Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » BŪTIES VINGRIUOSE » Scenarijai


Scenarijai

Сообщений 1 страница 10 из 13

1

:flag:                                                                                         :flag: BŪTIES VINGRIUOSE

SCENA I

                         Vidinis ką tik atėjęs į Pelėdos „uoksą“

PELĖDA   Kaip sekasi? Kalbu, žinoma, apie poemą „Ašašai“. Atrodo, kad užsidarei, užsimiršai ar dar tingesnis pasidarei. Savęsp(i) pašte nieko iš tavęs nesurandu. Tuščia.
VIDINIS   Nesinori  trukdyti. Keli fragmentai yra. Bet kur juos reikėtų padėti, nežinau. Kol kas laikau juodraščiuose. Kartais Jonui iš Griškabūdžio telefonu padeklamuoju. Sakė, jeigu reikia, galėtų atvažiuoti.
PELĖDA  Nebarė?
VIDINIS   Ar dėl poemos? Sakė, pažiūrėsim, kaip dugną dėsim, bet dabar nėra į ką žiūrėti. Tačiau kai yra toks užsiėmimas - šviesiau. Daiktai pradeda šviest, atmintis pagyvėja. 

     Pelėda  su Vidiniu savi , lyg vienos draugės žmonės. Ir taip nuo vaikystės.  Savo išvaizda  net supanašėję Metų skirtumas  nedidelis, tačiau abu jau prieš dešimtmetį, kai senjorai – pensininkai. Laikas  būtų mirti, bet abu dar , pasak jų, krutantys. Ūgiu už Napoleoną didesni, bet ne kažin kaip. Dažniau bendrauja, kai išsiskyrę.  Dangus juodu apdovanojęs  gebėjimu  pasikalbėti  per nuotolį ir tokį susisiekimą vadina  įvairiai –  dažniau  transindukcija ir transintuicija. Dabar, kaip gyvenimas  aprimęs, išsiskyrimai retesni, kai  gyvena greta, transindukcinis ar transintuicinis bendravimas beveik  nurimęs - susieina, kalba, juokiasi ,ginčijas, mąsto, svarsto, matuoja...

PELĖDA   Lazdą statyk į kampą, o pats, brolau- prisėsk. Štai šneki apie Joną iš Griškabūdžio. Esą, telefonu kalbėjęs. Ar kartais nesakė, kad  žagsėjimas pagauna. Aš jį irgi pagainioju po savo  mintis.  Dabar vis dažniau. Turėtum  atspėti, kam jis man, beje , ir tau reikalingas. Žodžiu mudviems.
VIDINIS   Neketinu spėlioti. Tuščias darbas, Pranuci. Net  ir tuo atveju, jeigu atspėčiau. O kad man jis reikalingas, tai žinoma, bet ne daugiau, kaip visuomet.

     Pelėda pakilo iš krėslo. Neskubiai  vaikštinėjo po nedidelę patalpą. Paskui  sustojo priešais Vidinį ir pasigavęs jo švarko sagą.

PELĖDA  Laikas mums pagalvoti apie palikimą.
VIDINIS   Čia tai bent... Neturėčiau kitų rūpesčių, tai palikimo reikalas galvos tikrai nekvaršintų.
PELĖDA  Aš rimtai.
VIDINIS  Aš irgi rimtai, Pranuci. Kur tu jį matai, tą palikimą? Ką mes turim?  Patys save ir Dalijos padovanotas dvi  lazdas- vieną tau, kitą- man.
PELĖDA  Mūsų amžiuje ir lazda turtas. Aš savąją  paliksiu varnui Goliui. Bet , sakyk, kam palikti Šventąją?
VIDINIS   Šventąją?

     Vidinis  drėbtelėjo į krėslą.

VIDINIS   Šventąją?  Taigi, sakai, Šventąją. Bet paklausyk. Girdi?  Groja. Anksčiau žinojau, kad yra Harker jūros tyla,  arba Harker tyla. Dabar girdžiu ir jos muziką.  Iš jos paskutinio eilėraščio „ atgal“.  Klausyk, Pranuci...  Eilėraštyje  žodžiai,  o dabar... Girdi? Pavirto į muziką.  Ir manęs Jonas klausė, kodėl eilėraščio pabaiga atskirta trimis brūkšneliais ir sudėta  į šešias sulaužytas eilutes. Betgi ir patys žinom ir atsimename.

mėnulio naktyje rinksiu vieną po kito
baltus akmenėlius kely širdim sudėtus
gal rasiu kryptį iki ryto
kur žodis krito
šįkart
pratylėtas

PELĖDA  Gerai, Vidini. Bet nepaskęskime muzikoje, nepaisant kad ji ištirpdyta iš pabaigos paskutinio mums žinomo Harker eilėraščio „atgal“. Susikaupkime. Ilgiems apmąstymams mums nėra laiko.
VIDINIS  Niekuomet nepagalvodavau, kaip eilėraštis ištirpsta į muziką.
PELĖDA  Kaip manai- ar nederėtų mums pagalvoti apie Joną?
VIDINIS   Iš Griškabūdžio...
PELEDA   Na, taip. Iš Griškabūdžio. Bet jeigu žinai tinkamesnę kandidatūrą, sakyk.
VIDINIS  Neskubink, Pranuci. Reikia susikaupti.  Bet kas tuomet mudu bebūsime. Kas? Net į Harker tylos jūrą ar Harker tylą ji mus išmokiusi  įeiti. Ji... Pats žinai, Ji Dievas mums.  O Jonui?  Šventoji gerbia tą žmogų. Bet  tai ne tas pats, kas su juo būti.  O gal pati Šventoji  ką nors  nusižiūrėjusi? Gal reikėtų nuo jos pradėti?

2011-10-25 10:23:29

Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras: 

radaa Parašė komentarų: 5326 2011-10-25 16:16:05 
Gražiai Klyksmas apibudino  Su malonumu paskaičiau ir stebėjausi... Beje, juk tai ir yra tikriausi dalykai. reiktų pasakyti AČIŪ už tai Autoriui ir pasimokyti iš Jo - išlikti SAVIMI.

kieta Parašė komentarų: 1332 2011-10-25 11:50:32 
Griškabūdis ir Sigito Gedos dienorašty minimas ! (2008m. Dienoraščio 520 pusl.)– jį stebina užrašai ant namų fasado, medinis lietuvių klasicizmas!
Ar verta Jums ginčytis su naujalietuviais – Jūs Griškabūdžio centras - jau nemirtingi. 

Klyksmas Parašė komentarų: 97 2011-10-25 10:57:49 
Žaviuosi sugebėjimu taip plačiau atsiverti, net apsinuoginti prieš šią, virtualių sugyventinių ŽŽ tūkstantinę šeimą. TIk TU ir Dalija šiataip galit. IR nepyk už "sugyventinius" nes juk tikrai gyvenam savotiškoje šeimoje, nors konstitucinio teismo sprendimo, vyriausybės nutarimo bei seimo įstatymo įtvirtinančio tokią "šeimą" dar ir nėra. TIkėtina, kad bus, Gal net greičiau nei tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimas

2

:writing:                                                                            BŪTIES VINGRIUOSE (2)

SCENA II

    Jono iš Griškabūdžio vienas iš jo namo kambarių, įrengtų antrame aukšte.  Matosi, kad kambarys dar vis  tvarkomas- pertvarkomas, stengiantis įrengti, pasitelkiant senovinę apystatą - pasieniais ligi suolai, sunkus nemenko didumo  stalas, ant kurio numesti keli sąsiuviniai, netoli jo  etažerės. Nežinia kodėl yra verpimo ratelis . Tai daugiau panašu į muziejaus kampelį.
  Jonas  išima iš burnos  galiuką cigaretės ir, pravėręs langą,  numeta paspjaudydamas :

JONAS Tfu! Tfu! Tfu!Tegu bus paskutinis parūkymas. Išgirsk, dangau.
 
   Sugrįžta prie stalo ir bevartydamas popierius aptinka nuotrauką  Šv. Petro skulptūros, pastatytos ant Viekšnių  senųjų kapinių vartų stulpo.
   
JONAS   O čia kas? Petriukas?  O Viešpatie, iš kur? Net nežinojau, kad mano makulatūroje ir šventieji puodų ieško. Atleisk, Petrai. Taip juokauju.  Dievas  su tavimi, bet  iš tikrųjų, kaip tu  čia ? iš kur?
BALSAS  Ne iš dangaus.

       Lyg išgirsta Jonas. Suklusęs dairosi...

