Skausmas, kuris neleidžia mirti

Žinau, kaip atrodanti amnezija. Neduok, dieve, kam ją pažinti. Bet, kaip sakoma, neatsižadėk. Net kai esu gerai nusiteikęs, kai atrodo, jog visas pasaulis  sukurtas pagal mano įgeidžius, tačiau niekuomet nepasakiau, kad jos pėdsakai smegenyse išsitrynė. Jau praėjus ilgokam laikui, kai liga pasitraukė, Vidiniui paskaičiau eilėraštį, įvardinta „Vienaakė“, kurį pats sau neretai paskaitydavau. Netgi karietoje. Prireikė ir labai viešai tai padaryti manant, kad gal šitaip galiu pasiteisinti, kodėl vis dažniau klupteliu galvoje ir būna, kad pasakau ne taip, kaip reikėtų, parodant į konkrečius įvykius ar žmones.  O „Vienaakė“ atrodžiusi...
   - O kodėl „ atrodžiusi“? - girdžiu ir tiesiog instinktyviai: - Aldona, jis vėl.
   - Kas – jis? Ir netriukšmauk.
   - Tai jis, balsas. Nežinau kas jis, kaip atrodo, tik balsą girdžiu. Negi negirdi?
   - Ar nori, kad girdėčiau ar matyčiau ir tavo sapnus? Man savų pakanka. Geriau pasižiūrėk, kokie čia vaizdai.
   - Vaizdai kaip Tada, bet suprantu, kad karietoje atsiranda ir dar kažkas,- sakau ir nedrąsiai priduriu: - arba aš iš Tada atsimenu daugiau. Beje, ar skaitei mano eilėraštį „Vienaakė“?
  - Palauk, šiandien neskaityk. Protingiau, jeigu rupjūčio septynioliktąją, jos trijų metų sukakties proga, - vėl išgirdau balsą, pasiryždamas jį pakrikštyti ir vardą rašyti didžiąja raide Balsas. O Aldona pabarbino pirštais į Kęstučio gitarą, iš kur pasigirdo duslūs atodūsiai. Neatsakydama man, jau pati paklausė:
   - Sakyk, o kaip taip atsitinka, kad it kiškai prabėgome tik dėbtelėdami žvairomis akimis į Domicelę ir Antaną Mankevičius. Man dabar tiek neužtenka. Rašysiu. Bent apsakymą, bet ne,- mirksniu pakeitė ketinimą. - Net ir apysaka neverta tokiam gyvenimui. Rašysiu gerą, tikrą knygą.
   Ko - ne - ko, o kokio pasiryžimo nesitikėjau. Nieko neklausdamas laukiau, ką dar kalbės. O kad kažką sakys, nebuvo abejonių. Vėl pabarbeno  pirštais į gitaros viršų, prakalbindama jos erdvę ir nebuvo drąsos nepatikėti, kad ir šį kartą kalba apie darbus, kurie nebus padaryti.
   - Manai, kad nesugebėsiu?
   - Tai kad, Aldona, pirmiausia reikėtų būti, kaip Tada. Patiems tokiems būti.
   Pažiūrėjo į mane ir atvirai, kaip dangus:
   - Neduok dieve, jeigu su amnezija.  Juk ta tavo „Vienaakė“ jau po amnezijos eilėraščiu pasirodė. „Dženės“ laikai jau senokai buvo praėję. Sakau, net ir amnezija praėjus.
    Nesinorėjo pykti, bet nesmagūs tokie priminimai.
   - Na taip, senosios karietos laikai, sakykim, sudužo su karieta, o amnezija kažin, ar praėjus. Aš nesiryžčiau imtis tokio žygdarbio, o tu štai... Bet gal tai tik todėl, kad karietoje?
   - Galbūt,- nesiginčijo Aldona, bet čia, pasostės erdvėje, neketinu geros knygos darbais užsiimti. Bepigu būti pagirtai tarp vyrų ir moterų, kai tokius rūmus įsitaisiusi.
   - Tu vėl apie kažką.
   - O ne, vežėjau. Ne apie kažką, o vis apie tą pačią ją. Ji irgi čia ne kaip Tada, bet apie tai –ša! O knygos pradžia turėtų prasidėti laimingu tikėjimu - bus, kaip noriu, bus, kad visiems būtų gerai. Kad tavo “Teisybės visi bijosi“  nenusisekė, tai be kitų priežasčių dar ir todėl, kad nedrįsai svarbių esmių išpažinti, net begėdiškai išmesdamas trečdalį pratarmės.
   - Klausiau apie savo „Vienaakę“, o tu štai apie ką.
   - Vienaakės bijausi ir aš, bet te ir ji manęs bijosi ir nemano, kad jeigu ne taip atrodau, kaip Tada, tai, vadinasi, suglebusi. Paklausyk! –įsakmiai pasakė Aldona, - Klausyk! O kur suklysiu stabdyk.
   Ir vėl išgirdau Aldoną Vedaraitę, kelių teatrų aktorę.

