Rugsėjo 1-oji: (atominis sprogimas)     

-Aššštišššššš! Kad jus kur... Jūs gi nežinote, kaip ir kada šis rėksnys su vėliavėle pas mane atsiradęs.
Toks mano kuždesys jau nereiškė, jog prašau varduvininkus tylos ar dėmesio sau. Jis ištirpo manyje, sukeldamas nemalonų jausmą ir prisiminimus. Dangus aptemęs sunkiais lietumi nešinais debesimis. Tai lyja, tai liaujasi, nors jo, lietaus, jau ir taip daug. Tačiau atmintis dangų pakeičia kitu-  nuvalo šį ir regiu kitą, pripildytą atskirais didesniais - mažesniais debesų lopais, kuomet jie laisvi, nesusikibę ir plaukia kaip laivai. Padangės daug, tačiau ir debesų daug, iki Vakarų horizonto. Ir spalvos jų įvairios – nuo tragiškai tamsių iki optimistiškai šviesių, beveik permatomų. Bet... stop! Ogi kas čia?                         
Ten, Vakarų pusėn, viršum Kryžiokų miško, išsiskleidė grėsmingas kaip pragaras atominis grybas. Nepaisant, kad daug kartų teko matyti, kaip  piešiniuose ir nuotraukos atrodo vaizdas susprogus atominei bombai, tačiau tokio man dar niekuomet neteko ir, sakau, jog gal Dievas duos, kad neteks matyti. Tai neregėta – nesapnuota ir niekuomet nelengva buvo kalbėti apie užgriuvusią savijautą. Akys nemokėjo nukrypti nuo išsiskleidusio debesimis atominio grybo ir buvo aišku, kad tai ne atsitiktinumas ir kad tokiais dalykais danguje net šventieji nežaidžia. Atrodė, net kvėpuoti pavojinga, bijant radioaktyvaus užkrato, tačiau nekvėpuoti neįmanoma. O ir vėliau, kai širdis  pradėjo plakti ramiau, neapleido noras susivoki, pasiaiškinti, suprast iš kur, kodėl jis, atominis karas, Kryžiokų padangėje?
Verena: Į ką taip, dzieduli, įsispoksojęs, - palietusi rankomis nugarą pasiteiravo ji? Krūptelėjau lyg paliestas elektros iškrovos, o ji irgi nusigandusi: - Kas tau?
Pranas: Senas, o nervai va... Kaip sopuliai.
Verena: Pamanei, kad noriu išstumti pro langą į lietų? Kaip čia taip!
Pranas: Nejuokauk!
Verena: Tai iš kur toks jautrumas? Tikrai nusigandau, kad neiškristum. O tada kas patikės, kad neišstūmiau? Ponai, - pašaukė varduvininkus, - vos dziedulio neiššokdinau pro langą. Tai bent būčiau pašventusi vardadienį! Vilniaus Lukiškėse.
Gytis: Ar manai, kad dar Lukiškių nesusipelniusi? Nebūk kukli, Verena.
Pranas: Atsiprašau, kad taip. Bet nukristi iš antro aukšto- menkniekis. Pro šitą langą net į atominį karą buvau išėjęs. 
Gytis: Taip! taip! Būna, dzieduli, kad bažnyčių varpai žmogaus galvoje sugaudžia, - po nedidelės pauzelės pasakė jis. Varduvininkų triukšmas departamente aprimo. Jaučiau, kad be didesnio dėmesio sau neapsieisiu, bet varduvininkų susėjimai  man visuomet būdavo mieli, gal net reikalingi ir todėl stengiausi perimti pašnekesio iniciatyvą, nes atrodė, kad šitaip bus protingiau ir naudingiau visų labui. Pasiėmiau nuo grindų iš rankų iškritusi „lietuvio kalendorių“ ir atvertęs praėjusių metų rugsėjo užrašus, padaviau Gyčiui.
Pranas: Kad ir ne koks tas mano raštas, bet pasistenk, turėtum perskaityti. 
Gytis: Tiek daug! Baik, dzieduli. Man iki Naujų metų užteks. Dabar niekas tiek daug nerašo. Didžiausia vertę turi japonų haiku. Trys eilutės, septyniolika skiemenų ir net „amen“ nereikia sakyti. O čia?
Pranas: Surask rugsėjo mėnesio septintos dienos įrašą. Ten trys eilutės, tik  skiemenų daugiau. 
Šį nedidelį dialogą su Gyčiu dabar priskiriu įžangai, kurį sutelkė kelių žmonių dėmesį net šventėje. Sunku patikėti, kad tai įmanoma – šventės nepakenčia tylos. Rugsėjo 1-osios varduvininkai irgi išėjo ne žvakių deginti. Jiems kur kas mielesnės kompanijos „išėjusių“ iš vėliavėlių rėksnių, kurie muša būgnus, pučia triūbas, šaukia, ploja, skanduoja sporto salėse, negu tupinėti apie aštuntą dešimtmetį svirdinėjantį ir bezdantį senį. Bet žinia, kad esu atominio karo dalyvis neliko neišgirsta. Ir štai dabar ir Gytis apie jį iš „lietuvio kalendoriaus“
Gytis:
                                          Atominis sprogimas

