Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » DARBO KALENDORIUS (2013-JI) » Turėtų būti KASDIEN, bet aišku, kad taip nebus...


Turėtų būti KASDIEN, bet aišku, kad taip nebus...

Сообщений 21 страница 30 из 50

21

Sausis 2013
  teka 08:31
leidžiasi 16:27
ilgumas 07.56

   Jaunatis (pilnėja)
6 mėnulio diena

Šiandien -15°C / -10°C, debesuota
Rytoj -18°C / -14°C, debesuota

18
PENKTADIENIS
Gedgaudas Jogailė Liberta Jolita

Aklas ir ant lygaus kelio suklumpa
Ožiaragis - Gyvatė - 18 / 03

Eil. pakuždėti sau (XLVIII)

Jau skambina -
Bet aš vis kurčias, vis ramus
Mažoj pirkelėje ugnelę
Kaip skaudžią širdį kūrenu.
O būna – ir eilėraštį rašau:
Esą, aš dvigubas –
Ir tas, kuriuo esu,
Ir tas, kuriuo buvau.
 
Lietus nesutelpa į ašarą mažytę,
Bet druskos ašaroj – daugiau.
Mažoj pirkelėj mano karalystė,
Kur nelabai užtenka laiko,
Girdėti skambalus dangaus.
Man gera būt prie didžio kelio,
Žmogaus kepurę kaip karūną
Užsidedant sau ant galvos.
Aš tas, kuriuo esu,
Aš tas, kuriuo buvau.
O būti tuo, kuriuo dar būsiu,
Žadu nepaskubėdamas,
Karališkai kas rytą ant galvos
kepurę užsidėdamas.

****************************************************************************************************************

Šnekorius :
Matau palėpę ankštą kurios erdvėj ne tik Karaliai su kepurėmis- karūnom vietą sau suranda, bet ir vaidinimai su krūva aktorių bei žiūrovų. Čia telpa Šklėriai ir visi Šiliniai, pušys grybai, varnas Golius,titnagynė. Net trims muškietininkams yra vietos. O ką kalbėti apie Harker,Tetą Santą. Graži, talpi Tava pirkia, Pranel, kuri yra maža, kaip pats sakai, o aš manau kad ji beribė. 5

Pranas :
Kuriu tą palėpę, Šnekoriau, per dvasios pasireiškimus. Sunkiai kuriu ir jaučiu, kad kasdien vis sunkiau. Bent gerai, kad viduje ramu.
**************
Pranas _ Santai
Labas. Kokie angelai po sielą  krapštosi?

Teta_Santa 
Labas. Greičiau mintys, kaip skruzdėlės, į dūšią neša žodžius. Šapelis po šapelio, augindamos kažkokį skruzdėlyną. Tik štai, visoje tų šapų gausoje reikia atrasti seką (juk visame kame yra tam tikra seka ir tvarka). Tai va, man reikia atrasti...
Žinai, ant mano stalo jau stovi kalendorius. Naujas, krikštadukros iliustruotas. Va, ir pagalvojau,  kiek daug turiu dienų, kad padaryčiau kažką naudingo ir prasmingo. Keistas tas dalykas - kalendorius. Kiek visokių įvykių savyje talpina tie, iš pirmo žvilgsnio paprasti, skaičiukai...
2013-01-18 18:28

Teta_Santa 
Žinai, Praneli, pradėjau vėl kapstinėtis po savo geneologiją (gal čia tu užkrėtei?) Kiek daug įdomių žmonių (visai negarsių ir neįpatingų Lietuvai) radau.  Pasirodo, kad aš-panaši į tėvo motiną. Tėvo, kurio  aš  (nei jis manęs) dorai taip ir nepažinau...
Gerai, kad tu atgavai bent dalį prisiminimų apie savąjį tėtį (tikiuosi, jų rasi daugiau).
Ir dar. NEužgesink liepsnelių Harker delnuose, sako, gerai tiems, kurių nepamiršta.
2013-01-18 19:32

Pranas
Garai, Santa, gerai...
Krutėk, judėk, mylėk, pyk, daryk taip, kaip tau atrodo geriau... O laikas labai greitas. Bjauriausia, kad ne tik rankos, kojos , bet ir  mintys apsunkę. To skruzdėlyno, apie  kurį  kalbėjai, pas  mane lyg ir nėra.  Štai guli prieš akis neįveiktas tekstas iš palėpės būties, o man  sunku prie jo prieiti.
Betgi reikia...

22

Sausis 2013
  teka 08:30
leidžiasi 16:29
ilgumas 07.59

   Priešpilnis
7 mėnulio diena

Šiandien -21°C / -16°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj -18°C / -14°C, giedra

19
ŠEŠTADIENIS

Kanutas Marijus Morta Raivedys Gedvilė Marius

Dirbk - it amžinai gyventum, elkis - it rytoj mirtum
Ožiaragis -  Gyvatė - 19 / 03

Eil. pakuždėti sau (XLIX)

Atrodė, sniegas,
O išties – vanduo,
Upeliais į pavasarį subėgęs.
Atrodė, žiemos senis,
Morką nosim pasigavęs,
O iš tiesų – šlapia vieta,
Arėjusi pagirdyti žolės ir paukščio.