               Prisipažinimo žodžiai skaitytojui

     Nuojauta tokia, kad vis dėlto neprošal pastebėti, jog šieji užrašai - bent jau pradžioje – atrodo taip, lyg jie būtų vogčia išpešioti iš ne man priklausančio gyvenimo ir atsiminimų. Manau, kad tai neturėtų stebinti skaitančius, kurių, tikiuosi, būsią neabejotinai daugiau, negu sugeba nutuokti sveikas žmogaus protas. Jaučiu, mat, kad užrašai akiplėšiškai priešinasi žmogaus proto sąrangai ir neretai sugeba jį nugalėti, pasiimdami galių iš ne visai suprantamų šaltinių. Nesakau, kad man tai patinka ir vis dar neatsisakau priklausyti sveikai protaujančių žmonių kategorijai. Tačiau - kam varyti Dievą į medį - pasitaiko nuotaikų, kurios išdavikiškai stengiasi atriboti, atskirti mane nuo taip visuomenės sukirpto proto ir pasukti linkme būsenos, esančios bent kiek toliau nuo jos. Pasakytina ir tai, kad užrašai labai skubinti, kadangi buvo pradėti gyvenimo nuokalnės atkarpėlėje, iš kur jau gerai matosi sapnų ūkana, į kurią reikėsią pasinerti. Todėl nebuvau stebuklas ar išimtis, ir kaip dažnas iš mūsų, graibsčiau iš širdies žodžius, jai pabarstydamas besibaigiančio gyvenimo kelią:- Sudie, mielieji. Džiaugiuosi, kad kartu su jumis išbuvau ilgiau negu galima buvo tikėtis., Visi, jūs man buvote labai reikalingi žmonės“.
 
   Girdėjau, kai Balsas tyliai pakikendamas nusijuokė ir dar tyliau paplojo delnais.“ Nesidžiauk, - nepiktai pagrasinau, - o štai tave jau dabar atsimenu, kaip tu pirmą kartą man pasirodei. Atsimenu",- ir lyg rungdamasis su aktorės skaitymo talentu perskaičiau geroką gabalą raštų iš nepasirodžiusios „Teisybės visi bijosi“. Nežinau, kaip tai atrodė kitiems, bet man buvo smagu pasakyti Balsui, kad vis tik sugebu jį atsiminti:

   „Dar prieš gaidgaidystę išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
   - Kas buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet, ačiū Aukščiausdiam, jau, jau...
     Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau plauko miglose. Kad ir  kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones Radijo karieta. 
   - Kas buvo, seni, buvo. Radijo karieta sugriuvo,- į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
    Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
     - O dieve, dieve,- atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi  būti tik Žemės sutverimo pirmąją dieną, o prieš akis nelyg kadaise Pranui Orkui nuneštas popiergalis su žodžiais:“ atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti“. 
     -Ir vis dėlto, kas buvo-buvo, „Dženė“pražuvo,- nerimo naktyje balsas.- Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
     Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti  jos  meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O Balsas:
    - Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti: 

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties,
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei perdaug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok,-

padeklamavo Balsas Archilocho eilutes ir, sekundėlę padelsęs  pridūrė:- Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik pats, padedant dievui, tegalėsi atsakyti.
   - Galėsiu atsakyti? Padedant dievui? Ką  tai galėtų reikšti
   Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane jie nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad, nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na... jei ne gyvenimas, tai bent kvėpavimas.
   Praėjo metai. Kiti. Dar kiti..."
   - Ir dar kiti,- neiškentė Aldona ir pasiteiravo, ką naujo išgirdęs sename tekste. 
   - Rašyk, Aldona, knygą. Jeigu nesugebėsi parašyti, žinok, nebūsi  pirma. Pirmumo teisė priklausys man. Bet nepavydėk ir sergėkis kartotis, kol dar sugebi to nedaryti. Galbūt aš irgi senuosius savo tekstus skaitau, kad naujų turėti nesugebu. 
    Aldona iš pilnos burnos žodžių teišgirdo vieną, būtent – rašyk!
   - Tu rimtai?- ir iškėlus kryžiumi rankas į dangų: O Viešpatie! O Stase!, O Kęstuti!. Na, bent pakuždėkite, kas čia vyksta.
  - Paklausk ir Balso. Ir kaip rašysi, rašyk kaip tikrą vardą, didžiąja raide, o kas jis iš tikrųjų- tai te sau žino, jeigu tiek metų paslaptyje.
   Balso atsiliepiant  neišgirdau, o lyg iš sudegintos Antano ir Domicelės Mankevičių sodybos:

Kęstutis:
Prokurorą Burbą labai gerbiu. Ir aš jam sakau- tai vienintelis prokuroras, pas kurį eidamas nebijau, nedrebu. Štai jis man surado, kaip aš ją vadinu, močiutės bylą. Apsupta buvo dvylika vyrų. Ji neprisipažino. Devynis mėnesius buvo mušama, daužoma, rašė daug protokolų, bet vis jie buvo beverčiai. Ją tampė po Alytų, po Lukiškes ir taip toliau. Ir tik po devynių mėnesių buvo priversti paleisti.

