Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » DARBO KALENDORIUS (2013-JI) » Turėtų būti KASDIEN, bet aišku, kad taip nebus...


Turėtų būti KASDIEN, bet aišku, kad taip nebus...

Сообщений 1 страница 10 из 50

1

http://s2.uploads.ru/t/n0FvN.jpg                               
http://s3.uploads.ru/t/dzZRW.jpg

http://klriai.mybb.ru/




Jeigu knyga pagal gyvenimą  tai ji tik viena

2

;)   :writing:  :writing:  :yep:

     

Sausis 2013
  teka 08:42
leidžiasi 16:02
ilgumas 07.20

   Pilnatis
19 mėnulio diena

Šiandien 0°C / 2°C, debesuota
Rytoj 1°C / 2°C, lietus

1

ANTRADIENIS

Mečislovas Arvaidas Arvaidė Eufrozija Mečys Eufrozina

Naujieji metai
Lietuvos vėliavos diena

Ponų daug, o dirbti nėra kam
Ožiaragis - Gyvatė - 1 / 01

********************************************

3

:mybb:

Sausis 2013
  teka 08:42
leidžiasi 16:03
ilgumas 07.21

   Pilnatis
20 mėnulio diena

Šiandien 0°C / 2°C, debesuota
Rytoj 1°C / 2°C, lietus

2

TREČIADIENIS
Bazilijus Grigalius Mažvydas Gailutė Fulgentas Stefanija
Nemesk kelio dėl takelio
Ožiaragis -  Gyvatė -  2 / 01
 

http://klriai.mybb.ru/

4

Sausis
2013

teka 08:42
leidžiasi 16:04
ilgumas 07.22

Pilnatis
21 mėnulio diena

Šiandien 1°C / 2°C, lietus
Rytoj 1°C / 1°C, Šlapdriba

3
KETVIRTADIENIS
Genovaitė Viltautas Vyda Vida
Giriamas vaikas visuomet paikas
Ožiaragis - Gyvatė - 3 / 01


Eil. pakuždėti sau (XLII)

Jau net nemoku į namus pareiti.
Atrodo, kelias žinomas, tačiau
Akiplotyje horizontas tįso
Kaip jūra išsiliejusi į pragarus toli.
Ten pasakų jau niekuomet nebūna.
Tik nuovargis su prakaitu dar vis sūrus
Ką bedarysi, Pranai?
Taigi gaudžia jūra...
Jūra gaudžia...
O rūmai  gintaro Jūratės ir Kastyčio
Su dauž ti.
2013-01-03 06:42

5

:flag:

Sausis 2013
  teka 08:42
leidžiasi 16:06
ilgumas 07.24

   Delčia (dyla)
22 mėnulio diena

Šiandien 1°C / 1°C, Šlapdriba
Rytoj -1°C / 1°C, sniegas

4
PENKTADIENIS

Arimantas Arimantė Titas Benediktas Arminas Benas Arminė Andželika Anželika
Būsi nuolaidus visiems - ir kiaulė ant sprando atsisės
Ožiaragis - Gyvatė - 4 / 01

-----------------------------------------------------------------------
-----------------------------------------------------------------------
------------------------------------------------------------------------
------------------------------------------------------------------------

Reikalingas Šklėrius (1)

:
Sakyk, ar čia ilgam?
Jei ne – nekelk kepurės nuo galvos;
Išgersime po gurkšnį šulinio vandens
Ir grįžkime namo.
Žinau, kaip gaila
Kai ir vėl be nieko,
Išpustęs laiką, pareini,
Bet ne dievai mus, Šklėriau, laiko –
Daugkart guodžiau save mintim,
Kad leista bus prisirpti kaip spanguolei
Ir savo rudenį palaimint pilnatim.
Dabar jau proto daug nereikia -k
Plika akim gerai matau,
Kokia lemtis ištiko puoselėtą viltį.
Tikėtis jau, kad bus geriau –
Laiko neliko.

Šklėrius:
Ir vis dėlto – eini ir ieškai,
Stuksi lazda kaip priekaištas bjaurus
Ir nesiliauji šaukt vardu.

Aš:
Na taip – einu, lazda stuksiu
Ir vis kaip beprotis šaukiu:
– O Šklėriau, kur tave velniai nuplukdė?
Na, bent šį kartą atsišauki, kur...
Kur tu esi, rupūžke?

