4.
Labas, Stasiau,
Nepyk, bet be didesnio polėkio ATEINU čia. Kad ir kaip spardausi, bet vis dėlto per toli esi, kad ir vėl kaip TADA. Žinau, kad ir TADA, daug kas nebuvo taip, kaip norėjosi - atsiradę keli kūrinėliai apie tavo atvykimą į mano gimtuosius Šklėrius, greitai buvo palikti sau, matyt, tikintis, kad ateis geresni laikai prisėsti prie jų ir pratęsti rašymus. Deja, taip neatsitiko... Bet dabar juos perskaitęs vis dėlto džiaugiuosi, kad ir šie keli atsiradę. Netaisau jų - palieku, kokius surandu ir vėl tikėdamas, kad gal dar ateis laikas, kai jie atgis manyje poreikiu stuktelėti senio lazda ir įsiklausyti, kokie garsai iš to sklinda. O dabar
RYTO SIURPRIZAI 4.
Supratau, kad Vidinis jau spėjo Stasiui pasakyti, kokiais rūpesčiais mus užims ši balandžio diena. Buvo smagu, kad svečias vis dažniau žvilgteli šiaurės pusėje, kur vakar vėlai, jau užkritus tamsai ir sužibus dangui, paruošėme keturis beržinius rąstus.
Šiandien jau, regis, nebūčiau galėjęs paaiškinti, kodėl būtent beržinius. Bet dabar tai nebuvo svarbu - reikėjo pasirūpinti, kaip juos pargabenti ir užkloti jais žemėje lazda nubrėžto kvadrato 6x6 kraštines.
- O Vidinis mane paliko, - išgirdau knygos - segtuvo skundą.
- Jeigu užmiršo, kaltinkime jo senatvę, Šventoji. O gal pamanė, kad taip geriau.
- Bet aš nesugebu užrašyti, ką jiedu kalba.
- Ne būtina mudviems žinoti, ką jie kalba.
- Tai dar neaišku, ar nebūtina. Bent jau atminimams, istorijai viskas būtina. O jeigu ko jai nereikės, pati atmes. Ne vežimas, kad ką kaip padėjai, taip ir užsilieka.
- Pakaks filosofijų. Eime. - Ir, pasiėmęs Šventąją, išnirome pro lauko duris, o po minutės sveikinomės ir kalbėjome:
- Sapnuoju daug, bet kad tave, Stasiau, kada nors susapnuočiau, ogi - ne. Net tavo Šyvukę į karietą kinkęs, o tavęs niekaip net sapnuose nepavyksta prisišaukti. Augi, storėji. Todėl, matyt, sapnuotis laiko neturi.
- Augu, storėju, bet laiko dar užtenka. Sako, dar ir mirčiai jo užteks, bet te ją sau pekla pasilaiko. Žinai gi, kad į dangų mudviems nepatekti. Kaip čia yra, jau geriau nebus. Stenkimės ir būkim čia.
- Ko gero, teisus esi. Na, o ratus gerus turi. Gražu, net pavydu matyti. O kaip laikosi Šyvutė?
Mačiau, kaip sutriko Stasys, išgirdęs klausiant apie Šyvutę. Atsargiai nuleido ranką ir pradėjo glostyti „amerikonką.“ Tokia mašina man nebuvo regėta. Nedidukė, bet kažkodėl išspinduliuojanti stiprią energiją. Net pamaniau, kad vis tik gera, kad prie žmogaus priglunda tokie stiprūs ir reikalingi jam daiktai. Mano ranka irgi nusileido ant „amerikonkos“ ir pradėjo glostyti.
- Nėra Šyvukės, - netikėtai pasakė Šventoji. - Nėra.
Stasys krūptelėjo, o ranka dar energingiau pradėjo slidinėti plieniniais „amerikonkos“ griaučiais.
- Kas tu? – akimis dėbtelėjo į knygą - segtuvą. – Irgi, matyt, „amerikonka“, ar gal net japonė. Iš ten dabar geriausi technikos atradimai ateina.
- Ne, Stasiau, ne. Mūsų Šventoji iš kitokių sferų. Net ir pajuokauti, paišdykauti moka. Būna, kad ir nusišneka. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
- Nėra Šyvukės. Užtat, dzieduli, ją ir sapnuoji, kad kinkai į karietą. Pas šitą dėdę jos nėra.
