Kelionė II

VIDINIS:
Gal ne viltis, o ji,
Svajonė, miršta paskutinė.
Tačiau vėl pasakysi: ba - na - lu...
Gražu karietoje, kai dar galiu
Ir mintimis kelionėje pabūti,
Todėl, vežėjau, paklausyk...
Pašvilpauk botagu, nes reikia,
Kad žodyje bent truputėlį
Muzikos daugiau!..
Ar tekę tau kažką girdėti
Apie istoriką Dūdavičių?

VEŽĖJAS:
Lyg taip, lyg ne.
Jo vardas Einvardas, berods.
Gausybėje vardų  – keistokas,
Bet ausys greit pripras prie jo.
Ir nesvarbu,
Kaip jį pradėsi piešti -
Nuo kojų ar galvos.
Tačiau labai svarbu,
Kad žmonės pamatytų,
Jog nupiešei Dūdavičių
Senovėj Lietuvos.
Ir nesvarbu, iš kur
Ir kaip jis čia atklydo -
Gal Noė,
     kai nuseko tvanas,
                              jį paliko?
O gal vėliau, it įstabus d‘Artjanas,
Išgirdęs gražų vardą Lietuvos,
Atkako raitas iš Paryžiaus
Čia paieškoti mylimos.
     
VIDINIS:
Gal buvo dar kitaip – ir jis
Sunkus ir nerangus it riteris,
Apkaustytas šarvais,
Per Prūsus, Latviją ir Estiją
Su vokiečiais atėjo Ordino laikais.
         
VEŽĖJAS:
Ir jeigu taip, tai vėlgi nesvarbu,
Kuri ranka jo kalaviją,
Kuri kryžių laikė...
Aš noriu ir labai tikiu,
Kad Einvardas Dūdavičius
Nebus it nupieštas ant lito,
Sustos ir apsidairęs pasakys:
- Čia aš, istorikas tautos,
O čia karalius Mindaugas,
Dangaus ir praeities pasiuntinys...

VIDINIS:
Be žodžių, regis, supranti.
Man ne vežėjas tu.
Man molis teesi
Gyvybei kurti, skambinti, statyti.
Vežėjau, tegu būna taip,
Kaip būt negali -
Ne knygų puslapiuose,
Ne marmure paminklų,
Ir ne valdovų rūmuose ar pilyse -
Turėkim žmonėse karalių
Prie stalo, duonos, gurkšnio vyno,
Prie neteisybės, prie tiesos....
Dainuok, vežėjau,
Švilpauki botagą....
Nes su tavim, manim Aukščiausias šneka...
Tikėkimu, kartu dainas dainuos.

(Dainuojam):
Oi, kur aš gėriau uliavojau
Sau jaunū megely pasdabojau...“

2009-07-29 05:10:51 Pelėda

Kelionė IV

(tęsinys)       

VIDINIS:               
O ne! Aš negiriu. Bet gera.
Ruduo... Žiema... O širdyje
Pavasaris ir vyturys čirena.
Tegu nestoja karieta
Ir nepavargsta jos žirgai.
Dėl mano mokslų priekaištų nebuvo
Bet kaip kinkyt tokį vežimą
Patikėk, vežėjau - nežinau.
Smagu turėti artimą bičiulį
Ir nemanyt, kad jam kliudau

VEŽĖJAS:
Tyliau!
Ir žodyje daug parako, Vidini.
Kai jis neatsargiai padėtas -
Sprogti gali.
Apie vežimą nekalbėk daugiau.
Nepaiso parakas, kas jam esi:
Vežėjas- elgeta ar elgeta - poetas.
Ir paiso, kai prie jo ateina išmintis.
O būna juk, kad ir bažnyčios
Sandėliais patampa
Ir net bjauriau.
Ar užmiršai, kaip arkikatedra
Paveikslais Jėzų Kristų neigė,
Šv. Kazimieras net su altoriumi
Išguitas iš namų.
Ne vien tik Dievo -
Ir bedievio žodis tampa kūnu.
Tuomet rūdija tiesos,
Draskomas žmogus.
Ir karieta... O ne, ji ne vežimas -
Iš prakaito kelionei išlieta.
Joje - visa suvalgyta druska.
O jeigu dar kažkas yra daugiau
Tai jau tik jis,
Aukščiausias, žino.

VIDINIS:
Bet iš tiesų, žmogau,
Žirgų kinkyt vežimuose nemoku.
Nebark labai. Nors ar seniai atrodė
Ir dainuot nemoku.
Dabaaaar...   jei tik daina,
Galiu pabūt net mergina.
           
                     Oi tu berneli dobilėli
                     Tai neisiu už tavy melagėlio                                   
                       
                     Pas jus kalneliai gryno molio...
                     

