Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » KELIONĖ SU ISTORIKU » Užmiršti fragmentai


Užmiršti fragmentai

Сообщений 1 страница 8 из 8

1

:D  :mad:  :music: KELIONĖ   https://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/725-1.jpg    KELIONĖ

2

Kelionė I

VIDINIS:
Net nežinau, ką man daugiau kalbėti -
Gal tu teisus, ieškodamas tiesos.
Bet man jau širdį pradeda skaudėti,
O ji viena ir nieks neduos kitos.
Istorija teisybę ras be mūsų,
O mes abu - kaip jau seniai -
Išgerkime už savo mūzas -
Tegu už mus
Sparnus
It  paukščiai danguje išsklęs.
Juk negali užpūst žvaigždės, vežėjau,
Ar kalną panešioti ant pečių.
Deja, va čia, it žirnį
Prie kelio kryžių ir karų 
Dievulis Lietuvą pasėjo.
Ne mudviejų kaltė,
Kad jos tokia dalia.

VEŽĖJAS:
Išgerti, ačiū diev, yra -
Kai dirbi iš širdies, žinai
Ką pasiimti į kelionę.
Kartais galvoju - Viešpats visagalis
Ir ką imu- imu iš rankų jo.
Tad būkime sveiki
Ir su Dievu...
Te mūzų sklendžiasi sparnai,
O sielos neuždūsta nuovargiu kelionės.
Gal būt net pakeiksnokime
Tą sunkų daiktą - sąžinę žmogaus. 
Apaugo riebalais, deja...
Bet kol dar negirti,
Kol mokam jaust,
Nebūkime teisėjais jai.

... Ir štai įleidžiu į save gyvatę-
Dabar ji šliaužios, smegenis laižys.
O šliuže mielas, kas ir kam pasakė,
Kad tu niekingas tvarinys?
Kad su tavim negera ir bjauru?

Botagas švilpteli...
- Valiooo! Vidini.
Sužvengė žirgas:
- Y-ga- ga!

Ir neatrodo, kad važiuojam
Sudužusios karietos šukele...

2009-07-22 10:50:08 Pelėda

3

Kelionė II

VIDINIS:
Gal ne viltis, o ji,
Svajonė, miršta paskutinė.
Tačiau vėl pasakysi: ba - na - lu...
Gražu karietoje, kai dar galiu
Ir mintimis kelionėje pabūti,
Todėl, vežėjau, paklausyk...
Pašvilpauk botagu, nes reikia,
Kad žodyje bent truputėlį
Muzikos daugiau!..
Ar tekę tau kažką girdėti
Apie istoriką Dūdavičių?

VEŽĖJAS:
Lyg taip, lyg ne.
Jo vardas Einvardas, berods.
Gausybėje vardų  – keistokas,
Bet ausys greit pripras prie jo.
Ir nesvarbu,
Kaip jį pradėsi piešti -
Nuo kojų ar galvos.
Tačiau labai svarbu,
Kad žmonės pamatytų,
Jog nupiešei Dūdavičių
Senovėj Lietuvos.
Ir nesvarbu, iš kur
Ir kaip jis čia atklydo -
Gal Noė,
     kai nuseko tvanas,
                              jį paliko?
O gal vėliau, it įstabus d‘Artjanas,
Išgirdęs gražų vardą Lietuvos,
Atkako raitas iš Paryžiaus
Čia paieškoti mylimos.
     
VIDINIS:
Gal buvo dar kitaip – ir jis
Sunkus ir nerangus it riteris,
Apkaustytas šarvais,
Per Prūsus, Latviją ir Estiją
Su vokiečiais atėjo Ordino laikais.
         
VEŽĖJAS:
Ir jeigu taip, tai vėlgi nesvarbu,
Kuri ranka jo kalaviją,
Kuri kryžių laikė...
Aš noriu ir labai tikiu,
Kad Einvardas Dūdavičius
Nebus it nupieštas ant lito,
Sustos ir apsidairęs pasakys:
- Čia aš, istorikas tautos,
O čia karalius Mindaugas,
Dangaus ir praeities pasiuntinys...

