Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » SODO SEZONAS » Gyvenimas Kryžiokuose


Gyvenimas Kryžiokuose

41 50 57

41

Prie arkangelo dovanos
Atėjęs į Pastogės departamentą ir pamatęs Vidinį:
      - Kur dingęs buvai? Abu su Šventąja.
      O jis man:
      - Iš kur šis stebuklas? Iš kur, a?  O sako, kad Dievo nėra. Yra. Ir gal net ne vienas.
      Žvilgt ten, šen ir ogi ant sienos regiu arkangelo Mykolo dovanotą paveikslą. Dovana atėjo greičiau, negu sugrįžau aš. Žiūrėjau nemokėdamas suvokti ar net nebandydamas, bet jausdamas, kad tai gerokai solidžiau negu kaip šventųjų paveikslų nusišvietimai. Sėdausi į seną, atstumtą  nuo etažerės fotelį:
      - Palauk, - išgirdau, - džiaugiuosi ir aš, kad tau pradeda sektis. Nelabai tikėjau, kad arkangelas Mykolas dovanos šį paveikslą. Tai  reiškia net daugiau, negu nusipelnei.  Suprask, kad esi jam skolingas.     
      - Su kuo tu čia?
      - Argi mano tėvužio nepažįsti, Vidini?
      - A, labas, dėde Vincai. Pamaniau, kad panašu, jog jūs, bet nesinorėjo tikėti. Sakoma, viena bėda nevaikšto, bet tokie malonūs netikėtumai irgi turbūt ne po vieną.
      - Labas, Vidini. Atsimenu tave ir džiaugiuosi, kad nepaisant visokiausių trynimųsi  išlieki būti kartu su Pranucu. Beje, būkite atidūs. Paveikslas toks, kad... Jis dabar poilsio režime. Matote? Karieta Dženė. Sodrios žolės pievelė, kurioje ganosi Ygaga . Daugiau lyg nieko. Saulės apšviestas dangus. Kitaip tariant, peizažas tyloje.
    - Taip. Labiausiai judrus atrodo žirgas Ygaga. O, koks nuostabus! Ir kas tas, kuris tave tokį pamatęs, nupiešė? -neskubėdamas ir žavėdamasis klausė Vidinis.
    Ygaga it išgirdęs Vidinį, pakėlė nuo žolės galvą, pakarpė ausimis ir dar aukščiau į viršų tiesdamas kaklą: - Y-ga-ga ga!, - sužvengė taip, kad atrodė Pastogės departamento langai iškris. O man gi norėjosi kristi į paveikslą ir pakibti ant jo kaklo arba imti už karčių ir išvesti žirgą tiesiog į departamentą. Krūtinė pakilusi sustojo ir nei atsikvėpti, nei įkvėpti. Nėra dalykų gražesnių, kurie išnykę negrįžtamai, bet staiga vėl atsiranda šalia. 
      - Jis žmogaus dvasioje žvengia. Kitas jo gal net negirdi.
      -  Kaip negirdi? - Sukluso Vidinis.
      Tačiau tėvužiui ne tai rūpėjo.
      - Kada pirmą kartą išvažiavo Dženė? - paklausė, - O, dangau! Kodėl ją taip pavadinai?
      - Argi nesakiau? Atminimui. Taip mane bendraklasiai mokykloje neretai pavadindavo. O išvažiavome?  Buvo žiema.  Dar prieš savo gimtadienį. Sausio viduryje.
      - Pažiūrėsim, -  pasakė tėvas, - ir vaizdas paveiksle pasikeitė. Žirgas pakinkytas ir atrodė, kad karieta važiuoja. Nuostabiausia, kad ant karietos pasostės pamačiau save ir Tomą Vaisietą, gerai jausdamas, kad viduje yra kiti jos pirmieji keleiviai. Man nebuvo sunku juos atsiminti,  bet šį karta labiausiai laukiau garso - žirgo spartaus bėgimo risčia, karietos  dardėjimo Vilniau gatve, žmonių kalbų, bet kokio triukšmo. Atrodo važiuoja, bet  iš tikrųjų ne. Tačiau supratau, kaip galima tokį efektą išgauti. Reikia labai norėti. Labai norėti ir tikėti. Tuomet  daug dalykų, permetus į dvasią, atsiranda judesyje, atgyja kaip jau išgirstas Ygagos žvengimas.
      - Blogai, kai žmogų ištinka amnezija, bet kuomet jis pradeda išprotėti dar blogiau, - pasakė Vidinis ir neskubiai, plačiai žegnojosi, balsu ištardamas žegnonės žodžius: -Taigi paveikslas šventas. O Dievo keliai nežinomi. Reikia būti su juo, kad pajaustume, kokią  palaima jis mus teikia.
    - Betgi tu dar nežinai, kad tai arkangelo Mykolo dovana. Kad ten, pas Mykolą buvau.
    - Kur buvai? - įžiebė akis į mane Vidinis. Ar, girdi, dėde Vincai, ką  jis sako?
    Vidiniui dėdė Vincas neatsakė. Jutau, kad senasis fotelis laisvas, bet atsisėti nedrįsau, nors sunkus kūnas dar labiau apsunko. Atsargiai it bijodamas kažką užspausti, atsisėdau ant suolo pamanydamas, kad gal paveikslas išnyks. Gal tokie matymai suirusių nervų pasekmė. Ir bendrai - senatvė  paprastai visuomet ligota. Argi mažą ligų, o kai jos įpuola į smegenis, gero nelauk. Bet paveikslas liko savo vietoje, tik dabar vėl, kokį suradau atėjęs į Pastogės departamentą. Šalia mažos pievelės stovėjo iškinkyta Dženė, o toliau ramiai sodrią žolę glemžė Ygaga.
      - Jeigu dabar reikėtų mirti, tai kaip šventėje, - pasakiau.
      - Tokiai šventei Mykolas būtų puošnią žvakidę su uždegtomis žvakėmis dovanojęs. Ė, čia kažkas ne taip, - ir vėl įkniubo į paveikslo studiją. Net nežinau, kaip ilgai reikėjo laukti, tačiau dabar laukti buvo lengva. Bent jau man žiūrėti į paveikslą labai gera. Turbūt negalėjau atsiminti, ar taip kada nors lengva buvo sieloje, kad ir patikėjau, ir jaučiau, kad žmoguje visuomet yra daug dangaus. Bet ar jis uždarytas, ar kaip, tačiau apie jį nedažnai atsimename. Pagaliau išgirdau ir Vidinio:
      - Klausiau tavęs, iš kur šis stebuklas? Bet gal tai net ne stebuklas. Dievo žodis, žinoma, ne žmogaus, bet  jeigu žmogus kurtas pagal Dievo paveikslą, tikriausiai ir su panašia žodžio galia burnoje. Apie tai ir Biblijoje kažkas parašyta.
      - Ten taip parašyta, - suskato Šventoji, net apsidžiaugusi, kad prireikia  jos paramos ir pacitavo:
                      Ir Dievas sutvėrė  žmogų pagal savo paveikslą;
                      Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė;
                      Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę.       

    - Va va! Nebūtum Šventoji, - apsidžiaugė Vidinis, gavęs per ją biblijinės paramos savo mąstymui grįsti: - Dievo žodis tikriausia panašus į žmogau žodį. Tik gal pernelyg pasikliovę Dievu, net nežinome, ką turime savo žodyje. Jeigu taip, tai blogiau negali būti. Tai yra didžiausias Dievo atsižadėjimas. Ar tu supranti apie ką aš? 
  Jis kažką panašiai kalba apie žodį, kaip aš mąstau apie dangų, - pagalvojau, bet būti danguje man atrodė geriau, negu su Vidiniu samprotauti apie žodžio galias: Taip, tėve, su kiekviena diena daromės artimesni. Ir netiesa, kad išėjusiej  negrįžta. Tereikia įeiti į savo dangų ir, prašau, išėjusieji būna kartu...
 
      (Iš Kryžiokų vasaros)