Šklėrius:
Bet nesakau, kad taip nereikia,
Man miela pagyventi atmintim.
Naujiems laikams - savi ateiviai,
O tu dar vis apakęs praeitim.
Nežino Šklėriai mano kapo
Ne pasakas sapnais sekiau -
Aš jo lig šiandien neturiu:
Išpustė vėjai smėlį baltą,
Kur jo kruopelė – ten esu.
Netrink akių, tik užsimerki-
Dabar aš čia.
Per ašarą mane išplauki
Arba ... pabūkime kartu.
Sakai: šaukei – ieškosiu, kol surasiu
Iš kapo Šklėrių išsikasiu...
Taigi, esu tavo aky.
Stebėkis, jeigu tau patinka:
Tik tiek iš Šklėriaus bepalikę.
Ir netriukšmauk manydamas,
Kad gal kitaip galėjau būti.

Aš:
Bet jeigu taip, kaip čia kalbi
Tai kur ėjau, visur tavęs per daug.
Smiltelė smėlio? Dieve mano!..
Tu – Šklėriau,
Tu – galingo sodžiaus įkūrėjau...
Kas patikės, kad smiltele
Galėtum būti mano akyje?

Šklėrius:
Iš jos ir sapnas netoli.
Ir ten mane sutikdavai
Manydamas, deja, kad gal
Aš apsimetėlis Šklėriaus vardu.
Nebėgau nuo tavęs, kaip ir dabar -
Ir visuomet buvau
Kuo iš tikrųjų tuo laiku buvau.
Tad neieškok manęs daugiau,
Jeigu pažint nenori.
Smiltelei kalbos nesvarbu -
Man reikia vėjo
Vėjo reikia.

Aš:
Gal girtas vėl.
Bet jeigu net ir taip,
Šįkart pasirašau juodu ant balto –
Kuo nori būk,
Kur nori būk,
Man reikalingas Šklėrius.

2012-12-29

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Metai – pagal mus (2)

Dar taip nebuvę, kad ūmai
Pats sau giedodamas, suprasčiau –
Per ryto ūką, gruodžio sniegą
Prieš pat Naujus Metus,
Kalėdų Senis, dovanas dalijęs,
Atėjo mokytoju į namus.
Nušluostė raidę,
Žodį pabučiavo
Ir duonos trupinį nuo stalo
Į saują pasidėjo, kad sočiau
Jeigu ne sau,
Tai bent paukšteliui žiemoje

Aš:
O Seni, patikėk –
Maži daiktai,
Bet  jie į didelį paveikslą virsta,
Dangus dažais į drobę  spraudžia juos
Ir atsiranda jie it Dievo dovanoti
Dėkoju tau  už šią kelionę  gražią
Už raidę pamyluotą,
Pabučiuotą žodį
Ir nesakyk, Naujametini Seni,
Kad štai už tokį mažmožį nereik dėkoti.

Naujametinis:
Dėkok, žmogau, net už menkesnį nieką,
Bet ne dėl to čia atėjau...
Aš raidę pamyluotą,
Žodį pabučiuotą tau palieku – 
Kai bars už jį – nepyk,
Kai girs – nesididžiuok.
Ir dar labiau prašau:
Ištaręs savo žodį,
Paliudyki kitiems, kad sužinotų,
Kas kalba  juo.

Aš:
Ar nori pasakyti, kad savęs bijau?
Kaip erkė?
Išalkus pampsta svetimu krauju
Ir...

Naujametinis:
Daug erkių šiam pasauly, mielas,
Joms Dievas nepadės,
Tačiau jų bus daugiau.
Paduok kepurę... Laikas  greitas.
Dar šen ir ten užklysti reikia.
Norėčiau, kad įėję į Naujus
Žinotume, kaip galim būti geresni,
Na, o tuomet ir Metai – pagal mus...

Aš:
Nupigome, ir tu teisus,
Usnim apleidome save
Žmogus be Aš, be atvaizdo –
Žmogus kaip niekas
Jau nepažįstam jo didžios būties
Į tokį  kaip parodysi, tuo jis ir bus...
Tai ko stebėtis, jeigu erkių
Dar daugiau...
Kelionės tau, kiek dar gali suspėti
Tik šit – ar susitiksim  dar?

Naujametinis:
Kuomet pasaulio pabaiga praėjus,
Kodėl gi - ne?

2012 -12- 31

                   ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Šklėrių žmogus (3)

Manau, kad reikia dar pabūti
Bent iki šimto ir kelių...
Ir pasidžiaugti bent truputį,
Kaip gyvenau, kaip gyvenu...
Tačiau eilėraštis jau man netinka – 
Aš įsispraudžiu į erdves plačias.
Numiręs ten – nereikalingas,
O gyvo irgi niekas nesuras.
Tad niekam nelieku skolingas,
Bet vis dėlto iš ten kalbu
Ir man labai svarbu, kad sausį gimęs
Vandenis nešė prie manęs ąsotį
Ir pats stebėjosi:
Nejau toks mažas, o... išgers?

