Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » SKAITAU SAVE » SKAITYMAI


SKAITYMAI

21 27 27

21

:writing:  :mad:                                           O dangau, nesiausk manyje

Pasitaiko, kad vienas kitas pažįstamas ar net nepažįstamas lyg nustemba: kaip čia taip? Vežėjas, o nežinai, kas karietoje. Tačiau likusieji nei stebisi, nei klausia, nes įsitikinę, kad žinau. Deja, deja. Na, o tam keletui sakau, kad kapitonai laivų irgi nežino, ką plukdo jų kajutėse, kaip ir traukinių mašinistai, ką veža vagonuose. Lėktuvuose pertvarų, regisi, mažiau bent kol kas - bet jų lakūnai irgi nepažįsta savo krovinio.
   - O! Argi galima lyginti? Ten laivai, traukinai, lėktuvai, o čia tik karieta.
   Ar girdite? Tik!
    Ir ką pasakyti? Belieka pasistengti juos suprasti ir atsiminti, tačiau atsiminimai tokie nemenki ir vis augantys, nes laikui prabėgus, žiūrėk, jų jau padaugėja. Pradžioje lyg pasidrąsinimui buvau taręs, kad, girdi, kodėl gi nepaskaitinėti savęs, jeigu senieji užrašai naujausiuose laikuose nesileidžia perskaitomi taip, kaip buvo parašyti, tarkime, prieš dvidešimt ir daugiau metų. Todėl drąsiai ant stalo kloju tekstus - savo ir svetimus, kurie kažkaip paliudytų senosios karietos būtį, bandydamas suvokti jos esmę, kuri, kaip vis geriau suvokiu, mažiausiai siejama su jos išorine išvaizda. Ji, išvaizda, nebent ta prasme ypatingai svarbi, kad sugeba užmaskuoti turinį. Bet kodėl- taip? Kam to reikia?
   Manau, kad kol kas tik ponas Dievas žino, tačiau jeigu man ir ateityje nebus leista žinoti, nemanau, kad reikėtų dėl to apgailestauti. Savęs skaitymai darosi poreikiu ir man te niekas to neišgirsta! - jau dabar, rytais atsikėlus ar prieš miegą, svarbiau nuryti kelių sakinių gurkšnį iš tekstų apie Dženę, negu persižegnoti. Ir ypatingai svaru, jei tekstai seni, atsiradę beveik prieš dvidešimt metų. Kai man papriekaištaujama, jog apie tai kalbėjęs ar net rašęs, nenoriu tikėti, nors žinau, kad priekaištai teisingi, tik kažin ar reikia manyti, kad tiesų kartojimas yra nelaimė ar tuščias darbas. Kur kas liūdniau, kad daug ko nebus lemta atsiminti ir todėl, ak, kaip mano sielai smagu matyti Albiną Šiupienienę, palydinčią karietą į pirmą jos kelionę ir girdėti:   

Albina
Radijo karieta!
Malonus ausiai skambesys,
Netikėtas akiai žavesys...
Žiūriu iš arčiau: TAIP, karieta
Menkutė ir prasta.
Ar nesubyrės, pasaukusi į kelią? Ar rasis kam palabinti vadeliautoją? Juk mes nebe tie svetimi ir pikti, pavydūs ir įtarūs. Iš kur drąsumas tamstos toks? Ar nesusigraudinsi kartais grįžęs - ieškojau Lietuvos, Lietuvos neradau...

Tai va kaip karieta atrodžiusi Albinai ar nesubyrės? Ir argi galėjau tada pamanyti, kad būtent taip ir atsitiks? Ne, oi -ne!  Per visą burną kaip jaunas mėnulis iki ausų įsiėdęs šypsnys: Ačiū, Albina, ačiū ir tau, kelių dešimčių Vilniaus Dzūkų pulkuci, kad žiemoje, sausio šeštadienio vidurdienį atėjai padainuoti: išvažiuojančiai  Dženei.

Ar būsi mažas, vai ar dzidziulis
Iš tolo macycis, kad tu dzūkulis
Tep Vilniaus dzūkas dzūkų pažino
Ir savo pulkucin juos  suvadzino.

Gera, miela, šilta... Ir šalta žiema nešalta.
Kažin, už kokius pinigus galima būtų nusipirkti kad ir tokius Šiupienienės žodžius? O jie čia va tokie, kad, regisi, ne iš burnos, o iš širdies į širdį:
 
  Albina
Dieve duok, kad būtumei lyg varpas, šaukiąs pakeleivį lipti karieton ir godas odoti. Klausykis ir kalbėk iš širdies į širdį, idant pajustų žodžio grožį ir dvasią. Tiktai neliesk dabarties žaizdų. Gal greičiau užgis. Stiprybės, tamsta, semkis praeityje. Nuo amžių didvyriai vedė ir gaivino tautą. Prikelkite mirusius, žadinkite gyvus. Te rauda dzūkeliai, dainuoja sūduviai, te girias žemaičiai, kvatojas aukštaičiai. Tikėkime:
Ateis diena, nušvis dangus, ištirps ledai,
Pakils aukštai, sušilus Lietuva,
Ir vėlei meilė artimo tarp mūsų bus gyva.
Tad sėsk karieton ir važiuoki!
Kur mūrai dideli ir ponai garsūs,
Kur pirkios mažos ir žmoneliai gražūs
Išlipk ir pasibelsk.
Tavęs tikrai ten laukia.
Tenai tautos likimas.
Palydėsiu aš tamstą pro Vilniaus vartus,
Lauknešėlį įdėsiu - poeto žodžius...

    Prašau, nepykit, kalbininkai, kad neįprastu būdu užrašinėju kai kuriuos karietai pasakytus didesnius mažesnius tekstus. Ne todėl, kad įsigeidęs nepaklusti lietuvių kalbos gramatikai, konkrečiau - jos sintaksei. Manau, kad nedaugiausia šitokių išsišokimų bus, o elgiuosi taip todėl, kad šitaip akcentuoju gyvąją žmogaus kalbą, kuri, nugulusi popieriuje, deja, deja, jau praranda pradinį gardumą ir ją reikėtų nebent talentingai suvaidinti, kad išlaikytų kaip Tada iškalbėtų žodžių  žavesį. O aš juos dar vis girdžiu, kad ir po tiekos metų. Ir kažkoks krūtinėje irgi gyvas spurdėsis ir noras išgirsti žinią į nebylų klausimą - kur dabar, Albina Šiupieniene, kur bent vienas iš iš Dzūkų pukluco? O štai tų metų Kalba Vilnius savaitraštį skaitau tik, regisi, tam, kad geriau atsiminčiau ir tik nebylus klausimas nekeičia esmės: Kur tu, Liucijau Vanagai, po beveik dvidešimt?
    O tuomet mudviejų pokalbį pasitiko prierašas:
Dažnas prasitariame: Mes - pirmoji karta nuo žagrės. Gal ir taip. Deja, paleidus iš rankų žagrę, nebeliko ir iš sodžiaus atsinešto, per šimtmečius išugdyto lietuviškojo mentaliteto. Susvetimėjome. Nuvertinome žodį. Jo nesilaikome. Vieni juokai pažadėti ir neištesėti, apgauti. Ir velkam per Lietuvą kaip sunkų kryžių netikrumą.
   Nepamenu, kaip atrodęs  mudviejų sutarimas susitikti pašnekesiui, bet interviu pasirodė, kaip parašyta užpraėjusį šeštadienį  po karietos  išvažiavimo į kelionę.
   - Keistas pavadinimas, Radijo karieta Kodėl jis toks,- pasiteiravo Liucijus Vanagas.
   Gūžtelėjau pečiais:
   - Turim ką turim, Liucijau. Yra karietėlė ir tiek. Pasiteiraukite Tomo Vaisietos, to stambaus dzūko. Ir jis sako: Karietoje, kaip danguje: nei vėjas perpūs, nei sniegas sudrėbs Tai ir suprantama. Dabar žiema. Pastatėme buržuika- šilta, gera, jauku.
   - Pažadėjote nudardėti iki šimtmečio pradžios ir net toliau. Bet juk tai grįžimas atgal.
   -  Toje laidoje taip pat sakėme, kad ieškosime Žmogaus širdies. Esame maža tauta, tiek amžių išsilaikiusi didžiųjų vėjų pagairėje. Ar tai būtų įmanoma padaryti be geros širdies? Tik dabar  dažnokai suabejojame, ar kažkur tos širdies nepametėme? Tik kur?