O dzūkų žeme, atsiminsiu
Tas valandas, kuomet kelionėj čia –
Net kosulį uždusinau daina.
O ir žinia,
Kad piešinys nedingo,
Drumzles nuplovė nuo akių.
Turbūt nerastumėt tokio laimingo,
Koks šiandien aš esu.
Nebent kažkur kažkas
Po dangų vaikščioja,
Pozuodamas mane.
O kad kalbėjau su Dievu
Ant pakelės akmens prisėdęs...
Argi stebėtis, o vežėjau, reikia?
Nėra žmogaus, kuris su juo nepakalbėjęs
Bet... paklausyki, ką girdžiu
Tavo ausis patikimesnė.
Gal tai tik ataidas dainos,
O ne šnekta istoriko Dūdavičiaus
Ir jo žmonos?

EINVARDAS:
Kokie niekai! Tik pažiūrėk!-
Dūdavičius ant žirgo balto.
Tiek metų su lazda, o raitelis.
Iš kur tą išmonė?
Na, taip - dar gyvas, dar esu,
Dar alumi skalauju gerklę.
Net žvilgteliu kreiva akim,
Kad nematytum tu
Į moterį -
Bet jau kitaip –
Kaip puošmeną pasaulio.             
Bet iki žirgo man
Kaip nusidėjėliui lig Šv. Petro.
Tegu nelaukia jis -
Dangun jo Petras nepriims.
Nors Dievas žino! Būna ir kitaip...
Papilėje - antai!- ant pjedestalo aukšto
S. Daukantas iškeltas.
Bet jeigu kas manys,
Kad Einvardas Dūdavičius jo mokinys
Tai- ne!
Fantazijos tebūna mano sapnuose,
Bet ne prie darbo stalo.
                     
ŽMONA:
Nagi parodyki,
Ką čia, istorike, turi.   
Oho! Gražu juk!
Tai kodėl kaip spragilas bumbsi?
Patinka man tave matyt ant žirgo -
Bet pasakyki, Einvardai, iš kur jis,
Iš kokio žirgyno?
Oi nenorėčiau,
Jog vaizdelis šitas - dėl reklamos.
O juo labiau - jei žirgas paimtas skolon.                   
                               
EINVARDAS:
Ką tu kalbi?
(Atleisk jai, Viešpatie, nebauski jos)
Ką tu kalbi, mieloji moteriške?
Aš nežinau iš kur šis žirgas.
Nežinau, kas piešė jį,
Tačiau žinau - kvailių nemaža Lietuvon.

ŽMONA:
Bet juk ant žirgo, ne kuris iš jų, o tu..
Ir parašas, kad  nesuklystum: E. DŪDAVIČIUS
O kas šį vaizdą piešė? Nesvarbu.
Tik gaila, kad ant žirgo vienas,
O manęs netgi šalia nėra. 
Todėl, sakyčiau, ne kvailiai -
Savigarbos pasaulį valdo.
Aš nesakau, kad Dieve,
Jiems padėk ar nepadėk!
Džiaugiuosi tavimi ant žirgo balto
Ir tuo, kuris taip nupiešė tave.
Bet...  stop - ar nupiešė?
Juk tai, ką matom - ne paveikslas dar,
Nebent eskizas būsimo paveikslo.
Ir nieks dabar negali pasakyti
Ar jis išliks jame.
                             
         
VIDINIS;
Sustok, minute, tu graži.
Kartok į ausį kartą, kitą.
Ne vilką  minime... Girdi?
O Einvardą Dūdavičių...

VEŽĖJAS:
O taip, ne vilką minime.
Anas turbūt pradėtų kaukti,
Žiūrėdamas jį savo atvaizdą
Pono Vidinio pešiny.
O čia dalykai klostosi kitaip,
Net ir tautos istoriko žmona
Nelinkus peikti piešinį
Ir jo kūrėją  barti...
                   
                     Pas jus kalneliai gryno molio
                     O akmenėliai cicnagėlio.
                           
                     Balalės žydzi žaliais maurais
                     Iš viduries vercas baltos smilcys

VIDINIS:
Tai ką, vežėjau?
Ne TIK dzievulis su mumis.
Kleboniška taip pat prie lūpų prašos.
Nebūkime, bičiuli, jai kurti...
Ne priešai esam mudu jai.
O kunigai todėl ir kunigai -
Jie mūsų nuodėmes atleis
Nors irgi ne už AČIŪ.                         
                         
                    Oi kur aš geriau ūliavojau
                     Sau jaunų mergely pradabojau.

2009-08-08 00:18:23 Pelėda

Kelionė VI

(tęsinys)

VEŽĖJAS
O gal, Vidini, jo nepažinai?
Ne Dievas gal
Ant pakelės akmens       
Kartu su tavimi sėdėjo.
Istorikas, esą ,
Negali būt kūrėjas;
Jis praeities žmogus
Su jos tiesa.
Bet pagalvok -
Kaip pasakyti jam,
Giliai į šimtmečius nuėjus,
Kad jis -  kaip tu ar aš,
Kad jis - ne Dievas?
Gal tąsyk ant akmens
Istorikas Dūdavičius
Su tavimi kalbėjo.
Atrodytų, jam paslapčių nėra
O paklausyk - žmona jį tildo.