Galbūt ir aš ne šiaip toks senas,
Galbūt išnykęs dar paošiu
Giesmėm žaliai žilos pušelės
Ir gali būti taip: ne ją,
O pats save sapnuoju,
Atėjusį pabūti vėl į sodžių
Ir šaknimis giliai įkritusį į žemę.

O baltas sniege, o pušie žalioji,
O vandenėli, pilnas visokiausios ateities,
Ką bemanytumėt, o aš gražiai sapnuoju,
Beliko jau nedaug – tik įsiliet,
Į savo šitokį rytojų.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------
----------------------------------------------------------------------------------------------------------

daliuteisk
2013-01-19 02:30:45 - [Trinti] - [Atsakyti]
Labas rytas, Pranai
Kurį laiką nebekelsiu kūrinių į savo puslapį, nes Ramunė rašo, kad didelė tikimybė, kad paleidžiant naują versiją viskas dings. Ar nusikopijavai savo kūrinius?
Paskaitinėju Rašykuose žinutes - juk ne nuodėmė, kai jos atviros? Kokie jūs visi mieli

Pelėda
2013-01-19 05:29:34
Labas.
Ne, nenusikopijavau, bet kur juos dėti nusikopijavus, jeigu manai, kad tie kūriniai gali dingti ir tokiose svetainėse, kaip tavo - mano, kurios įsteigtos, sakykim, išeivijoje.
O tokius dalykus kalbėti kaip apie tikimybę, irgi nei vienas, nei du. Čia turėtų būti visiškas, šimtaprocentinis aiškumas - dings ar nedings.

daliuteisk:
Man Ramunė atsakė taip:
Labas, Dalija :)
Jūs ką, juokaujate. Savo archyvą privalu turėti ir netgi negalima pasitikėti personaliniu kompiuteriu, nes ir jis moka viską vienu momentu sunaikinti. O kaip bus keliant ŽŽ duomenų bazę į naują versiją ir šiaip kaip viskas vyks, kol kas net sunku įsivaizduoti. Kaupkite kantrybę, jos tikrai reikės
   Susikėliau viską į naujai susikurtą darbalaukį, o jį įsikėliau į laikmeną, vadinamąjį flešą - ten tikrai negali niekur prapulti, nebent pamestum.
-----------------------------
Pelėda
2013-01-19 15:34:35
Dalija, rašau prozos darbelį ,bet labai abejoju, ar gali būti vienuole ištekėjusi ir mažų vaikų turinti moteris?

2013-01-19 16:05:02 - [Trinti] - [Atsakyti]
Kiek žinau, moterys negali. Nebent perkeltine prasme, dvasine. Vyrai gali tapti kunigais, bet tik likę našliais ir kai jau suaugę vaikai.
Kodėl sudomino toks neįprastas siužetas?

2013-01-19 16:14:42
Aš nenoriu viešai prasitarti, kas vienuolė teta Santa yra dviejų vaikų motina. Dabar kaip tik jį scenoje ir kalbasi su Jonu iš Griškabūdžio.
Ačiū.

daliuteisk
2013-01-19 16:44:50 - [Trinti] - [Atsakyti]
O ji tikrai vienuolė? Nebent pranciškonė tretininkė, yra tokios.
Pranuci, o Tu pavydi?
Publicijus sakė: "Jaunam mylėti dera, o senam nuodėmė"
Bet Tu netikėk...

23

:tomato:

24

:tomato:

  Sausis 2013
  teka 08:29
leidžiasi 16:31
ilgumas 08.02

   Priešpilnis
8 mėnulio diena

Šiandien -18°C / -13°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj -20°C / -10°C, debesuota