   „Mačiau atominės bombos sprogimą. Toks debesis Vakaruose pakibo, kad ir pagal spalvas, ir pagal „grybą“ (kontūrus), kaip atominis.  Neįtikėtina!
    Laukiu krepšininkų pergalės Lenkijos Vroclave prieš turkus. Jeigu atsitiktų priešingai t. y. vietoje laukiamos pergalės – pralaimėjimas, tuomet reikėtų manyti, kad atominis sprogimas tikras. „

- Ačiū die, kad tai jau buvo, - kažkas pasakė, - bet taip tyliai, kaip mano paskutinysis “Aššštišššššš! Kad jus kur! “, kurį pasilikau uždarytą savyje. Reikėjo ypatingos klausos ir tylos, kad galėtų išgirsti kiti. Tokios sąlygos atsirado savaime arba mes, departamente esantys, savo lūkesčiais supanašėjome taip stropiai, kad vienas galėjome atstoti kitus, panašiai kaip vėliavėlės piešinyje vienas rėksnys simbolizuoja visus krepšinio sirgalius.
Egidijus: Betgi, ponai, po vakarykštės pergalės prieš ispanus atominis sprogimas Lietuvos padangėje neįmanomas. Pagaliau, netgi be jos. Nebent norėtume pamatyti, kas dedasi Ispanijos danguje. Bet tai irgi neįmanoma. Ir debesys, ir lietus. Nors ankstyvas rytas, bet niaukus. O svarbiausia, kad per toli ta šalis.
Burvilė: Man baisu. O baimės akys didelės. Argi gali numanyti, ką pamatysi - nepamatysi. Dzieduli, uždenk langą.
Egidijus: Nereik, dzieduli. Per tuos du langus ir be užuolaidų departamente  ne kažin kiek dienos šviesos patenka. Kita vertus, įdomiau būtų patyrinėti, ką pranašauja Prancūzijos dangus. Prieš prancūzus ispanai klupo anksčiau.
Gytis: Manai, kad taip atsitiks ir lietuviams?
Egidijus: Nemanau, bet jeigu ir kluptų, atominis sprogimas Lietuvoje  jau neįmanomas. Vietoje jo aplodismentai bet kokiu atveju, - patikino jis ir, rodydamas  vėliavėlę su rėksnio pražiota  burna: - Ką su ją  darysime? Ar vėl nukišime į kampą? Ir dar prie jos kamuolį. Kodėl tokioje nepagarboje laikyta?
Pranas: Nepagarboje? Manau, kad priešingai.
Išgirdę šitaip sakantį, varduvininkai kas sau nusišypsojo. Kažkodėl jau užmiršo, jog ketinau pasakyti, kaip ji pas mane atsiradusi. Egidijus jau parinko jai vietą ir, pradaręs langą, jos stiebą pritvirtinto lango išorinėje pusėje. Nagingas, išradingas ir linksmas žmogus šis vyras. Uždaręs langą, kamuolį padėjo ant palangės ir lyg man – ne man.
                                Patoso daug,
                                Bet argi reikia pykti,
                                Jeigu ne scenai skirtas, o tiesiog
                                Iššauna buteliu šampano                                                               
                                Lyg tardamas:
                                At – si – pra – šau!
Pranas: Puiku. Egidijau, bet ne be priekaištų. Kodėl tas tavo – At – si- pra - šau vienaskaitoje? Ar tai priekaištas man, kad šio darbo nepadariau anksčiau?
Egidijus: Tai būtų protingiau, negu ieškoti padebesiuose atominės bombos sprogimo, - pasakė jis ir nedaug užtruko, kai jo rankose atsirado butelis šampano. Atrodė, kad  varduvininkams ir be šampano gera ir smagu. Tai natūralu, tačiau pats jaučiau, kad kažkas svarbaus dar nepadaryta.
Kas? 
                              (bus daugiau)