JONAS  O velnias! Ir ausims vaidenasi.
BALSAS. Taip nejuokauk, o tai ... šmakšt kalaviju per ausį ir liksi vienausis kaip anas Kristaus skriaudėjas.
JONAS   ( persižegnojęs, ir pats sau) Senstu. Visi senstam, bet aš turbūt greičiausiai. (vėl akimis tyrinėdamas nuotrauką). Tikrai net nežinojau, kad mano padėliuose esi. Taip, čia geriau  negu stovėti  ant  kapinių vartų stulpo. Šilta, ramu. Niekas netrukdo. Nebent atsitiktinai kas, kaip aš  dabar.  Ech, Petrai, Petrai! Kad tu taip su manimi  ne iš nuotraukos, o... na, kad ir kaip skulptūra. Beje, gera skulptūra. Matosi, kad nagingo meistro pagaminta ir labai įtikėtina, kad jis matęs Leniną.
ŠV. PETRAS  Bet taip ir reikėjo sakyti.  Labas, Jonai. Nepyk, kad atsirandu truputį anksčiau, dar lapkričio 1-osios nesulaukęs.

         Jonas mato, kaip iš nuotraukos „išsikelia“ Šv. Petro statula. Nuotrauka ištuštėja.
 
  ŠV. PETRAS  Taip, gera pas tave. Šilta. O triukšmas manęs nevargina. Bet atsiprašau, kad, paklusęs statulos tvarkai, pats vaikščioti negebu. Statyk į kokį kampą ar kokią pašalę, kad netrukdyčiau.
   
         Nepratardamas  nė žodžio, Jonas deda ištuštėjusią nuotrauką  ant stalo ir stengiasi  pakelti skulptūrą. Ji natūralaus dydžio

JONAS  Oi!  Ne, ne! Taigi tikra statula. Ne mano sveikatai. Tikrai ne...
ŠV. PETRAS. Atsiprašau, bet tokiam sau padėti negaliu.   
JONAS  O kodėl – į kampą? Kodėl-  į kokią nors pašalę? O geresnės vietos net nesurasčiau. Visas langas akims ir ... tik džiaukis, kokį gražų pasaulį Dievas sukūrė.
ŠV. PETRAS. Ir kaip gražiai jo pasaulyje įsitaisė Griškabūdis.
JONAS. Bet, deja, su nuodėmėm ir Griškabūdis, ir...
ŠV. PETRAS. Nebūtų nuodėmių, nereikėtų ir šventųjų. O apylinkių vaizdas tikrai puikus. Ačiū, ponas Jonai, kad paliekate  geriausioje vietoje.
JONAS. Ponas?  Na, taip. Į sveikatą! Vai, atsiprašau. Pirmą kartą toks pašnekovas. Galvoje - vieną, o kalbi - kitą. Negi manote, kad  žinau kur  Viekšniai, o juolab, kur yra jų kapines. O pasirodo, kad žinau. Net jų senąsias kapines žinau.
ŠV. PETRAS   Jūs labi intelektualus žmogus, ponas Jonai. Katalikų bažnyčia daug prarado, kad netapote  jos kunigu.
JONAS. Taip manote?

     Iš pirmo namo aukšto pasigirdo moters balsas

BALSAS  Vai vai ! Tu ir vėl su tą  šalele kalbiesi - kaip ji? Taigi Ašašai.  Nagi visiškai suvaikėjai. Žmonių sarmatykis. Kai sužinos, bus sarmata iš namų išeiti. Reikės iš Griškabūdžio kraustytis.
ŠV.PETRAS  Žmona?
JONAS: Vedęs.
ŠV. PETRAS  Eik žmogau. Ir pasakyk. Tiesą pasakyk.
JONAS  Tiesą? Betgi mane ir taip jau vadina... Na, suprantate? O! Šventas Petrai, tu net neįsivaizduoji, koks triukšmas kilo, kai tą tiesą pasakiau. Kala prie kryžiaus ir verkti neduoda.
ŠV. PETRAS  Eik ir pasakyk. Tiesą pasakyk – Šv. Petras atėjo. Tik va raktus mano pasiimk su  savimi.  Taip gal bus saugiau. Juk, kaip suprantu, Griškabūdis irgi Lietuva.

2011-10-26 13:48:33

Pelėda


--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras: 

giedrex26 Parašė komentarų: 8596 2011-10-27 08:08:47 
...įdomu tam Griškabūdyje gyventi...

kieta Parašė komentarų: 1332 2011-10-26 21:09:15 
OOOOOOOOOOOOOOOOooooo...„kaip gražiai Dievo pasaulyje įsitaisė Griškabūdis!“ 

Taurija Parašė komentarų: 4526 2011-10-26 18:33:59 
Šaunus scenarijus  einu ir aš tų raktų...

Visi komentarai (4)

3

:writing:                                                                                              Scenarijaus vingriuose

Scena III
     
    Patalpos prieblandoje už apvalaus, masyvaus stalo nemenkas būrelis vyrų- moterų. Nuo jauno iki solidaus amžiaus. Visi sėdi, išskyrus Įžanginio Žodžio Kalbėtoją. Tai Aukščiausiojo Pasitarimo nariai. Prieš kiekvieną jų dujokaukė. Vidury stalo magnetofonas.

ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS. Ir taip, Aukščiausiasis Pasitarime. Dabar jūs viską žinot. Faktas, kaip blynas, o blynas prisvilęs, jeigu neblogiau.
KALBĖTOJAS I  O jeigu blogiau?   
ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS  Tegaliu, pone, tik pasikartoti. Prieš jus irgi dujokaukė. Galite ją užsidėti, galite- ne. Jūsų valia, tačiau jautėme pareigą pasirūpinti, kad sveiki atėję- sveiki sugrįžtume. Taigi prašom apsispręsti. Tuoj įjungsiu magnetofoną. 

     Aukščiausias Pasitarimas sujudo sukruto. Pirmasis dujokaukę dėjosi Įžanginio Žodžio Kalbėtojas. Keli pasekė jo pavyzdžiu, tačiau didžioji Pasitarimo dalis dėl kažkokių priežasčių atsisakė tokios apsaugos. Moterys, matyt, ir dėl nenoro sujaukti šukuosenas. Bet štai Įžanginio Žodžio Kalbėtojas paspaudė magnetofono mygtuką ir iš ten pasigirdo Klyksmas, skaitantis savo naujausią kūrinį „Nugirstos mintys“.

KLYKSMAS        Jei geri kartą per savaitę – esi buitinis alkoholikas.
                      Jei geri kas antrą dieną – esi alkoholikas.
                      Jei geri kiekvieną dieną – esi didelis viršininkas.

                      Jei sėdi  kalėjime – esi tu smulkus vagišius.
                      Jei sėdi seime ar vyriausybėje – esi tu...

KALBĖTOJAS II Viskas? Cha. Negi viskas? O norisi, kad nebūtų viskas.  Norisi, kad...
KALBĖTOJAS V  Ir ko stebiesi – norisi, norisi... Už haiku beveik penkis kartus didesnis kūrinys. Skaičiuok, berods septyniasdešimt aštuoni skiemenys jame. Daug norėsi, mažai turėsi.
KALBĖTOJAS II  Aš ne todėl, ne dėl skiemenų. Dėl to, kad protą klibina. Supranti? Visi žinome, kaip keblu suvokti, kuomet geriau būt, o kuomet –ne, geriau nebūti...
 
   Dialogas vyksta, kai dujokaukes užsidėję Aukščiausiojo Pasitarimo nariai, jas nelengvai nusiiminėja.

KALBĖTOJAS IV  Štai jums dar viena, dvejomis užsimaukite, jūsų ekscelencija, kad smegenyse nedvoktų.   
     
           Ir stipriai per stalą numeta jam sunkiai nusimautą nuo galvos dujokaukę. Įdėmiai pasižiūri į vieną, kitą, trečią...

KALBĖTOJAS IV Iš kur jūs, ponai. Ir – kas jūs? Atsiprašau, kad ne ten pataikiau.

     Pasigirsta sąmyšis, triukšmas. Tai praradus sąmonę, nesugebėdamas nusiimti dujokaukės, čia pat, ant stalo, nukrenta dar vienas susirinkimo dalyvis.  Krisdamas užkliudo ir magnetofoną, iš kur pasigirsta moters pasakojimo įrašas.

E. KUHANSKIENĖ  Žinot, jau seniai, labai seniai. Nu, aš neatsimenu, bet labai labai seniai. Užėjo tie sovietiniai laikai. Čia labai jau buvo priespauda ta sunki. Šitą giesmę sukūrė kunigas, bet kuris kunigas, tai aš autoriaus negaliu pasakyti. Ir jinai, žinokit, nuostabi giesmė. Ją kai giedi, tai, žinokit, žavi tą žmogų ir darosi žmogus kažkokis kitokis.
    Nu, mes jos prašom. Gal ji ir paguodžia mus. Labai labai nuostabi giesmė. Tai iš visų giesmių... Galiu pasakyti, visos gražios Marijos giesmės, bet man šita giesmė tai ypatinga. Aš ir viena giedu namuose.
 
Marija Pivašiūnų,
Motin Stebuklinga,
Kas jos šaukias, tas nežūva;
Ji paguodžia ir išklauso.
      Spinduliuotas veidas tavo
      Vargo žemę išbučiavo.

