Kūrybos oaze

Èíôîðìàöèÿ î ïîëüçîâàòåëå

Ïðèâåò, Ãîñòü! Âîéäèòå èëè çàðåãèñòðèðóéòåñü.

Âû çäåñü » Kūrybos oaze » SKAITAU SAVE » SKAITYMAI

SKAITYMAI

Ñòðàíèöà: 1 2 3  

Ñîîáùåíèé 1 ñòðàíèöà 10 èç 27

1

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

;)  :writing:  :yep:

SKAITAU  SAVE



    -------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

      http://sg.uploads.ru/t/hVwrN.jpg          Antrą knygą buvau sumanęs


http://www.kaipdanguje.blogspot.com/201 … -save.html

        Vieną iš savo būsiančių knygų buvau sumanęs įvardinti „Skaitau save“. Neatrodė, kad būtų sunku ją turėti. Manėsi, kad ten, kur tekę ilgiau būti, iš po pakampėse išmėtytų rašinių atsirinksiu pažymėtus kelionių karieta tematika ir –  valio! Ir prašom,  skaitykite, piliečiai, dar vieną Prano Karlono knygelę. Taikiausi ją turėti paminint dvidešimtmetį, kai ji, Radijo karieta, neretai pravardžiuojama  „Džene“, išvažiavo į pirmą kelionę. Pradėjęs šį darbą pleptelėjau:
   – Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame, kaip nūdienoje. Et, gera pasijausti atsiradus ten, kur pažiba įgeidžiai.
  – Aha,  aha , – pašaipiai atsiliepė Vidinis, – Štai jau girdžiu tave  iš 2038 metų apsivalgiusį Velykų kiaušiniais. Sveikinu.
   – Ar manai, kad nesulauksim?  Nepaistyk niekų, Vidini. Beje, kodėl būtent  į tokius  metus  rodai? Tai būsią devyniasdešimt  devintosios mano Velykos.
   Vidinis užjaučiamai atsiduso,  o aš  iš tikrųjų savijautoje pasijaučiau, kaip karietoje. 
   – Devyniasdešimt devintosios? Betgi iki jų dar laukti ir laukti, – kranktelėjo varnas Golius. Raukydamas nosį po ją kažką paburbėjo Eilėraštis. Tačiau manęs tai neveikė, nes, regis, buvau pasiryžęs organizuoti save pagal neparašytą instrukciją: nesibodėti  gyvenimu – gyventi  paglostant jame kiekvieną laiko lašą, o ir patį laiką performuoti į darinį, į materiją panašią vaškui ir lipdyti, lipdyti. Ir metus, ir dešimt, ir šimtą, ir dėl to nesikuklinti, nepaisyti kaip kas rodys į tokį užsiėmimą. Laikas mintyse kažkuo darėsi vis labiau panašus į Dievą, galbūt net reikalingesnis už jį, kad ir dabar neužmirštu pakalbinti: 

Nerimsta Laikas,
nors ką daryk,
ar nieko nedaryk.
Net tyloje, net naktyje
po akimis užmerktomis,
net dvasioje, kuomet išgrynintas esi.

Vis atidžiau įsiklausau
į šitokią neramią būtį,
be priekaištų priimdamas į savo dalią.
Kartais klampus būnu kaip ir Čepkelių balos.
Kartais gilus, patvinęs ežerais,
undinėmis pragydęs kaip legendos,
o kartais toks sunkus, kalnais užaugęs
kur Bakanėlis  – už visus aukščiau.
Ir vaikšto Laikas manimi tokiu,
kad regisi,
jis visa ko didžioji priežastis,
be jo išties net plaukas nenukritęs nuo galvos.

Save žymiu juo užrašydamas datas,
per jį stebiu kitus,
matuoju praeitį ir ateitį planuoju juo.
Per jį išgrynintas dvasia šliaužiu,
net nemokėdamas suvokti,
kas būtų (ir ar būtų?),
jeigu be Jo?

Prie raidės pasilenkęs,
skaudžiai pamąstau,
kad Visagalio vardas būtent jam priklauso, 
o Dievas jau paskui.
Galbūt kaip parankinis?
Trejybėje gal paskutinis:
Laikas – Visata ir – Jis?
Kaip įnagis jų erdvėse
įvardinti būties pasaulių įvairovę
daiktais, gyvybe, mirtimi
pragaru ir dangumi,
drąsa ir baime... 

  Dabar apie devyniasdešimt devintąsias savo Velykas vis tingiau pamąstau, nors žinau, kad taip nereikėtų. Po savo ateitį žvalgytis, kad ir mintimis,  irgi aptingau, nors irgi žinau, kad taip nederėtų. Bent kiek reikšmingesnis šis reikalas pasidaro, kuomet  pasklidęs kaip eteris po milijardinę Žemės žmonių minią, atsikvepiu jos visuma kaip vienetu ir pajaučiu, kad nors gyvasties  akimirkoje esame visokie, bet užsibūti tokioje jos formoje niekam nelemta. Štai akimirka, kad ir šimto metų trukmės ar kelis kartus jos daugiau, bet... tik tiek.  Laiko ir Visatos mastais tai akimirka. Tačiau suprantu, kad man jos pakanka, jog žinočiau,  kad Laikui ir Visatai tokie mano reikalai nerūpi. 
  ... o už lango gegužė ir sninga, sninga. Visa sodo žemė balta, bala.  Prisnigo vyšnių žiedais. Greit ištirps, sunyks. Kaip sniegas, bet ne visiškai taip. Sniegas į vandenį, žiedas į puvinį. Ir nuo vieno, ir nuo kito žemė darosi derlesnė. 
  O devyniasdešimt  devintosios  Velykos?
  Jos  dar gali palaukti. Jos netgi nebuvo priežastis pabandyti parašyti knygą. Tiesiog kaip šiandien, knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kurią savo rašybą ir pasiimti ją  atminčiai. Laimingi laiko nepaiso, todėl kaip tuomet, taip dabar nemanau, kad šliaužiant per septyniasdešimt septintuosius tai galėtų būti priežastimi manyti  kitaip. O kad  geriau įsisąmoninčiau, dar ir taip atsimenu:

Aš nekaupiu  savęs
į atmintį didesnę,
jei kas kišenėj sutalpintų –
AČIŪ Jiems.
O Dievas vaikščioja po smegenis, po sielą
ir net nemirkteli, kad Laikas stabtelėtų prie  manęs.
Pelėda  2015-07-11 08:44:19

Post scriptum
Ogi biesas  nematė, pabandysiu sušiaušti knygelę. Tikriausia, kad  nepavyks, nes šliaužiant per 77 oj joj kaip nelengva. Gal labiausiai  trukdo geresnės atminties  stoka - rašai ir  užmiršti. Betgi  blogiau dėl tokio bandymo nebus. Ta va, kada būsiu čia, kada ne, bet norėtųsi, kad  dažniau.
   Bus smagu, jeigu kas  kokį patarimą, pastebėjimą  mestelėtų.
   Nesušalkite  vasaroje. Aš irgi bandysiu.

Ramunė Vakarė
Sukurta: 2015-07-11 09:31:43
Gražus dienoraštinis įrašas. Lyg ir pažadas sau, o jei sau taip atvirai, tai ir kitiems ☺ Pamenu, Pelėda, Jūsų ankstesnius ketinimus, pamenu. Žadėti nėra sunku, bet pažadų pildymas kartais ne vien nuo mūsų priklauso. Tebūnie palankios sąlygos Jūsų pažadams pildytis. Sutilpsite į kišenę :D

Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2015-07-11 12:54:50
Blogiau nebus. Kas nebando, tas kapituliuoja.
O ir glostymas kiekvieno lašo, (savo) Laiko lipdymas, apmąstymai Eilėraščio forma gerai išreiškia būsenų kaitą, minties raidą. Kaskart į šliaužimus ir skrajojimus įsiterpia kas nors naujo (pirmiausia sau pačiam, bet ar ne tam rašoma?).
Dvasios darbas ir aptingimas, savęs niukinimas, kilimas, skaidrėjimas ir vėl atgal. Rašote, ir labai nuostabiai, kad Laikui ir Visatai tokie mano reikalai nerūpi... Sniegas į vandenį, žiedas į puvinį. Taip, viskas praeina, nueina, bet viskas tęsiasi, – tik šio žinojimo (ir kol dar jį prieini) ne visada užtenka, graužia kažkas... Iš to viskas.
Manau, gerai suprantu ir knaisiojimąsi po makulatūrą.
Rašant (mano supratimu) – kai tik įmanoma (jei procesas valdomas), rašyti paprasčiau. Vidinis ir Golius, esybių (esybės dalių) dialogo principas suprantamas, tą jau sakiau. O aplink juos aišku ne visada, kartais labai sunku sekti mintį, nors pačiam Autoriui visi ryšiai, vardai, įvykiai aiškūs. Žodžiu, būna klaidžių epizodų (šis – vienas iš aiškiųjų). Nors, kita vertus, visada atsiras tokių, kas supras kaip tik tuos klaidžiojimus.
Vengti įmantrybių, tokių kaip savijautoje pasijaučiau. Būna tokių ir panašių, ypač ilgesniuose sakiniuose.
Jei jaučiate (žinote?), kad Dievas vaikščioja po smegenis, tada gerai. Aš kartais irgi tai pajuntu (ir kad Dievas ranką bei koją vedžioja), bet retai. Gal nesuvokiu.
Taigi bandyk, dėliok raštus, mielasai Pelėda.

Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2015-07-12 04:23:14
Rašyk, Bičiuli, savo Knygą - vienintėlę, nes nėra nei pirmos, nei antros. Tu visas joje, vis atrandantis save po dalelę ir nustembantis, koks nuostabus gyvenimas, paties susikurtas. Rašyk! Kiek parašysi, tiek ir bus tavo laiko. Argi svarbu kiek? Svarbu kaip.
Būk.



                                                               Dėkui, kad išgirdote...       

  Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame kaip nūdienoje ir sakau:
   - Jeigu kas pasakys, jog, girdi, per 99 -ąsias savo Velykas apsivalgiau kiaušinių, tai nesiginčysiu, kad ne taip. Priežastis įtikinanti – knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kuriuos savo darbus, nušluostyti dulkes ir pasiimti juos į dangaus lašelį. Sako, laimingi laiko nepaiso, todėl nemanau, kad mano amžius būtų priežastimi manyti kitaip. Svarbiausia būti laimingu, o aš  priklausau tokių žmonių kategorijai. Bent jau tuo neabejoju. Štai vėl išsitiesė rankos į „Radijo karietą“, su kuria daug kur buvęs, bet labai nelengva atsiminti - kur būtent ir kodėl ji taip giliai įkritusi į sielą.     
   Manau, ne tik todėl, kad nemenkai teikė džiaugsmų, nes kažin - ar bėdų mažiau? Pradedu tikėti, kad tokie šimtamečio užrašai neturėtų būti nuobodūs, nors žinau, kad viltis yra kvailių motina. Bet tai neatmeta reikalo savo devyniasdešimt devintųjų Velykų kiaušinių persivalgymą „išdejuoti“ pagarbiausiu joms būdu.

   Ir taip:
   1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. Lietuvos eteryje pasigirdo Radijo karietos šaukinys. Prieš tai savaitraštis „Kalba Vilnius“ parašė:

   Nauja laida „Radijo karieta.“
   “Keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai toks žmogus sako, kad, esą, susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžia ar net giliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: „tikime ir abejojame, abejojame ir tikime.“
Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net savo tėvo mėgiamiausią dainą užtraukė. Bet apie tai sužinosite įsijungę radijo imtuvus... Laidos redaktorius Pranas Karlonas, režisierė Audronė Meilutytė.“

   Jau negalėčiau tiksliau pasakyti, ar ilgai reikėjo derėtis dėl karietos kelionių. Yra išlikęs juodraštis rašto, adresuoto tuometiniam Lietuvos radijo direktoriui Virginijui Mičiuliui. Pradžioje jo ten taip:
   „Ryžausi Jums pasiūlyti pagalvoti apie tai, kas mane „kutena“ jau ilgoką laiką. Kaip atrodo šis sumanymas čia neaiškinsiu, tačiau suprantu, kad jį būtina pertvarkyti į „Radijo karietą“ Tai turėtų būti rimtas ir nenuobodus kelionių laikas. Dabar, kai karieta tik mano galvoje, ją įsivaizduoju labai patogia žurnalistiniams sumanymams įgyvendinti. Sakysim, panorau pasikalbėti su Jumis, tuoj „sodinu“ į karietą ir... aida – keliaujame. Taip galima pavežioti kiekvieną Lietuvos žmogų, nuvežti ten, kur jis ar kas kitas panorės. Manau, kad taip atsirastų Radijo karietos auditorija- neapibrėžta, beje, kaip ir keliai per žmonių ir Lietuvos likimus.
   „Radijo karietoje“ galima skaityti ir rašyti, prisiminti ir susimąstyti, dainuoti ir padejuoti, o reikalui esant, net bažnyčią įnešti. Žodžiu, nėra reikalo čia aiškinti, kad tokia laidos forma teikia puikias galimybes  užpildyti ją prasmingu turiniu.“

   Raštas didesnės apimties. Manau, kad prie jo dar sugrįšime. Tačiau dabar neverta delsti ir sakau, kad pirmoje karietos kelionėje buvo A ir B, dažniau vadinamos Ate ir Bėte ir linksminusios mus vaidinimais. Taigi, šūktelėsiu: dėėėėmesio! Štai kaip atrodo fragmentas iš pirmojo:

A:  Dėkui, kad išgirdote Radijo karietos šaukinį. Linkime, kad tai, kas nauja, ne tik  būtų miela ir gražu, bet ir neužmirštama..  Atsiminkite, ponai – esate  pirmieji Radijo karietos žmonės.  Ateis laikas ir gali atsitikti, kad bus įdomu žinoti, kaip šis, atrodytų, menkutis daiktas, atrodė pradžioje. Nieko amžino nėra. Atsiminkime data: 1994 metų sausio 15-oji  įteisina Radijo karietos kelionių  pradžią. O tai reiškia, kad iškalbėti žodžiai apie būsimą kelionę tampa kūnu.
B:  Beje, kalbant apie jos atsiradimą, didesnių ginčių nebuvo. Savo žvairumo jos atžvilgiu moteriškoji administracijos dalis neslėpė. Tačiau galop buvo pasakyta:“ jeigu tikite savo karieta, tai, prašom, važiuokite“. Taip tiesiai- šviesai.
   A: O ką reiškia „jeigu tikite“?
       Mūsų atžvilgiu šis  klausimas ne visai įprastas. Todėl štai ir  Jums dar vienas klausimas- ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkei geresnį – blogesnį arkliuką ir- aida! Ir važiuoji atgal į šimtmečius. Ir nereikia skaityti istorikų, kas ir kaip ten.. Tad dar kartą- ar tikite, kad tokia transporto priemone gali būti?