Vandenis:
Gyvenime esu daugiau pamatęs,
Bet tie laikai dabar toli.
Sakau: toli. O regisi, tik vakar
Poškėjo naktys tvoromis,
Vilkai išalkę gūdžiai staugė
O šunys irgi nemenkiau.
Ir žvaigždės liko neskaičiuotos –
Nelaukė kur kuri nukris...
Bet apie ką, sakyki, mudu kalbam
Ar kad norėtum atsiminti.
Ar kad lengviau galėtum mirti?

Aš:
O vis tik įžūlus ir...  besarmatis.
Kad mirt bijočiau, neatrodo taip –
Rytojai jau manęs  nelaukia,
O praeitis, kaip ašara graudi –
Joje ir saulė šypsosi, ir lietūs lyja
Ir atsigerti tavimi galiu.
Vandeni mielas, tu tik vienas.
Dar vis išlikęs, koks buvai...
Bet nedrąsu man glaustis prie tavęs
Ir kalbinti sekmadienį varpais...
Giedojai,  aš žinau, giedojai, broli
Ir  lopšį porteriais supai.

Vandenis:
Manai, neatsilieps?
Per daug nebūkim kuklūs.
Iš jo erdvės dar skambina bažnyčios
Bet kai aplink tiek rūpesčių
Kas jas girdėt norės?
Net atmintis nuvysta kaip žolė
Ir vis dėlto giedok,
Net jeigu niekas negirdės
Augink save, sakydamas:  esu
Daug  kartų šaudytas,
Daug kartų miręs.
Daug kartų emigravęs į kitas šalis
Dabar jau vienas už visus,
Šklėrių žmogau.

Aš:
Iš kur šie žodžiai, o Vandeni?
Man regisi iš tikro atsitiko taip,
Kad nebe krūtį motinos į burną dėjau,
Įdėjau žodį ŠKLĖRIAI ir tapau
Mažu it skruzdė  sodžiaus žmogumi.
Su parašu.
Su antspaudu
Su sauja smėlio ir jo kopom
Su titnagu nelyg mėnulis naktyje.
Galbūt  štai ir dabar į dangų kopiu
Išgirst save išnykstančiojo sodžiaus dalioje

2013-01-04

6

Prieš 49 metus (1964) susituokėme su
Leokadija – Marijona Žukaite iš Varėnos rajono Subartonių sodžiaus. Taigi priešjubiliejiniai metai. Gyventa sunkiau- lengviau, bet dažniau nelengvai. Kur kas sunkiau buvo Marytei
.

Sausis 2013
  teka 08:41
leidžiasi 16:07
ilgumas 07.26

   Delčia (dyla)
22 mėnulio diena

Šiandien -2°C / 2°C, Šlapdriba
Rytoj -5°C / -2°C, debesuota

5
ŠEŠTADIENIS
Simonas Vytautas Vytautė Telesforas Gaudentas Simas

Akys - dvi, kelių - šimtai
Ožiaragis -  Gyvatė - 5 / 01

**************************************************************

Prie Ūso balos (4)

Ne kažką padaryti galiu –
Ant krūtinės užaugo giria.
Stiprios šaknys į sielą suėjo,
Ošia šilas, gyvena dangum.
Nežinau, kur pradžia,
Pabaigos nerandu
Ir žalia samana
Žalią mišką apžėlė.
O dievybe graži!
Kaip nuo šiolei toks būsiu?
Man atrodo, girdžiu
Upeliukas į mišką nubėgo,
Smėlis kelias į kopas,
Subanguoja krūtinę kalneliais
Ir keliai it žalčiai
Trumpesni – ilgesni
Į pasaulį kelionėm išėjo.
Kas galėjo manyti kada,
Kad suošiu žaliausia giria?
Sužaliuosiu pušim ir egle?
Kadagynais myluosiu akis?
Bet yra, kaip yra –
Ir girdžiu, kaip giliai po širdim
Gieda gražios vaikystės bažnyčios -
Dieve mano, net tu ne danguj.
Bunda, regis, išnykę koplyčios,
Vaikšto dangūs, įsrūvę į kraują –
Būk, Dzievuliau, nes regis,
Kad ir tau čia geriau.
O krūtinė nemoka nurimti
Tartum laisvę įgavusi mūza – 
Gieda sodžiai, į mišką sukritę,
Ir nėra, kurie mūsų – ne mūsų
Ir nėra, kam parodyt į veidą
Kurį kaip nenaudėlį muša.
O Šiliniai! Ne kartą meilingai
Rodžiau svečiui šią nuostabią šalį,
O dabar kiekvienam po šakelę
Tartum puokštę į saują dedu
Ir tiku, kad įaugus į dalią
Prakalbės kaip žmogus su žmogum.
Paukščiai tūps ir dangum pasisups
Ir pragys gerklėse jų  giesmelės
Gal net raibos gegelės,
Daugel metų sveikatą kukuos.