Savo sostą čia iškėlei
Dzūkų žemėj tarp vargelių,
Tavo rankos galvas  glosto
Apleistųjų ir bedalių.
     Stebuklingas balsas šaukia
     Prie Marijos žmonės plaukia...
   
Ta va. Giedotau ir giedotau, bet ir ca dar ne pabaiga. Bet gal, sakau, ne visiem Marija patinka. Ką čia žinai. Juk gal net nežinote, kad Pivašiūnų bažnyčioje ant Marijos altoriau net  toks saugumietis buvo užlipęs.  Kaip dabar atsimenu jo pavardę - Sucharenaka. Na, vardo nežinau, tas teisybė. Bet neilgai Sucharena pastovėjo altoriuje. Neilgai. Bet užmiršti, žinoma, nereikia. Stovėjo...

O Marija Pivašiūnų,
Nusidėjėlių gynėja,
Vesk į dangų, vesk pas sūnų
Teismo dieną, užtarėja.

               Giedantis ir kalbantis magnetofonas nutilo. Tyla. Gili tyla, o po pauzės

KALBĖTOJAS IV.  Tegu lieka ji, ši giesmė širdyje - ir šiandien, ir ryt, ir kol tik ji, širdis, yra.
VISI  Tegu!
KALBĖTOJAS IV Tegu širdyje irgi kaip Pivašiūnų bažnyčioje - ji, Pivašiūnų Marija.
VISI. Tegu!
KALBĖTOJAS: Tegu šioje Pivašiūnų Marijai meilėje išlieka atmintis, kad ji ten, visuomet būtų kaip žmogaus kasdienė duona.
VISI  Tegu!
KALBĖTOJAS IV  Ir tegu šios duonos  būna kiekvienam žmogui – duonos, kaip bažnyčios, duonos, kaip Tėvynes...
VISIU Tegu..

   Vėl tyla, kaip anksčiau, bet ji prasminga šitos scenos pabaiga, kuomet pro ją žvalgomasi į Aukščiausiojo Pasitarimo dalyvių veidus

2011-10-27 10:06:35

Pelėda


--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras: 

giedrex26 Parašė komentarų: 8596 2011-10-27 10:29:38 
Marija Pivašiūnų,
Motin Stebuklinga,
Kas jos šaukias, tas nežūva;
Ji paguodžia ir išklauso.
Spinduliuotas veidas tavo
Vargo žemę išbučiavo.

...belieka tik įtikėti į tą stebuklą...ir šalna nebaisi...

4

:flag:                                                                                           Scenarijaus vingriuose

Scenarijus (4)

SCENA IV

           Aukštai sukrankė dar nematomas varnas. Aukščiausiojo Pasitarimo dalyviai sužiuro į lubas. Kitą kartą varnas sukrankė arti ir, netikėtai įskridęs į patalpą, drąsiai nutūpė ant stalo prie magnetofono.  Sveikindamasis linksėjo galva į visas keturias  puses ir vis :

VARNAS GOLIUS: Karrr – karrr...
KAŽKIENO ŠNABŽDESYS: Velnias. Sucharenka altoriuje.
VARNAS GOLIUS. Nemokate mano kalbos, tuomet, prašau,  klausykite savo. Ne velnias, ne saugumietis Suharenka, o esu varnas Golius. Šilų ir šilinių paukštis. Ir dabar rūpi paklausti - sakykite, ponai, ką veikiate? Kokias dvasias gaudote? Savęs bijote, kad prireikė dujokaukių? Ech, žmonės, žmonės! Kur neskrisk, nuodai, nuodai – net ir Pivašiūnų Marijos žemėje...
ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS  atsargiai Atsiprašau, bet atsargiai, gerbiamasis. Čia ne Pivašiūnų Marijos Žemė. Tik viešnią turime iš ten ir atsiminimus. Magnetofono įraše.
VARNAS GOLIUS: Ach, sakote , kad čia ne Marijos žemė. O maniau, kad Lietuvoje su žvake jos nesurastumei. O kadangi man ji reikalinga, tai ir randu, ir kalbu apie ją kaip Pivašiūnietę.
Bet žinokite, net ir pačiuose Pivašiūnuose nėra nuodų. Kaip ir Sukarenkos nėra. Buvo, bet dabar nėra. Ir ačiū jai, švenčiausiajai Pivašiūnietei. Ir nebus, jeigu patys netapsime nuodais. Bet sėskit, ponai, sėskite. Aš čia dar šiek tiek užtruksiu.
                 Aukščiausiojo Pasitarimo dalyviai susėda, o varnas  Golius  reikšmingai vaikštinėjo stalo  pakraščiu, paskui:
VARNAS GOLIUS: Gal, ponai, turite armoniką?
KLAUSIMAS: Armoniką?
VARNAS GOLIUS: Na taip,  armoniką. Praverstų ir  smuikas. Gal net geriau.
ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS. Smuikas? Tai kad – ne. Mes čia į pasitarimą  susiėjom. Tokie dalykai, kaip armonika, smuikas, kiti muzikos instrumentai, kaip, sakykime, akordeonas, bajanas  ar pianinas , fortepijonas  na  - ne! nepraktikuojami.
VARNAS GOLIUS: O dūdos?
ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS. Tikriausia kalbate  apie  pučiamuosius  muzikos instrumentus.
VARNAS GOLIUS: Paprasčiau - apie bet kokio pobūdžio triūbą.
              O tu pašvilpauki, bernioke, iš Suvalkijos lygumų,
              Tik tu ir vėjas šitaip moka...
KAŽKAS IR KALBĖTOJŲ  O! O! kokia  muzika. Tiesiog iš snapo. Gera muzika.
VARNAS GOLIUS  Bet jūsų susirinkimo dūdos, regis, nusitaikiusios būti skardesnėmis. O stebėtis? Jeigu, ponai, krokodilas Gena moka  groti ir dainuoti, kodėl abejojate, kad nepagros ir nepadainuos varnas Golius. Ot, kad ir... Autorius dainos nežinomas, bet man regisi, kad jo vardą jau minėjote. Tiek to, kol tik spėliones, jo čia aš neminėsiu, bet... dėmesio:
   
     Visi kaliai  - į Lietuvą. Ir mano
     Kalnais ir kloniais veda Lietuvon
     Širdis kaip vaikas patiki ir mano,
     Kad dar pasūpaus mylimą dainom.

    Nors  ji  pavargus, ta širdis mažytė,
    Neradus meilės ir bent kiek tiesos -
    Skaudi lemtis, kaip budelis ją lydi-
    Tai  negi jau negrįšiu atgalios?
 
           Varnas, pakėlęs sparną, apglostė piešiniu aplik stalą susėdusius Aukštojo Pasitarimo dalyvius ir:

VARNAS GOLIUS  Dabar visi, visi. Kartojam ponai   

     Tai negi jau negrįšiu atgalios?   

KALBĖTOJAS III  Tai aš žioptelėjau – „Velnias“. Ne! ne!... Ne velnias. Te baudžia mane dievas už tai, o jūs, Varnai, esate  angelas. Esate dangaus siųstasis. Dieve tu mano, kokio nuostabaus grožio tavo danguose esama. Net ir varnai kaip angelai.
VARNAS GOLIUS  O ne, aš irgi kaip ir jūs esu šios žemelės sūnus.  Šilinių žemelės. O kad dangaus siųstasis, tai, ko gero, taip, nes kiekvienas iš jūsų irgi esate pasiųstas ieškoti  ir surasti save kaip dangaus, kaip dievo žmogų. Ir jūsų  Aukštasis Pasitarimas, manau, šią šventą misiją atliks. Tuo labai tikiu, nes juk čia bent kažkiek, gal ir labai nedaug, bet yra ir poetės Harker trupinėlis.
     -  O kaipgi, Dievo paukšti, kaip gi!  Esame Žalios žolės išpažinėjai. Mes gi ne tik Aukščiausio Pasitarimo  kalbėtojai, jo nariai, bet ir žaliažoooolai. Tai net svarbiau, nes jeigu ne toks darinys, ir mūsų nebūtų.
VARNAS GOLIUS  Norėjo ir Jonas iš Griškabūdžio atvykti  į šį pasitarimą, bet užblokuotas. Prašė atsiprašyti, kad negali pagerbti jūsų už parodytą dėmesį jo užrašytoms mintim. Jau seimą siekia, siekia prezidentūrą, bet, regis, yra dar įdomesnių dalykų- pas ji kažkokiu būdu atsirado Šv. Petro raktai.   
KAŽKAS IR KALBĖTOJŲ  Pavogė?
GOLIUS VARNAS  Kodėl taip? Pavogė. Neduok die, kad taip atsitiktų, bet kur kas labiau tikėtina, kad šituo žmogumi jis labai pasitiki.
Dėl – ko?
Matyt, vėliau anksčiau bus sužinota nespėliojant, tačiau gi žinoma, kad tikrasis, pirminis Petro vardas yra Simonas, sūnus Jono. O Petru jį pavadinęs Jėzus Kristus.
KALBĖTOJAS  Va tau! Vadinasi, su juo ginčytis – tas pats, kaip su Kristumi arba ir kartu su jais abiem –su Kristumi ir Jonu iš Griškabūdžio.
GOLIUS VARNAS  Tikrai – ne. Bet sakykite, ar  jums nevertėtų per žaliažolių auditoriją pažinti Harker ne tik kaip poetę, bet gerokai daugiau. Būtent, kaip Žmogų, kuris net apie gimtinę gerokai kitaip mąsto. Jam ji ne kaimas, ne pirkia, ne  lopšys, o teritorija. Šiuo atveju – nuo Pivašiūnų iki Merkinės, Marcinkonių, gal dar plačiau. Nes juk jos pasakyta: “ Dėl gimtinės: mano amžiną atilsį Močiutė kilus iš Merkinės, Česukų kaimo, Marcinkonys visai netoli nuo ten. Iš mamos pusės giminės iš Pivašiūnų, taigi esu džūkelė dzūkelė ir tuo labai džiaugiuosi :-)“ Harker.

