Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » SODO SEZONAS » Gyvenimas Kryžiokuose


Gyvenimas Kryžiokuose

51 57 57

51

Pranas
Trepsi žirgo kanopulės
*****
        (...) Pagaliau, regis, Vidinis atkuto, suvokęs, kad gal nereikia taip atlapoti širdį ir sielą, kuomet į ją žiūri kitas žmogus. Ir net nesvarbu, kad jis labai savas. Po trumpo jo pasikalbėjimo su ponu Mundžiu, nesunkiai suvokiau, kad jie pažįstami ir net pradėjau įtarti, kad baliono kelionė iš Šklėrių sodžiaus į Kryžiokus - ne be jųdviejų sutarimo. Tačiau atėjo ta minutėlė, kuomet:
    - Atleiskite, ponai. ko ne vaikiškai nusišviesdamas šypsena prabilo Vidinis. Per visą gyvenimą neišmokau nesijaudinti ir nemylėti praeities. Beje, kai pasakau apie praeitį, dažnas mane neprotingu vadina. Tačiau man svarbiau pasakyti, ką aš manau, negu ką mano apie mane kiti. O va šioje praeityje, - paglostė Vidinis smuiko formos futliarą, - mudu su vežėju praleidome prasmingiausią savo gyvenimo laiką.  Bent aš įsitikinęs, kad prasmingesnių metų nebuvo O ar bus? Matyt, kad mums su Pranucu to jau tikėtis nereikia.
      Ant palangės gan triukšmingai nutūpė varnas Golius ir, padėjęs iš snapo blakę Gražuolę, kranktėlėjo:
      -Ir varrnas,  ir varrnas turi savo prrotą, prrotą. 
      - Žinoma, Goliau. Argi kas ginčija? - pasakiau. Ir žiūrėdamas blakės pusėn: - Tik nereikia užmiršti, kad tą geriausią metą karietoje praleidome ne tik su Vidiniu.
    - Ark! Ark! - vėl Golius.
    - Irgi esi teisus: darbą dirbdamas nežiūrėk kur varnos lekioja, - pritarė Goliui Vidinis ir, paglostydamas smuiko formos dėklą, tiesė jį man, kalbėdamas: - Laikas, laikas. Regis, visi esame vietoje ir užmirštų nėra. - Tačiau priimti iš Vidinio dėklą su joje sudėta Pasostės erdvę, jau nekilo rankos. Jos nukrito, apsunko it pripiltos švino ir reikėjo kažką daryt taip lyg seniai sugalvota. Ir aš, ir Vidinis, taip pat ir Gražuolė su Šventąja neabejojome, kad dėklo atidarymo ceremonialą protingiausia atlikti už lentų pertvaros, šiauriniame departamento gale, kur pakabintas arkangelo Mykolo padovanotas paveikslas ir sudėlioti ilgi senovės suolai ir sunkūs stalai, su kuriais, anot Griškabūdžio poeto, Lietuva gyveno.
    - Neskubink, Vidini, - atsargiai stūmiau nuo savęs futliarą, - suprantu, ką darai ir kodėl taip darai, bet mano scenarijus kitoks. Negerai, kuomet  nepasitarę išeiname padaryti to paties darbo.
    - Nepyk, Pranuci. Esu truputį prasikaltęs. Bet jau kitaip nebus. Dabar svarbiausia, kad Pasostės erdvė yra su mumis Kryžiokuose, - tarė Vidinis ir jau Mundžiui, - Labai dėkingas tau, senas partizane, už paslaugą. Patikėk, Mundi, neužmiršiu, kol gyvas.
    - Kai įmanoma, tai ne sunku. Balionas tokias erdves kelia lengviau negu liežuvis gerą žodį, -
nesididžiavo Mundis.
    - Galbūt, bet reikia balioną turėti.
    - Girdėjau, kaip štai ponas Mundis klausė Goliaus ir Gražuolės, kas kalbą sakys. Supratau, kad oratorių sąraše manęs nėra. O gaila!  Net ceremonialo scenarijų turiu parengęs, - nepaisiau, ką kalbu, bet žinodamas, jog šitaip reikia, kad prie Pasostės erdvės arčiausiai būtų Vidinis. Eime, ponai, - pakviečiau, praskleisdamas durų užuolaidą į šiaurinį Pastogės galą. Ir tuo metu atsitiko tai, ko niekas negalėjom laukti.
    - Y- ha- ha! Y-ha-ha! - sužvengė paveiksle nupieštas karietos žirgas. Ir toks netikėtumas visus pašokdino taip, kad kurį laiką neturėjome po kojomis grindų. O kai  pajautėme jas suradę,  tai ir vėl y-ha-ha! y- ha-ha! Tik atrodė, kad dabar žvengia Vidinis,  laikęs karietos Pasostės erdvę. Golius, klestelėjęs sparnais, pasiėmė blakę Gražuolę ir pakibo palubėje, kuri juodame varno snape žaižaravo įvairiomis spalvomis, bet, matyt, blogiausiai pasijuto ponas Mundis, keistu galvos apdangalu saugojęs klausą nuo pernelyg didelio girdėjimo. Netikėtai sužvengęs žirgas ir jo žvengimo rezonansas (sakyčiau, aidas) Vidinio  laikomoje Pasostės erdvėje visiems  mums lyg perkūno trenksmas iš giedro dangaus. Bet akimirka, kita... ir tai jau praeitis, o iš nukritusios smuiko formos dėklo liejosi, plėtėsi, augo, bangavo senos karietos Pasostės erdvė. Miela, graži, pažįstama, laukiama ir iki ašarų graudi. Su ją, regis, vėl ėjome į pasaką, į jaunystę, į tas dienas, kuomet jau pirma kelione išvažiavome į praeitį, tikėdami surasti ten būtų - nebūtų dalykų, bet labiausia - Žmogaus  žmogaus. Pastogės erdvė išsiplėtė ir dabar jį  buvo tokia, kokia nupiešta paveiksle. Viskas natūralu, iškritę iš dailės į realybę. Ir atrodė, kad toks peizažas atgal į piešinį  nesurenkamas, kaip ir išplitusi iš smuiko formos futliaro erdvė. Atrodė, kad net dabar nėra, yra tada.
      - Viskas, ponai, ką matote, labai normalu. Ne joks stebuklas. O tik tai, kas jau buvo. Tai atsiminimas ne smegenimis, o būtimi. Ir, patikėkite, nieko daugiau neįvyko, ko mes dar nežinotume.
      Bet kieno ta balsas? Kas kalba? Negi, Gražuole, tu?
    - Varškė! Varškė! - kranktėlėjo varnas, o žirgas Ygaga šuoliavo aplink karietą. Jau reikėjo suklusti - o kur dingo Pastogės departamentas? Kaip reikės sugrįžti namo? Bet tai tik akimirksnio momentas. Daug ar mačai prie Vieneto pridėsi, jis būtinai išlieka. Tačiau jei pridedi daug, jis pasidaro labai mažytis, tiesiog nepastebimas. Būtent taip tą valandą valandėlę atsitiko ir su Pastogės departamentu Kryžiokuose. O karieta nebuvo tuščia. Nelauktai atsidarė durys ir iš jos išėjęs:
    - Sveiki gyvi. Ne, ne. Aš ne apie tai, ar lauke šilta, ar saulėta. Aš apie tai, kad jūs vėl su karieta. Ta, pirmąja, vadinta Džene. Vien dėl to žmogus stengiasi būti guvus ir sveikas. Žodžiu, ačiū, kad sunkiai, kantriai laukėte.
    - Y-ha-ha! y-ha-ha-ha! - sužvengė žirgas Ygaga.
      - Palauk, dabar aš kalbu, -pasakė Ygagai, žmogus. Ir vėl mums: - Gal užmiršote, gal ne, bet nemažai dainų Dženę lydėjo visais jos keliais. Tačiau net ir pelėdai vienas jos vaikas būna gražesnis už kitus. Tai gal, sakau, pabandome nuo jo, a? Nuo gražiausios? klausdamas kalbėjo žmogus ir pašaukė: - Vidini, Pranuci, kiti ir visi, kas atsimenate...
    Na, ir nuvilnijo, nuskambėjo, nuaidėjo iki dangaus, lig Dievo, net iki pragaro ir Šėtono, kad ir ten būtų šviesiau
        Stebis, stebis nemunėliai -
        Kas gi čia yra?
        Trepsi žirgo kanopulės,
        Girgžda karieta.
              Oi, parvešim  šimtą metų
              Mūs šalelės mylimos,
              Šimtą metų, šimtą metų -
              Visą amžių Lietuvos...