   (Į sceną atėjo  aktorius Tomas Vaisieta, mostelėjo galinga ranka, it nubaidydamas A ir B, (aštiššš, išdykėlės!) ir žiūrėdamas toli, toli  į TEN, kur žmogaus akys nemato):

   T. Vaisieta:
    Ten sustabdai karietą, prisiklaupi prie upės ant kelių ir iš rieškučių atsigeri vandens, žinodamas, kad  jis švarus it krištolas, neužterštas, kad tai vanduo,  buvęs Lietuvoje prieš 100 ir daugiau metų.
     Arba- antai! –žmogus.  Gerai atsimenu, kad pats stovėjau prie jo kapo su Vėlinių degančia žvakute, o čia tas žmogus gyvena. Jis pasitinka Radijo karieta, pakviečia nelauktus svečius į savo bustą, sodina prie  vaišių stalo ir jam įdomu sužinoti ar jie iš toli. Iš kokio Lietuvos kampelio jo svečiai.
  Taigi, mieli žmonės, girdintys ar matantys karietą, ar Jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis galėtumėte pasakyti teisybę, kad atvažiavę iš tos Lietuvos, kur jau prezidentas  Algirdas Brazauskas. Dabar tik vaizduotis  galime, kaip išsipūstų to žmogaus akys išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų, juk pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės – tai pragaro velniai. Žegnotų ranka, žegnotų kryžiumi ir skubėtų pakviesti  kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus namus
  Taigi, yra  pasaulyje  dalykų, kai nežinai, tikėti jais ar netikėti.

  (Vėl scenoje ant bačkos purptelėjo pirmoji iš abėcėlės)

   A: Pone aktoriau, jūs žmogus jau publikai gerai žinomas. Ir garbės gal daugiau  nereikia. Kai jos per daug, irgi negerai, nes sulenkia žmogų. Nors esate tvirtas, bet vis tiek. O mes savo karjerą tik pradedame. Va, paklausykite. Ateik, sesele,- pašaukė Bėtę  ir kaip iš Dainų dainelės:

       Yra pasaulyje dalykų
       Labai tikrų, bet  daug ir- ne
       Kaip atmintis  apie  jaunystę-
       Galvoj  girgždena karieta.
   
    - Gana, gana,- pasakė raidėms Tomas Vaisieta.- Skriskite, išdykėlės. Dar jaunos ir tos garbės susikrausite. Kad ir  nemažai  gyvenimo matęs, bet patikėkite, kad neteko matyti galvos, kurioje girgždėtų karieta. – Stabtelėjo, pagalvojo ir užbaigė:-  Bet jeigu kalbėtume apie Radijo karietos vežėjo galvą, tai Dievulis žino, kaip ten yra. Gal ir girgžda..

   Iš tikrųjų šis dalykas realybėje atrodęs kiek kitaip. Tą – „ar tikite?“ – bent po kelis sykius į eterį iššaukėme kiekvienas, išskyrus gal A ir B. Atrodė, jog labai norėta, kad mus girdinti publika patikėtų kelionės sėkme. O Atė ir Bėtė pasirodė kaip labai talentingos papūgėlės. Nebūtinai vaidinimuose sakė tai, ką kur girdėjusios. Alsavo gimtosios Abėcėlės nulemta prigimtimi, sugebėdamos vaidinimuose padaryti kažką puikesnio,  protingesnio, reikalingesnio karietos geresnei nuotaikai.
   O atsiliepę klausytojai tikino, esą, taip, jie tiki karieta, nes ji NESUSTOJANTI. Daug jų nepavargdami laukė progos pasivažinėti ar net nukeliauti į išnykusius giminių gyvenimus ir ten pirmą kartą su jais pasisveikinti. O Jonas iš Griškabūdžio, pavyzdžiui, taip: „Kaip netikėsi, jei ant rato stipino parašyta: „tikime ir abejojame, abejojame ir tikime“ Tai tik puiki pradžia tolimesnei kelionei. Irena iš Kauno, atidėjusi į šalį Senekos „Laiškus Lucilijui“ kaip kareivis: „tikiu“!
   Ir, žinoma, net žyniams nebuvo lemta prasitarti, kad ateis diena su valanda, kai karieta suduš į šipulius lyg norėdama nepalikti pėdsakų, o vežėjui už jo keliones, kaip ordinu padėkos... amnezija.
   O! kaip toli toli tie laikai, bet - gal ir kvaila - man karietos reikalai rūpi lig šiol. Dėl įvairių priežasčių ir poreikių, bet šiuokart, kai esu it liūnu aptekęs sunkiu amžiumi, daugiau baiminuosi, jog neduok die, kad nepatekčiau į fantazijos, o ypatingai į amnezijos spąstus. Atsivertęs gi „Lietuvio kalendorių“, įrašiau, kaip dabar suvokiu, bene esmingiausia savo gyvenimo frazę - įsipareigojimą. Kad ten ji nedūlėtų, neliktų užmiršta, neretai paimu ir pasiunčiu į viešumą kaip, sakysim, Ilzei Butkutei, pakvietusiai į naujausios poezijos skaitymus:
   „Norėčiau bent pažiopsoti, o kaip bus - Dzievulis, Ilze, težino. To paslankumo jau nelabai daug palikę. Tiesa, įpykęs pasižadėjau, kad dar suvalgysiu 99-jų savo Velykų 99 kiaušinius, o paskutinį balių surengsiu truputį vėliau, būtent 2039 m. sausį, pasirodžius Vandeniui“.

2011-07-12 07:38:03

Pelėda

2

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

:flag:                                                   

http://sh.uploads.ru/t/SZ0Ip.jpg          NEJAUGI IRGI TAIP GYVENČIAU, JEIGU
 
        ir su karieta kartu? - krusteli galvoje mintis, o primerktos akys atsiveria plačiau, it vartai, laukiantys jos, nesulaukiamos. Jau praėję nutolsta ir tie sukaktuviniai dvidešimt, kai jį išvyko į man neįprastą kelionę. O kur žadėtoji  proginė knyga?
   Tyliu, žinoma, nes jau priverstas tylėti, kadangi suprantu, jog nereikia kartotis, nepriimta taip. Tačiau kai kalbu apie karietą, ši nuostata man tarytum negalioja. Daug kartų į ją tiesiau rankas, bandydamas bent truputį apglostyti, susitikti su ja ir jos keleiviais – bent tame laike ir bent ten, kur su jais būta – tačiau rankos per trumpos: nepasiekia. Manau, kad tai pagrindinė priežastis, kodėl man prireikė save įtikinti, kad reikia sulaukti – ir aš būtinai sulauksiu – devyniasdešimt devintas savo Velykas su jų kiaušiniais. Sulauksiu dar, žinoma,  būdamas, veiklus, dar, žinoma,  čepsėdamas  ne tik žodį,  bet ir aktyviai atsiliepdamas į skrandžio poreikius, nes nuo jų prasidės šimtamečio sukaktuvėmis skirtas  balius, kurį sąlyginai vadinu Vakariene. Beje, įsidėmėkite, sakau: pra si dės. Ir tiesa, kad nepaisant kur, kokiame krašte būnu nusidanginęs, tačiau atsiminęs Radijo karietą it kompaso rodyklė tuoj akimis nusitaikau pietų kryptimi, viršugalvį palikdamas šiaurei. Reikia, man jos, karietos, reikia. Dėl jos turbūt ir toks įniršis kaip nors, kur nors – kad ir šimtamečio baliuje – susitikti su ja. Juolab, kad pajautos atkakliai įtarinėjai, jog jį pagaminta šio krašto meistrų. Į jokią kitokią šalelę nesu taip dažnai iš arti ar toli širdimi nusitaikęs, kaip į Lietuvos pietinį pakraštį, apgyvendintą šilų dzūkais. Apie juos gan trumpai tariu: š i l  i n i a i. Ir kaip jau įpratęs, rodau juos nuo pasienio su Baltarusija, kur miškuose, smėlynuose, balose kaip paukščių gūžtos sutūpė jų didesni - mažesni sodžiai, girdėdami Marcinkonių, Druskininkų, Ratnyčios ir Kabelių parapijų bažnytinius varpus. Merkinės, beje, taip pat.  Man smagu, kad ir labai būdamas pavargęs, tačiau atsiradus šiliniuose, tokį save greitai užmirštu. Dvasia atsigauna ir, matyt, todėl įsitikinęs, kad prasmingiausia šio krašto ypatybė yra ta, kad čia nesunku būti laimingam, priklausyti tokių žmonių kategorijai ir tuomet nebūna neįmanoma šį kraštą priglausti prie savęs ir kažką paniūniuoti, padainuoti, paeiliuoti, paprašyti Eilėraščio, kad  jis, prisėdęs šalia, paskaitytų iš senesnių laikų užrašų, bet nebūtinai. Šis kartas irgi ne toks; jis šviežias ir gal neišnešiotas kaip derėtų, bet:

O nemanyk, Žmogau,
kad nenorėčiau būt gražus,
nenuodėmingas,
su knyga kaip sėtuve
javams ir medžiams sėti.

Dejuoja manyje legendos, pasakos, dievai,
dejuoja varnas Golius, žirgas Ygaga,
dejuoja karieta,
O aš, beje, taip pat. Gal net skaudžiau,
nes šitiek daug turiu –
net šilinius.

O ne, nereikia man kalbėti, kad
nuo čia prasideda tėvynė.
Bet ar tik tiek?

O žodi,
kilstelėk aukščiau
ir būk nelengvas akmenėlis:
labiau nepaprasta,
kad  č i a   p r a s i d e d a  Žmogus –
šilinių kraujas, jų bažnyčios,
šaltiniais suteka į sielą
ir vieškeliai, išeinantiems negrįžti.
nelyg žalčiai sušalę
ant krūtinės susirango.
ieškodami sau šilumos.
Ir nesmagu, kai veidrodis aptemsta,
atėjus pažiūrėti  į save

Na, taip. Matau: yra Pranucis.
O Žmogus?

Žvalgausi, ieškau, ir...
Dieve, apsaugok!
Nesakau, kad nesurasiu jo,
bet vėjas pučia į akis,
žalia pušis atsiremia į petį.
Žinau, miške negieda vieversys,
bet iš po kelmo galvą kilsteli žaltys
ir neskubėdamas žodį po žodžio šneka...

   – Ir taip, – žvilgterėjęs man į į veidą ištaria Eilėraštis ir aš  suprantu, kad savo darbą jis baigia, o man reikia „surasti“ iš po kelmo galvą kilstelėjusį žaltį ir išgirsti iš jo tuos daug kartų girdėtus ir gerai įsimintus žodžius:
   „Ir taip, 1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. eteryje  pirmą kartą pasigirdo Radijo karietos šaukinys“.
   Pradžioje tiek ir užteko. Tačiau kartas po karto ir ogi, žiū, žaltys įgavo kvėpavimą, iš ištarto žodžio atėjo į dvasinę būtį, tapo aktyvus šio pasaulio dalyvis, savo egzistencija liudijantis pasaulio kūrimą iš žodžio. Dabar jau  man  nereikia atsiminti, kas atsitikę anų metų sausio viduryje. Šią žinią išgirstu iš Žalčio ir tai visuomet  būna graži proga  šnektelėti  ir apie kitus mūsų būties dalykus.
   – Prisimenu, irgi kilstelėjau nuo galvos karūną ir palinkėjau Dženei (suprask, karietai) laimingos kelionės ne tik pas žmogų, bet ir į žmogų – pajudino atsiminimus mielas šliužas.  – Prisimenu, Pranuci. Kaipgi kitaip? Man Amnezija  ne į porą. Prisimenu, kaip kranktelėjo varnas Golius, sužvengė žirgas Ygaga. Taigi, buvo taip, buvo... Gal dar nesakiau, kad  tuomet ir dainą išmokau.
   – Dainą? Va tau! Tu dainuoji?
   – Neapsimesk kvailiuku. Aš ją ir dabar neretai padainuoju. Ne dėl aplodismentų. O Žmogus, kaip suprantu, irgi išeina iš miško. Iš šilinių. Išeina, Pranuci,– pakalbėjo pagonių Dzievulis ir, apsivyniojęs aplink lazdą ir kilstelėjęs galvą, uždainavo į ten, kur karieta. Uždainavo į praeitį.

Yra  pasaulyje  dalykų
Labai tikrų, bet daug  – ir ne,
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta.
               ___________________________________________________

Post scriptum:

[align=right]Jaučiuosi it būčiau prasikaltęs, kad niekaip nesugebu atsikratyti temos, kuri man pasirodė tokia sunki, neįveikiama, kad  ją  atvertus nereikėtų pyktis su savimi. Tačiau įsitikinęs, kad  pyktis su savimi būtų prisiėję ir tuo  atveju, jeigu šį bandymą  būčiau  dar kuriam laikui bandęs atidėlioti.
   Sėkmės  linkiu ir ačiū atėjusiems už triūsią pabūti kartu. [/align]
Pelėda
2015-07-12 07:41:43

******************

Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2015-07-12 22:38:28
Na štai, Golius kelią rodė, o Ygaga pagaliau pritraukė Radijo karietą (kareta podana). Iki šiol buvo užuominų, iš kokių tyrų važiuoja, bet dabar dar aiškiau.
Ir tuo pat metu gražiai, tyliai, sklandžiai iš Eilėraščio (ir Dženės pavežtas) į raštą įsirango Žaltys liudininkas (žaltys įgavo kvėpavimą, iš ištarto žodžio atėjo į dvasinę būtį, tapo aktyvus šio pasaulio dalyvis, savo egzistencija liudijantis pasaulio kūrimą iš žodžio).
O iš žodžių kyla raštai. Karieta, be abejo, veža dar Vidinį ir Lazdą. Bet dar gal iš paskos (arba viduj) lekiaPelėdos traukinys, o jame daugybė kalendoriaus lapelių. Paskutinį kartą, kai regėjau, buvo 75 x daug. Bet iki 99 ar 100-mečio baliaus tilps dar daugiau.

Aš:
Oi, baisu, darosi Pakeleivi. Kad ir  iš žodžių tokie  dalykai tveriasi, bet jie  tai  ne dzievulio. Jau pasitaiko, kad ir vakaro sulaukti ne taip lengva, bet  smagu, kad  yra proga  nors  šitaip šnektelėti.
Sėkmės  linkiu.

Pakeleivis
Viskas dzievulio, viskas jo valioje.
O šnektelėti dažniausiai tenka su savim ir visa savo kariauna. Aš savo rinkinyje, be Vidinio asilo, dar turiu chimerų, tik jei prmasis matomas, tai anos kruopščiai slepiamos.
Sunku sulaukti vakaro, bet sunku ir ryto. Tie pančiai smaugia.