2010-09-08 18:09 [b]Pranas 

Labas.
Dėkui, kad užbėgai.
Sutinku su tavo pastabėlėmis,bet jų labai nepaisysiu, nes- labai atvirai tau sakau - pradedu rašyti dėl užsiėmimo. Kad nereikėtų vien žiūrėti į debesis. Nors gęstant akims ir debesys nepaprastai gražūs.

2010-09-08 15:52 Avoir 
Sveikias, Pranai,

nors mintys, kurias slėpėte po debesimis, plaukiančiais į vakarus, ir yra puikios, tačiau pati jų pateiktis neįtikina. Tie debesėliai...na, jie lyg suglebę.

Gytis: Tiek daug! Baik, dzieduli. Man iki Naujų metų užteks. Dabar niekas tiek daug nerašo. Didžiausia vertę turi japonų haiku. Trys eilutės, septyniolika skiemenų ir net „amen“ nereikia sakyti. O čia? - taip taikliai, jog net nebėra ir ką bepridurti.

Galbūt tik tai, jog tavo prozoje, Pranai, daug praeities dvasios (ypač per raiškos formas). Kyla klausimas, kiek ji aktuali šiandienai, ne mums, tačiau esačiai, realybei. Bet, paprieštaraudamas pats šiems žodžiams, pasakysiu grubiai: šūdas nuo grūdo skiriamas nepaisant nieko. Nieko. Reikėtų apie tai galvoti, jei taikytum į skaitytojo lūkesčius ir jo suponbuojamą realybę. Tačiau tiltas, mano nuomone, turėtų būti.

Rugsėjo 1-ji: (marijos žemė)

       Vienos dienos laikas greitas, tačiau kai pasistengi išlaikyti jį atmintyje, atsitinka įdomus dalykas. Į šią mano rugsėjo pirmąją  atsišaukė kiti rugsėjai. O kai jie visi su nešuliais, Viešpatie, kur man juos patalpinti? Nors bėk iš Pastogės departamento ir krauk juos kur begali, kad ir bažnyčioje. Bet juk darbo ir be atsiminimų nemažiau kaip dalgio ir pjautuvo laikų rugiapjūtės laukuose – šluostai, brauki prakaitą, o jis net iš kojų padų varva.   
Vartant „lietuvio kalendoriaus“ įrašus, neretai akis užkabina pasižadėjimai per didesnį - trumpesnį laiką atlikti susikaupusius  būtiniausius darbus. Šįryt prieš saulės patekėjimą juos papildžiau dar vienu: „trūks – plyš, bet reikia pasikapstyti po „mindauginius“ užrašus ir rimtai pagalvoti, ar neverta juos paruošti knygai“.
Netrukus prirašiau:
"Bet ar bus taip padaryta? Juolab, kad mano asmeninis laikas išsemtas, pasiliko tik ant dugno, kur kokybė niekuomet nebūna gera. Jau Seneka laiške Lucilijui rašęs, kad, girdi, Lucilijau, “dar mūsų senoliai suprato, vėlu taupyti, kai dugnas matyti. Juk ant dugno lieka ne tik mažiausia, bet ir tai, kas prasčiausia“.
Bet ar supratimas, kad būtina atlikti planuotą veiklą, atmeta vertę neplanuotų darbų, kurie atsiranda dabar, iš anksčiau net nežinant, kad jie bus? Ar bent  galėjau numanyti, kad tokį ankstyvą rytą į departamentą  ateis ponas Omnia ir sakys tostą  rugsėjo 1-osios varduvininkams?
Jeigu kas mano kitaip, negu aš, apie tai net nesapnavęs, tegu mano. O man knieti būtent priskirti tai dienai eilėraštį, kuris viešumon pasirodė vėliau. Bet dabar liudiju, kad jis yra rugsėjo 1-osios mano dvasios kūdikis. Ir atsitiko, beje, kaip labai reta – pradžioje atsirado eilėraščio pavadinimas, o paskui... Bet ar reikia kalbėti apie tai, ką galima parodyti? 

