Scenarijaus vingriuose

Scena III
     
    Patalpos prieblandoje už apvalaus, masyvaus stalo nemenkas būrelis vyrų- moterų. Nuo jauno iki solidaus amžiaus. Visi sėdi, išskyrus Įžanginio Žodžio Kalbėtoją. Tai Aukščiausiojo Pasitarimo nariai. Prieš kiekvieną jų dujokaukė. Vidury stalo magnetofonas.

ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS. Ir taip, Aukščiausiasis Pasitarime. Dabar jūs viską žinot. Faktas, kaip blynas, o blynas prisvilęs, jeigu neblogiau.
KALBĖTOJAS I  O jeigu blogiau?   
ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS  Tegaliu, pone, tik pasikartoti. Prieš jus irgi dujokaukė. Galite ją užsidėti, galite- ne. Jūsų valia, tačiau jautėme pareigą pasirūpinti, kad sveiki atėję- sveiki sugrįžtume. Taigi prašom apsispręsti. Tuoj įjungsiu magnetofoną. 

     Aukščiausias Pasitarimas sujudo sukruto. Pirmasis dujokaukę dėjosi Įžanginio Žodžio Kalbėtojas. Keli pasekė jo pavyzdžiu, tačiau didžioji Pasitarimo dalis dėl kažkokių priežasčių atsisakė tokios apsaugos. Moterys, matyt, ir dėl nenoro sujaukti šukuosenas. Bet štai Įžanginio Žodžio Kalbėtojas paspaudė magnetofono mygtuką ir iš ten pasigirdo Klyksmas, skaitantis savo naujausią kūrinį „Nugirstos mintys“.

KLYKSMAS        Jei geri kartą per savaitę – esi buitinis alkoholikas.
                      Jei geri kas antrą dieną – esi alkoholikas.
                      Jei geri kiekvieną dieną – esi didelis viršininkas.

                      Jei sėdi  kalėjime – esi tu smulkus vagišius.
                      Jei sėdi seime ar vyriausybėje – esi tu...

KALBĖTOJAS II Viskas? Cha. Negi viskas? O norisi, kad nebūtų viskas.  Norisi, kad...
KALBĖTOJAS V  Ir ko stebiesi – norisi, norisi... Už haiku beveik penkis kartus didesnis kūrinys. Skaičiuok, berods septyniasdešimt aštuoni skiemenys jame. Daug norėsi, mažai turėsi.
KALBĖTOJAS II  Aš ne todėl, ne dėl skiemenų. Dėl to, kad protą klibina. Supranti? Visi žinome, kaip keblu suvokti, kuomet geriau būt, o kuomet –ne, geriau nebūti...
 
   Dialogas vyksta, kai dujokaukes užsidėję Aukščiausiojo Pasitarimo nariai, jas nelengvai nusiiminėja.

KALBĖTOJAS IV  Štai jums dar viena, dvejomis užsimaukite, jūsų ekscelencija, kad smegenyse nedvoktų.   
     
           Ir stipriai per stalą numeta jam sunkiai nusimautą nuo galvos dujokaukę. Įdėmiai pasižiūri į vieną, kitą, trečią...

KALBĖTOJAS IV Iš kur jūs, ponai. Ir – kas jūs? Atsiprašau, kad ne ten pataikiau.

     Pasigirsta sąmyšis, triukšmas. Tai praradus sąmonę, nesugebėdamas nusiimti dujokaukės, čia pat, ant stalo, nukrenta dar vienas susirinkimo dalyvis.  Krisdamas užkliudo ir magnetofoną, iš kur pasigirsta moters pasakojimo įrašas.

E. KUHANSKIENĖ  Žinot, jau seniai, labai seniai. Nu, aš neatsimenu, bet labai labai seniai. Užėjo tie sovietiniai laikai. Čia labai jau buvo priespauda ta sunki. Šitą giesmę sukūrė kunigas, bet kuris kunigas, tai aš autoriaus negaliu pasakyti. Ir jinai, žinokit, nuostabi giesmė. Ją kai giedi, tai, žinokit, žavi tą žmogų ir darosi žmogus kažkokis kitokis.
    Nu, mes jos prašom. Gal ji ir paguodžia mus. Labai labai nuostabi giesmė. Tai iš visų giesmių... Galiu pasakyti, visos gražios Marijos giesmės, bet man šita giesmė tai ypatinga. Aš ir viena giedu namuose.
 
