Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » DARBO KALENDORIUS (2013-JI) » Turėtų būti KASDIEN, bet aišku, kad taip nebus...


Turėtų būti KASDIEN, bet aišku, kad taip nebus...

Сообщений 41 страница 50 из 50

41

Vasaris 2013
teka 08:04
leidžiasi 17:03
ilgumas 08.59

Delčia
24 mėnulio diena

Šiandien -2°C / 1°C, debesuota
Rytoj -4°C / 1°C, debesuota su pragiedruliais

5
ANTRADIENIS

Agota Gaudvinas Birutė

Šv. Agota, Duonos diena pasveikink
Aklas aklą netoli tenuves
Vandenis - Gyvatė - 36 / 06

******************************************************************************************

Aš:
Kai tiek jau prarasta,
Ar reikia trupinį taupyti?
Juk šiaip ar taip –
Iš šios kelionės nesugrįšiu.
Dar pavėžės į įkalnę nelyg žaltys
Pašliaužęs traukinys,
Tačiau ir geležis pavargsta.

Lucijus:
Betgi sakai: pašliauš jis dar...
Ir jau ne pirmą kartą taip.
Sustoja, ūkteli ir vėl – į kelią.
Nelengva geležiai,
Bet pasitaiko, kai žmogaus širdis
Už ją net patvaresnė.
Leisk pūkšti jai, kol kelyje netvers
Ir atsikvėpusi ištars:
O Dieve, kaip aukštai esi.
Priimki sąstatą.
Ne kryžių juk vežu, o žmogų
Kuris pagal paveikslą,
Dieve, tavo.

Aš:
Bet regis, kad  tiesa
Jog pakalbėt gražiai mokėjai visada
Ir žodis – tavo draugas – priešu tapo.
Per jį ir atėjai prie kapo,
Nors vonioje, nors vandenyj...

Lucijus:
Neniekinkim mirties, koka bebūtų.
Aš savąją apglostau mintimis
Ir... nuostabu:
Žvaigždynais šviečiasi naktis.
Svarbiausia neprarast savęs
Ir dvasioje, ir žodyj.
Ar neatrodo tau
Kad šitaip atsitiko su manim –
Net priešu netapau
Už Lucijaus  Anėjaus mirtį.
Va, atsimink, ką prieš minutę pasakiau:
Žmogus pagal paveikslą Dievo.
O jeigu dar kitaip,
Te Biblija šventoji kalba:
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą;
Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė;
Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę.

Aš:
Kaip miela, kad esi.
Sunku tikėti, kad tavęs sulaukiau.
Į žmogų atviri kaliai
Visiems, kas tiki juo,
Kai jo net mirtyje  numirt neleidžia.
Kalbu ir nežinau, beje, net ką.
Pabarki, Lucijau, piktai ar – ne,
Bet te teisybė tavo minį lydi.

Lucijus:
Atokvėpio minutėse man norisi giedoti,
Bet nesakyčiau, kad save.
Ar negalėtumei Eilėraštį pakviesti,
Kurį esu girdėjęs kažkada?
Tegu pabūtų skambančia giesme.
O antra gi – kaip priedėlis – ir tuo,
Ką irgi Dievas myli.
Kalbu apie trejybę:
Tu – Jis – Aš,
Apie trejybę
Bent mūsų kelio pradžioje...

42

Vasaris 2013
  teka 08:02
leidžiasi 17:05
ilgumas 09.03

   Delčia
25 mėnulio diena

Šiandien -7°C / 1°C, trumpalaikis sniegas
Rytoj -7°C / 1°C, debesuota

6
TREČIADIENIS

Darata Paulius Alkis Žyvilė Titas Povilas Živilė Urtė Oksana
Teismuose kas nepakišo, tas prakišo
Vandenis = Gyvatė = 37 / 06