20
SEKMADIENIS

Fabijonas Sebastijonas Daugvydas Nomeda

Gera pradžia - pusė darbo
Ožiaragis -  Gyvatė - 20 / 03

25

Sausis 2013
  teka 08:28
leidžiasi 16:33
ilgumas 08.05

   Priešpilnis
9 mėnulio diena

Šiandien -18°C / -11°C, debesuota
Rytoj -14°C / -11°C, debesuota

21
PIRMADIENIS

Agnietė Galiginas Garsė Ineza Inesa Ineta Ina

Širdis ne avelė - šieno nepaduosi
Vandenis -  Gyvatė - 21 / 04

***********************************************************
Kam reikalinga scena

Žinau, ateis laikas, kai  liausiuosi klausti ir domėtis, kur Palėpėje nuo scenos dingsta ką tik matyti daiktai ir iš kur į jų vietą ateina kiti. Tačiau būna laike nuotrupų, kurias gyveni nepaisydamas, kas dedasi kad ir labai netoli tavęs – esi it užburtas savyje ir atlieki veiksmus mechaniškai, atlieki juos kaip pasakoje kažkam prašant ar įsakant. Čia rodau į save, bet šitaip elgėsi ir kiti scenos paveikslo dalyviai, taigi net ir ponas Mundis, atėjęs į Palėpę su vėliavomis ir būreliu vėliavnešių. Ugnelės švietė ant rankų delnų ir bent aš asmeniškai nelaukiau žinios, kas bus toliau. Viskas atrodė taip, kaip reikėjo, kad taip būtų.
    – Tikėkim, ponai, kad greitai prireiks uždegti ir septintą ugnelę. Tačiau kad ir šešios, vis tiek gražu, ar ne, – kalbėjo Harker, akimis paglostydama tai vieną, tai kitą ir jos žodžiuose buvo nemažai šventės: – O, kaip miela būtų, kad tai taptų tradicija. Bet, regis, dar nesuvokiate apie ką kalbu.
  – Kai gražu, tai ir be tradicijos gražu.
  – Nejauku man, kad anksčiau nesuskatau savyje išgirsti šventą mintį: štai parašo žmogus eilėraštį, išneša jį į publiką pirmam skaitymui ir prie jo užsidega švieselė. Aš būtent apie tai, būtent, – kalbėjo Harker lyg sau, lyg mums, laikantiems saujose ugneles, lyg visiems, kas nori girdėti. Kalbėjo neskubindama savo žodžių it norėdama, kad jie nepavargtų, išnešiodami mintį visiems, kam svarbu ir reikalinga, kad žmoguje būtų gera ir šviesu. – Suprantat? – kalbėdama vis paklausdavo, bet suprasti ją nebuvo sunku, apie tradicijos gerą paslaugą – taip pat: –Suprantat? Tradicija padeda neužsimiršti svarbiuose žmogaus dvasiai dalykuose – neabejodama reiškė mintį Harker: – Va, tik pažiūrėkite, kaip gražiai šviečia, – kilstelėjo Harker į viršų savo ugnelę, kuri tuoj laimingai, jautriai suspurdo, atrodė, juokiasi pati savimi ir šitą džiaugsmą išspinduliuoja į visus, kas ją mato. Mes irgi kilstelėjome savo švieseles aukščiau, bet jos taip mielai neatrodė. Jų šviesoje matėsi šešėlių atšvaitai, bet suprasti ir pasakyti kodėl taip, regis, ne vienas nesugebėjom, tačiau Harker jau buvo ant žirgo, padovanoto jai dar nežinomo filosofo.
  – Eilėraštis juk irgi nori švenčių, o jos atsiranda ne todėl, kad taip užrašyta kalendoriuose ar surikiuota sekmadieniai. Reikia abipusio susipratimo: gėlė  - į žmogų, o žmogus - į gėlę. Tuomet miela, gražu, tuomet atsiranda šventė.
  Tik dabar Harker pasakė, kad pagal jos sumanymą, kiekviena ugnelė simbolizuoja po eilėraštį, tačiau tos penkios, kurias laikė vienuolė Santa, Jablonskynės valdytojas Jonas iš Griškabūdžio, vėliavnešių vadas Mundis  ir mudu su Vidiniu, negalėjo būti atvirai žaismingos, matėsi, kad stokoja energijos, kuri taip laimingai kūreno Harker laikomą ugnelę. Jos eilėraštis dar laukė premjeros, laukė pirmo skaitymo. Kitų gi penkių liepsnelių eilėraščiai jau anksčiau buvo perskaityti. Tačiau reikia manyti, kad šešėliai jų šviesoje  atsiradę dėl kitos priežasties, būtent: visi jie vienodai man buvo reikalingi, kad jais perskaityčiau Harker „Atsiprašau“, bet, deja, atsitiko taip, kad pirmieji penki į sceną išėjo nesulaukę tokio pakylėjimo ir todėl suprantama, kodėl jų šviesoje plevena užsilikę šešėliai. Tačiau toks suprantamas Mundžiui nesutrukdė nesuprantamai priimti dalykus, kuriuos patyrė atėjęs į Palėpę ir būdamas jos scenoje..
  – Kaip čia taip? Atleiskite, kad nelabai suprantu apie ką kalbama. Scena pirmiausia gal todėl, kad ji padėtų suvokti esminius dalykus ir žmoguje, ir jo gyvenime. O čia? Kad ir dabar? Daug šviesos, bet aiškumo nėra. Arba bent jo labai stokoja. Nesuprantu, kur išnyko vėliavos, o juolab vėliavnešiai. Kaip Stalino laikais po trijulės teismų: buvo žmogus ir nėra žmogaus kartu su visomis jo problemomis.
  – Oho, koks mostas. O liepsnelę laikote gražiai. Pasimokyki iš  jos santūrumo, ponas Mundi. Bus tavo vėliavos, bus vėliavnešiai. Šioje scenoje niekas nedingsta. Net ir adata, – patikino Vidinis.