   Skaitau, prisimindamas, kas taip, kas gal ne taip parašyta, kaip mano pasakyta.  Ir staiga jaunai, laisvai šokteliu it spyruoklės mestelėtas: vėl išgirstu Vidinio ir Šventosios pasiųstą tekstą į smegenų žievę - gyvą, iškalbų, būtent kurį girdėjau tą sausio šeštadienio vidurdienį. Jau neabejojau, kad jiems pavyko atkurti kuriam laikui nutrūkusį ryšį, kuomet atsiunčiami tekstai ir protas juos perskaito - nei akinių, nei akių nereikia. Tik gal truputį greičiau pavargsti, bet gi ne jaunystė...

Irena.
  Į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją -be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, daug persipynę ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų, ir likimų ant mūsų žemės. Ir negalima juos vienašališkai vertinti. Su dideliu noru reikia suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis bus aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų tautos istorijos puslapį ir galimybę suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti...

    - Ačiū, Irena Sėliukaite. Ir, beje, kur tu šiandien? Matyt, net neįtari, koks nemenkas dvasioje poreikis  turėti kaip Tada, beveik prieš dvidešimt metų išgirstus tekstus. Kasdienybės peizažai užsiglaisto ir atrodo, kad nieko naujesnio - o ir šiandien taip, kaip vakar. Bet argi? Ar ne dėl tų pačių priežasties ir karietos lūžta, dūžta, prapuola nežinia kaip ir kur, bet atrodo, kad jų erdvės išlieka, persitvarkydamos į kitokias konfigūracijas ir tokia erdvė tampa didesniu žmogaus galių priežastimi.
   Bet ar nesapnuoju, a?
   O dangau, nesiausk manyje, jeigu taip...
( XXI iš "Skaitau save")

2011-08-22 22:29:51
Pelėda

22

:writing:  :canthearyou:                                                                                  Iš Parašo zonos

http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1228-1.jpg

Dar neatmerkęs rytui akių supratau, kad šalia eilėraštis. Kad pasiliktų, reikėjo paskubėti jį įkalbėti į karietos pasostės erdvę. Tai nebuvo sudėtinga - eilėraštis tylus, ramus, kažkuo panašus į patį rytą, tik nežinojo savo vardo. Bet tokie dalykai ne pirmą kartą ir po minutėlės jau sklandė erdvėje:

O dangau, nesiausk manyje -
Tiek žvaigždžių, debesų,
Tiek daug vėjų pakėlęs...
Plaukia upės iš tavo lietaus,
Ošia miškas,
O pievose sužydi gėlės.
Žaluma išsiliejus kaip jūra plačiai,
O ir jūra iš tavo lietaus -
Pailsėk manyje aš taip pat pavargau,
Kad galėčiau nustebęs gražiai,
Pažiūrėti į turtą beribį
Ir kaip paukščiai turtingais lizdais
Savo ateitį tylią
Namais apkabinti. 

   - Glauskis ten, Parašo zonoje,- pasakiau jam pamatęs, kad sutilpęs keturiolikoje eilučių. Būtent, tiek, kiek mano varde ir pavardėje raidžių: Pranas + Karlonas =14. Ir, žinoma, sergėki dzievuli,  kad kas nors nesumanyti pavadinti sonetais. Tai  parašai, parašai... mano tikrieji broliai parašai ir nežinia, kiek jų dar galėtų būti, jeigu jie visi susirinktų  kad ir į šią zoną. Deja, nemanau, kad taip kada nors atsitiks, nes patys pirmieji pasiliko sudužusioje Dženėje. Žinoma,  yra vilties - o gal dar atsiras, ateis, sugrįš, juolab, kad vienam kitam pasisekė sugrįžti. O keturiolikos eilučių poezijos zona Senojoje atsirado netyčia, juokais, norint pralinksminti save ir kitus. Dabar tai nedidelė paguoda- kuo daugiau pajauti tapatumų, ar bent didesnių panašumų tuo didesnis nerimas, kad, Dieve saugok, visa tai nepasikartotų Naujausios likime.
   Beje, įsimintina, kad Dženės žlugimo pranašystėse poezija tariusi irgi nemenką žodį. Manau, jog verta tokią atmintį laikyti šalia savęs. Išlikę toks užrašas:

  "NETEKO GIRDĖTI, kad žmogaus nuojautos būtų priskiriamos prie reikšmingesnių dalykų. Tačiau, pasikliaudamas savo patirtimi, sakau, kad būtent nuojauta buvo pirmoji, kuri pakuždėjo apie neišvengiamą Radijo karietos (Dženės) žlugimą. Ją pajutau būtent tą dieną, kai liūdnomis akimis, pasižiūrėjusi į mane, atidžiai, regis, net bandydama suskaičiuoti  plaukus, paausiuose užsilikusiose jų oazėse ir šaltu žvilgsniu paglostydama pliką, pagalvėmis nučiuožinėtą viršugalvį Jotė Inčiūtė padainavo:

O saulė vakaro į miško landą
Tarytum saulė slenka pamaži.   
   
   Atrodytų, menkniekis. Graži, greita, miela  moteris, mokanti  bendrauti su žmonėmis ir patraukti  jų dėmesį. Kas čia nepaprasto ar įsimintino, juolab jeigu ji neeilinė, jeigu valdžios kilstelėta aukščiau kitų. Tačiau tvirtėjantis įsitikinimas, kad Dženės  žlugimas prasidėjo nuo Jotės padainuoto dvieilio, neatsitraukė nė per žingsnelį. Laukti ilgai neteko. Dar kelis kartus buvau ją sutikęs koridoriuje, beveik taip pat, kaip pirmą kartą nužvelgiančią mano stotą ir dainuojančią tą patį dvieilį. O ketvirtą ar penktą sykį pasistengiau parodyti, kad ir pats moku dainuoti, gebu meiliai žvelgti į gražią valdžios moterį Jotę Inčiūtę, o dainą netgi geriau išmanau - dar bent keturias eilutes moku.
   Ilgas koridorius  suskambo, pavirpindamas ant sienų pakabintus paveikslus:

   Iš kur sakykite - toks džiaugsmas sklinda?-
   O Dieve, nors ir senė, bet graži!
   Įsiklausai ir gerumu prabyla
   Per žodį, mintį, sąžinę, per tylą..

   Padainavau tik tiek, nors nesunku buvo padainuoti daugiau, kadangi tai buvo Dženės daina - ir gimė, ir augo, ir beveik visą kelionių laikmetį gyveno karietoje.
   Dabar tai buvo paskutinis vaidinimo pabaigos įtaigesnis vaizdelis, kuomet paplojusi publika galėjo skirstytis namo. Tik užkulisiai dar kurį laiką, bruzdėjo ir ypatingai Jotei Inčiūtė pasiteiravus:
   - O dvartarniai, o kiemsarginiai cacos, pasakykite, ką manote apie tai, jeigu karietos vežėją persodinčiau į laisvo oro direktoriaus krėslą?
   -  Negi galėtume manyti kitaip negu jūs, ponia, -tuoj pat atsišaukė vienas iš cacų (gal geručių), vadinamas Bruklinu. Ponia Jotė dėkingai šyptelėjo.
  - Jūs kaip visuomet mielas. Ačiū. Gerų tau  atostogų, Ati.
    Ji kalbėjo tiesą: Atis mielas žmogus, nors truputį jūrininkas, bet jo keiksmažodžiai apetito negadino.
Ir jeigu man tektų garbė rašyti jam laiškus, tai nedaug išsiskirdamas, sekčiau Lucijaus Anėjaus Senekos pavyzdžiu, kuris parašęs šimtą dvidešimt keturis laiškus Lucilijui kiekvieną pradėdavęs taip: Seneka sveikina mieląjį Lucilijų- save parodo per pavardę, o laiško adresatą per vardą.   Man geriau patiktų priešingas derinys: Pranas sveikina mieląjį Brukliną.
   Jau tada žinojau klajojančią nuostatą, jog vadžia yra valdžia, ji žino, ką daro. Taip, valdžia žino, ką ji daro, bet dar geriau žino ką ji daro tie, kurie prie valdžios. Mielas Atis Bruklinas aukštesnėje valdžioje niekuomet nebuvo, o prie jos bemaž visuomet arba bent jau tiek, kiek jį beatsimenu. Ir aną kartą, praeidamas pro karietą, pašvietė akimis jai į langus ir net neburbtelėjęs išvyko atostogų - pasiuskite sau, o aš - baltas. Grįšiu iš atostogų, o ten, kur karieta tuščia vieta."
 