42

Pranas
Bažnyčių Vilniuj daug
Galvoje jau prisikaupė daug ir net sunku pasakyt kaip, kur ir kas ten padėta. Betvarkė tokia, kad reikia atidos ir proto, kaip prie to sandėlio prieiti. Tačiau darėsi aišku, kad reikia susikaupti, išsišluoti ir svarbiausius dalykus sudėlioti panašiai kaip lietuvių kalendoriuje sudėlioti svarbiausi istorijos priminimai ar vardadieniai, paliekant kiekvienai dienai vietos asmeniškiems užrašams.
Stovėjau prie lango ir laukiau Vidinio. Pirmiausia išgirdau nerišlų, nei šiokį nei tokį jo posmą. Bandžiau atsikratyti, išguidamas iš atminties, bet kur tau! Vidinio transformuoti posmai įsigeria taip stipriai, kad tik amnezija tegali išskalauti. Įsiėdė ir šis:
                      Užaugau Dzūkijoj,
                      Šalalėj  mylimoj
                      Iš mišo išajau
                      Ir Vilniun atajau...
Pasirodžius Vidiniui, mestelėjau pašaipėlę:         
O-cho! Nagi puiku! Šedevras! Gal Pastogės departamento himnui tiks?
Himnui tikrai netinka. Ateidamas žiūrėjau ir dangų, kur pasirodo ryto saulė ir galvoju, kaip miela būtų, kad žmogaus diena pirmiausiai prašvistų jo galvoje. Bet argi taip bus? Todėl ir dūminu, kad nieko, kas aišku, nebūtų. Tau mestelėjau posmelį kaip Marcinkonių krašto dzūkui. Taigi kaip šiliniui. Jie čia kitokie. Kad  neužsimirštum iš kur. Tegu dūmina galvoje. Taip bus ramiau, patogiau gyventi.
                    Bažnyčų Vilniun daug,
                    O vienas tu esi.
                    Sakyk, Dzievuli, man
                    Katron surasc tavi?
Tikrai, kad uždūminai. Gal ir gerai.
Labas, - ir ištiesė ranką, ko jau seniai nebuvo. Ir negalėjo būti, kuomet gyveni ant penkių arų žemės lopinėlio. O dažniausia laiką leidi Pastogės departamente, įsikūrusiame  sodo namelio pastriekėje. 
Dar stiprus, pagyriau jausdamas Vidinio rankos jėgą.
Tą norėjau pasakyti apie tave, bet mums tai nesvarbiausia.
Manai, kad svarbiau rašyti eilėraščius? Kurti himną pastriekės departamentui?
Puikus žodis pastriekė. Kaip čia atsitiko, kad nesugodojome jo pavadinti šituo vardu. Įsivaizduok PASTRIEKĖS departamentas. Tai jau iškalbingiau, savimi rodantis ne tik į dabartinę lietuvių kalbą, o bendrai, visumoje į lietuvių kalbą. Tą atmintį senovės, nepaisant kad jos ieškome, bet kartu ir neigiame, ignoruojame. Ot, paklausyk, kaip priežodžiais ar patarlėmis ji suskamba. 
Ne tam čia atėjome.               
Ne pirmas kartas, kai ateiname ne tam, bet nuklystame į lankas. Padūmykim. Gal tuomet ir pasimatys, kad atėjome ten, kur norėta. Taigi klausyk! judrus buvo Vidinis ir mestelėjo: Grieką per strieką, o pats dangun.
Grieką mesk per strieką ežaran. Lyg taip girdėjęs. 
Tik dievulis žino, kur ką gali išgirsti, bet kuomet višta nupešta ir po strieku pakišta, tai žinoma, ji jau nieko negirdi. Man atrodo, kad būtent esame tokioje padėtyje. Esame nupeštos vištos ir numestos į Pastogės departamentą. 
Vidini, niekas netrukdo tau šią įstaigą vadinti Pastriekės departamentu, bet svarbu, kad ateitume, kur reikia ateiti kad ir himnui giedoti.
Bet kaip ateisi, jeigu mes tik iš Dabartinio kalbos žodyno ir bijomės didesnės erdvės. Kaip ateisi, jeigu mes gyvename tokioje ankštumoje, kad net sunku įsivaizduoti, koks dievas sugebėjo sustatyti ir suolus, ir stalus, dar šį tą, kas reikalinga ir kažkaip viskas neįsivaizduojamai sutilpę. Dabar ir arkangelo Mykolo padovanotas paveikslas. Eini atatupstas, kad neužkliūtum ir pasirodo, kad tai įmanoma. Departamentas veikia gumos principu.
Hm, velniškai teisingai kalba klausydamasis pagalvojau ir pasidarė įdomu. Gal net ne todėl, ką kalba, o laukiant, ką pasakys toliau. Nors jo pastebėjimas apie departamentą, veikianti gumos principu irgi buvo akivaizdžiai teisingos. Dėl to ginčytis nebuvo prasmės kaip ir:   
O kodėl? Ir ar taip reikia? klausė Vidinis, puikiai žinodamas, kad atsakymą jis pats pasakys. Tačiau kol kas jis dar jo prieigose: Dangus siūlo mums tiek daug paslaugų, o mes bijomės, nepastebime, nenorime priimti. Ir vėl: O kodėl? Ir ar taip reikia? Užtenka paistyti niekus  apie sodo sezoną ir vaizduoti, kad čia susirinkome pailsėti. Tai netiesa. Net ir tavo popietiniai snūstelėjimai saulės atokaitoje yra darbas. Dievo duotas darbas ir jį reikia padaryti labai kruopščiai. 
Betgi jų daugiau nebus. Tu tą žinai. Ir žinai priežastis, kodėl nebus.
Aš labai abejoju ar viską atsimeni iš susitikimo su arkangelu Mykolu.
Abejoti, žinoma, galima, bet papasakojau, ką atsimenu, pasakiau Vidiniui ir išgirdome nuo etažerės blakę... atsiprašau, išgirdome Gražuolę. Tuo pačiu, jau mums įprastu nei vyro, nei moters balsu:
Taip, Vidini. Ponas vežėjas pasakė viską, kas dabar reikia atsiminti. O kai bus reikalas atsimins ir daugiau. Jūs dabar irgi kažką norite pasakykite. Sakykit. Laikas.
Tai va padūminom, padūminom ir, regisi, tikrai atėjome, kur reikia. Ačiū, Gražuole. Kai Dievas ar bent dangus su tavimi, išnyksta tavyje blakė, pasakė Vidinis..
Taip, Dievuli, tu vienas, o bažnyčių Vilniuj daug. Pranešk man ar Vidiniui, kurioje esi, nepaisiau ką sakau.

Pasidalinkite su kitais 2009-08-16 08:22

43

Pranas
Apie poetą Pindarą ir sunkią meilę
Drąsus, atviras Gražuolės kišimasis į Pastogės departamento reikalus buvo nelauktas. Ir ypatingai jos užuomina, kad ji žinanti, ką nori pasakyti Vidinis.
      - Jūs irgi norite pasakyti. Sakykit. Laikas.     
      - Chė! - spygteli šis ir man: - Ji žino, ką noriu pasakyti? Iš kur? Aš su ją po klebonišką neėmiau, - pasakė ir nusigręžęs etažerės su blake pusėn: - Ateik, Gražuole. Ateik, ateik! Jau netikiu, kad negali nusileisti nuo etažerės ir ateiti.
      - Regis, esu žemaičio charakterio. Bent jau to, kurį velnias maiše įkišo. Užsiliko žemaitis jame  ir velnias negali išvaryti net mušdamas. Esą, kas į maišą įkišo, te tas ir ištraukia.
      - Va kaip! Ir anekdotus kala kaip karalius.
      - Argi? Tik žinau, kad yra toks anekdotas. Kaip, beje, žinau ir Raimondą, anekdotų karalių. Tačiau kad užsiimčiau anekdotais, tai atsiprašau. Ne.
      Kalba užsimezgė ir jau neatrodė, kad ją  galima paleisti vėjais, tačiau po kelių greitų persimetimų sakiniais, ji atslūgo ir Vidinis jau neskubėdamas:
      - Taip, Jūs teisi, Gražuole. O paskysiu, kad ogi nesuprantu, kodėl ligi šiol nesusivokėme, kaip pastriekę išplėsti. Lyg nežinotume, kad Astė, išvažiuodama iš Šklėrių, paliko Pasostės erdvę. O ji o-ho-ho kokia! Ją reikia matyti. Tai buvo mudviejų su vežėju erdvė karietoje. Todėl keista, kur buvome lig šiol jos neprisiminę? Suprantu, kokie svarbūs vežėjo snūduriavimai saulės atokaitoje, bet... Juk viskas aišku. Tą erdvę su vežėju žinome taip, kad net nežinau, ką dar geriau žinome.
      - Radai, kam pasakoti. Gražuolė tą  erdvę neblogiau, o gal net geriau žino už mudu. Kita vertus, nemanau, kad Pasostės erdvę gerai pažinome. Būdavo, kad net pasiklystame.
      - Na taip, - tuoj sutiko Vidinis, -  bet kaip tokį dalyką galėjome užmiršti? Ji gi nepakeičiama net kasdienybėje. Tai erdvė pagal poreikius. Kaip komunizmas. Bereikia parsigabenti ir būsime Kryžiokuose turtuoliai. Joje nors dvarą,  bažnyčią, visą Mirtos sodų bendriją talpink. Kodėl mes tokie, atsiprašant, buki? - stebėjosi Vidinis.
      - Nemanau, kad ji mums buvo reikalinga? Tik dabar, kai atsirado turtas, kuris čia lyg savaime susikaupė.
      - Žinoma, vežėjau, žinoma, kad taip. Tik prie to, ką pasakei, pasakyk dar, kad šitaip  norėjai užsimiršti tyliai, kitiems nepastebint ir manydamas, kad parašysi esė, kaip prancūzas Mišelis Montenis ar istorikas Agricola iš Rašykų svetainės, - netikėtai įkyri, o šiuo atveju net kandi buvo Gražuolė.
      - Ką dar pasakysi?
      - Dar yra ką pasakyti, bet tai, kas šiai dienai svarbiausia, pasakiau.
      - Ir esė svarbu?
      - Manykim, kad ir dėl esė liežuvį ne veltui laidau. Bet geriau paklausti bendražygį.
      Perkūnas, net ir kokie dalykai jai rūpi, - pagalvojau ir įsirėmiau akimis į Vidinį lyg sakydamas: Girdi? Prie dalykų, kuriuos leidžiame sau užmiršti, atsiranda ypatos, kurie elgiasi priešingai stengiasi atsiminti ir jiems tai pavyksta.
      Nuėjau prie etažerės ir, paėmęs Gražuolę į saują:
      - Įsisiautėjai, Gražuole. Bet tai suprantama. Kai dažniausiai viena ir viena, norisi ir patriukšmauti. Eime. Nors etažerė ne maišas, bet kaip užkėliau ant etažerės, taip ir nuimu. Eime.
      - Ak, koks drąsus tas vežėjas! dar labiau sukruto Gražuolė ir jau tiesiu taikymu: - Šventoji, matyk ir pavydėk, kaip gražiai mane neša. O juk žino, kad nepaisant, jog Gražuolė, o iš tiesų esu blakė.
      - Taip, esi blakė ir man nemaloni. O kad protinga, tas tiesa. Šito dalyko iš jūsų neatimsi- atsiliepė Šventoji.
      - Ne, ne. Nemanyk, kad mane labiausiai myli vežėjas. Už visus kitus labiausiai Jonas. Prisimeni tą berniūkštį, kuris su kortomis. Ponas Vidinis ar vežėjas (tiksliai neprisimenu kuris būtent) asmeniškai kalbėję.   
      Tylėjau it liežuvį praradęs. Ir ką pasakyti?
        - Taip, tu jam patikai, - pripažino Šventoji, - bet tai ne meilė. Tai dar ne meilė, -pakartojo  pakeltu balsu ir paprašė Vidinį, kad ją išlaisvintų iš tokios mūsų kompanijos.
      - Dar mums to betrūko! Viešpatie, jeigu myli, tai mylėk! - atsidusau.
      - Netark Viešpaties vardo be reikalo, vežėjau. Nusiimkite nuo liežuvių bent tuos dalykus, kuriuos patys galite padaryti. Juos reikia rankose laikyti. Na, o dėl Jono tai nesakau, kad jį myliu. Ar girdi, Šventoji?, - paaštrino balsą Gražulė. Nesakau, kad Joną myliu. Jo laukiu, kad galėčiau pasakyti: Mielas, geras berniuk. Tu nuostabus. Tu tikras išdykėlis. Tu daug turėsi. Net ir armoniką. Tačiau yra dalykų, kurių padoriems žmonėms arba tokiems vyrams kaip tu, mylėti negalima. Jie gali net sprogti, šitaip pražudydami ir savo meilę. Net  jeigu ji pirma. Beje, įsitikinusi, kad Jonui esu pirmoji meilė.
      - Betgi nekalbėk apie meilę. Tu jam patinki. O tai ne meilė. Ar supanti, ką tau sakau? Patinki.
      - O tu, Gražuole, žinai, kas yra Pindaras?
      - Koks tavo reikalas, ką žinau.
      - Tai senovės graikų poetas.
      - Na, ir tegu. Kiekvienam po saulę savo vieta. Jis poetas, ačiū Dievui, tu - blakė.
      - Žinai, ką jis pasakė? - klausė Gražuolė, bet tuoj savo klausimo atsisakė aiškindama, kad taip klausti negalima, kadangi poetas Pindaras daug ką pasakęs: - Jis daug ką sakęs, tačiau tarp daug jis pasakė, kad vienas iš esmingiausių dalykų yra meilė tiesai. Tegu aš blakė, bet meilė tiesai man labai svarbu. Galbūt net nemenkiau, negu Platonui, kuris, kaip svarbiausią reikalavimą savo  valstybės vadovui iškėlė meilę tiesai.
      - Nešauk!
      - Aš nešaukiu. Aš kalbu tau, Gražuole, žinodama, kad nesi kvailė. Pripažinti blakės  protą viršesniu už savo... na, kaip norite, ponai, man dar to nesitaikė girdėti. Visiems lyginant savo protą, reikia Platono, reikia Aristotelio, reikia Markso ar Lenino,  Hitlerio ar Stalino, o kad  kas nors būtų pripažinęs blakės protą aukščiau už savo... Ne, man to girdėti neteko. Antraip būčiau girdėjusi. O tu, Šventoji, viešai pasakei, kad, esą, ji, blakė (arba Gražuolė) yra  protingesnė už segtuvą knygą (arba Šventąja). Tai yra šventas dalykas tavo biografijoje. Ir lietuvio kalendoriuje apie tai būtinai reikia parašyti.
      Dabar kalbėjo ji, viena, ir neatrodė, kad reikia trukdyti.
      - Supratai, Šventoji, apie ką kalbu? Žinoma, tu netikėk, kad pasakiau teisybę, netikėk ir daryk viską, kas įmanoma,  kad laimėtum Jono meile sau. O aš irgi stengsiuosi, kad tokia tavo kova dėl meilės būtų kuo sunkesnė. Gal kada Dziedulis apie tai parašys esė.
      Vėl esė, - pagalvojau ir paklausiau: - O kodėl taip esė užkliūva?
      - Nežinodama Mišelio Montenio esė apie Melo atpažinimą turbūt nebūčiau taip gražiai pakalbėjusi ir apie poetą Pindarą. Yra pagrindo manyti, kad kada nors perskaitysiu ir vežėjo esė. Ar ne, ponas Vidini. Tikiuosi, jūsų irgi to laukiate, - pasakė ir nusijuokė taip skaniai, kad paklusus jam, teko ir savas šypsenas išspausti...
  (Iš Kryžiokų vasaros)