VIDINIS:
Be žodžių, regis, supranti.
Man ne vežėjas tu.
Man molis teesi
Gyvybei kurti, skambinti, statyti.
Vežėjau, tegu būna taip,
Kaip būt negali -
Ne knygų puslapiuose,
Ne marmure paminklų,
Ir ne valdovų rūmuose ar pilyse -
Turėkim žmonėse karalių
Prie stalo, duonos, gurkšnio vyno,
Prie neteisybės, prie tiesos....
Dainuok, vežėjau,
Švilpauki botagą....
Nes su tavim, manim Aukščiausias šneka...
Tikėkimu, kartu dainas dainuos.

(Dainuojam):
Oi, kur aš gėriau uliavojau
Sau jaunū megely pasdabojau...“

2009-07-29 05:10:51 Pelėda

4

Kelionė III

(tęsinys)       
.                       Oi tu mergela lelyjela
                       Ar aisi už many bernužėlio…
 
Dainuoja, liuli, ūžauja daina
Miškais, laukais, per baltą smėlį,
Kliudydama net pilką akmenėlį.   
O Dieve, negi iš tiesų ir tu,
Kaip džiaugsmo ašara aky,
Su karieta kartu?
Net užmiršti, kad tai ne karieta.
Važiuoji jos sudužusia šuke,
Gražiai pušim Dzūkijos padabinta –
Po ratais numesti Ūlos krantai
Ir Merkio ąžuoliniai tiltai.
Kas sakė, kad šilų krašte
Nemoka žvaigždės krist į širdis?
Esą, skandinasi ir gęsta Nemune –
Nei mato jas,
Nei girdi kas...
O, neteisybė! Karieta neleis
Tau šitaip jaukti šviesų protą –
Kalneliais mūsų tėviškės kuprotos,
O ašarotos – šuliniais giliais...
Važiuoja, liuli, mėto stoteles
It auksinus iš elgetos kišenės.
Tai bent, Dzievuliau, karieta,
Keleliai dulka ir daina
Užspringt  gerklėj negali...

.                        Ar aisi už many bernužėlio
                        Ar tu būsi mano priesagėlė
                       
                        Pas mus kalneliai kakaviniai...

VIDINIS:
Tegu tai būna įžanga, vežėjau.
Norėtųsi, kad šitaip ir toliau.
Daug rūpesčių širdy.
Ir baimių...
Dalykai šie nebūna atskirti.
Badžiau daugkart gyvent iš naujo,         
Bet kas iš to? –
Eini, o iš paskos girdi –
Važiuoja, girgžda karieta,
Net nežinai, ką sieloje,
Ką širdyje neši,
O juo labiau, kokie likimai
Laukia kelyje.         
Anąsyk žiū, –
Gal tyčia ar netyčia –
Prie mano kelio
Dievulis akmenėlį parideno. 
Gali nepatikėt, žmogau,
Tačiau bent paklausyk...

DIEVAS:
Prisėsk, Vidini. Ir mintyk...
Argi svarbu, kaip pasakysi žodį
Ar kaip istorikas atrodys tavo piešiny?
Kvailiai išeina net savęs ieškoti,
Skandinasi it varlės Savęspi,
O tu prisėdęs būki ponas.   
Nepatikėk istorinėm tiesom –
Jau baigias tavo maratonas,
Beje, ilgesnis,
                  o šlovės
Į Vilnių, kaip kadaise į Atėnus,
Jis, mano mielas – neatneš.
Užmiršk, kas tu.
Manyk, kad Dievas
Ir pabandyk suvokti –
Lengva jam ar nelabai.
Pasibaigė juk jaunos dienos –
Net pats paklausi:
Dieve, kam laikai?
Tau rūpi Einvardas Dūdavičius?
Kaip jis atrodys piešiny?
Štai popierius, pieštukas...
Trupinėlis laiko.
Neaušinki burnos.
Paišyk...

VEŽĖJAS:
Ir nupiešei.
Tik gal per daug ilgai sėdėjai
Ant Dievo paridento tau akmens.
Ištrūkęs vėjas plėšė piešinį ir – ką?
Pateko į istoriko rankas.
Sakai, kad vardas Einvardas. 
Sakai, kad pavardė Dūdavičius.
Nenori žmonės jo girdėti:
Esą užtenka mums turėti
Edvardą  Gudavičių.
Tai jis – istorikas  tautos –
Ir Mindaugą karalių
Už parankės laikęs...
Net liepos šventėse
Jis pirmas prie karaliaus stalo.
Bet... jeigu su Dievu kalbėjęs,
Gal tu arčiau tiesios.
Dar liko posmas iš dainos,
O ji, kaip ir gyvenimas,
Dainuojama lig pabaigos.

