek. Tai faktas.
      - Daugiau? Mažiau?
      - Ačiū, kad ir to neužmiršai paklausti. Jau ir Vidinyje kvailių ieškai. Taigi gyvename, kad nesinori to linkėti net priešui. Nebent labai aršiam. Tokiam, kuris moka slampinėti netgi būdamas nematomas. Tfu! - beveik nesuprantamai kalbėjo Vidinis, tačiau jam pasirodė, kad to neužtenka, todėl pabaigoje prikergė: - Jeigu čia būtų amerikiečių mokslininkas Bolonkinas, tai tikriausiai pasakytų: - ir tu, Pranuci, ir tu, Vidini, o ir aš, Aleksandras, ruoškimės tapti Žemės istorijos dalimi. Supraskite, kalbu apie mus kaip praeitį, kaip istoriją. Į dabartį atėjo naujo tipo proto nešėjai. Ir nors nesuprantama, tačiau akivaizdu- tai ne tik proto, bet ir moralės nešėjai.
      - O-cho! Na taip, apie protą rimtai-nerimtai su Šventąja pasikalbėdavau, bet apie  moralę... Iš tikrųjų, neįtikėtina, bet akivaizdu.
                 
                  Būčiau sėdus į laivelį,
                  Būčiau skendus į dugnelį, -

padainavo dar dvi dainos eilutes Vidinis ir:
      - Net nereikia pačiam sėstis. Nori- nenori esame pasodinti. Plaukiame net nesuvokdami, kad plaukiam ir kad laivelio irklus perima naujo tipo irkluotojai, kurie suvokia ką daro ir suvokia savo veiklos pasekmes.  Blakė, pavyzdžiui... Atsiprašau, Gražuolė puikiai žino, kad ji nebus sutreškinta ir žino ką reikia daryti, įgijant tavo mano - mūsų  pasitikėjimą. Beždžionė lig šiol nesuvokia, kaip atsirado žmogus, o blakė jau nutuokia, kokia ji būsianti ateityje.
      - Betgi tai rimta, apie tai reikia mąstyti, galvoti.
      - O mudu apie tai daug galvojame? Bet ką tai reiškia? Reikia galvoti būnant konkurencijoje. Blakės... atsiprašau, Gražuolės įsitvirtinimas Pastogės departamente reiškia, kad mudviejų protą ji nugalėjusi. O atrodo, dar taip neilgai ji čia beesanti, dar tik vieną įrašą, beje, pavogtą ar nukopijuotą  prezidentūroje mums pademonstravusi. Bet jeigu jis net netikras, suklastotas, reikia daug proto ir va tokios moralės, kad pasirodytų viešumoje. Kalbu apie kelis žmones, bet... Aš jau net netikiu, kad kuris iš mudviejų - o gal ir anu atsirai -  nepaskleisime šios informacijos. Sakymas, kad reikia laikyti liežuvį už dantų, kai jų nėra, atrodo idiotiškai neteisingas.
      - Dainuok, Vidini. Būk žmogus ir padainuok dar ką nors. Arba padeklamuok. Tą, apie angelus...
             
                              Kalbu su angelais
                              Ir suprantu -
                              Tokių dalykų Tavo protas nepriims.
                              Net ir bažnyčia, nusigręžusi paliks
                              It piktą dvasią, peržegnojus kryžium...
                             

(Iš Kryžiokų vasaros)

32

Pranas
Iš dūšios...
.      - Dzieduli, kada Jonas ateis?
      -  Jonas?
      - Na taip, Jonas krikštytojas.                                 
      - O Šventoji! Šventoji! Įsimylėjai Joną. Gal ir gerai, kol meilė nevirsta pragaru. Bet kada jis ateis, ir ar ateis,  tikrai nežinau...
      - Žadėjo mane išmokyti kortomis lošti. Vadinasi, turėtų ateiti...
      - Na, jeigu žadėjo ir jis padorus piemenukas, turėtų ateiti, - pasakiau ir sieloje dingtelėjus klausiau, ko neketinęs: - O sakyk, Šventoji, ar tu moki mylėti? Manau, kad išardžius, išpakavus, iškonstravus tave, širdies nerastumei. Nepyk, kad tokios mintys, bet ir neklausk, kodėl jos tokios, nes nežinau, kaip nežinau, ateis ar neateis Jonas.
      Šventoji aprimo ir po kurio laiko:
      - O klausi nekvailai. Tikrai, - patikino ji ir prisipažino, kad jos taip dar niekas neklausęs. Kone visiems be išimties įdomu ir reikalinga žinoti, ar ji protinga ir niekas nepaisė, ar sugeba mylėti. - Tikrai, nekvailai klausi, dzieduli, - pasikartojo: -  Galbūt truputi moku. O nekęsti, nemylėti net labai. Tik protas man neleidžia tai skelbti viešai ir net blakei pasakyti, kaip labai jos nekenčiu. Tik jo paliepta ją vadinu Gražuole, iš tikrųjų tai bjauri, prakeikta blakė ir visai nesvarbu, kad ji protingesnė už mane. Jos protas niekam į gera neina. Žinoma, man argumentuoti tokį nusiteikimą irgi trūksta faktų, bet manau, kad būtų geriau, jeigu ją varmas Šklėrius (ar Golius) būtų prarijęs, beparskraidindamas ją pas mus. Va, tokia jai mano neapykanta.
      Nesitikėjau tokios kalbos, bet galvoje aiktelėjo Vidinio žodžiai, kad abi jos - ir knyga- segtuvas, ir  blakė atsiradusios iš tos paties konstruktoriaus rankų, tik su skirtingomis proto dozėmis. Ir prašau, kaip nevienodai jas priima mano siela, širdis -  vieną su atvira meile,  pasididžiavimu, džiugumu, o kitai  meilės nė pėdsako, o paslėptos pagiežos, nemeilės, o dangau! kiek nemaža.
      - Aš tave myliu, Šventoji. Kad ir piktesnį žodį pasakau, bet patikėk - myliu.
      - Žinau, kad myli. Bet...
      - Kas bet?
      - Aš daugiau žinau, negu jaučiu. Ir kad Jonui patikusi blakė, - irgi tik žinau.  Man labai norisi, kad jis ateitų ir pamokytų mane lošti kortomis.
      Vėl tylėjau, lyg girdėdamas iš Santariškių pusės - esą, ko taip blaškaisi? Saugokis, kad vėl neprireiktų ligoninės. Žinoti lengviau, negu jausti. Ne šiaip sau sakoma: ką išmoksi - ant pečių nenešiosi.. O jausti yra visai kitas dalykas. Jausmai nepaklūsta protui, bet būna kuomet jie arba beprotiški, arba labai protingi.
      Pasiėmiau į rankas  knygą - sietuvą, prispaudžiau prie krūtinės:
      - Paklausyk, Šventoji. Taip mano širdis plaka. Dabar ji plaka tau. Žinok, atsimink. Spurdi it šiltas žvirbliukas.
      - Deja, mano širdis neplaka. Jos tikrai turbūt nėra. Kai Joną myliu, irgi negirdžiu, kad plaktų ar kaip žvirbliukas spurdėtų, bet jį myliu kitaip, negu tave, dzieduli. Myliu labai žinodama, kad jis blakę myli. Taip, aš tikrai noriu, kad jis mane išmokytų kortomis lošti. Išburčiau jo ateitį. Dabar turbūt su močiute lošia. Dieve, Dieve, kaip norėčiau, kad  blakės spigsėjimai jo nežavėtų. Tačiau ateis ir žinau, kad norės pamatyti ją spigsiančią įvairiomis spalvomis blakę.
      - Ir ką daryti, kai širdis proto neklauso, bet, žinoma, kai jos neturi...
      - Man liūdna taip girdėt. Ir net skauda. Net kai verkiu, ašarų nebūna, bet nesu abejinga. Moku džiaugtis, liūdėti. Mylėti taip pat. O širdis? Net nepagalvoju, kad ji man reikalinga. Jonas irgi turi širdį, gal irgi spurda kaip šiltas žvirbliukas, bet manęs nemyli. Aš širdies  neturiu, o Joną myliu. Galvok, dzieduli, ką kalbi... 
      Nesmagu pasidarė.
      - Galvoju, stengiuosi, Šventoji. Ir net žinau: <i> geriau mokytam biednam nekaip turtingam kvailam</i>., bet vis tiek esu vežėjas. Tokia Dievo valia. Kad ir be karietos, o vežėjas ir kaip sakoma- <i>beraščiui ir akiniai nepadeda</i>. Va toks ir mano gyvenimas. Nei akiniai, nei botagas nepadeda.
      - O Vidinis? - paklausė.
      - Abu iš to paties milo siūti.
      - O, ne! Nesakyčiau, kad iš vieno, - paprieštaravo Šventoji, bet tylėjau ir nelaukiau, kad paaiškintų. Galbūt todėl neklausiau, kad išgirdau Vidinį, vėl kažką įmetusį į smegenų dėžutę. Kai pradėjau krapštinėti, ogi girdžiu:
      - Tai jam labai pavojinga. Per poeziją tu, dzieduli, jį girdi. Jis atsiveria tau. O jeigu taptumei blake?
      - Ką? O jeigu tapčiau blake? Ačiū bent tiek, kad nepalinkėjai būti nematoma.
      - Nesikarščiuok, dzieduli.  Aš tave myliu. Ne taip kaip Joną, bet myliu ir tikiu, kad blake niekuomet nepatapsi Ir, matyt, norėdama užbaigti šį atsitiktinį ir keistą mudviejų pašnekėsį: - Kažin, apie ką jis, Vidinis? Tikriausiai apie mirtį, bet... nekvailas. Žino, kad mirtį reikia  labiau gerbti negu blakę. Ji niekuomet  neišduoda. Ji ištikima kaip šienpjovys  savo pievai.
         