44

Pranas
Proto sūnus
Buvo tas laikas, kuomet užsimiršti ir nepaisai, ar kas girdi tave, ar ne. Ar esi reikalingas, ar ne. Svarbiausia, kad darai, kas atrodo esant reikalinga. Jau buvau užmiršęs tą nemalonų nesusipratimą su Vidinių ir, prašau - jis dabar atneštas ir tiesiog  padėtas ant  delno. Apžiūrinėju jį iš vienos, kitos ir iš įvairių pusių. Smagu. Vidinis, matyt, irgi mato šį vaizdą, nes ir jo lūpas pradreskia palaiminga nuotaika. O tada?
    O tada atsitiko, deja, taip, kad net sarmata prisiminti. Kita vertus, ne be to pradėjau tikėti, kad daugiausia vinių tenka ištraukti iš žmogaus galvos. Reta jų nebūna aprūdijusi. Rūdija laikas, o, vadinasi, todėl ir vinys. Kaip dabar atsimenu save:
    - Mielasis, būk geras ir ateityje nekartok, kad esu kvailys arba, riebiau tariant - durnius. Žinau, kad esu ir - patikėk! to man kalbėti nereikia, Vidini, - pasakiau.
    Vidinis:
      - Apie ką čia?
      - Maniau, kad susiprasi, nereikės taip stačiokiškai. Deja. Man gi, o, manau, ir literatūrai, nelabai rūpi, kaip atrodo mano parašytas sakinys. Ch. Kortasaras didžiuotųsi gebėdamas taip rašyti, kaip aš. Nereikėtų jam taisyti savo apsakymus, kad <i>skambėtų kuo neliteratūriškiau</i>. Laižyk kiek benori sviestą pro stiklainio stiklą, sotus nebūsi.
          Vidinis patylėjo ir vėl:
        - Apie ką čia? Ir susimildamas, primink, kada tave vadinau kvailiu ar net riebiau...
        - Ar manai, kad įvyniojus akmenį vatoje negali žmogui praskelti galvos? Tas pats ir su potekstėmis ar žodžiais tarp eilučių.
    - Taip, taip. Tau  nepatinka, kad sutvarkau tavo rašybą. Pasak tavęs, gyvenkime ir literatūroje kaip jovalyne. Net ir sviestą drėbkime ne į sviestinę, o tiesiog į kišenes. Taip arčiau burnos. Ką gi ačiū, Pranuci. Apie tai daugiau nekalbėsim. Gaila tik darbo, sunaudoto taisant tavo rašymus, darant tave literatūriškesnį. - Ir jau lyg sielodamasis, ieškodamas paguodos ir supratimo kitur: - Net neįtariau, kad tokį eseistą Karlonai Šklėriuose išperėjo. Blusinėjau, skabinėjau kaip besugebėdamas, kad rašiniai  atrodytų padoriau ir štai kala. Vinis į galvą. Ačiū, ačiū! Prie tavo rašinių, eseiste, daugiau nesiliesiu.
      Nežinau, kokiu būdu, bet Vidinis įspėjo, kodėl taip prakalbau. Rašyba mano vežėjiška, kaip Žemaitės ir jai reikia Višinskio, kad įgautų deramą pavidalą. Na, o Vidiniui  paredagavus mano užrašus, dažniausia atrodydavo, kad jie man net nepriklauso. Suskausdavo siela, kad taip, kaip Vidinis, nesugebu, tačiau reikėdavo šypsotis ir dėkoti. Tai tą  kartą ir atsitiko kaip niekada anksčiau. Skaudu, kad tokius dalykus nei išbrauksi, nei ištrinsi. Jie taip ir užsiliko  nutylėti, kol...     
      Iš štai prireikė  ne tik laiko, bet ir blakės... atsiprašau, prireikė Gražuolės pastangų, kad atsimintume, kaip <b>tada</b>:     
      - Žinai gi kad išgirdus tave sakant  ESĖ, atsiliepiu ESU. Man nedaug  rūpi, kokią žanrinę formą ugdo dabarties laikas. Bet man gaila, Vidini, ir sujauktų, suliteratūrintų mano rašinių, ir tavo darbo, tokius juos darant. Dar prie kiekvieno kampo giriesi, kad tau rūpi, jog mano kūryba išliktų literatūriškai kilni, neapsamanotų niekučiais, neapželtų, nesusiveltų į jovalą. Betgi tai ne niekučiai ir ne jovalas. Tavo redagavimai Jo prakilnybei Laikui visai nerūpi. Pasak Kubiliaus <i>kiekviena epocha  išugdo tokią žanrinę formą, kuri labiausiai atliepia jos esmę</i>.
  - Perkūnas! - net įkaito Vidinis, ištarius Kubiliaus pavardę: - Te tavo-mano- mūsų Kubilius pasirūpina, kad vėl nebūtų daužomi parlamento langai. Irgi literatas, mat!
    - Aš ne apie Andrių Kubilių, ne apie tavo - mano- mūsų premjerą, aš apie  jo tėvą Vytautą. Taip, anasis buvo literatūros žmogus.
    -  Žinojai?
    - Nebuvo sudėtinga. Valstybės nepriklausomybės prošvaistės žmones stumtelėjo į politiką. Prie senatvės prigludusius - netgi labiau. Kaip politiką, kaip Piliečių chartijos vadą nemanau, kad kas Vytautą Kubilių geriau atsimins, o kaip literatūros kritiką - daug kas. Ir apie esė jis taip: <b>Esė - esminio galvojimo teritorija</b>.
    Vidinis tylėjo, o aš nemokėjau nei nutilti, nei kalbėti nepurkštavęs.   
    - Ė, velniop viską, kas bus ar žada būti, bet tik ne tai, kas yra. Nėra laiko, Vidini, laižyti sviestą pro stiklainio stiklą. Mano užrašuose tegyvuoja dabartis, kad ir į jovalą sušiaušta!
    - Valio! - pasigirdo ausyse: - Visos ribos, kurios egzistuoja, jos tam ir ribos, kad būtų išardytos, išlaužytos, supūdytos. Ir visai nesvarbu, kokiose erdvėse: ar tose, kur skiria angelą nuo velnio, ar tose, kur meną skiria nuo tikrovės.
    - Kas jis? Iš kur? - paklausė Vidinis
    - Ar Kortasaras? Suprantu, kad Proto sūnus.
    - Aaaa, proto sūnus! - pašvokšdamas žodžius, pasakė Vidinis. - Galėjau, žinoma, susiprasti, jeigu jam prireikia perrašyti apsakymus, kad <i>skambėtų kuo neliteratūriškiau</i>. Daug vinių tavo galvoje sukalė...
      (Iš Kryžiokų vasaros)
Pasidalinkite su kitais 2009-08-20 00:21