********************************************************************
REIKALINGAS SAVO RAŠALAS

Ateis laikas ir, žinoma, prisieis nuoširdžiau papriekaištauti negu dabar, kad būdamas scenoje – o ir prie jos – gan ilgą laiką nepajaučiau svarbiausio, nors atrodė, kad tokių dalykų neįmanoma užmiršti: tegu ne metai praėję nuo jų, tegu du dešimtmečiai, bet užmiršti anos karietos nuopelnus savo būčiai, gyvenimui, reikštų didžiausią žlugimą žmoguje. Tuomet jau ir į jo galvą drąsu rodyti ir kalbėti, kad tai absurdas, kuris tik dėl vaizdo, kad neatrodytų raiteliu be galvos kaip Tomo Main Rido knygoje.   
  Vos nulipęs nuo scenos jau žinojai, kad galiu  perskaityti dar vieną eilėraštį ir manyti, kad tai, ką galėjau padaryti, jau padariau – pirmą Harker eilėraštį galima užversti, o prie jo – ir tuos savo septynis, kuriuos parašiau skaitydamas jos „Atsiprašau“. Net kurią tai akimirką stabtelėjau pamanydamas, ar nereikėtų sugrįžti atgal į sceną, bet pamatęs atokiau Šešiasdešimt Septintąją Biblijos knygą, atėjau prie jos.
    – Tu ne etažerėje?
    – Kaip matai, dzieduli, aš ant pietinio lango palangės. Manau, kad etažerėje ar ant jos daugiau niekuomet nesinorės būti. Nors man ten patikę, bet kai pamačiau Blakę, pasidarė negera.
  – Dėl varno Goliaus ar dėl blakės? Ne, ne, Šventoji, tu nepyk! Atsiminimai neretai sielą jaukia, o blakės pasirodymas, tai gabalėlis suvaidintos praeities. Pati žinai, kad Ir tokia persona buvo. Gražuole vadinom.
  – Tai, dzieduli, gerai suprantu. Todėl pakanka, kad yra tokia praeitis ir lai ji būna. Aš, žinoma, jai nekenksiu.
  – Nekenksi? Praeičiai? Ir manai, kad jai galima kenkti – nekenkti?
  – Irgi žinai, dzieduli, kad kone visi raštai sukaupti manyje kaip archyve. O antra – ne šiaip pasižadėta, kad scena tegalės priimi tik tų autorių kūrinius, kurie aprobuoti absoliučia ištikimybe. Jai reikalingas  savas rašalas. Čia kaip pagal Kristijoną Donelaitį: mums jūsų mylistą paliepė sveikint. O ar daug tokių? Tu, Vidinis, Jonas iš  Griškabūdžio. Kas dar?
  – O tu? O teta Santa?
  –  Aš, dzieduli, tik redaktorė ir raštininkė – stenografistė. Ačiū dievui ne šnipė, kaip Gražiuolė. Gal net nepagalvoji, kaip baiminuosi netyčia užrašyti žodį, kuris per neapsižiūrėjimą. Baiminuosi kaip stenografininkė.  O kaip redaktorė, žinoma, laisvesnė. Šias darbas labiau mielas, bet irgi būtų bėda, jei autorius nepažintų jo redaguojamo kūrinio. Labai sąžiningai ir stenografuoju ir stengiausi būti gera redaktorė. Tokiems dalykams fantazijos pavojingos. Suprask.
  – Ginčytis būtų tuščias reikalas. O teta Santa?
  – O teta Santa, dzieduli, yra naujas reiškinys. Jai dar, manau, ne vieną vienuolės abitą teks sunešioti, kol atsidarys geležimi kaustytą skrynią su „Užrakintos moters svajomis“. Bet atsidarys, būtinai atsidarys. Dabar apie tai tik pašnabždėti galiu. Ir tai ne bet kam, oi ne bet kam! Bet kam dar ne laikas.

    Taip, abitu dėviu... Jis dengia
    Mano nuodėmingą kūną,
    Tačiau ne kūnu, o mintim
    Tave raizgau. Mintim kaip siūlu...
 
    – Va kaip! Čia taip iš tos knygos? Iš tetos Santos knygos?
– Dažniau rodai, kaip į skrynią. Bet tyliau, dzieduli, tyliau, – paprašė Šešiasdešimt Septintoji ir žiburėliais sumirksėjusi kaip akimis į sielą: 
   
    Tau audrą sukeliu mintyj.
    Manęs nepažinai, tačiau geidi.
 
    – Va čia ji teisi. Po abitu, bet vis tiek. Truputį laukiniai visi esam, o moterys, regis, daugiau, negu vyrai, – pakomentavau. O  ji:
   
    Norėtumei apakt, kad
    Nematytum išorės manos,
    Tik jaustum sielos runų giesmę.
   