.                        Pas mus kalneliai kakaviniai,
                         O akmenėliai sidabriniai
       
                         Balalės žydzi žaliais šilkais
                         Iš viduries vecas balci perlai.

2009-08-05 00:09:15 Pelėda

5

Kelionė IV

(tęsinys)       

VIDINIS:               
O ne! Aš negiriu. Bet gera.
Ruduo... Žiema... O širdyje
Pavasaris ir vyturys čirena.
Tegu nestoja karieta
Ir nepavargsta jos žirgai.
Dėl mano mokslų priekaištų nebuvo
Bet kaip kinkyt tokį vežimą
Patikėk, vežėjau - nežinau.
Smagu turėti artimą bičiulį
Ir nemanyt, kad jam kliudau

VEŽĖJAS:
Tyliau!
Ir žodyje daug parako, Vidini.
Kai jis neatsargiai padėtas -
Sprogti gali.
Apie vežimą nekalbėk daugiau.
Nepaiso parakas, kas jam esi:
Vežėjas- elgeta ar elgeta - poetas.
Ir paiso, kai prie jo ateina išmintis.
O būna juk, kad ir bažnyčios
Sandėliais patampa
Ir net bjauriau.
Ar užmiršai, kaip arkikatedra
Paveikslais Jėzų Kristų neigė,
Šv. Kazimieras net su altoriumi
Išguitas iš namų.
Ne vien tik Dievo -
Ir bedievio žodis tampa kūnu.
Tuomet rūdija tiesos,
Draskomas žmogus.
Ir karieta... O ne, ji ne vežimas -
Iš prakaito kelionei išlieta.
Joje - visa suvalgyta druska.
O jeigu dar kažkas yra daugiau
Tai jau tik jis,
Aukščiausias, žino.

VIDINIS:
Bet iš tiesų, žmogau,
Žirgų kinkyt vežimuose nemoku.
Nebark labai. Nors ar seniai atrodė
Ir dainuot nemoku.
Dabaaaar...   jei tik daina,
Galiu pabūt net mergina.
           
                     Oi tu berneli dobilėli
                     Tai neisiu už tavy melagėlio                                   
                       
                     Pas jus kalneliai gryno molio...
                     

O dzūkų žeme, atsiminsiu
Tas valandas, kuomet kelionėj čia –
Net kosulį uždusinau daina.
O ir žinia,
Kad piešinys nedingo,
Drumzles nuplovė nuo akių.
Turbūt nerastumėt tokio laimingo,
Koks šiandien aš esu.
Nebent kažkur kažkas
Po dangų vaikščioja,
Pozuodamas mane.
O kad kalbėjau su Dievu
Ant pakelės akmens prisėdęs...
Argi stebėtis, o vežėjau, reikia?
Nėra žmogaus, kuris su juo nepakalbėjęs
Bet... paklausyki, ką girdžiu
Tavo ausis patikimesnė.
Gal tai tik ataidas dainos,
O ne šnekta istoriko Dūdavičiaus
Ir jo žmonos?

EINVARDAS:
Kokie niekai! Tik pažiūrėk!-
Dūdavičius ant žirgo balto.
Tiek metų su lazda, o raitelis.
Iš kur tą išmonė?
Na, taip - dar gyvas, dar esu,
Dar alumi skalauju gerklę.
Net žvilgteliu kreiva akim,
Kad nematytum tu
Į moterį -
Bet jau kitaip –
Kaip puošmeną pasaulio.             
Bet iki žirgo man
Kaip nusidėjėliui lig Šv. Petro.
Tegu nelaukia jis -
Dangun jo Petras nepriims.
Nors Dievas žino! Būna ir kitaip...
Papilėje - antai!- ant pjedestalo aukšto
S. Daukantas iškeltas.
Bet jeigu kas manys,
Kad Einvardas Dūdavičius jo mokinys
Tai- ne!
Fantazijos tebūna mano sapnuose,
Bet ne prie darbo stalo.
                     
ŽMONA:
Nagi parodyki,
Ką čia, istorike, turi.   
Oho! Gražu juk!
Tai kodėl kaip spragilas bumbsi?
Patinka man tave matyt ant žirgo -
Bet pasakyki, Einvardai, iš kur jis,
Iš kokio žirgyno?
Oi nenorėčiau,
Jog vaizdelis šitas - dėl reklamos.
O juo labiau - jei žirgas paimtas skolon.                   
                               
EINVARDAS:
Ką tu kalbi?
(Atleisk jai, Viešpatie, nebauski jos)
Ką tu kalbi, mieloji moteriške?
Aš nežinau iš kur šis žirgas.
Nežinau, kas piešė jį,
Tačiau žinau - kvailių nemaža Lietuvon.