Dabar kas dėl šitų namų
Kada grįžo iš kalėjimo, nieko nebuvo. Nusipirko klėtelę. Pasistatė ant rūsio ir padarė namelį. Ir tas namelis ir šiandien stovi. Nu, reikia pasakyt, yra išlikus dar toji bunkerio duobė, kur viskas įkritę.

Stasė:
Man yra labai skaudu mirti ir aš gal dėl to laikausi sveika, kad laukiu tikrosios nepriklausomybės - nuo 87 metų pakelta vėliava. Ir niekam neatėjo į galvą šitoks retas įvykis. Net uždegti žvakutę ar bent gražinti broliui žemės ir suteikti ten galimybę būti šeimininku ir saugoti tą kapavietę, tą tragedijos vietą. Tai man yra labai skaudu.
(XII iš "Skaitau save")

2011-08-11 16:33:41
Pelėda

                                                                                             
                                                                       Neįtikėtinos apraiškos

Būna tokia tyla, kai joje pavargsti. Labai pavargsti. Asmeniškai man tokį nuovargį teko patirti ne kartą, tačiau dabar, norėdamas atsiminti, kaip jis konkrečiai pasijaučia, suglebau, žinodamas kad man to pavaizduoti nepasiseks – nei žodžiu, nei intermedija ar bet kokiu kitokiu vaidinimu. Pagalvoju, kad gal ir Stasė su Kęstučiu tik per tokią tylą gali ateiti į karietą. Ir dar  - kad tik tokioje tyloje kažkaip apsijungia dabarties laikas su tuo, kaip Tada. Ir tuomet žmogus pajunta, kad jo organizmas atpalaiduoja dar didesnes galimybes Savęspi pažinimui. Ši mintis dingtelėjo, kai išgirdau nepasakytas ... taip, taip nepasakytas Algirdo Ražo mintis, kolektyviai skaitant eilėraštį. Kita vertus, jos net įsiminė kibiau, atspariau įsitaisė smegenyse ir supratimas toks, kad net amnezija, ta vienaakė, negebėtų apnuodyti tokią atmintį užmirštimi. Argi įmanoma patikėti?
Žmogus – šiuo atveju Algirdas -galvoja, ką ir kaip tau pasakyti, o tu jau žinai- ką būtent jis pasakys, o po kurio laiko užrašai taip sužinotas jo mintis sąsiuvinyje.
    Yra jau neretai dabar pasakomas dalykas: norit -tikėkite, norite-ne. Man jis irgi pasikabinęs ant liežuvio, taigi, elkitės, kaip jums pasinorės. Ir nelabai nustebsiu, jeigu ir Algirdas pasijaus, jog pirmą kartą tokį save perskaito:
   „ Gerai čia Jūs apie atminties silpnėjimą ir praradimą, sunku įsivaizduoti ką patyrė Dievo kūrinys, kai jis atpažino savo atspindį vandens paviršiuje, kaip keista jam buvo, kad, pakėlus jam ranką, atspindyje pakildavo priešinga, pagaliau suvokė ir atpažino save.
   O turėjus ir praradus atmintį, mąstau, tampi akimirkos tvėriniu, prarandi veiksmo nuovoką, viskas vyksta dabar ir čia, nes po šio mirksnio, jis jau užmarštyje, o čia ir dabar jau visai kitas. Praradęs
atmintį, mąstau, jis neatpažįsta savęs. Šį veiksmą aiškina neuropsichologai, bet mums svarbu ne kaip,
o kas nutinka su asmeniniu aš, esu, mano...
   Užsimiršti, matyt, būtina, bet prarasti atmintį, mums, ją turintiems, siaubinga, o praradusiems - likti abejingu fiziologinių reikmių tenkintoju, nusimetusiu kasdienybės kryžių, būti visada šventėje, grįžusiu į prarastąjį rojų. Atminties praradimo metafora labai išradinga: akis, kuri mato, bet nesuvokia ką mato. Giliai užkabinai, Dzieduli.
   Turėsiu dabar pakedenti savo atmintį. Būkim.“

   - Būkim, Algirdai, - atsiliepu jam per nuotolį iki Anykščių, bet tai netrukdo būti kaip Tada ir matyti jį ne tik būrelyje poetų, atėjusių į karietos pasostę paskaityti ar išgirsti „Vienaakę“ Ne tik…
   Jau Tada daug laiko buvo nutekėję nuo Antano ir Domicelės Mankevičių degančios ir granatomis bei įvairiausio kalibro šoviniais sproginėjančios sodybos. Net ir politiniai kaliniai pradėjo grįžti atgal į Lietuvą. Kęstutis Lakickas jau irgit buvo pasisveikinęs: 
    - Būk sveika, Lietuva. Kalinys Z- 311 sugrįžo pas tave
   - O ką čia veiki, - išgirdo ir karietos.
   - Nematai? Gal ir gerai, kad šitaip. Dėkui.