Užstojo nejauki tyla. Norėjosi, kad ji išsisklaidytų, bet įsiterpti ir sudarkyti ją, kažkodėl nebuvo drąsos. Ji užtruko ilgiau, negu buvo suprasta, kad Šventoji pasakė teisybę. Ir net neatrodė reikalinga paklausti, iš kur ją ji žinanti. Pro smegenis praslydo dar netolimi vaizdai ir man atrodė, kad matau Stasį besirūpinantį savo kelione į Vilnių. Esą, tegu Pranucis žino, tegu mato, kad dar strainom kumelaitėm važinėju. Nerimo širdyje daug, betgi nesu ištižėlis. Ne iš tų, kurie į klyną „siusiuką“ daro.
Dabar Stasys buvo peržliaugtas, persunktas tokia nuotaika, kad atrodė, jog mato besiartinančią paskutinę valandą savo gyvenime, po kurios jau tik Dievas težino kas ir kaip atsitinka su žmogumi.
- Taip, teisi jūsų Šventoji. Ji nemeluoja. Nei bričkelės, nei Šyvutės, nei kamanų, nei...
- Užtat daug pinigų, - vėl konstatavo Šventoji.
- Pinigų? Pinigų niekuomet daug nebūna. Bet kodėl vadiniesi Šventąja, o tokia begėdė, neišsiauklėjusi. Beveik akiplėša.
- Aš žinau, kad jums gaila Šyvutės. Todėl nenoriu, kad tokie dalykai užsimirštų. Kai mane ponas Ypata padovanojo dzieduliui ir Vidiniui, man irgi buvo labai nesmagu.
- Bet aš Šyvutės nepadovanojau.
- Todėl Šyvutei dar labiau nesmagu...
Vėl griaužianti sąžinę tyla ir pasimetimas, kuomet nežinai, ką kaip padaryti, kad būtų geriau ir jaukiau.
- Visus pinigus atgal atiduočiau ir dar tiek pridėčiau, kad tik ji sugrįžtų, - pasakė Stasys. O po minutėlės man. - Prisimeni, Pranuci - visas Vilnius vienu renginiu kovo 11-ją atšventė, pamatęs tokį reginį. Ir tai manęs nestebino. Ruošiausi kelionei kantriai - ploviau brikelį, suradęs varpelius, kaip pas mus sako, šorus, blizginau juos dantų pasta, kad blizgėtų kaip šunelio kiaušinėliai... Betgi atsimeni. Ir tu, ir va Vidinis. Bet ne veltui sakoma, kad apsilankius Dievui greitai jo pėdomis atseka velnias. Taip ir man atsitiko.
Tylėdami laukėme išgirsti, apie kokį velnią pasakys Strugas, bet jis nusekė dzievulio pėdomis.
- Kaip dabar atsimenu. Privažiavus arčiau Vilniaus, prie kamanų pririšau šorus. Vėl sėdęs brikan, atleidau vadeles na ir.. sužaibavo iš po Šyvutės kanopulių žiežiurbėlės. Skėlėsi kaip žaibai. Tu žinai, Pranuci, kad nemoku dainuoti, o dainavau gal net geriau kaip Eduardas Kaniava ar Virginijus Noreika...
Į Vilnių, į Vilnių
Į pasakų šalį...
Ten kur teka Neris!!!, -
uždainavo Strugas, pagautas dieviško atsiminimo, o tuo metu niekieno nepamatytas ant namo kraigo nutūpė varnas Golius ir lyg pritardamas dainiui sukrankė:
- Varškė! Varškė! Atsiprašau, kad vėluoju, bet ne be pateisinamų priežasčių.
- Velnias, - baldamas kaip kreida sušnabždėjo Strugas ir jo ranka, pakilusi žegnoti, pakibo it pirštais prilipdyta prie kaktos: - Velnias, - pasakė vėl, - ir žegnotis užmiršau. - O nuo namo kreigo Golius irgi:
- Mano varrrgas! Mano varrrgas!...
---------
#2 | Skurdukas • 12-11-2009 17:11:00
Hmm, kaupiu varnui varrrškę, jis man patinka, pavaišinsiu...
Pranuciui krupniko pačėdysiu, bus dar balius, oi bus...
Šį kartą tiek, Stasiau.
Būk drūtas!
Labas, Stasiau, 5.