                              <i> Gražus, kol sugebi liauna žole
                              Įaugęs būti pievoje su ja:
                              Čia viskas paprasta- esi, kaip ir visi
                              Mūs milijonai! Mes -jėga!
                              Pirmyn, broleliai!
                              Dievas su mumis!
                            Ir niekas nepamatom, kad šviesa
                            Iš ten, iš ryto saulės pievoje atėjo.
                            Ateis ir jis,
                            Dalgelį šveitrų ant peties užkėlęs,
                            Rasotos pievos pjauti šienpjovys</i>.

    - O tu ar gerai supranti jį, Vidinį? Jis ne kaip iš mūsų kraštų, kur mirtis yra ragana ar giltinė su dalgiu ant peties. Ne. Tai netiesa. Tai beržas. Beržas su plieno dalgiu ant peties.  Betgi ne man tau apie tai, dzieduli,  kalbėti, jeigu abu su Pauliu Širviu vienoje lovoje miegojote...

    (Iš Kryžiokų vasaros)

33

Pranas
Jo Ekscelencija...
- Kur Jūs, varduvininkai! - pašaukiau mintyse, dar nepriėjęs laiptų į Pastogės departamentą, o užlipęs: - O, kiek čia  jūsų, ponios - ponai, daug!
      -  Kodėl daug? Kaip parašyta lietuvio kalendoriuje.
      - Labas, Vygandai. Jau ne tik apie varduvininkus. Sakau, dar saulė nepakilusi, o kiek daug Celsijų.
      - Bus dar daugiau. Šiuomet penkiolika tikrų mūsiškių. Te truputį žmonės atšyla. Gal nebus tokie pikti, - atsiliepė Valė.
      - Ne, ne! Jau nepikti, Vale. Pašildėt vakar ir Ne, jau ne pikti. Jeigu dar šiandieną saulutės atokaitoje palaikysite, atkusime visai. Žmonės, kaip žolė. Bet - stop! Kodėl kalbi apie  tikrus  mūsiškius? Ar yra, ar bent pasitaiko ir netikrų?
      Prieš kelias dienas taip nebūčiau klausęs. Pirmą kartą atėjau į Celsijų - varduvininkų susitikimą žinodamas, kad šalia yra blakė - Gražuolė. Ir kaip pasakyti, kaip mirktelėti, kaip duoti žinią, įspėti, kad žodžiuose, net pajuokavimuose būtų atsargūs. Konspiraciniai reikalai siurbėsi apimdami abu smegenų pusrutulius. Viešpatie, nepyk, bet jeigu manai, kad  šitaip reikia gyventi net su sau artimiausiais žmonėmis, tai nėra tvarkos tavo sukurtame pasaulyje. 
      Nemenkas būrelis Celsijų, išgirdusių mano klausimą, nusijuokė taip skaniai, kad net neatsimenu, kada anksčiau taip buvo. Bet tai, matyt, kad būtų linksmiau, o rimti reikalai prasidėjo kitaip.
      - Dzieeeduliiii, - lyg išdainavo Valė. Pažiūrėk į lietuvio kalendorių. Per pastarąsias  dienas jokios žinelės ten nepalikta. Atrodo, kad jokio gyvenimo nebuvo. Net tavęs.
    - Nepyk, dzieduli, - parėmė Valę Vygandas, - Ji teisi. Taip, gyventi pagal mūsų kalendorių sunkiau. O kodėl? Jeigu neužmirši apie tai pagalvoti, tikrai suprasi. Tačiau  reikėtų pasistengti, kad Pastogės departamentas nebūtų tik vaizdinys ar geros įstaigos iškaba. Gal net piešinėlis. Atsiminkime: yra lietuvio kalendorius ir jokių nuolaidų nei sau, nei kitiems. Padėkim  jam atlikti paskirtį taip, kaip prisakė jo sudarytoja Danutė Balsytė. Atsiverti pradžią, o ten akys pasigauna moto:
                             
                            Lietuva - lietuvių Žemė,
                              nes kiekviena jos pėda
                          apšlakstyta mūsų Tautos krauju.
   
      Kurį laiką patylėjau, net kilo mintis teisintis, kodėl dienoraštis pasiliko be įrašų. Bet kaip padaryti taip, kad būčiau suprastas? Nurijau sprangią piliulę ir kaip besugebėdamas pasišviečiau šypsena.
      - Kol yra lietuvio kalendorius net ir savo klaidas ištaisysime. Jeigu taip neatsitiktų, žinoma, būtų baisu. Ačiū, kad atėjote į naują dieną. Dievas jums darbų ir šiandien nešykštės. Bet supraskime, kad duodamas darbus, jis mums teikia ir naujas pamokas. Gaila, kad apie jas nekalbėdavome anksčiau, o dabar net nežinau, kaip tai padaryti. Nors, - pasakiau keisdamas balso tembrą, - ar atsimenate, kas seka po dienoraščio moto?
      -  Lietuvos himnas, - kažkas pašaukė iš Celsijų.
      -  Būtent! Būtent Vinco Kudirkos Tautiška giesmė. O po jos seka jau kalendoriaus sudarytojos Danutės Balsytė žodis, - ir pakėlęs lietuvio kalendorių viršum galvos citavau  seniai ir gerai iš jo išmokus žodžius: Ši knygelė - tai plataus spektro kultūrinės, istorinės pakraipos švietėjiškas leidinys visiems, kiekvienam, kuris dar lietuvis ir palikęs trumpą pauzę, vėl: - Vadinasi?
    Celsijų ir varduvininkų publika pradėjo rimti, bet į mano klausimą niekas nebandė atsiliepti. Todėl greitai dėliojau paaiškinimą: - Tai vadinasi, ponios - ponai, kad mes dar lietuviai. Ir galbūt vieninteliai tokie, nes nemanau, kad kur kas gyventų pagal  1998 metais išleistą lietuvio kalendorių.  O ką  darome mes?
        - Mes gyvename, - atsiliepė iš Celsijų būrelio sodrus balsas.
        - Taip, mes gyvename, - komentavau, širdyje džiaugdamasis, kad čia atėjau po dviejų kleboniškų: - Mes, ponios ponai, gyvename ir  mokomės.
        - Argi naujiena žinoti, kad žmogus visą gyvenimą mokosi? Tik, žinoma, gaila, kad  turime bičiulių, kuriems pradinei mokyklai baigti gyvenimo neužtenka. O kad jums, dzieduli, jo neužtektų, tikrai nemanėm.
      Tokie varduvininko Vygando žodžiai mane gerokai sutrikdė, nes nesuspėjau iššaukti iš lietuvio kalendoriaus dar vieną citatą apie tai, kad iš tikrųjų mąstyti šiandien apie rytdieną niekas netrukdo. Mąstyti dar galima, dar neuždrausta. Tik ar besugebame. Ar besusigaudome savyje ir aplinkoje. Ar tebeesame lietuviai. Bet ir po Vygando priminimo apie mano mokslus, bandžiau lakytis aukštumėlėje.
      - Taip, Vygandai, taip jaunas žmogau. Iš pradinių klasių neišlipu, bet, ačiū diev, ir ten pasilikęs šiomis  dienomis sužinojau, jog būna taip, kuomet, deja, prasmingiau kalendoriaus puslapius palikti atverstus ir tuščius, negu juos užpildyti dienos užrašais, - kažkaip valdiškai, sausa gerkle mečiau žodžius. Jaučiau, žinojau, kad jie vis dar ne tie, kokių reikia, bet kaip juos pasakyti, perduodant žinią, kad į Pastogės departamento gyvenimą įšliaužė blakė, kad netoliese esančios etažerės lentynėlėje gyvena Gražuolė.
    Man atrodė, kad į šį susitikimą reikia ateiti nepamąsčius, kaip turėčiau atrodyti. Paskutinę akimirką prisipyliau klebonišką, netrukus kitą, ir kaip pirmą, taip antrą prarijau vienu ypu. Jaučiau, kad dieną pradedanti publika nesidžiaugs, bet elgsis suprantančiai, truputį nesuvokdama, kas iš tikrųjų vyksta. Bet kartu ir jausdama, kad gal taip reikia. 
      - Teisybės visi bijosi, ar- ne? Dziedulis irgi, - lyg mąstė, lyg truputį priekaištavo Vygandas: - Kiek beprisimenu, niekuomet užuolankom nekalbėjom. Sakėme, kad patys mokysimės teisybei žiūrėti į akis ir būsime laimingi, jeigu atsirastų mums pasekėjų. Dabar taip neatrodo.
      -Pamatę pasienyje ilgus suolus ir didelį stalą, taip ir manėme: teateina čia tie, kas nori išmokti kalbėti teisybę. Vietos tiktai nemažai, o sumanymas protingas. Bet ir stalas ir suolai dabar atrodo taip lyg jie per klaidą pateko į muziejų, - pasakė Rimgailė. Bet skaudžiausiai gėlė Valerija. Ji irgi dienos varduvininkė:
    - Dzieduli, betgi su kvapeliu. Dieve tu mano! dar saulė nepatekėjus, o jau! Ką pasakys  Andrius Kubilius? Stipraus alaus rytinis dvokas jau lyg įprastas dalykas, bet dabar ne tik  alaus. Negi kuri nors kaimynė sugundė?
  Užstojo tyla, bet nežinojau, ką pasakyti. O kitiems buvo netgi įdomu. Bet vis tik Dievas  yra ir tą kartą manęs nepaliko. Net atrodė, kad ne aš, o jis pats pasako mano balsu.
      - Ką pasakys ponas Andrius Kubilius ar Dalia Grybauskaitė, regisi, visi žinome, bet ar visi žinome  ką pasakys Jo Ekscelencija Ružas. Jeigu dar čia vakar, užvakar, išskyrus savo publiką, nieko nebuvo, tai šiandien jau gali būti. Ir, beje, tokius dalykus reikėjo išmokti skaitant lietuvio kalendorių ir mokantis dar pradžios mokykloje, O tai ką lig šiol kalbėjau, tik paistalai. Esmė gi ką tik pasakytuose žodžiuose. Ar juos reikia dar kartoti?
    Efektas pavydėtinai puikus. Ružo pavardė mūsų draugijoje buvo ištarta pirmą kartą ir nesakyčiau, kad prastai. Išskyrus Dievą ir mane, niekas nežinojo, kas Jo Prakilnybė yra.
    -Taip, taip, taip... Atrodo, kad  supratau... Taip, taip, taip, - pirmasis  atsitokėjo varduvininkas Vygandas ir komandavo: Publika, dėmesio! Rikiuok! Į pradžios mokyklą... bėgte  marš! Ir nusitaikęs žvilgsniu į mane: - Bet, dzieduli, kalendoriuje  apie tai irgi nerašykime. Taip bus protingiau...
  (Iš Kryžiokų vasaros)