Marija Pivašiūnų,
Motin Stebuklinga,
Kas jos šaukias, tas nežūva;
Ji paguodžia ir išklauso.
      Spinduliuotas veidas tavo
      Vargo žemę išbučiavo.

Savo sostą čia iškėlei
Dzūkų žemėj tarp vargelių,
Tavo rankos galvas  glosto
Apleistųjų ir bedalių.
     Stebuklingas balsas šaukia
     Prie Marijos žmonės plaukia...
   
Ta va. Giedotau ir giedotau, bet ir ca dar ne pabaiga. Bet gal, sakau, ne visiem Marija patinka. Ką čia žinai. Juk gal net nežinote, kad Pivašiūnų bažnyčioje ant Marijos altoriau net  toks saugumietis buvo užlipęs.  Kaip dabar atsimenu jo pavardę - Sucharenaka. Na, vardo nežinau, tas teisybė. Bet neilgai Sucharena pastovėjo altoriuje. Neilgai. Bet užmiršti, žinoma, nereikia. Stovėjo...

O Marija Pivašiūnų,
Nusidėjėlių gynėja,
Vesk į dangų, vesk pas sūnų
Teismo dieną, užtarėja.

               Giedantis ir kalbantis magnetofonas nutilo. Tyla. Gili tyla, o po pauzės

KALBĖTOJAS IV.  Tegu lieka ji, ši giesmė širdyje - ir šiandien, ir ryt, ir kol tik ji, širdis, yra.
VISI  Tegu!
KALBĖTOJAS IV Tegu širdyje irgi kaip Pivašiūnų bažnyčioje - ji, Pivašiūnų Marija.
VISI. Tegu!
KALBĖTOJAS: Tegu šioje Pivašiūnų Marijai meilėje išlieka atmintis, kad ji ten, visuomet būtų kaip žmogaus kasdienė duona.
VISI  Tegu!
KALBĖTOJAS IV  Ir tegu šios duonos  būna kiekvienam žmogui – duonos, kaip bažnyčios, duonos, kaip Tėvynes...
VISIU Tegu..

   Vėl tyla, kaip anksčiau, bet ji prasminga šitos scenos pabaiga, kuomet pro ją žvalgomasi į Aukščiausiojo Pasitarimo dalyvių veidus

2011-10-27 10:06:35

Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras: 

giedrex26 Parašė komentarų: 8596 2011-10-27 10:29:38 
Marija Pivašiūnų,
Motin Stebuklinga,
Kas jos šaukias, tas nežūva;
Ji paguodžia ir išklauso.
Spinduliuotas veidas tavo
Vargo žemę išbučiavo.

...belieka tik įtikėti į tą stebuklą...ir šalna nebaisi...

                                                                      Scenarijaus vingriuose (5)

SCENA V
       
                                           Viekšnių senųjų kapinių vartai.  Prie jų būrelis smalsuolių - žioplių, atėjusių įsitikinti, ar iš tiesų nuo stulpo dingo Šv. Petro skulptūra.

VIENAS  Dingo tai dingo. Dabar daug kas dingsta ir... amen. Taip bus ir su Petru.   
ANTRAS  Bet sakykite – kam jis ilgapirščiams reikalingas. Jie gi be bažnyčios.
TREČIAS  Taip nesakyk- kam jis reikalingas. Protingam žmogui viskas reikalinga. O skulptūra -  kad ir namui į pamatus.
KETVIRTAS  Baik, bedievi. Šventą Petrą į statybų pamatus? Tai jau - ne! Kas galėtų išdrįsti!
ANTRAS  Taigi ir sakau - jie be dievo.
TREČIAS   Bet gali būti ir taip, kad tos drąsos net nereikia. Tuoj išgirsime, kad, prašom, išsipirkite, jeigu iš tikrųjų esate verti savo tikėjimo. Ir todėl- kodėl to neturėtų padaryti pati bažnyčia?  Joje bedievystės daugiau negu kur... Kita vertus, taip galima pasitikrinti, ko verti parapijonys.
       