ŽMONA:
Bet juk ant žirgo, ne kuris iš jų, o tu..
Ir parašas, kad  nesuklystum: E. DŪDAVIČIUS
O kas šį vaizdą piešė? Nesvarbu.
Tik gaila, kad ant žirgo vienas,
O manęs netgi šalia nėra. 
Todėl, sakyčiau, ne kvailiai -
Savigarbos pasaulį valdo.
Aš nesakau, kad Dieve,
Jiems padėk ar nepadėk!
Džiaugiuosi tavimi ant žirgo balto
Ir tuo, kuris taip nupiešė tave.
Bet...  stop - ar nupiešė?
Juk tai, ką matom - ne paveikslas dar,
Nebent eskizas būsimo paveikslo.
Ir nieks dabar negali pasakyti
Ar jis išliks jame.
                             
         
VIDINIS;
Sustok, minute, tu graži.
Kartok į ausį kartą, kitą.
Ne vilką  minime... Girdi?
O Einvardą Dūdavičių...

VEŽĖJAS:
O taip, ne vilką minime.
Anas turbūt pradėtų kaukti,
Žiūrėdamas jį savo atvaizdą
Pono Vidinio pešiny.
O čia dalykai klostosi kitaip,
Net ir tautos istoriko žmona
Nelinkus peikti piešinį
Ir jo kūrėją  barti...
                   
                     Pas jus kalneliai gryno molio
                     O akmenėliai cicnagėlio.
                           
                     Balalės žydzi žaliais maurais
                     Iš viduries vercas baltos smilcys

VIDINIS:
Tai ką, vežėjau?
Ne TIK dzievulis su mumis.
Kleboniška taip pat prie lūpų prašos.
Nebūkime, bičiuli, jai kurti...
Ne priešai esam mudu jai.
O kunigai todėl ir kunigai -
Jie mūsų nuodėmes atleis
Nors irgi ne už AČIŪ.                         
                         
                    Oi kur aš geriau ūliavojau
                     Sau jaunų mergely pradabojau.

2009-08-08 00:18:23 Pelėda

6

Kelionė V

(tęsinys)

VIDINIS:
Ar tu  girdi, ką sako ji
Istoriko Dūdavičiaus žmona?
Apie paveikslą drobėje, vežėjau,
Aš negalvojau niekada.
Man piešiniai, kaip poilsis,
Kaip būdas širdimi
Priglusti prie žmogaus.
O kad Dūdavičių – į drobę?...
Atsiprašau...
Man tiek garbės dievai neskyrė,
Šioks toks poetas – ir gana,
Kad pakartočiau:
Lietuva – tėvyne,
Esi tu man kaip sveikata.
O ji – mat!- kiša drobę į rankas.
O ne, mieloji... Ačiū!
Tai kas, kad tu esi istoriko žmona.
Tai kas, kad net teisi:
Tas piešinėlis - ne paveikslas dar...
Bet jo ( atleisk!) nebus, deja.
                                         
VEŽĖJAS
Sakai, „deja“.
Vadinasi, jau jį pieši.
Širdim. Mintim. Pamastymais ar kaip,
Tačiau  - pieši.
Bet paklausyki, kaip ir ką
Istorikas Dūdavičius tau sako:

VIDINIS:
Čia jis ne man,
Jis savo žmonai kalba.
Galinga tavo karieta -
Jei Biržuos apkalba-
Vilniuj girdi.

EINVARDAS:
Tu- kas? Tarnaut atėjusi merga,
Ar žinomo istoriko žmona?
Kaip nupieštas, tegu taip lieka.
Neaušinkim burnos,
Nes greit primesi dar sermėgą,
Tą vyrų kostiumėlį Lietuvos -
Kodėl, girdi, aš piešiny be jos?

ŽMONA:
Tai va! Kodėl tu, Einvardai, be jos?
Bet čia piešėjas į lankas nuklydo...
Dar viskas Dievo rankose.
Netingūs esam,
Paieškosime ir jo,
Kol būsimasis kūrinys 
Eskizais tavimi puikuojas.