Darda man vežimas,
Nesustoja žingsniuoti žirgai,
Bet kai reikia sugrįžti namo,
Ant kalnelio prie Ūso balos
Pasitinka, apaugę žole,
Karlonai...
2013-01-05 03:49

7

:offtop:

8

Sausis 2013
  teka 08:41
leidžiasi 16:08
ilgumas 07.27

   Delčia
24 mėnulio diena

Šiandien -5°C / -3°C, debesuota
Rytoj -5°C / -4°C, debesuota

6
SEKMADIENIS

Baltazaras Kasparas Merkelis Arūnas Arūnė Melchioras

Trys karaliai

Dieną naktį nemigsi - vis tiek visiem neįtiksi
Ožiaragis - Gyvatė - 6 / 01



Eil. pakuždėti sau (XLIV)

Ką daryčiau bėdoj be tavęs?
Vilke pilkas, pastauk!
Taip, žinau: daug eilėraščių jau parašiau,
Bet visi jie – ne tie.
Štai ir tu, mano mielas žvėrie,
Alkanas tartum dangus.
Stauki, pilki.
Alkani mes abu,
Bet eilėraščio to
Dar iš šiandien nebus.
****

Šnekorius (Jonas Bartkus) 
Tikro poeto konstatavimas. Nebus ir negali būti, nes parašius geriausiąjį poetą ištiktų literatūrinė mirtis. Taigi neskubėk su tuo geriausiuoju, bet vis rašyk nors ir vilku staugdamas.

Burtažolė 
Štai ir tu, mano mielas žvėrie,
Alkanas tartum dangus...
Bet eilėraščio to
Dar iš šiandien nebus.
     Nesupykit, kad iškarpiau, bet labiausiai įsiskverbė į sielą... Nuostabiai rašote, Pranai, - visada skaitau su malonumu. Dėkui!
*****************************************
Iš tetos Santos užrašų

5. 2012-11-22
Dėkui, Praneli už naują ištrauką. Ji puiki. Dėkui, kad leidai man pasilikti, dėkui, kad nepasmerkei.
"...žiūri, kažką galvoji, dėlioji mintis, bet nedrįsti prieiti. Lauki kol duosiu nors menkiausią ženklą, kad tai tau leidžiama? O, ne, to nebus. Tu man per daug patinki, kad suteikčiau tokį malonumą. Judink smegenis, viliok mane, kad tave pasitiesčiau po kojomis, kad niekinčiau žodžiais ir šlovinčiau mintimis. Tapk mano angelu sargu visame kame, prisijaukink manyje glūdinį laukinį žvėrį... Ne, nesakysiu tau , nemokysiu, neparodysiu...atrask pats ir tie atradimai bus neįkainojami. Supranti, esu iš tų, kurios tyli, jei pasakysiu, paprašysiu - jau nebereikės. Taip, aš sugebu daug ką pati pasiimti, bet argi nėra maloniau, kai tau padovanoja...akimirką ramumos, dėmesio, pasiaukojimo...kai apipila nuolankumu ir noru įtikti. Ne, įtikti ne suvaidinta, įtikti todėl, kad nori to pats... Taip, tu - vergas. Bet tu ir žmogus. Taigi, kaip vergas, maldauk dėmesio, stebink, neleisk apie tave nepagalvoti ir tavęs nenorėti... Kaip žmogus, daryk tai nuoširdžiai, nes antraip pats gausi falšo dozę...Negi nori suvaidinto jausmo? Tegul ir antausiai, ir kirčiai, ir keiksmai bus nuoširdūs..."
("Užrakintos moters svajos")