Praeina žiupsnelis laiko ir - kaip girdi, - vėl sveikinuosi su tavimi. Kiti jau bara, esą, nedrumsk ramybės geram ir sunkiam Stasiui. Esą, geriems būti nelaimių žmonės paprastai pritrūksta laiko, bet štai Stasius sugebėdavo – ir pamokymais, ir giesmelėm, ir rašiniais, ir, žinoma, savo svetaine, iš kur, regis, ir dabar išgirstu jį dainuojant:
Nei aš esu durnas,
nei aš esu aklas,
bet pravipo lūpa
ir ištyso kaklas.
Bet net kai Stasio lūpa būdavo pravipusi, jis tuščiai laiko negaišdavo. Prisimenu, kad ir tuomet jo lūpa buvo pravėpta, bet jo pamokomi žodžiai buvo aiškūs ir teisingi.
'Pabandysiu apšviesti Pelėdos (mano slapyvardis - aut.) protą. Juk nuo senų senovės, kai dar varlės basos vaikštinėjo, mane vadino Muntu Obelieniumi ir mano prisiminimuose tai atspindi. Dar buvau Joska. Visai be pavardės, bet man taip patiko. Dar galima pavadinti Runkuliu. Ne Runkeliu, o RUNKULIU NES PAS MUS JIE TAIP TARMIŠKAI VADINASI. Žinoma, ir įdomiau, ir pavardė daug sakanti. Pavyzdžiui:"Nagi tas kaimo runkulis - Joska." Taigi neišradinėkiva dviračio, jis jau senai važiuoja
- Gerai jau, gerai,- sakau jam, runkuli Joska. O jis jau vėl į poeziją metasi.
Senai skraido Pelėda,
uokso neberanda.
nieko nebeėda,
tik lengvai užkanda.
Taip, Stasiau, taip- seniai jau skraido Pelėda. Bet jau sparnai irgi nebe tie. Tačiau džiaugsmas nedingsta. Džiaugiuosi, kad galiu atsiminti ir dar parašyti bent tiek, kiek parašau.
Lauk!
*******
Labas, Stasiau 6.
Įsijaučiau ir net atrodo, kad jau iki Anapilio arčiau negu iki tavo šalelės Šakių lygumose. Per trumpą laiką rašau šeštą laišką, bet, matyt, tokia sparta todėl, kad surandu jau parašytų dalykų. Tačiau žiūriu gi, kad ir jie neretai nusišviečia lyg juos pirmą kartą būčiau atvertęs. Juk niekuomet, Stasiau, ogi niekuomet nesame realybėje susitikę akis į akį. O juolab gurkšnoje Jančiaus samanę. Kita vertus, net ir raštu liudijai:
“Mano ligos labai bjaurios, tai be vaistų nebūnu nei dienos, o cukraligės ir širdies vaistai su šnapseliu nesiderina, gali iškart sustoti širdis, todėl jau daug metelių nei į burną“
Tai sakyk, koks velnias mane prikusijo parašyti tai, ko nebuvo. Tyli? Ar turbūt galvoji, kad visiškai nukvaišau? Net jeigum ir taip galvotum, tai žinok, tu, Stasiau, ne pirmas. O šiandieną prisiminimui siunčiu nutikimą iš tavo viešnagės Šklėriuose
Prireikė Jančiaus krupniko
Istorija tokia, kad nors netikėk ja, tačiau kaip nepatikėsi, jeigu iš visur tik tegirdi, esą, ko tik žmogaus gyvenime nepasitaiko! Ir dabar jaučiu, kaip plunksna pasunkėja rankose, bandant atkurti to ryto įvykius.
- Stasiau, tau bloga? Tfu! Tfu! Nusispjauk! O žegnotis nereikia. Tai varnas Golius. Nuostabiausias šio krašto paukštis. Net nežinau, ar kur kitur toks gali būti. Ne velnias, Stasiau. Tikrai ne velnias.
- Vandens. Duokite vandens. Šalto. Iš šulinio, - dar vis neatsipeikėja netikėtas svečias.
- Iš kitur jo negausi. Tik iš šulinio, Stasiau...
- Nepadės, - pasakė Vidinis ir, palįsdamas po Strugo dešinės rankos pažastimi: - Imk iš kitos pusės. Tegu pagulės. Veskime į lovą. Kažkas neįtikėtino, kažkas ne taip, bet regim. Gal kelionėje dulkių prisikvėpavo. Bet iš kur jos? Dar nepakilę.