EINVARDAS:
Šiukšlynų žmonės...
O ir jie neaprengti jomis.
Nebent artistai.
Jiems, ką paduosi - viskas tinka.
O aš? Bet... et,  daugiau nebetrukdyk-
Man reikia į kelionę ruoštis.                 

ŽMONA:
Ir vis dėlto sermėga tau pritiktų.
Ne šito amžiaus tu žmogus.
Štai kalavijas – jis tau tinka.
Štai pirmas kryžius Lietuvos...
Ką ant tavęs uždėsi,
Į rankas įduosi,                 
Vis tiek esi Dūdavičius
Nuo kojinių ant kojų
Iki kepurės ant galvos.
Net žirgas (pyk - nepyk), jis
Irgi, regisi, ne Einvardą Dūdavičių
Ant balno kelia -
Kelia vienintelį karalių Lietuvos.

EIDVINAS:
Net jeigu tas karalius su sermėga?
O ne! Ką nusipelnęs tą ir gaunu.
Papilėje ant pjedestalo Daukantas iškeltas
O būsimo paveikslo eskize
Dūdavičius ant žirgo balto.
Nors butą keisk...
Bet, žinoma, paveikslui rasim vietą.
       
                                            Pasvarcyk antela, cykiai plūkaudama
                                            Pagalvok, mergela, už many aidama.
                                           
                                             Nei aš  pyjokėlis, nei  aš...

Seniai dainavom, oi  seniai!
Nepamenu tavęs,
Bet ir savęs nepamenu,   
Prigludusio daina prie lūpų.                     

ŽMONA:
Dainuosim, kai paveikslas bus.
Po sienas neieškok akim,
Jam vietą jau suradus...
Sunkiau jo autorių bus rasti
Tačiau dabar, kai esam dviese,
Tau pasakyt ramia širdim galiu.
Šiandieną, Einvardai, dar čia,
O ryt jau tryliktame amžiuj būsi,
Žinau, jaučiu, kad būsi su manim,
Net ir tuomet, kai būsi taip toli,
Kur užmirštis,
Kur jos, valstybės Lietuvos,
Istorijos pradžia.
Juk reikia, kad ne vokietis
Ar lenkas atsimintų ją -
Kad atsimintų Lietuva.
Galbūt ir žirgas šitas tau,
Jog būt greičiau
Išjojusiam parjoti.
                   
EINVARDAS:
Tu taip manai?     
Sunku tikėt, kad aitvarai
Po Lietuvą klajoja, dovanas dalija.
Šis įvykis man primena Petraitį.     
Vis gyrėsi, kad žirgą dovanos Brazauskui.
Tat jeigu man kaip jam tuomet,
Tai atsiprašant špygą gausiu...

                    Nei aš pijokėlis, nei aš laidokėlis
                    Tėvulio sūnelis žamės artojėlis

2009-08-10 00:05:28 Pelėda

7

Kelionė VI

(tęsinys)

VEŽĖJAS
O gal, Vidini, jo nepažinai?
Ne Dievas gal
Ant pakelės akmens       
Kartu su tavimi sėdėjo.
Istorikas, esą ,
Negali būt kūrėjas;
Jis praeities žmogus
Su jos tiesa.
Bet pagalvok -
Kaip pasakyti jam,
Giliai į šimtmečius nuėjus,
Kad jis -  kaip tu ar aš,
Kad jis - ne Dievas?
Gal tąsyk ant akmens
Istorikas Dūdavičius
Su tavimi kalbėjo.
Atrodytų, jam paslapčių nėra
O paklausyk - žmona jį tildo.

ŽMONA
Taip nekalbėk.
Anksčiau sakydavom -
Ir sienos girdi.
Dabar- ir popierius.

EINVARDAS
Na, taip. Bet žirgas?
Ne akla. Matai.
Jis parengtas. Ir kamanos. Ir balnas.
Ir viskas, kaip senais laikais,
Kuomet į žygį kildavo lietuviai.
Bet aš istorikas
Ir man „senų laikų“ nebūna -
Ir jeigu netikėtai nukrenta žvaigždė...
Priimk, žmogau,
Tikriausiai ji iš Dievo rankų.
Ar supranti, ką tau sakau?