ŽMONA
Taip nekalbėk.
Anksčiau sakydavom -
Ir sienos girdi.
Dabar- ir popierius.

EINVARDAS
Na, taip. Bet žirgas?
Ne akla. Matai.
Jis parengtas. Ir kamanos. Ir balnas.
Ir viskas, kaip senais laikais,
Kuomet į žygį kildavo lietuviai.
Bet aš istorikas
Ir man „senų laikų“ nebūna -
Ir jeigu netikėtai nukrenta žvaigždė...
Priimk, žmogau,
Tikriausiai ji iš Dievo rankų.
Ar supranti, ką tau sakau?

ŽMONA
Žvaigždė, sakai.
Sakai, jei nukrenta.
Gerai, kad ji čia niekuomet nekrito.
Tik dulkės. Akmeninės atplaišos,
Vadinamos meteoritais.
Kad ir Tunguskas...
Švystelėjo danguje,
O kol ant žemės nusileido –
Liko pelenai, deja,
Ir gaisras, užliepsnojęs tundrą.
O, nenorėk tokios žvaigždės!
Net priešui nelinkėk...

EINVARDAS
Dėkoju tau.
Taip išsakytą mintį sugavau
Ir ji palieka galvoje
Nemažareikšmį supratimą.
Tai kas, kad jis, Adomas,
Dovanojo šonkaulį,
Kad šalia jo būtų Ieva,
Bet ji kartu -  ir jo likimas.
Ir nevaidink nustebusios.
Kokete nebuvai ir jau nebūsi. 
O kita vertus, argi čia scena?
Tai tavo, mano.
Tai Dūdavičių namai.

ŽMONA
Kartu su nupieštu ant popieriaus skiltelės
Ir nežinia iš kur ir kaip atklydusiu žirgu. 
Na ką gi - pasiimki savo žirgą.
Kaip Salomėja Nėris sako -
      Ilgai laukus,
      Dar palauk...
Žinau, tavęs nesulaikysiu.
Ir tryliktame amžiuj
Daug gražių panų
Bet ačiū, Einvardai,
Kad ieškai ten ne jų.
           
***
Sužvengė žirgas, kojom trepsi
Toks nekantrus, kaip pasaka graži -
Tokios turbūt Europoje nerasi,
Nes ji -  tokia  „graži“-
Prasideda dabar ir Lietuvoj.
                 
Ir Dieve mano!
Piešinys išslydo                           
Ir nežinau, kas juo tikės, kas – ne.
Tačiau ir Einvardas Dūdavičius
Jau su žirgu kieme.
Todėl ir žirgas žvengia, trepsi,
Nerimsta it užgriuvusi audra..
Vis skubina Dūdavičių
Kad tik Bumblauskas,
Su klausimais nespėtų
Atsirasti čia.
Tuomet vėl valandos užtruktų,
Nes laikas jam ne auksas, o guma:
Patrauki į save (atrodo - tavo)             
Paleidi -
Švyst! - ir nuskrenda strėle.
Kas žino, kaip jis gali pasielgti?
O va Dūdavičiui pritrūksta jo dažnai
O dar dažniau, kai laiko - ir visai nėra.
Tik pažvelgė į buto langus,
Tik pamojavo rankute
Tik dribt į balną ir - aida!           
Ten, už kalnų,
              už marių,
                      už platybių
Jo laukia mindauginė Lietuva.   
Dabar jau kelią žino -
Žirgui jį parodys.
Tačiau anksčiau, kai vienas pėstute...
Atleisk, skaitytojau,
Tuomet  jau baigias pasaka,
Prasideda kančia.
Tai pasakyki, ko -
Ar pasakos tu ar teisybės nori?     

VIDINIS:
Matai, koks išdidus!
„Ko noriu?“-klausia.
Istorikas esi, tad juo ir būk!
O tu, vežėjau, dar manai,
Kad Dievo nuo Dūdavičiaus
Atskirt nemoku.

VEŽĖJAS:
Ne jis, Vidini, šitaip klausia.
Tu ne Dūdavičiaus žodžius kartoji.
Kažkas  įsiterpia į mūsų klausą,
Matyt, kad ir trečiam kažkam
Kelionė mūsų įdomi.
Bet Dievas poterių neklauso,
Kai šitaip nykiai juos kalbi
Tegu dainuoja mūsų kelias!
Ėgė! pašvilpkim botagu -
Kai sieloje viltims erdvu
Nenoriu likt nepadainavęs.
           
             Oi, neklausk ,berneli, ar aš moku darbo
             Cik paklausk, berneli, ar aisiu už tavį...

2009-08-19 00:00:31 Pelėda