  –  Kaip, kaip – runų? Kaip suvokiu, čia ir Kristijonas nepadės. O kas galėtų padėti, a? Štai padėsiu ant aslos runą vilnos, jeigu tik rasa bus ant runo, o sausumas  ant  visos žemės, tada žinosiu, jog  išlaisvinsi Izraelį.
  – Ne iš tos giesmės, ne iš tos. Gal geriau tuomet žvilgtelk  į Salomėją Nėrį: Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos. Bet, dzieduli, ar tu taip juokauji, ar iš tiesų nežinai, kas yra runos? –  atšalusiu balsu pasidomėjo Šešiasdešimt Septintoji, tačiau taip užtruko neilgai, nes atrodė, jog nepaisant, kad buvome šalia scenos, užėmusios visų dėmesį, bet jai rūpėjo pasakyti, kad  įspūdingų reiškinių nuošalėse yra dalykų, kurie nemenkai geba užimti ir protą, ir smalsumą norint bent suvokti, kokie dar paslaptingi dalykai vyksta būtovės sandarose.  Sandarose? O Viešpatie, sakyk, kaip geriau įvardinti gyvastį, kuri savo fizinės veiklos galimybėmis pranoksta žmogų ir jau veikliai pluša dvasios pasireiškimuose?   
  – Tikrai, dzieduli, bus, kaip sakau: jau netoli tas laikas, kai teta Santa atidarys savo skrynią ir užrakintos moters  svajos išeis į laisvę,  – nesiliovė įtikinėti  Biblijos Šešiasdešimt Septintoji knyga, nors galėjusi to nedaryti. Ne kartą buvau nugirdęs, kad tuomet, esą, prasidėsiantis  kone naujas dvasios proveržis ir daug tų, kurie dabar  jaučiasi išvaizdūs ir nepakeičiami kūryboje nebus reikalingai. Man tai tapo paskata pabandyti peržengti patį save ir įsileisti į esamų reiškinių visumą dalykus, kurie tik kažkaip nujaučiami, kad jie yra, pripažįstat  juos lygiateisiais būtovės dalyviais, mokinantis su jais gyventi ne vien sapnuose.     
  – Pats matai, kas darosi Palėpėje, kas jos scenoje, –  sušvyturiavo Šventoji Morzės kalba. 
  Nematyti nebuvo įmanoma, bet atrodė, kad regiu  daugiau. Įspūdį darė beatsirandantis supratimas, kad visas pasaulis perina per žmogaus akis, bet... Bet eina ir  praeina arba užsilieka, kaip piešinėliai ar vaizdai nuotraukose. O čia kitaip: siela, širdimi, tikėjimu apglostyta kiekvienas vaizdelis ir todėl jie tokie gyvi, natūralus, priimtini. Ir tiesiog lenda į galvą pamanymas, kad ir karietoje būta ne kitaip kaip atsiradusioje scenoje. Ir gal tik todėl ši erdvė ir atsiradusi tokia talpi, kad ji tapati karietos erdvei, kurios dalis atnešta į Palėpę.
  Trumpus, bet, kaip man atrodė, esmingus pamąstymus  patrukdė Biblijos knyga.
  – Man  atrodo, kad dėdė Vidinis truputį užsižaidė. Bet atsikvošės gi. Mums nevalia nevykdyti  savo  įsipareigojimų ir būti scenoje bet kaip. O Mundis čia su vėliavnešiais tik todėl, kad pats save pamatytų ir kitiems parodytų, kaip atrodė prieš kelis metus. Tuomet  jis... betgi būkime kantresni.
  – Vis dažniau girdžiu kalbas apie kažkokius įsipareigojimus. Kas juos kada kam davė? Vidinis? Kas dar be jo ir manęs galėjo teikti kažkokius įsipareigojimus? Ir būtent – kam?   
  – Oi, dzieduli, dzieduli, – kaip ugnelė nušvito Biblijos knyga ir taip: – Pakartok, ką tau padeklamavau  apie  runas. Bent pabandyk.
  – Kažkada ir aš mokėjau gražiai juoktis. Dabar tik  atsikvėpti galiu tokiais atsiminimais: senas dalykas, brangute, tos runos. Bet visgi jos yra ir pasirodo, kad netgi poezijoje. Tokie įrašai absoliučiai žmonių masei paslaptis – ne kas juos tegali perskaityti. O kai jos dar moters sieloje, tai atsiprašau...
  – Brangute? Na, ko tyli, dzieduli?
  – Tai man sielai gražus žodis. Tiesiog meilės žodis, brangute.
  Tylos buvo nedaug, bet jos kažkiek buvo, o po jos  išgirdau:
    – Sakyk, dzieduli, ar tu dar tikiesi kada nors atgauti aną  karietą. Tą, pirmą, kuri į kelionę, o kartu ir į istoriją įrašyta 1994 metų data. Vadinasi, kitų metų sausį sukaks dvidešimt metų. Buvo sekmadienis. Taip?  Ir tuo pačiu laiku sukaks septyniasdešimt penkeri karietos vežėjui. Dabar nerodau į jį  pirštu, nekalbu, kaip apie  buvusį. Tai  ar galima buvo laukti kažkokių dangaus malonių nepasirūpinat, kad jos būtų savimi iškentėtos? Bet atsiprašau. Tu, dzieduli, man neatsakei,  ar norėtum susitiki su savimi tose kelionėse?
  Kažkoks smauglys užgulė gerklę. Net ir atsikrenkšti nedrįsau. Bet kam to klausti, jei pati ką tik pasakė, kad tokie dalykai reikalingi iškentėti savimi. Po karietos žlugimo nieko, regis, daugiau ir nedariau, tik  bandydamas tai atsiminti, tai ieškoti, tai užrašais ją meistrauti. Ir ne tik taip. Daug skiedrų pritašyta ją meistraujant . Ir nori – nenori, bet atsėlina į galvą mintis, kad ši atsiradusi scena tėra tik geriau išpuoselėta, iščiūčiuota anoji,  vadinamoji Radijo karieta. O jeigu taip, tai ar verta klausti, ar tikiuosi ją atgauti?
  – Tai sakai, kad Mundis čia atėjęs pasižiūrėti, kaip jis  atrodęs prieš kelis metus Cha! Ir pats pasižiūrėti, ir tokį kitiems parodyti. Ir sumąstyk tu man! – neva stebėjausi, bet tik todėl, kad padoresnei kalbai regzti neatsirado aiškesnio supratimo. Netrukus nusikalbėjau iki to, jog paprašiau uždegti švieselę, kad pagal atsirandančią tradiciją perskaityčiau naują eilėraštį.
    – Tu jį pirmoji išgirsi.
    – Ne, ne, dzieduli,  eilėraščiai ne todėl, kad kas pirmesnis, tas geresnis, – dabar jau atvirai, visu balsu paprieštaravo Biblijos knyga, ant apdaro viena po  kitos įžiebdama septynias ugneles. Nuo scenos atskrido jonvabaliai. O ir visa scena nelyg persiformavo į netvarkingą, kaip į turgų sudėliotą žmonių masę, kurioje  atsiradome ir mudu su Šešiasdešimt Septintąja  Biblijos knyga. Abu žinojome, kad niekuomet nebuvome prekeiviai ir nieko turgaus žmonėms negalime pasiūlyti, tačiau ir čia, kaip turguje, žmonės ieškojo tikėdamiesi surasti gerą, bet pigią prekę ir ieškojo visur, žinodami, kad  neretos prekės parduodamos tik išėmus jas iš po skverno. Atrodė, kad visas toks turgus nusitaikė  prie dar neišgirsto eilėraščio, kurio jau lūkuriavo uždegtos švieseles.
  – Kam gyvenam? Kam  gyvenom? – kilo ūpas paklausti, bet jis nusirito kažkur į nepasotintą prarają viduje, kad  net  nepastebėjau, jog netyčia atsirėmiau rankos delnu    į Šešiasdešimt Septintosios Biblijos knygos apdarą ir išgirdau save it pro mikrofoną, kad būtų garsu, kad  girdėtų toli. 
   