                                                        Išvažiavo į Briuselį

Man ne gėda prisipažinti, kad rašau sunkiai. Kirvis ir malkų kapojimas visąlaik buvo lengvesni negu  abėcėlė ir rašymas. Todėl kažkiek parašęs, skaitau kartą, kitą, trečią, skaitau kol atliežtu, atsikvėpiu ir vėl sugebu pasilenkti prie klaviatūros. Taip labai toli nenukeliausi, tačiau tokie skaitymai dažnai padeda atsiminti. Ir taip atsitinka, kad neretai išgirstu ankstesnius savo rašymus ar bent sumanymus. Ne pirmas juk kartas, kai bandau atsekti sudužusios karietos buvusias keliones ir jas aprašyti. Nesakiau ir manau, jog nesakysiu, kad sėkmingai, bet vis tik yra ir tokių rašinių, kurie parašyti būtent taip, kad atrodo, jog jie atsiradę kopijuojant būtą tikrovę, kur Radijo karietos kelionių vaizdai – geriausiai pavykę. Tokį įsitikinimą svariai paremia ir dvasinė būsena, kuomet pajuntu, kad juos skaitydamas nesu vienas ir būtų nepaprastai kvaila kažkaip  išvengti panašių susitikimų. Jie paprastai įtaigūs ir užsimiršti, kiek nemažai vandens nutekėjo, kai šie raštai atsiradę ir dabar prisiglaudė Savęspi saugomuose archyvuose, bet turbūt keisčiausia, kad skaitydamas juos neretai susitinku žmonių, kuriuos matau pirmą kartą ir ateina jie iš įvairaus laiko -iš labai seno, kaip, sakysime, Lucijus Anėjus Seneka, gimęs 4 mūsų eros metais, ir labai jauno, iš to, kurį vadiname nūdiena. Jau čia net nekalbu apie bendraamžius – pažįstamus ir nepažįstamus, mirusius ar gyvus, kurie sudaro susitikimų šerdį ir vyrauja kaip absoliuti dauguma. Bet kad ir dauguma, tačiau labai atsargi, geranoriška tiems, kas panori prisiglausti ar pasidairyti po mūsų laikmetį. Štai ir dabar:
   - Skaityk, - paragino mintyse
   - Gal nereikia. Lyg atsimenu. Bent jau pavadinimą.     
   - Betgi skaitai save ne vien,  kad perskaitytum.
   Nuleidau akis į tekstą, įvardinta, „Kuomet  galvoj girgždena“ ir:

   Žiūriu pro langą – rytas aptemęs, dangus padūmavęs. Lyg rūkas sklando. Spėju, kad diena nebus pavasariškai šviesi. Ir, beje, kažkodėl ji nerūpi. Galbūt todėl, kad jau anksčiau parūpo suvokti, kaip geriau, sumaniau užrašuose atsiminti Radijo karietą, neretai vadinamą Džene. Sprendimas neateina, bet nuotaika neatgrasi, net, sakyčiau, pasidariusi jautresnė, imlesnė. Ir štai netikėtai pro tokį rūką pamatau Daliją Kiliesienę.
    „Iš kur ji čia? Kaip atklydo? O gal - kur aš?“ – dingteli mintis.
   - Bet dabar ji Briuselyje, - atsimenu ir atitraukiu akis nuo teksto.
   - Taip, dabar jį Briuselyje,- pasako smegenyse.
   - Vadinasi, į karietą jau nenorės?
   - Už kitą spręsti nebūtų protinga.
   - Na taip, už kitą spręsti neprotinga,- sutinku, bet atsimenu ne tik, kad Dalija Briuselyje. Ji ten ir karietą turi, ir vežėją.
   
   Glamžau rankose seną tekstą ir lyg kaltė apninka. Nereikia net skaityti. Tekstas pats prašliaužia smegenimis ir girdžiu jį, koks jis pirmą kartą atsiradęs - su pajūrio Palangoje vaizdeliu ir krėsle sėdinčia moterimi. O pažįstami balsai aiškina, pasakoja, kalba:   
   - O! kaip smagu. Pagaliau matau tą gražios sielos moterį,- džiaugiasi Taurija: - Pasižiūrėk, Pranai, - sako ji man,- atrodo, irgi moki gerais žmonėmis džiaugtis.
   O Karolina jos paveiksliuką taip piešia:
   - Viskas vienoj, gražioj dermėj. Kopos, pušys, dangaus mėlynė, Dalijos veido giedrumas.
   „ Kopos? Kur ji jas mato? - ieškau akimis po peizažą nuotraukoje ir nerandu, bet balsų daugėja.
     - Mato, jeigu sako, - remia Karoliną Skroblas ir  beveik atsidusdamas: - Kaip gražiai susišaukia smėlio ir plaukų spalva.
     Prinešu nuotrauką arčiau akių.
     - Kad ta senatvi suraita, sukraipa, sureit į biti - o tep da norėtumis būti jauną, gražę. Lai būn kap y, by širdis nasenst. Dėkū Tavy.  Būkem.

   Moteris žiūri į mane truputį primerktomis akimis, išlaikydama ramybę ir susikaupimą. Nelabai mokėdamas žemaičių šnekėjimą, neiškart suprantu apie ką  jį - apie save, ar mane. Žilimu buvome panašūs. Jos amžius manęs nedomino, nes kas nežinom, kad  moterys visuomet moka būti gerokai jaunesnės. Bet man jau darosi aišku, kad skaitant save jau negali perskaityti tik taip, kaip tekstai anksčiau parašyti. Štai kad ir šis. Jis nervinasi, slysta iš rankų ir nėra abejonių, kad tokiu būti nenori. Na, o kokiu norėtų būti? 
   - Būk žemaitė, Dalija, bet pirma – lietuvė. Ir prašau – nesiginčyk, kad vėl neatsitiktų taip ar panašiai. Prisimeni?- net užmiršęs pasisveikinti sakiau jai ir nebuvo svarbu, ar prisimena, ar - ne. Svarbiau buvo, kad pajutau, jog karieta pajudėjo. Beje, labai panašiai, kaip TADA, pirmą kartą.  Kaip TADA ir Taurija ištaria žodžius:
   - Tik tikėjimu pakinkyta karieta ir nuveš atgal ir į užuomazgas, - buvo įsitikinusi ji.
   - Ko gero, ko gero,- sumurmėjau, bandydamas geriau atsiminti, bet į atmintį plūstelėjo naujesnis tikrovės žiupsnelis. Dalija iš Briuselio parašė:
   „Pranuci, nebark, nenoriu ordino, o iš širdgėlos, kad Tu mane pamiršai, pabėgau iš Lietuvos - esu Briusely, darysiu tvarką Europoj. Šiandien dar perskaitysiu Tavo "Kvietimą į balių", nes rytą dar būdama Vilniuj, nesuspėjau ir krisiu miegoti. Rytoj bus nauja diena.
   Žinai pasaką apie varlę keliauninkę - o aš skrendu, skrendu, skrendu... Jau atskridau. Šlept.

   Nesinorėjo tuo tikėti ir skaudžiai pajutau, ko beverti seni raštai, kai gyvenimas šalimais šlepteli naujausius žmogaus dalios pasireiškimus. Bandžiau, kiek beišgalėdamas susigražinti  senosios karietos pajautimą , be jis aptemo, atvėso, pasidarė neįdomu ir nereikalinga.  Bet ar taip galima? Ar taip nenuvertinamas visas žmogaus gyvenimas?
  - Na, jeigu  „šlept!“ tai ir būk, - ryžtingai pasakiau  Briuselio pusėn. Nemanyk, kad pirštu daryti. Pabandysim apsieiti ir be tavęs. O dėl ordino...
Irgi, mat, Europos tvarkytoja!

   - Skaityk,- vėl paragino smegenyse. - Dar neseniai šis tekstas irgi buvo naujas. O teisybė, kad  be praeities nebūna ateities irgi lig šiol nepaneigta. Kelk nosį, aukščiau, seni.
   Galvoje vėl sugirgždėjo. Atrodo, vėl šalia manęs kartietos visas ekipažas. Ir, žinoma, man nereikia aiškinti, kad Tomui Vaisietai geriau sekasi piešti žodžiu erdvėje, negu teptuku ant drobės. Tuomet ir jam nemenkiau kaip man rūpėjo įtikinti publiką, kad mūsų kelionės, ieškant žmogaus širdies – ypatingos. Jos lyg susapnuotos ar išėjusios iš Dievo žodžio. Atrodė, regi ir  tiesiog ranka apglosto tuos vaizdus ir nutikimus, kurie mūsų laukia, nuvažiavus karietai giliai į praeitį. O man irgi labai reikėjo, kad Tomas padainuotų dainą. Su Vidiniu muziką išmanėme ne kaip. Net nemanėme, kad gerai dainai sukurti reikalingas kompozitorius, nes mudviejų supratimu, jai parašytas tekstas buvo puikus. Todėl nepaisant, kokia melodija prie jo bepriliptų, ji turėjusi būti nemenkesnės vertės.

   Dabar vis geriau prisimenu, kai užversdamas tekstą su Dalijos Kiliesienės nuotrauką, pasakiau:
   - Ruoškis. Važiuosime. Ne laikas, Daliuk, poilsiauti, akis jūra ar pliažu varginti, kopomis žavėtis. Kita vertus, argi tai kopos, jeigu sulig  bambos nepriaugę? Ir suvok: tai ne jūra ošia , o karieta girgždena. Galvoje. Paimk į ją ir savo krėslą, nes matau, kad prie jo prisitaikiusi.
    - Tu rimtai?
    Tik po ilgesnio laiko atsitokėjau, kad užvertęs krėsle sėdinčios moters nuotrauką su pliažo ir jūros pakraštėlio vaizdu Palangoje, vėl pasilieku be nieko. Tik su brėkštančiu rytu prie lango, tačiau šis kartas buvo gerokai protingesnis, nes įtikino, kad tokie dalykai ne šiaip. Laikas suvokti, kad po šešerių metų kelionių, sudužusi į šipulius karieta, ne savo išvaizda buvo reikšminga ir svarbi, o erdve. Negi galima manyti, kad ji irgi sudužo?
   - Taip, Dalija, aš rimtai.
   - Bet kiek  jau kartų važiuota, o kiek beatsimenu, vis vietoje ir vietoje, - šyptelėjo.
   - Ne viską būtina atsiminti. Žodžiu, ruoškis. Važiuosim.
   Išvažiavo. Į Briuselį

2011-07-17 04:42:40

Pelėda

3

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

:rain:                             

                                                        Pirmosios iš Abėcėlės

   Taip nebūna net sapne, nors žiojau, kad nesapnuoju, o kadangi daugybę kartų daug kur su juo susitikęs, tai ir vardą, ir pavargę nesunkiai perskaitau atbuline tvarka – akeneS sujėnA sujicuL. Šįkart jis atrodė žaismingiau, nors tik retais atvejais pasirodydavo sunkus it tankas. Nedaug delsęs tarė:
   - Jau kalbėjau, kad esu įpratęs ir į priešo stovyklą pereiti. 
   - Taip. Bet visuomet kaip žvalgas, o ne kaip perbėgėlis.
   - Epikūro raštuose štai ką aptikau: „Garbingas  dalykas, - sako  jis – yra linksmas skurdas.“
   - Palik mane ramybėje, mielasis Seneka.
   - Galėtum mane vadinti Lucijumi. Taip būtų paprasčiau  ir gal net nuoširdžiau. Ne kartą prašęs.
   - Kas atsitiko, Lucijau. Ir neužmiršk, kad nei Epikūro, nei tavo, nei Lenino raštai man dabar nerūpi. Pakanka savų. Tu tą žinai. Ir turbūt numanai, kodėl paskutinio baliaus datą nukėliau į 2039 metus.
Suprantu, kad toloka iki jo, bet ne todėl, kad ilgiau kvėpuočiau.
   - Na taip, nerimta būt savo paskutiniame baliuje, neperskaičiuos savęs, bet pakvietimai į balių irgi turėtų būti savimi parašyti. Ir įteikti asmeniškai. Antraip labai abejoju, ar kas juos išgirs. Tai juk ne Jėzaus Kristaus Paskutinė vakarienė su keliais mokiniais.
   - Tu ką? Iš proto kraustaisi? Tokiems kvietimams man prireiktų dar šimto metų.
   - Vienas auga į protą, kitas - iš proto. Manykim, kad pusiausvyra išlieka. Be kitų paramos ir su šimtu metų neapsieisi. Pabandyk surasti tokiam baliui tinkamą vietą ir pasijausi lyg į tundrą būtumei įmestas. Žinau, kad parodysi į Šklėrius, bet iki to laiko jie nebus suspėję pribręsi. Dėl daugelio priežasčių. Žodžiu, Šklėriai ne vieta. Daugsyk protingiau rinktis Radijo karietą. Bet tikėtina, kad gali atsirasti geresnių variantų.
   Žioptelėjau kaip žuvis palikta be oro.
   - Na, pagalvok jaunas seni,- ir linktelėjęs galva pasisuko keliauti.
   - Tu kur?
   - Į karietą, Pranuci. Turi tą karietą, turi. Bėda, kad pats nežinai, kur pakiši ją, o paskui surasti negali. Niekur ji nedingo. Išgirsk ir ji pati privažiuos. Ir suprasi, kad toli gražu ne tik tu savo raštus skaitai. Tai vienas stropiausių užsiėmimų net ir tų, kurie seniai po paskutinio baliaus.
  Mintyse topteli: „kalbėk, Lucijau Anėjau, o aš  patylėsiu. Turbūt ne ta koja ir vėl iš lovos į naują dieną išlipau“, tačiau ilgai laukti nereikėjo, kai išgirdau:

     Marija, Marija
     Skaisčiausia lelija,
     Tu švieti aukštai ant dangaus -
 
   Giedočiaus žodžiai lengvi, aiškus. Negalėjau suabejoti, kad gal tai ne Maironis. Skaito save ir gieda? Ir kur? Ogi bažnyčioje, kurią vienąkart įkėlėme į karietą, o kad ją reikėtų iškelti, tokios minties jau nebuvo.
   „Nelengva gyventi, kai galvoje nuolat girgžda, - Prisiminiau Atės ir Bėtės vaidinimą, kuris galbūt todėl toks gyvas atmintimi, kad abi jos padainavo pirmą karietos dainą. Kitos priežasties irgi nenupūsi, kaip pienės pūką, tačiau ilgoką laiką kračiausi prisiminimų apie tai, nes Tomas Vaisieta vis dėlto, sakytum, galingas aktorius ir nemenkesnės prabos žmogus. Jo nuomonė visuomet būdavusi labai svari. Smagu, kad Atė ir Bėtė nesunkiai prisiprašė jį padalyvauti vaidinimuose, tačiau pirmasis  pasirodymas buvo jam pačiam netikėtas. Niekas iš karietos ekipažo net nepamanėme, kad būtent vaidinime išgirsime pirmą Radijo karietos dainą, dėl kurios atsirado mudviejų su Tomu nedidukas nesutarimas.

O  buvo taip:
   
   Tomas neiškart suprato, ko iš jo tikiuosi, prašydamas padainuoti paduotą jam dainos tekstą, o kai suprato, jau nesikuklino.
   - Kvailiu nori padaryti, Pranuci? Ar supranti, ko prašai? Net reikalauji.- Ir jau į iš karietos į publiką: - Girdite? Nespėjau apšilti, o vežėjas jau kiša kažkokius posmus ir ragina: dainuok, Tomai, dainuok, Vaisieta!
   - Ne reikalauju, o prašau, Tomai. Nuoširdžiausiai...
   - Pirma surask kompozitorių ir paprašyk, kad muziką parašytų. Kita vertus, aš ne dainininkas, vežėjau.
     Sulaikyti Tomą buvo vėlu, nes į eterį jau liejosi deklamuojamo teksto žodžiai. Širdį suskaudo, nes ne taip, oi ne taip jie turėję pasirodyti viešumoje. Siela laukė dainos, o čia... et, tik jos žodžiai, tekstas. Kad ir kaip talentingai juos skaityk, deklamuok, bet kol jie neužgieda, neuždainuoja, visuomet panašūs į bereikalingą ausims - o juolab sielai - balastą.                             