          Atvažiuoja policijos mašina. Pro jos priekines duris išlipa kinologas su šunimi Pro kitas
               duris – dar vienas policininkas, kuris padeda išlipti  apyjaunei moteriai.

KINOLOGAS.  Rodykite, ponia.
MOTERIS  Tai kad nėra į ką rodyti. Stulpas tuščias. Buvo buvo... Ana, kunigėlio paklauskite. Buvo, buvo, o žiūriu - nėra. Tuščias.
KINOLOGAS. Paklausiu,  paklausiu, bet dabar tavęs  klausiu. ( į žmones) Prašau nevaikščioti. Neužtrypkite  Šv. Petro pėdsakų.
            Atvažiuoja  antra mažina. Išlipa kunigas ir prisijungia prie dviejų policijos pareigūnų su 
       šunimi ir moterimi 

KUNIGAS. Garbė Jėzui Kristui. Būtų maloniau, kad aš Jūsų būčiau palaukęs, bet... lyg ir skubėjau, o, žiū, visa  žmonių bažnyčia mane aplenkė. Kokios naujienos?
POLICININKAS. Tik ką iš mašinos išlipome. Kelių minučių skirtumas.
KINOLOGAS  (į publiką)Prašau gi. Neikite arti vartų. Netrinkite Šventojo Petro pėdsakų ( ir policininkui su kunigu)  Mudu su Vokiečiu trupučiuką paskubėsime. Nagi, vokietuk, bėgte marš...   

                       Su šuninimi bėga link kapinių vartų

POLICININKAS  Tegu jie ten apuostinėja. O jums, ponia, vienas kitas klausimėlis. Sakykite, kada paskutinį kartą matėte Šv. Petrą? Gal jis jau nežinia kada dingęs?
MOTERIS: O ne! O ne! Į šitas kapines ateinu beveik kasdien. Čia tiek daug darbo... o ! Čia tiek darbo, kad melskis ir melskis, o per daug nebus. Bet pirma malda visuomet Šv. Petrui. Ateinu, atsiklaupiu, persižegnoju. Taip ir šiandien – atėjau, atsiklaupiau, persižegnojau... Meldžiuosi.
KUNIGAS  O kai atėjote, jis dar buvo?                   
MOTERIS. O kaip gi. Pasimeldžiau. Ir tik tada žiūriu gi - Petro nėra. Tuščias stulpas.
POLICININKAS. Betgi taip nebūna.
MOTERIS  Jeigu man kas būtų taip sakęs, kaip dabar jums sakau, irgi būčiau netikėjusi.
                             
                               Policininkas sužiuro į kunigą

KUNIGAS  Neįtikėtina, bet bažnyčioje panašūs dalykai vadinami stebuklais. Todėl nedrįstu netikėti, ką girdžiu iš Petronėlės lūpų. Pažįstu ją. Tai kaip Teresė. Žemaičių Teresėlė. Keliai nuo kluponės  ištinę, o negirdėjau, kad pasiskųstų.
POLICININKAS  O jūs, kunige, kada matėte?
KUNIGAS. Per dieną ne vieną kartą. Tačiau šį Petrą, kuris ant vartų stulpo- vis tik senokai. Tai senos kapinės. Bet kad  jis čia buvo, tai, žinoma. Kad nebuvo, net ir stebuklai negalėtų paneigti.
POLICININKAS. Ponia, jums reikės pasirašyti, ką čia kalbėjusi. Tai irgi svarbu. Atrodo taip, kad būtent jūs tą Petrą nuvijusi nuo stulpo.
MOTERIS. Kaip tai galima, a?  Kaip taip galima!
POLICININKAS. Nesakau, kad pasiėmusi  šluotą ar baslį. Bet užkeikimų galia turbūt prilygsta poterių galiai. „Dink iš čia, kad tavęs nebūtų, nelabasis“...  Aš čia kaip pavyzdį. Ir dingo.
MOTERIS  Tai gal man aiktelėti, kad su šitokiu raštu atsistotumėte Petro vietoje? Jis čia buvo su knyga,  tu su šituo raštu. Panašu. Tik va raktų neturėsi.
POLICININKAS.  O - cho! O maniau davatkėlė ir tik. O - cho! Bet sakyk, kas man apklausos protokole parašyti? Protingiausia būtų užmiršti, ką kalbėjusi, betgi – prie liudininkų. 
MOTERIS: Taip ir rašyk!
POLICININKAS. Tai gal ir poterį pridėkim... Tą, kuriuo nuvijai nuo vartų stulpo Šv. Petrą.
KINOLOGAS  Petras, kaip sakoma, dingo nepalikdamas pėdsakų, o štai ponai... Nagi, Vokietuk...
   