(Iš Kryžiokų vasaros)

52

Pranas
Dvasios bažnyčioje
- Štai ir viskas. - pasakė iš karietos išlipęs Žmogus. O žinojimas, kad, girdi taip būti negali yra netikelių Savęspi supratimo reiškinys. - Ir lyg prašė: - Supraskite, ponai, kalbu apie netikėlius. Kai žinai, kad pasaulis kuriamas iš žodžio, o Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą, stebuklai praranda savo prasmę. Gyvename, kaip leidžia Dievas. 
    - Aš viską, viską užrašau, - pasakė Šventoji. Seniai tiek daug darbo neturėjau.   
    - Gerai, Šventoji. Labai gerai.
    O tas Žmogus:
    - Te bus šiandien tiek, ką knietėjo pasakyti. Tikėkime,  kad dar mūsų pastogėse švenčių bus. Bet, žinoma, ir šaukiant Dievą, reikia minėti jo vardą, bet netariant be reikalo, - pakėlė ranką  atsisveikinimui ir oriai įėjo į karietą, šitaip liudydamas, kad tokių karietų ilgesys, aukojantis ir neužmirštat, yra suprantamas dalykas. Tačiau be jo įsimintų žodžių, akyse paliko ant jo rankos piršto sužibusio žiedo šviesa.
    - Gali būti, dzieduli, kad tą patį užrašinėja ir blakė.
    - Tegu užrašinėja. Ji, matyt, ir dangų, ir pragarą užrašiusi, bet nemanau, kad Dievas tvėrė ją pagal savo paveikslą, - pakuždėjau, kažkodėl nenorėdamas, kad mano žodžiai būtų kitų išgirsti. Ir dar tyliau: - Bet ką gali žinoti, gal tas Dievo panašumas į žmogų reiškiasi gyvybės panašumu. O ji, gyvybė, įvairi, priėmusi į savo būties kontingentą ir blakę.
    - Net taip? Betgi tai absurdas. Atsiprašau, kad taip stačiokiškai, bet įsitikinęs, kad nesuvokiate, ką sakote, - atsiliepė į mano kuždesį ponas Mundis. Kilstelėjau antakius, nuoširdžiai manydamas, kad oreivis pasiklydo, kad klausia kažką kitą, bet dabar jis jau buvo šalia manęs: - Aš puikiai girdžiu. Ir jūs tą žinote. Kuždesiai paslapties nesaugo.
  - Ačiū, ponas Mundi, kad įspėjate. Užsimiršau. Tačiau tai, ką  kuždu, paprastai yra spėlionės. Kuždu abejotinas tiesas, kurių atvira burna protingiau nekalbėti.
  - Aš ne tik dėl to. Jeigu norėsis su manimi pasiginčyti, negirdint kitiems, šnabždėk. Kitiems atrodys, kad iš karietos kalbu, kaip anas. Bet tai gerąja prasme. Gali, žmogau, tikėti - netikėti, o ji štai yra.
    - Būtent. O ji, karieta, yra. Tačiau ne tik ji. Jūs, ponas Mundi, nematėte, kaip iki šiol atrodęs departamento šiaurinis galas. Ankštuma tokia, kad vos prasisprausti tarp stalų ir suolų. Nori pakviesti žmogų į svečius, o sarmata. Dabar - matote gi! - niekas nepatikės, kad tokia erdvė įsprausta po šiferiniu stogu. Jūs irgi nebūtumėte patikėjęs. Bent taip esu įsitikinęs.
    - Dievas ne tik su tavimi, vežėjau. Tik jo pas vienus daugiau, pas kitus mažiau. Skridau norėdamas pamatyti, kaip atrodo Dievas, kur jo daugiau. - reikšmingai pasakė ir ūmai it kalbą praradęs. Mat, prisiminė oreivis, ką abu su varnu Goliu užmiršę: - Mes gi ne viską iškraustėme iš baliono. Kaip čia taip? Golius su Gražuole, aš su tavimi, o ji Švenčiausioji Pivošiūnų mergelė, Nuliūdusiųjų Paguoda  palikta baliono pakabuke. O! atleisk, motin, - jau sudejavo ponas Mundis ir keliais šuoliai taikės pripulti prie pietinio lango, už kurio, pakilęs viršum stogo ir kamino plūduriavo balionas. Tačiau tų kelių žingsnių jau pritrūko - reikėjo gan ilgai eiti, jaučiant po kojomis minkštą kiliminę dangą. Kai žodis virsta kūnu, darosi dalykai, kurie nuotaikose pakeičia jausmus, galvos smegenų pusrutuliuose supratimus. Bet va su Švenčiausios Marijos paveikslu sugrįžta ponas Mundis. Eina lėtai, atsargiai, negirdimais žingsniais. Ir atrodė, kad erdvė pakluso kitai būčiai, labiau panašiai į bažnyčią. Tačiau altoriaus ir kunigo nebuvo. Atsiklaupiau ir girdėjau, mačiau klaupiantis kitus, bet vėlgi - tik persižegnojau, o malda nuo lūpų išdžiūvus.
    - Vidini, - mintyse pašaukiau ir pirmą kartą išgirdau jį atsišaukiant. Taip, pirmą kartą Ir atsišaukė jis kaip gyvas poterėlis, nepaisant, kad ne iš maldaknygės. Ir po erdvę kaip po bažnyčią pasklido jo balsas:
   
Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi
                Nuliūdusių Paguoda
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
 
    Net nepastebėjau, kad tai ne joks poteris. Tai eilėraščio Švietėsi pirmosios eilutės, kurias pateko į smegenis, ruošiantis sodo sezonui Kryžiokuose. Vidiniui nutilus pratęsiau:

Nesižegnojau,
                  nes atrodė,
Šviesa paveikslo ne todėl,
Kad akimis sugavęs,
Stebuklą aiktelėčiau
Viešpaties vardu.
 