6. 2012-11-22
"...ji ne vaikščiojo, o skraidė...Pagaliau jos sutuoktinis pažino ją, sužinojo, kad ji -Temos žmogus....Ta melo kilpa, dusinusi ir neleidusi išsitiesti, trūko... jai buvo taip gera ir lengva, juk NEREIKS MELUOTI!!!...Jam tai buvo kąsnis, kurį jis bandys nuryti springdamas...
...
-kodėl tu taip dažnai man šypsaisi? - paklausė žmonos- jau seniai tave tokią mačiau...
-man, paprasčiausiai, gera...nekenčiu meluoti ir išsisukinėti...o dabar, galėsiu ramiai pasakyti kur einu ir nebijoti, kad sužinosi iš kitų... Suprantu, tau nežmoniškai sunku suvirškinti visa tai, ką sužinojai..Bet aš gerbiu tave už tai, kad bent jau leidi būti savimi. Ką tu pagalvosi, kai aš pasakysiu, kad einu į sesiją?
...Dievai, ji- naivumas pasaulio, tikėjosi, kad jis pasakys, kažką , bet tik ne tai...TIK NE TAI....
-pagalvosiu, kad prostitutė....-ramiai pasakė vyras.
...še, kad nori- turėk dovaną už norą nemeluoti, už norą būti savimi, už tai, kad bandei apsaugoti nuo netikėtumų....štai tau ir labas rytas...
....
...ji vėl sėdėjo kabinete viena...šalia garavo ką tik paruošta kava...bet jos veide jau šypsenos nebuvo, nebuvo to džiaugsmo ir saulės akyse....galvoje skambėjo "PROSTITUTĖ"...negi, negi tikrai taip apie mane pagalvoja kiekvienas, bet to nesako...NEGI KIEKVIENAS mato manyje tik perkamą lėlę, negi taip sunku suvokti, kad yra ir kitokie žmonės?!!!
....Viešpatie, kaip veržia ta kilpa...tylos, melo, išsisukinėjimo ir nesupratimo kilpa.....aš dūstu, ik....neturiu kur pasitraukti, nes ...."
(ištrauka iš kūrinio "Užrakintos moters svajos")

9

Sausis 2013
  teka 08:40
leidžiasi 16:09
ilgumas 07.29

   Delčia
24 mėnulio diena

Šiandien -6°C / -5°C, debesuota
Rytoj -7°C / -5°C, debesuota

7
PIRMADIENIS

Liucijus Raimundas Valentinas Rūtenis Raudvilė

Sau į nosį nepabučiuosi
Ožiaragis - Gyvatė - 7 / 02


----------------------------------------------------------------------

Nauji potyriai

   Nebuvo lengva suvokti, kas vyksta Palėpės erdvėje. Joje visąlaik yra kitaip negu bet kur kitur, tačiau ypatingesnių pastangų iki šiol neprireikdavo dalykus suvokti taip, kaip jie to verti. Dabar netgi pasirodė, kad tie keli, kurie čia esam kaip senbuviai, vienaip ar kitaip rūpinamės tapti vienas už kitą viršesni. Kurį laiką irgi dar laukiau, kad gal išgirsiu kažkokių paaiškinimų iš Vidinio, bet senis buvo prisirpęs veikla ir net atrodė, kad jis gerokai jaunesnis už mane. Štai stabteli prie tetos Santos:
   – Tai sakai, kad net sunku tau pačiai save atsiminti? Mano galva rodo, kad ne taip, – pasakė jai ir lyg skaitydamas iš „Užrakintos moters svajų“:
   Šiandien noriu tavo nusilenkimo ir bučinio į kojas. Būtent šiandien. Ryt jau viso šito nebereiks. Šiandien noriu nuolankaus tavo žvilgsnio ir žinojimo, kad niekada manęs neišduosi. Nenoriu mokyti ištikimybės. Nereikalausiu pagarbos, jei neverta. Tad, jei nors sekundei suabejojai ar aš – Ta, kurios ieškai, kurios šešėliu nori tapti, eik šalin ir... būk laimingas. Aš – ne ta ir tu ne tas, kurio man reikia.   
   – Sakyk, o kodėl būtent šiandien, o ne vakar? – Mano galva tai būtų mieliau. Tuomet vilties daugiau.
   – Ai, mielas Vidini. Kai moteris kalba apie kažką, konkrečiai neparodydama apie ką, tai kiekvienam vyrui atrodo, kad kalbama apie jį. Paprastai kalbama apie konkretų vieną, o jeigu yra tie keli, kurie šalia jo, tai jai gėdos nedaro. Galimybė rinktis arba paįvairinti kasdienybę yra jos užgaidų reikalas. Bet, regis, pradėjai klupčioti. Dirbi ir užsimiršti, ką dirbi. Scena reikalinga. Vaidinimas laukia.
   – Betgi ne skubos tvarka. Nors, regis, jau paskubėjau su vėliavomis ir vėliavnešiais. Nelabai išmanau, ką su jais turėtume daryti. Kodėl man jų scenoje prireikę.
   – Ar tau neatrodo, kad šitos vėliavos nebus numestos man prie kojų. Vienas gal koja išspardysiu, bet gali būti, kad kuriai nors pati  kaip vėliava šyptelėsiu. Tai, ką turime scenoje, suprantu, kad negali būti aplenkta vaidinimu.
   – Ak štai kaip! Šiandien noriu tavo nusilenkimo ir bučinio į kojas. Būtent šiandien. Ryt jau viso šito nebereiks. Ar manai, kad galėčiau suabejoti? Blogiau, jog aš pats pasiruošęs patalkinti, kad šitos vėliavos būtų numestos tau po kojom. Turint tokį pagalbininką  kaip Kūdzavaris tai netgi įmanoma.
   – Na gerai, pajuokavome ir užteks, – pasakė teta Santa, o Vidinis pašaukė: - Dzieduli, žvilgtelėk. Ne  į tetą Santą, o į sceną... į sceną žvilgtelėk.
   Kartu su juo scenoje buvusi teta Santa tuoj ištrūko iš mano akių. Visai nelauktai pamačiau, kaip ten atsiranda palėpės pietinis langas su už jo matoma rudenėjančia Balsių sodu panorama. Šioje jo pusėja nemenka dalis ankstesnės Palėpės su jos, nors ir mažai pasikeitusia, bet vis dėlto ankstesne apystata. 
   – Kaip čia taip? Vidini, fokusais užsiimi.
   – Tai kad ne aš. Ė, ne aš. Scenovaizdis ne mano valioje. Pats stebiuosi, kad viskas lyg savaime.
   – Tai ne taip paprasta, kaip atrodo. Tekstas yra, bet kaip padaryti, kad jis įsikūnytų, kad atsikartotų jo vaizdas natūroje taip, kaip aprašytas.
   Pasirodė, kad Vidinis šitokiu būdu sumanęs ir pats pamatyti, ir kitiems parodyti kaip čia buvo atgabenta erdvė, gebanti raiškiai išsiskirti savimi ir išlaikyti tik jai būdingus ypatumus. Nelengva dabar pasakyti, kaip dėl tokio sumanymo būčiau sureagavęs anksčiau, kol šaukštai dar ne po pietų, bet nemanau, kad jis būtų sudominęs. Kitą vertus, įdomu gi pamatyti, kaip atrodo vaidinimu tapęs esė, kažkada parašytas savo ranka ir pavadintas „Su Dievu pro langą“.
   Tuomet rašiau:
   