     Ir šuo lyg nusikaltėlis pritapeno  prie Petronėlės, atsistojo ant užpakalinių kojų ir nepiktai ją apsikabino.

2011-10-30 09:05:55

Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras: 

Taurija Parašė komentarų: 4539 2011-10-30 10:31:50 
Pats Petrelis ,matyt, išėjo tvarkos daryti  , gal šunelis kelią nurodė...Nekaltas Petronėlės meldimasis, malda tik nelabuoius nugena
Šmaikštus pasakojimas. Patiko.

                                                      Scenarijaus vingriuose (7)

SCENA VII

VIDINIS  O ką, jeigu mes  tyčia –netyčia nusigautume  pas Joną į Griškabūdį. Senokai būta. Knieti ir į bažnyčią, o dar geriau - ir po bažnyčią paspoksoti.
PELĖDA  Bažnyčioje  meldžiamasi. Bet gi Visi Šventieji. Manau, ir Jono namai bus užimti jais.
VIDINIS  Ko gero. Bet mums tik į naudą. Nebūsime jiems atskiru rūpesčiu.
ŠVENTOJI  (nuo etažerės) Jeigu manote, kad ir aš skubu ten nuvažiuoti, tai –ne. Linkėjimus, prašau, perduokite, bet ten nevažiuosiu.
PELĖDA. Ogi kas čia dabar- nevažiuosiu. Kas atsitiko, Šventoji?
ŠVENTOJI  Nevažiuosiu. O jeigu, dzieduli ir dėde Vidini,  tempsite prievarta, susirgsiu. Kai tokia, kai serganti - tesu tik  šlamštas ir niekam  nereikalinga.
VIDINI. Kas atsitiko? Bent  jau man neatrodo, kad kažkaip nuskriaudžiau.
ŠVENTOJI  Ha. Neatrodo. Dėdei Vidiniui neatrodo. O tau, Dzieduli? Irgi neatrodo? Taigi, ir man neatrodo, kad  kas nuskriaudė, bet aš ne nuotaka ir po svetimus kampus trankytis nenoriu. Ir nemanau, kad kažkam galėčiau būti palikimu.
VIDINIS  Ak va kaip!
PELĖDA  Žinojau, Šventoji. Ir aš, tavo dziedulis, ir dėdė Vidinis, ir dėdė Jonas taip pat... visi žinojome, kad toks pokalbis bus, tik norėjosi - bent aš asmeniškai – kad jis nutoltų, geriau subręstų. Bet ir dabar netikiu, kad tu, Šventoji, nesuprastume, kodėl mums labai rūpi tavo kuo geresnė ateitis.
ŠVENTOJI  Ar man, ką dabar kalbate, užrašyti?
VIDINIS  Mums  su Pelėda tai nebūtina, o pačiai... Kodėl gi ne? Atmintis visuomet turi bent mažytį krislelį žavesio. Galbūt kada  nors toks krislelis ir tau  į akis sušvis. Na, žinoma, praeitimi. Mudu su dzieduliu jau Anapilio duonelę  valgom ir štai vieną dieną  atsimeni...
ŠVENTOJI   Dar judviejų laukia paskutinis balus, o iki jo toloka. Juodu ant balto įrašyta 2039 metų data.
VIDINIS   Aš apie savo paskutinį nė mur – mur. Tyliu. O dziedulis, na taip, pasireklamavo. Te Dievas leidžia jam sulaukti  tų metų šviesos akyse. 
PELĖDA. Turbūt, Šventoji, prisimeni Harker.
ŠVENTOJI. Ne dzieduli, jos neprisimenu, bet žinau iš kitų kalbų...
PELĖDA: Taigi, buvo  buvo... Nors tiesą sakant, labai nedaug  buvo, bet vis tik buvo. Žinai, kaip mums jos nesinori niekam atiduoti.  Ir šitaip, ir kitaip darome, kad būtume kartu... Ir dar ilgai, matyt, visaip darysime, kad būtų su mumis, tačiau tikrosios Harker jau nebus.