    – O mielas žmogau, – atsiduso šalia jo stovėjusi teta Santa. Moteris moterį geriau supranta. Ar galėtumei pasakyti, pone, kodėl šis abitas mane rengia. Suprantama, kad gali būti daug priežasčių, bet tarp jų yra ir ta, kad nusėmus jį, labai tikėtina, jog vėliavos iškristų iš tamstos vėliavnešių rankų.
  – Iš mano rankų taip pat, velniai jas griebtų. Vienas dalykas laikyti rankose ilgą lazdą su visokių spalvų audeklais ir visai kitas reikalas apkabinti jomis moterį. O kad ji vienuolė... Nuo tikro vyro joks abitas jos  nepasaugos. Taip, taip, nepasaugos, – smagiai pakalbėjo Jonas.
    – O tuomet... mielas žmogau kaip? Užsikurti ir... pačiam sudegti ar vienuolę sudeginti? – norėjo žinoti teta Santa.
  – Še tau, Jonai, devintinės! – pats sau aiktelėjo jis ir jau
žemesniu balsu: – Ė, nepykite, ponai. Va kalbėta, kam reikalinga scena. Daug kam, bet labai svarbu, kad žmogus pasigerėtų savimi, mokančiu džiaugtis, būti linksmu, kartais net valiūkišku. O vėliavos... Jos neretai perrišamos juodais gedulo kaspinas. Neginčiju, kad tai prasminga, bet ką norit, tą sakykite, tačiau man nepatinka. Štai pasižiūrėkite, kaip suvirpo mano ugnelė. Regis, tokia mano pozicija jai labai miela.
  Harker jautė, kad šitaip suklegus scenos žmonėms, neverta skubinti perskaityti eilėraštį, kuriuo įteisintų mažytę, bet mielą tradiciją: šviesti eilėraščiu ne tik į dvasią, bet ir pašviesti jam kelią į ją, užkuriant prie jo ugnelę. Dabar jų buvo per daug ir viena kitai net trukdė. Savąją pasilikusi laikyti rankose, Harker paprašė kitas padėti ten, kur joms būtų geriausia. Padėjau kaip, beje, ir kiti, nepaskubėdamas, atidžiai ieškodamas vietos, kur ji atrodytų išvaizdesnė. Ir buvo smagu suvokti, kad ne tik žmogus ieško kur jam geriau, bet jis to paties ieško ir savo šviesai.
    Erdvėje priešais sceną kaupėsi ir ščiuvo tyla. Iš jos degė ir pono Ypatos it katino akys. Žiburėliais mįslingai švysčiojo Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga Į Palėpę telkėsi Balsių sodų artimesni gyventojai – gyvieji ir mirusieji – ir niekam neatrodė, kad kažkas ne taip, kad šitaip neturėtų būti. O scenoje vėl vienuolė Santa.     
  – Apie tai, ką kalbėjo mieloji Harker, esu irgi mąsčiusi. Net  eilėraštį parašiau. Man tai buvo reikalinga. Atrodė, vienintelis toks, prie kurio galiu glaustis ir su juo draugauti. Net gyventi pagal jį.
    – Ar tik kalbate ne apie tą, sutalpintą vienoje eilutėje? Nors ir pavadinimą turi, - gan atžagariai įsiterpė Jonas iš Griškabūdžio.
  – Taip, mielas pilieti, savo mieste nepasiklystate. Kalbu apie tą, sutalpintą vienoje eilutėje ir pavadintą „Pasirinkimu“.
  – Taip, taip, „Pasirinkimas“. O patį  eilėraštį jau ir pats atsimenu – pasakė Jonas ir vienu  mirksniu padeklamavo viso labo šešis jo žodžius:
  ... Renkuosi tylą, kai  nesugebu parinkti žodžių...
    – Ir viskas? – vėl teta Santa.
    – Ir viskas.
    – Tai tau viskas, pone, o man – ne. Man tai labai sunkus eilėraštis, kurį rašydama it regėjau, kaip užrakinusi namus, išeinu prie jūros. Net pasirodė, kad einu Elės, žalčių karalienės paliktų žingsnių pėdomis, gerai žinodama, jog ne tiesa, kad ji iš pasakos ir kad josios karalius yra žaltys, tačiau tiesa, kad jos karaliaus jau nėra. Šit ir jūra, o prie kojų dar viena banga, suputota jo krauju. Bet, et, – pradėjo graudentis vienuolė, – regis, ne apie tai dabar reikia kalbėti. Atsirašau, ponai,  dar ne visa parėjusi iš tylos, bet, ačiū die, jau parėjusi.
  Jonas kažką kimtelėjo, bet tik sau, tačiau to pakako, kad išgirstų:
  – Netiki? Tad žiūrėk  į mano akis. Matyk, girdėk. Ir tegu kiti išgirs ir paregės, ką jose matai.
  Jautėsi, kad Jonas mintyse sumojo, greit suvokė, kaip jai atsakyti, tačiau tai frazei ar kelioms frazėms pasakyti pritrūko laiko: vyriškai stipriai, tiesiog riteriškai kūnu išaugęs vyras pradėjo linguoti, slidinėti it po jo kojomis įslydo ledo luitas.
    – Tu, tu... Ką? Tu iš tikrųjų esi Eglė? Žalčių karalienė?
    – Atsargiai, ugnelės neužtrypk – pasergėjo Vidinis, prilaikydamas jo nelengvą kūną.
    – Neužtryps – kažkodėl už Joną pasakė Harkr.
    – Bet  jeigu tu Eglė, jeigu karalienė, vadinasi, nesi vienuolė. Ir gal net ne teta,  gal dar...
    – Sakiau, kad dar ne visa sugrįžusi iš tylos. Dar turiu  joje celę. Ten galiu pabūti ir be abito. 
(Iš „Nestabdyk šaltinio“)
2013-01-21 09:54