   Labiau nusistebėti nebuvo laiko.
   Už lango, priešais jo stiklus, pakibo masyvus balionas ir beveik į veidą išgirdau pažįstamą varno Goliaus balsą...

   Bet  dabar taip ir buvo, kaip rašyta: už lango pakibo balionas ir išgirdau kaip anuomet varną Golių.
   – Kvarkt, kvarkt. Imkit žagres art, art, art.
   – Tu čia, juodasis? Iš kur?  Net nesusapnuotas. Ir kodėl taip? Dar nepasisveikinai, o jau art, art, art. Kokie vėjai tave atpūtė? Kas atsitiko? Ar sparnų neturi, kad baliono prireikė? – barsčiau klausimus, nelaukdamas ką kranksės Golius. Atrodė, kad man svarbiausia buvo netylėti. O Golius išdidus tupėjo baliono viršūnėje ir, pakėlęs sparnus, pamojavo, matyt, rodydamas, kad juos turi.
   – Varškė, varškė! – kranktelėjo.
   – Ką?
   – Langą atidaryk! Laikas suprasti, vežėjau, ką kalba tavo mielas bičiulis, – nuo etažerės mestelėjo žodį Gražuolė.
    – Gražuolė? Blakė? – betgi iš kur ji čia? – neiškarto mokėjau suprasti ir atsiminti, kad mano esė toks personažas yra. Dabar, kai esė likimo valia tapo vaidinimo scenarijumi, kuris stengiasi dekoracijomis ir personažais pakartoti anksčiau būtą realybę, toks  etažerės atsiradimas su Blake ant jos buvo natūralus, tikras. Bet netikėtai suprantu, kad ir aš dvigubėju: į aną Pranucį, kuris dabar scenoje, kaip personažas ir tokį Pranucį, kuris stebi save buvusį, regi ir prisimena.
    Atidariau langą. Ir tik dabar pastebėjau, kad baliono pakabuke (kabinoje) stovi stiprus oreivis. Taip sprendžiau pagal jo galvos apdangalą, panašų į šalmą, kuomet juo apdengta visa galva. Tačiau jautėsi, kad šalme nė žiupsnelio plieno ar plastmases. Lyg jis būtų pagamintas iš gumos ar kitos tamprios tamsios medžiagos, gebančios, aptempus kūną, išryškinti visas jo linijas. Buvau įsitikinęs, kad šitaip uniformuotą žmogų esu kažkur matęs. Tačiau kaip dažniausia – kai labiausia reikia, dievai neleidžia atsiminti.
   Nelaukdamas kol pasisveikinsiu, oreivis kilstelėjo ranką.
   – Labas, labas, – atsiliepiau. O varnas, stryktelėjęs nuo baliono kupolo, tuoj atsirado ant mano (personažo) peties ir kaip visuomet po ilgesnio nesimatymo:
   – Mano vaiks, mano vaiks!..
    Truputį pasiglostėm, pasišildėme vienas kito artuma. Kažką palesė iš barzdos ir, šuneliui Kandžiui leptelėjęs sparnu per uodegą, perskrido ant etažerės pas Gražuolę. Nelabai galėjau suvokti, kodėl toks pasimatymas, tačiau Golius nebuvo ramus, o Blakės šviesos etažerėje irgi sumirksėjo įvairiomis spalvomis. Paskui netikėtai varnas pasiėmė Gražuolę į snapą ir pro langą sugrįžo atgal ant baliono.
   – Jūs – ką? Juokaujate?
   – Ne, ponas vežėjau. Kai tiek daug darbų, juokams pritrūksta laiko, - pasakė oreivis. – Beje, o kur ponas Vidinis?
   – Vidinis? Jūs pažįstate Vidinį?
   – Na taip. Dievas leido pažinti. Tačiau ir jus pažįstu. Taip, ponas Pranai. Pažįstu.
   – Vadinasi, esate ne tikras oreivis. Neatsimenu nė vieno oreivio, su kuriuo būčiau pažįstamas.
   – Jeigu nematyčiau šalia šunelio Kandžiaus, turbūt ir aš jūs nepažinčiau. Bet man pasisekė. Jeigu dar paimtumėte šunelį ant rankų, tai neliktų jokių abejonių, kad tai jūs, karietos vežėjau. Tiesa, buvęs.
   