34

Pranas
Super liuks
.      Buvau patenkintas. Tai, kas kvaršino, skaudino galvą,  pradėjo po truputį atlėgti man atrodė, kad nemenkame dienos varduvininkų ir gausiame Celsijų susiėjime padariau daugiau, negu įmanoma. Tai publika, kuriai kiekvieno kiemo vartai atviri, namų durys irgi be užraktų. Ir džiaugsmingai buvau patikėjęs, kad pavadinti nesamą Ružą  Jo Ekscelencija yra Dievo mestelėta mintis. Net užmiršau, kad geriau negu Dievas galėjo padėti prieš tai išlenktos dvi kleboniškos. O kad blakutė klausosi, abejonių, žinoma, nebuvo. Darbo įgūdžiai įpratina organizmą net miegant išgirst ir matyti tai, kas privalu pagal paskirtį. Gerai suformuotas įgūdis išlieka iki karsto lentos. Sakoma, kad ir Getė net mirties patale judino pirštus, bandydamas užrašyti iš sielos dar vis gaiviu šaltiniu trykštančią poeziją.  Man gi rūpėjo labai nedaug- pasakyti, kad ponios-ponai, Mirtos -2 sodų bendrijos kaimynai ir visi, kas girdite ar bent esate arčiau Pastogės departamento, žinokite, kad jam įsitaisė būtybė, kurios patikimumu negarantuoju. Lietuvio kalendoriaus puslapiai atversti, palikti tušti, o tai reiškia, jog ir liežuvį geriau prilaikyti. Žinoma, nesu toks naivus ir nemanau, kad mane suprato visa  varduvininkų- Celsijų publika, bet žinojau, kad vienas, kitas, penktas suprato ir, žinoma - varduvininkas Vygandas. Net ilgai prisiminiau jį komanduojant:
      - Publika, dėmesio! Rikiuok! Į pradžios mokyklą... bėgte  marš! Taip pat neužsimiršo pasakyti jo žodžiai: Dzieduli, lietuvio kalendoriuje apie tai irgi nerašykime. Taip bus protingiau.
      Ačiū, Vygandai, - padėkojau mintimis už gerą nuovoką ir mokėjimą pasakyti, kad mano kalboje užšifruotą tekstą jis suprato. Pasiliko ramu. Net smagu. Tačiau niekuomet nesinorėjo ateiti  prie etažerės su Gražuole - gražus blakės vardas nepadėjo. Atėjus nesunkiai galima užuosti ir suprasti, kad kažkur netoli yra šis plokščiu kūnu ir mažute galvute parazitas Cimex  lectularius. Tačiau ateiti reikėdavo. Ateidavau dažnai. Šį kartą ateiti buvo smalsiau, nes maniau, kad gal sugebėsiu suprasti, kaip greitai jį orientuojasi įvykiuose, kalbose, poelgiuose.
      - Labas, Gražuole. Atrodo, jau metai prie žemės priklupdė, o nesmagu kai barasi. Šįkart draugiškai, bet vis tiek nesmagu. Bet girdėjai gi.
      - Žinoma. Tai nesunku. Bet Šventosios su Vidiniu nebuvo. Dėl Vidinio... Tiek to, nežinau, ką sakyti, o kad Šventoji nebuvo,  atleisk, bet man asmeniškai tokia sekretorė -dienoraščio rašytoja nebūtų reikalinga. Jeigu kada prireiktų, atsiminkite mane.
      - Užrašei? .
      - Kaip paprastai. Nuo A iki Z. Paskui, perklausydama įrašą, išmėtau, kas nereikalinga. Tiksliau sakant, ištrinu.
      - Daug teks ištrinti?
      - Man šis įrašas visai nereikalingas. Pamaniau, kad gal Jums bus įdomu atsiminti. Tai asmeniškai dėl Jūsų.
      - Ačiū, Gražuole. O kad Šventosios nebuvo... Pats taip nusprendžiau, nes kai su ponu Ražu paimame po klebonišką, ji supyksta. Atvirai, viešai neparodo, bet žinau. O taip atsitiko, kad šį kartą aš dvi kleboniškas išlenkiau.
      - Ir be pono Ražo, beje. Pavydžiu Jums, vežėjau. Aš irgi norėčiau...
      - Ką?
      - Tikrai noriu.
      - Viešpatie, betgi...
      - Betgi nepasigailėk ir būk malonus.
      - Įpilti?
      - Netuščiažodžiauk!
      Nelabai ir prisimenu kaip greitai sugrįžau prie etažerės, laikydamas puspilnį butelį degtinės SUPER LIUKS. Truputį nesmagu, kad tai ne tautiškas, ne lietuviškas, o baltarusių gamybos produktas. Bet stiprus ir švarus kaip krištolas. Atrodė, kad net niekur nebuvau atsitraukęs nuo etažerės - buvau greitas kaip vėjas, neužmiršęs surasti ir du pilvotus tarybinių laikų stikliukus. Bet žvilgt į blakę   ogi mažytis, blizgantis daikčiuką. Ir iš kur žinoti, kas pasakys, kiek jai įpilti...
      Lašinu it vaistus - vienas lašelis, kitas...
      - Pilk, pilk. Kaip klebonui, o dar geriau - kaip sau.
      - Pilną? Paskęsi gi.
      Pilu neskubėdamas, vis laukdamas,  kada pasakys gana ar užteks. Ir tik kai pilti neliko vietos, ogi, žiūriu, švyst ranka ir capt už kleboniško stiklo.
      - Nemaniau, kad toks skūra, - pasakė Gražuolė.
      Prieš akis beveik panosėje, nesiliesdama prie jokio padėklo, sulenkta per alkūnę kabojo žmogaus ranka. Kaip kosmose. Tikra. Net su žiedu ant piršto. Ir saujoje protingai, nevirpėdama laikė nemenką stiklą degtinės. Žiūriu. Nemirksiu. Noriu kažką sakyti, bet žodžiai neateina. O ir visi judesiai neįmanomi. Atsiradau būsenoje, kuri, matyt, charakteringa žmogų ištikus amui arba stabui.
      - Ačiū. Dabar pilk sau? sako blakė ir matau, kaip rankos sauja artėja prie etažerės ir palikusi prie Gražuolės degtinę, vėl dingo lyg sapnas nubudus iš miego. Vėl mudu abu -maža blakė su pilna kleboniška ir aš it stabas, nemokantis pajudėti.
      - Sakau gi, pilk sau! Su ponu Ražu kasdien, o su manimi  ir pirmo karto baidaisi.
      - Viešpatie, padėk man persižegnoti, - kažkur giliai savyje girdžiu šnabždėsį, bet reikia laiko, reikia, kad sugrįžtų savitvarda ir atlėgtų nervų ir raumenų sąstingis. O nuo butelio  etiketės į akis šviečia užrašas:

35

Pranas
Akis į akį
.      Arba laikas buvo sustojęs, arba atsitiko dar kitaip - tiesiog išnyko. Tikra tik, kad neišmanau, ką apie tai galėčiau pasakyti.
      - Sėsk, taip būna. Manom tik taip, kad stebuklai išnykę ir jie mūsų neveikia. Jeigu Atlantida pasirodytų vandenyno paviršiuje, manau, jau nebūtų stebuklas. Didžiausi stebuklai perkelti į naujus proto nešiotojus. Bet sėsk gi, - dar kartą nuo etažerės pasakė Gražuolė.
      Atsisėsti dar negebėjau, tačiau atsirandantys žodžiai jau pradėjo šildyti burną.
      - O! tu net neįsivaizduoji, kokia esi bjauri.
      - Argi reikalinga vaizduotė, jeigu tokia esu. Nemanyk, vežėjau, kad to nežinau. Bet vis dėlto ne atominė ar vandenilinė bomba. Tik kažkodėl tau a nei į galvą neateina mintis  pasakyti, kad ach! kokios jos bjaurios. Bet išgerkim... Pilkis ir išgerkim. Jeigu nori, galim net į Jo Ekscelencijos Ružo sveikatą.  Taigi, į sveikatą Jūsų Didenybe, kurios nėra, - pasakė Gražuolė ir nusijuokė, o paskui lyg pasigailėdama: - Vežėjau! Vežėjau! Tu netgi neįtarei, kaip ilgai Radijo karietoje tavo botkotyje gyvenau. Pažįstu tave daugiau negu kaip nuluptą. Kuomet vyksta tokie eksperimentai, ten blakių nebūti negali. Nėra Jo Ekscelencijos Ružo. Manei, kad mane šitaip suklaidinsi ir išprovokuosi rinkti informaciją apie nesamą Jo Didenybę, Prakilnybę ar Ekscelenciją.
      - Manai, ir Ražo nėra?
      - Aš kalbu apie Ružą. Jo Prakilnybę Ružą. Ir kalbu su Karlonu, o ne jo Didenybe Karlsonu. Mūsų darbe tikslumas nepaprastai svarbu, - pasakė blakė - Gražuolė. Tačiau kažkodėl nesidžiaugė, kad mane parklupdo ir kad negaliu jai net paprieštarauti, o tik pripažinti, kad yra taip, kaip yra ir kad reikalus Pastogės departamente žinanti ne blogiau kaip aš.
      - Jau ir ant stogo neleista gyventi be blakių. Kas atsitiko? Kas čia vyksta? Mano protas tikrai neišneša.
      Gražuolė subruzdo, pamirksėjo viena, kita, kelinta spalva. Ir neabejodama:
      - Džiaugeisi, kad Ferdinandą Kauzoną atsiminei. Mėgstu, myliu žmonės, kurie dar džiaugiasi atsiminę draugą. Manau, man pasiseks dar labiau sustiprinti tavo atmintį. Klausyk, ką jis parašė Respublikos dienraštyje. Tiesa, seniai, bet mudu dabar kalbamės apie atsiminimus.
Tylėjau, laukiau, o netrukus išgirdau: 

      Anuomet kartais užsukdavau pas Karlonus pagrybauti. Žinojau, kad Vincas anksčiau buvęs net kolūkio pirmininku ir kaipo pirminykas buvęs labai žmonių mylimas. Ir tik po keliolikos metų, rinkdamas medžiagą apie lenkmečiu Vilniaus krašte veikusius Lietuvos žvalgybos agentus, išgirdau, kad ir Karlonas buvęs agentu ir kaipo agentas buvęs labai rimtas ir nusipelnęs Lietuvai. Todėl vėl nukeliavau į Šklėrius susitikti su Karlonu, kad išgirsčiau tai, ko sovietmečiu jis man nebuvo pasakojęs...

      Dabar jau be Gražuolės raginimų prisipyliau pilvotą klebonišką ir:
      - Būk sveikas, agente.
      - O kodėl agente? Kodėl ne blake? Mes su tavo tėvu abu blakės.  Kodėl jis turėtų būti agentas, žvalgas, o aš blakė?
      - Jis patriotas. Lietuvis. Dirbo Lietuvai.
      - Tai neturi reikšmės, kam jis dirbo ir kaip. Abudu tos pačios profesijos broliai. Tik va, pasirodo, kad aš blakė, o jis, tavo tėvas, žvalgas, agentas. Mane reikia traiškyti, o jam ant krūtinės kabinti didvyrio ženklus.
      - Vėlu. Jau vėlu.
      - Žinau, kad vėlu, bet mano žodžių esmė - kita.
      - Betgi tai mano tėvas, - nesurasdamas nieko geriau pasakiau Gražuolei ir gal pirmą kartą  šiame varde išgirdau kažkokį artumą, patrauklumą. Jau nemaniau, kad toks vardas slepia tik bjaurastį. Bet ką daryti, jeigu net nežinai, kiek metų Gražuolė gyveno karietos botkotyje, man net neįtarius, kad taip.
      - O degtinė gera. Ne tautinė, ne nacionalinė, bet gera. O tu, Gražuole? Ar jau noras praėjo. Atsimink, kad garuoja.
      - Užsimerk. Arba nusigręžki. O tai vėl priepuolis užgrius.
      Instinktyviai paklusau tokiam Gražuolės prašymui, kartu užsimerkdamas ir nusigręždamas. Išgirdau stikliuko skambtelėjimą, o atsisukęs ir atsimerkęs, regėjau, kad jis išdžiovintas iki paskutinio lašelio.
      - Taip, degtinė gera, - pripažino Gražuolė, - nepaisant kad net  pigesnė, negu mūsiškė, nacionalinė. Tfu! Arti bažnyčia, toli Dievas. Ir žiūrėdama į butelį su užrašu ant  etiketės  Super liuks: -  Gal dar po vieną išeis, - pasakė, bet neatrodė, kad jai labai rūpėję, išeis dar po vieną ar ne. Paspingsėjo viena, antra, kelinta spalva ir klausė: - O ką, ar Šventoji ir šia prasme šventa. Su Vidiniu kaip su tavimi tekę būti,  o su Šventąja beveik ne. Suprantu, kad jai gerokai trukdau, bet to tikrai nenoriu. Ne jos ir ne mano kaltė, kad mudviejų protinis vystymasis vyksta netapačiai. Kultūra visuomet atsilieka nuo agresijos. Gal niekas taip gerai kosmosui nepadėjo kaip kriziniai sovietų ir amerikonų santykiai. Žvalgyba arba, pasak tavęs, blakių institucija irgi atliko didžiulį progreso šuolį. O knygos- segtuvai... Jos irgi, žinoma, progresuoja, bet argi taip?  Mes šia prasme šiandieną čia, o ryt jau ten. Jos gi kaip vakar čia, taip šiandien čia. Tūpčioja vietoje kaip aš dabar etažerėje. O tai, ką Šventoji su Vidiniu renka į knygos puslapius ir tau skaito, faktiškai baigiu užmiršti.
      - Bet tau mes kažkodėl rūpime. Manau, kad ne dėl gražių akių.