      Yra pasaulyje dalykų
       Labai tikrų, bet daug ir- ne
       Kaip atmintis  apie  jaunystę-
       Galvoj  girgždena karieta.

   - Palauk,  žmogau, - perskaitęs posmą sukluso aktorius. - Kokias nesąmones paistai? „Galvoj girgždena“? Tokios galvos dar neteko matyti.
   - Štai ta galva. Tai vežėjo galva. Galiu žegnotis, kad joje tikrai girgždena. Ir niekas kitas, o būtent ji, Radijo karieta.
     Tomas nelaukė tokio atsako.
   - Sakai, niekas kitas, o būtent karieta?
   - Radijo karieta, Tomai. Radijo,- pasakiau tuo pačiu balsu. Ir neatrodė, kad negalėčiau jo dar sutirštinti, bet jis paskubėjo:
   - Ha-ha! Jeigu „girgždena“, tai neturiu teisės nepatikėti. Toks metas, kad daug kam galvose ne tikm girgždena, bet ir šaudo.
   Tuomet dar nežinojome, kad kompozitoriaus problemą išspręs dvi pirmosios iš Abėcėlės, būtent Atė ir Bėtė. Ir štai dabar, kai tiek metų praėjo, tokie atmintis darosi labai graži. Nepaisant kaip ką bekalbėčiau apie Atę ir Bėtę, visuomet  suvokiu, kaip konkrečiu būdu  jos įrodė, kad tikrai yra pirmosios iš Abėcėlės. O kai vėliau į karietą atėjo ir Jotas, man, anot dzūkų dzyvycis (stebėtis) nereikėjo. Bet dabar išgirdęs kažkada į  karietą įkeltoje bažnyčioje giedantį Joną Mačiulį (Maironį) iš Pasandravio, pamaniau, jog  panašu, kad dar nuo anų laikų girgždėjimai  mano galvoje išsilaikė, kaip Tada.
   Žvilgterėjau į nueinančio Senekos nugarą, tačiau ji netgi jautresnė negu Bacho, kuri atstojo jam ausų klausą. Atsigręžė ir kaip kažkada:
   „Pats laikas pradėti, nes, kaip dar mūsų senoliai suprato, vėlu taupyti, kai dugnas  matyti, juk ant dugno lieka ne tik  mažiausia, bet ir tai, kas  prasčiausia. Lik sveikas“
   Betgi ar tau nesakiau, kad paskutinį balių nukėliau į 2039-uosius. Tai dar, mielasis, ne dugnas. Tai netgi  daugiau negu ketvirtadalis statines.
  - Pranuci, Dalija iš  Belgijos grižo. Jau pamojavo man, važiuodama autostrada namo, -  skubinosi pranešti žinią Irena iš  Kauno.
   - Turbūt ordinon pasiimti, - atsiliepiau savyje, kad neišgirstų. Ir dar tyliau: - Bet kai ordinus dalija daržų ravėjos, tai ar vertėjo grįžti? Ir paprašiau, kad Šventoji paduotų dar ką nors iš mano raštų. Jau senokai neįvardiju, ką būtent, kaip, beje, ir nesistebiu, kad visuomet paduoda tai, kas tuokart būna  kaip tik.
O Jonas Mačiulis iš Pasandravio: 

     Mes, klystantys žmonės,
     Maldaujam malonės:
     Marija, maldų neatmesk!

2011-07-19 11:54:28

Pelėda

4

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

:flag:
http://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/1203-1.jpg

                                                                                              Uždainavau kaip Tada
 
Įgilėjusi mintis, kad per erdvę galiu sugrįžti į sudužusią karietą ir per ją atkurti jos konstrukciją, pasirodė nepaprastai žavi ir reikalinga. Jau anksčiau neatrodė, kad erdvė, kur joje bebūtum, visur tapati, vienoda ir galima ją priimti kaip vienumą. Buvo nesmagu, kad apie tai nedaug galvojau ir bandymas atrasti ją, buvo siejamas su karietos išvaizda. Tačiau dar jautriau sielą veikė spėlionė, kad labai įmanoma, jog kadaise sudužusios karietos erdvei tampu įdomus ir galbūt reikalingas. Pasakyti, kad tikrai taip, suprantama, jog labai nedrąsu ir todėl to kategoriškai nesakau, tačiau tokios minties nesikratau gal ir todėl, kad, kaip sakoma, skęstantis ir už šiaudo griebiasi, betgi ir vėl anot rusų „à ÷åì ÷åðò íåøóòÿò“? Man net nebuvo ypatingai svarbu, ar sudužusios karietos erdvė išlieka laike tapati sau, ar keičiasi, kaip ir viskas, gal net Dievas – svarbiausia buvo patikėti, kad ji negalėjusi sudužti. Sąmonė veikia būtent šia kryptimi ir net smalsumas savo raštams didėja todėl, kad, regis, neretai jau dabar sugebu juos perskaityti bent kiek kitaip, negu tuomet, kai jie buvo parašyti. Prisimenu kaip su Jonu iš Griškabūdžio ilgai vargome, kol mums pasisekė ištrinti knygos „Teisybės visi bijosi“ tekstus. Net neatrodė, kad juos galima laikyti viešoje vietoje, kur bent vienas kitas skaitytojas galėtų juos užkliudyti akimis, o juolab didesniu susidomėjimu ir ne mudviejų nuopelnas, kad vis dėlto atsitiko taip, jog jos tekstai neiškrito pelenais ugnyje. Ir štai vienądien netikėtai išgirstu kaip Šventoji:
   - Daug laiko prireikia žmogaus sąmonei, kol ji pradeda pati sau prieštarauti. Nekalbu apie vaiko ar paauglio sąmonę. Regis, žmogus rengiasi mirti ir staiga...
   - Ir staiga matai, kad jau vėl vaikėja,- perimu iš jos žodį.
   Šventoji paspragsėjo giedrios dienos ugnele.
   - Tiesa visuomet paprastesnė - kad ir kiek begyventum, o Žmogaus gyvenimo mokslų nebūni išėjęs ir savo paskutiniame baliuje pasirodai bene kvailiausiai.
   - Šventoji! Ak, štai tu apie ką. Nedrįski jame nebūti!
   - Apie balių kalbu tik dėl žodžio, norėdama svarbesnius dalykus pati geriau atsiminti ir kitus paraginti pasekti mano pavyzdžiu. Vidiniui jau priminiau.
   - Na taip, Vidinis visuomet pirma negu dziedulis, nors ne jis tave kviečia į balių
   - Ne visuomet taip, tačiau šį kartą jis pats panoro atsiminti.
   Pasidarė smalsu. Lyg Radijo karieta būtų privažiavusi. Apsidairiau žinodamas, kad jos nepamatysiu, bet tai nesutrukdė jausti ją šalia. Atrodytų, nepasiekiami laikai, tačiau vaikystė dar toliau ir ilgi dešimtmečiai jos užmarštimi neužgesina.
   - Dzieduli, nesupyk,- neilgai laukus pratarė Šventoji. - Suprantu, kad kiekvienas turime pomėgį, kurį vadiname svarbiausiu ir atiduodame jam daugiausiai laiko ir darbo. Bet taip organizuoti savo gyvenimą neteisinga. Išgirdusi apie ruošiamą paskutinį balių pasidžiaugiau, kad, ačiū die, dar yra žmonių, sugebančių neįprastai pajuokauti.
   - Pajuokauti? Negi per šituos metus tik tiek mane pažinai?
   - Čia ne apie pažinimą. Būna, kai žmogus pasakęs nesąmonę, dar bent keletą kartų ją pakartoja, bet nedaugiau. Dabar aš nekalbu apie dziedulio pajuokavimus.
   - Nemaniau, kad kada nors tokia negera diena mane užklups.
   - Buvo dar negeresnių, tik tuo laiku jos neatrodžiusios negeromis,- pasakė ir keldama nedideli lapelį: - Man paskaityti ar pats tai padarysi?                         
   - Ar tai labai svarbu?
   - Kuomet sumanęs perskaityti save, tai, sakyčiau – taip, svarbu,- pasakė ji ir nedidukas
tekstas it įkeltas atsirado mano rankose. Žvilgt! Ogi  įvardintas taip: „Po to, kai užrašai perskaityti paskutinį kartą“
   - Jeigu nesunku, tai garsiau, kad ir aš girdėčiau.
   Ir štai skaitau, kad ir Šventoji girdėtų:

   „Knygai skirtus šiuos užrašus perskaičiau dar kartelį, bet jau taip sunkiai, kad net akiniuotos akys vos įžiūrėjo, ką skaitau, tačiau dar blogiau, kad ir atmintis nepanoro liudyti ištikimybę aprašytiems dalykams. Nežinau, kaip tai įvardinti, bet jaučiu jėgą, kuri šiaip taip padėjusi suregzti atsiminimus, dabar lyg ir norėtų atsiriboti nuo beveik neįtikėtinų dalykų ir tiesos, kuria prisiekiau vienintelio Lietuvos karaliaus vardu. Pasilieku ištikimas čia parašytiems žodžiams, o jeigu bent kiek jie klaidina, tai priimu kaip nuodėmę už kurią atsiskaitinėsiu jau Anapilio karalystėje. Taigi „vardan Dievo, ir Sūnaus...“ Ką parašiau, neišmetu nė vieno žodelio, o kadangi dar vieną kartą juos perskaityti man laiko Dievulis neduoda, tai, deja, nieko geresnio jums, mielieji skaitytojai, palikti jau negaliu. Tikėkit manimi, o aš jūsų lauksiu ateinančių TEN, iš kur kai kam vis dėlto pavyksta sugrįžti. Čia kalbu ne apie Jėzų Kristu. Ir tai, ko gero, šių užrašų didžiausioji nelaimė.
   Sudiev čia, šio pasaulio šviesoje, ir pasistenkime susitikti ir kartu pabūti bent žodyje.“
 
   Atitraukiau akis nuo teksto.
   - Lyg ir viskas.
   - Lyg? Po tekstu parašas. Taip? Pranas Karlonas. O tu „lyg ir viskas“. - Ir jau pakylėtu balsu: -Taigi sveikinu, ponas Pranai, sugrįžusį iš tolimos kelionės, bet, žinoma, ne iš Anapilio.
   - Negi manai, Šventoji, jog suprantu kas čia su manimi - tavimi vyksta?
   - Suvokiu, kad kelionė iš tikrųjų buvo didelė, bet kaip atsitiko, dzieduli, kad žadėtos knygos „Teisybės visi bijosi“ iki šiol nėra? Ir dar: kaip atsitiko, kad netgi prireikė Jono iš Griškabūdžio paramos, kad jos tekstai būtų ištrinti?
   - Klausi, kaip atsitiko. Bet ar įsitikinusi, kad reikia klausti manęs? Kai nėra karietos, esu labai sunkus ir žemė lūžta po kojų žingsniais, -pasakiau, o po minutėlės: - Ar galiu pasiimti tekstą?
   - Žinoma. Tik labai geidžiu, kad sugebėdamas kitaip perskaityti senus savo kūrinius, dabar taip juos ir užrašytumei. Geros kelionės mums, vežėjau!
   - Ką? Mes karietoje?
   Švilptelėjau botagu viršum Igagos nugaros ir atsiminęs uždainavau kaip Tada.

   O saulė vakaro į miško landą
   Tarytum senė slanka pamaži
   Iš kur – sakykite - toks džiaugsmas sklinda?-
   O Dieve, nors ir senė, bet graži!
   Įsiklausai ir gerumu prabyla
   Per žodį, mintį, sąžinę, per tylą.

2011-07-28 17:12:54

Pelėda

5

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

:love:

                                      Viduržiemio gervės
   
Kažkodėl jaučiu, kad atsiminsiu, kaip į karietą pavyko įkelti bažnyčią. Laukiu tos dienos, kaip stebuklo, nors tiesą sakant, jų nestokoja, tačiau vis pritrūksta laiko kiekvieną jų apglostyti, sušildyti savimi, pasakyti jiems žodį - kitą, parodyti viešumai. Tačiau, matyt, reikia sutikti, kad kasdienybė žmogaus gyvenime - sunkiausiai sverianti materija. Kad ir kaip besistengtumei, ji jo nepalieka. Regis, uždarai duris, langus, tai, žiūrėk, įsiropštė per kaminą. Uždarai kaminą, tuomet ji pas tave per skrandį, akis, ausis, per skolą ar net per savo paties ar tau artimo žmogaus ligą. Kol iki senatvės dar atrodė negreit, man nekildavo noro paprieštarauti mielajam Lucijui Anėjui Senekai dėl jo pamokymų apie laiką. Dabar jau žinau, kad niekas tiek daug beprasmiškai laiko nesunaudoja, kaip senatvė. Trepsi, eini, bėgi, skubi, bet tai tik iliuzijos, o iš tikrųjų vis vietoje arba labai netoli jos.
    - Labas. Na ir kaip?
    - O! Vilką miniu, vilkas čia. Labas, Lucijau. Kas – „ir kaip“?
    - Klausiu, kaip kelionė sekasi. Neužsimiršk, vežėjau. Neužsimiršk. Manau, kad neatšauksi paskutinio baliaus ir jo datos.
   - Manai, kad aš vėl sergu, Lucijau.
   - Kodėl taip turėčiau manyti? Bet pastebiu, kad kai tik karieta pajuda, tu vėl lyg bandytumei jos atsikratyti. O Pranuci, taip tegu nebūna. Ir netiesa, kad senatvė tokia ir anokia, kad daugiausia dykai sunaudoja laiko. Jeigu taip matyčiau, kaip sakai, man beliktų tik prisipažinti: o taip, Pranuci, aš, Lucijus Anėjus Seneka, esu kvailys.
   - Aš taip nesakau.
   - Pasakysi. O aš ir dabar, kaip jau nė kartą; jį, taigi laiką , gėdingiausia švaistyti per savo apsileidimą. Man smagu, kad tu skaitai save ir sugebi dabar perskaityti kitaip, negu tuomet, kai rašei. Bet aš tokį skaitymą jau vadinu gėdingu laiko švaistymu. Ir pritariu Šventajai, panorusiai sužinoti - įdomu, ką naujo išgirsti? Tokio žinojimo noriu ir aš. Manau, Vidinis taip pat. Supranti apie ką aš, Pranuci?
   - Ak, kaip būtų nuostabu, jeigu suprasčiau,- sąžiningai prisipažinau, tačiau Seneka ryžtingai paimdamas iš manęs vadeles ir stabdydamas žirgą:
   - Tprūūūūu, Igaga. Tavo vežėjas žioplys. Ir vėl būtų pravažiavęs...
   - Kas atsitiko?
   -Iš karietos vos neiškritai. Nagi, prašau, būk budresnis, Pranuci..
   Apsidairiau ir ogi...