45

Pranas
Akimirka nežinojimo
Prisimindami aną susipriešinimą dėl ESĖ ir mano pastangas būti nepriklausomu nuo Vidinio korektūrų, džiugūs nebuvome. Mano veidas paraudo. Kai būna sarmata, visuomet taip - išrausta it audeklas. Vidiniui bėdos nebuvo, bet tarp lūpų laikė prispaustą šypsenėlę. Gal todėl, kad visi mano esė vėl praeina per jo akis ir rankas ir iš neliteratūrinių darosi labiau priimtini. Suprantama, jog norisi, kad negeri atsiminimai nugrimztų giliau į užmarštį ir kai atrodė, jog  pavyko paskandinti, juos negailestingai priminė blakė... Atsiprašau, priminė Gražuolė.
      - Kažin, ko jį prikibo prie tų mano esė, a? Kodėl jai turėtų skaudėti galvą dėl to, kaip ir ką rašau. Manau, ne iš dyko buvimo taip. Matyt, kažką sumaniusi. Ar kada neprireikės ir mudviems pripažinti, kaip Šventajai, kad Gražuolės protas aukštesnis negu mudviejų.
      - Šventoji tuo tik pasidžiaugtų, - atsiliepė Vidinis.
      - Šventoji? Dar ko! nenorėjau tikėti. - Šventoji ne iš tokių. Jai būtų skaudu. Ji mudu gerbia.
      - Bet argi tai trukdo džiaugtis savo paderme? - trumpai  paklausė ir pasileido ilgesniems samprotavimas: - Savas kraujas savą pažįsta. Gražuolės ir Šventosios giminystės ryšiai neabejotini - mechaniniai, elektroniniai, kompiuteriniai ir kaip nori sakyk. Faktas, kad jų protas atsiskyręs nuo biologinio nešėjo arba sakykim nuo žmogaus. O ir vienai, ir kitai tai vienodai svarbu. Tai būdas užimti aukštas vietas po šio pasaulio saulę. Gaila tik, kad mes kažkodėl varžomės su jomis apie tai pakalbėti. Na, Gražuolė dar neseniai mums pasirodžiusi, bet Šventoji... Be jos jau nežinia kaip sugebėtume gyventi.
      Jis, Vidinis, buvo teisus. Be Šventosios gyventi mums būtų nekaip. Ir visai natūralu, jeigu mano su Vidiniu santykiai kaip nors užkliūdavo Šventąją. Buvome mažytė draugė, labai primenanti šeimą, o kai šeimoje dūmai, jie visiems graužia akis. Tiesa, mūsų akys nedažnai ašarodavo, nes išmokome gyventi, vienas kitą gerbdami. Bet tai nereiškė, kad vengdavome pasakyti savas nuomones. Ir visiškai kitas reiškinys Gražuolė. Galima sakyti, dar kojų neapšilusi, o būtent jai parūpo priminti mano su Vidiniu ginčą dėl esė. Esą, yra pagrindo manyti, kad kada nors perskaitysiu ir vežėjo esė. Ar ne, ponas Vidini? Tikiuosi, jūs irgi to laukiate. Ir visas sakymas užpiltas ironijos padažu. Galbūt toks sakymas ir įstrigdė gerklėje klausimą, nes jau ne pirmą kartą:
      - Kažin, ko ji prikibo prie tų vežėjo esė, a?
      Vidiniui toks domėjimasis irgi pasirodė vertas dėmesio.
      -  Matyt, ji žino, kodėl taip. Ir gali būti, kad ji tikrai laukia tavo esė be mano cenzūros. Galbūt šitaip leidžia suprasti, kad verta su ją apie tai pakalbėti. Ji galinti tau padėti daugiau negu aš. Galvoje turiu mintį apie amnezijos pradangintą tavo atmintį. O joje nežinia kiek neparašytų esė. Kodėl nemanyti, kad slapta įsitaisiusi karietoje, ji gerai atliko blakės darbą. Ir tai, kas mums nežinoma ar užmiršta, jai ne jokia paslaptis? Tik klausyk ir stenkis suspėti užrašyti.
      Apsižvalgėme vienas, kitas it kažko ieškodami, bet tai buvo priemonė geriau susikaupti ties Vidinio pasakytais žodžiais. Jis juos, matyt, jau ne kartą buvo praleidęs pro savo smegenis, prie jų pridedamas ir žinomus bendravimo su Gražuole faktus. Pasakė:
      Man atrodo, kad ji tau labiausiai artima, galėtumei pasiteirauti. Ypatingai, kuomet prie kleboniškos ir akis į akį.
      - Keisti dalykai tuomet, Vidini, atsitinka. Labai keisti. Man nebuvo laiko su tavimi apie tai pasikalbėti. Bet net ne tai svarbu. Jeigu tuomet Gražuolė būtų paprašiusi, kad neviešinčiau mūsų kalbos, manau, kad būčiau sutikęs ir pasižadėjęs laikyti liežuvį už dantų. Ir kas tada? Geriau, Vidini, negalvokim apie tai. Nors ir galvoti nereikia, nes aišku. Galbūt kalbėtumės kaip dabar, bet jau aš ne toks, kaip dabar. Jausčiausi išdavęs tave.
      - Bičiulystės santykiai visais laikais labai trapūs. O kadangi žmogaus gyvenimas ilgas, anksčiau ar vėliau, jie susiteršia. Net ir priesaikos neišgelbsti, - atsiliepė ištikimasis bičiulius, bet kažkodėl jam nesinorėjo pakalbėti apie tai plačiau. Netgi atrodė, kad nenori išgirsti apie ką su Gražuole kalbėjomės. Tačiau galvos tuščios nelaikė ir bent jau tikra, kad kai kurias detales jam norėjosi atsiminti būtent iš mūsų ginčo dėl esė.
      Su Vidiniu tekę visaip gyvenime būti. Ir anasis kivirčas nebuvo toks, kad kažką keistų mūsų santykiuose. Jis neva poetas, bet be poezijos knygelės, aš - vežėjas, bet jau be karietos, tačiau jo ilgametis bičiulis, kuriam savo poeziją transformuoja į smegenis ir noriu nenoriu, o esu priverstas ją išgirsti. Jau manyje ji nusėdusi nemenku klodu. Neretai suglumstame negebėdami suvokti šį reiškinį ir įvardinant jį surasti gimtai kalbai priimtinesnį terminą. Deja, jis vis dar nuo lotyniško žodžio  transformatio. Dabar Vidinis vėl su žiupsneliu tų prisiminimų:
      Tai, ko menas nepripažįsta, dar nereiškia, kad jis gali prilygti mano proto gebėjimui. Tas dievas, kokį žmogus jau pažįsta, yra jo protas Ir jeigu tokį mano rašymą diktuoja mano protas, vadinasi jis aukščiau menų ir jam privalau paklusti. Ar ne su tokiu dievu bandei mane nušalinti nuo savo esė redagavimų? Ir pradžioje atrodė, kad sėkmingai.
      - Deja, tie žodžiai mano. Bet geriau vieną žvirblį rankoje laikyti, negu dešimt ant stogo matyti. Neužmiršk, kad ir tuomet neužmiršau paprašyti, kad tas pats dievas išsaugotų tokius bendražygius, kaip Vidinis. Regis, irgi pasisekė. Nors pradžioje sunku buvo tikėti. Bet gal užmirškime ir... kriukis baigtas! 
      - Irgi manau, kad Gražuolė ne šiaip sau priminė mūsų ginčą. Atrodo, kad ji labai stipri. Jai, kaip ir poetui Pindarui, dorovės pagrindą sudaro meilė tiesai. Argi reikia stebėtis, jeigu vieną gražią dieną pamatysime, kad ji verta būti mūsų mokytoja.
      - Ji ir fiziškai stipti. Labai! pasakiau Vidiniui, prisiminęs pakibusią erdvėje ranką su spinduliuojančiu žiedu ant piršto.
      - Pagarba, meilė protui reikštų pagarbą ir meilę blakei. Dabar toks dalykas mane šiurpina, bet logika veda pagarbos Gražuolei keliu. Keista būtų, jeigu pasirodytų, kad spjaudome į šulinį, iš kurio reikia arba reikės gerti. Viešpatie, tegu šitaip neatsitinka, - pasakė Vidinis ir  dar ryžtingiau: - Bet, Viešpatie, dar labiau te neatsitinka taip, kad tiesa prarastų meilę ir pagarbą.
 