  (Iš Kryžiokų vasaros)
Pasidalinkite su kitais 2009-07-31 00:02

36

Akis į akį -2
Laikas tikriausiai išnyko. Tačiau mes gebėjome būti net be jo. Mes, tai Gražuolė etažerėje, o šalia jos - aš. Jeigu pasitvirtintų, kad laikas tikrai buvo išnykęs, tuomet aišku, kad gyvybė, jos rūpesčiai ir be jo gali egzistuoti. Jau man nebuvo labai svarbu, ko klausiu Gražuolės. Neatrodė reikalingas ir supratimas, kad ji Pastogės departamente tikriausiai atsiradusi ne dėl gražių akių. Bet netrukus ausimis įsitikinau, kad nors netyčia, bet pavyko šauniai paklausti. Ir jeigu kada nors vėl nebūsiu dievų baudžiamas atminties praradimu, šventai saugosiu jos pasakytus žodžius. Tiesa, Gražuolė neskubėjo jų pasakyti. Net pasirodė, kad nesiteiks apie tai kalbėti, bet išgirdau:
      - Dėl akių gal labiausiai esu čia. Žmogaus akys labai gražios. Rudos, mėlynos, juodos,  margos... Kokios bebūtų, bet kai tik atsiranda gerumas, nuoširdumas, pasiaukojimas, noras padėti pavargusiam ar ištiktam nelaimės, jos visuomet gražios.
      - O tu žinai, kad tave Jonas įsimylėjo? - kažkoks negeras truktelėjo liežuvį. - Prisimeni tą vaikigalį su kortomis? Man po to neteko jo matyti, bet žinau. Bobučių radijas ir Pastogės departamente veikia.
        - Negerai, jeigu įsimylėjo... Na, bet ko stovi, prisėsk. Nemanyk, kad šnekuosi tik todėl, jog prie butelio ar to, kas jame dar pasilikę. Kai ką noriu pasakyti dabar, kai ką pasiliksiu vėlesniems pokalbiams.  Manau, kad jų dar bus. O dabar kvėptelėki. Giliai. Užuosdamas.
      Kvėptelėjau.  Ir trumpai, ir kaip prašė - giliai, užuosdamas:
      - Koks stiprus žmogiškas kvapas. Blakės kvapą užmuša. O tereikėjo išgerti tik po  klebonišką. Ir tikėsi ar ne, dėl to blogiau nebus, tačiau blake patapti žmogui ne taip sunku. Ir visai kitaip reikalas atrodo tuomet,  kai nori iš blakės sugrįžti į žmogų.
      - Nori?
      - Sakei, jog čia atsiradusi ne dėl gražių akių. O kodėl negalėtumei pagalvoti, kad  būtent pirmiausia dėl gražių akių. Tai nemenka priežastis, oi, labai nemenka.
Laiko lyg nebuvo. Jis tikrausiai išnyko, tačiau sieloje atsirado tai, apie ką man reikėjo pasakyti. Na, ir pasakiau.
      - Pavargau. Patikėk, Gražuole. Nieko nedarau, o...  pati matai. Maniau, kad sodo sezonui visa vasara priklausys. Laiko o-joj, kiek daug!  Pailsėsim su Vidiniu, Šventoji prasiblaškys ant kalnagūbrio tarp Neris ir  Kryžiokų ežero ir, laimingai pailsėję vėl atgal į Šklėrius. Ne pirmas sezonas kai čia, bet taip, kaip šį kartą, niekuomet nebuvo. Dabar, va, r tu dar čia dėl gražių akių.. Ak, dzievuliau, dzievuliau kaip noriu atgal į Šklėrius. Kažkodėl neatrodo, kad taip galėtų būti, bet reikia kažką daryti, kad taip būtų.
      - Daryk. Ką nors daryk. Bet jeigu pabandysi atsikratyti manimi, žinok, kad nepavyks.  Aš irgi norėčiau išnykti iš čia, bet negaliu. Man reikia būti su tavimi. O priežastys visokios. Jų ne viena.
Nebuvo sunku suvokti, kad ji prašneko apie kažką iš ateities, iš būsimo laiko. Bet dabar man labiausiai rūpėjo po užpakaliu pasikišti  kokį nors sostą.
        - Gerai. Jau galiu atsisėsti. O ką, beje, begaliu  daryti, kuomet jau stovėti negaliu. Nėra jėgų. Ir pasiieškodamas akimis vietas, kur galėčiau pritūpt, nusistebėdamas pasakiau tai, ko jau nereikėjo: - O velnias! Betgi tikrai nėra  blakės kvapo. Dingo. Negi todėl, kad...? - kilstelėjau butelį ir pats sau: - Ir žinok, žmogau, kaip ką reikia padaryti, kad pats savimi pasidžiaugtumei.
      - Nebūčiau paprašiusi, argi būtumei džiaugęsis?
      - Tu teisi. Dabar, kad ir labai nenoriu dėkoti, tačiau priverstas.
Priėjau prie etažerės ir šalia Gražuolės pastačiau apytuštį butelį su užrašu ant etiketes SUPER LIUKS. - Dėl gero kvapo, - paaiškinau savo poelgį.
      - Ačiū. Ir tikrai esi teisus manydamas, kad esu čia ne dėl gražių akių. Jų ir Radijo karietoje pakanka. Ir Astės akys gražios, ir Tomo Vaisietos. Linksmai jomis šypsosi raidės A ir B, protingai teigimus jomis ramsto J (jotas). Beje, ar įsidėmėjai, kokios gražios akys  Dūdoriaus. Pagaliau ir Ypatos su ponia Citata. Ne, aš čia ne dėl akių, vežėjau. Ir ne dėl to, kad skaityčiau lietuvio kalendoriuje įrašus. Net manau, kad man nelabai sunku persikelti į prezidentūrą, bet, kaip sakiau - man reikia būti čia, su tavimi...
      - Manai, kad nėra jokių galimybių tavimi atsikratyti?
      - Nėra?
      - Ar tai todėl, kad, kaip sakei, su mano tėvu esate profesijos broliai. Jo jau nėra. Bent kada gali ir tavęs nebūti.
      - Ateis laikas ir nebus, bet dabar išgirsk Ferdinandą Kauzoną.   
      Žinoma, iš to seno Respublikos laikraščio. Netgi ne jį, o savo tėvą.
F. KAUZONAS:
    Dėde Karlonai, ar galėtumėt prisimint, kaip ir kodėl būtent jus užverbavo dirbti Lietuvai.
DĖDĖ KARLONAS:
    [i]Nu, žinoma, atsimenu. Dėl to kad Lietuvą mylėjau... Raiškia, mano mama gimusi  Noruliuose. Tai lenkų laikais buvo Lietuvos pusėj. A tėvas, raiškia, iš šitos, iš lenkų pusės Ir žemės buvo ir vienoj rubežaus pusėj, ir kitoj. Tai tie, kurie turėjo apdirbamos žemės  lietuvių pusėj, tai lenkai duodavo leidimų per rubežų. Tai dažnai vaikščiojau in Lietuvą ir, žinoma, susipažinau su lietuvių pasienio policija. Tai jau kap ainam atgalios, tai policininkai vis, būdavo, insiūlina lietuviškų laikraščių ir knygų in Šklėrius ar in Margionis parnešti. Bet su knygom jau viešai neisi - lenkai nepraleis ir dar areštuos. Už tokius dalykus galėjai 10 ir daugiau metų gaut. Ale aš turėjau pusbrolį. Alponsas Kiela nuo Dubinykų. Tai jis žinojo kiekvienų takucį, kiekvienų pušalaitį. Ir aš jį užverbavau. Tai būdavo, jei be knygų, tai ainu su leidimu per  Randamonių punktų, o jei prisikrovis laikraščių ir knygų, tai su Alponsu per krūmus. Tada aš dar buvau ne kaipo agentas, o tik kaipo Šv. Kazimieraus draugijos, katra  rūpinosi lietuviška spauda, narys. Bet sykį kap buvau Lietuvoj, Merkinėj prisistatė lietuvių saugumo karinykas Šaknys ir pasiūlė jiem dirbt. Ir pradėjau visokias slaptas žinias apie lenkų kariuomenę in Lietuvą nešiot. In Lietuvą - žinias, iš Lietuvos- knygas. Bet jei su knygomis, tai dar nešdavomės sacharinos  ar ko. Jei lenkai pamatys - knygas metam, rodom sachariną ir in mus jau žiūri kaipo  špekuliantus, o už šmūgelį jau  mažiau metų duoda...

(Iš Kryžiokų vasaros)

37

Akis į akį -3
.    ... Tėvo kalbos įrašas nutilo ir abu su Gražuole užgriuvo tylėjimas. Buvo kažkas ne taip, kaip paprastai būna tyloje. 
  - Viskas? atrodo, nepravėręs burnos paklausiau.
    Jau buvau įsėdęs aptrintame, sename fotelyje. Pastogės departamento lankytojai dažnai stebėdavosi, kodėl tokį šlubį laikau, tačiau išmesti jį lauk trūksta valios. Jau ir pats  puikiai supratau, kad seni daiktai pasidarė mielesni. Jie pažįstantys, geriau suprantantys tave ir jie žino, kaip ilgai buvo reikalingi. Daug visa ko matę, matyt, nesistebėtų pajautę, kad  išmetami į sąvartyną ar kraunami į krosnį ugniai užkurti. Nėra nieko, kas nebūtų žegnota lemtimi, nepaisant ar ją kas gali suvokti, ar ne. Man atrodo, kad su kai kuriais senais daiktais pramokau kalbėti, o ypatingos tylos ir susikaupimo laiku jaučiu iš jų sklindančią biologinę energiją, kuri verčia galvoti, jog išėjusieji išeina persitvarkydami kitokiu buvimu.
      Gražuolė neskubėjo atsakyti ar viskas, bet man to jos net klausti nereikėjo - žinojau, kad ne viskas. Buvo skaudu suprast, kiek daug mirties paliekame, nepaglostydami daiktų savo atmintimi. Kol yra senas daiktas, vadinasi, dar galima tikėti, kad jis susižadins, kažkaip subruzdės, virptelės ir iš atminties pakils visokie vaizdai. Tuomet imk teptuką ir piešk. Nepatinka piešti - pražiok burną ir kalbėk, ką matai ir atsimeni. Ir tuomet, žinau, pajausi, kad Dievas yra ir jis tikrai su tavimi, o išėjusiųjų pasaulis atsikelia pabūti, kad turtingiau pagyventum dvasioje.
- Ne viskas, Gražuole. Ne, - prakalbau tyliai, nepakeldamas balso, susimąstęs ir labai neskubėdamas. - Žinau, kad ne viskas. Ten dar daug yra mano tėvo. Ir keista, kad per tiek  metų niekaip neatsirasdavo reikmė pačiam pakelti laikraštį ir skaityti. Kad ir kasdien. Atsimenu, kaip tėvas sėdėdavo šitame fotelyje ir suprantu - juk tai pasaulis, o ne tėvas. Ir kiek jų daug, tėvų, taip ar kitaip sėdėjusiu  foteliuose ir bet kur. Bet va tėvo balso atmintimi atkartoti nesugenu. Tik žodžiai. Nors argi teisinga sakyti tik?

>Šaknys nesispyrė nešiot literatūrą. Bet ar sunku knygas pernešt. O po antra, galėjau ir nenešt, ale pas mus Šklėriuose ar Margionyse taigi jokios lietuviškos knygos ar laikraščio nėra. O žmonės tai suveina ir man, kaipo Šklėrių šv. Kazimiero draugijos pirminykui, tų laikraščių ir knygų baisiai reikia