Marijos žemė

Mano dalioj
Vienatvės jau nebūna,
Nes ji tokia,
Kad žyla akmenys ir Dievas -
Teisiu save
Kaip žmogų ir už tuos,
Kas kėlė ginklą ir sušaudė
Litvakus Lietuvoje.

Seniai jau mano kelias
Po žmonių pasaulį,
Dabar net ne akim,
Tik mintimis galiu su juo pabūti -
Pavargusi kaip pakelėj Kristaus mūkelė 
Išvaikščiota mirtim
Marijos žemė.

Ir pasigirdo ovacijos. Nelabai  supratau, kodėl, bet varduvininkų ovacijos per mano ausis mušė taip, kaip tie vienuolika būgnų, kurios krepšinio sirgaliai nusigabeno į Turkiją ir daužė, apšaudydami Argentinos rinktinę taip, kad neduok dieve niekam to patirti. Atsitiko netgi blogiau negu švedams prie Poltavos.
- O mūkelė irgi tarptautinis žodis? - kažkodėl paklausiau Omnią.
Pastogės departamento svečiai į mane  sužiuro taip, kad ne ką galėčiau apie tai pasakyti, bet tuoj pat suvokiau, kad savo eilėraštį girdėjau tik vienas aš, girdėjau savyje ir negirdėjau, kokį tostą varduvininkams pasakė Omnia. O tos ovacijos ne man, o jam, Omniai už pasakytą tostą.
Dievas baudė mane dar kartą, bet lyg pasigailėdamas - vis po pusketvirto šimto dienų man dovanodamas rugsėjo 1-ąją.  Ir štai ši jau 71-oji.
Pranas: Būna, ponai, ir taip, kai atrodo esi čia kartu su visais, o iš tikrųjų toli toli ir vienas.
Egidijus: Tai va, dzieduli, taip tikriausiai atsitiko ir su tavo atomine bomba. Ne čia buvai, o ten, padebesiuose.
Pranas: Išvykos į padebesius kaip sapnai, jie tuoj pat užsimiršta. Bet nemanykite, kad bandyčiau jums dievažytis, jog, mieli varduvininkai, tikrai buvo taip, kaip sakiau. Buvo taip, kaip Šiluvos piemenys pasakojo kalvinų pastoriui, o jis netikėjo apie Švenčiausios panelės Marijos apsireiškimą. Ir kas iš to, kad jis netikėjo jais? Visa Lietuva ten renkas į kelių dienų atlaidus. Po savaitės pamatysite ar bent išgirsite kokios minios maldininkų ten sugurgės iš visos Lietuvos.   
Verena: Va šito dalykėlio ir be ašakos neišspjausi. Dar mergos metuose nebuvau, kai apšaukė ne lietuve vien todėl, kad vaikštinėju nepažinusi Šiluvos atlaidų. Pradėjau laukti jų kaip dovanos. Iš tikrųjų, marios žmonių. O iš ten grįžau jau Marijos giesmes  giedodama.