Kęstutis
Tai buvo turbūt 57 -58 metai, kai jau Stalino nebuvo. Surinkom uošvio kaulelius į lagaminą. Mes, taigi žmona Stasė, jos brolis Vytukas, ir užkasėm niekam nematant. Negalima tuo laiku buvo. Jeigu būtų sužinoję, tai ir vėl tragedijos...
O kapavietė išlikusi. Toje vietoje, kur tėvukas, mes su močiute parvežėme iš Punios šilo eglaites, pasodinom. Žmonelė susiorganizavo kryželį, tvorelę metalinę. O brolis tas - jauniausia, tas Vytukas, tas vargšas lyg nujausdamas prieš metus padarė 5o metų tragedijos paminėjimą. Pastatė paminklėlį ir man, kaip buvusiam politiniam kaliniui ypatingai skaudu -  kreipėsi į Alytaus tremtinių ir politinių kalinių sąjungą, kad prisidėtų prie tragedijos įamžinimo, bet nei vienas nepajudino nei pirštu..
   
   - Sustokim, Aldona...
   - Ar jau atvažiavome?
   - Ne, dar neatvažiavome. Bet ir neįmanoma, kol tik tiek žinome apie Vytuką. Kalbėjai, kad šituose kraštuose seniai buvusi. Sakiau ar nesakiau, bet sodybos tragedija tęsiasi.

Kęstutis:
Po maždaug metų, kaip paminėjom tragedijos jubiliejų, jį, vargšą Vytuką, ant sodybos slenksčio rado negyvą. Dar šiltą. Jis viską atidavė Lietuvai. Ką galėjo padarė ir galų gale  išėjo iš gyvenimo, iš tos sodybos.

Stasė
Jisai buvo partizanas irgi, nežiūrint, kad mažametis. Kai buvo paskelbta nepriklausomybė nuo pirmos dienos iki paskutines mirties dienos kovojo dėl žemės atgavimo. Ten muilino, muilino ir iki pat mirties ta žemė buvo neatgauta.
Vaikai jo, žinoma, miesčionys. Nomenklatūrinis žmogus, nusipirkęs tą vietą, tuoj pat apiformino žemės atgavimą ir atmatavo. Ir viskas sužydėjo, sužaliavo.
                                       
   - Geriau amnezija, kad viską, kas blogą galima būtų pamiršti,- balsų marmalynėje išgirdau ryžtingą balsą. Bet Turija buvo atsargesnė: - Taip, - sako ji, - kartais norisi pajusti, bet tik kartais.
   Neišsilaikau ir aš:
   - Kuo arčiau partizaniška sodyba, tuo didesnis drebulys, - sakau Aldonai ir paprašau:- Tik nepamanyk, kad krečia šaltis. Greičiau, kad karštligė.
   - Bandau paskaičiuoti, kiek praėjo metų nuo Mankevičių sodybos tragedijos. Jei neklystu, tai jau... Gal net daugiau,- buvo užimta savimi.
   - Netgi daugiau, Aldona Tikrai. Bet tu pažiūrėk, kaip mane krečia. Nemanyk, kad baimė, bet išsilaikyti niekaip nesugebu. Va, skaičiuoji kiek praėjo metų nuo Mankevičių sodybos ir šeimos tragedijos. Man atrodo, kad būtų teisingiau pasidomėti, kiek jau užtruko metų, kai tęsiasi ši tragedija. O karštligė krečia galbūt todėl, kad gali atsitikti taip, jog į tą sodybą mūsų net neįsileis. Važiavom, važiavom ir išgirsim: ėgi, piliečiai, sukite atgal, iš kur atvažiavę. Sukite, o tai - brrrr... šunimis užleisiu. Leiskite čia gyventi taip, lyg niekuomet čia nieko nebuvę.  Parduota ši žemelė, visi hektarai parduoti.- Ir pagalvojau: štai, kaip ji, bjaurybė atrodo. Taigi amnezija.
   - Dabar aš irgi matau, kad tave krečia. Nieko, praeis, vežėjau. Tikrai praeis. Beje, ir mano nuotaika kaip ligonės. Prisimenu, kalbėjai apie savo keistą kurtumą; esą, girdžiu, ką kalba, pasakoja atskiri žmonės, bet kažkodėl negirdžiu, ką sako pati Lietuva.  Neduok dangau, kad  nesugebėčiau išgirsti, ką pasakoja Mankevičių pati sodyba. Taigi, būk, dangau, gailestingas ir neleisk apkursti.- Ir apglostydama dar neapibrėžtą sumanymą jūs, Antanai ir Domicele Mankevičiai, irgi tikriausi nepyksite, kad lyg ir paskutinius prisimename  Manau, suprantate, kodėl taip. Norėjome apie jus galvoti jums švenčiausioje vietoj, jūsų sodyboje, kurioje išsupti trys duktyerys ir trys  sūnūs. Aleliuja, - kilstelėjo lyg užgiedodama balsa  Aldona.
   -Aleliuja, - atsiliepiau jai. - Ir visi šeši dzūkai, - bet greitai sielą apniaukė rūkas ir pasidarė gėda.
(XIV iš Skaitau save“)

