Pranas
Dvasios bažnyčioje
- Štai ir viskas. - pasakė iš karietos išlipęs Žmogus. – O žinojimas, kad, girdi taip būti negali yra netikelių Savęspi supratimo reiškinys. - Ir lyg prašė: - Supraskite, ponai, kalbu apie netikėlius. Kai žinai, kad pasaulis kuriamas iš žodžio, o „Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą“, stebuklai praranda savo prasmę. Gyvename, kaip leidžia Dievas. 
    - Aš viską, viską užrašau, - pasakė Šventoji. Seniai tiek daug darbo neturėjau.   
    - Gerai, Šventoji. Labai gerai.
    O tas Žmogus:
    - Te bus šiandien tiek, ką knietėjo pasakyti. Tikėkime,  kad dar mūsų pastogėse švenčių bus. Bet, žinoma, ir šaukiant Dievą, reikia minėti jo vardą, bet netariant be reikalo, - pakėlė ranką  atsisveikinimui ir oriai įėjo į karietą, šitaip liudydamas, kad tokių karietų ilgesys, aukojantis ir neužmirštat, yra suprantamas dalykas. Tačiau be jo įsimintų žodžių, akyse paliko ant jo rankos piršto sužibusio žiedo šviesa.
    - Gali būti, dzieduli, kad tą patį užrašinėja ir blakė.
    - Tegu užrašinėja. Ji, matyt, ir dangų, ir pragarą užrašiusi, bet nemanau, kad Dievas tvėrė ją pagal savo paveikslą, - pakuždėjau, kažkodėl nenorėdamas, kad mano žodžiai būtų kitų išgirsti. Ir dar tyliau: - Bet ką gali žinoti, gal tas Dievo panašumas į žmogų reiškiasi gyvybės panašumu. O ji, gyvybė, įvairi, priėmusi į savo būties kontingentą ir blakę.
    - Net taip? Betgi tai absurdas. Atsiprašau, kad taip stačiokiškai, bet įsitikinęs, kad nesuvokiate, ką sakote, - atsiliepė į mano kuždesį ponas Mundis. Kilstelėjau antakius, nuoširdžiai manydamas, kad oreivis pasiklydo, kad klausia kažką kitą, bet dabar jis jau buvo šalia manęs: - Aš puikiai girdžiu. Ir jūs tą žinote. Kuždesiai paslapties nesaugo.
  - Ačiū, ponas Mundi, kad įspėjate. Užsimiršau. Tačiau tai, ką  kuždu, paprastai yra spėlionės. Kuždu abejotinas tiesas, kurių atvira burna protingiau nekalbėti.
  - Aš ne tik dėl to. Jeigu norėsis su manimi pasiginčyti, negirdint kitiems, šnabždėk. Kitiems atrodys, kad iš karietos kalbu, kaip anas. Bet tai gerąja prasme. Gali, žmogau, tikėti - netikėti, o ji štai yra.
    - Būtent. O ji, karieta, yra. Tačiau ne tik ji. Jūs, ponas Mundi, nematėte, kaip iki šiol atrodęs departamento šiaurinis galas. Ankštuma tokia, kad vos prasisprausti tarp stalų ir suolų. Nori pakviesti žmogų į svečius, o sarmata. Dabar - matote gi! - niekas nepatikės, kad tokia erdvė įsprausta po šiferiniu stogu. Jūs irgi nebūtumėte patikėjęs. Bent taip esu įsitikinęs.
    - Dievas ne tik su tavimi, vežėjau. Tik jo pas vienus daugiau, pas kitus mažiau. Skridau norėdamas pamatyti, kaip atrodo Dievas, kur jo daugiau. - reikšmingai pasakė ir ūmai it kalbą praradęs. Mat, prisiminė oreivis, ką abu su varnu Goliu užmiršę: - Mes gi ne viską iškraustėme iš baliono. Kaip čia taip? Golius su Gražuole, aš su tavimi, o ji – Švenčiausioji Pivošiūnų mergelė, Nuliūdusiųjų Paguoda  palikta baliono pakabuke. O! atleisk, motin, - jau sudejavo ponas Mundis ir keliais šuoliai taikės pripulti prie pietinio lango, už kurio, pakilęs viršum stogo ir kamino plūduriavo balionas. Tačiau tų kelių žingsnių jau pritrūko - reikėjo gan ilgai eiti, jaučiant po kojomis minkštą kiliminę dangą. Kai žodis virsta kūnu, darosi dalykai, kurie nuotaikose pakeičia jausmus, galvos smegenų pusrutuliuose – supratimus. Bet va su Švenčiausios Marijos paveikslu sugrįžta ponas Mundis. Eina lėtai, atsargiai, negirdimais žingsniais. Ir atrodė, kad erdvė pakluso kitai būčiai, labiau panašiai į bažnyčią. Tačiau altoriaus ir kunigo nebuvo. Atsiklaupiau ir girdėjau, mačiau klaupiantis kitus, bet vėlgi - tik persižegnojau, o malda nuo lūpų išdžiūvus.
    - Vidini, - mintyse pašaukiau ir pirmą kartą išgirdau jį atsišaukiant. Taip, pirmą kartą Ir atsišaukė jis kaip gyvas poterėlis, nepaisant, kad ne iš maldaknygės. Ir po erdvę kaip po bažnyčią pasklido jo balsas:
   
Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi
                Nuliūdusių Paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
 
    Net nepastebėjau, kad tai ne joks poteris. Tai eilėraščio „Švietėsi“ pirmosios eilutės, kurias pateko į smegenis, ruošiantis sodo sezonui Kryžiokuose. Vidiniui nutilus pratęsiau:

Nesižegnojau,
                  nes atrodė,
Šviesa paveikslo ne todėl,
Kad akimis sugavęs,
Stebuklą aiktelėčiau
Viešpaties vardu.
 
      Neatrodė, kad galėčiau toliau giedoti. Ir buvau įsitikinęs, kad Vidinis irgi jaučia kaip aš ir pasiruošęs perimti  giedojimo estafetę.. Bet pasirodė, kad dar stipresnį poreikį užgiedot kitas eilėraščio eilutes pajautė ponas Mundis. Nuo krūtinės Šv. Marijos paveikslą pakėlė aukščiau galvos ir nekeisdamas iškilmingai lėtos eisenos:   

Tiek metų rėmuose! 
Ir visą laiką ta pati.
Ant rankų laiko Jėzų Kristų,
Susėdę supasi mėnulio delčioje.
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyt.

    Sunku suvokti, kas vedė poną Mundį prie tinkamiausios vietos Marijos paveikslui. Tačiau jis sustojo ten, kur buvo sudėlioti suolai, ant kurių susėsdavo pavargusi senoji Lietuva aplinkui stalus ir, persižegnojusi, dėkojo Dievui, kad ant jų turi burnon įdėti duonos. Mundis sustojo. Nuo kelių kėlėsi ir ši, sakyčiau, dvasinė bažnyčia, atlydėjusi į Kryžiokų vasarą Nuliūdusiųjų Paguodą  Šv. Mariją iš Pivošiūnų.  Žiūrėjau į ją pilnomis šviesos ir tikėjimo akimis ir dar vienas posmas mano balsu nuaidėjo po dvasinės bažnyčios skliautais...
 
Ir pasakiau,
        ištiesdamas rankas
                          į liūdintį paveikslą:
– Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti savo sūnų

    Dvasinė bažnyčia dar meldėsi, o aš jau galėjau džiaugtis, ką į ją atėjo nemažas būrelis tautos kultūrai nusipelniusių  žmonių - rašytojų, poetų, kritikų. Žinoma, man mieliau buvo matyti tuos, kurie gal mažiau nusipelnė kultūrai, bet buvo geriau ar mažiau pažįstami iš susiėjimų rašykų ir žaliažolių svetainėse. O klimbingupthewalls net tarė:
    - O  ką, jeigu vienąkart užpirktume mišias? Už save. Kad  būtume, kad gyvuotume...
    Ir iš tikrųjų, argi blogai būtų, kaip pagalvota