      Neatrodė, kad galėčiau toliau giedoti. Ir buvau įsitikinęs, kad Vidinis irgi jaučia kaip aš ir pasiruošęs perimti  giedojimo estafetę.. Bet pasirodė, kad dar stipresnį poreikį užgiedot kitas eilėraščio eilutes pajautė ponas Mundis. Nuo krūtinės Šv. Marijos paveikslą pakėlė aukščiau galvos ir nekeisdamas iškilmingai lėtos eisenos:   

Tiek metų rėmuose! 
Ir visą laiką ta pati.
Ant rankų laiko Jėzų Kristų,
Susėdę supasi mėnulio delčioje.
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyt.

    Sunku suvokti, kas vedė poną Mundį prie tinkamiausios vietos Marijos paveikslui. Tačiau jis sustojo ten, kur buvo sudėlioti suolai, ant kurių susėsdavo pavargusi senoji Lietuva aplinkui stalus ir, persižegnojusi, dėkojo Dievui, kad ant jų turi burnon įdėti duonos. Mundis sustojo. Nuo kelių kėlėsi ir ši, sakyčiau, dvasinė bažnyčia, atlydėjusi į Kryžiokų vasarą Nuliūdusiųjų Paguodą  Šv. Mariją iš Pivošiūnų.  Žiūrėjau į ją pilnomis šviesos ir tikėjimo akimis ir dar vienas posmas mano balsu nuaidėjo po dvasinės bažnyčios skliautais...
 
Ir pasakiau,
        ištiesdamas rankas
                          į liūdintį paveikslą:
Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti savo sūnų

    Dvasinė bažnyčia dar meldėsi, o aš jau galėjau džiaugtis, ką į ją atėjo nemažas būrelis tautos kultūrai nusipelniusių  žmonių - rašytojų, poetų, kritikų. Žinoma, man mieliau buvo matyti tuos, kurie gal mažiau nusipelnė kultūrai, bet buvo geriau ar mažiau pažįstami iš susiėjimų rašykų ir žaliažolių svetainėse. O klimbingupthewalls net tarė:
    - O  ką, jeigu vienąkart užpirktume mišias? Už save. Kad  būtume, kad gyvuotume...
    Ir iš tikrųjų, argi blogai būtų, kaip pagalvota

53

Pranas
Lengviau netikėti, bet...
Vadink mane Ūla, paprašė. Labai džiaugiuos, kad tiek nemažai mūsiškių susirinko.
O kodėl, Ūla, džiaugiesi, kad jie susirinko? Juolab, kad ir šiaip nesi iš tų, nosis nukabinusių. Dažniau mačiau džiugią. Arba bent ramią.
Ūla nutilo. Skubėti nebuvo reikalo. Galbūt ir ji pirmą kartą galvojo, mąstė apie erdves, apie kurias dažniausiai nekalbama. Ir, beje, kam to reikia? Mažame žemėlapyje ar gaublyje sutalpinama visa planeta. Tačiau tai padaryta matuojant atstumus nuo A iki B ir panašiai. Šiai erdvei tokie matai nieko nereiškia. Ji tęsiasi iki tiek, kol atsimuši kakta į TAIP NEGALI BŪTI. Tuomet vėl, pasak Ulijanovo,  mokykis, mokykis, mokykis, bet, deja, nieko neišmoksi. Ji pati yra mokslas.
Atsikvėpusi Ūla taip:
Suprantu, jog reikia, kad bažnyčios bent kiek, bent truputį būtų kiekviename žmoguje. Manau, kad dėl to šiuomet džiaugiuosi. Ir vėl po nedidelės pauzės: Gaila, kad anksčiau Pastogės departamente neteko būti, bet girdėjau, kad pas didesnius ponus tokiuose  departamentuose katės gyvena. Ir gal sukilnojami dulkėms nusėsti nereikalingai daiktai. Kad ir nunešioti batai.
Ūla! net loštelėjau, nekalbėk taip. Neįsivaizduoji, kiek daug dalykų būta šiame departamente! Tiek nutikimų ir susitikimų, jog man prireiktų dar šimto metų, kad sugebėčiau apie tai parašyti ne bet kaip, - papriekaištaudamas kalbėjau ir klausiau: - O tu žinai, ką dar čia turim? - Ir atsargiai paimdamas už rankos pakviečiau prie Dženės paveikslo.  Bet dabar iki jo irgi reikėjo nueiti nearčiau, kaip Mundžiui prie oro baliono, kad atneštų Nuliūdusių Paguodos Šv. Marijos iš Pivašiūnų paveikslą. Dar nepriėjus parodžiau: Štai! Tai ji, karieta. Būtent ta, kuri mano gyvenime atsirado pirmą kartą.
Nesuprantu. truktelėjo petukais Ūla. Sakai, Dženės paveikslas, o man norisi lipti į ją ir bent  kiek, bent lig Rašykų svetainės pavažiuoti.
Prašom. Kodėl gi ne? Mielai pavėžinsime, pasakiau taip, lyg kas į mano gerklę būtų įsiropštęs. Bet gerklė nekimo, nespringo. Iš jos jau girdėjosi: Taip, Ūla. Viskas yra kaip yra, bet tik ne sapne. Juk nesapnuoji, a?
Tu ką? Kokie čia sapnai!
Ir aš nesapnuoju.
Karietos durys atsidarė ir tarpduryje pamačiau Vidinį. Svetingas, mielas, atviras, kaip anais gausių ir net garsių kelionių laikais.
O Viešpatie! Negi tu ten jį nupiešei?
Neminėk, vežėjau, jo vardo be reikalo. Pats ėjai pas arkangelą Mykolą. Nežinau, kaip kokiu būdu tai atsitikę, bet visa Mirtos-2 sodų bendruomenė įsitikinusi, kad išprotėjome. Netgi įtariu, kad rašykai ir žoliažoliai irgi atėję ne pasimelsti Nuliūdusiųjų Paguodai, o pamatyti, pasižiūrėti, kaip atrodo išprotėjęs vienas jų kolega. Greit, matyt, apie tai galėsime paskaityti.
Ką jūs, kalbate, pone! nesusilaikė Ūla.
Kalbu ne teigdamas, o įtardamas. Kitaip tariant, abejodamas. O patikimiausias protingo žmogau ginklas yra abejonė.
Girdi, ką jis kalba? vėl Ūla.
Tai Vidinis. Manau, kad esate apie jį nemažai girdėjusi. O reali judviejų pažintis, regisi, ne kaip atrodanti. Ir pats dar nesuvokiu, kas čia  vyksta. Bet paveikslas iš tikrųjų yra  arkangelo Mykolo dovana.
Arkangelo Mykolo?
Taip, taip, arkangelo Mykolo.
Vėl paėmiau Ūlą už rankos ir netikėtai lengvu žingsniu ėjome arčiau prie karietos paveikslo. Jau taikėmės kilstelėti laipteliais, bet per visą erdvę pasigirdo:
  Klimputeli! Klimputėli!...
Sustojome lyg virtę kuolais ir įbesti žemėje.
Klimputeli, pet ar tavęts nenutsauts? Ar tu taip tslaptstytiets nori?
Ir tu čia? Ak, kad tave Dievulis užaugintų ir kiekvienas tik už ausyčių nešiotų, pasakė nusišypsojusi ir, matyt, apsidžiaugusi, Ūla. Ir jau man: Tai Kitkutis. Atsiprašau, kiškutis. Tokios ištikimybės, regis, dar nebuvau patyrusi. Tik ir girdžiu: Klimputeli, Klimputėli... O gal ir jį galėčiau pasiimti į karietą?
Netgi bus linksmiau, pasakiau.
Girdėjai, Kitkuti, ką dėdė vežėjas pasakė?
Ir mažas gražuolis, aplenkdamas mus, užbėgo į priekį, kažką sakydamas, ar poteriaudamas, bet man, neįpratusiam prie jo kalbos, nelengva buvo suprasti. Vienok vieną kitą sakinį ir išgirdau, ir supratau.   
Pet Klimputeli,  tu turi vaivoryktstę tsirdutėje, Ats pernai maciau per Vėlinets ir dar vieną zmogų kaip tsita karieta. Pet jits galėjo pūti vaiduoklits. Karieta irgi gali pūti vaiduoklits, taip?
Nebijok, pasakiau Ūlai. Kiškiui ir nukritęs kopūsto lapas lyg užgriūnantis jį dangus. Gal jūs ir netikite, bet šį karieta tikrai iš arkangelo Mykolo rankų.
Taip, panele. Dėl to neabejokite. Tą žinau, nes privalau žinoti, kadangi esu istorikas. Todėl ir bėgau paskui jus, tikėdamasi įsiprašyti į kelionę. Kad ir pačią artimiausią. padrąsino Ūlą Mundis. O atsigręžęs į mane: Kaip jūs, vežėjau, manote? Labai norėtųsi pabūti kartu.
Žinoma. Ir, beje, mums tai  reikia netgi geriau, negu ponui Mundžiui. Kad istorija būtų pažinta ne iš nuogirdų.
Na, žinoma, pritariau Vidiniui, vietos ten turėtų būti daug. Sutilpsime erdviau kaip žvaigždynai danguje.
Ir visi Kitkutis, Ūla, Mundus ir aš, praeidami pro Vidinį, vienas po kito kritome į karietos  erdvę.
Paimk botagą, pasakė Vidinis.
O tu?
Aš pasiliksiu.     
Ačiū, Vidini. Taip, čia reikia kažkam būti. Į galvą tiek nežinia ko sulindo, kad reikia laiko, kol viską sudėliosiu. Bet vis tik nuostabu, kad yra Dievas ir pasaulį tveriantis jo Žodis. Nors tikintis, bet tokios įvairovės jo galioje negebu suvokti.
Paimk Gražuolę, ir padavė knygą-segtuvą.