Nusijuok tuo juoku,
Kuris naktį gesina.
Per jos pelenus tyliai ne kartą ėjau.
Ir šiandieną tikiu net labiau,
Negu vakar tikėjau.

Nusijuok  tuo juoku
Kuris naktį gesina.
Man visai nesvarbu,
Kad nemoku  įeit į bažnyčią.
Čia daug kryžių,
Ir gėlės darželių nuskintos.
O pasauli platus!
Kaip toli viens nuo kito nutolom –
Skintos gėlės... ir tos,
Kur darželiuose liko,
Bet galvokim:
Gyvenam kartu.

Ant kaktos
Aš jau upėmis laiką plukdau
Begalybėj sunku net surasti save.
Bet – valio!
Ir eilėraščiai burėmis gali man tapti,
Kad nereiktų beieškant sustot...

O plaukiu  aš iš Harker.
Į Sigą plaukiu.
Jeigu kam parūpėtų „nuo – iki“
Priglusti prie mylių,
Sutalpinkite jas
Į dvi eilutes...

kada  nors, kai sau atleisi
dar savęs  atsiprašyk...
                              Harker

(Iš „Nestabdyk šaltinio... „)

43

Vasaris 2013
  teka 08:00
leidžiasi 17:07
ilgumas 09.07

   Delčia
26 mėnulio diena

Šiandien -6°C / -1°C, sniegas
Rytoj -1°C / 1°C, Šlapdriba

7
KETVIRTADIENIS

Ričardas Vildaugas Jomantė Romualdas Vilgirdas Vilgirdė
Tiesos maiše nepaslėpsi
Vandenis - Gyvatė - 38 / 06

44

:mybb:

45

Vasaris 2013
teka 07:56
leidžiasi 17:11
ilgumas 09.15

Delčia (dylantis)
29 mėnulio diena

Šiandien -2°C / -1°C, sniegas
Rytoj -4°C / -1°C, sniegas

9
ŠEŠTADIENIS

Apolonija Marijus Joviltas Algė Erikas Polė Erika
Kad ir šuns būdoj, kad tik savoj
Vandenis - Gyvatė - 40 / 06

*******************************************************************
Pasivaikščiojimai: su L. Seneka (4)
Aš:
Girdi? Eilėraštis...
Maniau, kad pasigers, žaltys,
O jis švarutis, kaip rasa.
Tačiau dar gan toli
Ir kol atkaks –
Nerimta spėt, koks pasirodys.

Lucijus:
Ne tik girdžiu,
Bet ir pačiam kutena gerklę.
Atsimenu, kai jį šaukei tada:
Eilėrašti, sustok,
Nebūki traukinys,
Vienodai dunksantis į pakraštį dangaus.

Aš:
Atsiprašau.
Į pakraštį pasaulio...

Lucijus:
Net nemaniau,
Kad užsiliks jis atmintyj
Ir štai panoro susitikti.

Aš:
Mokino jis mane visų menų,
Net traukiniu į įkalnę važiuoti.
Tai buvo paprastas,
Labai gražus žmogus:
Duoki Agotą – išbučiuos,
Duok dalgį –
Nuo aušros lig vakaro
Įkris į pievą
Ir nesakys, kad pavargau.
Duok stiklą pieno,
Ar alaus ąsotį
Ir nesuprasi, ką skaniau
Vladukas geria.
Net keista –
Kai kitų seniai nėra,
Jis vis dar Šklėriams gieda.
Girdi?

Lucijus
Girdzu.

Pasvarcyk, antela,
Cykiai plūkiodama,
Pamislyk, mergela,
Už manį aidama. (2×2)

O! būčiau kunigas,
Prie pat altoriaus
Kaip abrozėlį pastatyčiau:
Giedok, Šklėrių Vladuk,
Aukščiausiajam į ausį.

Ar tu mokie verpcie,
Ar tu mokie auscie,
Ar moki, mergela,
Kalni rugius pjaucie (2x2)

Aš:
Ar reikia – prie altoriaus?
Galbūt va taip – plačiau...
Gyveno šauniai Šklėrių sodžius.
Ir aš tam atmintis dar vis – 
Kaip paukštis nepaliek dangaus
Taip ir giesmės Vladukas 
Eilėraščiu vadino žmonės
Ir, Lucijau, jeigu gali – padėk:
Tegu ir jis išgirs,
Tegu žinos:
Lig Romos giesmės jo
Ir tu tam kaip įrodymas,
Kaip molis saujoje esi...

Lucijus:
O – cho!
Manai, kad sugebėsiu?
Ne dievas juk, kai vienas,
Bet... gerklėje saldu:

Tu neklausk, berneli,
Ar aš moku darbo,
Ciktai pasiklauskie,
Ar aisiu už tavį. (2x2)

Aš:
Dėkoju. Bet
Daina nepabaigta,
Vadinasi, dar reikia būti.
Eilėrašti, mes laukiame tavęs,
Nepasigerk, rupūžke.