Gražuolė dar vis tylėjo. Matyt, irgi žinojo, kad ir žmoguje yra tyla, kurioje - o dangau! kiek daug galima išgirst, sugebėjus joje įeiti. O gal ta tyla vaikščiojanti, keliaujanti, pati ateinanti į žmogų, bet kaip ten bebuvę, šį kartą  laisvai, nenušluostęs dulkių nuo seno laikraščio, skaičiau apie Karloną, kuris gyveno ant stogo. Vadinasi, galėjau tai padaryti be blakės?
Galėjau, bet, deja, nepadariau. Todėl jeigu savyje išpažįsti meilę tiesai ir ją gerbi, nori nenori, o už tai reikia padėkoti Gražuolei.
- Bet  juk tai blakė. Neužsimiršk. Tik vardas toks - Gražuolė. Tfū!
- Bet gal po mano padėkos Gražuolėje blakės sumažės, jos bus mažiau?
Mintys siaučia, pešasi, ginčijasi, Vienos taip, kitos kitaip. Tyla, o joje kunkuliuoja dega pragaras. Tik ji, Gražuolė, matyt, tegali pasakyti, kokiais tikslais čia atkakusi, bet argi protinga nežinoti, kad nieko blogo nepadariusi. Kol kas nieko, o būnant kartu su ja horizontai plečias ir suvoki šio padaro galimybes. Jos didelės.
Tas trumpas laikas prie etažerės mane praturtino dar viena  mintimi puikiai žinojau, kad jeigu kokio stebuklo dėka Gražuolė virstu angelu, juo vis tik negebėčiau patikėti. Žinant, kuo toks angelas buvo anksčiau, kad ir gerą darydamas, vis tiek kažkokie šešėliai atplūsta iš praeities, susimaišo su jo nauja kokybe, neleisdami jam išsigryninti. Ne jo tai  kaltė, bet gi ir ne mano, kad negebu jo priimti be šitų šešėlių.
- O jeigu tai tavo tėvas? - superšti  sąmonėje.
- Gana! Užtenka! - draugiškai mintyse patapšnojau pats sau per petį. - Pats savęs už ausų neiškelsi, kad ir š... įkritęs, o žmogau gyvenime be jo neapsieinama.
Dabar manau, kad maždaug šitokiu supratimu prasidėjo kitoks bendravimo su Gražuole etapas. Kaip jis atrodys, ogi sunku net spėti, bet palikti ją etažerėje ir varginti save tik mintimis apie  ją neatrodė teisinga. Visa tai, ką iš jos išgirsdavome, - būdavo padaroma jos iniciatyva. Gerai, tegu ir toliau taip, bet kodėl turėtume ją atstumti žinodami, kad nesugebame nuslėpti savo sumanymų.
- Gal dar po kleboniška. Ką?
- Bus laiko. O tau, beje, ne būtų antra. Lyg ir užtenka, kad neužsimirštumei, jog esu blakė. Užtenka, vežėjau. Gal neuždainuotume dar, bet neužsimiršk. Save sugebu apsaugoti, tau sunkiau.
Ir tuomet  vėl išvydau, ką jau buvau matęs - žmogaus ranką, kurios pirštai šį sykį suspausti į tvirtą kumštį. Ranka pakibo  viršum etažerės. Smogus juo, nemanau kad  net stiprus žmogus išsilaikytų  ant kojų. Greit supratau, kad ne rankos kumštį demonstravo. Rankai buvo svarbiau parodyti žiedą. Mačiau kai iš jo akies sumirksėjo ir nutįso adatų trasa. Prasmeigusios Pastogės departamento sieną jos viena paskui kitą skrodė dangų, palikdamas paskui save žėruojančią ugnies liniją.
- Taip, ištikus reikalui gebu gintis. Tačiau esu jau sakiusi, kad mane patikimiau gina sukaupta informacija. Jeigu jos net nebūtų, nežinau bent kiek gudresnio šalies vadovo, kuris tuo patikėtų. Bet nesakau gi, kad esu tuščia.
- Taip, seniai seniai, turbūt dar vaikystėje žinojau, kad gali būti raitelis be galvos. Dabar  gi matau, kad yra ranka be raitelio.
- Ranka, be žmogaus, norėjai pasakyti.
- Tai beveik tas pats, Gražuole. - Ir paklausiau, ar nenorėtų, kad jai parūpinčiau kvepalų.   
- Taip, vežėjau. Kvepalų reikia, bet dėl jų nesitrukdyk. Blakės kvapo  Pastogės departamente nebus. Prižadu. O dėl Šventosios irgi nesijaudink . Kaip nors sutilpsim  Ji supranta, kad aš protingesnė. Vadinasi, ir ji protinga.

(Iš Kryžiokų vasaros)

38

Mokysimės, ponai...
Tik kai pradedi galvoti, atrodo, kad oi kaip ilgai užsibūta prie etažerės su blake. Iš tikrųjų laiko ten sunaudota ne tiek daug, bet rezultatas toks, kad reikia tik stebėtis. Bet ir vėl - kaip stebėtis? Nepašauksi, netgi nėra kam pasakyti, kad čia, Pastogės departamente, yra matoma (kai jai reikia), o šiaip gi nematoma ranka. Įprasta kabėti apie Likimo ranką, betgi čia - žmogaus ranka. Man dar niekuomet taip labai nesinorėjo, kad kas nors sugebėtų perskaityti, pamatyti, suvokti ar kaip kitaip, visa tai, kas pamatyta mano akimis ir išjausta siela. Neatrodo, kad pasakojant apie tai žodžiu atsirastų bent vienas klausytojas, kuris tikėtų. Nebent vaikas, dar nespėjęs palikti pasakų knygas. O, Vidini! išgirsk  bent tu mane. Nors taip išgirsk, kaip aš išgirstu tavo transformuojamus man eilėraščius...
    Atsikėliau iš fotelio ir atvirai:
    - Įklimpau, Gražuole. Ir nežinau net į ką. Jeigu tai purvynas, bala jo, dėl to pasaulis nesibaigs. Tačiau atrodo, kad įklimpau į bjauresnį reikalą. Belieka kapstytis ir, žinoma, nenusiminti. Bet pasakyk man, ar tavo supratimu turėčiau laikyti liežuvį už dantų. Yra tokia dainele: lietuvi, prikask liežuvį. Ar manai, kad mudviejų susitikimas tik mūsų žinioje pasilieka?
    -  Kai du žino, būtinai žinos ir trečias. Todėl nėra prasmės slėptis. - Ir vyrišku, vos nepasakau sukarintu balsu: - Mes gi du. Bet eik eik. O butelis ant etažerė te lieka, kol nepasirūpinau kvepalų.
    - Žinoma. Te lieka.
    - Fotelį, kuriame tėvas sėdėjęs, perstumk prie stalo ir tų ilgų suolų. Tegu ten, gale stalo stovi. Gali būti, kad jis vien dėl to taip ilgai išsilaikė.
    - Betgi ten labai ankšta.
    - Svarbu, kad telpa, - jau vėl jai įprastu nei vyro, nei moters balsu pasakė Gražuolė ir suspingsėjusi spalvomis prigeso, susiliedama su etažerės spalva.
        Fotelis sunkus. Bent mano jėgoms. Pastūmiau ir, palikęs pusiaukelėje, atėjau į savo nedidelį kabinetą, kurį vis dažniau pavadinu rubka. Man nesunku suprasti, kodėl taip. Kai esi tokiuose metuose, visi prisiminimai, jeigu jie neišdeginti amnezijos liga sugrįžta pabūti kartu. Rubka sugrįžo iš gyvenimo povandeniniame laive. Ten, radistų rubkoje, laisvos vietos netgi mažiau. Skirtumas tik, kad beveik visą erdvę užėmė radiotechnika, o čia stalas. Paėmiau nuo jo  lietuvių kalendorių,  taip pat šalia jo buvusį Alfonso Jocio trijų knygų, išleistų po jo mirties, rinkinėlį ir, sugrįžęs prie fotelio, nučiuožiau kur pasienyje padovanoti ilgi suolai ir masyvus kaimiškos prigimties senoviškas stalas, atgabenti iš ten, kur gyveno Lietuva.
    Tuščia, tylu ir vis dėlto kažkas šnibžda.
    - Prieteliau, - tu? įsiklausau į kuždesį.
    Fotelį pristūmiau prie stalo galo, o ant stalo padėjau lietuvio kalendorių suvokdamas, kad jo vieta būtent čia, nes kitos tokios geros vietos Pastogė departamente nėra.
    - Stalas turi dirbti, ar ne - prieteliau? pasakiau šnabždesiu į šnabždesį.
    Galbūt to nesuvokto kuždesio ir pakako, kad pasijausčiau, jog darau reikalingą darbą. Bet taip pat žinojau, kad dabar taip, kaip anksčiau laisvai ir užsimiršdamas - į šį foteli jau negebėčiau atsisėsti. Paglosčiau jo dugną, patapšnojau delnu, o iš ten pakilo debesėlis dulkių. 
    - O, te jos prapuola, užmiršties dulkės! Atleisk, tėve. Ir jūs, kas čia bet kada sėdėjote ant šitų ilgų suolų. Čia taip ankšta! Kaip, beje, ir visais lakais Lietuvoje. Reikėdavo amerikų, kanadų, brazilijų, argentinų, anglijų, daugelio kitų šalių ir, žinoma, karų, kad sutilptume kartu su plūgu laukuose ir padėta ant stalo duonele.
    Ne, tai nebuvo žodžiai. Tai buvo tik mintys, tuo pat metu priekaištaujant Vidiniui, esą, ko tyli? Išmok pagaliau išgirsti ir mane. Bent šį kartą būtinai išgirsk!  Kad ir kur bebūtum, privalai žinoti, kas įvyko prie etažerės ir kas vyksta dabar.
    Kad ir kaip labai nuoširdžiai, įtikinamai prašiau jį išgirsti, bet tuo mažai tikėjau. Ne pirmas kartas taip. Jis to niekuomet nepaisė, bet buvo pedantas, elgdamasis su mūzomis. Sugavęs sieloje eilėraštį, netgi neapglostęs jo, paskubėdavo transformuoti į mano atmintį. Ir nesvarbu, reikalingas jis man ar ne. Nesuvokiamas dalykas, kaip jam tai pasisekdavo padaryti, tačiau pats aiškindavo, kad tai nesudėtinga.  Viena, reikia labai norėti, antra, reikia susirasti artimą dvasiai subjektą, pasak jo dvasios dvynį. Tačiau tuo mažai tikėjau, kadangi būdamas jo dvasios dvyniu ir labai norėdamas, nesugebėdavau  savo mintį transformuoti atgaliniu keliu. Tuomet jis kištelėdavo dar viena priežastį: reikia būti poetu.
      - O juo galima būti, jeigu tai dievo dovana?
      - Nežinau. Bet kodėl jis jos tau negalėtų duoti? Ir bent kam. Visi esame Adomo ir Ievos vaikai.
      Kad visi, niekam nepaslaptins, kaip ne paslaptis, kad ne visiems Adomo ir Ievos vaikams tokios dovanos dalijamos. Bet tokie Vidinio pamokymai nenukrito šuneliui ant uodegos ir neišsibarstė. Taip jau atsitiko, kad tarp tų kelių knygų, kurios mano rubkoje, atsirado Alfonso Jocio lyrika, satyra ir aforizmai.
    Dabar ant stalo išdėliojau ir jas, tas tris knygeles irgi lyg tikėdamas, kad geresnės vietos joms nėra. 
    - Mokysimės, ponai, būti poetais. Visi mokysimės, - pasakiau ir išgirdau kuždesį: - Mokysimės, ponai...