26

Sausis 2013
  teka 08:27
leidžiasi 16:35
ilgumas 08.08

   Priešpilnis (pilnėja)
10 mėnulio diena

Šiandien -14°C / -13°C, debesuota
Rytoj -17°C / -13°C, debesuota su pragiedruliais

22
ANTRADIENIS

Anastazas Gaudentas Vincentas Aušrius Skaistė Džiugas Vincas

Obuoliai nuo alksnių nekrinta
Vandenis
  Gyvatė
22 / 04

27

Sausis 2013
  teka 08:25
leidžiasi 16:37
ilgumas 08.12

   Priešpilnis (pilnėja)
11 mėnulio diena

Šiandien -17°C / -9°C, debesuota
Rytoj -10°C / -8°C, debesuota su pragiedruliais

23
TREČIADIENIS
Gailigedas Gunda Raimundas

Ranka ranką prausia
Vandenis
  Gyvatė
23 / 04


Plevenantys jonvabaliai

Sakoma: daug triukšmo dėl nieko, bet negirdėjau, kad kas pavartotų atgalinį posakį. Gal toks net neegzistuoja, bet nereikšmingi kelių žmonių, sakytum, dėl nieko pasistumdymai scenoje  – tai žodį kalbat, tai ugnelę kuriant, ją palaikant ar kažkur nunešiant, tai vienas kitam nelauktai žvilgterint į akis, tai nusistebint kažkokiu niekučiu – kūrė natūralios būties vaizdą, o autorius jos kolektyvinis – dvi moterys ir keturi vyrai. Išskyrus mane, gal dar Vidinį, kiti, turėdami svarbesnių reikalų, nebuvo pasiryžęs užsilikti ilgam laikui. Tačiau toks tikrovės matymas, žiūrint kaip į fotografiją,  yra skurdokas, netikras, be vidujinės arba, sakykim, dvasinės būties, be energijos, išspinduliuotos į pašalius, net nenujaučiant, kad ji ten labiau reikalinga, kad  ji ten panašiai kaip grūdas, paimtas iš aruodo į sėją. Aš irgi jau išmokęs vienuolės eilėraštį „Pasirinkimas“, šešias žodžiais įtalpintą vienoje eilutėje, bet skaitydamas mačiau ir girdėjau ne tik juos: mintis ir dvasią gal net geriau negu jie įtaigojo du daugtaškiai, parašyti eilutės pradžioje ir jos pabaigoje.
   
     ... Renkuosi tylą, kai  nesugebu parinkti žodžių...

   Taigi, bent taip manau, kad man pasisekė geriau, negu kitiems, nors neneigiu, kad tai gali būti tik iliuzija. O kalbu apie save todėl, kad iki tolei, dar nepažinęs tetos Santos, jau buvau susitikęs su Harker eilėraščių daugtaškiais. Ir nusiteikimas perskaityti jos poeziją sava kūryba, ir būtent dažniau poetine kūryba, išlikęs iki šiol. Patikėjau, pajaučiau, net žinau, kad yra  poezijos, kurioje daugtaškiai reiškia labai daug. O vieną savo kūrinėlį,  įvardijęs „Harker daugtaškiai“, žvilgčioju ir dabar. Bent dalinai ir dėl priežasties, kad būčiau drąsesnis savo įsitikinimuose. Kažin, ar daug skaičiusių vienuolės „Pasirinkimą“ teikė didesnę reikšmę daugtaškio ženklui. Štai kai kurie atsiliepimai, sukaišioti komentarams  skirtoje pozicijoje.
 
  – Na čia dabar? Marš atgal.
   – Oi, Santa, nepyk, bet šįkart visai prastai. Jokios paslapties ar naujovės neradau.
    – Skaitau prie žvakės kai lempai neturiu aliejaus.
    – Mėnulio šviesoje dainuoju, kai nėra balso ir melodijos.
   – Pasirinksi čia tylą... Vienas po kito  kas nors vis  įpėdina ir moko, ir moko, ir moko –it aimanuoja dar viena skaitytoja ir prašo tetos Santos: – Priimkite į savą tylą, aš joje tiek gražių žodžių radau.
    – Tyla prabyla, alsuoja miglą godžiai...
    – Man irgi taip būna.