Aš: O žinai, ponia, ko dabar labiausiai norėčiau. Norėčiau pamatyti, kaip skrenda gervės. Gal į šiaurę, o gal jau vėl į pietus. Deja, žiema. Ne gervių lėkimo laikas. Sakau, nors ryžkis ir  pavažiuok kokiai valandžiukei pas Lakickus.
Aldona: Pas Lakickus? Pas kokius Lakickus?
Aš: Gal ne visai „pas Lakickus“. Dievas kažkokiu būdu įpareigojo Kęstučio Lakicko žmoną, kad ji išsaugotų ir savo mergautinę pavardę. Taigi ji ne tik Stasė Lakickienė, bet kartu ir Mankevičiūtė.
Aldona: Anoks čia nuopelnas! Pamanyk, išsaugojo savo mergautinę pavardę.
Aš: Daugeliu atvejų iš tikrųjų, pasak tavęs “anoks čia nuopelnas!“ Tačiau pasitaiko, kai išsaugotoje pavardėje atsiveria dalykai, pro kuriuos nei užsimerkęs, nei atsimerkęs nebegali praeiti. Sustoji ir matai (arba junti) iš kur, iš ko ir kaip atsiranda tai, ką vadiname dabartimi arba tiesiog nūdiena. Ir supranti - o tai turbūt svarbiausia – kad vakar kažkas kitas duoną ar tik jos plutą krimto, srėbė dangumi baltytus barsčius, kad tavo nūdienos stalas atrodytų kitaip. Gaila tik, kad ne visi tai geba suprasti. Ir, beje, dėl to nereikia pykti, kadangi tokius dalykus nelengva žmogui suprasti. Paprastai jis žiūri į SAVO duoną, stengiasi, kad tos SAVO duonos būtų kuo daugiau ir nesusimąsto, kaip ji čia atėjo, iš kur atėjo. Kokio likimo tie žmonės ir kaip tą duoną jie augino. Trumpiau sakant, daug ko reikia, kad visa tai galėtų visi suprast.
Aldona: Ir gervių taip pat? Kad lėktų į šiaurę ar atgal į pietus?
Aš: Matydami danguje tik žvirblį ar varną, to tikrai nesuprasim. Taip, Aldona, būtinai reikia ir gervių, kad lėktų į šiaurę ar atgal. O jeigu pasisektų jas pamatyti girdint Kęstučio Lakicko dainą, tai būtų daugiau negu nuostabu.

   Upės plauks į melsvą tolį,
   Gervės lėks ir vėl sugrįš.
   Nežinau, brangi mamyte,
   Ar pabelsiu į duris.

   Taip, taip, ir Kęstučio Lakicko dainos reikia.
Aldona: Apniukęs kaip rudenio dangus. Sergi ar kas su tavimi atsitiko? Tai tau „nuopelnai“, kad ištekėjusi moteris mergautinę pavardę pasilieka, tai viduržiemyje prireikia gervių, tai dar ko...
Aš: Prisimenu. O prisiminimai irgi neretai būna kaip liga. Tačiau įdomiausia, kad nūdienos  mano atsiminimai – ne mano. Todėl tokia padėtis nelabai natūrali. Bet kita vertus, kai pagalvoji, tai neduok dieve, kad jie būtų vieno žmogaus ar vienos šeimos. Tuomet ir visa Lietuva, ko gero, pasiliktų be atsiminimų.  Ot, todėl ir rašo, ir pasakoja, ir perpasakoja žmogus per žmogų savo atsiminimus, kad jie taptų tautos atsiminimais.

   Kur sena bakūžė liko
   Kur dainas aš dainavau
   Tėviškėlė išdraskyta,
   Iš bakūžės - pelenai.

   Nežinau, per kur pareisiu -
   Gal per sodą takeliu
   Nėr sodely jau alyvų
   Nėr darželyje gėlių.

   Kiek daug dainų jau apkurto. Vienas tik retkarčiais išgirstam, o kitų jau ir visai negirdim. Kaip sakoma, viskas praeina, bet kažin, kur nueina? Kur pasilieka?
Aldona: Jeigu susigaudyčiau apie ką tu čia tiek daug prikalbėjai, būtinai pasakyčiau, kas kur nueina. Ir apie žmogaus duoną papasakočiau iš kur ir kaip ji jam ateina, bet kad sunku suprasti apie ką čia kalbi, kokias filosofijas krapštinėji. Štai jau kiek laiko, o mes kaip vietoje, taip vietoje. Tai gal vis dėlto važiuojam, a? O tai tik juokas ima pamačius tokią kelionės spartą.
Aš: Būnant karietoje, kodėl nepasijuokti? O jeigu nuoširdžiai, tai didelė bėda, kad, deja, daug ko karieta jau negalime pavežioti. Ir Antano su jo žmona Domicele Mankevičių taip pat jau nepavežiosime. Gal todėl šiandien niekur net važiuoti nesinori. Nebent į Alytaus rajono Mikutiškių kaimą.
Aldona: Rumbonių parapija. Taip? Kitų Mikutiškių Alytaus rajonas neturi.
Aš: Užtenka jam ir šitų. Netgi vienos jos sodybos užtenka, kad galima ja būtų apdalyti visą Lietuvą.
Aldona: Palauk, vežėjau, palauk, žmogau. Duok atsikvėpti. Atrodo jau suvokiu dėl kokio Antano ir kokios Domicelės Mankevičių taip jaudiniesi, nerimsti, kad negalime jų pavėžioti karieta. Nebent nuotrauką, nebent atmintį, prisiminimus... Sakyk, ar Lakickienė - Mankevičiūtė ne jų dukra. Regis, sakei, kad jos vardas Stasė...

   Kažką bandau pasakyti, bet žodžiai išdžiuvę. Sielą apima netikrumo jausmas. Dar labiau priartėjęs žiūriu jai į akis 
   - Betgi tai tu, Aldona. Tu tiktai tikra.
   - O kodėl turėčiau būti netikra. Supkis kailinais. Žiema.
   - O aš irgi aš? Irgi tikras?

2011-07-31 00:11:47
Pelėda

6

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

:flag:
                                                             

      http://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/1205-1.jpg  Tvirto charakterio ir nuostabi

- Lyg iš tvarto būtum atėjęs.
  - Kodėl tokia nuojauta?
  - Tai ne nuojauta. Jaučiu arklio, taigi Įgagos kvapą.
  - Baik, Vidini. Įgaga ne arklys, o žirgas. Ir kiek beprisimenu, jis tik arklidėje. Po tvartus niekuomet nesivalkiojęs.
    Vidinis šyptelėjo.
  - Dėl arklidės nesiginčysiu, o dėl Įgagos kaip žirgo, tai  atsiprašau. Negi dabar mudu, dzieduli, vienas kitą vadinsime jaunuoliais. Žirgas yra žirgas, o Įgaga juo jau buvo.
   - Kad lemtis vėl įkinkė karietoje, tai gal neniekinkime jo. Šaunuolis! Tiesiog sunku išprašyti jį iš pakinktų.
   - Pagarba jam. Tik pagarba, o apie niekinimą net ir užkulisyje mintelės nėra,- pasakė jis ir: - Vadinasi, pavyko  nukeliauti į 1998 metų sausį. Sunku, patikėti, seni, bet akivaizdu. Duok Dieve, kad reikalai neįstrigtų. Dėl to verta pasimelsti.
   - Meldžiuosi.
   - Na, o kaip laikosi mielieji Lakickai. Ponia Stasė, ponas Kęstutis.
   - Ogi kaip Tada. Ten nuvažiavus kitaip jie nebegali atrodyti. Praeitis šituo reikalu pasirūpino nepaprastai tobulai - viskas palikta kaip buvę.
   - Ak, kad tave kur! Užsimirštu, - atsiliepė Vidinis ir liudydamas, kad juos dar vis atsimena, sau panosėje:

     Upės plauks į melsvą tolį,
     Gervės lėks ir vėl sugrįš...
   
   - Perduok linkėjimus,- pasakė.- Beje, anąkart tave bandžiau prisišaukti transindukcijos būdu. Nepavyko. Maniau, kad nebus sudėtinga, o nepavyko.
   Skardžiai, nekantriai sužvengė Įgaga. Vidinis kilstelėjo žilus antakius. Pažiūrėjus atrodo, kad visi plaukai nuo galvos nuslinko ant jų - antakiai tiršti, į kupetą suvelti ir balti.
   - Ogi kaip jaunas, kaip tikras žirgas!- Ir paduodamas ranką: - Kitos karietos kelionei po praeitį, Pranuci, mums jau niekas neduos. Matyt ir Įgaga tai suvokia, jeigu, kaip sakai, nenori išeiti iš pakinktų.
   Vidinis man, o ir aš jam, nepaisant ar skirdavomės, ar susitikdavome, labai retai paduodavome ranką. Bet pasitaikydavo ir taip, kaip šį kartą. Drūtai spustelėjęs delną, jo nepaleido, kol neiškalbėjo nemenkos citatos, būtent:
   „SUPRANTU, kad prieš paduodant pasisveikinimui ranką naujai sutiktam žmogui, taigi skaitytojui (ir, manyčiau, pagarbiam savo  bičiuliui), tiesiog privalau pasakyti, kas esu.
     Tikiuosi, kad vardą perskaitėte sąžiningai. Taigi Pranas. Sunkiau su pavarde. Pasitaikė atvejų, kai perskaitęs ją, žmogus džiaugsmingai šūkteli- Karlsonas!.. Ir pradeda manęs ieškoti ant stogo. Kas nors tikriausiai atsimena, kad vienas mano bendravardis- bendrapavardis kadaise buvo Radijo karietos vežėjas. Pažintims imlesni žmonės  jau smalsavo, ar kartais tuo vežėju nebuvau aš...“
   Truktelėjau ranką.
   - Vidini, kas atsitiko, kad prireikia intermedijų?
   - O ar atsimeni, kaip reikia atsakyti? Jeigu ne, tuomet linkėsiu sąžiningiau skaityti save, arba visai neskaityti.
   - Neatsimenu, bet suprantu kur ir ką rodai. Kažkodėl dabar daug kam kliūva „Teisybės visi bijosi“ O jeigu pasistengčiau gal net ir atsiminti pavyktų.
   - Pasistenk Pranuci. Man bus ramiau.
   - Gerai, Vidini, bet vėliau. Manęs jau šaukia.
   Šį kartą man pasisekė, nes atėjus į karietą neišgirdau nei vieno priekaištingo Aldonos žodžio. Atrodė, kad jai irgi nėra svarbesnio dalyko kaip atsiminti, bet, žinoma, ne mano raštus. Jau anksčiau ne kartą buvo klausiusi, ar tikrai jos vardas Stasė ir ar gali būti, kad ji yra Antano ir Domicelės Mankevičių duktė. Šįkart išgirdęs jau girdėtą truputį net pyktelėjau:
   - Še tau, boba, devintinės! O kas dar, jeigu ne Stasė. Žybt, žybt! Ir nepraeina kelios dienos kai išgirsti: ponai, sveikinkite. Mudu jau vyras ir žmona.
   - Kaip suprantu, ponų tuomet dar nebuvo. Visur draugai,- lyg man, lyg sau pasakė Aldona, stengdamasi kuo aiškiau atsiminti ir, regisi, jai tai neblogai sekėsi, nes pagaliau ištarė: - Taip, viena iš Domicelės ir Antano Mankevičių dukterų buvo Stasės vardu. Tai tikra kaip dukart du - keturi, tačiau Mankevičiai ne vieninteliai Lietuvoje, - pusbalsiu mąstė, godojo Aldona ir vėl: - Ar tikrai kalbame apie tuos pačius? -Ir kaip jau kelintą sykį: - Tai sakai, kad Stasė žybt, žybt ir jau Lakickienė.
  Karieta jau važiavo. Jeigu ne keliu, tai girgždėdama mano galvoje. O dangau! kiek daug ji man kraujo sugadino, bet kaip nuostabu, kai po beveik dviejų dešimtmečių vėl ją išgirsti:

Stasė:
   Ištekėjau už Kęstučio 1957 metais. Pažinojau tiktai šešias dienas. Susižavėjau juo už jo patriotizmą, kuris mane taip užžiebė, kad atsisakiau visų savo gerbėjų, patarėjų ir, niekam nesakius... Po šešių dienų tapome  vyras ir žmona. Bet išlaikydama priesaikos paslaptį, tik prieš penkerius metus pasakiau, kad dalyvauju partizaninėj kovoj.
   Gyvenam jau 40 metų. Mūsų gyvenimas idealus nežiūrint, kad mes esam tik dviese- vienas sušalęs ir peršalęs, ir peralkęs. Kitas - irgi. Mėgstam muziką, meną, literatūrą. Mėgstam žmones. Dalyvaujame dvasinėje patriotinėje kovoje.

Kęstutis:
   Noriu vieną epizodą pasakyti. Mano žmona yra tvirto charakterio ir nuostabi moteris. Kada įvyko pučias Maskvoje, ėjau saugot parlamento ir paprašiau - Stase, sakau, duok visą tvarsliavą, nes  žinojau, kad jeigu laimės Maskvoje, tai čia, pas mus, prasidės šaudymas ir mes visi, ko gero, liksim lavonai. Prie parlamento buvo 3-5 tūkstančiai žmonių. Ji viską sudėjo ir aš pasakiau, kiek kam skolingas, kur galim susitikt miške, nes jau grįžti nebūčiau turėjęs galimybės. Išeinant va čia, prie slenksčio, pasibučiavom. Ir laukiu, ką ji pasakys.
   Ji nepasakė, kad, Kęstuti, tu jau pagyvenęs, yra jaunesnių. Tik akyse sublizgo ašaros ir ji pasakė: saugok save. Aš peržengiau slenkstį ir pagalvojau, o galgi  daugiau per jį nepereisiu. Bet, kaip matot, grįžau, parėjau ir dabar labai tikiu mūsų ateitimi. Nors labai sunkiai ji einasi..
   Aš ją, savo Stasę, tarp kitko, labai gerbiu ir kaip draugą, ir kaip žmogų, ir kaip gydytoją. Man kalėjimai atsiliepė labai sunkiai. Ji daug padėjo, kad galėčiau dirbti, rūpintis visais reikalais. Ir aš, jeigu bus reikalas, labai daug dėsiuos prie  Lietuvos atgimimo įtvirtinimo.