46

:rain:

47

Vasaris, 2013

teka 07:52
leidžiasi 17:15
ilgumas 09.23

Jaunatis
1 mėnulio diena

Šiandien -5°C / -3°C, debesuota
Rytoj -5°C / 0°C, sniegas

11
PIRMADIENIS
Teodora Algirdas Algirdė Adolfas Liucijus Evelina
Pasaulinė ligonių diena
Ranka ranką prausia
Vandenis - Gyvatė - 42 / 07

*****************************************************



Pasivaikščiojimai: su L. Seneka (5)

Aš:
Nekaip atrodo, kai nugirdus plepį,
Jam ištaria: o! filosofas...
Gal pasakyk man, Lucijau,
Ar į tave dažnai taip rodo?

Lucijus:
Mąstyti, tai nepaplepėt,
Tačiau čiauškėti
Kaip alutis šneka,
Man nenuobodu, ne...
Gera žinot, kaip gimsta
Vėjas, žaibas ar griaustinis
Ir netgi nesvarbu –
Gamtoj ar galvoje.
Žinau, vėl kilsi į ataką,
O aš ant balto vis rašau:
Lucijus Anėjus Seneka
Tau nuostabu,
Kad iš toli atėjęs?
Bet man atrodo – nelabai:
Aš savo eros metais gimęs:
Po svetimus laikus nesidairau.


Daugiau negu naivu,
Kad net atrodo, jog ne tu,
O iš tiesų –
Statinėje alutis šneka. 

Lucijus
Taip, savo metais gimęs
Manyk net –
Su Kristumi kartu.

Nesvarcyk, antela,
Cykiai plūkiodama,
Pamislyk, mergela,
Man atsakydama. (2×2)


Prieš du tūkstančius metų, a?     
Ir – ką? Ir – nelabai toli?
Ar dar įmanoma ateiti iš toliau?
Bet jeigu galima
Kam pasakas seki?
Ir mokai pataupyti laiką – 
Gėdinga, negražu, girdi,
Švaistyti jį,
Ar gert kaip vyną.

Nei aš pijokėlis,
Nei aš laidokėlis,
Tėvelio sūnelis,
Žemės artojėlis. (2)

48

Vasaris. 2013

teka 07:50
leidžiasi 17:17
ilgumas 09.27

Jaunatis
1 mėnulio diena

Šiandien -4°C / -1°C, debesuota
Rytoj -1°C / 1°C, debesuota su pragiedruliais

12
ANTRADIENIS

Benediktas Reginaldas Mantminas Deimantė Eulalija

Užgavėnės
Pasikelsi kaip erelis - nusileisi kaip žvirblelis
Vandenis - Gyvatė - 43 / 07