  Matyti, labai panašiai būčiau pasielgęs ir aš, jeigu ne Harker netikėtai užgriuvę daugtaškiai ir nežinia kažkaip prašnekusi dvasia apie tai, ar nevertėtų užpildyti jų erdvę. Bet kaip? Kokiu būdu tai padaryti? Iš kur gauti ekstrasenso gebėjimų, kad galėtumei bent kiek drąsiau ateiti į jų prieangius? Bet buvo aišku, kad net ir tokiems pamąstymams reikalinga tyla. Tyla ir turbūt jūra. Kad ir neprieita, kad ir nematoma, bet jaučiama, jog ji netoli ir net girdima.
   Scenovaizdis beveik nesikeitė, bet atrodė, kad iš tikrųjų artėjame prie  jūros – į jauseną įsiliejo jos prislopintas, bet man gerai pažįstamas ošimas, tačiau nerimo nekėlė, galgi atvirkščiai – jį migdė, slopino ir taupė smegenų ir raumenų energiją, ošimu kaip primerktomis akimis pritemdydama sumiglojusį dangų.
    – Žiūrėkit, mūsų ugnelės, mūsų jonvabaliai, – išgirdome tetą Santą. Kad jos „mūsų“ niekas negalėjome būti tikri, bet jos buvo tikros, gyvos ir pirmą kartą  matydamas tokį jų plevenimą žinojau, kad tai ne sapnų ar vaizduotės regėjimai – ugnelės turėjo sparnelius, turėjo galvytes, pilvelius, po kuriais degė ugneles. Ir ne greitai atėjo į galvą mintis, kad štai, kokie maži padarėliai, o... Taip, taip, o su šviesomis ir sau, ir visiems tiems, kas gali matyti ir jausti.
   – O tu kur? – matydama ant savo delno sujudusią ir keliančią sparnelius švieselę, paklausė jos Harker, bet ji jau plazdėjo kartu su kitomis ir pagal jų skaičių žinojome, kad  jos mūsų – dar neseniai ir anas penkias, panašiai kaip Harker,  laikėme saujose, kol nebuvome paraginti palikti jas sau, parinkus scenoje geriausius būstus ar prieglaudas. Savąją ugnelę priglaudžiau prie senos, vėjų nugenėtos pušelės. Prie jos, matyt, irgi daug kartų ateita žmogaus, nupjovusio jos aukštą, bet, deja, jau džiūstančią viršūnę ir ten užkėlusio gandralizdį.
   – Regis, jau ir užmiršome, ko čia atėjom.
   – O ne, Harker, tikrai – ne, – atsiliepė Vidinis: – Bet  scena yra sudėtingas organizmas, ji dar ne visai mums paklūsta, tačiau, ačiū die, talpina daugiau negu  galima buvo įsivaizduoti. Sugrįš čia dar ir Mundžio vėliavos su vėliavnešiais, ir politiniai kalinai, ir manau, kad dar daug ką matysime. Bet ar reikia skubinti, neapglosčius kad ir jonvabalio?
    – Nori pasakyti, kad scena ne mūza ir ją galima užlaikyti be daugtaškių?
    – Užlaikyti savaip, nieko nenoriu, te dirba ji, kaip meistro surėdyta, kaip mūsų įsipareigota. O priežiūra, aišku, reikalinga.
   Tai man buvo nauja. Nesinorėjo savo ausims tikėti, ką  girdžiu, o juolab, kad girdžiu iš Vidinio. Miglos scenoje padaugėjo.
    – Regis, nuo liežuvio dar ne viskas nuslydo. Ištaręs  A, tark B.
   – Tas B nedaug ką supratimuose pakoreguos Lig šiol vis ieškome nežinia kur ir kaip prapuolusios ar sudaužytos  karietos. Reikia suprasti, kad vietoje jos  atsiranda  scena. Geriau, deja, nebus.
   – O kodėl „deja“?  Ir kodėl manote, kad  mes čia atėjome vaidinti? – panoro sužinoti Mundis.   
   – Ir tikrųjų, kodėl? Ir, žinoma, labai įdomu žinoti, kas tie įsipareigotojai. Nieko apie tai nežinau. Negi neturiu teisės žinoti? – ko ne kaip svetimą paklausiau Vidinio
   – Dzieduli, rimtai to klausiate, ar kad tik pakalbėjus? – jau dabar nustebo Vidinis ir, pakėlęs ranką aukščiau galvos, sužiuro į ištiesintą delną. Netrukus ant  jo nusileido ugnelė. Vidinio pavyzdžiu pasekė Harker, o paskui  ją jau ir mes iškėlėme rankas, sulaukdami savo švieselių.
    – Nežinau, dzieduli, kas iki tavęs užsiiminėjo daugtaškių šifruote. Dabar jau sunku surasti padorų literatą, kuris bent nebadytų tuo užsiimti. Visi kaip į  aukso paieškas išėjo. Štai kad ir mūsų bičiulis Jonas iš Griškabūdžio. Pamatęs daugtaškį pamanydavo, kad gęsta lempa ir skubėdavo uždegti žvakę. Bet taip anksčiau, o dabar...
    – Dabar jis jau išprusęs skaitytojas, – neiškentė vienuolė. – Kas galėtumėte paneigti, kad teta Santa klysta? 
    Jos  nebėgo į  krūmus
    – Gal ne aukščiausiu lygiu išprusęs, bet ir pas žinau, ir  kitiems sakau, kad, mielieji, gerai tie daugtaškiai, kai supranti, ką jie reiškia, bet kal kas nedrąsu pasakyti, kad taip suprantančių yra daug. Gal daugiau tokių, kuriems daugtaškiai dar vis kiškio, ožkos, avies ar net pelės spira...
   – Ar nejaučiate, ponai, kad ugnelės maištauja. Joms,  matyt, mieliau spurdėti, lekioti, pleventi, – pasakė  Harker ir priėjusi prie manęs paprašė perskaityti eilėraštį. Jau šeštą, kuris  atsirado bandant poezija perskaityti jos eilėraštį „Atsiprašau“ Tai buvo išankstinis susitarimas, rtodėl tuoj pat paklusau jos prašymui:.