   Būna, kai skaitant senus užrašus, norisi juos paredaguoti, kaip ir šitą jų žiupsnelį, tačiau dabar, kai juo liudiju, jog Senosios karietos žlugimą pranašavo ir poezija, suprantu, kad to daryti nereikia. Ir gal labai nebloga atsiminti, kaip atrodėme Tada išvykdami į pirmą Dženės kelionę:

Irena:
   Visa Lietuva- ir  ne tik Lietuva - senosios mūsų istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandiena galbūt sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tarytum ir stipresni nuo jų nulipame. Ak, kiek dar nepažintų, nežinomų likimų, užsiliko, nepasiekę mūsų žinojimo. Netgi šio, dvidešimtojo amžiaus, žmonių tragedijomis pažymėtų. Ir todėl nepaprastai jautriai per šią žemę reikia eiti, įsiklausyti į kiekvieną krustelėjimą, prikelti tai, ką dar šiandien atmintis gali padaryti. Daugybė tokių vietų, kad net nejaučiame, kad ant kapo stovime...
     
    Seni užrašai atgijo, o prieš akis vėl Irena Sėliukaitė. Sieloje gyva ir jautru, kaip TADA. Ir man džiugu, kad karietos pasostės erdvėje neblogai įsikomponavo tokia atmintis:

Tai puiki moteris. Negalėčiau sakyti, kad ją gerai pažįstu. Kaip ir kiekvienos moters, jos irgi neįmanoma gerai pažinti, bet man ji būdavo gražiausia, mieliausia, gal net nuoširdžiausia, kuomet kokiu nors būdu liesdavosi prie tautos paveldo dalykų. Ir- ak!-  kaip apsidžiaugė širdis sužinojus, kad  karietą į jos pirmą kelionę palydi ir ji, sėlių genties žmogus Irena Sėliukaitė. Renku žodžius, kaip tada, taip dabar ir žinau, kad jų nereikia užmiršti.
Ačiū, Irena

   - Dzieduli, skundeisi, kad neturiu vardo. Ar gerai bus, jeigu mano vardas Pailsėk manyje,- išgirdau keturiolikos eilučių eilėraštį iš Parašo zonos.
   - Gerai. Labai gerai. Ačiū ir tau...

(XXII iš "Skaitau save")

2011-08-24 04:00:03
Pelėda

23

:idea:  :writing:                                                                                                Sovietikas

Ne diena, ne kelios, kai jaučiau, kad atėjo metas susikaupti, susikoncentruoti, surinkti save iš VISUR ir sutelkti į gal net nedidelę, bet užtat sutelktą, sukoncentruotą, labiau apibrėžtą aplink save erdvę, kuri geba skleistis, plėstis, tekėti panašiai kaip kosmosas, o prireikus paklūsta valiai ir iš taip sukauptos, sutirštintos erdvės pasrūva, nuplaukia it upės pagal žemėlapių nuorodas. Nesu naivus, žinau, kad tai, kas yra, irgi kažkieno duota ir savintis tokią esatį, net bandant ją pertvarkyti, yra bergždžias užsiėmimas. Bet žinia, kad Dievas tvėrė žmogų pagal savo paveikslą, neužsimiršta ir todėl manyti, kad esame panašūs tik savo išvaizda, būtų gėdingai prasta.
   O karieta keliauja. Noriu nenoriu, bet...keliauja.  Noriu nenoriu, bet priverstas kalbėti apie ją ir sakyti: Naujoji. Ir atsiranda baimė, kuomet vis daugiau atrandi kažką iš to, ką turėjusi Senoji; baimė, kad nepasikartotų Senosios arba Dženės tragedija. Bet štai koks netikėtas pamąstymas: ar žinau, ar galiu pasakyti, kada įsėdau į Naująją? kaip atrodo jos ekipažas? Ir jeigu mane vėl glamonėmis - neduok dzievuliau - apsikabintų amnezija, tai, pasisekus atsigauti, ar nesuskasčiau ieškoti to, ko štai ir dabar nežinau.
   Kitokia šį karieta, oi kitokia! Erdvė pati sau tampa jos apvalkalu, apdaru, išvaizda, paveikslu. Ir, sakyčiau, labai natūralu, kad neįmanoma protingam žmogui suvokti apie ką čia kalbu, kadangi ir pats nelabai: dalyką matau lyg šešėlį tamsoje, o tai juk neįtikėtina.
  Kaip įsikibti kad ir į botagą ir vadeles taip, kad nesuabejočiau, jog esu jų šeimininkas.
  O jeigu taip neįmanoma, tai kaip padaryti, kad jokių abejonių dėl to irgi nebūtu? Kaip suvokti, kad aš pats esu kažkieno rankose botagas ir vadžios? Jau tiesiog priverstas prisipažinti, kad ir kaip besistengčiau pasilikti vienas, tačiau taip padaryti nesugebėčiau, nes neįmanoma, kadangi karietos pasostės erdvė gyva, virpanti, prisodrinta nuojautų ir nežinios. Ir neretai topteli mintis, kad  būtent čia susitinka visi trys laikai - būsimas, esamas ir praeitas. O žemės ir dangaus sąsajų čia kur kas daugiau, negu bet kada ir bet kur esu patyręs. Ir kai į mane parodo ir sako, kad tokiomis karietomis tik kvailiai važinėja, tiesiog gerklė pati žiojasi, kad pasakyčiau: o taip, mielieji. Tik ar daug kas žino, kaip tai nuostabu ir įdomu. Net ir protas darosi ne toks veiklus, kad galėtų atgrasinti nuo tokios būties, kuri laimei ar nelaimei atsirado mano dalioje. Štai ir vėl šaukiuosi Lucijaus Senekos: ateik! kur dingai? kai tik labiau tavęs prireikia, prasmengi nežinia kur...
   Žinau, kad ateis. Net ir nepašauktas, bet būtent dabar kažkokia minties atgaiva įspraudė supratimą, kaip galima būtų atsišaukti į jo sakymą: esą, kiekvienas mūsų mirštame kasdien.
   Juk klystame laukdami ateityje  mirties: didžioji jos dalis  jau praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis
   Kai praeitas, esamas ir būsimas laikai susirenka vietoje, toks  jo teiginys vai vai, kaip juokingas...
Bet šįkart į karietos pasostės erdvę pasibeldė ne jis, ne Lucijus Seneka.
   - Kas tu?
   - Negi nepažįsi? Sovietikas.
   - O! Tai puiku. Vadinasi, iš praėjusio laiko? Gyvastis mirtyje?
   - Kodėl - gyvastis mirtyje? Esu ir tiek. Čia tiek nemažai publikos lankosi. Manau, kad nebūsiu nuobodus, - pasakė Sovietikas ir paduodamas  dokumentą: -  Skaitykit, pavydėkit man.
   - Malonu, bet Jūsų daugiau negu keturiolika eilučių. Į Parašo zoną atsiprašau, - bet netinkate.
   - Daugiau, Pranuci. Žinoma, gerokai daugiau. Ir štai kaip jos atrodo...
   Jau teko pasakoti, kad atversdamas - užversdamas senų užrašų lapus, dažnai pamanau, kad vargu ar kada prie jų dar bent kartą sugrįšiu. Nesakau, kad skiriuosi lengvai atsisveikinu tyliai, bet nešlapindamas akių, tačiau dalį jų perrašau - atrodo, kad kartodamas kitų žmonių kadaise sakytus ar rašytus žodžius, iškerpu su jais laiko lopus su aplinkos peizažais. Pataisinėju, pakoreguoju, padarau, kaip man atrodo geriau ir, paėmęs vadžias, trukteliu jomis Igagą.
    Sovietikas taip neatrodęs. Tai ne nuorašas iš senų užrašų. Grakštus. Lieknas. Dar neišdžiovinęs rašalo. Balsas skardokas. Deklamavo ir, užlenkdamas pirštus, skaičiavo eilutes:

Aš penkiakampis, pone.
Pažiūrėk-
Galva,
Dvi rankos
Kojos.
Laisvai į skritulį įdėtas,
Penkiais taškais jo apvadą liečiu .
Tai ar svarbu
Sovietikas ar ne...

Priglausk mane
Sau prie krūtinės -
Ordinu tau būsiu aš,
Paberk ant antpečių
Ar į kepurę sek...
Mane pažįsta karo vyrai
Nuo pat viršiausių iki apačių.
Aš ženklas prijaukintas pagarbai.
Tai ar svarbu-
Sovietikas ar- ne...
Žvaigžde, ar žvaigždele  vadinamas
Nors danguje pašviest iš ten
Neteko niekada -
Sovietikas esu...