2011-10-28 11:27:48

Pelėda


--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras: 

Santaja Parašė komentarų: 1563 2011-10-28 20:44:51 
laaabai patiko...

Taurija Parašė komentarų: 4533 2011-10-28 20:27:58 
Protingas tas Varnas Golius. Švilpaujam...

5

:mad:  :writing:                                                                    Scenarijaus vingriuose (5)

SCENA V
       
                                           Viekšnių senųjų kapinių vartai.  Prie jų būrelis smalsuolių - žioplių, atėjusių įsitikinti, ar iš tiesų nuo stulpo dingo Šv. Petro skulptūra.

VIENAS  Dingo tai dingo. Dabar daug kas dingsta ir... amen. Taip bus ir su Petru.   
ANTRAS  Bet sakykite – kam jis ilgapirščiams reikalingas. Jie gi be bažnyčios.
TREČIAS  Taip nesakyk- kam jis reikalingas. Protingam žmogui viskas reikalinga. O skulptūra -  kad ir namui į pamatus.
KETVIRTAS  Baik, bedievi. Šventą Petrą į statybų pamatus? Tai jau - ne! Kas galėtų išdrįsti!
ANTRAS  Taigi ir sakau - jie be dievo.
TREČIAS   Bet gali būti ir taip, kad tos drąsos net nereikia. Tuoj išgirsime, kad, prašom, išsipirkite, jeigu iš tikrųjų esate verti savo tikėjimo. Ir todėl- kodėl to neturėtų padaryti pati bažnyčia?  Joje bedievystės daugiau negu kur... Kita vertus, taip galima pasitikrinti, ko verti parapijonys.
       
          Atvažiuoja policijos mašina. Pro jos priekines duris išlipa kinologas su šunimi Pro kitas
               duris – dar vienas policininkas, kuris padeda išlipti  apyjaunei moteriai.

KINOLOGAS.  Rodykite, ponia.
MOTERIS  Tai kad nėra į ką rodyti. Stulpas tuščias. Buvo buvo... Ana, kunigėlio paklauskite. Buvo, buvo, o žiūriu - nėra. Tuščias.
KINOLOGAS. Paklausiu,  paklausiu, bet dabar tavęs  klausiu. ( į žmones) Prašau nevaikščioti. Neužtrypkite  Šv. Petro pėdsakų.
            Atvažiuoja  antra mažina. Išlipa kunigas ir prisijungia prie dviejų policijos pareigūnų su 
       šunimi ir moterimi 

KUNIGAS. Garbė Jėzui Kristui. Būtų maloniau, kad aš Jūsų būčiau palaukęs, bet... lyg ir skubėjau, o, žiū, visa  žmonių bažnyčia mane aplenkė. Kokios naujienos?
POLICININKAS. Tik ką iš mašinos išlipome. Kelių minučių skirtumas.
KINOLOGAS  (į publiką)Prašau gi. Neikite arti vartų. Netrinkite Šventojo Petro pėdsakų ( ir policininkui su kunigu)  Mudu su Vokiečiu trupučiuką paskubėsime. Nagi, vokietuk, bėgte marš...   

                       Su šuninimi bėga link kapinių vartų

POLICININKAS  Tegu jie ten apuostinėja. O jums, ponia, vienas kitas klausimėlis. Sakykite, kada paskutinį kartą matėte Šv. Petrą? Gal jis jau nežinia kada dingęs?
MOTERIS: O ne! O ne! Į šitas kapines ateinu beveik kasdien. Čia tiek daug darbo... o ! Čia tiek darbo, kad melskis ir melskis, o per daug nebus. Bet pirma malda visuomet Šv. Petrui. Ateinu, atsiklaupiu, persižegnoju. Taip ir šiandien – atėjau, atsiklaupiau, persižegnojau... Meldžiuosi.
KUNIGAS  O kai atėjote, jis dar buvo?                   
MOTERIS. O kaip gi. Pasimeldžiau. Ir tik tada žiūriu gi - Petro nėra. Tuščias stulpas.
POLICININKAS. Betgi taip nebūna.
MOTERIS  Jeigu man kas būtų taip sakęs, kaip dabar jums sakau, irgi būčiau netikėjusi.
                             
                               Policininkas sužiuro į kunigą

KUNIGAS  Neįtikėtina, bet bažnyčioje panašūs dalykai vadinami stebuklais. Todėl nedrįstu netikėti, ką girdžiu iš Petronėlės lūpų. Pažįstu ją. Tai kaip Teresė. Žemaičių Teresėlė. Keliai nuo kluponės  ištinę, o negirdėjau, kad pasiskųstų.
POLICININKAS  O jūs, kunige, kada matėte?
KUNIGAS. Per dieną ne vieną kartą. Tačiau šį Petrą, kuris ant vartų stulpo- vis tik senokai. Tai senos kapinės. Bet kad  jis čia buvo, tai, žinoma. Kad nebuvo, net ir stebuklai negalėtų paneigti.
POLICININKAS. Ponia, jums reikės pasirašyti, ką čia kalbėjusi. Tai irgi svarbu. Atrodo taip, kad būtent jūs tą Petrą nuvijusi nuo stulpo.
MOTERIS. Kaip tai galima, a?  Kaip taip galima!
POLICININKAS. Nesakau, kad pasiėmusi  šluotą ar baslį. Bet užkeikimų galia turbūt prilygsta poterių galiai. „Dink iš čia, kad tavęs nebūtų, nelabasis“...  Aš čia kaip pavyzdį. Ir dingo.
MOTERIS  Tai gal man aiktelėti, kad su šitokiu raštu atsistotumėte Petro vietoje? Jis čia buvo su knyga,  tu su šituo raštu. Panašu. Tik va raktų neturėsi.
POLICININKAS.  O - cho! O maniau davatkėlė ir tik. O - cho! Bet sakyk, kas man apklausos protokole parašyti? Protingiausia būtų užmiršti, ką kalbėjusi, betgi – prie liudininkų. 
MOTERIS: Taip ir rašyk!
POLICININKAS. Tai gal ir poterį pridėkim... Tą, kuriuo nuvijai nuo vartų stulpo Šv. Petrą.
KINOLOGAS  Petras, kaip sakoma, dingo nepalikdamas pėdsakų, o štai ponai... Nagi, Vokietuk...
   
     Ir šuo lyg nusikaltėlis pritapeno  prie Petronėlės, atsistojo ant užpakalinių kojų ir nepiktai ją apsikabino.

2011-10-30 09:05:55

Pelėda


--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras: 

Taurija Parašė komentarų: 4539 2011-10-30 10:31:50 
Pats Petrelis ,matyt, išėjo tvarkos daryti  , gal šunelis kelią nurodė...Nekaltas Petronėlės meldimasis, malda tik nelabuoius nugena :)
Šmaikštus pasakojimas. Patiko.

6

:writing:                                                    Scenarijaus vingriuose (6)

SCENA VI

                          Dialogas kelionėje  automobiliu
POLICININKAS  Būčiau kunigas, šitą bobikę persikelčiau iš kapinių į kleboniją. Kur kas gyvesnė negu akims rodosi. Ir nespjauk – neperspjausi.     
KINELOGAS  Kaip sako, jeigu rodosi – reikia žegnotis. Tikriausiai taip ir padarei.
POLICININKAS  Tik dabar atsimenu, kad protokolas be jos parašo.
KINOLOGAS  Ką? Grįžtam?
POLICININKAS.  Ne, ne. Pasilikim laiko pagalvoti. Ne metai ar dveji, kai užsiimu paieškomis dingusių, tačiau tokios paieškos apie taip dingusį neteko turėti... Net atrodo, kad kažkas mus gudriai apmauti sumanė. Ir ko gero – taip, bet kažkoks jausmas priešinasi. O Vokietukas... Ar teko kada tokį vaizdą matyti? Lauki, kad rodys į nusikaltėlį, o jis apsikabina ir unkščia. Atsiprašinėja, ar kaip čia suprasti?
                             