*******************************************************************



Dabar ir Tada

   – Esu taupus geram žodžiui, bet... bet, sakau: valio, žmogau! Kažkas vyksta, nors atrodo, kad niekas nežino, nesupranta – kas? Nebent anas ponas. Matau jį antrą kartą, tačiau kai pirmas kartas   buvo sapne, net prieiti nesigauna, o jis irgi elgiasi lyg jam tuščia vieta būčiau. O sapne?  Nagi mielas, elegantiškas Tiesiog šaunu, kad toks mūsų krašte kažkur gali  būti.
    – Nepyk, Mundi. esi teisus. Kažkas vyksta, o – kas? Nenuostabu, kad tave nelengvai atpažinau, tačiau štai su Vidiniu nuo lopšio kartu, o pamatęs scenoje, negeriausius dalykus apie jį pamaniau.
   – Jam taip ir reikia. Nemanyk, kad geriau apie jį manau.
   – Tu jo nepažįsti, Mundi. Tau galima, o mano popieriai šia prasme labai ne kaip atrodo.
    Taip pirmą kartą, padedamas Šešiasdešimt Septintosios,  truputį savikritiškiau prakalbėjau, supratęs, kad ūmai suputojusi, sujudusi Vidinio veikla atsirado paskatinta mudviems reikšmingo motyvo: jis – bičiulis nuo lopšio, kuomet draugų sau nereikia ieškoti; jie patys arba atkrenta, arba susieina ir išlieka kartu iki paskutinio atodūsio, o jeigu  įmanoma, tai ir po jo. Gerai žinojo, kad man labiau negu bet kam kitam norėjosi pakartoti gyvenimą, atsiradusį prieš dvidešimt metų, kuomet jis kone visas sutilpęs karietoje. Toks sąjūdis, tikintis sėkmės ir daugiau – mažiau kažką veikiant niekuomet nebuvo numarintas, bet panašėjo, kad jėgos senka ir darėsi neprotinga apie jį daug kalbėti. Net atsiradus geresnėms sąlygoms drąsiau pamosuoti kumščiais, tylos išliko daugiau – nepašaukta, kad ten, giliai Savęsp, ir vėl išgirstas Įgagos žvengimas ir karietos kelionės nerimastis. Atsargos, kaip ir tylos, irgi buvo daugiau, nes ankstesni bandymai nebuvo sėkmingi, nors protarpiais atrodydavo, kad  priartėdavome prie  adekvačios patirties, tačiau, deja, deja... Atsitikdavo dalykai, kurie palikdavo kaip bobulę iškritusią iš vežimo – žiūrėdavome į nutolstančios vilties nugarą ir apraminus sielos peršulį, vėl tekdavo kažką daryti ir tikėtis, kad  gal  kitas kartas nepameluos. Ir taip per metus, ir per dešimt, net ir nepastebint, kad savo paieškomis kuriame visai neeilinę žlugusios karietos paieškų istoriją, kuri šį kartą  įsirangė į sodo namelio Palėpę, suteikdama dar vieną viltį, sakyčiau, kolektyviniu šturmu, iškelti vėliavą viršum,  atrodytų, nenugalimo reichstago. Dabar jau darėsi įdomu būti ir šioje istorijoje, per netrumpus metus  subrandinusią tokį pasiryžimą šturmui. O artimiausias to pavyzdys kad ir Mundis. Net ne vienas, o su vėliavomis, su vėliavnešiais, su pasakojimu apie elegantišką poną iš sapno, apie kurį taręs: tiesiog šaunu, kad toks  mūsų krašte kažkur gali būti... Tiesa, pamatęs jį  arčiau nuleistą ant kojų, jau atrodė gerokai atsargesnis.
   – Kad ir apmaudu, bet jeigu ne jis, manęs čia nebūtų.
   – Tu apie Ypatą?
   – Ar jo toks vardas?
   – Nors ne vakar pažįstami, tačiau į dokumentus ne karto nepažiūrėjau.
    – Aš irgi nepasidomėjau, o vertėjo, nes toks, kokį dabar matau, jis mano pasitikėjimo ir sapne nesusilauktų. O tuomet? Ir karieta, ir elegancija, ir mokėjimas kalbančiam į akis pažvelgti ir pasidžiaugti,  kad, girdi, mielas Mundi, žinant tave kaip istoriką, pro šalį  neįmanoma pravažiuoti. Kaip magnetas patraukia. Pyk– nepyk, o aš atsiduodu tavo glėbiui ir su karieta, ir su damomis joje, – nuvarvino apmaudo perteklių Mundis, bet neatrodė, kad supykęs; pakalbėjo, matyt, kad  geriau atsimintų dalykus, kurie mąstančiam žmogui visuomet reikalingi suvokimams – ar juos neigti, ar gilinti. O man raiškiai prisiminė, kokius komplimentus jam kalbėjau per mūsų netikėtą pirmą susitikimą. Šį kartą abu žinojome, kad  apie tai šnekėti neverta, nes netrukus būsime priversti pabūti to susitikimo liudininkais.
   – O gal  prieikime prie Ypatos ar pasiūlykime savo kompaniją?
   – Dar ko!  Nuo šiol eidamas nakvynės bandysiu neužmiršti persižegnoti, kad nereikėtų jo sapnuoti. Ir kodėl,  tarkim,  privalau jį sapnuoti, o ne vienuolę? Iš kur tokie  absurdai atsiranda?
   – Absurdai! -  atsidusau giliai šituo vienu žodžiu, bet turbūt kitiems žodžiams pritrūko lako, nes dvigubas savęs  buvimo – Tada ir Dabar – vaizdas įsispraudė  į regėjimą taip jaukiai, laisvai, kad neatrodė, jog tai kažkas neįprasto, neįmanomo. Net nerūpėjo, ar toks regėjimas, sakytum, tiesiu akių taikymu, ar per sapną. Esmės tai nekeitė; žiūrėjome  iš Dabar, būdami  žiūrovais, į Tada, kur mudu su Mundžiu jau veiksmo, matymo objektas, nukeltas atgaline kelių metų data, ir... normalu. Bandydamas pajuokauti atsargiai stuktelėjau alkūne į pašonę:
   – Žiūrėk. Bene ką nors pamatysi iš sapno.
   – Ačiū. Iš sapno nereikia.  Apsieisime, – atsiliepė Mundis ir, regis, kaip ir aš nejautė, kad yra scena, vaidinimas, įkeltas į laiko atkarpėlę, o joje ir mudu abu. O Tada ir Dabar taip  arti, kad ištiesk ranką ir galima pasisveikinti. Būtent toks procesas ir prasidėjęs, kuomet Tada su Mundžiu  ėjome į pažintį.
    – Na taip. Dievas leido pažinti. Tačiau ir jus pažįstu. Taip, ponas Pranai. Pažįstu, – sako iš ten Mundis.
   – Vadinasi, esate ne tikras oreivis. Neatsimenu nė vieno oreivio, su kuriuo būčiau pažįstamas, – atsiliepiu.
   – Jeigu nematyčiau šalia šunelio Kandžiaus, ir aš tavęs turbūt nepažinčiau. Bet man pasisekė. Jeigu dar paimtumėte jį ant rankų, neliktų jokių abejonių, kad tai jūs, karietos vežėjau. Tiesa, buvęs.