Omnia buvo atidus, bet suvokti, kodėl dabar atsirado šitos kalbos, jam nebuvo  lengva. Į Pastogės departamentą atėjo vėliau ir negirdėjo mano pasakojimo apie matytą atominio sprogimo išvaizdos debesį, pakibusį viršum Kryžiokų miško ir neskubiai slenkant Lenkijos kryptimi, kur galynėms dėl Europos medelių ruošėsi  krepšininkai. O Vroclove su kitais ir – lietuviai. Buvau įsitikinęs, kad tas bjaurus debesis nusitaikęs šio miesto kryptimi. Atsirado progą dar kartą  papasakoti, tikintis, kad gal šis žmogus patikės manimi. Net   pamaniau, kad jį  man čia pasiuntė pats Dzievulis, nes tai fantastikos žmogus, o tai reiškia, kad jo smegenų sandara vis dėlto pranašesnė. Kodėl nemanyti, kad tas debesys it pranašystės arba lemties ženklas, kuris iš tikrųjų netrukus sugriaudėjo viršum Lietuvos krepšinio garbės. Kodėl? 
- Pone, - tariau jam, -nežinau, kaip vertinate mano poeziją, bet man dabar  norėtųsi išgirsti, kad jūs suvokiate, jog poetai- nepaisant kokie jie bebūtų- negali  būti melagiai. Ar manote, kad gali būti ir kitaip?
- Kai kalbi Dievui į ausį kitaip būti negali. Bent jau tie poetai, kuriuos pažįstų, žinau, skaitau, jie yra dori, garbingi žmonės. Juos neretai vadinu fleitos žmonėmis. Regis, tik pučia, o išgirsti garsą. O kodėl  jums reikia tai žinoti? - susidomėjo Omnia.
- Marijos žemės vis dėlto yra Marijos žemė ir tai, ko kitur gali ir nebūti, joje nebūti negali.
Mielas žmogus atidžiai pažiūrėjo man į veidą, paskui neskubiai apžvelgė rugsėjo 1-osios varduvininkus, o galiausiai nei vieno mūsų nematydamas, tik akimis glostydamas Pivašiūnų Švenčiausios Marijos - nuliūdusiųjų paguodos paveikslą, popiežiaus Jono Pauliaus II vainikuotą 1988 metais:
- Taip, tokia žemė yra. Aš ją irgi neblogai pažįstu ir pasitaiko, kad atsitinka taip, kaip tau, kuomet visas pasaulis  išnyksta, o jame tik aš vienas. Gaila, žinoma, kad  neišgirdai mano tosto, bet ką jau bedarysi. O tavo vėliavėlė  su  sirgaliaus -  rėksnio profiliu joje yra tiesiog puiki. Pirmą kartą taip anksti ir taip skaudžiai šaukiau MES LAIMĖSIM! kad vaizdas panašus į sprogusios atominės  bombos išmestą ir padangės padebesiuose pakabintą grybą.  Džiaugiuosi, ponai, jus čia sutikęs, labai džiaugiuosi, - atitraukdamas  akis nuo paveikslo, pasakė Omnia mea ir jo žodžiais nebuvo  įmanoma nepatikėti.
                                    (bus daugiau)