Pro  šviesų dangaus stiklą nusiplauna žvaigždės,
Išnyksta rūkas, debesys, gamtos vaizdai,
Net mano sodo inkilai,
Kur daug paukštukų išperėta,
Išnyksta iš akių ūmai,
Kai  jaunatim paveikslas moteries įeina,
Gal net netyčia, bet aš netikiu
Kad  galim būti,
Kur nereikia ar nenorim būti taip.
 
Ir šitoje tiesoj lengviausia pasakyti:
Atrodo, klystu!
Bet jei  - ne,
Tau senas, moterie, atleisk,
Jog negirdžiu, ką čia sakai,
Tik iš  toli dar ataidi:
   
    Harker  esant greta pamaniau, kad  dabar pati pratęs deklamaciją strofos, kurią iš jos eilėraščio įkėliau į saviškį. Nedviprasmiškai žvilgterėjau jai į veidą, tačiau jinai tik kiečiau sučiaupė lūpas ir aukščiau kilstelėjo ant  jos delno ugnelę kūrenantį  jonvabalį.  Strofą gi prakalbėjo nelyg  būtų įsupta  į jūros ošimą. Iš toli toli..

cigarete nakties veidą
iki skausmo sudraskyk.
bet tylėk,
nes buvę tyli,
buvę lieka atmintyj

   Man jau neatrodė, kad galima imtis bent sekundei kad ir  mažiausio darbo. Žiūrėjau tai į jos, tai į  kitų, tai į savo pakeltas ugneles ir kalbėjau.

Tai va, jau nemažai dienų
Kai prie eilėraščio  ATSIPRAŠAU
(Tavo  eilėraščio, o Harker)
Norėdamas  suvokt – už ką,
Tau jaunai tekusi tokia dalia.

Nurinko laikas nuo dangaus žvaigždes
Ir rūkas  dingsta iš akių,
Tai atmintis įsikuria šviesą.

   Jūros ošimas nesiliovė, o jonvabaliai, pakilę nuo delnų, vėl pleveno, skraidino po erdvę ugneles, atrodė, kad žegnoja ir ją, ir kiekvieną iš mūsų su sava lemtimi, ir seną, vėjų aplaužytą pušį su nukirsta viršūne ir įkeltu gandralizdžiu, ir tolimą jūros ošimą. Net vienas  kitam   nepriminėm, kad šituo eilėraščiu paketinta pradėti tradiciją, kartu  baiminantis, ne tik  kad  ji neprigys, bet ir kad netaptų citata – kaip buvo šiandien, nereikia kad taip kartotųsi kitą kartą. Mergelė ta pati, bet suknelė kas karta  vis kita.

28

Sausis 2013

teka 08:24
leidžiasi 16:39
ilgumas 08.15

Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena

Šiandien -15°C / -8°C, debesuota
Rytoj -13°C / -8°C, mažai debesuota

24
KETVIRTADIENIS

Pranciškus Vilgaudas Gaivilė Artūras Felicija
Gera naujiena pėsčia vaikšto, bloga - raita jodinėja
Vandenis -Gyvatė - 24 / 04

******************************************************************************************
Eil. pakuždėtas sau (L)

Į tylėjimą tyliai įėjęs
Netylus sugrįžtu atgalio
Sėja sausis į žiemą
Dar vienus metelius

O viduržiemi  aukštas
Po sušalusių paukščių sparnais
Įšalu lieka senatvė
Ne kiekvienas mane
Kaip ir ją besupras
Net  – antai! – skrenda varnas
Ir krankdamas bara,
Kad su ją kaip į karą
Išeinu, pasispyręs lazda. 

Dievas irgi jam negaili senti,
Bet nemoka senasis užšalti.

Tai sakykit, kaip linksmas nebūsi?
Pats iš rankų Vandenio ąsotį
Vėl it akį pripiltą imu
Užimtos rankos žegnotis
Virpa  žodis, gyvybės  truputis
Ir pro  įšalą vyturį kelia
Į pavasario sėją
Į sėją savęsp....