2011-08-14 14:35:24
Pelėda

                                                                                                 
                                                                            Rugpjūčio 13-oji

Kažin, sapnuoju ar karieta važiuoju? Bet... tėvas padėjo šaukštą  ant stalo ir beveik sudejavo.
   - Nežinau, sūnau, iš kur toks atsiradai. Kažkokios pasakos, filosofijos tavo galvoje. Ak, Viešpatie, nebausk tėvų jų pačių vaikais. Nebausk, Aukščiausiasis. Aš tavęs prašau, meldžiu.
   - Duonos nėra,- pasakė  motina. Ir truputį patylėjusi, tęsė:- Keista, aplinkui žemė, žemė. O  duonos  nėra. Nedidelė žmogaus  burna, o, pasirodo, visą duoną suvalgė. Ir kas daryti, kaip toliau gyventi? Kartais irgi pagalvoju, kad Dievas kažką labai tauraus paslėpė nuo mūsų. Gal jam knieti sužinoti, kaip versis  jo tvarinys, kai ant stalo nelieka duonos.
  - Fė! -prunkštelėjo tėvas,- abu labu, motina ir  sūnus. Nors dėk ant galvos kepurę, imk karieta ir važiuok iš šitų namų.
   - Ar į kalėjimą? Buvo lenkų, rusų. Dabar būtų lietuvių, - vėl motina.
   - Tėve, tave  myliu. Tegu man nebus lengviau, kaip tau,- pasakiau. Patryniau senatvės iškreivotais, išsuktais pirštais miegu apneštas akis – nėra tėvo, motinos, o taip pat ir brolio nėra. Vitas jaunesnis. Beveik dvejais metais, o galėjo būti ir dabar. Tai kodėl taip, a?  Net ir karieta nė karto nevažiavo. Bet tai jau mano kaltė, mano...

Nelengva pasakyti, broli,
Kaip sieloje atrodė
Kelionė paskutinė į gimtus namus.
Reikėjo būt labai linksmam,
Nors mintyse jau peilis į krūtinę įsmeigtas ligi kriaunų.
Šypsojaisi sakydamas, kad gyveni gerai,
O motina dėkojo Dievui -
Iš vargo jau išbrido žilagalviai jos vaikai,
Su duona miestuose
Ir su namų aukštų stogais viršum galvų –
Sotu ir vėjas neprapūs.

O kitądien jau peilis ligi pat kriaunų -
Gilu krūtinėje, kai ieškai juo širdies.
Nežino motina sūnaus mirties,
Tiktai išėjusi suras, kur laukia jos.

Nemirkite daugiau,
O tėve, motina ir broli...

   Ilgai lauktas pasirodė Lucijus Seneka. Elgsena kitoks nebuvo- šis dviejų tūkstančių metų senis net senu nebuvo ir neatrodė, kad tai jam rūpėtų, o ir laiko negailėjo. Atsiminęs vieną kitą jo įrašą apie laiką, net pamaniau, kaip toli jis nuo savo tiesų .Štai kad ir toks jo pamokymas:
   „ Daryk taip, mielas Lucilijau, kaip rašai darąs: neprarask nė valandos“
Arba:
   „Viskas , Lucilijau, yra svetima, tik laikas – mūsų“.
   Kerštaudamas už ilgą jo nepasirodymą, vaidinu, kad jo nepastebiu arba bent, kad jis man nerūpi. Iš tikrųjų, ar galima taip – tu jo lauki, o jam tik nusispjauti į tave taip laukiantį. Bet vaidinimas truko neilgai:
   - Kur buvęs, ką veikęs, kad taip senai užtrukęs?- 
   - Bimbinėju. Tai šen, tai ten, o žemė sukasi.
   - Bimbinėji? Įdomu kaip tavo mielasis Lucilijus pagirtų.
   - Lucilijus irgi bimbinėja. Ir ką bedaryti, kai laikas amžinas, o tu jame irgi toks?
   - Anksčiau jis tau “prabėgantis ir išnykstantis“
   Prigimtis pasikeitė, mielas vežėjau. Tai viena,  o kita - kai daug turi, jau tuomet negerai, o kaip turi begalybę... Ištirpsti joje, nereikalingas esi, o blogiausia, kad išnyksta matas, kuriuo galėtumei savo vertę matuoti. Kai daugiau atseikėjama, negu pagal poreikius, tai ir jie atbunka, atrofuojasi, -irgi tingėdamas kalbėjo Lucijus - O kur Aldona? - paklausė.
   - Ar jos nėra?
   Pasidairiau po pasostės erdvę, bet jos nebuvo. Kaip ir Kęstučio Lakicko gitaros. Tačiau jos vietoje  raštelis: „Stebėk, vežėjau, ir pastebėk, kad net nuvažiavus į praeitį, kiek daug atsitinka ne taip, kaip Tada. Pamiegoti mėgdavai ir Tada, bet argi tiek? Ir neatsimenu, kad miegotum vienas. Ne, ne! nemanyk, kad dingstu, bet kodėl man turėtų būti blogiau negu Jai. Būsim šalia viena kitos.  Aš irgi įsitaisiau namelius ir pamatysi, kad jie verti manęs“
  Pakėliau  akis.
   - Pabėgo Aldona ir, matyt, jos poreikiai nesiatrofuoja. Pabėgo su Kęstučio Lakicko gitara ir Joosepo priskintomis lauko gėlėmis. Komunizmo turbūt neieško, bet knyga, regis, parašys. Gerą knygą. Kur dėsi- nepadėsi, susiranda geriau...
   - Jeigu geriau, ar reikia gailėtis.
   - Jos gal ir ne, bet savęs kodėl – ne?
   - Ak va kaip! – nusišvietė Seneka. Ir kokia šiandien diena – Ar tik ne rugpjūčio 13-ji?
   - Būtent. Bet kokia bebūtų - pabėgo Aldona ir su gitara, ir su gėlėmis.- kalbejau, o Seneka negeso, vis buvo vaikiškai džiugus.
   - Įgaga, - netikėtai  prisiminė žirgą,-tavo šeimininkas, regis, užmiršo, kaip Tada atrodžiusi rugsėjo 13-ji? Būk geras, padėk mums atsiminti.
   Įgaga pakluso Lucijaus Senekos prašymui ir ... argi ne kaip Tada?