  Ir išgirstas tekstas, kaip parašyta esė, o vaizdas irgi kaip anąkart. Bet iš kur vaidintojai?. Iš kur aš, kokiu anąkart buvau? Iš kur varnas Golius ir Blakė? Iš  kur kiti?
  Pasaulis  švystelėjo kažkokia iki šiol mažai matyta ar juntama savo dalimi ir reikėjo net didžiulės vaizduotės, kad scenos veikėjus  suvoktume kaip šešėlius, pasilikusius praeitame laike. Kita vertus, galima manyti paprasčiau – kažkas rodo anksčiau susuktą panoraminį filmą ir štai esame tokie, kokie buvom. Ar verta  stebėtis, jei žinai, kad tokie dalykai yra, kad jie galimi. Tai faktas, kurį pats savo rankomis, akimis protu čiupinėji ir suvoki, todėl kažkokie kitokie paliudijimai nereikalingi.   
   Asmeniškai man tapataus pobūdžio apsireiškimai yra nutikę anksčiau, nors dabar labiau įtikėtina, kad tai sapnų atminties dalykai, tačiau – ne. Atsisakyti nesuprantamų apsireiškimų kaip realybės arba perkvalifikuoti juos į kitokios egzistencijos pavidalus visuomet yra neprotinga.
   Jau nelabai gebėjau suvokti, kur vaidinimas, kur  tikrovė. Tai, kas buvo scenoje, persimetė ir į mano vidų. Regis, nereikėjo jokių pastangų ateiti į beveik prieš penkerius metus prasidėjusį rudenį. Atrodė, esu kaip prieš tą laiką, o esė „Su Dievu pro langą“ dar reikės parašyti. 
   – Atsiprašau, ponas Mundi, – išgirstu Vininį, bet nesiryžtu spręsti, ar jis kaip vaidinimo personažas, ar... Bet tai truko neilgai, nes greit suvokiu, kad tvarkomi neišspręsti nūdienos reikalai. Scenai it kryptelėjus pasikeičia scenovaizdis, kuomet žiūrovų dėmesys  sutelkiamas į vėliavas ir vėliavnešius su jų lyderiu bei jį egzaminuojančiu Vidiniu. Akys ieško tetos Santos, bet jos nematyti. O Vidinis nesmagiai iškalba:
   – Taigi, atsiprašau, ponas Mundi. Jūs teisybę sakėte. Jokių abejonių dėl jūsų asmenybės neliko. Smagu jus matyti po penketo metų.
   – Beveik po tiek. Bet kodėl tokia prievarta? Su šunimis genate nežinia kur. Kodėl neleidžiate būti su mūsų vėliavomis, kur mums patogiau?
   – Ak, gerbiamas Mundi, – papriekaištavo Vidinis, –  sakai, su jūsų vėliavomis, o esate nežinia kur. Bent aš taip suprantu, kad kiekvienai vėliavai nevalia būti „nežinia kur“. Jūsų vėliavos, regisi, šito nežino...
   – Jos ir neprivalo to žinoti. Kita vertus, jūs, pone Vidini, irgi klausiate bet ko, tik ne to, ko reikia. Būtent: kas gi mes, vėliavnešiai, esame? Kokio sukirpimo.
   – Tai kad ir taip aišku. Pagal šitas vėliavas aišku, kas esate, – tarė Vidinis ir neskubiai atėjęs prie sumestų vėliavų ir paspirdamas vieną jų koja: – Ateiki, mielasis, o  aš tau jau dabar sakau, kad esi rudmarškinis.
   