O – antai! – be lazdos,
Bet vis tiek kaip į karą,
Skrenda varnas
Ir krankdamas bara...

29

Sausis 2013
  teka 08:22
leidžiasi 16:40
ilgumas 08.18

   Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena

Šiandien -16°C / -10°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj -22°C / -15°C, mažai debesuota

25
PENKTADIENIS

Viltenis Žiedė Povilas Paulius

Šv. Pauliaus atsivertimas, Pusiaužiemis, Kirmėlinė
Be saulės - ne vasara, be meilės - ne gyvenimas
Vandenis -  Gyvatė - 25 / 04


Eil. pakuždėti sau (LXII)

Ne, ši stotelė ne ta,
Ji vagonui naujam prikabinti

Traukiny, kuo save kūreni?
Kokį žirgą įkinkęs?

O! ne dievas, ne dievas – – –
Velnias traukia be poilsio jį

Džeržgia  sąstato plienas
Dūsta,  pūška sunkus garvežys
Susikibę vagonai į žaltį
Vis į įkalnę, įkalnę ...
Gal tik biesas ir žino
Kiek parako reikia
Šitai geležiai šliaužti

Patylėsiu bent aš
Kad jai būtų lengviau,
Kaip rožančių metus susivėręs
O, sakysit – sunkus traukinys
Bet  svarbiau, kad stotelė ne ta
Reikia šliaužti į įkalnę,
Būnant dar sunkesniam...

Įrašai  iš  savęsp  ir kitų.

Pranas:
                               Atėjo harker...
 
   Kuomet ESI, tai nedaug džiaugsmo, nes pats žinai ir kiti mato.  Ir jau kitaip dvasioje vaizdai susišiaušia pamačius ESANT, kai visi žino, kad tavęs nėra.
  Šiandien pusiaužiemis. Harker atėjo į „Rašyk“, kuomet jos nėra.
 
Teta_Santa 
atėjo ne Harker, o tik jos eilės...

Pranas 
O aš maniau... Bet tada, gal nereikėjo trukdyti jai ateiti, o mane įtikinėti, kad aš aklas.

Teta_Santa 
Iš tavęs ji neišėjusi. Ir neišeis niekad.
Praneli, gal aš klystu, bet prie kiekvieno altoriaus leista melstis visiems... Negi man negalima sustoti ties Harker eilėrščiais? Negi nuodėmė, kad Ją (Jos kūrybą) atras daugiau žmonių? Pasijutau taip, lyg kažką brangaus iš tavęs paėmusi būčiau... Jei taip  - sakyk. Nenoriu būti kliuvinys.
2013-01-25 12:01

Teta_Santa 
beje, JĄ (Harker) visur atvesti gali tik TU. Nedvejok, nelauk kažkokių ženklų, jų ir taip pridėliota aplinkui. Jei matai, kad ATĖJO - išeis tik tau panorėjus. Jei ATĖJO - tikriausiai atnešė žinią, mokėk skaityti savo sielą....
...nesustok pakely, dar ne čia pabaiga,
dar ne visas vainikas supintas.
Pavargai? Netiesa! EIK PIRMYN.
Suprantu, nelengvi tie žiemos labirintai...
2013-01-25 12:09

Pranas 
Jeigu tau iš tiesų atrodo, kad aš ką draudžiu ar harker suprantu ypatingiau negu bet kokius kitus man mielus  žmones, tai jau visai blogai.
Būsiu atsargesnis.
Geros dienos linkiu, o aš einu į parduotuvę. Gal ten ir Vandenį surasiu.
2013-01-25 12:13

Teta-Santa
nėra blogai į kažką žiūrėti kitaip (savaip). Tuo man tavo rašymas ir patinka, kad čia kiekvienas turi savo veidą (gyvenime mus verčia būti pilka mase, neišsiskirti, neišsišokti. Taip, tiesiog, patogiau, mažiau kam užkliūvi. Tik nežinau kam patogiau - sau ar kitiems?).
Negerk vandens iš parduotuvės, turi Šaltinį
2013-01-25 13:55

Post scriptum

1  Palieku dar vieną dieną. Nei šiokią, nei tokią, bet kaip ir anos - buvo ir nėra, kai nerūpi,
kad būtų...

30

ilgumas 08.21

Pilnatis
14 mėnulio diena

Šiandien -19°C / -12°C, debesuota
Rytoj -19°C / -14°C, mažai debesuota

26
ŠEŠTADIENIS

Timotiejus Titas Rimantas Eigilė Justas Paulė Rimas
Tarptautinė muitinių / muitininkų diena
Už svetimą naudą ne vienas rauda

Vandenis
Gyvatė
26 / 04

***************************************************************************************


Вы здесь » Kūrybos oaze » DARBO KALENDORIUS (2013-JI) » Turėtų būti KASDIEN, bet aišku, kad taip nebus...