Po tokio galingo vyro pažastimi lįsti nereikėjo. Prieini prie jo ir atrodo, kad jau palindęs. Nesiginčydamas paklusau Vidinio patarimui ir, prilipus jam prie Strugo vieno šono, man - prie kito, sunkiai kėlėme ant kojų, kvailai patikėję, kad galime padėti jam kelyje į lovą.
- Protingiau lovą prie dėdės Strugo atnešti, o ne dėdę Strugą prie lovos, - nestokojo išminties Šventoji. Bet ir jos neprireikė. Milžinas įsitvėrė rankomis į "amerikonką," užvirto ją sunkiu kūnu, kone traiškydamas mane ir Vidinį, pavojingai atsiradusius po jo pažastimis.
- Vandens, - paprašė vėl, bet man įtikinamiau atrodė Vidinio nuojauta, kad vanduo nepadės. Atėjęs į pirkią, atsidariau seną tėvo rankų darbo spintelę. Iš tamsiausio, tolimiausio jo kampučio ištraukiau Jančiaus samanės buteliuką. Tą patį, tik keliais gurkšniais sumažėjusį, kurį kadaise į Vilnių atvežė Stasys. Pats nesuvokiu, kaip pavyko taip ilgai išlaikyti, tačiau labiau panašu, kad išlaikė jį didesnė negu mano valia, kuri, matyt, žinojo, kad tokia diena ateis ir Jančiaus samanę reikia palaikyti būtent jai.
Grįžau atgal:
- Sakyk, Stasiau, kaip laikosi Jančius. Gyvas? Sveikas? Drūtas?
- Ot žmonės! Negi suvalkietis negali susikalbėti su dzūkais? Prašau gurkšnelio vandens, o jie man į ausis kiša kažkokį Jančių. Te jis eina pas varną ant kraigo. Ne skilandžio gi prašau.
- Girdim, Stasiau, ko prašai. Bet ir savo protą turime, - pasakė Vidinis ir, paėmęs iš manęs stiklinę, padavė Strugui: - Gal dabar susikalbėsime. Ir, beje dėl rąstų parvežimo - taip pat. Nieko blogo tavo "amerikonkai" neatsitiks.
- Nu va! Argi sunku? - paėmė stiklinę Strugas ir išgėrė . Prarydamas. Vienu gurkšniu.. Ir tikrai kaip vandenėlį. Negi galėjo taip būti, pamaniau, negi vietoje Jančiaus samanės kažkas pripylė vandens?
- Nu va! Argi sunku buvo? - beveik pakartojo ką tik sakytus žodžius. - Gal stiklinės mažoka, bet ačiū. Turėtų padėti.
- Gal dar?
- Gal. - Ir sugavęs ant kraigo akimis varną Golių: - Tai ko nekranki? Krank! Pasakok, kaip apmovei mane, pragaro vaike. Sakau, kad nušausiu, jeigu man nesugrąžinsi Šyvukės. Ė, kur mano šautuvas? - pradėjo kuistis po "amerikonkos" šonkaulius: - Abu nušausiu. Ir tave, juodaodį, ir baltaodį Joną. Nemanykite, kad gali būti kitaip. - Ir paduodamas man tuščią stiklinę: - Iš tikrųjų, įpilk dar, brolau. Ir klausyk, ką pasakysiu.
Įpilti nebuvo sunku, o klausyti vis sunkiau ir sunkiau. Bet mintyse dėkojau dzievuliui, kad iš butelio pilasi tikra Jančiaus samanė. Pasakojo daug. Net vaizdžiai. Veidai išraudonavo. Akyse įšoko kipšiukai. Esą, šautuvo dar neturi, bet šaudyti išmokęs, persekiodamas merginas. Girdi, dievas davęs taiklią akį ir Šakiuose jos tai gerai žino. Pamačiusios bėga it jas vaikytųsi su šakėmis.
- Palauk, Stasiau, palauk. Kalbi taip lyg ne vandenį, o Jančiaus samanę gėrei.
- Dažniau sakau - Jančiaus krupnikas. Bet geras buvo, a? Prisimeni? Specialiai tau vežiau. Sakiau, Jančiau, man reikia ypatingos. Pranelį užfundyti. Reikia tokios, kad svilintų. Ne mažiau kaip 70 laipsnių. Prisimeni? - pakrypo į atsiminimus Stasys, o aš lūpomis glamonėjau šypseną. Jis tyli, nesako, kad išgėrė ne vandenį. Aš tyliu, nesakau, kad tai Jančiaus krupnikas.