                   Nedidelė pauzė.

Bet apie ką  aš čia? Būna, kad iš smegenų į gerklę įplūsta daugiau, bet gi nevalia, kaip atėjo, taip išleisti. Tik jau nemanykime, kad  Harker galėjusi patikėti, kad jos paskutinis  balius atsiras taip anksti. Aš pagal sveiką  protą  specialiai nukėliau jį kuo toliau, nes sakoma: padėk sau, tai ir Dievas padės. Bet jeigu ir taip, tai bent jau man niekas negeba pasakyti, kad iki anos datos dar marios laiko.
             
                 Vėl nedidelė pauzė

Šventoji, tu nepyk. Pats jaučiu, kad ne tie  žodžiai iš burnos. Štai ir vėl niekaip negaliu pratylėti, kad laike būti  žmogui įdomu tik tuomet, kai  gyveni  energija  trykštantį  gyvenimą.  O dabar jau visos mano dienos kaip nelinksma aimanėlė. Pačiam nesmagu save tokį perskaityti, bet dar blogiau būtų vaidinti.
Na, o tu, Vidini, ko tyli? Ar manai, kad man čia taip paprasta. Kalbu kalbu ir nesugebu pasakyti, kad, girdi, mes, Šventoji, apie tave galvojame, norėdami būti tikri, kad nepaliksime etažerėje po užrakintų namų durų spyna.
VIDINIS   

Iš kur atėjusi?

Net nesuspėjau susivokti -
Žali šaltiniai užgiedojo
Į paukštį, akmenį, į smėlį...
Dabar ir pats ant rankų paimu mažytį šaltinėlį,
Pro jį žiūriu, kaip kas kada atrodė
Ir pirmas įspūdis, deja -
Proza neišbučiuos tikrovės.

Mačiau, kaip krentama į žodį -
Nuoga, kaip vėjo gusis,
Žiežirba nakties ugny ---

Kas – ji?

Bandau ištart:
-  Žinau, o Ašašai!
Bet delnas užčiaupia pražiotą burną
Ir sužinau, kaip ten, giliai savy,
Atskrido gulbė,
Gulbinas krypuoja aplink ją.

Kur iki šiolei buvę?
Kodėl, girdėdamas nepatikėjau,
Kad paukščiai, gūžtose sutūpę
Slapukę peri,
Valstybę peri, Ašašai?

Tik į žemėlapį ar priimta ji bus,
Kol iki pakraščių dangaus
Ryškėja kontūrai Žmogaus...
Šešėliais, nuojautomis, išmone lakia
Į erdvę terpias pamatai,
Kad, regisi, sapnus galiu nokinti
Ir juos įaust į reginio peizažą.

O jos karalius – kas?
Nejaugi Aš?

O Ašašai,
Priglusk,
Stebėk
Ir atsimink valstybės vardą.
Nejaugi, paukščių išperėta,
Gebės išlikti slapuke?