(Iš Kryžiokų vasaros.)

54

Pranas
Paveikslo karietoje
- Daug melo mūsų gyvenime. Labai daug jo. O kuomet pasirodo tiesa, kitoks pažinimas, kažkodėl puolamės įtarinėti, abejoti ir galop glaudžiame ir tiesą prie melo. Nesupyk, vežėjau, bet tai, kas jau parašyta apie Dženės karietą, netikėjau ir maniau, kad užsiėmęs fantazijomis. Maniau, kad gal nesuvoki, jog tai irgi sunkus daiktas. Sukramtyti jį o-hoho kaip nelengva! -neskubėdama kalbėjo Ūla ir paglostydama Kitkutį: - O regisi, kiek nedaug reikia. Tik įeiti į kitą erdvę. Šitąją vadinu dangaus erdve, nors tikriausiai geriau pritiktų vadinti ją dvasios arba sielos erdve.
    Turbūt nė vienas iš įėjusių į karietą net nenujautė, kad ir aš, kaip jie, įėjau pirmą kartą. Bet kaip pasakyti, kad pirmą, jei pats tuo netikiu. Judantits kinats, - pratarė Kitkutis ir tokią būseną priėmė natūraliai. Jam nei į galvą,  kad karieta Dženė ketina kelionę pradėti  neišėjusi iš paveikslo. To mano žinojime dar nebuvo, bet visa kita - taip, žinau, kas kur karietoje padėta, nes padėta būtent taip, kaip prieš penkioliką ar ir net daugiau metų.  Ė, greitas laikas! Bet kuomet surandi dalykus lyg jie būtų užkonservuoti, atrodo, kad ir laikas it iš marmuro ar granito iškaltas.
    - Įdomu, kas ja pirmą kartą važiavo? kaip atrodęs jos ekipažas?  - pasidomėjo istorikas. - Tiesa, dar nevažiuojame. Labiau panašu, kad į muziejaus eksponatą įėję.
    - Taip, dar nevažiuojame, nes net ir vežėjas dar ne savo vietoje. O ar važiuosim? Irgi nemenkas klausimėlis. Ak, Džene, Džene -, moteriškai gailiai ištariau karietos pavadinimą ir pajaučiau, kad išslydusi ašara slystelėjo veidu žemyn ir, įkritusi į raukšlės įgriovą, nuplaukė ja nukapsėti žemyn.
    - Džiaugtis, vežėjau, reikia. Net jeigu karieta nevažiuoja. Turėti tokį eksponatą, kur galima ateiti, susikaupti, pamintyti juk irgi yra stebuklas. Jau ne maža ir turiu kopėtėles. Net nežinau, ką daryčiau jų netekusi. Tikrai neišmanau, kaip apsiverstų mano dienos.
  - Ką darytum? Turbūt, ką ir aš.
  - Ką reiškia ką ir aš? .
  - Kai atrodė, jog be Dženės negalėčiau apsieiti, kad gyvenimas prarastų bet kokį skonį,  būtent tuomet ji sudužo, išsilakstė į šipulius. Likau be nieko. Net be prisiminimų. Mat, likimas, atėmęs Dženę, padovanojo amneziją. Dabar suprantu, kad tai irgi buvo brangi dovana. Ilgą laiką nejaučiau karietos netekties. Net nežinojau, kad ji buvo. Ligi šiol dar atmintyje  kažkas iš praeities atsigauna.
    - Tai turbūt blogiausia, kas žmogų gali ištikti. Gyveni ir nežinai, kas buvo prieš valandą, dvi, tris, o juo labiau, kas vakar, - paaimanavo istorikas.
    - Patikėkit, ponas Mundi, šios baisios ligos nekeikiu. Gali būti, kad būtent  ji mane išlaikė ant kojų ir nedavė širdžiai sielvartu uždusti ir sustoti. Ir va po dešimt metų vėl įeinu į karietą. Beje, tą pačią. Karietų, žinoma, gali būti daug, kaip jaunystėje panų, bet Dženė buvo vienintelė. Šia prasme turėjau dvi mylimas- karietą ir žmoną. Vėliau likimas kišo po ranka ir kitas karietas. Aš ėmiau, tikėjau jomis, mylėjau jas, bet Dženė vienintelė. Ir dabar jaučiuosi lyg antrą kartą  įėjęs į tą pačią upę.
    - Atsiprašau, bet manau, kad toks palyginimas nevykęs.
    - Ponas Mundi, parūpinsiu paveikslų su karietomis ir paprašysiu, kad įeitume.
    - Jų ir taip nemažai matęs, bet bandyti įeiti į nupieštą karietą... Ką jūs! ką jūs! Juokaujate?
    - Nejau? Štai paveikslas su karieta ir mes į ją įėjome. Ar manote, kad visi - net ir  Kitkutis - prisivaišinome durnaropių ar narkotikų ir dabar plaukiojame smegenyse.
    - O ne! Ne!. Tikrai ne, - pamojo rankomis Mundis.
    Užstojo tyla, bet tokia ją tegalėjo jausti tik ausys. Sieloje buvo neramu, galvoje irgi, nes norėjosi suprasti, žinoti, suvokti įvykio priežastį. Tačiau, matyt, nieko prasmingiau neįmanoma buvo sumąstyti, kaip tik atsiminti mano kelionę pas arkangelą Mykolą ir nepaaiškinamus dalykus aiškinti jo angeliška galia.