                      ---

   - Kaip manai, Aldona, ar neišsibėgios karietos keleiviai išgirdę, jog tai 13 –toji jos kelionė, - klausiu jos
   - Tryliktoji?  Bet čia ne juokučiai, - sukluso Aldona. - Gal ir pats žinai, kad šį skaičių velnias  nužiūrėjęs. Sakai- tryliktoji? Kodėl gi apie tai anksčiau nepagalvojau?-  lyg supyko ir atsiminė: - O juk ir be karietos turiu tiek  visokiausių... tiek daug visokiausių svarbių reikalų. O-joj! o -joj! Vežėjau, gal tu vienas šiandien? Gerai?
   - Kaip čia bus gerai, jeigu ir man kinkos dreba.
   - Svarbūs reikalai- tai ne kinkų drebėjimas. Vis dėlto jie pirmoje eilėje. Atsiprašau, bet.. bet lik  sveikas.
   - Betgi, Aldona, Anykščiai. Ar supranti? Poetų, dainų, rašytojų , filosofų kraštas. Maža to. Tryliktoji karietos kelionė, tai dar ir susitikimų su viso pasaulio lietuviais vieta.
   - Kokius dabar vėjus vejiesi? Matai, jau velnias traukia už liežuvio- kalbi ir nežinai, ką kalbi. O kas  bus toliau. Irgi mat, Anykščiai – "susitikimų su pasaulio lietuviais vieta." Tu, vežėjau, jau nepyk.  Aš tau dar kartą  sakau: o -joj, o -joj kiek tų svarbių reikalų...
   - Va, žiūrėk -  dokumentas. Čia ir tavo vardas, pavardė, įrašyta: „Ištikimai Radijo karietos („Dženės“) bičiulei Aldonai Vederaitei
  „Maloniai kviečiame Jus, miela ponia,  į Anykščius ir nors juose vežėjų nerasite, bet užtat galėsite paganyti akis, matydama viso pasaulio lietuvių publiką...“
   - Šitaip juokauji? Ar rimtai? Jeigu rimtai, tai nėra tokio velnio, kuris sugebėtų pastoti man kelią į Anykščius. Nagi, nagi, parodyk man tą dokumentą, - buvo kaip reta greita karietos ištikimoji ir jau perskaitydama akimis: - Kmmmm... Iš tikrųjų. „Ištikimai Radijo karietos bičiulei Aldonai Vederaitei“, - perskaitė ir to užteko, kad vėl plykstelėtų liepsnele, išsiliedama žodžių tirada: -Vežėjau, mielas tu mano vežėjau! Tai ko snaudžiame? Ko delsiame? Važiuojame ir jokių darbelių. Jokių kinkų drebėjimų. Duokš ir vadžias man. Valio, bičiuli! Ir žinok - ne tiek svarbu,  kad aš tą publiką pamatysiu, svarbiausia, kad  ji mane  pamatys. Lia- lia- lia, lia - lia - lia. Ak tu kelione, kelione. Kokia tu graži, nors ir tryliktoji, o jokiam velniui tavęs neužleisiu.
                             