(Iš Kryžiokų vasaros)

39

Pranas
Snustelėjau (1)
Jau atrodė, kad esu užmiršęs sodo sezono pradžios nutikimus. Bet ilgokai negebėjau suvokti, kaip galėję atsitikti, jog išnyko mano popietiniai snūstelėjimai saulutės atokaitoje.
      Kitiems, net artimiausiems žmonėms, atrodydavo, kad snaudžiu. Iš tikrųjų buvo kitaip. Aš dirbau. Buvau žmogumi, kuriam nereikėjo atsiminti, kaip kas būta praėjusiame laike. Tiesiog jame buvau. Ten vėl karieta Dženė. Vėl botagas. Vėl Aldona, ilgų kelionių palydovė. Vėl tie patys regėjimai, kalbos, visa aplinka. Per tiek metų absoliučiai niekas nepasikeičia. Tokios rūšies dalykai neigė įsitikinimą, kad negalima antrą kartą įeiti į tą pačią upę. Pasirodo, kad galima. Tą patyriau, žinau, tik, žinoma, tenka pripažinti, kad reikalinga parama pasireiškimams, kurie lyg ir paslėpti nuo žmogaus pojūčių. Ak, nori, Pranuci, pabūti kaip kadaise? Taigi prašom! Snūstelėki, kad ir menką popietinę valandėlę. Tuomet jau nesunku manyti, kad kažkieno rankose yra mechanizmas, galintis atsukti laiką atgal. Ten vėl viskas taip, kaip įėjus į upę pirmą kartą. 
      Taigi, kaip atsitiko, kad užmiršdavau snūstelėti? Nemaniau, kad priežasčių reikia ieškoti savyje. Ir paspėliodavau, kad gal per daug neapdairiai buvo leista  pasinaudoti paslaptyje užskliaustomis žmogaus dvasios galimybėmis. Kita versija, kad gal buvo leista tiek kartų snūstelėti, kiek prisakyta tvarkdario. Bet tai gerai, nes šitaip buvo leista patirti, kiek daug galių slypi dvasioje.
      Šį kartą neužmiršau, kad reikia snūstelėti, tačiau didesnės reikšmės neteikiau. Ir vis tik kažkur dvasioje dirgino nujautimas, kad šį kartą man pavyks.
      - Jeigu ilgai snūduriuosiu, pažadink, - paprašiau žmonos.
      Turbūt, snustelėjau. Sakau turbūt, bet ar iš tikrųjų taip buvo, nesiryžtu liudyti, bet žmona, pamačiusi mane atmerktomis akimis:
      -Tai ko nemiegi. Saulutė šviečia, šildo. Miegok. Netrepsėsi savo departamente mums viršum galvų. Na, iš tikrųjų, ką ten veikti? Pasakyk geram žmogui, kad senis tokiame karštyje  tiesiog  po šiferiu gyvena, ir niekas nepatikės. 
      - Turbūt, turbūt, -  pasakiau jai, - bet mano galva jau buvo pilna vaizdų ir atminties. Ir visa tai be miglų, švaru ir aišku kaip ant delno.
   
      - Jus kviečia arkangelas Mykolas, - pasakė jaunas vaikinukas, primenantis bažnyčiose prie altorių kunigams patarnaujančius vaikus.
      - Ačiū, - nustebau. - Dabar?
      - Taip. Einam, pone. Arkangelas Mykolas mūsų laukia.
      - O kur dingo jo pasiuntinys? Paskutinį kartą mačiau jį įeinantį į titnagą. Nuo to laiko neteko susitikti.
      - Jūs viską sužinosite, pone.
      - Galite vadinti mane vežėju. Toks esu. Taip paprastai vadina. Kiti dar dzieduliu.
      Prieš akis pasirodė jaunas, gražus žmogaus. Matyt, jis nemėgdavo sėdėdamas leisti laiką. Nors žinojau, kad tai karo, kovų vyras, tačiau jis man tokiu nepasirodė. Juo labiau nebuvo panašus į arkangelą Mykolą, aprašytą Raimondos Baublytės. Esą, raudonplaukis, įdegęs ir atrodo, kaip karys - dėvi raudoną žvilgančią mantiją su žaliais švytinčiais paryškinimais, rankose laiko dvirankį kalaviją, turi vario spalvos sparnus. 
      Man jis nepasirodė toks sukarintas. Jo veide nepamačiau išraiškų, žyminčių ryžtą, užsispyrimą, valią. Labiau buvo angelas gerąja prasme, kuriam svarbu būti bėdoje su artimu, padedant jam ir nepastebėtai pasitraukti, kuomet tokia jo pagalba jau būna  nereikalinga.
      - Labas, vežėjau. Atleiski, kad anksčiau negalėjau priimti. Žinojau, kad norite susitikti.
      - Man labai rūpėjo jus pamatyti. Dabar gi net sunku patikėti, kad sugebėjote įveikti Šėtoną. Labai  jau...  Nepykite,  bet atrodote mano metų,  kai dar karves ganiau.
      - Tai irgi darbas. Ir nelengvas, - lyg šyptelėjo.
      - Labai nelengvas. Ypatingai tiems, kas ganėm po plikus, lyg saulės išdegintus laukus.
      - Taip. Šilinių dzūkų laukai ir be saulės kaip išdegę. Žolei išaugti sunku. Būdavo, karvutės kaip ožkutės. Nedaug to pienelio. Tik ruginiai buzai pabaltyti.
      - Dabar jau kitaip. Tie laukai miškais apsodinti, o balos, raistai pievomis suvešėjo. Dar sovietiniai laikai, o karvutės jau kaip meškos - vos pilvus ir tešmenis paneša.
      - Dabar dar kitaip. Ištuštėja tas kraštas, - pasakiau ir nenorėdamas užgriozdinti galvą man nemielais dalykais, vėl pabandžiau sugrįžti prie arkangelo kovinių žygdarbių, -
Neįtikėtina, bet faktas, jog Liuciferį nugalėjote. Kas žino, kaip dabar atrodytų dangus, jeigu būtų atsitikę priešingai. Ačiū už jūsų pergales.
      - Ne, šitaip nedėkokite. Kol yra Liuciperis arba kitaip - Šėtonas, dangui visuomet gresia pavojai. Karas vyksta kasdien. Jis kaip kvėpavimas. Net nejunti, kad kvėpuoji, o, žiūrėk, netikėtai užspringsti arba net ir žvakę uždegti prireikia. Bet būna krizinių, gal net kritinių proveržių. Tuomet  jau..., - keitė veido išraišką arkangelas, bet po pauzelės lyg atsiminęs: - Aha, norėjote žinoti, kodėl nepasirodo mano pasiuntinys. Jis dabar ligoninėje, p. vežėjau.
      - Santariškių?
      - Ne, ne! Ne Vilniaus Santariškėse.
      - Būčiau aplankęs. Tikrai. Nuo Kryžiokų ne taip toli.
      - Ačiū. Jam pranešime apie gerus jūsų ketinimus. Beje, ta, o kartu mūsų pasimatymo proga, deja, tenka pasakyti, kad užstojo pavojingas laikas. Dangaus ir Pragaro santykiai įtempti. Todėl taip ir atsitinka, kad didesnės paramos jums teikti negalime. Vis dėlto pirmiausia  reikia apginti dangų.
      - Suprantu. Vadinasi, kelionių karietos popietiniuose snūstelėjimuose nebus. Gaila, žinoma, bet,  kaip sakėte,  pirmiausia reikia pasirūpinti Dangaus apsauga.
      Arkangelas Mykolas  sparnus suglaudė taip, kad man jų nesimatė. Tik jų išlenkimai kilstelėti aukščiau pečių. Pamaniau, kad greit užbaigs susipažino ir galbūt pagarbos ceremoniją ir, palydėjęs ligi durų, parodys kelią atgal į Kryžiokus ir ten turimus rūpesčius. Tačiau reikalai kryptelėto laimingiau:
    - Prisėskim. Dabar jau prisėskim, - pasakė ir, paėmęs už rankos alkūnės, lydėjo į salės gilumą.