   Kažkoks nesulaikomas atodūsis prasiveržė pro gerklę, iš savo minčių pažadindamas ir Aldoną. Tarė:
   - Kad ir labai neįtikėtina, tačiau beveik akivaizdu, kad mudu, vežėjau, pažįstame tą pačią Stasę,-  pasakė ir atsišaukdama atodūsiu į manajį: - Bet vis dėlto, tas „beveik“ išlieka. Sakai, ištekėjo už Kęstučio
Lakicko? Lakickų yra ne vienas. Iš jų tikriausiai bent keli Kęstučiai. Sakyk, ar Stasė ne to iš jų žmona, kuris parašė prisiminimų knygą  „Kalinys Z - 311”
   - Parašė jis dar dvi knygas, bet ne taip lengva išleisti, kai piniginė plona. O ši knyga ir parašyta, ir išleista.
   - Būtent to ir klausiu. Ne, nemanyk, kad  jį pažįstu. O knygą... Taip, knygą skaičiau.
   - Argi tuo galėčiau abejoti! O štai šitą žiupsnelį iš jos ir aš atsimenu:
   „Kartą, kai ėjau pro aukštos įtampos lauko transformatorių, dingtelėjo mintis, jog laikas baigti tokį šunišką gyvenimą.Tam tereikėjo tiek nedaug: tik paimti už dviejų laidų – ir be skausmo, be kančių išeisi į nebūtį. Pasukau prie transformatoriaus ir staiga susigriebiau... nejaugi taip kvailai nutrauksiu savo gyvenimą! Kova dar nebaigta. Jei jau mirti, tai mirti perkandus bent vienam budeliui gerklę, tada nebus gėdos nei man, nei Lietuvai.
   Grįžęs iš darbo ilgai sėdėjau barake ant gultų ir masčiau, kiek nedaug reikėjo, kad būčiau padaręs nepataisomą klaidą, paskutinę gyvenime“.

- Taip, skaičiau Kęstučio Lakicko arba kalinio Z -311 prisiminimus,- jau drąsiau pasakė Aldona Vederaitė ir į ausis įkrito dar vienas Kęstučio Lakicko padainuotos dainos posmelis:

   Jei pareičiau, kas gi lauktų,
   Prie vartelių rymotų,
   Veltui tavo vardą šaukčiau -
   Tu toli ten už kalnų.

  O karieta jau važiavo. Jeigu ne keliu, tai girgždėdama mano galvoje. O dangau! kiek daug ji man kraujo sugadino, bet kaip nuostabu, kai po beveik dviejų dešimtmečių vėl ją išgirsti.
   Dėl viso pikto atsargiai timpteliu vadeles, bet, žinoma, nereikia. Senas arklys vagos negadina. Įgaga puikiai išmano savo darbą. O Dieve, kad ir aš savo senatvėje taip sugebėčiau!  Prisiminiau Vidinį, savo saujoje laikantį mano delną - nelengva jam patikėti, kad dar gebėsim kiek ilgiau pakeliauti karieta, kuri – bent šiuo metu - IR BŪNA, IR NEBŪNA - tačiau tikėti, kad kelionė pasmerkta eilinei nesėkmei jis irgi negeba.
   O aš?
   Man dar sunkiau. Jau ir Lucijaus Anėjo Senekos patarimas surengti paskutinį balių radijo karietoje atrodo natūralus ir protingas. Bet ir logiškai mąstant tikėtina, kad Jėzaus Kristaus amžininkas geriausiai suvokia, ką sakąs, nors, regis, žegnotis nemoka.

( VI iš “Skaitau save“ )

2011-08-02 07:09:55
Pelėda

7

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

:writing:
                                                                                       Dėkit iš vietos!

Laikas dabar toks, kad nedaug galvoju, ką daryti, ką atidėti ar nusispjovus į kai kuriuos, mano supratimu, neesminius reikalus, juos užmiršti. Jaučiuosi it kažkieno būčiau atiduotas kelionėms karieta ir net nėra laiko pasidairyti po ją. Pakilęs sėduosi į įprastą vežėjui vietą, tik nedaug žinau, kada važiuos, kada – ne ir beveik nieko nežinau, kas pačioje karietoje. Pasostės erdvė apdalija sielą ir nuovargiu, ir džiaugsmu, nuoskaudomis ir kitokiais dvasios pojūčiais. Manęs jau nelabai jaudina kitų agresyvumas, ypatingai tų, kurie neva karietos nesugeba pamatyti ar net pajausti, nors neretai juos pastebiu esančius būtent joje. Keliauja be bilieto ir laimingi it maži vaikai, suradę žaisliuką. Retas kuris užklysta į pasostę ir tai, žinoma, puiku, bet kuomet užtrunka pasirodyti mielas Seneka, darosi neramu ir netgi pradedu pykti. Užsispyrusiai į karietą neateina ir Vidinis – girdi, dar suspėsiu, Pranuci, suspėsiu. Tačiau žinau, kad neateina dėl daug ko, o didžioji priežastis - kad karietai būtų geriau. Ypatingai jo – o ir mano – dalią apkartino, kad  nuvažiavus karietai net į artimiausios praeities prieigas, mudu jau negebame pasikalbėti transindukcijos būdu. Todėl pasilikęs namuose ir užsispyrusiai tikėdamas sėkme, užsiiminėja eksperimentais, o jo talkininke tapo Šventoji.
   - Dzieduli, ateis laikas ir aš labai norėsiu būti karietoje. Labai. Bet gal mudviems su dėde Vidiniu pasiseks neatėjus į karietą, joje būti.
   - Labai apsidžiaugčiau, kad taip atsitiktų greičiau,-pasakiau nuspėdamas apie ką ji kalba. Jau anksčiau lyg netyčia buvo pasirūpinta, kad karietos Pasostėje prie kitų vežėjo reikmenų atsirastų „Teisybės visi bijosi“ pradiniai tekstai. Beje, atsirado jie greitai po to, kai laikydamas mano delną savo saujoje Vidinis pamėgino sužinoti, ar gerai atsimenu kadais neblogai įsiminusius tekstus. Dabar jie buvo čia pat, šalia ir nereikėjo bandyti atsiminti.
   - Vidini, šyptelėjau savyje, - norėjai išgirsti apie sudužusios karietos vežėją, mano bendravardį – bendrapavardį. Tai va, klausyk, bičiuli, ir pranešk kitiems.
Ir akimis perskaičiau:
   
   “Taip, mielieji, esu buvęs tos Radijo karietos vežėju. Ačiū Dievui, kad po sunkios ligos jau pradedu atsiminti ir žinau, kad  juo buvau nuo 1994 metų pradžios iki 2001 metų pavasario vidurio. Taip pat atsimenu, kaip po Radijo karietos žlugimo gyvenimas pasidarė beprasmis ir atrodė, jog likusį gyvenimą taip ir reikės iššliaužioti, neužkliudžius nieko, kas pažadintų sąmonę ir jausmus, kas priverstų apsidairyti ir pamatyti reiškinių, vertų prakaito ir rašalo. Manau, kad užrašų pabaigoje būsite įtikinti, jog šių dviejų dalykų nepagailėjau, o ypatingai rašalo. Tačiau jeigu kas, perskaitęs juos, užvers manydamas, kad tai ne vien mano nuopelnas, irgi būsiu laimingas, nes žinosiu, kad mano užrašus perskaitė nuovokus skaitytojas, sugebantis jausti galias, kurios, įsiveržusios į  jo dvasią, keičia žmogų ir tuomet jis pasaulį išvysta gerokai kitokį. Galbūt asmeniškai ir jūs, mielas skaitytojau, pajausite tą galią, kuri gyvenimo nuokalnėje  netikėtai atsirado šalia manęs. Pripažinkime, jog pasitaiko, kad ir neįtikėtini dalykai tampa realybe, su kuria ar kurioje reikia žmogui gyventi...“

   Suklusau. Ir dabar jau užrašu liudiju, kad ką besakytumei, o tiesa tokia, jog sunku tokį save skaityti. Kur tas bent Vienas, perskaitęs užrašus, įvardintus “Tiesos visi bijosi“, jeigu taip neblogai pasidarbuota, kad jie būtų ištrinti. Koks Negeras mane sukurstė prakalbti į žmones, vadinant juos knygos skaitytojais, jeigu lig šiolei jos nėra ir rūpintasi, kad jos niekuomet nebūtų?
   Nejauku, negera ir jau žvalgausi norėdamas, kad vėl ant galvos ir karietos užkristų pargyventų metų žiemos ir jų sniegas. Bet ir karieta, kaip jau sakyta, deja, BŪNA IR NEBŪNA.
   Ir netikėtai it komandą išgirstu: “Dėkit iš vietos!“ Sprangūs žodžiai kartojasi it šūviai - kartą, antrą, trečią...
   - Tu čia , Aldona? Kodėl taip karingai nusiteikusi?
   Aldonai pavyko prisiminti Stasę ir jai buvo smagu: vežėjas nežinia ką bumbėjo bumbėjo ir, prašau - išbumbėjo labai padorų dalyką.“ O jeigu iš tikrųjų,- pamanė ji,- nuvažiavus į svečius? Sveika gyva, mieloji. Atleisk, kad primiršau, bet va girdžiu vežėją, kad norėtų pasižvalgyti po Mikutiškes, girdžiu minint Antaną ir Domicelę Mankevičius, girdžiu, kad Mikutiškėse yra sodyba, kurios pakaktų visai Lietuvai apdalyti.
   - O! taip nekalbėk, kaip dabar manai.
   - Iš kur žinai, ką manau?
   - Kai karieta važiuoja, tai nebūna sunku.
   - O kodėl turėčiau nekalbėti, ką manau?
   - Buvo tokia sodyba. Dabar tos jau ten nėra.
   - Nėra? - lyg krūptelėjo. – Oi, kiek daug ko netekę... Užverti ar išplėši kalendoriaus lapelį ir net nedingteli mintis, kokios netektys be jo ateina būti su mumis. Ir gal reikia Dievui padėkoti, kad daug ką jis leidžia mums užmiršti.

Stasė:
    Atvažiavo mašinų daug. Daug kariuomenės. Jie po vieną šaukė į kambarį. Ten vedė kankinimus, reikalaudami pasakyti, kas, kur ir kaip. Kiekvienas išeidavome kruvinas ir baltas. Nieko negavę, jie pasakė - degsim pastatus ir tokiu būdu pasieksime savo tikslą.
   Tėvelį laikė už sprando, pistoletą į galvą atkišę ir vis reikalavo: parodyk! parodyk! parodyk! Išgirdau, kad šūvis. Po jo - serija šūvių. Ir pradėjo degti visi namai.

   -Tai jinai, Stasė?
   - Taip, Aldona. Tai ji, Stasė.
   -Vadinasi, važiuojam. Karieta ir vėl, ačiū Die, važiuoja.

Stasė
   Gyvenau gausioje šeimoje. Šeši vaikai, tėvai. Užėjus rusams prisistatė patikimas žmogus – Jučys pavardė. Prisistatė ir pasakė, kad mes privalom kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Jis pasakė, o aš sureagavau šiltai, o po kurio laiko įstojau į ryšininkų eiles. Daviau priesaiką, bučiavau kryžių, vėliavą ir ginklą sakydama, kad kovosiu už Lietuvą. Tarnausiu Tėvynei Lietuvai, Dievui ir artimam.
Tuomet man buvo aštuoniolika.
 
   Gal aš snūstelėjau. Gal Aldona snūstelėjo. Gal abudu snūstelėjom, bet gyvom, nemirksinčiomis akimis regiu, kaip iš praeities laikas atsitraukia į dabartį ir jame stovi jaunutė Stasė.
   -Taip, Aldona, tai jinai,- pakartoju ką tik sakytus žodžius.- Tai Stasė, Domicelės ir Antano Mankevičių duktė.  Dar Kęstučio Lakicko  net žinot nežino, nors.. kažin, ar galima taip teigti. Kai žmonės sąžiningai vaikšto vienu Lietuvos laisvė keliu, tai jau bent žino, ką jie privalo daryti. Ir todėl nesakykim, kad tokioje teisybėje jie buvo nepažįstami.
Stasė:
   Protėviai, tėvai buvo užgyvenę pakankamai daug ir palikdamas šešis neparuoštus vaikus, tėvelis sakė: “Dėkit iš vietos!. Buvo caro kariuomenės kareivis. Duoda  nurodymą, kad duokite atsišaudymą iš vietos...

Žvilgterėjau į Aldoną-girdi ar ne?
   -Neseniai sakiau, kad esi apniukęs kaip rudenio dangus, o dabar ir aš pati ne kitaip atrodau. Ir net nežinau- kodėl. Turbūt todėl, kad nemokame sustoti nei prie politinio kalinio, nei prie parašytų, tačiau dėl pinigų okos neišleistų jo knygų. Nemokame tylos minutėje pastovėdami prisiminti tragedijas tokių sodybose, kaip kad Mikutiškėse Antano ir Domicelės Mankevičių. Važiuojam...
   - Betgi mes taip ir darome, Aldona.
     Ilgai, pratisai kaip garvežys sužvengė Įgaga.
  (VII iš „Skaitau save“)

2011-08-03 19:07:04
Pelėda

8

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

:writing:

                                                                                 

http://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/1207-1.jpg        Kurčias kaip siena

   - Žiūriu ir galvoju, kad tau botagas nereikalingas. Tik dėl mados.
   - Gerai galvoji, Aldona. Man niekuomet jis nebuvo reikalingas. Bent jau Įgagai lyžtelėti per nugarą tikrai - ne. O dabar, kaip suprantu, jau ir vadžios nereikalingos. Jei karieta pajuda, tai, stebėk, visuomet, kaip Tada.
   - Negi ji atsimena? Bet atrodo, kad taip, ko, deja, negalėčiau pasakyti apie save. Ak, kiek jau metų praėję, kai joje pirmą kartą pasirodžiau.
   - Neskaičiuokime. Biesas jų nematė!
   - Ir kodėl taip, a? Buvo, buvo ir...nėra. It po žeme prasmego.
   - Nežinau, kodėl taip.
   - O po to kaip gyvenai?
   - Ieškodamas jos ir ligose. Kartais atrodydavo, kad suradau, bet iš tikrųjų tai būdavai miražai.
   - Ar nemanai, kad šį kartą ne kitaip?
   - Patylėkim apie tai, Aldona. Žinai gi, kad nuo pasostės niekur nebuvau nuėjęs.
   - O reikėtų.
   - Nueisiu, bet vis dar nedrąsu.
   - Ir man nedrąsu buvo, bet kad ir kaip atidžiai ieškojau kažko ne taip, o viskas taip, kaip Tada. Visa erdvė ta pati. Žvilgt į veidrodį, tai net atvaizdas kaip Tada. Smagu, džiaugiuosi, vežėjau. Duok Dieve, kad ir tu nebūtum miražas, o būtum kaip Tada.
   Neskubėdamas ir gal net atidžiau pasižiūrėjau į Aldoną ir tylėdamas mačiau, kad ir man ji atrodanti ne kitaip. Kelionė irgi kaip Tada - žiema ir girgžda sausis po karietos ratais. Ir štai kaip tada taria:
  - Važiuojam.
   Užsimiršo. Ne pirmą sykį taip atsitinka, tačiau stengiuosi, kad abu būtume teisūs ir, paimdamas vadžias į rankas, sakau:
   - To, ponia, tik ir telaukiu. Delsti nėra prasmės. Tačiau norėtųsi nuvažiuoti ten ne iš Vilniaus.
   - Trumpai žvilgtelėjo įkypomis akimis.
   - Siūlau į Alytų nuvažiuoti iš Kauno.
   - Vadinasi, iš Vilniaus į Kauną ir tik tuomet. Betgi taip dvigubai toliau.
   - Galbūt, bet tai turėtų būti ir dvigubai prasmingiau.
   Neatsiliepė. Jau buvo ne kartą pasitaikę, kuomet pripažindavusi, jog savo užmačiose nebūdavau nuobodus ir todėl net ilgesnės kelionės neprailgdavo. Todėl ir šį kartą pamanė, kad gali atsitikti panašiai, todėl ir mintyse: et, bala tavęs nematė. Važiuok per Kauną į Alytų, o iš ten jau - į Mikutiškių sodžių.
   O argi nevažiuojame?Ir atrodo ne taip blogai, jeigu jau pradedi net kelią jausti, kaip jis atrodo po Stasės Mankevičiūtės kojomis.
   Taip, dar jauna. Gimnazistė, Rytoj abitūros egzaminai. Bet kai jau esi davusi priesaiką, kai bučiavai kryžių, vėliavą ir ginklą, kai sakei, kad kovosi už Lietuvą, tarnausi tėvynei, Dievui ir artimui, tai netikėtai reikalai keičia vertę ir nugabenti partizanų paštą į Kauną yra svarbiau, negu ateiti į gimnaziją iš išlaikyti egzaminą. Pirmiau kelionė  su paketu į Kauną ir tik paskum egzaminas. Žinoma, jeigu liks laiko suspėti jį laikyti.