2010-09-18 09:29:04 Pelėda

Rugsėjo 1-oji: (nuoskaudos...)
  - Burtautas! - iškvėpiau lig šiol man negirdėtą, bet kartu kažkuo pažįstamą vardą. Atrodė, kad jis visąlaik šalia, beveik su mumis ir tik per kažkokį nesusipratimą jo nesurandame „Lietuvio kalendoriuje“: - Man  patinka  tavo vardas, Burtautai, - atsigręžiau į svečią: - Malonu girdėti, kad esi Tomo Vaisietos  mokinys. Labai malonu, bet jeigu neįrašytas rugsėjo 1-osios varduvininku „Lietuvio kalendoriuje, “ tai atsiprašau, tačiau net didžiausias Lietuvos dienraštis negali padėti. Tą žinau aš, žino visi, kuriuos čia matai, neišskiriant ir Egidijos. 
    Ir jau jai, Egidijai.
    - Argi nežinai? Šiaip tai tyli, nors po nukritusiu rudenio lapeliu klok, o dabar va: dzieduli! dzieduli! Žinai gi kodėl taip yra ir kad ne mano ir bet kurio mūsų teisė keisti nuosprendžius. Bent jau reikėtų atsiklausti kalendoriaus sudarytoją Danutę Balsytę. Tačiau ir jinai ne ką galėtų padaryti. Jau visas dešimtmetis, kai „Lietuvio kalendorius“ be leidybos. Teištvėrė penketą metų ir - amen. Kas galėjo pamanyti? Bet jo numarinimui kryželį pastatė ne visi. Oi, ne visi. Tikri lietuviai taip nepasielgė.
Burtautas Todėl ir skaudu. Ar manote, kad ne tikras lietuvis? Noriu išgirsti, kodėl atskiriate tikrus nuo tikrų. Ar kad  Lietuva ne nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Ir, esą, todėl priežastis ištrinti iš kalendoriaus daug varduvininkų. Sprogdinote atominę bombą padebesiuose kažkur viršum Kryžiokų ir sprogimo grybą plukdėte į Lenkiją dar net neprasidėjus Europos vyrų krepšinio čempionatui. Mano supratimu galingesnė bomba susprogdinta „Lietuvio kalendoriuje“.
Gytis Bet tu, o!... Vyras tu, net tik aktorius.
Verena Man tu irgi patinki. Tik, deja, jaučiu, kad Egidijai, labiau.
Burtautas Man irgi smagu girdėti, kad kažkam patinku. Ir net pagalvoju, kodėl šaunesnės moterys, susitikę su kokiu nevykėliu, po to nori visus vyrus iškastruoti. Pasikarčiau, jeigu taip atsitiktų po susitikimų su manimi.
Egidijus Bravo! Ploju aš, bet plokit, ponios ir ponai, kartu su manimi ir jūs, - pliaukštelėjęs delnu delnan, pasakė jis, bet lyg kažką svarbaus atsiminęs, griebėsi naršyti po atmintį: - Bet, mielasis, - pasakė Burtautui, - atleisk, tačiau galvoje toptelėjo, ar tik pats nesi tokios masinės vyrų kastracijos priežastimi. Juk kažkam reikėjo ateiti pas Sumundriją, kad ji- jeigu tiksliai atsimenu- va taip: „kad vyras imtų galvoti galva, pirmiausia jį reikia išromyti“. 
Burtautas Pirmą kartą girdžiu, bet, viešpatie, kaip puiku! Iš tikrųjų paplokime Sumundrijai. Suprantu, kad tai ji taip pasakiusi.
Egidija Iš tikrųjų, paplokime, bet ne Sumundrijai, o Šmadrijai, - pasakė ir pakilusi ant kojų pati pradėjo ploti katutes.
Egidijus O iš kur tu tai žinai?
Egidija Plok! Jeigu sakau, tai žinau. Ne taip, kaip tu.
    Kas įnirtingiau, kas ne taip, bet netrukus plojo visi ankstyvo ryto Pastogės departamento ateiviai. Atsiminęs savo metus, laiku susigrėbiau, kad nepapločiau. Už visus čia buvau gerokai vyresnis, kuomet ir be kastracijos supranti, kad ne apie tokius vyrus kalbėjusi Šmadrija. Rašykų svetainėje neretai ją matydavau spindulingą, mielą, patrauklią, juolab, kad  ji mokėjo prie duotos jai dievo išvaizdos pritaikyti savo poelgių manieras. Netingėdavo šyptelėti, mirktelėti, paimti už parankės jai nepažįstamą net ir vyresnio amžiaus žmogų ir, pavedėjus, palikti jį pakelėje, tačiau neužmiršdavo atsigręžti, padovanoti žavingą šypseną ir, pamojusi rankute, skubėdavo kito nuotykio paieškoti. Žodžiu, žavinga gražuolė Šmadrija, ir sakau, kad jeigu jau ir tokiai prireikia pasakyti apie vyrų rominimą, tai ir aklam  aišku, kad jie to nusipelno. Rankų delnai neprisilietė, bet sieloje plojau ir net labai norėjau, kad  mano katutes girdėtų ir Šmadrija.