   - Va, dvidešimt trys eilutes . Kodėl tai negalėtų būti parašas?
   - Betgi žinote, kad mano varde ir pavardėje sutelpa keturiolika raidžių. Nepridėsi, kad daugiau, neatimsi, kad mažiau.
   -Na, taip, tai tiesa,- nesiginčijo  jaunikaitis, bet šyptelėjęs taip: - Betgi esate Vinco sūnus. Kuo gali pakenkti sūnaus parašui tėvo vardas? Pranas Karlonas sūnus Vinco. Ne pirmą kartą skaičiavau. Patikėkite, pone- nereikia pridėti, nereikia atimti Tai dvidešimt trys raidęs. Tiek, kiek  turiu eilučių.
   - Čia tai bent!- nuoširdžiai nustebau ir atsidusęs, kiek beįstengė krūtinė: - Ką gi, Pranai Karlonai sūnaus Vinco, talpinkis. Glauskis, kur tau patogiau. Negi dabar išmesi? Ar pravažiuosi, palikdamas nežinia kam. Tačiau ar ne dėl tokių priežasčių Dievas baudžia karietas sutriuškinimu kaip švedus prie Poltavos.
   - Betgi buvo ir Kursko mūšis. Ar Stalingrado...  Negi lyginsi su prie Poltavos?

(XXIII iš "Skaitau save")

2011-09-01 10:12:25
Pelėda

24

:love:  :mad:                                                                                    Dainuojanti trijulė

.   Igaga  žiūrėjo man į akis, aš - jam ir abu buvome nuoširdūs, bet nelinksmi.
   Kas atsitiko, Igaga? Senstam? Na, žinoma, kad taip, bet ar reikia dėl to liūdėti? Juk mudu tiek daug gyvenime matėme! Tiesa, ne viską atsimename. Užmiršta gal net daugiau.
   Igagai nepatiko mano pamąstymai. Krestelėjo galvą kartą, kitą, subanguodamas karčiais ir prinešė akis arčiau manųjų
   Taip, Igaga, taip. Mudu dar turime neišnaudotų galimybių atsiminimams. Ir bent vienas iš patikimiausių šaltinių būtent tavo akys... Ak tu, nepakeičiamasis mano, atleisk, jeigu kada nors lyžtelėjau botagu tau per nugarą. Smagu, kad neatsimenu ir, žinoma, tokių dalykų nenorėčiau atsiminti.     
   Igaga išliko ramus. Nenuleido savo akių nuo mano, tik jo lūpos suvirpėjo taip, kad šitaip neteko matyti. Suklusau, įsigėriau dar giliau į jo akis ir, regis, ten, labai toli, labai giliai pamačiau pažįstamą. Negi Jonas iš Griškabūdžio? Su armonika? 
   - Igaga, betgi iš kur tokį vaizdą išpešei? - jau balsu klausiu, neabejodamas, kad matau Joną iš Griškabūdžio. Armonika sena, dar mokinio laikų, tačiau būtent tokia, kaip jo paties atsiminimuose parašyta: Pabaigus keturias klases, tėvas nupirko pirmą armoniką. Nuo tada prasidėjo mano muzikantiškas gyvenimas.
   Ak, koks puošnus žodis muzikantiškas ,pagalvojau ir va gerai matau, kaip Jonas iš Griškabūdžio tampo armonikos dumples, kaip jo pirštai vaikšto instrumento klaviatūra, o jis irgi žiodo burną ir būtent taip, kaip Igaga. O Viešpatie! Argi ne stebuklas. Abu dainuoja, o aš, senas kvailys, stebiu ir nesuvokiu, nors žinau ir dainą. Jonas iš Griškabūdžio mėgdavęs ją padainuoti dar senosios karietos laikas, dažniau tuomet, kai jį užgriūdavo kažkokios nuoskaudos.  Atrodydavo, jog mato kažką kitą, bet visą tai per karietą.
    Jis nemėgo savo balso - žinojo, suprato, kad yra geresnių dainininkų, tačiau dabar,  matydamas jį Igagos kairės akies vyzdyje, supratau, kad niekur kitur gražiau dainuojant negirdėjau.
   - Jonai! šūktelėjau taip, kad net Igaga atsilošė. Bet paregėtas iš žirgo akies vaizdas jau įsigėrė į mano atmintį ir nebuvo sunku jį matyti iš jos. Igaga aprimo ir, matyt, jam irgi smagu pajausti tai, kas čia vyksta. Atrodė, kad jam dabar buvo svarbiau, kad pamatyčiau jo virpančias lūpas ir pats pabandyčiau padaryti taip, kaip jis.
   Pabandžiau ir :

Neliūdėki, nejaunas vežėjau,
Tik kūrenki ugnelę širdy,
Būna taip, jog nepjauna, kas sėja
Ir svajonė sudužta graži.

    - Tai kas, Igaga, pasakė, kad Dievo nėra? Štai koks jis, štai kaip pasirodo. Velniažin, kur ieškome jo, o jis čia pat, šalia, - iššokęs iš dainos triukšmavau, puškendamasis it ežere džiaugsmo emocijoje ir tai nesiderino su armonikieriumi Igagos akyje, su liūdnoku dainos aidėjimu. Tačiau, matyt, kad tai irgi natūralu, kadangi jausmas toks, jog neįmanoma tai apsakyti, bet  įmanoma buvo, apkabinus  Igagos kaklą, pasikalbėti kaip šventoriuje.
   - Įgaga, mielasis mano, juk esame nusipelnę būti ne tik Naujosios partijos nariais, bet...
   - O ne, ne! Jokiai partijai nepriklausau. Jokiai.  Ir niekuomet taip nebus.
   - Dabar ir aš jokiai nepriklausau, bet juk ir nebūdami bet kokiai, esame nusipelnę gyventi geriau. Kaip tu, manai, a?- neatlyžau, bet Igagai, įpratusiam nepamesti kelio dėl takelio, atrodė, kad prasmingiau užbaigti vieną darbą, o tik paskui, jeigu ūpas, šnektelėti  ir apie savo gyvenimus, kurie jo, regis, nedomino- suprask, tam ir Igaga, kad būtų karietos pakinktuose.
   Ir vėl visi trys armonikierius, Igaga ir aš:

Būna taip, kad atėjus bažnyčion,
Sunkų akmenį meta veidan -
Nieks nežinom likimo patyčių,
Kai važiuoja keliu karieta

  Pakilęs krūtinėje džiaugsmingas jausmas geso - Jonai, kas tau? Kokios bėdos užgriuvo? Bet žinojau, kad šis, tiesiog gražiai scenai skirtas paveiksliukas, išliko iš Senosios, dar vadinamos Džene, karietos laikų, kai mažiausiai buvo paisoma, kad jie taps atsiminimų objektų, kad bus skaudu suvokiant, jog daug kas juose užmiršta. Kita vertus, ar tai, ką rašėme į dienoraščius, pasilikome kartu su jais?
   - Igaga,  mielasis. Ar tu nutuoki, kas čia vyksta? - vėl prakalbau balsu turbūt manydamas, kad taip mane geriau išgirs ir Jonas iš Griškabūdžio.- Ar tu nutuoki?
   Igaga pastatė žvakėmis ausis.
   - Ačiū tau! Šaunuolis, žirge, esi,- gyriau meluodamas  ir bijodamas, kad neišgirstų teisybės - ne žirgas jau, ne, mielasis. Ir abu vienas į kitą taip skaudžiai panašūs, kad sutelpame į tris žodžius: nuvaryti arkliai nušaunami.  Ir jau Jonui iš Griškabūdžio:
     - Grok, brolau! Bet kokia neganda sielą užgulusi? Ir ar reikia taip skaudžiai senovę atsiminti?
    Žiūriu į Igagos kairę ir bandau suvokti, ar bent girdi.
   - Oi, Pranuci,- iš toli ir ramiai atsiliepė Jonas iš Griškabūdžio,- pats rašei, kad ,man jau nesunku prie atsiminimų sėdėti - rymoti ilgas valandas, atsimenant kaip Tada ir matant kaip Dabar. Man dar tokiems užsiėmimams trūksta laiko, bet gerai jaučiu tos žiemos dieną , kuomet į pirmą kelionę susiruošė Dženė. Žiema kad ir šalta, bet nešalta. Karietoje Tomas Vaisieta, Vidinis, Amerikos lietuvė Julija Sinkis, besidžiaugianti, kad ištesėjai jai duotą pažadą, būtent todėl ji irgi pirmos kelionės karietoje persona...
   - O taip, o taip. Prisimenu ir ją. Buvo gerokai nustebusi ir mažiau judri. Jau nepavadintum  gyvsidabriu, - įsiterpiau į Jono iš Griškabūdžio atsiminimus.
   - Smagu, kad čia ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, nors taip neturėtų būti,- lyg negirdėdamas  manęs kalbėjo Jonas iš Griškabūdžio, - kadangi parašyta: 1933 metais emigravo į Lenkiją, mirė Krokuvoje 1944m. O gal atsimeni, Pranuci, kur  aš, nors dar neparašyta ir tikiuosi , kad taip greitai nebus, jog miręs kažkur...
   - Oi, Jonai! - suskaudo, lyg būčiau bitės įgeltas.
   - O štai apie mane su sena armonika nei vienu žodeliu  neprisimeni. Argi galiu būti linksmesnis, kai paliktas lyg niekam nebūčiau reikalingas, - liūdnai šyptelėjo Jonas iš Griškabūdžio, vėl truktelėjo  armonikos dumples, pražiodindamas jomis ir save, ir Igagą, ir mane.