Stasė
Aš buvau įpareigota tarpininkauti tarp Alovės, Balbieriškio, Daugų ir Punios, ir net valstybinių egzaminų metu mane siuntė į Kauną. Su poku. O iš Kauno, jau įteikusi tą poką, norėjau suspėti į egzaminus. Baigiamieji gi! Noriu stot studijuot. Tai atsikėliau trečią valandą ir bėgte trauku Alytaus link. Važiavo gruzovikas su teliukais. Iškėliau abi rankas. Jis sustojo. Taigi, sako, žmogau. paimt negaliu Sakau, po  teliukų kojom gulsiu, man reikia būtinai, būtinai.
   Nu, jie mane paėmė ir vis dėlto atvežė. Aš nusiprausiau ir dar nubėgau išlaikyt egzaminą.

   - Dabar supranti, Aldona, kodėl sumaniau važiuoti šiuo keliu. O egzaminą gimnazistė išlaikė. Ir Kaunas pasidarė reikalingas studijoms.
   - Irgi tam reikėjo egzaminų.
   - O kaipgi! Bet jie vėliau.

Stasė
  Laimingai išlaikiau egzaminą į medicinos fakultetą. Tuo laiku buvo universitetas Kauno. Ir parvažiavau namo. Tėvelis labai jau... ir mamytė. Visi labai džiaugėsi, kad išlaikiau egzaminus.

   - Žinau, vežėjau. Tikrai džiaugėsi, tik nepavyksta atsiminti, kas jie - visi.
   - Be tėvų – dar dvi seserys, Monika ir Onutė. Ir trys broliai - Vaclovas, Stasys ir Vytautas. Buvo šeši- trys seserys ir trys  broliai. Kad ir Dzūkija, bet jau tiek ir, Dzūkijoje, sakyčiau, kad nemažai.
   - O ir sodyba lyg Dzūkija, lyg partizanų bunkeris. Per visas apylinkes nugriaudėjo sodybos šeimininko komanda: “Dėkit iš vietos!“  Ir atrodo, kad užmiršta, jog čia pat žmona, jų šeši vaikai, kad jis pats čia. Atrodytų, kad neįmanoma žmogaus burnai prasižioti, kad išrėktų: pulkit, muškit, dėkit iš vietos. Čia, kur aukštais medžiais apsodinta ir gerais pastatais suręsta, savo ir protėvių prakaitu sucementuota įaugusio į žemę žmogaus gyvenimas.
   Įgaga neskubėjo, jau senokai girdėjo panašai Aldonos iškalbėtus žodžius, aukštai iškėlęs galvą karpė pusiaudienį ausimis ir solidžiai tiksėjo pasagomis į žiemoje sušalusį plento asfaltą. Man irgi panoro atsiliepti geresnę vertę turinčiu žodžiu, tačiau jie išliko kaip Tada.
   - Taip, ponia. Bučiuoju šitaip pasakytus tavo žodžius, bet mūšį priimu gal kiek kitaip. Išgirdęs apie jį pasijutau taip lyg mano ausys būtų kurčios. Bet keistai kurčios. Keista, kad girdžiu, ką kalba, pasakoja atskiri žmonės, bet kažkodėl negirdžiu, ką sako pati Lietuva.Ir pagalvojau: ogi kurčias esu kaip siena. Juk negali būti, kad Lietuva apie tai nežinotų. Ir nepasakotų. Jau vien dėl to ji tai žino ir pasakoja, kad džiaugiasi, didžiuojasi savo sūnų ištikimybe jos laisvei, tokiu didvyrišku poelgiu. Ne, man neateina į galvą mintis, kad Lietuva galėtų užsimiršti. Kaltinau savo ausis, savo kurtumą, kad negirdžiu, kad esu invalidas ir jaučiuosi lyg trenktas šlapiu maišu.
   - Geriau jau, kad bučiuotume ne mano žodžius, o mane. Ak vežėjau, vežėjau! Negi tik veidrodyje tokia pati, kaip Tada? O gal tai jo toks komplimentas? Bet supratau, tik nenoriu pritarti, kad dėl meno greitai viską užmiršti yra kalta, kaip sakai, pati Lietuva. Paklausk, ar daug kam pasakoju apie Mikutiškių kaimo sodybos likimą? Tai dar palyginus smulkmena. Paklausta, gal pabandyčiau pasiteisinti, bet...bet, gink, Dieve, neklausk apie  Domicelės ir Antano Mankevičių ir jų vaikų – trijų dukterų, ir trijų sūnų likimą. Lengviau tūnoti užmirštyje ir vaidinti, kad nieko neatsimeni, negu prisipažinti, kad žinai. Tai gal nekaltink jos, kad į tavo ausis neįkužda tokių epizodų,- pakalbėjo Aldona ir atsidususi: - Ot taip. Tik taip. Man atrodo, kad karieta jau girdi apie ką čia kalbu.
   - Ne viską, ponia. Oi dar ne viską. Tačiau, kad pats sumaniau šią kelionę, tai džiaugiuosi. Ir dar labai džiaugiuosi, kad supratai, kodėl toks pasirinkimas, poreikis. Ačiū, Aldona.
   - Geriau tark „dėkui“ Stasei Lakickienei- Mankevičiūtei ir Kęstučiui Lakickui. Tik irgi nesuprantu, kaip jie tave, vežėją, įsileido.
   - Aš ir pats to nesuprantu.

(VIII iš „Skaitau save“)r

2011-08-05 10:55:58

Pelėda

9

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

:flag:
                                                                               Prie šaltinėlio

Pamaniau, o Viešpatie, koks kantrus esu. Kantrybės daugiau negu drąsos. Laiko apie tai galvoti nestokojo, nes šioje pakelės vietoje, kaip ir anksčiau, sustojo karieta iš kur dar nenuvargusio žmogaus žingsniais nueidavau pasemti  kibirą vandens. Ir Įgaga žinojo, ir aš, ir visi žinojome, kad Lietuvoje vandens labai daug. Ir visgi žirgas niekuomet nei prabėgdavo, nei praeidavo pro šią visų užmirštą ir – atrodytų - nereikalingą vietą. Dabar nuoširdžiausiai pamaniau, kad gal tai esminis dalykas Žmogaus gyvenimo kelionėse. Šaltinėlis. Toks mažytis, kaip akis. Kas jį mato, kas žino? Bet ir vėl: o jeigu matytų, jeigu žinotų, ar būtų išlikęs?
Ateini, geri iš jo it ąsočio ir žinai, kaip gera.
O juk vandens ir kitur daug, tik ar gali atsigerti, neapsinuodydamas ir paskui neišdejuodamas ligomis?
Daug upių upelių Lietuvoje ir kiekviena gali paskandinti, o kad ištroškusį pagirdytų, oi - ne!
Ir štai mažytis šaltinėlis.
   - Tu kur? – klausia Aldona, bet atsiminusi ir pati ropščiasi nuo pasostės. Tradicija gaji ir nepaklusti jai nesinori, nes suvoki, kad visaip gali atsitikti ir kito karto gali nebūti. Netgi dėl priežasties, kad šaltiniai irgi neamžini. Lig šito netoli, bet regiu - takelis nenumintas, o kažkodėl smagu, kad reikės pas jį ateiti truputį klaidinėjant, net paieškant jo.
   - Surasim?
   - Turėtum.
   - Net neatsimenu, kada paskutinį kartą buvom. Bet jeigu kaip Tada, turėtume surasti.
   - Kaip Tada, tikrai kaip Tada, Aldona, - patikinau, tačiau po taip pasakytų žodžių nedidukės Aldonos figūra pradėjo mažėti. Aš irgi nejaučiau kūno svorio. Apie tai, kas atsitiko, nebuvo laiko galvoti, tačiau ankstesnis supratimas, kad sudužus senajai karietai, išliko jos erdvė ir kad, ko gero, ji mūsų pasiilgsta nemenkiau, kaip mes jos, darėsi dar labiau suprantamesnis.   
   - Aldona, - pašnibždėjau. - Klausyk. Tai ji.

Stasė:
Ano amžiaus 45 metais pas mus pradėjo bazuotis partizanai. Tėvukui leidus, jie išsikasė bunkerį. Naktimis buvo pakankamai daug žmonių. Bunkeris po malkine, o ant viršaus šiaudai sudėti, tai tuose šiauduose jie dieną ilsėdavosi, o jeigu pavojus – lįsdavo į bunkerį.
   Mes virdavome valgyti. Kibirais nešdavome neva karvėms girdyti, bet esant mažesniam skaičiui - sakykim, 12 žmonių - tai jie valgydavo mūsų kambariuose.
   - Atsiprašau, ponia.- pasigirdo pažįstamas balsas, - Jūs pasakėt, kad “esant mažesniam skaičiuiui“ Dvylika tai jau daug.
   - Bet jeigu būna masė. Per dvidešimt...
   - Vadinasi, būdavo ir tiek, - vėl pažįstamas balsas.

Stasė:
Taip, būdavo. Tėveliui  buvo patarta šiaudus kraut ant kiemo. Ir buvo sukrauta didžiausi kūgiai šiaudų ir šieno, nors kluonas buvo didžiulis, bet šiaudų ir šieno nedaug - kluone buvo šaudmenys. Kūgiai, matyt, buvo jų kaip ir strateginiai objektai - ar sulyst, ar užsiglaust, ar atsišaudyt. Ir tokiu būdu jie laikėsi..
   Penktadienį jau mes ruošiamės Šv. Marijos  atlaidams, kurie Rumbonyse vyko. Pas mus kaip ir visada  buvo partizanai. Tėvelis arė, o mes visa šeimyna atlikinėjom savo darbus. Buvo gana šilta diena. Kaip kaime, tai su marškiniais, basi. Ir tėvelis parbėga. Sako, vyrai, ruoškitės, mus supa.
   - Tėvelis, taip?- teiraujasi balsas
   - Taip. Sako, duokit atsišaudymą iš vietos. Mes vis tiek turime laikytis.
   
  Šaltinis buvo kaip kažkada paliktas. Galima buvo lenktis, semti rieškučiomis šnekantį jo vandenį, gerti ir žinoti džiaugiantis, kad dar jo Lietuvoje yra. Atsigėriau, ir pats sau netikėtai lyg Aldonai, lyg šaltiniui, o gal ir Stasei:
   - Ar žinot, mielieji, kad žlugus senajai karietai, mūsų Dženei, beveik parašiau knygą.
   - Dabar jau žinosim.
    - Pradžioje man rūpėjo, kad ją žūt būt reikia parašyti, nepaisant, kad ir kaip ją parašyčiau. Paskui, kai ji jau beveik parašyta, parūpo padaryti taip, kad jos nebūtų, kad nesimėtytų žmonėms po akių. Lyg tai būtų balastas ir trukdytų žmonėms gražiai matyti. Manau, jau žinote, kaip atrodžiusi beveik parašytos knygos pratarmė. Tačiau dabar prie jos panūdo prikergti tai, ko nedrįsau padaryti anksčiau.
   - Pagerk manęs, - pakuždėjo šaltinis.
   - Ačiū, šaltinėli, - irgi pakuždėdamas padėkojau ir išlankstydamas ir ant delno lygindamas apgeltusį lapą:
   - Ne ant paklodės tai parašyta, bet, mano galva, raštas įtaigus ir jį gal reikėtų prisegti prie  pratarmės, kad dar labiau nesuprastumei to, kas vyksta.
   - Betgi, vežėjau, nepiktnaudžiauk šventais dalykas,- piktokai papriekaištavo pažįstamas balsas ir tęsė: Ponia, Stase, atleisk jam, jis nesupranta ką daro. Atrodo, bando save perskaityti kitaip, negu parašyta Tada,  Būk, Stase, būk ir prie šaltinio reikalingiausia.
   „Aš jį, šį balsą atsiminsiu, būtinai atsiminsiu“,- pasižadėjau ir jutau, kaip gėdos raudonis nubėgo nuo viršugalvio iki kojų padų. Bet dabar ir atsiminti jau nėra laiko, nes prie šaltinio pamatau Kęstutį Lakicką.
   - Iš kur, gerasis žmogau? Kaip čia atsiradai?
   - Nežinai ką vežioji karietoje?
   - Nepatikėsi, Kęstuti, bet tikrai nežinau. Man ši kelionė kaip Tada. Pradžioje toks džiaugsmas, kad nelengva tokį įsivaizduoti, bet jaučiu, kad dabar jis apmenkęs. Žinai gi, kas atsitiko su ana karieta.
   - Džene vadinai.
   - Aš tik retkarčiais. Užsimiršdamas. Taigi, sudužo anoji, ir vis dėlto priverstas nepatikėti, kad taip. Juk štai ir tave sutikau, lyg būtumei atėjęs iš anos, senosios, Džene vadintos. Ir tavo Stasė, ir ką sutinku, ką matau ar jaučiu- tai vis kaip Tada. Bet jeigu ir toliau taip, tai net ir paskutinio baliaus nesulauksiu. Kviečiu nuoširdžiausiai. Beje, o dar savo dainų nepradanginai?
   - Kaip galėčiau, jeigu kaip Tada,- plačiai nusišypsojo Kęstutis arba politinis kalinys Z-311 ir, kilstelėjęs gitarą:

        Kaip teka vanduo Nemunėlyj,
        Kaip sutemas blaško aušra,
        Taip grįšim ir mes į tėvynę,
        Nes ji mums per amžius šventa,-

padainavo ir paduodamas man gitarą:
   - Grįžom. Oi, ne visi, bet grįžom ir reikia būti, lyg būtumei grįžę visi.
   - Ačiū, - kažkodėl pasakiau ir pasibaiminęs, kad nesutrukdyčiau. – Nepaisykit, Kęstuti, kad kartais padūsauju.
   Niekuomet  negalėjau suprasti, kodėl dažnai įtikinėjama, kad , esą, iš toliau geriau, aiškiau matyti.  Kai negali  atsakyti į šį „kodėl?“, tai aiškumo, deja, ir iš toli žiūrint ne kažin kiek. Tačiau girdėdamas pasakojimą apie mūšį Mankevičių sodyboje, jau irgi patikiu, kad iš toli geriau matyti. Man tai todėl, kad dažniausiai tik po ilgo laiko žmonėms į rankas patenka reikalingi dokumentai. Regis, vėl pamačiau parašą majoro Brindo, kurį Kęstutis vadino opero sektoriaus  majoru.