- Tokie dalykai neužsimiršta, Stasiau.
- Sunkiai jį laikiau, kol į Vilnių nuvežiau. Atsuku kamštuką. Manau, gerklei paplauti įsipilsiu. Betgi, velnias, kaip negražu. Pauostau, pauostau. Rugine duonele kvepia. Tik seilė nutįsta iki pat batų nosių. Ir vėl užsuku. Nežinau, ar kada tokią buvau gėręs, bet žinau, kad jau niekuomet daugiau, deja, neteks tokios išgerti. Net Dzūkijoje - ne. O Jančius! Žirgas, o ne žmogus. Klausei, kaip gyvena? Kaip visi. Kas vagia. Ir gražiai vagia. Pagal valdžios įstatymus vagia - tas ir gyvena gražiai. O Jančius? Palauk, apie ką aš čia?
- O aš maniau, kad dar padėsi mums parvežti rąstus. Net apsidžiaugiau pamatęs, kad jų pusėn žvilgčioji.
- Varškė! Varškė! - sukrankė varnas. - Parveš! Parveš!..
- Patylėk, o tai tikrai nušausiu, - jau sunkiai lyg rąstą kėlė Stasys liežuvį. Galva krito žemyn ir pakelti ją buvo vis sunkiau. Pagaliau supratęs, kad protingiausia jos neerzinti, paliko ją nuleistą ant "amerikonkos" griaučių.
- Nelieskim jo. Einam, atnešim lovą. Tai geriausia, ką mes dabar galime padaryti, - pasakė Vidinis, prisiminęs Šventosios patarimą.
-----
#1 | Skurdukas •(Strugas –aut.)
Na va, pradėjau skaityti ir nustėrau... Jau ant tiek pažįstamos vietovės ir vardai, kad pradėjau čiupinėtis savo ausis. Ne, tikrai nemiegu - reiškia ir nesapnuoju.
Tu mane,Pranculi, matyt kiaurai išlandžiojai, kad taip viską žinai, o man plyšta pilvas iš juoko, bijau, kad tik bamba neatsirištų...
*******
****************************************************************
******************************************************
Labas, Stasiau 7.
Ar nepamanei jau, kad vėl dingau ilgesniam laikui. Šį kartą dar vis tupinėju vietoje – dar vis gyvenu sode, žiūriu pro langą į žiemos laiką, bet pačios žiemos nematyti- ir nešalta, ir sniego nė kruopos. Vis tas pats gražiai užtrukęs ruduo. Įėjęs į tavo svetainę, kaip ir anksčiau surandu dar prieš Vėlines uždegtą žvakę ir pradedu galvoti, kad Vėlinių žvakės neprivalo būti liūdnos, suašarojusiomis akimis ar apniaukta širdimi. Regis, jau rašiau, kad tokią pačią uždegiau ir man skirtoje erdvėje. Beje, atrodo, kad jos gesinti irgi nesinori. Net pagalvoju, kad tai, ko gero, labai tinkanti vieta parašyti savo atsiminimams. Ar taip bus, ogi Dzievulis žino, bet tokia pogunda jau krebžda. Gal būt taip ir todėl, kad šioje erdvėje su tau uždegta žvake, jaučiu gan reikšmingą paspirtį. Gal geriau apie tai negalvoti, tačiau mano laikas jau ne tas, kad jį galima būtų tampyti kaip gumą. Reikia ryžtis: taip arba- ne. Na, o dabar kai kas iš tavo (o ir mūsų) būtų nebūtų nutikimų Šklėriuose.
Norėjome būti geresni
Nebuvo laiko parimti savyje kaip mūkelei prie kelio ir pagalvoti, kas vyksta. Atrodytų, iš anksto žinota, kad nepaisant kaip, kokiu būdu, bet ši diena mus nubogins į Balsius ir dienoraštyje paliksiu pagrindinį dienos parašą: SODO SEZONAS PRASIDĖJO. Iki vakaro dar toli, bet jau dienoraščiui parašų susikaupė netikėtai daug ir nelengva spręsti, kas svarbiau - ar nuvykti į Balsius, ar sąžiningai atlikti netikėtai užgriuvusius darbus ištuštėjusiame Karlonų vienkiemyje. Kažkodėl neabejojau, kad svarbiau pargabenti rąstus ir sudėti juos kaip pamatus. Nemaniau, netikėjau, nesvajojau, kad ant jų būtų klojami nauji sienojai ir atsirastų nežinia kokios paskirties statinys. Tačiau nepaisant to, pamatų paklojimo darbas pasirodė beesąs prasmingiausias. Nemaniau, kad dienoraštyje galėtų atsirasti svarbesnis dienos parašas.