Pranas
Paveikslo karietoje
- Daug melo mūsų gyvenime. Labai daug jo. O kuomet pasirodo tiesa, kitoks pažinimas, kažkodėl puolamės įtarinėti, abejoti ir galop glaudžiame ir tiesą prie melo. Nesupyk, vežėjau, bet tai, kas jau parašyta apie „Dženės“ karietą, netikėjau ir maniau, kad užsiėmęs fantazijomis. Maniau, kad gal nesuvoki, jog tai irgi sunkus daiktas. Sukramtyti jį o-ho–ho kaip nelengva! -neskubėdama kalbėjo Ūla ir paglostydama Kitkutį: - O regisi, kiek nedaug reikia. Tik įeiti į kitą erdvę. Šitąją vadinu dangaus erdve, nors tikriausiai geriau pritiktų vadinti ją dvasios arba sielos erdve.
    Turbūt nė vienas iš įėjusių į karietą net nenujautė, kad ir aš, kaip jie, įėjau pirmą kartą. Bet kaip pasakyti, kad pirmą, jei pats tuo netikiu. „Judantits kinats“, - pratarė Kitkutis ir tokią būseną priėmė natūraliai. Jam nei į galvą,  kad karieta „Dženė“ ketina kelionę pradėti  neišėjusi iš paveikslo. To mano žinojime dar nebuvo, bet visa kita - taip, žinau, kas kur karietoje padėta, nes padėta būtent taip, kaip prieš penkioliką ar ir net daugiau metų.  Ė, greitas laikas! Bet kuomet surandi dalykus lyg jie būtų užkonservuoti, atrodo, kad ir laikas it iš marmuro ar granito iškaltas.
    - Įdomu, kas ja pirmą kartą važiavo? kaip atrodęs jos ekipažas?  - pasidomėjo istorikas. - Tiesa, dar nevažiuojame. Labiau panašu, kad į muziejaus eksponatą įėję.
    - Taip, dar nevažiuojame, nes net ir vežėjas dar ne savo vietoje. O ar važiuosim? Irgi nemenkas klausimėlis. Ak, „Džene“, „ Džene“ -, moteriškai gailiai ištariau karietos pavadinimą ir pajaučiau, kad išslydusi ašara slystelėjo veidu žemyn ir, įkritusi į raukšlės įgriovą, nuplaukė ja nukapsėti žemyn.
    - Džiaugtis, vežėjau, reikia. Net jeigu karieta nevažiuoja. Turėti tokį eksponatą, kur galima ateiti, susikaupti, pamintyti juk irgi yra stebuklas. Jau ne maža ir turiu kopėtėles. Net nežinau, ką daryčiau jų netekusi. Tikrai neišmanau, kaip apsiverstų mano dienos.
  - Ką darytum? Turbūt, ką ir aš.
  - Ką reiškia „ką ir aš? “.
  - Kai atrodė, jog be „Dženės“ negalėčiau apsieiti, kad gyvenimas prarastų bet kokį skonį,  būtent tuomet ji sudužo, išsilakstė į šipulius. Likau be nieko. Net be prisiminimų. Mat, likimas, atėmęs „Dženę“, padovanojo amneziją. Dabar suprantu, kad tai irgi buvo brangi dovana. Ilgą laiką nejaučiau karietos netekties. Net nežinojau, kad ji buvo. Ligi šiol dar atmintyje  kažkas iš praeities atsigauna.
    - Tai turbūt blogiausia, kas žmogų gali ištikti. Gyveni ir nežinai, kas buvo prieš valandą, dvi, tris, o juo labiau, kas vakar, - paaimanavo istorikas.
    - Patikėkit, ponas Mundi, šios baisios ligos nekeikiu. Gali būti, kad būtent  ji mane išlaikė ant kojų ir nedavė širdžiai sielvartu uždusti ir sustoti. Ir va po dešimt metų vėl įeinu į karietą. Beje, tą pačią. Karietų, žinoma, gali būti daug, kaip jaunystėje panų, bet „Dženė“ buvo vienintelė. Šia prasme turėjau dvi mylimas- karietą ir žmoną. Vėliau likimas kišo po ranka ir kitas karietas. Aš ėmiau, tikėjau jomis, mylėjau jas, bet „Dženė“ vienintelė. Ir dabar jaučiuosi lyg antrą kartą  įėjęs į tą pačią upę.
    - Atsiprašau, bet manau, kad toks palyginimas nevykęs.
    - Ponas Mundi, parūpinsiu paveikslų su karietomis ir paprašysiu, kad įeitume.
    - Jų ir taip nemažai matęs, bet bandyti įeiti į nupieštą karietą... Ką jūs! ką jūs! Juokaujate?