Bet, vežėjau, tikėkim, tikėkim
Ta gražia, ta dora išmintim -
Ietis - Žalgirio mūšiui laimėti,
Žodis - širdžiai prakalbint širdim.

Teka teka upeliai, o kelias...
Ak, koks kelias gražus kai širdy
Gieda mažas svajonių paukštelis,
Gieda pilkas laukų vieversys...

   Gal Igaga savo akyje užgesino armonikieriaus iš Griškabūdžio vaizdą, gal tai padarė pats Jonas daina nutilo, o aš ryžtingas, kaip reta ir jaunas, kaip geriausiais laikais:
   - Klausyk, brolau. Atidžiau klausyk, Igaga...Šalin  šitas tavo ienas ir pakinktus. Tuoj pat šalin!  ir tuoju pat - marš! paskui mane į karietos pasostę. Supratai? Klausiu ar supratai, - dar pakartojau matydamas, kad nieko nesuprato, patapšnojau jo kaklą: - Eime, mielasis. Kam ten ankšta, te pasiieško geriau, o mes, kaip sakiau, nusipelnę gyventi geriau. Eime, brolau. Jauti, kad pats dzievulis  mudu veda būti kartu ir nesiskirti.
   - Betgi aš... Ten laiptai. Jau ne šoklus..
   - Eik drąsiai ir jie prapuls, išnyks. Jie daugiau dėl vaizdo, įtaigos. Kaip miražas kad, o einančiam kelio nepastoja. Pasostės erdvė jį apkabina prie laiptų.
   - Eik, eik Igaga. Tu tikrai nusipelnei,- kažkas pasakė.
   - Aš? Arklys? Ir eik, eik Į karietos pasostę?
   - Arklys, kai ienose, o ten  mes, mielas brolau, ponai... O! dar padainuosime. Ir ne  kaip dabar, o kaip Tada.

( XXIV iš "Skaitau save")

2011-09-03 08:27:16
Pelėda

25

:mad:  :writing:                                                                        Karietos pasostėje su Igaga

http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1242-1.jpg

.           Atėjęs į karietos Pasostės erdvę, Igaga nesiskubino jos pagerbti bet kokiu žodžiu tylėjo ir vis smalsavo, neskubiai pasukiodamas galvą ir nemirksėdamas akimis, o pirmi jo žodžiai:
   - O kur krokodilas Gena?
   - Gena? Krokodilas? - neiškart supratau, bet greitai: - Bijaisi, kad nesuvalgytų, ar manai, kad jis dainuoja geriau negu mes?
   - Ne, nebijau, kad suvalgytų. Jau lyg ir laikas. Ir pats, beje, - kad ir ne man , bet ne kartą kalbėjęs, kad nuvaryti arklai sušaudomi.
   - Baikime! Ir daugiau niekuomet apie tai. Gerai?
   - O dėl dainavimo, - it neišgirdęs manęs, - tai tik retkarčiais taip atsitinka, kad bandau padainuoti, tačiau mėgstu dainuojančių paklausyti. Bet dabar gal ne apie tai: - sakyk, vežėjau,  ką man  karietos pasostėje veikti?
   Klausimas toks atviras, suprantamas, bet atsakyti keblu. Truktelėjau pečiais.
   - Surasim ką daryti, Igaga.
   - Jeigu atvirai, atėjau čia pasmalsauti. Išgirdęs tavo pakvietimą, Pranuci, labai jau ne taip kažkas savijautoje pasidarė. Sako, arkliui daug proto nereikia, pakanka, kad būtų stiprus ir vagos negadintų. Man, regis, to užteko, o dabar atsitikę taip, kad jaučiu, jog ne aš kažką vežu, o mane ar veža, ar neša, ar plukdo. Bet tikra tiesa, kad jau senokai užmiršau savo prakaitą. Nepaisant, kad pakinktuose. Karieta važiuoja be mano prakaito. Bjauru tai, labai nesmagu. Regis, kad  daugiau nieko nebeliko, kaip tik kažką atsiminti ir išmokti geriau dainuoti.
   - Taip, taip. Ir, žinoma, neužmiršk išmokti pats sau žvakę uždegti.
   - Tai jau jūs, žmonės, mokykitės, o mano likimas, deja, deja. Anksčiau būdavo, kad geras, ištikimas žirgas mirdavo kartu su raiteliu. Bet kas gali pasakyti, kada tas anksčiau?.  Ak, tiesiog svajonė, jeigu raitelis bent nuskalpuotų, atminčiai pasilikdamas skalpą, bet kur kas tokį matė?  Jam nežinia kam reikalinga jo oda,  mėsa  šunų ir katinų  kotletams, kaulai - miltams sumalti...
   - Igaga, tau gi labai skauda? Kodėl tylėjai?
   - Na, gerai. Truputį čia pabūsiu. Tačiau ne dėl to, kad man įdomu ir gera. Noriu savo akimis pamatyti, kokia jėga dabar vairuoja, veža karietą. Netgi kartu su Igaga.
   - Myliu, tave, balvone, oi, myliu. Ir tu tai žinai, nenaudėli. Sakyk, tau iš tikrųjų reikalingas krokodilas Gena? Ir bendrai, sakyk, ko norėtumei, kad dėl tavęs padaryčiau?
   -  Štai botagas. Taigi, per nugarą,  per nugarą, kad net niežėtų! Veliažin ką priplepėjau. Nepyk, Pranuci, ir užmiršk. Man irgi tenka daug dalykų užmiršti, kad ir tau, ir karietai būtų geriau.- Ir ūmai, ir lyg nusigandęs: - Betgi žiūrėk, ji važiuoja. Be manęs. Ar matai, Pranuci? Karieta važiuoja.
   Stovėjome su Igaga matydami, kaip neskubėdami atgal keliauja medžiai, krūmai, laukai su arimais, visas pakelės gamtovaizdis.
   - Suprantu, kad keliaujame į pietus, priešinga kryptimi, - žiūrėdamas į pajudėjusį peizažą pasakė Igaga.
   - Bet sakyk, kam man vadelės, kai tave nėra ienose..
   - Vadelių, regis, nereikia, tačiau botagą dar pasilik.
   - Tu manai, kad jis man reikalingas? Ar buvo reikalingas?
  - Pasilik, pasilik. Dar gali prireikti,- ir pamačiau Igagos akyse ašaras. Jos didelės kaip pupos. Tačiau išritusios iš akiduobių, tirpo, garavo, miglojo, sklaidėsi pasostės erdvėje ir nemokėjo nukristi po kojomis. Tylėjau, nieko jam nekalbėdamas- šitaip verkiančio arklio nebuvau matęs. Pasaulis judėjo atgal, atrodė, kad į šiaurę, mes keliavome priešinga jam kryptimi. Maži pakelės kalneliai darėsi didesni, panašesni į piliakalnius. Iki žiemos dar toloka, bet atsiminiau tą, būtent pirmą kartą pamatytą pro Dženės langus, važiuojant pirmosios kelionės  maršrutu. Tuomet neatrodė, kad galėčiau, ką užmiršti. Ir iš tikrųjų, argi galima, argi įmanoma?

Irena:
   Į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, daug persipynę ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų, ir likimų ant mūsų žemės. Negalima juos vienašališkai vertinti. Su dideliu noru reikia suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis bus aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti - tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų tautos istorijos puslapį ir galimybę suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti...