   – Jau girdėta. Kartojasi, – burbtelėjo Mundis iš čia.
   – Jūs, pone Mundi, regis, gebate geriau  organizuoti savo būtus susitikimus su savimi? Tai kodėl taip nedarote? – išgirdome šalia mudviejų atsiradusią tetą Santą.
   – Ar aš? – krūptelėjo Mundis.
   – Nežioplinėk, kur nereikia, o tai pamanysi, kad teta Santa atėjo pas tave sapnuotis. Gal net į oro balioną.
   – Aš čia tik sau pastabėles laidau, na, kad panaikinčiau atsiradusią pauzę ir fragmentus sujungčiau į tekstą, į visumą. Įdomiau tokius dalykus pamatyti be reklamos intarpų. 
    – Ak, štai kaip! - išgirstu iš ten savo balsą. – Atrodo, pone istorike, kad man pasisekė nemažiau kaip jums. Būtent toks galvos apdangalas man teikia drąsos ištarti jūsų pavardę. Labai jūs gerbiu, ponas Mundi. Atsiprašau, kad mažiau gerbiu kaip istoriką ir daugiau kaip rašytoją, poetą, esėistą. Net žveją. Na kilkite aukščiau, šliekitės prie sienos ir duokit ranką. Negaliu jūsų pasiekti. 
    – Suprantu, kad dar atmintis šviečia. Gražu. Ačiū Aukščiausiajam, - pasakė Mundis ir jau ant baliono viršaus įsitaisiusiems varnui Goliui su blake Gražuole: – Taigi prie darbo, ponai. Kuris iš judviejų prakalbą sakysite?       
      Balionas tyliai kilstelėjo į viršų ir netrukus jo pakabukas susilygino su Palėpės palange. Mundis ištiesė ranką ir stiprokai, bet, regis, atsargiai paspaudė manąją. Tuo tarpu baliono viršus plūduriavo gerokai aukščiau kamino.
   – Jūs kaip norite. Gal pro kaminą ateisite? O man reikia pro langą. Aš vis dėlto su nešuliu, – pasiuntė žinią į baliono viršų Mundis. 
  – Varrgas, varrgas, - kranktelėjo varnas Golius .
  – Nekvailiok, oreivi! – pašaukė Gražuolė, bet, matyt ir vienas ir kitas žinojo, kad kvailybių nebus. Matėme, kaip Mundis pasiėmė smuiko pavidalo futliarą ir paklausęs, ar jį pažįstu, atsargiai padavė į rankas. Kaip nepažinsi! Žinojau, kad atidaręs futliarą, ten smuiko nesurasiu. Šiame dėkle, išvažiuojant radijo karietai iš Šklėrių, buvo sudėta senoji jos Pasostės erdvė ir kaip nuosavybė palikta Vidiniui ir man. Išvykstant sodo sezonui į Balsius, mums neatrodė, kad ją reikėtų pasiimti su savimi, tačiau reikalai netikėtai klostėsi taip, kad ji čia buvo labai reikalinga, išplėtojant Palėpės erdvę ir sutalpinant joje įspūdingai didelius dalykus. Tačiau iki tol niekuomet nepagalvojau, kodėl karietos Pasostės erdvei prireikė tokios formos dėklo. Ir šit mintis, kuri panašiai kaip žaibas dangų, taip ji apšviečia dvasią ir supratimą. Lengvai, nejausdamas svorio, laikiau didelę erdvę mažoje futliaro talpoje ir nebuvo sunku suprasti, kaip tai įmanoma. Iš tikrųjų, kas gali pasakyti, kiek daug ir kokios muzikos sutalpinta smuike? Ir ar kas to klausia? Kas gali pasakyti, kiek ir kokios erdvės sutalpinta šitame dėkle? Bet smuiko muzika vis dėlto yra jo muzika, o ne kokio kito instrumento. Taip ir karietos Pasostės erdvė vis dėlto yra būdinga tik jai.
   – Matykite, žiūrėkite ir atsiminkite, o aš truputį pakuždėsiu, nes ir pati jaučiu, kad būtuose peizažuose reikėtų įterpti kai kurie supratimai. Tačiau kaip tai natūraliau padaryti, deja, nesusigaudau. Bet šįkart labai svarbu žinoti ir neužmiršti, kad mažose talpose sutelpa didelės erdvės. Ot, sakom, palėpė. Bet kai į ją įeina produktyvi, dangiškos kilmės erdvė, tai  tuomet Palėpės sąvoka  praranda ankstesnę prasmę.
   Buvo nuostabu, kad tokie tetos Santos pakuždėjimai netrikdė. Man atrodė, kad jų labai reikia, kad matydami save esančius buvusiame laike suvoktume, jog nepaisant, kiek nesėkmių būta ankstesnėje veikloje, sakykime, žmogaus  gyvenimo reikaluose, o kažkoks paslaugus angelas padaro taip, kad visa tai įsimena ir jau kaip švaraus oro gurkšnį nuryji žinią: taigi nebūna, kas yra dabar, be to, kas buvo.
   – Ir štai kas dar labai svaru.  Gal net svarbiausia. Ogi tyla. Man pačiai nelengva suvokti, kokie dalykai atsiveria, kai į tokių  galimybių dievišką erdvę įsilieja tyla. Tuomet te net pabūklai po ausimis griaudžia, o ji jų nė kiek nepaiso: rodo tik tai, kas žmogui šiuo metu yra reikalingiausia.
    – Taip, teta Santa, atrodo, kad jūs teisi, – žvilgteliu jos pusėn, bet tetos Santos jau ten nėra. Ir tuomet jau tariu Mundžiui: – Va, koks  sutapimas. Tu kalbėjai apie susapnuotą Ypatą, o man tenka kalbėti apie susapnuotą tetą Santą. Ką tik buvo ir – nėra.
   – Tau labiau pasisekė, – atsišaukė Mundis ir reziumavo: – Reikalinga dangiška erdvė ir tyla. Ką pasakysi, dzieduli? Kai prieš tuos metus  sveikinomės, tai kažin, ar taip suvokėme, kaip dabar. Bet klausyk.  Klausykim ir matykime. Juk žodis į žodį iš Ten. Ir negrynas, o apvilktas kūnu, nuspalvintas, sušildytas, gyvas...
    – Kas atsitiko, ponas vežėjau? - matyt, pamatęs mano veide permainas iš TEN paklausė Mundis.
   – Daug kvailių yra, ponas Mundi. Deja, tik dabar suvokiu, kad vienas jų esu ir aš. Kas prieš pusvalandį galėję pamanyti, kad į šį apartamentą vaikščiosime pro langą? Na tiek to, kad taip elgiasi varnas Golius su jo nešiojama Gražuole. Bala jų nematė! Betgi ir mudu, Mundi...
   – Aš dar pro langą neįėjau.
   – Betgi prašome. Mielai kviečiu, pone. 
   – Tikrai?
    Ir tvirtomis rankomis įsikibęs į lango rėmus, ponas Mundis lengvai persikraustė iš baliono dėžės į Palėpės departamentą.
   – Garbė Dievui! - pasakė tvirtai atsistojęs ir ištiesindamas nelengvą savo stotą.
   – Per amžių amžius -  atsakiau suvokdamas, kad tai pirmas toks pasisveikinimas po Palėpės lubomis.
    Negi tik todėl, kad ateita pro langą?
(Iš „Nestabdyk šaltinio“)