Kęstutis: 
Štai prie  mane yra aktas, surašytas Vilniaus opero sektoriaus  majoro  Brinko. Pastebėkit, kokia didelė masė kariuomenės buvo sutraukta prieš šitą sodybą. Ir galit įsivaizduot,  kokia turėjo būti šitų vyrų narsa, kad iš tokio apsupimo jie sugebėjo prasiveržti, prarasdami tik keletą žmonių. Tiktai lietuvis gali taip padaryti. Aš kitaip neįsivaizduoju.

Stasė:
Mes visi bėgom, o jie jau davė ugnį. Vietoj žuvo vienas partizanas. Nubėgus apie 400 metrų žuvo dar du. Visiems kitiem pavyko pabėgti.  Mes irgi - vaikai ir paaugliai - pabėgome. Kadangi mūsų 30 hektarų ūkio pastatai buvo dideli, medžiai dideli, tai degė tokia liepsna  ir šaudymai tokie, kad buvo girdėti Alytuje. Net ir Balbieriškyj. Ir kada aš nubėgau maždaug du kilometrus, bijojau, kad manęs gali nepriglausti. Klausia, kas ten dega? Kad, sakau, aš nežinau. Sako, ten atrodo Mankevičių ūkis dega. Na, savaime aišku, išlaikiau savo ašaras. Nubėgau toliau pas bendraklasę. Ten radau partizanus, kurie mane užkišo, palaikė dvi dienas. Sako, tu turi pasišalinti dėl to, kad čia būdama mažiau padarysi reikalingo darbo. Trauk Kauno link.                                                                                               

   - Šaltinėli, būk!- atsisveikinant pasakė Aldona. Aš irgi pamosavau, o iš toliau išgirdome laukiantį Įgagą.
Buvo smagu numanyti,  kaip netrukus jis godžiai gers iš šaltinio parneštą vandenį. Skambtelejo  ant peties nešama Kęstučio Lakicko gitara.
- O kur jis, - paklausė Aldona
- Sakė, reikia gyventi lyg būtų sugrįžę visi.
(IX iš "Skaitau save")

2011-08-07 12:56:52
Pelėda

10

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

:rain:

http://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/1209-1.jpg        Sudūmojo jaunieji berneliai...

Laimingas buvau matydamas, kaip Įgaga geria atneštą iš šaltinėlio vandenį - nespringdamas, nerydamas, o pasiurbčiodamas, pasigardžiuodamas ir norėdamas neužmiršti, kad čia, Lietuvos šalelėje, tokie šaltiniai dar neišėję ar neišsekę. Tie keli lašeliai, pasilikę ant kibiro dugno, jau negalėjo išnykti tiesiog kliustelėti ant kelio asfalto . Užverčiau galvą, apčiaupiau  lūpomis kibiro kraštelį ir, kilsterėjęs  dugnu į viršų, susipyliau į burną.
   - Ačiū, Pranuci, -išgirdau šaltinėlį. Ir sieloje dar geriau, dar jaukiau, net panoro, kad tokį mane  pamatytų mielasis Seneka, jau kartą pamaitinęs protėvių išmintimi: „vėlu taupyti, kai dugnas matyti. Juk ant dugno lieka ne tik mažiausia, bet ir tai, kas prasčiausia.“ Apsilaižiau lūpas, kaip priėmęs sakramentą – galvoje darosi prasmingiau, o vežėjo gyvenimas vėl kaip karietos pasostėje.
   - Gal man nueiti į karietą? - truputį pasikuisiusi sako Aldona.
   - Argi kas trukdo? Kelią į Alytų žinau. Tik va, ir tau, regisi, pasostė neįtelpa į karietos sąvoką.
   - Labai neįtelpa. Sakau, grauši pirštų nagus, pamatęs kaip ten ir kad taip ilgai kentei neatėjęs.
   -Žvilgterėk, gal kartais pamatysi Lucijų Anėją. Gal kas atsitiko? Senokai besirodė.
   - Lauk! Jeigu du tūkstančius metų ištvėrė, tai manyk, kad amžinas. Žinoma, jeigu pamatysiu, mirktelėsiu - te ateis.
     - Ne, nereikia mirksėti, Aldona. Nereikia, - paprieštaravau, - Ir iš tiesų nereikėjo. Svarbesnių aptarimui reikalų nebuvo, tik vis nekantriai laukiu, kad gal ateis ta valanda, kuomet ir jis kažką išbrauks iš savo įsitikinimų bent prisipažinimu, kad suklydęs. Nesmagu žinoti jo išmintį, kad, „ didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas, didelė - nieko neveikiant, o visas gyvenimas – darant ne tai, ką reikia.“ Atrodo, ši išmintis čia tik todėl, kad įskaudintų ir mane, ir visą karietą. Ot, užmiršk, Antano ir Domicelės Mankevičių sodybą su jos gyventojų likimais ir didelis gabalas Žmogaus gyvenimo, o, vadinasi, ir jam išnokinti skirto laiko pasirodytų nereikalingi. Bet štai priimk jį, pavežiok karieta, pasodink šalia jo pažįstamą – nepažįstamą ir reikalai pradeda atrodyti kitaip.
   Aldonai pasikėlus išeiti į karietos apartamentus, nedelsdamas jos vietoje padėjau Kęstučio Lakicko gitarą. Atsargiai, tačiau ne taip, kad būčiau išvengęs stygų skambtelėjimo. Gitaros prireikė, kad trūks plyš reikėjo pašnekovo. Aldonai toks vaizdas pasirodė įžeidus:
   - Va kaip! Mane į gitarą mainai.
   - Kad šalia tuščios vietos nebūtų.
   Minutėlė tylos, kuri man nekenkė, nes nemaniau, kad šitaip galėčiau įžeisti Aldoną. Bet argi galėjau žinoti, kaip ponia sureaguos? O sučirškė kaip keptuvėje lašinio spirginys
   - Ne, vežėjau. Čia mano vieta! Arba čia aš, arba niekas!
   - Baik triukšmauti. Kas atsitiko?
   - Nemanyk kad akla, kurčia - nematau, nežinau. Ne Lucijaus Senekos tau reikia, kad žvilgterėčiau. Irgi mat muzikantas atsirado! Giedok ar kosėk! Ir be gitaros išgirdo.
   Kas išgirdo? Ką išgirdo?
   - Nepudruok man smegenų. Viską žinau. Net daugiau negu reikia. Vis laukiau, kad taip važiuodamas į Briuselį nuvažiuosi, bet dabar jau... Begėdis esi, besarmatis. Vis „kaip Tada, kaip Tada". Čia to „kaip Tada“ tik truputis. Net ir Lakicko gitara čia ne „kaip Tada“. O iš kur ir kaip Ji čia atsirado, jeigu kaip Tada.
   Kad Ji jau čia, man buvo naujiena, bet yla išlindo iš maišo.
   - O aš maniau, kad prie šitų dalykų daugiau negrįšim. Juk viskas išsiaiškinta, suprasta. Ir bučiniu užantspauduota.
   - Ji jau čia. Net ir apartamentą įsitaisiusi,- niauriai ištarė Aldona ir nušlavusi gitarą kuo toliau, vėl sugrįžo sėdėti įprastoje vietoje. Nemaniau, kad, ačiū die, tik tiek tos audros tebus, tačiau, matyt, visai karietai labai reikėjo, kad po jos ratais klotųsi geriausios vėžės. Aldona aprimo, atšalo ir net blaiviau negu bet kada:
   - Sakyčiau, jau pusę kelio nuvažiavome. Greitas laikas, kuomet galva užimta, o kojos ilsisi. Bet gal ir skaudesnis. Atrodytų dar truputį pakentėk, palauk ir nereikės spėlioti, kaip dabar atrodanti toji sodyba. Seniai po tuos kraštus klajojau - dar degėsių, dar pelenų laikais, -išgirdau.
   - Kokiais laikas? Pelenų ir degėsių...
   - Galima pasakyti ir kitaip. Pavyzdžiui, kad tai buvo nukautų ir miestelių aikštėse paguldytų partizanų laikai. Arba dar kitaip - tai buvo didžiosios ištikimybės Lietuvai laikas, o greta jo ir kitas, Lietuvos išnaikinimo, išdavimo laikas. Nežinau, bet negaliu patikėti, kad ir partizaniška Mankevičių sodyba nebuvo išduota.
   - Sakei, kad skaitei Kęstučio Lakicko knygą „Kalinys Z-311.“ Dabar štai samprotauji apie Lietuvos laikus, o aš atsimenu, kaip parašyta:
   „ Šiandien, kai mūsų tautiečiai iš Igarkos, Intos ir kitų vietovių parsigabena cinkuotose  karstuose artimųjų kaulus, pagalvoju, kokie jie laimingi - ir artimieji, ir mirusieji. O mūsų, politinių kalinių, kaulų niekas nepargabens, nes niekas nežino, kur jie užkasti - ne palaidoti, o užkasti“
Tai va, ponia, jeigu  pažinojai Stasę Mankevičiūtę, tai tikriausiai ir jos brolius.
   - Tris brolius.
   - Kalbu apie tą, kuris partizanavo. Apie jos brolį Vaclovą.
   - Sakau, kad  žinojau visus tris. Žuvo Vaclovas. O kiti du, tikiuosi, dar gyvi. Neduok Dieve, jeigu klystu.
   - Nėra dabar jau nei vieno,- tariau.
   - O Viešpatie!- aiktelėjo, - kaip gi taip? Kodėl? Klausiu, kodėl nėra? - muistėsi it musė, bandydama ištrūkti iš voratinklio. Tokiais atvejais pašalinių minčių nebūna - žmogus ir jaučia, ir masto, ir supranta taip, kaip kalba. - Vytautas buvo jauniausias, dar beveik visai vaikas. Jam dvylika ar trylika. Onutė   paauglė. Na, ko gi tyli? Dievas tyli, tu tyli. Ko tylite? Vyriausias iš sūnų buvo Vaclovas. Sakiau jau - buvo partizanas ir žuvo. Tai žinau, bet kad nėra Vytauto, kad nėra Staselio... Ne, ne. Čia kažkokia painiava,
   - Manau, kad Kęstus Lakicklas parašys dar vieną knygą. Bet ir jam nebus lengva sudūmoti, kodėl taip yra?  Ot, Lietuva. Nepasakysi, kad tai didelis kraštas. Tai ne Sibiras, iš kur niekas negali pargabenti politinių kalinių kaulų, kadangi niekas nežino, kur jie užkasti. Tačiau juk ir nedidelėje Lietuvoje dažnai niekas nesugeba surasti užkastus partizanus ir juos perlaidoti. Nors, pasak Lakicko, net tokia lemtis mielesnė, negu būti užkastum Sibire.

Kęstutis:
Jūs nežinot, kaip yra baisu mirti svečioj šaly. Būdamas sovietiniuose lageriuose tik vieno bijojau -   mirti kažkur tarp kalinių. Man norėjosi, kad būčiau pakastas kur nors po medžiu, po krūmu, kur galėtų krūmas tas geriau sužaliuot. Man norėjosi atsigult čia, savo gimtojoje žemėje, Lietuvoj, tarp savų, toj žemėj, už kurią aš kovojau ir atidaviau gyvybę. Toks mano tikslas buvo.

    - Suprantu, kad partizano Vaclovo palaikai nesurasti.     
    - Nesurasti, Aldona.
    - Ir niekas jo lavono, gal išskyrus Alytaus turgaus aikštę, nematė?
    - Ne visai taip, nes jeigu sutinkame, kad matome tai, kas yra nuotraukose, tai Vaclovo lavoną matė net ir jo sesuo Stasė. Kalėjime matė. Tardytojai parodė.

Stasė:
Nu klausia, ar brolį jūs matėt? Partizaną tą, Vaclovą. Sakau, ne, aš jo nemačiau . Ir kad jis partizanas, aš net nežinau. Sako, aš jums parodysiu nuotrauką. Sakau, nuotrauką tai būtų gerai pamatyti
Jie parodo nuotrauką. Nuotrauka buvo nušauto mano brolio. Jis taip iškraipytai gulintis. Sako, ar tu pažįsti? Sakau, taip, aš jį pažįstu. Ir kaip jūs į tai žiūrit, klausa. Sakau, nu ką, nu... Jeigu taip įvyko taip turėjo būti. Sako, jūs turėjot su juo ryšį. Sakau, kai stojau studijuoti ir išgirdau, kas pas mus tėviškėje įvyko, į tą kraštą nevažiavau. Aš jo nemačiau akyse...

   Ak, kaip kartais būna tylu karietoje! Beveik taip, kaip po žeme. Kaip kape. Kaip karste. Net pradedi galvoti, kad žmonės skaudžių prisiminimu dažniausia vengia būtent todėl, kad sieloje nukrenta požeminė kapo tyla. Šiaip gi arba, kaip sakoma, kasdieniame gyvenime tokie dalykai negali būti. Bent jau taip atrodo, kad negali ir todėl toks vaizdas įtikina – žmogus žmogui draugas, bičiulis ir taip toliau. O kai žmogų užgriūna tokia tyla, kai joje išgirsti, kaip iš tikrųjų čia buvo ir yra, tai pasidaro baisu ir, pažiūrėjęs į žmogų, pradedi bijoti, kad ar jis tau, ar tu jam neperkastumei gerklės.

Stasė:
O  dėl partizano Vaclovo...Jis išbuvo partizaniniame  darbe apie du metus - nuo 45 iki 47. Buvo sušaudytas ir paguldytas Alytaus aikštėje. Artimieji, nu, ir mama , ir tas brolis, kuris buvo mažesnis, negalėjo nueiti dėl to, kad stovėjo sargyba ir buvo įspėta, kad atsiguls greta . Tokiu būdu net ir šią dieną mes nežinome, kur jis palaidotas.

   Žiūriu į dangų, lyg kažką norėdamas pamatyti, surasti, bet ką būtent, net nežinau. Negi lekiančių gervių? Gal į šiaurę, gal atgal. O gal šitaip žiūrėdamas įsiklausau į politkalinio Ž-311 padainuotas karietai dainas? Aldona pasilenkia ir pašliaužusi pasiima jo gitarą ir pasideda sau ant kelių. Dabar  jau abu žiūrime į ją ir išgirstame kaip Tada toli toli iš miškų:

Ko palinkot, žilvičiai, prie kelio,
Kam nuleidot žalias šakeles?
Sudūmojo jaunieji berneliai
Laivės kelią Tėvynei atrast.

Ko taip blaškotės, vėtros, po šalį
Ir kam laužot viršūnes klevų,
Jau balnoja bernelis žirgelį
Ir išjoja gint šalį tėvų...

   Daina staiga nutrūksta. Atitraukiu akis nuo gitaros ir sakau;
   - Jau Alytus, Aldona...

2011-08-08 10:19:02
Pelėda

Ñòðàíèöà: 1 2 3  

Âû çäåñü » Kūrybos oaze » SKAITAU SAVE » SKAITYMAI