  (Iš Kryžiokų vasaros)

40

Pranas
Snustelėjau (2)
- Atėjom. Ši vieta man kaip jums Pastogės departamente rubka. Atrodo, taip kartais pavadinate savo kabinetą. Man čia tiesiog vieta, kuri labai reikalinga. Aplink erdvė, o lyg nematau, nepastebiu jos. Reikia susikaupti ir visuomet kažką surandu, kas praverčia, dažniausia priimant sprendimus, - kalbėjo arkangelas Mykolas ir kelis kartus paraginęs prisėsti prabangiame krėsle netikėtai paklausė: - Atrodo, jūs labai norėjote tarnauti karaliui. Tiesa juk?
      - Kai jaunesnis buvau ir su karieta, manau, kad taip. Netgi tarnavau. Man tai buvo malonu, bet...
      - Taaaaip, bet, - pirmą kartą nutraukė mano kalbą arkangelas. Ir lyg prisimindamas, lyg pamąstydamas: - Gerai, kai žmogus ar angelas turi karalių. Bet jų, karalių, vis mažiau, jie nyksta nepaisant, kad kiekvienas atviriau ar slapta norime būti juo. Tik niekas negalvojame, ar mokame juo būti. - Ir jau vėl linksmai: - O man buvo labai smagu, kai pavadinote piemeniu. Tiksliau, beveik piemeniu. Esą, nepykite, bet atrodote mano metų, kai dar karves ganiau.
      - To dar kartą nuoširdžiai prašau: nepykite...
      Tačiau šis prašymas, atėjus į šią vietą, reiškė ir tai, kad arkangelo Mykolo stotas gerokai pasikeitė. Matydamas jį pradžioje tokį, kaip dabar, žinoma, nebūčiau galėjęs taip kalbėti. Bet neatrodo, kad bandžiau pagalvoti, kodėl tokios permainos. Net laiko nebuvo. Dėmesį užėmė turtinga vaizdais ir daiktais aplinka. Mykolas galėjo tylėti ir nežinau, kokius dalykus būčiau išskyręs, kaip labiausiai patikusius. Tačiau Mykolas teparodė paveikslą. Didelis. Erdvus. Net ir nesijautė, kad jis nutapytas. Lyg gyvas - gyveno, alsavo, buvo išskleistas erdvėje. Ir pirmą kartą mačiau Šėtoną, kuris nukritęs aukštielninkas, bet ne ramybės, ne susitaikymo pozoje. Jis vis dar kovotojas, kojomis ieškantis atramos, į kurią galėtų atsispirti. Dešinė jo ranka pridengia galvą, lyg pabandytų atremti arkangelo viršum jos iškeltą kalaviją. Tačiau mano protą labiau veikė kairėje rankoje laikomos svarstyklės. Abi jų lėkštės - tuščios. Jose rimtis ir pusiausvyra. Matyt, pamanyta, kad pakanka Šėtoną ištrenkti iš Dangaus viešpatijos ir teisingumas  savaime atsiras. Svarstyklės ją jau rodo...
      - Atrodo, kad elgėtės pagal supratimą: gulinčio - nemušama...
      - Galima suprasti ir kitaip: Ne tas stiprus, kurį muša, bet tas, kuris atlaiko.
      Žvilgtelėjau į arkangelą, norėdamas suvokti, apie ką  jis čia?
      - Taip, yra tokia lietuvių patarlė. Bet tai patarlė ir tik...
      - Prie šio paveikslo daug kartų mano būta. Ilgai ir sunkiai mąstyta. Gerai žinau, kad daug kam jis nepatinta.
      - Nieko nuostabaus. Ar gali jis patikti Liuciperiui arba, kaip jūs dažniau jį vadinate Šėtonui ir jo kariaunai.
        - O kodėl ne, jeigu...
        - Taip, supratau jus. Vėl rodote į patarlės išmintį, bet svarstyklės kairėje rankoje mintimis brandesnės. Iškeltas dešinės rankos kalavijas, o taip... Jis kad smogtum, kirstum. O svarstyklės? Ant jų lėkščių nieko nepadėta. Atrodo, kad jos nieko nesveria. Lyg ir kovų nebūta. Pusiausvyra. Bet, žinoma, atleiskite, jeigu bandau suprasti ne taip, kaip reikėtų. Didžiausi mokslai, kuriuos teko paragauti, įgauti būtent Dženėje. Taip neoficialiai vadinau radijo karietą. O paskui man trenkė amnezija, o ją net didesnė neganda. Bet suprantu, kad jūs gerai informuotas apie tai, ką čia šneku.
        - Tačiau turėjote kitą karietą.
        - Taip. Bet tai buvo, kaip sakote, KITA karieta. Puiki. Įdomi. Manau, kad net puikesnė, bet pirmoji meilė...  ji labiausiai šventa, nors dėl jos daugiausia nelaimių atsitinka. Net nuodų ne mažai išgerta.
      - Va apie vyro - moters meilę man nekalbėk, vežėjau. Ne ką išmanau. Vienodai mielai miegu ir su vyru, ir su moterimi. Belytėms asmenybėms savo prigimtimi neleista žinoti tokią meilę.
      - Ką? - paklausiau ir tik dabar pasijutau, kaip aukštai čia atėjęs. O anksčiau? Net kažkodėl neatsiminė, ką žinojau iš Raimondos Baublytės raštų. Dabar juos net galėjau cituoti.
      Mykolas išgirdęs mano ką? šyptelėjo, bet netrukdė ir man pasisekė, kaip ir privalo būti danguje. Pacitavau:
      Septynias dienas ir septynias naktis truko nuožmi kova. Šėtonas buvo nugalėtas. Nugalėtieji be jokio gailesčio buvo nutrenkti žemyn. Skrido jie ligi žemės keturiasdešimt naktų ir  keturiasdešimt dienų.
      - Taigi skrido. Ne krito, o skrido.
      - Suprantu, kad jūs irgi apgailestaujate, jog iškeltas kalavijas nebuvo nuleistas ant Šėtono galvos.
      Arkangelas Mykolas nieko nepasakė, bet atsiduso, paraukšlėjo jauną kaktą ir lyg iškvėpdamas apmaudą ir visą savo gyvenimą:
      - Juk pradžioje mudu draugai, bičiuliai, geriausi Dangaus karalystės angelai. Negalėjau. Na, negalėjau, vežėjau, nuleisti kalaviją ant tos galvos ir užbaigti Šėtono mirtimi septynias dienas ir naktis trukus mūšį. Negalėjau... Suprask, kad negalėjau. Man ir dabar labai norisi,  kad ir mano, ir Šėtono lėkštės svarstyklėse išlaikytų pusiausvyrą, - gan energingai pakalbėjo Mykolas, bet paskui ir vėl lyg apmąstydamas:
      - Jie nori dangaus, bet užgrobti jo negali. Mes irgi negalime užlieti pragaro kažkada sau tapačių angelų krauju. Bet būna tokių akimirkų, kad pasigailiu, jog kalavijo nenuleidau Šėtono mirties valandai atsiminti. Būna, būna, vežėjau, tokių valandų ir beveik visos jos prie šito paveikslo, - pasakė arkangelas Mykolas ir  kuždesiu pašaukė: - Apolonijau!
      Tai buvo tas jaunas vaikis, atlydėjęs mane pas arkangelą.
        - Aš čia, - greit atsiliepė Apolonijus. Ir vėl, lyg išgirdęs, ko aš negirdėjau: - Supratau, - Ir priešais mane atsirado... Taigi atsirado... Pašokau ant  kojų:
        - Ygaga! Dženė! išrėkiau taip, kaip Dangaus karalystėje turbūt dar niekas lig tol nešaukė. Jėgos aplepo ir išdžiūvusiomis lūpomis sukuždėjau; - Atsiprašau, arkangele. Aš jau tikrai nemaniau, kad galėsiu ją pamatyti net paveiksle.
      - Tai ta pati karieta su žirgu Ygaga. Iš tikrųjų, tai puikus kinkinys, kurių verta buvo daug metų ieškoti.
      - Bet nesuradau. Tik šipuliai. Keletas knygų. Dar kelios smulkmenos. O Dženė lyg žemėn prasmigo.  Dabar turbūt teisingiau sakyti it dangun nukeliavo. 
    - Tai tau dangaus dovana, vežėjau. Manau, kad paveikslas daug jums pagelbės. Net labai daug. O kad viskas būtų neaišku, reikia paskubėti greičiau išsiskirti, -pasakė įvardindamas negirdėtą priežastį kad viskas būtų neaiškiau. - Palydėk, Apolonijau, poną vežėją, - ir pridėjęs ranką prie krūtinės, truputį kilstelėjęs sparnus, linktelėjo išreikšdamas pagarbos ženklą. Aš nusilenkiau iki žemės, regis, matydamas, kaip skrenda ten Šėtonas su savo kariauna.  Viešpatie, kodėl į žemę? Kodėl ne į Mėnulį ar Venerą, Merkurijų, kur kitur?
      - Iki. Ir neminėk blogu žodžiu, vežėjau. Tikėkim, kad dar susitiksime, švystelėjus geresniems laikams.
      - Iki, pone. Jūs jau vietoje, - pasakė mano palydovas. Ir jau išgirdau tuos žmonos žodžius:
      -Tai ko nemiegi. Saulutė šviečia, šildo. Miegok. Netrepsėsi savo departamente mums viršum galvų. Na, iš tikrųjų, ką ten veikti? Pasakyk geram žmogui, kad senis tokiame karštyje  tiesiog  po šiferiu gyvena, ir niekas nepatikės. 
      - Turbūt, turbūt, -  pasakiau jai, - bet mano galva jau buvo pilna vaizdų ir atminties. Ir visa tai be miglų, švaru ir aišku kaip ant delno. - O kur padovanotas paveikslas? - apsidairiau?
        Sunkiai atsikėliau ir nuėjau į Pastogės departamentą, po įkaitintu saulėje jo šiferiniu stogu...

(Iš Kryžiokų vasaros)


» Kūrybos oaze » SODO SEZONAS » Gyvenimas Kryžiokuose