49

Vasaris,2013
teka 07:48
leidžiasi 17:19
ilgumas 09.31

Jaunatis
3 mėnulio diena

Šiandien -4°C / 0°C, debesuota
Rytoj -4°C / 0°C, debesuota

13
TREČIADIENIS
Kotryna Algaudas Ugnė Benignas
Pelenų diena
Asilo galvą beturėdamas, bet gražiai bekalbėdamas visiems patiksi ir dar protingas liksi.
Vandenis - Gyvatė - 44 / 07

------------------------------------------------------------------------
Pasivaikščiojimai (6): Lucijus, Vladukas, aš

Vladukas:
Gal  manėte – daug triukšmo bus?
O aš štai tyliai atėjau,
Girdėdamas graudingą dainą.
Pasvarcyk,  antela,
Cykiai plūkiodama

Kiek metų jai? – ne kartą klausiau jos,
Tačiau man neatsako
Tik medžiai suošia graudžiau,
Krūtinėj  sualma šaltiniai.
O ir akmuo, bažnyčiomis pakilęs,
Atrodo, rankioja žodžius.
Ir vėl atgal į gerklę sugrąžina:
– Dainuok, žmogau,
Net ir sapnuodamas dainuok.
Ir pasidžiauk, kad turime Vladuką.

Aš:
Tą mes ir darome,
Tavęs taip kantriai laukdami.
Galbūt pavyks trejybę
Tu – Jis – Aš sutverti.

Lucijus:
O jeigu – ne, vis tiek
Nepasakysiu, kad  tuščiai
Išbarstom šitą laiką.

Vladukas:
Na taip, Vladukas aš,
Kuris po Šklėrių sodžių vaikšto.
Bet netiesa: esą, nėra dainos,
Tai ir manęs nebūna.
Kuomet  tyla ausis užspendžia, 
Eilėraščiu tampu.
Tu, Lucijau, Romos pilieti,
Ir tu ,dzieduli, Šklėrių prototipe,
Privalote ( prašau, meldžiu)
Net ir tyloj mane girdėti.

Aš:
Kuomet ant delno jonvabalį kūreni
Tai Ir naktyj šviesos užtenka.
Eilėrašti, pabelsk į smilkinį pirštu
Ir paklausyk, ar skamba:
Aš savo eros metais gimęs:
Po svetimus kampus nesidairau

Lucijus
Po svetimus laikus, dzieduli.

Aš:
Tegu!
Ir vis dėlto išgirsk, eilėrašti,
Ar skamba?.

Vladukas:
Užuomina, kad... gal kvailys?
Protingu daug dabar,
Kvailių – mažoka.
Tačiau žinojau: Lucijus sugrįš...
Laimingi tie, kas žodyj gimę.

Aš:
Betgi suprask –
Jam grįžti net nereikia.
Štai krikščionybės  epocha
Ir to pakanka:
Čia buvau, esu...

Lucijus
O būsiu, žinoma, daugkart ilgiau
Nes to ne man asmeniškai,
Visai epochai reikia...

Vladukas:
Eilėraštis esu.
Gal kam atrodo lengva būti juo?
Akimirka....
O kiek spalvų
Į mano siela krenta iš dangaus
Kad, regisi, pasaulį iš pradžių kuriu.
Nepyk, Dzievuliau, kad atrodo,.
Jog neretai net ir tave pranokstu.
Kuriu, beje, kaip  tu – iš žodžio.
Eilėraštis esu...

Lucijus:
Ir nemanyk todėl:
Ne jonvabalį  sau ant delno kūreni,
O  visą naktį, nusagstytą  žvaigždėmis
Aš čia  iš Romos atėjau
O  tu – į  Romą eik...

Vladukas:
Tris dzienas, tris nakcis,
Kelaliu ajau,
Ketcvirtū  naktelį,
Girion nakvojau.
(2)

50

Jaunatis
3 mėnulio diena

Šiandien -5°C / 0°C, debesuota
Rytoj -11°C / -3°C, debesuota

14
KETVIRTADIENIS

Kirilas Valentinas Saulius Saulė Liliana Lijana Valius
Šv. Valentinas, Įsimylėjėlių diena
Gardi duona burną gadina
Vandenis - Gyvatė - 45 / 07


Вы здесь » Kūrybos oaze » DARBO KALENDORIUS (2013-JI) » Turėtų būti KASDIEN, bet aišku, kad taip nebus...