ŠVENTOJI  O apie ką  čia?
VIDINIS  Tai kad nelabai žinau. Kažkokios užuominos. Kažkas tokio, kas įsiterpia į sielą norint pabūti valstybėje, kuri  tavo. Kurioje karalius būtent tu. Ir nugalėti savimi mirtį netgi kitaip negu Kristus. Po Kristaus pergalės  žmogui eikia mirti ir tik tuomet keltis ar būti prikeltam
PELĖDA> Beje, toks dalykas, kad tave į paveldą  atiduosime Jonui iš Griškabūdžio, neįteisintas. Ir žinoma, kad be tavo sutikimo – ten niekuomet ir nebūsi. Ir vykstame  mes  ne dėl to. Varnas Golius turbūt ir tau sakęs, kad  Jonas iš Griškabūdžio užblokuotas. Ateiti pas mus ar kitur negali, tačiau kol kas niekas  nekliudo  mums pas jį nueiti. O ryt? O poryt? Ar kas žino, kaip pasielgs Aukščiausiasis  Pasitarimas...
O ar tu  važiuosi  su mumis  ar ne- spręsk pati.
ŠVENTOJI. Ne, aš nevažiuosiu. O linkėjimus, žinoma, jam  perduokite nuo manęs.

2011-11-01 00:52:23

Pelėda

                                                                            BŪTIES VINGRIUOSE(9)

  SCENA IX

          Vidinis išgirsta pabeldimą į duris. Pasiklauso, o išgirdęs antrą kartą, atidaro jas.
              Mato - šunelis Kandžius, pasipuošęs neįprastu rūbu.  Snukutis, ausys ir uodega
              išnertos  pro iškirptas skaros kiaurymes . Joje taip pat dvi iškarpos akims atidengti.
              Skara  vietomis subanguota klostėmis, kraštais nukrenta  arti grindų Matyt margomis   
              kojinėmis  apautos kojos.

KANDŽIUS
            Štai  aš.
            Ar jaučiate -
            Dėl nuotaikos atėjęs.
            Gesinki ugnį židiny,
            Užtrenk paskui save duris
            Ir žengte  - marš,
            Paskui mane  - pirmyn!

VIDINIS. O dangau! Negi tu čia, Kandžiau. (dairosi ir šaukia) Kandžiau! kur tu! Netikiu, kad tu čia. Ateikit, žmonės! Ir greičiau, kol dar vaiduoklis neišnyko. Tikrai, netikiu, kad tu. Iš kur toks šventiškas. Negi tik dabar grįžti iš Simajudo  atlaidų Marcinkonyse.
KANDŽIUS  Au! Au!  Žinoma, kad – ne. Kokie tie atlaidai bebūtų - au, au - jie neįdomūs. Visi panašūs. Prie tų pačių altorių.  Au, au. Taip, taip, tie dalykai neįdomūs.
VIDINIS  Kandžiau, betgi čia tikrai ne tu. Protingas. Beveik kaip ... Na kaip...
KANDŽIUS  Kaip vietinės reikšmės poetas Vidinis. Beje, jūsų irgi nepažįstu. Kalbu apie Vidinį, kurį gerai pažįstu. Manau, kad atradus (ar gal sukūrus) Ašašai valstybę, jis bus tikru jos poetu.
VIDINIS  Mano namuose kvailių ieškai? Kandžiau, kas su tavimi atsitiko?
KANDŽIUS Nesuprantu, iš kur tokie klausimai. ( pašaukia) Dėde Vidini, ateik čia. Šis ponas kažko nori, bet nežino – ko.

                                  Ateina persirengėlis I

PERSIRENGĖLIS I  Aš čia, mano ekscelencija. Ką paliepsite?
KANDŽIUS. Tiesiog pasakykite, kas esate. Au, au.
PERSIRENGĖLIS I   Esu Vidinis. Vietinės reikšmės poetas. Bet tikiuosi, kad taip neilgai. (Vidiniui) Jūs  ieškote manęs, pone?  Bet dabar daug kas. Ieško, ieško ir vis nori kažką išgirsti iš mano AŠAŠAI
VIDINIS  Ašašai? Jūs – ką? Juokaujate?
PERSIRENGELOS I  Paklausykite, pone. O tuščioms kalboms poetai, net jeigu jie vietinės reikšmės, neturi laiko.