    - Dėde Pranai, tu ją juk irgi pažįsti. Plok! - paragino šalimais sustojęs Burtautas ir: - Ar manai, kad plok neplok, jau kitaip nebus.
    - Apie ką tu... „kitaip nebus“?
    - Žinoma, kad apie „Lietuvio kalendorių“, dėde Pranai, -paslaptingai šyptelėjo Burtautas, - bet tai, ką čia pasakojai apie jį, deja, daug kas koreguotina. - Ir jau prašydamas ir kitų dėmesio sau: - Kas tikėjote, kas gal ne visai, bet tai, ką taip ilgai apie kalendorių kalbėjo dėdė Pranas yra labai nerimta. Tiek daug kalbėti ir nepasakyti, kad  paskutinį kartą  jis pasirodęs 2000 metais yra, na, yra...
    - Ar nekalbėjau? Ir ką reiškia, kad po 2000 -jų nepasirodęs? - suspurdėjau it yla bakstelėtas. Ką reiškia? Aš jus peržegnojau kaip Omnią, o jūs? Šit kas jūs! Burtautas!  Atsiprašyk Pivašiūnų Švč. Marijos - nuliūdusiųjų  paguodos, atsiprašyk manęs, kad aklai peržegnojau, o aš atsiprašysiu Omnios, kad nesugebėjau atskirti personažo nuo jo asmens. Ką tai reiškia? – buvau įniršęs daugiau negu reikia, bet ne tiek, kad prarasčiau nuovoką: - Vienas, kitas  gurkšnis šampano ir žiūriu, kad jau nesuvokiate nei ką, nei apie ką kalbame.
    - Apie tą patį, dėde Pranai, - nesutrikęs atsiliepė Burtautas, - kalbame apie gražias mergas. Tokias, kaip Šmadrija. Jos lyg žino, kad jų gražumas laikinas. Ateina diena, kaip jis pradeda nykti. Ir jokie komplimentai negali padėti. Jis nyksta, kaip pati Lietuva, kaip tauta, kaip tu, aš ir kiekvienas lietuvis.
    - Ką čia paistai? - neiškentė Verena. - Ar jau be vaidinimo, Tomo Vaisietos mokiny, negali apsieiti? Net ir tuomet, kaip publika nepažįstama.
    - Aš dabar kaip rugsėjo 1-osios varduvininkas, nepaisant, kad savo kalendoriumi manęs nepripažįstate. Bet tai tik ir parodo, jog miršta ir lietuviai. Štai tie jūs keli, kurie kasmet čia susirenkate, lyg bandydami atstovauti lietuvybę, būti jos  ginklanešiais nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, ar  bent suprantate, kaip tai ne tik nerimta, bet ir juokinga.
    - Ar nori pasakyti, kad kas nors nemiršta? Ir parodyti į Rašykų svetainę?
    - O! Ten kur kas gyvybingiau, - lyg apsidžiaugęs atsiliepė Burtautas. Ten bent durys ateinantiems neužtrenktos. Per jas ir Šmandrija atėjo, - ir apžvelgdamas kitus: -Pažiūrėkite, koks sujudimas! Mačiau, kad ir jūsų dziedulis į ją taip godžiai žiūrėjo it norėdamas kaip saldainiuką praryti.
    - Dzieduli, nesigink! - ryžtingai pareiškė tylioji Eugenija: - Mačiau ir aš.
    - Tai vis, dzieduli, regis, tavo atominė bomba dar iš praėjusių metų sproginėja ir smegenis radiacija nuodija. Bet gi taip reikėjo ir sakyti – aiškiai,  suprantamai, kad tikro vyro ir senatvė neužmuša.
    - Baikite, ponai. Nedarykime mišrainės iš rimtų dalykų ir nesilepinkime smagumais, kai reikia protingai suklusti. O ir Šmadrija Rašykų svetainėje pasirodžiusi tik pradžioje metų, kai jie dar buvę nauji. Ši rugsėjo 1-oji jai pirmą kartą Rašykuose.
    Netikėtai pliūptelėjo juokas ir aš nelabai suvokiau- kodėl? Bet tuoj kaip iš rago pasipylė replikos
    - O, kokia atmintis saldi!
    - Dzieduliui išrominimas tikrai negresia.
    - Dar neaišku - gresia ar negresia. Jeigu vyras, kodėl Šmadrijos neapgynė nuo Gmitės?
    - Įdomu, ką apie tai dziedulis parašė „Lietuvio kalendoriuje“?
    - Dzieduli, iš tikrųjų, kodėl nuo Gmitės įniršio neapgynei Šmadrijos?
    „Reikia juoktis ir man, - pagalvojau, - antraip jie mane pritvos, net nesulaukus vakaro ir Lietuvos krepšininkų žaidimo su prancūzais. “ Tik vienas Dievas težino, kaip nekantriai laukiu šios vyrų su vyrais Turkijoje dvikovos pasaulinės publikos akivaizdoje. “Reikia juoktis ir man“... - pajudėjo po galvą vaikščioti mintis...
                        (bus daugiau) 

2010-10-02 09:40:42 Pelėda