- Sakyk, Vidini, gal bent numanai, kas čia vyksta? Anos dienos tokios tylios, be didesnio triukšmo. Nebent koks sapnas į miegą įgriūdavo. O šiandien? Taip net susapnuoti nelengva.
- Kažin, ar nesugebėtum užkurti Strugo "amerikonkos"? - negirdėjo manęs Vidinis.
- Kaip suprasti - "užkurti"?
- Juk nepaliksime vakarykščio darbo prie kelmų. Žmogus, ačiū dzievuliui, miega. Ir tegu. O mums reikalingas motoras.
Ir be tokio paaiškinimo suvokiau, kodėl Vidiniui panūdo "užkurti" Stasio Strugo "amerikonką". Po mano smegenis irgi krebždėjo ši mintis, bet Vidinis buvo ryžtingesnis. Tai retas dalykas, bet šį kartą jo ryžtui teikiau pirmumą - atsarga pasitraukė į šalį, o ryžtas, aplenkęs manąjį, rodė ką, kaip reikia padaryti, laisva valia prisiimant atsakomybę. Darbas ne be nuodėmės, bet kai nežinai, kad galima jį padaryti kitaip, imi į pašinų prisagstytas rankas kirvį ir eini į mišką kirsti malkų. Bet savigrauža dėl to neatlėgsta, vis klausia, vis jai rūpi, kaip atrodysime patys sau? Stasį Strugą lyg specialiai nugirdėme, patys ne stikliuko neišgėrę, o paskui, net pirštinių neužsimovę, grabaliojomės apie jo "amerikonką" - daiktą brangų, reikalingą, mestelėjusi į aukštesnę visuomenę, kuomet jau neriesdamas nosies, gali apžvelgti gyvenimą iš aukščiau.
O, savigrauža! neapkenčiu tavęs. Ir kažkodėl įsitikinęs, kad ne į kiekvienus namus sugebi įeiti. Bet vis dėlto - būk! Kad ir nemylima, bet būk. Bent jau po mano ir Vidinio padange. Būk!
Vidinis tylėjo, nors jaučiau, kad girdi, supranta, jog doros mūsų sumanyme nėra, bet kartu žinojau, kad ketinimo jis neatsisako. Vis dažniau žiūrėjo į namo kraigą ir jam, kaip, beje, ir man norėjosi, kad nuo ten išsižiotų, kranktelėtų, padrąsintų varnas Golius.
- O kam „kurti“? Nereikia „kurti“, - buvo įsitikinusi Šventoji. - "Amerikonka" nesunki. Į kalniuką lengva pastumti, o atgal į pakalnę su beržais pati be motoro parvažiuos.
Susižvalgėme su Vidiniu. O varnas Golius irgi:
- Kvarkt, kvark! Reikia art, art!
- Girdi?
- Važiuojam! - ryžtingai, nesižvalgydamas po žvaigždynus pasakė Vidinis.
Nuėjęs prie Stasio apklosčiau, padėjau giliau po galva pagalvę. Sapnuok, mielas žmogau, ir manyk, kad mes taip elgiamės ne be aukščiausiojo valios. Ir netrukus "amerikonka", paklususi mūsų raumenų jėgai, grakščiai ir lengvai pajudėjo iš kiemo į mišku apaugusi kalniuką. Nedaug to kelio ir gal protingiausia būtų nueiti patylėjus, net nieko negalvojant, bet, deja, žmogui visuomet norisi būti geresniu, protingesniu, teisingesniu negu yra. Su Vidiniu irgi nenorėjome būti niekšeliais ir stengėmės nueiti tą kalią ieškodami pasiteisinimų. Iš Savęspi kėlėme visas galybes ir gyvastis norėdami, kad būtume jų išgirsti.
- Pailsės, pamiegos, išsipagirios ir gerą darbą padarys, - kaip į maldą dėjo žodžius Vidinis.
- Ir vis dėlto, kas su mumis pasidarė? Negi iš tikrųjų tokie esam?