  (Iš Kryžiokų vasaros)
Pasidalinkite su kitais 2009-08-23 08:10

46

Pranas
Akimirka nežinojimo
Prisimindami aną susipriešinimą dėl ESĖ ir mano pastangas būti nepriklausomu nuo Vidinio korektūrų, džiugūs nebuvome. Mano veidas paraudo. Kai būna sarmata, visuomet taip - išrausta it audeklas. Vidiniui bėdos nebuvo, bet tarp lūpų laikė prispaustą šypsenėlę. Gal todėl, kad visi mano esė vėl praeina per jo akis ir rankas ir iš neliteratūrinių darosi labiau priimtini. Suprantama, jog norisi, kad negeri atsiminimai nugrimztų giliau į užmarštį ir kai atrodė, jog  pavyko paskandinti, juos negailestingai priminė blakė... Atsiprašau, priminė Gražuolė.
      - Kažin, ko jį prikibo prie tų mano esė, a? Kodėl jai turėtų skaudėti galvą dėl to, kaip ir ką rašau. Manau, ne iš dyko buvimo taip. Matyt, kažką sumaniusi. Ar kada neprireikės ir mudviems pripažinti, kaip Šventajai, kad Gražuolės protas aukštesnis negu mudviejų.
      - Šventoji tuo tik pasidžiaugtų, - atsiliepė Vidinis.
      - Šventoji? Dar ko! nenorėjau tikėti. - Šventoji ne iš tokių. Jai būtų skaudu. Ji mudu gerbia.
      - Bet argi tai trukdo džiaugtis savo paderme? - trumpai  paklausė ir pasileido ilgesniems samprotavimas: - Savas kraujas savą pažįsta. Gražuolės ir Šventosios giminystės ryšiai neabejotini - mechaniniai, elektroniniai, kompiuteriniai ir kaip nori sakyk. Faktas, kad jų protas atsiskyręs nuo biologinio nešėjo arba sakykim nuo žmogaus. O ir vienai, ir kitai tai vienodai svarbu. Tai būdas užimti aukštas vietas po šio pasaulio saulę. Gaila tik, kad mes kažkodėl varžomės su jomis apie tai pakalbėti. Na, Gražuolė dar neseniai mums pasirodžiusi, bet Šventoji... Be jos jau nežinia kaip sugebėtume gyventi.
      Jis, Vidinis, buvo teisus. Be Šventosios gyventi mums būtų nekaip. Ir visai natūralu, jeigu mano su Vidiniu santykiai kaip nors užkliūdavo Šventąją. Buvome mažytė draugė, labai primenanti šeimą, o kai šeimoje dūmai, jie visiems graužia akis. Tiesa, mūsų akys nedažnai ašarodavo, nes išmokome gyventi, vienas kitą gerbdami. Bet tai nereiškė, kad vengdavome pasakyti savas nuomones. Ir visiškai kitas reiškinys Gražuolė. Galima sakyti, dar kojų neapšilusi, o būtent jai parūpo priminti mano su Vidiniu ginčą dėl esė. Esą, yra pagrindo manyti, kad kada nors perskaitysiu ir vežėjo esė. Ar ne, ponas Vidini? Tikiuosi, jūs irgi to laukiate. Ir visas sakymas užpiltas ironijos padažu. Galbūt toks sakymas ir įstrigdė gerklėje klausimą, nes jau ne pirmą kartą:
      - Kažin, ko ji prikibo prie tų vežėjo esė, a?
      Vidiniui toks domėjimasis irgi pasirodė vertas dėmesio.
      -  Matyt, ji žino, kodėl taip. Ir gali būti, kad ji tikrai laukia tavo esė be mano cenzūros. Galbūt šitaip leidžia suprasti, kad verta su ją apie tai pakalbėti. Ji galinti tau padėti daugiau negu aš. Galvoje turiu mintį apie amnezijos pradangintą tavo atmintį. O joje nežinia kiek neparašytų esė. Kodėl nemanyti, kad slapta įsitaisiusi karietoje, ji gerai atliko blakės darbą. Ir tai, kas mums nežinoma ar užmiršta, jai ne jokia paslaptis? Tik klausyk ir stenkis suspėti užrašyti.
      Apsižvalgėme vienas, kitas it kažko ieškodami, bet tai buvo priemonė geriau susikaupti ties Vidinio pasakytais žodžiais. Jis juos, matyt, jau ne kartą buvo praleidęs pro savo smegenis, prie jų pridedamas ir žinomus bendravimo su Gražuole faktus. Pasakė:
      Man atrodo, kad ji tau labiausiai artima, galėtumei pasiteirauti. Ypatingai, kuomet prie kleboniškos ir akis į akį.
      - Keisti dalykai tuomet, Vidini, atsitinka. Labai keisti. Man nebuvo laiko su tavimi apie tai pasikalbėti. Bet net ne tai svarbu. Jeigu tuomet Gražuolė būtų paprašiusi, kad neviešinčiau mūsų kalbos, manau, kad būčiau sutikęs ir pasižadėjęs laikyti liežuvį už dantų. Ir kas tada? Geriau, Vidini, negalvokim apie tai. Nors ir galvoti nereikia, nes aišku. Galbūt kalbėtumės kaip dabar, bet jau aš ne toks, kaip dabar. Jausčiausi išdavęs tave.
      - Bičiulystės santykiai visais laikais labai trapūs. O kadangi žmogaus gyvenimas ilgas, anksčiau ar vėliau, jie susiteršia. Net ir priesaikos neišgelbsti, - atsiliepė ištikimasis bičiulius, bet kažkodėl jam nesinorėjo pakalbėti apie tai plačiau. Netgi atrodė, kad nenori išgirsti apie ką su Gražuole kalbėjomės. Tačiau galvos tuščios nelaikė ir bent jau tikra, kad kai kurias detales jam norėjosi atsiminti būtent iš mūsų ginčo dėl esė.
      Su Vidiniu tekę visaip gyvenime būti. Ir anasis kivirčas nebuvo toks, kad kažką keistų mūsų santykiuose. Jis neva poetas, bet be poezijos knygelės, aš - vežėjas, bet jau be karietos, tačiau jo ilgametis bičiulis, kuriam savo poeziją transformuoja į smegenis ir noriu nenoriu, o esu priverstas ją išgirsti. Jau manyje ji nusėdusi nemenku klodu. Neretai suglumstame negebėdami suvokti šį reiškinį ir įvardinant jį surasti gimtai kalbai priimtinesnį terminą. Deja, jis vis dar nuo lotyniško žodžio  transformatio. Dabar Vidinis vėl su žiupsneliu tų prisiminimų:
      Tai, ko menas nepripažįsta, dar nereiškia, kad jis gali prilygti mano proto gebėjimui. Tas dievas, kokį žmogus jau pažįsta, yra jo protas Ir jeigu tokį mano rašymą diktuoja mano protas, vadinasi jis aukščiau menų ir jam privalau paklusti. Ar ne su tokiu dievu bandei mane nušalinti nuo savo esė redagavimų? Ir pradžioje atrodė, kad sėkmingai.
      - Deja, tie žodžiai mano. Bet geriau vieną žvirblį rankoje laikyti, negu dešimt ant stogo matyti. Neužmiršk, kad ir tuomet neužmiršau paprašyti, kad tas pats dievas išsaugotų tokius bendražygius, kaip Vidinis. Regis, irgi pasisekė. Nors pradžioje sunku buvo tikėti. Bet gal užmirškime ir... kriukis baigtas! 
      - Irgi manau, kad Gražuolė ne šiaip sau priminė mūsų ginčą. Atrodo, kad ji labai stipri. Jai, kaip ir poetui Pindarui, dorovės pagrindą sudaro meilė tiesai. Argi reikia stebėtis, jeigu vieną gražią dieną pamatysime, kad ji verta būti mūsų mokytoja.
      - Ji ir fiziškai stipti. Labai! pasakiau Vidiniui, prisiminęs pakibusią erdvėje ranką su spinduliuojančiu žiedu ant piršto.
      - Pagarba, meilė protui reikštų pagarbą ir meilę blakei. Dabar toks dalykas mane šiurpina, bet logika veda pagarbos Gražuolei keliu. Keista būtų, jeigu pasirodytų, kad spjaudome į šulinį, iš kurio reikia arba reikės gerti. Viešpatie, tegu šitaip neatsitinka, - pasakė Vidinis ir  dar ryžtingiau: - Bet, Viešpatie, dar labiau te neatsitinka taip, kad tiesa prarastų meilę ir pagarbą.
 