                            Šuo sunerimsta, pradeda ungzti 

KINOLOGAS  Klausyk jo, gal tu suprasi. O aš tik tiek žinau, kad būčiau pirmas kandidatas išmokti šunų, na ir bendrai gyvūnų kalbą. Bet kur? Kažką nutuokiu iš Vokietuko elgesio, bet... tai tik tuščio puodo gramdymas.
                               
                           atsišlieja į sėdynės atlošą, saldžiai prisimerkia ar net užsimerkia

Ko taip pritilusi?
Baugu, kad metų neskaičiuoju?
Neįkvepiu į knygą ar nepasakau:
„Esi vienintelė man tu.“

Išties, vienintelė.
Ir niekas niekada
Į šitą žemę neįneš mirties.
Užkrito miškas, paukščiai uždengė sparnais –
Atrodo, kad nebuvo jos, nėra, nebus.
Bet atsikvėpus išgirsti,
Kaip aidas nuaidi į tolumas,
Apvaikščiodamas prieigas dangaus.

Kaip gera, Ašašai,
Girdėti tavo toliuose save –
Ir čia, prie balto akmenėlio pakely,
Ir ten, toli, iš kur atėjęs kažkada.

Girdėjau, kai lopšy
Motulė sūnų supo ---
Karalių nuostabios šalies.

Tegu pasauly mokiniai
Tavęs žemėlapyj kol kas nežino –
Pabūk dar šitokia, kur beesi,
Prigludus prie pavasario,
Kai iš sniegų atbėgę upės
Pagirdo šuliniais, o paukščiai,
Gūžtose sutūpę,
Slapukę peri,
Valstybę peri, Ašašai...

POLICININKAS. Tavo?
KINOLOGAS. Ne. Ir net nežinau kieno būtent. Bet tai mano pomėgis, hobbi- daugiau domėtis daiktais, reiškiniais, kurie nedideli, nežinomi, o pasimetę  jau nebesurandami.  Taip atsitiko ir su literatūra. Tie jos kūrėjai – gigantai, kurie visomis kalbomis enciklopedijose įrašyti, kurie išvaizdžiai pristato valstybes ir tautas mane  neypatingai domina. Palieku jų raštus neršti miniai, o pats pasiimu  kokį niekutį ir  bandau išgirsti žmogų labiau į save panašų. Žodžiu, žemės kurmį. Ko jis nori? Taip atsirado ir šitas. Netyčia net išmokau mintinai.  Labiausiai patinka paskutinės  eilutės. Girdi?

.............paukščiai,
Gūžtose sutūpę,
Slapukę peri,
Valstybę peri, Ašašai...
                 
                     staiga pamatęs kelyje pavojų

KINOLOGAS   Atsargiai!
POLICININKAS Katinas!.
           
             sucypia staigiai stabdomas automobilis. Vidurkelyje nenubaidytas ramiai
                    tupi juodas katinas.

Kaip gera, Ašašai,
Girdėti tavo toliuose save -
Ir čia, prie balto akmenėlio pakely,
Ir ten, toli, iš kur atėjus kažkada.

Betgi žiūrėk - jis ramus, kaip  kelmas. Netgi nekrusteli. Šventas Petrai, kur tu? Grįžk į savo vietą. Daryk tvarką, o tai... Tfiū! Tfiū! Tfiū! Išsigandau, kad net sarmata. Vargšai paukščiai. Kol tokie katinai vaikštinėja apie lizdus, nereik manyti, kad galėtų ką nors išperėti. Ir savęs neišsaugos.
         
             Katinas pasikėlė ant keturių, žengia kelis žingsnius ir, užšokęs ant
                   automobilio priekio, vėl pritūpia ir iš arti pro stiklą žiūri į pareigūnų veidus
                   ir jų šunį, kuris nesuprantamai ramus. Paskui užšoka ant kėbulo viršaus,
                   pereina  juo ir, nusileidęs žemyn ant kapoto, nušoka  ant plento. 

KINOLOGAS.  Jis mus praleido, nepereidamas kelio... Juodas it derva.  Škac, mirtie.
POLICININKAS. Visada  škac... Beje, o „kinologas“ - nuo žodžių  „kinas, kinofikacija“?
KINOLOGAS. Ne. Nuo žodžio kinologija  Graikiškai „kyon“ – šuo. Pliusuok „ logos, sąvoka.“  Ir supranti, kad tai  mokslas apie šunis.
POLICININKAS  Ak, va kaip. Katės į tavo kompetenciją neįeina.
KINOLOGAS  Ne, neįeina. Bet aišku-  šis katinas ar katė nepanoro mums pereiti kelio.
POLICININKAS  Brrrr! Atsimins man kaip Ašašai.
KINOLOGAS  Baik. Jaučiu, kad tai geros būtybės  vardas. Ir net labai.
POLICININKAS  Bet taip ir yra. Bent taip manau.

2011-10-31 06:58:36
Pelėda

7

:writing:                                                      Scenarijaus vingriuose (7)

SCENA VII

VIDINIS  O ką, jeigu mes  tyčia –netyčia nusigautume  pas Joną į Griškabūdį. Senokai būta. Knieti ir į bažnyčią, o dar geriau - ir po bažnyčią paspoksoti.
PELĖDA  Bažnyčioje  meldžiamasi. Bet gi Visi Šventieji. Manau, ir Jono namai bus užimti jais.
VIDINIS  Ko gero. Bet mums tik į naudą. Nebūsime jiems atskiru rūpesčiu.
ŠVENTOJI  (nuo etažerės) Jeigu manote, kad ir aš skubu ten nuvažiuoti, tai –ne. Linkėjimus, prašau, perduokite, bet ten nevažiuosiu.
PELĖDA. Ogi kas čia dabar- nevažiuosiu. Kas atsitiko, Šventoji?
ŠVENTOJI  Nevažiuosiu. O jeigu, dzieduli ir dėde Vidini,  tempsite prievarta, susirgsiu. Kai tokia, kai serganti - tesu tik  šlamštas ir niekam  nereikalinga.
VIDINI. Kas atsitiko? Bent  jau man neatrodo, kad kažkaip nuskriaudžiau.
ŠVENTOJI  Ha. Neatrodo. Dėdei Vidiniui neatrodo. O tau, Dzieduli? Irgi neatrodo? Taigi, ir man neatrodo, kad  kas nuskriaudė, bet aš ne nuotaka ir po svetimus kampus trankytis nenoriu. Ir nemanau, kad kažkam galėčiau būti palikimu.
VIDINIS  Ak va kaip!
PELĖDA  Žinojau, Šventoji. Ir aš, tavo dziedulis, ir dėdė Vidinis, ir dėdė Jonas taip pat... visi žinojome, kad toks pokalbis bus, tik norėjosi - bent aš asmeniškai – kad jis nutoltų, geriau subręstų. Bet ir dabar netikiu, kad tu, Šventoji, nesuprastume, kodėl mums labai rūpi tavo kuo geresnė ateitis.
ŠVENTOJI  Ar man, ką dabar kalbate, užrašyti?
VIDINIS  Mums  su Pelėda tai nebūtina, o pačiai... Kodėl gi ne? Atmintis visuomet turi bent mažytį krislelį žavesio. Galbūt kada  nors toks krislelis ir tau  į akis sušvis. Na, žinoma, praeitimi. Mudu su dzieduliu jau Anapilio duonelę  valgom ir štai vieną dieną  atsimeni...
ŠVENTOJI   Dar judviejų laukia paskutinis balus, o iki jo toloka. Juodu ant balto įrašyta 2039 metų data.
VIDINIS   Aš apie savo paskutinį nė mur – mur. Tyliu. O dziedulis, na taip, pasireklamavo. Te Dievas leidžia jam sulaukti  tų metų šviesos akyse. 
PELĖDA. Turbūt, Šventoji, prisimeni Harker.
ŠVENTOJI. Ne dzieduli, jos neprisimenu, bet žinau iš kitų kalbų...
PELĖDA: Taigi, buvo  buvo... Nors tiesą sakant, labai nedaug  buvo, bet vis tik buvo. Žinai, kaip mums jos nesinori niekam atiduoti.  Ir šitaip, ir kitaip darome, kad būtume kartu... Ir dar ilgai, matyt, visaip darysime, kad būtų su mumis, tačiau tikrosios Harker jau nebus.

                   Nedidelė pauzė.

Bet apie ką  aš čia? Būna, kad iš smegenų į gerklę įplūsta daugiau, bet gi nevalia, kaip atėjo, taip išleisti. Tik jau nemanykime, kad  Harker galėjusi patikėti, kad jos paskutinis  balius atsiras taip anksti. Aš pagal sveiką  protą  specialiai nukėliau jį kuo toliau, nes sakoma: padėk sau, tai ir Dievas padės. Bet jeigu ir taip, tai bent jau man niekas negeba pasakyti, kad iki anos datos dar marios laiko.
             