- Ne iš karto gi taip! Ne iš karto čiupt už jo "amerikonkos" ir į mišką rąstšams parsivežti. Oi, neiškart! Jis net girėti apie tai nenorėjo. Prašiau, vadinau jį Dievo mums siųstu angelu. O jis lyg be ausų. Kalbu apie ausis, nes nepasakysi, kad žmogus gali būti be širdies.
- O kaip jis su Goliu elgėsi, a? Matyt, net ir geriausiam žmogui velnias sugeba koją pakišti. Girdi, ne varnas, o velnias. Sakiau, negalima, Stasiau, taip. Geriausią, ištikimiausią Šklėrių paukštį apšauki velniu. Visi šilai jį pažįsta, gerbia, myli. Ne, Stasiau, taip negalima. Be Goliaus visas šilinių kraštas atrodytų kaip miręs. Be atminties. Nepyk, bet manyti, kad Golius prastesnis už "amerikonką" - didi nuodėmė, - gyriausi ką sakęs - nesakęs. O ar reikėjo sakyti, kuomet visą laiką buvome kartu? Tačiau, matyt, ir mudu su Vidiniu reikėjo kažkam stumti panašiai, kaip su juo į kalniuką stūmėme "amerikonką". Ir kažkodėl tokia mūza nesibaigia; kalias baigiasi greičiau, bet dar jo pabaigoje vis tik suspėjome pasakyti
- Iš tikrųjų, kai velnias net protingam žmogui koją pakiša, perkalbėti jo neįmanoma, pasakiau. O Vidinis:
- Taip ir su Stasium atsitiko. Argi pasakysi, kad kvailas? Dzievuli, saugok. Bet, esą, kalbėk, Vidini, ką nori, kas ant liežuvio užkritę. O jis, gudrutis, mat, tikrai varną nuo velnio moka skirti. Kažin, ką pasakys, kai sužinos, jog net vandens nemokėjo skirti nuo Jančiaus samanės?.
"Amerikonką" pasukome iš keliuko ir sustojome prie beržų. Skubėjome ir laiką tausojome kaip karo metais druską. O perkūneli, ne taip lengva pakrauti. "Amerikonka" trumputė, o rąstai kelissyk ilgesni.
*****************************************************
**************************************
Labas, Stasiau 8.
O! aš ir nežinojau, kad tavo svetinės lankytojai neretai atnešdavo tau padovanoti pamokymų. Niekuomet anksčiau ir nesistengdavau pasižiūrėt kas kur – užtekdavo sutikti tave ir to pakakdavo. Dabar lyg ir pasižadėjau perskaityti tai , kas leista, o kai ką turėti arčiau savęs, taigi ir šiuos surankiotus kitur ir tau padovanotus Marijos patarimus:
Parinkau patarimų;
GYVENIMO TIESOS
Kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų, reikia tylėti ir nieko nedaryti.
Jei tave jau trečią dieną darbe lenkia miegas, tai vadinasi šiandien TREČIADIENIS.
Jei žmogus tiksliai žino, ko nori, vadinasi jis arba labai daug žino, arba labai mažai nori.
Sąžinė – tai plonas balselis, prašantis nedaryti to, ką ką tik padarei.
Susitaikyk su tuo, kad vos tik prisėdi padirbėti, tuoj kas nors ir pažadina.
Jei atsirado noras dirbti, palauk – praeis.
Niekad neprasidėk su kiaule. Abu išsiterliosit, ir kiaulė liks patenkinta.
Šviesa sklinda greičiau, nei garsas. Todėl kai kurie žmonės atrodo tikri šviesuoliai, kol neprasižioja.
Aš ketinu gyventi amžinai. Kol kas neblogai einasi.
Teoriškai nėra skirtumo tarp teorijos ir praktikos, bet praktiškai – pasitaiko.
Pasakyk man, ko nori, ir aš pasakysiu, kaip be to apsieiti.
Mėgstu galutinius darbų užbaigimo terminus. Jie taip smagiai švilpia pralėkdami !
Kuo dažniau šypsokis. Žmonės iškart ims spėlioti, ką turi omenyje.
Nesistenk būti nepakeičiamas: jei tavęs nepakeis, tai negalės ir paaukštinti.
Kiekvienas darbas vertas, kad jį atliktų kas nors kitas.
Darbas mane užburia......galiu ištisas valandas sėdėti ir žiūrėti į jį.
Man ne 40......man 18 plius 22 metai patirties.
Patirtis - tai toks daiktas, kuris atsiranda iškart po to, kai buvo reikalingas...