  (Iš Kryžiokų vasaros)
Pasidalinkite su kitais 2009-08-23 08:10

47

Pranas
Prie pietinio lango
Nemoku, nesugebu taip aprašyti dangų, kokį matau.
      Jau po pusiaudienio. Saulė kryptelėjusi į vakarus. Kas lopinėlis dangus vis kitoks. O ten, pietų pusėn, iš kur retsykiais aplankyti atskrenda šilinių varnas Šklėrius, kitaip vadinamas Goliu ir neretai - dažniausia vakarop - plauko balionai, ten vaizdas primena priplukdytą laivų jūrą. Šitaip atrodo debesėliai, kurie padriki. Žodžiu, puikus reginys danguje. Jeigu jį tokį mato rusų dailininkas Ivanas Šiškinas, tai žinau - numes visus darbus darbelius, įsirems akimis ir siela į šį dangų, prisilies teptuku prie drobės ir, regisi, girdžiu:
    - Pasauli, tave reikia piešti gryną, nefantazuojant. Tuomet supranti, kad ir dangaus istoriją galima ir reikia užrašyti. 
    Godžiausiai žiūriu į debesinius laivus, iškėlusius baltas ir pilkšvas bures. Saulė žeria į jas spindulius ir gražu, tiesiog nepaprasta regėti, kiek daug visokių spalvų iš ten pasiunčiama akyse. Bet dar labiau man knieti pamatyti balionus. Suprantu, kad  jiems dar ankstoka. Jie turi savo laiką ir paprastai pasirodo vėliau. Bet todėl ir  nustebau, kad paklaidžiojęs dangumi, pamačiau žemai viršum miško pakibusį, jau netolimą balioną.
      -Ak, koks išsišokėlis. Lyg grybauti išėjęs. Ne miške gi, o danguje, mielasis. Ar pirmas, ar paskutinis, nuo to krepšys pilnesnis nebus, - pamurmėjau panosėje, taisydamasis dar geresnę nuotaiką. Tai buvo graži poilsio valandėlė. Ten, už pusantro šimto kilometrų, miškuose nutūpęs gimtasis kraštas. Kai žiūriu jo pusėn, galva neretai prisipildo būtų - nebūtų dalykų.
      - Gal norėtum pamatyti kaip atrodo mano Šklėriai? - atsigręžiau etažerės pusėje.
    - Kad jau nėra ten į ką žiūrėt, - išgirdau Gražuolę.
    - Kaip suprast nėra?
    - Tušti tavo Šklėriai. Ė, nekalbėk apie juos, nes tik susigraudensi. Bet kodėl klausi, ar noriu pamatyti? Aš juose nemažiau laiko praleidusi, kaip karieta Dženė.
    - Ak, taip. Užmiršau. Bet nereikia stebėtis, kuomet toje karietoje  nei karto tavęs nematęs. Net neįtaręs, kad esi. Konspiracija, mat! Amatas toks!
    -  Blakės toks darbas, vežėjau. Nedėkingas, bet reikalingas. O kad apie tai niekas negalvoja, ne mūsų kaltė.
    - Norėčiau daug ko tavęs paklausti. Ne šiandien ar dabar, bet, sakau, norėčiau.
    - Žinau, kad norėtum. Bet ateina laikas, kai daug ko nereikės manęs klausti. Faktiškai, tas laikas jau čia, tik irgi reikalingas protas, kad jis būtų sudėliotas neiššvaistant jo nežinia kur. Ot, ir dabar, žiūri pro langą, o ką matai?  Bent to, kas labiausiai reikalinga, tikrai nematai.
    - O ką? Nuo etažerės geriau matai?
    - Bent jau tiek, kad pasakyčiau, jog pasiruoštumei svečius priimti. Jie tuojau bus čia.
    - Padorus žmogus svečių visuomet laukia ir pasiruošęs juos priimti.
    - Taigi, kad padorus, - lyg šyptelėjusi pasakė Gražuolė. O po valandėlės: - Tu tikrai nori, kad palikčiau Pastogės departamentą. Sakyk. Aš dar turiu truputį laiko ir galiu pagalvoti, kaip apsispręsti.
    Atšlijau nuo lango lyg kas būtų šaltu vandeniu perliejęs.
  - Tu - ką? Susiruošei palikti? Išeiti pas Joną? Tą vaikigalį? Mes gi dar beveik nepažįstami. Tiek metų karieta išvažinėję, o...  O kiek čia tos pažinties? Diena. Kita. Ė, nekvailiok ir nebūk blakė. Būk kaip vardu pasakyta - Gražuolė. kalbėjau jai ir tai buvo nuoširdu, sąžininga, kad tik dabar suvokiau, jog blakė... atsiprašau, Gražuolė tampa poreikiu turėti ją. Viešpatie, saugok! Žinoma, dar nesuvokiu, kas čia vyksta, bet žinau, kad Gražuolė reikalinga.
      Jai pasirodžius man užteko proto jos nekęsti. Šis jausmas buvo stiprus, būdavo, kad ir tramdomas, jis prasiverždavo lauk, tačiau sparčiai augo ir savitvarda, neleidžianti mojuoti kumščius viršum galvos ir taip daužyti dievuliui langus. Tos kelios dienos gyvenant kartu su Gražuole, veltui neišsišvaistė. Dvasioje darbas vyko pastoviai ir dabar jau negalėjau pasidžiaugti žinia, kad Gražuolė paliks Pastogės departamentą. Priešingai, žinojimas, kad ji čia reikalinga, buvo didesnis ir prireikė į pagalbą kviesti netgi Vidinį.
    - Manau, kad ir Jonas manęs nepaniekintų, bet dabar pasitaiko proga pasilikti su varnu.
    - Su Šklėriu?
    - Na taip, su Goliu. 
    - Vidini! pašaukiau, nežinodamas, kaip elgtis, ką kalbėti, - Vidini, ateik! Kur valkiojiesi? - bet Vidinis ar negirdėjo, ar neskubėjo. O blakė nuo etažerės:
    - Nesi kvailas. Suprantu, kodėl esu tau reikalinga. Bet tai dabar menkniekis. Tavo kelionė pas arkangelą Mykolą išsprendė daug reikalų. Geriau juk turėti ant sienos Dženės paveikslą, negu  etažerės lentynoje blakę, kad ir Gražuolės vardą turinčios.
    Tuomet net nedingtelėjo galvoje mintis, kodėl tokios sąsajos tarp Dženės paveikslo ant sienos ir blakės etažerės lentynoje. Bet, matyt, tai buvo tik į naudą, nes panosėje subrandintas įvykis atrodė pernelyg įspūdingas. Tesuspėjau pasakyti tik tiek, apie ką net galvoti nereikėjo: 
    - Betgi ar tau, Gražuole, trukdo karietos paveikslas? Manau, kad tu jam irgi netrukdai. Sutelpam, o aš dabar galvojau, kad, ko gero, atėjo diena, kuomet laikas iš Šklėrių parsigabenti mums ten paliktą Pasostės erdvę. Tuomet  nors vėjus joje paleisk! Žinai gi...
 
(Iš Kryžiokų vasaros)

48

Pranas
Su Dievu pro langą...
.    Labiau nusistebėti nebuvo laiko.
    Už lango, priešais jo stiklus, pakibo masyvus balionas ir beveik į veidą išgirdau pažįstamą varno balsą:
    - Kvarkt, kvarkt. Imkit žagres art, art, art.
    - Tu čia juodaplunksni? Iš kur? Net nesusapnuotas. Ir kodėl taip? Dar nepasisveikinai, o jau art, art, art. Kokie vėjai tave atpūtė? Kas atsitiko? Ar sparnų neturi, kad baliono prireikė? barsčiau klausimus, nelaukdamas, ką kranksės Golius. Atrodė, kad man svarbiausia buvo netylėti. O Golius išdidus tupėjo baliono viršūnėje ir, pakėlęs sparnus, pamojavo, matyt, rodydamas, kad juos turi.
    -Varškė, varškė! kranktelėjo.
    - Ką?
    - Langą atidaryk! Laikas suprasti, vežėjau, ką kalba tavo mielas bičiulis, - nuo etažerės mestelėjo žodį Gražuolė.
    Atidariau langą. Ir tik dabar pastebėjau, kad baliono pakabuke (kabinoje) stovi stiprus oreivis. Taip sprendžiau pagal jo galvos apdangalą, panašų į šalmą, kuomet juo apdengta visa galva. Tačiau jautėsi, kad šalme nė žiupsnelio plieno ar plastmases. Lyg jis būtų pagamintas iš gumos ar kitos tamprios tamsios medžiagos, gebančios, aptempus kūną, išryškinti visas jo linijas. Buvau įsitikinęs, kad šitaip uniformuotą žmogų esu kažkur matęs. Tačiau kaip dažniausia - kai labiausia reikia, dievai neleidžia atsiminti.
    Nelaukdamas kol pasisveikinsiu, oreivis kilstelėjo ranką.
    - Labas, labas, - atsiliepiau. O varnas, stryktelėjęs nuo baliono kupalo, tuoj  atsirado ant mano peties ir kaip visuomet po ilgesnio nesimatymo:
    - Mano vaiks, mano vaiks!..
    Truputį pasiglostėm, pasišildėme vienas kito artuma. Kažką palesė iš barzdos ir, šuneliui Kandžiui leptelėjęs sparnu per uodegą, perskrido ant etažerės pas Gražuolę. Nelabai galėjau suvokti, kodėl toks pasimatymas, tačiau Golius nebuvo ramus, o blakės šviesos etažerėje irgi sumirksėjo įvairiomis spalvomis. Paskui netikėtai varnas pasiėmė Gražuolę į snapą ir pro langą sugrįžo atgal ant balioną.
    - Jūs - ką? Juokaujate?
    - Ne, ponas vežėjau. Kai tiek daug darbų, juokams pritrūksta laiko, - pasakė oreivis. Beje, o kur ponas Vidinis?
    - Vidinis? Jūs pažįstate Vidinį?
    - Na taip. Dievas leido. Tačiau ir jus pažįstu. Taip, ponas Pranai. Pažįstu.
    - Vadinasi, esate ne tikras oreivis. Neatsimenu nei vieno oreivio, su kuriuo būčiau pažįstamas.
    - Jeigu nematyčiau šalia Kandžiaus, turbūt ir aš jūs nepažinčiau. Bet man pasisekė. Jeigu dar paimtumėte šunelį ant rankų, tai neliktų jokių abejonių, kad tai jūs, karietos vežėjau. Tiesa, buvęs.
    - Ak, va kaip! - pagaliau pradėjau susivokti. Atrodo, pone istorike, kad man pasisekė nemažiau kaip jums. Būtent toks galvos apdangalas man teikia drąsos ištarti jūsų pavardę. Labai jūs gerbiu, ponas Mundi. Atsiprašau, kad mažiau gerbiu kaip istoriką ir daugiau kaip rašytoją, poetą, eseistą. Net žveją. Na kilkite aukščiau, šliekitės prie sienos ir duokit ranką. Negaliu jūsų pasiekti. 
    - Suprantu, kad dar atmintis šviečia. Gražu. Ačiū Aukščiausiajam, - pasakė Mundis ir jau ant baliono viršaus įsitaisiusiems varnui Goliui su blake Gražuole: -Taigi prie darbo, ponai. Kuris iš judviejų prakalbą sakysite?       
      Balionas tyliai pakilo į viršų ir netrukus jo pakabukas (kabina) susilygino su Pastogės departamento palange. Mundis ištiesė ranką ir stiprokai, bet, regis, atsargiai paspaudė manąja. Tuo tarpu baliono viršus plūduriavo aukščiau kamino.
    - Jūs kaip norite. Gal pro kaminą pareisite? O man reikia pro langą. Aš vis dėlto su nešuliu, - pasiuntė žinią į baliono viršų Mundis. 
    - Varrgas, varrgas, - kranktelėjo varnas Golius (Šklėrius).
    - Nekvailiok, oreivi! - pašaukė Gražuolė, bet, matyt ir vienas ir kitas žinojo, kad kvailybių nebus. Mačiau, kaip Mundis pasiėmė smuiko pavidalo futliarą ir paklausęs, ar jį pažįstu, atsargiai padavė į rankas. Aš, žinoma, pažinau ir žinojau, kad atidaręs futliarą, ten smuiko nesurasiu. Šiame dėkle, išvažiuojant radijo karietai iš Šklėrių, buvo sudėta senoji jos Pasostės erdvė ir kaip nuosavybė palikta Vidiniui ir man. Išvykstant sodo sezonui į Kryžiokus, mums neatrodė, kad ją reikėtų pasiimti su savimi. Bet reikalai netikėtai klostėsi taip, kad dabar ji čia buvo labai reikalinga, išplėtojant Pastogės departamento erdvę ir sutalpinant joje įspūdingai didelius dalykus. Tačiau iki šiol niekuomet nepagalvojau, kodėl karietos Pasostės erdvei prireikė tokios formos dėklo. Ir šit mintis, kuri panašiai kaip žaibas dangų, taip ji apšviečia dvasią ir supratimą. Lengvai, nejausdamas svorio, laikiau didelę erdvę mažoje futliaro talpoje ir nebuvo sunku suprasti, kaip tai įmanoma. Iš tikrųjų, kas gali pasakyti, kiek daug ir kokios muzikos sutalpinta smuike? Ir ar kas to klausia? Kas gali pasakyti, kiek ir kokios erdvės sutalpinta šitame dėkle? Bet smuiko muzika vis dėlto yra jo muzika, o ne kokio kito instrumento. Taip ir karietos Pasostės erdvė vis dėlto yra būdinga tik jai.
    -Kas atsitiko, ponas vežėjau? - matyt, pamatęs mano veide permainas, paklausė Mundis.
    - Daug kvailių yra, ponas Mundi. Deja, tik dabar suvokiu, kad vienas jų esu ir aš. Kas prieš pusvalandį galėję pamanyti, kad į Pastogės departamentą vaikščiosime pro langą? Na tiek to, kad taip elgiasi varnas su jo nešiojama blake. Bala jų nematė! Betgi ir mudu, Mundi...
    - Aš dar pro langą neįėjau.
    - Betgi prašome. Mielai kviečiu, pone. 
    - Tikrai?
    Ir tvirtomis rankomis įsikibęs į lango rėmus, ponas Mundis lengvai persikraustė iš baliono dėžės į Pastogės departamentą.
    - Garbė Dievui! - pasakė tvirtai atsistojęs ir ištiesindamas nelengvą savo stotą.
    - Per amžių amžius, -  atsakiau suvokdamas, kad tai pirmas toks pasisveikinimas po Pastogės departamento lubomis.
    Negi tik todėl, kad ateita pro langą?