Subjuro nuotaika, kai, regis, nereikėjo.
Atrodė, žodį meiliai tardamas sakiau -
Nepaskubėkim riešuto prakasti,
Jeigu burnoj dantų nėra -
Išaugs,
Na, o tuomet – prašau,
Tačiau dabar gal net dantų nereikia...

VIDINIS: Betgi tai plagiatas. Tikras. Neabejotinas. Jūs, pone, apsimetėlis ir vagis. Aš jus į teismą.
PERSIRENGĖLIS I Labai nemėgstu, kai kas trukdo.. Aš dar nebaigiau.
KANDŽIUS  Taip, taip. Au, au. Dėdė Vidinis labai nemėgsta, kai jį trukdo. Deklamuok, tai puiku, dėde. Au, au.

PERSIRENGĖLIS I :

Išgirsk save,
Ir Ašašai girdėsi
Įslaptintą valstybę.
Duok, Dieve, tau gražiai žinoti
Kokia dalia į josios būtį įsigaus,
Tačiau dabar ne tai svarbiausia - 
Du „aš“ ir „ai“
Tai atvaizdas tavo trejybės.
Juk iš tiesų aš jums sakau -
Į Dievą esame panašus
Net jeigu kalbam iš sapnų.

Ar nepakanka tiek žinoti
Kad skonį jaustum riešutų?

Na, o kodėl trejybėje du  - aš?
Betgi žiūrėkite, jie nepanašūs
Priešybė jie,
Su kuriančia galia,
Jais netgi grūdus atskiriame nuo pelų.

O Ašašai, nepyk,
Kad prievarta paskubina mane
Į šventą erdvę įsibrauti
Su atgaila - esą,
Proza neišbučiuos tikrovės.
O juk žinojau -
Jeigu riešutaut eini,
Žinok – su kuo...

VIDINIS. Pelėda! Dzieduli. Negi apkurtai? Kur tu? Apsišaukėliai mano namus užplūdo. Dinkite iš čia, nelabieji. Ašašai -tai vienintelis šventas dalykas, kuri savyje girdžiu. Šalin rankas nuo jos, nenaudėliai.
                             
                                   Ateina Persirengėlis II
 
PERSIRENGĖLIS II   Tikrai? Sakai, pone, jūsų namus užpuolė. O! Tai baisu. Taip negali būti. Na, o kas Jūs?
VIDINIS  Kas aš? O kas pats esi? Aš dziedulio, Pelėdos šaukiuosi.
PERSIRENGĖLIS I  Jis mane apkaltino plagijavimu. Ar girdi, dzieduli? Mane? Vidinį. Vietinės reikšmės poetą.
PERSIRENGĖLIOS II. Betgi, betgi... Ką  gi aš čia noriu pasakyti? Aš ne teisėjas. Ir bendrai persirengėlių vaidmenims netinkamas. Pagaliau gi visam šitoms Helovino apeigoms su jo moliūgais netinkamas. Bet žaiskite, žaiskite. Argi gaila? Nors – dėmesio!-  apie tai reikia dar pamąstyti. Gerai pamąstyti. Tai vėlių laikas, prasidėjęs dar Simajudo atlaidais.
KANDŽIUS. Betgi, dzieduli...  Au, au, au! Žlugdai visą vaidinimą, visą šventę. Kaip čia dabar taip?
           
   Renkasi ir kiti Helovino šventės dalyviai, kiekvienas nusistebėdamas KAIP ČIA  DABR TAIP?

2011-11-05 07:51:46
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras: 

radaa Parašė komentarų: 5353 2011-11-05 15:27:33 
Su malonumu perskaičiau. Vis stebinate Jūsų gebėjimu, formomis - atverti savąjam "aš". T.y. gebėjimo, taip atvirai ir konstruktyviai (sakyčiau) - paviršiun iškelti gal net vidinius prieštaravimus, pamąstymuose apie esmę, paskirtį ir t.t. (plati Jūsų tema/os). Paprastai juk - blaškomės savyje ne vienas, dažnai nesugebėdami įvardinti: Kodėl? Kas tai? ..., manau, supratote puikiai apie ką (arba - ką) pasakyti norėjau