                 Vėl nedidelė pauzė

Šventoji, tu nepyk. Pats jaučiu, kad ne tie  žodžiai iš burnos. Štai ir vėl niekaip negaliu pratylėti, kad laike būti  žmogui įdomu tik tuomet, kai  gyveni  energija  trykštantį  gyvenimą.  O dabar jau visos mano dienos kaip nelinksma aimanėlė. Pačiam nesmagu save tokį perskaityti, bet dar blogiau būtų vaidinti.
Na, o tu, Vidini, ko tyli? Ar manai, kad man čia taip paprasta. Kalbu kalbu ir nesugebu pasakyti, kad, girdi, mes, Šventoji, apie tave galvojame, norėdami būti tikri, kad nepaliksime etažerėje po užrakintų namų durų spyna.
VIDINIS   

Iš kur atėjusi?

Net nesuspėjau susivokti -
Žali šaltiniai užgiedojo
Į paukštį, akmenį, į smėlį...
Dabar ir pats ant rankų paimu mažytį šaltinėlį,
Pro jį žiūriu, kaip kas kada atrodė
Ir pirmas įspūdis, deja -
Proza neišbučiuos tikrovės.

Mačiau, kaip krentama į žodį -
Nuoga, kaip vėjo gusis,
Žiežirba nakties ugny ---

Kas – ji?

Bandau ištart:
-  Žinau, o Ašašai!
Bet delnas užčiaupia pražiotą burną
Ir sužinau, kaip ten, giliai savy,
Atskrido gulbė,
Gulbinas krypuoja aplink ją.

Kur iki šiolei buvę?
Kodėl, girdėdamas nepatikėjau,
Kad paukščiai, gūžtose sutūpę
Slapukę peri,
Valstybę peri, Ašašai?

Tik į žemėlapį ar priimta ji bus,
Kol iki pakraščių dangaus
Ryškėja kontūrai Žmogaus...
Šešėliais, nuojautomis, išmone lakia
Į erdvę terpias pamatai,
Kad, regisi, sapnus galiu nokinti
Ir juos įaust į reginio peizažą.

O jos karalius – kas?
Nejaugi Aš?

O Ašašai,
Priglusk,
Stebėk
Ir atsimink valstybės vardą.
Nejaugi, paukščių išperėta,
Gebės išlikti slapuke?

ŠVENTOJI  O apie ką  čia?
VIDINIS  Tai kad nelabai žinau. Kažkokios užuominos. Kažkas tokio, kas įsiterpia į sielą norint pabūti valstybėje, kuri  tavo. Kurioje karalius būtent tu. Ir nugalėti savimi mirtį netgi kitaip negu Kristus. Po Kristaus pergalės  žmogui eikia mirti ir tik tuomet keltis ar būti prikeltam
PELĖDA> Beje, toks dalykas, kad tave į paveldą  atiduosime Jonui iš Griškabūdžio, neįteisintas. Ir žinoma, kad be tavo sutikimo – ten niekuomet ir nebūsi. Ir vykstame  mes  ne dėl to. Varnas Golius turbūt ir tau sakęs, kad  Jonas iš Griškabūdžio užblokuotas. Ateiti pas mus ar kitur negali, tačiau kol kas niekas  nekliudo  mums pas jį nueiti. O ryt? O poryt? Ar kas žino, kaip pasielgs Aukščiausiasis  Pasitarimas...
O ar tu  važiuosi  su mumis  ar ne- spręsk pati.
ŠVENTOJI. Ne, aš nevažiuosiu. O linkėjimus, žinoma, jam  perduokite nuo manęs.

2011-11-01 00:52:23

Pelėda

8

:mad:                                                          Scenarijaus vingriuose (8)

SCENA VIII

          Vėl veiksmas automobilyje, kuriame kinologas  Marčius  ir policininkas Fulgentas

KINOLOGAS  Ar tik nepaklydom? Atrodo, kad ne po savo, o po nepažįstamą kraštą keliauju. Lyg pirmą kartą važiuočiau iš Viekšnių. Kad rūkas, prieblanda, tai taip. Bet vis dėlto.
POLICININKAS. Saule leidžiasi apie penktą valandą. Prieš keletą  dienų – valanda anksčiau.
KINOLOGAS. Kai visa tai tik pagal kalendorių, saulei nuo to nei šilta, ne šalta. Sukinėk sau laikrodžių rodykles pirmyn, atgal, o ji  - saulė.
POLICININKAS. Paklausus, Marčiau,  neatrodo, kad tik šunų mokslus baigęs.
KINOLOGAS. Matai? Vėl kažkas kelyje. Bet šį kartą  nors regi, kad šviečia.
POLICININKAS. Abipus kelio  šviečia. Taip, taip, abipus. Kelias laisvas. Bet neskubėk arba  duok vairą man.
KINOLOGAS.  To ir pats norėjau paprašyti.
                 
         Automobilis sustoja. Pareigūnai, atsidarę duris, išeina laukan. Persėsti neskuba.

KINOLOGAS  Turbūt stebiesi, kad taip lengvai atiduodu vairą.
POLICININKAS. Dar neatidavei.  Dar ne už vairo. Pagaliau, net nežinau, kuo galėčiau stebėtis. Katiną, žinoma, užmirškim. Pats  žinai, koks mūsų profesijos žmonių gyvenimas, o aš joje dar iš sovietinių laikų.
KINOLOGAS   Aš beveik netikiu, kad nejaustumei, jog dar kažką turime  automobilyje. Ką? Nežinau, bet kažkas yra.
POLICININKAS. Hm. Kalbi it bobulė anūkėliui pasaką sektų.
KINOLOGAS   Gali būti, kad tau ar bet kam kitam ta būtybė,  neegzistuoja, bet  man ji  esatis-  tegu nematoma, negu neapčiuopiama, bet esanti, jaučiama. Nedaug betrūksta, jog rimtu veidu pasakyčiau- ieškome, Fulgentai,  Švento Petro, o  jis čia , kartu su mumis.
POLICININKAS.   Jis tiek pat su mumis, kaip su manimi kapinių Petronėlė. Smegenyse, Marčiau. Smegenyse.
Bet  kas tokius keleivius begali suskaičiuoti! Kai jie tik mintyse, jų  tiesiog nėra ir... kriukis baigtas arba – basta.   
KINOLOGAS  Jaučiu, kaip tu priimi mano žodžius, bet pagaliau ateina laikas viešai pasakyti, kad bet to - vadinkime  jį - šmėklų pasauliu, manęs čia su  duonele  burnoje jau seniai nebūtų buvę. Paskutinę akimirką - ar kaip čia pasakius - šmėklų pasaulis mane gelbėdavo nuo mirties. Ir taip ne vieną kart. Ir taip jūroje ie sausumoje.  Nežinau, kaip  jam atsidėkoti, bet jeigu aš tikrai vertinu gyvenimą, vadinasi,  esu skoloje.
POOLICININKAS. Na ir būk! O katino ir aš neužmirštu. Bet važiuojam. Galėsime ir automobilyje  taip nuo žiovulio gintis.
   
                                   Susėda  į automobilį. Važiuoja

KINOLOGAS? Į save, Fulgentai, rodau, kaip dvasių pasaulio nepriimtą, bet juo tikintį. Bet jeigu pasirodytų, kad dėl psichinės savo būklės  kalbu niekus,  man vis tiek gera šituo pasauliu tikėti. Nagi paklausyk:
     
Paprašė sapno - nedaviau.
Paklausė lyros -
Pasakiau –
Ne tuo keliu atėjo.
Po pažastim paspaudęs prozą palaikiau,
Kad akys geidulio nejaustų
Ir nereikėtų atsakyti vėl –
Dabar jau trečią sykį – ne!

Nejaugi toks gobšus?

Vėjas, ką radęs - meta, pusto, švaisto.
Ir jūra – gintarą į krantą kelia,
O neretai-  net ir laivus.

Tikiu ir netikiu,
Tačiau jeigu tikrai
Karaliumi įeisiu –
Į išperėtą paukščių lizduose valstybę,
Kaip ją pradžiugint savimi galėsiu?

Pasaulis aiktelėti nesuspėja,
Žodis apžioti mintį -
Kai, regisi, nėra jau vietos žmogui prisiglausti,
Kuomet  net ir kapai į urnas sutalpinti,
Kai brolis brolį nukerta dalgiu,
Per lauką tiesindami ežią –
Kas gali patikėti, kad kažkur
Įkurtuves valstybės švęsim.

O Ašašai! būk sostui muzika,
Dangaus į rūmus pasiųsta
Tu - dieviškumas man.
Jau skrenda gulbė prie tavęs priglusti,
O paskui ją ir gulbinas -
Abu balti.

Tik žilas popierius ant stalo tyli -
It karštą šviną, gerdamas savim...
Bet, ponas Popieriau –
Kaip galima gyventi be valstybės,
Kurios neįveikia mirtis?
O kad slapukė ji
Tai, žinoma -
Ją, paukščių išperėtą,
Dar reikia į Savęsp įkelt.