(Iš Kryžiokų vasaros)

49

Pranas
Privertė atsiminti Cezarį
***    - Suprantu, kad tai, ką čia matau, yra vadinamasis Pastriekės departamentas.
      - Pastogės departamentas, pone. 
      - Na taip. Pastogės. Bet  būna, kai liežuvis užsikabina už pastriekės. Kaip man šį kartą. Beje, gražus tai žodis. Ir manau, kad gerokai senesnis už žodį pastogė, - apžiūrėdamas patalpą kalbėjo Mundis. Laukiau, kada nusiims nuo galvos neįprastą oreivio apdangalą ir man bus malonu pažiūrėti į jo, žinomo rašytojo, poeto, eseisto ir mažiau žinomo istoriko išgrynintą veidą. Tačiau nepaisydamas tvankos, Mundis bevelijo būti labiau panašus į oreivį. O gal tai ne  Mundis, pagalvojau. Žmogus suprato, kuo noriu jį matyti, tai argi gaila? Še, seni, ir džiaugdamasis manyk, kad esi įžvalgus. O paskiau:
    - Pastogės departamento, pone, daugiau negu matote. Kita jo pusė priglausta prie šiaurinio lango. Už šios lentų pertvaros.
    - Vietos nedaug, bet ir ji dalijama: Vakarai - Rytai, Rytai - Vakarai.
    - Mūsų departamente kitaip: Pietūs - Šiaurė, Šiaurė - Pietūs.
    Mundis, sugirgždindamas grindis, žengtelėjo sunkų žingsnį link mano darbo stalo ir:   
    - O čia kas? Raimondos Baublytės raštai? nustebo. Ir po minutėlės: - O aš maniau...
    - Ką matėte, ponas Mundi?
    - Maniau, kad tai išmislas, kad tai fantazijos skiautelė. Nėra Raimondos Baublytės, o, vadinasi, negali būti ir jos raštų.
      Paėmė juos į rankas. Pavartė. Atitolinęs nuo apdengtų akių vėl pavartė. Ir jau nežinia iš kokio puslapio skaitė it publikai. Bet perskaitė labai nedaug, būtent:
    Iš pradžių Liuciferis buvo vyriausias iš Viešpaties angelų, bet tai nesutrukdė jam gauti Šėtono vardo ir tapti nuožmiausiu Dievo priešu.
    Nutilo, įsiklausė į perskaitytus žodžius, ir aš išgirdau juos atkartojantį aidą. Negi? Tai buvo nelaukta. Taip niekuomet neatsitikdavę. Departamente nors vilku stauk, jokio aido. Bet tai tuomet ir taip visada, bet ne dabar.
    - Va kaip! lyg stebėdamasis ir jau ramiai: - Taip juodu ant balto parašyta, - pasakė Mundis, bet galėjau lažytis, kad aidu atkartoto skaitymo jis neišgirdo. Tačiau man nedaug rūpėjo, ką jis girdi - negirdi. Pagaliau ir jo šitaip kalbami paskutiniai žodžiai aidui nepakluso. Pastarųjų dienų įvykai man buvo tokie neįprasti, kad nesuabejodamas priėmiau į jų arsenalą ir aidu atkartojamą Raimondos Baublytės raštų skaitymą. Iškart neknietėjo  atsiminti, kaip aš juos skaičiau - tik akimis, mintimis ar ir balsu. Labiausiai rūpėjo, kad jie bent mažu gabaliuku būtų paskaityti dabar. 
    - O toliau? Kas juose toliau? Regis, rašoma apie ketvirtą dieną.
    - Palauk. Neskubėk, vežėjau. Tokius raštus reikia mokėti skaityti. Man pasisekė. Aš moku taip skaityti ir dabar gerai žinau, kad neretai būna, kai vienoje frazėje sutelpa visa neparašyta knyga.
    - Ir vis dėlto... Įsitikinęs, kad sekanti strofa apie ketvirtą dieną.
    - Vežėjau, kalbi  lyg neskaitęs.
    - Dar ko! Neskaitęs? Daug kartų raštus skaičiau. Bet dabar pagalvoju, kad gal juos reikia skaityti tik tam tikromis dienomis  ar dar kaip. Matyt, kalbos, kad  viską reikia daryti savo laiku, yra labai įtikėtinos. Jos ne vėjams gainioti.
    - O ar galima protingam žmogui kitaip galvoti? - paklausė Mundis ir mačiau, kaip vėl kelia Baublytės raštus arčiau galvos apdangalo.
    Ketvirtą dieną Dievas įkūrė dangų ir pastate jame savo sostą. Tada Šėtonas sumąstė tokį patį ir prilygti Dievui. Kūrė kūrė ir sukūrė net aukštesnį už Kūrėjo- ankstesniu skaitovo balsu su  tomis pačiomis intonacijomis  perskaitė Mundis. Įsitempiau, kad atrodė, jog pradeda trūkinėti nervai, bet to daryti nereikėjo- labai natūraliai ir paprastai išgirdau, kaip tekstas pakartotinai perskaitomas aidu. Tik buvo nuostabu, kad jo negirdi Mundis, kuris vėl nusistebėjo kaip pirmą kartą: - Va kaip! - O po nuostabos ir vėl ramiai ir tais pačiais žodžiais kaip pirmą kartą: - Taip juodu ant balto parašyta.
    [i] O gal jam tai įprasta, gal jam tai kasdienybė, po kurią kasdien vaikščiodamas net neatsimeni, kaip ji atrodanti. Net užmiršti, ką gyveni pirmadienį, antradienį ar trečiadienį, - pamaniau, bandydamas teisinti bet ką, tačiau ginčytis, įrodinėti, kad girdžiu aidą, jau nebuvo prasmės. Dievas buvo toliau, negu toks aido pasirodymas departamente. Atrodė, kad  nuo manęs atitolsta ir oreivis Mundis. 
    - Teko perskaityti daug visokių dalykų, - išgirdau jį, - bet va... Turbūt todėl ir papriekaištavote, jog mažiausiai mane gerbiate, kaip istoriką, kad nesu skaitęs  Raimondos Baublytės raštų. 
    - Mažiausia, nereiškia, kad mažai gerbiu. O ne!  Bet ir tai netyčia išsprūdo. O ką skaitote, žinoma, kad nežinau. Pats neseniai sužinojau, kokia esmė slypi žodyje LIUCIFERIS.  Nustebau nemenkiau, kaip girdėdamas departamente aidą. Pirmą kartą. Jums skaitant.
    - Nesupratau.
    - Liuciferis reiškia [i]šviesą nešantį...
    - O aidas?
    - Ką? Jūs, ponas Mundi, negirdite aido?
    Ir žinok žmogus, kokiame tavo pasakytame žodyje sugriaudės perkūnas. Nemanau, kad kas šiame mano šešių žodžių paklausime su dvejais klaustukai ir dvejais kableliais, pagarbiai išskiriant kreipimąsi į poną Mundį, galėtų išgirsti kažką negero. Tačiau mačiau, kaip jautriai šiuos mano žodžius sutiko oreivis Mundis. Jis lėtai, bet ryžtingai, kampuotu rankų  judėjimu padėjo Raimondos raštus jų buvusioje vietoje ir, apsikabinęs galvą, nudengė galvos uždangalą. Ir panašiai kaip Cezaris:
    - Žiūrėk, matyk, atsimink...   
    Neabejoju, kad prie kitų sąlygų būčiau pamatęs tą mielą, gerą žmogaus veidą, kuris iš tikrųjų toks yra. Tačiau šį kartą sąlygos buvo tokios, kad mačiau nedaug, o tik tai, ko buvo pareikalauta. Ir - o, dangau! - patikėk,  niekuomet lig tol nebuvau matęs tokių didelių ausų. Atrodė, kad  jos nuplėštos nuo paminklų, bet tai buvo jo, Mundžio, ausys. Būtent dėl to, kad jis gali negirdėti tai, ką  girdžiu, (- Ką? Jūs, ponas Mundi, negirdite aido?
skaudžiai žaidė poną Mundį.
    - Žiūrėk, matyk, atsimink!, - neleisdamas žvalgytis kitur reikalavo ponas Mundis ir tik įsitikinęs, kad įvyko taip, kaip prisakė, nusišypsojo įsirėžusiomis tarp  barzdos ir ūsų lūpomis, numetė ant aukštos kaktos kelis plaukus, dar labiau pašiaušė viršugalvyje susimetusį kuodą ir:  - Šis mano veido apdangalas ne dėl oreivystės reikmių. Noriu, kad kuo mažiau girdėčiau, o deja, deja... Suprask, vežėjau, ausys mane daro labiau panašiu į oreivį, negu į tą, kas iš tikrųjų esu. Suprask. Labai prašau.
      - Stengiuosi, bet... bet, mundus, pasaulį suprasti ne taip paprasta.
    - Jūs žinote ir mano tikrą pavardę?