   Tai buvo tas momentas, kuomet jau ir aš praplyšau:
   – Vidini, baik komedijas!
   – Tau tai komedija? – sudirgo jis. – Bet tuomet ne į mane žiūrėk, o į tikresnius komediantus. – Ir aukštai pakėlęs galvą, dar aukštesniu balsu pakvietė: – Ponai politiniai kaliniai, prašau, kviečiu – ateikite! Eilute, pagal sąrašą...
   Sujudo masė žmonių. Beveik visi, kas buvome Palėpės apartamento erdvėje. Kitaip nebuvo įmanoma, nes pirmoji  sujudo  daina:

          Augo kieme klevelis,
          Augo kieme žaliasai,
          Po tuo klevu po žaliuoju
          Gul bernelis jaunasai, -

   šiltai, jaukai jau pirmu savo posmu iki pilnaties, pripildžiusi ir dangų, ir mirusių ir gyvų sielas, ir Palėpę su jos neįprastos sandaros scena.
       
          Viens, du, trys... graži Lietuva
          Kaip gėlelė žydi visada, –

   galingai aiktelėjo priedainis, regis, prilipdytas  prie  dainos posmų jau vėlesniais laikais.
   Pirmasis, nešdamas trispalvę, į sceną išėjo studentas Silva Blaževičius. Mano tėvas Vincas Karlonas pasirodė devintuoju, o paskutinis vorą užbaidė 157 numeriu sąraše pažymėtas Aleksandras Ceska.
 
          – Kelkis, kelkis, berneli,
          Gana ilgai miegoti,
          Laikas joti į karužę,
          Ginti laisvę Lietuvos.

    Nesinorėjo, kad daina nutiltų, bet ji jau artėjo prie pabaigos. Buvę Vilniaus krašto politiniai kaliniai išsitempė, išsilygiavo it kareiviai ir atrodė, kad didžiausia likimo jiems dovana yra tai, kad buvo tuo, kuo buvo ir yra, kuo yra. O kai nutilo paskutinis posmas, iš scenos gilumos išbėgo teta Santa ir apsivijusi rankomis aplink Veronikos Valinčienės kaklą:
   – Betgi iš kur tu čia, moteriške!..
   – Klausi lyg būčiau viena. Dar dvi Veronikos, dvi Onos ir Antosė. Ščesnulevičienė Antosė šiame sąraše, – išsilaisvindama kaklą iš apsikabinimo kalbėjo Veronika pirmoji, o paskui pašaukė kitoms moterims: – Nagi aiktelėkime! – Ir anos kaip susitarusios:
         
          Viens su puse, du su puse graži Lietuva
          Kaip gėlelė žydi visada.

   – Tark žodį, ponas  Mundi... Tark jiems žodį apie vėliavas.
   – Apie vėliavą. Mes ją vieną tik ir teturime, - kažkuris atsiliepė iš buvusių politinių kalinių.
   – Girdi, ponas Mundi? Tik vieną ją teturi.
0.
.

10

Sausis 2013
  teka 08:40
leidžiasi 16:11
ilgumas 07.31

   Delčia
25 mėnulio diena

Šiandien -8°C / -5°C, debesuota
Rytoj -8°C / -2°C, debesuota

8
ANTRADIENIS

Apolinaras Severinas Teofilius Vilintas Gintė Teofilis
Asilo galvą beturėdamas, bet gražiai bekalbėdamas visiems patiksi ir dar protingas liksi.
Ožiaragis -  Gyvatė - 8 / 02

-----------------------------------------------------------------------------------------
Eil. pakuždėti sau (XLV)

Ak, vilkini,
       (kalbu apie sausį)
Išnyksta senieji vardai,
Vėgėliniu taip pat neprišauksi,
Net jei šauktų žvejai.
Bet esi man į lopšį įdėtas
Su ąsočiu Vandenio ir aš
Regis vis
Bent truputi žuvis,
Bent truputi žvėris.
Vėl išmokau žegnotis į naktį,
Iš kurios čia atėjęs esu
Ir girgždėti savim kaip lopšiu. 

Laikas skubina valandas.
Gal reiktų taupyti bent jas,
Bet, vilkini, tegyvuoja Gyvenimas!
Sąskaita jo netaupysiu savęs...


Вы здесь » Kūrybos oaze » DARBO KALENDORIUS (2013-JI) » Turėtų būti KASDIEN, bet aišku, kad taip nebus...