ŽMONA
Žvaigždė, sakai.
Sakai, jei nukrenta.
Gerai, kad ji čia niekuomet nekrito.
Tik dulkės. Akmeninės atplaišos,
Vadinamos meteoritais.
Kad ir Tunguskas...
Švystelėjo danguje,
O kol ant žemės nusileido –
Liko pelenai, deja,
Ir gaisras, užliepsnojęs tundrą.
O, nenorėk tokios žvaigždės!
Net priešui nelinkėk...

EINVARDAS
Dėkoju tau.
Taip išsakytą mintį sugavau
Ir ji palieka galvoje
Nemažareikšmį supratimą.
Tai kas, kad jis, Adomas,
Dovanojo šonkaulį,
Kad šalia jo būtų Ieva,
Bet ji kartu -  ir jo likimas.
Ir nevaidink nustebusios.
Kokete nebuvai ir jau nebūsi. 
O kita vertus, argi čia scena?
Tai tavo, mano.
Tai Dūdavičių namai.

ŽMONA
Kartu su nupieštu ant popieriaus skiltelės
Ir nežinia iš kur ir kaip atklydusiu žirgu. 
Na ką gi - pasiimki savo žirgą.
Kaip Salomėja Nėris sako -
      Ilgai laukus,
      Dar palauk...
Žinau, tavęs nesulaikysiu.
Ir tryliktame amžiuj
Daug gražių panų
Bet ačiū, Einvardai,
Kad ieškai ten ne jų.
           
***
Sužvengė žirgas, kojom trepsi
Toks nekantrus, kaip pasaka graži -
Tokios turbūt Europoje nerasi,
Nes ji -  tokia  „graži“-
Prasideda dabar ir Lietuvoj.
                 
Ir Dieve mano!
Piešinys išslydo                           
Ir nežinau, kas juo tikės, kas – ne.
Tačiau ir Einvardas Dūdavičius
Jau su žirgu kieme.
Todėl ir žirgas žvengia, trepsi,
Nerimsta it užgriuvusi audra..
Vis skubina Dūdavičių
Kad tik Bumblauskas,
Su klausimais nespėtų
Atsirasti čia.
Tuomet vėl valandos užtruktų,
Nes laikas jam ne auksas, o guma:
Patrauki į save (atrodo - tavo)             
Paleidi -
Švyst! - ir nuskrenda strėle.
Kas žino, kaip jis gali pasielgti?
O va Dūdavičiui pritrūksta jo dažnai
O dar dažniau, kai laiko - ir visai nėra.
Tik pažvelgė į buto langus,
Tik pamojavo rankute
Tik dribt į balną ir - aida!           
Ten, už kalnų,
              už marių,
                      už platybių
Jo laukia mindauginė Lietuva.   
Dabar jau kelią žino -
Žirgui jį parodys.
Tačiau anksčiau, kai vienas pėstute...
Atleisk, skaitytojau,
Tuomet  jau baigias pasaka,
Prasideda kančia.
Tai pasakyki, ko -
Ar pasakos tu ar teisybės nori?     

VIDINIS:
Matai, koks išdidus!
„Ko noriu?“-klausia.
Istorikas esi, tad juo ir būk!
O tu, vežėjau, dar manai,
Kad Dievo nuo Dūdavičiaus
Atskirt nemoku.

VEŽĖJAS:
Ne jis, Vidini, šitaip klausia.
Tu ne Dūdavičiaus žodžius kartoji.
Kažkas  įsiterpia į mūsų klausą,
Matyt, kad ir trečiam kažkam
Kelionė mūsų įdomi.
Bet Dievas poterių neklauso,
Kai šitaip nykiai juos kalbi
Tegu dainuoja mūsų kelias!
Ėgė! pašvilpkim botagu -
Kai sieloje viltims erdvu
Nenoriu likt nepadainavęs.
           
             Oi, neklausk ,berneli, ar aš moku darbo
             Cik paklausk, berneli, ar aisiu už tavį...

2009-08-19 00:00:31 Pelėda

8

Kelionė VII

(tęsinys)

VIDINIS
Trauka istorijos,
(Kokia bebūtų ji)
Stipri ne lyg magnetas.
Lig mindauginės Lietuvos
Gal nearčiau
Kaip lig dangaus.
Ir vis dėlto ant žirgo sėdo
Nejaunas, jau žilos galvos žmogus.
O, Einvardai Dūdavičiau!
Tėvynė neužmirš! –
Bet vis dėlto
Minėkime ne poilsį
Ar nuopelnus šaunius.
Maniau, nupiešęs raitelį ant žirgo,
Galėsiu pasidžiaugti savimi -
Net ir ant popieriaus  skiautelės
Gražus tas mano piešinys.
Bet ar galėjau, varge, numanyti,
Kad į istoriką Dūdavičių
Manasis raitelis taip panašus.
O žirgas it stebuklas
Išmoko piešinį palikti
Ir būt tikru žirgu.