O Ašašai,
Darbymetis Paukščių Taku
Per dangų plūsta kaip šviesa...

POLICININKAS  O Viešpatie! Tiek išmokti! Taigi visa  knyga.  Bet tos dvi šviesos nepavejamos. Jos tolsta. Atrodė visai arti beesą, bet – ne.
KINOLOGAS  Ir tu jas bandai pavyti?
POLICININKAS. Kodėl - bandau? Ne bandau, bet tai savaime suprantama..

2011-11-02 06:45:55

Pelėda


--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras: 

Mamutai Parašė komentarų:  2011-11-03 18:33:46 Anonimas 
Šioje Jūsų serijoje perregima gyvenimiška patirtis...
Stebėtojiška prigimtis...

Cieksas Žalbungis Parašė komentarų: 2534 2011-11-03 00:00:03 
Nuplūdo, kaip šviesa ...

radaa Parašė komentarų: 5353 2011-11-02 11:59:00 
Žaviuosi tuo gebėjimu - taip betarpiškai, taip realiai ir taip poetiškai (atrodo, savaime suprantamu kalbėjimu) - perteikti gilius srautus. Juk pamąstome apie tai, ką norėtųsi pavadinti "globalu" kiekvienas, arba dauguma, bet įtikinamai ir paliečiančiai išsakyti - retas pajėgiame, tad kalbame jausmais ir jausminėmis, įprastinėmsi (galima pavadinti ir banaliomis, kaip pažvelgsime) - temomis.

9

:writing:  :rain:                                                                          BŪTIES VINGRIUOSE(9)

  SCENA IX

          Vidinis išgirsta pabeldimą į duris. Pasiklauso, o išgirdęs antrą kartą, atidaro jas.
              Mato - šunelis Kandžius, pasipuošęs neįprastu rūbu.  Snukutis, ausys ir uodega
              išnertos  pro iškirptas skaros kiaurymes . Joje taip pat dvi iškarpos akims atidengti.
              Skara  vietomis subanguota klostėmis, kraštais nukrenta  arti grindų Matyt margomis   
              kojinėmis  apautos kojos.

KANDŽIUS
            Štai  aš.
            Ar jaučiate -
            Dėl nuotaikos atėjęs.
            Gesinki ugnį židiny,
            Užtrenk paskui save duris
            Ir žengte  - marš,
            Paskui mane  - pirmyn!

VIDINIS. O dangau! Negi tu čia, Kandžiau. (dairosi ir šaukia) Kandžiau! kur tu! Netikiu, kad tu čia. Ateikit, žmonės! Ir greičiau, kol dar vaiduoklis neišnyko. Tikrai, netikiu, kad tu. Iš kur toks šventiškas. Negi tik dabar grįžti iš Simajudo  atlaidų Marcinkonyse.
KANDŽIUS  Au! Au!  Žinoma, kad – ne. Kokie tie atlaidai bebūtų - au, au - jie neįdomūs. Visi panašūs. Prie tų pačių altorių.  Au, au. Taip, taip, tie dalykai neįdomūs.
VIDINIS  Kandžiau, betgi čia tikrai ne tu. Protingas. Beveik kaip ... Na kaip...
KANDŽIUS  Kaip vietinės reikšmės poetas Vidinis. Beje, jūsų irgi nepažįstu. Kalbu apie Vidinį, kurį gerai pažįstu. Manau, kad atradus (ar gal sukūrus) Ašašai valstybę, jis bus tikru jos poetu.
VIDINIS  Mano namuose kvailių ieškai? Kandžiau, kas su tavimi atsitiko?
KANDŽIUS Nesuprantu, iš kur tokie klausimai. ( pašaukia) Dėde Vidini, ateik čia. Šis ponas kažko nori, bet nežino – ko.

                                  Ateina persirengėlis I

PERSIRENGĖLIS I  Aš čia, mano ekscelencija. Ką paliepsite?
KANDŽIUS. Tiesiog pasakykite, kas esate. Au, au.
PERSIRENGĖLIS I   Esu Vidinis. Vietinės reikšmės poetas. Bet tikiuosi, kad taip neilgai. (Vidiniui) Jūs  ieškote manęs, pone?  Bet dabar daug kas. Ieško, ieško ir vis nori kažką išgirsti iš mano AŠAŠAI
VIDINIS  Ašašai? Jūs – ką? Juokaujate?
PERSIRENGELOS I  Paklausykite, pone. O tuščioms kalboms poetai, net jeigu jie vietinės reikšmės, neturi laiko.

Subjuro nuotaika, kai, regis, nereikėjo.
Atrodė, žodį meiliai tardamas sakiau -
Nepaskubėkim riešuto prakasti,
Jeigu burnoj dantų nėra -
Išaugs,
Na, o tuomet – prašau,
Tačiau dabar gal net dantų nereikia...

VIDINIS: Betgi tai plagiatas. Tikras. Neabejotinas. Jūs, pone, apsimetėlis ir vagis. Aš jus į teismą.
PERSIRENGĖLIS I Labai nemėgstu, kai kas trukdo.. Aš dar nebaigiau.
KANDŽIUS  Taip, taip. Au, au. Dėdė Vidinis labai nemėgsta, kai jį trukdo. Deklamuok, tai puiku, dėde. Au, au.

PERSIRENGĖLIS I :

Išgirsk save,
Ir Ašašai girdėsi
Įslaptintą valstybę.
Duok, Dieve, tau gražiai žinoti
Kokia dalia į josios būtį įsigaus,
Tačiau dabar ne tai svarbiausia - 
Du „aš“ ir „ai“
Tai atvaizdas tavo trejybės.
Juk iš tiesų aš jums sakau -
Į Dievą esame panašus
Net jeigu kalbam iš sapnų.

Ar nepakanka tiek žinoti
Kad skonį jaustum riešutų?

Na, o kodėl trejybėje du  - aš?
Betgi žiūrėkite, jie nepanašūs
Priešybė jie,
Su kuriančia galia,
Jais netgi grūdus atskiriame nuo pelų.

O Ašašai, nepyk,
Kad prievarta paskubina mane
Į šventą erdvę įsibrauti
Su atgaila - esą,
Proza neišbučiuos tikrovės.
O juk žinojau -
Jeigu riešutaut eini,
Žinok – su kuo...

VIDINIS. Pelėda! Dzieduli. Negi apkurtai? Kur tu? Apsišaukėliai mano namus užplūdo. Dinkite iš čia, nelabieji. Ašašai -tai vienintelis šventas dalykas, kuri savyje girdžiu. Šalin rankas nuo jos, nenaudėliai.
                             
                                   Ateina Persirengėlis II
 
PERSIRENGĖLIS II   Tikrai? Sakai, pone, jūsų namus užpuolė. O! Tai baisu. Taip negali būti. Na, o kas Jūs?
VIDINIS  Kas aš? O kas pats esi? Aš dziedulio, Pelėdos šaukiuosi.
PERSIRENGĖLIS I  Jis mane apkaltino plagijavimu. Ar girdi, dzieduli? Mane? Vidinį. Vietinės reikšmės poetą.
PERSIRENGĖLIOS II. Betgi, betgi... Ką  gi aš čia noriu pasakyti? Aš ne teisėjas. Ir bendrai persirengėlių vaidmenims netinkamas. Pagaliau gi visam šitoms Helovino apeigoms su jo moliūgais netinkamas. Bet žaiskite, žaiskite. Argi gaila? Nors – dėmesio!-  apie tai reikia dar pamąstyti. Gerai pamąstyti. Tai vėlių laikas, prasidėjęs dar Simajudo atlaidais.
KANDŽIUS. Betgi, dzieduli...  Au, au, au! Žlugdai visą vaidinimą, visą šventę. Kaip čia dabar taip?
           
   Renkasi ir kiti Helovino šventės dalyviai, kiekvienas nusistebėdamas KAIP ČIA  DABR TAIP?

2011-11-05 07:51:46
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras: 

radaa Parašė komentarų: 5353 2011-11-05 15:27:33 
Su malonumu perskaičiau. Vis stebinate Jūsų gebėjimu, formomis - atverti savąjam "aš". T.y. gebėjimo, taip atvirai ir konstruktyviai (sakyčiau) - paviršiun iškelti gal net vidinius prieštaravimus, pamąstymuose apie esmę, paskirtį ir t.t. (plati Jūsų tema/os). Paprastai juk - blaškomės savyje ne vienas, dažnai nesugebėdami įvardinti: Kodėl? Kas tai? ..., manau, supratote puikiai apie ką (arba - ką) pasakyti norėjau

10

:love:                                                              Būties vingriuose (10)

SCENA X
     Balius po atviru dangumi, o ten – Paukščių Takas. Ant stalų sudėlioti moliūgai, kuriuose išskopti piešiniai, bet dažniausiai žmonių veidai, pro kurių kiaurymes skleidžiasi šviesa. Publika judanti ir įvairiai atrodanti - su kaukėmis, be jų, o kiti – pusiau apsirėdę -nusirėdę. Vieni prisėdę prie stalų, kiti būreliais stoviniuoja kas kur. Žmonės ir gyvūnai. Pasigirsta plojimai ir į blankią Paukščių Tako ir moliūgų šviesą atvažiuoja keliais žirgais pakinkyta karieta. Ir jos Džekas pakyla ant karietos stogo.