    - Nejau? Štai paveikslas su karieta ir mes į ją įėjome. Ar manote, kad visi - net ir  Kitkutis - prisivaišinome durnaropių ar narkotikų ir dabar plaukiojame smegenyse.
    - O ne! Ne!. Tikrai ne, - pamojo rankomis Mundis.
    Užstojo tyla, bet tokia ją tegalėjo jausti tik ausys. Sieloje buvo neramu, galvoje irgi, nes norėjosi suprasti, žinoti, suvokti įvykio priežastį. Tačiau, matyt, nieko prasmingiau neįmanoma buvo sumąstyti, kaip tik atsiminti mano kelionę pas arkangelą Mykolą ir nepaaiškinamus dalykus aiškinti jo angeliška galia.
    Pirmasis iš tylos išniro Kitkutis.
    - Ar tu piktats tsiandien?
    - Aš? Ar piktas? Ogi Dievas težino, koks šiandien aš. Kiek beatmenu tokiu dar nesu buvęs, bet kad piktas, tai – ne, Kitkuti.
    - Mano Klimputelits geriautsiats patsaulyje. Tai ats, zinok, lapai, lapai rimtai.
    - Aš irgi, zinok, labai, labai rimtai, Kitkuti. Šiandien nepiktas.
    - Ką čia dabar pliauški? Rimk, būk tikras vyras, - pasakė Ūla, bet nuo abiejų jų žodžių karietoje pasidarė šilčiau. Pamaniau, kad gerais žodžiais gal prasmingiau negu šventu vandeniu galima pašventinti ir karietą, ir žmogų, ir visa tai, ką bažnyčia kada nors šventino ar šventins.
    - Klausėte, pone, kas pirmieji buvo šioje karietoje. Deja, man tai nepavyko sužinoti. Tiesiog nepasirūpinau, buvau užmiršęs ir nepaisiau, kad toks darbas reikalingas ir jį reikia bent daryti, nepaisant rezultatų. Net įtariu, kad tai viena priežasčių, kodėl taip ūmai ir nelauktai, taip kerštingai buvo sudaužyta „Dženė“, o man padovanota amnezija. Gal taip, gal ne, bet logikos čia nestokojama. Netgi nepasirūpinau sužinoti, kas yra karietos meistras ar meistrai.
    - Tu piktats tada puvai, taip? 
  - Ne, Kitkuti, ir tada nepiktas, bet išdidus ir todėl kvailas. O savo pirmą kelionę jau šiek tiek atsimenu ir žinau, kad kartu važiavo aktorius Tomas Vaisieta ir iš Amerikos ponia Julija Sinkis. - Ir atsigręžęs į istoriką: – Taip, Mundi, juos atsimenu. Bent taip įsitikinęs, tačiau savimi visuomet abejoju. Per smegenis pravažiavusi amnezija vėžes palieka  gilesnes negu pravažiuojanti karieta.
    - Kažką skaičiau. Bet dabar suprantu, kad tokius  raštus istorikui skaityti reikia ypatingai atsargiai,
    - O ką skaitėt, pone? – pasigirdo Šventosios balsas.
    - Ką? Nagi iš tikrųjų - ką? Aha, prisimenu, Julija džiaugėsi Druskininkais, viešnage juose ir mokė, kaip reikia iš senų ledi iškaulyti dolerius?
    - Jūs teisus, pone. Julija Sinkis kalbėjusi būtent apie tai, - pasakė Šventoji.
    - Tikrai? – paklausė Mundis, nesuprasdamas, kas kalba. Regis, apie ją ne ką žinojo ir Ūla su Kitkučiu. Man nesinorėjo grįžti prie jau, kaip maniau, visuotinai žinomų dalykų, juo labiau, kad prisiminiau titnagą į kurį paskutinį  kartą mačiau įeinant arkangelo Mykolo pasiuntinį. Pravėriau duris ir paprašiau Vidinio, kad atneštų į karietą.
    - Puvo durnų laivats, pet dapar jau kvaitsiukų karieta, -neliko abejingas Kitkutis, bet Mundis, skaitęs Pastogės departamente rastus parūpusius jam Raimondos Baublytės raštus, atsiminė ir pacitavo:
    „Dievas titnagu trenkė į titnagą, pasipylė angelai“.
    -  Bet ten parašyta ir taip: „velnias titnagu trenkė į titnagą, pasipylė giriniai, bildukai, undinės, raganos
    - O jeigu ats trenkciau titnagu į titnagą, kas tuomet patsipiltų, ziezirpots, taip? - parūpo žinoti Kitkučiui.