    Pirmasis iš tylos išniro Kitkutis.
    - Ar tu piktats tsiandien?
    - Aš? Ar piktas? Ogi Dievas težino, koks šiandien aš. Kiek beatmenu tokiu dar nesu buvęs, bet kad piktas, tai ne, Kitkuti.
    - Mano Klimputelits geriautsiats patsaulyje. Tai ats, zinok, lapai, lapai rimtai.
    - Aš irgi, zinok, labai, labai rimtai, Kitkuti. Šiandien nepiktas.
    - Ką čia dabar pliauški? Rimk, būk tikras vyras, - pasakė Ūla, bet nuo abiejų jų žodžių karietoje pasidarė šilčiau. Pamaniau, kad gerais žodžiais gal prasmingiau negu šventu vandeniu galima pašventinti ir karietą, ir žmogų, ir visa tai, ką bažnyčia kada nors šventino ar šventins.
    - Klausėte, pone, kas pirmieji buvo šioje karietoje. Deja, man tai nepavyko sužinoti. Tiesiog nepasirūpinau, buvau užmiršęs ir nepaisiau, kad toks darbas reikalingas ir jį reikia bent daryti, nepaisant rezultatų. Net įtariu, kad tai viena priežasčių, kodėl taip ūmai ir nelauktai, taip kerštingai buvo sudaužyta Dženė, o man padovanota amnezija. Gal taip, gal ne, bet logikos čia nestokojama. Netgi nepasirūpinau sužinoti, kas yra karietos meistras ar meistrai.
    - Tu piktats tada puvai, taip? 
  - Ne, Kitkuti, ir tada nepiktas, bet išdidus ir todėl kvailas. O savo pirmą kelionę jau šiek tiek atsimenu ir žinau, kad kartu važiavo aktorius Tomas Vaisieta ir iš Amerikos ponia Julija Sinkis. - Ir atsigręžęs į istoriką: Taip, Mundi, juos atsimenu. Bent taip įsitikinęs, tačiau savimi visuomet abejoju. Per smegenis pravažiavusi amnezija vėžes palieka  gilesnes negu pravažiuojanti karieta.
    - Kažką skaičiau. Bet dabar suprantu, kad tokius  raštus istorikui skaityti reikia ypatingai atsargiai,
    - O ką skaitėt, pone? pasigirdo Šventosios balsas.
    - Ką? Nagi iš tikrųjų - ką? Aha, prisimenu, Julija džiaugėsi Druskininkais, viešnage juose ir mokė, kaip reikia iš senų ledi iškaulyti dolerius?
    - Jūs teisus, pone. Julija Sinkis kalbėjusi būtent apie tai, - pasakė Šventoji.
    - Tikrai? paklausė Mundis, nesuprasdamas, kas kalba. Regis, apie ją ne ką žinojo ir Ūla su Kitkučiu. Man nesinorėjo grįžti prie jau, kaip maniau, visuotinai žinomų dalykų, juo labiau, kad prisiminiau titnagą į kurį paskutinį  kartą mačiau įeinant arkangelo Mykolo pasiuntinį. Pravėriau duris ir paprašiau Vidinio, kad atneštų į karietą.
    - Puvo durnų laivats, pet dapar jau kvaitsiukų karieta, -neliko abejingas Kitkutis, bet Mundis, skaitęs Pastogės departamente rastus parūpusius jam Raimondos Baublytės raštus, atsiminė ir pacitavo:
    Dievas titnagu trenkė į titnagą, pasipylė angelai.
    -  Bet ten parašyta ir taip: velnias titnagu trenkė į titnagą, pasipylė giriniai, bildukai, undinės, raganos
    - O jeigu ats trenkciau titnagu į titnagą, kas tuomet patsipiltų, ziezirpots, taip? - parūpo žinoti Kitkučiui.

(Iš Kryžiokų vasaros)

55

Pranas
Pasiuntinys Vaidinimas
.    Dar iš toliau pamatęs ateinantį Vidinį, nešantį mano akims mielą, gražų titnagą, paskubėjau prie durų.
    - Kaip čia taip? - kažkodėl nepatenkintas buvo, paduodamas apysunkią naštą.
    - Kas atsitiko?
    - Titnagą būtum palikęs. Tas ir atsitiko.
    - Betgi atsiminiau.
    - Kai pakuždėjau.
    - Aaaaaa...
    - Gerai. Dabar važiuok. Žinok, kad Dzievulis padeda.
    - Uždariau duris ir atsigręžęs išpūčiau akis. Karietoje it grybas iš po nakties išdygo arkangelo Mykolo pasiuntinys. Pirmą kartą jį pamačiau pradedant Kryžiokuose sodo sezoną ir kuriantis Pastogės departamente. Vidinis tuomet į mano smegenis pasiuntė nedidelį poezijos kūrinėlį, o pirmasis jo posmas:

    Ir man pačiam
    Keistai atrodo mintys,
    Užbėgti laikui už akių,
    Bet neįpratęs nežinia kankintis
    Ir jei įmanoma tikėt
    Tikiu.