    Taip pirmą kartą - suprantate?- pirmą kartą likau be karietos vadelių. Pradžioje lyg ir nejauku. Ką -jau - ką, o  vežėjo darbą išmanau gerai. Ir va, vadelės, atsiprašant, jau beraštės rankose. Tačiau greit ir be vadelių apsipratau. Padėjo irgi Aldona.
   - Nesielvartauk, vežėjau.  Dabar daug žmonių dirba darbus, kurių neišmano. Net pasitaiko, kad ne karietą, o visą Lietuvą vairuoja. Argi dėl to ji ne laisva? Argi dėl to ji ne  nepriklausoma? Ir laisva, ir nepriklausoma, - kalbėjo Aldona. Ir  nors ši moteris man visuomet buvo meno kūrinys, tačiau tuomet, kai  ji laikė vadeles, tai buvo visa Čiurlionio kūrinių galerija, visas muziejus brangenybių. Laiminga, išdidi, stipri, dieviškai graži. Ir atrodė, kad tik ant jos gležnų petukų laikosi debesys, žvaigždės. Net žvaigždynai ir pagaliau  visas dangus. Viskas ant  jos pečių ir ,Dieve neduok - galvojau - kokia baisi nelaimė ištiktų pasaulį, jeigu ne  šitie jos petukai. Štai jinai pakėlė botagą...
   - Nū, nū nū, mano žirgeli! Op- aaa- paaa!  Op-aaa –paaa,- , labai laiminga  kelionėje  buvo Aldona. Tačiau man jau pradėjo rūpėti kitas dalykas - O kas  bus, kai atvažiuosime į Anykščius...
(XVI iš "Skaitau save")

2011-08-16 09:43:55
Pelėda

,                                                                                          2x2=4
   

Nulipau iš pasostės, paliečiau kojomis žemę ir, o mielas žmogau, kaip sugėlė jausmus – net ir neįtariau, kad taip pasiilgau žemės. Seneka paėmė už parankės:       
   - Kas tau?
   - Tai kad nežinau. Vis dažniau savijautoje pajaučiu dalykų, kurie anksčiau nepasitaikydavo. Matyt, kaip upė, kuri į savo kelionės pabaiga irgi išplatėja. Net salomis apauga.
   Gabaliuką paėjus, atsigręžiau iš toliau žvilgterėti į karietą ir mudviejų su Įgaga akys susitiko:
   - Įgaga, o kas tau?
   Išslydau ir Lucijaus parankės ir sugrįžęs apsikabinau žirgo kaklą, bučiavau jo geras, kelionėse daug ko mačiusias akis. Žinojau, kad labai prireikus atsiminti, galima jose pamatyti, kaip Tada. Bet tik šįkart pamaniau, kad galbūt pagal tokią akyse įsigėrusių vaizdų atmintį, važiuoja karieta būtent taip, jog net neįmanoma suabejoti, kad gal būt ne kaip Tada.
   - Graudulys užpuolė?
   - Pasiilgau namų. Gimtųjų. Labai pasiilgau, Lucijau. Jau keli metai, kai per jų slenkstį kojos neperkėliau ir nėra priežasties – kodėl taip? Senatvė? Tas netikusio žmogaus savyje supratimas, kuomet nesinori tokiu pasirodyti? Ar dar kas, įskaitant ir ilgesį, kuris lyg išgrynina jausmus ir vis geriau supranti, kaip nemokėta gimtuosius gerbti ir mylėti. Va, su Įgaga pasižadam, kad neišsiskirsim iki...
   - Taip, taip, iki paskutinės vakarienės,- užbėgo į priekį pakalbėti Lucijus Seneka, - bet tai ne paskutinis  balius, Pranuci. Ir nužvelgdamas karietą:   
   - Nesakytum, kad didesnio grašio verta. Ar ir anoji panašiai atrodžiusi, kaip ši?
   - Kažkada buvau rašęs... Įgaga, kaip ten,- neva paklausiau jo, bet savo nuostabai išgirdau tekstą. Stebėtis nebuvo laiko, nors supratau, jog Vidiniui pavyko atkurti nutrūkusį transindukcijos ryšį. Neliko nieko daugiau daryti, o tik girdėti ir atkartoti, ką girdžiu smegenų žievėje.