VEŽĖJAS
Nebūčiau prie tavęs,
Nepatikėčiau.
Bet ką daryti, kai tikiu?
Kas žino, ką ir vėl nupieši tu?
Kokius žodžius Dzievulis pakuždės
Prisėdus tau
Ant akmenėlio pakelės?
Bet neužmirškime, Vidini,
Savos kelionės karieta.
Mūsų žirgai nenupiešti -
Sužvengia vėjuose,
Kanopom kaukši
Ir širdį iškelia aukštai.
O Dzieve, kaip gražiai
Pasaulis telpa žmoguje!
Tik kažkodėl vis permažai,
Vis neužtenka jo.
Atrodo, visos dainos prie tavęs,
Tik burną žiok ir įplasnos
Pavasariu pragydę vyturiai.

                    Tris dzienas, tris nakcis kelaliu ajau
                    Kecvitū  naktelį  giron nakvojau.   

VEŽĖJAS.
Bet ar jauti?
Tas Trečias nepalieka mūsų.
Lyg angelas - nematom, bet yra.
Patikom jam su savo karieta
Nagi, Trečiasis, žodį tark...
Apie istoriką norėtume girdėti.                     

TREČIAS   
Savaitės. Mėnesiai...
Kelionė tęsiasi ir – ką?
Net nuostabu, kad laikas neprailgo.
Išnyksta miestai, kaimai, upės praplatėja.
O ežerai? Jų ir daugiau, jie pilnesni.
Žaismingai žaidžia bangomis su vėjais
Ir pliauška, čiauška žuvimis.
Net plentas iš po žirgo kojų dingo -
Atsirėmė į žemę ir lengviau -
Nustebo Einvardas:
- O Dieve mano!
Ar tik ne antrą kartą vėl gimiau?.
- Bet kur?
Ir žvalgosi aplink, smagus savim,
Žinodamas, kad šitaip būt negali. 

EINVARDAS
O Kaune, gimtas mieste, tu toli -
Užsukčiau, jodamas pro šalį,
Betgi žinai, kaip būna su žmogum,
Išėjusiu į sunkų pažinimo kelią -
Smagu, kuomet atsimeni mane –
Širdis laiminga,  džiaugiasi  krūtinė.
Ir žiūri iš dangaus šviesiom akim
Žvaigždė keliautojo –  Aušrinė.
Ech-ė, jau pats su savimi kalbu,
Bet kažkodėl pasaulis žino,
Žodžius išgirsta. Net mintis –
Lyg būčiau sapnas jo,
Lyg dvasioje gyvenčiau.
Penėčiau jį žinojimu ir savimi...
Ką žinom – žinom.
Bet nežinome daugiau -
Aš  pats kasdieną  Alfredą Bumblauską
Girdžiu, kaip  klausia, vis ir klausia.
Nors  jau profesorius,  bet tartum mokinys.
Iš  kur, kodėl girdžiu? -
Vargu ar pats  Dievulis žino.
Nebent dar TREČIAS -
Tas, tarp Dievo ir žmogaus.
Nors pasakose  jį dažniau
Kvailiu vadinam.
                                     

                    Išgirdau girdėjau giron balselį
                    Mislinau, dūmojau motulė šaukia.

VEŽĖJAS
Sustokime...
Lig kito karto, ponai!
Mes dar sugrįšim būtinai.
Nesibaigia dar šį kelionė..                           
O dainos?... Viešpatie!
Jos kaip kazokai
Veržiasi pulkais -
Net į  bažnyčią -
Mano sielą, mano širdį...
Vidini, o ir Trečias broli...
Manau, jog žinote, kas  gali atsitikti
Jeigu daina nutrūks kelionėj...

                    Nei šaukia nei laukia  many motulė
                    Cik gailiai kukuoja giron giegulė
                    Cik - gai-liai - ku-kuo- jaaaaaaaa...

2009-08-28 00:10:42


Вы здесь » Kūrybos oaze » KELIONĖ SU ISTORIKU » Užmiršti fragmentai