   Taip tą pirmą pirmos kelionės dieną kalbėjusi Irena Sėliukaitė. Lig tol neretai surasdavau Trakų gatvėje, kraštotyros įstaigoje, kur ji, kaip sakiau, man būdavo gražiausia. Bet dabar, atsimindamas ją žiemoje, linkinčią karietai prasmingos kelionės, priverstas suabejoti, kad gal tąkart ji net gražesnė. Taip, taip, net ne gal, o tikrai gražesnė. Kiek daug gražių žmonių tais metais lydėjo karietą, šypsojosi jai, šildė geru žodžiu ir prašė nepasiklysti, o kiti, žiūrėk, pametę visus reikalus ir darbus, ryžtingai ateidavo būti jos keleiviais.
  - Matai, ji , bjaurybė, važiuoja. Ir nereikia jai Igagos. Nereikia ir tavęs, vežėjau..
   - Taip, Igaga, ji važiuoja, - atsakau nenuleisdamas akių  nuo pakelės vaizdų ir norėdamas geriau suvokti jos kryptį.  Neatrodo, kad tai labai svarbu, bet vis tik norėtųsi, kad atsirastų kas nors iš to, kaip Tada. Truputį žinau, dar daugiau nujaučiu, kiek nemažai  ko sutelkta Šventosios archyvuose, bet kaip gerai bevertintume archyvų paslaugas, tačiau praėję laikai labiau primena apgeltusias nuotraukas - jos gražios atsiminimais, o gyvenimas jose išblėsęs, išnykęs. Tiesa, Šventoji, regis, sugebėjo įrodyti, kad ir nuotraukas įmanoma atgaivinti jų laike ir būti, kaip Tada.
    Kaip ten jie, a? Taigi Vidinis, Šventoji, raidės A, B ir Jotas, varnas Golius? Ar bent moka pasapnuoti, kaip atrodome karietos pasostėje, - prisiminiau artimiausius bendražygius, kone tapusios šeimynos dalimi. - Kaip Šklėriai? Kas dar numirė? O karieta važiuoja.  Keisti, net neįmanomi dalykai, bet tai, ko gero, esminis karietos bruožas kažkokiais būdais stengiantis išsiveržti iš ankstesnių kategorijų, jų supratimo, kuo greičiau atitolstant nuo pažintos praeities.
   Parašų zonoje, kur sukaupti keturiolikos eilučių nesonetai, pasigirdo bruzdesys. Žvilgterėjau pro petį - kas atsitiko? Tačiau klausa apgavo- reikėjo vėl įsiklausyti į prieš dvidešimt  metų Irenos Sėliukaitės kalbėtus žodžius ir prisipažinti, kad, deja, ir jos, ir ne tik jos viltys nepasiteisino.
  - Į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, - girdžiu, bet  karieta jau buvo prisodinta, o ir surastai dokumentais neblogai liudija , kaip atrodęs jos ekipažas. Tačiau tuokart labiausiai neįtikėtina buvo, kad tarp jos keleivių pasirodė Juozas Albinas Herbačiauskas. Visose enciklopedijos parašyta, kad miręs, o jis, prašau - irgi karietoje. Koks melas  a? neretas pasako ir niekam ne tvinkt, kad  gal tai stebuklas, a?
    Galvoje užvirė, smegenys sukunkuliavo.
  - Ponai, kas galėtų mums paduoti su Igaga  kavos, - pasidomėjau ir atsisėdęs įprastoje vietoje ir Igagos paprašiau: - Sėsk, brolau.  Vienas verkiam, kitas verkšlenam, o ar reikia. Kaip kas bus tebus, o svarbiausia įvyko ir, regis, laikas prisipažinti, kad mudviems, Igaga, labai pasisekė. Viena, todėl,  kad nors  septyni aštuoni metai ne tiek j daug, tačiau kai jie paimti iš vieno žmogaus  gyvenimo, tai tiek net labai daug. Ir vienas, ir kitas pasauliniai karai tiek  laiko nesunaudojo, kiek  mudu keliaudami karieta. O kur dar dvidešimt metų, kai mudu tiek daug jėgų iššvaistėme, norėdami atsiminti ir pakartoti tą  kelionę. Ir jau įsitaisydamas ilgesniam pašnekesiui: - Kavos, ponai.  Aš gi prašiau, kad mudviems su Įgaga paduotume po puodelį kavos...

( XXV iš "Skaitau save")

2011-09-08 08:25:45
Pelėda

26

:rofl:  :writing:                                                                                        Kava muškietininkams

Nebuvau kantrus, nes paprašęs atnešti kavos netrukus vėl pašaukiau, tik šį kartą, regis, reikliau:
   - Aš gi prašiau, kad mudviems su Igaga paduotume po puodelį kavos...
   - Tuojau, ponai, tuojau, - atsiliepė priekaištingai,- kavą irgi reikia pagaminti. Niekas tiesiai iš dangaus nekrenta. Viskas per žmogaus rankas.
   Iš balso pažinau Sovietiką, tą dvidešimt keturių eilučių eilėraštį, sukonstruotą, anot jo, pagal mano išplėstinį parašą. Lig šiol dar sakau: o dangau, ko tik nepasitaiko žmogaus nuostatose. Atrodė, jog pakanka parašo pagal vardą ir pavardę, kuriose keturiolika raidžių. Netgi buvo smagu kažką veikti, daryti, kad parašius keturiolikos eilučių eilėraštį, kas nors nepriimtų jo kaip soneto. Taip rūpinantis tyčia  - netyčia susiformavo supratimas vadinti juos parašais arba nesonetais. Ir, atrodo, net neapsižiūrėta, kai karietos pasostėje tokio pobūdžio literatūros kūrinių, taigi nesonetų arba parašų susikaupė gan nemažai. Tuomet net minties prieigose nebuvo sąvokos išplėstinis parašas. Bet štai diena su jos valanda, kai pasirodęs Sovietikas, nesunkiai įtikino, kad tokio rango personai, koks karietoje yra vežėjas, prasmingiau pasirašinėti išplėstiniu parašu, pridedant prie vardo ir pavardės dar ir tėvavardį. Išdavoje prie keturiolikos raidžių (Pranas Karlonas) prisidėjo dar dešimt (sūnus Vinco). Net norėdamas negalėčiau pasakyti, kad man tai nepatiko. Ir dabar atrodo, kad toks išplėstinis paršas yra labai prasmingas, nes juo pagerbiama tėvo atmintis. Sovietiką nedvejodamas pakviečiau į karietos pasostę, bet nedrąsu buvo jį turėti šitaip pasivadinusi. Todėl nedelsęs pasiunčiau Aldonai iš Molėtų paklausimą ar, girdi, įsileidus tokį tipą į karietą, neatsitiks koks noras perversmas literatūrinėje lietuvių kalboje. Žinau, kad Sovietikas ir Sovietikus blogai. Bet man reikia. Kokia iš šių blogybių mažesnė? - klausiau ir išgirdau: ir tas, ir tas gerai - juk nė vieno žodyne nėra, o naujadarą [savadarą:)] kokį noriu, tokį ir pasidarau
  Pajaučiau, kad išplėstinis parašas man darosi vis įdomesnis ir ypatingai po to, kai pabaigoje Sovietiko atsirado nedidelis pasikeitimas, būtent:

Žvaigžde, ar žvaigždele vadinamas,
Nors danguje pašviest iš ten
Neteko niekada -
Ar ne dėlto daug sako kas -
Sovietikas esu...