KODĖL „RADIJO KARIETA“, o ne taip, kaip žmonėse įprasta? Karieta ir tiek..
  O! Kad sugebėčiau atsakyti, tuomet gal įvykiai būtų klostėsi kitaip. Iš tikrųjų- kodėl? Šis klausimas mane persekiojo ir baugino nuo Radijo karietos atsiradimo iki žlugimo. Net ir po to, kai jos neliko, kai po sunkios, užtrukusios ligos, pradedu atgauti prarastą atmintį, paprastai jaučiu aiškesnį ar miglotesnį poreikį suprasti jos pašaukimą ir suvokti nuostatas jos meistro, sugebėjusio į savo kūrinį įkelti stebuklą. Radijo karieta man buvo dvasinio pasaulio dalelytė, turėjusi kūrybos paslaptį. Iš išorės ji nebuvo išvaizdi ir žmonės ją apžiūrėdavo be pavydo, o dažnesnis jos net nepastebėdavo Tačiau tie, kas nors kartą į ją įlipdavo, tai sieloje aiktelėdavo: O Viešpatie, Viešpatie! Kokie gražūs tavo namai. Ir erdvės čia tiek, kiek reikia žmogaus dvasiai.
     Ir, beje, esu įsitikinęs, kad tie, kas Radijo karieta nekeliavo, joje nebuvo, nesilankė, tai nesugebės patikėti žodžiais, kuriuos man teksią apie ją kalbėti. Aš irgi kai pirmą  kartą sėdau į karietą, tikėjau tik tuo, ką mačiau iš išorės. Ir buvau nusiteikęs nuobodžiam ir kantriam gyvenimui, ketindamas iš tokios atsiprašant, nuskurdėlės - nususėlės pelnyti kasdienę duonelę. Tai viena iš didesnių mano nuodėmių - nesugebėjau dėkingai priimti tai, kas buvo iš Dangaus rankų. Ir dar didesnė nuodėmė, kad labai greitai pasijutau beesąs vienintelis Radijo karietos šeimininkas- lig caras, karalius. Girdi, jeigu Dievas davė man ją, tai tegu ir būna tik mano. Dabar apie tai  galvoju kaip apie dangaus bausmę ir bandau surinkti ankstesnius užrašus, ketinu parašyti naujų atsiminimų ir, sudėjus į knygą, pavadinti ją „Teisybės visi bijosi“, nors suprantu, kad, deja, taip nėra. Teisybės bijosi labai nedaug žmonių, tačiau rašant knygą, nori ar nenori, o be visokio kitokio savęs, neišvengi nebūti ir melagiu.

   - O kodėl dar ją reikėjo vadinti „Džene“, -išklausęs ir, matyt, supratęs, kodėl taip sklandžiai „kaip iš Šv. Rašto“ prakalbau, pasiteiravo Lucijus.
   - Taip mane pravardžiavo keli bendraklasiai. Neprigijo, kad taip visi, bet atkakliausiai dėl to stengėsi ,sakykim, mano krikšto tėvas Tadas Babinskas. Maniau, kad šitaip bent mintyse dažniau galėsiu pabūti kartu, kaip Tada. 
   - Neišdegė?
   - Retkarčiais. Ir dažniau blausiai, negu ryškiai,- pasakiau, o ir pačiam parūpo paklausti - kažin, kaip atrodanti atmintis po dviejų tūkstančių metų ir ar galima apie ją kažką dar kalbėti. Bet tuoj pat ryžtingai atmetęs tokią užgaidą: - Šunų nebijai, Lucijau?
   ... Ėjom, vaikščiojom, slankiojome, o Antano ir Domicelės Mankevičių sodybos neradome. Net ir 30 hektarų  žemės taip pat- ne. Dingo nelyg Kęstučio Lakicko gitara kartu su nežinia kur iš karietos pasostės erdvės išėjusia Aldona Vederaite. Ir vis dėlto prasminga, kai nors atmintyje užsilieka:

Kur sena bakūžė liko,
Kur dainas aš dainavau
Tėviškėlė išdraskyta,
Iš bakūžės – pelenai.

   Bet užsilieka ne tik dainos. Užsilieka, ot, kad ir Stasės Lakickienės - Mankevičiūtės skauduliu aptekę žodžiai: esą, miesčionys pardavė ir nomenklatūrinis žmogus, nusipirko tą vietą...
   Stabteliu. Negi taip? Nesako, kad žemę pardavė, ar sodybą, o... vietą. Skauda dėl jos. Bet abejoti neteko ir pradedu galvoti, kad, ko gero, būna, kai žmogui vieta turi didesnę vertę, būna, kai ir auksas prieš jos, taigi vietos vertę pradeda blėsti. Tačiau ši mintis man nauja, jos negebu išlukštenti ir nudžiungu pamanęs, kad, ačiū Dievui, ne be nerimtos priežasties pasostės erdvę karietoje paliko Aldona. Jį anksčiau manęs išgirdo ją ir suvokusi, kad be knygos šios minties išlukštenti neįmanoma, nuėjo jos parašyti. Ir net atsidusau:
   - Dieve, o sako, kad tavęs nėra!
   Dviejų tūkstančiu metų jaunas senis Lucijus Anėjus Seneka pratarė;
   - Ispanai pralaimi.
   - Tu man kažką?
   - Sakau, mano tėvynainiai krepšinio rungtynes Kaune pralaimi. Bet tai draugiškos rungtynes, nors kai žaidžia, nemanau, kad vyrams dėl to galvą sopa. Bet kokioje kovoje, kad ir geriausias draugas, o pats ant menčių nesigula. Reikia paguldyti, vadinas, reikia jėgos, reikia gebėti.
  - Mat kaip! -ir prisiminiau:     

Šešėliai vaikščioja žeme
Ir, ką sutikę, kalba praeitim.
Štai su Seneka stovime greta.
Jis čia, kur dabartis,
Aš ten - toli, toli...
Minties erdvėj sunyksta toliai,
Kaip jam, taip man -
2x2=4

(XVIII iš "Skaitau save")

2011-08-19 09:54:20
Pelėda