    Greit buvo dar keli kartai, o susitikus su arkangelu Mykolu, jau reikėję paklausti, kur dingo jo pasiuntinys, kurį paskutinį kartą mačiau įeinantį į titnagą. Aš nežinojau jo vardo, o jo teiraujantis išgirsdavau, kad, esą, tai visai nesvarbu.
    - Negi tu čia? O Mykolai! - dabar išsižiojau.
    - Laikyk titnagą. Mykolas tau siunčia gerų dienų ir sėkmingų kelionių. Beje, dėkui, kad jam gerus žodžius kalbėjai apie mane.
    - Sakė, kad ligoninėj. Net pagalvojau, kad Vilniaus Santariškėse. - Ir apdalindamas akimis Ūlą, Kitkutį ir Mundį: - Vardo nepasakysiu, bet liudiju dvasia, kad tai arkangelo Mykolo pasiuntinys.
    - O vardas mano Vaidinimas, ponai.
    Sužaibavau akimis ir jaučiau, kaip iš jų išlakstė pašaipos strėliukės. Jos nebuvo mirtinos. Žnybt ten, žnybti šen ir aprimsta. Tačiau Vaidinimas nevaidino, kad tų žnybimų nejaučia.
    - Ne pirmas esat, vežėjau, kuris pamanot, kad iškritau iš medžio ir atsitrenkiau į žemę viršugalviu. Bet vis tik įdomu, kodėl mano vardas jus taip ironiškai nuteikia. Sakyčiau, tai šauniausias vardas. Man net pavardės nereikia. Atrodau, kaip istorijoje nutolusios  Lietuvos žmogus. Nemanau, kad toliau arčiau apsireikštų kitas toks bendravardis.
    - Labiau linkęs patikėti, kad nukritęs iš medžio, negu bandyčiau surasti bent vieną  bendravardį ne tik Lietuvoje, ar Europoje. Girdit? - vėl kreipiausi į anksčiau įsėdusius karietoje. - Ar girdit, ką  jis pasakoja? O tu, Šventoji, užrašyk. Bet palauk!... Gal irgi negalima, kaip anuomet žinoti vardą.
    - Dabar galima. Kaip anksčiau užrašinėdavai poną Ypatą, tai dabar užrašinėk mane.
    - Taip. Tai mano darbas, - pasakė Šventoji. Tokios progos negalėjau praleisti. Nedažnai pasitaiko.
      Vaidinimas priėjo prie knygos- segtuvo (Šventosios):
    - Neblogai atrodai. Storėji. Galėtum ir gimdyti.
    - Norėčiau, bet kažkas kliudo. Netgi pati nežinau. Manau, per daug šiukšlių, niekalo, paistalų prikišta, o kaip iš viso to išrinkti, kas tiktų gerai knygai, pasirodo, kad ne taip paprasta. Bet svarbiausia, kad Dženės kelionių istorija nesurinkta. Išmėtyta epizodais, ištraukomis, citatomis. Ir tik dabar jaučiu, kad darbas pajudės.
    - Jauti?
    - Jaučiu, ponas Vaidinimai. Mane čia Šventąja vadina. Stengiuosi pateisinti gražų vardą.
    - Aha. Tai labai gerai. Ypatos neužmiršai?
    - O ne! kaip galima užmiršti, kas iš dangaus.
    - Aha, aha. Tai irgi gerai.
    Klausiausi jų pokalbio ir net stebėtis nesinorėjo. Bet paskui supratau, kad pokalbis šia tematika, jį taip iškedenant, irgi įvyko sąmoningai, nes tik pasikalbėjęs su Šventąja, Vaidinimas prisiminė, kad reikia pasisveikinti. Laikas sustojo, jo galėjo nebūti. Net ir tai, kad esame paveikslo karietoje, jau nediegė. Ir buvo natūralu išgirsti Vaidinimo:
    - Labas. Visiems labas. Ir nesupykite, kad tuoj priėjau prie Šventosios. Dabar manau lengviau suprasite, kad tampu paveiksle nupieštos karietos vienas jos keleivių.
    - Kitaip ir gal tiksiau- angelu sargu?
    - Galima sakyti ir taip. Ji turi išvengti ankstesnės Dženės likimo.
    - Mes čia su Kitkučiu ir Ūla irgi ne savi. Smalsumas pasodino į karietą, - kažkodėl panoro pasakyti Mundis.
    - Matysis, kas čia savas ar ne savas, - nedaug paisė Vaidinimas: - Girdėjot, Šventoji negali  gimdyti. Manau, kad visi tie būsime savi, kas jai padės pagimdyti.
    Prisiminiau Vidinio antrą posmą ir vienas sau pusbalsiu deklamavau:
   
    Aš durų už savęs
    Tikrai neuždarysiu
    Ir niekas kelio grįžtant nepastos
    Kodėl tiek abejojančių,
    Kad galima išnykti
    Neturint teisės
    Vėl pareit namo?