(Iš Kryžiokų vasaros)

50

Pranas
Savas savą girdi
*****
    Gali būti, kad  varnas Golius su blake Gražuole mudu su Mundžiu specialiai kuriam laikui paliko pabūti vienus. Pamaniau, kad gal taip daro ir Vidinis su knyga- segtuvu arba Šventąja. Bet laiko mudu nepaisėm, tačiau Mundį Pastogės departamente jis veikė vienaip - buvo įsitikinęs, kad pasaulį girdi daugiau, negu reikėtų ir todėl net specialiu apdangalu supo galvą, sergėdamas ją nuo jautraus girdėjimo. Aš nemaniau, kad mano klausa ypatingai gera, netgi priešingai - žinojau, kad pasislinkus giliau į senatvę, ji gerokai apkurto, pablogėjo, tačiau dabar atsitiko taip, kad ne tik Mundis, bet ir VISI ŠVENTIEJI nebūtų galėję manęs įtikinti, kad negirdžiu aido. Kai jo čia nebuvo, niekuomet apie jį nešnekėjau, bet dabar, kuomet  jis atsirado, negi galėjau tylėti? Na taip, žinojau, kad čia ne miškas, ne bažnyčios ir koncertų salės su savo akustikos erdvėmis, kad mūsų departamente aidėti neįmanoma, bet.. aidi. Ir ką daryti? Nepastebėti, įsiduoti, kad nieko nenutiko?
    Mano smegenis jau kaitina ir kitas dalykas kodėl aidesys atsiranda tik skaitant Mundžiui Raimondos Baublytės raštus? Net tuomet, kai Mundis piktokai, lyg pamėgdžiodamas Cezarį, paliepė klausyk, girdėk, atsimink, aido, arba aidesio, arba aidėjimo nebuvo. Bet dabar jis vėl ėmė nuo galvos nuvyniotą medžiagą ir ruošėsi ja apsidengti. 
    - Palauk, ponas Mundi, dar suspėsi. Šilta. Saulėta diena. Pas mus dar šilčiau, negu lauke. Visas departamentas tiesiog po stogu pakištas. O jis šiferinis. Įdega saulėje ir kvėpuoti nėra kuo. Nekankink savęs tuo galvos apdangalu. Saugok sveikatą.
    - Ne pirmas tu taip. Bet sakiau, kad noriu kuo mažiau girdėti. Kai daugiau girdi, negu žmogui reikia, tai bjauru. Bet argi pasakysi kam? Taip čia atsitiko, kad nuklydau ne į tas lankas. Lyg nežinočiau, kad kito bėda niekam nereikalinga.
    - Bėda? Už tai valstybės didžiausius pinigus moka, o tu...
    - Ko nutilai? Bet jei nutilai, tai baikime apie mano šalmą. O Baublytės raštai sudomino.
    - Dabar jie ir mane sudomino. Bet argi nuostabu, jei tau juos skaitant girdžiu tai, ko anksčiau niekuomet negirdėdavau.
    - Suprantu, kad eksperimentas dar nesibaigė.
    - Būk sukalbamas ir nesisupkite galvos, - paprašiau poną Mundį, mintyse pasiryžęs ir pats balsu paskaityt  tuos raštus, kuriuose visas pasaulis su savo magija. O gal iš tikrųjų aido efektas yra magijos reiškinys, kuomet vieniems tai leidžiama girdėti, o kitiems - ne.   
      Lyg kažo prisibijodamas, atsargiau pasėmiau raštus ir, atsivertęs skyrių Plazdantys šviesos sparnais lengvai suradau ankščiau skaitytas Mundžio ištraukas.
    - Klausyk, Mundi, - kas toliau rašoma, - pasakiau, įsiklausydamas ar neišgirsiu, savo balso aidą, bet- ne. Jo negirdėjau.
    - Atrodo, kad raštus moki mintinai? Nagi, nagi? - netikėtai pakluso mano prašymui Mundis. O manęs raginti nereikėjo: atrodė, ausys išaugo, pasirengusios sugauti kad ir mažiausio aido krustelėjimą, o akys kaip mat sugavusios tekstą, siuntė žinią burnai: skaityk!. Buvau ne lyg dviejų dangų lygiuose. Viename skaičiau, kitame budėjau, pasiruošęs girdėti:
    Pamatęs, kad Šėtonas sukūrė naują dangų, kuris aukštesnis negu jo, Dievas ryžosi vėl aukštesnio dangaus statybai. Taip jie, Dievas ir Šėtonas, statė, bandydami pranokti vienas kitą, kol pastatė penkis septynis devynis dvylika dangaus lygių, - skaičiau vis labiau keldamas balsą ir nesulaikęs savyje tramdomo džiaugsmo, iš rankų net išmesdamas knygą, sugargaliavau: Skamba! Aidas, ponas Mundi, skamba!
    Tokia jautri seno žmogaus reakcija Mundžiui buvo netikėta. Nusukęs į numestą knygą vieną ausį, paskui - kitą, kiek drovėdamasis,  bet vis tik pasakė:
    - Būna, ponas vežėjau, kuomet ir galvoje skamba, bet tik tuomet, kai ji tuščia. O šiaip gi net ir puodai neskamba, jeigu jie pilni.
    - Skamba, ponas Mundi, tikrai skamba! - nepasidaviau gerai žinomai ir nenuginčijamai argumentacijai. Džiaugsmas taip pat neslūgo, dabar jau net matant, kaip įgudusiai ir meistriškai svečio rankos gamina ant galvos oreivio šalmą. - Ką nori kalbėk! Ką nori! Tos tavo ausys iš tikrųjų lyg nuo paminklų nukabintos. Kad per jas daug girdi - nei tikėk, nei kitiems kalbėk. Jeigu taip nepadarysi, greit  melagiu apšauktas būsi. Arba...
    Ir dzingt! Supratau, kad tai per daug. Boba senyn - liežuvis ilgyn, bet gi žodžiais maišelio neprikrausi. Ir nutilau
    - Arba? - neleido tylėti
    - Arba dar blogiau, - pasakiau, net nežinodamas kodėl, bet tikriausiai būčiau suvokęs, nes jau ankščiau knietėjo paklausti, ar ponas Mundis ką nors nutuokia apie šitaip besireiškiančią blakės Gražuolės ir varno Goliaus bičiulystę. Bet kai Dievas yra, tai jis visur. Šį kartą laikas buvo sunaudotas jam padedant - jis privertė poną Mundį kritiškiau vertinti savo klausą, o, pirmiausia, vadinasi, ir dideles savo ausis. Abu buvome taip audringai užsiėmę, kad net nepastebėjome, kada į Pastogės departamentą sugrįžo Vidinis.
      - Skamba. Erdvė kalba. Savas pažįsta girdi savą. O Dieve! - graudulingai džiugiai, nepaisydamas nei manęs, nei svečio, pašaukė Vidinis, ir greitas,  it numetęs  pusšimtį metų, pripuolė prie sofos, kur smuiko formos futliare buvo padėta balionu atskraidinta senosios karietos Pasostės erdvė.
    - Atsargiai! - puoliausi paskui Vidinį, - bet jis meiliai ėmė dėklą ant rankų, glaudės prie jo krūtine ir... nors fotografuok ir nuotrauką siūlyki prestižiniam konkursui laimėti: - O, kaip aš džiaugiuosi! Jau netikėjau, kad dar galiu, dar taip moku džiaugtis, - nuoširdus buvo Vidinis, o mudu su ponu Mundžiu pagarbiai susižvalgėme, nusišypsojome vienas kitam, regis, ta pačia šypsena ir be žodžių supratome daugiau, negu būtume galėję pasakyti ginčiu. Vis tik yra dalykų, kurie išgirstami tik būnant savais.
    - Ačiū, senas partizane, - glostydama smuiko formos dėklą, - pasakė Vidinis Mundžiui.
    - Nebuvo sunku, - atsiliepė Mundis, pavadintas senu partizanu.

(Iš Kryžiokų vasaros)


» Kūrybos oaze » SODO SEZONAS » Gyvenimas Kryžiokuose