DŽEKAS  Labas, ponai dvikojai ir keturkojai, pėstieji ir sparnuočiai. Labas ir tiems, kurie be kojų. Labas,  Lietuva!
VISI  Labas, Džekai. Labas...
DŽEKAS  Dėkoju ir džiaugiuosi, kad vis labiau atkunti, Lietuva,  ir ašaras mokaisi nušluostyti  džiaugsmu, išmone ir, žinoma, vynu, viskiu, degtine, pasaldinant tokius gėrimus liežuviu. Būkim laimingi, Lietuva!
VISI  Būkim laimingi.
DŽEKAS  Ir kiekvienas būkime šventės dalimi.
VISI  Būsim, Džekai, būsim.
DŽEKAS  O savimi taip pat pasistenkime pirmiausia pasidžiaugti, nes niekas be mūsų pačių tai nepadarys. Taigi  bent tris kartus  -„ Valio Helovinui“. Skaičiuoju: vienas, du, trys...
VISI  (atsiliepdami) Valio Helovinui! Valio Helovinui! Valio Helovinui.
DŽEKAS  Puiku! Matau, kad liūdna nebus. Atrodo, kad šventė net didesnė negu bet kada. Kas sakėte ponai dvikojai ir keturkojai, besparniai ir sparnuočiai, asilai ir pelėdos, kad Lietuvoje tokią šventę tik susapnuot  galima. Štai jums atsakymas, kaip iš tikrųjų yra. Ir labai smagu, kad daug kas žinote mano vardą.
VISI:  Žinom.  Dže - kas, Dže - kas, Dže - kas... 
DŽEKAS: Ačiū.  Na, ir dar keletas klausimėlių, kad tai nebūtų paslaptis arba, kad ji, paslaptis, būtų vieša. Sakykite, ar daug čia esama girtuoklių? Prašau pakelti rankas, kojas, sparnus, kas ką turite ir taip atsiliepti. (triukšminga, linksma pauzė) O! Net nesitikėjau, kad tiek pasekėjų čia turėsiu.  Ačiū! ačiū! Na, o kažin, į kokį skaičių sukčiai sutilptų? Beje, ar yra tolių?
BALSAI  - Yra, Yra Džekai. Jų net daugiau negu girtuoklių.
            - Galbūt todėl, kad neretai girtuoklis turi ir sukčiaus profesija.
            - Irgi keliam rankas ir ką galim. Nepavark skaičiuodamas, Džekai.

                         vėl tokio pobūdžio ir apimties pauzė

DŽEKAS  O! Iš tikrųjų! Nuostabu. Sukčių, ačiū Dievui, irgi netrūksta. Taigi, ponai visokio kilmės, būkime, kokie esame- būtent, būkime savimi. O kaip kas mus pavadins  -nepagadins. Gyvuoti mums  erdvės nepritrūks, nes jau girdėjau, kad yra kažkur baltai - juodai gulbės plunksna parašyta:

Mūsų keliai – nežinomi,
Tačiau ar juos žinoti reikia,
Jei esame visur?
O kur beesame - tai vis kaip šventė...
Ne į bažnyčias einame su ja klausyt mišių.
Gražiai dangum nutįsęs teka Paukščių Takas,
Ir būčiau didelis žioplys, jums nepasakęs,
Kad paukščiai, lizduose sutūpę,
Valstybę peri,
Slapukę peri...
Vieni jos vardą taria - Ašašai,
Kiti - karaliaus jos.
Bet gulbė dar namo neparlekia.
Ir gulbinas kelionėje su ja.
Abu balti, kaip popierius
Kaip Harker rašalas
Kurios  eilėraščius skaitai
Ir iki šiolei nežinai, deja,
Kaip juos surasti savyje...

Na, aš čia truputį ar gal net gerokai ne taip, kaip parašyta aname popieriuje - kažką pridėjau nuo savęs,  kažką išmečiau. Bet specialiai. Spe- cia- liai! Kad  šventėje kai kam ir dieglys aiktelėtų. Nepaisant, jeigu tai būtų ir vietinės reikšmės poetas.
-VIDINIS  (lyg sau) Jis mane, pasirodo, kad žino. O aš jo- ne. Džekas, Džekas. Na ir kas?
PELĖDA Nepyk, Vidini, kad ir aš įsipainiojau į šią šventę. Išėjau kaip persirengėlis, norėdamas tave pamėgdžioti. Maniau, kad mane kviečia į Subartonis. Žinai gi - ten Gelovinės ežeras, Gelovinės upeliukas.  Neretas pasako - Gelovinio upelis, Gelovinio  ežeras. Net kaimelis Gelovinės, jeigu dar nesunyko. Maniau, kad  jie pagal tai ir šitą šventę vadina - Gelovinio.  Bet dabar matau, kad visai ne taip – Helovinas tai ne Gelovinis.  Nors, regis, žvakių nemažai, bet jos, kaip suprantu, paslėptos moliūguose. Taigi, Helovinas ne Gelovinis, bet žodžio kilmės ieškočiau Subartonių žemėje. Seniai jau buvau ten.
VIDINIS  Gerai, gerai. Nepykstu. Klausyk, ką jis kalba. Taigi, Džekas...
DŽEKAS  Jeigu kam reikalingas mano interviu, tai po gero pusvalandžio prašome spiestis aplink mane ir mano karietą, nes, patikėkit- kad mėgėjas išgerti ne tik dėl nuotaikos, bet labiau todėl, kad taip įpratęs – smagu pabūti girtam. Beje, noriu paprašyti, kad jeigu kas turite brangesnį daiktą ar storesnę piniginę – būkite atidūs. Labai atidūus, bet dažniausiai ir tai nepadeda... Bet juk, kaip sakoma, jėga įveikia  jėgą, tai, matyt, nereikia laukti, kad kitaip galėtų būti su menu. Dievas, deja, tai nesupranta, nors juodu ant balto kaip pasakoje parašyta.  Betgi, manau, žinote, ir čia nereikia man kartoti...
KANDŽIUS  Bet tai – au! au! - įdomu. Pasakoje parašyta, kad žmogus, vardu Džekas, buvo pagarsėjęs kaip  girtuoklis ir sukčius.  Au! au! Ar tai tiesa?
DŽĖKAS. Taip, nors ir pasakoje parašyta, bet tai tiesa.
KANDŽIUS. Vadinasi, tiesa, kad apgaule privertei Šėtoną įlipti į medi. O toliau ... Au! au!..
DŽĖKAS. O toliau irgi kaip pasakoje – išskaptavau ties medžio kamienu kryžių. Šėtonas ir pažiūrėti į jį bijosi. Džekai, sako, padėk, būk žmogus. Juk pirmiausia tu ne girtuoklis ir ne sukčius, o žmogus. Sutarėme, kad pasižadės niekuomet manęs negundyti, na , ir aš nuleidau jį iš medžio...  Taip. O tu, šuneliuk, irgi ne pėsčias - ir žingeidus, ir žmonių kalbą pramokęs..
KANDŽIUS  Mano vardas Kandžius. Beje, ir skaityti moku.
DŽEKAS  Štai kokių  personų  turime savo šventėje. Džiaugiuosi, Kandžiau.
KANDŽIUS  Aš nelabai, nes pasakoje prašyta, kad po mirties Džekas nebuvo įleistas į dangų. Tai irgi tiesa?
DŽEKAS  Na, nebuvau įleistas į dangų, tačiau ir velnias neįsileido į pragarą. Supranti, Kandžiau.  O naktis, o tamsu, tamsu. Sako, keliauk iš kur atėjęs. O tamsu, tamsu... Keliauk, sako, atgal, nes tu mane apgavai.  O tamsu, tamsu. Pasėmė žarijų, kad galėčiau pasišviesti kelią, supylė išskobtoje ropėje ir... keliauk, Džekai. O persižegnoti ar peržegnoti velnią jau rankos nekilo. Reikėjo laikyti  žarijas, tikintis  kad gal sugrįšiu.
KANDŽIUS  Būk mano draugas, Džekai. Labai prašau... Neseniai mano dzieduliui labai geras žmogus - jo vardas Juzė, o pavardė Erelickas - padovanojo visą auksą iš rudenio lapų. Aš tau dovanoju Žvaigždžių Taką. Manoma, kad  kažkur ten ar dar kur paukščiai peri valstybę, bet... šaaaa šaa. Sako, įslaptintą. Nebūkime tie, kurie pirmieji išduoda paslaptis.

2011-11-07 08:42:26

Pelėda


Вы здесь » Kūrybos oaze » BŪTIES VINGRIUOSE » Scenarijai