Pasidalinkite su kitais 2009-10-09 15:38

56

Persikūnijimo siurprizas
Tai ką? Atrodo, kad laikas judėti. Ir suprantu, kad susirinkome visi, kuriems labiausiai reikėjo.
Kad reikėjo, bent apie save negalėčiau pasakyti, pasakė Ūla. O Kitkutis irgi todėl, kad aš čia. Moteris juk. Daug kuo ją prigimtis nepašykštėdama apdovanojusi. Smalsumu taip pat.
Vyrams jo taip pat netrūksta. Ypatingai, jeigu jie istorikai, neatsiliko Mundis.
Aiškumas sieloje buvo toks giedras, geras, kad neabejodamas pajaučiau, jog laikas sėsti ant pasostės ir, timptelėjus vadžiomis, pašvilpauti botagu viršum Ygagos nugaros. Visai nekvaršinau galvos, kur reikia sukti karietą, kokį kelią rinktis ir kur važiuoti. Atrodė, kad kelionės maršrutas taip gerai užprogramuotas, kad jo pakeisti neįmanoma. Laikrodžiai greitai suko laiką atgalio. Oras subjuro ir atsirado 1994 metų sausio 15 d.
Viešpatie, šalta! susigūžė Ūla.
Pakentėk, panele. Tuoj sušilsim, patikino Vaidinimas.
Kas atsitiko? atsigręžiau nuo pasostės.
Viskas kaip tuomet, vėl jis.
Bet ekipažas?
Ekipažas  beveik kaip tuomet.
Ką reiškia, kaip tuomet?
Mes sugebame puikiai vaidinti, vežėjau. Todėl ir ekipažas beveik kaip tuomet. Mane karietoje, beje, sutikai kaip angelą sargą. Tebūnie ir taip. Bet vaidinimus organizuoti ir ruošti yra didysis mano talentas ir pašaukimas. Visa arkangelo Mykolo kariauna tą puikia žino. Gaila jai buvo su manimi skirtis.
Tuomet netikėtai pajutau, kad esu 15 20 metų jaunesnis, lengvesnis. Jau apypilkis, bet paausiuose dar raitėsi garbanėlės. Tų metų sausyje laukiau 55 metų sukakties. O dangau, kaip gera būti jaunesniam. Atsinaujinimo reiškinys buvo akivaizdus, bet, suradęs akimis karietos keleivius, mačiau, jog įvyko dar nuostabesnis dalykas karietos ekipažas atrodė it persikūnijęs. Nebuvo jaunos, energingos Ūlos, o jo vietoje apkūni, savimi patenkina Amerikos lietuvė Julija Sinkis.
O, ką aš matau! Ką aš matau! plačiai išskėtusi į šalis rankas, it norėdama apkabinti, prišoko Julija Sinkis. Tikiuosi, kad neapsirinku, jog suradau karietos vėžėją.
Nebuvo baikštaus Kitkučio, įsikibusio į Ūlos sijoną. Dabar vietoje jo tvirtai ant kojų stovėjo solidus, galingos konstrukcijos aktorius Tomas Vaisieta.
O taip. Tai karietos vežėjas. Matote, kaip kinkos dreba? Dieve, baisu žiūrėti. Atrodo, kad į karietą įlipo, kaip į karą įėjo, Julijai kaip tada sakė Tomas Vaisieta.
Nebuvo ir istoriko Mundžio. Jo vietoje sutanoje įkritęs kunigas Aleksandras Burba.
Garbė Dievui Tėvui, pasisveikino. Girdžiu amerikonišką akcentą. Negi, ponia, ir jūs sumanėte pakeliauti radijo karieta? Tai šaunu. Gal būt ir vežėjui drebulys iš kinkų išeis.
O, nesakykite taip. Aš neseniai iš Druskininkų ir visiems, ką besutikusi, vis pasakau: žinokite, kad
Druskininkuose labai gera būti. Vienuolika dolerių į parą. Ir kambariukas, ir maistas. Ir daktarai patikrina. Masažus daro. Ir vonias... purvo vonias duoda. Už vienuolika dolerių. Tai mes buvom penkias ar šešias dienas. Kambarys, kur mes valgėm 28 žmonės. Buvom šeši lietuviai, o visi kiti žydai.
O mūsų karietoje, ponia, nei vieno. Bent kol kas. Tikėjotės, kad surasite? pasidomėjo kunigas Aleksandras.
Tai  jūs žinokit, kur jau žydai eina, tai ten yra gera vieta. Tai dabar šituos Druskininkus reikia garsinti Amerikos laikraščiuose. Ir visi Amerikos lietuviai pasiturintys atvažiuotų į Druskininkus. Ir atvežtų pinigą. Atplauktų doleriai. Visos senos ledi čia suvažiuos ir atveš daug dolerių. Labai gražūs Druskininkai. Tokie tie pušynai. Ir tas ežeras toks.
O Vaidinimas kūnu ir krauju irgi išnykęs lyg jo čia nebuvę. Bet tai, ką regi akys, ką jauti, suvoki, žinai ir nori apibendrinti vienu žodžiu, tai tas žodis būtent Vaidinimas. Tik nebiologinio proto nešėja knygasegtuvas,  kitaip Šventoji, išliko savo vietoje. Jai buvo paliktas metraštininkės vaidmuo. Ten, kur TADA buvo priglaustas karietos vežėjo dienoraštis, dabar buvo jinai metraštininkė.
Man jau neatrodė, kad galėčiau prisipažinti, jog atsitiko taip, kas nesuvokiama sveiku protu. Ir laikas anas, ir karietoje žmonės anieji, ir žinau, kad tokia kelionė mano gyvenime pirmą kartą. Ir man visai ne gėda, kad dreba kinkos, kad sielą užgriuvusi baimė dėl kelionės į praeitį sėkmės.
Kaip tada sėdžiu Dženės karietoje ant pasostės, kaip tada šalia prisėda kunigas Aleksandras Burba. Jam, regis, labiau negu kitiems rūpi, kad pirmoji Dženės kelionė į praeitį  būtų sėkminga.
Tu labai netikintis? atsargiai paklausia.
O kad netikintis jau žinote, kunige.
Tyli. Laukia.
Leninui gal dar labiau tikiu, negu...
Nekalbėk taip. Kelionė prasidėjo, vežėjau. Atgalinėse datose Dievas arčiau. Manau, kad jis mūsų neapleis. Va, čia aš tau ir kryželį pakabinsiu ant kaklo, o paskui, kai atsiras daugiau laiko,  žodis po žodelio ir potėrėlius išmoksime. Ir kaip tada, pašokęs ant kojų: Ė, pažiūrėk, kiek žmonių mūsų laukia...     
Išgirdau, kad ir Ygagos kanopulės dažniau sutiksėjo, atsimušdamos į gatvės asfaltą.
Puiku! Bravo! Viskas taip kopija to kas buvo tuomet. Nemanau, kad galima  dar tiksliau atkartoti dalykus, buvusius karietoje ir jos keliuose prieš beveik dvidešimt metų, džiaugėsi Vaidinimas ir jam buvo įdomu išgirsti, kaip suklegės mūsų burnos.
Ar ats vėl pūtsiu Kitkutits, taip?   O tu vėl tsu kopėtėlėmits, išgirdome gerai pažįstamą balselį.
Deja, deja... Vėl tie patys, Kitkuti. Bet kodėl, deja? sukluso Ūla ir vėl: Na iš tiesų kodėl?
Šiandien pirmą kartą persižegnojau kitus žegnojau, pasakė istorikas Mundis.
Tai tikrai buvo taip, kai tuomet. Atsimenu viską iki smulkmenų. O Viešpatie! Atrodo, kad šį kartą kolektyviai skynėme tavo uždraustus vaisiu. O tu? Negi tu mūsų nebausi? Ko laukti toliau?
Puiku! Bravo! Valio jums Dženės žmonės! vis dar nerimo džiūgauti sėkme Vaidinimas.