(Iš “ Kryžiokų vasaros“)

Persikūnijimo siurprizas
– Tai ką? Atrodo, kad laikas judėti. Ir suprantu, kad susirinkome visi, kuriems labiausiai reikėjo.
– Kad reikėjo, bent apie save negalėčiau pasakyti, – pasakė Ūla. – O Kitkutis irgi todėl, kad aš čia. Moteris juk. Daug kuo ją prigimtis nepašykštėdama apdovanojusi. Smalsumu taip pat.
– Vyrams jo taip pat netrūksta. Ypatingai, jeigu jie istorikai, – neatsiliko Mundis.
Aiškumas sieloje buvo toks giedras, geras, kad neabejodamas pajaučiau, jog laikas sėsti ant pasostės ir, timptelėjus vadžiomis, pašvilpauti botagu viršum Ygagos nugaros. Visai nekvaršinau galvos, kur reikia sukti karietą, kokį kelią rinktis ir kur važiuoti. Atrodė, kad kelionės maršrutas taip gerai užprogramuotas, kad jo pakeisti neįmanoma. Laikrodžiai greitai suko laiką atgalio. Oras subjuro ir atsirado 1994 metų sausio 15 d.
– Viešpatie, šalta! – susigūžė Ūla.
– Pakentėk, panele. Tuoj sušilsim, – patikino Vaidinimas.
– Kas atsitiko? – atsigręžiau nuo pasostės.
– Viskas kaip tuomet, – vėl jis.
– Bet ekipažas?
– Ekipažas  beveik „kaip tuomet“.
– Ką reiškia, „kaip tuomet“?
– Mes sugebame puikiai vaidinti, vežėjau. Todėl ir ekipažas „beveik“ kaip tuomet. Mane karietoje, beje, sutikai kaip angelą sargą. Tebūnie ir taip. Bet vaidinimus organizuoti ir ruošti yra didysis mano talentas ir pašaukimas. Visa arkangelo Mykolo kariauna tą puikia žino. Gaila jai buvo su manimi skirtis.
Tuomet netikėtai pajutau, kad esu 15 – 20 metų jaunesnis, lengvesnis. Jau apypilkis, bet paausiuose dar raitėsi garbanėlės. Tų metų sausyje laukiau 55 metų sukakties. O dangau, kaip gera būti jaunesniam. Atsinaujinimo reiškinys buvo akivaizdus, bet, suradęs akimis karietos keleivius, mačiau, jog įvyko dar nuostabesnis dalykas – karietos ekipažas atrodė it persikūnijęs. Nebuvo jaunos, energingos Ūlos, o jo vietoje apkūni, savimi patenkina Amerikos lietuvė Julija Sinkis.
– O, ką aš matau! Ką aš matau! – plačiai išskėtusi į šalis rankas, it norėdama apkabinti, prišoko Julija Sinkis. – Tikiuosi, kad neapsirinku, jog suradau karietos vėžėją.
Nebuvo baikštaus Kitkučio, įsikibusio į Ūlos sijoną. Dabar vietoje jo tvirtai ant kojų stovėjo solidus, galingos konstrukcijos aktorius Tomas Vaisieta.
– O taip. Tai karietos vežėjas. Matote, kaip kinkos dreba? Dieve, baisu žiūrėti. Atrodo, kad į karietą įlipo, kaip į karą įėjo, – Julijai kaip tada sakė Tomas Vaisieta.
– Nebuvo ir istoriko Mundžio. Jo vietoje sutanoje įkritęs kunigas Aleksandras Burba.
– Garbė Dievui Tėvui, – pasisveikino. – Girdžiu amerikonišką akcentą. Negi, ponia, ir jūs sumanėte pakeliauti radijo karieta? Tai šaunu. Gal būt ir vežėjui drebulys iš kinkų išeis.
– O, nesakykite taip. Aš neseniai iš Druskininkų ir visiems, ką besutikusi, vis pasakau: žinokite, kad
Druskininkuose labai gera būti. Vienuolika dolerių į parą. Ir kambariukas, ir maistas. Ir daktarai patikrina. Masažus daro. Ir vonias... purvo vonias duoda. Už vienuolika dolerių. Tai mes buvom penkias ar šešias dienas. Kambarys, kur mes valgėm – 28 žmonės. Buvom šeši lietuviai, o visi kiti žydai.