   Ilgokai nežinojau, kokia dingstis paskatino Sovietiką keistis. Kad ir nedaug. O paaiškinimas atrodęs taip:
   - Mačiau, vežėjau, kaip supykęs daužei veidrodį. Sveikinu, - pasakė ir nutilo, laukdamas ką pasakysiu. Kaip ir aš, jis puikiai žinojo, kad tie žmogaus atspindžiai esmingesni, kurie parodo ne jo paviršinį, išorinį atvaizdą, kaip, sakykim,  fotografija, o jo vidų. Sovietikas atėjo į karietą žinodamas, kas yra jos vežėjas. Bet dabar, išgirdęs jį nepatenkintą, kad raginu greičiau gauti laukiamą kavą, tyčia- netyčia paklausiau:
   - Betgi kada tapai žmogumi, eilėrašti?
   - Man dabar rūpi kava, o ką pakviesite prie jos - dar nežinau.
   - O kada žinosi? - nusijuokiau, atsiremdamas į krėslo atlošą ir nesuprasdamas, kodėl žodžiais rodo lyg į kitokią kompaniją: - Jeigu jau taip, tai, prašau, man smagu čia būtų čia matyti muškietininkus.
   - Gerai, pone, pasistengsiu, bet kava pirmiau.
   - Igaga, tu girdi. Mūsų laukia siurprizai.
   - Tai kad jau... Pažiūrėk!
    Pažiūrėjau ir pamačiau, kad mažas staliukas išaugo, išsiplėtė, išdidėjo taip, kad prie jo galima susėsti kelių žmonių draugei. Ir net jau dabar suskaičiuoti, kiek jų čia bus. Jie lyg užsisakę ir vietas, ir kavą.
   Laikas greitas. Sekundė. Kita. Gal dar trečia. Ir savijautoje lyg padange nuplukdytas debesis atsidengia kita realybė.
   - Gal kas ne taip?- kažkas rūpinasi. Atrodytų, kad Sovietikas, bet tuo patikėti neįmanoma. 
   - Kaip danguje, taip  ir žemėje,
   - O žemėje, kaip karietoje,- tas kažkas tikslina Viešpaties maldą. Ir laikas dar greitesnis. Pasijaučiu, kaip Tada ir mano kalba jau irgi ne Igagai. O ant išdidėjusios stalo garuoja kava ir prie jos susėdę muškietininkai.
    - Taip, taip, mano ponai, tuomet atrodė, kad mano gyvenimą apgaubė sapnas, o aš pats gyvenu tik sapne. Ten vaikštau, valgau, miegu. Ir taip per mėnesių mėnesius. Ir net neįtariu, kad sapnai irgi privalėtų turėti ribas, kurias peržengus galima sugrįžti čia, žemėje. Jūs suprantat?-paklausiau, apžvelgęs negausią, tik keturių žmonių, bet labai mielą publiką. Ir vėl:
   - Jeigu ne, jeigu dar nesuprantate, tai vis dėlto pasistenkite kuo greičiau tai padaryti. Žinoma,  suprantu ir aš, kad pasaulis visuomet bus turtingesnis žmogui, mokančiam jam pasižiūrėti į akis. Bet vėlgi neužmirškim, kad tokių šaunuolių ne tiek daug. Todėl man miela matyti jus esant jų skaičiuje.
   -Kas reikia, tai ir būtina,- atsiliepė iš ketvertuko Milda. Šioje publikoje ji buvo jauniausia, atrodytų, dar neužmiršusi motinos krūtų pieno ir buvo vienintelė moteris. Kiti trys vyrai, - tai Simas, Povilas ir Ignas. 
    - Nemokyk mokytų, Milda. Šitie dalykai mums jau seniai žinomi,- atsiliepė į jos pamąstymą Simonas. Ir paragino:
   - Pasakok, pasakok, dzieduli. Suvokiu taip, kad tavo karieta sumeistrauta sapnuose.
   - O mums būtų įdomiausia, jeigu mus ja pavežiotumei,- vienu balsu prisipažino Povilas ir Ignas.
   Matyt, iš jų tik Simonas nujautė, kad seniai laukiu dienos, kuomet atidaręs karietos duris, pakviesiu juos pirmajai kelionei. Jis čia buvo vyriausias ir jau mokantis mįslingai susikaupti. Tačiau ir jis dar negalėjo žinoti, kad ir man delsti nelengva, nes kaskart vis sunkiau lipdamas į karietą, skaudžiai pagalvodavau, jog gali atsitikti, kad geriausi žmonės, kurie atėjo į mano gyvenimą, gali pasilikti nepavežioti. Ir vis dėlto paskubėti nevalia, nes neduok Dieve, jeigu džiugiai sulipę į karietą, iš jos išliptų nukarusiomis nosimis. Ir tuomet išgirdęs Povilo ir Igno prašymą kuo skubiau juos pavežioti karieta, pasakiau:
   - Aš tai padarysiu, mano ponai. Būtinai. Tačiau į ją nelengva įlipti. Tai netgi sunkiau negu nekrikštui įeiti į bažnyčią.
   - O kas yra, dzieduli, nekrikštas?
   - Palauk, Milda. Tu vis tik jauniausia.
   - Taip, bet aš esu moteris. Ir todėl man bent tiek leista daugiau. 
   - Panele Milda!- pakeldamas balsą sudraudė ją Simonas.
   Milda kryptelėjo akutes jo pusėn ir neatrodė, kad galėtų pasiduoti, tačiau koketiškai tūptelėjusi lyg  scenos artistė ir padėkodama už publikos plojimus:
   -Pasakok, dzieduli.- Ir lyg pati sau: - Šitas pasaulis toks nykus, kad tiesiog nėra kur pasidėti..
   - Ačiū, Milda. Tu man labai padedi. Būtent dėl to, kad šitas pasaulis nebūtų toks nykus, aš ir pabandžiau sukonstruoti karietą be jam būdingų ydų. Bet apie tai kada nors anksčiau, o dabar man labiausia rūpi, kad jūs pirmajai kelionei gerai pasiruoštumėte- mes išvyksime ilgam. Gali būti, kai grįšite atgal, tai jau be manęs..
   - Betgi tai irgi sapnas. Beje, ko gero, tas pats, kuriame, dzieduli, buvai, kai karietą gaminai,- pasakė Ignas, o Povilas :
   - Savo garbe liudiju, kad esi sapnų žmogus. Panašiai kaip pasakų karaliai neapsieina be pilių, taip tu, dzieduli, be sapnų. 
   - Užtat mes tave mylim. Labai  mylim- įsiterpė Milda.
   - Nereikia taip, nereikia, nes dziedulis tuoj pradės verkti, o tuomet jau iš jo nieko neišgirsim, - tarė Simonas..
   Žemė palingavo, dangus pasisupo lyg Dzūkijos senųjų  pirkių lopšiai. Kada tai būta, a? Kada? Jau nemažai smegenų užgriozdė užmarštis. Gal todėl ir šią publiką taip nelengva kviesti kelionėn baiminantis, kad ji jau pavėluota. Bet argi?
   - Mildute, kiek tau metų?
   - Kovo mėnesį buvo metai, o dabar jau...
   - O dabar jau metai ir net vos ne šeši mėnesiai.
   - Tai va!- reikšmingai atsiliepė
   - Bet vis dėlto ilgiau delsti nėra laiko.
   - Valio! Valio! Valio! Mes tuoj važiuosim karieta!-vienu balsu pašaukė Povilas ir Ignas. Jie abu vienmečiai, tačiau Povilas keliais mėnesiais vyresnis.
   - Nors abu jie nenuoramos,- girdžiu Simoną, - bet žmonės kaip žmonės. Kai verkia, tai verkia, kai džiaugiasi - džiaugiasi. Numanau, dzieduli, kad tau keblumų sudaro kelionės  maršruto planas. Deja, ne ką galiu padėti,  tačiau dėl arklio karietai... Labai prašau- leisk, aš jį tau parūpinsiu.
   - Tai, mano bičiuliai, atsitiks tik tuomet, kai karietą taip sulopysiu, kad kelionėje nieko nepamestume.
   - O mes tau ir lopyti padėsime,- vėl kartu Povilas su Ignu.

( XXVI iš "Skaitau save")

2011-09-10 09:09:31
Pelėda

27

:rain:  :writing:  :love:                              Apie Baltramiejaus naktį ir D`Artanjano arklį

.  - Kaip patikusi mano paruošta kava?- pasiteiravo Sovietikas.
   Kurį laiką dairiausi, norėdamas surasti muškietininkus, tačiau jų nebuvo. Prie nediduko, lengvo staliuko - aš ir Igaga. Ant staliuko du tušti puodukai.
   - Igaga, Sovietikas klausia, kaip patikusi kava.
   - Yhahaha! nusižvengė atleistas iš pakinktų ir ienų vergovės ir jau kaip žmogus žmogui: - Ne kurčias. Dar girdžiu. Gera kava, Pranuci. Pasakyk jam. Gali juk būti, kad jis mane girdi tik kaip arklį.
   - Kai būdavote ienose, iš tikrųjų girdėdavau tik kauškantį kelionėje kanopomis ir nei karto, kad žvengtumei. Dabar pirmą kartą, bet aš čia dar naujokas.
   - O kodėl Sovietikas? Keista.
   - Ir jums, Igaga, keista?-lyg nustebo, bet netrukus atvirai ir džiaugsmingai:- Betgi žavu, smagu, kad taip yra. Taip kalbu todėl, kad man nuoširdžiai norisi patarnauti dzieduliui ir bendrai - žmogui. Kalbu apie jį be jo pudros, dažų. Tikiuosi suprantate, nes būnat tokioje karietoje, kuomet jos išvaizda tik dėl akių- esą, yra toks tvarinys, o esminiai dalykai išlydyti į erdvę, nesunku suvokti, kad bet kurį iš mūsų krapštelėjus, dar pamatytume ten Baltramiejaus naktį. Aš, pavyzdžiui, irgi drąsinuosi, ir apie ją taip:

O tylėk, nekalbėk man į veidą,
Aš bijau Baltramiejaus nakties -
Kaip kirvius sau dantis išgalandę,
Pjudos žmones sava praeitim.