Pasidalinkite su kitais 2009-10-21 20:42

57

Pranas
Vaidinimai
Neiškart sugrįžau į savastį, į tokį save, koks buvau prieš persikūnijimą. Bet štai vėl, deja, beveik dvidešimčia metų senesnis. Kiti - ir Ūla, ir Kitkutis, ir Mundis irgi nebuvo tikri, ar nepakenkė persikūnijimo apraiška. Asmeniškai man nedaug tai rūpėjo ir labiausia baiminausi, kad neužsimirštų ką tik patirti regėjimai ir skaudžiai laukiau, kad po minutės, kitos jie išnyks kaip sapnas. Bet ne, taip neatsitiko. Visi žinojome, kuo buvome, kaip elgėmės persikūnijimo laike. Todėl galėjau pasakyti:
    -Ponai, ką Dzievulis turi, gali turėti ir žmogus.
    Nuotaika buvo judri, gera. Ir nieko taip nesinorėjo, kaip prisiminti kuo kas buvome. Ypatingai gerai nuteikė žinia, kad Kitkutis sugebėjo persikūnyti į aktorių Tomą Vaisietą.
    - Neįtikėtina, kad man tai pavyko. Aš labai gabus, taip?
    - Tai kad, Kitkuti, ne tu vienas Ir aš gabi. Matei gi kaip atrodžiusi Amerikos lietuvė ponia Julija Sinkis
    -  Tu ponia Julija? nustebome visi, išskyrus gal Vaidinimą.
    - Ne, aš nemačiau. Matė Tomas Vaisieta, bet kažkodėl atsimenu ir aš. Tu tikrai buvai Julija Sinkis?
      - Persižegnoti lig tol nemokėjau, o įkritęs į kunigo sutaną ir pats žegnojausi, ir kitus žegnojau. Bet argi aš? Ir kodėl taip kausiu? - sukluso istorikas. - Ar nesąžiningiau galvoti, kad tai kunigas Aleksandras Burba? Kažin, ar dabar man pavyktų? - pasmalsavo ir, lėtai pakėlęs dešinę ranką, ištiesė pirštus ir prilietė kaktą.
    - Peržegnok ir mus, ponas Mundi. Dievas su mumis ir reikia jam pasakyti, kad esame laimingi, gavę jo malonių, - paprašė Vaidinimas. Ir Mundis vėl paklusniai kėlė ranką aukštai viršum mūsų galvų ir žegnodamas piešė erdvėje didelį kryžių nuo Vardan Dievo Tėvo... iki Amen.
    Pasirodo, kad ir taip žmoguje prasideda  bažnyčia, - toptelėjo greita mintis, bet niekas manęs taip  nedžiugino, kaip žinia, kad galvoje išsilaiko įvykių atmintis. Po amnezijos ligos nemažai būtų dalykų pasisekė atsiminti pasinaudojant viskuo, kas sukaupta gydymo procedūrose ar padovanota lemties. Iš užmiršties pasisekė atgauti ir restauruoti nemažai vaizdų, atkuriant senosios karietos  Dženės  istoriją, bet nežinojimo pasilikę daugiau. Ir štai nuojautose atgijo viltis, kad likimas siunčia dar vieną  būdą surinkti tai, kas užmiršta ir patikslinti turimas žinias, surinktas į užrašus iš įvairiausių šaltinių. Net ir tų, kuriais geriau nepasidomi, ar jie patikimi. Dabar jaučiau, kaip galingai reiškiasi kita valia, bet žinojau, kad prisirišti prie savęs jos neįmanoma. Žiūrėjau į arkangelo pasiuntinį Vaidinimą ir mintyse meldžiau, kad jis pasiliktų bent iki laiko, kol bus atkurta Dženės istorija.
    Vaidinimas irgi nesiliovė šypsojęsis:
    - Džiaugiuosi. Jaučiuosi it Dievo akyje. Mintyse seniai žadėjau padėti atkurti visą  Dženės gyvavimą jos  judėjime kaip? kur? kada? kas?... Bet tarnyba arkangelo Mykolo kariaunoje buvo svarbiau. Negalėjau iš ten pasitraukti. Ir tik po sunkaus sužeidimo... Pats pasiūlė. Esą, padėk. Tų mūsų arkangelui Mykolui, vežėjau, kažkodėl patikai. Dėl ko - nežinau, bet kad neužmiršai pasiteirauti apie mane, jam irgi padarė gerą įspūdį. Mykolas gerbia  savo karius ir tuos, kas irgi juos gerbia.
    - Ne ką iš jo kariaunos pažįstu. Bėda, kad tuomet irgi negalėjau pasakyti  Jūsų vardą. Tik dabar jį išgirdome.
    - Karo žmonėms ne nuodėmė turėti paslapčių. Tuo žmogumi buvau ir, beje, esu. O civiliame gyvenime buvau ir esu Vaidinimas. Beje, vežėjau, jeigu ne tavo liga, manau, kad gražiai atsimintumėte mane iš senesnių laiku. Mes jau esme vaidinę. - Ir atsigręžęs į  kitus: -Tai tokios tokelės, ponai. Vadinkite mane Vaidinimu. Manau, tokios pagarbos esu vertas. Ar ne, Kiškuti? Nepyk. Vadinsiu Kiškučiu. O vaidini tu šauniai. Man jau dabar  norisi tave vadinti... Kuo?
    -Tomu  Vaisieta.
    - Tavo artistinis  diapazonas o-ho-ho koks! Manau, kad ir Šekspyru tau būti labai paprasta, - pasakė Vaidinimas ir lyg paabejodamas savo įsitikinimu: - O gal aš klystu, a? Nagi, nagi, pažiūrėkime, ponai...
    Ir, o Dieve, ką matom?!
    Ogi tikrą Šekspyrą.

VAIDINIMAS:
Atleisk, bet netikiu akim...
Skurdus, sunykęs. Vos atpažinau
Kokie keliai tave čia veja ir - kodėl?
O gal ne Viljamas ir aš apsirikau?
Bet ne! Nebūčiau juk Vaidinimas
Jei, mielas drauge, apsilenkčiau su tavim.

ŠEKSPYRAS:
Še tau, bobute, devintinės!...
Ir vėl keliai mūs susikirto.
Atrodo, kad tavęs visur daugiau, negu manęs.
Maniau, pabūsiu kuo toliau,
Pabūsiu be teatro,
Bet... Nagi sveikas būk, Vaidinime.
Tikiuos ne Julių Cezarį čia vaidini.

    - Puiku, Kiškuti. Tu tikras Kiškis. Tu esi gabalas talentų, - pagyrė Vaidinimas ir Kitkutis pasimetė: kas jis - Kitkutis? Kiškis? Aktorius Tomas Vaisieta? Ar Viljamas Šekspyras?
    - Būtų tai pasakoje, pasakyčiau: mano ausys auga. Bet dabar gi...?
    - Dabar esi talentas, - pasakė Ūla. - Gal net didesnis, negu aš. - Ir atsiduso: - O Viešpatie, kur mes esame? - Bet jūs vaidinkit, vadinkite...

VAIDINIMAS:
Tikrai ne jį.
Ir ne Antonijų ir Kleopatrą.
Ir netgi nežinau, ar vaidinu?
Karietoje ne taip, kaip įprasta
Atrodo, net vaidint nereikia.

(Iš Kryžiokų vasaros)


» Kūrybos oaze » SODO SEZONAS » Gyvenimas Kryžiokuose