– O mūsų karietoje, ponia, nei vieno. Bent kol kas. Tikėjotės, kad surasite? – pasidomėjo kunigas Aleksandras.
– Tai  jūs žinokit, kur jau žydai eina, tai ten yra gera vieta. Tai dabar šituos Druskininkus reikia garsinti Amerikos laikraščiuose. Ir visi Amerikos lietuviai pasiturintys atvažiuotų į Druskininkus. Ir atvežtų pinigą. Atplauktų doleriai. Visos senos ledi čia suvažiuos ir atveš daug dolerių. Labai gražūs Druskininkai. Tokie tie pušynai. Ir tas ežeras toks.
O Vaidinimas kūnu ir krauju irgi išnykęs lyg jo čia nebuvę. Bet tai, ką regi akys, ką jauti, suvoki, žinai ir nori apibendrinti vienu žodžiu, tai tas žodis būtent „Vaidinimas. “ Tik nebiologinio proto nešėja knyga–segtuvas,  kitaip – Šventoji, išliko savo vietoje. Jai buvo paliktas metraštininkės vaidmuo. Ten, kur TADA buvo priglaustas karietos vežėjo dienoraštis, dabar buvo jinai – metraštininkė.
Man jau neatrodė, kad galėčiau prisipažinti, jog atsitiko taip, kas nesuvokiama sveiku protu. Ir laikas anas, ir karietoje žmonės anieji, ir žinau, kad tokia kelionė mano gyvenime pirmą kartą. Ir man visai ne gėda, kad dreba kinkos, kad sielą užgriuvusi baimė dėl kelionės į praeitį sėkmės.
Kaip tada sėdžiu „Dženės“ karietoje ant pasostės, kaip tada šalia prisėda kunigas Aleksandras Burba. Jam, regis, labiau negu kitiems rūpi, kad pirmoji „Dženės“ kelionė į praeitį  būtų sėkminga.
– Tu labai netikintis? – atsargiai paklausia.
– O kad netikintis jau žinote, kunige.
Tyli. Laukia.
– Leninui gal dar labiau tikiu, negu...
– Nekalbėk taip. Kelionė prasidėjo, vežėjau. Atgalinėse datose Dievas arčiau. Manau, kad jis mūsų neapleis. Va, čia aš tau ir kryželį pakabinsiu ant kaklo, o paskui, kai atsiras daugiau laiko,  žodis po žodelio ir potėrėlius išmoksime. – Ir kaip tada, pašokęs ant kojų: – Ė, pažiūrėk, kiek žmonių mūsų laukia...     
Išgirdau, kad ir Ygagos kanopulės dažniau sutiksėjo, atsimušdamos į gatvės asfaltą.
– Puiku! Bravo! Viskas taip kopija to kas buvo tuomet. Nemanau, kad galima  dar tiksliau atkartoti dalykus, buvusius karietoje ir jos keliuose prieš beveik dvidešimt metų, – džiaugėsi Vaidinimas ir jam buvo įdomu išgirsti, kaip suklegės mūsų burnos.
– Ar ats vėl pūtsiu Kitkutits, taip? –  O tu vėl tsu kopėtėlėmits, – išgirdome gerai pažįstamą balselį.
– Deja, deja... Vėl tie patys, Kitkuti. Bet kodėl, „deja“? – sukluso Ūla ir vėl: – Na iš tiesų – kodėl?
– Šiandien pirmą kartą persižegnojau kitus žegnojau, – pasakė istorikas Mundis.
– Tai tikrai buvo taip, kai tuomet. Atsimenu viską iki smulkmenų. O Viešpatie! Atrodo, kad šį kartą kolektyviai skynėme tavo uždraustus vaisiu. O tu? Negi tu mūsų nebausi? Ko laukti toliau?
– Puiku! Bravo! Valio jums „Dženės“ žmonės! vis dar nerimo džiūgauti sėkme Vaidinimas.

Pasidalinkite su kitais 2009-10-21 20:42