   - Tu ką čia ir apie ką? Ar bent žinai, kas yra Baltramiejaus naktis?
   - Laisvas, Pranuci, manyti, kad ir apie Paryžių nieko nežinau,- į mano žodžius atsiliepė Sovietikas ir plačiai nusišypsojęs: - O! Suprantu, kad nelengva man čia bus, bet galbūt kada nors prisiminę pasakys - jis, Sovietikas, buvo pirmasis, kuris šioje karietoje nepabijojo pasižiūrėti į save be grimo. O tuomet jau... Betgi, ponai, pagyvensim - pamatysim,- ir linktelėjęs kaip seniausios civilizuotos šalies pilietis, turbūt kinas ar japonas, pridėjo ranką prie širdies.
   - O ne, neskubėkite išeiti. Aš dar norėčiau išgerti puoduką kavos,- sukruto Igaga.
   - Ačiū. Aš labai greitai tą padarysiu,- pasakė Sovietikas, tačiau Igaga jo skubėti neleido. Stumtelėjo arčiau staliuko krėslą,  paprašė prisėsti ir išklausyti, ką jis matęs girdėjęs, o pažiūrėjęs į mane:
   - Žinau, vežėjau, kad ir man pasakysi, jog niekuomet Paryžiuje nebuvau. Bet tai netiesa. Gal tu užmiršai ar dar nespėjai atsiminti, tačiau ten buvau. Ir net pamačiau tai, kas man skaudžiai rūpi. Sakyk, - paklausė jis, - ar žinai D`Artanjano žirgo, atsiprašau... DArtanjano arklio, o dar tiksliau, jo kuino vardą?
   - Igaga, betgi, regis, aš privalėjau būti pakinktuose, o tu štai su vadelėmis ir botagu,- nuoširdžiai nustebau išgirdęs: - Ir sugalvok tokį klausimėlį, a!
   - Viskam savo laikas. Tik gurkšnodamas Sovietiko paruoštą kavą supratau, kad jo arklys panašus į mane.
   - Kieno- jo?
   - Taigi, sakau, kad D`Artanjano.  Negi sakysi, kad ir jo nepažįsti?
   Atsistoju, vaikštau po pasostės erdvę ir jaučiau, kad negebu išeiti iš atrodytų absurdiško pokalbio. Be to dar bandau gudrauti - užsiimu nesąžininga diplomatija, nes nedrąsu prabilti, kad man su savo muškietininkais nereikia trenktis į Prancūziją. Puikiai žinau, kad šioje vietoje prie stalo, tik gerokai didesnio, sėdėjo Milda, Simonas ir Povilas su Ignu, save vadinantys  lietuviškaisiais muškietininkais. O, kaip norėtųsi, kad bent kuris iš jųdviejų - ar Igaga, ar Sovietikas - prabiltų apie juos - girdi, irgi bent regėję. Bet anieji apie tai tyli ir kalba apie ką kitą, ko nežinau ir atrodo, kad to negali būti. Atmintis it nerami paukštė skraido po laiką šen, ten, dar kažkur ir nieko kito nebelieka daryti, kaip arba pačiam kalbėti, ką čia matęs, arba klausyti ir tylėti, bet nebūti aktyviu pašnekesio dalyviu neįmanoma.
   Išėjo pavaikščioti po erdvę ir Igaga. O prisigretinęs prie manęs vėl prašneko apie svarbiausią jo pamatytą Prancūzijos reginį, taigi apie D`Artanjanui tėvo dovanotą arklį:
  -Truputį ne toks, bet labai į mane panašus. Dvylikos- keturiolikos metų. Skapas. Sartas,
  - Betgi tu ne kastruotas ir ne sartas. Kita vertus, kad taip pamatytumei D`Artanjano arklį nereikėjo trenktis į Prancūziją. Pakanka atversti Aleksandro Diuma Trijų muškietininkų romano pradžią ir perskaityti: Šis kuinas kad ir vežliojo, nuleidęs galvą žemiau kelių- dėl to ir apynasris nebuvo reikalingas- vis tiek dar nueidavo per dieną aštuonias lje
   - O tai daug?
   - Ne tiek mažai. Per trisdešimt penkis kilometrus.
   Igaga nieko neatsakė. Pavaikščiojo, pasižvalgė, pažiopsojo, bet matėsi, kad jo galva užimta mįslėmis.  Jau buvau sugrįžęs atgal prie staliuko ir suradęs ten seną, beveik dvidešimties metų senumo Kalba Vilnius savaitraštį. Jau kelintą kartą skaičiau Liucijaus Vanago pašnekesį  su manimi. Net nepastebėjau, kai priėjęs Igaga pasiteiravo:
   - Pranuci, jeigu nuvarytų arkliu nesušaudo, kiek jie dar gyvena?
   Pakėliau galvą ką  beatsakyti, a? Tačiau Igaga ilgai nedelsė:
   -Turbūt taip nebūna, kad nesušaudytų, - sulapsėjo storomis lūpomis. Ir jau tuomet aš:
   - Ar ne todėl iš Prancūzijos prireikė sugrįžai? Bet, mielasis, būti jaunam ir arti žeme lengviau, negu taip, kaip dabar mudu. Tik neklausk, kiek tau metų, nes aš tikrai nežinau kiek. Bet va parašyta, kad į pirmą kelionę išvažiavome, apšveičiami Ožiaragio žvaigždyno. Ir tai buvo 1994 aisiais. Kiek tau tuomet metų, nežinau.
   - Na taip, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.
  Sugrįžęs Sovietikas padėjo ant staliuko kavą.
   - Ačiū. Aš gal- ne,- pasakiau.
   - Nepatiko?
   - Vis maniau, kad alchemikai savo laiką paieškoms veltui išeikvoję. Dabar pradedu abejoti, kad gal ne visiškai taip. To gėrimo, to eliksyro, prailginančio žmogaus gyvenimą nesurado, tačiau kažkokį antpilą, užpilą, kad ir kavai paskaninti, vis dėlto jie surado. Ir tuomet jau neįmanoma iš galvos išmušti to, kas prieš minutę, kitą buvę, bet dabar net ir pėdsakų nesimato. Kaip, sakysim, Igagai Prancūzija su D`Artanjano arkliu.
   - O ką jums sunku ir galvos išmušti?
   - Man? Man irgi, deja.
   - Būtent.
   - Aš dabar nenoriu apie tai kalbėti. Reikia palaukti. Gal netyčia susapnavau. O gal tokių vaizdinių net sapnuoti nereikia. Atsigeri šitaip pagamintos kavos ir prašau. Lyg įeitum į kitą pasauli, kuris, beje, neužsimiršta. Štai kalbu su tavimi, su Igaga ir vis laukiu, kad į erdvę ateis lietuviškieji muškietininkai, kažkada, beje, ir Igagai išgelbėję gyvybę. Ė, bet tai jau kita kalba, -pamojau ranka ir padėkojau: - Ačiū, aš kavos negersiu.
   Igagos ausys atsistojo piestu.
   - Jūs, Igaga, taip pat ne? - pasiteiravo Savietikas.
     - Aš labai  jums dėkingas. Labai. Net manau, kad man nepakenks ir du puodukai,- prislinkdamas prie savęs  man padėtą kavą pasakė Igaga.  Beje, kai kalbėjote apie Baltramiejaus naktį, atsiprašau, bet ne ką supratau. Norėjau tik sužinoti, kodėl vadinatės Sovietiku.
   - Todėl, mielas Igaga, kad žmonės būtų atviresni sau. Sovietikas todėl, kad šitos masės arba, sakykime, košės, mano sandaroje daugiausia. O tokie dalykai ne greitai išnyksta.  Būtent todėl ir į Baltramiejaus naktį parodžiau. Sakau gi, krapštelėjus giliau savyje, net tik sovietiką, bet ir Baltramiejaus naktį išvysime. Ir tu, Igaga, ir ypatingai dziedulis, kadangi tokiame sultinyje ilgiausiai išmirkytas. Kone nuo lopšio. Todėl dabar stengiuosi, kad  karietoje  atsirastu kuo daugiau eilėraščių su išplėstiniu dziedulio parašu.
   Igaga gurkštelėjo iš puoduko kavos ir nusišluostęs storas lūpas servetėle:

O tylėk, nekalbėk man į veidą,
Aš bijau Baltramiejaus nakties -
Kaip kirvius sau dantis išgalandę,
Pjudos žmones sava praeitim.
   - O toliau?- paklausė.
   - Toliau dar neparašyta. Bet tokius dalykus geriau žino dziedulis.
   - Aš? Tu ką! Irgi kavos prigėręs? Atsipeikėk!-daugiau įširdau, negu nustebau.
   - Dzieduli, mielas mano, neskubėkime vaikėti. Tik vaikams tinka pasakos, kad kūdikius gandrai atneša. Eilėraštį irgi reikia užraugti ir gimdyti. Esu tavo tikras kūdikis ir tai liudija išplėstinis parašas. Mes čia visi sovietikai, visi...
   Nepajaučiau, kaip atsiėmiau Igagos sau prislinktą mano kavą.
(XXVII iš "Skaitau save")

2011-09-16 08:04:09
Pelėda


» Kūrybos oaze » SKAITAU SAVE » SKAITYMAI