Nemėgstu sėdėti be darbo. Be darbo aš mėgstu gulėti.
Kas moka – daro, kas nemoka daryti – moko, kas nemoka mokyti – vadovauja.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad jei į bet kurią sociologinę apklausą įtrauksite atsakymo variantą „Eik š... !", tai 87% respondentų pasirinks būtent šį atsakymą.
Jei jums užtenka pinigų, vadinasi trūksta vaizduotės.
Išminuotojas klysta dukart. Pirmą kartą – pasirinkdamas profesiją.
Jei pabandytume sukurti tylų, pigų, kompaktišką, elektros neeikvojantį dulkių siurblį, neturintį tokių nepatogių dalių, kaip laidai ir oro žarnos, išeitų paprasčiausia šluota.
Ne piniguose laimė. Laimė - kai jie nesibaigia.
Kad ir kiek su viršininku ginčysies, dirbti vis tiek reiks tau.
Visi žmonės kilo iš beždžionių, tik kinai iš triušių.
Pasirodo visi dinozaurai buvo vienodi, tik archeologai ju griaucius skirtingai surinkdavo.
Jei nerandi išėjimo, išeik pro įėjimą.
Jei nerandi išeities iš padėties, pakeisk padėtį !
Dienos citata
Ir Lietuva, ir Europa buvo per daug naivios, manydamos, kad nedemokratiniais būdais galima įvesti demokratiją, kad žmogus, kuris visą laiką naudojosi autoritariniais metodais, staiga kitą dieną atsibunda ir tampa demokratu. Stebuklų nebūna, ir tai dar kartą parodė, kad dar Baltarusijai reikia stipriai augti, kad išmoktų demokratijos pamokas.
Pareiškė Seimo pirmininkė Irena Degutienė
********************************************************************
*************************************
Šventinis Šklėrių Golius 
PAŠNEKESIAI (Su Vomu):
- Nesuprantu, Stasy, ko tu nerimauji dėl iš svetainės išeinančių.
Dabar jų, tų svetainių, visur tiek daug, kad ir norėdamas neapeisi. Man, pavyzdžiui, svetainė reikalinga dėl paties savęs. Joje patogiau peržvelgti medžiagas, kažką užsirašyti, o jeigu tik šiaip, tik paplepėti, tai net nemanau, kad ją reikia turėti.
Na, žinoma, kiekvienas kitaip matome. Pagaliau ir mano amžius jau dažniau vienatvės ieškosi.
Taigi!
- Vis tik tu, senoli, teisus. Sukaupsiu dar jėgas ir bandysiu padirbėti.
Tai bus paskutinysis pasispardymas prieš užspaudžant veizolus...
Ačiū už patarimą.
- "Paskutinį pasispardymą" palik vėlesniems laikams, kai reikės pasispardyti su šv. Petru, kad atkeltų vartus. Nepamišk su savimi pasiimti knygelių, kurias išleidai ir dar išleisi.
Petras irgi ... kišenes prisiuvęs taip, kad rankoms į jas būtų kuo arčiau.
- Nebuvau, net pagalvojąs. Šv. Petras kyšininkas. Vargu
ar spėsim pagalvoti, kaip jau būsim pašarvoti, vargu...
Tikėkimės, kad kūnai lieka kurmiams
- Dėl kurmių būk ramus. Jie žemės paviršiuje, bet ir tai tik geroje žemėje, kur daugiau sliekų.
O knygelės gi neįeina į kyšių sąrašą.
Ir šv. Petrui bus malonus, ištraukus rankas iš kišenių, pasisveikinti su Suvalkijos prozaiku- poetu.
- Tokių prozaikų pilni patvoriai, o poetas, kaip pistoletas šaudyti į taikinius.
Išėjau iš visų rašymo svetainių, net rajone nedalyvauju krapštukų susibėgimuose.
Gal ten ir rasčiau kokį nemandrą draugą, bet ant pyzdavonės - neinu.
Galvoji aš nieko nesuprantu, ir dar kaip suprantu, o išsileidžiu tik savo prisiminimams.
Man poxui, kas ką sako ar galvoja, ir taškas.
Labas, Stasiau
LIDIJA GABAIDULINA
MIRĖ kaimynas, Volodios tėvas.
spaudimas, temperatūra. Bet ryte atsikėliau ir lyg viskas gertai. Reikės eiti į cerkvę melstis. Į cerkves užeidavau, tačiau šiaip sau, pasižiūrėti.
